Prisijungimo prie valiutų sąjungų minusai

 ĮVADAS Aktualumas. Dabartiniu metu viso pasaulio ekonomikos yra susietos, visos pasaulio šalys stengiasi didinti savo bendrąjį vidaus produktą (BVP) visais įmanomais būdais. Todėl buvo sudarytos valiutų sąjungos, kurių kūrimasis visada buvo palydimas didelių debatų dėl jų esamų trūkumų ir būsimų privalumų. Viena iš tokių sąjungų yra Euro zona. Euro zonos privalumų yra daugybė, tokių kaip: panaikinamas plaukiojantis valiutų kursas, nereikia mokėti už valiutos keitimą, padidėja konkurencingumas, sumažinamos pasiskolinimo išlaidos. Tačiau yra ir kita šios valiutų sąjungos pusė, tai minusai, kurie turi neigiamos įtakos kiekvienai valiutų sąjungos šaliai narei. Šie minusai yra dviejų rūšių: trumpalaikiai (pvz. infliacija ir valiutos keitimo išlaidos) ir ilgalaikiai (pvz. prarandama dalis nacionalinio identiteto bei savarankiškos monetarinės politikos). Todėl, prieš stojant į valiutų sąjungą, reikia pasverti ar privalumai atstoja minusus. Darbo tikslas – išanalizuoti prisijungimo prie valiutų sąjungos minusus. Darbo uždaviniai: 1. apibūdinti valiutų sąjungos bruožus bei valdymo būdus; 2. pateikti prisijungimo prie valiutų sąjungos ilgalaikius minusus; 3. pateikti prisijungimo prie valiutų sąjungos trumpalaikius minusus. Literatūra. Rašant darbą remtasi mokslo straipsniais, mokomąja literatūra. Darbo metodai. Analizės, sintezės, apibendrinimo. 1. VALIUTŲ SĄJUNGOS SAMPRATA IR VALDYMO BŪDAI Valiutų sąjunga labai panaši į fiksuoto valiutos kurso režimą, t.y. šalys pasilieka savo nacionalinę valiutą, bet sutinka palaikyti tokį pinigų kiekį šalyje, jog būtų palaikytas norimas valiutos kursas. Valiutų sąjunga yra labai ekstremalus fiksuoto valiutos kurso režimas, turintis mažiausiai du skiriamuosius požymius. Pirmasis požymis pasireiškia tuo, kad šalims keičiant savo valiutą į naują, pasitraukiant iš šios valiutų sąjungos kaina būtų žymiai didesnė negu pasitraukiant iš paprasto fiksuoto valiutos kurso režimo, dėl šios priežasties šalys vengia pasitraukimo iš valiutų sąjungos. Antrasis požymis pasireiškia tuo, kad norint atsiskaityti už prekes ir paslaugas užsienio šalyse, nereikia mokėti valiutos keitimo mokesčio, kuriose yra ta pati valiuta.1 Valiutų sąjunga gali būti valdoma dviem būdais, kurie pateikti 1 paveiksle.2 1 pav. Valiutų sąjungos valdymo būdai (sudaryta autoriaus) 1. Demokratinis būdas - kiekviena šalis, esanti valiutų sąjungoje, turi lygias teises ir visos šalys bendrai sprendžia dėl valiutos kurso, monetarinių aspektų. Šis valdymo būdas taikomas euro zonoje. 2. Hierarchinis būdas – visa monetarizmo galia perleidžiama vienai, stipriausiai, šaliai. Toks valdymo būdas taikomas šalyse, kuriose yra įvestas JAV doleris, o monetarinės galios priklauso JAV. Valiutų sąjungos buvo retas reiškinys iki kol atsirado euro zona. Nuo 1865 metų iki pirmojo pasaulinio karo, visos keturios Lotynų Valiutų Sąjungos narės – Prancūzija, Italija, Belgija, Šveicarija – leido monetoms keliauti per Lotynų Valiutų sąjungos šalis. Liuksenburgas ir Belgija turėjo tą pačią valiutą nuo 1992 metų iki tol, kol buvo sukurta euro zona. Taip pat dauguma buvusių kolonijų, kurios dabar yra mažos, neturtingos šalys, įsivedė didesnių ir stipresnių šalių valiutas, su kuriomis ekonomiškai bendradarbiauja. Tačiau euro zonos susikūrimas, kuris vienija ekonomiškai stiprias valstybes, yra pirmas toks įvykis pasaulyje3. Kadangi euro zonos šalys nori išlaikyti valiutos stabilumą, Europos Sąjungos (ES) šalys, norinčios įsivesti eurą, turi atitikti šiuos Mastrichto ekonominius kriterijus4: 1. Valstybės skola neturi viršyti 60 procentų metinio bendrojo vidaus produkto (BVP) vertės. 2. Fiskalinis deficitas turi būti ne didesnis kaip 3 proc. BVP. 3. Infliacijos lygis neturi daugiau būti didesnis kaip 1,5 procento ir neviršyti trijų mažiausią infliaciją turinčių ES šalių vidurkį. Apibendrinant valiutų sąjungos sampratą ir valdymo būdus galima pažymėti, kad valiutų sąjunga yra tvaresnė, nes šalims keičiant savo valiutą į naują, pasitraukiant iš šios valiutų sąjungos kaina būtų žymiai didesnė negu pasitraukiant iš paprasto fiksuoto valiutos kurso režimo. Valiutų sąjunga gali būti valdoma dviem būdais: demokratiniu ir hierarchiniu. 2. ILGALAIKIAI PRISIJUNGIMO PRIE VALIUTŲ SĄJUNGOS MINUSAI: NACIONALINIS IDENTITETAS Nacionalinis identitetas yra svarbus, nes tai yra valstybės tapatybė, savybių visuma, pagal kurias valstybė yra atpažįstama, atskiriama nuo kitų5. Būtinybė išsireikšti kaip individui ar grupei yra viena didžiausių jėgų pasaulyje. Nacionalinio lygio išsireiškimas parodo kokia yra tauta, kuo ji išsiskiria iš kitų tautų. Šios nacionalinės charakteristikos nėra tiesiog savybių sąrašas, jos vaizduoja patį, tam tikros žmonių valstybės, charakterį, kuriame atsispindi jų istorija, tradicijos, vertybės ir valstybės institucijos susijungia į tam tikrą kolektyvinę nuorodą į save pačią. Asmens identitetas labai priklauso nuo jo kultūros. Ji gali būti labai sena, netikra, priverstinai priimta, tačiau visos kultūros yra nacionalinis bruožas, kuris pasako tautai ir aplinkiniams, kokio pobūdžio ji yra, ką ši tauta brangina ir kokių tradicijų laikosi6. Pasak Vaidoto Šerniaus7, pinigai visada buvo simbolinis tautiškumo ženklas ir yra glaudžiai susijęs su nacionaliniu identitetu. Identiteto tema yra plačiai diskutuojama Jungtinės Karalystės piliečių. Ar jų svaras sterlingas yra svarbus nacionalinio identiteto veiksnys. Tarpusavio ryšys tarp buvimo anglu ir nusiteikimas prieš eurą kyla iš istorinio savęs išreiškimo, kuris duoda pirmenybę emocijoms, o ne praktiniams dalykams. Nacionalinė valiuta daro įtaką ne tik ekonomikai, jos stiprumui, bet ir emociškai pažymi suvereniteto, autonomijos koncepciją pabrėždama kolektyvinę savivertę, nacionalinį tvarumą, išskirtinumą ir efektyvumą8. Vienas didžiausių Dž. Britanijos simbolių, kuris primena apie jos didybę, yra svaras sterlingas – buvusi pasaulio atsarginė valiuta. Šis simbolis suvokiamas kaip tiesioginis suvereniteto ramstis ir anglų išskirtinumas nuo kitų Europos šalių. Todėl anglai vengia keisti savo nacionalinę valiutą į eurą, jie baiminasi, jog Dž. Britanija neteks gebėjimo save valdyti ir priešinasi prieš bet kokį nacionalinio suvereniteto praradimą9. Apibendrinant galima pažymėti, kad prisijungimo prie valiutos sąjungos vienas iš kliūčių yra baimė prarasti nacionalinį identitetą, kurio praradimas labiau siejamas su emocine baime, nevertinant valiutų sąjungos privalumų. 3. ILGALAIKIAI PRISIJUNGIMO PRIE VALIUTŲ SĄJUNGOS MINUSAI: SAVARANKIŠKOS MONETARINĖS POLITIKOS PRARADIMAS Šalys įstojusios į monetarinę sąjungą turi atiduoti savo teisę į monetarinę politiką tam kas valdo sąjungą. Pavyzdžiui euro zonoje, visos esančios šalys turėjo perleisti savo monetarinės politikos galias Europos Centriniam bankui, kuris nustato monetarinę politiką visos euro zonos šalims. Šio valdymo būdo didžiausias minusas pasireiškia per ekonomines krizes, kai visų šalių situacijos yra skirtingos ir negali būti išspręstos tokiu pat būdu. Pavyzdžiui vienoje šalyje gali staigiai padidėti nedarbo lygis, todėl valstybės biudžeto pajamos sumažės, nes bus nesurenkamos planuotos pajamos iš mokesčių, dėl šios priežasties valstybė turės didinti mokesčius, kas dar labiau pablogins padėtį, norint išspręsti šią problemą Europos Centrinis bankas sumažins palūkanų normą, tačiau toks poelgis gali pakenkti kitoms valstybėms10. Didžiausias minusas, dėl kurio Didžioji Britanija nenori stoti į valiutų sąjungą, yra atsisakymas atskiros palūkanų normos, kuri priklauso nuo valiutos kurso ar pačios valiutos. Didinant arba mažinant valiutos kursą galima keisti palūkanų normą priklausomai nuo kitų valstybių. Kartais yra sakoma, jog globalizuotame pasaulyje, šalis negali turėti nepriklausomos monetarinės politikos, t.y. skirtingos palūkanų normos, kurią pati pasirenka. Tai yra visiškas melas. Kaip tik monetarinės politikos idėja yra keisti palūkanų normą, tam kad ji atitiktų šalies esamą būklę ir užsibrėžtus tikslus, ir tuo pačiu valiutos kurso keitimas leidžia palaikyti norimą palūkanų normą. Taip yra daroma, nes naudojant plaukiojantį valiutos kursą, šalies Centrinis bankas nesikiša į užsienio valiutų kursų rinkas; jei Centrinis bankas taip darytų, jis nebesugebėtų nustatyti šalies palūkanų normos, nes keisdamas valstybinę valiutą į užsienio valiutą paveiktų vidaus valiutos rinką ir palūkanas. Pavyzdžiui, kai Japonijos Centrinis bankas sumažina savo palūkanų normą, indėlininkai turi paskatą savo indėlius pervesti į Londoną arba Niujorką, kad gautų didesnes palūkanas. Japonijos Centrinis Bankas nenorėdamas sumažinti jenų kiekio rinkoje, nes tai gali atstatyti palūkanų normą į buvusį jos dydį, indėlininkams nebekeis jenų į dolerius ar svarus sterlingus. Taigi, kurie nori perkelti savo pinigus, turi ieškoti dolerių ar svarų sterlingų privačiose rinkose. Kadangi padidėja jenų pasiūla, jenų kursas smarkiai krenta; kadangi asmenys, turintys dolerius ar svarus sterlingus nenori jų keisti į jenas ir jenų kursas krenta tol, kol pasiekia pusiausvyrą. Ši pusiausvyra atsirast tada, kai jena bus tokia pigi, jog jau bus tikimasi, kad ji vėl pradės brangti; tada laukiamas kapitalo prieaugis dėl stiprėjančios jenos pranoks žymiai mažesnę palūkanų normą su jenų indėliais. Aišku, po tokio kilimo, japonai, kurie norėjo pervesti savo indėlius į kitas šalis, to nebenorės daryti; taigi jie ir toliau laikys savo indėlius arti nulinės palūkanų normos. Trumpai pasakius, vietinis valiutos kursas tampa izoliuotas nuo esančio užsienio rinkoje, pinigų judėjimas nedaro įtakos pasirinktai palūkanų normai, nes valiutos kursas pasikeičia reikalingu dydžiu, kad sulaikytų pinigus nuo judėjimo. Tai reiškia, jog su atskira, laisvai plaukiojančia valiuta, kas yra būtinybė, kad būtų galima keisti palūkanų normą ar kitus veiksnius, kurie darytų įtaką žmonių norui padėti indėlius į skirtingas šalis, Anglijos Bankas turi reikiamas galias keisti palūkanų normą į tokią, kuri tiktų Didžiajai Britanijai. Esant atskirai, laisvai plaukiojančiai valiutai, jos kursą būtų galima keisti įvykus recesijai. Įstojus į Europos monetarinę sąjungą, Dž. Britanijos palūkanų norma būtų paskeista į tokią, kuri būtų tinkama Frankfurte esančiam Europos Centriniam Bankui, kurio manymu tai atitiktų euro zonos būseną, tačiau tai gali būti labai skirtingai nuo tos, kurioje yra Didžioji Britanija. Pavyzdžiui, jei Dž. Britanija priklausytų euro zonai, kurioje palūkanos fiksuotos ir šioje šalyje prasidėtų recesija, o kitose euro zonos šalyse recesijos nėra, Dž. Britanijos padėtis gali tapti žymiai blogesnė ir užsitęsti dėl to, kad šalis neturi galimybės sumažinti palūkanų normą. Dėl pasikartojančių ekonomikos šokų tarp Dž. Britanijos ir euro zonos, šalyje didėtų nedarbo, produkcijos ir paslaugų kainų lygis, ko nebūtų, jei ji galėtų laisvai keisti palūkanų normą11. Apibendrinant galima pažymėti, kad šalis įstodama į valiutų sąjungą, praranda galimybę naudotis monetarine politika kaip atsaku į šalies specifines makroekonomines problemas. Negalėjimas panaudoti monetarinės politikos, kaip atsako į asimetrinius ekonomikos šokus, gali būti vienas didžiausių minusų stojant į valiutų sąjungą, ypač jei asimetriniai šokai daro didelę įtaką paslaugų ir prekių kainų svyravimams ir jei šiems šokams suvaldyti skirtinguose regionuose nėra taikomi prisitaikymo mechanizmai. 4. TRUMPALAIKIAI PRISIJUNGIMO PRIE VALIUTŲ SĄJUNGOS MINUSAI: INFLIACIJA BEI IŠLAIDOS KEIČIANT VALIUTĄ Pasak R. Kuodžio12

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!