Problemos analizė: artimųjų netektis

Vilniaus pedagoginis universitetas Socialinės komunikacijos institutas Socialinės pedagogikos katedra Dieninių studijų Socialinės pedagogikos specialybės III kurso studentės Liudmilos Bajusovos Problemos analizė „Artimųjų netektis“ Vilnius 2006 I. PROBLEMOS APIBŪDINIMAS Pasaulis kupinas didžiulių sukrėtimų, atradimų ir socialinių permainų. Ir nors klaidinga būtų tvirtinti, kad mes patiriame didesnį stresą nei iki mūsų gyvenusios kartos, dėl vieno dalyko galime neabejoti – šiandien apie visuomenės ir atskirų jos narių problemas žinome kur kas daugiau nei anksčiau. Pastaruoju metu vis dažniau girdime apie vaikus su specialiais poreikiais ir jų integraciją į visuomenę. Jiems skiriame vis daugiau dėmesio, pamažu kuriama pagalbos ir integracijos sistema. Yra daugybė vaikų, paauglių, gyvenančių šalia mūsų, kasdien lankančių mokyklą, kurie išgyvena skausmą, tačiau nesulaukia jokios pagalbos. Tai vaikai, patiriantys psichologines krizes, sukeltas streso ar ilgalaikės traumos. Fizinis smurtas, seksualinė prievarta, tėvų globos praradimas, tėvų skyrybos, mirtis, – visa tai kažkam yra skaudi realybė. Nusikaltimai, narkotikai, prievarta, smurtas - tai žinios, kurias išgirstame kiekvieną dieną, kurios mus jaudina ir kelia nerimą. Viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių vaikai netenka tėvų globos yra probleminės ir rizikos grupės šeimos. Jeigu visas tėvų globos netekimo priežastis suskirstytume į neišvengiamas (tėvų mirtis, tėvų įstatymų nustatyta tvarka paskelbti nežinia kur esančiais ir pan.) ir į išvengiamas (probleminės šeimos, tėvai patys atsisakė vaikų, nesirūpina jais, smurtauja), tai tik kas dešimtam vaikui, kuriam buvo steigiama globa, jos buvo neišvengiamos. („Paramos šeimai poreikį Lietuvoje sąlygojantys veiksniai“) Sąvokos „netektis“, „praradimas“ glaudžiai susiję su psichinėmis vienišumo, uždarumo, savigraužos, savęs kaltinimo ir socialinės atskirties būsenomis. Visa tai yra socialinės rizikos veiksniai, kurie turi neigiamą poveikį psichinei-socialinei vaiko raidai ir saviraidai. Be to turime problemų su specialistais, kurie galėtų suteikti reikiamos informacijos, laiku išspręsti problemą, kad nekiltų sunkių komplikacijų. Taigi specialistų trūkumas jaučiamas ypač kaimo mokyklose. Netektį išgyvenančių vaikų grupės Kiek pedagogų ugdo klasėje tokių vaikų Vaikai, išgyvenę tėvų mirtį 50 Vaikai, patyrę tėvų skyrybas 81 Vaikai, kurių tėvai yra išvykę dirbti svetur 61 Vienas tėvų gyvena su nesantuokiniu partneriu 45 Šeimoje nesaikingai girtaujama 20 Norėtume, kad atkreiptumėte dėmesį į aukščiau pateiktą lentelę. Lentelėje pateikiama daugiau netekčių formų. Netekčių „sąrašą“ papildė tokios netektys, kaip nesaikingas girtavimas, dažni konfliktai šeimoje ar išvykę dirbti svetur tėvai (gana dažnas socialinis šių dienų reiškinys). Apklausos atlikimo metu pedagogams buvo pasiūlyta pasirinkti iš 10 galimų netekčių formų, ir jie iš jų pritaikė 6 – parašė, kiek jų klasėje mokosi tokių vaikų. Apklausoje dalyvavo 20 pedagogų, dirbančių I klasėje, 24 – II klasėje, 27 – III klasėje ir 20 – IV klasėje, ugdžiusių 1961 vaiką. Kai pedagogai nurodė, kiek jų klasėse yra vienokią ar kitokią netektį išgyvenančių vaikų, buvo paprašyta paminėti, kuo šie vaikai labiausiai išsiskiria klasėje iš kitų, bei galimus pedagoginės veiklos su tokiais vaikais būdus. Labiausiai pedagogai išskyrė uždarumo, nenoro bendrauti, menko savęs vertinimo ir liūdnumo požymius, būdingus netektį išgyvenantiems vaikams. Padarėme išvadą, kad pedagogai, bendraudami su tokiais ugdytiniais, turėtų dažniau taikyti individualius pokalbius ir apskritai skirti jiems daugiau dėmesio. 91 tirtam Lietuvos pedagogui kiekvienoje klasėje vidutiniškai tenka po 17,1 % problematiškų vaikų. http://gimtasiszodis.w3.lt/butvil_03_5.htm Šios apklausos duomenys parodo, jog vienokios ar kitokios netekties problema iš tikrųjų opi ir labai dažnai pasitaikanti. Todėl šiame darbe bandysime išsiaiškinti šios problemos priežastys, pasekmes, ir galimus sprendimo būdus. Harmoningo vaiko asmenybės vystymosi būtina sąlyga – augti šeimoje, laimės, meilės ir abipusio supratimo atmosferoje. Suprantama, kad gyvenimas nėra vien tik tobulas, todėl turime daug įvairiausių problemų, netekčių ir t.t. Jei nemokame padėti sau ir kitiems nelaimėje, tai jokiu kitokiu būdu neturėsime ateities, bei negalėsime užauginti kartos, kuri senatvėje mus paremtų, mum pagelbėtų. Suprasdami, kad tai, ką vaikas gaus iš jį supančio pasaulio, tą ir grąžins, privalome visur ir visada, imdamiesi bet kokių vaikui darančių įtaką veiksmų, pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus. Vaikai turi teisę būti ypač globojami ir remiami, jiems reikia ypatingos apsaugos, tiek iki gimimo, tiek ir po jo. II. PRIEŽASTYS Nors darbo pradžioje užsiminėme apie įvairias netekčių formas, toliau kalbėsime apie artimųjų netektį. Taigi yra keli artimųjų netekties priežastys: 1. neišvengiamos a) tėvų mirtis Psichologų teigimu, skirtingi žmonės gedi nevienodai ilgai ir nevienodai giliai. Vieni mirusių artimųjų gali gedėti keletą mėnesių, o kiti - kelerius metus ar net visą likusį gyvenimą; vieniems pavyksta savo jėgomis įveikti netekties sukelto sielvarto, vidinio skausmo padarinius, o kiti tampa nuolatiniais neurologų, psichologų ar net psichiatrų pacientais. Specialistų teigimu, visa tai priklauso nuo netekties staigumo, nuo to, kokie santykiai siejo mirusįjį (iki jo mirties) su artimaisiais, kaip visi jie tarpusavyje bendravo, kokiais emociniais ryšiais buvo paremti jų jausmai, išgyvenimai, kokią svarbą artimųjų gyvenime užėmė mirusysis (iki mirties). b) tėvų įstatymų nustatyta tvarka paskelbti nežinia kur esančiais Lietuvoje kasmet be žinios dingsta keli tūkstančiai žmonių. Nemažai prapuola užsienyje išvažiavę ieškoti darbo. Dažnai lietuviai tampa ir prekybos žmonėmis aukomis. Dingimų priežastys dažniausiai būna skurdas, socialinės problemos, nesutarimai su sugyventiniais, o taip pat nužudymai. 2. išvengiamos a) probleminės šeimos Vaikai, augantys probleminėse šeimose, susiduria su įvairiais sunkumais dėl tėvų nenoro, o kartais ir nesugebėjimo tinkamai pasirūpinti tiek savimi, tiek ir savo šeima. Todėl šioms šeimoms ir jų vaikams į pagalbą ateina bendruomenė, įvairios institucijos, dirbančios su vaikais, teikiančios pagalbą šeimoms. Tokioms šeimoms reikalinga pagalba, kitaip šeima subyra, atsiranda rimtų (smurto, girtavimo ir pan.) problemų, kas sąlygoja vaikų atėmimą iš tėvų. b) tėvai patys atsisakė vaikų Abu tėvai arba vieniša motina atsisako ką tik gimusio vaiko arba atsisako negalėdami susitvarkyti su blogai besielgiančiu vaiku, paaugliu. Nemažai vaikų patenka į kūdikių namus ir globos namus, nes tėvai nesugeba ar tiesiog nemoka jų prižiūrėti. Dažnai jie nenori nieko keisti savo elgesyje su vaikais, jiems atrodo, kad viskas taip ir turi būti. Paprastai tokie tėvai gyvena daugiau savo interesais ir nieko neišmano apie šeimos planavimą. c) tėvai išvažiavo dirbti į užsienį Vaiko teisių apsaugos tarnyba nagrinėja kaimynų, giminaičių skundus, kad tėvai išvažiavo, be priežiūros paliko vaikus. Tačiau net jei vaiką yra kam prižiūrėti, tėvų emigracija – viena dažniausiai pastaruoju laiku minimų Lietuvos vaikų problemų. Mokyklose dirbantys psichologai teigia tą patį. Jų nuomone, giminaičiams ar pažįstamiems paliktų vaikų ir paauglių neguodžia iš užsienių siunčiamos dovanos, gražūs drabužiai, nes jie negali atstoti tėvų meilės. III. KAS IR Į KĄ TURI ATKREIPTI DĖMESĮ ? Be šeimos, už vaiko auklėjimą atsakinga ir mokykla. Todėl mokyklos kolektyvas privalo atkreipti dėmesį į bet kurį vaiko elgesio pakitimą. Klasės auklėtojas turi būti pats pirmutinis asmuo, kuris turi pastebėti neatitikimus elgesy ir nukreipti vaiką pas socialinį pedagogą ar psichologą. O atkreipti dėmesį reikėtų į tokius dalykus: • mokyklos nelankymas, „bėgimas“ iš pamokų; • nenoras bendrauti; • menkas savęs vertinimas; • liūdnumo ar perdėto agresyvumo požymiai; • baimė; • sutrikęs miegas, apetitas...; • nuotaikų kaita; • neigiamos emocijos; • apatija; • skausmai; • idealizavimas/nerealus tikrovės priėmimas; • mokymosi pažangumo mažėjimas ir t.t. IV. GALIMOS PASEKMĖS Visų pirmą visi mes gerai žinome, jog negydoma liga progresuoja ir gali sukelti daug sunkių komplikacijų. Taigi ir netekties atveju atsiradę pasikeitimai, paminėti III dalyje, gali išsivystyti į sunkesnes pasekmes bei peraugti į daug didesnes problemas. Suaugusiems greičiau susitaikyti su netektimi padeda sukaupti emociniai, kognityviniai, socialiniai gebėjimai. Kadangi vaikai tokių gebėjimų dar neturi, jiems prireikia kelių ar daugiau metų, kad susitaikytų tėvų praradimu. Teigiama, jog po pirmųjų netekties išgyvenimo metų vaikas vis dar jaučiasi prislėgtas, jam kyla sunkumų mokykloje, pastebėtas polinkis į delinkventišką elgesį. Kai kas net teigia (J. Bowlby ir V. Osterweis ir kt.), jog suaugusiems, kuriems būdinga chroniška depresija, vaikystėje yra tekę išgyventi artimo arba mylimo žmogaus netektį. Rūkymas, alkoholio ir kitų svaigalų vartojimas, savižudybė, smulkūs nusikaltimai – tai tik maža dalelė galimų „negydomos ligos“ pasekmių. Vis dėlto gedintys vaikai, kurie geba išgyventi sunkumus, kuriems socialinė aplinka yra palanki, kurie turi suprantančius ir atjaučiančius artimuosius, draugus – patirtą netektį išgyvena greičiau ir tolesnė jų socializacija vyksta sėkmingai – kaip ir tų vaikų, kuriems artimųjų netekties dar neteko patirti. V. SPECIALISTAI IR JŲ ATSAKOMYBĖS Visų pirmą netektį pairusiems vaikams yra būtina jausti, jog šalia jų esantys žmonės elgiasi nuoširdžiai ir neveidmainiauja. Klasės auklėtojas – turi pastebėti kuo anksčiau, jog kažkas yra negerai, paskui gauti faktinę informaciją apie tai, kokia yra situacija, tačiau nedera perkrauti papildomais aiškinimais. Be abejo auklėtojas privalo trumpai, švelniai atsakyti į vaiko užduodamus klausimus. O taip pat auklėtojas, jei tai nepakenks, turėtų sudaryti galimybę pasidalinti problema su kitais vaikais ar suaugusiais. Būtinai reikia konsultacijos su psichologu ar socialiniu pedagogu. Socialinis pedagogas – auklėtojo prašymu ar pats turėtų pasikalbėti su vaiku, ir įtarus, jog dėl netekties kyla labai rimtų problemų, stengtis surasti išeitį iš susiklosčiusios situacijos. Taip pat socialinis pedagogas turi glaudžiai bendradarbiauti su mokyklos psichologu. Psichologas – teikia konsultacijas tiek mokyklos kolektyvui, tiek vaikui, jo šeimai. Be to jis sprendžia, ar reikalinga vaikui kvalifikuotų specialistų pagalba. Profesionali (psichologo ar kito kvalifikuoto specialisto) pagalba reikalinga, jei: depresijos apraiškos tęsiasi ilgiau nei 2-3 savaites, arba, jei vaiko elgesio pokyčiai ima ženkliai kirstis su jo akademiniais pasiekimais ar socialine interakcija. IV. INFORMACIJOS ŠALTINIAI 1) Butvilas, Tomas. Netekties ir išgyvenimų ir kai kurie socializacijos aspektai jaunesniame mokykliniame amžiuje. Vilnius, 2004 2) Juodraitis, Adolfas. Asmenybės adaptacija: kintamųjų sąveika. Šiaulių universiteto leidykla, 2004 3) Butvilas, Tomas. Gimtasis žodis. Straipsnis: „I–IV klasių moksleivių, išgyvenančių artimųjų netektį, socializacijos ypatumai ir pedagoginės pagalbos galimybės“. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!