Pinigų pasiūlos reguliavimas. Ar tai yra Lietuvoje?

ĮVADAS Pinigų politika yra viena iš ekonominės politikos sričių. Ji atspindi monetarinius tikslus ir priemones jiems pasiekti. Pinigų politikos tikslai yra identiški ekonominės politikos tikslams: kainų stabilumas, ekonominis augimas, visiškas užimtumas, subalansuoti užsienio ryšiai. Tačiau šie tikslai nėra tiesiogiai susiję su pinigų politikos priemonėmis. Egzistuoja betarpiški monetariniai tikslai, pvz.: pinigų pasiūlos didinimas ar mažinimas, komercinių bankų likvidumo kontrolė, kreditų apimties reguliavimas, palūkanų normos reguliavimas, valiutų kurso stabilizavimas ir pan. Pinigų politika orientuota į pinigų kiekio, cirkuliuojančio mūsų ekonomikoje reguliavimą. Jeigu pinigų kiekis didėja, žmonės didina savo išlaidas ir todėl didėja visuminė paklausa. Mažėjant pinigų kiekiui, siaurėja visuminė paklausa. Vyriausybė, reguliuodama pinigų kiekį, gali veikti visuminę paklausą ir pasiūlą. Šio kursinio darbo tikslas yra susipažinti su pinigų politika Lietuvoje bei jos pagrindiniais bruožais ir išsiaiškinti veiksnius, reguliuojančius pinigų pasiūlą. Realizuojant šią temą buvo naudojama: mokslinė literatūra, straipsniai, Lietuvos Respublikos Seimo medžiaga. Autorių indėlis. Darbas buvo atliktas pasiskirsčius kursinio darbo temas individualiai. Kadangi mūsų kursinio darbo turinį sudaro keturios pagrindinės temos, tai kiekviena kursinio darbo autorė rašė savo pasirinktą temą, todėl galime daryti išvadą, kad visų autorių indėlis yra vienodas. 1. Kas yra pinigų (monetarinė politika)? Pinigų politika – (tarptautinis terminas Monetarinė politika) valstybės vykdoma pinigų spausdinimo, kurso palaikymo, nacionalinės valiutos politika.[16,1] Beveik visada valstybės siekė įvesti savo nacionalinę valiutą. Ją įvedinėjant iš karto pradėdavo vykdyti monetarinę politiką. Su Europos sąjungos atsiradimu pirmą kartą įvyko toks atvejis, kad iš karto daug valstybių perėjo prie vienos valiutos euro ir bendrai pradėjo vykdyti monetarinę politiką. [16,1] 1.1. Kas sudaro monetarinę politiką? Monetarinę politiką sudaro: 1. Grynųjų pinigų kiekio apyvartoje kontroliavimas. Šiuolaikiniais laikais, daugiausiai pinigų yra laikoma elektroniniame pavidale, mažesnė dalis yra popieriniai pinigai. Valstybė nustato kokia rezervinė pinigų dalis turi būti bankuose nuo jiems patikėtų pinigų. Didesnis grynųjų pinigų kiekis ir rezervas bankuose mažiną pinigų multiplikaciją, o tuo pačiu ir infliaciją. 2. Palūkanų normas. Valstybė pradeda skolintis pinigus už nacionaline valiutą, tokiu būdu nurodo kokiomis orientacinėmis palūkanomis bankams skolinti pinigus. Įprastai valstybės paskolos palūkanos yra mažesnės negu bankų palūkanos kitiems klientams, nes valstybė laikoma patikimesniu partneriu ir reikia mažiau išlaidų kontroliuoti jos mokumą. 3. Valiutos kurso kontroliavimas. Valstybė kontroliuoja savų pinigų kursą. Tam imamasi įvairių priemonių, dažniausiai tai reguliuojama per valstybės biudžeto deficitą, koreguojant palūkanas, superkant nuosavą valiutą panaudojus kitų valstybių valiutų rezervus ar ją dalinai ar net visiškai devalvuojant. 4. Pinigų spausdinimas. Valstybė rūpinasi pinigų saugumu, techniniu apsaugojimu nuo valiutos klastojimo, taip pat numato kupiūrų dydį, nominalą, įvairių nominalų kiekį. Tarybų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas nuvažiavęs į JAV ir pamatęs dolerius 1961 m. įvedė tokius pakeitimus: nurodė rublius spausdinti mažesnius dydžiu o nominalą padarė 10 kartų mažesnį (nubraukė po nulį). Taip pat nurodė visas kainas ir atlyginimus skaičiuoti 10 kartų mažesnėmis kainomis. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę pirmieji atspausdinti litai buvo nepatenkinamos kokybės ir siekiant nacionalinę valiutą apsaugoti nuo klastojimo buvo nuspręsta litus spausdinti geresnės kokybės. [16,1] 1.2. Monetarinės politikos tikslai Monetarinės politikos tikslai yra svarbiausia makroekonominės politikos dalis, todėl šios politikos tikslai yra iš esmės tie patys, kaip ir makroekonomikos politikos. Monetarinės politikos tikslai: 1. Aukštas užimtumas: pinigų politika turi siekti, kad šalyje nedarbo lygis neturėtų viršyti natūralaus ne­darbo lygio. Didelis nedarbas sukuria skaudžias socialines pasekmes. 2. Ekonominis augimas: tik ekonominis augimas gali užtikrinti šalies gyventojų realiųjų pajamų didė­jimą. Joms didėjant, didės taupyma, paskolų fondų pasiūla, tai savo ruožtu skatina investicijas į re­alųjį kapi­talą, o tuo pačiu kuria naujas darbo vietas. 3. Kainų stabilumas: spartesnis kainų didėjimas sukelia verslo netikrumą, komplikuoja verslo, gyven­tojų ir vy­riausybės sprendimus. 4. Palūkanų normos stabilumas yra svarbi tolesnio ūkio vystymosi prielaida. Žymesni palūkanų nor­mos svy­ravimai tiesiogiai veikia verslo investicinius planus, namų ūkių planus pirkti gyvenamuosius namus, sukuria ateities netikrumo vaizdą. Palūkanų normos vaidmuo labai didelis, todėl kai kurios šalys ją pasi­renka pinigų politikos taktiniu orientyru. 5. Finansinės rinkos stabilumas: centrinis bankas finansinės rinkos stabilumą pirmiausia palaiko vykdy­da­mas banko priežiūrą ir paskutinio skolininko funkciją. Pažeidus finansinės rinkos stabilumą sumažėja bakų atsargos ir paskolų portfelis, padidėja palūkanų norma. Dėl to ekonominis augimas sulėtėja arba net patiria ūkis recesiją. 6. Valiutos kurso stabilumas: plečiantis tarptautinei prekybai, svarbu palaikyti stabilų nacionalinės valiu­tos kursą. Jei kiltų valiutos kursas (Lt) ar būtų per aukštas, tai toks valiutos kursas ribotų eksportą ir skatintų importą. Dėl to didėja einamosios sąskaitos deficitas. Tuo tarpu, kren­tant valiutos kursui – skatinamas eksportas, o importas ribojamas. Todėl valiutos kurso stabilumas verti­namas kaip vienas iš pinigų politikos tikslų. Monetarinė politika yra įgyvendinama 3 pagrindinėmis priemonėmis, kurios bus nuodugniai išnagrinėtos tolimesniuose skyriuose. Tai būtų atviros rinkos operacijos, diskonto norma ir privalomųjų rezervų norma. [12, 255] 1.3. Monetarinės politikos problemų sprendimo būdai Yra du monetarinės politikos problemos sprendimo būdai, tai skatinančioji monetarinė politika ir stabdančioji monetarinė politika. Tarkime, ekonomikoje atsirado nedarbas, ėmė kilti kainos. Centrinis bankas (CB) nutarė padidinti pinigų pasiūlą, skatindamas išteklių naudojimą. Norint padidinti pinigų pasiūlą, reikia didint perteklinius rezervus. Tai galima pasiekti šiais būdais: 1) CB turi supirkti vertybinius popierius atviroje rinkoje. Šis supirkimas padidins KB (komercinio banko) rezervus; 2) turi būti sumažinta privalomųjų rezervų norma, o tada automatiškai rezervai pervedami į perteklinius, ir padidėja pinigų multiplikatorius; 3) sumažinti diskonto normą ir skatinti KB imti kreditus iš CB. Dėl suprantamų priežasčių šie sprendimai vadinami skatinančiąja monetarine politika. Jos laikantis, kreditas lengvai gaunamas ir pigus, todėl padidėja išlaidos ir užimtumas. Tarkime, nereikalingos išlaidos didina ekonomikoje infliaciją. CB gali pabandyti sumažinti bendrąsias išlaidas, ribodamas ar sumažindamas pinigų pasiūlą, ir tai gali išspręsti mažindamas bankų rezervus: 1) CB turi parduoti vertybinius popierius atviroje rinkoje, tai sumažins KB rezervus; 2) privalomųjų rezervų normos padidinimas sumažins perteklinius rezervus ir pinigų multiplikatorių; 3) Diskonto normos padidinimas mažina KB norus didinti savo rezervus, skolinantis pinigus iš CB. Šie sprendimai atitinkamai vadinami stabdančiąja monetarine politika. Jos tikslas – sumažinti pinigų pasiūlą, kad sumažėtų išlaidos ir infliacija. [12,263] 1.4. Monetarinės politikos privalumai Monetarinės politikos efektyvumas – sudėtingas klausimas. Daugelis ekonomistų pastebi monetarinės politikos privalumus: 1. Greita ir lanksti. Palyginti su fiskaline politika, ji gali keistis greičiau. CB gali kasdien numatyti vertybinių popierių pirkimą ar pardavimą atviroje rinkoje. 2. Izoliuota nuo politikos. Jai neturi įtakos politiniai sprendimai, lengviau priima ilgojo laikotarpio priemones, nesilaikant trumpalaikių poveikių. Ji konservatyvesnė nei fiskalinė. 3. Monetarizmas. Pabrėžiant ypač svarbų pinigų vaidmenį, ekonomikoje susiformavo ekonomikos teorija – monetarizmas. Ekonomistai pabrėžia, kad pinigų pasiūlos pasikeitimai – esminis veiksnys, nustatant ekonomikos aktyvumo lygį. [12,267] Monetarinei politikai būdingi ir saviti ribotumai: 1. Ciklinis simetriškumas. Veiksminga stabdančioji monetarinė politika tikrai gali greitai sumažinti KB rezervus, bankai sumažins kreditus, pinigų pasiūla sumažės. Tačiau skatinančioji monetarinė politika gali užstrigti: sudarius sąlygas pigiems kreditams, tačiau nėra garantijų, kad bankai iš tikro duos paskolų, ir pinigų kiekis padidės. Be to, pinigai, kurie ateina į ekonomika dėl to, kad CB superka obligacijas, gali būti panaudojami paskoloms padengti. Taigi tokie procesai galimi, tačiau ciklinis simetriškumas labiausiai tikėtinas depresijos metu. Normaliu laikotarpiu perteklinių rezervų didėjimas lemia kreditų augimą ir pinigų pasiūlos didėjimą. 2. Pinigų apyvartos greičio pasikeitimai. Pinigų pasiūlos kiekis, padaugintas iš apyvartos greičio, sudaro bendrą pinigų kiekį. Jeigu pinigų pasiūla 150 mlrd.Lt, tai bendras pinigų kiekis bus 600, kai jų apyvartos greitis – 4, ir 450 mlrd.Lt, jei apyvartos greitis – 3 apyvartos per metus. Dž. Keinso šaltiniai teigia, kad pinigų apyvartos greitis kinta atvirkščiai pinigų pasiūlos kitimui, kartu stabdydamas ar net panaikindamas pinigų pasiūlos pokyčius. Infliacijos metu, kai pinigų pasiūla mažinama, pinigų apyvartos greitis turi tendenciją didėti. Ir priešingai, kada imamasi politinių priemonių, didinančių pinigų pasiūlą nuosmukio laikotarpiu, pinigų apyvartos greitis gali sumažėti. 3. Investicijų tipai. Kai kurie ekonomistai abejoja, ar monetarinė politika gali taip stipriai veikti investicijas. Elastingos pinigų paklausos kreivės ir neelastingos investicijų paklausos kreivės derinimas reiškia, kad tam tikras pinigų pasiūlos pasikeitimas nesukels didelio investicijų pokyčio ir didelio pusiausvyros BVP pasikeitimo. [12,268] 1.5. Pinigų politikos ir iždo politikos derinimas Centrinio banko pinigų politika gali stiprinti arba slopinti vyriausybės formuojamą iždo politiką. Norint įrodyti šį teiginį remiamasi teoriniu IS – LM modeliu.1 r LM0 E1 r1 E0 r0 E2 IS1 IS0 0 Y0 Y1 Y 1 pav. IS ir LM derinys, kai pinigų pasiūla pastovi.1) 1) IS ir LM derinys, kai pinigų pasiūla pastovi. Paveikslas sudarytas remiantis Vaškelaičio, V. Pinigai: pinigų politika ir jos priemonės. 55 knyga, 2006, p. 33 Kai centrinis bankas palaiko pastovią pinigų pasiūlą (žr. 1 pav), LM kreivė lieka pradinėje padėtyje LM0.. Iždo politikos svertai, pasireiškiantys valstybės biudžeto išlaidų padidinimu ar mokesčių mažinimu, perkelia IS tiesę į dešinę iš IS0 padėties į IS1 padėtį. Kadangi pinigų pasiūla pastovi, didesnė pinigų paklausa, sukelta didėjančio nacionalinio produkto, skatina aukštesnę palūkanų normą, kuri “numalšina” išlaidavimą, tiek kapitalinių įdėjimų, tiek nuotolinio vartojimo prasmėmis. Šalies ekonomika juda iš E0 į padėtį E1. r LM0 LM1 r1 E1 r0 E2 IS1 IS0 0 Y0 Y2 Y 2 pav. IS ir LM derinys, kai palūkanų norma yra pastovi.2) 2) IS ir LM derinys, kai palūkanų norma yra pastovi. Paveikslas sudarytas remiantis Vaškelaičio, V. Pinigai: pinigų politika ir jos priemonės. 55 knyga, 2006, p. 33 Jei centrinio banko tikslas palaikyti nekintamą palūkanų normą (žr. 2 pav.), leidžia kisti pinigų pasiūlos dydžiui, kuris būtinas nekintamai palūkanų normai r0 išlaikyti; tokiu atveju tiesė LM perkeliama iš LM0 padėties į LM1 padėtį, o IS – iš IS0 į IS1 padėtį. Atitinkamai šalies ekonomika juda iš taško E0 į E2. r LM2 E3 LM0 r3 E1 E2 r0 E0 IS1 IS0 0 Y0 Y 3 pav. IS ir LM derinys, kai BNP apimtis nekinta.3) 3) IS ir LM derinys, kai BNP apimtis nekinta. Paveikslas sudarytas remiantis Vaškelaičio, V. Pinigai: pinigų politika ir jos priemonės. 55 knyga, 2006, p. 34 Trečioji alternatyva (žr. 3 pav.) : centrinis bankas specialiai nesirūpina nei pinigų pasiūla, nei palūkanų norma, bet mėgina stabilizuoti realų bendrąjį produktą. Jei centrinis bankas nori išlaikyti nekintamos apimties bendrąjį produktą, jis gali reaguoti į iždo politikos svertus perkeldamas LM tiesę priešinga kryptimi IS teisės judėjimui. Kai centrinis bankas taip elgiasi, iždo politika jau nebekontroliuoja produkto dydžio, bei veikia tik palūkanų normą; iždo politikos veikiama palūkanų norma padidėja nuo r0 iki r3. [18,32-34] 1.6. Monetarinės politikos įgyvendinimas Norėdamos parodyti, kaip monetarinės politikos įgyvendinimas padeda pasiekti visiško užimtumo ir kainų stabilumo tikslų, nusprendėme, kad tai geriausiai įrodytume išanalizavusios šiuos grafikus. 4 pav. Monetarinės politika ir pusiausvyros BVP. () Pirmajame grafike (a) pavaizduota pinigų rinka. Pinigų paklausa (MD) priklauso nuo sandorių pinigų paklausos ir pinigų kaip aktyvų paklausos. Pinigų kaip aktyvų paklausa atvirkščiai proporcinga rinkos palūkanų normai. Tad šiame grafike BVP (BNP) padidėjimas pastums MD kreivę į dešinę, o sumažėjimas – į kairę. Pinigų pasiūla (MS) visiškai neelastinga, t. y. ji lygi konkrečiam pinigų kiekiui, kurį nustato centrinis bankas nepriklausomai nuo realios palūkanų normos (r). Pvz.: kai yra 150 mlrd. LT pasiūla, tai pusiausvyra šioje pinigų rinkoje susidaro esant 8% realiai palūkanų normai. Antrajame grafike (b) pavaizduota investicijų paklausa, kurią sąlygoja palūkanų normos pokyčiai. Pvz.: esant 8% realiai palūkanų normai, investuoti naudinga 20 mlrd. LT. Tad galime padaryti išvadą, jog investicijų paklausa yra atvirkščiai proporcinga palūkanų normai. Trečiajame grafike (c) pavaizduota Keinso pusiausvyros (I=S) sąlygos grafinis modelis, naudojamas privačioje ekonomikoje nustatant pusiausvyros BVP. Į šį grafiką iš antrojo perkeltos 20 mlrd. LT investicijos. Todėl nesunku pastebėti, kad investicijos I2 yra lygios santaupoms (S), kai BVP yra 470 mlrd. LT. Pvz.: kai pusiausvyros BVP 470 mlrd. LT, ekonomikai būdingas nedarbas ir nepakankamas kapitalo panaudojimas, tai centrinis bankas turi taikyti skatinančią monetarinę politiką, t. y. turi didinti pinigų pasiūlą, mažindamas privalomųjų atsargų ir diskonto normas bei pirkdamas vertybinius popierius. Tokiu atveju didėtų ne tik pinigų pasiūla, bet ir perteklinės atsargos, investicijos ir pusiausvyros BVP. Ir atvirkščiai, jei 470 mlrd. LT pusiausvyros produktas lemia infliaciją, tai centrinis bankas turi skatinti stabdančią monetarinę politiką, t. y. mažinti pinigų pasiūlą, didindamas palūkanų normą, privalomąsias atsargas ir diskonto normą. Tokiu atveju mažėtų investicijos, išlaidos bei infliacija. Taigi šie trys grafiniai paveikslai leidžia įvertinti ir geriau suprasti monetarinės politikos formų poveikį ekonomikos sistemai. [12,264-266] 2. Centrinis bankas Centrinis bankas – tokie bankai kontroliuoja monetarinę politiką, grynųjų pinigų leidimą. Centrinių bankų pavyzdžiai – Lietuvos Bankas, Europos Centrinis Bankas ar JAV Federalinių Rezervų Bankas. 2.1. Banko reikšmė Bankas – institucija, kurios pagrindinė funkcija teikti kreditą ir kitas finansines paslaugas. Šiuolaikinis bankas – įstaiga, turinti licenciją, leidžiančią teikti bankines paslaugas. Tokia licencija suteikia teisę rinkti indėlius ir išduoti paskolas. Paprastai bankai uždirba iš mokesčių už paslaugas bei palūkanų. Pirmasis modernus bankas buvo įkurtas 1406 metais Italijos Genojos mieste su Banco di San Giorgio pavadinimu. Žodis bankas yra kilęs iš itališko banca, o šis kilęs iš vokiečių kalbos ir reiškia suolą. Terminas kilo Šiaurės Italijos skolintojams dirbant lauke ar dideliuose kambariuose, kur kiekvienas skolintojas turėjo savo suolą ar stalą. Remiantis pasaulinės centrinės bankininkystės raidos tyrimais, centriniai bankai yra istorijos „produktai“. Jų vaidmuo istorijos tarpsniuose kinta; šiandien tai ypatingas kiekvienos šalies bankų sistemos elementas ir viena iš valstybės institucijų. 2.2. Tipiškos bankų paslaugos Kiekvienas bankas teikia skirtingas paslaugas, priklausomai nuo banko tipo bei šalies, bet paprastai visi bankai teikia šias paslaugas: • Leidžia įnešti pinigus į taupomąsias ir kitas sąskaitas; • Skolina pinigus įmonėms ir asmenims • Išgrynina čekius; • Tarpininkauja pinigų pervedimuose (tarpbankiniuose ar kelionių čekių); • Išduoda kredito korteles, debeto korteles, stato bankomatus; • Teikia internetinės bankininkystės paslaugas; • Teikia vertingų daiktų saugojimo seifuose paslaugą. [13,1] 2.3. Centrinio banko kilmė Pinigai egzistuoja tūkstantmečius, o centriniai bankai atsirado palyginus neseniai: pirmieji buvo įsteigti XVII amžiaus pabaigoje. Iki centrinio banko atsiradimo banknotus leisdavo įvairūs šalies bankai, kurie vykdydavo komercinę veiklą. Kaip bankai, taip pat ir jų banknotai būdavo nevienodai patikimi. Kad to nebūtų, buvo įkurti specialius įgaliojimus turintys centriniai bankai. Centriniai bankai išsirutuliojo dviem būdais. Vienas iš jų – lėtas evoliucijos procesas. Geriausias pavyzdys yra Anglijos bankas. Jis pradėjo veikti kaip komercinis bankas, bet ilgainiui sustiprėjo ir pamažu tapo centriniu banku. Peraugimą į centrinį banką įtvirtino valdžios išleisti įstatymai. Tai pradinis taškas atsirasti centrinei bankų sistemai. Pirmasis įgijęs pinigų emisijos monopolį , įkurtas 1694 m, tai Anglijos bankas. Pačioje XX a. pradžioje egzistavo 18 centrinių bankų. Nuo tada buvo siekiama, kad nepriklausomos šalys įkurtų centrinius bankus. Iki 1950 m. jų buvo 59. 1990 m. buvo 161. Šis skaičius ir toliau augo. Centrinių bankų kapitalas formuojamas labai įvairiai. Vienur jie yra nacionalizuoti, kitur akciniai, tačiau visais atvejais jie veikia kaip valstybės atstovai.[12,38] 2.4. Centrinio banko funkcijos ir tikslai Paprastam žmogui centrinio banko veikla yra nepastebima. Daugelis centrinių bankų valdytojų į prieki išeina tik tada, kai pradeda nesisekti. Kyla klausymas, tai ką veikia centriniai bankai? Centrinių bankų veikla ir atsakomybė yra labai įvairi, o didėjant finansų rinkos ir ekonomikos globalizacijai jų funkcijos tampa vis sudėtingesnes ir svarbesnės. Makroekonominė centrinio banko funkcija yra kainų stabilumo užtikrinimas. Mikroekonominės funkcijos reiškia, kad būtų palaikomas bankų sektoriaus stabilumas. Pirmuoju atveju centrinis bankas atlieka pinigų pasiūlos reguliuotojo ir kontrolieriaus vaidmenį, antruoju – paskutinės pakopos kreditoriaus vaidmenį. Kainų stabilumas daro teigiamą poveikį bendrai ekonominei veiklai. 1) Esant stabilioms kainoms rinkos mechanizmas paskirsto išteklius taip, kad jie būtų naudojami produktyviai, kitaip sakant, reguliuoja atskiro produkto gamybą ir vartojimą. 2) Stabilių kainų klimatas sumažina finansų riziką – pirmiausia palūkanų normų – ir todėl gerina investicijų finansavimo sąlygas. 3) Kainų stabilumas veikia ir socialinio teisingumo kryptimi, padeda apsaugoti silpnesnius visuomenės narius, pvz., pensininkus, bedarbius, tuos, kurie priklauso nuo fiksuotų pajamų ir negali patys apsisaugoti nuo infliacijos, nes neturi kito turto. Taigi nacionaliniam bankui apsisaugojimas nuo kainų kilimo turi ypatingą prasmę, tai ir lemia, kad kainų stabilumas – pagrindinis jo tikslas. Kasdieniniame centrinio banko darbe veikla skirstoma į atskiras sritis: • Pinigų emisija; • Vyriausybės bankininkas; • Bankininkas bankams; • Aukso atsargų ir užsienio valiutų atsargų tvarkymas; • Komercinių bankų veiklos kontrolė; • Ekonominė analizė; • Kontaktai ir bendradarbiavimas su tarptautinėmis finansų organizacijomis ir pan. Kiekvienai veiklos sričiai skirti atitinkami reglamentai, atsakomybė, technologijos ir priemonės. [12,40] 2.5. Valdymas ir struktūra 1 lentelė Lietuvos banko struktūra1) 1) Lietuvos banko struktūra. Lentelė sudaryta remiantis Lietuvos banko pateikiama schema. Lietuvos bankui vadovauja banko valdyba, kurią sudaro pirmininkas, du pavaduotojai ir du nariai. Banko darbą organizuoja valdybos pirmininkas. Valdybos pirmininką penkeriems metams skiria Seimas Prezidento teikimu. Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojus ir valdybos narius devyneriems metams skiria Prezidentas Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu. [9,1] Einamuosius reikalus tvarko vienuolika departamentų: Ekonomikos – analizuoja ekonomikos, ypač kainų ir finansų rinkų, raidą ir jų tendencijas. Statistikos – renka, apdoroja ir teikia pinigų ir bankų, mokėjimų balanso bei statistinę informaciją. Rinkos operacijų – valdo šalies oficialiąsias ir tarptautines atsargas. Kredito įstaigos priežiūros – prižiūri, ar kredito įstaigos vykdo įsakymų ir kitų teisės aktų nustatymus bei tarptautinius rekomenduojamus saugios ir patikimos bankininkystės standartus. Tarptautinių ryšių – užtikrina Lietuvos banko dalyvavimą Europos centrinių bankų sistemoje ir Europos Sąjungos sprendimų priėmimo procesuose ir bendradarbiavimą su tarptautinėmis finansų organizacijomis. Mokėjimo sistemų – užtikrina tarpbankinės lėšų pervedimo bei atsiskaitymų sistemos funkcionavimą, nuolatinį jos tobulėjimą. Kasos – užtikrina kokybiškų ir saugių grynųjų pinigų išleidimą ir susidėvėjusių išėmimą iš apyvartos, komercinių bankų kasinio aptarnavimo vykdymą. Apskaitos – tvarko apskaitą, rengia finansinę atskaitomybę. Informacinių technologijų – rengia ir įgyvendina banko informacinių technologijų strategiją, administruoja banko informacines sistemas. Ūkio – sudaro optimalias darbo sąlygas darbuotojams, užtikrina ilgalaikio materialaus turto reikiamą techninę būklę ir eksploatavimą. Vindikacijos – užtikrina kompleksinę Lietuvos banko turto, saugomų vertybių, darbuotojų ir informacijos apsaugą. Šeši savarankiški skyriai: Vidaus audito – audituoja visą banko veiklą, teikia rekomendacijas dėl veiklos tobulinimo bei vidaus kontrolės sistemos efektyvumo. Juridinis – teisinėmis priemonėmis padeda vykdyti ir realizuoti Lietuvos banko funkcijas ir teises. Organizacijos ir personalo – įgyvendina Lietuvos banko personalo ir organizacijos valdymo politiką, koordinuoja strateginį veiklos planą banke. Bendrasis skyrius – organizuoja visus su raštvedyba susijusius reikalus ir bendrųjų reikalų tvarkymą. Ryšių su visuomene – teikia informaciją visuomenei bei žiniasklaidai apie Lietuvos banko veiklą. Rizikos valdymo – koordinuoja rizikos valdymo procesą Lietuvos banke. Lietuvos banko įstaigos: Skyriai Kaune ir Klaipėdoje – aptarnauja jiems priskirtų šalies zonų komercinius bankus, jų skyrius grynaisiais pinigais. [6,1] 2.6. Atskaitomybė ir informavimas apie veiklą Savo veikloje Lietuvos bankas vadovaujasi atskaitomybės prieš visuomenę ir skaidrumo principais. Platesnis įvairios informacijos apie savo veiklą, o taip pat ir kitų finansinių bei ekonominių duomenų atskleidimas padeda užtikrinti ne tik Lietuvos banko veiklos, bet ir bendrą šalies skaidrumą. Tai lemia nuolat augančio šalies ekonominio ir finansinių sektorių funkcionavimo patikimumą. Laikydamasis skaidrumo praktikos, kiekvienais metais Lietuvos bankas skelbia metinę finansinę ataskaitą kartu su auditoriaus išvada. Kartu viešai skelbia ir leidžia atskiru leidiniu metinę ataskaitą, kurioje pateikia informaciją apie pagrindinius pinigų politikos uždavinius ir jų vykdymą, pinigų politikos operacijas, veiklą vykdant kredito įstaigų priežiūrą ir kitas įstatymų numatytas funkcijas bei apie šalies makroekonominę padėtį – pokyčių šalies ekonomikoje ir finansų rinkose analizę, taip pat apie banko finansinę būklę ir veiklos rezultatus. Lietuvos bankas leidžia mėnesinius ir ketvirtinius biuletenius, kuriuose pateikiama informacija ne tik apie savo veiklą, bet ir platus spektras finansinės bei makroekonominės informacijos. Laikydamasis principo, kad tokia informacija turi būti skelbiama periodiškai ir iš anksto žinomu laiku, Lietuvos bankas yra prisijungęs prie tarptautinių Duomenų platinimo specialiųjų standartų ir užtikrina jų taikymą Lietuvoje. [5,1] 2.7. Tarptautiniai ryšiai Įgyvendindamas šalies užsienio ir ekonominę politiką, Lietuvos bankas pagal savo kompetenciją palaiko ryšius su užsienio valstybių ir tarptautinėmis finansų institucijomis, taip pat atstovauja Lietuvos respublikai tarptautinėse finansų institucijose. Lietuvos finansų rinkoms integruojantis i tarptautines rinkas, Lietuvos bankas bendradarbiauja su Tarptautiniu valiutos fondu, Tarptautinių atsiskaitymų banku ir kitomis organizacijomis. [7,1] 2.8. Lietuvos bankas 1922 – 1940 m. 1918 m. nepriklausomybę atkūrusi Lietuva kelerius metus neturėjo savo emisijos banko. Po Pirmojo pasaulinio karo cirkuliavo svetimų valstybių pinigai. Visą kredito sistemą reikėjo kurti iš naujo. Pagal sutartį su Vokietijos Rytų skolinamąja kasa (Darlehnskasse Ost) iki emisijos banko įkūrimo Lietuvoje atsiskaitymo priemonė buvo markė. 1922 m. viduryje markės vertė ėmė katastrofiškai kristi. Dėl hiperinfliacijos Lietuvoje sutriko prekyba, finansų ir kredito veikla. Lietuvos Seimas skubiai priėmė įstatymus dėl Lietuvos piniginio vieneto - lito - įvedimo ir Lietuvos banko įkūrimo. Lietuvos bankas buvo akcinė bendrovė, jos kapitalą sudarė 12 mln. litų, 80 proc. akcijų priklausė valstybės iždui. 1922 m. Lietuvos bankas pradėjo savo veiklą. Respublikos Prezidento aktu pirmuoju nepriklausomos Lietuvos banko valdytoju paskirtas profesorius Vladas Jurgutis. Lietuvos bankui suteikta išimtinė teisė leisti banknotus, reguliuoti pinigų apyvartą, užtikrinti patvarią pinigų sistemą. Lito vertės stabilumą užtikrino aukso ir užsienio valiutų atsargos, vertybiniai popieriai. Nacionalinės valiutos santykis su doleriu (10:1) nustatytas pagal lito aukso turinį. Griežta Lietuvos banko pinigų politika padėjo išlaikyti stabilų lito kursą net ekonominių krizių metais. Litu pradėta pasitikėti, jis tapo viena tvirčiausių valiutų pasaulyje, iki pat 1940 m. išlaikė pradinį aukso paritetą. 1940 m. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, Lietuvos ūkis buvo inkorporuotas į socialistinio ūkininkavimo sistemą, uždraustas litas, nacionalizuoti bankai, o Lietuvos bankas įtrauktas į Sovietų sąjungos bankų sistemą. 2.9. Lietuvos banko atkūrimas 1990 m. ir veikla iki šių dienų 1990 m. kovą įsteigtas Lietuvos bankas pratęsė jau tarpukaryje veikusio centrinio šalies banko tradicijas. 1990 - 1992 m. Lietuvai vis dar priklausant rublio zonai, Lietuvos bankas negalėjo imtis aktyvios pinigų politikos, todėl pagrindinės pastangos buvo skirtos pasirengti įvesti savus pinigus. 1992 m. buvo įvesti laikinieji pinigai talonai ir Lietuvos bankas jau galėjo savarankiškai atlikti centrinio banko funkcijas. 1993 m. buvo įvestas litas, nuslopinta triženklė infliacija, stabilizuotas lito kursas. Siekiant santykinio kainų stabilumo ilgesniu laikotarpiu, 1994 m. Lito patikimumo įstatymu litas buvo susietas su JAV doleriu fiksuotu kursu, taip pat numatyta, kad Lietuvos banko išleisti litai privalo ne mažiau kaip 100 procentų būti padengti aukso ir konvertuojamosios valiutos atsargomis, o pagrindinis litų emisijos šaltinis yra užsienio valiutos pardavimas Lietuvos bankui. Oficialiosios tarptautinės atsargos, kurias pradžioje sudarė kitų šalių centrinių bankų grąžintas tarpukario Lietuvos banko auksas ir valiuta, ilgainiui tapo nuolat papildomos Lietuvos banko sukauptomis konvertuojamosios valiutos atsargomis, kurios investuojamos vadovaujantis susiklosčiusia tarptautine centrinių bankų atsargų investavimo praktika. Komercinių bankų sektorius 1995 m. patyręs pirmuosius sunkius išbandymus, priėmus sprendimus dėl bankų kapitalo bazės stiprinimo ir veiklos riziką ribojančių normatyvų griežtinimo bei priežiūros, taip pat įdiegus nustatytus tarptautinius saugios bankininkystės standartus, tapo stabilus ir vis plėtėsi. Sukurta tarpbankinių lėšų mokėjimo ir atsiskaitymų sistema, kuria naudojasi visi komerciniai bankai ir Lietuvoje veikiantys užsienio bankų skyriai. Lietuvai vis labiau integruojantis į Vakarus, plėtojantis ekonominiams ryšiams su Europos Sąjungos šalimis ir vykstant atitinkamiems pokyčiams prekybos valiutinėje struktūroje, 1999 m. nutarta litą perorientuoti nuo JAV dolerio prie euro, o 2001 m. priimti sprendimai dėl lito susiejimo su euru 2002 m. vasario 2 d., išlaikant fiksuotą valiutos kursą. 2001 m. priimtas naujas Lietuvos banko įstatymas suteikė centriniam bankui didesnę nepriklausomybę ir galimybę aktyviau vykdyti pinigų politiką. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES), Lietuvos bankas tapo Europos centrinių bankų sistemos (ECBS), kurią sudaro Europos centrinis bankas (ECB) ir visų ES valstybių narių nacionaliniai centriniai bankai, nariu. Tai lemia glaudesnį bendradarbiavimą priimant sprendimus dėl nacionalinio centrinio banko operacijų tvarkos, statistikos, apskaitos ir kitose srityse. Lietuvos banko valdybos pirmininkas dalyvauja ECB bendrosios tarybos darbe, Lietuvos banko atstovai dalyvauja ECB įvairių komitetų veikloje, tačiau, kol nebus įvestas euras, tiesiogiai nedalyvaus nustatant ir įgyvendinant bendrą pinigų politiką. 2.10. Lietuvos centrinės bankininkystės ištakos Lietuvos centrinės bankininkystės ištakos siejamos su 1768 m., kai Seimas nutarė steigti valstybinį emisijos banką (,,Bank Polski I Litewski"), turintį teisę leisti notas. Sumanymas pradėtas įgyvendinti 1792 m. Banko kontoras ketinta įsteigti Vilniuje, Gardine ir Minske. Tačiau pralaimėjus T. Kosciuškos sukilimui prieš carinę Rusiją ir Lietuvą bei Lenkiją trečiąkart padalijus (1795 m.) Lietuva neteko valstybingumo ir galimybės kurti savą pinigų sistemą. [10,1] 3. Centrinio banko vaidmuo ekonomikoje Centrinis bankas yra viena iš pagrindinių šiuolaikinės ekonomikos institucijų. Tai vyriausybės institucija, palaikanti finansų sistemos veikimą ir kontroliuojanti pinigų pasiūlą. Tai greičiau “bankų bankas”, dirbantis su komerciniais bankais bei vertybinių popierių dileriais palaikant savo vykdoma politika. Centrinis Jungtinių Amerikos Valstijų bankas yra Kongreso sukurta Federalinė rezervų sistema, atsakinga už pinigų emisiją, bankininkystės reguliavimą, dolerio vertės palaikymą bei padedanti spręsti gyventojų užimtumo klausimus. Šiame ir dviejuose sekančiuose skyriuose smulkiai nagrinėjama centrinio banko operacijų prigimtis ir įtaka šalies ekonomikai, taip pat pagrindinės centrinio banko vykdomos politikos problemos, su kuriomis susiduria šio banko vadybininkai. 3.1. Pinigų pasiūlos kontrolė Kaip minėta, centriniai bankai, įskaitant ir Federalinę rezervų sistemą (FRS), atlieka nemažai svarbių funkcijų. Pirmoji ir pati svarbiausia funkcija yra pinigų pasiūlos kontrolė. Pinigai, visų pirma, yra mainų priemonė, naudojama perkant prekes ir paslaugas. Pinigai, kaip žinoma, atlieka ir kitas svarbias, vertės išsaugojimo ir pan., funkcijas. Pinigai yra finansinis turtas, išsaugojantis perkamąją galią tiek laiko, kiek reikia jų savininkui. Jei apibrėžtume pinigus tik kaip mainų priemonę, tai pinigų pasiūlą sudarytų visuomenės turima valiuta ir monetos, čekinės sąskaitos ir įsakomieji indėliai. Jei, kita vertus, pinigus apibrėžtume kaip vertės išsaugojimo priemonę, svarbiausiu pinigų pasiūlos komponentu būtų galima laikyti taupomuosius indėlius ir terminuotąsias sąskaitas komerciniuose bankuose ir kitose nebankinėse finansų institucijose, tokiose kaip kreditų sąjungos ir taupomieji bankai. Pagal pinigų pasiūlos supratimą, keičiasi ir centrinio banko elgsena, vykdant minėtą jo funkciją. Teisę reguliuoti pinigų kiekį ir vertę šio šimtmečio pradžioje Kongresas suteikė FRS. FRS tapo ne tik pagrindiniu visuomenės naudojamų grynųjų pinigų ir monetų šaltiniu, bet ir pagrindine vyriausybės institucija, atsakinga už dolerio vertės stabilizavimą ir jo integraciją į tarptautinę valiutų rinką. Kodėl pinigų pasiūlos kontrolė yra tokia svarbi? Viena iš priežasčių yra tai, kad piniginių atsargų kiekio pakitimai yra artimai susiję su ekonomikos pakitimais. Tyrimai parodė reikšmingą statistinį priklausomumą tarp pinigų pasiūlos pokyčių ir BNP augimo. Šie tyrimai įrodė, kad jei centrinis bankas kontroliuoja pinigų augimą, tai gali turėti įtakos visai šalies ekonomikai. Kita svarbi pinigų kontrolės priežastis yra ta, kad pinigų masė banknotų ir bankų depozitų pavidalu gali nelimituotai padidėti. Naujų piniginių vienetų pagaminimo ir išleidimo į apyvartą ribiniai kaštai yra artimi nuliui. Tokiu būdu, vyriausybė gali nesunkiai padidinti grynųjų pinigų pasiūlą, neatsižvelgdama į ekonomikos galimybes gaminti prekes ir teikti paslaugas. Kadangi tai sukeltų infliaciją, suardytų mokėjimų mechanizmą ir stabdytų viso verslo veiklą, suprantama, kad šiuolaikinėms vyriausybėms centriniai bankai reikalingi kaip pinigų kiekio bei vertės reguliatoriai ir saugotojai. FRS nuolatos veikia šalies vidaus finansų rinkas, siekdama palaikyti dolerio perkamąją galią šalyje, o laikas nuo laiko įsiterpia į užsienio valiutų rinkas. 3.2. Pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas Kita svarbi centrinio banko funkcija yra pinigų ir kapitalo rinkų stabilizavimas. Kad ekonomika augtų, finansų sistema santaupas turi pasiūlyti tiems, kuriems jų reikia investavimui. Kad pinigų ir kapitalo sistema veiktų efektyviai, visuomenė turi pasitikėti finansų institucijomis ir patikėti joms savo santaupas. Jei finansų rinkos yra nestabilios, palūkanų normos ir vertybinių popierių kainos stipriai svyruoja, o finansų institucijos dažnai bankrutuoja, visuomenės pasitikėjimas finansų sistema gali būti prarastas. Kapitalo judėjimas sumažėja, lėtindamas ekonomikos augimą ir didindamas nedarbą. Todėl centrinis bankas turi imtis ryžtingų veiksmų reguliuojant finansų rinkų būklę ir užtikrinant stabilų pinigų judėjimą tose rinkose. Siekdama šio tikslo FRS laikas nuo laiko suteikia lėšų pagrindiniams vertybinių popierių dileriams, kad jie galėtų palaikyti popierių rinkos likvidumą. Kai pinigų kiekis ar palūkanų norma didėja ar mažėja greičiau nei tai reikalinga ekonomikos stabilumui, čia vėl įsikiša FRS. Centrinis bankas gali keisti palūkanų normos dydį, kurią jam moka kiti bankai, suaktyvinti vertybinių popierių prekybą, kad būtų stabilizuota pinigų ir kapitalo rinkos būklė. 3.3. Paskutinis išteklių šaltinis Dar viena svarbi centrinio banko funkcija - būti paskutiniu resursų šaltiniu. Tai reiškia aprūpinti fondais finansų institucijas, kurių kiti skolinimosi šaltiniai jau yra išsekę. Pavyzdžiui, FRS vadinamojo “diskonto lango” pagalba gali aprūpinti fondais tam tikras finansų institucijas, kad jos galėtų padengti trumpalaikį grynųjų pinigų trūkumą. Prieš FRS sukūrimą viena iš silpnų JAV finansų sistemos vietų buvo paskutinio išteklių šaltinio nebuvimas, galinčio padėti laikinų sunkumų prislėgtoms finansų institucijoms. 3.4. Mokėjimų mechanizmo palaikymas ir tobulinimas Galiausiai dar vienas centrinio banko vaidmuo yra mokėjimų mechanizmo veikimo užtikrinimas ir jo tobulinimas. Tai apima čekių sistemos tvarkymą, reikiamą grynųjų pinigų kiekio palaikymą, piniginių lėšų kompiuterinį perdavimą ir visuomenės pasitikėjimo pagrindiniu piniginiu vienetu palaikymą. Patikimas ir gerai funkcionuojantis mokėjimų mechanizmas yra labai svarbi verslo ir komercijos plėtros prielaida. Jei, čekių kliringas neatliekamas laiku arba verslo objektas negali gauti grynųjų pinigų operacijoms atlikti, verslas gali sustoti. Dėl to, gali padidėti nedarbas, mažėti investicijos, ekonomikos augimas. [3,1] 4. PINIGŲ PASIŪLOS REGULIAVIMO BŪDAI 4.1. ARO (atvirosios rinkos operacijos) Atvirosios rinkos operacijos (toliau - ARO) – Lietuvos banko iniciatyva vykdomas pinigų išleidimas į vidaus pinigų rinką arba išėmimas iš jos, atsižvelgiant į bendrą finansų rinkos padėtį, bankams vienodomis sąlygomis konkuruojant tarpusavyje dėl atitinkamų sandorių sudarymo su centriniu banku. ARO sandorių dalyviai yra komerciniai bankai, laikantys Lietuvos banke privalomąsias atsargas. ARO – tai vyriausybės vertybinių popierių pirkimas ir pardavimas rinkoje. Jo esmė ta, kad tokiais veiksmais tiesiogiai keičiamas rezervų kiekis komerciniuose bankuose, taigi - keičiama (kartotiniu dydžiu) pinigų pasiūla. [12,224-227] 4.1.2. ARO rinkos galimas pavyzdys Atvirosios rinkos operacijos pavyzdys galėtų būti: centrinis bankas padaro išvadą, kad pinigų pasiūla per maža, tuomet ji ima trukdyti didinti gamybą. Bankas nusprendžia padidinti pinigų pasiūlą. Dėl tokio tikslo centrinis bankas pradeda rinkoje pirkti vyriausybės vertybinius popierius. Už kokią sumą nuperka, tiek išauga bankų rezervai, šitaip prasideda kartotinis depozitinių sąskaitų sumų augimas. Jei pinigų rezervo vienas litas padidina pinigų pasiūlą iki 2,7 lito, tai reiškia, kad pasiūla padidės 27 mln. litų. Kai tokios operacijos vyksta tarp centrinio ir komercinio bankų, tuomet grynieji pinigai nenaudojami. Centrinis bankas tik fiksuoja, kad obligacijas pardavęs komercinis bankas padidino savo rezervą, privalomai laikomą centriniame banke, ir atitinkamai gali didinti paskolines operacijas. To paties pinigų pasiūlos padidėjimo sulauks ekonomika ir tuo atveju, kai šalies vyriausybė savo didesnėms išlaidoms finansuoti pageidaus papildomų finansinių išteklių. Ji gali parduoti savo vertybinius popierius centriniam bankui, kuris ,,pirks" juos tuo būdu, kad atitinkamai sumai atidarys vyriausybei depozitinę sąskaitą. Analogiškai veikiama, kai siekiama sumažinti pinigų paklausą. Šiuo atveju centrinis bankas parduoda vyriausybės vertybinius popierius atviroje rinkoje. 4.1.3. ARO finansinės priemonės Iždo vekseliai - trumpalaikiai vyriausybiniai skolos dokumentai, tiesioginis valstybės įsipareigojimas. Iždo vekseliai išleidžiami laikinoms valstybės išlaidoms padengti, taip pat reguliuoti ciklo svyravimams per kredito sistemos likvidumą ir palūkanų normas. Bankų akceptai – tai bankų sutikimas apmokėti mokėjimo dokumentus, pavyzdžiui, komercinius vekselius, t. y. apmokėjimo garantija. Tokiu būdu bankai teikia paskolas tarptautinės prekybos mokėjimams vykdyti. Valiutiniai keitimo sandoriai [swap] ir terminuoti valiutos sandoriai [outright] - terminuotosios ARO. Pirmųjų (valiutų biržos) operacijų metu CB tuo pačiu metu nustatytą valiutos kiekį perka ir parduoda skirtingomis ateities datomis. Skirtumas tarp pirkimo ir pardavimo kainų yra lygus palūkanų skirtumui. Terminuotų valiutos sandorių operacijos nuo pirmųjų operacijų skiriasi ilgesniais vykdymo terminais. Atpirkimo, arba repo, sandoriai [repurchase agreement] – dvigubo kredito sandoriai, pagal kuriuos pardavėjas parduoda pirkėjui vertybinius popierius ir, suėjus atpirkimo terminui, atperka juos už kainą, kurią sudaro pardavimo kaina ir atpirkimo palūkanos . Atpirkimo sandorių operacijos laikinai finansuoja rezervų trūkumą ir likutį, bet kartu tiesiogiai neveikia lygiagrečių vertybinių popierių pasiūlos ir paklausos. Finansų rinkose jiems tenka didžiausia dalis. Pardavimo sandoriais su atpirkimo opcionu suteikiama teisė tam tikru iš anksto sutartu laiko momentu arba laiko momentu, kurį jis pats dar nustatys, iš gavėjo pirktą turtą jam perleisti atgal buvusia pirkimo kaina arba kita iš anksto sutarta kaina. 4.1.4. ARO pinigų politikos priemonės ARO apimtis yra beveik neribojama, o tai suteikia joms lankstumo. Rezervų pokyčius galima ištaisyti atlikus atvira rinkos operacija. ARO valdo centrinis bankas, kuris visiškai kontroliuoja tų operacijų apimtį. Tokios kontrolės pasigendama, pavyzdžiui, atliekant diskonto operacijas, kuriomis Centrinis bankas gali skatinti arba riboti bankų skolinimą, bet negali tiesiogiai kontro­liuoti diskontavimo apimčių. ARO vykdomos ne komercinių bankų iniciatyva, todėl galima parinkti tokį laiko momentą, kuris yra palankiausias pinigų politikos tikslams. ARO gali būti atliekamos palaipsniui, todėl Centrinis bankas gali tiksliai reguliuoti rezervus. Jei privalomųjų atsargų reikalavimai ar diskonto politika kaip pinigų politikos priemonės, keičia pinigų multiplikatorių, tai ARO veikia pinigų bazę. ARO galima atlikti labai greitai, be ad­ministracinių trukdymų. Vienas ARO lengva pakeisti kitomis, priešingo pobūdžio operacijomis. Pavyzdžiui, jeigu Centrinis bankas nusprendžia, kad pinigų pasiūla didėja per daug greitai dėl atvirosios rinkos pirkimų, tai šią padėtį jis gali greitai ištaisyti, panaudojęs atvirosios rin­kos pardavimus. Taip pat ARO gali būti vykdomos per aukcionus, todėl labiausiai atitinka rinkos kainodarą ir turi mažiausiai administracinio reguliavimo elementų. Per ARO galima kontroliuoti rezervus pasyviai arba aktyviai: • pasyviai (gynybinis būdas), kai už nustatytą rezervo dydį galima pasirinkti laisvai svyruojančią kainą už rezervą (palūkanų normą); • aktyviai, kai už nustatytą palūkanų dydį galima pasirinkti svyruojantį rezervų dydį. [1,1] 4.2. Diskonto norma Diskontas – tai centrinio banko kreditų suteikimas kredito įstaigoms perkant iš jų vekselius. Diskontavimas – tai išankstinis tam tikrų palūkanų atskaitymas nuo nominaliosios vekselio vertės. Diskonto norma yra palūkanų norma, kuri skaičiuojama komerciniams bankams už teikiamus kreditus centriniame banke. Diskonto politika pirmiausia apima diskonto normos keitimą, kuri turi poveikį pinigų pasiūlai veikdama paskolų kiekį ir pinigų bazę. Centrinio banko nustatoma palūkanų norma, teikiant paskolas komerciniams bankams ar kitoms finansinėms institucijoms, vadinama diskonto norma. [12,418] Pavyzdys Patyrinėjam paskolos lakštus, kurios valstybė turi išpirkti po metų po 1000 Lt. Mums reikia pinigų ir todėl mes nusprendėme juos parduoti anksčiau po 900 Lt. Mes padarėme diskontą, tai reiškia ateityje už gautus 1000 Lt. dabar gausime 900 Lt. Diskontą apskaičiuosime: Diskonto lygis ir rentabilumas Diskonto koeficientas nėra toks pats kaip palūkanos, grąžos koeficientas arba rentabilumas. Praeitame pavyzdyje diskonto norma buvo 10%, nes buvo atsisakyta 10%, kad gauti pinigus anksčiau. Pirkėjui, paskolos lakštų pirkimas buvo investicija – jis išleido 900 Lt. dabar, kad ateityje gautu 1000 Lt. Todėl palūkanas apskaičiuosime taip: Pastaba Diskonto norma priklauso nuo tokių veiksnių kaip infliacija, pinigų pasiūla, paklausa, skolininko mokumo. Jei skolininkas nekelia abejonių, kad grąžins pinigus, tai paskutinę dieną jo vertybinių popierių vertė bus lygiai tokia pati, kokia jų nominali vertė. Jei skolininkas negali atiduoti skolos, tai jo išleistų vertybinių popierių vertė net ir paskutinėmis dienomis gali būti artima nuliui, o diskonto norma artima 100%. [14,1] 4.2.1. Diskonto politikos priemonės Skiriamos keturios pagrindinės diskonto politicos priemonės: 1. Atsisakymas imti spekuliatyvaus pobūdžio vekselius; 2. Vekselių terminų sutrumpinimas; 3. Diskonto procento reguliavimas; 4. Diskonto kreditų suvaržymai. Diskonto procento didinimas ar mažinimas yra kredito sąlygų pakeitimas visoje šalyje. Pinigų kreditą ir ūkio veiklą skatina žemas procentas. Jeigu diskonto procentas yra didinamas, bankai traukiasi iš pinigų rinkos, auga palūkanos už indėlius tam, kad pritrauktų indėlininkų, tačiau kyla palūkanos ir už paimtus kreditus. Tuomet rate mažėja pinigų paklausa ir kreditavimas. Diskonto politika keičia visos pinigų ir ekonomikos būvį. Vykdant diskonto politiką atitinkamai naudojami kiekybiniai ir kokybiniai apribojimai. Kiekybiniais ribojama bendra bankams teikiamų diskonto kreditų apimtis nustatant kredito bendrosios kredito sumos kiekį. Kokybiniais ribojimais nusakoma, kad vekseliai turi atitikti reikalavimus ir turi pūti patvirtinti trijų mokių laiduojančių asmenų. Remiantis dabartiniu Lietuvos banko įstatymu bankas turi teisę paprastiems bankams rediskontuoti litias išreikštus vekselius, kurie būtinai turi būti patvirtinti trijų mokių laiduotojų ir iš jų bent vieno banko,taip pat, būti apmokėti Lietuvos Respublikoje. [12,419] 4.2.2. Diskonto norma kiekybiškai Apibrėžiant ją kiekybiškai bei keičiant jos dydį siekiama reguliuoti pinigų pasiūlą - diskonto normą keliant, centrinio banko paskolos gavimo sąlygos, taigi ir komercinio banko kreditinių galimybių išplėtimas -suvaržomi, ją sumažinant - skatinami. Tiesa, kiekybiniu požiūriu centrinio banko paskolos daro įtaką komercinių bankų rezervams labai nedaug, nes jos tesudaro apie 1% viso skolinamojo kapitalo. Tačiau centrinio banko kreditinė politika svarbi kitu atžvilgiu į jo numatomą ir kas savaitę koreguojamą diskonto normą orientuojasi pramoninio ir finansinio pasaulio ,,bosai", kaip į vieną iš vyriausybės ūkinių ketinimų rodiklių. Taigi diskonto normos poveikis rinkoje susiklostančioms pinigų pasiūlos - paklausos sąlygomis yra nemažas. Turiu pastebėti, kad taip yra, jei vyriausybė vykdo aktyvią diskonto normos politiką, nes aukštesnė diskonto norma. Taip pat suteikia palankesnes sąlygas pinigų bei užsienio valiutos indėlininkams - tos šalies vertybinių popierių pirkėjams. Esant palankesniai ūkio padėčiai, dažnai diskonto normos politika yra pasyvi - centrinis bankas tik keičia ją taip, kad ji atitiktų rinkoje susidariusią palūkanų normą. [2,1] 4.3. Privalomi rezervai Privalomosios atsargos. Tai yra seniausiai, nuo 1991 m. naudojama Lietuvos banko pinigų politikos priemonė. Privalomų atsargų rezervų reikalavimai – tai centrinio banko reikalavimai komerciniams bankams, kad ne mažiau kaip tam tikrą dalį jų apibrėžtų įsipareigojimų dengtų likvidusis turtas. Minėta dalis vadinama privalomųjų atsargų baze. Privalomosios atsargos skaičiuojamos tam tikram laikotarpiui, per kurį jos turi būti laikomos.() Privalomųjų rezervų paskirtis yra garantuoti bankų likvidumą. [11,228-229] Privalomosios atsargos laikomos likvidžiausios formos turtu – pinigais komercinio banko sąskaitoje centriniame banke. [12,351] 4.3.1. Pinigų pasiūlos politikos pranašumai ir trūkumai Pirmasis pinigų pasiūlos politikos priemonių pranašumas yra tas, kad tokių atsargų politika veiksminga norint kontroliuoti pinigų pasiūlą. Antrasis pranašumas yra tas, kad privalomų atsargų normos pakeitimo poveikis rinkos pinigų pasiūlai labai greitas. Be šių privalumų tokia politika turi trūkumų. Privalomųjų atsargų normos pakėlimas gali tapti daugelio bankų sistemos likvidumo sunkumų priežastis. Stipriausiai tai pasireiškia bankuose, kur mažas pinigų perteklius. Dėl tokios priežasties centrinis bankas privalomųjų atsargų normą turi suderinti su kitomis pasiūlos reguliavimo priemonėmis, o nedaryti sprendimus, kurie palankūs vienai pusei. Kai centrinis bankas nekontroliuoja atsargų,, jų normos padidinimas gali padidinti paskolų palūkanų normą. Toks įvykis turėtų nepalankų poveikį investicinei šalies būklei šalyje. Neorėdami šalyje sunkumų, bankai dirba sąžiningai, bando išvengti išduoti rizikingas paskolas, kurias vėliau būtų sunku grąžinti. 4.3.2. Privalomosios atsargos ir pinigų multiplikatorius Esant nepilnų, o dalinių atsargų sistemai, bankai laiko tam tikrą dalį indėlinių pinigų, o kitus skolina. Skolindami per čekines sąskaitas, bankai, išplečia pinigų pasiūlą, ir taip kuria kartotinius indėlius, kurių dydį lemia multiplikatorius. Bankams skolinant pinigus atsiranda perteklinės atsargos. Perteklinės atsargos – grynųjų pinigų ar indėlių pavidalu saugomos banko atsargos, kurios viršija formaliai privalomas. Perteklinės atsargos = bendrosios atsargos – privalomosios atsargos Bankas ramiai gali skolinti tokia sumą, kuri neviršija jo perteklinių atsargų. Indėlių multiplikatorius yra koeficientas, pagal kurį apskaičiuojamas indėlių pokytis, pasikeitus bankų atsargoms 1 pinigų vienetu. Tyrimais nustatyta, kad pinigų pasiūlos multiplikatorius yra pinigų pasiūlos ir pinigų bazės santykis. Taip galima spręsti, kad pinigų pasiūla visada lygi bazės ir pinigų pasiūlos multiplikatoriaus sandaugai. [12,354-361] 4.3.3. Privalomųjų atsargų norma, bazė, apskaičiavimas, laikymas, kompensavimas Europos centrinio banko privalomų atsargų tikslas – užtikrinti tarpbankinius atsiskaitymus. Bankas numato narių galimo kredito minimaliąsias atsargas. Šalys nepriklausančios euro zonos riboms, nors ir yra Europos sudėtyje, neprivalo vykdyti ECB reikalavimų ir nuostatų. Centrinis bankas turi teisę atleisti įmonę nuo privalomų atsargų, jei jos likviduojamos arba reorganizuojamos. Taip pat jeigu jos siekia ypatingų tikslų, nevykdo aktyvių banko funkcijų, visus indėlius atideda specialiems tikslams, skirtiems pavyzdžiui regiono, šalies ar tarptautine plėtotei. Privalomų atsargų reikalavimai nustatomi kiekvienai įstaigai, pagal balanso elementus. Apskaičiuojama pagal mėnesio balanso ataskaitos duomenis. Visi balansai turi atitikti ECB statistikos pateikimo formą, ir pristatyti nacionaliniams bankams . Privalomųjų atsargų laikymas yra vienas mėnuo pradedant dvidešimt ketvirtąja kiekvieno mėnesio diena ir baigiant dvidešimt trečiąja. Atsargų laikymui naudojamos sąskaitos, esančios nacionaliniuose bankuose. Europos centrinis bankas moka tam tikras palūkanas kredito įstaigoms už privalomą atsargų laikymą. [12,381-384] 4.3.4. Pinigų politika be privalomųjų atsargų Šalyse, kur rezervų reikalavimai nėra privalomi, finansų rinkos turi didesnę tikimybę susidurti su palūkanų normos nepastovumu. Palūkanų normos nepastovumas kelia rūpestį centriniam bankui todėl, kad dažniausiai apsunkina politikos, paremtos trumpojo laikotarpio palūkanų normos kontrole, valdymą. Taip centriniam bankui visad sunkiau pasiekti reikalingą palūkanų normą. Didžiausias nerimas kyla tada, kai pereina į ilgojo laikotarpio palūkanų normas ir kitų finansų aktyvų kainas. Tada padidėjas netikrumas gali sukelti ekonominių padarinių, kadangi veikia išlaidų ir investicijų planavimo sprendimus. [12,368-370] 5. VALIUTŲ VALDYBOS SISTEMA 5.1. Kas yra valiutų valdyba? Valiutų valdyba – tai monetarinė sistema, kuri veikia vietoj centrinio banko. Valiutų valdybos atveju įstatymiškai yra nustatyta, kad rezervai, t. y. užsienio valiuta arba auksas privalo visiškai padengti įsipareigojimus, kuriuos sudaro nacionalinė pinigų emisija. Taip pat valiutų valdyba reikalauja susieti nacionalinę valiutą su bazine ir neribojamai fiksuotu kursu konvertuoti nacionalinę valiutą į bazinę ir atvirkščiai. Tad valiutų valdybą galima apibūdinti šiais pagrindiniais aspektais: Bazinė valiuta – tai valiuta pasirinkta dėl jos laukiamo stabilumo ir tarptautinio pripažinimo. Valiutų valdybose kaip bazinė valiuta dažniausiai naudojamas JAV doleris, Didžiosios Britanijos svaras sterlingų arba euras. Tačiau vietoj bazinės valiutos gali būti naudojamas auksas. Konvertuojamumas – valiutų valdyba išlaiko visišką ir neribotą konvertuojamumą tarp vietinės ir bazinės valiutos nustatytu fiksuotu kursu. Nors klasikinė valiutų valdyba paprastai nekonvertuoja vietinių indėlių nacionaline valiuta į bazinę valiutą, tačiau bankai siūlo tai padaryti už nedidelį mokestį. Valiutų valdyba neprisiima atsakomybės užtikrinant, kad indėliai bankuose yra konvertuojami į valiutų valdybos pinigus. Tai yra vien tik bankų atsakomybė, kadangi valiutų valdyba rūpinasi tik pinigais, kuriuos ji išleido. Neribotas konvertuojamumas į bazinę valiutą reiškia, kad klasikinėje valiutų valdybos sistemoje nėra jokių apribojimų nei einamosios sąskaitos prekių ir paslaugų pirkimui, nei kapitalo sąskaitos finansinio turto, tokio kaip užsienio obligacijos, pirkimui ir pardavimui. Rezervai – valiutų valdybos rezervai turi būti adekvatūs, t. y. visiškai padengti nacionalinę pinigų emisiją, kad užtikrintų, jog kiekvienas, turintis centrinio banko išleistus pinigus, galės iškeisti juos į bazinę valiutą. Valiutų valdybos rezervai dažniausiai sudaro 105 %-110% jų įsipareigojimų, kad apsisaugotų tuo atveju, jei jų turimos obligacijos prarastų vertę. Monetarinė politika – valiutų valdyba neturi jokios savarankiškos galios. Jos vykdomos operacijos yra visiškai pasyvios ir automatinės. Valiutų valdyba turi vienintelę funkciją, t. y. fiksuotu kursu keisti nacionalinę valiutą į bazinę. Skirtingai nei centrinis bankas klasikinė valiutų valdyba neteikia paskolų šalies vyriausybei ar kitoms valdžios institucijoms, įvairioms kompanijoms ar bankams. Valiutų valdybos atveju, vyriausybės išlaidas padengia tik mokesčiai ir skolinimasis, nes ši institucija negali spausdinti pinigų ir tuo būdu didinti infliaciją. Palūkanų norma ir infliacija – valiutų valdyba nesistengia daryti įtakos palūkanų normai nustatydama diskonto normą kaip tipinis centrinis bankas. Fiksuotas valiutos kursas su bazine valiuta skatina arbitražą, kuris verčia išlaikyti palūkanų normas ir infliaciją šalyje tokią pat, kaip bazinės valiutos šalyje. Tačiau šalyse, kurios pakeičia centrinio banko sistemą su didele infliacija į valiutų valdybos sistemą, pasitaiko išimčių. Tokiais atvejais daugumos prekių pradinės kainos, išreikštos rezervine valiuta, yra žemesnės, kadangi nacionalinė valiuta anksčiau buvo nepatikima. Todėl įvedus valiutų valdybą, infliacija, nors ir sumažėjusi, yra aukštesnė nei bazinės valiutos šalyse. Tai yra normalu ir nesukuria ekonominio spaudimo devalvuoti valiutą. Ryšys su bankais – kadangi valiutų valdyba neturi jokios dalies banko pelnuose, ji neturi jokios pareigos veikti kaip paskutinis skolintojas, kad apsaugotų bankus nuo nuostolių. Klasikinėse valiutų valdybos sistemose bankų griūtys buvo gana retos, tačiau jos buvo dažnos į valiutų valdybas panašiose sistemose, kurios perėmė gan nemažai bankinių problemų iš centrinio banko sistemos.[4, 1] Valiutų valdyba išleidžia vidaus valiutą, kurios vertė yra fiksuota kitos šalies valiutos, t. y. bazinės valiutos, atžvilgiu ir kuri yra padengta turtu, denominuotu užsienio valiutomis. Vidaus valiutos ir jos bazinės valiutos keitimo kursas nustatomas įstatymo ir yra įgyvendinamas valiutų valdybos įsipareigojimu parduoti savo valiutą mainais į bazinę valiutą (ir atvirkščiai) nustatytu keitimo kursu. Valiutų valdyba garantuoja savo įsipareigojimą išlaikyti fiksuotą valiutos kursą, finansinius įsipareigojimus padengdama nustatyto dydžio turtu užsienio valiuta, kuris yra denominuotas bazine valiuta. Dėl šių ypatybių valiutų valdyba gali išleisti naują valiutą tik mainais į būtiną užsienio valiutos kiekį, o bendra pinigų bazės apimtis, t.y. pinigai apyvartoje plius banko pinigų atsarga, turi atitikti rezervinio turto vertę. Todėl didžioji valiutų valdybos atsargų, dengiančių vidaus valiutas, dalis paprastai įsigyjama iš tų, kurie keičia užsienio valiutas į vidaus valiutas. Todėl pinigų bazė daugiausia kinta dėl grynųjų užsienio valiutos srautų į ekonomiką pagal nustatytą valiutos kursą. [17,1] Taigi apibendrindami galėtume išvesti tokį valiutų valdybos apibrėžimą: Valiutų valdyba – tai automatinės pinigų emisijos mechanizmas, reikalaujantis nacionalinės valiutos kiekį visiškai padengti auksu ir konvertuojamosiomis užsienio valiutomis. [4,1] 5.2. Valiutų valdybos pajamos Priešingai nei obligacijos ar dauguma banko indėlių, gryni pinigai neneša palūkanų. Jie yra kaip beprocentė žmonių, laikančių pinigus, paskola leidėjui, kurio pelnas yra lygus iš rezervų uždirbtoms palūkanoms išminusavus pinigų išleidimo kaštus. Šios išlaidos paprastai yra mažesnės nei 1% turto per metus. Be to, jei banknotai ar monetos yra sunaikinami, leidėjo grynasis turtas padidėja, kadangi sumažėja įsipareigojimai, tačiau turtas – ne. Dažniausiai, sumokėjus visas išlaidas, valiutų valdybos pelnas siekia 1% BNP per metus.[17, 1] 5.3. Kur valiutų valdybos sistema yra tinkama? Valiutų valdybos sistema iš esmės yra tinkama bet kurioje pasaulio šalyje, kurioje nacionalinė valiuta neveikė taip gerai, kaip plačiai tarptautiniam atsiskaitymui naudojamos valiutos. Plačiai atsiskaitymui naudojamos valiutos – tai JAV doleris, euras, Japonijos jena ir kt. Beje, tik apie 50% išsivysčiusių šalių centriniai bankai išleidžia valiutas, kurios tinkamai veikia ilgą laiko tarpą, taip kaip ir plačiai atsiskaitymui naudojamos valiutos, o besivystančių šalių tik 5% gali pasigirti tokiomis valiutomis. Kai kurie ekonomistai teigia, jog valiutų valdyba yra tinkama tik mažoms šalims, kurių ekonomikai didžiųlę reikšmę daro užsienio prekyba. Tačiau istoriškai valiutų valdybos puikiai veikė ir gana didelėse uždaros ekonomikos ir mažose atviros ekonomikos šalyse. Nesvarbu, kad ir kokia didelė ar uždaros ekonomikos šalis yra, tačiau geriau turėti tvirtą valiutą, išleistą valiutų valdybos, nei netvirtą, išleistą centrinio banko. Iš tiesų valiutų valdybos pradedamos taikyti tada, kai trūksta pasitikėjimo nacionaline valiuta. Kadangi tokiu atveju daugelis atsiskaitymų vyksta ir indėliai laikomi užsienio valiuta, yra tikslinga nacionalinę valiutą susieti su užsienio valiuta.[4, 1] 5.4. Valiutų valdybos istorija Valiutų valdybos sistemą yra turėjusios apie 70 šalių. Šios sistemos idėja gimė D. Britanijoje apie 1800 metus. Idėjos autoriai – grupė ekonomistų, žinomų valiutos mokyklos (Currency School) vardu. Jie turėjo didelę politinę įtaką ir 1844 metais ketino Anglijos banką (Bank of England) pertvarkyti į valiutų valdybą pavadinimu Bank Act. Tačiau skirtingai nuo šiuolaikinių valiutos valdybų, valiutos mokyklos atstovai nesuprato, kad ir indėliai, ir išleisti banknotai, kurie sudaro monetarinę bazę, turi būti 100% padengti užsienio turtu, esant valiutų valdybos sistemai. Bank Act nepadengė savo indėlių užsienio rezervais ir todėl valiutos mokyklos atstovai užuot Anglijos banką pertvarkę į valiutų valdybą, pertvarkė jį į centrinį banką. D. Britanija buvo pažangiausia tų laikų šalis, tad savaime suprantama, kad jos pavyzdys buvo užkrečiamas ir todėl daugelis kitų šalių sekė jos pavyzdžiu. Tai padėjo centriniams bankams plisti po Europą. Pirmas sėkmingas bandymas įkurti valiutų valdybą įvyko 1849 m. Britų Indijos vandenyno kolonijoje Mauricijuje. Po eksperimentinio laikotarpio valiutų valdyba pasiekė savo klasikinę formą 1912 m. ir tai buvo Vakarų Afrikos valiutų valdyba, kuri apėmė britų kolonijas: Nigeriją, Ganą, Gambiją. Ši valiutų valdyba tapo modeliu vėliau susikūrusioms valiutų valdyboms. Valiutų valdyba egzistavo daugelyje nepriklausomų šalių, pvz.: Argentinoje, Jemene ir kt. Dabartinės modifikuotos valiutų valdybos yra įkurtos visose nepriklausomose šalyse. Valiutų valdybos sistemos labiausiai buvo paplitusios 1940 – 1950 metais, kai tokia sistema veikė apie 50 šalių. Praktiškai visose iš jų tokia griežta pinigų politika davė labai teigiamų rezultatų stabilizuojant valiutų kursą, pažabojo infliaciją ir davė postūmį bendram ekonomikos augimui. Tačiau nepaisant to, daugelis pasekė 1950 – 1960 metų mada, kuri buvo palanki centriniams bankams. Lietuva apie valiutų valdybos modelio taikymą sužinojo tada, kai jis buvo diegiamas Estijoje. Ten tuo metu buvo pasiektas didžiausias ekonomikos augimas ir stabilumas, lyginant su kitomis buvusiomis Sovietų sąjungos šalimis. Taip pat labai sužavėjo valiutų valdybos modelio diegimo istorija Argentinoje, kurioje po didžiulės hiperinfliacijos įvestas valiutų valdybos modelis padėjo pažaboti infliaciją ir paskatinti ekonomikos augimą. Būtent šie sėkmingi pavyzdžiai mūsų nestabilios nacionalinės valiutos fone ir skatino kiek galima daugiau sužinoti apie šio modelio diegimo ir funkcionavimo aspektus. Todėl nedelsiant buvo pradėta kalbėti apie galimybę įvesti šį modelį Lietuvoje. Dėl šio tikslo konsultuoti net keletą kartų buvo atvykęs profesorius iš JAV S. Hanke, kuris suteikė daug informacijos apie šio modelio privalumus ir patirtį atskirose pasaulio valstybėse. Taip pat daug naudingos informacijos suteikė Tarptautinio valiutos fondo atstovai (TVF) – A. Knoblis ir P. Kornelijus. Galutinį Vyriausybės apsisprendimą diegti šį modelį Lietuvoje lėmė keli aspektai. Pirmiausia, tai šalyje siautėjusi hiperinfliacija, didžiulis valstybės įsiskolinimas Rusijos kompanijoms už dujas ir atominį kurą ir kt. Tad galiausiai 1994 metų balandžio 1 dieną įsigaliojus Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymui Lietuvoje pradėjo veikti valiutų valdybos sistema. Pagal šį įstatymą litas buvo susietas su JAV doleriu absoliučiai fiksuotu keitimo santykiu 4 : 1 (keturi litai už vieną JAV dolerį). Be to, šis Lito patikimumo įstatymas garantavo gyventojų bei įmonių pasitikėjimą valiutų valdybos modeliu, kuris, nepaisant visko, nebuvo šimtaprocentinis, nes šio įstatymo 3 straipsnyje buvo numatyta, kad „tik esant nepaprastoms aplinkybėms, kai nustatyto lito kurso tolesnis išlaikymas žlugdytų ekonomikos stabilumą, Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, gali keisti bazinę valiutą ir lito kursą“. Visuomenės pasitikėjimą stiprino ir tai, jog būdavo pabrėžiama, kad litas bendrosiomis užsienio atsargomis yra padengtas apie pusantro karto. Kadangi Lietuvos bankas turi įsipareigojimų ne tik litais, bet ir užsienio valiuta, grynasis lito padengimas buvo mažesnis, tačiau litas buvo padengtas daugiau nei 100%. Valiutų valdybos modelio įvedimas leido išspręsti opias ekonomikos problemas: įveikti infliaciją, sustiprinti pasitikėjimą nacionaline valiuta, stabilizuoti taupymo bei investavimo aplinką, sumažinti skolinimosi kainą, sustiprinti Lietuvos ekonomiką. Pagrįstai galima teigti,kad Lietuvos piniginio vieneto stabilumas padėjo tvirtą pagrindą šalies ekonomikos bei gerovės augimui. Bazinės valiutos JAV dolerio pakeitimas euru 2002 m. vasario 2 d. nesumenkino lito kaip stabilios valiutos reputacijos, nes perėjimas įvyko sklandžiai ir be panikos, tuo dar kartą pademonstruodamas valiutų valdybos patikimumą, lankstumą ir tvarumą. Dar daugiau, bazinės valiutos pakeitimas sustiprino strateginę eurointegracijos kryptį, įtikino Lietuvos žmones ir įmones, kad fiksuotas lito kursas yra vertybė. [19,1] 5.5. Valiutų valdybos modelio privalumai • Monetarinis mechanizmas yra paprastas ir skaidrus, nes kiekvienas rinkos dalyvis gali stebėti valiutų valdybos veiksmus paprasčiausiai stebėdamas užsienio rezervų bei pinigų apyvartos dinamiką. Kad nacionalinė valiuta būtų veiksminga, nėra būtina išplėtota pinigų rinka ir centrinio banko operacijos. Valiutų valdybos modelio paprastumas lemia mažesnį srities specialistų ir nacionalinio banko personalo poreikį, dėl ko mažėja žmogiškojo faktoriaus rizika, o taip pat ir išlaidos.[4] • Įteisinus valiutų valdybos modelį sukuriama pinigų politikos institucija yra nepriklausoma, jos neįtakoja vyriausybė. Pinigų bazė didėja tik tiek, kiek tai leidžia grynoji užsienio prekyba ir kapitalo srautai. Be to, šis modelis apsaugo nuo vyriausybės veiksmų, kuriais siekiama padengti biudžeto deficitą, susidariusį dėl per didelių valstybės išlaidų ir prisiimtų įsipareigojimų, skolinantis iš nacionalinio banko lėšas arba išleidžiant naują pinigų emisiją, kuri nėra padengta. Tokios priemonės gali pagerinti šalies ekonominę padėtį, tačiau laikui bėgant jos sukelia infliaciją ir ekonominį nuosmukį. Valiutų valdyba negali finansuoti fiskalinio deficito, todėl vyriausybė turi subalansuoti savo biudžetą.[4,1] • Užtikrintas konvertuojamumas lemia mažesnę infliaciją. Valiutų valdyba turi turėti didesnius už įsipareigojimus užsienio valiutos rezervus, tokiu būdu ji visada galės pakeisti bet kokį kiekį savo įsipareigojimų į užsienio valiutą. Dėl užtikrinto konvertuojamumo valiutų valdyba taip pat užtikrina žemesnę infliaciją, nes rezervinė valiuta dažniausiai būna šalies, kurioje maža infliacija. Taip pat užtikrintas konvertuojamumas pritraukia užsienio investuotojus.[17,1] • Padidėja pasitikėjimas nacionaline valiuta. Žinojimas, kad bet kada vietinę valiutą galima pakeisti į bazinę valiutą tuo pačiu kursu, kuri būna parinkta tos šalies, kurios valiuta gyventojai pasitiki, skatina gyventojų pasitikėjimą ir nacionaline valiuta. Žmonės, pasitikėdami nacionaline valiuta, ja atsiskaitinėja tarpusavyje, taupo, skolina ir pan., o tai daro nacionalinę valiutą veiksmingą.[17,1] 4.6. Valiutų valdybos sistemos trūkumai • Sukūrimo sudėtingumas. Iš pradžių yra gana sunku surinkti pakankamus konvertuojamos valiutos rezervus visos monetarinės bazės padengimui, o tai gali sutrukdyti valiutų valdybos sistemos sukūrimui. Nors teoriškai visiškai padengta turi būti tik monetarinė bazė, tačiau kuo didesni užsienio valiutos rezervai, tuo patikimesnė valiutų valdyba.[4,1] • Dideli valiutos kurso neatitikimo ištaisymo kaštai. Valiutų valdybos sistemoje norint ištaisyti realaus valiutos kurso neatitikimus yra keičiamas nominalus valiutos kursas. Jeigu darbo jėgos ir turto kainos nėra labai lanksčios, yra neišvengiamas aukštų palūkanų normų ir galimai didelio nedarbo periodas. Tai gali sukelti abejonių apie sistemos išlaikomumą ir ar vyriausybė yra pasiryžusi ją išlaikyti.[4,1] • Aktyvios monetarinės politikos vykdymo negalimumas. Valiutų valdyba į monetarinių sąlygų pasikeitimą turi reaguoti pasyviai. Ši sistema negali numatyti ir užkirsti kelio ekonominiams sukrėtimams, nes valdybos veiksmus nustato būtinumas išlaikyti valiutos kursą. Jei gerėjančios perspektyvos pritrauktų daugiau kapitalo į šalį, tokiu atveju investuotojai pirktų nacionalinę valiutą, o valiutų valdyba turėtų pasiūlyti daugiau savo valiutos, norėdama išvengti vidaus valiutos vertės padidėjimo. Esant tokiai situacijai pinigų bazė didėja, palūkanų normos krenta, bankų sistema plečiasi, o ekonominis aktyvumas didėja. Šiuo atveju valiutų valdyba yra bejėgė, nes ji negali sustabdyti šio reiškinio. Ir atvirkščiai, investuotojams reikalaujant užsienio valiutos, yra perkama vidaus valiuta jos kursui palaikyti. Jei šis reiškinys masinis, sukelia kapitalo nutekėjimą ir gali galutinai nuvertinti turtą bei valiutą. Tokiu būdu atsiranda ekonominiai svyravimai.[4,1] • Bazinės valiutos šalies ekonominiai ciklai gali neatitikti besivystančios šalies ekonominių ciklų. Jei besivystančioje šalyje yra nuosmukis, o bazinės valiutos šalyje ekonominis pakilimas, tai tikėtina, kad bazinės valiutos šalis vykdys ekonomiką stabdančią pinigų politiką, kuri turės neigiamų padarinių besivystančiai šaliai, t. y. ves į dar didesnį nuosmukį. Todėl stengiamasi bazine valiuta pasirinkti valiutą šalies, kuri ekonomiškai susijusi su besivystančia šalimi.[17,1] • Mažas senjoražas. Senjoražas – tai pajamos gaunamos iš valiutos spausdinimo. Jis yra vertinamas grynosiomis pajamomis, šalies uždirbtomis iš turto, kuriuo padengta jos valiuta, yra didžiausias tada, kai vidaus valiuta sudaro reikšmingą viso šalies finansinio turto dalį. Dažnai ekonomika, taikanti valiutų valdybą, neturi tokio pasitikėjimo, kuris padėtų jai visapusiškai panaudoti savo senjoražo potencialą, nes didelę pinigų apyvartos ar indėlių dalį sudaro užsienio valiuta. Nepaisant to, kad ekonomikai plėtojantis pasitikėjimas ja didėja, tačiau senjoražo pajamos mažėja, nes finansinis turtas ir BVP didėja greičiau už pinigų bazę. [17,1] 2 lentelė Pagrindiniai skirtumai tarp valiutų valdybos ir centrinio banko sistemų2) Valiutų valdybos sistema Tipinis centrinis bankas Išlaiko fiksuotą valiutos kursą su rezervine valiuta. Išlaiko susietą ar svyruojantį valiutos kursą. Laiko užsienio rezervus, kad jie padengtų 100% pinigų bazės arba pinigų apyvartoje. Užsienio rezervų laikymas neparemtas jokiomis taisyklėmis. Valiuta visiškai konvertuojama. Valiutos konvertuojamumas yra politikos sprendimas. Negali vykdyti nepriklausomos monetarinės politikos. Gali vykdyti diskretišką monetarinę politiką. Neteikia paskutinės vilties paskolų. Atlieka paskutinės vilties skolintojo vaidmenį. 2) Pagrindiniai skirtumai tarp valiutų valdybos ir centrinio banko sistemų. Lentelė sudaryta autorių, remiantis straipsniu, skaitytu internete (15,1) Taigi lentelėje matome, kokiais pagrindiniais bruožais skiriasi valiutų valdybos sistema nuo centrinio banko. Atsižvelgdami į šiuos skirtumus galėtume padaryti išvadą, kad centrinis bankas yra pranašesnis už valiutų valdybą, nes jis disponuoja įvairiomis priemonėmis pinigų pasiūlai reguliuoti. Taip pat centrinis bankas turi tam tikrą valiutos kurso svyravimo erdvę, kuri leidžia labiau susikoncentruoti pinigų kiekio kontrolei. Dar vienas svarbus faktas, kad centrinis bankas gali vykdyti monetarinę politiką, suteikia centriniam bankui pranašumą. Tokiu būdu centrinis bankas prisideda prie valstybės ekonomikos plėtros. Išvados Norint suprasti, kokie veiksniai veikia pinigų pasiūlą ir kodėl ją reikia reguliuoti, yra itin svarbu suvokti monetarinio režimo esmę, išsiaiškinti jo savybes ir pan. Rašydamos šį kursinį supratome, jog monetarinė politika yra labai paini ir sudėtinga. Taip pat sužinojome labai daug ir svarbių dalykų apie Lietuvos monetarinį režimą bei jo reguliavimą, gavome naudingos informacijos apie pinigų institucijas, tokias kaip Centrinis bankas ar Valiutų valdyba. Svarbiausia, savo „ žinių bagažą“ papildėme nauja ir vertinga informacija, kuri iš tiesų labai pagilino mūsų suvokimą apie mūsų šalies ekonomiką ir ir ją įtakojančius veiksnius. Taip pat rašydamos šį kursinį darbą padarėme vieną išvadą, jog ,nepaisant visko, pinigų politika Lietuvoje mažai efektyvi. Tokias išvadas padarėme remdamosi skaityta ir analizuota medžiaga. Monetarinis režimas mažai efektyvus dėl to, jog bankų sistemai kartais sunku ir sudėtinga naudotis pinigų politika kaip priemone, kuria siekiama įgyvendinti tam tikrus tikslus. Be to, pinigų politiką būna keblu ir sudėtinga taikyti dėl šalies mokėjimo balanso pusiausvyros sutrikimų. Nepaisant to, kad monetarinę politiką vykdo centrinio banko specialistai, vis tik pinigų politikos sėkmė priklauso nuo to, kaip vyriausybė sugeba suderinti pinigų ir biudžeto politiką. Tad galime teigti, kad daugelyje šalies finansinių sričių būtina atlikti reformas, norint paskatinti pinigų politikos efektyvumą. Literatūra ir informaciniai šaltiniai 1. ARO pinigų politikos priemonės. [žiūrėta 2008 m. kovo 26 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!