Raganų teismai Žemaitijoje. Referatas

Įvadas Už spalvingo raganos personažo slepiasi ne tik ikikrikščioniškųjų tikėjimų lie­kanos, bet ir realių įvykių (raganų teismų procesų, praūžusių beveik per visą XV-XVIII a. Europą persimetusių ir į Naująjį pasaulį) atgarsiai. Pasakų ragana, sveti­mumo ir grėsmės įsikūnijimas, puikiai įamžino praeities žmones, dėl savo keistumo ar neįprastų gebėjimų išstumtus iš savosios bendruomenės. Jie dažnai tapdavo tamsių prietarų aukomis bei keistų demoniškų fantazijų veikėjais, kas greitai pastaruosius įstumdavo į kruviną raganų teismų mėsmalę. Taigi raganų teismų procesų medžiaga gali leisti pažvelgti, kaip tuometinėse visuomenėse vyko raganavimo „nusikaltimu" įtariamų asmenų išstūmimas už „normaliosios visuomenės dalies" ribų. Išlikusi Lietuvos teismų veiklos medžiaga leidžia geriau suprasti negausius Statutų nuostatus apie tortūras ir jų taikymą Lietuvoje. Tiesa, ne visos teismų knygos mus pa­siekė, ypač stokoja jų iš ankstesnių amžių. Tačiau ir išlikusių knygų skaičius yra pa­kankamai didelis: jų priskaičiuojama keliolika tūkstančių rankraštinių foliantų, kurių peržiūrėjimas reikalauja kelių tyrinėtojų kartų darbo. Čia pateiksime apie tortūrų nau­dojimą Lietuvoje bent kiek naujų duomenų, kurie susikaupė, ilgesnį laiką tyrinėjant senąsias teismų knygas. Darbo objektas- raganų teismai Žemaitijoje. Darbo tikslas – išanalizuoti raganų teismų Žemaitijoje priežastis ir praktika. Darbo uždaviniai: 1. pateikti raganų teismų Žemaitijoje samprata. 2. ištirti raganų teismų reglamentavimą. 3. išanalizuoti raganų teismų Žemaitijoje priežastis ir praktika 4. pateikti raganų teismų socialines ir istorines prielaidas. Darbo metodai: istorinis, lyginamais, sisteminės ir loginės analizės. 1. Raganų teismų samprata Lietuvos įstatymai tiksliai nenurodė, kokie teismai ir už kokius nusikaltimus galėjo skirti tortūras. Todėl praktikoje šiuos klausimus sprendė patys teismai. Šiuo metu žino­ma, kad tortūras skyrė tiek žemiausios, tiek ir aukščiausios grandies teismai, kurių kom­petencijai priklausė, be kitų bylų, ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimas. Iš tokių teismų minėtini: ponų (feodalų) ir valdovo dvarų, kuopos, pilies, kaptūriniai teismai, Lietuvos Vyriausiasis tribunolas ir, manytume, dar kai kurie kiti teismai.1 Raganų teismų procesai neišvengiamai audrino vaizduotę. Dėmesys šiam fe­nomenui ypač išaugo romantizmo epochoje, kai iš naujo buvo atrandama liaudies kultūra, o folkloristų užrašomos pasakos ir legendos skatino domėtis raganomis. Pastarasis personažas vis labiau įsigalėjo literatūroje, mene. Šiuo laikotarpiu žengti ir vieni pirmųjų žingsnių istoriniuose raganų teismų tyrimuose. Garsus XIX a. pran­cūzų istorikas Jules'is Micheletas 1862 m. dienos šviesą išvydusią knyga „Ragana" (La Sorciėre) ėmėsi savotiškos raganų „reabilitacijos".2 Šiuo metu jau turime nemažai faktų, kaip tortūros buvo naudojamos feodalų dvarų teismuose. Feodalai, kaip žinoma, naudojosi ekonominiu bei teisminiu imunitetu, galėjo teisių gyvenančius jų dvaruose žmones ir net bausti juos mirtimi. Skelbtas žinias apie jų teismuose naudotus kankinimus ir priimtus mirties nuosprendžius galima papildyti naujais duomenimis. Sakysim, 1566 m. Kauno pavieto Labūnavos dvare buvo teisiama už burtininkavimą valstietė Julijona Jurgienė. Nors tardoma ji ir prisipažino, kad savo ponios prikalbėta kerėjo jos brolį ir jo žmoną, bet teismo vis tiek buvo atiduota į tortū­ras, o po to ir sudeginta. 1699 m. Biržų dvare buvo teisiamas Jokūbas Margėnas už Stasio Morkūnėlio svirno padegimą Pandėlyje. Kaltinamasis prisipažino, kad tai padarė iš bado, tikėdamasis gauti iš pono Zabielskio pažadėtų pinigų. Neatsižvelgdamas i tai, teismas nuteisė jį tortū­ruoti, o paskui gyvą sudeginti. Knygoje ragana-kerėtoja tamsių ir prietaringų viduramžių fone iškyla kaip Katalikų Bažnyčios ir tuometinių elgesio normų pavergta, bet maištaujanti figūra. Nors šis veikalas ir nebuvo tikslus, o „vidinės raganos jausenos" nebuvo itin tvirtai pagrįstos, tai paskatino ir kitus istorikus imtis šios tematikos. Gausėjančiuose tyrimuose gvildentos tiek pavienės rezonansinės ra­ganavimo bylos, pvz., garsioji 1634 m. „Ludeno velnių byla", tiek tam tikrų šalių bei regionų (Anglijos, Nyderlandų, Vokietijos) „raganų medžioklės" fenomenai.3 Raganų persekiojimo tematika nemažai dėmesio sulaukė ir moters istorijos tyrimuose, kuriuo­se gvildentas moters įvaizdis, jos vieta nagrinėjamose visuomenėse. Pastaruoju metu tyrinėjant raganystę į šį reiškinį bandoma žvelgti per socialinių konfliktų bei masinių baimių prizmę, gvildenama lyties, amžiaus bei kilmės faktorių įtaka sukuriant pažei­džiamas bei atstumtąsias visuomenės grupes.4 Raganų „medžioklė" neaplenkė ir LDK. Visgi Lietuvos istoriografijoje ši tematika nesulaukė bent kiek didesnio tyrinėtojų dėmesio. Vienas pirmųjų Lietuvoje raganų procesus savo raštuose aptarė Motiejus Valančius. 2.Raganų teismų procesų tendencijas Viename iš „Žemaitijos vyskupys­tės" skyrių „Įsidėjimai arba netikėjimai žemaičių" jis pateikė kai kurių pavienių bylų tekstų vertimus bei komentarus. M. Valančius pabandė klasifikuoti kerėjimo atvejus į stabmeldiškosios kilmės ir kilusius iš blogai suprasto krikščioniškojo tikėjimo bei apžvelgė kai kurias raganų teismų procesų tendencijas. Tarpukario Lietuvoje pasirodė keletas šios problematikos straipsnelių. Prie rašiusiųjų šiuo laikotarpiu reikėtų priskir­ti P. Šinkūną P. Tučą A. Augstkalnį. Sovietmečiu raganų tematika sulaukė daugiau dėmesio. Keletą straipsnių šia tema parašė Pranė Dundulienė. Trumpą tekstuką-pas­kaitų konspektą parengė Jonas Edvardas Vaitkus.5 Čia buvo aptarti keli konkretūs ra­ganų teismų atvejai, pagrindine šio proceso priežastimi nurodant tuometinės Katalikų Bažnyčios reakcingumą. Visgi didžiausią postūmį raganų teismų procesų tyrinėjimų plėtotei suteikė Konstantinas Jablonskis. Pagal jo surinktą medžiagą 1987 m. pasiro­dė parengta raganų teismų bylų publikacija, tačiau ilgą laiką ši medžiaga nesulaukė visapusiško gvildenimo.6 Sovietmečiu bene plačiausiai šia tema domėjosi Juozas Jur­ginis, parašęs keletą straipsnių bei knygutę, kurioje net ištisą šimtmetį įvardijo kaip „raganų gaudymo šimtmetį". Pastebėtina, kad minėtieji autoriai į šią problemą pa­sižiūrėjo pernelyg vienpusiškai, raganų medžioklės fenomenas dažniausiai traktuotas kaip prietarų ir tuometinių žmonių tamsumo rezultatas, neatsižvelgiant į šio fenomeno sudėtingumą pernelyg akcentuojant skirtingų socialinių grupių konfrontaciją ban­dant raganystės fenomeną aiškinti remiantis vien tik socialine nelygybe. Prie naujau­sių darbų šia tematika reikėtų priskirti G. Beresnevičiaus bei T. Čaplinsko straipsnį „Ragana". Autoriai gana išsamiai aptarė krikščioniškosios Europos demonologinę sistemą raganavimo raiškos formas, kaip ir kokie šios sistemos elementai aptinkami LDK teritorijoje vykusiuose raganų teismuose. Lietuvos istoriografijoje beveik nebuvo bandymų pažvelgti į raganų teismų proce­są kaip į savotišką ostrakizmo formą kai tam tikra bendruomenė konkrečius asmenis įvertindavo kaip pavojingus ir pasmerkdavo arba fiziniam sunaikinimui, arba izolia­vimui. Teismų procesus lydėjusi fizinė ar „socialinė" mirtis leido formuotis terpei, kurioje atsirado viena iš „užribio žmonių" grupių - raganavimu įtariami asmenys.7 To­kių žmonių kategoriją galima gretinti su kitais tuometinės visuomenės nusistatytąsias leistinumo ir normalumo ribas peržengusiais asmenimis, nuo nusikaltėlių iki elgetų. Tokie žmonės, neatlikdavę svarbaus politinio ar kultūrinio vaidmens, dažniausiai pra­slysdavo pro tyrinėtojų akis. Pastaruoju metu pamažu gausėja tokios „nenormalio­sios visuomenės" tyrimų13, todėl manytume, kad būtų pravartu į „raganų medžioklės" reiškinio LDK analizę pažvelgti per visuomenės atstumtųjų ir pasmerktųjų asmenų prizmę. Naujas požiūris į raganavimu įtartus asmenis kaip į vieną iš „užribio žmonių" kategorijų atvertų naujas LDK visuomenės tyrimų galimybes. Todėl pravartu išsiaiš­kinti priežastis ir faktorius, lėmusius tam tikrų asmenų išstūmimą už „normaliosios visuomenės" ribų, kaip vyko šis atstūmimo ir izoliavimo procesas, kokia buvo šių asmenų padėtis tuometinėje visuomenėje, jų santykis su aplinkiniais.8 Siekiant šio tikslo itin pagelbėjo K. Jablonskio ir R. Jaso parengta iki šių dienų išlikusios raganų teismų Lietuvoje medžiagos publikacija. Šį šaltinių masyvą papildė ir žiupsnelis neseniai publikuotų raganų teismų bylų. Apžvelgti raganystės sampra­tą, kategorijas pagelbėjo viena garsiausių raganų teismų parankinė knyga „Malleus meleficarum". Naudojantis jos medžiaga pabandyta atskleisti raganių tapimo „užri­bio žmonėmis" mechanizmą: kokie šiai kategorijai priskiriami asmenys atsidurdavo visuomenės paribyje, kaip plėtodavosi jų susvetimėjimas su „normaliąja" visuomenės dalimi, kokią reakciją sukeldavo tokių asmenų „nenormalumas", kaip būdavo spren­džiama susidariusi įtampa tarp „užribio žmonių" ir esančių „šiapus ribos". 2.1.Raganų teismų reikšmė Šiame darbe pasirinktas terminas „užribio žmonės" suponuoja egzistuojančias tam tikros visuomenės normalumo ar leistinumo ribas, kurias peržengusieji atsiduria „užri­byje". Tokias normalumo ir leistinumo ribas LDK tariamai peržengę raganavimu įtarti asmenys atsidurdavo atstumtųjų gretose. Kaipgi formuojasi visuomeninio gyvenimo „užribiai", kaip vyksta „išstūmimo" procesas bei kaip šiame kontekste atrodo įtariamų raganų „užribiškumas". Pirmasis žingsnis formuojant terpę „užribio žmonių" egzistavimui - tai dominuo­jančios „normaliosios" visuomenės atsiribojimas nuo tam tikros kategorijos asmenų. Kaip jau minėta anksčiau, „užribio žmonių" sąvoka pati savaime suponuoja tam tikras sutartines ribas, pagal kurias visuomenė pasidalija į „normaliąją" ir nenormaliąją", sa­vuosius ir svetimuosius.9 Sociologai visuomenės tyrimuose dažniausiai tokią perskyrą įvardija kaip „mes /jie" bei išskiria vadinamąją „savąją grupę" ir „svetimąją grupę". Į atitinkamas grupeles ar kategorijas patenka tie, kuriuos galėtų jungti tam tikri bendri ir vienijantys veiksniai, panašumai, interesai.10 Jei viena kuri stovykla atsiduria dominuojančiose pozicijose, kartais gali būti imamasi turimų svertų ir priemonių priversti „kitus" („juos") laikytis vyraujančios pusės diktuojamų taisyklių, nubausti už nesilaikymą, išstumti iš aktyvaus visuome­ninio gyvenimo ribų. Tokiu būdu nuo „užribio žmonių" priskyrimo svetimiesiems ir iš to sekančios priešiškumo reakcijos palaipsniui pereinama prie problemos „spren­dimo" būdų (įvairių diskriminacijos formų, socialinio vaidmens apribojimo, fizinio sunaikinimo). Remiantis šia svetimo / savo perskyra, „užribio žmonės", kaip neatitinkantys vi­suomenės didžiosios dalies nustatytų normalumo kriterijų ir nesilaikantys dominuo­jančios dalies vertybių sistemos, atsistotų „Jų" („svetimųjų"), o ne „Mūsų" pusėje. Kaip jau minėta, svarbiausiais faktoriais šiame atsiribojimo ir susidorojimo su „sve­timu" procese tampa tariamas ar tikras propaguojamų vertybių nesutapimas ir baimė, kad „kiti" ketina sugriauti tą vertybių sistemą. Teisiamos raganos puikiai įsiterpia į „užribio žmonių" kaip „svetimųjų" kontekstą. Visgi pastebėtina, kad jų kitoniškumas, „nenormalumas", „užribiškumas" buvo ak­tualus tik tam tikru ribotu laikotarpiu. Aplinkinių nuostatos tokių „užribio žmonių" atstovų kaip elgetos, prostitutės ir kt. atžvilgiu galėjo kisti laikui bėgant, tačiau daž­niausiai juos supanti didesnio ar mažesnio „nenormalumo" aureolė išlikdavo beveik visais laikais. Raganavimas kaip viena iš baustinų „nenormalumo" ir „užribiškumo" išraiškų Lietuvos teritorijoje aktuali tik XVI-XVIII a. Vėlesniu laikotarpiu asmenys, užsiimantys kerėjimo ir būrimo praktikomis, jau nebėra susidorojimo su „nenormalu­mu" ir „svetimumu" objektai. Nurimus raganų teismų manijai, pranyko ir atsiribojimo būtinybė. Kodėl XVI-XVIII a. LDK raganavimu įtariamiems asmenims „normalioji visuomenė" suteikė bloga linkinčio svetimumo aureolę, kodėl kova prieš tokią sveti­mumo formą aktuali buvo tik ribotu laikotarpiu, kaip vyko šių asmenų atribojimas nuo visaverčio visuomeninio gyvenimo? Rasti atsakymus į šiuos klausimus turėtų padėti detalesnė raganavimo bei raganų medžioklės fenomeno analizė. 2.2.Raganavimo samprata bei raganų teismų fenomenas XV-XVIII a. Europoje Tikėjimas, kad pasaulyje yra žmonių, galinčių savo veiksmais paveikti antgam­tinius reiškinius, egzistavo nuo seniausių laikų. Tariamai ar iš tikrųjų raganaujantys asmenys niekada nesudarė vienalytės masės. Juos galima suskirstyti į pogrupius pagal tai, kokia magine veikla jie vertėsi. Lenkų tyrinėtojas Edwardas Potkovvskis siūlė to­kią praktikuojamos magijos klasifikaciją: 1) produktyviąją, kuria siekiama pagausin­ti gėrybes, užsitikrinti sėkmę bei laimę asmeniniame gyvenime; 2) gynybinę, kurios tikslas - apsaugoti nuo įvairių grėsmių ir pavojų (piktųjų dvasių, blogos akies, ligos ir pan.); 3) destruktyviąją, kurios svarbiausias uždavinys yra pakenkti žmonėms, gyvuliams ar net sutrikdyti pasaulio tvarką. Šios destruktyviosios kerų galios bijota labiausiai: tikėta, kad ja stengiamasi suardyti tam tikrą struktūrą, tvarką, gausėjimą, ir bet kokioje bendruomenėje ar visuomenėje ji laikyta labai pavojingu reiškiniu. Ankstyvaisiais naujaisiais amžiais Europoje tikėjimas, kad kai kurie asmenys gali valdyti destruktyvias antgamtines galias, persipynė su vis aktyvėjančia Katalikų Baž­nyčios kova su eretikais ir atsimetėliais. Ši pynė neįtikėtinai greitai sukėlė sprogsta­mo mišinio efektą. Iš tiesų itin aršios ir priešiškos „normaliosios" visuomenės dalies laikysenos kerėtojų atžvilgiu formavimosi pradžią reikėtų sieti su XV a., kai Europą apėmė raganų persekiojimo isterija, o raganystė prilyginta nusikaltimui. Jeano-Miche-lio Sallmanno nuomone, raganų teismų užuomazgos atsirado XV a. pirmojoje pusėje. Raganystės kaip kriminalinio nusikaltimo, baustino itin griežtai, traktavimas pradėjo formuotis ir vystytis maždaug 1420-1430 m. Artua grafystėje. Būtent iš čia į kitus Europos regionus persimetė raganų medžioklės atmosfera, taip užnuodijusi to meto gyventojų sąmonę ir palikusi neišdildomus pėdsakus ateinančioms kartoms. Daž­niausiai raganų teismų protrūkis šioje Prancūzijos dalyje siejamas su Bažnyčios kova prieš eretikus. Būtent šiame regione buvo itin išplitusios valdensų ir katarų erezijos.11 Prie panašių išvadų prieina ir olandų istorikas Johanas Huizinga. Jis pastebi ir tam tikrų žodžių, apibūdinančių raganavimą, sąsajas su minėtais eretikais: „Įprastas žodis kerėjimui nusakyti penkioliktojo amžiaus Prancūzijoje buvo vauderie, jau nebetekęs ankstesnio prasminio ryšio su valdiečių sektos pavadinimu. O per didžiąją Vauderie d'Arras regime ir klaikų liguistą kliedą, iš kurio netrukus buvo lemta rastis veikalui Malleus maleficarum."25 Tikriausiai jokia kita knyga nesulaukė tokios liūdnos šlovės kaip „Malleus malefi­carum" („Raganų kūjis"). Šią knygą 1487 m. parengė inkvizitoriai Jokūbas Šprengeris bei Henrikas Institoris. Šis veikalas, sulaukęs daugelio leidimų ir išverstas į daugelį kalbų, greitai tapo viena svarbiausių parankinių raganų teismų knygų ir padėjo pa­matus demoniškosios raganystės sampratai. „Raganų kūjį" sudarė trys dalys. Pirmoji dalis buvo skirta bendriems svarstymams apie raganų egzistavimą, kenkėjiškųjų vei­klą bei įrodymams apie pastarųjų bendrininkavimą su velniais. Čia buvo pateikiami tvirtinimai, kad raganos iš tiesų egzistuojančios ir savo burtus skleidžiančios padedant velniui. Velnio dalyvavimas raganystėje paverčia ją bedieviška erezija. Štai taip šia­me veikale apibūdinami svarbiausi demoniškosios raganystės elementai: „Siekdamos išplatinti savąją ereziją, raganos imasi daugelio priemonių: jos paniekinančiai atmeta katalikų tikėjimą, parsiduoda kūnu ir siela velniui, atiduoda jam dar nekrikštytus kū­dikius ir palaiko kūniškus santykius su inkubais ir sukubais.12 Antrojoje dalyje ap­tariami kerėjimo būdai („nusikaltimai") bei apsisaugojimo priemonės. Didžioji dalis kaltinimų raganų bylų aukoms buvo siejama su jų pastangomis pakenkti aplinkiniams, padarant žalos jų sveikatai, šeimos nariams, turtui ir kt. „Raganų kūjis" išvardija 6 kerėjimo kaip kenkimo apraiškos būdus: 1) žmonių širdyse, nepaisant jų valios, įžiebti meilę, 2) sukelti nevaisingumą, 3) pakenkti vyro gebėjimui patenkinti moterį, 4) žmo­nes paversti gyvūnais, 5) sukelti priešlaikinius gimdymus, 6) atiduoti vaikus demo­nams ir atlieka daugybę begėdiškų ir bedieviškų darbų. Trečioji knygos dalis skirta raganų teismų „praktikai": pateikiamos instrukcijos, kaip atpažinti kaltininkus, kaip juos sulaikyti, kokios turi būti tardymo procedūros, kaip apklausti liudininkus bei kaip organizuoti patį teismo procesą. Būtent ši dalis tapo pavyzdžiu, savotišku kanonu, pa­gal kurį būdavo organizuojami teisminiai procesai kerėtojams. Tokiu būdu visuomenės sąmonėje šalia raganų - kerėtojų, išmintingų moterų (kar­tais ir vyrų), naudojančių magiją saviems tikslams, palaipsniui iškyla demoniškosios raganos - šėtono bendrininkės, sąmokslininkės prieš Dievo nustatytą tvarką, įvaiz­dis. Demoniškoji raganystė pradedama sieti su antikrikščioniška sekta, todėl ji buvo vertinama kaip itin pavojinga, dėl to ir naikintina. Tariamosios raganos apkaltinamos paleistuvystėmis, besaikėmis orgijomis, bedieviškumu, piktžodžiavimu, nusikaltimais prieš Bažnyčią, krikščionių tikėjimą, sandraugą su šėtonu28. Taip pamažu įtvirtinama nuostata, kad kerėtojas - ne pavienis nusikaltėlis, bet organizuotos šėtoniškos grupės adeptas, krikščioniškos bendruomenės priešas.13 XVI-XVII a. raganų teismų procesai tapo nevaldomi. Europoje buvo kraštų, kurių beveik nepalietė ši „raganų isterija" (Italija, Ispanija), tačiau ten, kur ji įsisukdavo, praūždavo šuorais per miestus ir kaimus, į laužo liepsnas nusiųsdama nemažai nie­kuo nekaltų, tik galbūt neįtikusių žmonių. Yra pateikiami įvairūs raganų teismų aukų skaičiai. Kai kuriais skaičiavimais vien Vokietijos žemėse sudegintų raganų skaičius svyravo tarp 20 ir 100 tūkst. Paskutinieji raganų laužai didžiojoje Europos dalyje suplazdėjo tik XVIII a. antroje pusėje. Visgi aišku, kad šis fenomenas neišvengiamai palietė beveik visus Europos kampelius, taip pat ir LDK. 3.Raganų teismų procesas bendrosios tendencijos Raganų teismų procesas LDK teritoriją tikriausiai pasiekė tik XVI a. Pirmuosius raganų teismo procedūrų paminėjimus galima aptikti XVI a. LDK grožinėje literatū­roje. Visgi konkrečių teismų bylų aprašymų, ankstesnių nei 1543 m. įrašas Kaune miesto vaito teismo knygoje, aptikti nepavyko33. Raganų teismų procesai LDK tęsėsi iki pat XVIII a. pabaigos. XVI a. šaltiniuose aptinkami tik pavieniai raganų teismų atvejai. Kerėtojų persekiojimas smarkiai įsibėgėjo ir didžiausią mastą įgavo XVII a., kurį J.Jurginis įvardijo kaip „raganų gaudymo šimtmetį", o XVIII a. raganų gau­dymo vajus, nors tik pamažėle, bet visgi rimo.14 Kaltinimai raganavimu apėmė platų spektrą - nuo buitinės magijos naudojimo iki demoniškosios raganystės, palaipsniui formuojant aplinkinių požiūrį kaip vieną radikaliausių „svetimumo" apraiškų. Paban­dykime pažvelgti, kas sudarė apkaltintųjų raganavimu gretas. Statistinis „nusikaltėlių"paveikslas. Kokie asmenys sudarė šią persekiojamų as­menų grupę, tapusią LDK „užribio" gyvenimo dalimi? Tariamų raganių, kaip „sveti­mųjų" grupė, nebuvo ir negalėjo būti monolitiška. Raganavimu būdavo apkaltinami asmenys, priklausę įvairiems socialiniams sluoksniams, skirtingų lyčių, tautybių atsto­vai. Kerėjimu kaltinti ir vyrai, ir moterys, bajorai ir valstiečiai, jauni ir seni, tik vieni dažniau, kiti rečiau. Pabandykime pažvelgti į šios grupės sudėtį pagal tokius rodiklius: persekiojamų asmenų lytį, socialinę padėtį, teritorinį pasiskirstymą. Apžvelgus raganų teismų medžiagą, galima pastebėti, kad pačią didžiausią visų aukų dalį sudarė moterys. Atkreiptinas dėmesys, kad pateikiami skaičiai yra tik apy­tiksliai ir nepretenduoja į absoliučius, nes atsiradus iki tol nežinomoms raganų teismų byloms, šie duomenys gali kisti. Susisteminus žinomų raganų teismų bylų duomenis, išryškėja tam tikros įdomios tendencijos. Iš šaltiniuose užfiksuotų 265 kaltinamųjų buvo 191 moteris ir 74 vyrai.15 Taigi mūsų dienas pasiekusių šaltinių duomenimis, mo­terys sudarė apie 72 % visų apkaltintųjų raganavimu. Vyrai atsakovai tesudaro 28 %. 1543 m. „Raganų kūjyje" taip pat užsimenama, kad raganystėmis dažniausiai užsiimdavo moterys. Knygoje taip bandoma paaiškinti šį reiškinį: „Tarp bjaurių moterų viešpatauja trys svarbiausios ydos: netikėjimas, savimeilė ir potraukis kūniškiems malonumams." Būtent tokias ydas turinčias moteris velniui labai lengva patraukti į tamsos pusę. Tyrinėtojai seniai bando paaiškinti, kodėl tokią didelę dalį visų apkaltintųjų sudaro moterys. Dažniausiai nurodomos priežastys, kad moterys gan dažnai praktikavo magi­ją, turėjo elementarių medicinos žinių, nusimanė apie žoleles ir pan. Praktinė magija buvo traktuojama kaip labai galinga jėga, todėl pavojinga bendruomenei. Taip pat pa­stebėtina, kad raganystėmis kaltintos moterys, neatitikusios joms keliamų paklusnumo ir nuolankumo reikalavimų. Analogiškai kaltintojai dažniausiai būdavo vyrai. Ieškovai vyrai pagal minėtuosius duomenis sudaro 85 %, o moterys ieškovės - 15 %. Šiose bylose kaltintojos moterys dažniausiai priklausė kilmingųjų luomui. Visgi net ir tokiais atvejais bent trečdalis ieškovių moterų bylas keldavo tik kartu su savo sutuoktiniais. Kitais atvejais ieškovės moterys vienos keldavo bylas dažniausiai tik jei jos būdavo našlės arba vienintelės dvarų savininkės.16 Pagal socialinę padėtį didžiąją kalltinamųjų daugumą sudarė valstiečiai (222 kalti­namieji iš 265, 84 %). Dažniausiai jie kaltinti neva bandę pakenkti savo šeimininkui. Miestiečiai atsakovai sudarė 9 % (24), o bajorai - 7 % (19), beveik pusę ieškovų suda­rė kilmingieji (48,95 %, 77 asmenys iš 164). Pastarųjų kaltinimai buvo nukreipti prieš savo pavaldinius. Visgi nemažą dalį ieškovų sudarė ir valstiečiai (38,41 %, 63 iš 164). Gana dažnai skųsti kaimynai. Tokios kaimynų nesantarvės priežastys galėjo būti labai įvairios: nuo menkų apsižodžiavimų iki įsisenėjusių ginčų dėl turto, ežių ribų. Priešišku­mą vienam ar kitam asmeniui išprovokuodavo ir tai, kad vienas jų nesilaikydavo nera­šytų geros kaimynystės taisyklių. Raganavimu dažniausiai apkaltindavo asmenis, kurie laikydavosi nuošaliai, grasindavo ar tiesiog atsisakydavo ištiesti pagalbos ranką. Pvz., Raseinių valsčiuje Sofija Dautartienė „apskundusi savo kaimynę, tame pačiame name gyvenančią Raseinių valsčiaus žemininko Jono Baltramiejavičiaus žmoną Mariną".17 Miestuose galima aptikti atvejų, kai puolimo objektais būdavo pasirenkami kon­kurentai ar jų šeimos nariai. Prie tokių galima priskirti ir 1610 m. bylą Kaune, kai kubilius Stanislovas Makelė vaito pareigūnų akivaizdoje apkerėjimu apkaltino kito Kauno kubiliaus Vaitiekaus žmoną Elzę, kuri nepastebimai kažką paliejusi po ranka. Dėl to paliejimo kitą dieną pradėję skaudėti kairiąją ranką ir koją. Raganų teismų šaltiniuose beveik nepavyko aptikti duomenų, leidžiančių tiksliau įvertinti, kokiai amžiaus grupei dažniausiai priklausydavo raganų teismų atsakovai. Šaltinių tekstuose beveik neaptinkama užuominų apie tikslų persekiojamųjų amžių. Yra tik pavienių paminėjimų bylose apie vaikus, dalyvavusius kaip kaltinamieji. By­lose asmenys kartais įvardijami tik vienu žodžiu: senė, mergaitė, moteris, vyras, todėl belieka tik spėlioti, kokios amžiaus grupės vyravo. 4.Raganų teismai Žemai­tijoje Vienas iškalbingiausių statistinių duomenų - tai teritorinis raganų teismų procesų pasiskirstymas LDK teritorijoje. Daugiausia raganų teismų medžiagos yra iš Žemai­tijos. Iš mūsų dienas pasiekusių raganų teismų šaltinių Žemaitijos raganų teismų do­kumentai yra įvairesni, juose daugiau realijų ir tolygiau atstovaujama visai Žemaitijos teritorijai. Aukštaitijos dokumentai labiau atsitiktiniai. Belieka tik spėlioti, kodėl bū­tent čia didžiausia tokių bylų koncentracija. Galbūt tai liudija vėlyvo krikšto pasekmes ir aptariamu laikotarpiu suaktyvėjusią kovą su nekrikščioniškaisiais elementais, arba išskirtinį Žemaitijos bendruomenių uždarumą ir konservatyvumą. Šiam klausimui rei­kėtų detalesnių tyrimų. Jei daugiausia LDK raganų bylų susikaupė Žemaitijoje, ar būtų galima tai sie­ti su vien katalikiškuose kraštuose paplitusia praktika? Tenka suabejoti kai kurių tyrinėtojų teiginiais, kad nei Rytų Lietuva, nei gudiškosios LDK žemės nepaliko jokių raganavimo dokumentų, nes mūsų dienas pasiekė pavienė medžiaga iš Slanimo, Minsko, Polocko, Gardino, Lydos, Naugarduko. Visgi ši medžiaga nesutei­kia informacijos apie kaltinamųjų konfesinę priklausomybę. Vienas iš nedaugelio Peržvelgus bendrąsias raganų teismų procesų tendencijas, į akis krenta apkaltin­tųjų asmenų nevienalytiškumas. Kas vienijo šią grupę žmonių, XVI-XVIII a. LDK visuomenėje tapusią atstumtaisiais, kaip vyko jų išstūmimo į „užribio žmonių" kate­goriją procesas? Gana dažnai šie žmonės puikiai išsitekdavo tuometinės luominės visuomenės struktūroje. Kaip matyti iš statistinio ap­kaltintųjų paveikslo, tai galėjo būti ir valstiečiai, ir miestiečiai, ir bajorai. Jų vieta luo­minėje hierarchijoje nesikirto su „normalumo" ribomis, kitaip, nei elgetų ar valkatų. Visgi tam tikru momentu dėl kokių nors savybių ar veiklos jie staiga atsidurdavo už „normaliosios" visuomenės ribų. Individas tapdavo svetimas visuomenei, kuriai lyg ir turėtų priklausyti, nes išsiskirdavo iš jos savo deviaciniu elgesiu, nenoru laikytis nustatytų taisyklių. Tokie žmonės būdavo padaromi svetimais, atėmus iš jų tam tikras teises ir pareigas.18 Setimumas savajai visuomenei yra pirmasis ir svarbiausias žingsnis tampant „už­ribio žmonėmis", o reikšmingu atspirties tašku šiame procese tampa gebėjimas „at­pažinti" svetimąjį tarp „normaliųjų". Tai ypač išryškėja raganų persekiojimuose, nes, kaip minėta anksčiau, jos kartais nesiskirdavo nuo „normaliųjų" nei kilme, nei statusu, nei veikla. Tik ypatingos savybės, pastabumas, net ir įtarumas galėjo pagelbėti identifi­kuojant „apsimetėles avis" dorovingųjų piliečių bandoje. Taip raganas atpažinti siūlė-teisėjas, nurodydamas, kad raganiai - tai tie, „kurie juodomis knygomis ir užkeikimais užsiima", o juos atskirti galima, jei pastarieji „įtarimą keltų savo kalba, papročiais, išvaizda ir kitais požymiais". Kas atrodydavo įtartina XVI-XVIII a. LDK gyvento­jui, kad vienas ar kitas asmuo būdavo apšaukiamas raganiumi?19 Raganystėmis kaltinti asmenys, kurių elgsena iškrisdavo iš bendro konteksto; tai galėjo būti atsiskyrėliai, ekscentrikai, dažniausiai išsiskiriantys savo liaudies medi­cinos žiniomis ar kitais gebėjimais. Jų kitoniškumas, išskyręs juos iš kitų, gali būti įvardytas keistumu pačia bendriausia prasme. Prie „įtartino elgesio" priskiriamas ir nutolimas nuo likusios bendruomenės, tam tikrų papročių nesilaikymas ar veiksmai, nepriimtini aplinkiniams žmonėms, taip pat nelogiški, kitiems nesuprantami poelgiai. Kiek dažnesni aptariamo „svetimumo" indikatoriai - išskirtinės būdo savybės. „Įtartiną keistumą" apibūdina tokie bylose sutinkami epitetai: „nerami moteriškė", „valdinga ir gaiži moteriškė, ir kiekvieną dieną su kiekvienu gaspadoriumi ar gaspadine vaidijasi", „pikta kaimynystėje". 1695 m. Mitkūnų sodžiaus valstiečiai skundė Šiaulių ekonomijos vietininkui Ūbų šeimą, kuri savo „neramiu gyvenimu" pridarė daug žalos bei vaidų. Besiskundžiantieji išsamiai papasakojo, kaip pastarieji grasinimais, vaidais, prakeiksmais bei vagystėmis („kaimynystėj jokio nė mažiausio daikto ramiai padėti negali") kaimynų gyvenimą pavertė nepakenčiamu. Nusiskundimus vainikuoja kaltinimai kerėjimu, visgi neužtemdantys svarbiausio priekaišto - blogos kaimynys­tės. Iš šių pavyzdėlių ryškėja, kad asmens svetimumą supančiai bendruomenei galėjo liudyti ir idealaus elgesio neatitikimas, nebendruomeniškumas, kai tuometinėje LDK visuomenėje individualumo pradas dar nebuvo išlaisvintas. Tokios „ydos" monolitiš­kumo idealą vertinusioje visuomenėje buvo sunkiai atleidžiamos. Kitas „keistumo" požymis - neįprastas ir nesuprantamas elgesys. Kaltinamie­siems raganavimu būdavo priskiriami tikri ar tariami nesuprantami ir kartais šiurpą keliantys poelgiai. 1622 m. Minsko vaivadijoje sulaikytas valstietis, per rusiškas Joni­nes išrovęs grįžtę rugių su varpomis ir šaknimis, suvyniojęs ją į žievę ir viską užkasęs kaimyno lauke. O 1697 m. Mikalojus Karalius iš Kelmės pateko ant laužo, nes mal­dininkai, vykę iš Kėdainių į Žemaičių Kalvariją, atsitiktinai pamatė, kaip kaltinamasis laukuose nuogas (be marškinių) kurstęs laužus. Nuo mirties bausmės jo neišgelbėjo net pasiteisinimai, kad laužai kūrenti deginant kirtimus.20 Žinoma, egzistavo ir tikrojo svetimumo faktorius: kai kada raganavimu apkaltin­tas asmuo iš tiesų buvo svetimas ir gerai nepažįstamas jį teisiančiai bendruomenei. Tai galėjo būti nelaisvas žmogus, patekęs čia iš kitų kraštų. Analogiškoje situacijoje atsidurdavo ir atsikėlę iš kitų valstybės vietovių, neilgai čia gyvenantys ir vietiniams nepažįstami asmenys. 1713 m. Viduklės paviete buvo teisiamas valstietis, atsikėlęs į apylinkes tik prieš porą metų, kai atvyko bėgdamas nuo maro epidemijos. Nepažįsta­mi, - vadinasi, įtartini ir nepatikimi. Svetimtaučio ir atvykėlio grėsmė aktuali vietovė­se, kur bendruomenės narius siejo glaudūs ryšiai. Visgi ryškiausias raganavimu apkaltintų asmenų svetimumo bruožas - tai kerė­jimo veikla ir neįprasti gebėjimai bei žinios. Buitinės magijos naudojimas, gebėjimas gydyti ir paslaptingumas akivaizdžiai išskyrė tariamus ir tikrus raganius iš aplinkinių. Raganų teismų medžiagoje paminėtas kerėjimo praktikas galima būti suskirstyti į at­liekančias gausinimo funkcijas bei liaudies mediciną.21 Pirmuoju atveju tai iš pažiūros nekalti buitinės magijos veiksmai, kurie labai daž­nai būdavo atliekami namuose, siekiant užsitikrinti materialią gerovę, laimingą gyve­nimą, meilę ir pan. Į netoleruotinų ir nusikalstamų veiksmų gretas šie kerai patekda­vo ir dėl to, kad krikščionybė nepripažino teisės egzistuoti burtininkavimo praktikai. Visgi net tais atvejais, kai asmenys už buitinės magijos naudojimą buvo patraukiami į raganų teismus, jiems skirdavo palyginti švelnias bausmes (buvo apsiribojama iš-plakimu, vieša atgaila ir pan.). Išimtiniai būdavo tik tokie atvejai, kai kerai neva buvo panaudoti prieš aukštą padėtį užimančius asmenis, pvz., popienė Raina Gromykienė buvo nuteista sudeginti ant laužo, nes savo kerais norėjusi pakerėti poną maršalką Joną Stanislovą Sapiegą, kad pastarasis vestų Afonasovičienę. Liaudies medicina kaip kerėjimo praktika paminėta jau pirmuosiuose XVI a. LDK raganų teismų procesuose. Žolininkės (raganos), kaip turinčios ypatingų galių bei ge­bėjimų dažnai buvo kviečiamos pagydyti sergančius. Ši liaudies medicina buvo pa­grįsta gyvenimiškąja patirtimi. Dažniausiai buvo gydoma gydomosiomis žolelėmis. Tokioms procedūroms atlikti reikėjo tam tikrų žinių, nusimanymo apie gydomąsias įvairių žolelių savybes. Jų veikla buvo itin aktuali tais laikais, kai oficialioji medicina mažai kuo galėjo pagelbėti ligoniams, juolab šios medicinos efektyvumas prilygo liau­dies medicinos pasiekimams. Paminėtosios kerėjimo praktikos bei tam tikros liaudies medicinos žinios neiš­vengiamai tuo besiverčiančius asmenis išskyrė iš aplinkinių bei suteikė jiems nepa­prastumo ir paslaptingumo. Visgi iki XVI a. tai nebuvo vertinama kaip visuomeninio gyvenimo pamatus bei vertybes griaunanti veikla, kurią būtina kuo greičiau išrauti sv. šaknimis. Iš Vakarų Europos atkeliavusi raganavimo - kaip erezijos ir bedieviškumo -samprata palaipsniui pradėjo įsivyrauti ir LDK. Tokiu būdu ši savotiško svetimume apraiška kriminalizuota. Raganystės kriminalizavimas. Antrasis žingsnis formuojantis atstumtųjų bei „už­ribio žmonių" grupėms - tai identifikuotų svetimųjų savybių bei veiklos kriminaliza­vimas, ją priešpriešinant „normaliųjų asmenų" būdo bruožams bei veiklai. Tik tada, kai svetimų ir „nenormalių" veikla imta suvokti kaip išskirtinai vien tamsių spalvų bei pavojinga, gali susiformuoti palanki terpė tam tikrą žmonių grupę išstumti į visuome­ninio gyvenimo užribį ar net visiškai sunaikinti. 4.1.Raganavimas kaip nusikaltimas Lietuvos Statutas konkrečiai nereglamentavo, kaip turi būti baudžiami kerėjimu įtariami asmenys. Raganavimas kaip nusikaltimas yra įvardytas 1588 m. Lietuvos Statuto IV skyriaus 30 straipsnyje. Raganavimas čia įrašytas šalia tokių nusikaltimų kaip smurtinio bajoro namo užpuolimo, plėšikavimo, nuodijimo ir kt.: „Taip pat nu­statome

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!