Verslo plano teorinė medžiaga

I. Dalis 1. Verslo plano samprata, jo būtinumas ir paskirtis. Žengdami pirmuosius žingsnius verslo pasaulyje arba įgyvendindami naują verslo projektą, susiduriame su daugybe nenumatytų aplinkybių, kurios gali įmonę ar verslą „išmušti iš vėžių“. Norint to išvengti, būtina pirmiausia savo idėją, tikslus ir prognozes aprašyti, t.y. sudaryti verslo planą. Verslo planas – tai versloninko programinis dokumentas, pagrindžiantis verslo sumanymo esmę, jo pelningumą, konkurencingumą tam tikram laikotarpiui, paprastai 3-5 metams. Verslo plano paskirtis – sužadinti darbuotojus ir kitus suinteresuotus asmenis su svarbiausiais įmonės siekiais, atsakyti į tris esminius klausimus (KUR ESAME Dabartinė įmonės padėtis? KUR EINAME norima įmonės padėtis? KAIP TEN PATEKTI labiausiai efektyvus kelias?). 2. Verslo plano rengimo tikslai. Svarbiausieji verslo plano rengimo tikslai: - nustatyti įmonės veiklos orientyrą, kuris aiškiai aptartų, kaip ir kokiomis priemonėmis bus siekiama galutinio tikslo – pelno; - įtikinti potencialius investuotojus ir kreditorius pinigų investavimo tikslingumu; - parodyti potencialiems partneriams palankias verslo perspektyvas ir kt. Tačiau tai dar nereiškia, kad visa, kas numatyta verslo plane, bus įgyvendinta: tikslai ir užduotys bus koreguojamos priklausomai nuo verslo aplinkos pokyčių, gautos papildomos informacijos, praktinio patyrimo. Verslo planas – tai nėra problemų išvengimo garantas, bet jis suteikia verslininkui galimybę geriau numatyti ir lengviau išspręsti krizines situacijas versle. Svarbiausias verslo plano tikslas – pasiekti protingą kompromisą tarp to, ko įmonė nori, ir to, ką ji gali. 3. Nurodykite asmenis (institucijas) kurios būtų suinteresuotos Jūsų verslo planu. Kodėl? Verslo planu suinteresutos trys žmonių grupės: • vadybininkai; • savininkai; • kreditoriai. Vadybininkas paprastai yra verslo plano rengėjas ir valdytojas. Vadybininkui gali būti svarbesnis planavimo procesas nei pats verslo planas. Mažoje įmonėje savininkas ir vadybininkas yra tas pats asmuo: jis rengia, vykdo ir kontroliuoja verslo planą. Kreditoriams (investuotojams) verslo planas yra papildomas informacijos šaltinis sprendimams priimti. Kodėl reikalingas: Verslo plano bendroji nauda ir vadybininkui, ir savininkui, ir kreditoriui yra ta, kad jame: - įvertinamos įmonės arba projekto galimybės. Visi suinteresuoti geriau „klysti popieriuje“, dar kartą patikslinti galimybes ir pavojus iki realaus verslo pradžios; - numatyti įmonės tikslai ir biudžetas. Kokia yra bendra įmonės plėtros kryptis ir finanasiniai rezultatai? Kokia biudžeto struktūra, pajamų ir išlaidų pasiskirstymas laike? - pateiktas finanasinių lėšų poreikis. Kiek ir kokių lėšų reikia planui vykdyti? Pinigų srautų prognozė yra pagrindas skolinamojo kapitalo poreikiui teisingai nustatyti. Verslo plano nauda vadybininkui yra tokia: a) tikslinamos, konkretinamos idėjos, parodomi tikslai. Verslo planas – dokumentas, vienijantis analizės rezultatus, idėjas ir atsitiktines mintis į visumą, konstatuojantis esamą ir prognozuojantis norimą padėtį; b) sudaroma bendraminčių komanda; c) įgyjama analizės atlikimo ir pristatymo (prezentacijos) praktika. Rinkos tyrimai ir finansinė analizė, pelno (nuostolių) prognozė daugeliui vadybininkų yra pirmoji patirtis. Verslo plano pristatymas kreditoriui – tai ir prekių ar paslaugų pristatymo praktika; d) paglba gaunant pinigus. Tinkamai parengtas verslo planas ne garantuoja, bet padeda gauti pinigų. Kreditoriu požiūriu, verslo planas yra informacijos šaltinis, kurio pagalba gali būti įvertinti: - įmonės likvidumas ir projekto rizika; - valdymo komandos kokybė. Kartais valdymo kokybė yra svarbesnis faktas nei įmonės aktyvai. Be to, tinkamas plano apiforminimas ir pristatymas gali kartais irgi turėti įtakos kreditui gauti. Sudarydami verslo planą turime atsiminti, kad kreditoriams pateikiama ir daugiau analogiškų planų, todėl aprašyti verslo idėją reikia įtaigiai, įdomiai ir dalykiškai. 5. Galimi verslo finansavimo šaltiniai. Prieš sudarant verslo planą būtina nustatyti finansavimo poreikį, paieškoti finansavimo šaltinių. Kiekvienas verslininkas ar įmonė, norėdami pradėti arba tęsti ūkinę veiklą, turi turėti lėšų. Šis finansavimo poreikis yra reikalingas ilgalaikiam ir trumpalaikiam turtui įsigyti ir papildyti. Tas turtas naudojamas prekėms gaminti, paslaugoms teikti. Įmonė savo turtą formuoja iš įvairių finansavimo šaltinių. Finansavimo šaltiniai gali būti nuosavos ar sukauptos ir pritrauktos ar skolintos lėšos. Nuosavos lėšos užtikrina ūkinių subjektų pastovumą, įmonės autonomiją, operatyvinį savarankiškumą. Nuosavo kapitalo dalis formuojant įmonės turtą. Skolintų lėšų pritraukimą sąlygoja gamybos pobūdis, pristatymo ir mokėjimo sąlygos, įmonės strateginiai tikslai ir kt. Dažniausiai naudojamos banko paskolos – kreditas. Trumpalaikės paskolos (iki metų) naudojamos kasdienėms verslo išlaidoms padengti. Ilgalaikės paskolos – tai pinigai , kuriuos bankai skolina ilgiau nei metams (3-5m.) ilgalaikio turto poreikiui padengti. Lizingas savo prasme reiškia nuomą, tačiau šio termino vartojimo sfera išsiplėtė ir dabar jis dažnai reiškia ypatingą finansavimo formą, kurios dėka įrengimų naudotojai turi galimybę juos eksploatuoti nuomos sąlygomis. Bendra veikla ir bendros įmonės su užsienio partneriais tampa įprastiniu reiškiniu Lietuvoje. Užsienio partneris gali ne tik reikalingą kapitalą, bet ir įdiegti naują valdymo sistemą, pažangią technologiją. Finansavimo šaltinis: 1. Nuosavos lėšos - Sukauptos lėšos; - Nusidėvėjimas (amortizacija); - Pelnas (iš pagrindinės veiklos, iš kitos veiklos); 2. Pritrauktos lėšos - Lizingas; - Kreditas (komercinis, užsienio valstybių, privatus užsienio investuotojų, valstybinis); - Dalyvavimas versle: a) Dalyvavimas gamyboje (bendra įmonė, bendra veikla); b) Dalyvavimas kapitale (atviras akcijų platinimas, uždaras akcijų platinimas). 6. Rizikos veiksnių įvertinimas atskirose verslo plano dalyse. Galimos problemos ir kliūtys bei sprendimo būdai. Rizika susijusi su konkurencija, valdymu, finansais – galimos problemos (nepakankama verslo organizavimo patirtis; išteklių stoka; nepakankama vadovų patirtis; rinkos nestabilumas; gamybos proceso neaiškumai; bankrutavusios įmonės pardavimo problemos; likvidavimas; išoriniai veiksniai – kainų, valiutos kursų svyravimai; priklausomybė nuo dabartinių vadovų; išorinių veiksnių įtakos galimybės; netikėtumai). Verslo rizika apimanti produkcijos gamybą, prekių ir paslaugų realizavimą, finansines operacijas, ūkinėje veikloje naudojamasi materialiniais, darbo, finansiniais, informaciniais ištekliais, jų visišką ar dalinį praradimą. Verslo rizika. Pažymėtina, kad svarbus ir nuostolių dydis, palygintas su tam tikra pasirinkta baze. Ji parodo ūkinės rizikos laipsnį. Bazė rizikos laipsniui įvertinti gali būti bendrosios išlaidos, laukiamos pajamos, laukiamas pelnas. Verslo plane būtina identifikuoti pagr rizikos veiksnius, kurie gali įtakoti projekto sėkmę ir bendrąją įmonės veiklą. Veiksniai įvertinami kokybiškai ir kiekybiškai, taip pat nuSrodomi pagr rizikos mažinimo būdai. 7. Bendrieji reikalavimai verslo plano apiforminimui. Verslo plano turinys ir apimtis priklauso nuo verslo rūšies. Nėra ir negali būti idealios verslo plano struktūros, nes kiekvienas verslininkas ir jo verslas yra savitas, individualus. Konkreti verslo plano struktūra priklauso nuo daugelio aplinkybių – verslo idėjos, tikslo, projekto sudėtingumo, įmonės dydžio ir pan. Verslo plano struktūrą paprastai sudaro septynios – dešimt dalių. Tradiciškai verslo planą sudaro: a) viršelis – užrašomas įmonės pavadinimas, verslo plano pavadinimas, nurodomas įmonės adresas, telefono ir fakso numeris, įmonės vadovo vardas, pavardė, verslo plano parengimo data. b) titulinis lapas – įsegamas po viršelio, dalinai pakartoja viršelio informaciją – įmonės pavadinimas, adresas, telefono ir fakso numeriai, steigėjų pavardės, adresai, telefonai, įmonės kodas, registravimo data, veiklos pobūdis. Gali būti pateikta verslo esmė – jo vertė, kokia, kuriam laikui ir kam reikalinga paskola. c) turinys – čia gali būti pateiktos tokios verslo plano dalys: 1. Šakos (įmonės) charakteristika, apžvalga. 2. Verslo pristatymas: prekė ar paslauga. 3. Rinkos įvertinimas. 4. Konkurentai. 5. Marketingo planas. 6. Gaymbos planas. 7. Organizacinis planas. 8. Rizikos įvertinimas ir draudimas. 9. Finansinis planas. Priedai Turinyje nurodomi verslo plano dalių pavadinimai ir puslapis. 8. Tipinė verslo plano struktūra. Įmonės pavadinimas; adresas; telefonas ir faksas. Verslo aprašymas: - Verslo planas yra pradeddamas trumpu verslo plano išdėstymu (santrauka), kur yra pademonstruojama pvz aukšta savo įmonės kompetencija, pabrėžiamos esminės problemos ir taip parodomi konkurenciniai pranašumai. - Toliau seka įmonės ar tai šakos charakteristika. Pateikiama įmonės misija, tikslai, strategija. Nurodoma kokios dabartiniu metu verslo silpnosios ir stipriosios vietos, ilgalaikiai ir trumpalaikiai tikslai. - Įmonės istorija. Glaustai aprašoma įmonės istorija. Taip pat nurodomos svarbiausios įmonės veiklos rūšys, jų vystymo perspektyvos. - Produkcija arba paslaugos. Aprašomas įmonės gaminams produktas ar teikiama paslauga. Glaustai apibūdinama konkurencija šioje verslo srityje ir kaip įmonė žada išsikovoti vietą rinkoje. Pažymima kodėl prekė įdomi ir kodėl verslas bus sėkmingas. - Rinka ir pardavimų planas. Pateikiamas potencialių įmonės gaminamo produkto ar paslaugos pirkėjų skaičius, jų charakteristika, rinkos plėtros tendencija. Reikia įvardinti teisės aktus, reguliuojančius veiklą, nurodyti, kaip įvardinti teisės aktai įtakoja ar ateityje gali įtakoti rinką bei norimą vystyti veiklą. Išskiriami vartotojai, kuriuos firma gali aptarnauti geriau negu jų varžovai. Būtina nustatyti potencialių klientų skaičių, išskirti vartotojų grupes. - Konkurencijos analizė. Kas ir kokie yra įmonės konkurentai, renkama informacija kiek Lietuvoje įmonių gamina panašų produktą, kokios ir kokio dydžio įmonės yra pagrindiniai konkurentai. Marketingas. Čia pateikiamos prielaidos, kad įmonės prekei ar paslaugai yra pakankama rinka, galimybės pasiekti užsibrėžtą pardavimų lygmenį ir įveikti konkurentus. Šioje dalyje pateikiama informacija turėtų patvirtinti, kad ūkio subjekto gaminami produktai turės paklausą ir ūkio subjektas yra konkurencingas. - Marketingo planas. Įvardinama kuo bus sudominti potencialūs klientai. Kokiomis priemonėmis bus bandoma įsitvirtinti pasirinktoje rinkos dalyje, kokia marketingo strategija bus naudojama ir kodel (kainodaros strategija, pardavimo strategija, reklama ir rėmimas) Gamybos (paslaugų teikimo) aprašymas.Išvardijamos gamybos operacijų seka, sistema, struktūra. Aprašomos tos procedūros, kurios bus atliktos įmonėje ir kurios subrangovų. - Gamybos planas. Gamybos planas būtinas tik tiems projektams, kuriuose numatoma kokios nors produkcijos gamyba. Į Gamybos planą įeina vietovės analizė, duomenys apie patalpas, įrengimus, transportą, žaliavas, tiekėjus, darbo jėgą ir teisinę apsaugą. - Organizacinis planas. Šioje dalyje būtina pateikti gamybos valdymo organizacinę schemą, kurioje apibrėžiama darbuotojų ir tarnybų sudėtis, jų tarpusavio sąveika, numatoma veiklos koordinacija ir kontrolė, keitimasis informacija. Įvardinamo firmos valdymo principai ir struktūra. - Rizikos įvertinimas. Verslo plane reikia realiai įvertinti, koks rizikos tipas gresia būsimai įmonei, koks galimas nuostolis dėl nepalankių įvykių, kada tai gali atsitikti. - Finansinis planas. Finansiniame plane apibendrinami ir išreiškiami pinigais visų ankstesnių skyrių duomenys. Finansinės dalies būtinos ataskaitos: pelno (nuostolio), pinigų srautų ataskaitos, balansas, gamybos nenuostolingumo momento analizė. Priedai – šios verslo plano dalies informacija papildo visa tai, kas buvo išdėstyta pagrindiniuose skyriuose. Dažniausiai verta pridėti juridinius dokumentus (patentus, autorines teises), rinkos tyrimo medžiagą, finansinius skaičiavimus. Priedai turi būti sunumeruoti. 9. Santraukos (reziumė) esmė, vieta ir vaidmuo verslo plane. Verslo planas prasideda dalimi vadinama reziumė. Ši dalis sudaroma verslo plano rengimo pabaigoje. Joje pateikiamo pagrindinės žinios apie siūlomas priemones ir ji yra pagrindinė verslo plano dalies preambulė. Apimtis nedidelė. Pageidautina ne daugiau kaip du lapai. Ši dalis yra labai svarbi nes turi padaryti gerą įspūdį potencialiems investuotojams, verslo partneriams. Perskaitęs reziumė, investuotojas arba pradės studijuoti verslo planą toliau, arba atmes projektą iš karto, nesigilindamas į detales. Reziumė turi būti parašyta aiškiai, paprastai ir lakoniškai, joje turi būti minimalus specialiųjų terminų kiekis. Reikia manyti, kad dokumentą skaitys ne specialistas, neturintis specialiųjų žinių investuotojas, kuris rengiasi įdėti lėšų į projektą. Be to jį pirmiausia domina: ką jis gaus, jei projektas bus sėkmingai realizuotas, ir kokia pinigų praradimo rizika. Šiame skyriuje yra šios žinios: - ką būtent siūlo,a padaryti (projekto esmė); - kieno sąskaita įgyvendinamas projektas (kokie finansų ir kitų išteklių šaltiniai); - kuo šios rūšies produkcija arba paslaugos geresnės nei kitos; - pagrindiniai finansiniai rezultatai planavimo laikotarpiui: realizavimo apimties natūriniais vienetais prognozė, įplaukos už realizuotą produkciją, bendroji projekto kaina arba išlaidos, pelnas, investicijų rentabilumas, kreditų grąžinimo terminai. 10. Šakos (įmonės) charakteristika ir verslo pristatymas. Šioje dalyje reikia trumpai chronologiškai apibūdinti įmonę (o gal ir visą šaką), aptarti įmonės (šakos) dabartinę būklę, pateikti plėtros tendencijas, perspektyvas. Reikia pateikti įmonės nuosavybės formą, juridinį įmonės statusą, vienos ar kitos formos pasirinkimo priežastis. Nurodyti esamą ar planuojamą kapitallo struktūrą, pelno paskirstymo, dividendų mokėjimo formą. Tikslinga aprašyti įmonės vietą tarp kitų įmonių. Verslo pristatymo dalyje reikia smulkiai aprašyti siūlomą prekę ar paslaugą, kurioms gaminti ar teikti rengiamas verslo planas. Šioje dalyje pateikiame tokius duomenis: - kokius poreikius gali patenkinti tam tikra prekė ar paslaugų rūšis; - kokios prekės ypatybės, kuo ji skiriasi nuo kitų, šiuo metu gaminamų; - ar ilgai ši prekė funkcionuos kaip naujovė; - kokius patentus ar licencijas reikia įsigyti norint gaminti šias prekes; - prekės pavyzdys, o jei įmanoma – eskizas, nuotrauka, maketas; - kainos įvertinimas; - išlaidų įvertinimas; - pelnas vienam prekės vienetui. Pageidautina pateikti būsimą produkcijos pavyzdį arba, jei galima, pakeisti nuotrauka, eskizu. Šiuo atveju reikia atkreipti dėmesį į gaminio išvaizdą, jo dizainą, įpakavimą, patogumą transportuoti ir sandėliuoti. Turi būti numatytas ir parduotų prekių servisas. 11. Rinkos įvertinimas. Šioje verslo plano dalyje įvertinama rinka. Tai svarbiausioji dalis ir jai reikia skirti nemažai lėšų bei laiko. Jeigu projektas didelis, šiai daliai parengti reikės pasitelkti marketingo specialistus. 12. Marketingo planas. Pagrindiniams marketingo plano elementams priklauso: - prekių platinimo schema; - kainodara; - reklama; - pardavimo skatinimo metodai; - aptarnavimo (serviso) organizavimas; - visuomenės nuomonės apie įmonę ir prekes formavimas. Visas marketingo planas – tai atskiras labai svarbus dokumentas. Verslo plane rekomenduojama jį išdėstyti glaustai. Kainodaros strategija. Pateikiamas produktų (paslaugų) pardavimo kainų sąrašas. Palyginimui galima pateikti ir kai kurių konkurentų kainas. Labai svarbu išdėstyti, pasirinktą kainų strategiją ir paaiškinti kodėl buvo pasirinkta būtent tokia ir pan. Pateikiant prognozes, kainos pagrindžiamos visam investicijų (verslo plėtros) projekto rengimo laikotarpiui. Pardavimo strategija. Pateikiamas visas prekių pateikimo galutiniam vartotojui mechanizmas ir būdai. Ar vartotojai bus aptarnaujami tiesiogiai, taikant tiesiogines marketingo priemones, ar bus pasitelkti tarpininkai, distributoriai, agentai? Taip pat svarbu pateikti pagrįstas pardavimo strategijas. Bet kokios prognozės numatančios pardavimų didėjimą turi būti aiškiai pagrįstos. Reklama ir rėmimas. Aprašomi pagrindiniai reklamos bruožai: reklamos koncepcija, priemonės, darbų apimtys, kaštai. 13. Organizacinis planas. Vadyba Organizacinis planas. Šioje dalyje būtina pateikti gamybos valdymo organizacinę schemą, kurioje apibrėžiama darbuotojų ir tarnybų sudėtis, jų tarpusavio sąveika, numatoma veiklos koordinacija ir kontrolė, keitimasis informacija. Atskirai pristatoma valdymo grupės sudėtis, atsakomybė, išsilavinimas, profesinis pasirengimas. Taip pat nurodoma: - kokių specialistų reikia, koks turi būti jų išsilavinimas, kvalifikacija, darbo patirtis; - darbo užmokestis, darbo sąlygos ir priėmimo į darbą sąlygos; - specialistų pritraukimo būdai. Vadyba Savininkai ir vadovai. Pateikiami trumpi didžiausių akcininkų (savininkų), administracijos vadovų ir vadybininkų gyvenimo aprašymai (ir jei akcininkai juridiniai asmenys, tai jų veiklos aprašymai) nurodant kiekvieno išsilavinimą (laipsnį ir sritį, kokią mokymo įstaigą baigė), darbo patirtį, užsienio kalbų mokėjimą, kokiuose seminaruose dalyvavo. Nurodoma, kas ir kokiam įmonės padaliniui vadovauja. Taip pat pateikiami asmenų, kurie daro arba darys įtaką įmonės valdymui, net jei ir nebus vadovai, aprašymai. Organizacinė firmos struktūra. Įvardinami firmos valdymo principai ir struktūra (matricinė ar funkcinė). Šioje dalyje aprašomas įmonės valdymas (tikslinga pateikti grafinę valdymo schemą), nurodant darbuotojų skaičių padaliniuose, įmonės darbo organizavimas: pamainų skaičius, sezoniškumas; pristatomi vadovaujantys asmenys. 14. Gamybos planas Gamybos planas būtinas tik tiems projektams, kuriuose numatoma kokios nors produkcijos gamyba. Duomenys turi būti pagrįsti tolimai perspektyvai – dvejiem trejiem metams, stambiems projektams – ketveriem metams. Pateikiama informacija: - kur bus organizuojama gamyba: veikiančioje ar naujoje įmonėje; - kokie būtini gamybiniai pajėgumai ir kiek jie padidės kiekvienais metais; - kokia žaliava, medžiagos, komplektavimo gaminiai būtini, kur, kada ir kokia kaina jų įsigyti; - ar galima gamybinė kooperacija: su kuo, kokiomis sąlygomis; - kokie įrenginiai reikalingi, kada, kur, kokiomis kainomis jų galima įsigyti; - gamybinių srautų schema, įskaitant kontrolės taškus. Gamybos planas baigiamas gamybos išlaidų apskaičiavimu. Gamybos plano pagrindas – išlaidų ir jų dinamikos kiekvienais metais įvertinimas. 15. Finanasinis planas Šioje plano dalyje numatoma: - produkcijos realizavimo apimties prognozė; čia pateikiama lentelė, kurioje yra informacijos apie rinkos dalį, kurią turėtų užkariauti įmonės produkcija. Daroma prielaida, kad sudarant realizavimo apimties prognozę, būsimoji produkcijos kaina yra numatyta. - pelno (nuostolio) prognozė; - piniginių išlaidų ir įplaukų balansas (pinigų srautų prognozė); Ši forma leidžia įvertinti, kiek lėšų reikia įdėti š projektą, kartu paskiratant jas laiko atžvilgiu iki realizavimo pradžios ir toliau. Tokio balanso užduotis – pasiekti projekto likvidumo palaikymą. Idėjus lėšų projektas gali duoti didelį pelną ir efektyvumą ateityje, tačiau reikia laiku sumokėti mokesčius ir per tris mėn sumokėti sąskaitas ir jei tai nebus padaryti įmonei gali būti paskelbtas bankrotas. - Prognozuojamas įmonės aktyvų ir pasyvų balansas; - rentabilumo apskaičiavimas (lūžio taškas). Nenuostolingumo taškas rodo, kiek reikia gaminti produkcijos, kad pajamos už parduotą produkciją būtų lygios gamybos išlaidoms. Prasiminga gaminti produkciją, jeigu projektas garantuoja prekių gamybą ir realizavima tokios apimties kada yra viršijamas nenuostolingumo taškas. Tik tokiu atveju projektas padeda duoti pelną. Finansiniame plane apibendrinami ir išreiškiami pinigais visų ankstesnių skyrių duomenys. II. Dalis 1. ES struktūrinių fondų atsiradimo idėja ir paskirtis. ES teritorijoje veikia bendroji rinka, kurios privalumais dėl nevienodo išsivystymo lygio ne visos šalys gali lygiai pasinaudoti. Tam, kad mažiau išsivysčiusios šalys ar jų atskiri regionai galėtų efektyviai dalyvauti bendroje Eserdvėje, yra sukurta speciali ES politika, kuri dažniausiai vadinama sanglaudos arba regionine politika. ES struktūriniai fondai (SF) yra ES regioninės politikos finansavimo priemonė. Šios politikos pagrindinis tikslas – sumažinti regionų išsivystymo skirtumus ir skatinti menkiau išsivysčiusių regionų plįtrą. 2000 – 2006 m. ES struktūrinio fondo biudžetas sudaro 195 mlrd eurų. SF parama remiasi principu, kad teikiamos lėšos yra skirtos ne pakeisti pačių valstybių išlaidas tam tikrose srityse, o jas papildyti, t.y. valstybės narės turi prisidėti prie remiamų projektų finansavimo. Taigi ES regioninės politikos įgyvendinimas ES valstybėse narėse yra finansuojamas iš keturių ES SF ir atskiro Sanglaudos fondo. Šie fondai remia skirtingas sritis. 2. ES struktūrinių fondų remiami ir neremiami ūkio sektoriai. Remiamos sritys: - Europos regioninės plėtros fondas (ERPF) – gamyba, infrastruktūra, SVV plėtra,vietos plėtra. - Europos socialinis fondas (ESF) – žmonių išteklių plėtra (užimtumo skatinimas, socialinė integracija, švietimas, profesinis rengimas). - Europos žemės ūkio garantijų ir orientavimo fondo Orientavimo skyrius (EŽŪGOT). – žemčs ūkio pertvarkymas ir kaimo plėtra (ūkių pertvarka, mokymai, žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara). - Žuvininkystės orientavimo finansinis instrumentas (ŽOFI) – žuvininkystės sektoriaus pertvarkymas. - Sanglaudos fondas – dideli aplinkosaugos ir transporto infrastruktūros projektai. Lietuva gauna SF paramą kaip vienas regionas, t.y. iš visų keturių fondų ir didžiausią leistiną procentinę dalį. Ne visi ūkio sektoriai yra remiami. Iš SF remiami ūkio sektoriai: a) Ekonominė ir socialinė infrastruktūra (transportas, energetika, aplinkosauga, telekomunikacijos, sveikatos apsaugos, švietimo ir socialinė infrastruktūra); b) Gamybos sektorius (pramonė, SVV plėtra, paslaugos verslui, žemės ūkis, kaimo plėtra, turizmas); c) Žmonių ištekliai (užimtumas, švietimas, profesinis mokymas, informacinė visuomenė). Iš SF neremiama: a) Valstybės valdymas; b) Teisėsauga, teisėtvarka; c) Krašto apsauga; d) Būstas, komunalinės paslaugos. 3. ES struktūrinių fondų paramos struktūra. SF parama susideda iš ES biudžeto pinigų ir Lietuvos viešojo bendro finansavimo pinigų (tik valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšos). - Struktūrinių fondų parama: Iki 75% gali sudaryti ES biudžeto lėšos (proporcijos, atsižvelgiant į projekto tipą, gali keistis) – nuo 25% - LR valstybės biudžeto lėšos. Paprastai SF parama teikiama subsidijos forma, o subsidijos dydis išreiškiamas procentais ir skiriasi, atsižvelgiant į paramos gavėją. - Viešųjų institucijų projektai: 100% yra visos tinkamos projekto išlaidos (projektas) 75% SF paramos intensyvumas, arba subsidijos dydis % - 25% viešosios institucijos lėšos 75% ES biudžeto lėšos – >25% LR (ŪM) lėšos – 25% viešosios institucijos lėšos - Privačių įmonių projektai: 100% yra visos tinkamos projekto išlaidos (projektas) 65% SF paramos intensyvumas, arba subsidijos dydis % - MVĮ lėšos 35% 55% ES biudžeto lėšos (30% viso projekto lėšų) -> 45% LR (ŪM) lėšos (30% visio projekto lėšų) - 35% MVĮ lėšos - Privačių šmonių (didelių) projektai: 100% yra visos tinkamos projekto išlaidos (projektas) SF paramos intensyvumas, arba subsidijos dydis % - 50% 70% ES biudžeto lėšos (30% viso projekto lėšų) -> 30% LR (ŪM) lėšos (15% viso projekto lėšų) - 50% 4. Bendrasis programavimo dokumentas (BPD) SF paramos teisinis pagrindas yra Bendrasis programavimo dokumentas (BPD), kurio projektas buvo patvirtintas 2003m. sausio 1d. Šiuo metu BPD projektas yra parengtas 2004 – 2006m. Nuo 2006m. prasidės naujas ES biudžeto programavimo laikotarpis (kas septyneri metai) ir bus rengiamas naujas BPD 2007 – 2013m. Priemonės kurios nėra įtrauktos į BPD nebus finansuojamos iš ES SF. BPD rengimą koordinuoja Finansų ministerija, šakinės ministerijos pagal kompetenciją yra atsakingos už atskiras BPD dalis. Taip pat yra parengtas atskiras dokumentas – BPD programos priedas, kuriame detaliau aprašytos priemonės, pateikti projektų atrankos kriterijai, galutiniai naudos gavėjai, finansinis planas. Iš SF finansuojami ekonomiškai naudingi, tačiau finansiškai greitai neatsiperkantys projektai. Parama suteikiama kompensuojant faktines išlaidas. Išlaidos, padarytos iki sprendimo skirti paramą datos, nebus kompensuojamos. 5. Tinkamos ir netinkamos finansuoti išlaidos, remiantis ES reglamentais Tinkamos finansuoti išlaidos pagal valstybės pagalbos schemas, remiantis ES reglamentais: - statinių statyba ir renovacija; - įrangos įsigijimas, montavimas, instaliavimas; - programinės įrangos kūrimas, plėtra ir įsigyjimas; - mokymai ir konsultacijos; - rinkodaros priemonės; - dalyvavimas parodose (tik pirmą kartą); - žemės įsigijimas (iki 10% visų tinkamų iįlaidų ir jei tai susiję su projekto įgyvendinimu). Netinkamos finansuoti išlaidos: - einamieji veiklos kaštai; - apyvartinės lėšos; - pastatų pirkimas; - transporto priemonių įsigijimas. Išlaidos padarytos iki paramos skyrimo projektui datos, nebus finansuojamos. 2004 – 2006 m. pagrindinė numatoma paramos verslui forma – negrąžinamos subsidijos. Galimų subsidijų dydžiai priklauso nuo įmonės dydžio bei tinkamų išlaidų kategorijų. Įmonė privalo investuoti į projektą nuosavų lėšų ne mažiau kaip 25% viso projekto vertės, kita įmonės lėšų dalis gali būti skolinta. 6. Atsakingos institucijos ir koordinuojamos sritys paramai gauti iš ES SF Ūkio ministerija yra atsakinga už ES SF paramą pramonės ir verslo, energatikos ir turizmo srityse. Parama gali būti gaunama nuo narystės ES datos (2004 05 01). Paraiškas dėl paramos pramonei ir verslui, turizmui bei daliai veiklų energetikos srityje reikės teikti Lietuvos verslo paramos agentūrai. Dėl paramos viešajai turizmo infrastruktūrai ir energetikos projektams pareiškėjai galės kreiptis į Centrinę projektų valdymo agentūrą. Dėl informacijos apie paramos teikimą iš ES SF pagal kitas BPD numatytas priemones įmonės gali kreiptis į kitas ministerijas ir atitinkamas institucijas: - į Susisiekimo ministeriją ir Transporto investicijų direkciją dėl BPD priemonių „Transporto sistemos plėtra ir modernizavimas“ - į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją bei Žmonių išteklių plėtros programų paramos fondą dėl BPD priemonių „Užimtumogebėjimų ugdymas“, „Darbo jėgos kompetencijos ir gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių ugdymas“ - į Švietimo ir mokslo ministeriją bei Žmonių išteklių plėtros programų paramos fondą dėl BPD priemonių „Aukščiausios kvalifikacijos specialistų potencialo didinimas“ ir „Mokymosi visą gyvenimą sąlygų plėtojimas“ - į Žemės ūkio ministeriją ir Nacionalinę mokėjimų agentūrą. Dėl bendros informacijos apie ES SF galima kreiptis į Finansų ministeriją. 7. Paramos projektų kriterijai Projektams taikomi tokie kriterijai: - paraiškos kokybė; - projekto rentabilumas; - galimybė kiekybiškai įvertinti rezultatus; - projekto būklė (finansuojami neprasidėję projektai); - subalansuotas projekto biudžetas. Svarbūs kriterijai yra aukšta projekto paraiškos kokybė ir laukiamas rentabilumas. Finansavimas nebus skiriamas tuo atveju, jeigu kitas vykdytojas tą patį darbą galės atlikti už mažesnę kainą. Dėl šios priežasties reiklaujama, kad projekto rezultatus būtų galima nustatyti, patikrinti ir kontroliuoti. Finansuojami tiktai nepradėti įgyvendinti projektai. Projekto biudžetas turi būti subalansuotas, t.y. išlaidos paskirstytos pagal straipsnius. Labai svarbu kad biudžetas būtų realus ir pakaktų lėšų projekto įgyvendinimui. Komisija leidžia į biudžetą įtraukti ir rezervines (nenumatytas) išlaidas, kurios neturi viršyti 5% viso biudžeto. Europos Komisija labai retai skiria 100% finansavimą. Paprastai indėlis į biudžetą siekia 40 – 50% visų pateisinamųjų projekto sąnaudų sumos, tačiau kai kurioms biudžeto eilutėms gali būti skirtas ir iki 80% finansavimas. 8. Projektų rengimo ciklas ir jo pakopos Veiksmai susiję su projekto rengimu ir įgyvendinimu, atliekami tam tikra seka, kuri vadinama projekto ciklu. Ciklas prasideda idėjos identifikavimu, vėliau idėja išplėtojama į darbų programą, kuri bus įgyvendinama ir įvertinama projekto pabaigoje, pateikiant ataskaitą. Projekto ciklas leidžia parengti projektus srtuktūrizuotu būdu ir konsultuojantis su atatinkamomis suinteresuotomis grupėmis. Paprastai projekto ciklas apima 6 pakopas: programavimą, identifikavimą, formulavimą, finansavimą, įgyvendinimą ir vertinimą. Projektų ciklo pagr bruožai: - nustatomi pagr reikalavimai informacijai ir atsakomybė kiekvienoje iš pakopų; - projekto įgyvendinimo nuoseklumas – tik užbaigus vienos pakopos veiksmus pereinama prie kitos; - ciklas paremtas patirtimi, sukaupta vykdant kitus projektus, o projekto metu įgyta patirtis naudojama kituose projektuose. Programavimo etape analizuojama situacija nacionaliniu lygiu, taip pat atskirose šakose, siekiant nustatyti problemas, apribojimus ir galimybes, kurios yra svarbios plėtojant ūkį. Pagrindinis analizės tikslas – nustatyti ir įgyvendinti pagrindinius uždavinius, šakų plėtros prioritetus, sukuriant informacinį pagrindą projektams rengti. Identifikavimo pakopoje paraiškos teikėjas pagal programos aprašymą nustato projekto uždavinius ir apimtį. Formulavimo pakopoje. Formulavimas prasideda nuo loginės struktūros matricos, projekto tvarkaraščio ir biudžeto parengimo. Finansavimo pakopoje projekto paraiškas analizuoja finansuojanti institucija, ir priimamas sprendimas dėl finansavimo. Projekto vykdytojai ir finansuojanti institucija sutaria dėl reikalavimų įgyvendinimo ir pasirašo sutartį. Įgyvendinimo metu projektas vykdomas. Vertinimo pakopoje finanasuojanti institucija arba nepriklausomi ekspertai vertina projekto įgyvendinimo metu sukauptą patirtį, sėkmingus sprendimus ir padarytas klaidas. 9. Projektų ciklo valdymo samprata, pagrindiniai principai. Siekdama pagerinti projektų rengimo ir valdymo kokybę ir padidinti teikiamos paramos efektyvumą, Europos Komisija įdiegė projekto ciklo valdymo koncepciją, kuri įpareigoja projektų rengėjus orientuotis į realius naudos gavėjų poreikius, remiantis detalia esamos situacijos analize ir pritaikant loginės struktūros matricos metodą. Daug dėmesio skiriama projekto rezultatų tęstinumui užtikrinti. Pagrindinis projekto ciklo valdymo privalumas – projekto dokumentai rengiami pagal standartizuotas formas. Nauja sistema leidžia aiškiai suvokti projekto koncepciją bei aplinką, kurioje jis bus vykdomas, užtikrina geresnę priežiūrą, projekto eigos bei pasiektų rezultatų įvertinimą. Projekto ciklo valdymo principai: - Atskiros projekto ciklo pakopos – struktūrinis gerai informuotas sprendimų priėmimo procesas; - Orientavimasis į klientą – visų suinteresuotų grupių įtraukimas į sprendimų priėmimą; projekto tikslas ir rezultatai aiškiai identifikuojami; - Loginės struktūros analize pagrįstas planavimas – nuosekli ir viską apimanti analizė, taip pat tolesnis projekto valdymas; - Tęstinumas – nuolatinės naudos kūrimo mechanizmas; - Integruotas požiūris – vertikali integracija ir standartizuota dokumentacija. 12. Paaiškinkite grynųjų pinigų sriautų diskontavimą. 13. Esama (dabartinė) ir būsima pinigų vertė (užrašykite formules, paaiškinkite). Praktikoje skaičiuojant efektyvumą atsižvelgiama į vertės pasikeitimą per laiko tarpą. Taip vertinti yra svarbu, nes didžioji dalis lėšų į projektą investuojama jo įgyvendinimo pradžioje, o piniginės įplaukos, pelnas gaunamas per ilgą laiko tarpą. Tas pats pinigų vienetš kiekis, gautas po n metų , turės mažesnę vertę, negu gautas šiandien. Būsimosios vertės paskaičiavimas į dabartinę vertę vadinamas diskontavimu, o dabartinės vertės paskaičiavimas į būsimąją – kaupimu. Būsimoji dabartinių pinigų vertė apskaičiuojama pagal formulę: FV = PV*(1+i)ⁿ kur FV – būsimoji vertė; PV – dabartinė vertė; i – metinė diskonto(palūkanų) norma; n – laikotarpis. Būsimoji vertė į dabartinę vertę paskaičiuojama pagal atvirkštinę formulę: PV = FV/(1+i)ⁿ Laikantis aprašyto vertės perskaičiavimo principo, galima objektyviau įvertinti verslo ir investicijų efektyvumą, nes dabartines ir ateities sąnaudas, pajamas bei kitus rezultatus galima palyginti tame pačiame laiko pjūvyje. 14. Verslo projektų įvertinimo metodai. Investicijų projektų vertinimas, projektų vertės nustatymo metodika: - grynoji diskontuota vertė (NPV); - pajamų – sąnaudų santykis; - vidinė pelno norma (IRR); - projekto atsipirkimo laikas. Apskaičiuojant investicinio projekto efektyvumą, būtina atsižvelgti į vertės pasikeitimą per laiko tarpą. Pinigai dabar yra vertingesni už tuos pačius pinigus ateityje, todėl esami pinigai turi būti diskontuojami. Diskontavimas – tai būdas nustatyti dabartinę lėšų, kurios bus sukauptos ateityje, vertę. Grynoji diskontuota vertė – pelno, kuris bus gautas per visą projekto funkcionavimo laikotarpį, diskontuotų verčių visuma. Grynosios diskontuotos vertės (NPV) metodas, tai vienas iš plačiausiai užsienyje paplitusių projektų vertinimo metodų. 15. Paaiškinkite NPV esmę ir turinį. Grynosios diskontuotos vertės (NPV) formulė: NPV – grynoji diskontuota vertė; Kه – pradinė investicija; CF – grynųjų pinigų srautai; i – diskonto norma; n – metų nuo investicijos pradžios skaičius; t – paskutinieji laikotarpio metai. Jei NPV teigiama (>0) – projektas priimtas, jei neigiamas ( 1, projektas priimtas, jei PI

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!