Pozityvizmo ir klasikinės minties prieštaravimai kriminologijoje. Kaip tai atsispindi kriminalinės justicijos sistemoje šiandien

 Rašto darbas Pozityvizmo ir klasikinės minties prieštaravimai kriminologijoje. Kaip tai atsispindi kriminalinės justicijos sistemoje šiandien? ĮVADAS Pavadinimą kriminologija sudaro du žodžiai – lotyniškas crimen (nusikaltimas) ir graikiškas logos (mokymas). Svarbiausias šio mokslo uždavinys – nagrinėti žymiai sudėtingesnius nei atskiras nusikaltimas reiškinius. Pavadinimą kriminologija pirmasis pavartojo 1885 m.italas Garofalo savo veikale “Kriminologija”, nors kriminologijos pradininku daug kas laiko Bekariją. Nors po kriminologijos paminėjimo ir praėjo daugiau nei šimtas metų, vieningo požiūrio į kriminologijos mokslą vis dar nėra. Nesibaigiančių aštrių diskusijų metu buvo pareikšta daugybė įvairiausių nuomonių, kas visgi yra kriminologija ir kaip ją reikėtų tyrinėti. Rusų kalbos vadovėliuose taip pat pateikiamos skirtingos kriminologijos sampratos: Kuznecova – kriminologija – socialinis teisinis mokslas, kuris tiria nusikalstamumą, jo priežastis, sąlygas ir nusikaltėlio asmenybę (taip pat manė ir Čepas), Azalija Ivanovna – kriminologija yra mokslas apie dėsningumus (o ne vardija dalykus). Pasak J. Bluvšteino: „ Galima išskirti dvi pagrindines kriminologijoje ryškiai besiskiriančių požiūrių grupes. Pirmosios grupės šalininkai teigia ,kad kriminologija – tai baudžiamosios teisės mokslo šaka arba viena iš pagalbinių baudžiamosios teisės disciplinų. Šio požiūrio šalininkai vadovaujasi įsitikinimu, kad egzistuoja dvi teisės rūšys. Pirmoji – prigimtinė teisė. Ją sudaro įstatymai, kylantys iš netinkamos žmogaus prigimties; šie įstatymai nepriklauso nuo žmonių valios ir ne visada žmonės juos suvokia. Antroji – pozityvioji teisė; t.y. įstatymai, kuriami žmonių valia. Pozityvioji teisė yra gera ir reikalinga, kai ji atitinka prigimtinę teisę. Jeigu pozityvioji teisė prieštarauja prigimtinei, tai ji visuomenei tik žalinga“. Klasikinės kriminologijos mokslui pradžią davė 1793 m. Č.Bekarija. Vienas jo veikalas “Nusikaltimas ir bausmė” yra išverstas į įvairias kalbas. Nuostata-reikia atsisakyti griežtų, žiaurių bausmių. Koncepcija-kovoti su nusikalstamumu reiškia keisti socialinę aplinką. Atsiranda statistika, nes pradedama analizuoti. Š. Monteskje - nusikalstamumas-tam tikros visuomenės bruožas. Visuomenė yra tokia kaip nusikalstamumas ir atvirkščiai-t.y. nusikalstamumą vertino pagal visuomenę. Tai buvo posūkis nuo dvasinio, vidinio įvertinimo prie visuomeninio įvertinimo. J.Bentham, sukūrė savo nubaudimo teoriją. Savo sukurtoje nubaudimo teorijoje, jis stipriai išvystė idėjas apie bausmių proporcingumą-pateikė praktines rekomendacijas kaip parinkti bausmės dydį. Šiame darbe mes nagrinėsime svarbų kriminologijos klausimą : Kaip šiandieninėje kriminalinės justicijos sistemoje atsispindi pozityvizmo ir klasikinės minties prieštaravimai kriminologijoje? Būtent todėl šį savo darbą pradėjome nuo pagrindinių pozityvizmo ir klasikinės minties apibūdinimų, kuriuos vėliau dar labiau išplėtosime ir stengsimės kuo išsamiau atsakyti į mūsų iškeltą klausimą. BENDROJI DALIS Anot Viktoro Justickio: „ Nepriklausomybės metai Lietuvai atnešė nemažai permainų ir laimėjimų, bet kartu ir nemažai negandų. Nusikalstamumas – viena iš didžiausiųjų. Stulbinanti nusikalstamumo statistika, milijonais skaičiuojama žala, daugybė nusikaltimų aukų, gyventojų nerimas, baimė, pasipiktinimas – tai didėjančio nusikalstamumo padariniai. Visuomenės nerimas skatino įstatymų leidėją, vyriausybę bei kriminalinės justicijos institucijas imtis skubių ir drastiškų priemonių. Nusikalstamumo prevencijos priemones numato kiekviena politinė partija, kiekviena vyriausybė, kuriamos ir įgyvendinamos kompleksinės kovos su nusikalstamumu programos. Nusikaltimai nuolat yra visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio centre. Šalies kalėjimai perpildyti. Milijoninės lėšos, kurios galėtų būti skirtos sveikatos apsaugai, kultūrai, verslo plėtrai, leidžiamos įkalinimo vietoms statyti ir įrengti, nusikalstamumo kontrolei, daugybei kriminalinės justicijos institucijų išlaikyti. Nepaisant visų šių pastangų, sunku pastebėti požymių, rodančių, kad pavyko užkirsti kelią nusikalstamumui – jis toliau didėja. Tiksliai ir blaiviai įvertinti padėtį, didinti nusikalstamumo kontrolės veiksmingumą, rasti tinkamesnes veiklos priemones gali kriminologija“. Būtent dėl šių aspektų kriminologija yra toks svarbus mokslas ne tik Lietuvoje, bet ir visose pasaulio šalyse. Be galo didelę reikšmę kriminologijos mokslui turėjo Švietėjų epochoje susiformavusi klasikinės kriminologijos srovė. Jos atstovai - Ž.Ruso, Volteras, Didro, ypač Š.Monteskje. Anot J.Bluvšteino; „ Fundamentaliame filosofiniame – teisiniame Š.Monteskje veikale „Apie įstatymų dvasią“ jis teigia, kad visuomenėje, kaip ir gamtoje, egzistuoja objektyvūs dėsningumai. Šie dėsningumai lemia įstatymų, tarp jų ir baudžiamųjų, pobūdį, todėl įstatymai turi keistis tik įvykus pasikeitimams visuomenėje. Suvokęs, kad nusikaltimai ir įstatymai priklauso nuo visuomeninių santykių būklės, Monteskjė žengė ir antrą žingsnį, padėjusį formuoti kriminologijos mokslą. Jis griežtai pasmerkė kankinimus ir žiaurias bausmes kaip despotiškų valstybių atributą, kuris ne tik neužtikrina realaus visuomenės ir jos narių saugumo, bet priešingai, skatina visuotinį žiaurumą ir kartu silpnina visuomenės saugumą. Monteskjė idėjos padarė didelę įtaką italų mokslininkui – teisininkui Čezarei Bekarijai, kurį drąsiai galima vadinti šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir kriminologijos tėvu“. Klasikinės kriminologijos atstovai siekė humanizuoti ir racionalizuoti iš Viduramžių paveldėtą bausmių sistemą, teigė, kad svarbiausios nusikalstamumo priežastys - žemiausių sluoksnių beteisiškumas, skurdas, taip pat iškėlė principą “geriau dešimt kaltų laisvėje, nei vienas nekaltas kalėjime” bei teigė, kad žymiai protingiau ne bausti, bet stengtis padaryti taip, kad nusikaltimas neįvyktų. Č.Bekaria savo veikale “Apie nusikaltimus ir bausmes” iš esmės sukoncentravo visus baudžiamosios teisinės, kriminologinės minties pasiekimus iki 18 a. antros pusės (1864 m.). Kaip pagrindinės idėjos paminėtinos :nusikalstamumas - priklauso nuo socialinių sąlygų; norint įveikti nusikalstamumą neužtenka vien tik tai bausmių; bausmė turi atitikti nusikaltimo sunkumo laipsnį, ir užtenka to, kad bausmės daroma žala viršytų nusikaltimo duodamą naudą; bausmės tikslas ne sunaikinti nusikaltėlį, bet padaryti taip, kad nei šis asmuo nei kiti asmenys nedarytų naujų nusikaltimų; bausmių neišvengiamumas nusikalstamumą stabdo labiau nei jų griežtinimas; nusikalstamumas gali būti mažinamas naikinant neteisingus įstatymus, teisingu teismo vykdymu, švietimu, mokymu ir auklėjimu. Kitas žymus klasikinio požiūrio atstovas J.Bentham, sukūrė savo nubaudimo teoriją. Kaip ir daugelis iš to meto autorių viena iš nusikalstamumo priežasčių jis laikė netobulus įstatymus. Savo sukurtoje nubaudimo teorijoje, jis stipriai išvystė Š.Monteskje ir Č.Beraria’jos idėjas apie bausmių proporcingumą – pateikė praktines rekomendacijas kaip parinkti bausmės dydį. Nusikaltėlį jis vertino, kaip “homo economicus”, t.y. visada racionaliai apgalvojantį naudą kurią gaus iš nusikaltimo ir žalą kurią gali patirti kai jį nubaus. Be to, jis pažymėjo, kad reikia atsižvelgti ne tik į padaryto nusikaltimo sunkumą, bet ir į nusikaltėlio jautrumą. Taip pat didelį dėmesį skyrė pataisos įstaigoms, jo siūlomas modelis (knygoje “Panoptikumas”) – kalinių izoliuotas laikymas, su stebėtoju centre, taip pat turi būti įrengtos mokyklos, dirbtuvės, kad kaliniai būtų pataisomi, perauklėjami. Dž.Hovard’as (1726-1790). Didelį dėmesį skyrė įkalinimo įstaigoms. Atsižvelgiant į jo knygą “Kalėjimo būklė Anglijoje ir Velse” Anglijos parlamentas išleido penitencinių įstaigų aktą. Pradėta vykdyti nusikaltėlių atskyrimas – vyrai, moterys, nepilnamečiai. Kaip kraštutinis jo idėjų įgyvendinimas – visiškas nusikaltėlių izoliavimas. I. Kant’as (1724-1804). Galima teigti, kad jo suformuotas atsakomybės principas vartojamas iki šių dienų. “Jei žmogus moraline prasme būna ar turi būti geras ar blogas, tai jis pats save turi daryti ar padaryti tokiu. Ir viena ir kita turi būti jo laisvo pasirinkimo rezultatas, nes kitaip jis negalės būti tuo kaltinamas, būtų nekaltas.“ Nubaudimas čia reikalingas pats savaime, nes jis viena iš teisingumo išraiškų. Nereikia ieškoti kažkokios naudos kaip nubaudimo tikslo. Bausmė turi atitikti nusikaltimą. P.Fajerbach’as (1775-1833). Vienas pirmųjų iš baudžiamosios teisės ėmė išskirti savarankiškus mokslus : baudžiamosios teisės filosofiją, baudžiamąją politiką, kriminalinę psichologiją. Teigė, kad noras daryti nusikaltimus dingsta, jei už nusikaltimą neišvengiamai patiriamas didesnis nemalonumas už tą, kurį asmuo patiria nedarydamas nusikaltimo. Kriminalines bausmes skirstė į dvi rūšis : bauginamąsias –atgrasinančias baime nuo nusikaltimo, vykdomąsias – demonstruojančias įstatymo veiksmingumą. Hegel’is (1770-1831). Atskyrė teisę (dirbtinis dėsnis) ir teisingumą (savaiminis dėsnis). Iškėlė idėją, kad žmogus pagal savo tisingumo sampratą susikuria savo teisę, elgesio taisykles, kurios ne visada sutampa su valstybės teise bei tai, kad žmogus labiau linkęs elgtis pagal savo taisykles. Iš čia iškėlė reikalavimą įstatymams, kad šie turi atitikti kuo didesnio kiekio žmonių teisingumo sampratai. Norint apibendrinti klasikinę kriminologiją yra išskiriamos trys pagrindinės šios srovės idėjos : 1. Žmogus turi laisvą valią, nusikaltimas yra jo laisvo ir racionalaus pasirinkimo rezultatas, įvertinus visus už ir prieš; 2. Bausmės turi būti ne absoliučiai sugriežtintos, o tik tiek, kad atsvertų nusikaltimų duodamą naudą; 3. Bausmių griežtumas daro nusikaltimą nepatrauklų, nepriimtiną. Daugelis šių idėjų yra filosofinės, nelabai pagrįstos konkrečios empirinės informacijos tyrinėjimu. Ir šiandien šios idėjos dažnai yra baudžiamosios teisės bei kriminologijos pagrindas daugelyje valstybių. Ko gero, jos populiaresnės tarp baudžiamosios teisės ir politikos atstovų. „Kiekvienas mokslas – tai ilgesnio ar trumpesnio žmogaus minties vystymosi rezultatas. Jis atsiranda nuomonių kovoje: vienas koncepcijas keičia kitos, tai, kas kažkada atrodė neginčitina tiesa, vėliau traktuojama kaip klaida; tai, kas iš pradžių buvo tik kritikuojama ar net kėlė šypseną, vėliau neretai pasirodydavo tiesa.“ – J.Bluvšteinas. būtent dėl tokių priežasčių XIX a. atsirado naujos kriminologinės idėjos, bendrame pozityvistinio mokslinio metodo suklestėjimo kontekste bei klasikinių teorijų idėjų realizavimo nepasitenkinimo kontekste. Beveik vienu metu atsirado dvi pozityviosios kriminologijos kryptys. Skirtingai nuo iki tol buvusių idėjų, čia pagrindinis dėmesys buvo kreipiamas į objektyvius įvykius, procesus visuomenėje, į tam tikras žmonių savybes – empirinę medžiagą, kurią galima moksliškai nustatyti, išmatuoti ir ištirti, rasti paaiškinimus, atskleisti dėsningumus. Sociologinė kryptis P.Geri (1802 – 1866) Prancūzijos justicijos ministras. 1827m. Prancūzijoje išleidžiamas pirmasis baudžiamosios statistikos leidinys. Jame buvo nustatytos kai kurios nusikalstamumo charakteristikos : nusikaltėlių pasiskirstymas pagal amžių, nusikalstamumo lygis vargingiausiuose rajonuose yra žemiausias, nusikalstamumas buvo susietas su auklėjimo defektais. L.Ketle (1796 – 1874) Belgų matematikos profesorius. Atlikti nusikalstamumo tyrimai parodė, kad nusikalstamumas palyginti mažai kinta, tiek kiekiu, tiek kokybe. Pasiūlė tokį dėsningumą, kad nusikalstamumas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!