Požiūris į istoriją: Ar tu sugebėtum?

Ar tu sugebėtum? Tikras faktas, kad sugebėti parašyti istoriją ir dar tokią, kuri sudomintų didžiąją visuomenės dalį gali toli gražu ne kiekvienas, net ir labai apsišvietęs kiekvienos epochos istorikas. Galima pabandyti įsivaizuoti, kiek istorija turėjo patirti ir kiek nugalėti sunkumų, kol galiausiai pasiekė mūsų dienas. O visi šie trukdžiai kildavo dėl gyvenamosios aplinkos įtakos – t.y. tam tikrų moralinių normų, įsitikinimų, valstybėje vykdytos ar vykdomos politikos, noro išsiskirti ir dar galybė kitų priežasčių. Mums kaip istorikams jau teko pajusti ir susipažinti su šia kaita, kartais trukdavusia ištisius tūkstantmečius, o kartais amžius ar tik dešimtmečius. Bet natūraliai kyla klausimas - kaip mes patys suvokiame istoriją ir kaip ją reikėtų rašyti? Suprantu, kad sunku kalbėti apie tai šiame kaip karuselė besisukančiame pasaulyje, bet verta. Tad gal reiktų prisiminti ir pasirinkti Antikoje sukurtą istorijos rašymo būdą – pragmatizmą – ir istorija laikyti tik karinius konfliktus bei juos estetiškai bei vaizdingai aprašyti? O gal vertėtų pasisavinti viduramžių istorijos suvokimo sampratą kaip Dievo egzistencijos tęsinį arba renesansą su filologinės kritikos metodu? O kur dar istorizmas su itin glaustos istorijos rašymu, kol galiausiai nebelieka nei ką analizuoti, nei suvokti kodėl, kaip ir dėl ko taip skirtingai elgėsi praeities žmonės. Iš tiesų, istorijos rašymo bei jos suvokimo būdų yra tiek daug ir negalima vienareikšmiškai teigti, kad vienas yra teisingas, o kitas - ne. Telieka surasti tokį stilių, kuris pačiam žmogui yra suprantamas ir įdomus, todėl man priimtiniausias istorijos rašymo būdas yra susietas su Analų mokykla, o dar konkrečiau – su pirmaja jos karta. Analų mokykla susiformavo XX a. I pusėje, kai didelė dalis Europos galima sakyti buvo susipainiojusi istorijos verpetuose ir jau nebežinojo kaip ją reikėtų suvokti – ar kaip moralės, teisės ir teologijos bendražygę, ar kaip siaurą monografiją be idėjų ir pojūčių, kuriuos istorikas galėtų sukurti. Dėl to kilo begalės klausimų, o šviesos tunelio gale iš pradžių atrodė, kad irgi nesimato. Bet nebūna padėties be išeities. Tokiu, sakyčiau kriziniu, istorijos laikotarpiu Analų mokykla buvo tarsi skęstančiajam gelbėjimosi ratas. Garsiausi to laikotarpio istorikai bei Analų mokyklos įkūrėjai buvo Lucien Febvre ir Marc Bloch, kurie leido ir skleidė naujas idėjas istorijos žurnale „Annales“. Jie įnešė naują šviežio oro gūsį į istoriją. Pirmiausia reikėtų išskirti tai, kad istorija tapo interdisciplinari, o tai reiškia, kad pagaliau ji susijungė su kitais mokslais. Žurnalo bei istorikų tikslas „buvo nutraukti tradicinių mokslo sričių dominavimą ir išplėsti istorinius tyrimus metodais ir temomis, paimtais iš visuomenės mokslų. Dėmesys buvo skiriamas ne vien ekonomikai ir socialogijai, bet ir psichologijai, demografijai, statistikai, geografijai, klimatologijai, antropologijai, kalbotyrai bei medicinos mokslui. Ypač didelė reikšmė buvo teikiama studijoms, apimančioms kelias mokslo šakas.“1 Pagaliau atėjo toks momentas, kada žmonės ėmė suvokti, kad į istoriją reikia žvelgti visuminiu aspektu. Antra, būtent analų mokykla kalbėjo, rašė ir suvokė žmones kaip istorijos dalyvius laike, o tai savo ruožtu reiškė, kad buvo atkreiptas dėmesys į kiekvieno istorijos periodo žmogaus užduotus klausimus, kad šie būtų bent pabandyti analizuoti, suvokti ir netgi išsamiai paaiškinti. Tada panašiai kaip ir per istorizmo paradigmos atsiradimą įsigilinta į savitus kiekvienos epochos bruožus, juos suvokiant kaip unikalius, kitoniškus, betarpiškus Dievui bei pritaikyti kasdieniniame gyvenime. Bet skirtumas yra tas, kad istorizmas labiau gilinosi į politinę istoriją, karus, diplomatinius santykius, o kultūra ir visuomeniniai reiškiniai tapo tik antraeiliu dalyku, kas buvo nepriimtina Analų mokyklai. Mano manymu Analai ištirpdė tą istoriją ir visuomenę skyrusią ribą ir prasikirto kelią į visas žmogaus gyvenimo sritis, o ne tik į politinę. Ganėtinai sunku yra analizuoti istoriją ją regint tik iš vienos perspektyvos. Juk kaip gali spręsti apie žmogaus elgesį, mąstymą, pasaulio ir istorijos suvokimą, jei nepažvelgi giliau į jo gyvenamąją epochą, kultūrinį kontekstą, jo kasdienę buitį, rūpesčius, nuoskaudas ir džiaugsmus. Kiekvienas esamas ir būsimas istorikas ar istorikė kaip kad aš esu savaip gali, o kartais net ir turi interpretuoti faktus, aprašymus, pasakojimus ir dar daugelį unikalių dalykų, kuriuos mums pateikė istorija. Ko gero daugelis sutiktų, kad neužtenka įvykius surašyti tam tikra chronologija, nes tai būtų mažų mažiausiai nuobodu skaityti. Tad ką šiuo atžvilgiu darė analistai? Kaip ir minėjau, jiems itin svarbu buvo žmogų, visuomenę, o taip pat ir pačią istoriją pažinti laike, erdvėje, bendrame regiono ar pasaulio kontekste. Įvykai turi sietis bei paisyti eiliškumo, tačiau viską reikia pagrįsti, ne kodėl vienaip ar kitaip susiklostė tam tikri įvykiai, bet kaip, kieno pasekoje. Tai reikalinga, kad žmogus galėtų susidaryti bendrą pasaulėvaizdį ir kontekstą. Analistai istoriją stengėsi rašyti būtent pasiremdami esamais rašytiniais šaltiniais, kad faktai būtų tikri, o jei to neužtekdavo į pagalbą ateidavo kiti mokslai kaip archeologija, antropologija. Taip dalelė po dalelės užsipildydavo daugelis neaiškių istorijos spragų, kurios buvo sukeltos gal iš paprasčiausio nesupratimo ar negebėjimo naudotis viskuo, ką tik gali surasti. Taip mitinė, legendomis bei būtais ir nebūtais pasakojimais apipinta istorija iškylo į dienos šviesą. Prie analų mokyklos ir prisidėjo Fernand Braudel, kuris buvo labiau antros analų mokyklos atstovas bei prancūzų istorikas, bet žavėjosi L. Fervre darbais ir padėjo kuriant pirmąją Analų mokyklą. Jis praktiškai kaip ir Febvre ir Bloch buvo istorikas antropologas, o į istoriją įvedė itin svarbų dalyką – trijų laiko tėkmės lygmenų koncepciją istorijoje – „1) lėta, beveik nekintanti ilgųjų trukmių istorija, kurioje žmogus užmezga ir palaiko ryšius su aplinka, pastoviai atsikartojantys ciklai; 2) lėtai ritmiška, struktūrinė arba socialinė istorija. Šioje vietoje F.Braudel'is aptaria sausumos ir jūrų komunikacijos ašis, komercines distancijas, vidutinį laivų greitį, apibrėžia turgų didžius

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!