Konspektai

Pasaulio vandenynas

9.2   (3 atsiliepimai)
Pasaulio vandenynas 1 puslapis
Pasaulio vandenynas 2 puslapis
Pasaulio vandenynas 3 puslapis
Pasaulio vandenynas 4 puslapis
Pasaulio vandenynas 5 puslapis
Pasaulio vandenynas 6 puslapis
Pasaulio vandenynas 7 puslapis
Pasaulio vandenynas 8 puslapis
Pasaulio vandenynas 9 puslapis
Pasaulio vandenynas 10 puslapis
Pasaulio vandenynas 11 puslapis
Pasaulio vandenynas 12 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

PASAULIO VANDENYNAS Vandenynas yra hidrosferos dalis, talpinanti didžiausią paviršinio vandens kiekį. Jis užima 71 proc. Žemės rutulio ploto, o vidutinis jame esančio vandens storis yra 3796 m. Vandenynas yra kaiti ir judri sistema, tiek vertinant jo būklę šiuo metu, tiek jo raidą geologinėje praeityje. Svarbiausi vandenyno būklę nusakantys dydžiai, yra vandens sudėtis, temperatūra, judėjimas, tūris ir lygis, krantų padėtis ir dugno sandara, kuri irgi nuolatos kinta. Vandens sudėtis Kaip žinoma, vandenynų vanduo yra sūrus. Druskų kiekis čia svyruoja nuo 33 iki 38 35‰, o vidutiniškai yra 34,5‰ arba 35 g/l. Paviršiaus sluoksnyje, maždaug iki 200 metrų, druskingumas yra kiek aukštesnis, negu giliau. Paviršiuje druskingumą veikia klimatas – temperatūra, kritulių kiekis, garavimas. Giliai įsiterpusiose į žemynus jūrose druskingumas vėl būna kitoks, priklausomai nuo klimato, ir aplinkos žemyne – kritulių kiekio, įtekančių upių vandeningumo ir kitų aplinkybių. Pavyzdžiui, paviršiaus sluoksnyje Raudonojoje jūroje druskingumas siekia 43‰, Juodojoje jūroje - 17-18‰, o Baltijos – tik 3-6‰. Viso vandenynų vandenyje yra tiek druskos, kad ji galėtų padengti visų žemynų paviršių 1,5 metrų storio sluoksniu. Didžiąją dalį - 99 proc. vandenynų vandenyje ištirpusios medžiagos. sudaro šeši elementų: Na(daug), Mg, Ca, K, Cl(daug) ir S. Iš šių pagrindinių elementų, tik kalcio santykinis kiekis, lyginant su kitais yra šiek tiek kaitus. Kitų santykiniai kiekiai kinta mažai, todėl jie vadinami konservatyviaisiais elementais. Būdingos vandenyno sudėtinės dalys yra C, N, P, O, Si. Šių elementų kiekis kaitus, nes juos naudoja organizmai, maistui, kvėpavimui ar savo skeleto statybai. Todėl jie vandenyne pasiskirsto netolygiai, priklausomai nuo organizmų paplitimo ir jų aktyvumo. Pavyzdžiui, arti paviršiaus, kur siekia Saulės šviesa, gyvena daug įvairių organizmų, naudojančių N, P, Si, CO2. Todėl šių elementų čia nedaug. Jie kaupiasi giliau, kur nugrimzta žuvusių organizmų kūnai. Čia jų karbonatinis skeletas ištirpsta, o organinę kūno medžiagą suskaido bakterijos. Priešingai deguonies daugiau priepaviršiniame vandenyje, nes jis išskiriamas fotosintezės metu, o gilumoje deguonį sunaudoja kvėpuojantys organizmai ir čia jo gerokai mažiau. Po nedaug yra ir kitų elementų – N, B, Li, Sb, U, Br, Mn, Fe, Si. Apskritai vandenyno vandenyje ištirpusių vyraujančių elementų rinkinys yra toks, kaip ir Žemės plutoje, nes dauguma jų yra plutos ardymo produktai, tačiau jų kiekiai yra kitokie. Vyrauja chloridai – 89,1%. Iš jų: NaCl – 77,8%, MgCl2 – 9,3%, KCl – 2%. Sulfatų yra – 10,1%, iš jų: MgSO4 – 6,6%; CaSO4 – 3,5%, o karbonatų - 0,56%. Įdomu, kad vandens, esančio daugumos gyvūnų ir žmogaus kūne – jo audiniuose, kraujyje, prakaite ir ašarose sudėtis yra labai artima vidutinei vandenyno vandens sudėčiai. Kai kurie tyrinėtojai tai vertina, kaip ypatybę, paveldėtą iš tų laikų kai gyvybė atsirado ir vystėsi vandenyne. Be to vandenyno vandenyje yra ištirpusių dujų: CO2, O2, H2S. Daugiausiai yra СO2 - apie 45 cm3/ltr. Jo kiekis svyruoja priklausomai nuo temperatūros, bangavimo ir kitų reiškinių. Karštame klimate paviršiniame sluoksnyje CO2 tirpumas sumažėja, jo daugiau išsiskiria į atmosferą ir, priešingai, į nuosėdą iškrinta dalis kalcio karbonato. Druskos nuolatos prinešamos į vandenyną įtekančių į jį upių, vėjo prinešamų dulkių ar vulkaninės medžiagos pavidalu. Todėl keičiantis žemynų dydžiui, jų paviršiaus sudėčiai, nuoplovos spartai, vulkanizmo intensyvumui, atskirose vietose keičiasi ir vandenyno druskingumas, bei ištirpusių vandenyje medžiagų sudėtis. Tačiau geologinio laiko mąstais vandens sudėtis labai greitai suvienodėja dėl srovių, bangavimo, potvynių-atoslūgių. Bendras vandenyno druskingumas jau ilgą laiką išlieka gana vienodas, nes jis yra reguliuojamas tam tikrų procesų, kurių metu dalis druskų yra pašalinama. Tai sparčiausiai vyksta kontinentinio šelfo jūrose, ypač tose, kurios įsiterpia giliai į žemyną karšto, sauso klimato juostose. Šių jūrų pakraščiuose susidarančios lagūnos, užutekiai, įlankos, yra druskų nusėsdintuvai. Garuojant vandeniui jų koncentracija didėja, kol prisisotina ir jos pradeda klostytis dugne. Tokiu būdu gali susidaryti stori druskų sluoksniai, kurie gali būti uždengti kitais sluoksniais, palaidoti, nugramzdinti. Tokiu būdu didelė dalis vandenyno druskų yra “išimama iš apyvartos” ir bendras jų kiekis kinta nedaug Esminė vandenyno ypatybė yra daugybė gyvų organizmų, gyvenančių jo storymėje – bakterijų, augalų ir gyvūnų. Pagal gyvenimo sąlygas jie yra skirstomi į nektoną – aktyviai plaukiojančius organizmus, bentosą – organizmus, kurie gyvena prisitvirtinę dugne ir planktoną – pasyviai judančius, nešiojamus bangų ir srovių, organizmus, kurie gali būti augalai (fitoplanktonas) ir gyvūnai (zooplanktonas). Dėl gyvųjų organizmų veiklos vandenyne vyksta medžiagų apykaita. Organizmai nusodina dalį vandenyje ištirpusių medžiagų nuo jų veiklos priklauso CO2 ir kitų dujų kiekis vandenyje ir jų išsiskyrimas į atmosferą. Vandens temperatūra Vandens temperatūra yra skirtingi įvairiame gylyje. Pagal tai išskiriami du sluoksniai – šiltas, paviršinis ir šaltas, giluminis. Paviršinis sluoksnis, iki 100-200 metrų dėl tiesioginio Saulės spinduliavimo poveikio yra šiltesnis. Jo temperatūra vidutiniškai yra +17oC, atvirame vandenyne, priklausomai nuo platumos svyruoja nuo 1,8oC iki 29oC, o priekrantėse ir šelfo jūrose karšto klimato juostose gali būti gerokai aukštesnė. Paviršiniame sluoksnyje dėl bangavimo, srovių, potvynių ir atoslūgių vanduo gerai išsimaišo, todėl jo temperatūra yra gana vienoda. Tarp 100 ir 500 metrų temperatūra staigiai krinta. Šis temperatūros kritimo sluoksnis vadinamas termoklina. Giliau temperatūra mažėja, bet jau daug lėčiau ir, priklausomai nuo gylio ir platumos yra apie -1 - +5oC. Šaltas giluminis sluoksnis yra daug storesnis už paviršinį, todėl vidutinė viso vandenyno temperatūra yra tiktai 3,8oC. Tai rodo, kad vandenynas yra didelis šaldytuvas. Jis tikrai gali sugerti labai daug šilumos. Taip yra todėl, kad vandens savitoji šiluma yra 4 kartus didesnė, negu oro, ar sausumos medžiagų. Norint pakelti vandenyno vandens temperatūrą vienu laipsniu paviršiniame sluoksnyje (iki 240 m), reikia 150 kartų daugiau šilumos negu sausumos paviršiaus sluoksniui (iki 10 metrų) (Bukantis, 2007). Tokiu būdu vandenynas gali sugerti (sorbuoti) didelį šilumos kiekį ir taip sumažina visos atmosferos temperatūros svyravimus. Be to, kaip matysime toliau, srovės perneša šilumą iš pietinių platumų į šiaurines ir sumažina temperatūros skirtumą atskirose klimato juostose. Vandenyno „geometrija“ Vandenyno vandens tūris šiuo metu yra vertinamas skaičiumi – 1,3-1,4 mlrd. km3. Tačiau tai yra kintamas dydis. Jis priklauso, pirmiausiai nuo klimato. Atšalimo laikotarpiais didelė vandens dalis būna žemynuose, ledo pavidalu. Klimatui atšilus ir jiems ištirpus, vanduo grįžta į vandenyną. Vandenyno lygio svyravimas ir jo kranto padėties svyravimas dėl vandens kiekio jame kitimo, vadinamas eustatiniu. Eustatiniai lygio svyravimai vyksta dėl kelių svarbiausių priežasčių. 1. Klimato kitimas. Jei vidutinė temperatūra Žemėje pakiltų vienu laipsniu, vandenyno lygis pakiltų 0,8 m vien dėl vandens terminio plėtimosi. Kartu pašiltėjimas sukelia ledynų, sniego, amžinojo įšalo tirpimą. Tai yra dar svarbesnis vandenyno vandens lygio veiksnys, ypač ledynmečiais. Kai žemynuose susikaupia didelis kiekis ledo, vandenyno lygis nukrenta dešimtis metrų. Ir atvirkščiai, pašiltėjimo laikotarpiais, kai ledynai ima tirpti vandenyno lygis kyla. Per pastaruosius 125 tūkst. metų, paskutinio apledėjimo metu, eustatinis vandenyno lygio svyravimas buvo +-135-165 metrai. Šiuo metu ledynai gana sparčiai tirpsta. Apskaičiuota, kad tarp 2002 ir 2006 metų Grenlandijos ledynai prarasdavo nuo 192 iki 258 milijonų tonų per metus. Dėl to vandenyno lygis kas metai pakyla po 0,5 mm (Murray, 2006). Jei tai tęsis ilgiau, gali žymiai pakilti vandenyno lygis ir pasikeisti jo druskingumas. 2. Tektoninių procesų, kurie sukelia ilgalaikius vandenyno geometrijos, tai yra jo ploto, gylio, krantų padėties pakitimus. Jie vyksta dėl litosferos plokščių judėjimo, kontinentų susijungimo, ar atsiskyrimo, kalnodaros, tiek vandenyno dugne, tiek sausumoje izostazinio žemynų kilimo nuardant kalnynus ar nutirpstant ledynams ir kitų ilgalaikių procesų, kurie matuojami dešimtimis milijonų metų. 3. Vandenyno paviršius, nepriklausomai nuo jo bendro lygio yra nelygus dėl skirtingos sunkio jėgos įvairiose Žemės rutulio vietose. Lyginant su vidurkiu, žemiausios vietos yra maždaug 120 cm žemiau, o aukščiausios – 80-90 cm aukščiau. 4. Vandenyno vandens lygis nuolat svyruoja ir dėl potvynių-atoslūgių, be to jis nuolat banguoja. Bangavimas Bangavimas yra vandens paviršiaus svyravimas, sukeliamas vėjo ar kitų veiksnių. Vėjo sukeltos bangos gali siekti keliasdešimt metrų. Rekordas yra 34 metrai, nors gali būti iki 40 metrų aukščio. Baltijoje didžiausias nustatytas bangų aukštis yra 12 metrų. Bangas sukelia daugiausiai vėjas, bet jos gali susidaryti ir dėl žemės drebėjimo ar ugnikalnio išsiveržimo. Tai seisminės bangos, sklindančios vandens storymėje – cunamiai. Potvyniai ir atoslūgiai yra periodiškas, tai yra dėsningai pasikartojantis vandenyno lygio svyravimas. Jis vyksta dėl Saulės ir Mėnulio traukos. Labiausiai potvynius veikia Mėnulis, kuris, sukdamasis aplink Žemę traukia vandenyno vandenį. Veikiant Mėnuliui potvyniai keičiasi atoslūgiais kas 6 val. 20 minučių. Saulė, nors ir silpniau, irgi veikia vandenyno lygį, todėl potvyniai yra didžiausi, kai Saulė ir Mėnulis būna vienoje linijoje ir jų traukos jėgos kryptis sutampa. Taip yra per pilnatį ar jaunatį. Tokia padėtis vadinama sizigija. Priešigai, potvynio ir atoslūgio amplitudė yra mažiausia, kai Mėnulio ir Saulės traukos kryptys sudaro 90o kampą. Dėl šių priežasčių potvynio amplitudė žymiai svyruoja įvairiose pakrantėse ir įvairiu laiku. Didžiausių potvynių metu vandens lygis pakyla iki 15-18 metrų. Srovės Srovės – yra vandenyno vandens kryptingas judėjimas. Jis vyksta tiek vandens paviršiniame sluoksnyje, tiek ir visoje vandens storymėje, ir horizontalia ir vertikalia kryptimi. Srovės susidaro dėl įvairių priežasčių: Saulės įšildymo, vėjo, sunkio jėgos, Žemės sukimosi išcentrinės jėgos, vandenyno lygio skirtumų; potvynių ir atoslūgių, druskingumo, slėgio ir temperatūros skirtumo įvairiose vandenyno dalyse ir įvairiame gylyje. Vėjas dėl oro srovės trinties į vandens paviršių sukelia spaudimą ir vandens judėjimą, kurio greitis yra 3-5 proc. nuo vėjo greičio. Šios srovės apima tik paviršinį sluoksnį iki 50-100 metrų. Didelį vaidmenį čia vaidina sezoniniai, ilgai viena kryptimi pučiantys vėjai – pasatai ir musonai. Daugiausiai jie sukelia didžiausias paviršines vandenyno sroves. Srovių kryptį lemia ir žemynų išsidėstimas, ją veikia ir Korelio jėga, dėl kurios vandenyno srovės šiauriniame pusrutulyje nukrypti į dešinę, o pietiniame – į kairę. Vėjai, žemynų padėtis, vandens temperatūra, druskingumas ir tankis, Korelio jėga veikia vienu metu ir srovės yra jų bendro veikimo pasekmė. Vienos srovės perneša šaltesnį vandenį iš aukštesnių platumų į žemesnes. Jos vadinamos šaltosiomis. Tai, pavyzdžiui, Kanarų, Bengalijos, Kalifornijos, Peru (taip pat vadinama Čilės ir Humbolto). Kitos, priešingai, šiltą vandenį plukdo į šaltesnius plotus. Tai - Golfo, Brazilijos, Kurošivo, Rytų Australijos. Srovės, nors teka lėtai ir užgriebia tik ploną paviršinį vandenyno sluoksnį, perneša labai daug vandens. Vandenyno srovės yra labai svarbus klimato veiksnys. Pavyzdžiui, Golfo srovė tiesiogine prasme šildo šiaurės vakarų ir šiaurės Europą, plukdydama šiltą Ramiojo ir Indijos vandenynų vandenį į Atlanto ir Arkties vandenyną. Dėl to, pavyzdžiui, Tromsės mieste esančiame Norvegijos šiaurėje, toli už speigiračio, žiemos temperatūra retai nukrenta žemiau -10oC, o žemiausia bet kada nustatyta temperatūra tebuvo -17oC. Tuo tarpu toje pačioje platumoje Grenlandijoje niekada nenutirpsta sniegas, o keliai šimtais kilometrų piečiau, Suomijoje ant pat speigiračio esanti Sodankylos observatorija kiekvieną žiemą nustato temperatūrą žemiau -50oC. Srovės susidaro tam tikroje geologinėje aplinkoje, tam tikru geologinės istorijos tarpsniu. Pavyzdžiui, Golfo srovė atsirado, kai Atlanto vandenynas išplatėjo nemažiau, kaip per 1500 km ir panamos sąsmauka atitvėrė jį nuo Ramiojo vandenyno. Kartu pasikeitus geologiniams veiksniams jos gali keisti savo padėtį. Paviršinis vanduo dėl nuolatinio garavimo yra sūresnis negu giluminis. Šiltose platumos, kur jo temperatūra yra daug aukštesnė negu gelmėse, todėl jis yra lengvesnis netgi nepaisant didesnio druskingumo. Tačiau pasiekęs aukštesnes platumas jis atvėsta ir pasunkėja, todėl grimzta gilyn. Į jo vietą atplūsta nauji šilto vandens kiekiai, o gilumoje susidaro giluminės šalto, ir sūraus vandens srovės. Tokia vandens apytaka vandenyne vadinama termohaline cirkuliacija. Ji apima beveik visą vandenyno vandens storymę ir išmaišo apie 90 proc. viso jo tūrio. Geologiniai procesai vykstantys vandenynuose Svarbiausius geologinius procesus, vykstančius vandenynuose galima suvesti į jau pažįstamą triadą – ardymas-pernešimas-klostimas. Ardymas Ardymas arba abrazija vyksta vandenyno krantuose ir šelfo povandeniniame šlaite. Ardymas vyksta daugiausiai dėl bangavimo. Bangų smūgių jėga štormų metu siekia 30-40 tonų/m2. Daugiausiai ardomi kylantys ar iškilę krantai, tiesiogiai veikiami bangų. Tokiu būdu į vandenyną nuolat pakliūna didžiuliai kiekiai nuolaužinės medžiagos, kuri čia pernešama, paskirstoma ir suklostoma. Pernešimas. Pernešimas vandenyne vyksta daugiausiai išilgai kranto, kur svarbiausias veiksnys yra priekrantės srovės. Dalis medžiagos dėl bangavimo ar kitos krypties srovių nunešama toliau nuo kranto, kaupiasi šelfo pakraštyje ir čia laikas nuo laiko nuslenka jo povandeniniu šlaitu žemyn į šelfo pašlaitę. Povandeninės nuošliaužos būna labai didelio mąsto. Jų metu susidaro povandeniniai purvo srautai, kurie ne tik perneša daug medžiagos, bet ir ardo šelfo šlaitą, išvagoja jį griovomis, o pašlaitėje, ypač subdukcijos loviuose suklosto kilometrines nuogulų storymes. Nusėdimas (sedimentacija) Vandenynas yra galutinė žemynų ardymo produktų “talpykla” į kurią juos suneša upės, vėjas, ledynai, ugnikalniai, ypač povandeninių išsiveržimų metu. Atskirų šių medžiagos šaltinių indėlis absoliutiniais ir santykiniais kiekiais parodyti lentelėje. Vandenyno nuogulų medžiagos šaltiniai Įvairios kilmės, sudėties ir rupumo nuogulos dėsningai pasiskirsto vandenyne, priklausomai nuo čia veikiančių geologinių veiksnių ir procesų. Skirtingoje vandenyno aplinkoje klostosi ir skirtingi nuosėdų kompleksai. Todėl vandenyno nuogulos skirstomos pagal susidarymo vietą arba padėtį: • Priekrantinės arba litoralinės, • Šelfo arba sublitoralinės, • Žemynų šlaito bei pašlaitės arba hemipelaginės nuogulos, • Vandenynų guolio giliavandenės arba pelaginės nuogulos Krantų pobūdis Priekrantinės arba litoralinės nuogulos Tai nuogulos, kurios susidaro priekrantės ruože, kuris laikinai padengiamas vandeniu per potvynius. Ji yra tarp kranto linijos ir siziginio atoslūgio ribos. Čia stipriai veikia bangos ir potvynių ir atoslūgių srovės. Tai sudaro sąlygos rupesnių nuogulų klostimuisi ir jų išsiskirstymui (diferenciacijai). Priekrantėje susidaro pakrantės pylimas, sudarytas iš rupių nuogulų, daugiausiai gargždo, riedulių, žvirgždo ir povandeniniai smėlio pylimai nedideliame 4-6 metrų gylyje. Jie keičia savo padėtį ir gali susijungti su kranto pylimu. Pakrantėje dažnai susidaro tam tikra akumuliacinė forma – baras. Tai smėlio, žvirgždo, gargždo juosta. Barai dažnai atskiria nuo jūros lagūnas. Lagūnas atskiria ir nerijos, kurios susidaro tose vietose, kur krantas daro staigius vingius į žemyno pusę ir yra kitos palankios sąlygos. Krantai kuriuos sudaro barai ir nerijos sudaro apie 13% visų krantų Ilgiausia nerija yra Meksikos įlankos Teksaso pakrantėje. Jos ilgis – 180 km, plotis iki 7 km. Kuršių nerija yra 98 km ilgio ir iki 4 km pločio. Ji susidarė tarp 5,5 ir 2 tūkstančių metų, stumiantis smėlio pylimui nuo Sambijos kyšulio. Smėlis buvo nešamas vyraujančių šiaurė rytų krypties priekrantės srovių, o jį sulaikė buvęs toje vietoje moreninis gūbrys. Lagūnose sedimentacija vyksta kitaip negu jūroje, priklausomai nuo jų dydžio ir klimato. Karštame klimate čia gali klostytis druskos (evaporitai). Žemuose akumuliaciniuose jūrų ir vandenynų krantuose susidaro maršai. Karšto klimato juostose čia auga mangrų miškai, klostosi dumblai, turintys daug organinės medžiagos. Panašioje geografinėje aplinkoje ankstesniais laikotarpiais susidarė anglies klodai. Šelfo arba sublitoralinės nuogulos Jos klostosi ruože, tarp siziginio atoslūgio ribos ir maždaug 200 m gylio. Čia irgi didelį vaidmenį vaidina bangos, vyksta medžiagos išsiskaidymas į įvairios sudėties ir rupumo nuogulas pagal grūdelių dydį. Terigeninės nuogulos paplitę arčiau kranto, mažesniame gylyje. Čia vyksta jų išsiskaidymas pagal grūdelių dydį. Nuogulų rūšys priklauso nuo prinešamos arba ardymo metu patenkančios į jūrą medžiagos ir jos klostimosi sąlygų – kranto pobūdžio, povandeninių srovių ir kitų veiksnių. Čia klostosi ir organogeniniai dariniai: kriauklėklintis, organogeninis smėlis, koraliniai rifai ir jų ardymo produktai. Koraliniai rifai: kranto, barjeriniai, atolai. Koralų gyvenimo sąlygos: vandens T=18-35oС; gylis

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 3538 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Šaltiniai
✅ Šaltiniai yra
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
12 psl., (3538 ž.)
Darbo duomenys
  • Gamtinės geografijos konspektas
  • 12 psl., (3538 ž.)
  • Word failas 2 MB
  • Lygis: Universitetinis
  • ✅ Yra šaltiniai
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį konspektą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt