Apžvelgti pagrindines žmogaus teises,laisves ir pareigas LR Konstitucijoje.
Darbo uždaviniai:
Atskleisti ;
• KONSTITUCINES ŽMOGAUS TEISES IR LAISVES;
• PRIGIMTINES UNIVERSALIĄSIAS TEISES IR LAISVES;
• specialiĄsiAs pilietinEs (politinEs) teisEs;
• SPECIALIĄSIAS ŪKINES IR KULTŪRINES (SOCIALINES) TEISES;
• KonstitucinEs asmens pareigAs.
KONSTITUCINĖS ŽMOGAUS TEISĖS IR LAISVĖS
Konstitucijoje tiesiogiai nepasakoma, ką reiškia žodžiai „Žmogaus teisės ir laisvės” ir kodėl jos „yra prigimtinės“. Logiškai ir lingvistiškai aiškinant Konstituciją, darytina išvada, kad prigimtinės teisės ir laisvės – tai bent kurioje valstybėje ar niekieno žemėje gimstant įgyjamos pagrindinės teisės ir laisvės. Tai yra kiekvieno žmogaus buvimo, veikimo ar neveikimo ir neliečiamumo galimybės bei kartu visos žmonijos vertybės, kurios istoriškai yra ankstesnės, negu susikūrė valstybė, o teisiškai yra aukščiau suverenios valstybės valdžios. Visa tai supaprastinus galima apibendrinti:
1. Konstitucija Lietuvos valstybės nesukuria, bet konstatuoja, kad yra gamtos sukurtos (gimstant įgyjamos) žmogaus teisės ir laisvės, kuriomis apsaugoti ir ginti yra skirtos specialios Konstitucijos nuostatos. Šiuo požiūriu valstybinė bendruomenė, priėmusi Konstituciją referendumu, sukuria tik teisines formuluotes, kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai išreiškiama gamtos sukurtų vertybių esmė. Tuo tarpu piliečių teisės (rinkti, stoti į partijas ar valstybės tarnybą) įgyjamos tam tikram žmogui gaunant valstybės ( šiuo atveju – Lietuvos Respublikos) pilietybę ir yra valstybės teisinės kūrybos produktas, išreikštas Konstitucijos nuostatuose ir jų apsaugotas.
2. Nėra ir negali būti baigtinio prigimtinių teisių ir laisvių sąrašo, t.y. Konstitucijoje tik iš dalies aprašomos prigimtinės teisės (laisvės), kurias valstybės bendruomenė suvokė 1992 m. Tai patvirtinta ir tai, kad Konstitucinis Teismas 1995 m. Piliečio teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą įvertino kaip žmogaus teisę.
3. Niekas – nei žmogus, siekiantis žmogžudystės ar savižudybės, nei valstybės institucija ar jos pareigūnas, siekiantis apriboti ar uždrausti tam tikrą žmogaus veiklą, skirti jam baudą ar bausmę, - negali atimti ar savo nuožiūra valdyti tai, kas yra gamtos sukurta. Todėl negali valstybės institucijos nesikišti, jei žmogus laisva valia nusprendžia nažusižudyti (atimti sau gyvybę) arba prašo, kad jam kiti padėtų tai...

• Chartija – politinis dokumentas, kuriame skelbiamos pagrindinės kurios nors grupuotės, visuomenės dalies ar tarptautinio susitarimo nuostatos.
• Deklaracija – iškilmingas valstybės, politinės partijos, tarptautinės organizacijos pareiškimas svarbiausiais programiniais klausimais.
Kaip atsirado žmogaus teisės.
Didžioji laisvių chartija 1215 m.
• Žmonės yra laisvi, jie turi gauti nepriklausomą teismą.
• Nė vieno negalima sulaikyti, įkalinti, ištremti ar paskelbti esantį už įstatymų ribų.
• Karalius turi pasitarti dėl mokesčių su parlamentu
• susirinkimu, kuriame atstovauja visų luomų atstovai.
Luomai gauna privilegijų:
• Dvasininkai nemoka mokesčių bei gauna dešimtinę.
• Riteriai gauna skydo mokestį, neprivalo atlikti karinės tarnybos,
• Londoniečiai gauna savivaldą, teisę prekiauti, užsiimti amatais (Magderburgo teisės).
Jungtinių Valstijų nepriklausomybės deklaracija
• Kongreso aktas, patvirtintas 1776 m. liepos 4 d., kuris paskelbia 13 kolonijų nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos.
• Deklaracija skelbė:
• Visi žmonės iš prigimties yra lygūs ir turi prigimtines teises:
• teisė į gyvybę,
• asmens laisvę,
• laimės siekimą.
6. Žodžio, spaudos ir susirinkimų laisvė
Grupinė veikla 7 min.
1 grupė
• Kada, kur ir kodėl buvo įkurta Jungtinių tautų organizacija
2 grupė
JTO tikslai
3 grupė
JTO šiam tūkstantmečiui papildomi tikslai
4 grupė
Visuotinė žmogaus teisės pagal 1966 metų deklaraciją
5 grupė
Kaip skirstomos žmogaus teisės pagal visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.
6 grupė
Pristatyti pavienių asmenų teisės ir laisvės;
Žmonių bendrijų kolektyvines teises.
Žmogaus teisių apsauga
• Nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atgavimo valstybėje pradėjo veikti nemažai žmogaus teisių nevyriausybinių organizacijų, valstybinių institucijų.
• Nuo 1994 m. Lietuvoje veikia Lietuvos žmogaus teisių centras,
• Nuo 2004 metų – Žmogaus teisių stebėjimo institutas.
• Situacija žmogaus teisų srityje ESBO dokumentų kontekste nuo 2009 metų stebi Tarptautinis politikos mokslų institutas.
Jungtinių tautų Generalinė Asamblėja...

Pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir pareigos

Konstitucinis teismas Konstitucijoje įtvirtinas žmogaus teises ir laisves vertina kaip sudarančias vientisą ir darnią sistemą. Konstitucijoje yra įtvirtinta tokia žmogaus teisių ir laisvių samprata ,kad vienų asmenų teisės ir laisvės sugyvena su kitų asmenų teisėmis ir laisvėmis. Visos žmogaus teisės yra “surištos” Pvz Kultūrinės teisės glaudžiai susijusios su kitomis teisėmis,pvz reisė I tautinių mažumų kulturinio išsaugojimą yra susieta ne tik su socialinėmis ekonominėmis teisėmis ,bet ir su cvivilinėmis bei politinėmis. Žmogaus teisėms taikomas nedalumo principas.

Juridiniai asmenys steigiami Civilinio kodekso ir įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymai numato tuos su juridinių asmenų steigimu susijusius klausimus, kurių nereglamentuoja kodeksas.
4. Pareikštine tvarka. Tokia tvarka yra steigiamos profesinės sąjungos.
Juridinio asmens steigėjai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat valstybė ir savivaldybė. Juridinio asmens steigėjas yra asmuo, sudaręs sandorį įsteigti juridinį asmenį. Valstybė, priėmusi atitinkamą įstatymą ar, jeigu įstatymai numato, kitą teisės aktą, taip pat savivaldybė, valstybės ir vietos savivaldos institucijos, jeigu įstatymai tai numato, priėmusios atitinkamą teisės aktą, kurio pagrindu įsteigiamas viešasis juridinis asmuo, taip pat yra laikomos juridinio asmens steigėjomis. Įstatymai gali numatyti atvejus, kai viešajai tvarkai apsaugoti arba taikant atsakomąsias priemones, tam tikrų juridinių asmenų steigėju ar dalyviu negali būti užsienio juridinis asmuo ar kita organizacija arba užsienietis.
Juridinio asmens įsteigimo momentu yra laikoma data, kai jis įregistruojamas juridinių asmenų registre. Juridinių asmenų registre yra įrašomi bei kaupiami visi duomenys apie juridinius asmenys. Šiame registre turi būti visa informacija apie juridinius asmenis bei jų veiklą.
1. Nustatytos formos prašymą įregistruoti juridinį asmenį;
2. Juridinio asmens steigimo dokumentus;
3. Licenciją, jei pagal įstatymus licencija turi būti išduota iki juridinio asmens įsteigimo;
4. Dokumentus, patvirtinantčius registrui pateikiamų duomenų tikrumą ir steigimo dokumentų atitikimą įstatymų reikalavimams, taip pat dokumentus, patvirtinančius, kad juridinį asmenį registruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo sandoryje nustatytos prievolės yra įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo dokumentuose numatytos aplinkybės. Šiuos dokumentus surašo ar tvirtina notaras, išskyrus juridinių asmenų registro nuostatų numatytais atvejais;
5. Registravimo rinkliavos sumokėjimą patvirtinantį dokumentą, išskyrus atvejus, kai asmuo yra atleistas nuo registravimo rinkliavos;
6. Kitus įstatymų nustatytus dokumentus.
Juridinių asmenų registre turi būti nurodyti:
1. Juridinio asmens pavadinimas;
2. Juridinio asmens teisinė forma;
3. Juridinio asmens kodas;
4. Juridinio asmens buveinė (adresas);
5. Juridinio asmens organai;
6. Juridinio asmens valdymo organų nariai (vardas, pavardė, asmens kodas (juridinio asmens kodas), gyvenamoji vieta (buveinė);
7. Juridinio asmens valdymo organų nariai ir juridinio asmens dalyviai, turintys teisę juridinio asmens vardu sudaryti...

Žmogaus teisės į saugumą samprata ir apsauga naujajame BPK bei kitose baudžiamojo proceso šaltinėse. Prieš pradedant nagrinėti žmogaus teisės į saugumą samprata ir apsauga naujajame BPK tikslinga būtų išnagrinėti šių teisų ir procesinių garantijų įtvirtinimą aukščiausia juridine galia turinčiame teisiniame norminiame akte – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Lietuvos Respublikos konstitucijos 20 straipsnis nustato, kad “žmogaus laisvė neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Nie­kam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal to­kias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristaty­tas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pa­grįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas. Šio straipsnio l dalyje įtvirtintas kiekvieno žmogaus laisvės nelie­čiamumas. Laisvės būsena žmogui priklauso nuo gimimo. Antai ir Visuo­tinės žmogaus teisių deklaracijos 4 straipsnyje skelbiama, kad niekas ne­gali būti laikomas nelaisvas.
Valstybėje žmogaus laisvę užtikrina teisės normų sistema, valstybės institucijų veikla saugant, vykdant šias normas. Būtent šių normų visuma nustato laisvės panaudojimo kryptis, formas. Žmogaus laisvės neliečia­mybė yra dvasinės, fizinės nepriklausomybės, sprendimų priėmimo lais­vės prielaida, ir ji sudaro sąlygas atlikti bet kuriuos teisėtus veiksmus, įgyvendinti teisines galimybes įvairiose gyvenimo srityse (pvz., asmeninė­je ir socialinėje, dorovinėje ir biologinėje, profesinėje ir politinėje). Taigi laisvės neliečiamybė - ypač svarbi žmogaus teisių garantija. Pagal tai spren­džiama, ar valstybė gali būti laikoma demokratine.
Žmogaus laisvės neliečiamybė - ideali būsena. Tačiau pavienio žmo­gaus laisvės neliečiamybė negali būti absoliuti - ją riboja tokia pat ir kitų individų būsena. Juk įstatymuose įtvirtintos teisės, laisvės tampa to, kas leidžiama, galima, matu, kriterijumi, t. y. įgauna tam tikras ribas. Teisės doktrinoje teigiama, kad laisvės pagrindas - tai visų asmenų galimybių lygybė. Taigi vienų asmenų laisvės neliečiamybė lemia kitų subjektų elge­sio ribojimą. Tam užtikrinti yra sukurta teisės normų sistema, numatyta atsakomybė už jų pažeidimą.
Pažymėtina, kad tarptautiniuose dokumentuose žmogaus laisvės ne­liečiamybės įtvirtinimui, garantijoms, gynybai skiriama ypač daug...

Valstybės tikslas pasitelkiant atskirą teisės šaką - Darbo teisę, nustatyti teises normas, kurios užtikrintų darbuotojų saugumą, teisę į poilsį, teisingą apmokėjimą, socialinę apsaugą ne darbo atveju, suteiktų lygias galimybes nedarbo atveju, suteiktų lygias galimybes gauti darbą, griežtai apibrėžtų darbuotojo ir darbdavio pareigas ir teises, užkirstų kelią nelygybei vienos ar kitos pusės atžvilgiu.
Žmogaus teisės ir laisvės kaip tam tikros visuomenės vertybės, niekada nepraranda savo vertės, o būdamos dinamiškos bei evoliucinės, nuolat keičiasi tiek kiekybine, tiek kokybine prasme. Todėl žmogaus teisės, kaip teisinė kategorija, reikalauja nuolatinio tyrinėtojų dėmesio ir yra aktuali tema šiuolaikinėje visuomenėje.
Lietuvoje svarbiausiu dokumentu, padedančiu teisinį žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo pagrindą, yra laikoma Lietuvos Respublikos Konstitucija. Jos 18 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. 48 straipsnyje taip pat aiškiai nustatytos žmogaus teisės ir laisvės darbo santykiuose.
Žmogaus teisės gali būti suprantamos kaip asmens laisvės visuomenėje ir galimybės jas realizuoti. Vienas pagrindinių žmogaus teisių bruožų – jų visuotinumas, universalumas, nedalumas, jos yra viena kitą sąlygojančios, remiasi žmonių lygybės prieš įstatymus, lygiateisiškumo ir kitais principais. Žmogaus teisės pripažįstamos visiems asmenims nepriklausomai nuo jų individualių savybių.
Kursinio darbo tikslas – išnagrinėti žmonių teises ir laisves darbo teisiniuose santykiuose, parodyti, kaip valstybė rūpinasi darbo teisių ir laisvių įgyvendinimu, kokiais priimtais norminiais teisės aktais reglamentuoja šias žmogaus teises ir laisves. Kursinio darbo uždavinys - kuo išsamiau ir tiksliau išnagrinėti žmogaus teisių ir laisvių aspektus iš teorinės pusės. Bus stengiamasi apžvelgti kuo daugiau teisinių dokumentų.
Svarbiausi šaltiniai kuriais rėmiausi rašydama kursinį darbą - Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos darbo kodeksas ( toliau DK ), Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, Darbo teisės vadovėlis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymai, kita medžiaga.
3
2.TEISINIŲ DARBO SANTYKIŲ SAMPRATA
Teisiniai santykiai –...

Pasauliniu lygiu tarptautinė žmogaus teisių apsauga dar nėra pasiekusi reikiamo lygio, ir , atrodo, sunku pasiekti globalinį konsensusą dėl teisių turinio bei jų įgyvendinimo. Šiandien nebėra abejonių, kad bent rimti žmogaus teisių pažeidimai turi būti traktuojami kaip keliantys tarptautinį susirūpinimą. Grubūs žmogaus teisių pažeidimai nebepriklauso valstybių išimtinei vidaus kompetencijai. Pareiga gerbti svarbiausias žmogaus teises yra bendrosios tarptautinės teisės pareiga.
Žmogaus teisių ir laisvių problema atsirado kartu su humanistinėmis žmonijos tradicijomis, ji siekia tūkstantmečius. Tačiau tarptautiniu mastu ji buvo pradėta kelti tiktai XIX a. pradžioje, kai žmonija ėmė aktyviai priešintis vergvaldystei ir vergų prekybai, ir vėliau, XIX a. pabaigoje, kai visos valstybės pradėjo rūpintis socialinėmis žmogaus problemomis, bendromis pastangomis kurdamos darbo įstatymus ir sudarydamos normalesnias darbo sąlygas.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių puoselėjimas ir įtvirtinimas – tai nuolat besivystantis procesas, ir pasaulio bendrija rengia naujus, suderintus standartus šioje srityje ir siekia, kad kuo daugiau šalių prisijungtų prie aprobuotų ir priimtų tarptautinių susitarimų ir prie naujų kūrimo.
Šiandien žmogus suvokiamas kaip visuomeninė būtybė, todėl iškyla vis didesnė būtinybė derinti individualias ir kolektyvines žmogaus teises, o daugeliui šalių pasinaudoti tomis socialinio teisingumo normomis, kurios išpuoselėtos daugelyje Vakarų Europos šalių XX amžiuje.
Daugelyje šalių paprasčiausios žmogaus teisės iki šiol grubiai pažeidinėjamos: žmogaus orumas, civilizuotos visuomenės dorovės ir etikos pažeidimai, aparteidas, užsienio šalių okupacija, diskriminacija, religinė ir etninė neapykanta, bausmės ir kankinimai, skurdas, badas, ligos,prekyba žmonėmis, smurtas ir kt.
Šią temą pasirinkau todėl, jog tai aktuali šių dienų problema, kuri, beje, vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną iš mūsų. Bet skaudžiausia, ko gero, ne teisių ir laisvių pažeidinėjimas, bet nežinojimas kaip savo teises apsiginti, kuo remiantis pagrįsti šį fenomeną. O nutylėjimas tokių skaudžių faktų tik brandina aukų skaičių visuomenėje ir galiausiai atveda prie bejėgiškumo ribos: nepasitikėjimas valdžios organais, menkas supratimas apie savo teises ir laisves tiek pačioje valstybėje, tiek tarptautinėje plotmėje ir pan. Šio mano darbo tikslas –išanalizuoti svarbesnius tarptautinius dokumentus,...

Žodis „teisė“ ne tik lietuvių, bet ir kitose Europos valstybių kalbose išreiškia tiesią, tikslią ribą, tiesą, teisingumą. Teisės terminas kasdienėje kalboje vartojamas pačiomis įvairiausiomis prasmėmis. Bendriausia prasme teisė gali būti apibūdinama kaip tam tikros galimybės, kurių turi vienas ar kitas asmuo, taip pat kaip šių galimybių atsiradimo ir įgyvendinimo pagrindai. Tai teisė į darbą ar poilsį, teisė vairuoti, noras studijuoti teisę, žmogaus teisių užtikrinimas ir t.t.
Teisės mokslas nagrinėja teisę kaip specifinę valstybinę teisinę kategoriją ir dažniausiai pateikia tokią teisės sąvoką: teisė – tai sistema valstybės nustatytų ar sankcionuotų visiems privalomų formaliai apibrėžtų normų (bendrų elgesio taisyklių), skirtų reguliuoti visuomeninius santykius ir prireikus garantuoti valstybės prievartą.
Teisės terminas vartojamas apibūdinti ne tik valstybės nustatytas ar sankcionuotas elgesio taisykles (normas), bet ir šių taisyklių pagrindu susidariusias subjektų elgesio galimybes. Taigi teisė suprantama objektyviuoju ir subjektiniu požiūriais. Subjektinė teisė kartu su objektyviąja teise sudaro teisės socialinį vertingumą, nes užtikrina žmogaus teises, nuosavybės teisę, laisvą verslą, galimybę naudotis materialiomis ir dvasinėmis gėrybėmis.
Šiame referate sutelkėme ir pateikėme pakankamai išsamią teisės klausimų analizę iš atskirų teisės šakų ( konstitucinės, administracinės, civilinės, darbo ir baudžiamosios).
Lietuvos teisinę sistemą sudaro šios pagrindinės teisės šakos:
• Konstitucinė teisė. Įtvirtina pagrindines žmogaus teises, laisves ir pareigas – tai valstybės nustatytos, suteiktos ir garantuotos konstitucijoje, įtvirtintos kiekvieno piliečio galimybės veikti (teisės ir laisvės) ir leistinumas veikti (pareigos), siekiant užtikrinti jų gyvybiškai svarbių ir socialiai reikšmingų poreikių tenkinimą. Šios asmens teisės, laisvės ir pareigos apima visas svarbiausias žmogaus veiklos sritis: darbą, politiką, asmens laisvę, socialinę, ekonominę ir kitas sferas ir sudaro tam tikrą bendrą sistemą. Valstybių konstitucijose yra numatytos ir veiksmingos teisių ir laisvių konkrečiuose teisiniuose santykiuose garantijos. Pagrindiniai teisės šaltiniai yra konstitucija, konstituciniai įstatymai ir organiniai įstatymai.
• Administracinė teisė. Reguliuoja visuomeninius santykius, kurie atsiranda valstybės institucijoms vykdant valdymo veiklą. Ši teisė nustato ministerijų, departamentų, savivaldybių struktūrą ir kompetenciją, jų santykius su piliečiais. Administracinio proceso...

šiuo darbu bus siekiama išanalizuoti, kokios teisės, laisvės ir pareigos egzistavo ganėtinai
sudėtingu laikotarpiu – tarpukario metu Lietuvoje, kaip jos kito, kokią įtaką tai turėjo
valstybėje ir kaip visa tai vertina teisės mokslininkai.
Šio darbo tikslas yra ţmogaus ir piliečio teisių, laisvių ir pareigų katalogo įgyvendinimo
mechanizmo, garantijų, įtvirtintų Lietuvos valstybės teisės aktuose tarpukario laikotarpiu,
išsamus ir visapusiškas problematikos atskleidimas.
Siekiant darbo tikslo yra keliami uţdaviniai:
Pirma, pasitelkus specialiąją literatūrą pateikti ţmogaus ir piliečio teisių, laisvių ir
pareigų sampratas, jų skirtumus.
Antra, išanalizavus teisės aktus atskleisti teisių, laisvių ir pareigų katalogą, jų
įgyvendinimo mechanizmus bei garantijas tarpukario Lietuvoje.
Trečia, atlikti analizę, kaip ir dėl kokių prieţasčių kiekvienu išskirtu tarpukario periodu
Lietuvoje kito teisių, laisvių bei pareigų katalogas ir jų įgyvendinimo mechanizmai bei
garantijos.
Darbo objektas yra tarpukario Lietuvoje teisės aktuose įtvirtintos ţmogaus ir piliečio
teisės, laisvės ir pareigos.
Šiame darbe panaudoti kalbinis, lyginamasis, sisteminis, istorinis bei teleologinis metodai.
Kalbinis metodas panaudotas terminų vartojimo prasmės atskleidimui bei atskirų sąvokų,
tokių kaip „ţmogaus teisės“, „piliečio teisės“, „pareiga ir prievolė“ aiškinimui. Lyginamuoju
metodu palyginami tam tikrų teisių ir laisvių atsiradimai Lietuvoje su kitomis valstybėmis.
Sisteminis metodas darbe pasireiškia tuo, jog ţmogaus ir piliečio teisės, laisvės ir pareigos
analizuojamos atsiţvelgiant į visą teisės sistemą, į kitas tų pačių teisės aktų nuostatas. Istorinis
metodas panaudotas siekiant išsiaiškinti, kokią įtaką istorinė raida turėjo ţmogaus ir piliečio
3
teisių, laisvių ir pareigų katalogui. Teleologiniu metodu siekiama nustatyti tarpukario metu
galiojusių teisės aktų tikslus ir uţdavinius.
Darbo originalumas pasireiškia tuo, jog apie tarpukario metu Lietuvoje galiojusias
ţmogaus ir piliečio teises, laisves ir pareigas savo įţvalgas pateikė išeivijos bei kiti Lietuvos
teisės mokslininkai, teisininkai, tačiau nėra nei vieno darbo, kuriame mokslininkų nuomonės
būtų susistemintos pateikiant objektyvų tuo metu galiojusių teisių, laisvių ir pareigų katalogo
įvertinimą.
Magistro darbui aktualiausi šaltiniai yra tarpukario metu galioję Lietuvos Valstybės
Laikinųjų Konstitucijų Pamatiniai Dėsniai (1918 m. ir 1919 m.); 1920 m. Lietuvos
Respublikos Laikinoji Konstitucija; 1922 m., 1928 m., 1938 m. Lietuvos Respublikos
Konstitucijos, kiti teisės aktai (Spaudos, Susirinkimų, Draugijų ir kt. įstatymai) bei papildoma
Lietuvos ir uţsienio šalių...