Pediatrija

 1. Pediatrijos mokslo raida. Vaikų sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje.Ok IV a.pr.Kr. medicinos tėvas Hipokratas parašė traktatą „Apie vaiko prigimtį“. I ir II a.apie vaikų priežiūrą ir auklėjimą rašė Galenas ir Soranas. Vėliau ilgus metus buvo tik akrtojamos jų mintys. 1472 m.italas Paolo Begelardo išleido pirmąją apausdintą pediatrijos knygą „Nedidelė knyga apie vaiko ligas“. 1764 m.pasirodė pirmasis 28 skyrių padiatrijos vadovas, kurį parašė švedas N.R.fon Rozenšteinas. Pirmoji pasaulyje vaikų ligoninė įkurta 1802 m.Paryžiuje, o Lietuvoje 1904 m.Vilniuje(Žvėrine, Vytauto gatvėje). Senojo Vilniaus universiteto(įkurto 1579 m.) Medicinos fakultete(jis įstegtas 1781 lapkričio 24 d.) pediatrijos katedros nebuvo, tačiau kai kurie dėstytojai domėjosi ir rašė pediatrijos klausimais. Paskaitas apie rachitą, hidroceliakiją, naujagimių ligas skaitė profesoriai M.Renjė, J.Briotė, A.Matusevičius, A.Sniadeckis. Prof.A.Sniadeckis 1905 m.parašė knygą „Pastobos apie fizinį vaikų auklėjimą“(lenkiškai). Jis pasiūlė gaivinimo būdą „iš burnos į burną“, nustatė įgimtų ir įgytų organizmo ypatybių tarpusavio ryšį – „hiatus geneticus“. Prof.Jozefo Franko iniacytiva 1805 m.įsteigta Vilniaus medicinos draugija, kuri gyvuoja ir šiuo metu, 1808 m. Vilniuje įkurtas Vakcinos institutas, organizavęs skiepijimą nuo raupų, 1809 m. – Motinystės institutas, kuris teikė materilią ir medicinos pagalbą neturtingoms gimdyvėms ir naujagimiams. J.Franko išleistame daugiatomyje „Praktiniai medicinos patarimai“ yra skyrius apie vaikų infekcines ligas. Vienas labiausiai apsišvietusių to meto žmonių, gydytojas Jokūbas Šimkevičius, 1802m.baigęs VU MF, rašė ir pediatrijos klausimais. 1810 m.J.Šimkevičius išleido pirmąjį Lietuvoje originalų pediatrijos vadovėlį „Mokslas apie vaikų ligas“(lenkiškai). 1832 m. Rusijos caras uždarė VU kaip maišto židinį; jo vietoje įkurta Medicinos-Chirurgijos akademija, kuri 1842 m.taip pat buvo uždaryta. 77 metus seniausias Rytų Europos švietimo židinys buvo užgesęs. Želigovskio legionierių okupuotame Vilniuje 1919 m.atkurtas VU tuo metu buvo Lenkijos aukštojo mokslo dalis, nes 72% studentų buvo iš Lenkijos ir tik 2,7% buvo lietuviai. 1922 m. VU įkurta pirmoji Vaikų ligų katedra, kuriai vadovavo prof.Vaclovas Jasinskis. Jis 1924 m.įsteigė Vilniaus pediatrų draugiją , kuri gyvuoja iki šiol(pirmininkas – prof.A.Raugalė). V.Jasinskis Druskininkuose įkūrė vaikų sanatoriją, redagavo tritomį pediatrijos vadovas. Po jo mirties 1936-39 m. Vaikų ligų katedrai vadovavo doc.H.Marinovska, dr.E.Gerlė, prof.V.Bujakas, kuris parašė vadovėlį „Pediatrijos apybraiža“(lenkiškai). Pirmoji lietuviškai Vaikų ligų katerdra VU įkurta 1944m. Katedrai 1944-55 m.vadovavo doc.P.Baublys, 1956 m.Vaikų ligų katedra sujungiama su Infekcinių ligų katedra(1956-66 m.katedros vedėjas prof.P.Čibiras).1959m. VU MF įkuriamas Pediatrijos skyrius. 1966 m.išleidžiama pirmoji gydytojų pediatrų laida. 1966 m.vėl atkuriama savarkiška Vaikų ligų katedra, kuriai 1966-73 m.vadovavo prof.L.Steponaitienė. 1973 m.lėktuvo katastrofoje žuvo keturi įžymiausi Lietuvos pediatrai – Prof.L.Steponaitienė, doc.P.Baublys, doc.R.Lučinskas, Lietuvos SAM vyr.pediatrė O.Surplienė. Nuo 1974 m. Vaikų ligų katedrosvedėjų buvo prof.P.Šimulis, kuri nuo 1977 m. pradėjo vadovauti VU įkurto Gydytojų tobulinimosi fakulteto pediatrijos katedrai. Nuo 1977 m.iki šiol Vaikų ligų katedrai(nuo 1991 m. – Vaikų ligų klinikai) vadovauja prof. A.Raugalė. Vaikų ligos VU dėstomos keturiuose klinikose ir centruose: Vaikų chirurgijos klinikoje(vadovas – prof.B.Siaurusaitis), Neonatologijos klinikoje(vadovas – prof.V.Basys), Pediatrijos centre(vadovas – prof.P.Kaltenis) ir Vaikų socialinės pediatrijos ir psichiatrijos centre(vadovas – doc.D.Pūras). Lietuvos universitete Kaune Vaikų ligų katedra ir klinika įkurta 1924 m. Nuo pat įkūrimo šiai katedrai ir klinikai iki 1944 m.vadovavo prof.V.Tumienėnė, kuri 1934 m. įkūrė sanatoriją kaulų tbc sergantiems vaikams, 1937 m. įsteigė Lietuvos vaikų gydytojų draugiją. Nuo 1944 m. VDU Kaune , o nuo 1955 m.iki 1959 m.Kauno medicinos instituto Vaikų ligų katedrai vadovavo doc.A.Matulevičius. 1959-1991 m.Kauno medicinos instituto (nuo 1989 m. KMA) Vaikų ligų katedrai vadovavo prof.O.Grinkevičienė, ilgametė Lietuvos pediatrų mokslinės draugijos pirmininkė, Nuo 1991 m.iki šiol KMA(nuo 1999 m. KMU) Vaikų ligų klinikai vadovauja doc.J.Bojarskas. 2. Medicinos pagalbos naujagimiui organizavimo principai Lietuvoje. Palankios naujagimiui ligoninės iniciatyva. Ok Naujagimių medicininės priežiūros sistemoje skiriamos dvi pagrinidinės kryptys: profilaktinė ir gydomoji. Profilaktinė kryptis – sveikų naujagimių stebėjimas ir priežiūra gimdykloje, naujagimų fiziologijos skyriuose, namuose ir poliklinikoje. Gydomoji kryptis – sergančių naujagimių priežiūra ir gydymas gimdymo namuose, naujagimių patologijos skyriuje, pliklinikoje, taip pat neišnešiotų naujagimių slauga, priežiūra, gydymas specializuotame neišnešiotų naujagimių skyriuje ir poliklinikoje. Šių skyrių išdėstymas, darbo veiklos organizavimas, ryšiai mieste ir respublikoje, ligonių judėjimas, skirstant įstaigas lygiais pagal įrangą, specialistų kvalifikaciją ir darbo apimtis, sudaro perinatalinės priežiūros sistemą. Lietuvoje visa naujagimių priežiūra šiuo metu padalyta dviems perinataliniams(Vilniaus ir Kauno)centrams, kuriuose veikia tretinio lygio naujagimių priežiūros stacionarai. Juose vykdoma specializuota naujagimių slauga ir priežiūra. Kituose trijuose miestuose(Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje) veikia antrinio lygio pakopos akušerijos stacionarai; daugelis gimdymo skyrių priskirti pirmajai antrinio lygio pakopai. Sergantys naujagimiai gabenami iš antrinio lygio pirmosios pakopos į antrinio lygio antrosios pakopos arba tretinio lygio stacionarus. Prenatalinė priežiūra ir diagnostika leidžia šiuo metu visas nėščiąsias, kurių vaisiui nustatoma sklaidos defektų, nukreipti gimdyti į tretinio lygio stacionarus. Gimdymo namai. Lietuvoje antrinio lygio pirmos pakopos akušerijos stacionare gydomos ir gimdo tos nėščiosios, kurios nerizikuoja ar mažai rizikuoja savo ir naujagimio sveikata, taip pat vidutinio rizikos laipsnio nėščiosios, konsultuotos tretinio lygio stacionaro specialistų. Šiuose stacionaruose už naujagimio sveikatą atsako gydytojas neonatologas. Jis taip pat turi dalyvauti gimdyme, jei yra neigiamų motinos(preeklampsija, eklampsija, CD, per gimdymą vartojami narkotiniai analgetikai), vaisiaus(hipoksija, acidozė, mekonijumi užteršti vaisiaus vandenys, priešlaikinis gimdymas, pernešiojimas, rezus sensibilizacija, įtariami vaisiaus sklaidos defektai ir kt.), tiesiogiai su gimdymu susijusių veiksnių(užtrukęs gimdymas, ilgas bevandenis periodas, kraujavimas pirmuoju gimdymo laikotarpiu). Gimdymo salėje turi būti vieta naujagimiui gaivinti ir reikiama įranga. Jei gimdymas buvo komplikuotas, po gimimo naujagimis paliekamas specialioje naujagimių palatoje, kur laikomas mažiausiai dvi valandas, jei reikia ir ilgiau. Jeigu gimdymas buvo normalus, naujagimis gimė sveikas, jis guldomas su motina į tam tikslui skirtas paltas. Į šias palatas taip pat perkelimi ir šie naujagimiai, kuriems po sudėtingesnio gimdymo per adaptaciją jokių ryškesnių sutrikimų neatsirado. Pediatras privalo laikytis tarptautinio judėjimo „naujagimiui draugiškos ligoninės“ principų: skatina motins žindyti kūdikį, laikytis teisingo mitybos rėžimo, anksti pradėti gydomosios mankštos pratimus, imtis kitų profilaktikos priemonių, kad nesumažėtų pieno skyrimasis. Motina mokoma teisingos vaiko priežiūros: kaip slaugyti bembutės žaizdą, prižiūrėti naujgimio akis, odą, kaip jį maudyti, vystyti, rengti; jai išaiškinami svarbiausieji sutrikusios naujagimio sveikatos požymiai, kuriems atsiradus reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją. Naujagimių patologijos skyrius. Į šį skyrių naujagimis guldomas ,jei gimė neišnešiotas ar suserga. Jei ligoninėje yra tik vienas naujagimių patologijos skyrius, tai jo palatos skirstomos pagal profilį. Į vieną palatą guldomi itk panašia liga sergantys kūdikiai. Skyriaus darbas orgamizuojamas taip, kad kūdikiai būtų teisingai maitinami, slaugomi. Kai šiame skyriuje baigiamas gydymas naujagimis išleidžiamas į namus: apie tai būtinai pranešama šeimos gydytojui ar pediatrui. Naujagimių stebėjimas poliklinikoje. Šiuo metu Lietuvoje dar nėra galutinai susiformavusios šeimos gydytojo institucijos, terapeutai ir pediatrai dirba atskirai, todėl nustačius moters nėštumą, žinios iš moterų konsultacijos siunčiamos vaikų gydymo įstaigai. Šios gydymo įstaigos medicinos sesuo ir gydytojai pediartai moko nėščiąsias slaugyti ir prižiūrėti naujagimius, juos taisyklingai maitinti, rūpintis savo sveikata, krūtimis.šis mokymas vykdomas kartu su moterų konsultacija pagl specialią programą ir grafiką. Naujagimį išleidus iš gimdymo namų , apie tai pranešama vaikų poliklinikai, ir per pirmąsias tris dienas apylinkės pediatras(šeimos gydytojas)kartu su medicinos seserimi aplanko naujagimį namuose. Motinai praenšamos jos vaiko gydytojo darbo valandos ir svarbiausi telefonai, mokoma rašyti vaiko priežiūros dienyną. Motinai taip pat paaiškinama apie pagrindinius naujagimio ligų požymius(geltą, blyškumą, vėmimą). 3. Vaiko amžiaus periodai. Vaiko fizinio išsivystymo įvertinimas procentilių metodu(metodo esmė, pagrindinės procentilės, intervalai, vienmatės, dvimatės diagramos).Ok Vaiko amžius skirstomas į 2 svarbiausius periodus: prenatalinį ir postnatalinį. Dar atskirai išskiriamas trumpas intranatalinis periodas. I.Prenatalinis periodas- trunka nuo apvaisinimo iki gimimo- vidutiniškai 270 d. (Paprastai skaičiuojama 280 d.- nuo PMC pirmos dienos). Jis skirstomas į: 1.Germinacijos periodas- trunka apie 1 sav.- nuo kiaušialąstės apvaisinimo iki susidariusios balstocistos implantacijos į gimdos gleivinę pradžios. 2.Implantacijos periodas- trunka apie 2 paras. 1 ir 2 periodų metu 50-70% apvaisintų kiaušialąsčių nesivysto, o teratogeniniai veiksniai gali sukelti patologiją, nesuderinamą su gyvybe. 3.Embrioninis periodas- trunka 5-6 sav.- formuojasi beveik visi būsimo kūdikio vidaus organai. 4.Embriofetalinis periodas- trunka apie 2 sav. Susidaro placenta. Baigia formuotis beveik visi vidaus organai (išskyrus CNS ir endokrininę sistemą). 5.Vaisiaus periodai- trunka nuo 9-os sav. iki gimimo: a)ankstyvasis vaisiaus periodas- 9 sav. pradžia- 28 sav.pabaiga. Būdingas spartus vaisiaus augimas ir jo organų ir audinių diferenciacija. Kenksmingi veiksniai gali sukelti įvairių organų hipoplaziją ar būti įgimtos hipotrofijos ar neišnešiotumo priežastis. b)vėlyvasis vaisiaus periodas- nuo 28 sav. pabaigos iki gimdymo pradžios (vaisiaus vandenų nutekėjimo). Kenksmingi veiksniai gali sukelti priešlaikinį gimdymą. Šiuo periodu vaisiuje telkiama medžiagos, kurių nepakanka motinos piene (Ca, Fe, Cu, vit. B12 ) bei imunoglobulinai. Paskutinėmis nėštumo savaitėmis vaisiaus alveolėse subręsta surfaktantas, užtikrinantis normalią plaučių veiklą. Prenataliniu periodu veikiantys teratogeniniai veiksniai skirstomi į egzogeninius ir genetinius. Egzogeniniams priklauso: jonizuojantis spinduliavimas, virusinės infekcijos, vaistai, pesticidai. Genetiniams teratogeniniams veiksniams priklauso- mutantiniai genai, sukeliantys sklaidos trūkumus ir pasižymintys dominantiniu ar recesyviniu paveldimumo tipu. II.Intranatalinis periodas- baigiasi virkštelės perišimu. Jo metu galimas CNS ir PNS traumos. III.Postnatalinis periodas: 1.Naujagimystės periodas- trunka iki 4 sav. amžiaus. a)ankstyvas naujagimystės periodas- nuo virkštelės perkirpimo iki 7-os gyvenimo dienos pabaigos. Pradeda funkcionuoti mažasis kraujotakos ratas, užanka arterinis latakas ir ovalinė anga. Atsiranda krūties čiulpimo refleksų. Šiuo periodu būdingos praeinančios naujagimių būklės, išryškėja įgimtos anomalijos. Pirmosiomis gyvenimo dienomis yra Ig A ir Ig G stoka, todėl naujagimiai linkę sirgti pūlinėmis ir sepsinėmis ligomis, piodermija. Kadangi naujagimių termoreguliacija netobula, jiems privalu palaikyti optimalią aplinkos temperatūrą. Vėlyvasis vaisiaus, intranatalinis bei ankstyvasis naujagimystės periodai apjungti į perinatalinį periodą. Jo trukmė nuo 28-os sav. iki 7-os gyvenimo dienos pabaigos. Šio periodo metu mirtingumas toks pat, kaip žmogaus mirtingumas per pirmuosius 40 gyvenimo metų. b)vėlyvasis naujagimystės periodas- nuo 8 iki 28 gyvenimo dienos. Sveikas naujagimis jau prižiūrimas namuose. Svarbu kontroliuoti motinos laktaciją, kūno masės prieaugio kitimą, naujagimio priežiūrą. Dažnos infekcinės ligos. 2.Kūdikystės periodas- nuo 29 gyvenimo dienos iki 1 metų amžiaus. Vyksta sparti fizinė, psichomotorinė ir protinė vaiko raida. Per kūdikystės periodą ūgis padidėja 50%, kūno masė trigubai. Kūdikio virškinimo organai dar funkciškai nepakankamai subrendę, todėl jis dažnai serga virškinamojo trakto ligomis. Ypač svarbu kūdikį tinkamai maitinti. Nuo 5 mėn. vien motinos pieno nepakanka, duodama papildomų medžiagų. Didelė rizika sirgti rachitu ir geležies stokos anemija. Dažnos kūdikio alergodermatozės, nes žarnyno sienelės gleivinė pralaidi, į kraujotaką lengvai patenka maisto alergenų. Iš motinos gautas imunitetas 2-3 mėnesį išnyksta, o savas kūdikio imunitetas susidaro lėtai. Todėl kūdikis dažnai serga įvairiomis kvėpavimo organų ligomis, kurių eiga dėl siaurų kvėpavimo takų, silpno kosulio reflekso, nesubrendusio plaučių audinio dažnai esti sunki. Be to, įvairios kūdikio ligos yra linkę generalizuotis ir plisti. Ligų profilaktikai didelės reikšmės turi vaiko grūdinimas, masažas, gimnastika, vandens procedūros. Siekiant išvengti infekcinių ligų, kūdikiai skiepijami. 3.Ikimokyklinis periodas- nuo 1 iki 7 metų amžiaus. a) Ankstyvasis (lopšelinis) ikimokyklinis periodas– nuo 1 iki 3 metų amžiaus. Fizinė vaiko raida kiek sulėtėja, bet greitai didėja raumenų masė. Antrų metų gale baigia dygti pieniniai dantys. Sparčiai formuojasi adenoidai, tonzilės. Vaikai tampa judrūs, smalsūs, mėgsta kišti į burną įvairius daiktus, gali įkvėpti svetimkūnius. Dažni ūminiai buitiniai apsinuodijimai vaistais ir cheminėmis medžiagomis. Šio amžiaus vaikai neretai apsipliko verdančiu vandeniu. 1-3 metų vaikai neretai serga ūminėmis virusinėmis ligomis, kuriomis užsikrečia tarpusavyje bendraudami. Vaikui gali kilti daugelis alerginių ligų, tarp jų ir bronchinė astma. Greitai tobulėja kalba, ryškėja individualūs charakterio bruožai. Šio amžiaus vaikai labai imlūs auklėjimui. b)Vyresnysis (darželinis) ikimokyklinis periodas- nuo 3 iki 7 metų. Kūno masė didėja lėčiau, bet būna pirmasis augimo pagreitėjimas. Pieniniai dantys palaipsniui iškrinta, ima dygti nuolatiniai, subręsta imuninė sistema. Tobulėja mąstymas, gerėja atmintis. Atsiranda berniukų ir mergaičių elgesio skirtumai. Dažniausiai serga infekcinėmis, ypač kvėpavimo organų ligomis, bet lengviau nei mažesni vaikai. 4.Mokyklinis periodas- nuo 7 iki 18 metų. a)jaunesnysis mokyklinis periodas- nuo 7 iki 11 metų. Pieninius dantis pakeičia nuolatiniai. Pradeda formuotis aiškūs lytinės fizinės raidos skirtumai. Vaikai mažiau būna gryname ore, neretai sutrinka mitybos režimas, didesnis krūvis tenka CNS. Dažnėja regos sutrikimų, stuburo iškrypimų, dantų ėduonies, neurozių. Neretos virškinamojo trakto infekcinės ligos, alerginės ligos. b)vyresnysis mokyklinis periodas- nuo 12 iki 18 metų- lytinio brendimo amžius. Atsiranda vegetacinės NS ir funkcinių širdies veiklos sutrikimų. Tai sunkiausias psichinės raidos periodas. Jo metu neretos savižudybės bei savižudybės imitacijos. Daugėja gastrito, opaligės, nutukimo atvejų. Mergaitėms dažna nervinė anoreksija. Procentilinis metodas- dažniausiai naudojamas praktikoje, rodo individualaus rodiklio padėtį ir realų pasiskirstymą populiacijoje, gerai atspindi rodiklių kitimus su amžiumi. Visus tiriamojo rodiklių dydžius surikiuojame variacijos eilėje didėjančia tvarka. Visą svyravimo diapazoną suskirstome į 100 intervalų, kurie ir vadinami procentilėmis. Po to suskaičiuojamas kiekvieno intervalo vidurkis. Apytiksliai tiriamojo rodiklio vidurkį (M) atitinka 50 intervalo, tai yra 50 procentilės vidurkis. Rodikliui apibūdinti naudojami ne visi intervalai (procentilės), o tik pažymintieji staigesnį rodiklio pasikeitimą, dažniausiai- 3, 10, 25, 20 , 75, 90, 97 procentilės. Pvz.: 3 procentilė atitinka tokį rodiklio dydį už kurį mažesnis pasitaiko tik 3% visos populiacijos. Tarpai tarp procentilių- tai intervalai, kurių pagrindiniai yra šie:• iki 3 procentilių- labai maži rodikliai • tarp 3 ir 10 procentilių- maži rodikliai • 10-25 procentilių- apymažiai rodikliai • 25-75 procentilių- vidutiniai rodikliai • 75-90 procentilių- apydidžiai rodikliai • 90-97 procentilių- dideli rodikliai • virš 97 procentilių- labai dideli rodikliai Vienmatės diagramos yra tos, kurios atsispindi vaiko įvairių kūno vietų matavimai atitinkantys jo amžių (pvz.: 1 metų berniukas pagal 50‰ sveria 11 kg). Dvimatėse diagramose atsispindi vaiko dviejų parametų santykis. Abu matmenys yra atidedami dvimatėje diagramoje ir matome ar vaiko, pavyzdžiui, ūgis ir svoris atitinka normalią procentilę(ar harmoningas augimas). 4. Perinatalinės hipoksijos priežastys, klinika, diagnostika, profilaktika.Tr Perinatalinė asfiksija – tai viena svarbiausiųjų vaisiaus ir naujagimio sergamumo ir mirtingumo priežasčių. Asfiksija vadinama tokia užgimusio naujagimio būklė, kai esti sutrikęs kvėpavimas(naujagimis nekvėpuoja arba tik netolygiai trukčiojančiai įkvepia), širdies veikla normali, kartais sutrikusi. Terminas asfiksija nėra tikslus ir geriau būtu vadinti hipoksija. Pirminė asfiksija pasitaiko 5% naujagimių. Etiologija: Deguonies stoką vaisiui ir naujagimiui sukelia: 1) Deguonies stoka moters organizme, dėl įvairių ligų ar intoksikacijų; 2) Sutrikusi gimdos, placentos ir virkštelės kraujagyslių kraujotaka; 3) Sutrikęs naujagimio kvėpavimas; 4) Sutrikęs O2 pernešimas organizme. Dažniausiai hipoksija būna dėl kelių priežasčių iškart. Neretai dėl kaip vaisiaus hipoksijos tąsa. Klinika: Naujagimis, kuriam yra lengva ir vidutinio sunkumo hipoksija, pirmomis minutėmis būna vangus, vėliau išryškėja CNS dirginimo simptomų. Klinika priklauso nuo intrakranijinės hipertenzijos, kraujo bei smegenų skysčio tėkmės ir metabolinių sutrikimų. Naujagimio būklė pagerėja 3-5 dieną, 1-10 diena išnyksta daugelis klinikinių simptomų, po 2 savaičių galima išleisti į namus. Kai hipoksija sunki, gali ištikti klinikinė mirtis. Kliniškai simptomai priklauso nuo kitų organų pažeidimo bei metabolinių sutrikimų laipsnio. Adaptacijos laikotarpiu išryškėja CNS slopinimo ir apatijos, padidėjusio dirglumo, traukulių, hipertenzinis ir hidrocefalinis sindromai,smegenų kamieno pažeidimo simptomai ir kt. Tiriant akių dugną, nustatoma regos nervo disko edema, įvairaus dydžio tinklainės kraujosruvų. Smegenų skysčio spaudimas esti padidėjęs. Dėl subarachnoidinių kraujosruvų jis pasidaro ksantochrominis, jame būna baltymų ir ląstelių disociacija, šviežių ar pakitusių eritrocitų. Kraujyje esti hipoksemija ir hiperkapnija, dekompensuota acidozė, hipoglikemija, hiperkalemija, didelis hematokrito rodiklis. Užrašoma pakitusi elektroencefalograma bei smegenų echograma. Išryškėja hipoksinis miokardo pažeidimas, sutrikusi vainikinių kraujagyslių kraujotaka, pasitaiko miokardo infarktų. Sumažėja kraujospūdis, kartais ištinka šokas. Dėl sutrikusios inkstų kraujotakos atsiranda oligurija, kartais - anurija. Sutrikus žarnų pasaito ir žarnų sienelės kraujotakai, prasideda opinis nekrozinis enterokolitas, kraujuoja iš žarnyno, gali atsirasti žarnų prakiurimo ir peritonito simptomų. Hipoksinis kepenų funkcijos pažeidimas reiškiasi kraujo krešėjimo sutrikimu ir kt. Naujagimio būklė gerėja iš lėto, tik 5-7 dieną ji tampa patenkinama. Klinikiniai simptomai išlieka 1,5-2 mėn.ir ilgiau. Diagnostika: Hipoksija diagnozuojama įvertinus anamnezę, gimdymo eigą, naujagimio būklę pagal Apgar schemą, klinikinius simptomus, labaratorinių(pO2, pCO2, Sa O2 dydžiai, hematokrito rodiklis, kraujo rugščių ir šarmų būklę, elektrolitų, gliukozės koncentracija, smeg.skysčio tyrimas) instrumentinių(EKG, smegenų ir vidaus organų echoskopija) tyrimų duomenis. Gydymas ir profilaktika. Gresiant priešlaikiniam gimgymui yra brandinamas vaisiaus plaučlių audinys, suleidžiant motinai deksametazono į raumenis, po 12 mg 2 kartus kas 12 val. Deksametazonas aktyvina vaisiaus plaučių surfaktanto sintezę. Jeigu per tą laiką moteris nepagimdo, vaisiaus plaučių brandinimas kartojamas. Gimus naujagimiui, esant hipoksijai, taikomos reanimacijos priemonės, kurios sureguliuoja gyvybiškai svarbias organizmo funkcijas, pirmiausiai kvėpavimą, širdies darbą ir kraujospūdį. Metaboliniams ir mikrocirkuliacijos sutrikimams koreguoti skiriama infuzinė terapija. Naujagimiui reikalinga tausojanti slauga, maitinimas per zondą ar iš buteliuko šviežiu motinos pienu; būklei gerėjant, pratinamas žysti iš krūties. Esant sunkiai hipoksijai, 10-12 dieną perkeliamas toliau gydyti į naujagimių neurologijos skyrių. Gydoam ne tik vaistais, bet ir gydomąja mankšta, masažu ir fizioterapijos procedūromis. 5. Antenatalinio vaisiaus pažeidimo diagnostika ir profilaktika. Embrio- ir fetopatijos. OK Diagnostika priklauso nuo daugelio įvairių faktorių. Pirmiausiai pastojusios moterys yra dispncerizuojamos moterų konsultacijoje, kur nustatomi rizikos veiksniai, galintys pažeisti ar sutrikdyti vaisiaus raidą. • Visuotinis nėščiųjų tikrinimas ultagarsu. Tiriant ultragarsu(UG) tarp 10-20 nėštumo savaitės, galima nustatyti vaisiaus griaučių displazijas, nervinio vamzdelio, vidaus organų raidos ydas. UG patartina pirmą kartą tirti 12-14 nėštumo savaitę, tyrimą kartoti – 22-24 savaitę. UG tyrimo metu taip pat matuojamos vaisiaus kūno dalys, stebima kaip jos auga, vertinamas jų augimas, vaisiaus kvėpavimo judesiai, širdies veikla, placentos būklė, vaisiaus vandenų kiekis. Vaisiaus ir placentos kraujotaka vertinama, vertinant Dioplerio efektu. • Alfa-fetoproteinas nėščiosios kraujo serume tiriamas 16-18 nėštumo savaitę. Padidėjusi jo koncentracija būna dėl nervinio vamzdelio raidos ydų, anencefalijos. 21 chromosomos trisomijos, taip pat kt.autosomų trisomijos atvejais alfa-fetoproteino koncentracija nėščiosios kraujo serume būna sumažėjusi. • Choriono gaurelių biopsija – bioptato tyrimas(8-11 sav.) leidžia anksti diagnozuoti įgimtus fermentų sutrikimus, chromosomines ligas, amniocentezės metu paimtų vaisiaua vandenų citogenetinis tyrimas – kai kurias chromosomines ligas. Kariotipą nustatyti galima tiriant per kordocentezę apimta vaisiaus kraują. Ankstyva prenatalinė raidos ydų ir paveldimų ligų diagnostika įgalina išvengti sunkiai pažeisto nepagydomo vaiko gimimo, nutraukaint nėštumą pagal medicininius parodymus. Kai esti tokių raidos ydų, kurias galima ištaisyti operacija, nėščioji siunčiama gimdyti į perinatologijos centrą. Ten jai ir jos naujagimiui suteikiamam kvalifikuota medicinos pagalba. Profilaktika: Nėščiosios diaspancerizuojamos moterų konsultacijoje, nustatomi rizikos veiksniai, galintys pažeisti vaisių ar sutrikdyti jo raidą. Svarbios reikšmės, išaiškinant galimą pavojų būsimiems palikuonims, turi perinatologijos centre šeimai teikiama medicininė konsultacija, medicinos genetiko pagalba ir kt. Sveikas moters gyvenimo būdas, tikslingas dienos režimas, visavertė mityba užtikrina geras vaisiaus raidos sąlygas. Siekiant išvengti vaisiaus nervinio vamzdelio raidos ydų, visoms nėščioms būtina vartoti folio r. 400μg per parą; kursas - 3 pirmieji nėštumo mėnesiai. Be to, moteriai patartina vartoti folio r.4 savaites iki planuojamo pastojimo. Nėščiajai neleidžiama dirbti naktinėje pamainoje, kenksmingomis darbo aplinkos sąlygomis. Nuo 30 nėštumo savaitės moteriai skiriamos visiškai apmokamos nėštumo atostogos. Ypatingas dėmesys skiriamas nėščiųjų preeklampsijos, priešlaikinio gimdymo, infekcijos prifilaktikai. Gydant nėščiąsias vengiama vaistų, galinčių pažeisti vaisių. Ro tiriama tik kai yra grėsmė jos gyvybei. Embriogenezė, arba gemalo formavimasis, esti tarp 16 ir 75 nėštumo dienos; šio laikotarpio patologiniai pokyčiai – embriopatijomis. Gemalas jautriausias žalingo veksnio poveikiui 3-6 raidos savaitę. Tai II kritinis vaisiaus raidos periodas. Kiekvienam organui būdingas savitas kritinis raidos laikotarpis, kuriouo jis yra jautriausias žalingo veiksnio poveikiui: CNS – tarp 3-5 savaitės, širdis – tarp 4-6 savaitės, akys – tarp 5-6 savaitės ir kt. Embriopatijoms būdingi dideli įvairių organų ir sistemų, išskyrus mergaičių lytinius organus , raidos trūkumai. Nėštumas baigiasi gemalo mirtimi, ar gimsta naujagimis, turinti sunkių raidos ydų. Feto genezė – tai vaisiaus raida: ankstyvoji fetogenezė esti tarp 76 ir 180 dienos, vėlyvoji – nuo 181 dienos iki naujagimio gimimo. Fetogenezės laikotarpiu atsiradę sutrikimai vadinami fetopatijomis. Trečiąjį intrauterinės raidos mėnėsį baigia formuotis placenta, atsiranda galvos smegenų žievės užuomazga, kaulų čiulpų kraujotaka, prasideda Ig, vaisiaus Hb sintezė. Tai - III kritinis raidos laikotarpis. IV kritinis raidos laikotarpis atitinka 20-24 gestacijos savaitę – funkcinio vaisiaus brendimo laikotarpį. Visoms fetopatijoms būdinga nepakankamai susiformavę ir funkcionuojantys organai ir sistemos, sutrikęs vaisiaus augimas. Įgimtos raidos įdos retos. Jų atsiranda tuose organuose ir sistemose, kurių raida trunka ilgai: galvos smegenys, širdies ir kraujagyslių sistemoje, atramos ir judamajame aparate, lytinėse liaukose. Ankstyvosioms fetopatijoms būdingi patologiniai procesai, kai vyrauja mezenchimos proliferacija, vėlyvosioms – uždegiminiai pokyčiai. 6. Naujagimio būklės įvertinimas gimdykloje. Naujagimio fizinės raidos ir brandumo įvertinimas.Ok Naujagimio būklė gimdykloje vertinama pagal Apgar schemą: Požymis Balai 0 1 2 Širdies susitraukimų dažnumas Nėra Mažiau kaip 100 k/min. Daugiau kaip 100 k/min. Kvėpavimas Nėra Retas, nereguliarus Reguliarus, ar su riksmu Raumenų tonusas Silpnas Galūnės šiek tiek sulenktos Aktyvūs judesiai Refleksinis jaudrumas Nėra Grimasos Kosti, čiaudi Odos spalva Mėlyna, blyški Liemuo rausvas, galūnės mėlynos Visas kūnas rausvas Gera būklė – 8-10 balų, lengva hipoksija – 7 balai, vidutinio sunkumo hipoksija – 4-6 balai, sunki hipoksija – 0-3 balai pirmosios minutės pabaigoje arba 4-6 balai, jeigu būklė per pirmąsias 5 min.negerėja. Naujagimio būklė vertinama pagal Apgar skalę po 1 minutės ir po 5 minučių. Taip pat po 2 valandų mamai ir sveikam naujagimiui važiuojant iš pogimdyminės palatos į skyrių. Naujagimio prisitaikymas prie naujų gyvenimo sąlygų ypatybės yra tiesiogiai susijusios su tėvų sveikata, intrauterine vaisiaus raida ir augimu, nėštumo bei gimdymo eiga, gestaciniu amžiumi bei brandumu.. ilgą laiką naujagimio brandos rodiklis buvo jo gimimo kūno masė. Visi naujagimiai, kurie gimė lenvesni nei 2500 g, buvo vadinami neišnešiotas. Dabar, pagal PSO rekomendacijas, pagrindiniu išnešiotumo rodikliu laikomas gestacinis amžius. Gestacinio amžiaus trukmė skaičiuojama nuo pirmosios normalių mėnesinių dienos iki vaiko gimimo. Atsižvelgiant į gestacinį amžių, naujagimiai kirstomi į neišnešiotus, išnešiotus ir pernešiotus. Neišnešiotas naujagimis - gimęs iki 37 nėštumo savaitės, išnešiotas naujagimis – gimęs 37-42 nėštumo savaitę, pernešiotas naujagimis – gimęs po 42 nėštumo savaitės. Lietuvoje iki 1991 01 01 naujagimis, gimęs iki 28 nėštumo savaitės, mažesnis kaip 1000 g kūno masės, išgyvenęs trumpiau kaip 7 paras, buvo laikomas abortiniu vaisiumi. Tik tas, kuris gyvendavo ilgiau , buvo registruojamas kaip neišnešiotas naujagimis. 1990 12 19 Lietuvos Respublikos SAM įsakymu Nr.413 „Dėl naujagimiogyvybingumo įvertinimo kriterijų ir registravimo tvarkos pakeitimų“ buvo įteisintas neišnešioto naujagimio registravimas pagal PSO rekomendacijas nuo 22 nėštumo savaitės, 500 g kūno masės. Atsižvelgiant į naujagimio gimimo kūno masę, naujagimiai skirstomi: mažos gimimo kūno masės naujagimiai – visi naujagimiai, kurie gimę svėrė mažaiau nei 2500 g; labai mažos gimimo mūno masės naujagimiai – visi naujagimiai, kurių gimimo kūno masė mažesnė nei 1500 g; ypatingai mažos gimimo kūno masės naujagimiai – visi naujagimiai, kurie gimę svėrė mažiau nei 1000 g. Fizinė naujagimio raida atitinka nėštumo trukmę, nes to paties gestacinio amžiaus naujagimių fizinės raidos duomenys gali labai skirtis. Fizinės naujagimių raidos duomenys vertinami procentilių metodu. Skiriami mažos, normalios ir didelės kūno masės(hipotrofiški, eutrofiški, paratrofiški) naujagimiai. Naujagimio hipotrofija diagnozuojama tada, kai naujagimio kūno masė atitinkamą nėštumo savaitę yra mažesnė nei 10‰, paratrofija – kai kūno masė atitinkamaą nėštumo savaitę yra didesnė nei 90‰. Normalus naujagimio ūgis atitinka gestacinio amžiaus savaitę yra tarp 10 ir 90‰. Lietuvos naujagimių fizinės raidos duomenys vertinami, naudojantis J.Ališausko su bendraautoriais 1978m.sudarytomis normogramomis. 7. Naujagimio ir vaiko psichomotorinė raida. Naujagimio refleksai.Ok Psichomotorinė raida - dauguma tėvų nori sužinoti ar jų vaikas vystosi normaliai, ypač, jei šeimoje auga vaikas, turintis negalią. Jei buvo sunkus nėštumas ar gimdymas, jei vaikas gimė po ilgo sterilaus laikotarpio. Aktualu įvertinti vaiko raidą, jei anamnezėje nustatyta perinatalinės rizikos vaisiui veiksnių, jei naujagimystės periodu pastebėta nervų sistemos sutrikimo simptomų, ar vaikas persirgo liga, galinčia pažeisti CNS (pvz.: meningitu). Bendrieji psichomotorinės vaiko raidos vertinimo principai: 1.Psichomotorinė vaiko raida yra besitęsiantis procesas, trunkantis nuo apvaisinimo iki visiško vaiko subrendimo. Vaiko raida atskirais jo tarpsniais gali būti įvairi, pvz.: pirmaisiais gyvenimo metais kalba, palyginti su sparčiai tobulėjančia motorika, rutuliojasi iš lėto. 2.Vaiko raida priklauso nuo NS brandos ir didelės įtakos jai turi mokymasis, patirtis. Nemokamas vaikas gali bręsti iš lėto. Tačiau neprasminga mokyti vaikščioti 3 mėn. kūdikį, kai jo NS nėra tam pasiruošusi. 3.Neuromotorinės vaiko raidos kryptis- cefalokaudalinė (nuo galvos kojų link). Kūdikis dar ilgai, iki kol pradeda vaikščioti, laisvai naudojasi rankomis. 4.Vaiko raidos grandžių seka yra vienoda, tik jų greitis gali būti įvairus. 5.Platūs kūdikio ir galūnių judesiai keičiami tikslingais, individualiais, specifiniais judesiais. Vaiko raida priklauso ir nuo namų aplinkos- vaiko ugdymas, bendravimas su juo, ypač antruoju amžiaus pusmečiu, gali labai ją skatinti, o emocinio ryšio stoka- lėtinti. Refleksai Refleksų atsiradimo amžius Refleksų nykimo amžius Moro refleksas Nuo gimimo 3 mėn. Žingsniavimas Nuo gimimo 1,5 mėn. Atramos reakcija Nuo gimimo 1,5 mėn. Čiulpimas ir ieškojimas Nuo gimimo 4 mėn. (budrumo metu) Griebimas delnais Nuo gimimo 6 mėn. Griebimas padais Nuo gimimo 10 mėn. Toniniai kaklo refleksai 2 mėn. 6 mėn. Landau refleksas 3 mėn. 24 mėn. Parašiutinės reakcijos 9 mėn. išlieka Gulint ant pilvo: Gulint ant nugaros: Rega: Refleksai: Socialinė raida: Naujagimystės periodas Fleksinė padėtis, galvos sukimas į šonus pakeltas galvos nekelia Fleksinė padėtis ir šiek tiek padidėjęs raumenų tonusas Gali fiksuoti veidą ar šviesą akių ploškumoje; verčiant ant šono, atsiranda "lėlės akių" judesiai Aktyvūs Moro ir griebimo refleksai, žingsniavimo, atramos refleksas Skirtinga reakcija į žmogaus veidą Gulint ant pilvo: Gulint ant nugaros: Rega: Socialinė raida: 1 mėnuo Kojos labiau ištiestos, kelia smakrą, pakeltas galvą kelia vienoje plokštumoje su kūnu Vyrauja toninė kaklo padėtis, sodinant galvos padėtis atsilieka Stebi žmogų, seka akimis daiktą Pradeda šypsotis, viso kūno judesiai reaguoja į balsą Gulint ant pilvo: Gulint ant nugaros: Rega: Socialinė raida: 2 mėnesiai Pakelia galvą, pakeltas ant rankų išlaiko galvą vienoje plokštumoje su kūnu Vyrauja toninė kaklo padėtis, sodinant galvos padėtis atsilieka Seka judantį daiktą 180° Klausosi balso, guguoja, kalbinamas šypsosi Gulint ant pilvo: Gulint ant nugaros: Sėdint: Refleksai: Socialinė raida: 3 mėnesiai Pakelia galvą ir krūtinę, rankos ištiestos, pakeltas galvą išlaiko virš kūno linijos Vyrauja toninė kaklo padėtis, mojuoja žaislu, siekia ranka daikto, bet tiksliai nepataiko į jį Sodinamas iš dalies išlaiko galvą, sėdi palinkęs į priekį Nėra tipinio Moro reflekso, atsiranda apsauginių judesių Bando bendrauti, klausosi muzikos, taria balses Gulint ant pilvo: Gulint ant nugaros: Sėdint: Stovint: Rankų judesiai: Socialinė raida: 4 mėnesiai Pakelia galvą ir krūtinę, galva laikoma vertikaliai, kojos ištiestos Vyrauja simetrinė kūno padėtis, rankos laikomos ties kūno vidurio linija, siekia ranka daikto, jį griebia ir kiša į burną Sodinant galvą laiko tiesiai, tvirtai; džiaugiasi sėdėdamas Laikomas stačiai atsispiria pėdomis Mato mažą daiktą(popierinį rutuliuką), bet jo nesiekia Garsiai juokiasi, nustojus bendrauti, gali rodyti nepasitenkinimą, susijaudina pamatęs maistą Gulint ant pilvo: Gulint ant nugaros: Sėdint: Stovint: Rankų judesiai: Kalba: Socialinė raida: 7 mėnesiai Apsivečia, sukasi ant šono Pakelia galvą, apsiverčia, atsiranda rietimosi, rangymosi judesių Trumpai sėdint, reikalinga dubens atrama, pasilenkia į priekį ir remiasi rankomis, apvali nugara Išlaiko svorį, aktyviai šokinėja Ištiesia ranką ir sugriebia didelį daiktą, perduoda daiktą iš rankos į ranką, griebia stipinine delno puse Taria keliaskiemenius garsus Skiria tarp kitų motiną, mėgsta žiūrėti į veidrodį, guguoja, atsako į reiškiamus įvairius jausmus Sėdint: Stovint: Rankų judesiai: Kalba: Socialinė raida: 10 mėnesių Pats atsisėda, sėdi tvirtai, nugara tiesi Stojasi Griebia daiktus nykščiu ir rodomuoju pirštu, rodo juos pirštu, randa paslėptą žaislą, bando rasti numestą daiktą Taria pasikartojančius skiemenis ("mama, tete") Atsako į kvietimą vardu, mojuoja "ate-ate" Motorika: Rankų judesiai: Kalba: Socialinė raida: 12 mėnesių(vieneri metai) Vaikšto prilaikomas už vienos rankos, eina laikydamasis už baldų Paima smulkų daiktą, paprašius ar parodžius atiduoda daiktą Taria keletą žodžių Žaidžia su kamuoliu, keičia padėtį Motorika: Rankų judesiai: Kalba: Socialinė raida: Vieneri metai 3 mėnesiai Vaikšto savarankiškai, ropoja laiptais Sudeda 2 kubų bokštą, nubrėžia pieštuku liniją, įdeda rutuliuką į butelį Kalba žargonu, klauso paprastų užduočių, gali įvardyti žinomą daiktą Nusako norus rodydamas pirštu, apsikabina tėvus Motorika: Rankų judesiai: Kalba: Socialinė raida: Vieneri metai 6 mėnesiai Bėga nerangiai, sėdi ant kėdutės, lipa laiptais prilaikomas už vienos rankos, apžiūrinėja stalčius Sudeda 3 kubus, mėgdžioja rašymą, vertikąlų brukšnį, išima rutuliuką iš butelio Pasako vidutiniškai 10 žodžių, aiškina piešinukus, nurodo vieną ar kelias kūno dalis Valgo pats, prašo pagalbos, atsitikus bėdai, gali pasakyti, kai šlapias, bučiuoja tėvus Motorika: Rankų judesiai: Kalba: Socialinė raida: 2 metai Gerai bėga, lipa laiptais aukštyn ir žemyn, atsidaro duris, laipioja ant baldų Sudeda 6 kubų bokštą, piešia apskritimą, imituoja horizontalų brūkšnį, popieriaus lankstymą Naudoja 3 žodžius(nusakančius veiksmą, asmenį, daiktą) Gerai išlaiko šaukštą, dažnai tuoj pasako apie savo patyrimus, padeda nurengiamas, klausosi istorijų iš paveikslėlių Motorika: Rankų judesiai: Kalba: Socialinė raida: 2 metai 6 mėnesiai Šokinėja Sudeda 8 kubų bokštą, piešia vertikalias ar horizontalias linijas, bet piešiant kryžių jų nesujungia, imituoja apskritimą, piešia uždarą figūrą Supranta "aš", žino savo vardą Padeda sutvarkyti daiktus, žaidimo metu geba apsimesti Motorika: Rankų judesiai: Kalba: Socialinė raida: 3 metai Lipa laiptais pakaitiniu žingsniu, važiuoja triratuku, pastovi ant vienos kojos Sudeda 9 kubų bokštą, imituoja "tiltą" iš 3 kubų, kopijuoja apskritimą, imituoja kryžių Žino amžių ir lytį, suskaičiuoja teisingai 3 daiktus, pakartoja 3 skaičius arba 6 žodžių sakinį Žaidžia su vaikais, mazgojasi rankas, padeda rengiantis(riša batų raištelius, sega sagas) Motorika: Rankų judesiai: Kalba: Socialinė raida: 4 metai Šokinėja ant vienos kojos, meta kamuolį, gerai lipa, žiklėmis kerpa paveikslėlį Imituoja "vartų" konstrukciją iš 5 kubų, kopijuoja kryžių ir apskritimą, piešia žmogų, turintį 2-4 kūno dalis, iš dviejų linijų pasirenka ilgesnę Pasakoja istoriją, skaičiuoja 4 monetas Žaidžia su vaikais vaidybinius žaidimus, vienas eina į tualetą Motorika: Rankų judesiai: Kalba: Socialinė raida: 5 metai Šokinėja Piešia(kopijuoja) trikampį, iš dviejų daiktų skiria sunkesnį Pasako 4 spalvas, pakartoja 10 žodžių sakinį, suskaičiuoja teisingai 10 monetų Nusirengia ie apsirengia, klausinėja žodžių prasmės, žaidžia "namus" 8. Tranzityviosios (praeinančios) naujagimio būklės. OK Praeinamosios, ar tranzityviosios, naujagimio būklės - tai būklės, kurios reiškiasi ankstyvuoju naujagimystės laikotarpiu, kai naujagimis prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų Tranzityvinės būklės yra: • Tranzityvioji termoreguliacija; • Tranzityvieji kvėpavimo takai; • Tranzityvieji kraujotakos pakitimai; • Tranzityvioji medžiagų apykaita; • Tranzityvusis naujagimio kūno masės sumažėjimas; • Tranzityvieji odos pakitimai; • Tranzityvioji hiperbilirubinemija; • Tranzityvioji inkstų funkcija; • Tranzityvioji žarnyno disbiozė ir žarnyno kataras; • Tranzityvieji kraujo sudėties pakitimai; Tranzityvioji termoreguliacija Pirmomis gyvenimo dienomis naujagimis greit atšąla ir perkaista, jo kūno temperatūra tiesiogiai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Nauajgimio šilumos apykaitai būdinga: 1) naujagimio organizmas šilumo išskiria daugiau negu pagamina; 2) perkaitęs naujagimis nesugeba išskirti daugiau šilumos; 3) sušalęs naujagimis nesugebanesugeba didinti šilumos gamybos; 4) naujagimiui nekyla būdingų karščiavimo reakcijų(šaltkrėčio). Naujagimio organizme šiluma gaminama vykstant rudųjų riebalų lipolizei. Jų daug yra poodiniame tarpumenčio riebalų sluoksnyje, pažastyse, už krūtinkaulio, apie kaklo raumenis ir kraujagysles, apie inkstus ir antinksčius. Išnešioti jų turi 5-8% kūno masės, o neišnešioti 1-2%. Naujagimis išskiria daugiau šilumos, nes jo kūno paviršiau plotas yra 3 kartus didesnis, o neišnešioto net 6 kartu. Šilumos netenkama: • Konvekcijos; • Kondukcijos; • Spinduliavimo; • Išgarinant pro odą; • Kvėpuojant; • Prakaituojant; Šilumos išskyrimo būdas ir intensyvumas priklauso ir nuo aplinkos są;ygų. Naujagimiui gimus, jo aplinkos temperatūra sumažėja 12-15°C, todėl mažėja jo kūno temperatūra. Per 30-60 min.po gimimo naujagimio temperatūra sumažėjo 1,5-2°C, ypač atvėsta jo galūnės. Ši būklė vadinama tranzityviąja hipotermija. Ilgiau trunkanti hipotermija ir šalčio stresas trikdo naujagimio, ypač neišnešioto ar gimusio hipoksijos būvyje adaptacija. Sumažėjus naujagimio kūno temperatūrai, jam vis daugiau reikia energijos, deguonies ir gliukozės, ryškėja metabolinė acidozė, hipoglikemija, slopinamas surfaktanto aktyvumas, atsiranda apnėjų, didėja smegenų pažeidimo, mirties grėsmė, ima blogai žįsti krūtį. Kad to neatsitiktu, gimdykloje turi būti 23-25°C. Ką tik gimęs naujagimis nušluostomas pašildytu vystyklu, guldomas ant šildomojo staliuko, aprengiamas šiltais drabužėliais, užmaunama kepurėlė. Dėl perkaitymo ar dehidratacijos 3-5 guvenimo dieną gali prasidėti tranzityvioji hipertermija. Tuomet kūno temperatūra padidėja iki 38,5-39,5°C ir daugiau, naujagimis pasidaro neramus, godžiai geria, jo gleivinė sausa, didėja deguonies poreikis. Toks naujagimi išvystomas, nurengiamas, jo oda trinamam šiltu vandeniu ar 50° spiritu, jam papildomai skiriama skysčių. Nemažėjant temperatūrai jam duodama paracetamolio. Tranzityvieji kvėpavimo pakitimai Sensoriniai sirgikliai(šaltis, šviesa, garsai, lietimas, skausmas ir kt.), kuriuos patiria gimstantis naujagimis, hipoksemija, acidozė ir hiperkapnija, veikiant chemoreceptorius, skatina pirmąjį kūdikio įkvėpimą. Kvėpavimo pradžiai ir jo reguliavimui svarbūs plaučio audinio, viršutinių kvėpavimo takų, diafragmos ir kvėpavimo raumenų refleksai, atsakantys į mechaninius cheminius dirgiklius, normalus CNS ir pailgųjų smegenų aktyvumas, kvėpavimo centro bei tinklinio darinio veikla. Pirmojo įkvėpimo metu į plaučius patenka 20-80 ml oro. Iki gimstant vaisiaus plaučiai būna užpildyti skysčiu, jo kiekis apie 40 ml/kg. Naujagimiui gimstant, gimdymo takai suspaučia jo krūtinės ląstą, 1/3 skysčio patenka į trachėją ir išteka per burną į nosį. 2/3 plaučių skysčio išskiriama per limfos takus ir rezorbuojama į plaučių kraujotaką. Paengva plaučiai užpildomi oru, veikiant surfaktanto sistemai, susidaro funkcinis liekamasis plaučių tūris. Naujagimio adaptacija tampriai susijusi su jo kraujotakos adaptacija. Tranzityvieji kraujotakos pakitimai Pradėjusio kvėpuoti naujagimio arteriniame kraujyje padidėja parcialinis deguonies slėgis. Dėl to sumažėja spaudimas plaučių kraujagyslėse, jos išsiplečia, ir 5 kartus sustiprėja plaučių kraujotaka. Pamažu užanka plaučių nuosrūviai, ovalioji anga, arterinis(Botalo) ir veninis latakai(Arantijaus). Kraujotaka per ovaliąją angą liaunasi pirmosiomis valandomis, kraujo nuosrūvis iš dešinės į kairę, per 6 h sumažėja nuo 90 iki 20 procentų. Daugelio naujagimių ovalioji anga visiškai užanka tik 5-6 gyvenimo parą, o kai kurių lieka iš dalies atvira visą gyvenimą. Arterinis latakas pradeda akti, praėjus 10-15 minučių po gimimo, be dar veikia keletą dienų. Šiuo laikotarpiu kraujas per arterinį lataką dažniausiai teka iš kairės į dešinę(tranzityvioji kraujotaka), nes sisteminis kraujospūdis yra didesnis už kraujospūdį plaučių arterijose. Perinatalinė hipoksija stiprina plaučių kraujagyslių spazmą, todėl kraujo nuosrūvio kryptis gali keistis. 70-80% išnešiotų naujagimių arterinis latakas užanka per 2-3 mėn, 90% - per vienerius metus. Bambinės arterijos nustoja funkcionuoti, praėjus 45 s, po gimimo, bambinės vena vėliau. Veninis latakas užanka 2-3 gyvenimo savaitę. Naujagimių cirkuoliuojančio kraujo tūris yra 80 ml/kg, hematokrito rodiklis – 0,55. Tranzityvioji medžiagų apykaita Pirmosiomis gyvenimo dienomis iščiulpto pieno kiekis nekompensuoja net pagrindinė smedžiagos apykaitos; ji vyksta dėl katabolizmo irstant saviems baltymams. Energijos gamybai naudojamos glikogeno, esančio kepenyse, kai sutrikusi adaptacija, glikogeno, esančio griaučių raumenyse ir miokarde, atsargos. Visiems gimstantiems naujagimiams būna tranzityvioji acidozė(pH = 7,27, BE gali siekti – 10 mmol/l), sveikų išnešiotų naujagimių pH pasidaro normalus pirmosios paros pabaigoje. Pirmųjų gyvenimo parų nauajgimiams būdinga hipokalcemija ir hipomagnemija. Tranzytivusis naujagimių kūno masės sumažėjimas Naujagimio kūno masė pirmosiomis gyvenimo dienomis sumažėja dėl dehidratacijoas. Vandens netenkama per oda ir plaučius, su šlapimu ir išmatomis. Pirmosiomis gyvenimo dienomis naujagimis iščiulpia nedaug pieno. Todėl 3-4 parą pradinė naujagimio kūno masė su mažėja 6-10%. Mažiau kūno masės praranda toks naujagimis, kuris slaugomas neutralioje terminėje aplinkoje, pradedamas maitinti pirmosiomis gyvenimo valandomis po gimimo ir maitinamas laisvu režimu. Pradinė kūno masę naujagimis atauga 10-12 gyv.dieną, neišnešiotas – lėčiau. Tranzityvių odos pakitimų būna visiems naujagimiams. 1-2 gyvenimo parą išryškėja naujagimio raudonė – odos paraudimas išnykstantis 4-7 parą. 3-5 parą naujagimio, ypač pernešioto, pilvo, krūtinės, galūnių oda pleiskanoja – tai desquamatio neonatorum. 20-30% naujagimių 2-5 gyvenimo parą prasideda toksinė eritema: tiesiamosiuose galūnių paviršiuose, veide, ant krūtinės, liemens, sėdmenų atsiranda rausvų dėmių ir kietų gelsvų mazgelių. Bėrimas paprastai po 2-3 dienų išnyksta savaime, retkarčiais reikia skirti antihistamininių vaistų. Tranzityvioji hiperbilirubinemija. Būna visiems pirmųjų parų naujagimiams. Tranzityvio naujagimių gelta reiškiasi 60-70% naujagimių. Tranzityvioji hiperbilirubinemija atsiranda dėl naujagimio bilirubino apykaitos ypatybių: 1) pagreitėjusio eritrocitų irimo, irstant eritrocitams susidaro dau netiesioginio bilirubino; 2) pirmąją gyvenimo savaitę albuminas geba silpniau prijungti bilirubiną, nauajgimio, ypač neišnešioto, kraujo serume esti mažiau baltymo; 3) pirmąją gyvenimo savaitę kepenų fermentai gliukoroniltransferazės būna mažiau aktyvios; 4) dėl aktyvesnės žarnų sienos β gliukuronilreduktazės į kraują iš žarnų patenka monogliukuronilbilirubino. Normali bilirubino koncentracija virkštelės kraujo serume 26-34 μmol/l. Oda pagelsta, kai bilirubino koncentracija kraujo serume – 85 μmol/l. Didžiausia bilirubino koncentracija išnešioto naujagimio kraujo serume esti 3-5 gyvenimo parą – 170-225 μmol/l. Tranzityvioji gelta išblėsta po 10-12 dienų. Hormoninė krizė. Dėl moteriškų hormonų, patekusių iš motinos organizmo per placentą ir žindant su pienu, poveikio 7-8 gyvenimo parą padidėja mergaičių ir berniukų krūtelės, gali skirtis į pieną panašaus skysčio(naujagimių mastopatija). Skirtingai negu pūlinio mastito metu, krūtelės padidėja simetriškai, oda virš jų neparausta, jų neskauda. Tai praeina savaime. Pirmąją savaitę mergaitėms būna deskvamacinis vulvovaginitas, 5-8 dieną iš makšties gali kraujuoti. Kraujingų išskyrų pasirodo 1-3 dienas. Tai praeina savaime. Pirmosiomis savaitėmis būna aktyvi riebalinių liaukų sekrecija. Dėl to liaukų kanalėliai užsikemša ir 60-80% naujagimių ant nosies sparnelių, kaktos, smakro atsiranda 1-2 mm dydžio baltai gelsvų mazgelių. Po 2 savaičių mazgeliai išnyksta savaime. Tranzityvioji inkstų funkcija. Adaptacijos laikotarpiu sveikiems naujagimiams būdinga tranzityvioji oligurija(per pirmąsias 12 val. Šlapinasi 2/3 išnešiotų naujagimių, o 8-10% - pirmą kartą pasišlapina tik antrą gyvvenimo parą), proteinurija(dėl padidėjusio inkstų kamuolėlių ir kanalėlių epitelio laidumo). Pirmąją savaitę su šlapimu išsiskiria daug šlapimo rūgšties, susidarančios iš purinų ir pirimidino junginių, kurių atsiranda irstant leukocitams. Šlapimo rūgšties kristalai kaupiasi surenkamųjų kanlėlių spindyje; naujagimio šlapimas esti drumstas, gelsvai rausvas, ant vystyklo lieka oranžinių nuosėdų. Tranzityvioji žarnyno disbiozė ir žarnyno kataras. Normalaus nėštumo metu vaisius esti sterilioje aplinkoje. Gimdymo metu ant naujagimio odos ir gleivinių patenka mikrobų, esančių motinos gimdymo takuose, ant jos odos. Pirmosiomis gyvenimo valandomis ir dienomis naujagimis apsėjamas mikrobais iš aplinkos oro, nuo slaugos reikmenų, slaugančiųjų rankų. Ant naujagimio odos, gleivinių, jo virškinamajame trakte būna ne tik saprofitų, bet ir santykinai patogeninių mikrobų. Motinos piene esantys bifidogeninis veiksnys skatina augti bifidobakterijas, kurios trikdo naujagimio žarnyne patogeninių mikrobų dauginimąsi. Pirmosiomis 2-3 paromis naujagimis tuštinasi mekonijumi(tirštomis,tąsiomis, tamsiai žaliomis išmatomis), paskui 2-4 paras 6-7 kartus per parą – pereinamosiomis išmatomis: jos pasidaro nehomogeniškos, skystokos, jose esti gleivių, žalsvų ir baltų gumulėlių. Tiriant mikroskopu, šiuose išmatose matosi gleivių, riebalų rūgščių ir 30 leukocitų regėjimo lauke. Ši būklė vadinama tranzityviuoju žarnyno kataru. Po 2-4 parų išmatos pasidaro panašios į geltoną homogeninę košę. Tiriant mikroskopu, jose neaptinkama riebalų rūgščių kristalų, leukocitų sumažėja iki 10-20 regėjimo lauke. Tranzityvieji kraujo sudėties pakitimai. Naujagimio periferinio kraujo rodikliai priklauso nuo naujagimio gestacinio amžiaus ir svyruoja gana plačiose ribose. Išnešioto naujagimio hemoglobino vertė pirmąją parą yra 150-200g/l, neišnešioto – 140-170g/l. Leukocitų skaičius pirmąją parą – 9-30 x 109/l, per pirmąją savaitę jų sumažėja, savaitės pabaigoje jų esti apie 12 x 109/l. Pirmosiomis dienomis periferiniame kraujyje vyrauja neutrofilai, jie sudaro apie 68% visų leukocitų; 4-7 dieną įvyksta pirmasis persikryžiavimas, daugėja limfocitų, pradeda vyrauti ir iki 4-5 metų sudaro 60-70% visų leukocitų. Pirmosios savaitės pabaigoje monocitų esti apie 10%. Jaunų ir segmentuoptų neutrofilų santykis adaptacijos laikotarpiu taip pat pakinta: pirmąją parą jo reikšmė – 0,16, 3-5 parą - 0,13, 5-28 parą – 0,12. kai šio santykio reikšmė padidėja, reikėtų įtarti infekciją. 2-3 gyvenimo parą dėl netobulos kepenų funkcijos pradeda mažėti nuo vitamino K priklausančių veiksnių(II, VII, IX, X). 9. Naujagimio slauga ligoninėje ir namuose. Odos, virkštelės ir bambutės slauga.OK Naujagimis – ypatingas pacientas, jis nemoka kalbėti. Savo fizinius pojūčius ir jausmus naujagimis reiškia riksmu, kartais tik grimasomis ar galūnių trūkčiojimu, kvėpavimo ar širdies veiklos padažnėjimu. Naujagimiai taip pat junta skausmą, bijo procedūrų, reaguoja į ryškią šviesą, triukšmą ar kitus aplinkos poveikius. Netinkamai slaugant naujagimį, gali pablogėti jo adaptacija ir atsirasti sunkių sveikatos sutrikimų. Dėl to slaugantieji turi kruopščiai laikytis aseptikos taisyklių. Gimdykloje įrengimas naujagimio kambarys. Temperatūra gimdykloje turi būti 23-25°C, ten, kur gimsta neišnešioti 28°C. Naudojami sterilūs indivudualūs patalynės intrumentų komplektai. Gimusiam naujagimiui po 30-60 sek.virkštelė perspaudžiama 2 steriliais Kocherio spaustukais, tarp jų patepama 70° etilo spiritu ir perkerpama steriliomis žirklėmis. Naujagimiui ant rankų užmaunamos apyrankės, kuriose parašytos gimdyvės vardas, pavardė gimdymo istorijos numeris ir data. Naujagimio būklė vertinama tris kartus: praėjus 1min., 5 min.ir 10 min. Sveikas naujagimis guldomas ant mamaos krūtinės, užklojamas šiltu vystyklu. Gimdykloje maudomi tik tie naujagimiai, kurių oda būna ištepta. Pirmomis gyvenimo valandomis vengiama didelių aplinko temperatūros pokyčių, todėl neišnešioti naujagimiai išvis nemaudomi. Naujagimio tualetas atliekamas ant specialaus šildomo stalo ar inkubatoriuje. Virkštelės liekanaties bambos žiedu pavaloma 70° etilo spiritu, 0,5 cm atstumu nuo bambos žiedo perspaudžiama steriliuvirkštelės spaustuku. Virkštelė nukerpama per cm nuo spaustuko. Pjūvio vieta patepama 70° etilo spiritu ir 5% KMnO4 tirpalu. Į akių apatinių vokų junginės maišeliu sterilia pipete įlašinama po lašą 30% sulfacilio natrio tirpalo ar 0,5% eritromicino tepalu(gonoblenorėjos bei chlamidinio konjunktyvito profilaktikai); po 2h ši procedūra kartojama. Tų pačių vaistų tepama ar lašinamam į mergaičių išorinius lytinius organus. Visos odos raukšlės išvalomos šiltu steriliu aliejumi ir patepamos Zn tepalu. Naujagimis pasveriamas, pamatuojamas jo ūgis, galvos ir krūtinės apimtys, ant rankų užrišamos apyrankės, ant kaklo medalionas(juose užrašyta gimdyvės vardas, pavardė, gimdymo istorijos Nr., data, naujagimio lytis, kūno masė ir ūgis). Naujagimis atidžiai apžiūrimas, įvertinami matomi sklaidos trūkumai, zonduojama stemplė ir skrandis. Sveikas naujagimis pridedamas prie motinos krūties per pirmąją valandą(pagal seną tvarką per 2h), žįsti leidžiama 5-7 min. Gimdykloje užpildoma naujagimio raidos istorija. Po 2h sveiki naujagimiai kartu su mama perkeliami į vieną palatą. Sergantys ir neišnešioti naujagimiai perkeliami į naujagimių skyrių iškart, kai jų būklė tampa pastovi. Naujagimių skyriaus palatose privalo būti 22-24°C, 55-60% santykinė oro drėgmė. Jose slaugomi tik tie naujagimiai, kuriuos reikia gydyti dėl ryškių jų sveikatos sutrikimų, ar kurių mamos dėl savo sunkios būklės negali slaugyti jų pačios. Prieš pradėdama vystyti naujagimį mama ar slaugytoja turi švariai nusiplauti rankas muilu bei tekančiu vandeniu, slaugytojai dezinfekuoti jas spec.tirpalu. rankas taip pat reikia nusimazgoti baigus naujagimį vystyti. Kiekvieną rytą naujagimiai sveriami, matuojama jų kūno temperatūra, juos apžiūri gydytojas neonatologas. Odos priežiūra: Naujagimio veidas nuprausiamas steriliu distiliuotu vandeniu, jame suvilgytais vatos žiuželiai išvalomos nosies landos. Odos raukšlės ir delnai valomi steriliu aliejumi. Sėdmenys, tarpvietė plaunama tekančiu vandeniu ir muilu. Nauajgimis aprengimas švariais marškinėliais, laisvai suvystomas, jei yra galimybė apmanamas mautinukais. Iššutimų profilaktikai, kad oda būtų sausa, būtina dažnai keisti vystyklus. Sėdmenys ir tarpvietė tepama steriliu aliejumi, bepanteno ir Zn tepalais. Galima užsegti sauskelnes, kurios turi odą saugančių savybių. Virkštelės ir bambutė priežiūra: virkštelės liekana kasdien valoma 70° spiritu, ir tepama 5% kalio permanganato tirpalu. Virkštelė nukrita po 4-6 dienų. Bambutės žaiszda kasdien valoma 70° spiritu, ir tepama 5% kalio permangano tirpalu. Bambutė užgyja 12-14 dieną. Namie naujagimio oda ir bambutė prižiūrima taip pat kaip ir ligoninėje. Pradedama maudyti paprastai kitą dieną po išvykimo iš ligoninės, madoma kasdien prieš paskutinį maitinimą, su muilu – 2-3 kartus per savaitę. Naujagimis į lauką nešamas: vasarą po 2-3 dienų, žiemą po 7-10 dienų, kai temperatūra nežemesnė -5°C. Pirmą kartą lauke naujagimis gali būti 15-20 minučių. Draugų lankymai nepageidaujami po gimimo 1-2 mėn. 10. Naujagimio hemolizinė liga: etiologija, klinika, diagnostika ir gydymo principai. Hemolizinė naujagimių liga(HNL), dar vadinama vaisiaus eritroblastoze, naujagimių eritroblastoze – tai vaisiaus ar naujagimio eritrocitų irimas(hemolizė), atsirandantis, kai nesutampa motinos ir jos vaisiaus eritrocitų antigenai. Etiologija: Eritrocitų membranoje yra apie 400 skirtingų antigenų, apie 30 jų gali turėti reikšmės HNL prasidėti. Tačiau svrabiausia HNL priežastis – netapatūs motinos ir vaisiaus Rh, taip pat ir kraujo grupių antigenai. Rh faktoriaus sudaro kelios izolelinės frakcijos(C,D,E ir kt.), iš kurių stipriausiomis antigeninėmis sąvybėmis pasižymi D frakcija. Pagal ją žmonės skirstomi į rezus teigiamus(DD, Dd ) ir rezus neigiamus(dd). Hemolizinė liga, kai esti netapatūs kiti motinos ir vaisiaus antigenai, pasitaiko rečiau. Klinika: Klinika priklauso nuo ligos formos. Lengvai ligos formai - naujagimių mažakraujystei – būdinga palengva ryškėjantis odos ir gleivinių blyškumas, padidėjusios kepenys ir blužnis. Bendroji naujagimio būklė dažniausiai būna nesutrikusi. Kraujyje su mažėja HB - 1m). Pulsas geriausiai apčiuopiamas miego arterijos: kaklo šone tarp trachėjos ir m. sternocleidomastoideus. Atlikimo būdas: • Vienos rankos dviem ar trim pirštais rasti skydine kremzlę, kita ranka laikyti atloštą galvą • Pirštais nuslysti į griovelį kaklo šone, susidarantį tarp trachėjos ir m. sternocleidomastoideus • Švelniai palpuoti arterijas Jeigu pulsas apsičiuopiamas, tačiau nekvėpuoja: • Atlikti dirbtinį kvėpavimą 20k/min., kol ims spontaniškai kvėpuoti • Įpūtę 20kartų skambinkite GMP Jeigu pulsas nepalpuojamas arba ŠSD 41ºC Pagal tº kreivės ypatybes skiriami karščiavimo tipai: • pastovusis- febris continua- trunka kelias paras, svyruoja ≤ 1ºC per parą. • svyruojantis- febris remittens- didelė tº ir didelė (1-2ºC) paros tº svyravimai. • protarpinė- febris intermittens- kaitaliojasi su normalios tº epizodais, kartojasi kas 1-3 dienas. • grįžtamoji- febris recerrens- kelių dienų didelio karščiavimo epizodai kaitaliojai su normalios tº periodais. • banguojantis- febris undulans- palengva kylančios karščiavimo bangos kaitaliojasi su ilgesniais normalios ar subfebrilios tº periodais. • sekinanti- febris hectica- labai ryškūs paros tº svyravimai (4 -5º C) ir didžiausia tº vakare. • atvirkštinis- febris inversa- kai iš ryto kūno tº yra didesnė nei vakare. • netaisyklingas- febris irregularis- kai tº kreivė nepanaši nei į vieną tipą. Karščiavimo stadijos: -stadium incrementi -fastigeum, acme -stadium decrementi Kai tº sumažėja staiga, paprastai gausiai prakaituoja - krisis. Kai tº sumažėja per keletą dienų - lysis. Kai padidėjusi tº laikosi labai trumpai, kelias ar keliolika valandų, toks karščiavimas vadinamas efemeriniu. Anestetikai bei depoliarizuojantys miorelaksantai vartojami operuojant, gali sukelti piktybinės hipertermijos sindromą. Šis sindromas dažniausiai pasitaiko 3-10 metų vaikams. Jis kyla dėl autosominiu dominantiniu būdu paveldimos fermentopatijos. Tokiam vaikui narkozės metu vietoj raumenų atsipalaidavimo esti ryškus rigidiškumas, pereinantis į lavoninį stingimą, kūno tº staigiai padidėja iki 41-43ºC. • Hipertermijos rūšys ir etiologija: 1. Karščiavimas (s.hiperterminė reakcija - t.p.žr.klinikines formas) - temperatūros pakilimas dėl pirogenų poveikio • infekcija, • piktyvinės ligos, • endogeninės intoksikacijos (alergija, aseptinės nekrozės dėl traumos ar kt., tomboembolijos) • egzogeninės intoksikacijos (vaistaligė, pirogenai) 2. šilumos apykaitos sutrikimai - šilumos gamyba arba atidavimas (šilumos sūgis, piktybinė hipertermija (s.hipertermijos sindromas), įgimtas prakaito liaukų nebuvimas). 3. neurogeninis karščiavimas - priekinės pagumburio srities veiklos sutrikimas (pažeidimas). Hipertermija - tai simptomas, o dažniausiai ir savigyda (nepalanki terpė mikroorganizmams, makroorganizmo jėgų mobilizavimas) - taigi organizmui reikia padėti kovoti su pagrindine liga, o ne numušinėti temperatūrą. Temperatūrą reikia mažinti tik tuomet, kai ji pakyla iki pavojingos pačiam organizmui ribos. • Hipetermijos požymiai (kartu su temperatūros pakilimu): 1. tachikardija 1  +20k/min 2. tachipnėja 1 +4k/min 3. CNS disfunkcija(sujaudinimas, slopinimas, traukuliai) 4. Periferinės kraujotakos sutrikimas. • Hipertermijos laipsnis: 1. febrili (38-39) 2. ryškiai febrili (39-41) 3. hiperpiretinė (>41) • Klinikinės formos 1. raudoniji (s.Hiperterminė reakcija) - pirogenų poveikyje temperatūros taškas persislenka į aukštesnį lygį (kuriame susibalansuoja gamyba ir atidavimas). Temperatūra daugiau nebekyla. T.y.nepiktybinė hipertermija. 2. blyškioji (s.Hipertermijos sindromas) - temperatūros atidavimas sumažintas, gamyba padidinta - temperatūra kyla ir kyla, nesusidaro balansas tarp gamybos (ši “ima viršų”) ir atidavimo. Dažniausiai prasideda traukuliai. • Stebėti kliniką, dinamiką, sureguliuoti skysčių, elektrolitų balansą, stebėti kraujo dujų pokyčius, ieškoti infekcijos židinių, padaryti pasėlius, rentgenogramas, šlapimo, kraujo tyrimą. • Hipertermijos gydymas: 1. jeigu hipertermija raudonoji - iki 38.5 jokio gydymo tikrai nereikia, laukiam kol suveiks etiotropinis gydymas (AB) - temperatūros mažėjimas - įrodymas, kad pataikėme gerą AB. Tačiau jeigu įtariame, kad hipertermija blyškioji ir matome, kad vaikas blogai toleruoja temperatūrą - nelaukiame nei kol pakils iki 38.5  2.-3.punktai. 2. fizinės šaldymo priemonės (geriau nei antipiretikai) - apšluostyti drėgnu rankšluosčiu (vanduo neturi būti ledinis (mums reikia ne streso, o temperatūros atidavimą į aplinką) - geriausia kambario temperatūros), patrinti 40% spirito tirpalu (degtine). 3. antipiretikai (acetaminofenas - 10-15mg/kg/6x/parą.) per os. (parenteraliai nereikia, o nelabai ir yra tokių). Aspirinas vaikams kontraindikuotinas - ypač prie virusinės infekcijos - g.b.anafilaksinis šokas, ir kt.. Analginas - išbraukti iš naudojamų vaistų sąrašo iš vis. 4. jeigu nepadėjo 2.-3. - Diazepamas (slopinam visą CNS). Klizmutėmis, per os. 5. O2 terapija. 6. skysčių, elektrolitų korekcija 7. periferinės kraujotakos korekcija (dažniausiai tai padaro antipiretinės priemonės, bet jeigu jos neveiksmingos) - ksantinolio nikotinatas. 17. Vaiko odos, kaulų ir raumenų sistemų anatominiai ir fiziologiniai ypatumai, tyrimo metodika, semiotika. Taisyklinga laikysena. Dantų dygimas ir kaita. Vaiko oda susideda iš trijų dalių: Antodis(epidermis), turi keletą sluoksnių: viršutinį raginį, skaidrųjį, grūdėtąjį, dygliuotąjį ir pamatinį. Naujagimio apidermio storis įvairiuose kūno vietose – 015-025 mm, suaugusiojo 0,25-0,35 mm. Tikroji oda, susideda iš paviršinio – spenelinio ir gilesnio – tiklinio sluoksnio. Epidermio pusėje esaančios spenelinio sluoksnio ataugos vadinamos speneliai, kurie sudaro kiekvienam žmogui savitą piešinį. Tikrojoje odoje yra lygiųjų(krūties spenelio, perianalinio sfinkterio, plaukų šiaušiamieji raumenys) ir skersaruožių(kapšelio mėsingojo dangalo, plastyzmos) raumenų. Poodis sudarytas iš jugiamojo audinio tinklo, pro kūrį praeina kraujagyslės ir nervai. Jo tarpai užpildyti riebalinėmis ląstelėmis. Poodis apsaugo nuo šalčio ir traumų, suteikia kūnui formą ir kartu – tai maisto atsargos. Poodžio nėra vokuose, po nagų plokštelėmis, apyvarpėje, mažųjų lytinių lūpų ir kapšelio srityje. Naujagimio ir kūdikio poodinis riebalinis sluoksnis turi savo ypatumų: jo riebalinės ląstelės smulkesnės, turi branduolius, o paties riebalinio sluoksnio yra santykinai daugiau nei suaugusiojo, dėl to kūdikio kūno formos apvalesnės. Rudasis riebalinis audinys būdingas naujagimiams ir pirmųjų mėnesių kūdikiams. Jis dalyvauja šilumos gamyboje. Odos priedai. Išnešioto naujagimio nagai siekia tolimąjį paskutinio pirštakaulio galą ir yra vienas išnešiotumo požymių. Pirmomis po gimimo dienomis nagai nustoja augti, dėl to atsiranda skersinė juostelė, kuri trečią gyvenimo mėnesį pasiekia laisvąjį nago kraštą. Pagal šią juostelę galima nustatyti vaiko amžių. Nagai lėčiau auga po sunkių ligų. Plaukai po gimimo iškrenta ir pasikeičia nuolatiniais. Naujagimio plaukai yra įvairaus ilgio ir spalvos. Pirmaisiais ir antraisiais gyvenimo mėnesiais plaukai auga lėčiau. Antakiai auga greitai: 3-5 metų vaikui jie jau būna kaip suaugusio. Lytinio brendimo periodu pradeda želti plaukai ant veido(berniukams), pažastyse ir gaktos srityje. Kūdikio pakaušis nuplinka sergant rachitu. Lizdinis nuplikimas pasitaiko, apsinuodijus sunkiaisiais metalais. Segančiojo mikrosporija galvoje galima aptikti vieną ar daugiau 0,5-1 cm skersmens raudonų išplikusių dėmių. Riebalinės liaukos pradeda funkcionuoti 7 nėštumo mėnesį. Riebalinės naujagimio liaukos gali virsti cistomis, sudarytdamos mažus gelsvus darinius(milea), kurie per porą savaičių išnyksta. Naujagimis prakaito liaukų turi tiek pat kaip ir suaugęs. Gimstant ištekamieji prakaito liaukų latakai esti nevisiškai išsivystę ir baigia formuotis tik po 7 metų. Anksčiausiai prakaito liaukos galutinai susidaro kaktos ir galvos srityje. Prakaito liaukų funkcija ypač sparčiai vystosi 1-2 gyvenimo mėnesį. Fiziologinė odos reikšmė. Oda saugo organus nuo žalingo mechaninio, cheminio, terminio, spindulinio poveikio. Švari oda pasižymi baktericidinėmis savybėmis. Vaiko oda lengviau pažeidžiama, dažniau užkrečiama, linkusi į uždegimą, maceraciją, nes jos raginis sluoksnis plonesnis, nepakankamai keratinizuotas. Oda svarbi kaip kvėpavimo organas – ši jos funkcija naujagimio organizme 8 kartus ryškesnė nei suaugusio. Oda, šalindama šilumo perteklių, reikšminga kaip kūno temperatūrą reguliuojantis organas. Oda – svarbus jutimo organas, nes joje gausu įvairių receptorių: ji junta temperatūrą, lietimą, spaudimą, virpėjimą, skausmą, jai būdingi specifininiai kūtenimo ir niežulio pojūčiai. Mažų vaikų rezorbcinė odos funkcija stipresnė nei suaugusiųjų, nes plonesnis rasginis sluoksnis, tankesnis kraujagyslių tinklas. Odoje gaminasi kai kurie fermentai, vitaminai(vit.D), kitos biologiškai aktyvios medžiagos. Svarbi odos imuninė funkcija – imunopatologinės reakcijos gali sukelti įvairias ir dažnas vaikų alergines vaikų odos ligas. Tyrimo metodika ir semiotika Apklausa: reikia išsiaiškinti, kada, kokių ir kurioje vietoje atsirado odos pokyčių, kaip jie plėtojosi, koks taikytas gydymas, ar jis buvo veiksmingas, kokios gali būti bėrimo priežastys. Apžiūra ir apčiuopa: oda, jos raukšlės apžiūrimo šiltoje patalpoje, kur kūdikiai ir maži vaikai išrengiami nuogai, vyresni nurengiami po truputi. Išpradžių apžiūrima plaukuotoji galvos dalis, paskui kūnas, delnai, padai, išangės sritis. Įvertinamas riebalinis poodžio lsuoksnis, suėmus klostę nustatomas jos storis. Atsižvelgiant į jos storį, galima spręsti apie normalų, padidėjusį ar sumažėjusį jo kiekį. Pirmiausiai klostė vertinama ant pilvo(1-1,5 cm), paskui krūtinės(1 cm), nugaros, galūnių, pečių ir veido srityje. Palpuojant atkreipiamas dėmesys ir į riebalinio poodžio sluoksnio konsistenciją. Turgoras – tai stangrumas, įsitempimas, kuris juntamas suspaudus nykščiu ir rodomuoju pirštu, vidinio šlaunies paviršiaus ar peties odą ir poodį. Jis blogėja, esant nepakankamai mitybai, vietiniai intoksikacijai, taip pat vemiant ar viduriuojant. Sustingimu vadinamas viso kūno ar atskirų jo dalių riebalinio poodžio sluoksnio sustandėjimas. Jis atsiranda, sumažėjus kūno temperatūrai, netekus daug skysčių, taip pat pradidnėmis dermatomiozito stadijomis, sergant sklerodermija. Skleredema – tai poodžio riebalinio sluoksnio sustingimas ir paburkimas. Paspaudus atsiranda duobutė, kuri palengva nyksta. Pabrinkimas nustatomas pirštais spustelėjus odą blauzdikaulyje – lieka iš lėto nykstanti duobutė. Odos kapiliarų trapumas nustatomas, uždėjus žasto srityje timpą. Jei kapiliarų trapumas padidėjęs, toje vietoje atsiranda smulkių kraujosruvų. Dermografizmas nustatomas, pabraukus per odą kietu daiktu. Jei pabraukimo vietoje lieka balta linija, jei raudona – raudonasis dermografizmas. Odos elastingumas nustatomas susimant į klostę pilvo odą ties bamba. Jei paleidus, odos klostė tuoj išnyksta elastingumas geras, jei nyksta iš lėto – pablogėjęs. Tik gimusio vaiko oda padengta varškiniu dangalu, kuri sturi daug riebalų, cholesterino, glikogeno. Naujagimių oda labai šlelni, jos turgoras ir elastingumas normalūs. Gelta – tai gelsva odos, akių odenos ir minkštojo gomurio gleivinės spalva, kai kraujo serume susikaupia daugiau bilirubino. Gelta gali būti įvairaus atspalvio. Odos paraudimas, kaip fiziologinis reiškinys gali atsirasti – susijaudinus, esant dideliai aplinkos temperatūrai. Liguistas paraudimas esti, sergant eritrocitoze, karščiuojant. Sveiko vaiko oda esti šviesiai rausva, ji gali blyški dėl anemijos, patinimo, kraujagyslių spazmo. Melsva oda būdinga širdies ir kraujagyslių sistemos ligoms(dekompensuotai odos ligai, endokarditui, plautiniai širdžiai, Falo tetradai), methemoglobinemijai. Cianozinė oda esti sergant kvėpavimo organų ligomis(pneumonija, cistinė fibrozė, pleuritu, bronchine astma), patekus į kvėpavimo takus svetimkūniui. Odos pigmentacija gali reikštis visos odos, atskirų kūno dalių patamsėjimu ar dėmėmis. Bronzinė odos spalva būdinga lėtiniam antinksčių nepakankamumui, purvinos odos spalva – pelagrai. Veninis tinklas pilvo odoje(caput medusae), atsiranda sergant kepenų ciroze. Odosbėrimas – vienas svarbiausių simptomų diagnozuojant vaikų infekcines ligas. Alerginis bėrimas, nesusijęs su karščiavimu, esti nuo maisto, vaistų. Pastebėjus odoje bėrimą, vertinama jo pobūdis, kiekis, vieta, atsiradimo laikas, ryšys su pačia liga, ar bėrimas iškilęs virš odos, ar jis pranyksta spaudžiant, ar jis nėra pūslelinis. Dažniausi odos bėrimo elementai: • Dėmė, (macula). Tai lygus, ryškiai ribotas odos ar gleivinės nuolatinis ar laikinas spalvos pasikeitimas. Ji savo konsistencija ir reljefu nesiskiria nuo aplinkinių audinių. Dėmės būna: • Kraujagyslinės (maculae vasculosae): -uždegiminės (laikinai išsiplėtus dermos spenelinio sluoksnio kapiliarams) – eritema. -neuždegiminės (dėl nuolat išsiplėtusių odos kraujagyslių) - hemangioma. Jos būna rausvos, kartais su melsvu atspalviu. Paspaudus dėmė išnyksta, o atleidus vėl atsiranda. Pagal dydį jos skiriamos: Rozeolės (lašo dydžio); Eritema (raudonė. Monetos dydžio); Eritrodermija (viso kūno paraudimas). Gali būti vazomotorinės kilmės neuždegiminės dėmės atsirandančios susijaudinus, tai – erythema emotionale, s. erythema e pudore. Arba dėmės atsiradusios dėl UV spindulių poveikio. Grupinis odos iš bėrimas vadinamas egzantema (exanthema), o gleivinės enantema (enanthema). Dėmės dėl išsiplėtusių kapiliarų – telagiektazijomis. Įgimtos dėmės vadinamos – kraujagysliniais apgamais (naevi vasculosi). • Hemoraginės (maculae hemorragicae), atsiranda, kai iš kraujagyslių į aplinkinius audinius patenka eritrocitų (plyšus kraujagyslei, padidėjus jos laidumui, sutrikus krešėjimui). Jos paspaudus neišnyksta. Spalva – rausva, mėlyna, žalsva, geltona. Pagal didumą skiriamos: -Petechijos – 1-2 mm., smulkios, pavienės, taškinės kraujosrūvos; -Purpura – didesnės, gana dažnai simetriškai išsidėsčiusios; -Trauminės kilmės - ekchimozės, hematomos (ribotos, poodinės mėlynės); -Kitos - Vibices (dryžuotos linijinės kraujosruvos); Sugillatio, Suffusio (labai išplitusios kraujosruvos. • Pigmentinės (maculae pigmentosae), formuojasi dėl įgimto ar įgyto odos pigmentacijos sutrikimo (dyschromia). Kai yra hiperpigmentacija, atsiranda rudų ir juodų dėmių – strazdanų/šlakų (ephelides), rudmių (chloasmata), plokščiųjų apgamų (naevi pigmentosi), iškiliųjų apgamų (lentigines). Mėlynos dėmės (maculae ceruleae) atsiranda įkandus kirkšninėm utėlėm. Difuziškai oda nusidažo sergant gelta, hemochromatoze, Adisono liga. Kai yra depigmentacija, atsiranda baltų dėmių. Įgytos: baltmė (vitiligo), sifilinė leukoderma, (antrinė leukoderma (kai išnyksta pirminiai bėrimo elementai (psoriazės metu)). Įgimtos: visos odos – albinizmas; riboti – naevus congenitus. • Papulė, (papula) - Tai kompaktiškas, ribotas epidermio proliferatas, dermos infiltratas arba abu kartu. Skersmuo mažesnis nei 0,5 cm. Spaudžiant pablykšta. Jos dažniausiai uždegiminės kilmės. Kiekvienai ligai būdingas papulės dydis, spalva, paviršius, konsistencija. Nykstant papulei, jos infiltratas rezorbuojasi, paviršius pleiskanoja, papulė plokštėja ir virsta pigmentuota ar depigmentuota dėme. Papulės niekuomet neišopėja, nepalieka randų. Pagal dydį skiriamos: Miliarinės (lichenoidinės, folikulinės); Lentikulinės; Numulinės. Tipai: Epiderminės – dėl ląstelių proliferacijos epidermyje. Derminės – dėl ląstelių perivaskulinės infiltracijos spenelineme dermos sluoksnyje. Epiderminės – derminės. Neuždegiminės – susikaupus metabolizmo produktų, sustorėjus epidermiui ar dermai. Uždegiminės. • Mazgas, (nodus) – ribotas, kompaktiškas limfinės eigos, siekiantis dermą odos iškilimas. Uždegiminis elementas, siekiantis poodį ir gilesnes struktūras. Mazgo centre prasideda nekrozė, išopėja audiniai, gyjant lieka randas. Kartais gali rezorbuotis neišopėdamas.mazgai skiriami nespecifiniai ir specifiniai (TBC (skrofulioderma), raupai (leproma), sifilis (guma)). Mazgo formos gali būti odos navikai. • Gumbelis (tuberculum). Tai lėtinės eigos uždegiminis, kompaktiškas netuštuminis ribotas odos iškilimas, siekiantis tikrosios odos tinklinį sluoksnį. Sutrikus mitybai gumbelio centre prasideda nekrozė, atsiveria opelė, užgijus lieka randas. Pūkšlė, (urtica) - ribotas, staiga dėl dermos infiltracijos skysčiais atsiradęs odos pabrinkimas (edema). Spenelinio sluoksnio edema, kuri greitai ir pranyksta. Jos būna rausvos ar baltos su paraudusiu lankeliu. Dydis įvairus. Pranykus jokių pėdsakų nelieka. Labai pabrinkus visai odai ir poodžiui atsiranda Kvinkės edema (oedema angioneuroticum). • Pūslelė, (vesicula) – ribotas, prisipildęs serozinio skysčio, tuštuminis epidermio pakilimas iki 0,5 cm diametro. Epidermio pakilimas prisipildęs ne tik serozinio skysčio, bet ir kraujo. Jos būna vienakamerės ir dvikamerės. Kuo gilau susiformuoja pūslelės, tuo storesnė jų danga ir tuo sunkiau jos plyšta. Pūslelė gali baigtis: rezorbuodamasi, sudžiūdama į serozinį šašą, virsti erozija, ar pūlinuku. Kai pūslelė nesiekia spenelinio tikrosios odos sluoksnio , ji užgyja be rando. Kai smulkios, paraudusiu pamatu pūslelės išsidėsto grupėmis, liga vadinama pūsleline (herpes). Jei plyšta pūslelės gleivinėje, susidaro aftos. • Pūslė, (bulla) - Tai didesnis, 0,5 cm epidermio pakilimas pripildytas serozinio skysčio. • Pūlinukas, (pustula) – ribotas prisipildęs pūlių, tuštuminis epidermio pakilimas. Jį supa paraudusios odos laukelis. Jis gali lokalizuotis visuose odos sluoksniuose: raginiame – impetigo (streptokokų sukeltas – phlyctena); tikrojoje odoje ir poodyje – echtyma (nesusiję su odos priedais); susiję su plauko maišeliu – foliculitis; susijęs su riebalų liauka – acne; su prakaito liauka – hydradenitis. • Cista, (cystis) – ribotas, tikrojoje odoje ar giliau esantis jungiamojo audinio siena apsuptas darinys, prisipildęs skysto ar kieto (gleivių, riebalų ir kt.) turinio. Be šių pirminių bėrimų elementų kartais atsiranda ir jų padarinių – antrinių bėrimo elementų: • Pleiskanos (squamae) – dėl pasikeitusios keratinizacijos atsistatančių mirusių raginio sluoksnio ląstelių. Pleiskanojimas gali būti smulkus (squamatio furfuracea) ir stambus (squamatio membranacea). Pleiskanų spalva priklauso nuo jose esančio oro, riebalų kiekio. • Šašai (crustae) - tai odos defekto sudžiuvęs serozinis ir/ar pūlinis skystis, kraujas ar jų mišinys. Daugiasluoksnis kraujingai-pūlingas šašas, vadinamas rupia. • Erozijos (erosiones) – tai lokalus epidermio defektas (netekimas). Susidaro plyšus pūslelei ar pūlinukui. Užgyja be pėdsakų. • Nusikasymai (excorationes), tai – linijinės erozijos, siekiančios ir viršutinius tikrosios odos sluoksnius, dažnai padengtos hemoraginiais šašais. Lieka randai. • Opa, (ulcus) – ribotas epidermio ir dermio defektas (netekimas). Gilesnis odos defektas. Užgyja randu. Svarbu, koks opos dugnas, kraštai, aplinka. Fistulė giliau esančios odos ištekamasis latakas. Jei trauminės kilmės – žaizdos. • Įplyšimai paviršiniai (fissurae), o siekiantys tikrąją odą – įtrūkimai (rhagades). Atsiranda opai praradus elastingumą. • Randas, (cicatrix) – naujai ir netaisyklingai susiformavęs jungiamasis audinys, užpildantis buvusį odos defektą. • Odos atrofija – epidermio ar dermos suplonėjimo rezultate atsiradęs išplonėjusios be turgoro, neelastingos odos židinys. Būna pirminė, dėl senatvės, ir antrinė. Atrofijos požymiai – oda susiraukšlėja, prasišviečia kraujagyslės, įgauna melsvai - raudoną atspalvį. • Lichenifikacija, (lichenificatio) – dėl ilgalaikio odos dirginimo atsiradęs odos sustorėjusio ir paryškėjusio piešinio epidermio židinys. Būna lėtinių procesų metu. Oda sustorėja, sukietėja, pleiskanoja, paryškėja jos piešinys, hiperpigmentuojasi. Pirminė atsiranda dirginant odą. Antrinė, susiliejus papulėms į difuzinę papulinę infiltraciją. • Pigmentinės ir depigmentuotos dėmės, atsiranda išnykus pirminiams bėrimams (antrinė leukoderma). • Vegetacijos (vegetationes), tai – epitelio ir tikrosios odos spenelių išvešėjimas odos ir gleivinės paviršiuje. Raumenų sistema Vaiko raumenų masė, palyginti su kūno mase, gerokai mažesnė nei suaugusiojo. Naujagimio raumenys sudaro 23,3%, 8 metų vaiko – 27,7%, 15 metų – 32,6%, o suaugusiojo 44,2% viso kūno masės. Pagrindinė naujagimio raumenų masė esti juosmens srityje, kitais amžiaus periodais galūnėse. Naujagimiams vyrauja lenkiamųjų raumenų tonusas. Vystantis raumenims lygiagrečiai formuojasi ir jungiamasis audinys – raumenų karkasas, kuris galutinai susidaro 8-10 gyvennimo metais. Funkciniu požiuriu vaiko raumenys ypatingi: jų jautrumas didesnis acetilcholinui ir gerokai mažesnis elektros srovei. Naujagimio, skirtingai nei suaugusiojo, nes net miego metu raumenys neatsipalaiduoja. Jo griaučių raumenys nuolat aktyvūs, nes dalyvauja teermogenezėje, bei anaboliniuose augančio organizmo procesuose. Pirmuosius penkerius metus sudėtingas darbas pirštasi vaikui nesiseka. 6-7 metų vaikas jau gaki sėkmingai lipdyti, pinti. Nuo 8-9 metų sustiprėja raiščiai, ir pastebimai padidėja rauemnų apimtis. Lytinio brendimo pabaigoje auga ne tik rankų, bet ir nugaros, pečių, juosmens, kojų raumenys. Po 15 metų sparčiai rutuliojasi ir smulkieji raumenys, tobulėja smulkių judesių tikslumas ir koordinacija. Motorikos raida vyksta šuoliais. 10-12 metais jau esti pakankamai geras judesių koordinavimas, tačiau lytinio brendimo metu jis sutrinka: vaikas pasidaro nevikrus, jo judesiai esti staigūs. Normaliai raumenų raidai būtini fiziniai pratimai. Raumenų tyrimo metodika ir semiotika. Apklausos metu sužinoma, ar būna silpna, ar skauda raumenis, kokios to skuasmo priežastys bei ryšys su kitais klinikiniais simptomais. Raumenų skausmai dažnai susiję su sąnarių ir kaulų skausmais, nes jaunesni vaikai nesugeba nurodyti ką skauda. Raumenis skuada,sergant reumatu, juveniliniu reumatoidniu poliartritu, kolagenozėmis, po didelio fizinio krūvio. Apžiūra, apčiuopa bei rauemnų jėgos nustatymas atliekami kartu. Sveiki raumenis esti standūs, vienodai išsivystę simetrinėse kūno dalyse. Naujagimio ir pirmųjų mėnesių kūdikio raumenų tonusas būna padidėjęs. Viršutinių galūnių raumenų tonuso padidėjimas išnyksat po 2-2,5mėn., o kojų 4-5 mėn. Raumenys sumažėja sunkiai sergant, išsekus, mažai judant. Svarbus rodiklis – raumenų tonusas(nustatomas palpuojant visas raumenų grupes, pasyviai sulenkiant ir ištiesiant), jėga, aktyvus judėjimas. Kūdikio raumenų tonusas sumažėja, sregant hipotrofija, glikogenozėmis, įgimta miotonija, rachitu. Aktyvūs judesiai tikrinami, kai vaikas juda, žaidžia. Tyrimai – dinamometrija, miografija, elektromiografija. Laboratoriniai tyrimai – bendras baltymų kiekis, jo frakcijos, fermentai(KFK, LDG, ASAT). Kartais atliekama raumenų biopsija. Vaiko kaulų sistemos ypatumai, tyrimo metodika, semiotika. Ką tik gimusio naujagimio vamzdinių kaulų diafizės jau sukaulėjusios, tačiau duaguma epifizių, visi akytieji riešo kaulai esti sudaryti tik iš kremzlinio audinio. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ir metais kaulai ne tik sparčiai auga, bet ir daug kartų kinta jų vidinė struktūra. Dėl aktyvios osteogenezės labai sumažėja jo tankis ir kietumas, todėl mažo vaiko kaulai esti lankstūs, lengvai deformuojasi. Kaulų kietumas priklauso nuo to, kiek kremzlinio audinio pasikeičia kauliniu ir nuo pastarojo mineralizavimo laipsnio. Osteogenezei būtinas normalus Ca kiekis, kurio koncentracija kraujo serume yra gana pastovi. Kalcio apykaitos reguliavimas ir pastovi koncentracija krujyje priklauso nuo jo rezorbcijos žarnyne greičio ir kepenų funkcijos. Jei kalcio stinga maiste ar jis blogai rezorbuojasi žarnyne(stokojant vitamino D), pastovi koncentracija kraujyje palaikoma, atpalaiduojant kalcį iš kaulų. Vaiko griaučiams būdingas santykinai storas ir funkciškai aktyvus antkaulis, kuris būtinas kaulams augti į plotį. Tik apie 12 metus kaulų išorė ir histologinė struktūra tampa panaši į suaugusiojo. Gimusio vaiko kaukolė sudaryta iš daugelio atskirų kaulų. Strėlinė, vainikinė ir lambdinė siūlės esti atviros ir pradeda suaugti tik nuo 3-4 mėnesių amžiaus. Išnešioto vaiko šoniniai momenėliai paprastai užaugę. Užpakalinis būna atviras 25% naujagimių. Priekinis iškart po gimimo gali būti iki 4,0 x 4,0 cm. Naujagimio stuburas neturi fiziologinių linkių. Kaklo linkis susidaro, vaikui pradėjus laikyti galvutę, krūtinės – apie 6-7 mėnesį, kai kūdikis pradeda sėdėti savarankiškai, tačiau baigia formuotis tik 6-7 metais. Juosmens lordozę galima stebėti 9-12 mėnesių vaikui, nors galutinai ji susidaro mokyklinio amžiaus metais. Naujagimio krūtinės ląsta plati ir trumpa, šonkauliai išsidėstę horizontaliai. Vėliau krūtinės ląsta ilgėja, nusileidžia priekinės šonkaulių dalys, greitai didėja skersinis matmuo. Mažo vaiko dubens kaulai santykinai maži, jo dubens forma primena piltuvėlį. Santykinai greitai dubens kaulai auga iki 6 metų. 6-12 metų vaiko dubens kaulai kitų jo organizmo dalių atžvilgiu auga proporcingai. Nuo 12 metų mergaičių dubens kaulai ima augti sparčiau nei berniukų. Kaulų sistemos tyrimo metodika. Anamnezė. Sergantys kaulų ligomis vaikai dažniausiai skundžiasi kaulų, sąnarių skausmais, jų formos ar santykio pakitimu, ribotais judesiais. Reikėtų patikslinti skausmo vietą, pažeidimo siemtriškumą, skausmo pobūdį ir stiprumą, jo atsiradimo palinkybes ir trukmę. Būtina sužinoti ar skausmų pradžia nesusijusi su prieš tai persirgtomis infekcinėmis ligomis., taip pat paūmėjusiais lėtiniais infekciniais židiniais. Apžiūrimas ramiai stovintis, gulintis ir judantis vaikas. Pirmiausia apžiūrima galva, vėliau liemuo, rankos, kojos. Normali galva yra ovalo formos. Pernelyg sparčiai vystantis osteoidiniam audiniui, gali išsišauti kaktiniai ir momeniniai gumburai. Patologinė kaukolės forma dažniausiai susidaro po rachito, sergant įgimtu sifiliu ir kai kuriomis kitomisligomis. Naujagimio kaukolės deformacijų paprastai atsiranda dėl gimdymo traumos. Matuojama galvos apimtis ir lyginama su amžiaus normomis. Būtina apžiūrėti, išmatuoti ir palyginti apatinę ir viršutinę veido dalis, nes šių dalių santykis tiesiogiai atspindi biologinį vaiko brandos lygį. Apžiūrint krūtinės ląstą vertinama jos forma. Atkreipiamas dėmesys į paukščio krūtinę (krūtinkaulis išsikišęs į priekį), širdies kuprą. Apžiūrint stuburą vertinami jo linkiai. Stuburo iškrypimas į priekį vadinamas lordoze, atgal – kifoze, į šona – skolioze. Apžiūrint rankas, svarbu atkreipti dėmesį į dilbio ir žasto ilgį. Ilgos rankos būdingos kai kurioms paveldimoms jungiamojo audinio ligoms. Apžiūrint kojas, vertinamas užpakalinių raukšlių simetriškumas, galūnių ilgis, plokščiapėdystė. Palpuojant vaiko galvą – vertinama kaukolės kaulų lygumas, siūlių ir momenėlių būklė. Vaiko kaulai esti standūs, naujagimio, paspaudus momenėlių kraštuose ir per siūles – šiek tiek elastingi, paslankūs. Suminkštėjęs pakauškaulio žvynas įsispaudžia kaip pergamentas – tai būdinga rachitui. Kūdikiams iki vienerių metų ypač svarbu vertinti momenėlius. Čiuopiant didįjį momenėlį vertinamas jo dydis. Sveiko vaiko šonkaulių paviršiuje, kur kaulinė dalis pereina į kremzlinę, yra du sustorėjimai. Gali būti čiuopiami rachito karoliai. Čiuopiant galūnių kaulus, reikia stebėti vaiko elgesį, nes sergant kai kuriomis ligomis, kaulų palpacija yra skausminga. Galima aptikti įvairių deformacijų ir sustorėjimų. Sąnariai matuojami, vertinama jų forma. Reikia įvertinti odą virš sąnario. Dantų dygimas ir kaita. Dantys pradeda vystytis antrojo intrauterininio mėnesio pabaigoje. Pieniniai dantys ima kaltis po gimimo tam tikra seka. Dažniausiai pirmieji prasikala apatiniai dantys. Tik viršutiniai šoniniai kandžiai išdygsta anksčiau nei apatiniai. Skiriami du pieninių dantų sankandos periodai. Pirmasis trunka nuo jo formavimosi pradžios iki trejų – pusketvirtų metų. Dantys esti išsidėstę gluadžiai, taro jų nėra plyšių, nesimato dantų nusitrynimo požymių; sankanda – ortognatinė, nes apatinis žandikaulis į priekį išaugęs nepakankamai. Antruoju periodu (3,5-6metai)tarp dantų atsiranda fiziologinių tarpų, dantys pastebimai nusitrina ir ortognatinę sankandą keičia tiesioji. Tarpinė sankanda būdinga periodu, kai pieninius dantis keičia nuolatiniai. Iškritus pieniniam dančiui, jo vietoje nuolatinis dantis paprastai išdygsta po 3-4 mėnesių. Pirmeiji nuolatiniai dantys, dažniausiai priekiniai kandžiai, prasikala apie penktuosius gyvenimo metus. Dantų keitimosi seka atitinka pieninių dantų dygimo seką. Sulaukus 12 metų, visi pieniniai dantys dažniausiai jau būna pakeisti nuolatiniais. Tuomet išdygsat ir antrieji krūminiai dantys. Tretieji krūminiai dantys(protiniai), išdygsat apie 17-25 gyvenimo metus, kartais ir vėliau. Apžiūrint dantis, būtina juos suskaičiuoti abiejuose žandikauliuose, nustatyti pieninių ir nuolatinių dantų santykį, jų formą, augimo kryptį, vientisumą ir emalio spalvą. Pieninių dantų skaičių galima nustatyti N= n-4 , N – pieninių dantų skaičius, n- vaiko amžius mėnesiais. Nuolatinių dantų skaičių įvairaus amžiaus vaikams apytiksliai galima apskaičiuoti N=4 x (n-20) , N – nuolatinių dantų skaičius, n – vaiko amžius metais. Kai dantys dygsta pavėluotai, daugeliu atvejų tai susiję su rachitu. Dantų raidos anomalija laikomi papildomi dantys, įgimtas dantų nebuvimas, ydinga jų augimo kryptis. 18. Vaiko nervų sistemos anatominiai ir fiziologiniai ypatumai, tyrimo metodika, semiotika. Naujagimio smegenys pagal tūrį ir apimtį yra santykinai didelės, bet morfologine ir funkcine prasme visai nebrandžios. Pilkoji ir baltoji jo smegenų medžiaga yra blogai diferencijuota, dar beveik be mielininio dangalo. Tik gimusio kūdikio nervinės ląstelės dar diferencijuojasi, auga aksonai, nervų sistema mielinizuojama. Kadangi CNS esti nevisiškai subrendusi, išryškėja funkcinis kūdikio nervų sistemos silpnumas. Vaiko smegenims reikia daugiau deguonies todėl jose gausus kapiliarų tinklas, spartesnė pilkosios smegenų medžiagos kraujotaka. Vaiko smegenyse santykinai esti daugiau vandens, mažiau baltymų ir lipidų, dėl to greičiau susidaro smegenų edema. Bręstant nervų sistemai, joje mažėja vandens, daugėja nukleininių rūgščių, lipoproteidų. Augant vis gausėja likvoro, didėja jo spaudimas. Autonominė nervų sistema funkcionuoja jau naujagimystės laikotarpiu. Gimus formuojasi simpatinės nervų sistemos rezginiai. Klajoklis nervas mielinizuojasi iki 3-4 metų, tada centrinis kvėpavimo bei kraujotakos reguliavimas tampa pastovus. Tyrimo metodika ir semiotika. Nuo pat gimimo tolygiai pastovi ligos eiga leidžia įtarti įgimtą anomaliją ar CNS sutrikimą, kai smegenys pažeidžiamos dar perinataliniu periodu. Vaiko bendro tyrimo rezultatai kartais gali padėti nustatyti CNS ligą. Odos, plaukų, dantų pakitimai būdingi nervų ir odos ligoms. Ausų forma ir padėtis, akių pokyčiai kartais esti sindromų, kurių metu pažeidžiama ir CNS, požymiai. Stuburo iškrypimai – tai svarbūs požymiai, leidžiantys įtarti CNS ar PNS anomalijas. Motorikos ir jutimų sutrikimas. Apie motorikos sutrikimus sprendžiama, apžiūrint raumenis, juos čiuopiant, stebint įcairius judesius, atliekant funkcinius mėginius, tiriant refleksus. Raumenų apimtis ir tonusas. Apžiūrint, čiuopiant galūnes nustatoma raumenų apimtis, konsistencija, tarpusavyje lyginama galūnių raumenų būklė. Raumenų atrofija matoma esant piramidiniam ar ekstrapiramidiniam CNS pažeidimui. Raumenų tonusas – tai pastovus dalinis raumens susitraukimas(didėjantis tonusas kartojant judesį būdingas ekstrapiramidinės sistemos pažeidimui, mažėjantis tonusas – piramidinės sistemos pažeidimui). Raumenų jėga vertinama stebint vaiko judesius. Vyresnių vaikų raumenų jėga vertinama balais:0-išvis nėra judesių, 1-judesys atliekamas, jei nėra gravitacijos jėgų poveikio, 2- judesys, nugalint tik gravitacijos jėgą, 3- judesys, nugalint menką pasipriešinimą, 4- judesys, nugalint vidutinį pasipriešinimą, 5- normali jėga. Silpni raumenys esti tuomet, kai pažeisti ir galvos ir nugaros smegenų motoriniai neuronai. Navalingų judesių atsiranda, pažeidus ekstrapiramidinę sistemą ar smegenėles. Drebulys – tai greiti, reguliarūs, besikartojantys nevalingi judesiai, dažniau tolimenėse galūnių dalyse. Chorėja – tai nereguliarūs, staigūs, didesnės amplitudės, dažniau galūnių artimųjų dalių judesiai, kurie gali apimti veidą, liežuvį, kaklą. Atetozė – tai lėti, besirangantys judesiai, daugiau tolimosiose galūnių dalyse. Distonijai būdingi pernelyg ištiesti galūnių sąnariai, ryškus pado lenkimas einant, itin ištiesti keliai. Apžiūros metu galima įvertinti judesių koordinaciją. Neretai ligonis prašomas atlikti Rombergo mėginį: pastovėti suglaudus kulnus kulnus ir užsimerkus. Kai pažeistos smegenėlės ir prieangio sistema, vaikas labiau svyruoja. Atliekant nosies piršto mėginį, ligonis rodomuoju rankos pirštu turi paliesti nosį. Smegenėlių ligoms būdinga dismetrija – ligonis nepataiko į nosies galą. Refleksų tyrimas. Tiriami šie gilieji sausgyskių refleksai: Dvigalvio raumens; trigalvio raumens; kelio; čiurnos(Achilo). Atkreipiamas dėmesys į refleksų simetriją. Refleksai laipsniuojami nuo 0 iki 4+(norma2+). Sausgyslių refleksai sumažėja ar išnyksta, sergant periferinės nervų sistemos ligomis, kai pažeisti raumenys, nugaros smegenys, ar smegenų kamienas. Pagyvėję refleksai – yai centrinio motorinio neurono pažeidimo požymis. Jam būdingi patologiniai refleksai, iš kurių dažniausias Babinskio(laikomas nenormaliu, jei atsiranda vyresniems nei 2 metų vaikams). Tiriami šie jutimai: skausmas;lietimas; karštos ir šaltos temperatūros pojūtis; sąnarių padėties jutimas; stereognozija; diskriminacija. Kūdikių jutimai tiriami tik stebint jų reakciją į dūrį. Visapusiškai ištirti vaiko jutimus galima tik tuomet, kai jis moka kalbėti ir nusakyti kūno lietimo vietą. Galvinių nervų tyrimas. I. Uodžiamieji nervai. Nuo 2-3 metų amžiaus jau galima šiek tiek suprasti, ar vaikas užuodžia kvapus. Tyrimui tinka kvapios, bet nevartojamos lakios medžiagos. II. Regimasis nervas. Apie periferinį matymą falima suprasti, vertinant kaip vaikas seka mažą daiktą ir nustato jo vietą. Vertinami akių dugno požymiai. Regos netektis gali būti susijusi su refrakcijos pakitimais, akių ligomis, regimojo nervo ir regimojo laido ligomis ar regimosios galvos smegenų žievės srities pažeidimu. III, IV, VI. Akies judinamasis, skridininis ir atitraukiamasis nervai. Šių nervų pažeidimas sukelia dvejinimąsį akyse, žvairumą, nistagmą, ptozę, vyzdžių anomalijas, trikdo akių obuolių judesius, akomodaciją ir konvergenciją. V. Trišakis nervas. Nuo jo priklauso viso veido jutimai ir kramtomųjų bei smilkinkaulio raumenų veikla. Iš naujagimio ir kūdikio čiulpimo sprendžiama apie kramtomųjų raumenų būklę, juos galima tiesiogiai palpuoti. Sustiprėjęs apatinio žandikaulio refleksas ar klonusas būna, pažeidus abipus centrinį motorinį neuroną. V ir VII nervus galima įvertinti kartu, tiriant ragenos refleksą. VII. Veidinis nervas. Vaikams šis nervas dažnai pažeidžiamas dėl įgimtų anomalijų, gimdymo traumos, uždegimo, navikų. Kūdikiams veido asimetrija vertinama čiulpiant ir ramybės būvyje. Vyresniems vaikams vertinama veido išraiška, valingi mimikos judesiai. Silpni veido raumenys leidžia įtarti periferinį mimikos raumenų paralyžių. Apatinės veido dalies raumenų silpnumas būdingas centrinės kilmės mimikos raumenų pažeidimui. VIII. Prieangio ir sraigės nervas. Naujagimis, atsakydamas į garsų triukšmą, mirksi, 4 mėn. amžiaus kūdikis – pasisuka į garso pusę. Pažeidus šį nervą atsiranda kurtumas, ūžimas ausyse, galvos svaigimas. Kai pažeidžiama prieanginė dalis svaigsta galva, pykina, vemiama, atsiranda nistagmas. IX.X. Liežuvinis ryklės ir klajoklis nervai. Šių nervų pažeidimas sukelia rijimo ir kalbos sutrikimų. Tuomet gomurio refleksas sumažėja ar išnyksta. Stipresnės, nepažeistos pusės link pasiukęs liežuvėlis rodo vienos IX ar X nervo pusės pažeidimą. Kalbėjimas per nosį, pažeistos balso stygos – tai papildomi X nervo pažeidimo požymiai. Dėl abipusio pažeidimo netenkama balso ar atsiranda švilpesys. Užpakaliniame liežuvio trečdalyje gali sutrikti skonio jutimas. XI. Priedinis nervas. Vertinama stebint savaiminius vaiko judesius – galvos kėlimą ir pečių nukarimą. Vyresniems vaikams prašoma pakelti rankas, pečius aukštyn, pasukti galvą į šonus ir žemyn, priešinantis aktyviam smakro stūmimui. XII. Poliežuvinis nervas. Tiriamas liežuvis – matoma atrofija, fascikuliacijos, liežuvis nukrypsta į pažeistą pusę. 19. Vaiko endokrininės sistemos anatominiai ir fiziologiniai ypatumai, tyrimo metodika, semiotika. Endokrininės liaukos – atskiri organai ar ląstelių ggrupė, kurios išskiria sekretą tiesiog į kraują, limfą ar kitus audinių apykaitos skysčius. Endokrininėms liaukoms priskiriama: pasmegeninė liauką, kankorėžinė liauka, antinksčiai, skydinė, prieskydinės liaukos, lytinės liaukos: kiaušidė – moters, sėklidė – vyro; užkrūčio liauka, arba čiobreliaukė, kasos Langerhanso salelės ir placenta. Svarbiausia liaukų struktūrinė dalis – parenchima. Ją sudaro liaukinės ląstelės, išsidėsčiusios salelėmis, pūslelėmis arba sudarančios vingiuotą tinklą, kurio tarpuose išsiraizgo kapiliarai. Endokrininės liaukos gamina specifines, fiziologiškai aktyvias veiklias medžiagas, vadinamas hormonais. Išnešiojami po organizmą krauju, limfa. Hormonų veikimo mechanizmas nėra aiškus. Žinoma, kad hormonai jungiasi su ląstelės branduolio chromatinu ar ląstelės membranos receptoriais ir aktyvina ar slopina jos fermentines sistemas. Taip pat jie gali pakeisti ląstelės membranos pralaidumą bei skatinti ląstelės branduolyje genetinius pokyčius. Hiormonai skirstomi, pagal prigimtį: baltiminės prigimties(insulinas, gonadotropiniai hormonai – baltymai; vazopresinas, oksitocinas, AKTH – peptidai; adrenalinas, noradrenalinas, tiroksinas – amino rūgščių dariniai) ir steroidinė struktūros(estrogenai, kortikosteroidai). Normoje į organizmo skysčius patenka vienodas jų kiekis. Sutrikimai reikškiasi afunkcija, hipofunkcija, hiperfunkcija. Pogumburio ir pasmegeninės liaukos sistema Svarbiausi ryšiai tarp smegenų žievės ie endokrininės sistemų formuojasi per pogumburį ir hipofizę – tai vyksta, atsipalaiduojant katecholaminus ir cholinergines medžiagas. Centrinis endokrininės sistemos valdymo organas – pogumburis. Jis, reaguodamas į nervinius signalus, sekretuoja hormonus, atpalaiduojančius, skatinančius(liberinus) ar slopinančius(statinus) hipofizės hormonų skyrimąsi. Svarbiausieji liberinai – somatoliberinas, kortikoliberinas, tiroliberinas, liuliberinas; statinai – somatostatinas, prolaktostatinas, melanostatinas. Organizme veikia vieningos pogumburis – hipofizė – endokrininė liauka sistemos, kurios susijusios ne tik tiesiogiai, bet ir priešingos krypties ryšiais. Neurohumoralinis reguliavimas realizuojamas grižtamojo ryšio principu; tai leidžia jautriai reguliuoti hormonų koncentraciją kraujyje. Tik antinksčių, kankorėžinės liaukos, pogumburio veiklą reguliuoja tiesiogiai CNS. Prie pogumburio ląstelių glaudžiasi didžiųjų pusrutulių žievė, nugaros, pailgųjų ir tarpinių smegenų neuronų aksonai, skretuojantys neuromediatorius(dofaminą, noradrenaliną, serotoniną), kurie skatina ar slopina pogumburio aktyvumą. Hipofizė pradeda funkcionuoti 9-10 intrauterininio gyvenimo savaitę. Naujagimio hipofizė sveria 10-15 mg, lytinio brendimo periodu – 20-35 mg, suaugusiojo – 50-65 mg. Hipofizė susideda iš 3 dalių: priekinės(adenohipofizės), vidurinės ir užpakalinės(neurohipofizės). Priekinė dalis išskiria: STH, AKTH, TTH, FSH, LH, LTH. Užpakalinė dalis juos tik deponuoja ir išskiria į kraują. Šios dalies hormonas vazopresinas ir oksitocinas gaminami pogumburio branduoliuose: supraoptiniame ir prieskilveliniame, iš kur patenka į neurohipofizę. Vidurinė dalis gamina MSH. Adenohipofizė STH tik gimus būna labai daug(5-53 μg/l), po to sumažėja(0,7-6 μg/l). Veikiant STH, paarčiai auga kaulai ir juos palaikanti raumenų masė. Jei jo gaminama per daug, sutrikimai įvyksta priklausomai nuo amžiaus – gigantizmas ar akromegalija. Gigantizmas – endokrininė liga, kuri prasideda vaikui, kol dar nepasibaigęs jo fiziologinis augimas. Akromegalija – endokrininė liga, kai STH gaminama per daug 20-40 gyvenimo metais. Kai STH sekretuoja per mažai, vaikas neauga tai vadinama hipofiziniu nanizmu. AKTH skatina kortikosteroidų sintezę ir taip aktyvina antinksčių žievės funkciją. Jis dalyvauja reguliuojant organizmo pigmentaciją. AKTH kiekis per parą kinta: 22-2h sumažėja, 8h išsiskiria daugiausia. Naujagimio krajyje jo 100-140 μg/l, augant mažėja. Padidėjusi AKTH sintezė yra pagrindinis Kušingo ligos veiksnys, o AKTH stoka sukelia antinksčių žievės funkcijos nepakankamumą. TTH skatina jodo rezorbciją žarnose, skydliaukės hormonų gamybą, taip pat tireoglobulino sankaupų, kuriose telkiasi T3 ir T4, irimą. TTH sintezė ir išskyrimą aktyvina tiroliberinas, o slopina – tiroksinas, korkikosteroidai, lytiniai steroidai. Skydliaukė sulaiko TTH ir per 6 dienas jį inaktyvina, todėl jo padaugėti ar sumažėti kraujyje negali. TTH kiekis naujagimio kraujo plazmoje ypač didelis. Gonadotropiniai hormonai. FSH veikia abiejų lyčių lytinių liaukų kanalėlių epitelį, kiaušides, veiklindamas jose folikulo augimą ir brendimą. Sėklidėsi šis hormonas aktyvina spermatogenezę. LH su FSH baigia brandinti folikulą, skatina subrendysio folikulo plyšimą bei geltonkūnio susidarymą. LTH stimuliuoja Leidigo ląstelių augimą, androgenų sintezę ir sekreciją ir kiaušidžių funkciją.Nuo jo priklauso sėkmingas vaisiaus išnešiojimas, gimdymas, kūdikio žindymas. LTH kartu su LH skatina geltonkūnio susidarymą ir progesterono sekreciją, kartu su estrogenais – krūties liaukos proliferaciją. LTH sintezę veikia statinai ir liberinai, FSH ir LH – tik pogumburio stimuliatoriai, o visų jų sintezę slopina – kortikosteroidai, tiroksinas, lytiniai hormonai. Šių hormonų kiekis pradeda didėti dar iki lytinio brendimo. Tuo metu jis būna didžiausias. Neurohipofizės hormonai. Oksitocinas iš neurohipofizės patenka į kraują ir susijungęs su baltymais jame cirkuliuoja. Tai trunka neilgai, nes jį suskaido fermentas oksitocinazė. Oksitocinas stimuliuoja lygiųjų raumenų, ypač gimdos, susitraukimus. Vazopresinas, arba ADH, pasižymi antidiurezinėmis ir presorinėmis savybėmis. Nuo jo priklauso šlapimo koncetravimas distaliniuose inkstų kanalėliuose. Kai jo stinga susergama necukriniu diabetu. Šiai ligai būdinga: poliurija, išnykęs gebėjimas koncentruoti šlapimą, nenuramdomas troškulys, kai geriama daug vandens. Vazopresinas, tiesiogiai veikdamas raumenines arteriolių ir kapiliarų ląsteles, sukelia kraujagyslių susitraukimą ir didina AKS. Tačiau jo poveikis daugiau farmakologinis nei fiziologinis, nes jo skilimo pusperiodis trumpas ir prakaituojant, šio hormono komcentraciją kraujyje greitai kinta. Hipofizę gali pažeisti tbc, sifilis, navikas, jos kraujagyslių embolija. Atsiradęs jos nepakankamumas, sukelia hipofizinę kacheksiją, AR Simondso ligą. Vaikai ja serga retai. Antinksčiai Antinksčiai sudaryti iš šerdies ir žievės. Antinksčių žievė galutinai susiformuo 10-12 metais. Antinksčių žievė sintezuoja daugiau kaip 40steroidų, kurių tik 8 pasižymi hormoniniu veikimu. Kortikosteroidai skirstomai į gliukokortikoidus, mineralkortikoidus, androgenus ir estrogenus. Neišnešioto naujagimio gliukokortikoidų sintezė ir apykaita silpnesnė, todėl mineralkortikoidų poveikis santykinai ryškesnis. Antinksčių šerdies homonai – adrenalinas, noradrenalinas, dofaminas ir izopropiladrenalinas. Adrenalinas sudaro 80% visų katecholaminų. Antinksčių pažeidimas labiausiai susijęs su žieve. Kartais, sumažėjus vieno hormono sintezei, kito hormono sintezė sustiprėja. Ūminis antinksčių veiklos napakankamumas naujagimiui gali atsirasti(dėl kraujo išsiliejimo į antinksčius) sergant infekcinėmis ligomis. Lėtinis antinksčių veiklos nepakankamumas dažniausiai pasitaiko mokyklinio amžiaus vaikams ir vadinamas Adisono liga. Antinksčių žievės hiperplazija, kai suintensyvėja gliukortikoidų, androgenų ir iš dalies mineralkortikoidų sintezė(Kušingo liga), vaikams esti retai. Paveldimas androgenų sintezės aktyvumo padidėjimas reiškiasi įvairiomis adrenogenitalinio sindromo formomis. Šiam sindromui būdingas pseudohermafroditizmas – netikrasis hermafroditizmas(mergaitėms) ir netikras priešlaikinis brendimas(berniukams); ligonių paros šlapime padaugėja 17-ketosteroidų ir 17-oksikortikosteroidų. Kai pažeidžiama antinksčių šerdis, susergama feochromacitoma – auga nepiktybinis(90%) ar piktybinis(10%) antinksčių šerdies navikas. Šiai endokrininei ligai būdingi arterinės hipertenzijos priepuoliai, atsirandantys, kai kraujyje labai padaugėja adrenalino ir noradrenalino. Skydliaukė Naujagimio skydliaukės masė yra 1-5 g. Iki pusės metų gali mažėti, paskui iki 5-6 metų ji sparčiai didėja. Nuo 6 iki brendimo auga išlėto. 15 metų vaiko skydliaukė turi visiškai normalią struktųrą ir funkciją. Skydliaukės hormonai – tiroksinas (T4), trijodtironinas(T3) ir tirokalciotonianas. T4 ir T3 aktyvina organizmo medžiagų apykaitą, reguliuoja normalų vaiko augimą ir jo raidą. Tirokalciotoninas silpnina kalcio mobilizaciją iš kaulinio audinio ir didina fosforo ekskreciją su šlapimu, veikia kaip parathormono antagonistas. Iš pradžių šių hormonų koncentracija kraujyje būna pati didžiausia, vėliau ji pradeda mažėti. Skydliaukės funkcijos sutrikimas gali reikštis hipotiroze(funkcijos nepakankamumu) ar tirotoksikoze(hormonų pertekliumi). Ryškiausia hipofunkcija būna kai naujagimis gimsta be liaukos – tai įgimta atirozė. Jeigu skydliaukės hipofunkcija, atsiranda kretinizmas. Skyliaukės hipofunkcijai priskiriamas ir endeminis gužys. Esant skydliaukės hiperfunkcijai būna difuzinis toksinis gūžys, dar vadinamas Greivso liga, tirotoksikoze. Bet koks skydliaukės padidėjimas vadinamas gūžiu. Esant gūžiui, liaukos funkcija gali būti normali, padidėjusi ar sumažėjuis. Prieskydinės liaukos Paprastai yra 4 prieskydinės liaukos: po dvi kiekvienoje skydliaukės pusėje. Vaisiaus prieskydinių liaukų parenchima sudaro vieno tipo ląstelės(pagrindinės). Pirmųjų oksifilinių ląstelių jose pasirodo tik 6-7 metų. Nuo 11 metų jose atsiranda riebalinių ląstelių. Naujagimio prieskydinių liaukų masė 5 mg, 10 metų – 40 mg, suaugusiojo 75-85 mg. Jos sintezuoja parathormoną, kurio funkcinis aktyvumas, tuo pačiu ir gamyba, priklauso nuo jonizuoto kalcio kiekio kraujyje. Aktyviausiai prieskydinės liaukos veikia perinataliniu periodu ir 1-2 gyvenimo metais, kai ypač intensyvi osteogenezė, taip pat kalcio ir fosforo apykaita, kurias parathormonas reguliuoja kartu su vit.D. Prieskydinių liaukų funkcija susilpnėja dėl jų aplazijos, gimdymo traumos, motinos hiperkalcemijos. Tuomet atsiranda hipokalcemija ir hiperfosfatemija, kurios kliniškai reiškiasi padidėjusiu nervų ir raumenų jaudrumu, ir kaulų formavimosi sutrikimu(osteomaliacija). Skydliaukės liaukų funkcijos padidėjimui – hiperparatireozei būdinga hiperkalcemija. Ligonį vargina raumenų silpnumas, vidurių užkietėjimas, kaulų skausmai, savaiminiai jų lūžiai, sunkiais atvejais gali atsirasti osteodistrofija ir nefrokalcinozė. Vaikams hiperparatireozė pasitaiko retai. Kasa 8 intrauterininio periodo savaitę Langerhanso salelių ά ląstelėse atsiranda gliukagono, 12 savaitę – β ląstelėse insulino, o D ląstelėse – somatomedino C. Pagrindinis insulino sintezės stimuliatorius intrauterininiu laikotarpiu yra lecitinas, o vėliau argininas.Vaisiaus insulino koncentracija vaisiaus kraujyje esti tokia pat kaip ir motinos. Naujagimio kraujyje gliukagono koncentracija yra 210-1500 ng/l, o vėliau kaip ir pas suaugusius 25-250 ng/l. Perinataliniu periodu pagrindinis gliukagono sintezės stimuliatorius yra alaninas. Susilpnėjus Langerhanso β ląstelių funkcijai, sutrinka insulino išsiskyrimas, kraujyje padaugėja gliukozės, susergamam cukriniu diabetu. Dažniausia hiperinsulinizmo priežastis – kasos salelių navikas(insulinoma). Hiperinsulinizmas reiškiasi periodiškai besikartojančiais hipoglikemijos požymiais, kas gali privesti iki hipoglikeminės komos. Lytinės liaukos Lyties formavimąsi santykinai galima skirstyti į du periodus: lytiesn formavimąsi intrauterininiu laikotarpiu ir augančio vaiko lytinį brendimą, kuris mergaitėms trunka 2-3 metus, berniukams – 4-5 metus. Pirminę vaisiaus lytinę liauką(gonadą) sudaro du sluoksniai: šerdinis ir žievinis. Lyties diferencijacijos pagrindas – apvaisintos kiaušialąstės chromosomų rinkinys(X ar Y). Vaisiaus vyriškos lyties formavimąsi gali sutrikdyti: 1. lytinių chromosomų rinkinio bei funkcijos sutrikimas, slopinantis Y chromosomos aktyvumą; 2. sėklidžių displazija ir susilpnėjęsa jų hormoninis aktyvumas, esant normaliam chromosomų rinkiniui; 3. sutrikęs gemalo ir vaisiaus audinių jautrumas testosteronui; 4. nepakankamas placentos hormono poveikis sėklidžių funkcijai. Vaisiaus moteriškos lyties formavimasis sutrinka kai: 1. motinos organizme yra navikas, gaminantis androgenus; 2. vaisiaus antinksčiai per gausiai sintezuoja androgenus; 3. vyriški lytiniai hormonai į motinos organizmą patenka iš išorės; Iki lytinio brendimo pradžios pogumburis yra labai jautrus androgenų kiekiui kraujyje, nes tuomet slopinama pogumburio gonatropinų sekrecija. Kai sumažėja gonatropinų kiekis vaikai bręsta lėčiau(vaikystės pratęsimo centras - pogumburis). Ryškiai padidėjęs FSH ir LH kiekis rodo lytinio brendimo pradžią. Brendimas ir lytinių liaukų raida vyksta palaipsniui – pirmiausia bręsta pogumburis, po to hipofizė ir lytinės liaukos. Iki brendimo testosterono vaikų tarpe yra vienodai, tik nuo 12 metų berniukams šio hormono ryškiai padaugėja. Dėl to sparčiai pradeda augti sėklidės, ant veido, krūtinės, nugaros atsiranda paprastųjų spuogų, pakinta balsas, pažastyse dygsta plaukai. Berniukų išoriniai lyties organai pradeda dydėti 9,5-13,5 metų, visiškai susiformuoja apie 13-17 metus. Nedaugelis berniukų pradeda bręsti 15 metų. Gaktos plaukai pradeda kaltis 11 metais, o 13-17,5 metų gaktos plaukuotumas esti kaip suaugusiųjų. Brendimas trunka 2-4,5 metų. Berniukų ūgis ima didėti jau susiformavus išoriniams lytiniams organams, o mergaičių gerokai anksčiau, kai išsivysto krūtų speneliai ir jų laukeliai. Pagrindiniai kiaušidžių hormonai yra estradiolis, estronas ir progesteronas. Normalios naujagimės išoriniai ir vidiniai lyties organai esti visiškai išsivystę. Pirmąsias dienas jų organizme cirkuliuoja daug estrogenų patekusių iš motinos per placnt, dėl to gali pabrinkti naujagimės krūtelės ir išoriniai lytiniai organai, iš makšties pasirodo kraujingų išskyrų. Mergaitė pradeda bręsti 8-9 metais, baigia apie 18 metus. Skiriamos dvi brendimo stadijos: prebubertinė(8-9 iki 13-14 metų) ir pubertinė(13-14 iki 18 mrtų). Mergaitėms bręstant, kraujo plazmoje daugėja estradiolio, didėja FSH ir LH koncentracija. Šiuo laikotarpiu sparčiai didėja kiaušidės, jose atsiranda subrendusių folikulų, , didėja gimda, tarp jos ir gimdos kaklelio atsiranda kampas, padidėja makštis, sustorėja jos gleivinė, išryškėja gleivinės raukšlės. Pirmosios menstruacijos prasideda 12,5-13 gyvenimo metais, tačiau gali atsiras net 16. ovuliacijos ciklas paprastai susireguliuoja praėjus 6 mėn.-1,5 metų. Jei 13-14 metų mergaitei nesusiformavo krūtys, o 15-16 – neatsirado menstruacijos, diagnozuojamas pavėluotas lytinis brendimas. Užkrūčio liauka Užkrūčio liauka, ar čiobrialiaukė, - tai endokrininės sistemos organas, kurio hormonai(timozinas, timopoetinas, timostimulinas) dalyvauja duferencijuojantis T limfocitams. Ji yra krūtinės ląstoje už krūtinkaulio. Susideda iš divejų skilčių: kairiosios ir dešiniosios. Išoriniame liaukos sluosnyje yra daug limfocitų, šiek tiek makrofagų, plazminių ląstelių, vidiniame vadinamųjų Hasalio kūnelių. Didžiausia čiobrialiaukė naujagimio ir 2 metų vaiko(20 g). Po lytinio brendimo ši liauka ima nykti, lieka tik nedidelės salelės. Kartais pasitaiko, kad naujagimis neturi užkrūčio liaukos, ir dėl to atsiranda imuniteto napakankamumas. Toks kūdikis esti neatsparus, serga įvairiomis ligomis. Tyrimo metodai Apklausa. Reikia išsiaiškinti: 1. Šeimos anamnezę; 2. Gyvenamosios vietos ypatumus; 3. Motinos sveikata vaikystėje ir nėštumo metu; 4. Gimdymo ypatumus; 5. Kūdikio mitybą, persirgtas ligas; 6. Vaiko dantų dygimo, psichikos ir motorikos raidos sutrikimus. Kada ir kaip atsirado pirmieji ligos simptomai. Endokrininėms ligoms būdinga: 1. Ūgio ir kūno prporcijų pokyčiai; 2. Odos ir jos spalvos, nagų, plaukų, dantų pakitimus; 3. Apetito padidėjimas, troškūlys; 4. Suliesėjimas; 5. Termoreguliacijos sutrikimai; 6. Silpnumas; 7. sutrikusios nervų sistemos požymiai: padidėjęs nervingumas, nemiga, galvos skausmas ir svaigulys, susilpnėjusi atmintis, regėjimo, psichikos raidos sutrikimus; Apžiūra. Apžiūrint ligonį, patikriname apklausos metu sužinotus požymius, ieškome naujų. Endokrininių liaukų funkcinus pokyčius padeda apibūdinti: 1. Ūgis, kūno masė, proporcijos; 2. Veido išraišką ir akių ypatybės; 3. Apatinio žandikaulio, antakių lankų, plaštakų ir pėdų ypatybės; 4. Odos ir jos priedų ypatumai; 5. Mitybos laipsnis ir riebalų pasiskirstymas; 6. Antrinių lytinių požymių ypatumai ir jų brandumo laipsnis; Hipotireozei būdinga: • Kūdikio galvos apimtis normali ar didesnė, platūs momenėliai; • Veidas pabrinkęs, jo išraiška negyva, kakta siaura, tarpuakis platus, akių plyšiai siauri, vokai pabrinkę, nosis įdubusi, šnervės nukreiptos į priekį, lūpos sustorėjusios, didelis, netelpantis burnoje liežuvis, plokščias ir platus gomurys. • Kaklas trumpas, storas, pabrinkęs, taip pat pabrinkę pečiai, delnai, pėdos, išoriniai lyties organai; • Blyški, kartais gelsva, sausa, pleiskanojanti, brinkli oda; • Pleišėjantys nagai, slenkantys ir trapūs plaukai, nesceiki dantys; • Kūno proporcijos chondrodistrofinės: liemo ilgas, kojos trumpos, delnai platūs, pirštai trumpi; • Širdies tonai duslūs, pilvas didelis, pulsas retas, kūno temperatūra mažesnė nei 35°C. Sergant tirotoksikze būdinga: • Pastorėjęs priekiniame paviršiuje iškilus kaklas, dėl padidėjusios skydliaukės – gūžio, ar strumos; • Tachikardija, neišnykstanti ir ligoniui miegant; • Išverstakumas, greitas, smulkus ritmiškas rankų pirštų, liežuvio ir viso kūno virpulys; • Hipereminė, rausva, drėgna oda; • Judrumas, gyva veido mimika, kartais hiperkineziniai judesiai, panašūs į chorėjinius, sutrikusi koordinacija, kartais raumenų silpnumas, suliesėjimas; Nanizmas arba neužaugystė – tai liguista būklė, kai organizmas nustoja augęs. Nanizmą skatina daug įvairių ligų, bet dažniausiai jis atsiranda stokojant STH, kuris gaminamas hipofizėje. Požymiai: • Naujagimis būna normalaus ūgio ir kūno masės, 3 gyvenimo metais augimas pastebimai sumažėja; • Ligonio kūnas proporcingas, tik kojos ir rankos mažos; • Veidas apvalus, anksti raukšlėjasi; • Dantys prasikala vėliau, lyties organai menkai išsivystę, protiškai jis vystosi normaliai; Pastebėjus, kad vaikas per metus užauga tik 4 cm arba dar mažiau, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją. Gigantizmas – pernelyg didelis proporcingas kaulų, minkštųjų audinių ir vidaus organų augimas, prasidedant vaikui ar paaugliui dar nesibaigus jo fiziologinio augimo periodui. Priežastis per didelis STH kiekis iš hipofizės priekinės skilties.Požymiai: • Ilgos kojos, neproporcingai maža galva; • Sutrikusi lytinė funkcija, sutrikusi rega, silpna sveikata; Akromegalija – endokrininė liga, kuriai būdingas veido, rakų ir kojų kaulų bei minkštųjų audinių padidėjimas. Susergama, kai STH padaugėja baigus formuotis griaučiams. Požymiai: • Ūgis atitinka amžių, sutambėję veido, ypač apatinio žandikaulio, antakų lankų bruožai; • Stambios rankos ir pėdos, sustorėjusi oda, daugiau plaukuotas kūnas, stambesnė krūtinės ląsta, iškrypęs stuburas, padidėjusi vidaus organų masė; Adrenogenitalinis sindromas – simptomų derinys, atsirandantis dėl antinksčių žievės įgimtos hiperfunkcijos, kai itin paspartėja androgenų sekrecija. Požymiai: • Dažniau mergaitėms; • Padidėjusi varputė primena varpą; • Mažųjų lytinių lūpų nebūnas, didžiosios lytinės liaukos hipertrofuojasi, suauga, pasidaro panašios į skilusį kapšelį, bendra makšties ir šlaplės anga; • Augant vyriškėjimas ryškėja: didėja varputė, atsiranda vyriško tipo plaukuotumas, jaunatvinių spuogų, žemas vyriškas balsas; • Krūtys nesivysto, neatsiranda menstruacijos, nors vidiniai lyties organai atitinka genetišką lytį; • Žemas ūgis; • Psichikos raida normali; Adisono liga(antinksčių nepakankamumas). Požymiai: • Patamsėjusi, bronzinio atspalvio oda ir tamsios dėmės gleivinėse susikaupus pigmentui – melaninui; • Sumažėjęs AKS; • Raumenų ir bendras silpnumas, liesėjimas, sutrikęs augimas ir lytinė raida. Icenkos-Kušingo liga – atsiranda dėl antinksčių žievės hormonų pertekliaus. Dažniausiai priežastis sustiprėjus hipofizės AKTH sintezė. Požymiai: • Apvalus, mėnulio formos, rausvas ar cianozinis veidas; • Padidėjęs veido ir viso kūno plaukuotumas(hipertrichozė); • Daugiausia riebalų susikaupia veide, kakle, viršutinėje liemens ir pilvo dalyje, o galūnės esti neproporcingai liesos; • Plona krūtinės ir pilvo oda; • Atrofiniai odos ruožai; • Gausūs jaunatviniai spuogai; CD požymiai: • Suliesėjimas, rečiau nutukimas; • Sausa oda; • Polidipsija; • Poliurija; • Polifagija; • Ksanteliazmos; • Susilpnėja imunitetas; Apčiuopos būdu galima ištirti tik skydliaukę ir išorines lytines liaukas. Čiuopiant skydliaukę vertinama: kiekvienos skilties ribos ir konsistencija, pulsavimas, paslankumas, esančių mazgų vietas, dydis ir konsistencija. Nepakitusi skydliaukė neapčiuopiama. Sėklidės čiuopiamos 1 metų ar vyresniam berniukui, kai jis stovi ar guli. Tikrinama: • Kiek yra sėklidžių? • Koks jų ilgis, plotis, storis? • Kokia jų konsistencija? • Koks sėklidžių paviršius? Auskultuojama skydliaukė, kai joje paspartėja kraujotaka, galima girdėti ūžesį; Antropometrija. Naudojama15 kūno ir jo atskirų dalių matmenų absoliučių ir procentinių dydžių. Šie dydžiai lyginami su standartais.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!