Psichologijos objektas ir samprata

 1. PSICHOLOGIJOS OBJEKTAS • Psichologijos samprata Žodis “psichologija” kilęs iš dviejų senovės graikų kalbos žodžių: psyche – siela ir logos – mokslas. Plačiau vartoti šį žodį pradėta tik nuo XVIII a. pirmosios pusės. Ankstesniais mūsų eros amžiais vietoj žodžio “psichologija” dažniau buvo vartojamas žodis “animastika”, kilęs iš lotyniško antikinės Graikijos filosofo Aristotelio knygos pavadinimo – “De anima” (Apie sielą). Pradedant pirmąja psichologijos laboratorija, kurią 1879 m. Leipcigo universitete įkūrė vokiečių filosofas ir fiziologas Vilhelmas Vundtas, psichologijos ištakų galima aptikti daugelyje disciplinų ir šalių. PSICHOLOGIJA - psichinių reiškinių ir elgsenos mokslinis tyrimas. • Elgesys – sąmoninga elgimosi išraiška • Elgsena – nesąmoninga, vidinių jėgų inspiruota elgimosi išraiška. • Psichologijos mokslo tikslai: ◦ Aprašyti psichinius reiškinius ir elgseną (t.y. juos klasifikuoti ir kiekybiškai charakterizuoti). ◦ Paaiškinti faktus (psichiniai reiškiniai negali būti suprantami, neišsiaiškinus tų biologinių mechanizmų, kuriems funkcionuojant jie atsiranda, todėl yra pasitelkiamos biologijos mokslų žinios). ◦ Prognozuoti elgseną ir psichinės veiklos galimybes. ◦ Kontroliuoti bei keisti elgseną. • Psichologijos tyrimo metodai ◦ KLINIKINIAI: • Stebėjimas – tai toks psichologijos tyrimo metodas, kai fiksuojamas išorinis žmogaus elgesys ar jo vidiniai išgyvenimai ir iš to daromos išvados apie psichinės veiklos dėsningumus. Mokslinio stebėjimo yra dvi formos: EKSTROSPEKCINIS (objektyvus) stebėjimas - kai tyrėjas sistemingai stebi ir fiksuoja kito asmens elgesį (veiksmus, gestus, mimiką, kalbą). Stebint surinkti duomenys leidžia daryti išvadas apie žmogaus psichinius procesus, būsenas bei jo asmenybės savybes. Jo atmainos: • Stebėjimas natūraliose sąlygose – kai tyrėjas nesikiša į natūralią įvykių eigą, ir stebimasis nė nejunta, kad yra stebimas. Šis būdas dažnai taikomas renkant empirinius faktus apie vaikų ir gyvūnų elgseną. Jo variantai: Išprovokuotas stebėjimas - tai planingas tikslingai sudarytų situacijų stebėjimas. Kadangi jos sudaromos natūralioje aplinkoje, tiriamasis paprastai neįtaria jų “netikrumo” ir elgiasi natūraliai. Tokie būdai taikomi stebint socialinį elgesį. Pvz., gatvėje tyrėjo asistentai gali apsimesti nukentėjusiaisiais – taip stebimos žmonių atsakomosios reakcijos. Stebėjimas dalyvaujant – kai kurie žmonių grupių funkcionavimo reiškiniai sunkiai prieinami iš šalies, todėl psichologas bando pasidaryti tos grupės nariu ir stebėti kitų jos narių elgesį “iš vidaus”. • Stebėjimas kontroliuojamose sąlygose – taikomos įvairios užduotys, kurios turėtų nukreipti tiriamojo veiklą ir sudaryti sąlygas stebėti tik tam tikrą su užduotimi susijusią elgsenos rūšį. Užduotys gali imituoti gyvenimo situacijas arba būti neįprastos, dirbtinės (pvz., tiriamajam pateikiama galvosūkis – sudėstyti tam tikras figūras, pakartoti pateiktą skiemenų eilę). Dėl tyrėjo aktyvumo ir dažno aparatūros vartojimo tokie stebėjimai artimi eksperimentui. Stebėjimo atmaina: Veiklos produktų analizė. apie žmogaus sugebėjimus, požiūrį į darbą ir su tuo susijusią psichinę veiklą sprendžiame iš jo darbo rezultatų. Tam studijuojami dienoraščiai, piešiniai, eskizai, juodraščiai, gaminiai. INTROSPEKCINIS STEBĖJIMAS (savistaba/ refleksija) – tai toks stebėjimo metodas, kada tyrėjas stebi savo vidinius išgyvenimus, jų išorines apraiškas ir iš to daro išvadas apie žmogaus psichinio gyvenimo dėsningumus. Šis metodas buvo naudojamas dar 19 a. Empirinės psichologijos atstovai savistabą laikė vieninteliu metodu, leidžiančiu pažinti psichinių reiškinių esmę. • Eksperimentas – tai pagal tam tikrą planą sukeltų eksperimentuojamojo išgyvenimų stebėjimas. Daug kartų keisdamas žmogų veikiančias sąlygas, eksperimentatorius gali tiksliai nustatyti priežastis, kurios sukelia vienokius ar kitokius psichinius reiškinius, stebėti tų reiškinių kitimą bei raidą. LABORATORINIS EKSPERIMENTAS – atliekamas laboratorijose, naudojant įvairaus sudėtingumo aparatūrą. Šiuo eksperimentu galima tiksliai apskaičiuoti ir išorinius poveikius (dirgiklius), ir atsakomąsias reakcijas į tuos poveikius (pvz., tiriant atmintį apskaičiuojamas įsimintos medžiagos kiekis ir kokybė, įvairūs įsiminimo būdai). Tačiau gali pasireikšti neigiama dirbtinių sąlygų įtaka tyrimo rezultatams (tiriamojo nepasitikėjimas, dėmesio atitraukimas nuo uždavinio). NATŪRALUSIS EKSPERIMENTAS – atliekamas įprastomis gyvenimo aplinkybėmis. Čia keičiamos natūralios aplinkos, darbo, žaidimo sąlygos ir stebima tų pakitimų įtaka tiriamojo elgesiui, veiklai (pvz., norint nustatyti informacinių ženklų reikšmę žmogaus veiklos aktyvumui, jie panaudojami darbe ir žiūrima, kaip tai veikia darbo rezultatus, ar sumažina nuovargį). • Apklausa – tai toks empirinių duomenų rinkimo būdas, kai tiriamasis žodžiu arba raštu turi atsakyti į pateiktus klausimus. Klausimų turinys gali būti įvairus, formos atžvilgiu jie būna: ◦ “atviri” – atsakymą tiriamasis formuluoja laisvai (pvz., kaip jūs leidžiate laisvalaikį). ◦ “uždari” – reikalauja rinktis atsakymą iš kelių alternatyvų (pvz., kaip pasielgtumėte, pamatęs besimušančius vaikus? A) nesikiščiau; B) sudrausčiau; C) nežinau). APKLAUSA ŽODŽIU: pakalbis ir interviu • standartizuotas – pateikiami klausimai (dažniausiai “uždari), griežtai laikantis nustatytos jų eilės ir formuluočių. • nestandartizuotas – vyksta laisviau, pateikiant “atvirus”, dažnai netiesioginius, klausimus. Klausimų eilę ir jų formulavimą lemia pokalbio eiga. Žodinės apklausos metu tyrėjas gali stebėti atsakinėjančiojo elgesį ir taip gauti daug vertingos informacijos. Tai vienas iš svarbiausių šio būdo privalumų. APKLAUSA RAŠTU: anketos. Tai masiniams tyrimams pritaikytas apklausos metodas. Į raštu pateiktus klausimus atsakoma raštu. Kartais tiriamieji yra prašomi įvertinti kokio nors savo bruožo intensyvumą skalėje. Tiesioginis tyrėjo ir tiriamųjų kontaktas yra minimalus. Respondentai jaučiasi laisviau, atsakinėja atviriau, ypač, jei anketos anoniminės. Kita vertus, klausimai gali būti klaidingai interpretuojami arba visai nesuprasti. Apklausos atmaina: Biografinis metodas. Biografinė medžiaga apie tiriamojo šeimą, darbą, mokymosi vietą, laiką ir sąlygas padeda giliau pažinti jo asmenybę ar psichikos pakitimus. Šis metodas dažnai naudojamas žymių žmonių asmenybei tirti. • ĮVERTINIMAS STANDARTIZUOTOMIS METODIKOMIS (TESTAIS). Skiriami: ◦ Žinių (pasiekimų) testai, ◦ Psichologinių įvertinimų testai. Testas – standartizuotos užduotys, iš kurių atlikimo rezultatų sprendžiame apie tam tikrą psichinių funkcijų išsivystymo lygį. Testo tikslas – įvertinti, kokiu laipsniu tiriamojo asmens psichologiniai ypatumai atitinka normas. Daugiausia žmonių Normalinio pasiskirstymo kreivė Testais tiriami sugebėjimai, įgūdžiai, dėmesys, kai kurios asmenybės savybės, žmogaus tinkamumas kuriai nors veiklai ir pan. Nepakankamai pagrįstas testas gali būti rimtų tyrimo klaidų priežastis. Testus analizuoti gali tik kompetetingas asmuo. Jei ~80 proc. testo rezultatai sutampa su realybe, tai yra labai patikimas testas. Testo patikimumą didina melo skalės klausimai, skirti juokaujančių, meluojančių ar testo klausimų nesuprantančių respondentų atmetimui. Bulvarinės spaudos testų trūkumai: • Netikslūs vertimai, • Nelietuviški normatyvai. ANKETOS IR TESTO PALYGINIMAS : anketos yra skirtos ištirti grupinėms tendencijoms, o testais yra bandoma įvertinti individualaus žmogaus ypatumus. • Psichikos samprata Psichika – tai daugybė tikrovės atspindėjimo ir žmogaus elgsenos reguliavimo reiškinių. Pagrindinis žmogaus psichikos ypatumas yra tas, kad žmogus ne tik patiria kokį nors reiškinį, bet ir supranta, kad jį patiria (t.y. įsisąmonina atskirus psichikos pasireiškimo faktus). Psichika savo forma yra idealus procesas, kurio pagrindas – smegenų ir nervų sistemos veikla. Psichikos ir smegenų ryšys buvo nustatytas ir įrodytas Broka 1861 m. (jis atrado kalbos centrus smegenyse). Chose Delgado tyrinėjo epilepsiją ir atrado emocijų centrą. Psichinė realybė pasireiškia įvairiais psichiniais reiškiniais – mąstymu, dėmesiu, atmintimi ir pan. Savo forma ji yra idealus procesas: • Neturi išmatavimų, • Negalima lokalizuoti erdvėje, • Negalima atskirti nuo subjekto. Ji padeda: • Pažinti išorinį pasaulį ir save, • Reguliuoti elgseną. • Psichikos struktūra Psichiniai reiškiniai skiriasi savo trukme ir pastovumu. Yra skiriamos dvi susijusios klasifikacijos. Psichikos reiškiniai skiriami į: ◦ Psichinius procesus - juos atitinka KOGNITYVINĖ (pažintinė) sfera. ◦ Psichines būsenas – jas atitinka EMOCINĖ sfera. ◦ Psichines savybes – jas atitinka ASMENYBINĖ sfera. Psichiniai procesai – tai dinamiški, dažnai besikeičiantys reiškiniai, kurie prasideda veikiant išoriniams ar vidiniams dirgikliams ir baigiasi jiems nutrūkus. Pvz., besileidžiančios saulės suvokimas, dainos melodijos prisiminimas. Trukmė: sekundės dalys. Psichinės būsenos – pastovesni už psichinius procesus reiškiniai. Jas apibūdina psichosomatiniai kitimai, palaikantys santykinai pastovų psichinės veiklos lygį. Pvz., darbinga nuotaika, įkvėpimas meninėje kūryboje, įtampa, kurią sukėlė neįprasta situacija. Trukmė: kelios dienos ar savaitės. Psichinės savybės – tai reliatyviai pastovūs reiškiniai, besikartojantys atskirų individų santykiuose su tikrove nepriklausomai nuo konkrečių dirgiklių. Jų reliatyvų pastovumą lemia įgimtos anatominės ir fiziologinės individo ypatybės, taip pat jo atmintyje per patirtį užfiksuoti pastovūs elgsenos būdai. Trukmė: daug metų arba visas individo gyvenimas. PROCESAI BŪSENOS SAVYBĖS 1. Jutimas Emocinės būsenos 1. Temperamento 2. Suvokimas (nuotaikos) 2. Charakterio 3. Atmintis pažintiniai 3. Intelekto 4. Vaizduotė psichiniai (sugebėjimai) procesai 5. Mąstymas 6. Emocijos ▪ PROCESAI 1. Jutimas – paprasčiausias psichinis pažintinis procesas, leidžiantis pažinti atskiras daiktų savybes. REZULTATAS: pojūčiai (pvz., skonio – sūru, saldu; lytėjimo – minkšta, aštru ir t.t.). 2. Suvokimas – procesas, kurio pagalba atskiri pojūčiai sujungiami į prasmingą visumą. REZULTATAS: vaizdas (suvokinys) (pvz., garuojančio kepsnio vaizdas, užuodžiant jo kvapą). Šie procesai sudaro ELEMENTARIĄJĄ PSICHIKĄ 3. Atmintis – pirmų dviejų procesų išlaikymas ir panaudojimas (arba informacijos įsiminimas, išlaikymas ir atsiminimas). REZULTATAS: vaizdinys (pvz., užsimerkus bandoma “atgaminti” matytą vaizdą). 4. Vaizduotė – žinių “spragų” užpildymas, kūrybiškumo išraiška. REZULTATAS: vaizdinys. 5. Mąstymas – tik žmogui būdingas procesas. Sužinoma, kas atskiriems objektams ar reiškiniams yra bendra, esminga. REZULTATAS: vaizdiniai, sąvokos (sąvoka – mintis, kurioje apjungti bendri objektų grupės požymiai). • Emocijos tik iš dalies priskiriamos psichiniams procesams. 1. Emocinės reakcijos – jei trunka trumpai (pvz., adatos dūris – reakcija į jį). 2. Emocinės būsenos – jei trunka ilgai (pvz., dirgiklių sukeltos nuotaikos). Šiuo atveju jos yra priskiriamos psichinių būsenų grupei. Taigi pažintinė sfera – 5 psichiniai procesai emocinė sfera – trumpalaikės emocijos/ emocinės būsenos/ motyvai asmenybinė sfera – savybės • Įsisąmoninti ir neįsisąmoninti psichiniai reiškiniai ŽINOJIMO LYGIAI Visiškas žinojimas Visiškas nežinojimas Visiškai įsisąmoninti Nevisiškai įsisąmoninti Neįsisąmoninti psichiniai psichiniai reiškiniai psichiniai reiškiniai reiškiniai • Visiškai įsisąmoninti reiškiniai (sąmonė) – tai gamtinės ir visuomeninės aplinkos atspindėjimas, gamtos ir visuomenės dėsnių pažinimas, būsimų tikrovės reiškinių prognozavimas. T.y. mūsų dėmesys yra nukreiptas į kokį nors objektą: bandome spręsti uždavinį ir suvokiame šį procesą; spalvos atspindėjimo proceso žmogaus sąmonė nefiksuoja, tačiau jis žino šio proceso rezultatą, gali pranešti apie jį kitiems. • Žmogaus sąmonės (įsisąmoninimo) galimybės yra ribotos. 1965 m. Mileris nustatė magiškos septyniukės dėsnį: žmogaus sąmonė vienu metu gali fiksuoti ne daugiau 7 informacijos vienetų (7± 2). • Sąmonė yra gana lėta. T.y. mes galime skirti ne daugiau 40 įvykių per sekundę. Spėjama, kad sąmoningi procesai yra susiję tik su 1 proc. visų nervinių ląstelių aktyvumo. • Nevisiškai įsisąmoninti reiškiniai – nesąmoningas informacijos apdorojimas, kurį mes galime įsisąmoninti, jei to prireiktų. Pvz., spausdinti kompiuteriu galima nesąmoningai – automatiškai, bet spausdinant nežinomą žodį tektų sutelkti dėmesį, ir procesas taptų sąmoningu, Šiai grupei dar priskiriamas DAYDREAMING (snūduriavimo, svajojimo) stadija. • Neįsisąmoninti reiškiniai (pasąmonė) – tai reiškiniai, apie kurių vyksmą žmogus nežino arba žino labai neapibrėžtai. Pvz., žmogus suvokia kalbą, bet nesuvokia, kaip atmintyje “randa” reikiamus žodžius, kaip perduoda programas artikuliacijos aparatui. Šiems reiškiniams priskiriami sapnai, pamirštų praeities išgyvenimų vaizdiniai, per hipnozę įteigtų veiksmų vykdymas ir pan. Sugebėjimo įsisąmoninti neturi kūdikiai, psichiniai ligoniai. Ši galimybė gali laikinai ar visam laikui pranykti. 2. SVARBIAUSIOS PSICHOLOGIJOS KRYPTYS KRYPTIS KAS TIRIAMA KAS AIŠKINAMA Biologinė Kaip kūnas ir smegenys kuria emocijas, atmintį, jutimišką patirtį Kaip evoliucija bei paveldimumas veikia elgesį; kaip organizme perduodama informacija; kaip kraujo cheminė sudėtis susijusi su nuotaikomis ir pan. Psichoanalitinė Kaip elgesį suformuoja pasąmonėje slypintis konfliktai ir paskatos. Asmenybės bruožai ir sutrikimai analizuojami, remiantis seksualinių ir agresyvių paskatų arba neišsipildžiusių troškimų ir vaikystės traumų padarinių sąvokomis. Bihevioristinė Kaip išmokstamos ir keičiamos reakcijos. Kaip išmokstama bijoti kai kurių daiktų ir situacijų; kaip galima efektyviausiai keisti savo elgesį., pvz. mesti rūkyti. Humanistinė Kaip gebame pasirinkti savo gyvenimo modelius ir nebūti valdomi tik aplinkos ar pasąmonės jėgų. Kaip siekiama brandos ir savo tikslų įgyvendinimo; kaip žmonės patiria ir supranta savo pačių gyvenimą. Kognityvinė Kaip mes apdorojame, kaupiame ir atkuriame informaciją. Kaip naudojama informacija prisimenant, protaujant ir sprendžiant problemas. Socialinė-kultūrinė Kaip elgesys ir mąstymas priklauso nuo situacijų bei kultūrų. Kuo visi Žemės gyventojai yra panašūs ir kuo, veikiami aplinkos, skiriasi. • PSICHOANALIZĖ Žymiausias atstovas – Zigmundas Froidas. Studijavo Vienos universitete, specializavosi nervinių sutrikimų srityje. Susidūręs su pacientais, kurių sutrikimų nebuvo galima paaiškinti neurologiškai (pvz., pacientė, kurios visa ranka tapo nejautri – nėra tokio nervo, kurį pažeidus, nutirptų visa ranka ir daugiau niekas), Froidas ėmė svarstyti, kad galbūt tokių sutrikimų priežastis yra psichologinė, o ne fiziologinė. Keletą mėnesių Froidas praleido Paryžiuje, mokydamasis pas prancūzų neurologą Žaną Charcot, kuris tokių sutrikimų šalinimui taikė hipnozę. Grįžęs į Vieną Froidas pradėjo hipnotizuoti savo pacientus, taikydamas laisvųjų asociacijų metodą, t.y. skatino juos atsipalaiduoti ir kalbėti viską, kas šauna į galvą, net ir trikdančius, nemalonius ar banalius dalykus. Jis manė, kad laisvųjų asociacijų dėka susidaranti minčių grandinė veda į paciento pasąmonę: šitaip atgaivinami skausmingi, dažnai vaikystę siekiantys prisiminimai ir nuo jų atsipalaiduojama. Froidas šį procesą pavadino psichoanalize. PSICHOANALIZĖ – teorija • Žmogaus psichiką sudaro dvi dalys: 1. sąmonė 2. pasąmonė Kai kurios iš pasąmonėje glūdinčių minčių laikinai yra ikisąmonės srityje, jas panorėję galime bet kada perkelti į sąmoningo žinojimo lygį. • Pasak Froido, svarbiausia psichikos dalys – pasąmonė. Joje glūdintys troškimai, aistros, mintys, kurių mes neįsileidžiame į sąmonę, nes juos pripažinti būtų pernelyg skausminga, veikia mus užslėptu pavidalu – per mūsų pasirenkamą darbą, įsitikinimus, kasdieninius įpročius, nerimą keliančius simptomus. • Pasąmonės turinys – tai, kas nepriimtina visuomenei, ką žmogus slepia nuo savęs: • Įgimti potraukiai: 1. LIBIDO (lot. “troškimas, noras”). Froidas šia sąvoka įvardino seksualinius potraukius. 2. DESTRUKTYVUMAS (agresija, troškimas naikinti). Pasak Froido, tokie pat potraukiai valdo ir gyvūnus. Jis teigė, kad žmogiški instinktai yra slopinami nuo sąmoningo gyvenimo pradžios. • Išstumti iš sąmonės (kartais nepriimtini pačiam žmogui) norai, išgyvenimai, mintys. • Pasąmonėje glūdintys instinktai ir jų energija niekur neišnyksta. Pasąmonės turinys nuolatos daro įtaką sąmonei, netiesiogiai į ją prasiskverbdamas sapnų, apsirikimų kalbant ar rašant pavidalu (pvz., finansinių problemų turintis pacientas, nenorėdamas gerti didelių tablečių (angl. “pills”), prašė: “Prašau neduoti man jokių sąskaitų (angl. “bills”), nes negaliu jų praryti). Froidas buvo deterministas, t.y. niekada nieko nelaikė atsitiktinumu. • Pasąmonės energija gali pasireikšti dviem būdais: ◦ Transformuotis į kūrybinę energiją (SUBLIMACIJA - krypties pakeitimas). ◦ Jei šios energijos nepavyksta transformuoti į kūrybinę energiją, ji gali tapti psichinių sutrikimų priežastimi. PSICHOZĖS – sutrikimai, turintys organinį pagrindą (šizofrenija), NEUROZĖS – sutrikimai, neturintys organinio pagrindo, sukelti psichologinių priežasčių. Froidas teigė, kad pasąmonės turinys lemia NEUROZIŲ atsiradimą. • Pagal Froidą, tarp sąmonės ir pasąmonės vyksta nuolatinė kova. Svarbesnė iš šių konfliktuojančių dalių – pasąmonė, kuri yra mūsų aktyvumo, energijos šaltinis. PSICHOANALIZĖ (psichoterapija) – gydymo metodas Tikslas: prasiskverbti į pasąmonę, išsiaiškinti, kas kankina žmogų. Froidas tikėjo, kad neurotinius sutrikimus galima išgydyti, suvokus jų priežastis. Gydymo metodika: Pacientams taikomas laisvųjų asociacijų metodas, su jais vyksta pokalbiai, analizuojami jų sapnai bei prisiminimai. Kai įsisąmoninamas pasąmonės turinys, neurotiniai sutrikimai išnyksta, t.y. įvyksta KATARSIS (apsivalymas). • BIHEVIORIZMAS Biheviorizmas (angl. behaviour – “elgesys, elgsena”) – Johano B. Watsono sukurta materialistinė psichologija, kuri psichologijos objektu laiko žmogaus elgesį (t.y. išorinį pasireiškimą) bei refleksus, o ne sąmonę. • Ši psichologijos kryptis neigia paveldėjimą ir žiūri tik į išorinę žmogaus elgseną bei aktyvumą įvairiomis aplinkybėmis. Bihevioristai moko, kad žmogaus poelgiai ir yra priežastingai sąlygojami išorinės aplinkos. Žymiausi atstovai – J. B. Watsonas ir Thorndike. • Bihevioristai abejoja, ar iš viso galima pasakyti ką nors moksliško ir objektyvaus apie mūsų sąmonės apraiškas. Tai, kas reiškiasi mūsų sąmonėje, yra tik individualūs ir subjektyvūs išgyvenimai, Objektyviai suvokiami gali būti tik gyvulių, vaikų bei suaugusiųjų žmonių poelgiai ir išorinis pasireiškimas. • Biheviorizmas atmeta introspekciją kaip subjektyvų metodą. Savo objektui tirti bihevioristinė psichologija vartoja tik vadinamus objektyviuosius metodus – ekstrospekcijos ir eksperimentinį metodą. • Pagal biheviorizmą, sąryšis tarp stimulo ir organizmo reakcijos yra pastovus ir prilygsta refleksui. Psichinės laisvės nėra – viskas determinuota. Stimulas Reakcija S R • Pagal bihevioristinę psichologiją, žmogaus poelgiai ir veiksmai yra reakcijos į dirgiklius. Reakcijos būna: 1. Įgimtos (pyktis, meilė ir baimė) ir gyvenant įgytos (susiformuojančios iš trijų pagrindinių įgimtųjų). 2. Aplinkybių sąlygotos. • Mąstymas (anot Watsono, “paties su savim kalbėjimas”) yra verbalinė reakcija, grynai mechaniškas procesas. Individualūs žmonių skirtumai yra susidarę dėl skirtingos cheminės bei fizinės struktūros, taip pat dėl skirtingo auklėjimo, gyvenimo aplinkybių ir sąlygų. • Psichologijos uždavinys: 1. Žinant S, numatyti R. 2. Taip parinkti S, kad būtų galima suformuoti norimą R. • Tačiau šį uždavinį įvykdyti yra sunku, nes žmogaus reakcijas nulemia ne tik stimulai: X –tarpiniai kintamieji (asmenybės ypatumai, būsenos, patyrimas). S x R • PSICHOLOGIJA – psichikos reiškiniai (psichoanalizė) + elgsena (biheviorizmas) • HUMANISTINĖ PSICHOLOGIJA Susikūrė kaip atsvara biheviorizmui, kuris gyvūnų psichologijos dėsningumus perkėlė į žmogaus psichinę veiklą, ir psichoanalizei, kuri daugiau dėmesio skyrė žmogaus potraukiams ir ignoravo vertybių siekimo reikšmę žmogaus gyvenime, sugebėjimą pažinti save ir savo išgyvenimus. • Humanistinė psichologija pradėjo formuotis po Antrojo pasaulinio karo, 1963 m. buvo įteisinta. Pagrindiniai atstovai – A. Maslow, K. Rodžersas, G. Olportas. Pagrindinė jų idėja – žmogaus elgesį ir nuostatas lemia ne įgimti potraukiai (psichoanalizė) ar išmokti dalykai (biheviorizmas), o žmogiška prigimtis ir subjektyvios vertybės. • Humanistinės psichologijos atstovai ėmė gilintis į savojo “aš” ir savo egzistavimo pažinimą. Jie teigia, kad motyvų hierarchijoje svarbiausias yra siekimas realizuoti žmoguje glūdinčias potencijas. Negalint patenkinti savo poreikių ar išgyvenant konfliktus su aplinka ar savimi, gali kilti neurozės ir psichozės. • Humanistinės krypties realizavimas: 1. TEORINĖ. Analizuojama žmogaus asmenybė. 2. PSICHOTERAPINĖ. Humanistinės krypties principai taikomi kaip gydymo metodas – stengiamasi padėti individui atstatyti sveikus santykius su aplinka ir savimi. 3. PRAKTINĖ. Rengiami užsiėmimai, skirti savęs pažinimui, savianalizei ir saviraiškai. • Psichologijos uždavinys – padėti žmogui pažinti save, nes žinojimas, kad savęs gerai nepažįsta, kelia žmogui išorinio pasaulio baimę ir kliudo išugdyti geriausius asmenybės bruožus. • Naudojamas nedirektyvus metodas – žmogui negalima nurodinėti, reikia jį suprasti ir tokiu būdu padėti jam pažinti save. Psichologas ir klientas – lygiaverčiai partneriai. • Pvz., mokytojo uždavinys – padėti vaikui pažinti save ir pasaulį, neslopinant jo natūralaus smalsumo. Savarankiškumas Atsakomybė Svarbu rasti “aukso vidurį”, t.y. palaikyti bent minimalią discipliną ir kartu neslopinti vaiko kūrybinių galių bei saviraiškos. 3. ASMENYBĖ • Individualių skirtumų problema. Bendra asmenybės samprata. ◦ Individas (lot. indivisus –“nedalomas”) – gyva, vieninga, nedaloma sistema, kuri kartu yra ir visumos dalis, vienetas. ◦ Individualybė – individo savitumas, jo skirtingumas nuo kitų individų, individualių fizinių ir psichinių savybių visuma. Fizinės savybės Psichinės savybės • Apibūdinant žmogų, jo psichinėse savybėse išskiriamas branduolys – tai, kas svarbiausia ir pastoviausia jo individualybėje, t.y. įvairūs psichiniai ypatumai, leidžiantys charakterizuoti žmogų,- asmenybė. Vaiko asmenybės branduolys pradeda formuotis jam esant 2,5-3 metų amžiaus (naujagimis dar neturi asmenybės). Svarbiausiais asmenybiniais ypatumais laikomi tie, kurie leidžia žmogui gyventi visuomenėje. Jei žmogus be kitų pagalbos negali gyventi visuomenėje, jo asmenybės branduolys nėra susiformavęs. Gilus psichinis sutrikimas taip pat neleidžia išskirti jokių pastovių psichinių savybių. • Galima daryti išvadą, kad asmenybiniai ypatumai nėra prigimtiniai – daug jų suformuoja aplinka. • Požiūriai į asmenybės struktūrą. ASMENYBĖS STRUKTŪROS MODELIS Veiklos kryptingumas būdas galimybės 1. ASMENYBĖS SAVYBIŲ TEORIJOS. Siekia nustatyti pagrindines, visiems žmonėms būdingas savybes. 2. PSICHOANALITINĖS KRYPTIES TEORIJOS. Akcentuoja motyvacijos svarbą – kas skatina žmogų veikti. Pabrėžiama pasąmonės ir vaikystės įtaka. 3. HUMANISTINĖS KRYPTIES TEORIJOS (EGZISTENCINĖS KRYPTIES TEORIJOS). Akcentuojamas savęs pažinimas ir vertinimas. • Asmenybės savybių teorijos. ◦ Šios krypties atstovai mano, kad yra tam tikros savybės, būdingos visiems žmonėms, tačiau pas atskirą žmogų jos išreikštos nevienodai. Skirtingos savybių išraiškos sudaro asmenybės profilį. Pvz. neagresyvus ypač agresyvus pastovus ypač nepastovus neaktyvus ypač aktyvus • Du tyrimo keliai: ◦ NOMOTETINIS. Tiriama didelė grupė žmonių ir ieškoma bendrų savybių. ◦ IDEOGRAFINIS. Detaliai tiriamas vienas žmogus. • Europoje tradiciška grupuoti asmenybines savybes į: • CHARAKTERIO – įgyjamos gyvenant, pasireiškia tik tam tikrose situacijose ir santykiuose su kitais žmonėmis. • TEMPERAMENTO – įgimtos, pasireiškia visada. Parodo mūsų reakcijų pobūdį. • Ekstremaliose situacijose išryškėja tikroji žmogaus prigimtis. Temperamento savybės pradeda reikštis nuo pat gimimo. Kūdikiai skiriasi pagal požymius: ◦ Socialumą (polinkį bendrauti). ◦ Emocionalumą (reakciją į nepatenkintus poreikius). ◦ Aktyvumą. • TRADICINĖ (HIPOKRATO IR GALENO) TEMPERAMENTŲ KLASIFIKACIJA Hipokratas (460-377 m. pr. Kr.) sukūrė žmogaus kūno skysčių teoriją, o II a. po Kr. Galenas parašė “Temperamentų mokslą”. Pagal šią teoriją, žmogaus kūne yra 4 rūšių skysčių, turinčių tam tikras ypatybes. Pagal tai žmonės skirstomi į 4 temperamentus: • Kraujas (drėgnas) – sangvinikas; • Gleivės (tirštos) – flegmatikas; • Šviesioji/ baltoji tulžis (karšta) – cholerikas; • Tamsioji/ juodoji tulžis (šalta) – melancholikas. Šių keturių skysčių esama kiekviename gyvame organizme, tik jų santykis esąs įvairus. Nuo to santykio priklauso ne tik temperamentas ir sveikata, bet ir organizmo tobulumas bei gyvio rūšis. Žmogaus kūno skysčių santykis kur kas daugiau nei kitų gyvių yra priartėjęs prie tobulojo santykio. • Hipokratas pradėjo ieškoti ryšio tarp kūno ir psichinių ypatumų. • ANATOMINĖ (KRETSCHMERIO) TEMPERAMENTŲ KLASIFIKACIJA E. Kretschmeris ieškojo ryšio tarp temperamento ir konstitucinio (kūno sudėjimo) tipo. Pagal kūno sudėjimą išskyrė 4 grynuosius tipus: • Asteniškasis (aukštas, kojos ir rankos ilgos, krūtinė ir pečiai siauri, silpno kūno sudėjimo ir per menko svorio, būdingas kampinis profilis) • Pikniškasis (žemas, linkęs tukti, galva, krūtinė ir pilvas didelės apimties, kūno linijos švelnios ir apvalios). • Atletiškasis (vidutinio ūgio, plačiapetis, krūtinės ląsta didelė, muskulingas, kaulai stambūs, būdingas tiesus profilis). • Displastiškasis (neapibrėžtų proporcijų žmogus – nenormalaus, neproporcingai išaugusio kūno). Ieškodamas dėsniu išreiškiamos sąsajos tarp kūno sudėjimo tipo ir psichinės ligos, Kretschmeris padarė išvadą: • Biologinis giminingumas yra tarp pikniškos kūno struktūros ir maniakinės psichozės (maniakinės depresijos) bei tarp asteniškos/ atletiškos/ displastiškos kūno struktūros ir šizofrenijos. Kretschmeris išskyrė psichologinius tipus (pagal kūno sudėjimą): • CIKLOTIMINIS (jam priklauso pikniško kūno sudėjimo žmonės). Būdinga: šio temperamento žmonės yra judrūs, nekomplikuoti, bendruomeniški. Jie nuoširdūs, plepūs, draugiški ir geraširdžiai. Greitai užsidega, tačiau jų išgyvenimai paprastai nėra gilūs ir neilgai trunka. Tai praktiški, mėgstantys darbą žmonės, tačiau jiems kartais pritrūksta kantrybės ir ištvermės (Darvinas, Pasteras). • ŠIZOTIMINIS (jam priklauso asteniško/ atletiško/ displastiško kūno sudėjimo žmonės). Būdinga: šio temperamento žmonės yra kraštutiniai idealistai, moralizatoriai arba despotiškai nejautrūs egoistai. Jie yra užsidarę savyje, užsispyrę ir nedraugiški. Taip pat nepraktiški, sunkiai prisitaikantys, formalistai. Mėgsta kontrastus – viską arba nieko, ekstazę arba ledinį šaltumą (Kopernikas, Kantas, Volteras, Lokas, Leibnicas, Kalvinas, Robespjeras). ◦ Tolesni tyrimai parodė, kad tarp kūno sandaros ir temperamento ryšys yra menkas ir nepriežastinis. • H. EYSENCKO TEORIJA Ši teorija buvo pateikta 1970 m. Anglų psichologai H. ir S. Eysenckai ištyrė daug žmonių ir atliko duomenų faktorinę analizę (ieškojo nesikertančių faktorių). Jie mano, kad daug mūsų normalių skirtumų galima supaprastintai išreikšti dviem genetiškai sąlygojamais matmenimis: • Ekstraversija - intraversija (savybės, lemiančios žmogaus socialinio aktyvumo ir bendravimo ypatumus), • Emocinis pastovumas - emocinis nepastovumas (savybės, lemiančios, kiek žmogus gali kontroliuoti savo emocinę sferą). nepastovus intravertas ekstravertas pastovus • Autoriai teigia, kad ekstravertai ieško dirgiklių, nes jų normalus smegenų sužadinimo lygis yra žemas, intravertai siekia išvengti papildomų dirgiklių, nes jų smegenų sužadinimo lygis yra aukštas. • Dauguma tyrėjų mano, kad Eysencko nustatyti matmenys yra svarbūs, tačiau visko apie konkrečią asmenybę nepasako. Jie siūlo įtraukti daugiau veiksnių ir vadina tai “penketu svarbiausių veiksnių”. Kai kurie teoretikai svarsto, ar nereikėtų įtraukti dar ir tų matmenų, kurių neapima šios penkios kategorijos, tokių kaip vyriškumas/ moteriškumas. • Psichoanalitinės krypties teorijos. ◦ Z. Froidas asmenybės teoriją suformavo 1923 m. Jis teigė, kad asmenybė – žmogaus emocijos, siekiai ir mintys – kyla iš konflikto tarp agresyvių, malonumo siekiančių biologinių impulsų ir socialinių ribojimų. Asmenybė yra pastangų įveikti šį konfliktą padarinys – išreiškiant šiuos impulsus tokiais būdais, kurie leistų patirti malonumą, tačiau kartu nesukeltų ir kaltės jausmo arba bausmės. ◦ Trys teorinio modelio dalys: ▪ Id (tai) – pasąmonės psichinės energijos, kuri siekia patenkinti instinktyvius - išlikimo, dauginimosi ir agresijos - poreikius, rezervuaras. Id veikimas grindžiamas malonumo principu: pasitenkinimo siekiama nedelsiant ir neatsižvelgiant į pasekmes (ši asmenybės dalis pas vaiką susiformuoja anksčiausiai). ▪ Ego (aš) – tai, kas asmenybėje veikia pagal realybės principą: Id impulsus siekiama patenkinti tikroviškais būdais, kurie veikiau sukelia ilgalaikį malonumą, o ne skausmą. Ego skatina mus taikytis prie realaus pasaulio, jo pagrindas – sąmoningi procesai. ▪ Superego (virš aš) – visuomenės normų principu veikianti asmenybės dalis, kuri kreipia į tai, kaip privalu elgtis. Maždaug 4-5 metų vaiko Ego imi pripažinti Superego reikalavimus. Superego dalys: ◦ Sąžinė (ją suformuoja tėvų draudimai), ◦ Ego idealas (tai, ko mes siekiame, kokiais norime būti). • Tėvų vaidmuo svarbus, mokant vaiką derinti Id, Ego ir Superego, t.y. asmeninius ir visuomeninius interesus. • Ego (ką gali) turi rasti kelią, kaip patenkinti Id (ko nori) norus, nenusižengiant Superego (ką privalai) taisyklėms. • Jei nepatenkiname atskirų asmenybės dalių, jaučiame: ◦ Id – įtampą kenčiame nepriteklius ◦ Ego esame nemėgstami kitų (pvz., žmogus, gyvenantis fantazijų pasaulyje) • Superego – kaltės jausmą • Asmenybės raida (pagal Froidą). Psichoseksualinės stadijos: STADIJA POŽYMIAI Oralinė (0-18 mėn.) Burnos sritis – čiulpimas, kramtymas- teikia didžiausią malonumą. Analinė (18-36 mėn.) Malonumas susijęs su tuštinimusi ir šlapinimusi; įveikiamas reikalavimas juos kontroliuoti. Falinė (3-6 metai) Malonumo sritis – lytiniai organai; įveikiami kraujomaišiški lytiniai potraukiai. Edipo kompleksas – berniukams atsiranda seksualinis potraukis motinai ir pavydas tėvui. Taip pat baimė, kad tėvas jų nenubaustų, pvz., neiškastruotų. Psichoanalitikai teigia, jog mergaitės išgyvena analogišką Elektros kompleksą, tačiau Froidas tai neigė. Latentinė (6 metai - lytinis brendimas) Išstumiami lytiniai potraukiai. Genitalinė (nuo lytinio brendimo) Lytinių interesų brendimas. • Asmenybės gynybiniai mechanizmai. Jie egzistuoja tam, kad žmogus nejaustų įtampos dėl Id ir Superego nesuderinamumo. Nesėkmių, konfliktų metu žmogus įtikina save, kad nieko blogo nenutiko arba taip ir turėjo nutikti. Žmogus neįsisąmonina šių mechanizmų, bet jie egzistuoja ir apsaugo mus nuo emocinių krizių. • Išstūmimas (užmiršimas) – išvaro iš sąmonės nerimą keliančius jausmus ir mintis. Froidas jį laikė gynybos mechanizmų pagrindu. Jis manė, kad išstūmimas yra nevisiškas, o išstumtieji skatuliai prasismelkia į sapnų simbolius ir apsirikimus šnekant. Nyčė rašė:”

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!