Pasakotojo paveikslas B.Sruogos memuariniame kūrinyje „Dievų miškas“

Pasakotojo paveikslas B.Sruogos memuariniame kūrinyje „Dievų miškas“ 1.– Ei, jūs tenai! Profesoriai, advokatai, kunigai, prokurorai! –šaukia į mus bloko raštvedys, padūkęs tirolietis Toni Fabro, kad net jam seilės per žandus bliaukia. – Ei, jūs, šuns uodegos inteligentija, stokite čia, patvory, dešinėj! Stojame mes jam čia, patvory, dešinėj. Dar šiek tiek pasibjaurojęs, liežuviu ir visom keturiom pamataravęs, sako jis mum: – Ei jūs, kiauliasnukiai, marš numirėlių nešt. Iš bloko, iškoridoriaus į ligoninę. Prie ligoninės paguldyt. Žiūrėkit man,kad nepamestumėt. Iš snukių jums košę padarysiu! Ką gi, einame tų numirėlių žiūrėti. Brrrr... Vis dėlto! Kaipgi čia dabar. Poetas, lyrikas – ir lavonus tampyk! 2.Kiti numirėliai buvo dar su drabužiais. Kiti – mirksėjo ir žiopčiojo. Kiti – rankas ir kojas krutino, ar tik ne atsikelti ir pabėgti posmuodami? Poris numirėlių sėdėjo ant sniego ir apdujusiomis akimis, it durnaropių prisiėdę, dairėsi aplinkui... Nelabai gera ant širdies šalia tokių numirėlių būti, bet nelabai gera ir taip be niekur nieko nuo jų atsitraukti... Palikę numirėlius, nuleidę galvas, nukulniavome mudu su bičiuliu Jonu savo pareigų eiti ir laukti, kada ir mum ateis eilė atsigulti prie ligoninės ant sniego. Vis dėlto kažkokios rakštys po dūšią braido, šitokiu būdu paliekant sėdinčius ir mirksinčius numirėlius. Bet ką tu žmogus padarysi dabar? 3.Apie artimo meilę, apie humaniškumą buvo kadaise daug knygų prirašyta... Et, tuščia jų! Neverta jos skaityti! 4.(Apie klipatas) Į tuos veidus nebūtų taip skaudu žiūrėti, jeigu kojos nejudėtų, jeigu jie būtų numirėliai! Numirėlis – ko gi iš jo benorėti? Jam visa vis tiek pat. Bet kai toks veidas dar eina į darbą! 5.Kokį moralinį, kokį istorinį pateisinimą būtų galima sugalvoti tiesiem, kurie kitus tokia lengva širdimi siunčia į koncentracijos lagerius? Jokios politinės, jokios religinės, jokios pasaulėžiūrinės idėjos jų niekuomet nepateisins! Jie savo žmogiškąją menkystą galėtų atpirkti tiktai tuomet, jei patys savo dienas baigtų tose pačiose sąlygose, į kurias kitus tremia, besivadovaudami pamišėliškomis idėjinėmis fikcijomis! Kitaip – amžių prakeikimas slėgs ne tik jų atmintį, slėgs ir jų palikuonių palikuonis! 6.Slenka, slenka klipatų komanda, slenka... Kiekvienam katorgininkui tai įtikinamas memento mori. Visi vienodai nori gyventi. Ir visi vienodai žino: už mėnesio, už kito – vis tiek atsidursi klipatų komandoj. Iš čia tai ir atsiranda katorgininkuose tasai žvėriškas instinktas gyventi: bet kuria kaina išsilaikyti. Iš čia tasai hieniškas katorgininkų tarpusavio santykių žiaurumas. Tie dalykai paaiškėja daug vėliau. Naujokas, vos čionai patekęs iš gyvojo pasaulio, labai mažai tesupranta. Naujokas, pirmą kartą savo gyvenime išvydęs klipatų komandą, lyg proto nustoja. Ne mirties jam baisu, – baisu šito išniekinto žmogaus vaizdo. Ir ne tik žmogaus, – baisu šito išniekinto, subjauroto, sudergto mirties vaizdo! 7.Va, šitoksai per nesusipratimą patekęs į numirėlių skaičių pilietis lagery paprastai labai greitai mirdavo. Visokiomis ligomis mirdavo. Arba jam plyta kokia į viršugalvį pataikydavo, arba jis taip nugriūdavo kur nors, kad kaulai sutrupėdavo, arba paprasčiausia tvarka pasikardavo... Na, žinoma, jei jis pats nesusiprasdavo tinkamu laiku numirti, atsirasdavo, kas jam padėdavo atlikti jo prievolę. Šitokiam numirėliui savanoriui mirus, knygose išbraukdavo ano, pirmojo numirėlio, numerį, – tojo, dėl kurio ir šis galvelę paguldė. Dabar: abu mirę, abiejų numeriai knygose išbraukti, – knygos švarios liko... 8.Lydi mus toksai nusipenėjęs banditas iš bloko viršenybės, kalinys, žinoma. Rusas Mitiucha. Lydi ir kolioja. Nunešę į vietą, pastatėme bosą (didelį 50l puodą sriubos). Peniukšlis Mitiucha tuojau abiem kumščiais man per galvą. – Už ką? Kodėl? Kas negerai padaryta? – klausiu aš jo nustebęs. Vietoj atsako gaunu dar keletą antausių. Lagery klausti negalima. Lagery turi būti psichologas ir pranašas. Turi žinoti, kada kas kokiam banditui į galvą šauna. Turi pats numanyti, kas ant seilės užėjo tave lydinčiam mušeikai. Gausi mušti, kol suprasi savaime, ko jisai nori. Po keliolikos antausių ir aš supratau. To peniukšlio Mitiuchos išmanymu, bosą turėjau panešti dar tris žingsnius toliau. Tiktai tris žingsnius! 9.Va čia man ir nesisekė. Nežinau, kas čia daugiau kaltas buvo: ar esesininkai, darbų vadovai, blogai numerius užrašydavę, ar ša, jų raštą dar blogiau paskaitydavęs, bet man vis išeidavo, kad daugumas nusikaltėlių buvo vis numirėliai. Visa man taip susidėdavo, kad beveik nelikdavo kas bebausti. 10.Baisiai nepatogi buvo ta dujų kamera.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!