Postmodernizmas konspektas

XX a. antroje pusėje radosi naujas terminas – postmodernizmo literatūra, – nurodantis naujus pokyčius Vakarų kultūroje bei literatūroje. Kaip specialus literatūros istorijos terminas (isp. „postmodernismo”) pradėtas vartoti ispaniškai kalbančioje Amerikoje ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, greitai jis pavartotas ir Šiaurės Amerikoje. Sąvoka įsitvirtina, kai pasirodo E. Toinbio kūrinys „Istorijos studijos” (A. Toynbee, “A Study of History”, 1947). Šiam autoriuipostmodernios eros pradžia reiškia Naujųjų laikų pabaigą. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje amerikiečių literatūrologai postmodernizmo sąvoką vartojo tik kaip neigiamą apibūdinimą. Vėliau neigiama prasmė pamažu nyksta. Dažniausiai „postmodernizmo literatūra” buvo priešinama „sustabarėjusiai” ir „dogmatinei” XX a. pirmosios pusės modernizmo literatūrai. „Postmodernizmo” terminas bei literatūra dar ir dabar neturi griežtų ir tikslių kontūrų, tačiau kurios ne kurios tendencijos yra apčiuopiamos.
Postmodernizmo fenomenas pradeda rastis tuo metu, kai, daugelio tyrinėtojų nuomone, Vakarų kultūra išgyvena vertybių krizę. Buvusių civilizacijos vertybių destrukcija, vis didesnis nihilizmas dvasinių vertybių atžvilgiu privertė daugelį kultūrologų, filosofų įkyriai kartoti „krizės”, „mirties” ar panašius pasakymus, liudijančius apie naujausią nihilizmo bangą žmonių sąmonėje. Greta šių teiginių yra gajūs kiti, į juos panašūs: „literatūros saulėlydis”, „Vakarų filosofijos pabaiga”. Garsieji Vakarų literatūrologai aiškina, kad miršta ir pats autorius – tarpininkas, kalbos tekstų „retransliatorius”.
Visa šita reiškia, kad atsisakoma vienareikšmio požiūrio į klasikinę Vakarų kultūrą, einama prie naujo požiūrio, kuris skelbia meno, literatūros pliuralizmą, stilistinį pliuralizmą, naujų principų įvairovę. Tai lūžio momentas, kai radikaliai keičiasi nusistovėjusio europinio meno principai, vertinimai. Postmodernizmas yra „epochinis perversmas, radikali kultūros paradigmų ir dvasinių orientyrų kaita, kurių dar nesuvokėme” (A. Andrijauskas).
Postmodernistiniame mene vis didesnį svorį įgyja Rytų filosofijos pagimdytos vertybės, iki šiol pakankamai neįvertintos Vakaruose, rytietiško mąstymo stilius, neadekvatus Vakarų racionalumui, taip pat estetiniai idealai ir meninės formos, kurios kristalizavosi neeuropinėse civilizacijose, t.y. kitose kultūrose, anksčiau nepripažintose ar neįvertintose.
Vienas iš postmodernizmo požymių yra intertekstualumas. (Šio termino kūrėja J. Kristeva jį taip apibūdina: „Intertekstualumu mes vadiname tokią tekstų žaismę, kuri vyksta tiktai vieno teksto viduje. Specialistui intertekstualumas yra...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!