Gatvės vaikai ir jų problemos

ĮVADAS Vaiko teisių apsaugos įstatyme teigiama, kad kiekvienas vaikas turi vienodas teises. Nė vienas vaikas negali būti diskriminuojamas dėl jo lyties, amžiaus <...>, socialinio, materialinio ar šeimyninio statuso, sveikatos būklės, tėvų, ar kokių nors kitų aplinkybių. Kiekvienam vaikui – <...> turi būti užtikrintos sveikos ir normalios fizinio ir protinio vystymosi sąlygos. Nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamosios vietos, minimalių, išgyventi reikalingų, reikmių, apsaugos ar rūpesčio. Tačiau, kad ir kaip gražiai skambėtų įstatymai, visgi realybėje vyksta ir kitaip. Kas neesate girdėją, bevaikščiodamas mieste: ,,Ar neturite lito? „Duokit centų“! Taip prašinėja elgetaujantys ir benamiai jaunuoliai apdriskusiais drabužiais. Bet kuriame pasaulio kampelyje rasime gatvės vaikų, kurie paliko namus, buvo engiami tėvų ir draugų. Kiekvienas vaikas galėtų papasakoti savo istoriją, dėl ko jis atsidūrė gatvėje. Gatvės vaikai – tai ne mitas. Daugelis jų turi kur kas daugiau karčios gyvenimo patirties, jie matę baisių nusikaltimų ir žiaurumų tiek, kad retas suaugęs patikėtų, jog gatvės vaikas vis dar vaikas. Gatvės vaikai - kasdienybė visame pasaulyje ir Lietuvoje, tyrimai rodo1, kad dauguma gatvės vaikų yra vartoję bent vieną kokį nors narkotiką, kai tuo tarpu respublikos vidurkis nesiekia penktadalio, todėl reikia kuo daugiau apie tai kalbėti ir vis daugiau ir rimtesnį dėmesį skirti šiai socialiniai problemai. Gatvės vaikų charakteristikas bei problemas nagrinėjo tokie užsienio šalių mokslininkai kaip J. Rouxas, C. S Smithas (1998), M. Luskas (1992), L. Aptekaras (1994), P. Kilburnas (2006), (cit. iš Kvedaravičiūtė, 2007). Iš lietuvių autorių galima paminėti S. Ignatovičienę, R. Žukauskienę (1999); L. Bulotaitę (2000), A. Gaižauskienę, (2005), L. Rupšienę (2004) bei I. Zaleskienę (2003). Šio darbo tikslas – išanalizuoti šią socialinę problemą teoriniu ir praktiniu aspektais bei aptarti pagalbos teikimą gatvės vaikams. Tikslui įgyvendinti keliami tokie uždaviniai: 1. Aptarti patekimo į gatvę priežastis; 2. Apžvelgti gyvenimo gatvėje ypatumus; 3. Aptarti teikiamus ir reikalingus pagalbos būdus gatvės vaikams. I. GATVĖS VAIKŲ PROBLEMOS ANALIZĖ TEORINIU IR PRAKTINIU ASPEKTAIS 1. Gatvės vaikų samprata UNICEF (Jungtinių Tautų Vaikų fondas) teigia, kad vaikai gatvėje – tai vaikai, kurie didesnę dienos dalį praleidžia gatvėje, tačiau palaiko ryšį su savo šeima ir paprastai nakčiai grįžta į namus. Gatvė – tai vieta, kur jie gauna darbo, elgetauja, prašo pinigų, taip galėdami patys egzistuoti ir padėti savo šeimai, o gatvės vaikai – tai vaikai, kurie gyvena, dirba ir miega gatvėje, labai mažai palaikydami ryšius su šeima. Šie vaikai daug dažniau įtraukiami į prostituciją, narkotikų vartojimą ir tampa prievartos bei smurto aukomis (Bulotaitė, ir kt., 2000). G. Kvieskienė (2003) gatvės vaikus apibūdina panašiai. Anot autorės, tai tokie vaikai, kurie šiuo metu gyvena gatvėje ir visas jų gyvenimas siejasi su patirtimi, įgauta gatvėje. 2. Patekimo į gatvę priežastys Paprastai jaunuoliai tampa benamiais dėl kelių priežasčių – šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo. Didelė benamio jaunimo dalis paliko namus po metų metus trukusio fizinio ir emocinio smurto, įtemptų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Dalis jaunimo netenka namų, kai jų šeimos patiria finansines krizes, kilusias dėl prieinamo gyvenamojo ploto trūkumo, ribotų įsidarbinimo galimybių, mažų atlyginimų, sveikatos draudimo nebuvimo, nepakankamos socialinės rūpybos. Neretai benamiais tampa ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikų prieglaudas palikę jauni žmonės. Gatvėje dėl jauno amžiaus šiems žmonėms sunku rasti legalių būdų užsidirbti pragyvenimui, todėl daugelis padeda teikti seksualines paslaugas tam, kad užsidirbtų maistui, drabužiams pastogei. Taip jie atsiduria tiesioginiame pavojuje užsikrėsti AIDS ar ŽIV. Jie dažnai kenčia nuo nerimo ir depresijos, prastos sveikatos ir mitybos, žemo savęs vertinimo. Neturėdami galimybių įgyti išsilavinimo, jie sunkiai gali keisti savo gyvenimo būdą (Čepulkauskaitė, 2006). Bulotaitės ir kt. (2000), atliktu tyrimu išsiaiškinta, kad į globos namus, dienos centrus ir kitas globos įstaigas patenka vaikai, kuriems nuo mažens nebuvo ugdomi socialiniai įgūdžiai bei neformuojamos tinkamos gyvenimo nuostatos. Tyrimu yra dar kartą patvirtinamos pagrindinės vaikų patekimo priežastys. Paaiškėjo, kad dažniausiai atsiduriama gatvėje dėl tėvų alkoholizmo, netinkamo vaikų auklėjimo (prievarta, nesirūpinimas) ar sunkios ekonominės šeimos padėties (neužtenka pinigų maistui ir vaikai verčiami elgetauti ar vagiliauti). Kai kurie vaikai ima vis daugiau laiko praleisti gatvėje ar bėga iš namų, nes nori rūkyti, išbandyti įvairius narkotikus; Dažniausiai į gatves vaikai patenka dėl nepalankių socialinių šeimos gyvenimo aplinkybių, be to jų šeimoms būdingi tam tikri bruožai: • Girtaujantys tėvai, kurie nesugeba pasirūpinti savo vaikais, dažnai juos terorizuoja, muša (ypač tėvas, terorizuojantis ir motiną), namuose nuolat renkasi kompanijos, nuolat girtaujama. Visa tai vaikus stumia į gatvę. • Šeimos, kurios neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio (abu tėvai niekur nedirba), neturi kur gyventi, nuolat keliasi iš vienos vietos į kitą, gyvena netinkamuose gyventi būstuose, namuose trūksta maisto ir kitų būtiniausių dalykų. Vaikai tėvų verčiami arba patys išeina elgetauti, vėliau įtraukiami į nusikalstamų grupuočių veiklą, prostituciją. • Vienišos motinos šeima, kurioje motina dažnai kaltina vaikus dėl nenusisekusio gyvenimo, įkyriai pamokslauja ir priekaištauja. Padėtis dar pablogėja, jeigu vieniša motina verčiasi prostitucija, girtauja, valkatauja. Šeimoje nuolatos trūksta pinigų, vaikas jaučiasi nemylimas, nuolat kuo nors kaltinamas, ypač tokiomis ydomis, kurias turėjo ir jo tėvas. • Vienišo tėvo šeima (motina mirusi arba palikusi šeimą, patekusi į įkalinimo įstaigą ir pan.), kurioje tėvas nesugeba suteikti vaikams reikiamos priežiūros, garantuoti saugumo bei emocinio palaikymo, mažai dėmesio skiria bendravimui su vaikais. • Netikęs tėvų pavyzdys vaikams. Šeimose, kuriose tėvai užsiima nusikalstama veikla arba yra nesąžiningi su kitais žmonėmis, vaikai mato nederamo elgesio pavyzdžius, dažnai yra tėvų paliekami likimo valiai. Tokių šeimų vaikai pradeda vagiliauti, norėdami atkeršyti tėvams (dažnai vagia iš namų), arba tiesiog pateisina savo elgesį tuo, kad ir jų tėvai elgiasi panašiai. Šiuo atveju šeimos narių elgesys nulemia vaiko polinkį nusikalstamai veiklai. • Nepakankamas dėmesys vaikui. Vaikai iš šeimų, kuriose tėvai jais visai nesidomi, neskiria jiems laiko, nesidomi jų interesais, veikla, nebendrauja su jais, gali susirasti draugų, kurie užsiima nusikalstama veikla, uosto klijus, vartoja narkotikus, ir taip pat įsitraukti į šią veiklą, norėdami prie jų pritapti (Čepulkauskaitė, 2006). Dažniausiai visi šie socialinės aplinkos aspektai tarpusavyje yra susipynę: skurdas, nedarbas vedą šeimą prie alkoholizmo ir narkotikų vartojimo, prie gyvenamosios vietos netekimo ir nesugebėjimo reikiamai pasirūpinti savo vaikais. Šeimai tapus bename, ji paprastai priversta dažnai keltis iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, todėl benamiams vaikams kyla problema lankant mokyklą; problema kyla ir dėl mokyklų įrašų perdavimo vėlavimo, nuolatinio adreso, transporto nebuvimo. Neturėdami galimybių lankyti mokyklos ir įgyti išsilavinimo, benamiai vaikai neįgyja įgūdžių ir žinių, kurie ateityje padėtų jiems išsivaduoti iš skurdo (Čepulkauskaitė, 2006). Apžvelgsime ir kitų šalių patirtį. Pavyzdžiui Vokietijos, vienos organizacijų, teikiančių pagalbą vaikams gatvėse, narių nuomone, vaikai bėga iš namų, nes ieško laisvės. Jie traukiasi nuo nuolatinio tėvų, mokyklos spaudimo, sukeliamos įtampos, bėga nuo mušančio tėvo, alkoholio liūne paskendusios motinos. Taip pat yra vaikų iš ,,normalių“ šeimų, kuriose jie jaučiasi nesuprasti, engiami, atstumti net tarp savų keturių sienų. Jie netrokšta perimti šeimoje kelias kartas tęsto verslo ar užsiimti šeimos gydytojo praktika, o tiesiog nori būti patys savimi. Ne visada tėvai nori ir sugeba suprasti vaikų norus, svajones, yra bejėgiai ir nežino, ko griebtis, kad sustabdytų bėgančius vaikus. Tarp paliekančiųjų namus pasitaiko jau ir dvylikamečių. Tai amžius, kai prasideda lytinis brendimas, kai viskas jau atrodo kitaip, nei buvo anksčiau. Jie nori gyventi savą gyvenimą, kitokį, nei tėvų jiems sukurtas. Vaikai tariamą laisvę mano rasią didmiestyje, benamio jaunimo grupelėje, kurioje jaučiasi esą suprasti. Jaunimas nori būti kitoks, provokuoja savo išvaizda ir nori išsiskirti ,,miesčioniškoje“ visuomenėje. Deja, dauguma pabėgėlių greitai pastebi, kad naujoji laisvė nėra jų išsvajotoji. Tačiau dauguma vis dėlto namo negrįžta. Jie pasirenka nakvynę metro, traukinių stotyse, ant parko suoliukų arba apsigyvena viename iš daugelio tuščių miesto butų (Drochneris, 2003). 3. Gatvės vaikų statistiniai rodikliai Kaip matyti iš 1 lentelės (žr. 1priedą), 2003 metais vaikų iš socialinės rizikos šeimų, gavusių socialines paslaugas dienos centruose buvo 6,9tūkst., 2004 7,4tūkst., 2005 8,5 tūkst., 2006 7,2 tūkst. O krizių centruose ir nakvynės namuose apsilankė atitinkamai 0,5 tūkst., 1,0tūkst., 1,5tūkst. ir 1,3 tūkst. vaikų (http://www.stat.gov.lt/lt/). Kitas svarbus veiksnys, kiek vaikų buvo pristatyta į policijos įstaigas. Iš viso 2005m. 15167 vaikai, o 2006m. 14232 vaikai. Iš jų, 2006m. elgetaujantys 38 ir valkataujantys 298 vaikai. (tik nuo 2006 yra statistika), (žr. 2 lentelę, 1priede), (http://www.stat.gov.lt/lt/). Pagal L. Bulotaitės ir kt. 2000m. Vilniuje atliktą tyrimą buvo nustatyta 6,7 % berniukų, kurie visiškai neturi namų ir gyvena gatvėje. Kaip teigia Policijos departamento prevencinės veiklos skyriaus vyriausioji specialistė K. Smirnova (2008), per pirmąjį 2007 metų pusmetį į policijos komisariatus buvo pristatyti 6 elgetaujantys ir 169 valkataujantys vaikai Lietuvos Respublikos mastu. 4. Gyvenimo gatvėje ypatumai Vykdant Jungtinių Tautų Vystymo programos, UNICEF (Jungtinių Tautų Vaikų fondas ) ir Pasaulinės sveikatos organizacijos svaiginančių medžiagų vartojimo ir seksualinio elgesio greito įvertinimo bei reagavimo RAR projektą, Vilniuje buvo atliktas tyrimas “Gatvės vaikų, esančių institucijose, svaiginančių medžiagų vartojimo ir seksualinio elgesio greitas įvertinimas bei atsakas”(2000). Šio tyrimo, duomenimis rūkymas, alkoholio ir narkotikų vartojimas yra labai paplitę tarp gatvės vaikų ir tampa jų gyvenimo dalimi. Beveik visi (81%) tiriamųjų berniukų bent kartą vartojo kokių nors narkotikų. Ir narkotikus vartoti gatvės vaikai pradeda labai anksti. Didelė dalis tyrime dalyvavusių vaikų piktnaudžiauja alkoholiu ir narkotikais jau ilgą laiką, todėl, kaip interpretuoja tyrimo vykdytojai (Bulotaitė, ir kt., 2000), galima įtarti, kad šiems vaikams jau susiformavusi priklausomybė nuo šių medžiagų. Kitas gatvės vaikų potyris yra patiriamas smurtas ir prievarta. Tyrimo duomenimis (Bulotaitė, ir kt., 2000), didelė dalis gatvės vaikų yra patyrę fizinę prievartą (dažniau berniukai), seksualinį priekabiavimą ar seksualinę prievartą (dažniau mergaitės). Taip pat gatvės vaikų lytinio elgesio patyrimas yra didžiulis. Jie labai anksti, ypač berniukai, pradeda aktyvų lytinį gyvenimą. Dar tyrėjai pabrėžia, kad tie, vaikai, kurie leidžiasi narkotikus ir praktikuoja rizikingą lytinį elgesį, turi būti vertinami kaip tiltas išplisti pavojingoms ligoms, tokioms kaip ŽIV/AIDS, bendruomenėje. Destruktyvus elgesys tarp gatvės vaikų taip pat yra dažnas ir traktuojamas kaip normalus gyvenimo būdas. Ypač paplitusios vagystės. Net 49% mergaičių ir 28,3% berniukų bandė bent kartą žudytis, tai rodo, kad gatvės vaikai yra vieniši su savo problemomis, nelaimingi ir šaukiasi kitų pagalbos. Kaip teigia Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė (2008), atlikti tyrimai rodo, jog yra mažamečių mergaičių, užsiimančių prostitucija. Jas prižiūri suteneriai, atima dalį uždirbtų pinigų. Berniukai pradeda platinti, o vėliau ir vartoti narkotines medžiagas. ,,Šešiolikmečiai alkoholikai gatvėje nėra retenybė“, - sako vienas Vokietijos socialinis darbuotojas, kasdien zujantis Berlyno gatvėmis. Tiek auštant rytui, tiek leidžiantis saulei dalis paauglių elgetauja tik tam, kad užsidirbtų narkotikams. Kiti vagia iš mašinų. Dar kiti vaikinai ir merginos pasuka prostitucijos keliu. Dažnai jaunimas patenka ir į policijos rankas. Taip atsiduriama pinklėse, iš kurių be pašalinių paramos nelengva išsipainioti (Drochneris, 2003). Gatvės vaikai prieglobstį randa namų laiptinėse, apleistuose pastatuose, parkuose, žiemą dažniausiai šildymo mazguose. Jų neįmanoma suskaičiuoti. Jie yra, bet nuolat keičia savo buvimo vietą. Gyvenimas gatvėje – tikras. Jungtinių Tautų organizacijos duomenimis, pasaulyje yra apie 150 milijonų benamių vaikų. Vieni jų dienomis elgetauja ir uždarbiauja po atviru dangumi, o naktimis trumpam pareina į namus. Kiti glaudžiasi landynėse, nes yra praradę bet kokį kontaktą su šeimomis (Pupeikytė, 2008). 5. Sąsajos su kitomis socialinėmis problemomis Gatvės vaikai tai problema, kuri atsiranda iš kitų socialinių problemų ir taip pat dėl jos kyla ir kitos socialinės problemos. Ši socialinė problema siejasi su skurdu, nes būtent dažniausiai skurstančių šeimų vaikai tampa gatvės vaikais. Toliau su alkoholizmu, nes girtuokliaujantys vėtai verčia savo vaikus elgetauti ar uždarbiauti gatvėje, o šie bijodami tėvų stengiasi didesnę daly laiko praleisti gatvėje. Taip pat alkoholizmas susijęs ir iš kitos pusės, nes vaikai gatvėje patys ima piktnaudžiauti svaigiaisiais gėrimais. V. Gavelis (1999) pažymi, kad skurdo, nedarbo ir nusikalstamumo ryšys sukelia grandininę skurdo ir nusikalstamumo reakciją. Dar būtinai reikia paminėti ir vis augantį vaikų rūkymą bei narkomanijos problemas, ypač „klijų uostymą“ paplitusį būtent tarp gatvės vaikų. Žinoma tėvų nedarbas priveda prie vaikų patekimo į gatvę. Dar patekimą į gatvę lemia ir bet koks smurtas prieš vaikus. O gatvės vaikų problemos priveda prie kitos socialinės problemos tai nepilnamečių nusikalstamumo. Kiekvienas gyvenantis ar tik būnantis didžiąją dalį laiko gatvėje susiduria su prievarta ir smurtu tarp pačių nepilnamečių gatvės vaikų ar suaugusių benamių ir valkatų. Dar viena pastaruoju metu minima problema yra prostitucija tarp gatvės merginų ir ne tik jų. Badas irgi yra priskiriamas prie socialinių problemų, jis taip pat susijęs su gatvės vaikų nepritekliumi ir ne privalgymu. 6. Gatvės vaikams teikiama pagalba Vilniuje atlikto tyrimo “Gatvės vaikų, esančių institucijose, svaiginančių medžiagų vartojimo ir seksualinio elgesio greitas įvertinimas bei atsakas” (2000), dažniausiai apie galimą paramą ir pagalbą gatvės vaikai sužino vieni iš kitų ar socialinių darbuotojų, dirbančių (kalbinančių vaikus) gatvėje. Vaikai akcentavo, kad jiems reikėtų daugiau materialinės ir finansinės paramos. Tik nedaugelis iš jų paminėjo, kad norėtų įgyti tam tikrų įgūdžių, kurie būtų naudingi tolesniame savarankiškame gyvenime. Pastebima, jog vaikai labai greitai įpranta prie paramos, labdaros ir ima to reikalauti. Tyrimas atskleidė, kad yra per mažai ugdomi įgūdžiai, pareigos, atsakomybės jausmai. Nėra glaudaus bendradarbiavimo tarp organizacijų, dirbančių dėl gatvės vaikų ir su gatvės vaikais. Schemoje pateikti keli įprasti pagalbos benamiams vaikams būdai. Taip pat Lietuvoje, tokių vaikų pagalbos teikimui ir kaip priemone užkirsti kelią vaikų gyvenimui gatvėje 1997 yra įkurta LGVFF (Lietuvos Gatvės Vaikų Futbolo Federacija). Jos tikslas įgyvendinti vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos nacionalinę programą, populiarinti futbolą šalyje, vykdyti jaunųjų talentų paiešką, bei kuo daugiau šalies visuomenės, vyriausybinių institucijų bei verslo pasaulio atstovų integruoti į programos "Gatvės vaikų futbolas" įgyvendinimą, kurios šūkis: "Geriau spardyti kamuolį negu žmogų!". LGVFF vienija per 2000 vaikų, kurių 40% yra delinkventai arba jau turėję reikalų su teisėtvarkos tarnybomis (http://www.lgvff.puslapiai.lt/apie%20lgvff.htm). 6.1 Nevyriausybinių organizacijų veikla Pastaraisiais metais netinkamas vaikų elgesys bei jų patekimas į gatvę yra viena svarbiausių problemų, kuri turi augimo tendencijas. Todėl šalinant ne tik šio reiškinio padarinius, bet taip pat ir priežastis svarbus vaidmuo atitenka nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos centrams (Kvedaravičiūtė, 2007). Kaip po tyrimo, apie gatvės vaikų, esančių institucijose, svaiginančių medžiagų vartojimą, pastebėjo L. Bulotaitė ir kt. (2000), nežinodamos viena apie kitą, tiek nevyriausybinės, tiek vyriausybinės organizacijos dubliuoja savo darbą arba, nepasikeisdamos informacija, ilgiau ieško teisingo kelio teikti tinkamas paslaugas vaikams. Trūksta duomenų bazės ir apskritai bendros Vyriausybės strategijos kovojant su šiuo negatyviu reiškiniu – gatvės vaikais. Vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų, teikiančių pagalbą gatvės vaikams yra tikrai ne viena (2 priedas). Pagal šio tyrimo duomenis organizacijos teikia šias paslaugas gatvės vaikams: • Įvairios medicininės paslaugos (78 proc.), (neatidėliotina medicininė pagalba, pirminė medicininė apžiūra, asmens higiena, reikiamo gydymo organizavimas ir kitos.Organizacijos ne pačios teikia medicinines paslaugas, o nukreipia gatvės vaikus į įvairias medicinines įstaigas); • Įvairios socialinės paslaugos (61 proc.), (laikinas apgyvendinimas, nuolatinis apgyvendinimas, maitinimas, aprūpinimas rūbais, globėjų paieška, įdarbinimas ir kita), (1 pav. 1 priede); • Įvairios psichologinės paslaugas (94 proc.), (individualios konsultacijos, grupinis darbas ir kita); • Įvairios ugdymo paslaugos (89 proc.), (turi savo mokyklą, nukreipia į ugdymo įstaigas ir kita); • Už imtumo paslaugos (78 proc.), (sportas, saviveikla, kompiuteriai ir kita); • Juridinės paslaugos (67 proc.), (konsultavimas, nukreipimas ir kita); • Informacinės paslaugos (100 proc.), (konsultavimas, informaciniai bukletai, skrajutės, plakatai, video medžiaga ir kita), (Bulotaitė ir kt., 2000). Tačiau yra pastebima, kad nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos centrai teikia dieninę vaikų priežiūrą ir papildomas paslaugas, vaikai juose praleidžia tik dieną, o vakare vėl grįžta į tuos pačius namus, į tą pačią aplinką. Šiame procese tėvai neturėtų likti nuošalyje. Reikia, kad šeima būtų paremta, pagerinant tėvystės ir motinystės įgūdžiai jų pačių namuose ir dienos centre, todėl pastaruoju metu yra kuriami šeimos centrai, teikiantys pagalbą visai šeimai, o ne vien vaikui (Kvedaravičiūtė, 2007). 6.2. Kitų šalių patirtis su gatvės vaikais Pateiksime vienos Berlyno pagalbos organizacijos darbo patirtį. Teigiama, jog vilties kibirkštį įžiebia tik paskirtas darbas ir nuolatinė socialinių darbuotojų parama, kuri vaikams ir jaunimui suteikia perspektyvą. Pagalbos organizacijos, kaip ,,Karuna e. V.“, dirba tam, kad palengvintų jaunimo gyvenimą, paaiškintų, kad gyvenimas gatvėje yra be ateities. Draugija sprendžia jaunimo problemas savitai ir individualiai. Kasdien darbuotojai eina į ,,taškus“, kad galėtų tiesiogiai pabendrauti su paaugliais, įgautų jų pasitikėjimą. Organizacijos darbuotojai kasdien su manta, maisto produktais stabteli miesto aikštėse, parkuose. Kartą per savaitę jiems pagelbsti ,,Caritas“, teikiantis jaunimui medicininę pagalbą. Reikalingas ir veterinaras, nes dvidešimčiai jaunuolių dažniausiai priklauso net keturiasdešimt šunų. Socialiniai darbuotojai pagalbos prašančius jaunuolius įtraukia ir į draugijos projektus. Pavyzdžiui, ,,Viloje“ gyvena trys merginos ir trys vaikinai, jiems 14 - 21 metai. Priimami tik norintieji pakeisti savo gyvenimą. Kiekvienas jų turi savo kambarį, kurį patys tvarko, įsirengia. Jie mokosi bendrauti draugijoje, gali baigti vidurinę ar mokytis toliau. Ieškant tinkamos profesijos, padeda praktika kavinėse, parduotuvėse, žurnalų redakcijose (Drochneris, 2003). 6.3. Pagalba, kuri reikalinga gatvės vaikams Organizacijos laukia pagalbos iš valstybės, vietos savivaldos, seniūnijų, valstybinių institucijų bei tarptautinių organizacijų. Iš valstybės – finansinės, informacinės, moralinės paramos, tobulesnių (palankesnių ) įstatymų, pripažinimo, reklamos; panaikinti priežastis, lemiančias probleminių šeimų egzistavimą. Iš vietos savivaldos – finansinės, informacinės, moralinės paramos, metodinės ir teisinės informacijos, pripažinimo, dėmesio, supratimo, patalpų nuomos garantijų . Iš seniūnijų – finansinės, informacinės, ūkinės pagalbos, kad netrukdytų dirbti, bendradarbiavimo organizuojant renginius, steigiant paramos centrus vaikams (gali padėti ir patarti), seniūnijos darbuotojai turėtų žinoti savo teritorijos gatvėje atsidūrusius vaikus, sporto aikštelių, gatvės vaikų gydymo nuo narkomanijos ir lytiškai plintančių infekcijų, pagalbos tvarkant aplinką. Iš valstybinių institucijų – finansinės paramos, dėmesio ir supratimo jų globojamiems vaikams, bendradarbiavimo, moralinio palaikymo, juridinės globos, bendros dirbančių su gatvės vaikais sistemos kūrimo, padedančios vaikui nepamiršti tėvų, kuo greičiau įgyvendinti vaikų narkologijos bei alkoholio prevencijos programas, daugiau suinteresuotumo, nemokamų psichologo ir juristo konsultacijų vaikams. Iš tarptautinių organizacijų – finansinės, labdaros, švietėjiškos bei metodinės pagalbos, patirties perdavimo, mokymų (kursų, seminarų ), stažuočių, patikimų ryšių su panašiomis organizacijomis, bendrų projektų (Bulotaitė ir kt., 2000). Bulotaitė ir kt., (2000) pagal savo tyrimo duomenis pateikia tokius siūlymus gatvės vaikų pagalbos organizavimui: • sukurti organizacijų, dirbančių su gatvės vaikais ir dėl jų, bendradarbiavimo sistemą (nuolatiniai susitikimai, konferencijos, seminarai); • įvairios gatvės vaikais besirūpinančios įstaigos ir organizacijos neturėtų vien teikti paramą ir pagalbą. Daugiau dėmesio reikėtų skirti gatvės vaikų darbo įgūdžiams (siuvimas, mezgimas, darbas kompiuteriu ir pan.) bei kitiems įgūdžiams diegti, paruošti vaiką savarankiškam gyvenimui, ugdyti jo pareigos, savarankiškumo, atsakomybės jausmus; • darbo su gatvės vaikais sėkmė didžiąja dalimi priklauso nuo darbuotojų, kurie turi būti ne tik parengti tam darbui, bet ir turėti tam tikrų savybių, reikalingų darbui su vaikais. Reikalingas nuolatinis šių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas, pasidalijimas patirtimi; • reikia sukurti narkomanijos prevencijos centrą, kuriame dirbtų šios rūšies specialistai. Jame galėtų būti suteikiama pagalba ne tik vaikams, bet konsultuojami ir kiti su vaikais dirbantys specialistai; • veikiantys globos namai bei dienos centrai turi sukurti veiklos ir bendradarbiavimo su tėvais ir visuomene sistemą, paremtą abipuse parama; - kadangi dažniausiai vaikai vieni kitiems perduoda informaciją apie paramą bei pagalbą, reikėtų kurti programas, pagal kurias pagalba būtų teikiama vadovaujantis principu “bendraamžiai – bendraamžiams”; • tikslinga steigti medicinos įstaigas, galinčias suteikti gatvės vaikams ne vien izoliuotą medicinos, bet ir platesnę kompleksinę pagalbą, plačiau atitinkančią šių vaikų poreikius, įskaitant ir psichologinio saugumo bei socialinio aprūpinimo poreikį. 7. Gatvės vaikų problemos sprendimas, remiantis praktiniu bendruomenės organizavimo vietinio vystymo modeliu Yra skiriami bendruomenės organizavimo praktikos modeliai, kurie gali padėti spręsti socialinius klausimus ir skatinti bendruomenės keitimąsi. Remiantis vietinio vystymo medeliu aptarsime gatvės vaikų problemos sprendimo galimybes. Šis modelis naudojamas siekiant skatinti bendruomenės bendradarbiavimą, sąveiką ir tarpusavio paramą. T.y. socialinės problemos sprendimas yra bendruomenės reikalas. Yra stengiamasi suburti bendruomenės narius, kurie yra suinteresuoti ta problema, jos sprendimu. Pirmiausiai kiekvienas aktyvus bendruomenės narys turi nelikti abejingas aplink save esančiom problemom. Į gatvę vaikai patenka dažniausiai iš multiprobleminių šeimų, todėl kaimynai turi stengtis laiku pastebėti ir informuoti atitinkamas institucijas apie vaikų nepriežiūrą, nes būtent iš to kyla net ik ši, bet ir dauguma kitų socialinių problemų. Tai pat neturi likti abejinga ir mokykla savo mokinio problemoms ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų. Labai svarbu, kad ir pareigūnai, pritartų šiam bendruomenės paramos modeliui, stengdamiesi nelikti abejingais, pastebėjus gatvėmis besišlaistantį nepilnametį. Vietos bendruomenė, kurioje ypač didelis šios problemos paplitimas, pvz.: Senamiestis, Petrašiūnai ir kt. turėtų ypatingai stengtis, kad jų aplinka keistųsi. O tai daryti reikia, ne tada kai pasireiškia problema, bet stengiantis užkirsti jai kelią ar ieškoti pasireiškimo priežasčių. Nepasiturinčiom šeimoms bendruomenė gali padėti tiek materialiai (t.y. daiktais ir paslaugomis), tiek informacine pagalbą bei moraline. Bendruomenė savo teritorijoje, savo ar rėmėjų lėšomis gali įrengti bent minimalias sąlygas turiningam vaikų laisvalaikio praleidimui (krepšinio lentą ir pan.). Tokius vaikus reikėtų skatinti gauti atlygį už darbą. Todėl galima organizuoti aplinkos tvarkymo talkas ar šiaip smulkius pagalbos darbus ir už tai atsilyginti. Dar vienas svarbus dalykas, kad tokie vaikai labiau pasitiki savo bendraamžiais, todėl galima įtraukti bendruomenės jaunimą, kad sukurtų savo planą kaip padėti šiems vaikams, nes būtent jie geriausiai supranta ko reikia šiems bendraamžiams. Tai pat jie turi bendrauti, kad įgytų pasitikėjimą ir taip galėtų pasiūlyti šiems vaikams kreiptis pagalbos ir keisti savi įpročius. IŠVADOS 1. Pagrindinės vaikų patekimo į gatvę priežastys dažniausiai yra susijusios su šeima. Vaikai atsiduria gatvėje dėl šeimos problemų, ekonominių sunkumų bei gyvenamosios vietos nestabilumo arba jie palieka namus dėl fizinio ir emocinio smurto, įtemptų santykių, žalingų šeimos narių įpročių, tėvų nerūpestingumo. Kita priežastis yra bėgimas iš namų norint vis daugiau laiko praleisti gatvėje, nes nori rūkyti, išbandyti įvairius narkotikus. 2. Vaikų, gyvenančių gatvėje, kasdienybe tampa rūkymas, alkoholio, narkotikų vartojimas, smurtas ir prievarta. Gatvės vaikai, ypač berniukai, labai anksti pradeda lytinį gyvenimą. Jų tarpe reiškiasi destruktyvus elgesys, ypač paplitusios vagystės. Šių vaikų prieglobsčiu tampa namų laiptinės, apleisti pastatai, parkai, šildymo mazgai ir pan. Elgetavimas taip pat yra neatskiriama gatvės vaiko kasdienybė. 3. Pagalbą gatvės vaikams teikia socialiniai darbuotojai, pedagogai, įvairios nevyriausybinės organizacijos. Vaikai akcentuoja, kad jiems reikia finansinės paramos apie norą įgyti tam tikrų įgūdžių, kurie būtų naudingi tolesniame savarankiškame gyvenime, šie „gatvinukai“ negalvoja. O gaudami materialinę paramą, jie įpranta prie to ir ima net reikalauti. Pastebima, kad vis dar nėra glaudaus bendradarbiavimo tarp organizacijų, dirbančių dėl gatvės vaikų ir su jais, todėl reikia sukurt jų bendradarbiavimo sistemą. Taip pat turi būt sukurta bendradarbiavimo ir su tėvais bei visuomene sistema. Reikėtų kurti programas, pagal kurias pagalba būtų teikiama vadovaujantis principu “bendraamžiai – bendraamžiams”. Literatūra: 1. Bulotaitė, L., Davidavičienės, A.,G., ir kt. (2000). Gatvės vaikų, esančių institucijose, svaiginančių medžiagų vartojimo ir seksualinio elgesio greitas įvertinimas bei atsakas. Tyrimo ataskaita. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-03-20]. Prieiga per Internetą: http://www.policija.lt/viesoji/index.php?page_id=81 2. Čepulkauskaitė, I. (2006) „Gatvės žmonės“: gyvenimas be namų. Iš Sociumas [interaktyvus]. 2006, sausis [žiūrėta 2008-03-20]. Prieiga per Internetą: http://www.sociumas.lt/Lit/nr14/ benamiai.asp 3. Drochneris, N. (2003). Skaudi gatvės vaikų kasdienybė Vokietijoje. Iš XXI amžiaus [interaktyvus]. 2003, Nr. 7(44) [žiūrėta 2008-03-20]. Prieiga per Internetą: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/zvilgsniai/20030725/2-2.html 4. Gavelis, V. (1999). Skurdo, nedarbo ir nusikalstamumo ryšys. Ekonomika, 48, 50–58. 5. Kvedaravičiūtė, I., (2007). Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo sprendžiant socialines „gatvės vaikų“ problemas. Pedagogika 88, 131-137. 6. Kvieskienė, G. (2003). Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius:VPU. 7. Lietuvos Gatvės Vaikų Futbolo Federacija. [interaktyvus], [žiūrėta 2008-03-20]. Prieiga per Internetą: http://www.lgvff.puslapiai.lt/apie%20lgvff.htm 8. Pupeikytė, I. (2008). Kai gatvė tampa namais. [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-03-20]. Prieiga per Internetą http://gatve.delfi.lt/news/po_pamoku /article.php?id=15589333 9. Šalaševičiūtė, R. ir Smirnova, K. (2008). Gatvė vaikų negrąžina. Vakarų ekspresas 2 (19), [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-04-06]. Prieiga per Internetą http://www.ve.lt/?data=2008-02-19&rub=1065924810&id=1203364088 10. Vaiko Teisių apsaugos Įstatymas [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-04-06]. Prieiga per Internatą: http://www3.lrs.lt/owa-bin/owarepl/inter/owa/_Toc24970434 11. http://www.stat.gov.lt/lt/ 1 priedas. 1 lentelė. Vaikai, gavę socialines paslaugas dienos, krizių centruose ir nakvynės namuose Tūkst. Dienos centruose Krizių centruose ir nakvynės namuose Vaikai iš socialinės rizikos šeimų Vaikai su negalia Vaikai iš socialinės rizikos šeimų Iš viso berniukai mergaitės Iš viso berniukai mergaitės Iš viso berniukai mergaitės 2003 6,9 3,3 3,6 0,9 0,5 0,4 0,5 0,3 0,2 2004 7,4 3,6 3,8 1,5 0,8 0,7 1,0 0,5 0,5 2005 8,5 4,1 4,4 1,7 0,9 0,8 1,5 0,8 0,7 2006 7,2 3,5 3,7 2,1 1,1 1,0 1,3 0,6 0,7 2 lentelė. Vaikai pristatyti į policijos įstaigas 2005 2006 Iš viso 15167 14232 Pagal amžiaus grupes, metais: iki 14 2423 2401 14–15 4964 4597 16–17 7780 7234 Pagal lytį: berniukai 12779 12094 mergaitės 2388 2138 elgetaujantys ... 38 valkataujantys ... 298 už administracinius teisės pažeidimus ... 8047 2 priedas Vyriausybinės organizacijos, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai dirba su gatvės vaikais: ◦ Vilniaus Narkologijos centras; ◦ Mobilioji gatvės tarnyba prie VTAS; ◦ Socialinės apsaugos; ◦ Sveikatos apsaugos; ◦ Švietimo ir mokslo ministerijos; ◦ Vilniaus miesto savivaldybė; ◦ Policijos nepilnamečių reikalų inspekcijos; ◦ Internatinės mokyklos; ◦ Specialieji globos namai; ◦ Vaiko raidos centras. Nevyriausybinės organizacijos, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai dirba su gatvės vaikais: • Caritas; • Katalikių moterų sąjungos globos namai; • laikinieji globos namai „Atsigręžk“, „Visos Lietuvos vaikai“; • Visų Šventųjų parapijos globos namai, • „Raudonasis kryžius“; • Lietuvos vaikų fondas „Baltų ainiai“; • Socialinės paramos centras, „Gelbėkit vaikus“; • Šv. Jonų kongregacija; • J. Matulaičio parapija; • Psichologinės pagalbos jaunimui centras, „Vilties ž žingsniai“; • Lietuvos blaivybės fondas; • SOS vaikų kaimas; • Pilietinių iniciatyvų centras, „Moterys prieš alkoholį ir narkotikus“; • klubas „Dūkšta“ (Bulotaitė ir kt.,2000).

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!