Platono sielos samprata

1. Įvadas Sielos egzistavimu buvo domimasi nuo neatmenamų laikų. Įvairūs mąstytojai siekė suprasti ją, įrodyti jos egzistavimą. Buvo daug svarstymų ar siela iš tiesų egzistuoja, bet buvo sutarta, kad vienokiu ar kitokiu pavidalu ji yra. Vienas iš pirmųjų filosofų prakalbusių apie sielą buvo Talis (625-547 m.pr.K.). Jo teigimu pagrindinė sielos savybė yra judrumas. Vėlesnio laikotarpio mąstytojas Pitagoras (570 - 500 m.pr.K.) tikėjo sielos reinkarnacija. Šie du ir ankstesni mąstytojai apie sielos kilmę nekalbėjo. Ko gero pirmasis apie tai prakalbo Heraklitas (544 – 484 m.pr.K.) jo manymu siela atsiranda iš vandens ir po mirties virsta vandeniu. Jis teigė, kad kuo siela sausesnė, tuo žmogus yra išmintingesnis, nes prigėręs žmogus turi drėgną sielą ir negeba savęs valdyti. Po Heraklito filosofai bando pateikti savo nuomonę apie sielos kilmę:  Zenonas laikėsi pozicijos, kad žmogus yra kilęs iš žemės, o jo siela yra karšto ir šalto, sauso ir drėgno mišinys; Demokritas teigė, kad siela sudaryta iš subtiliausių atomų. Po Demokrito sekė Sokratas, kuris kvietė žmones atsigręžti į sielą ne kaip į materialų reiškinį, o kaip į moralinio tyrumo „talpyklą“. Po jo sekęs Platonas dar labiau išplėtė ir įtvirtino sielos sampratą. Sielą jis palygino su sparnuotu vežimu. Apie šio mąstytojo sielos teorijas ir sampratas, ir kalbėsiu šiame darbe. Dar svarbu paminėti ir, Platono mokinį, Aristotelį, kuris savo kūrinyje „Apie sielą“ pačią sielą apibrėžė tokiais veiksmais: maitinimu, jutimu, mąstymu ir judėjimu. Šio darbo metu nagrinėsiu Platono sielos sampratą, kuri atsispindi jo kūrinyje „Faidonas“ bei remsiuosi kitais jo kūriniais, kuriuose kalbama apie sielą. 2. „Faidonas“ 2.1. Kūrinio „Faidonas“ apžvalga 2.1.1. Mirties samprata Šis kūrinys nuo ankstesnių Platono kūrinių skiriasi tuo, kad kūrinio pasakotojas yra Faidonas, o ne Sokratas, nes pasakojimo metu Sokratas jau yra miręs, o Faidonas buvo mirties dienos įvykių liudytojas. Fiadonas, Sokrato mirtį ir paskutinius jo pamokymus, perpasakoja flijuniečiams (miestelio gyventojai, kurie buvo Sokrato pasekėjai). Kurinio pradžioje pasakojama, kad Sokratas išsakė tokį teiginį: „Bijau, kad kiti nemato, jog žmonės, kurie rimtai užsiima filosofija, tie žmonės siekia tik vieno – numirti ir nebegyventi.“(64a) Tokio filosofo siekis yra puoši ne savo kūną, o sielą. Ją lavinti ir įvairiapusiškai ugdyti, nes po mirties mes liksime tik su savo siela ir nuo to, kokia ta mūsų siela bus, priklauso, kur mes pateksime po mirties. Sokratas išsako mintį, kad sielos, kurios yra labai prisirišusios prie savo kūno, po mirties vaidenasi žmonių pasaulyje. Jos neranda ramybės būdamos be kūno, todėl blaškosi tarp dviejų pasaulių – mirusiųjų ir gyvųjų. Kodėl mums yra svarbu puoselėti sielą, o ne kūną? Pasak Sokrato kūnas nuolat trukdo mums pažinti tikruosius daiktus ar reiškinius, tokius kokie jie yra iš tikrųjų. Čia pasiremiama antikos poetais, kuriu teigimu mes negalime nieko aiškiai nei matyti, nei girdėti. Todėl tam, kad sieloje atsivertų kuri nors iš esybių, tai reikia atsisveikini su kūnų. Tai reiškia ne nusižudyti ar kitaip atimti sau gyvybę, bet stengtis nepaisyti kūno pojūčių ir teikiamų malonumų bei skausmų bangavimo. Sokratas kviečia susimąstyti ir suprasti, kad tai ką mums diktuoja kūnas nėra tiesa. Kūnas yra sielos kalėjimas ir reikia stengtis ją vaduoti iš jo. Kodėl yra pavojinga tai, kad kūnas prisiriša prie sielos? Dideliais džiaugsmais ar skausmais, kūnas prisitraukią sielą prie savęs ir tarytum ją prikala. Tuomet siela ima manyti, kad tai ką patiria kūnas yra tiesa. Nors Sokrato teigimu, tiktasis pažinimas ir tiesa yra tai, ką siela gali patirti be kūno. Taip yra išaiškinama, kodėl filosofai yra kuklūs ir „nulinės veido išraiškos“, nes taip yra nuslopinamas malonumų ir didelių skausmų bangavimas, kuris žmogui trukdo pažinti tikruosius dalykus. Taip pat ir paaiškinama tai, kodėl filosofas siekia „numirti ir nebegyventi“ (64a) ir Sokratas priduria: „būtų kvaila visą gyvenimą tik šito vieno dalyko trokšti, o , jam atėjus, sielvartauti dėl dalyko, kurio nuo seno troško ir kuriam gyveno.“(64a) Dėl visų šių išvardytų priežasčių, pats Sokratas savo mirtį pasitinka labai ramiai. Jis be jokių pasipriešinimų ir neapsunkindamas nei darbo žmogui, kuris jam įdavė nuodus, nei savo pateis išėjimo, nes jo manymu prieš mirtį reikia būti susikaupus. Šitokį jo ramų ir neapipinta jokiomis pomirtinėmis baimėmis išėjimą, būtų galima interpretuoti taip, kad pats Sokratas visada teigė: „žinau, kad nieko nežinau“. Mirtis dažnai žmones gąsdina dėl to, nes mes nežinome kas ten laukia ir kas įvyks, tačiau Sokratas suprato, kad ir būdamas gyvas ir gyvendamas žemėje irgi nieko nežino, todėl pomirtinis gyvenimas jam yra tokia pat nežinomybė kaip ir gyvenimas būnant gyvam, tik pasikeičia erdvė. 2.1.2. Priešybės „Ar būtinai taip yra, kad, kas turi ką nors priešinga, atsiranda ne iš ko nors kita, kaip iš savo priešybės?“ (70e) taip Sokratas pradeda dėstyti savo teoriją apie priešybes. Ji nori savo pašnekovams įrodyti, kad siela yra nemirtinga. Pradžioje jis pateikia keletą pavyzdžių apie didelius ir mažus dalykus. „O kai atsiranda kažkas mažesnio, ar ne iš anksčiau buvusio didesnio vėliau atsiranda kas nors mažesnio?“ (71a), šitai galima būtų paaiškinti taip: tam tikri dalykai tampa didesni dėl to, nes už juos yra kažkas mažesnio. Tam tikro daikto negalėtume įvardinti, kaip didelio, jei nebūtų jo su kuo lyginti, tai yra jei nebūtų mažesnio dalyko už didįjį, tai jo negalėtume vadinti didelio. Ir šis daikto apibūdinimas yra kintantis, nes bet kada gali atsirasti kažkas didesnio ir tuomet daiktas buvęs dideliu tampa mažas didžiojo atžvilgiu, bet jis vis tiek yra didesnis už tą kuris yra jam mažesnis. Pateikiama ir daugiau pavyzdžių „kas nors silpnesnis atsiranda iš kažko stipresnio, o kas nors lėtesnis – iš greitesnio“ (71a), išnagrinėjus visus šiuos pavyzdžius yra prieinama išvada, bendrai Sokrato ir jo pašnekovų, „kad viskas atsiranda tokiu būdu: priešingi dalykai iš priešingų“ (71a). Iš to Sokratas išveda dar vieną išvadą: „kad tarp dviejų, esant dviems priešybėms, esama ir dviejų atsiradimų – iš vieno į kitą, o iš pastarojo vėl į pirmą, kaip tarp didesnio ir mažesnio esama augimo ir nykimo“ (71a-71b). Taip pradeda gvildenti sielos ne mirtingumo įrodymą, nes iš mirties atsiranda gimimas, o iš gimimo atsiranda mirtis ir pastebima tai, jog jei tokia sąveika nevyktų, tai visi tik mirtume. 2.1.3. Sielos ne mirtingumo įrodymas „Mokymasis mums yra ne kas kita, kaip prisiminimas“ (72e) šis Sokrato teiginys įrodo tai, kad siela į mūsų kūną atkeliavo iš kažkur jau, tai yra iš idėjų pasaulio. Iš tiesų mes negalime žinoti ar mūsų siela atkeliavo tiesiai iš idėjų pasaulio ar reinkarnavosi iš kito kūno. Manoma, kad siela idėjų pasaulyje gyvena tik vieną karta prieš patekdama į pirmąjį kūną ir ten daugiau nebegrįžta. Tačiau net ir nugyvenusi daugybę skirtingų gyvenimų, siela vis tiek geba prisiminti tai kas buvo idėjų pasaulyje. „Sielos buvo ir anksčiau, dar neatsiradusios žmogaus pavidale. Buvo atskirai nuo kūno ir turėjo pažinimo galią“ (76e), todėl galima teigti, kad pagal Sokrato arba kūrinio autoriaus Platono mąstymą, vienintelis tikras pažinimas egzistuoja tik idėjų pasaulyje, o visą tai, ką mes savo šnekamojoje kalboje, vadiname pažinimu, tėra tik prisiminimas to, ką mūsų sielos jau seniai pažino, būdamos idėjų pasaulyje. 2.1.3.1. Pirmasis bandymas įrodyti sielos nemirtingumą. Kūnas priklauso regimajai esybei, o „siela labiau už kūną panaši į neregimą rūšį“ (79b). Tad siela yra šeimininkė, o kūnui „prigimtis liepia vergauti savo šeimininkui“ (80a), tai yra sielai. Viskas, kas iš prigimties geba valdyti ir vadovauti yra Dieviška, o žinoma, kad tai kas yra Dieviška niekada nenyksta ir nemiršta. Todėl prieinama išvados, kad siela būdama Dieviško prigimties ir gebėdama valdyti yra nemirtinga. Tuomet, Kebėtas iškelia klausimą, apie tai, jog mūsų siela nuolat keliauja iš vieno kūno į kitą ir kuris atsiskyrimas nuo kūno, ar kitaip mirtis, yra sielai paskutinis ir atneša pražūtį? 2.1.3.2. Antrasis ir gilesnis bandymas įrodyti sielos nemirtingumą. Sokratas sako, jog jeigu mes jau priėjome išvados, kad siela yra nemirtinga, tai nesvarbu, per kiek kūnų ji bekeliautų, ji vis tiek dėl šito netampa labiau pažeidžiama ar mirtinga. Ir čia yra vėl grįžtama prie priešybių paaiškinimo. Ir kalbama, jog puolama priešybė leidžiasi bėgti traukdamasis arba jai prisiartinus žūva, bet nesutinka, likdamas ir priimdamas priešybę, tapti kitu nei iki šiol buvo. Pateikiama keletas pavyzdžių: „sniegas priėmęs šilumą niekada nebebus tas pats, kas buvo“ (103d). „Taip pat ir ugnis, jei prie jos prisiartins šaltis, arba išsikels, arba žus, tačiau niekada nepajėgs, priėmęs šilimą, vis dar būti tas pats, ugnis ir kartu dar šalta.“ (103d) ir toliau pereinama prie sielos. Sokratas klausinėdamas Kebėtą bando išaiškinti sielos nemirtingumą. „Siela, kai ką nors užvaldo, visada ateina į šį daiktą nešdama gyvybę“ (105d), o „priešinga gyvybei“ (105d) yra mirtis. „Kas nepriima mirties“ (105e) yra įvardijamas, kaip nemirtingas. Todėl „siela niekados nepriims priešybės to, ką visuomet suteikia“ (105d) ir iš to galime daryti galutinę išvadą, jog siela yra nemirtinga. 3. Straipsnio analizė Kad dar labiau atskleisčiau šio Platono kūrinio sielos nemirtingumo įrodomus, remsiuosi Skirmanto Jankausko straipsniu „“Faidonas“: sielos nemirtingumo įrodymų struktūra ir prasmė“. Straipsnyje teigiama, kad Platonas imasi gvildenti sielos nemirtingumą galimai dėl to, kad gedi dėl savo mokytojo Sokrato mirties ir ieško paguodos. Tačiau manoma, kad šis Platono kūrinys stabilizuoja antikos filosofiją. Taip pat, straipsnyje teigiama, kad Platonas kūrinyje pateikia keturi sielos nemirtingumo įrodomus - dialektinis, gnoseologinis, ontologinis ir aksiologinis. Pirma yra aptariamas dialektinis sielos nemirtingumo įrodymas, jis yra siejamas su priešybėmis, ir tai jau aptariau anksčiau nagrinėdama kūrinį. Antrasis sielos nemirtingumo įrodymas yra gnoseologinis: „pažinimas yra atsiminimas: „ką dabar prisimename, mes kažkur prieš tai jau esame pažinę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!