Partinės sistemos formavimasis Lietuvoje

ĮVADAS Politinėje sistemoje partijos užima tarpininko tarp pilietinės visuomenės ir valstybės institucijų vietą. Pagal Benjeminą Konstantą: „partija yra grupė žmonių, išpažįstančių bendrą doktriną, kuriuos vienija bendra ideologija.“Todėl bent demokratinėse šalyse politinės partijos daugiau negu bet koks kitas politinės sistemos elementas įkūnija politikos esmę. Demokratinėse politinėse sistemose politinės partijos yra svarbiausias politinės veiklos organizacinė forma. Šis terminas yra kilęs iš lotynų kalbos. „pars“ – dalis, tiksliau aiškinant galima sakyti, kad partija yra laisvanoriška rinkėjų organizacija, siekianti kontroliuoti vyriausybę, iškovojant pergalę rinkimuose bei kandidatuojančioms užimti postus vyriausybėje. Bet kuri politinė partija aktyviai dalyvauja rinkimuose ir stengiasi savo kandidatus įtraukti į valstybines įstaigas. Partijos apjungia tuos, kuriems priimtini tie patys tikslai. Yra virš 200 partijos definicijų, kuriose pabrėžiama vienas ar kitas tos institucijos bruožas. Nuo kitų organizacijų partija skiriasi tuo, kad jos vienas iš tikslų yra gauti valstybines pareigas savo atstovams. Nuo interesų grupių partijos skiriasi savo tikslu įgyti sprendimų galią, siekimu užtikrinti gyventojų paramą per rinkimus bei nuolatine organizacija. Nuo kitų politinių institucijų skiriasi funkcijomis, įgyvendinimo būdais, griežta vidaus struktūra, politine veiksmų programa. 1990 m. Kovo 11 d. Paskelbus nepriklausomybės aktą, prasidėjo nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo procesas, nulėmęs labai dinamišką partinės sistemos formavimąsi, teisiškai įteisintą Lietuvos Respublikos konstitucijoje, priimtoje 1992 m. ir Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų įstatyme. „Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę jungtis į politines partijas ir politines organizacijas ir dalyvauti jų veikloje. Politinių partijų ir politinių organizacijų nariu gali būti tik Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aktyviąją rinkimų teisę. Tuo pat metu Lietuvos Respublikoje pilietis gali būti tik vienos politinės partijos ar politinės organizacijos nariu.“1 Šio darbo tikslas yra apžvelgti partijų atsiradimo istoriją, svarbiausius partinės sistemos formavimosi etapus Lietuvoje bei politinių partijų kūrimosi priežastis, 1Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymas. 1straipsnis. LIETUVOS PARTINĖS SISTEMOS BRUOŽAI Partinės sistemos sąvoka atspindi valstybėje veikiančių ir dalyvaujančių kovoje dėl valdžios politinių partijų skaičių ir tarpusavio santykį. Atsižvelgiant į Lietuvos demokratijos patirtį, tradicinės partijos egzistuoja. Tos partijos turėjo galimybę pabūti valdžioje, formuoti savo vyriausybę, pagyventi opozicijoje. Partinei sistemai formuotis didelę įtaką turi politinių jėgų santykis valstybėje, visuomenės politinės kultūros lygis, rinkimų sistema ir valstybės rėžimas. Tradiciškai skiriamos trys partinės sistemos: daugiapartinė, dvipartinė ir vienpartinė. Daugiapartinė partija- tai kai rinkiminėje kovoje dėl valdžios dalyvauja daugiau nei dvi partijos, ir visos jos turi lygias galimybes dalyvauti ją formuojant. Dvipartinė sistema- tai kai valstybėje veikia daug partijų, bet į valdžią realiai pretenduoja ir ją formuoja tik dvi partijos. Šiuo atveju, tai kai viena partija parlamente turi absoliučią daugumą, o kita yra opozicijoje. Vienpartinė sistema- tai sistema, kai legaliai leidžiama veikti tik vienai partijai. Tokia sistema būdinga nedemokratiniams režimams. Mūsų partijos vienaip ar kitaip kūrė ryšį su vakarų tradicinėmis ideologijomis. Ir konservatoriai- ir Tėvynės sąjunga, ir socialdemokratai- negausi jų dalis, ir liberalai. Jos atkūrinėjo santykį su tradicinėmis ideologijomis, tačiau iškyla klausimas, kiek tas santykis buvo autentiškas ar teorinis, o kiek- siejamas su Lietuvos praktiniu politiniu veiksmu. Visuotinai pripažįstama, kad partinė sistema- politinių partijų veikiančių atskirose šalyse pagal atitinkamus sąveikų modelius, sąrangą. Demokratizacijos procesai visuomenėje po 1990 metų lėmė labai dinamišką partinės sistemos formavimąsi Lietuvoje. SVARBIAUSI PARTINĖS SISTEMOS FORMAVIMOSI ETAPAI LIETUVOJE Griūvant socializmo imperijai ėmė reikštis Lietuviška tautinė idėja. Nacionalinės priespaudos bei prievartinės asimiliacijos politikoje, kurią vykdė caro valdžia, svarbiausia vieta buvo skiriama mokykloms ir spaudai. Nacionalizmas kaip ideologija, A. Giddenso teigimu yra suderinama su klasikiniu „buržuaziniu“ liberalizmu. Juos sieja suvereniteto ir pilietiškumo idėjos. Kova dėl nacionalinio išsivadavimo buvo viena iš reikšmingiausių viso išsivaduojamojo judėjimo formų. Šiam laikotarpiui būdinga nelegalios periodinės spaudos susikūrimas. „Pradiniame politinių partijų kūrimosi bei partinės sistemos formavimosi etape reikšmingą vaidmenį vaidino Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LSP)“ Apie sąjūdį vienijosi visos atsikūrusios arba naujai susikūrusios visuomenės bei politinės organizacijos. Sąjūdis tapo šių organizacijų ideologiniu skėčiu“2 Šiuo laikotarpiu visos partijos buvo panašios savo tikslais, programomis, jų įgyvendinimo taktika. Ir kairiuosius LKP ir dešiniuosius LPS jungė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėja, panaikindama ideologinius skirtumus. Partijos kartu kovojo su ekonominėmis, politinėmis, dvasinėmis, moralinėmis ir visuomeninėmis problemomis. Šiame etape buvo sukurti esminiai valstybingumo veiksniai (nepriklausoma Lietuvos valstybė, Lietuvos Konstitucija, seimas, prezidento institucija). Tai vienijo įvairias demokratines jėgas bendram darbui, negaištant laiko smulkioms politinėms rietenoms. Vienu iš esminių nepriklausomos valstybės atstatymo proceso tikslų buvo ekonomijos reforma. Pagrindiniai įstatymai, reglamentuojantys ekonomikos reformos proceso turinį ir raidą buvo pateikti Sąjūdžio deputatų. Vienas pirmųjų jų priimtų įstatymų buvo užtikrinti visų ūkininkų subjektų, esančių Lietuvos teritorijoje, perėjimą Lietuvos jurisdikcijon. Pasibaigus visas politines jėgas vienijančiam etapui, prasidėjo vis ryškėjantis kairiųjų ir dešiniųjų politinių jėgų konfliktas. 1896- 1940 M.PARTINĖS SISTEMOS FORMAVIMOSI ETAPAS Pirmosios politinės partijos susikūrė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. 1896 metais Lietuvoje susikūrė pirmoji socialdemokratų partija (LSDP), 1902 matais buvo įsteigta Lietuvos demokratų partija (LDP), 1905 metais krikščionių demokratų partija (LKDP) ir Lietuvos valstiečių sąjunga (LVS).3 Lietuvoje susikūrusios pirmosios politinės partijos veikė nesisteminėje politinėje erdvėje ir negalėjo suformuoti partinės sistemos sąveikos mechanizmo. Partijos buvo apibrėžusios tik pirminius savo programinės veiklos principus, o jų ideologinis tapatumas buvo labai silpnas. 2Alvidas Lukošaitis. Moderniosios politinės sistemos formavimosi etapai Lietuvoje// Kn. Lietuvos politinės partijos ir partinė sistema; 3A. Krupavičius. (1996) pokomunistinė transformacija ir Lietuvos politinės partijos. Politinės partijos Lietuvoje. Atgimimas ir veila. Iš tikrųjų taip ir turėjo būti, nes partijų galimybės užsitikrinti visuomenės paramą, buvo labai ribotos. Su Lietuvos nepriklausomybės akto paskelbimu (1918m. vasario 16 d.) ir steigiamojo seimo rinkimais (1920 m. gegužės 15 d.), sietinos dvi prielaidos, kurios buvo lemiamos partinei sistemai Lietuvoje formuotis: pirma, buvo realizuota suverenaus valstybingumo idėja, antra, buvo apibrėžtas politinių partijų vaidmuo ir vieta visuotinių rinkimų procese, tuo pačiu ir jų reikšmė politinėje sistemoje. Vienu iš svarbiausių veiksnių, padėjusių tarpukario Lietuvoje formuotis daugiapartinei sistemai, reikia laikyti tuo metu priimtus parlamento rinkimų įstatymus (1919- 1922 metais), kuriuose buvo nustatyta proporcinė rinkimų sistema, atvėrusi kelią politinėms partijoms kurtis ir veikti. Demokratijos trapumas ir politinis nestabilumas buvo viena iš priežasčių daugiapartinės sistemos žlugimo priežastimi. 1927 m. prezidento sprendimu buvo paleistas seimas, kuris buvo jau tapęs pagrindine politinių partijų idėjų raiškos arena. Daugiapartinės sistemos laikotarpis baigėsi 1936 m. vasario 6 d. Vidaus reikalų ministras, siekdamas „pašalinti žalingą tautai ir valstybei susiskaldymą“ politines partijas uždraudė. 1936 m. priimtas Seimo rinkimų įstatymas panaikino tiesioginių rinkimų principą ir įtvirtino netiesioginių rinkimų tvarką. Taip buvo dar kartą patvirtintas tautininkų noras valdžioje matyti tik „savų“ organizacijų atstovus. 1936- 1940 m. įsigalėjo vienpartinis tautininkų režimas. 1994- 1997 M. PARTINĖS SISTEMOS FORMAVIMOSI ETAPAS Pasiekus pirmąjį tikslą, Lietuvos nepriklausomybę, išnyko svarbiausias partijas vienijantis veiksnys. Vis labiau ėmė ryškėti partijų konkurencija. Svarbiausia tapo partijos orientacija į savo bazinę grupę, jos interesus. Kūrėsi vis daugiau partijų „politinių partijų veiklą reglamentavusios juridinės bazės pertvarka arba korekcija tapo pagrindine politinių partijų kūrinosi „naujos bangos“ priežastimi. 1994- 1997 m. susikūrė 16 politinių partijų“4 požiūrių skirtumai į socialinę ekonominę politiką (požiūris į privačią nuosavybę, valstybės ekonomikos reguliavimą, pajamų perskirstymą, valstybės socialinių programų plėtimą) paprastai išreiškia partijos padėtį kairėje ar dešinėje. Lietuvoje šiuo laikotarpiu realiausiai kairiosioms partijoms atstovavo LSP, LSDP, LDDP, dešiniosioms- TS, LK, LKDP. Taip pat atsirado visai nauja srovė- tai atstovaujanti centro judėjimą- LCS. 1995- 1997 m. buvo itin ryšiai matyti, kad savivaldybių rinkimuose, kai partijos norėdamos įtikti besikeičiantiems rinkėjų interesams pradėjo savo programų turinį derinti ne su ideologinėmis idėjomis, o su populistiniais pažadais bei ėmė aiškiai matyti kairiąsias ir dešiniąsias vertybes. IŠVADOS Demokratinėse šalyse politinės partijos daugiau negu bet koks kitas politinės sistemos elementas įkūnija politikos esmę. Politinių partijų formavimasis ir augimas yra glaudžiai susiję su atstovavimo principo įtvirtinimu. Praktiškai realizuojant atstovavimo principą politinės partijos pasirodė esančios efektyviausiu atstovavimo instrumentu. Politinės partijos yra ta institucija, kuri leidžia vienu metu išsiaiškinti ir apibendrinti skirtingų grupių interesus, suderinti juos bendravalstybiniame lygyje ir, pasinaudojant parlamentinėmis procedūromis, priimti konkrečius sprendimus. Ne mažesnę reikšmę partijos turi realizuojant rinkiminę teisę: priima, būtent jos agituoja piliečius dalyvauti rinkimuose. Antra, konkurencija tarp partijų, keliančių skirtingus reikalavimus ir siūlančių skirtingus problemų sprendimų būdus, suteikia rinkimams daugiau prasmės ir padidina jų reikšmę. Piliečiai vien tik išrenka savo atstovus, kuriems suteikiama teisė kurti įstatymus, sudaryti visų lygių vykdomosios valdžios organus ir priiminėti kitus sprendimus. Lietuvoje 1990- 1997 m. rinkimai parodė, kad partinė sistema pasižymi labai aukšta fragmentacija, poliarizacija, partinių preferencijų bei balsavimo kintamumu. Aukštas fragmentacijos laipsnis atspindi gilėjančius politinės diferenciacijos procesus bei atstovaujamųjų politinių interesų platumą. Tačiau pasak I. Kant: „ visiems gyvos būtybės pradams skirta kada nors visiškai ir tikslingai išsivystyti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!