Proto ir juslių vaidmuo žmogaus savęs ir aplinkinio pasaulio pažinimo procese

Esė apie proto ir juslių vaidmenį žmogaus savęs ir aplinkinio pasaulio pažinimo procese.
Filosofuoti žmogų nuo pat mažumės skatina iš nuostabos ir abejonių kylantys klausimai „kodėl“, „kas“, „kaip“ į kuriuos turi atsakyti jis pats, stengdamasis suprasti save ir pasaulį. Filosofinis žinojimas visada glaudžiai susijęs su žmogumi ir kyla iš jo vidaus. O tam, kad žmogus galėtų atsakyti į klausimą „kodėl“ „kas“, ir „kaip“ labai svarbus yra proto ir juslių vaidmuo, tik kai žmogus protu ir juslėmis gali atsakyti į jam kilusį klausimą, tada galime teigti, kad jis filosofuoja.
Kad teisingai aprašyti, nupasakoti tikrovę, mąstymas turi būti taisyklingas. Žinodami juslumo ir racionalumo skirtumus, galime apibūdinti vieną kitai priešingas filosofines pozicijas: empirizmas suabsoliutina jausmą, racionalizmas – racionalumo aspektą. Empiristinių ir racionalistinių pozicijų buvo visuose filosofijos istorijos epochose. Tačiau jų klasikiniai pavidalai atsirado naujųjų laikų filosofijoje iki Kanto. Naujųjų laikų filosofijai būdingas posūkis į subjektą, kaip juslinę būtybę (empirizmas), arba kaip posūkis į subjektą kaip protingą būtybę (racionalizmas).
Racionalizmas – prancūzų kalbos žodis ,,rationalisme” kilęs iš lotyniško žodžio ratio ir jo išvestinės rationalis – tai filosofinę kryptis, pirmenybę teikianti protui , kuris yra pažinimo ir žmonių elgesio pagrindas. Racionalistai pažinimo turinį kuria tirdami žmogaus prote slypinčias iki patyrimines idėjas. Jų manymu pažinimo turinys žmogaus prote atsiranda intelektui įžvelgiant daiktuose glūdinčią temą, kuri išreiškiama bendrąją sąvoka. Protas nepriklausomas jutiminės patirties ir patikimesnis, todėl vertingesnis pažinimo šaltinis. Tokį jo savarankiškumą racionalistai teigia matą matematikoje ir logikoje, todėl šie mokslai vadinami ,,Gyvojo proto” mokslais.
Racionalizmo šaknys glūdi senovės graikų filosofijoje. Pažintines proto galias pirmasis pabrėžė Pitagoras, teigęs, kad abstrakčių, vien protu pažįstamų matematinių santykių harmonija atspindi tikrovės prigimtį. Kraštutinis metafizinis racionalizmas būdingas Parmenidui, tvirtinusiam, kad mąstymas ir būtis sutampa, t. y. egzistuoja tik tai, kas gali būti mąstoma, o kas neegzistuoja yra prieštaringa ir nemąstoma. Šias nuostatas perėmė ir Platonas, savo pažinimo teorijoje laikydamas juslinį pažinimą neteikiančiu tikro, nekintamo ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!