Platono filosofijos bruožai kūrinyje "Valstybė"

PLATONO FILOSOFIJOS BRUOŽAI Kūrybinga senovės graikų mintis jau iki Platono buvo sukūrusi teorijas, kurios iki šiol stebina problemų kėlimo drąsa.Graikai jau turėjo Heraklito, pitagoriečių, elėjiečių ir kitas filosofines mokyklas, kurių tolesnė raida atvėrė kelią filosofinių sistemų formavimuisi. Ilgai dominavęs gamtamokslinis pasaulio aiškinimas savo viršūnę pasiekė Demokrito materializme. Idealistinio mąstymo pradmenis atsiskleidė sofistų ir Sokrato filosofijoje. Juos išplėtojęs, Platonas sukūrė savo filosofiją-objektyvųjį idealizmą. Nuo tada filosofijoje ir atsirado platono linija. Platonas ieškojo tiesos, gėrio, grožio ir kitų idealų, kurie jo filosofijoje yra glaudžiai susiję. Jie analizuojami pačiais įvairiausiais aspektais. Siekdamas tuos idealus pagrįsti teoriškai, Platonas ieškojo visuotinių stabilių pagrindų, kurie padėtų paaiškinti pasauliui, žmogų, pažinimą, gyvenimą. Bet Platono tarsi nedomino tai, ką jis matė. Mąstymo ir fantazijos galiomis jis kūrė abstrakčius idealus, kuriuos įgyvendinti patikėjo valstybei. Todėl visa Platono filosofija glaudžiai susijusi su valstybės teorija. Galima manyti, kad sudėtingus teorinius ieškojimus jis buvo pajungęs vienam tikslui- valstybės problemų sprendimui. Platono filosofijos specifiką didele dalimi nulėmė konkreti istorinė situacija ir aplinka, kurioje jis gyveno. Visas Platono gyvenimas buvo susijęs su Atėnų miestu-valstybe. PLATONO KŪRYBA Platono kūriniai-dialogai-išliko visi. Jų turinį,pagrindą, kaip tiktai ir sudaro tai, kas iš tikrųjų šiandien visai pagrįstai gali būti traktuojama kaip naujų vertybių, vertybinių orientacijų, dorovinių normų, idealų diegimas bei jų teorinis(filosofinis) pagrindimas. Juose, šiuose Platono kūriniuose, su didele menine įtaiga atsispindi ir visa tai, ką esame įpratę laikyti tiesos ieškojimu, bandymu surasti loginį pagrindimą toms vertybėms, kurios kaip tik tai ir atskiriančios žmogų nuo gyvulio, o daiktų ir reiškinių pasaulį- nuo vertybių visatos, kurios kūrėju ir piliečiu taip pat yra tik žmogus. Pavyzdžiui, Platono dialogai “Apologija”, ”Kritonas”, ”Ionas”, ”Lachetas”, ”Charmidas”, ”Eutifronas”, “Lisijas”, “Pratagoras”, ”Gorgijas”, “Eutidemas”, ”Kratilas”, ”Menonas”,- tai ne tik kūriniai, kuriuose jų autorius, Sokrato lūpomis, ginčijasi su sofistais, bet ir veikalai, kuriuose diegiamos, bandomos pagrįsti tam tikros etninės, estetinės vertybės, joms atstovaujama ir dėl jų kovojama. Šie kūriniai traktuotini ir kaip Platono ontoetinės (filosofijos ) tikrovės koncepcijos išklotinė, loginė- sisteminė josios eksplikacija. Mokymas apie idėjas ir jų ryšį su visuomene, su žmogumi pagrindžiamas dialoguose “Puota”, ”Fedonas”, “Valstybė” (2-10 knygos), “Teaitetas”, ”Parmenidas”, ”Faidras” ir pan. FILOSOFIJOS ESMĖ IR PRASMĖ PLATONO “VALSTYBĖJE” Platono “Valstybėje”- pagrindiniame šio genialaus senovės graikų mąstytojo veikale, sudarytame net iš dešimties knygų, ne tik atspindi tiek žemiškosios socialinės ir politinės santvarkos idealai, kuriuos dialogo autorius laikė geriausiais ir teisingiausiais, bet ir jų, kaip metafizinio vaizdinio, Valstybės Idėjos- supratimas. “Platonas prisipažįsta,- pažymi J. Goudas,- kad moralė, turinti daugybę praktinio pritaikymo sričių, po to, kad nei viena iš jų nepajėgė susiliesti su aukštąja, specialiąja sritimi, nepagelbėjo metafizikui”. Taigi šį tikslą- kad dorovės, Gėrio idėja, arba tai, ką dar Sokratas yra įvardijęs kaip “arete”, įgautų ontoetinį turinį- Platonas ir realizuoja “Valstybėje” bei vėlesniuose savo kūriniuose. “Tačiau graikiškasis žodis arete (lotyniškai “virtus”), kurį verčiame dorybe, galėtų dar reikšti gerumą, tinkamumą, arba net tai, kas apibūdina dalyko esmę”,- pabrėžia K. Rickevičiūtė. “Valstybėje” dorovės, arba moralumo, idėja priverčiama darbuotis aukštosios metafizikos labui. O iš tikrųjų- ir tą reikia ypač pabrėžti- savo utopine valstybės idėja, teoriniu- filosofiniu jos projektu Platonas siekė tik vieno tikslo: padaryti taip, kad tai, ką jau mokytojas išsakė savo paties teisme ir kas Platono aprašyta “Apologijoje”,- taptų tikrove. Platonas- ir tą ypač derėtų pabrėžti- šios Antikos mąstytojų suformuotos filosofinio mąstymo apie tikrovę, būtį, visatą tradicijos irgi nesugebėjo įveikti, sulaužyti, pakeisti ją kitokia pasaulio regėjimo paradigma. Jo “Valstybė”- tai projektas, kaip ir kuria linkme reikėtų siekti situaciją pakeisti. Todėl Platonas ir siūlo valstybės ir visuomenės idealiam, harmoningam sutvarkymui panaudoti ne turto, kilmės ar dar kokį nors kitą principą, o būtent iš kosmo prigimties išplaukiantį ontoetinį- grožio, gėrio, tiesos ir teisingumo- principą. Tik toks žmonių suskirstymas į luomus ir pareigas valstybei ir visuomenei esąs suderinamas su šia kosmo, universumo prigimtimi, jos nubrėžta ir privaloma žmogui gyventi tvarka. Pažiūrėkime, ką apie tai sako pats Platonas savo “Valstybėje”: “Pirmiausia pamėginsiu įtikinti pačius valdovus ir karius, o paskui ir kitus piliečius, kad jie tik susapnavo, jog patyrė ir išgyveno visa tai, ką mes jiems įdiegėme, auklėdami ir lavindami juos, o iš tikrųjų jie tuo metu buvo po žeme, auginami ir formuojami jos gelmėse- ir jie patys, ir jų ginklai, ir visa jų apranga. Kai jie buvo baigti, žemė, jų motina, išleido juos į pasaulį. Todėl ir dabar šalimi, kurioje gyvena, jie privalo rūpintis kaip motina ir žindyvėm ir ginti ją, jei kas užpuls, o kitus piliečius laikyti broliais, nes jie ir gimė iš žemės”. Taigi, kaip matome, socialinių piliečių lygybė ir brolybė čia bandoma pagrįsti jų kraujo ir kilmės iš gimtosios žemės vienybe. Tuo pačiu argumentu, kaip principu, Platono grindžiama ir luominė jo idealiosios valstybės nelygybė: “Nors jūs, valstybės piliečiai, visi esate broliai- sakysiu jiems tęsdamas mitą,- bet dievas, lipdydamas tuos iš jūsų, kurie bus tinkami valdyti, įmaišė aukso, todėl jie yra vertingiausi; lipdydamas jų padėjėjus jis įmaišė sidabro, o žemdirbius ir įvairius amatininkus- geležies ir vario. Jūs visi esate giminingi, bet vaikus dažniausiai gimdote panašius į save, nors gali atsitikti, kad iš aukso gims sidabro vaikas, o iš sidabro- auksinis;…” Suprantama, Platonas nėra toks naivus, kad tikėtųsi, jog šiuo, iš finikiečių, ar kitų kraštų tautų pasiskolintu mitu priverstų patikėti atėniečius. Kaip tik dėl to jis ir priduria: “Sakyk, kaip priversti patikėti šiuo metu? - Dabartinių žmonių tuo neįtikinsi,- atsakė Glaukonas,- bet šitai galima įteikti jų sūnums ir vėlesnėms kartoms”. Deja, asmeninė paties mąstytojo gyvenimiškoji patirtis parodė, kad tai iš principo neįmanoma. Ir, matyt, kaip tik dėl tos priežasties devintojoje “Valstybės” knygoje liūdnai konstatuojama: - Suprantu- tu kalbi apie valstybę, kurios santvarką ką tik aptarėme; ji gyvuoja tik mūsų kalbose, nes niekur pasaulyje, mano nuomone, jos nėra. - Bet,- tariau,- galbūt danguje yra jos pavyzdys. Kas nors, žiūrėdamas į jį, susimąstys, kaip sutvarkyti savo valstybę. Nesvarbu, ar tokia valstybė kur nors yra, ar ji bus. Tik šitokios valstybės reikalais užsiimtų šis žmogus- jokios kitos. - Taip ir turi būt.” Žinoma, galima pagrįstai stebėtis ir netgi baisėtis šiurpą varančia didžiojo graikų mąstytojo aistra konstruoti pačia soldafoniškiausią socialinę utopiją. Paprastai taip ir daroma, kad Platonui bandoma suversti kaltę už mėginimus (bent jau teoriškai) pateisinti ir žmonių selekciją, ir žmonų bei vaikų suvalstybinimą. Tačiau pamirštama, jog Platonas tai daro turėdamas vieną vienintelį tikslą: apsaugoti žmogų nuo jo prigimties iškraipymų, dorovinių anomalijų- turto, valdžios, nežaboto malonumų troškimo, žiaurumo, nekompetentingumo valstybės reikaluose ir t.t. Visa tai parodo, kaip didžiai mąstytojas buvo nusivylęs jo laikų graikų visuomene- demokratija, oligarchija, timokratija, tironija. Susiedamas Gėrio idėją su keturiomis didžiosiomis žmogaus dvasios dorinėmis savybėmis- teisingumu, vyriškumu, išmintingumu ir protingumu,- Platonas pagal šias, iš gamtos paveldimas, dvasios charakterio savybes bandė sukonstruoti socialinę utopiją, kur žmogaus padėtis bei pareigos atitiktų jo prigimtį, o ši netrikdytų kosmo darnos bei harmonijos. “Šį naują- etinį- turinį protas įgyja kaip kosmo principas. Bet tai reiškia, kad visatos sąrangoje ir blogiui priklauso tam tikra vieta, kad jis yra aktyvi jėga, su kuria žmogus turi skaitytis”,- pabrėžia A. Lozuraitis. Ši aplinkybė, tai yra tai, kad blogis yra jėga, egzistuojantis šalia, ar nepriklausomai nuo pagrindinių Platono etinės koncepcijos ontinių vertybių- Gėrios, Grožio, Tiesos ir Teisingumo,- verčia jį tam tikra prasme reformuoti ir pačią pasaulio matymo paradigmą. O tai, savo ruožtu, jau reiškia ne ką kita, kaip palaipsnį atsiribojimą nuo jos. Vadinasi, ir Platono mokytojo Sokrato savo mokiniams diegta nuostata, jog blogis įveikiamas apšvieta, auklėjimu, jog nesą blogų žmonių, o tik tokių, kurie nežną, kas yra gėris, ir, kad visos filosofijos, taip etikos, dorovės mokslo pirmaeilis uždavinys esąs ne gamtos tyrinėjimas, o piliečių dvasinės, dorovinės prigimties gerinimas, tobulinimas, ugdymas,- juo toliau, juo labiau darosi Platono vis svetimesnė, nepriimtinesnė. Todėl jo vėlyvojo laikotarpio dialoguose ir filosofiniuose traktatuose vis ryškesnė tendencija susieti blogio problemą su ontine, transcendentine kosmo sąranga, papildant ją asmeniniu atpildu už blogus darbus, čia, žemėje, padarytuosius, idėja. Kitaip tariant, dar iš bendravimo su Sokratu, laikų Platono perimta edukacionistinė dorovinė nuostata grindžiama įsitikinimu, jog visus ir viską galima išauklėti, išmokyti, apšviesti, ir tuo pagrindu padaryti ne tik protingus, išmintingus, bet ir dorus, ši nuostata neabejotinai keičiama nauja- retribucionistine (atpildo) dorovine nuostata. Ši idėja nepaprastai priartina visą Platono kūrybą prie religinei etikai, moralės teorijai būdingų konceptų. Ir šis Platono posūkis toks ryžtingas, jog netgi tame pačiame kūrinyje, pvz.: “Valstybės” dešimtojoje knygoje, jis jau darosi dominuojantis. Ir kaip visada, taip ir dabar tai yra svarbiausiais savo filosofijos lūžio momentais Platonas ir vėl pasitelkia mitą, mitologinį pasakojimą. Dešimtojoje “Valstybės” knygoje tai pasakojimas apie “šaunaus vyro Ero” nuotykius pomirtiniame pasaulyje; nuotykius, su kuriais jis ir supažindina savo klausytojus stebuklingu būdu iš ten sugrįžęs, dievų sugrąžintas, kad paskelbtų žmonijai, kas laukia tų, kurie nesilaiko dorovės reikalavimų bei normų. Tačiau Platono vaizduojamoji sielų antgamtinės bausmės ir palaimos vieta nėra panaši nei į tradicinė graikų mitologijoje požemio karalystę- Tartarą, nei į krikščionių įsivaizduojamąjį Dangų: iš plataus ir išsamaus “šaunaus vyro Ero” pasakojimo aiškėja, jog Platonas buvo neblogai susipažinęs ir su senovės Rytų, pvz.: Indijos religijomis, kadangi visas šis “mokslas” apie sielų keliones po mirties labiausiai artimas sielų metempsichozės, reinkarnacijos idėjai. Sielos čia netiktai keliauja, renkasi burtų keliu kitus būsimus savo gyvenimus žemėje, klysta, bet ir gali iš žmogui skirto gyvenimo pasirinkti gyvūno- žvėries ar paukščio- ir atvirkščiai: gyvūno gyvenimą pakeisti į žmogaus. Anot Platono, tam esą ir reikalinga gyvenimo išminties meilė- filosofija, kuri tik ir galinti išmokyti žmogų teisingo gyvenimo supratimo, doros žodžiu tikrųjų, o ne tariamų gyvenimo vertybių… Reikia paminėti, jog dešimtojoje “Valstybės” knygoje Platono pasakojime apie sielų pasaulį išryškėja keli prieštaravimai. Visų pirma, kalbėdamas apie sielų kelią, Platonas mini, jog blogoms sielom tenka kentėti, jos traukiamos per brūzgynus, joms lupama oda, užneriamos kilpos ant kaklo ir t.t. Tačiau, jo paties nuomone, siela yra priešinga kūnui, kitame pasaulyje gyvena tik ji (be kūno), todėl visiškai neaišku, kaip tokia siela kenčia skausmą, troškulį ir panašiai. Panaši abejonė kyla ir tada, kai filosofas sako, kad “žmonėms užkabindavę iš priekio lentelę su nuosprendžiu ”. Tačiau argi ant bekūnės sielos galima ką nors užkabinti, ar ji turi priekį ir užpakalį, jei yra beformė? Visi šie mitologiniai nesklandumai trukdo suvokti ryšį tarp teisingumo, absoliutaus grožio bei gėrio ir idėjų. Tačiau grįžkime prie klausimo apie sielų ir idėjų pasaulio santykį. Juo labiau Platonas pabrėžia idėjų nejusliškumą, tuo sunkiau jam paaiškinti žmogiškąjį suvokimą. Todėl atrandama sielų struktūra, kuri sieja realų žmogiškąjį pažinimą su mokymu apie idėjas. Tiesa, sielos pradai (sielos struktūra) skirtinguose kūriniuose pateikiami įvairiai. Štai ketvirtojoje “Valstybės” knygoje pripažįstami trys pradai, pasižymintys tam tikra subordinacija: pirmiausia- protingasis, paskui- geidžiantysis ir dar toliau- aistringasis. Aukščiausiu laikomas protingumo pradas, kiti turi būti jam pavaldūs. Šis santykis įgimtas, ir mokymo tikslas- “nustatyti prigimtimi paremtus pavaldumo santykius”. Šios knygos pabaigoje Platonas pažymi, jog yra penkios sielų rūšys, kaip ir penkios valstybės santvarkų rūšys, bet jų neišvardija, o šeštoje knygoje pateikia keturias sielų būsenas: aukščiausia- mąstymas, antroje vietoje- nuovoka, trečioje- tikėjimas, ir paskutinėje- spėjimas. Pirmosios dvi sudaro mąstymą, o paskutiniosios- nuomonę. Pastaroji susijusi su tapsmu, o mąstymas- su esme. Vadinasi, žinojimas (gnome) nukreiptas į tai, kas yra, o nežinojimas į tai, ko nėra. Žinojimas gali būti tik teisingas, nuomonė pilna klaidų, tai yra mes turime pripažinti, kad kiekviena iš sielos būsenų turi skirtingą objektą ir pasiekimų metodą. Taigi nuomonė yra labiau miglota nei žinojimas ir aiškesnė nei nežinojimas, vadinasi, yra kažkas tarp žinojimo ir nežinojimo. Tačiau praktiniame gyvenime “teisinga nuomonė skatina teisingus mūsų veiksmus nei kiek neblogiau nei protas”. Nuomonė kyla ne iš prigimties, pojūčiai negali jos išgauti. Teisingos nuomonės priežastis- samprotavimas apie priežastis, kitaip sakant, tai prisiminimų pradžia. Todėl teisinga nuomonė kartais gali sutapti su žinojimu. Kelias į tikrąjį žinojimą yra dialektika. Tačiau šį terminą Platonas vartoja neįprastai. Patekti iš buvimo pasaulio į būties pasaulį galima tik mąstymo keliu: “tik dialektinis metodas eina teisingu keliu, ir atmesdamas prielaidas, pakyla iki paties priedo, kad pagrįstų savo paties išvadas; jis pamažu išlaisvina mūsų sielos žvilgsnį, tarsi panirusį į barbariškumo purvą, ir nukreipia jį aukštyn ”. Kokį gi žmogų vadinti dialektikų? “ dialektiku vadini tą, kuriam prieinamas kiekvieno daikto esmės įrodymas”. Esmės įrodymas yra idėjos apibrėžimas, tai yra jos išskyrimas iš kitų ir pažinimas pačios savaime. Dialektikas geba apžvelgti viską kartų, nekreipdamas dėmesio į pojūčius ir pakilti iki tikrosios būties. Tačiau juslės, neteikiančios nieko tikra, gali skatinti protą tyrinėjimui, kai pateikia priešingus pojūčius. Kaip tik čia atsiskleidžia mokslų reikšmė tikrajam pažinimui. Tačiau ne visi mokslai verčia sielą mąstyti. Tai būdinga tik matematiniams mokslams- skaičiavimo, tiriančio skaičius apskritai ir geometrijos, kuri nagrinėja kūnus, nesiremdama jusliniu patyrimu. Todėl šie mokslai tiria tokius objektus, kurie giminiški ir daiktams, ir idėjoms. Kiti mokslais yra labiau nutolę nuo tikrojo pažinimo ir nevaidina to vaidmens, apie kurį buvo kalbama. Realaus gyvenimo prieštaringumas, įvairūs žmonių jausmai ir nuostatos dėl tikrai nevertingų dalykų, sukelia filosofui nuostabos jausmą. “ Kaip tik filosofui būdingas nustebimas. Jis kaip tik ir yra filosofijos pradžia”. APIBENDRINIMAS Pabaigai norėtųsi pabrėžti, kad kaip tik Platonas visa savo didybe ir dalykiniu problemiškumu iškyla mums prieš akis kaip vienas pirmųjų etikų, padovanojusių žmonijai tokią dorovės sampratą, kurią čia buvo bandoma apibrėžti, kaip ontoetinę. Ji ir tapo intelektualiniu pagrindu ne tik krikščionybei per visus viduriniuosius amžius- iki Tomo Akviniečio pasiūlytojo aristotelinio, bet ir bet kuriam teistiniam mąstymui apie pasaulį ir žmogų, kaip aukštesniųjų galių kūrinį. Kitas būdas, kuris taip pat yra susijęs su Antikos laikų filosofine tradicija ir išplaukia jau iš Platono mokinio Aristotelio mokslinių intencijų, susietinas ne tiek su filosofija, kiek su vadinamuoju “aukso viduriu”, apibrėžiant vertybes, skaičiavimu. Dėl to “Aristotelio etika iš esmės yra dorybių bei ydų išskaičiavimo etika, joje nėra filosofinės gyvybės”,- pažymi L. Anilionytė. Tačiau kartu- tai jau ir neabejotinai profesionalioji etika, turėjusi istorinę perspektyvą, tiek griežtai mokslinės, tiek ir- žymiai vėliau, tai yra mūsų laikais,- pasaulinės etikos prasme. Apie Platono etinę tradiciją to pasakyti negalima. IŠVADOS 1. Platonas yra pirmasis filosofas, pateikęs išbaigtą ontoetinę tikrovės koncepciją Vakarų filosofijoje. 2. Jo etika jau yra įgavusi labai aiškų, konkretų, religiniam pasaulėvaizdžiui būdingą retribucionistinį turinį, tai yra glaudžiai susijusi su atpildo už blogus darbus žemėje, po mirties, idėja. Šia prasme Platoną galima laikyti religinės etikos pagrindėju. NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981 2. K. Rickevičiūtė. Antikinės filosofijos istorijos bruožai. Vilnius, 1976 3. A. Lozuraitis. Tiesa ir vertybė. Vilnius, 1980 4. J. Balčius. Platono idėjų ir idealų etika. 5. V. Valevičius. Žinojimo pagrindo problema…

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!