Projektų valdymo medžiaga

1.Projektinio valdymo aktualumas, tikslas, uždaviniai.Mokslinių tyrimų verslo projektavimo srityje aktualumą ir svarbą parodo didėjantis verslo projektų bei verslo planų poreikis tiek jau egzistuojančiose, tiek besikuriančiose įmonėse, tiek ir tarp investicinių projektų konsultantų. Projektinis verslo valdymas aprėpia vis įvairesnes ir platesnes verslo sritis, todėl nepakankamas projektų sudarymo, įvertinimo ir jų valdymo įsisavinimas tampa rimta kliūtimi verslininkams. Nuolatinės permainos – tipiškiausia šiandienos ekonomikos būsena, todėl projektinis verslo valdymas sudaro realias prielaidas adekvačiai reaguoti į tokias permainas.Lietuvoje įgyvendinami verslo projektai turi savo specifiką ir remiantis vien užsienio patirtimi negalima tikėtis efektyvaus projektų įgyvendinimo neatlikus išsamių teorinių ir praktinių tyrimų. Projektinio valdymo tikslas – išsiaiškinti teorinius verslo projektų sudarymo ir valdymo pagrindus, atsižvelgiant į sukauptą patirtį tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse bei pereinamos rinkos ekonomikos šalyse. Uždaviniai: 1išnagrinėti verslo projektų sudarymo teorinius pagrindus atsižvelgiant į sukauptą patirtį verslo projektavime, naujausius finansų ir rizikos analizės pasiekimus bei naujus praktinius reikalavimus verslo projektavimui; 2Išsiaiškinti, kaip patobulinti verslo projektų sudarymo metodinius pagrindus;3Susipažinti su makro ir mikro ekonominio lygio verslo projektų valdymo uždavinių sprendimo būdais ir priemonėmis 2Projektinio valdymo prielaidos. Panaudojant projektų ir programų valdymo metodus ir priemones galima pasiekti pakankamai aukštą kokybės lygį sutaupyti lėšas, laiką, sumažinti riziką, padidinti patikimumą. Projektų valdymas – tai profesionali veikla, grindžiama šiuolaikinėmis mokslo žiniomis, patirtimi, metodais, priemonėmis ir technologijomis ir orientuota į aukštus rezultatus. Nedideliems ir nereikšmingiems projektams nebūtina naudotis formaliais projektų valdymo metodais. Tačiau metodų ignoravimas realizuojant stambius ir sudėtingus projektus gali lemti tai, kad rezultatai bus žymiai mažesni nei laukta, o pr.kaštai ir terminai gali būti didesni nei planuota. Projektų valdymo būtinumą lemia šie veiksniai: projekto ir jo darbo apimtys ir kaštai, projekto sudėtingumas, organizacijos dydis ir struktūra, projekto dalyvių skaičius ir tarpusavio ryšiai, pokyčių projekte ir aplinkoje tikimybė, reikalavimų projekto terminams, biudžetui, resursams ir kokybei griežtumas, konkurentai, projekto prestižas ir pan. Sėkmingu projekto užbaigimu yra suinteresuoti visi jo pagrindiniai dalyviai: investitoriai, užsakovas ir kt. 3Charakteringiausi „kietojo“ ir „minkštojo“ valdymo posistemių elementai.“Kietieji” valdymo elementai atspindi formaliąją organizacijos struktūrą, materializuojamą per įvairius kiekvienos konkrečios organizacijos dokumentus. Svarbiausieji iš jų – organizacinės struktūros, strategijos ir valdymo sistemos. Charakteringiausi “kietojo” valdymo posistemių elementai makrolygyje yra mokesčių politika;Investicijų politika;Politika mokslinių tiriamųjų darbų atžvilgiu, O mikrolygyje yra Gamyklos ir įrengimai;Automatizavimas ir kompiuterizavimas.Minkštieji” valdymo elementai atspindi neformaliąją organizacijos pusę,elementų egzistavimo realumas atsispindi ne formaliuose dokumentuose, o organizacijos darbuotojų elgesyje ir pasąmonėje. Charakteringiausi “minkštojo“ valdymo posistemių elementai makrolygyje “Valstybės-verslo” santykiai;“Valdymo-darbo”santykiai, vertybių nustatymas. O mikrolygyje Personalo samdymo tvarka;Sprendimų priėmimas;Informacijos platinimas;Socialinių naujovių įgyvendinimas. 4. Projekto sąvokos apibrėžimas, svarbiausios projekto savybės. Įprastinė projekto sąvoka – visuma dokumentacijos, brėžinių, apskaičiavimų, būtinų konkrečiam objektui sukurti. Projektas – tai laikina veikla, orientuota sukurti unikalų produktą ar paslaugą. Laikina reiškia, jog projektui nustatomas tikslus pradžios ir pabaigos momentas. Projektas – tai veikla turinti konkrečius tikslus, kurie paprastai apima tikslius reikalavimus terminams, biudžetui ir pasiektų rezultatų kokybei. Projektas apima tarpusavyje susijusių darbų kompleksą, kurie atliekami siekiant specifinio tikslo, ribotą laiko tarpą, panaudojant griežtai apribotą biudžetą Nepriklausomai nuo veiklos srities galima išskirti būdingas projektų savybes:1. Aiškūs ir tuo pat metu įvairūs tikslai. Kiekvienas projektas rengiamas siekiant kažkokio tikslaus rezultato.2. Pasikeitimai. Projektų siekiamas rezultatas turi pakeisti aplinką kurioje projektas yra įgyvendinimas.3. Griežtas laiko apribojimas. Kiekvienas projektas turi nustatytą pr. pradžios ir pr. pabaigos momentus, kurie apriboja pr. atlikimą.4.Unikalumas. Šis bruožas būdingas visam projektui, kaip visumai.5. Reikiamų išteklių apribojimai. Kiekviename pr. naudojami į įvairūs ištekliai:finansiniai, materialiniai, informaciniai, darbo jėga ir t.t. Visi jie glaudžiai susiję su biudžetu. Naudojant išteklius,galimi du projekto apribojimo atvejai: 1. skiriami griežtai riboti ištekliai ir tuomet nustatomas pr. atlikimo laikotarpis; 2. paskiriami pr. darbams atlikti būtini ištekliai, kai jau yra nustatytas tikslus projekto atlikimo terminas.6. Kompleksiškumas ir atsiribojimas. Kompleksiškumas pasižymi kompleksiniu visų vidinių ir išorinių faktorių, veikiančių projektą, įvertinimą. Projektas turi būti atiribojęs nuo kitų projektų ar kitos veiklos. Šis požymis leidžia projektą vertinti kaip atskirą, vientisą, kompleksišką sistemą su apibrėžtomis charakteristikomis.7. Specifinė projekto organizacija. Projekto įgyvendinimo laikotarpiui būtina sukurti specifinę organizacinę struktūrą.8. Dalyvių įvairovė. Dažnai pr. dalyvauja daug organizacijos tarnybų, skirtingų specialistų, taip pat pritraukiama ne viena išorinė organizacija. 5.Projektų klasifikacijos schema. Įvairių projektų svarbiausios charakteristikos, jų privalumai ir trūkumai.Investiciniai projektai klasifikuojami pagal projekto apimtį, įgyvendinimo laiką, pagal kokybę, pagal išteklių ribotumą. Pagal projekto apimtį projektas gali būti mažos apimties arba didelės apimties vadinamas megaprojektu, pagal įgyvendinimo laiką projektas gali būti ilgalaikis ir trumpalaikis, pagal kokybę – bedefektinis, pagal išteklių ribotumą projektai gali būti multiprojektai, monoprojektai ir moduliniai, taip pat projektai gali būti tarptautiniai.Maži projektai – nedideli, paprasti. Dėl laiko stokos praktiškai neįmanoma ištaisyti padaryti klaidų. Svarbu tiksliai nustatyti projekto apimtis, jo dalyvių skaičių, kitus pr. veiksnius. Rekomenduojama skiri vieną vadovaujantį suprojektuoti lanksčią komandą, sudaryti paprastesnį projekto grafiką.Megaprojektai – tai tikslinės programos (tarptautinės, valstybinės, nacionalinės ir pan.), apimančios daug tarpusavyje susijusių projektų, kuriuos jungia bendras tikslas, išskirti ištekliai ir įgyvendinimui skirtas laikas. Šie projektai išsiskiria didele kaina, kapitaliniais įdėjimais, darbo sąnaudomis ir ilga įgyvendinimo trukme. Juos įgyvendinant rekomenduojama: atlikti projekto struktūrizavimą bei paskirti kelis vykdytojus; išanalizuoti šalies aplinkos ypatumus; peržiūrėti ir atnaujinti projekto įgyvendinimo planą; planavimą atlikti visuose lygiuose; atlikti monitoringą.Trumpalaikiai projektai – realizuojami įdiegiant įvairias naujoves, bei eksperimentinę gamybą. Šiuo atveju, geriausia atsakomybę už projekto realizavimą sutelkti vienam padaliniui.Projektų be defektų pagrindinis veiksnys – kokybė. Šiems projektams keliami reikalavimai: turi būti atlikti visi prieš investicinės fazės tyrimai; darbų ir išteklių išdėstymui naudojamas tinklinis grafikas; technologinės linijos turi būti išbandytos anksčiau; naudoti lanksčias projekto valdymo sistemas.Multiprojektai – naudojami tais atvejais, kai projekto užsakovo idėja apima kelis susijusius projektus. Monoprojektai – turi tiksliai apibrėžtus išteklių, laiko ir sąnaudų rėmus, realizuojamus vienos projektinės komandos.Modulinė statyba – didžioji dalis būsimo projekto paruošiama ne būsimos eksploatacijos vietoje, o nuošalėje. Tai metodas tinka objektams, kurie kuriami nepatogiose darbo vietose. Taigi, būtina susikurti specialistų darbo grupę prie modulių; projekto plane turi būti įvertinti projektavimo, parengimo ir modulių pristatymo darbų grafikai; modulių pristatymas į statybos aikštelę yra techniškai nelengvas uždavinys ir dažnai jo sąnaudos sudaro žymią projekto vertės dalį.Tarptautiniai projektai – išsiskiria didesniu sudėtingumu ir klaida. Perkant įrangą ir medžiagas yra keliami padidinti reikalavimai organizacijai, atliekančiai pirkimus. Be to reikia įvertinti teisinės ir normatyvinės bazės skirtumus. Projektų parengiamasis periodas yra ilgesnis dėl: organizavimo ir valdymo sudėtingumo; dėl didelės informacijos apimties. 6. Įvairių projekto gyvavimo ciklų apibrėžimas ir palyginimas.Projekto gyvavimo ciklas – tai laikotarpis nuo projekto pasirodymo momento iki jo užbaigimo. Ciklas apima visą projekto įgyvendinimo procesą. Siūloma išskirti 4 fazes: konceptualinė fazė (apima tikslų formavimą ir projekto įgyvendinimo techninį ekonominį pagrindimą); projekto vystymo fazė (apima darbų struktūros nustatymą, darbų kalendorinius grafikus, biudžeto, projektinės – sąmatinės dokumentacijos paruošimą, kontaktų su rangovais ir tiekėjais pasirašymą ir kt.); Projekto įgyvendinimo fazė (apima projekto įgyvendinimo plano sudarymą, projekto darbų realizavimą); Projekto užbaigimo fazė (apima projekto įvertinimą, priėmimo – bandymo darbus, projektus pridavimą eksploatacijai). Kitas projekto gyvavimo ciklo skirstymas numato 3 fazes: ikiinvesticinė fazė (iniciacija, ikikonceptualiniai pokalbiai, projekto koncepcijos parengimas, trumpo techninio-ekonominio pagrindimo parengimas, investicinių sprendimų pasiekimas); investicinė fazė (projektinių sprendimų parengimas, preliminarūs projektavimo-konstravimo darbai, projektavimas, projekto aprūpinimas, pirkimai, pirkimų planavimas ir organizavimas bei analizė ir derybos, konkursai, aukcionai, kontraktų sudarymas, teikimas, teikimo planavimas, apskaita, pristatymas, priėmimas, saugojimas, kontrolė, projekto realizavimas, įgyvendinimas); eksploatacinė fazė (projekto įvertinimas ir priėmimas, projekto rezultato išbandymas, galutinis projekto priėmimas-perdavimas, gamybos parengimas, darbuotojų paruošimas, medžiagų įsigijimas, projekto objekto eksploatavimas) 7.Projekto realizavimas ir jo eigos dalinimas į fazes. Gaminio raidos ciklas.Projekto realizavimas reikalauja tam tikrų veiksmų įgyvendinimo: prieš investicinių tyrimų atlikimo, projekto organizavimo, darbų finansavimo, išteklių planavimo, žaliavų ir įrengimų pirkimo, o taip pat statybos ir paruoštų objektų atidavimo eksploatacijai.Projektas skirstomas į fazes.Projektą į fazes suskirstyti nelengva. Projekto dalyviai dažniausiai turi remtis savo patirtimi bei konkrečiomis projekto įgyvendinimo sąlygomis. Todėl praktikoje projekto skirstymas į fazes gali būti atliekamas labai įvairiai. Stambiems projektams, kiekviena išskirta projekto fazė gali būti dar skaidoma į kito lygio etapus -poetapius. Pagalbinių etapų išskyrimas yra susijęs su projektų užsitęsusi įgyvendinimu, kuris užtrunka keletą metų.Pasauliniame banke ir Jungtinių Tautų organizacijos UNIDO padalinyje yra priimtas projekto eigos dalinimas į fazes, kur projekto raidos ciklas apima prieš investicinę, investicinę ir eksploatacinę fazes.Gaminio raidos ciklas susideda iš penkių etapų : Idėjos iškėlimo etapas, šiame etape atliekami moksliniai tyrimai, tikrinama idėja. Idėjos tikrinimo etapas, šiame etape atlirekami taikomieji ir laboratoriniai tyrimai. Konstravimo ir bandymų etapas šiame etape paruošiamas bandomasis pavyzdys ir jis įvertinimas. Bandomosios gamybos realizavimo etapas Komercinės gamybos etapas šiame etape organizuojama gamyba ir prekyba. 8. Projekto įgyvendinimo fazių trukmė. Galimumo (palankumo) tyrimų aspektai Kiekviena projekto įgyvendinimo fazė turi savo tikslus ir užduotis.. Siūloma išskirti 4 fazes: konceptualinė fazė (apima tikslų formavimą ir projekto įgyvendinimo techninį ekonominį pagrindimą); projekto vystymo fazė (apima darbų struktūros nustatymą, darbų kalendorinius grafikus, biudžeto, paruošimą, kontaktų su rangovais ir tiekėjais pasirašymą ir kt.); Projekto įgyvendinimo fazė (apima projekto įgyvendinimo plano sudarymą, projekto darbų realizavimą); Projekto užbaigimo fazė (apima projekto įvertinimą, priėmimo – bandymo darbus, projektus pridavimą eksploatacijai). Kitas projekto gyvavimo ciklo skirstymas numato 3 fazes: ikiinvesticinė fazė (iniciacija, ikikonceptualiniai pokalbiai, projekto koncepcijos parengimas; investicinė fazė (projektinių sprendimų parengimas, preliminarūs projektavimo-konstravimo darbai, projektavimas, projekto aprūpinimas, pirkimai, pirkimų planavimas ir organizavimas bei analizė ir derybos, konkursai, kontraktų sudarymas, teikimas, apskaita, pristatymas, priėmimas, projekto realizavimas, įgyvendinimas); eksploatacinė fazė (projekto įvertinimas ir priėmimas, projekto rezultato išbandymas, darbuotojų paruošimas, medžiagų įsigijimas, projekto objekto eksploatavimas)Potencialūs investuotojai, tiek juridiniai, tiek ir fiziniai asmenys yra suinteresuoti informacija apie atsirandančias investavimo galimybes. Norint parengti tokią informaciją investicinio projekto identifikavimui, tyrimus reikėtų atlikti tiek ekonomikos sektoriaus lygyje, tiek ir įmonės lygyje. Paprastai ekonomikos sektoriaus (makroekonominiame) lygyje investicijų galimybėms ištirti surenkama ir išanalizuojama informacija apie vieną ar kitą pramonės šaką, regioną, išteklius. Mikroekonominiame lygyje analizuojamos verslininkų, organizacijų idėjos ar investavimo galimybės bei finansinių institucijų galimybės.Kiekybinis informacijos, reikalingos projekto idėjos pagrindimui, įvertinimas atliekamas galimum Galimumo (palankumo) tyrimų aspektai: Gamtiniai ištekliai, naudotini gamyboje;Tam tikrų produktų būsima paklausa, Galimi vidiniai ar tarptautiniai ryšiai su kitomis šakomis;Galimas esamų pajėgumų išplėtimas, Gamybos išplėtimo galimybės, Bendra investicijų aplinka;Eksporto galimybės ir kt. Šių tyrimų tikslas – greitai ir nebrangiai įvertinti svarbiausius investicijų galimumo momentus. Paprastai šiuos tyrimus atlieka grupė verslininkų arba galimų investuotojų, suinteresuotų iškeltos projekto idėjos galimumo patikrinimu, nors tai gali atlikti ir valstybinės ar privačios investicinių projektų rengimo agentūros. 9 Ikiprojektinių tyrimų aspektai. Funkcinių tyrimų klasifikavimas Iki projektiniai tyrimai suprantami kaip tarpsnis tarp galimumo tyrimų ir detalesnių projektinių tyrimų ir skiriasi nuo pastarųjų tik tuo, kad čia naudojama ne tokia detali informacijaPreliminarus idėjos įvertinimas turi būti atliktas iki projektiniuose tyrimuose, kuriais siekiama išaiškinti :Ar jau visos įmanomos projekto alternatyvos yra peržiūrėtos;Ar projekto koncepcija leidžia pradėti detalius projektinius tyrimus;Ar visi projekto aspektai yra tokie svarbūs projekto veiksnumui, kad jiems dar reikėtų gilių funkcinių arba rėminimo tyrimų, tokių kaip rinkos apžvalgos, laboratorinių bandymų, eksperimentinių įmonės bandymų ir pan.;Ar informacija yra adekvati norint nuspręsti, jog projekto idėja yra patraukli arba nepatraukli investuotojams.Taigi iki projektiniuose tyrimuose jau reikia pakankamai plačiai išnagrinėti tokias ekonomines alternatyvas :Rinkos ir įmonės pajėgumus: paklausos ir rinkos tyrimus, marketingo strategiją, gamybos programą, įmonės pajėgumus;Žaliavų ir medžiagų šaltinius;Vietovę, statybos aikštelę ir ją supančią aplinką;Projekto inžineriją: technologijas ir įrangą, civilinės statybos darbus;Organizacijos struktūrą ir pridėtines išlaidas: įmonės, administracines, pardavimo;Darbo jėgą: darbininkus, tarnautojus, jų apmokymui reikalingas išlaidas;Projekto įgyvendinimo grafiką ir biudžeto sudarymą;Finansinę analizę: investicines sąnaudas, projekto finansavimą, gamybos sąnaudas, komercinį (prekybos) pelningumą. Funkcinių tyrimų klasifikavimasFunkciniai tyrimai gali būti grupuojami tokiu būdu :Rinkos tyrimai projektuojamam produktui gaminti, Žaliavų ir medžiagų tyrimai,o taip pat jų dabartines ir būsimas kainas;Laboratoriniai ir eksperimentiniai įmonių tyrimai, kurių pagalba siekiama nustatyti tam tikros žaliavos tinkamumą;Teritorinis tyrimas, Gamybos masto ekonomijos tyrimai, Įrangos parinkimo tyrimai kai tiekėjai ir įrangos kainos labai skiriasi ir kt. 10Projektiniai tyrimai (techninis – ekonominis investicijų pagrindimas).Projektiniai tyrimai yra svarbiausias dokumentas, įrodantis investicijų į nagrinėjamą projektą tikslingumą ir efektyvumą. Jame detalizuojami ir tikslinami iki projektiniuose investicijų tyrimuose priimti sprendimai, kurie apima technologinius, projekto apimties nustatymo, išplanavimo, konstrukcinius, gamtos apsaugos ir kitus projekto aspektus, be to, patikimai įvertinamas finansinis ir ekonominis efektyvumas, bei socialinės pasekmės.Šie tyrimai turi nustatyti ir ištirti kritinius momentus pasirinkto produkto gamyboje, kartu išnagrinėjant alternatyvius produkto gamybos kelius. Tyrimai turi pagrįsti projekto pajėgumus, pasirinktą vietą, pasirinktą technologiją, įgalinančią naudoti numatytas žaliavas ir kitus materialinius išteklius. Finansinėje dalyje tyrimais turi būti įvertintos investicinės sąnaudos, įskaitant apyvartinį kapitalą, gamybos ir marketingo sąnaudos, numatomos pardavimų įplaukos ir pelnas iš investuoto kapitalo.Galutinis investicijų ir gamybos išlaidų vertinimas ir iš to sekantys finansinio ir ekonominio projekto pelningumo vertinimai yra pagrįsti, jeigu projekto mastai (struktūra) įvertinti pilnai, nepraleidžiant nė vienos jo sudėtinės dalies ir su ta dalimi susijusių išlaidų. Projekto mastai turi būti parodyti eskizuose ir schemose, kuriuos vėliau reikėtų naudoti įgyvendinant projektą.Paprastai projektinius tyrimus atlieka juridiniai ir fiziniai asmenys (projektuotojai), kurie numatyta tvarka yra gavę licenziją, leidžiančią atlikti tokio tipo projektinius darbus, ir su kuriais užsakovas pasirašo sutartį. 11Investicinė (įgyvendinimo) fazė ir jos etapai. Eksploatacinės fazės apibūdinimas Projekto investicinė fazė gali būti suskirstyta į tokius stambius etapusTeisinių, finansinių ir organizacinių pagrindų projekto įgyvendinimui nustatymas;Technologijos parinkimas ir įsigijimas įtraukiant projektavimo darbus;Derybų pravedimas ir kontraktų sudarymas;Žemės įsigijimas, statybos darbai, įrengimų montavimas;Iki gamybinis marketingas, įtraukiant įmonės administracijos formavimą ir tiekimų organizavimą;Darbuotojų priėmimas ir apmokymas.Įmonės atidavimas eksploatacijai Eksploatacinės fazės problemas reikia nagrinėti tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje. Trumpalaikėje perspektyvoje, t.y. pradiniame gamybos pradžios periode gali iškilti tokios problemos, kaip technikos panaudojimas, įrangos veikimas, žemas darbo našumas arba nepakankama darbininkų ir personalo kvalifikacija. Tai tipiškos įgyvendinimo fazės pradinio periodo problemos. Daugelis šių problemų turėtų būti aptartos ir išspręstos projekto įgyvendinimo fazėje.Ilgalaikėje perspektyvoje labai svarbūs rodikliai yra gamybos ir marketingo sąnaudos iš vienos pusės ir pajamos iš pardavimų, iš kitos pusės, o tai tiesiogiai priklauso nuo įvertinimų, atliktų prieš investicinėje fazėje. Jeigu tie vertinimai buvo klaidingi, techninės-ekonominės įmonės veiklos galimybės atsidurs pavojuje. Jeigu trūkumai buvo atskleisti tik eksploatacinėje fazėje, gelbėjimo priemonės bus neveiksmingos arba labai brangios.Platus problemų ratas, kuris turi būti išspręstas šiose fazėse, rodo prieš investicinės fazės svarbumą ir sudėtingumą, kadangi jos metu dedami po to einančių fazių veiklos pagrindai. 12Priešinvesticinių tyrimų įgyvendinimo problemos.Prieš investicinius tyrimus dažniausiai atlieka įvairios organizacijos ir agentūros, susijusios su pramonės vystymu. Didėjant investiciniam aktyvumui, tokios konsultacinės agentūros ne tik atlieka prieš investicinius tyrimus, bet ir toliau dalyvauja projekto įgyvendinimo darbe, prižiūrėdamos darbų atlikimą investicinėje projekto fazėje. Įvairias konsultacines paslaugas taip pat teikia ir nacionaliniai vystymo arba komerciniai bankai, kurie dalyvauja projekto finansavime. Norint kad prieš investiciniai tyrimai būtų tinkamai atlikti reikėtų, kad komerciniai ir vystymo bankai bendradarbiautų glaudžiau. Norint turėti gerai atliktus prieš investicinius tyrimus, reikia, kad šalyje būtų sukurta bent keletas didesnių konsultacinių firmų ar agentūrų, kurios, esant konkurencijai, būtų vis efektyvesnės. O tai savo ruožtu leistų atsisakyti brangiai kainuojančių užsienio konsultacinių firmų paslaugų. Lietuvoje iki šiol nėra įstatymo, reglamentuojančio visų rūšių investicijas bei investavimo procesą. Vienas iš svarbiausiųjų valstybės investicijų planavimo ir naudojimo dokumentų yra Valstybės investicijų programa. Tai yra dokumentas, reglamentuojantis valstybės investavimo strategiją vidutinės trukmės laikotarpiu, kuriame numatomos valstybės remiamų programų investicinių projektų finansavimui reikalingos lėšos, finansavimo šaltiniai ir įgyvendinimo terminai. 13.Buhalterinių sąvokų verslo projektuose naudojimo problemos. Atliekant finansinę analizę svarbu suprasti kuo skiriasi ir kada naudotinos išlaidų ir sąnaudų sąvokos bei įplaukų ir pajamų sąvokos.Kaip teigia G. Kalčinskas „pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o jas uždirbant patirtos sąnaudos tada, kai jos patiriamos, nepriklausomai nuo pinigų gavimo ir išmokėjimo“. Pagal duomenų kaupimo principą „pajamos laikomos uždirbtos tada, kai produkcija yra parduota“, nepriklausomai nuo to, ar buvo realiai sumokėti už ją pinigai, ar ne. pinigai sumokėti už pateiktas prekes vadinami įplaukomis. „Patirtomis sąnaudomis laikoma sunaudotas turtas bei išlaidos, susijusios su ataskaitiniu laikotarpiu uždirbtomis pajamomis“. Išlaidoms priskiriamas išleisti pinigai ar turtas, neuždirbant ataskaitinio laikotarpio pajamų.Atliekant projektinius tyrimus svarbu išskirti išlaidas, skirtas investicijoms, marketingui ir gamybai bei sąnaudas, reikalingas grynojo pelno paskaičiavimui.Įplaukų sąvoka naudojama, norint parodyti realiųjų pinigų įplaukimą ir yra priešingas dydis išlaidoms. Pajamų sąvoka naudojama, apskaičiuojant pelną arba nuostolius ir įvertinant grynąsias pajamas. Pajamos bendru atveju nustatomos kaip mokestis, gaunamas už produkcijos ar paslaugos pardavimą. Išskaičiavus tiesiogines ir pridėtines sąnaudas ir tiesioginius mokesčius lieka grynosios pajamos arba grynasis pelnas. Paprastai sąvokos „įplaukos“ ir „bendrasis pelnas“ naudojamos kaip sinonimai ir finansinėje analizėje priimama, kad pelnas parodytas ataskaitoje apie grynąjį pelną lygus grynųjų pinigų įplaukimui, susidarančiam pardavus produktą. 14.Strateginė verslo planavimo orientacija. Baziniai projekto strategijos principai Strategija – tai lėšų ir išteklių, skirtų vienos ar kitos operacijos tikslų pasiekimui, panaudojimo būdas. Strategija nustatoma priimamomis valdomų kintamųjų reikšmėmis. Šių reikšmių nustatymui svarbu žinoti „išorinės aplinkos“ sąlygas. Jeigu operacijos procesas yra daugiapakopis, strategija nustato tolesnių sprendimų priėmimo taisykles, remiantis kiekviename žingsnyje gauta informacija apie proceso eigą ir aplinkos pasikeitimus.Strateginę verslo planavimo orientaciją galima apibūdinti tokiais teiginiais: teisingo investavimo kelio paieška, permainų supratimas ir priėmimas, būtinų įgūdžių vystymas [79]. Toliau aptarsime kiekvieną iš jų detaliau. Investicinis sprendimas – viena svarbiausių veiklos iniciatyvų, kurią turi įgyvendinti verslininkai (menedžeriai), kadangi investicijos susieja finansinius išteklius pakankamai ilgam laikotarpiui (visam verslo projekto gyvavimo ciklui), nežiūrint į galimus ilgalaikius pasikeitimus. Priimant šį sprendimą svarbu suprasti, kad verslo projektų tikslas – ne gaminamos produkcijos apimties ar pelno maksimizavimas bei reikalingų išteklių sąnaudų minimizavimas, bet optimalus visų techninių ir ekonominių aspektų, kurie yra traktuojami kaip ilgalaikio verslo planavimo tikslai, apjungimas. Būtinų įgūdžių vystymas reikalingas tam, kad įmonė galėtų išsilaikyti konkurencinėje kovoje, aplenkdama konkurentus geresniais darbo rezultatais (dėl kokybiškai naujų arba daug geresnių įgūdžių). Projektiniuose tyrimuose turėtų būti nustatyti tie įgūdžiai, kuriuos būtų sunkiau nukopijuoti konkuruojančioms įmonėms, kurie geriausiai išnaudotų esamos ir potencialios rinkos veiksnius ir aprūpintų ilgalaike verslo sėkme.Kalbant apie permainų (pokyčių) supratimą ir priėmimą, reikia prisiminti, kad bet kokia įmonė (projektas) yra dalis socialinės-ekonominės ir ekologinės sistemos ir kad visa tai yra tarpusavyje susiję (7 pav.). Pokytis čia suprantamas kaip vieno sprendimo pakeitimas kitu sprendimu projekto sudarymo ir įgyvendinimo metu, įtakojant įvairiems vidiniams ir išoriniams veiksniams [43]. Baziniai projekto strategijos principai. Strateginis planavimas remiasi trimis baziniais principais – pastangų koncentracija, rizikų balansu, bendradarbiavimu. Vienas iš svarbesnių principų yra pastangų koncentracija. Tai reiškia, kad projektas planuojamas taip, kad būtų išvengta „siaurų vietų“ ir sutelktos visos pastangos galimos sėkmės srityje. Sėkminga strategija bus laikoma tokia, jei numatyti tikslai atitiks lėšas jų pasiekimui. Rizikų subalansavimas reiškia, kad ištekliai nesukoncentruoti ties vienintele strategija, o rengiant projektą rizikos subalansuojamos apimant riziką, susijusią su rinka, realizacija, technologija ir politika.Kadangi visi įgūdžiai ir lėšos, reikalingos projekto tikslų pasiekimui, gali brangiai kainuoti, geriau pasinaudoti kokia nors bendradarbiavimo forma ir susilaukti pagalbos iš kitų projekto dalyvių. Tai galima įgyvendinti per įvairias bendradarbiavimo formas bendrų įmonių sukūrimą, holdingo įsteigimą ir panašiai. 15.Verslo projekto aplinka. Projekto dalyviai Verslo projekto aplinka. Taigi, atliekant projektinius tyrimus svarbu ne tik įvertinti projekto aplinką, bet taip pat išanalizuoti ją, nustatyti tas aktyviąsias jėgas, kurios gali turėti įtakos pokyčių procesui. Tam reikia apibrėžti visus reikšmingus ir kritinius aplinkos veiksnius ir juos kontroliuoti iki investicinio sprendimo priėmimo.Reikia pastebėti, kad projekto pokyčių valdymas vykdomas visame jo gyvavimo laikotarpyje, todėl labai svarbu gerai suvokti projekto ir jį supančios aplinkos tarpusavio sąveiką. Norint metodiškai teisingai organizuoti projekto įgyvendinimo darbus, reikėtų prisiminti, kad projektas pasižymi dar ir tokiomis savybėmis: 1. Projektas atsiranda, gyvuoja ir vystosi tam tikroje aplinkoje, vadinamoje išorine aplinka;2.Projekto sudėtis jo realizavimo ir plėtros procese nelieka pastovi: joje gali atsirasti nauji elementai (objektai) arba gali būti pašalinti kai kurie esantys projekto elementai;3.Projektas, kaip ir bet kuri kita sistema, gali būti padalintas į keletą posistemių, tarp kurių turėtų būti nustatyti bei palaikomi tam tikri ryšiai. Visos veiklos sferos, kurioje atsiranda ir vystosi projektas, padalinamas į „projektą“ ir „išorinę aplinką“ yra sąlyginis. Kadangi projektas nėra griežtai stabilus darinys, nes dalis jo elementų projekto realizavimo eigoje gali pakeisti buvimo vietą, t.y. pereiti iš išorinės aplinkos į projekto sudėtį ir atvirkščiai. Be to, dalis projekto elementų gali būti naudojami tiek projekte, tiek ir išorinėje aplinkoje..Eiliniam darbuotojui, dalyvaujančiam konkretaus projekto realizavime, nesvarbu, ar jo darbo objektas yra viduje projekto ar ne. jam svarbiau, kokį jis darbą turi padaryti, ir kiek jis už tai gaus. Tačiau atsakingi darbuotojai ir organizacijos vadovai turi žinoti, kokioje aplinkoje yra jų atliekamas darbas, nes tai vienas iš veiksnių, įtakojančių sėkmingą projekto realizavimo veiklą. Projekto dalyviai. Projekto dalyviai yra vieni iš svarbiausių elementų projekto aplinkoje (8 pav.), nes būtent jei realizuoja projekto tikslus. Priklausomai nuo projekto tipo, jo realizavime gali dalyvauti nuo kelių iki kelių dešimčių organizacijų. Kiekviena iš jų projekte turi savo funkcijas ir atitinkamą atsakomybės laipsnį. Pagal atliekamas funkcijas jos yra skirstomos į tam, tikras projekto dalyvių grupes. Galima išskirti tokias svarbiausių projektų dalyvių kategorijas: užsakovas (steigėjas), investuotojas (rėmėjas), architektas ir inžinierius (projektinė organizacija), rangovas (subrangovas), konsultantas, licencijaras. Tačiau reikia pastebėti, kad toks dalyvių apibūdinimas yra gana sąlyginis.Užsakovas (steigėjas) – būsimasis projekto rezultatų savininkas ir naudotojas. Juo gali būti tiek fizinis, tiek ir juridinis asmuo. Be to, užsakovu gali būti tiek viena organizacija, tiek ir kelios, apjungusios savo galimybes, interesus ir kapitalą projekto įgyvendinimui ir jo rezultatų panaudojimui. Užsakovu gali būti ir investuotojas arba jo įgaliotas fizinis ar juridinis asmuo, kuris turi įgyvendinti investicinį projektą.Investuotojas – tai fizinis ar juridinis asmuo, kuris panaudoja savo kapitalą projekto įgyvendinimui. Kaip jau buvo minėta, tai gali būti tas pats asmuo kaip ir užsakovas, jei ne, tai investitorius sudaro sutartį su užsakovu, kontroliuoja kontrakto vykdymą bei atsiskaito su kitais projekto dalyviais. Lietuvoje investuotoju gali būti valstybiniai organai, įvairių nuosavybės formų organizacijos ir įmonės, visuomeninės organizacijos ir kiti juridiniai asmenys, fiziniai asmenys.Projektinę sąmatinę dokumentaciją pas mus parastai ruošia projektinės organizacijos. Užsienyje tai dažniausiai atlieka architektas ir inžinierius Architektas – tai asmuo ar rganizacija, kuri turi teisę profesionaliai, pagal suteiktą licenziją, atlikti darbus, susijusius su projektine sąmatine dokumentacija, specifikacijomis, reikalavimais kaip atlikti pirkimo-pardavimo sutartis bei dalyvauti projekto valdymo darbe.Inžinierius – tai asmuo ar organizacija, turintis licenziją užsiimti inžineringu, t.y. kompleksu paslaugų, susijusių su gamybos procesu, produkcijos realizavimu. Inžineringas apima planavimo darbų, inžinerinio projektavimo, išbandymų atlikimo, projekto pridavimo bei jo eksploatacijos kontroliavimo fazes .Materialiniu-techniniu projekto aprūpinimu užsiima tiekėjai. Rangovas (genrangovas, subrangovas) – juridinis asmuo, kuris atsako už numatytų pagal kontraktus darbų atlikimą.Įgyvendinant sudėtingą projektą reikalinga konsultantų pagalba. Jais gali būti konsultacinės firmos arba specialistai, su kuriais sudaromi kontraktai, norint, kad jie teiktų savo paslaugas visiems projekto dalyviams visais projektą liečiančiais klausimais. Rangovas (genrangovas, subrangovas) – juridinis asmuo, kuris atsako už numatytų pagal kontraktus darbų atlikimą. Įgyvendinant sudėtingą projektą reikalinga konsultantų pagalba. Jais gali būti konsultacinės firmos arba specialistai, su kuriais sudaromi kontraktai, norint, kad jie teiktų savo paslaugas visiems projekto dalyviams visais projektą liečiančiais klausimais. Ypatingą vietą projekte užima projekto vadovas (arba projekto menedžeris). Tai juridinis asmuo, kuriam užsakovas (investitorius arba kitas projekto dalyvis) deleguoja įgaliojimus vadovauti projekto darbams, planuoti, kontroliuoti ir koordinuoti visus projekto dalyvių darbus. Konkreti projekto vadovo įgaliojimų sudėtis nustatoma sudarytame su užsakovu kontrakte. Dar reikėtų paminėti ir licencijarą licenziją išduodantį juridinį ar fizinį asmenį, kuris disponuoja naudotinomis projekte licenzijomis ir gamybos paslaptimis (know-how). Licencijaras suteikia (paprastai komerciniais pagrindais) teisę naudoti projekte būtinus mokslinius-techninius laimėjimus.Apžvelgiant svarbiausius projekto dalyvius, reikia pažymėti labai svarbų banko vaidmenį – tai gali būti vienas iš svarbiausių projekto investuotojų, aprūpinančių projekto finansavimą. Į banko įsipareigojimus įeina nepertraukiamas projekto aprūpinimas piniginiais ištekliais, taip pat genrangovo kreditavimas, kai pastarajam reikia atsiskaityti su subrangovais, jeigu užsakovas neturi pakankamai lėšų. 16.Daugiafunkcijinė verslo projekto paskirtis. Projekto mastai ir struktūrizavimas. Daugiafunkcinė verslo projekto paskirtis. Geriau paanalizavus verslo projekto gyvavimo ciklą, jį sudarančias fazes ir etapus bei atliekamus tuose etapuose darbus, detaliau išnagrinėjus projekto aplinką bei pagrindinius jo dalyvius ir jų funkcijas, galima teigti, kad verslo projektas – daugiafunkcinis mechanizmas, siejantis tiek įvairių rūšių specialistus, tiek ir organizacijas bendram tikslui pasiekti. Verslo projektų daugiafunkciškumas pasireiškia dar ir tuo, kad projektą galima traktuoti ne tik kaip verslo plano sudarymo ir įvertinimo įrankį, bet ir kaip verslo pristatymo partneriams bei finansinėms institucijoms būdą, bei kaip disciplinų, susijusių su verslo valdymu, studijų priemonę. Galima teigti, kad tai iš esmės ir gilesnio mąstymo bei suvokimo priemonė. Kadangi verslo projektas – daugiafunkcinis mechanizmas, jo vertinimas (finansiniu, ekonominiu, socialiniu ir kitais aspektais) turėtų būti atliekamas tiek atskirai iš kiekvieno projekto dalyvių pozicijos, tiek iš tarpusavyje susijusių dalyvių pozicijų (nagrinėjant įvairias kombinacijas: bankas (investitorius), tiekėjai – steigėjas (užsakovas) ir pan.). Tokio vertinimo rezultate išryškinama ne tik atskirų verslo projekto dalyvių reakcija, bet ir nustatomi bendri juos siejantys parametrai (pvz., infliacija, valiutų kursų kitimas ir pan.). Projekto mastai ir struktūrizavimas. Norint prieš investiciniuose tyrimuose parengti patikimas marketingo, gamybos ir investicinių išlaidų prognozes bei valdyti projektą per visą jo gyvavimo laikotarpį, reikia apibrėžti projekto mastus, o tam reikia jį suskaidyti į hierarchines posistemes ir komponentus.Projekto struktūra – tai tam tikras į produktą orientuotų komponentų “medis”. Šie komponentai pavaizduoti projekto įgyvendinimo rezultate gautų įrengimų, darbų, paslaugų ir informacijos pavidalu .Taip pat projekto struktūrą galima vadinti ryšių ir santykių tarp jos elementų visuma. Statybiniai projektai paprastai turi hierarchinę, kintamą struktūrą, kuri formuojama priklausomai nuo funkcionavimo sąlygų. Projekto struktūros paskirtis – nustatyti produkciją, kurią reikia sukurti ra pagaminti bei sujungti darbo elementus, kuriuos reikės įgyvendinti, - tiek tarpusavyje, tiek ir galutinio projekto tikslo atžvilgiu. Tačiau praktikoje projekto struktūrizavimą atlikti nėra lengva. Paprastai projekto struktūros skaidymas turi būti suderintas su projekto paskirstymu į produkcijos komponentus, gyvavimo ciklo etapus, organizacinės struktūros elementus.Be to, projekto struktūrizavimo procesas yra neatskiriama bendro projekto planavimo ir tikslų nustatymo, o taip pat generalinio plano bei atsakomybės ir pareigų pasiskirstymo matricos parengimo dalis. 17.Metodiniai struktūrizavimo pagrindai.Pagrindiniai projektų struktūrizavimo uždaviniai yra tokie:Projekto suskaidymas į nesudėtingus valdymui blokus;Atsakomybės už atskirus projekto elementus paskirstymas ir darbų su organizacijos struktūra (ištekliais) suderinimas (susiejimas);Tikslus būsimų išlaidų – piniginių ir materialiųjų lėšų bei laiko įvertinimas;Vieningos bazės planavimui, sąmatų sudarymui bei išlaidų kontrolei sukūrimas; • Projekto darbų suderinimas su įmonės buhalterinės apskaitos vedimo sistema;Perėjimas nuo bendrų, dažnai nekonkrečiai išreiškiamų tikslų prie tiksliai suformuluotų užduočių, kurias vykdo įmonės padaliniai;Darbų komplekso (eiliškumo) nustatymas. galima išskirti tokias projekto struktūrizavimo procese dažniausiai pasitaikančias klaidas:Projekto struktūrizavimo stadijos praleidimas ir perėjimas prie projekto problemų ieškojimo ir sprendimo.Funkcijų, fazių arba organizacinioų padalinių o ne galutinių produktų ar naudojamų išteklių naudojimas projekto struktūrizavimui.Nesuvokimas, jog skaidymo struktūra turi paimi visą projektą (paprastai neįvertinamos pirma ir baigiamoji projekto fazės).Neįvertinimas to, kad struktūros elementai negali kartotis.Projekto struktūros integravimosi į įmonės buhalterinės apskaitos vedimo sistemą, nebuvimas.Pernelyg smulkmeniškas arba nepakankamas detalizavimas.“Neapčiuopiamų” galutinių produktų, tokių kaip paslaugos, informacinis ar programinis aprūpinimas, neįvertinimas.Taigi, pagrindinis uždavinys – rasti daiktinius (apčiuopiamus) projekto komponentus. Tai tarsi knygos suskirstymas į skyrius, žemės – į sklypus ar kompiuterinės programos į modulius. Suprantama, jog toks skirstymas turi įvertinti visus galutinius projekto produktus. Kaip išsiaiškinome, struktūrizavimo procese turi būti įvertinti ir projektinio ciklo etapai (proceso struktūra), tokie kaip planavimas ir kiti, ir struktūrinių padalinių darbas, pvz. juridinio skyriaus (organizacinė struktūra). Projekto struktūrizavimui reikia naudoti tokius modulius kaip tikslų medis, sprendimų medis, darbų medis, vykdytojų organizacinė struktūra, atsakomybės matrica, tinklinis modelis, naudojamų išteklių struktūra, išlaidų struktūra. Reikia pabrėžti, kad struktūrizuojant projektą reikia laikytis dviejų principų: • “Iš viršaus į apačią” – nustatomos bendros užduotys, kurių pagrindu vykdomas tolesnis projekto lygių detalizavimas; • “Iš apačios į viršų” – nustatomos atskiros užduotys, o po to vykdomas jų apjungimas. 18.Projektinių tyrimų metodikos bei atskirų jo dalių (tyrimų) atlikimo tvarka Svarbiausia projektinių tyrimų idėja ta, kad kiekvienas projektas, turintis duoti naudos jo steigėjams (užsakovams) ir kitiems projekto dalyviams turi būti labai gerai “pasvertas”, kur vienoje svarstyklių pusėje – projekto naudota visiems projekto dalyviams, o kitoje pusėje – jo išlaidos. Atliekant projektinius tyrimus reikėtų prisiminti italų ekonomisto Pareto principą – 80/20 taisyklę. Paretas tarpusavio ryšį tarp priežasties ir pasekmės apibrėžė tokia aksioma: “mažuma projekto komponentų sudaro daugumą jo išlaidų”.Projektinių tyrimų rezultate, išanalizavus eilę alternatyvių variantų, turėtume gauti galutines išvadas, liečiančias svarbiausius projekto aspektus. Patogumo dėlei, projektinius tyrimus siūloma pradėti nuo trumpo svarbiausių projekto duomenų (įvertinimų ir prielaidų, išvadų ir rekomendacijų pateikimo, kurie po to detaliai aprašomi vėlesnėse projektinių tyrimų dalyse. Trumpame tyrimų aprašyme, kitaip dar vadinamame įvadiniame reziumė turi būti nurodyti tokie svarbiausi tyrimų aspektai, kaip informacijos apie verslo (dalykinę) aplinką patikimumo laipsnis, projekto investicijų dydis ir jo efektyvumas, paklaidų ribos dėl neapibrėžtumo ir rizikos, tiekimo ir technologinių tendencijų prognozavime, projekto schema . Remiantis V.D.Šapiro ir kt. (7-as priedas), V.Behrenso ir P.M. Havraneko aprašyta projektinių tyrimų atlikimo metodika, kuriais V.Z.Černiako pateiktais metodologiniais investicinių projektų rengimo pagrindais yra parengtas kompiuterizuotas projektinių tyrimų atlikimo ir kai kurių rizikos ir neapibrėžtumo veiksnių įvertinimo modelis. Kaip jau buvo minėta pirmąja dalimi turėtų būti trumpas aprašymas arba įvadinė reziumę. Tolesnė tyrimų tvarka turėtų būti tokia. 2. Projekto istorija ir jo atsiradimo prielaidos.Šioje dalyje nurodomi: Projekto steigėjo (užsakovo) pavadinimas (pavardė) ir adresas; Prielaidos, skatinančios projekto sukūrimą; Projekto tikslas bei numatoma svarbiausia projekto strategija, Projekto (geografinė vieta) orientacija į rinką ar į žaliavas ir medžiagas; Ekonominė ir pramoninė politika, susijusi su projektu. 3. Rinkos analizė ir marketingo koncepcija. Projekto (įmonės) pajėgumas. Čia aprašoma: Marketingo tyrimai, rinkos analizė; Paklausos rodikliai (dabartiniai ir prognozuojami); Marketingo koncepcijos nustatymas; Marketingo sąnaudos, planuojamos pardavimo apimtys; Gamybos programa; Įmonės pajėgumas. 4. Medžiagos ir ištekliai. Šioje dalyje nurodomi: Žaliavų, apdorotų medžiagų ir komponentų, pagalbinių gamybinių medžiagų, atsarginių dalių kiekiai (turimi arba gaunami); Metinio materialinių išteklių poreikio nustatymas; Tiekimų marketingas. 5. Projekto išdėstymo vieta. Ši dalis apima: Vietovės (srities, rajono) ir gamyklos statybos aikštelės nustatymą; Projekto poveikio aplinkai įvertinimą. 6. Technologijos parinkimas ir statybos projektavimas:Į šią dalį įtraukti: Įmonės išdėstymo ir projekto mastų apibrėžimas; Galutinis technologijos parinkimas; Įrangos parinkimas; Reikalingų civilinės statybos darbų apibūdinimas. 7. Projekto organizacinė struktūra ir valdymo forma. Ši dalis skiriama: Organizacinės struktūros apibrėžimui; Projekto valdymo formos nustatymui. 8. Darbo ištekliai. Šioje dalyje atliekamas Reikalingo darbuotojų kiekio, specializacijos ir kvalifikacijos apibrėžimas. 9. Projekto įgyvendinimo planavimas ir biudžeto sudarymas. Šioje dalyje nustatoma :Projekto (įmonės) statybos ir įrengimo trukmė; Projekto (įmonės) paleidimo ir įsisavinimo trukmė; Projekto biudžeto sudarymas. 10. Finansinis projekto vertinimas. Šioje dalyje yra įvertinama: Bendros investicinės išlaidos (žemės įsigijimui ir vietos paruošimui, civilinės statybos darbams, technologijai ir įrangai, iki gamybinėms kapitalo išlaidoms, apyvartiniam kapitalui); Projekto finansavimas (finansavimo šaltinių išnagrinėjimas; finansinių išlaidų ir paskolų aptarnavimo išlaidų įtaka projektiniams pasiūlymams, valstybinė finansų reguliavimo politika, finansavimo institucijos, reikalingos finansinės ataskaitos); Bendros parduodamos produkcijos sąnaudos (eksploatacinės, finansinės ir marketingo sąnaudos, amortizaciniai atskaitymai); Investicijų efektyvumo įvertinimas (pateikiami svarbiausi rodikliai, grynoji dabartinė vertė, vidinė pelno norma, investicijų atsipirkimo periodas, bendro investuoto kapitalo ir akcinio kapitalo pelningumas, finansinių koeficientų sistema, atliekamas pelningumo skaičiavimas kitiems projekto dalyviams); Rizikos ir neapibrėžtumo aspektai, galimos projekto strategijos ir valdymo priemonės rizikos sąlygomis, būsimų situacijų tikimybinis apibrėžimas ir jų įtaka finansiniam verslo projektų įgyvendinimui. 11. Ekonominis ir socialinis vertinimas. Šioje dalyje nusakoma: Projekto reikmė darbo vietų kūrimui; Projekto galimybės eksporto vystymui; Projekto galimybės vietinių išteklių panaudojimui; Projekto įtaka aplinkos būsenai; Projektai įtaka technologijų atnaujinimui. Išvados. Jose aprašoma: Pagrindiniai projekto privalumai; Projekto silpnosios vietos; Projekto įgyvendinimo galimybės; Projekto tobulinimo galimybės. Be to, reikėtų dar pabrėžti, kad atliekant projektinius tyrimus reikia: • Sudėtingiems ir stambiems objektams numatyti alternatyvius užsakovų (investuotojų) iškeltų tikslų pasiekimo variantus, tame tarpe ir įvairius investicijų finansavimo variantus; • Atsižvelgti į pravedamą valstybės ir vietinės valdžios organų mokesčių, amortizacijos ir kreditinę politiką, Lietuvos Respublikoje leidžiamų įstatymų ir normatyvinių aktu, reguliuojančių investicinę veiklą, reikalavimus, žemės ir kitų gamtinių išteklių naudojimo sąlygas. • Apsaugoti investuotojo interesus iš vienos pusės ir bendranacionalinius (arba regiono) interesus iš kitos pusės; • Pasirenkant investicijų efektyvumo įvertinimo rodiklius, pirmenybę teikti laiko veiksnį įvertinamiems diskontavimo rodikliams; • Nustatyti ataskaitinius periodu, kurių ribose bus atliekami ekonominiai skaičiavimai. Paprastai jie suskirstomi į statybos periodą, projektuojamo pajėgumo įsisavinimo periodą ir įmonės eksploatacijos periodą, kuris tęsiasi iki pirmosios įmonės rekonstrukcijos arba iki kapitalinių įdėjimų atsipirkimo momento. Toliau darbe pateikiami prieš tai išvardintų projektinių tyrimų atskirų dalių atlikimo tvarka (prieduose) ir svarbiausi aspektai atskirais poskyriais išskiriant rinkos ir marketingo, bei finansinio ir ekonominio projekto vertinimo klausimų nagrinėjimą. 19.Projekto istorija ir jo atsiradimo prielaidos. Žaliavos ir ištekliai. Projekto istorija ir jo atsiradimo prielaidos. Projektinių tyrimų sėkmės garantas – gerai suvoktas projekto idėjos suderinimas su ekonominių sąlygų sistema ir bendra pramonine šalies raida. Projektas turėtų būti detaliai aprašytas, nurodant svarbiausius jo rėmėjus ir jų suinteresuotumo projektų priežastis. Projektų atsiradimą dažniausiai skatina nepatenkinta paklausa, išteklių perteklius, verslininkų iniciatyva, reakcija į politinį spaudimą, kreditorių interesai.Šios priežastys (žinoma, bendrais bruožais( atspindi projekto tikslus.Galutiniai tyrimų rezultataiiedas) surašomi į atitinkamas lenteles, norint galutiniame etape įvertinti visas reikalingas išlaidas. Žaliavos ir ištekliai. Šioje dalyje yra nustatomi ir aprašomi žaliavos ir ištekliai, reikalingi nurodytų produktų gamybai, taip pat nustatoma tiekimo programa bei paskaičiuojamos reikalingų medžiagų ir išteklių sąnaudos.Tarp išteklių poreikio nustatymo ir kitų projekto formulavimo etapų, tokių kaip gamybos pajėgumo nustatymas, vietos parinkimas, technologijos ir įrengimų parinkimas, yra tamprus ryšys, nes jie neišvengiamai veikia vienas kitą. Žaliavų ir išteklių parinkimas remiasi rinkos analize, gamybos programa, ir pagal ją nustatytu gamyklos pajėgumu. Taip pat parenkant žaliavas ir medžiagas gamybai, reikia atsižvelgti ir į tokius veiksnius kaip aplinkos užterštumas, išteklių išeikvojimas ir kiti ekologinio pobūdžio veiksniai, be to, reikia atkreipti dėmesį ir į numatytą projekto strategiją (pvz.: žaliavų ir medžiagų sąnaudų minimizavimą). Projektiniuose tyrimuose reikėtų aprėpti visas problemas, susijusias su žaliavų ir medžiagų poreikiu, jų buvimu, sąnaudomis ir rizika UNIDO projektinių tyrimų metodika pateikia tokį šių problemų sprendimo eiliškumą: pirmiausia atliekama medžiagų ir žaliavų klasifikacija, po to, nustatomas jų poreikis ir įvertinamos su tuo susijusios sąnaudos. Toks problemų sprendimo eiliškumas priimtinas, atliekant žaliavų ir kitų išteklių tyrimus ir mūsų sąlygomis.Ypatingai didelį dėmesį dabartinėmis sąlygomis Lietuvoje reikia skirti elektros energijos poreikio nustatymui, kadangi tai gali būti vienas iš veiksnių, nulemsiančių projekto įgyvendinimąTaigi priimtiniausi projektai šiuo metu – įdiegiantys šiuolaikines technologijas, kurių dėka būtų galima mažinti elektros energijos suvartojimą pramonės įmonėse.Taip pat gana didelė problema yra nutekamųjų vandenų pašalinimas arba perdirbimas. Techniškai tai įmanoma padaryti, tačiau gali būti taip, kad tam reikalingi įrengimai gali būti per daug brangūs ir investicijos į tokį projektą neatsipirks.Taigi projektiniuose tyrimuose pirmiausia reikia aprašyti duomenis žaliavų ir medžiagų parinkimui, išvardinti visas reikiamas žaliavas ir medžiagas ir parodyti jų alternatyvas. Parinkus visas projekte numatytas naudoti medžiagas, reikia nurodyti tokio pasirinkimo argumentus.Aprašant žaliavas ir medžiagas, būtina nurodyti jų kokybines savybes, turimus kiekius, šaltinius, tiekėjus, jų tiekimo tvarkarašti, vieneto sąnaudas.Pagrindinių gamybos žaliavų šaltiniai ir jų gausa (nuolatinis jų buvimas) yra lemiamas veiksnys, apibrėžiant techninį ir ekonominį projekto gyvybingumą, o taip pat ir daugelio pramoninių projektų dydį. Daugelio pramoninių projektų lemiamas veiksnys komerciniam ir finansiniam gyvybingumui palaikyti yra medžiagų kaina. 20.Projektoišdėstymovieta Projekto išdėstymo vieta. Po rinkos ir marketingo koncepcijos, gamybos pajėgumo, gamybos programos ir reikalingų išteklių įvertinimo projektiniame tyrime reikia apibrėžti vietovę (šalis, apskritis, rajonas) ir vietą (kvartalas, gatvė, namo numeris), tinkamą pasirinktam pramoniniam projektui. Šie du terminai (vietovė ir vieta) dažnai yra vartojami kaip sinonimai, bet skirtumas tarp jų turėtų būti parodytas. Vietovė turėtų būti atrinkta iš pakankamai didelės teritorijos, kurioje būtų galima apsvarstyti keletą alternatyvių vietų. Kadangi vienos ar kitos vietos išrinkimą projekto įgyvendinimui labiausiai nulemia tos vietos specifika, todėl ji turi būti labiau detalizuota .Daugelio šalių įstatyminiai aktai, tame tarpe ir Lietuvos, reikalauja įvertinti galimą įgyvendinamo verslo projekto poveikį aplinkai, norint gauti leidimą pradėti bet kokio pramoninio ar civilinio objekto statybą ir , norint tą objektą eksploatuoti. Jeigu verslo projekte numatoma įgyvendinti stambų pramoninį objektą, kuris gali turėti didelės įtakos aplinkai, tada projektiniuose tyrimuose reikia būtinai atlikti detalų socialinių ekonominių ir ekologinių pasekmių tyrimą. Vėliau, remiantis šio tyrimo rezultatais, turėtų būti priimamas galutinis sprendimas ne tik dėl statybos aikštelės, bet ir dėl technologijos pasirinkimo, bei paties projekto mastu.Įvertinant valstybės politikos vaidmenį, reikėtų atkreipti dėmesį į svarbiausius įstatymus ir teisės aktus, reglamentuojančius vienokias ar kitokias sąlygas atskiruose rajonuose (apskrityse). Nagrinėjant šį klausimą reikėtų prisiminti investavimo sąlygas laisvosiose ekonomikos zonose, kuriose investavimo ypatumus reglamentuoja Lietuvos Respublikos laisvųjų ekonomikos zonų pagrindų įstatymas.Labai svarbus veiksnys, pasirenkant projekto vietą gali būti klimatinės sąlygos. Esant ekstremalioms klimatinėms sąlygoms, brangiausi būna transportavimo ir statybos darbai. Todėl projektams, kuriuose numatytos didelės transportavimo ir statybos darbų apimtys, šis veiksnys gali tapti kritinis. Pasirenkant projektui tinkamą statybos aikštelę, svarbiausi yra geodeziniai aspektai. Jiems gali būti priskiriami dirvožemio (grunto) būklė, gruntinio vandens lygis, ir tokie galimi pavojai, kaip žemės drebėjimas ar potvynis. 21. Technologijos parinkimas ir statybos projektavimas. Technologijų parinkimas. Projektiniais tyrimais reikia pagrįsti technologinius projekto reikalavimus, išnagrinėti technologines alternatyvas ir parinkti tinkamiausią technologiją, nagrinėjant jas optimalaus atskirų projekto komponenčių suderinimo požiūriu. T.b.išnagrinėtos įvairios tokių technologijų įsigijimo galimybės, įskaitant ir technologijų licencijų įsigijimo kontraktų aspektus. Pasirenkant projekte naudotinas technologijas reikėtų atsižvelgti ir į darbo jėgos pigumą ir jos gausą. Tokiu atveju reikėtų pasirinkti ne labai sudėtingą (gali trūkti kvalifikuotos darbo jėgos), bet įgalinančią panaudoti daugiau darbo jėgos technologiją, taip išsprendžiant bedarbystės problemas. Tuo pačiu būtų sutaupyta ir pradinių investicinių išlaidų (modernios technologijos kainuoja gerokai daugiau), ir gamybos sąnaudų (labai kvalifikuota darbo jėga t.p. kainuoja gerokai brangiau). Reikiamos projektui technologijos paieška ir jos įsigijimas dažniausiai vyksta tarptautiniu mastu, ir tai dažnai įgyvendinama per licenzijų įsigijimą. Prekyba licenzijomis leidžia panaudoti gamybiniams ir komerciniams tikslams “teisiškai apsaugotą (užpatentuotą) išradimą, pramoninį pavyzdį, prekių ženklą ar gamybos paslaptį (know-how)”. Tačiau dažnai net jei ir nėra užpatentuota technologija tenka įsigyti “know-how”. Už įsigyjamą licenciją firma turi mokėti vienkartinius, periodinius arba mišrius mokesčius. Ekologiniai klausimai t.p. svarbūs nagrinėjant technologijos parinkimą. Todėl labai svarbu tiksliai identifikuoti pavojingus gamybos procesus ir tuos procesus, kur yra naudojamos nuodingos medžiagos. T.p. reikia įvertinti naudojamų pramoninių technologijų poveikį aplinkai. Taigi, pasirinkus tinkamą projektui technologiją, gali tekti numatyti specialias priemones, kontroliuojančias oro ir vandens užteršimą bei triukšmo lygį arba aukšto dažnumo akustinį poveikį. Visos šios priemonės t.b.įtrauktos į projektavimo procesą. Apibrėžus projekte naudotinų technologijų parametrus, toliau reikia detaliai išanalizuoti technologijų įsigijimo metodus, bei pasirinktų metodų reikšmę. Be to, t.b.nustatyti technologinių paslaugų pobūdis ir mastai. Kai kuriais atvejais technologinės ir inžinerinės paslaugos gali įgauti konsultacinę formą. Tų paslaugų sąnaudas reikia apskaičiuoti ir įtraukti į bendras investicines išlaidas ar gamybos sąnaudas. Galima išskirti keletą technologijos įsigijimo būdų: įsigyjant licenciją, perkant technologiją tiesiogiai, sudarant bendrą įmonę, kai partneris “įneša” savo technologijas. Technologijų kainos. Atrinkus iš kelių alternatyvių technologijų tinkamiausią variantą, toliau projektiniuose tyrimuose technologinių ir techninių paslaugų kainos ir su tuo susijusios inžinerinės paslaugos. Įvertinant technologijų įsigijimo kainas ir su tuo susijusias visas išlaidas gali kilti kai kurių sunkumų derybos dėl technologijų įsigijimo ir jų techninio aptarnavimo tarp licenciatų ir licenciarų vykdomos vėlesniame etape, be to, daugelyje šalių licenziniai susitarimai priklauso nuo vyriausybinių organų kontroliavimo laipsnio. Antra vertus tokių problemų įvertinimas projektinių tyrimų etape gali pasitarnauti projekto steigėjams jų derybose su technologijų savininkais, nes iš anksto yra numatytos tam tikros kainų ribos ir atitinkama derybų pravedimo sistema. Technologinių mokesčių kiekybinis vertinimas atliekamas remiantis atitinkamomis lentelėmis. Vienkartiniai mokėjimai už patentus ir firmos ženklą, už specialias teises ir koncesijas (nuolaidas), už nepatentuotų technologijų “know-how” gali būti kapitalizuojami ir amortizuojami pagal valstybėje nusistovėjusią pagrindinio kapitalo amortizavimo tvarką ir įtraukiami į pagrindinius kapitalo aktyvus. Autorių honorarų mokėjimai ir kiti periodiniai mokėjimai įtraukiami į gamybos sąnaudas. Statybos darbai. Pastatų statybos ir civilinių statybos darbų išlaidų įvertinimas t.b.atliekamas, atsižvelgiant į pasirinktos vietos sąlygas bei parinktą technologiją ir įrangą. Norint apimti visas statybos darbų programos dalis, šie darbai turėtų būti suskirstyti į tris kategorijas: vietos parinkimą ir jos plėtrą, statinius, išorinius darbus. Reikia sudaryti visų reikalingų statybos darbų sąrašą. T.p. reikia parengti projektinę-sąmatinę išvardintų darbų dokumentaciją, kurios pagalba galima būtų apskaičiuoti reikalingas medžiagų, darbo, ir mechanizmų sąnaudas ir laiko išteklius tiems darbams įgyvendinti. Tam paprastai sudaromas tinklinis grafikas. Projekte t.b.tiksliai apibūdinta medžiagų, naudojamų statyboms, ir atliekamų apdailos darbų kokybė. Ypač tai aktualu, jei medžiagos transportuojamos iš tolimų vietų arba jei reikalingos importinės medžiagos. Dėl pastarųjų veiksnių gali žymiai padidėti projekto rizikingumas (medžiagų kokybės praradimas dėl transportavimo, valiutos kurso svyravimai, vietinių darbininkų patirties stoka, naudojant importines medžiagas ir pan.). Įvertinant stacionarių instaliacinių įrenginių, kaip vandentiekis, centrinis apšildymas, įvairių rūšių elektros laidų tiesimas ir vamzdžių instaliavimas, išlaidas t.b.atsižvelgiama į amortizacijos aspektą. Negamybinių pastatų poreikis, bei jų įvedimo eiliškumas t.p. t.b.išnagrinėtas projektiniuose tyrimuose. Kartais administraciniai pastatai statomi dar prieš pradedant gamyklos (įmonės) statybos darbus. Tačiau tokiu atveju šie pastatai t.b.gana pigūs. Jų rekonstrukcija gali būti numatyta tik sukaupus pakankamai pelno. 22. Projekto organizacinė struktūra ir valdymo forma. Projekto realizavimo sėkmė iki daugeliu atvejų priklauso nuo jo organizacinės struktūros. Ši sąvoka apima projekto organizacinę formą ir organizacinę projekto valdymo struktūrą. Organizacinę projekto valdymo struktūrą - tarpusavyje susijusių valdymo organų, išdėstytų skirtingose sistemos pakopose, visumą. Organizacinę forma - santykių ir sąveikos tarp visų investicinio proceso dalyvių organizaciją. Priklausomai nuo to, kam bus paskirtas projekto vadovo vaidmuo, ir nuo to kaip bus paskirstytos funkcijos tarp projekto dalyvių, galima sudaryti įvairių organizacinių projekto valdymo formų. Daugelį funkcijų (statyba, finansavimas, licenzinė veikla, montažas, tvarkymas, įrenginių paleidimas, eksploatacija, t.t.), realizuojant projektą, atlieka nustatyti projekto dalyviai. Tačiau dalis funkcijų pasiskirsto tarp projekto dalyvių. Šioms funkcijoms galima būtų priskirti projektavimą, tiekimą ir projektų valdymą. Pagrindiniai funkcijų tarp projekto dalyvių pasiskirstymo variantai yra tokie: 1)“pagrindinė” sistema: projekto vadovas - užsakovo atstovas - finansinės atsakomybės už priimamus sprendimus neturi. Juo gali būti bet kuri firma - projekto dalyvis. Projekto vadovas atsako už koordinavimą ir projekto darbo eigos ir įgyvendinimo valdymą. Privalumas - vadovo objektyvumas, trūkumas - rizika dėl projekto baigties gula ant užsakovo pečių. 2)“išplėstinio valdymo” sistema: projekto vadovas yra atsakingas už projektą fiksuotos (sąmatinės) kainos ribose. Jisai užtikrina projektų procesų valdymą ir koordinavimą pagal susitarimą su kitais projekto dalyviais fiksuotos kainos ribose. Rizika atitinka rangovui. 3)“pagreitintos statybos” (iki rakto) sistema: projekto vadovas - projektavimo-statybinė firma, su kuria užsakovas sudaro kontraktą su nustatyta galutine projekto kaina. Bet kurioje projekto valdymo sistemoje sukuriama speciali grupė - projekto komanda, kuri tampa savarankiška projekto dalyve (arba struktūriškai įeina į kurią nors dalyvių sudėtį) ir įgyvendina investicinio proceso valdymą realizuojamo projekto rėmuose. Ši grupė sudaroma projekto realizavimo periodu, o jam pasibaigus paleidžiama. Projekto dalyvių santykius šios grupės viduje nusako organizacinė struktūra. Tokios valdymo formos dėka padidinama kiekvieno projekto dalyvio atsakomybė, operatyviai išaiškinamos silpnos vietos ir efektyviai sprendžiami jų pašalinimo klausimai. Priklausomai nuo organizacine - formos varianto, projekto valdymo funkcijas gali atlikti projektinė-statybinė firma, kaip tai numatyta išplėstinio valdymo ar pagreitintos statybos sistemoje, arba užsakovas, kaip tai numatyta pagrindinėje sistemoje. Pastaruoju atveju projekto vadovo pareigas eina užsakovas, o projekto vadybininkas įeina į komandos sudėtį ir atlieka visas funkcijas, numatytas kontrakte, sudarytame su užsakovu. Organizacinė tokios komandos struktūra atitinka svarbiausias projekto realizavimo veiklos rūšis. Projekto vadovas - svarbiausia projekto įgyvendinimo proceso figūra. Paprastai jis pilnai atstovauja užsakovo interesus, jam priskiriama atitinkami įgaliojimai ir ištekliai, be to, jis būna materialiai atsakingas už galutinius rezultatus. Projekto vadovas turi turėti gerą inžinerinį pasiruošimą, ekonomišką mastymą ir darbo patirtį, t.b.labai dalykiškas ir turi mokėti bendrauti su įvairaus lygio, profilio ir kvalifikacijos specialistais. Projekto vadovas koordinuoja visas projekto realizavimo veiklos puses – nuo užmanymo suformavimo iki jo įgyvendinimo. Vieni iš svarbiausių organizacines struktūros funkcionavimo efektyvumo rodiklių yra stabilumas ir lankstumas. Labai svarbi organizacinių formų, naudojamų projektų valdyme, ypatybė yra ta, kad jos nukreiptos į galutinį rezultatą, o atsakomybė, kaip vieningo organo, koncentruota už visą investicinį ciklą. Kiekvienas šios sistemos dalyvis atlieka darbą, atitinkantį jo profilį ir specializaciją, tai užtikrina gana aukštą darbo našumą, sumažina realizavimo trukmę ir padidina atliktų darbų ir paslaugų kokybę. Projekto valdymo formos. Dažniausiai projektų valdyme naudojamos trys valdymo struktūros: funkcinė, matricinė ir projektinė Funkcinėje struktūroje valdymas įgyvendinamas per linijinį vadovą, kuriam pavaldūs funkciniai vadovai, turintys teisę vadovauti jiems pavaldiems pavaldiniams, nustatytų funkcijų ribose. Šis struktūros tipas naudojamas tose org-jose, kurioms būdingas stabilus darbo režimas, palyginti maža priklausomybė nuo išorės aplinkos, nekintanti gamybos specializacijos charakteristika, tolygus org-jos vystymosi tempas. Matricinė struktūra kuriama, remiantis funkcinės struktūros baze, kur santykiai grindžiami tiesioginiais vertikaliais vadovo - pavaldinio ryšiais. Konkrečių problemų sprendimui sudaromos laikinos projekto grupės, kurioms vadovauja projekto vadovai. Šios grupės, sudarytos iš specialistų, formuoja atitinkamus funkcinius padalinius, kurie išsidėsto įvairiuose valdymo hierarchijos lygiuose. Projekto vadovų sąveika su funkciniais skyriais įgyvendinama horizontaliais ryšiais, kurie persipindami su tradiciniais vertikaliais vadovo - pavaldinio ryšiais sudaro matricinę sąveikos struktūrą. Pranašumas - projekto darbams pritraukiami aukštos kvalifikacijos specialistai, darbai atliekami kokybiškai, maksimaliu greičiu ir minimaliomis sąnaudomis. Gali būti naudojama mažiems arba vidutiniams projektams. Įgyvendinant didesnius projektus, ji nelabai efektyvi, kadangi šiuo atveju komunikacijų tinklas tampa gerokai sudėtingesnis, o tai, naudojant matricinę struktūrą, sumažina valdymo sprendimų priėmimo proceso greitį Sprendžiant problematiškas užduotis, susijusias su organizacijos tikslų perorientavimu bei šių tikslų įgyvendinimo būdų pakeitimu, efektyviausias būtų projektinis valdymas. Projektinėje struktūroje konkrečios užduoties sprendimui, pvz. objekto projektavimui ir statybai, sudaroma speciali darbo grupė, kuri užbaigusi projekte jiems skirtus darbus, yra paleidžiama. Projektiniame valdymo lygyje, paprastai, yra parengiami projektiniai sprendimai, kurie po to yra perduodami organizaciniam valdymo lygiui. Sąveika tarp šių valdymo lygių vyksta perduodant iš viršaus į apačią instrukcinio pobūdžio informaciją, o iš apačios į viršų - einamuosius projekto duomenis. Be to, į organizacinį lygį perduodama jau pakankamai agreguota informacija. Norint patikrinti projektinių grupių efektyvumą, jos periodiškai yra įvertinamos pagal užbaigto etapo atliktus darbus. 23. Darbo ištekliai. Darbuotojų apmokymo problemos. Nustačius gamybos programą, projekto (įmonės) pajėgumą, naudotiną technologiją bei būsimos įmonės ar jos padalinio (projekto) organizacinę struktūrą, įvertinamas darbo jėgos poreikis. Įvertinant darbo jėgos poreikį ir tam reikalingas išlaidas, reikėtų atsižvelgti į tokius reikalavimus: • Pirmiausiai t.p.sudaryti detalūs personalo tabeliai, kuriais remiantis būtų galima apskaičiuoti darbo jėgos sąnaudas, kaip vieną iš gamybos sąnaudų dalių; • Po to t.p.atliktas reikiamo personalo palyginimas su esančia darbo jėgos struktūra projekto įgyvendinimo regione. Šis palyginimas palengvins reikalingo apmokymo įvertinimą. Nustačius personalo poreikį, toliau turėtų būti apsvarstyti tokie klausimai, kaip darbo jėgos (ypač darbininkų) paklausos ir pasiūlos projekto įgyvendinimo regione (apskrityje) įvertinimas; darbo jėgos įvertinimas pagal profesinę kvalifikaciją, atsižvelgiant į projekto technologinius ir kvalifikacinius reikalavimus. T.p. šiame skyriuje reikia išnagrinėti įstatymus, liečiančius gamybinius santykius, darbo apsaugą ir socialinį draudimą, priėmimo į darbą ir atleidimo iš jo procedūrą, vyriausybės nurodytus minimalaus darbo užmokesčio ir atlyginimo lygius, įvairias priemokas, pamainų skaičių bei darbo dienų skaičių per metus. Įvertinat darbo jėgos poreikį, turėtų būti parodytas skirtumas tarp iki gamybinės ir gamybinės fazių. Iki gamybinės fazės metu turėtų būti įdarbinti minimalus, bet būtinas sėkmingam projekto eksploatavimo pradžios momentui darbuotojų skaičius. Tai galėtų būti vadovaujantis personalas, kontroliuojantis personalas, keletas meistrų (cecho viršininkų) ir specializuotų mašinų operatoriai ar kiti kvalifikuoti darbininkai, kurie būtų priimti į darbą iš anksto, ne tik dėl to, kad būtų apmokyti, bet ir dėl to, kad atkreiptų dėmesį į pastato konstrukcijas ir įrengimų instaliacijas, su kuriomis jie vėliau dirbs. Tarnautojų ir darbininkų kategorijų, o t.p. jų atliekamų funkcijų įvertinimas gali būti atliekamas, pasinaudojant nustatyta forma (pro-forma) vieno žmogaus mėnesio sąnaudoms apskaičiuoti. Apskaičiuotos sąnaudos priskiriamos iki gamybinių sąnaudų kategorijai. Jei tokioms funkcijoms, kaip detaliam techninių konstrukcijų ir įrengimų surinkimui ir jų priežiūrai reikalinga užsienio ekspertizė, jos sąnaudos turėtų būti nurodytos kaip vienkartinė. Ypač didelį dėmesį reikėtų skirti būsimų projekto visų lygių vadovų kvalifikacijai ir patyrimui. Vadovaujančių darbuotojų meistriškumo, techninio, administracinio arba komercinio lygio neatitikimas arba jų trūkumas gali būti kompensuotas pagrįsta papildomų darbuotojų priėmimo į darbo politika kartu įdiegiant ekstensyvias apmokymo programas. Kartais ši problema gali būti sprendžiama užsienio specialistų pagalba, ypač jei verslo projekto mastai yra dideli, ar taikomos sudėtingos importinės technologijos. Kitas šios problemos sprendimo būdas savo specialistų siuntimas stažuotėn į užsienio šalį. Toks kelias gali būti netgi numatytas iš anksto, kaip sudedamoji technologijos įsigijimo iš užsienio dalis. Tada atitinkamų darbuotojų apmokymas yra numatytas kontrakto dėl technologijos tiekimo ir jos aptarnavimo pasirašymo momentu. Toks būdas, norint padidinti savo specialistų patyrimą ir kvalifikaciją, yra priimtinesnis, nei užsienio specialistų samdymas. Įgyvendinant bet kokį verslo projektą reikia stengtis, kad jis aprūpintų naujomis darbo vietomis pirmiausiai Lietuvos piliečius. Projektinių tyrimų metu gauta informacija suvedama į galutines darbo jėgos sąnaudų įvertinimo lenteles. Jos yra sudaromos darbininkams ir tarnautojams atskirai, kadangi darbo užmokesčio ir algų skaičiavimo metodika skiriasi. Be to, tai palengvina atskirti pridėtines ir tiesiogines (t.p. kintamas ir pastovias) darbo sąnaudas. Kadangi techninio personalo ir jų meistriškumo trūkumas gali sudaryti projekto įgyvendinime ir eksploatavime gana dideles spragas, reikėtų paruošti ekstensyvaus mokymo programą, kaip vieną iš sudedamųjų verslo projekto dalių. Apmokymas galėtų būti organizuojamas gamykloje, remiantis jos vidaus ir mašinų technine baze, arba įkuriant atskirus apmokymo centrus, bei užsienio ar tos pačios šalies panašiose gamyklose arba mokomuosiuose institutuose. Labai svarbus veiksnys verslo projektams yra tinkamas apmokymo programos laiko parinkimas, norint, kad darbuotojai būtų tinkamai paruošti ir galėtų užimti savo pozicijas tada, kada jie yra reikalingi. Norint gauti adekvačias iki gamybinio ir gamybinio periodo apmokymo sąnaudas, apmokymo poreikis turėtų būti apibrėžtas atskirai iki gamybinei ir gamybinei stadijai. Be to, šias sąnaudas reikėtų išskirti į dvi grupes: vienai apmokymo sąnaudų grupei priskiriamos sąnaudos, apimančios darbo užmokesčius ir algas, papildomus išmokėjimus, socialinio aprūpinimo mokesčius ir pan.; kitai sąnaudų grupei priskirtinos kelionės išlaidos ir mokestis už mokslą, kadangi jos gali labai skirtis. 24. Projekto įgyvendinimo planavimas ir biudžeto sudarymas. Projekto įgyvendinimo periodas aprėpia laikotarpį nuo nutarimo investuoti iki produkto realizavimo pradžios. Tai apima daugelį etapų, įskaitant derybų pravedimą ir kontraktų sudarymą, projekto parengimą, statybą ir įmonės paleidimą. Svarbiausias tikslas - nustatyti technines ir finansines įvairių projekto realizavimo etapų pasekmes finansiniam projekto aprūpinimui iki ir po gamybos pradžios. Ypatingas dėmesys t.p.skiriamas finansavimo būdų parinkimui bei investavimo arba gamybos uždelsimo finansinėms pasekmėms. Įgyvendinimo periode atliekama nemažai lygiagrečiai vykstančių ir tarpusavyje susijusių investicinių veiksmų, reikalaujančių skirtingo finansinio dalyvavimo. Norint tai įvertinti, reikia projektinių tyrimų etape parengti optimalią įgyvendinimo programą ir tinklinį grafiką, kurie vėlesniuose etapuose galėtų būti svarbiausiu faktiško projekto įgyvendinimo kontrolės ir monitoringo įrankiu. Be to, šioje dalyje planuojamas ir sudaromas projekto realizavimo biudžetas, nurodant svarbiausias projekto įgyvendinimo užduotis, bei apribojimus, kurie gali turėti didesnės įtakos projekto įgyvendinimui. Taigi pirmiausiai reikia nustatyti svarbiausius projekto įgyvendinimo duomenis. Reikia parengti projekto įgyvendinimo programą ir atitinkamų darbų planą, pateikiant alternatyvas, kuriose būtų atsižvelgta į tokias projekto dalis: • Projekto įgyvendinimo valdymo formos parinkimą; • Susitarimus dėl technologijų tiekimo; • Detalų įrangos montavimą, pasiūlymų formavimą, siūlomų kainų įvertinimą, kontraktų sprendimus • Susitarimus dėl finansavimo; • Statybos periodą, susijusį su žemės pirkimu, priežiūra, koordinacija, įrangos ir statybos darbų išbandymu ir priėmimu; • Administracijos sudarymą, tarnautojų ir darbininkų parinkimą ir apmokymą; • Susitarimus dėl tiekimų; • Susitarimus dėl marketingo; • Kontaktavimą su valdžios atstovais dėl licenzijų, kontraktų ir pan.; • Kapitalo (vertybinių popierių) emisijos ir parengiamųjų darbų išlaidas. Projekto įgyvendinimo sąvoka reiškia, kad statybos aikštelėje ir už jos ribų reikia atlikti visas darbines užduotis, kurios yra būtinos, norint pervesti projektą ir prieš investicinės fazės į eksploatacinę fazę. Paprastai šį darbą atlieka sudaryta projekto įgyvendinimo komanda. Kartais įgyvendinimo periodas pasidaro toks ilgas, kad projektiniuose tyrimuose duoti sąnaudų duomenys pasensta. Taigi reikalinga ištisinė tiek prognozuojamų, tiek ir faktiškų išlaidų duomenų kontrolė ir tikslinimas. Technologijos įsigijimas – vienas iš kertinių įgyvendinimo fazės elementų. Technologijos pasirinkimas turi daug teisinių, ekonominių, finansinių ir technologinių aspektų. Projektiniuose tyrimuose technologijų įsigijimas ir perdavimas t.p.numatytas tinkliniame grafike, t.p. atitinkamai įvertintos prognozuojamos išlaidos. Realizavimo fazėje t.p.parengta visa dokumentacija dėl statybos aikštelės paruošimo, mašinų ir įrengimų užsakymo, civilinių statybos darbų pravedimo ir gamyklos montavimo. Tam reikia sukurti statybos ir montavimo darbų brėžinius, juos aprašyti ir sudaryti specifikacijas. Tuo turi užsiimti visa eilė specialistų, inžinierių, architektų, planuotojų. Pasiūlymų, derybų pravedimo ir kontraktų sudarymo stadija apima išankstinį rangovų, konsultantų ir tiekėjų patikrinimą, dokumentų aukcionams (konkursams) parengimą, dalyvavimą juose, rezultatų įvertinimą, derybų dėl kontrakto sudarymo ir užsakymo išdavimo pravedimą. Šiems darbams įgyvendinti t.p. reikia numatyti atitinkamus laiko ir pinigų išteklius. Įrengimų užsakyme, norint užtikrinti, kad įrengimas būtų pristatytas tokiu nuoseklumu, koks būtų optimalus abiejų pusių atžvilgiu, reikia apsvarstyti įrengimų montavimo laiką ir įvairių proceso etapų reikmes. Visos problemos, susijusios su statybinių ir gamybinių įrengimų perdavimu, t.p.išspręstos iki įrengimų pristatymo į vietą, norint išvengti prastovų. Projektiniuose tyrimuose turėtų būti išryškintos visos problemos, kurios gali būti kritinės projekto realizavimui. Kartais daug problemų atsiranda dėl eksploatacinių bandymų. Šie bandymai, ypač jų trukmė ir pravedimo sąlygos t.p.aprašyti kontraktuose taip tiksliai ir aiškiai, kad ateityje neiškiltų kokių nors nesusipratimų. Akivaizdu, kad šiam darbui geriau pasikviesti konsultantą. Vienas iš svarbių projekto žingsnių yra žemės įsigijimas ir priėjimo prie gamyklos (projekto) vietos sureguliavimas. T.p. reikia laiku pravesti laikinas ir pastovias energetines ir vandens komunikacijas, norint vykdyti statybos darbus, o vėliau ir gamybą. Telekomunikacijų tinklas t.p.įrengtas iki darbo statybos aikštelėje pradžios. Viena iš kritiškiausių projekto įgyvendinimo stadijų - įmonės atidavimas eksploatacijai. Paprastai ši stadija apima tokius darbus: prieš eksploatacinius patikrinimus, bandomąjį gamybos linijos paleidimą, eksploatacinius bandymus, darbų priėmimą. Kadangi įvairiems įgyvendinimo darbams reikalingi periodai gali būti nustatyti kiekvienam veiksmui atskirai grafiko pagalba, jis turėtų būti tinkamai sujungtas ir koordinuotas, remiantis viso proceso sistemine analize ir modeliavimu. Projekto realizavimo grafikai paprastai rengiami trim etapais. Pirmame etape plano rengėjas, nekreipdamas dėmesio į tikslią kiekvienos užduoties trukmę, nustato loginę realizacijos įvykių seką. Antrame etape plano rengėjas peržiūri kokiu būdu bus atliekamos konkrečios užduotys. Po to analitikas nustato kiek reikės laiko įvykdyti išskirtai kiekvienai detalesnei užduočiai. Trečiame etape analitikas sudaro projekto realizavimo grafiką, parodydamas projekto įgyvendinimo pradžią (tikėtiną) ir jo trukmę, atitinkamai parodydamas šiuos rodiklius ir kiekvienai užduočiai. Patiems paprasčiausiems projektams suplanuoti tinka Gantt’o schema. Šiuo būdu nurodomi visi darbai ir laikas jiems atlikti. Tačiau dažniausiai projektai būna daug sudėtingesni, susidedantys iš įvairių padalinių arba net individų atliekamų darbų. Todėl projektų vadybininkui suplanuoti tokį projektą, išdėstyti jo darbus laike bei kontroliuoti būtų neįmanoma be atitinkamos technikos. Labiausiai tinkančios šio tikslo įgyvendinimui galėtų būti dvi metodikos: tai PERT (Programos įvertinimo ir patikrinimo (apžvalgos) technika) ir CPM (Kritinio kelio metodas). Projekto įgyvendinimo biudžeto sudarymas. Jo tikslas – nustatyti išteklių, reikalingų investicinio projekto įgyvendinimui, vertę po projekto patvirtinimo ir sprendimo dėl investavimo priėmimo. Projektiniuose tyrimuose t.p.įvertintos visos įgyvendinimo išlaidos ir atitinkamai paskirstytos pagal sudarytą darbų grafiką. Visos šios išlaidos sudaro kapitalizuotas iki gamybines išlaidas, kurios priskiriamos pradinėms investicinėms išlaidoms. Projekto realizavimo biudžeto planavimas ir sudarymas apima tokias pagrindines užduotis: • Darbinių užduočių, reikalingų projekto įvykdymui, rūšies nustatymas; • Loginio įvykių nuoseklumo šiose užduotyse nustatymas; • Realizacijos grafiko parengimas, nurodant tikslų visų darbinių užduočių atlikimo laiką, pakankamą kiekvienos atskiros užduoties įvykdymui; • Išteklių, reikalingų kiekvienos užduoties įvykdymui, apibrėžimas ir atitinkamų išlaidų išaiškinimas; • Projekto realizacijos biudžeto ir grynųjų pinigų srauto, užtikrinančio atitinkamų lėšų turėjimą viso realizacijos proceso eigoje, parengimas; • Dokumentų, leidžiančių projekto realizavimo biudžetą ir planą, o t.p. projektiniuose tyrimuose numatytas prognozes sulyginti su dabartiniai duomenimis, parengimas. Kai kurių darbų išlaidas galima paskaičiuoti remiantis nustatytais įkainiais, kitų darbų, tokių kaip transporto, juridinių mokesčių išlaidos įvertinamos, atsižvelgiant į LR įstatymais, kitais teisės aktais nustatytus ūkio subjektams privalomojo pobūdžio mokėjimus. Įvertinant kainas ir sąnaudas, reikia neužmiršti, kad gali atsirasti papildomų išlaidų dėl galimo kainų pakėlimo. Be to, jeigu faktiškas projekto įgyvendinimo pradžios laikas pasislenka, reikia visas prognozuojamas sąnaudų ir pelno vertes perskaičiuoti einamajai datai bei pataisyti grafikus, kurie toliau bus reikalingi finansinei projekto analizei. 25. Marketingas – svarbiausia projektinės veiklos rezultatų realizavimo priemonė. Bet kokio pramoninio investicinio verslo projekto tikslas – pelno gavimas, panaudojant turimus išteklius, t.p. patenkinant esamą arba potencialią paklausą produkcijai, kuri gaunama projekto įgyvendinimo rezultate. Nepriklausomai nuo projekto tikslo, viena iš svarbiausių projektinio tyrimo užduočių yra rinkos analizė, kuri būtina, norint nustatyti investicijų, galimos gamybinės programos ribas, parenkant reikiamas technologijas, nustatant geografinę vietą. Kadangi projektiniai tyrimai yra iteratyvinio pobūdžio, specialistai, analizuojantys rinką turi gerai suvokti, kiek ir kokios (kokybiniu požiūriu) reikia turėti pagrindinės ir pagalbinės informacijos, kokios galimos alternatyvos ekonominės apimties atžvilgiu, kurią gali nulemti tiek išteklių turėjimas ir paklausa, tiek ir technologiniai ar teritoriniai apribojimai. Investicinių ir finansinių sprendimų orientacija į rinką reiškia, kad projektiniuose tyrimuose t.p.sudaryta marketingo koncepcijos, besiremiančios marketingo tyrimais, schema. Marketingo tyrimai yra savistovi ir sparčiai besivystanti tyrimų sritis, todėl marketingo problemos liečiamos konkrečiu atskiro verslo projekto sėkmingo realizavimo paieškos galimybių požiūriu. Marketingas - tai valdymo procesas, kurio pagalba visi organizacijos ištekliai naudojami pasirinktų užsakovų interesams patenkinti, norint pasiekti abiejų pusių (gamintojo ir užsakovo) tikslus. Kitaip sakant, marketingą galima traktuoti kaip įmonės valdymo, orientuoto į rinką, principą. V. Gončiarovas apibūdina marketingą taip: “Marketingas parodo vystymo koncepcijos, kainodaros, gamybos stimuliavimo ir idėjų, prekių ir paslaugų paskirstymo, norint patenkinti individualius ir visuomeninius poreikius, planavimo ir praktinio įgyvendinimo procesą”. Jis pažymi, kad labai svarbu atskirti marketingo koncepciją, kaip bendrą verslo filosofiją, ir funkcinės veiklos, atliekamos specializuotų marketingo tarnybų, koncepciją. Marketingo tarnybos paprastai atlieka tokias funkcijas: identifikuoja ir ištiria rinkas, atlieka rinkos segmentaciją, parengia marketingo pasiūlymus, kuriems savo ruožtu galima priskirti prekinius pasiūlymus, kainodarą, pardavimų stimuliavimą, prekių pateikimo vartotojams formas. Pastarieji nusakomi kaip marketingo priemonės ir yra vadinami marketingo kompleksu. Kitų šaltinių teigimu “marketingą galima charakterizuoti tokiais keturiais elementais: verslo filosofija, marketingo tyrimais, marketingo instrumentais, marketingo planu ir biudžetu”. Atidžiau pažiūrėjus, galima pasakyti, kad pastarieji trys elementai ir sudaro marketingo tarnybų funkcinę veiklą. 26. Marketingo elementų analizė. Marketingą galima charakterizuoti tokiais keturiais elementais: 1)verslo filosofija, 2)marketingo tyrimais, 3)marketingo instrumentais, 4)marketingo planu ir biudžetu”. Atidžiau pažiūrėjus, galima pasakyti, kad pastarieji trys elementai ir sudaro marketingo tarnybų funkcinę veiklą. Marketingas charakterizuojamas kaip verslo filosofija pirmiausiai todėl, kad čia dėmesys koncentruojamas ne į produktą ar gamybą, o į potencialių vartotojų grupių poreikius, norus ir problemas. Visa tai reikalauja, kad asmenų, priimančių visuose lygiuose ir visuose įmonės funkciniuose padaliniuose sprendimus, mąstymas būtų orientuotas į rinką. Marketingo tyrimai – tai informacijos, susijusios su produkto ar paslaugos marketingu, rinkimo, užrašymo ir analizės procesas [59]. Norint įgyvendinti marketingo strategijas reikia gerai suplanuoto rinkos suformavimo, veikiant jį per marketingo priemonių panaudojimą. Norint priimti pagrįstus marketingo sprendimus, negalima apsieiti be pradinės situacijos analizės, kuri remiasi būtinos informacijos surinkimu ir apdorojimu. Ši veikla vadinama marketingo tyrimu. Visos marketingo sąnaudos susumuojamos sudaromame marketingo biudžete, kuris reikalingas atliekant projekto įvertinimą ir kontroliuojant projektą po jo įgyvendinimo. Remiantis P. Kotlero, [60], [61], Malcolmo H. B. McDonaldo [65] ir A. Foglio [51] darbais parengta marketingo tyrimų schema, apibūdinanti šios projektinių tyrimų dalies bazinę struktūrą ir marketingo koncepcijos integraciją projekto strategijos rėmuose (13 pav.). Analizė pradedama nuo viršaus (projekto strategijos) ir palaipsniui prieinama prie žemiausios grandies – marketingo veiklos ir lėšų nustatymo. Reikia pastebėti, kad, norint minimizuoti riziką, susijusią su būsimojo projekto veiklos neapibrėžtumu, būtina, priimant galutinę projekto marketingo koncepciją, sistemiškai analizuoti ir vertinti visus rinkos duomenis pagal pasirinktą metodiką. Kaip jau buvo minėta pirmame skyriuje, projekto strategija – tai tikslų ir principų kompleksas, įgalinantis paskirti reikiamus išteklius per visą planuojamo projekto periodą. Jau pradiniame projekto idėjos iškėlimo etape t.p.apibrėžta pirminė projekto strategija. Reikia parodyti į ką bus orientuojamasi: ar į pranašumo įsigijimą prieš konkurentus per gamybos sąnaudas, ar į pasaulinės rinkos įsiskverbimą per kooperacijos su užsienio partneriais sudarymą, ar į aukštos kokybės produkcijos gaminimą. Taigi projektiniuose tyrimuose, atliekant marketingo tyrimus, vienas iš uždavinių yra pirminės projekto strategijos patikrinimas marketingo atžvilgiu ir alternatyvių strategijų identifikavimas. Atliekant projekto prieš investicinės fazės tyrimus, reikia nustatyti kokia marketingo strategija leis pasiekti marketingo tikslus, apibrėžtus projekto strategijos sąlygomis. Šiam tikslui pasiekti reikia numatyti ilgalaikę marketingo strategiją ir ilgalaikio pobūdžio veiksmus rinkoje (po to, kai projektas bus pradėtas eksploatuoti). Visai kitokio pobūdžio marketingo koncepcijos nustatymas būtų, jei reikėtų įvertinti einamąją įmonės veiklą. Marketingo tyrimų ir marketingo proceso schema: 1)Rinkos tyrimai, 2)Marketingo tyrimai, 3)Projekto strategijos schema :Geografinis rajonas; Dalis rinkoje; Lyderiavimas pagal sąnaudas; Diferenciacija, niša rinkoje. 4)Marketingo koncepcijos schema: a)Marketingo strategijos aspektai: Produktas ir tikslinė grupė; Marketingo tikslai; Marketingo strategija (remiantis projekto strategija). b)Operatyvinio marketingo aspektai: Marketingo kompleksas (Produkto, kainos, paskirstymo ir pardavimo, rėmimo (reklamos), komunikavimo politika); Marketingo strategijos (visų marketingo priemonių politikų integravimas); Marketingo lėšos; Marketingo biudžetas; Marketingo planas; Marketingo proceso kontroliavimas, organizavimas, valdymas Pagal marketingo tyrimų schemą galima pasakyti, kad marketingo koncepcija apima marketingo strategijos ir operatyviųjų marketingo priemonių apibrėžimą bei marketingo planavimą. 27.Projekto strategijos patikrinimas marketingo atžvilgiu ir alternatyvių strategijų identifikavimas. Norint nustatyti projekto strategiją, pirmiausiai reikia išsiaiškinti ką reiškia sąvokos projekto tikslai” ir “projekto strategija”. Tikslai atspindi projekto kryptį (pavyzdžiui, importo pakeitimas, sukuriant vietoje jį atitinkantį produktą, užsienio valiutos gavimas, sukuriant eksportui tinkamą produktą; nacionalinių išteklių panaudojimas ir t.t.), o strategija apibrėžia veiklos, reikalingos iškeltų tikslų pasiekimui būdus ir priemones (pavyzdžiui, lyderiavimas pagal sąnaudas, diferenciacija, niša rinkoje).Parengiant projekto strategiją, daugiausiai dėmesio reikia skirti šiems elementams: tiksliniam geografiniam regionui, rinkos daliai, ryšiams “produktas-rinka”, konkurencijai ir nukreipti savo veiklą. Kitas projekto strategijos elementas – tai siekimas užimti tam tikrą rinkos ar rinkos segmento dalį, tai yra ilgalaikės įmonės rinkos pozicijos nustatymas. Beje, čia reikėtų atkreipti dėmesį, kad įmonės produkcijos pardavimų pelningumas kinta priklausomai nuo užimamos rinkos dalies:didelis pelningumas, esant mažai rinkos daliai, po to, didėjant rinkos daliai – mažėjantis pelningumas iki tam tikro momento. Kai rinkos dalis gerokai padidėja, pelningumas vėl pradeda kilti. Taigi įgyvendinus atitinkamą verslo projektą, jeigu gaminamas produktas jau žinomas, galima pasirinkti įsiskverbimo į esančią rinką padidinimo strategiją arba ieškoti naujų rinkų ar jos segmentų. Jeigu ruošiamasi gaminti naują produktą, taip pat galimi du keliai: arba produkto vystymas senoje rinkoje, arba diversifikacija, kitaip sakant, siekimas užkariauti naujas rinkas su nauju produktu. Ketvirtasis elementas, į kurį reikia atsižvelgti, parengiant projekto strategiją, tai konkurencija ir rinkos plėtra. Norint padidinti rinkos dalį, reikia arba sustiprinti konkurencinę kovą arba praplėsti pačią rinką. Vienos ar kitos strategijos pasirinkimas šiuo atveju nulemia ne tik projekto strategiją, bet ir apibrėžia marketingo koncepciją. Projekto marketingo koncepcija apima konkrečias marketingo strategijas (produkto ir tikslinės rinkos apibrėžimas) bei būdus ir priemones, reikalingus projekto tikslams pasirinktoje rinkoje pasiekti. Ši koncepcija parengiama projekto strategijos rėmuose, kuri buvo apibrėžta marketingo tyrimų rezultate. Kaip jau buvo parodyta, marketingo koncepcija apima du aspektus:Strateginį, susijusį su ilgalaikiu marketingo valdymu (“produktas-tikslinės rinkos”, marketingo tikslai ir strategija),Operatyvinį, susijusį su trumpalaikiu atskirų marketingo instrumentų panaudojimu bei marketingo priemonių ir biudžeto kontrole.Prie svarbiausių marketingo tikslų galima priskirti paklausos formavimą ir stimuliavimą, pagrįstų firmos (įmonės) sprendimų priėmimą, tinkamų darbo planų parengimą, taip pat pardavimų apimties, rinkos dalies bei pelningumo padidinimą .Fundamentalią reikšmę marketingo koncepcijos parengimui turi produkto ir jo tikslinės rinkos apibrėžimas, kadangi pagal juos vėliau nustatomi ne tik ryšiai tarp projekto ir rinkos, bet ir atliekamas inžinerinis – techninis projektavimas bei parenkama technologija.Marketingo strategijos tikslas – parengti veiksmų programą, kurie pasitarnautų savalaikei projekto realizacijai su kuo mažesnėmis biudžeto lėšų (pritrauktų iš išorinių investuotojų) sąnaudomis ir maksimaliai galimu pelnu .Marketingo strategija projektiniuose tyrimuose parengiama remiantis nustatytu rinkos imlumu, jos kiekybinėmis ir kokybinėmis charakteristikomis, numatytais įmonės vystymo tikslais ir uždaviniais (pardavimų apimties padidinimas, pelno augimas ir t.t.) bei atitinkamų darbų ir priemonių iškeltiems tikslams pasiekti planavimu.Pagal V. Behrensą ir P. M. Havraneką [43], yra išskiriamos dvi pagrindinės marketingo strategijos: 1. Konkurencijos strategija; 2. Rinkos išplėtimo strategija. Jeigu numatoma pirmoji strategija, tai reiškia, kad įmonė savo dalį rinkoje praplės konkurentų sąskaita. Galima išskirti tokias šios strategijos rūšis:Agresyvių kainų strategija (dempinginių kainų naudojimas) • Imitacijos strategija; Profilinė strategija (dėmesys sutelkiamas į prekės kokybę). Pastaroji strategija atitinka diferenciacijos arba nišos strategiją (jeigu žiūrėtume iš projekto strategijos pozicijų).Jeigu priimama rinkos išplėtimo strategija, tai marketingo kompleksas tada nukreipiamas į naujų rinkų (naujų vartotojų grupių) sukūrimą arba į paklausos intensyvinimą (esančių vartotojų vartojimo padidinimą). Šią strategiją numatant, reikėtų atkreipti dėmesį į sektoriaus gyvavimo ciklo fazę ( ji turėtų būti viena iš pirminių), į galimybes įtakoti rinką, į išskirtinio įvaizdžio sukūrimą ir į kitus aspektus. Įmonė, kurios strategijos tipas – “apsauginė imitacija” kopijuoja savo konkurentų produkcinę politiką, akcentuodama žemas kainas, o marketingui skirdama gana nedaug lėšų.Įmonė, kuri remiasi “rinkos gynybos” strategija, pasižymi žema produkto diferenciacija ir orientuojasi į kainų konkurenciją. Čia marketingui ir gaminamos produkcijos pagerinimo klausimams skiriama mažai dėmesio, nes jų svarbiausias tikslas – išsilaikyti rinkoje. Priešingai, įmonėje, kuri laikosi “įsiskverbimo į rinką” strategijos, daug dėmesio skiriama produkcijos diferenciacijai ir kokybei. Tokios įmonės paprastai daug lėšų skiria marketingo klausimams ir pasižymi nestabiliomis kainomis.Įmonės, kurių strategija – “naujų rinkų sukūrimas”, taip pat labai daug dėmesio skiria produkcijos kokybei ir diferenciacijai. Jų marketingo išlaidos dažniausiai būna labai didelės. Tokioms įmonėms žemų kainų privalumas arba apsauginės imitacijos koncepcija charakteringa labai nežymiai [57]. 28. Marketingo tyrimų atlikimo tvarka. Norint parengti projekto strategiją ir rinkos koncepciją, labai svarbu tinkamai atlikti marketingo tyrimus. Surinkti tinkamai informaciją (iš patikimų šaltinių) taip pat labai svarbu. Marketingo tyrimų pradžioje turi būti atlikti rinkos tyrimai, kurių metu “nagrinėjami rinkos modeliai, nustatomos jų apimtys ir prigimtis bei pagrindinės jų charakteristikos” Rinkos tyrimai gali apimti tiek visą pasaulinę prekių rinką, tiek ir atskirą jos segmentą. “rinkos tyrimai gali būti atlikti Interneto pagalba surinkus visą reikiamą informaciją apie norimą šalį” pradžioje, išsiaiškinus mus dominančioje rinkoje internacionalinius, politinius, įstatyminius veiksnius. Antruoju žingsniu reikėtų apibrėžti geografinius, demografinius, socialinius ir ekonominius veiksnius; trečiuoju – atskirų sektorių veiksnius, ir paskutiniame etape – pramoninius ir komercinius veiksnius.Prieš pradedant marketingo tyrimus, reikia tiksliai apibrėžti marketingo funkcijas, jo priemones ir kas nustato pagrindines rinkos, į kurią tikimąsi įsiskverbti, charakteristikas. Kadangi bet kokia įmonė niekada nefunkcionuoja rinkoje autonomiškai ir nepriklausomai, reikia pirmiausiai nustatyti jos ryšius su aplinka (konkurentais, partneriais, vartotojais ir t.t.). Tarpusavio santykių nustatymas tarp gamintojo ir galutinio vartotojo gali būti apibrėžiamas kaip marketingo sistema. 29. Vartotojų analizė ir rinkos segmentacija. Pirmiausia tiriant rinką, reikia nustatyti kas bus ir kas gali būti įmonės (nagrinėjamo verslo projekto) produkcijos vartotojais. Norint tai išsiaiškinti, reikia išanalizuoti tokius aspektus:Kas ir kodėl perkama rinkoje? Kokį kiekį ir kaip dažnai pirkėjai ruošiasi pirkti? Kur ir kada paprastai jie apsiperka? Taip pat labai svarbu žinoti vartotojų motyvaciją, įsigyjant vieną ar kitą prekę. Tai žinant, galima efektyviau juos paveikti, kai jie priiminėja sprendimą dėl pirkinio. Be to, svarbu prisiminti, kad skirtingose rinkose bus ir skirtingas pirkėjų elgesys.Reikia pažymėti, kad pirkimas kartais vyksta spontaniškai, dėl susidariusios vartotojų nuomonės, kada prekė suteikia emocinę reikšmę ir kiti faktoriai. Rinkos analizė gali būti atlikta tiek rinkos visumai, tiek ir kiekvienam jos segmentui. 29b.Rinkos segmentai išskiriami, remiantis diferencijuotu vartotojų elgesiu. Segmentacija gali būti atliekama, remiantis tokiais veiksniais, kaip geografiniai, kalbos kriterijai, socialiniai-demografiniai kriterijai, psichologiniai ir kiti. Atliekant rinkos segmentavimą, reikia prisilaikyti tokių trijų reikalavimų :Segmentas turi išsiskirti kažkuo iš kitų segmentų; Vartotojų elgesys išskirtame segmente turi būti labai panašus; Segmentas turi būti pakankamai didelis, norint, kad įmonei, dalyvaujančiai diferencijuotoje rinkos dalyje, atsipirktų gamybos sąnaudos.Rinkos segmentavimo procesas susideda iš keturių fazių: Nustatomi kriterijai ir charakteristikos, kuriomis remiantis bus segmentuojama rinka; Remiantis nurodytais kriterijais ir charakteristikomis, nustatomi visi svarbiausi rinkos segmentai; Apibrėžiama bendra tikslinė rinka, kurioje būtų apjungiami tie segmentai, kurie labiausiai atitinka nagrinėjamo produkto interesus; Praktinis rinkos segmentavimo panaudojimas, įmonės (projekto) gamybinėje ir marketingo veikloje. 30. Paklausos įvertinimas ir tikslinių rinkų atrinkimas. Šioje dalyje yra įvertinama kiek bus vartotojų kiekviename išskirtame rinkos segmente ir nustatoma, kokia bus rinkos paklausa. Šių duomenų pagrindu yra išrenkami labiausiai įmonei tinkami rinkos segmentai – tikslinės rinkos. Perspektyviausias segmentas laikomas toks, kuriame yra 20% duotos rinkos vartotojų, įsigyjančių 80% įmonės siūlomų prekių 30bRinkos charakteristikos: šiame klausime reikėtų panagrinėti kokybinės kiekybinės rinkos charakteristikas. Kiekybiškai žiūrint pirmiausiai nustatoma faktiška rinkos apimtis (dabartinė pardavimų apimtis atitinkamoje rinkoje ar jos segmente) ir rinkos potencialo dydis, t.y. maksimaliai galima paklausa rinkoje. Po to išaiškinamos būsimosios rinkos apimties praplėtimo galimybės, įvertinami prognoziniai jos rodikliai (pvz., 3-5 metams į priekį), kitaip sakant prognozuojama paklausa bei apibrėžiama rinkos prisotinimo riba [79]. Taip pat nustatoma įmonės dalis rinkoje ir jos galimas pasikeitimas per numatytą laikotarpį, bei įvertinamas paklausos elastingumas. Dar reiktų apibrėžti kokie veiksniai turi įtakos rinkos apimties augimui: tai Šakos vystymosi tendencijos; Vyriausybinė politika; Demografinis gyventojų sudėties pasikeitimas; Nagrinėjant kokybines rinkos charakteristikas, reikėtų parodyti vartotojų poreikių struktūrą, paanalizuoti jų motyvaciją, įsigyjant prekes, bei patį pirkimo procesą, parodyti kokią poziciją rinkoje užima nagrinėjama įmonė.josprestižiškumas, tarpusavio santykiai su konkurentais, jos lankstumas ir kiti .reikia numatyti planus užsienio rinkų atžvilgiu, apibrėžti eksporto rinkos atvejus, kelius į rinką: didmeninę ar mažmeninę prekybą, ar tiesiogiai pas galutinį vartotoją. 31.Įmonės konkurentabilumo analizė. Atliekant analizę, pirmiausiai reikia sužinoti: Kokie bus svarbiausi konkurentai? Kokia jų verslo būklė?Kokia jų finansinė padėtis?Koks technologinis lygis (aukštesnis ar ne už nagrinėjamo projekto numatomą technologinį lygį)?Kokiu būdu būsimoji įmonė (projektas) gali tapti geresnė už konkurentus? Nuo ko priklausys įmonės konkurentabilumas? Reikia išskiria dvi konkurencinio pranašumo rūšis – žemesnes sąnaudas, specializaciją. Žemesnės sąnaudos reiškia, kad ne tik gamybos sąnaudos bus sumažintos, bet ir daug efektyviau bus prekė realizuojama t.y bus atliekama daug greičiau ir pigiau nei tai darytų konkurentai. Specializacija reiškia, kad įmonė sugebės patenkinti išskirtinius vartotojų poreikius ir gaus už tai premijinę kainą. Norint palaikyti savo konkurentabilumą, galima remtis tik į vieną iš šių dviejų konkurencinių pranašumų – arba, mažinant sąnaudas, orientuotis į pigesnę prekę (ir, deja, žemesnę kokybę) arba specializuojantis – į brangesnę prekę, patenkinančią reiklaus pirkėjo poreikius. Nustačius konkurentų tikslus,jų tolimesnę veiklą, silpnąsias ir stipriąsias puses, galima pereiti prie antro analizės etapo. Šiame etape reikia atsakyti į tokius klausimus :Kaip konkurentai panaudoja savo nuosavus marketingo instrumentus Kokias ir kaip plačiai tikslines rinkas (segmentus) jie įsisavina? Kuriuose segmentuose jie stipriausi? Šią analizę reikia atlikti labai objektyviai ir kruopščiai, nepervertinant,nenuvertinant nei konkurentų, nei savo veiklos. 32.Socialinės – ekonominės aplinkos analizė.Norint atsakyti į klausimus kokie svarbiausi veiksniai konkurencinėje kovoje lemtų sėkmę, kokios galimybės ir rizika, charakteringos duotam sektoriui (kuriame yra nagrinėjamas projektas) reikia atlikti analizę. Ir paanalizuoti socialinę – ekonominę aplinką, kurios dalimi yra mus dominantis pramoninis sektorius. Socialinės-ekonominės analizės metu apibrėžiami socialiniai ir ekonominiai aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti rengiant ir įvertinant projekto strategiją ir marketingo koncepciją. Šie aspektai paprastai atspindi visuomenę ir jos kultūrą., socialinę ir ekonominę politiką, o taip pat, egzistuojančias taisykles, tradicijas ir papročius Analizuojama, kokios galimybės ir rizika charakteringos duotam sektoriui, kuriame nagrinėjamas projektas..Tik pirmiausia reikia išanalizuoti sektoriaus gyvavimo ciklą.Jis padeda palengvinti išvadas apie dabartinę ir būsimą rinką, jos potencialą.Konkurencijos intensyvumas taip pat priklauso nuo įėjimo išėjimo barjerų, nuo spaudimo iš produktų –pakaitalų ir nuo galimybės vartotojams ir tiekėjams tarpusavyje susitarti.Įėjimo barjerams priskiriami veikiančių rinkoje firmų dydis , jų patirtis, esantys ryšiai su vartotojais, teikiamos nuolaidos bei privilegijos bei kt.Kuo aukštesnis šis barjeras , tuo didesnė rizika naujai įeinantiems į šį sektorių. Korporatyvinė (įmonės ir jos vidaus analizė). Ši analizė yra atliekama tik tada, jei verslo projektas įdiegiamas jau egzistuojančioje įmonėje jos praplėtimo, reabilitacijos ar gamybos modernizavimo atveju. Tada analizė atliekama visiems įmonės veiklos barams. 33.Prognozuojamos marketingo informacijos įvertinimas.Jautrumo analizės taikymas. Visada labai svarbu aiškiai žinoti, kaip ir kokia kryptimi vystosi konkretus sektorius, kad kokie metodai bebūtų taikomi, jie visada bus lydimi prielaidų ir spėjimų. Ne visi veiksniai yra akvaizdūs, daug nenuspėjamų reiškinių. (nenuspėjami reiškiniai,tokie kaip energetikos krizė)Prognozės gali nepasitvirtinti dėl pagrindinės informacijos klaidingumo, duomenų nepakankamumo, netikėtų ekonominių ir socialinių procesų, statistinių metodų ribotumo, nežinomų arba slepiamų veiksnių, techninių ir technologinių pokyčių, ekonominių santykių ir ekonomikos struktūros pokyčių. Tai kai kurie neapibrėžtumai, į kuriuos t.b atsižvelgta:a) nacionalinių pajamų ir pajamų vienam gyventojui augimo tempai; 2vidinių arba išorinių nagrinėjamos pramonės šakos arba tam tikrų medžiagų gamybos technologijų išvystymas;pagrindinio konkurento atsiradimas arba jo netekimas;žymus šeimos biudžeto pasikeitimai;produktų-pakaitalų atsiradimas,dvišalių arba daugiašalių prekybos sutarčių pasirašymas arba muitinių struktūrų sukūrimas; naujų kaimyninių šalių pramoninis bendradarbiavimas; gautų žaliavų šaltinių arba jų pakaitalų atradimas tiriamajai pramonės šakai;transporto išlaidų pasikeitimai;tarifų pasikeitimai;netolygūs infliacinių kainų pokyčiai, išlaidų ištekliams padidėjimas; naujų produkcijos panaudojimo sferų atradimas. Jautrumo analizė Neapibrėžtumų skaičių iki minimumo sumažinti galima tik laipsnišku tyrimu, statistinės jautrumo analizės būdu, apskaičiavus neapibrėžtumo laipsnį. Jautrumo analizės uždavinys yra nustatyti tam tikrų veiksnių poveikį agreguotam paklausos dydžiui arba atskiroms jos dalims.Tokiu atveju gali būti parengiami alternatyvūs projektai, remiantis vidutiniais metiniais augimo tempais. Visapusiškai pritaikant jautrumo analizę, tengiamos optimistinės ir pesimistinės būsimos paklausos prognozės.Tačiau nepakanka nustatyti vieno kurio pasikeitimo efektą, išreiškiamą koeficientu ar veiksniu, reikia įvertinti visą pokyčių kompleksą. Jautrumo analizė turi duoti tikslų įvertinimą, kaip pasikeis projekto efektyvumas, pasikeitus vienam pradiniam parametrui. Eksporto rinkos apžvalgoje jautrumo analizė taikoma didesniu mastu nei vietinės rinkos apžvalgoje, nes reikia atsižvelgti į tokius sudėtingus dalykus kaip tarifų pasikeitimai, nacionalinės ir atitinkamos užsienio valiutos kurso svyravimai bei valiutos konkurentabilumas. Tinkamos statistinės analizės taikymas.Paklausos prognozavimo metodų taikymas reikalauja didelio apdairumo, antraip tam tikri duomenys gali pasirodyti esą visiškai klaidingi. Šiuo atveju svarbu, kad apibūdinimai ir apibrėžimai būtų tikslūs ir atitinkantys tikrovę. Vidurkių, normų, standartų, tendencijų ir koeficientų reikšmių nustatyme svarbią reikšmę turi statistiniai testai. bet jie turi būti nustatyti tik vieniems metams, nes ilgesniam laikui tai gali būti klaidinga. Reikia žiūrėti kad, kurios nors rinkos ar jos segmento duomenys ir koeficientai nebūtų taikomi kitoms rinkoms ar jų segmentams. Koeficientai bei koreliacijos turi būti formuluojami ir išreiškiami aiškiai. Vertinimo, analizės ir prognozių statistiniai metodai turi būti parenkami pagal produkcijos, rinkos ir duomenų specifiką. Kai nustatomi koeficientai, santykiai, kryptys, geriau naudotis svertiniais vidurkiais negu paprastais aritmetiniais vidurkiais. 34.Projekto strategijos apibrėžimas (nustatymas).Strategija apibrėžia veiklos, reikalingos iškeltų tikslų pasiekimui būdus ir priemones (pavyzdžiui, lyderiavimas pagal sąnaudas, diferenciacija, niša rinkoje). Rengiant projekto strategiją, reikia išstudijuoti tris, tarpusavyje susijusius svarbiausius konceptualius klausimus: 1.tai rinkos nustatymas ir jos segmentacija, 2. gamybos programos nustatymas (Ansoff’o matrica) ir 3. gamybinių pajėgumų nustatymas (Portero matrica). Ansoff’o matrica parodo produkcijos diapazoną, kuriuo remiantis nustatoma verslo projekto gamybinė programa. Porterio strateginių alternatyvų koncepcija identifikuoja visas projekto pozicijas rinkoje ir taip nustato projekto gamybinius pajėgumus. Parengiant projekto strategiją, daugiausiai dėmesio reikia skirti šiems elementams: tiksliniam geografiniam regionui, rinkos daliai, ryšiams “produktas-rinka”, konkurencijai ir nukreipti savo veiklą. Geografinis strategijos aspektas reiškia, kad norint nustatyti realų verslo projekto (įmonės) konkurentabilumą, reikia pirmiausia nustatyti, į kokią rinką geografiniu požiūriu nukreipti savo veiklą. Kitas projekto strategijos elementas – tai siekimas užimti tam tikrą rinkos ar rinkos segmento dalį, tai yra ilgalaikės įmonės rinkos pozicijos nustatymas. Čia reikia atkreipti dėmesį, į įmonės produkcijos pardavimų pelningumą. Kai rinkos dalis gerokai padidėja, pelningumas pradeda kilti. Žinoma kad, didinant pardavimų skaičių, padidėja ir bendros investicinės, gamybinės, marketingo sąnaudos. Esant atitinkamiems gamybos pajėgumams ir technologijoms, gali būti, kad ribinė pardavimų kaina bus mažesnė už ribines gamybos sąnaudas, ko pasėkoje pelningumas mažės.Toliau, didinant savo dalį rinkoje, pelningumą galima padidinti dėl ekonomijos, gaunamos didinant gamybinius pajėgumus. Visa tai reikia tiksliai apibrėžti projektiniuose tyrimuose.Numatant įsisavinti rinkos dalį, galima išskirti tris bazinės strategijos variantus:lyderiavimo pagal sąnaudas strategija (įsisavinamas sektorius); Diferenciacijos strategija (įsisavinamas sektorius); Nišos strategija (įsisavinami riboti rinkos segmentai). Norint sukoncentruoti visas jėgas projekte numatytam tikslui pasiekti, reikia pasirinkti vieną iš bazinių strategijų. Nuo pasirinkto “produktas-rinka” ryšio, galima išskirti keturias marketingo strategijos rūšis, kuriomis remiantis parengiama projekto strategija Taigi įgyvendinus atitinkamą verslo projektą, jeigu gaminamas produktas jau žinomas, galima pasirinkti įsiskverbimo į esančią rinką padidinimo strategiją arba ieškoti naujų rinkų ar jos segmentų. Jeigu ruošiamasi gaminti naują produktą, taip pat galimi du keliai: arba produkto vystymas senoje rinkoje, arba diversifikacija, kitaip sakant, siekimas užkariauti naujas rinkas su nauju produktu. Konkurencija ir rinkos plėtra. Norint padidinti rinkos dalį, reikia arba sustiprinti konkurencinę kovą arba praplėsti pačią rinką. 35.Marketingo koncepcijos apibrėžimas. Projekto marketingo koncepcija apima konkrečias marketingo strategijas bei būdus ir priemones, reikalingus projekto tikslams pasirinktoje rinkoje pasiekti. Marketingo koncepcija apima du aspektus:1.Strateginį, susijusį su ilgalaikiu marketingo valdymu (“produktas-tikslinės rinkos”, marketingo tikslai ir strategija) - paklausos formavimas ir stimuliavimas, įmonės sprendimų priėmimas, darbo planų parengimas, pardavimų apimtis ir pelningumo didinimas.2.Operatyvinį, susijusį su trumpalaikiu atskirų marketingo instrumentų panaudojimu bei marketingo priemonių ir biudžeto kontrole- rinkos apibrėžimas,nustatomi ryšiai tarp projekto ir rinkos, atliekamas inžinierinis-techninis projektavimas, parenkama technologija. Šioje dalyje reikia išnagrinėti klausimus, liečiančius produkcijos rinkinio platumą ir gilumą, kokybę, dizainą, įpakavimą, techninį bei garantinį aptarnavimą, produkto grąžinimo galimybę ir panašiai. Marketingo strategijos tikslas – parengti veiksmų programą, kurie pasitarnautų savalaikei projekto realizacijai su kuo mažesnėmis biudžeto lėšų sąnaudomis ir maksimaliai galimu pelnu 36..Kainodara ir kainų politika. Apibrėžiant pardavimų kainas turi būti atsižvelgta į vidines gamybos ir marketingo sąnaudas, vartotojų reakciją į įvairias kainas ( kainų elastingumą) ir konkurentų kainų politiką, jos turi būti peržiūrėtos kiekvienam vartotojų segmentui atskirai . Nustatant kainų politiką, atsižvelgiama į galimas nuolaidas didmeninėms ir mažmeninėms prekėms, į galiojančią valstybinę kainų kontrolę, galimas įvairių rūšių nuolaidas, prekių pristatymo ir apmokėjimo sąlygas, konkurentų gaminamas prekes ir jų kainas. Įmonė savo prekių kainą gali nustatyti remdamasi tokiais metodais. Viena iš seniausių būdų, tai kai kaina nustatoma remiantis produkto savikaina, pridedant norimo gauti pelno dydį. Dar Galima kainą nustatyti prisilaikant konkurento – lyderio – nustatytos kainos. Tai dar vadinama “kvailu konkurentų sekimu”. Patikimiausias metodas yra taip vadinamas išlaidų- marketingo metodas, tai kada žiūrima ne į produkcijos savikainos analizę, oį nustatytą marketingo strategiją ir taktiką.Prekės “prastūmimo” į rinką analizė apima reklamą, pristatymą visuomenei per įvairias įtakingas valstybines organizacijas ar žiniasklaidos priemones, personalinį pardavimų organizavimą, pardavimų stimuliavimą (prezentacijos įvairiose parodose, nemokamų pavyzdžių dalijimas ir t. t.) ir prekybinio ženklo panaudojimo politiką. Organizuojant produkcijos realizaciją, pirmiausiai reikia išsiaiškinti, į kokius klientų poreikius atsižvelgiant bus formuojama ir kaip funkcionuos pardavimų sistema. Realizacija gali būti vykdoma keliais būdais per didmeninę ir mažmeninę prekybą, per mažmeninę prekybą, tiesiogiai pateikiant prekes vartotojui. Svarbiausiai prekių realizavimą reikia organizuoti taip, kad prekės būtų pristatytos į reikiamą vietą ir reikiamu laiku. 37.Marketingo planavimas. Marketingo veiklos plane turi būti apibrėžta, kokiomis priemonėmis bus siekiama numatyto marketingo komplekso tikslų, Beje, marketingo planas turi apimti marketingo veiklą ne tik projekto įgyvendinimo metu, bet ir projekto eksploatacijos eigoje. Marketingo planai pagal tikslinę jų funkciją gali būti strateginiai (3-5 metų laikotarpiui) ir taktiniai (operatyviniai), sudaromi vieniems metams. I.Pirmame etape, atliekant auditą, analizuojama konkrečios įmonės arba firmos užimama vieta rinkoje, palyginant ją su konkurentų padėtimi.II Antrame etape remiantis atlikto audito duomenimis, parengiamas marketingo ir finansinių tikslų, sutampančių su įmonės tikslais, kompleksas. III.Trečiame etape numatytų tikslų įgyvendinimui parengiama marketingo strategija, sutampanti su įmonės bendra strategija.IV Ketvirtame etape sudaromas detalus veiksmų planas, kuris užtikrintų numatytų tikslų ir apibrėžtos strategijos pasiekimą. Marketingo auditas – vienas iš bendro valdymo audito elementų, į kurį be jo įeina finansinis, personalo bei gamybinis auditas. Pravedant marketingo auditą, vadybininkas gali susidurti su dviejų rūšių veiksniais, tai yra su išoriniais arba rinkos veiksniais, kurių įmonė beveik negali paveikti (nekontroliuojamieji veiksniai- gali būti skirstomi į verslą veikiančias mikroaplinkos jėgas (politines, technologines, socialines, ekonomines) ir mikroaplinkos jėgas (užsakovai, konkurentai, distributoriai, partneriai), veikiančias įmonės padėtį konkrečiose rinkose.) ir su operaciniais veiksniais, kuriuos įmonė gali daugiau ar mažiau kontroliuoti .Pravedus marketingo mikro ir makro aplinkos auditą, toliau reikėtų imtis kitų svarbiausių veiksnių įvertinimo: marketingo strategijos, marketingo organizacijos, informacinės marketingo sistemos, marketingo našumo bei jo funkcijų audito. 38 Finansinio ir ekonominio verslo projektų vertinimo ypatumai Kai jau žinomos bendros investicinės išlaidos, galima pereiti prie projekto finansavimo klausimų: finansavimo šaltinių išnagrinėjimo, finansinių išlaidų ir paskolų aptarnavimo išlaidų įtakos projektiniams pasiūlymams, valstybės finansų reguliavimo politikos, esančių finansavimo institucijų analizės, reikalingų finansinių ataskaitų paruošimo. Svarbiausia verslo projektų finansinės analizės užduotis – būsimųjų piniginių srautų, atsirandančių eksploatuojant projektą ir realizuojant pagamintą produkciją, apskaičiavimas. Tik gaunami piniginiai srautai gali užtikrinti investicinio projekto įgyvendinimą. Todėl įvertinant projekto efektyvumą kreipiamas dėmesys būtent į šiuos aspektus Ekonominio projekto vertinimo metu turi būti parodyta įgyvendinamo projekto reikšmė darbo vietų kūrimui; projekto galimybės eksporto vystymui; vietinių išteklių panaudojimui; projekto įtaka aplinkos būsenai bei technologijų atnaujinimui. Ekonominio vertinimo rezultate pateikiami svarbiausi rodikliai: grynoji dabartinė vertė, vidinė pelno norma, investicijų atsipirkimo periodas, bendro investuoto kapitalo ir akcinio kapitalo pelningumas, finansinių koeficientų sistema, pelningumo rodikliai kitiems projekto dalyviams. Papildomai galima pasiūlyti norint gauti išsamesnį projekto efektyvumo įvertinimo vaizdą, paskaičiuoti įvairias minėtų rodiklių kombinacijas (jų santykius). Atliekant galutinį investicijų efektyvumo įvertinimą, reikėtų apžvelgti ir infliacijos įtakos įvertinimo problemas. Nėra vieningos investicijų, investuotų į verslo projektus, efektyvumo vertinimo sistemos; Naudojamos skirtingos sąvokos tų pačių rodiklių taikymo visumai apibrėžti; Ekonominio projekto vertinimo metu turi būti parodyta įgyvendinamo projekto reikšmė darbo vietų kūrimui; projekto galimybės eksporto vystymui; vietinių išteklių panaudojimui; projekto įtaka aplinkos būsenai bei technologijų atnaujinimui. J. Bivainis ir kt. siūlo finansinę ir ekonominę analizę apjungti pavadinant tai kompleksine analize. 39Grynoji dabartinė vertė. Šis rodiklis yra labiausiai paplitęs ir yra vienas iš svarbiausių investicijų efektyvumo vertinimo kriterijų. Rodiklio esmė – grynosios dabartinės vertės (NPV) skaičiavimas, iš diskontuotų investavimo pradžios momentui pinigų įplaukų sumos atėmus diskontuotų tam pačiam momentui piniginių mokėjimų (išlaidų) sumą. Kadangi pinigų srautai pasiskirstę laike, jų diskontavimas vykdomas pagal tam tikrą procentinę normą. Šiuo atveju labai svarbu parinkti tinkamą procentinės normos dydį. Procentinė (diskontavimo) norma vadinama palyginimo koeficientu, nes efektyvumą dažnai tenka vertinti lyginant įvairius kapitalo investavimo variantus . Kai kuriais atvejais diskontavimo koeficientas pagal pasirinktą normą I vadinamas barjeriniu koeficientu . diskontavimui taikoma procentinė norma turi atspindėti laukiamą suvidurkintą paskolų palūkanų normų lygį finansų rinkoje [93]. Svarbus momentas nustatant procentinę normą, naudojamą mokėjimų srauto diskontavimui, yra rizikos veiksnių nagrinėjimas. Investiciniame procese rizika, nepriklausomai nuo jos konkrečių formų, gali sumažinti realią įdėto kapitalo grąžą lyginant su laukiama kapitalo grąža.Priklausomai nuo konkrečios susidariusios situacijos, laiko veiksnio apskaita gali keistis ir tai, kas atrodė svarbiausiu vienose sąlygose, gali visiškai kitaip atrodyti kitose. Parenkant palyginamąją normą iš principo orientuojamasi į egzistuojantį arba laukiamą apytikrį paskolos palūkanų lygį. Koks turėtų būti šis minimalus lygis, lieka neapibrėžtas. Tam dažniausiai parenkami konkretūs orientyrai (tam tikrų rūšių vertybinių popierių, bankų operacijų ir kitų finansinių operacijų pelningumas), atsižvelgiant į atitinkamų korporacijų veiklos sąlygas.Atliekant investicijų finansinio efektyvumo analizę, atsižvelgiama į rinkoje nusistovėjusią kapitalo vertę, apytikslį akcijų, kredito palūkanų normų, įvairių vertybinių popierių pelningumo rodiklius, subjektyvius vertinimus, paremtus stambių finansinių institucijų ar korporacijų patirtimi. Vis dėlto, naudotinos diskontavimui palūkanų normos nustatyme vienas svarbiausių momentų yra rizikos įvertinimas.įvyko žymus pasikeitimai bandant padidinti investicijų rezultatų patikimumą. Ypač įgyvendinant stambius projektus, firmos (steigėjai) bei investicinių projektų rengimo agentūros efektyvumo įvertinimui naudoja įvairius sudėtingesnius metodus, tokius kaip jautrumo analizė, matematinės statistikos metodus, ekonominį-matematinį modeliavimą. Išvardinti metodai sumažina riziką tuo, kad leidžią asmeniui, priimančiam sprendimą, pastudijuoti daugiavariantį galimų pasekmių vaizdą, priklausomai nuo įvairių sąlygų pasikeitimo. Lietuvoje įgyvendinamų projektų finansinio efektyvumo įvertinimui dažniausia atliekama tik jautrumo analizė. Jautrumo analizė Neapibrėžtumų skaičių iki minimumo sumažinti galima tik laipsnišku tyrimu, statistinės jautrumo analizės būdu, apskaičiavus neapibrėžtumo laipsnį. Jautrumo analizės uždavinys yra nustatyti tam tikrų veiksnių poveikį agreguotam paklausos dydžiui arba atskiroms jos dalims.Tokiu atveju gali būti parengiami alternatyvūs projektai, remiantis vidutiniais metiniais augimo tempais. Visapusiškai pritaikant jautrumo analizę, tengiamos optimistinės ir pesimistinės būsimos paklausos prognozės.Tačiau nepakanka nustatyti vieno kurio pasikeitimo efektą, išreiškiamą koeficientu ar veiksniu, reikia įvertinti visą pokyčių kompleksą. Jautrumo analizė turi duoti tikslų įvertinimą, kaip pasikeis projekto efektyvumas, pasikeitus vienam pradiniam parametrui Siūloma verslo projekto finansinio efektyvumo įvertinimą papildyti sudėtingesne jautrumo analizės atlikimo technika bei matematinės statistikos metodais, parengiant iš esmės naują kompiuterinį verslo projektų finansinio efektyvumo vertinimo modelį. 40.Investicijų atsipirkimo laikotarpis. Atsipirkimo laikotarpis (PP) – vienas iš dažniausia taikomų rodiklių, analizuojant investicinius projektus. Atsipirkimo laikas – laiko trukmė, per kurį nediskontuotos prognozuojamos piniginių lėšų įplaukos viršys nediskontuotą investicijų sumą. Tai metų, reikalingų kompensuoti startines investicijų išlaidas, skaičius. atsipirkimo laiko nustatymas įplaukoms, kurias galima pateikti anuitetų pavidalu. Pradedama nuo paprasčiausio atvejo – nuo tolygių diskretinių (kartą metų pabaigoje) įplaukų. Iš visiško atsipirkimo sąlygų per laikotarpį esant duotai normai , seka anuitetų dabartinės vertės ir investicijų sumos lygybė Pagrindinis atsipirkimo laikotarpio rodiklio nok trūkumas yra tas, kad jis neparodo viso investicijų funkcionavimo periodo, todėl jo neįtakoja visa lėšų grąža, kuri yra užnok ribų. Dėl šios priežasties atsipirkimo laiko rodiklis neturėtų būti svarbiausias investicijų priėmimo kriterijus, jį reiktų naudoti tik kaip papildomą rodiklį, priimant sprendimą. Išsamesnis yra kitas atsipirkimo laiko nustatymo metodas. Naudojant jį, atsipirkimo laikotarpis (PP) suprantamas kaip tam tikras periodas, per kurį grynojo pelno, diskontuoto investicijų užbaigimo momentui, suma lygi investicijų suma (9) 41.Vidinė pelno norma – vienas iš reikšmingiausių rodiklių, analizuojant verslo projektų efektyvumą.       Bet kurio verslo projekto įgyvendinimas reikalauja finansinių išteklių pritraukimo, už kuriuos visada tenka mokėti. Taip už skolintas lėšas mokami procentai, už pritraukiamą akcinį kapitalą – dividendai ir t.t.   Rodiklis apibūdinantis šių išlaidų santykinį lygį, yra panaudojamo kapitalo kaina. Finansuojant projektą iš įvairių šaltinių, šis rodiklis nustatomas pagal aritmetinio svertinio vidurkio formulę.  Norint gauti pelną iš investuotų lėšų arba, kraštutiniu atveju – jų atsipirkimą, būtina, kad NPV ≥ 0. Tam reikia parinkti atitinkamą procentinę normą mokėjimo srauto narių diskontavimui, kuri užtikrintų nurodytą sąlygą.   Vidinė pelno norma suprantama kaip diskontavimo norma, kurios naudojimas užtikrina laukiamų piniginių mokėjimų (išlaidų) dabartinės vertės lygybę.       Vidinės pelno normos rodiklis – IRR apibūdina maksimaliai galimą santykinį išlaidų lygį, kurias galima patirti įgyvendinant duotą projektą. Pavyzdžiui, jei įgyvendinant projektą gauta banko paskola, tai IRR reikšmė rodo viršutinę leistino bankinės procentinės normos lygio ribą, kurios viršijimas paverčia projektą nepelningu [16].       Taigi, IRR rodiklį investuotojas turi palyginti su investiciniam projektui pasiskolintų finansinių išteklių kaina (Cost of Capital – CC). Jei IRR>CC, tai projektas priimtinas; jei IRC

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!