Paradigmos sąvoka

PARADIGMOS SĄVOKA Paradigma yra neatsiejama bet kokio mokslo dalis. Ja dažnai bandoma apibrėžti fundamentalius tam tikro mokslo teiginius, kurie yra priimami be įrodymų, kaip aksiomos. Sąvokos tėvas JAV mokslo istorikas Thomas S. Kuhn savo garsiajame veikale „Mokslo revoliucijų struktūra“ įvedė šį terminą, bandydamas paaiškinti mokslų prigimtį, kilmę ir revoliucinę raidą. Graikiškas žodis paradeigma turi visai paprastą ir vienareikšmį vertimą: pavyzdys, modelis — , tačiau suprasti ir tuo labiau paaiškinti T. Kuhn‘o įvestos, taip pat šiuolaikinių mokslininkų vartojamos sąvokos prasmę nėra taip paprasta, juolab kad daugelyje žodynų pirmoji paradigmos reikšmė yra pateikiama lingvistinė: „Linksniavimo, kirčiavimo ar asmenavimo atitinkamo kaitybos tipo pavyzdys.“ [5, 724] Tikroji žodžio kilmės reikšmė dažnai visai neminima arba pateikiama kaip atroji, nereikšminė: „Teorinių ir metodologinių prielaidų, kuriomis remiasi konkretus mokslinis tyrimas, visuma.“ [4, 364] Tai rodo, kad palyginti jauna sąvoka dar nespėjo prigyti kalboje. Todėl nenuostabu, kad daugelis neturėdami aiškaus paradigmos suvokimo, vengia laisvo jos vartojimo arba pateikia skirtingas interpretacijas. Savo darbe aš pabandysiu išsiaiškinti būtent T. Kuhn‘o sukurtą paradigmos reikšmę. Ją nagrinėsiu dviem aspektais: 1) paradigma — nekintamas normalaus mokslo pradas ir 2) paradigmos vaidmuo mokslo revoliucijoje. Paradigmos reikšmė normaliame moksle Paradigma atsiranda, kai žmogus (tai gali buti tiek žymus mokslininkas ar genijus, tiek asmuo, siekiantis žinojimo arba pažinimo) apie tam tikrą tiriamą objektą sukuria teoriją, kuri yra geriausia iš visų paskelbtų tuo, kad atsiranda daug šio teorijos pasekėjų, t.y. žmonių, tikinčių ta teorija ir pripažįstančių ją kaip nepaneigiamą. Tokiu būdu teorija tampa paradigma — visuotinai pripažintu modeliu, aiškinančiu, kaip žvelgti į neištirtą sritį ir kaip tyrinėti ją toliau. Ta sritis, apibrėžta paradigmos, t. y. įsprausta į specifinius prielaidų, sąvokų ir esmių rėmus, virsta mokslu, o paradigma ir yra pagrindinis tai patvirtinantis kriterijus. T. Kuhn‘as savo knygoje paradigmą aiškina pateikdamas pavyzdžius iš fizikos, mat jį patį ypatingai žavėjo ir traukė šis aposterioriniu žinojimu grindžiamas mokslas. Aš pabandysiu pasitelkti į pagalbą matematiką. Aiškinant paradigmą, kaip nekintamą normalaus mokslo pradą tai bus paprasčiau, nes matematinės paradigmos atsirado dar pirmųjų civilizacijų laikais ir išliko nepakitusios, fizikinės priešingai buvo nuolat tikrinamos, tobulinamos, atmetamos ir keičiamos naujomis. (Tai jau skatina mokslo revoliuciją ir čia reiktų kalbėti apie paradigmos rolę šiame procese.) Dar verta paminėti, kad fizika yra gamtos mokslas, grindžiamas patyrimu ir eksperimentais, o matematika yra daugiau apriorinis mokslas, kuris atsirado ne bandant paaiškint tam tikrus dėsnius, o iš reikalingumo, bandant palengvinti sau gyvenimą, todėl pirmųjų matematinių paradigmų atsiradimas buvo natūralus, o ne eksperimentinis. Žinoma, kad jau 4000 m. pr. Kr. babiloniečiai ir egiptiečiai mokėjo užrašyti skaičius, vėliau majai sugalvojo nulį, o apie 500 mūsų eros metus indai sukūrė dešimties skaitmenų sistemą, sėkmingai ir nepakeičiamai naudojamą moderniame šiuolaikiniame pasaulyje. Tūkstančius metų veikiantis pavyzdys, kokiu kampu žvelgti į mus supantį objektų pasaulį, kad jį galėtume išreikšti abstrakčiais elementais — skaičiais —, yra klasikinė paradigma, paverčianti skaičius mokslu — matematika. Aiškesni ir konkretesni pavyzdžiai yra garsiosios Pitagoro ar Archimedo teoremos, jau du tūkstantmečius sėkmingai ir nepakeičiamai egzistuojančios geometrijoje. Taigi išsiaiškinau, kad paradigma „gimdo“ mokslą. Bet tai tik viena iš paradigmos funkcijų, nes egzistuoja dar daug kitų tiesiogiai ir dalinai nuo paradigmos priklausomų veiksnių. Iš tikrųjų paradigmos atsiradimas tik nubrėžia kontūrus kelio, kurį turės įveikti visi jos šalininkai, kad nagrinėjamą sritį paverstų mokslu. Ji tik suformuoja vieningą mąstymo sistemą ir susiaurina tyrimo erdvę: akcentuoja esminius dalykus. Vadinasi, paradigma palengvina tyrinėtojų darbą, nes jos bendraminčiams nebereikės iš naujo tirti beribę srities plotmę, kad rastų fundamentalius teiginius. Jie jau turės priimtiną pavyzdį, kuriuo remsis, kad eitų keliu į mokslo pažinimą. Paradigma — mokslo revoliucijų priežastis Pasak T. Kuhn‘o, paradigminė teorija apibrėžia problemą ir garantuoja sprendimą [2, 43], bet tai nereiškia, kad ji yra amžina ir nekintama. Jos tikslas ir funkcija yra anaiptol kita.. Ieškant problemos sprendimo dažnai atrandama daug prieštaravimų ir abejonių pirmine nuostata. Paradoksas: teisingos kreipties taškas pasirodo esąs klaidingas. Tai, manau, įrodo, kad paradigma nėra atsakymas į iškilusį klausimą, o tik pagalba ieškančiam to atsakymo. Mąstydamas paradigmos padiktuotu būdu mokslininkas turi galimybę atrasti savą kelią į mokslą, jo pažinimą ir supratimą. Jei jam pavyksta, jis atranda savą teoriją, o jei sugeba ją tinkamai pateikti ir įtikinti visuomenę jos teisingumu, tai ji virsta nauja paradigma ir išstumia senąją arba dar vieną neištirtą sritį paverčia mokslo dalimi. Tokiu būdu mokslas evoliucionuoja. Paradigma palengvina mokslininko darbą. Jis jau turi įtikimą teoriją, kurią ima plėtoti, vystyti ir jam kyla daug naujų probleminių klausimų, atsakymai į kuriuos, deja, prieštarauja pačiai teorijai. O tie atsakymai yra akivaizdžiai teisingi, pagrįsti ir įrodomi empiriškai. Mokslininkas ir mokslas pakliūna į krizę, nes „ankstesnioji paradigma negali išspręsti atsiradusių mokslo prieštaravimų, apibendrinti susikaupusią empirinę medžiagą, pagilinti tikrovės supratimą“. [7, 132] Sprendimas — tai iššūkis, reikalaujantis daug drąsos: „naujosios paradigmos paskelbimas, kuris visuomet susilaukia priešiškumo“. [1] Juk ne taip lengva pakeisti visuomenės mąstymą. Tai stabdo mokslo raidą, nes prireikia nemažai laiko, kad naujoji paradigma išstumtų senąją (abi kartu egzistuoti jos negali, nes prieštarauja viena kitai). Būtent tokia paradigmų kaita ir yra mokslo revoliucijos pagrindas, skatinantis ieškoti vienintelio teisingiausio mokslo pažinimo. Ar visa tai reiškia, kad be paradigmų nebūtų atsiradęs mokslas ir žmonės vis dar egzistuotų pirmykščio individo lygmenyje? Ar be visiems priimtinos, įtikinamos teorijos, žmogus ir toliau pasaulį būtų metęs kaip aukštesnių jėgų sukurtą tvarinį, kuriame pagrindinis tikslas — išlikimas? Teoriškai, manau, toks atvejis buvo įmanomas, bet realybėje egoistiška žmogaus prigimtis skatino jį kurti sau kuo palankesnę terpę, t. y. domėtis jį supančia aplinka, aiškinti ją, o tai reiškia ir kurti paradigmas. Taigi mokslo revoliucija tebesitęsianti ligi šiol buvo neišvengiama. Ir, manau, jos nutrūkimas yra neįmanomas. Literatūros sąrašas 1. Kirvelis, Dobilas, „Trys paradigmos šiuolaikinėje biologijoje“, Mokslas ir gyvenimas, 5(545), 2003.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!