Periklio paveikslas Tukidido "Istorijoje"

Periklis buvo gabus, išsilavinęs, protingas bei patriotiškas žmogus. Jis pasiekė politinio lyderio postą ir buvo begalo įtakingas visoje Graikijos valstybėje. Periklio laikais Atėnai pasiekė didžiausią klestėjimo lygį ir tapo visos Graikijos politiniu bei prekybiniu centru, taip pat begalo stipriu ir garsiu miestu visame pasaulyje. Jo didžiausias gerbėjas buvo istorinės kritikos pagrindėjas – Tukididas. Jo veikalas “Istorija” leidžia mums daugiau sužinoti apie Periklio gyvenimo būdą, jo charakterį bei nuostatas, kuriomis jis vadovavosi gyvenime.
Periklio kalba, aprašyta Tukidido “Istorijoje”, pasakoja apie iškilmingas laidotuves ir jos papročius pagerbti tragiškai kare žuvusius atieniečius. Ištraukoje Periklis, žmogus, turintis “supratingo žmogaus garsą bei šlovę” mieste, sako giriamąją kalbą, užkopęs į aukštą tribūną. Po iškilmingos kalbos, šlovinančios didįjį Atėnų miestą bei narsius, kare žuvusius karius, žmonės apraudoję savo artimuosius išsiskirsto namo. Šioje ištraukoje mes nemažai sužinome apie Periklio asmenybę, jo charakterį bei vertybes, kurias jis puoselėjo.
Visų pirma Periklis nemėgo tuščiažodžiavimo, pagyrų ir beprasmių kalbų. Jo nuomone nėra būtina kiekvieną kartą tuščiai liaupsėti, “koks yra puikus paprotys tarti žodį”, o tiesiog užtenka “vyrams, kurie darbais parodė savo šaunumą”, darbais parodyti ir deramą garbę bei padėką. Taigi užtenka susirinkti į laidotuvių ceremoniją, skirtą pagerbti mirusius karius, ir tyliai už juos pasimelsti ar pasakyti kalbą, o ne bergždžiai tuščiažodžiauti apie papročius ar karių žygdarbius, kuriais vargiai ar visi gali patikėti. Juk “klausytojas, kuris nėra susipažinęs su padėtimi, gali iš pavydo pamanyti, jog viskas padidinta” arba palankiai nusiteikęs klausytojas gali pamanyti, jog “viena ar kita aplinkybė nušviesta silpniau”. Periklis nemėgsta pagyrų ar beprasmių kalbų apie karo žygius, kurie pranoksta karių jėgas, ir vengia plačiai kalbėti su kokiu ryžtingumu kariai “atrėmė barbarų ar kitų graikų puolimus”, kadangi jo nuomone “pagyrimo žodžiai, pasakyti apie kitus, yra pakenčiami tiek, kiek tas, kuris juos girdi, jaučiasi esąs pajėgus pats atlikti tuos žygius, apie kuriuos klauso”. Taip pat jis smerkia tuos, kurie per daug giriasi ir didžiuojasi...

Daugiau informacijos...