Platono „Puota“ analizė

Perskaičiau Platono „Puota, arba apie meilę“ knygą ir papildomai remsiuosi Skirmanto Jankausko knygos „Platonas: filosofavimas grožio akivaizdoje“ mintimis. Remdamasi Platono knyga aptarsiu atskleistas teorijas apie dievą Erotą bei meilės sampratą, o S. Jankausko kūriniu pagilinsiu argumentus.

Šiais laikais diskutuoti apie meilės sampratą žmonėms atrodo paprasta, kadangi visi ją patiriame. Meilė draugui, augintiniui, antrai pusei, šeimos nariui, veiklai ar daiktui skiriasi, tačiau šis veiksmas apibūdinamas tuo pačiu žodziu visais atvejais. Žodis meilė aprėpia be galo daug minčių ar veiksmų, todėl priverčia giliai mąstyti apie jos sampratą. Platonas savo knygoje „Puota, arba apie meilę“ pristato įvairių minčių ir teorijų apie įsimylėjelius, jų santykius ir ryšius, atsiradimą. Šias idėjas aptarsiu ir pasinaudosiu S. Jankausko „Platonas: filosofavimas grožio akivaizdoje“ knygos mintimis.

Į puotą pas tragiką Agatoną susirinko Atėnų intelektualai. Puota daugelio dalyvių apsisprendimu nebus eilinės išgertuvės: nuspresta vakaro tema - meilės dievo Eroto aukštinimas. Pasisakymo metu atskleidžiamas kiekvieno sąvas supratimas apie meilę. Visiems susėdus ratu, kiekvienas turėjąs pasisakyti iš eilės. Pirmasis pradeda Fraidas. Liaupsindamas Erotą kaip seniausią iš dievų, jis prieina prie įsimylėjelio. Atskleidžia kaip įsimylėjusysis dėl savo klaidos labiausiai gėdijasi prieš mylimąjį, nei kitus: “...kalbu apie įsimylėjusį vyrą: pagautas darąs ką nors negražaus ar nevyriškai nesugebėdamas apsiginti ir iš kito ką nors gėdingą patirdamas, jis nei tėvo, nei draugų, nei kito ko akivaizdoje nekentės taip skausmingai, kaip prieš savo mylimąjį.” Svarbūs asmenys yra tėvas, draugai, tačiau meilėje svarbiausiu tampa mylimasis, prieš kurį labiausiai gėda. Jo nuomonė tampa svarbiausia. Kaip matome, Fraidas pabrėžia, kad sumišęs būna įsimylėjusysis, kuris nebemato nei tėvo, nei draugų, tik mylimąjį, ir baimę būti jojo pasmerktam. Fraidas toliau teigia, jog mylimųjų sumišimas yra tada, kai pasiryžtama mirti dėl mylimojo: “Negana to, tik mylintieji sutinka numirti už kitą“. Po Fraido tęsė Pausanijas. Jis pradžioje panoro išsiaiškinti, kurį dieva liaupsinti, mat jo nuomone yra du Erotai - liaudiškasis ir dieviškasis. Įdomu tai, jog liaudiškuoju vadinamas tas Erotas, kuris :”...labiausiai myli jų kūną nei sielą, galiausiai pasirenka kuo kvailesnį taikinį, siekdamas vien atliktiveiksmą...” Taigi liaudiškajam Erotui rūpi tik pats veiksmo atlikimas, nesigilinant nei į kito sielą, nei protą - svarbiausia yra kūnas, nesvarbu ar gražus, ar ne. Tai trumpalaikė meilė, kuriai išblėsus tariamasis įsimylėjelis ieško naujos meilės apraiškų, naujų kūniškų įspūdžių. Tokį įsimylėjelį Pausanijas vadina bloguoju. Žinoma, galima su tuo sutikti - juk tas, kuriam rūpi tik patenkinti savo kūniškuosius meilės poreikius, nėra geras kito atžvilgiu, kuris galbūt yra „dieviškosios” meilės ieškotojas. Pausanijas daug dėmesio skiria meilės supratimui kitose šalyse. Dėl pastarųjų šalių meilės nesupratimo jis už viską kaltina godumo taisykles:”...kur tenkinti įsimylėjelius laikoma gėda, tai remiasi šią tasyklę iškėlusių žmonių ydingumu: valdovai pernelyg godūs valdžios, o pavaldiniai stokoja vyriškos drasos, na, o be išlygų gražiu tai skelbianti tasyklė iškelta tingios dvasios žmonių kraštuose.” Idomi griežtai nubrėžta Pausanijo nuomonė, kad įsimylėjelį tenkinti galima tada, kai kiekvienas kažko išmoksta iš vienas kito pasisemia išminties ar ko kito. Manau, jog visada galima kažko pasisemti iš mylinčiojo, tačiau tai nevisada gali būti tik geros savybės. Taigi iš mylimojo galima pasisavinti ir gero, ir bogo, tik pats turi atsirinkti, kas tinkama, o kas ne. Eriksimachas, kalbėdamas apie dievą Erotą pabrėžia, jog jis valdo viską – net mediciną - ir yra dviejų esybių - geras ir blogas: “Žodžiu, ir muzikoje, ir medicinoje, ir visuose žmogiškuose bei dieviškuose reikaluose reikia žiūrėti dviejų Erotų, - mat abiejų ten esama.” Eriksimachas pritaria dviejų pusių egzistavimui. Taip pat ir Aristofanas pateikia įspūdingą teoriją teigdamas, jog pradžioje buvę trys žmonių lytis : moteriška, vyriška ir androginų. Įdomius svarstymus moterų meile moterims ir vyrų meile vyrams jis priskiria androginams. Androginai nepakluso dievams, užtai jie sumanę nubausti androginus. Bausmės išradėjas buvo Dzeusas: “Atrodo, būsiu radęs išeitį, kad ir žmonės išliktų, ir apsilpę liautųsi šitaip šėlioję. Tuoj aš juos, -pažadėjo jis, - kiekvieną perpjausiu pusiau: pasidarys silpnesni, o drauge ir mums naudingesni, nes padidės skaičius!Vaikščios jie tiesiai dviem kojom. O jei pamatysime, jog vėl šėlsta ir nesiteikia ramiai elgtis,- dar sykį perpjausiu perpus, tada šokinės viena koja.”. Taigi juos perpjovus androginai pradėjo mirti vienas po kito, ir vien dėl to jog negalėjo išgyventi be savo antrosios pusės. Ši Aristofano istorija apie dievų sumanymą atskleidė tiesą, kaip žmonės negali išgyventi be savo antrosios pusės, be meilės jai. Mano nuomone kiekvienas žemėje turime antrąją puse, tik nežinia kur. Aristofanas teigia, jog ne kiekvienam pavyksta ją per gyvenimą surasti. Taip pat jo nuomone meilė ir yra kilusi iš to, jog kadaise buvome androginų lyties, todėl suradę savo mylimąjį niekur nuo jo nenorime trauktis, trokštame būti amžinai kartu lyg vienas asmuo. Tai paaiškina kančią netekus mylimojo, nes tai yra antros pusės praradimas. Taigi iš Aristofano pasisakymo paaiškėja, jog yra trejybė, anaiptol nei sakęs Eriksimachas, kuris matęs dvi puses. Aganoto pasisakymuose atsiskleidžia tai, jog aistros, geidulio, traukos kaltininkas yra santūrumas, kuris traukia žmones. Aganotas teigia: ”Sutariama juk, kad santūrumas tai galia aistroms ir geismams.“ Jis buvo vienintelis, įžvelgęs vakaro temos klaidas, kurias darė pastarieji, kalbėję apie Eroto gėrį kitiems. Po Aganoto kalbos sekusi Sokrato kalba visus nustebino visiškai atskleisdama vakaro temą apie dievą Erotą. Perpasakodamas savo pokalbį su Diotina, jis visus šokiruoja atskleisdamas teisybę apie Erotą, jo prigimtį: ”Gimęs iš Ištekliaus ir Skurdybės, Erotas susilaukė štai tokio likimo: pirmiausia jis amžinas skurdžius ir toli gražu nei švelnus, nei gražus, kaip paprastai mano žmonės.” Pasakojama visiškai kitokia Eroto pusė. Galima teigti, jog ne tokia graži, kaip ankšiau liaupsinančiais pasakojimais pasakojo susirinkę vyrai. Tačiau palaipsniui prieinama ir prie jo dvipusybės - jis apibūdinamas nei mirtingasis, nei “maruolis”. Tačiau Erotas toliau įžvelgiamas kaip kažkas tarp tų dviejų pusių, ne priskiriamas nei prie vienos, nei prie kitos, kaip ir grožis, jo supratimas. Kiekvienas supranta jį skirtingai, visų požiūriai nesutampa. Tą ir pasakoja Diotina: ”Grožis nesirodys jam nei lyg koks veidas, rankos ar kita kokia kūno dalis, nei lyg kokia kalba ar mokslas; manding nesirodys nei kame nors kitame,- antai gyvūne, žemėje, danguje ar kur kitur,- bet tik pats savaime, amžinai savyje vienalytis.” Toliau ji Sokratui pasakoja apie meilę, pabrėžia, jog visi viską vadina meile, nesvarbu kokia jos rūšis būtų. Mano nuomone ji nori pasakyti, kad viskas, kas gera, gražu ir sąžininga, yra vadinama meile. Jausmai, sukelti grožio bei gėrio juk tokie skirtingi, o visi jį suplaka į vieną žodį. Toliau vakarą sudrumstes Alkibiadas pradeda liaupsinti Sokratą neatitrukdamas nuo vakaro temos. Pasakodamas kaip norėjo suvilioti Sokrata jis parodo kaip žmonės sugeba apsimetinėti, o kitas lieka nesupratęs kuo tam žmogui esąs. Alkibiado atsivėrimas apie Sokratą užbaigia vakaro diskusiją skaudžia tiesa, jog ir meilė būna žiauri, nesuprantama ir skaudinanti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!