Pradedam nuo to ka reiškia Viduramžiai. Viduramžiai istorinė Europos istorijos epocha, datuojama tarp Antikos ir Naujųjų laikų. Viduramžių pradžia tradiciškai laikomi 476 metai Vakarų Romos imperijos žlugimo metai. Pabaiga siejama su trim svarbiais įvykiais (XV–XVI a.): Didžiaisiais geografiniais atradimais, Renesansu. Riteris – tai drąsus ir kilmingas karaliaus vasalo karys viduramžiais. Riteriai nuo mažens buvo mokomi joti, šaudyti iš lanko, plaukti ir medžioti. Tačiau ne vien tai svarbu mokėti riteriui. Vyras, kuris buvo įšventintas į riterius, turėjo laikytis riterio Garbės kodekso – taisyklių rinkinio, kuriame yra aprašytos riterių elgesio normos. Kiekvienas riteris turi kovoti už tėvynę ir gerbti savo valdovą. Meilė tėvynei ir valdovui atsispindi prancūzų epe – „Rolando giesmė“. Poemoje pasakojama apie septynerius metus trukusį Karolio Didžiojo žygį į Ispaniją ir didvyrišką grafo Rolando, Karolio Didžiojo sūnėno, žuvimą mūšio su maurais Ronsevalio slėnyje metu. Pagrindinis šio kūrinio veikėjas Rolandas – yra tikras Prancūzijos patriotas. Vardan jos jis pasiryžta atkakliai kovoti su pagonimis. Kovoje su maurais Rolandas pamatė, kad jau nesugebės laimėti prieš tūkstantinę pagonių kariauną, todėl nusprendė mirti mūšio lauke, bet ne pūsti rago Olifanto ir pasikviesti į pagalbą karaliaus kariaunos, nenorėdamas užtraukti gėdą savo giminei. Jam ir kitiems kariams nebaisu buvo garbingai mirti ginant tėvynę ir karalių Karolį. Rolandas pamatęs, kaip miršta visi vasalai, tarė: „O žeme Prancūzijos, mielas krašte, baisi bėda tave ištiko šiandien! Baronai, per mane padėsit galvas. Esu bejėgis jus apginti, apsaugoti, bepadeda jums Dievas visagalis!“ Taigi, tai įrodo, kad Rolandas yra patriotas, kuris labai myli tėvynę ir išreiškia didelį skausmą už jos žmones. Riteris turi...

• Viduramžiai, arba viduriniai amžiai, reiškia epochą, kuri atsiduria viduryje tarp kitų epochų – tarp antikos ir Renesanso.
Istorija
• Istorikai laikotarpį nuo Va. – iki XIV a. vadina viduriniais amžiais, kitaip - viduramžiais.
• Vienuolynuose buvo renkami, perrašinėjami ir saugomi seni raštai, nes skaityti ir rašyti mokėjo tik kunigai ir vienuoliai – ir tai ne visi.
• Viduramžiais daug literatūros sukurta tautinėmis kalbomis.
Trumpa viduramžių epochos apžvalga
• Lietuvos raštija savo pirmuosius žingsnius žengė XIII amžiuje. XI a. pradžioje.
• 1009 m. metraščiuose pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
• Kur kas daugiau žinių apie Lietuvą pateikė kitataučiai XIII a., Mindaugui tapus vienvaldžiu valdovu. Iš XIV-XV a. esama palyginti gausių Gedimino, Jogailos, Vytauto diplomatinių raštų.
•
Grožinės kūrybos centrai buvo:
▪ Prancūzija,
▪ Vokietija,
▪ Anglija,
▪ Skandinavija.
Kas būdinga Viduramžių literatūrai?
• Viduramžių literatūrai būdinga giesmės, eiliuoti įvairių žanrų kūriniai kurie pasakoja tikrus įvykius – riterių kovas, mūšius, karalių gyvenimą, nelaimingas, tragiškas meiles.
• Tačiau nevengiama mitiškų, išgalvotų bruožų.
• Viduramžiai
• buvo
• suskirstyti į 3
• laikotarpius:
• Ankstyvuosius
• (V – XI a.)
• Brandžiuosius
• (XI - XV a.)
• Vėlyvuosius
• (XV – XVII a.)
Viduramžių literatūros ypatybės
• Viduramžių kultūrą ir ideologiją lėmė trys...

Tiek gyvenime, tiek literatūroje vyrai yra siejami su drąsa, narsa ir racionaliu mąstymu bei ryžtu. Vyrai pasižymi kaip daugiau charakteristikos ir būdo turinčios asmenybės. Todėl vyro paveikslas yra įdomus, daugiau analizuojamas, tiek mokslininkų, tiek rašytojų literatūroje. Amžiams keičiantis, keičiasi ir žmonių pasaulėžiūra, o kiekvienas rašytojas vyrą, savo kūriniuose, vaizduoja pagal savo pasaulėžiūrą, asmeninius išgyvenimus, vertinamas vertybes pabrėžiant įvairias vyro savybes. Tačiau literatūroje vyro paveikslas išliko aktualus keitėsi tik požiūris į vyrą kartu su pasaulėžiūra. Verta paanalizuoti, kaip kito vyro paveikslas Homero ir viduramžių literatūroje.
Homeras savo kūrinius siedavo su Trojos karu, kaip ir žymiausiuose savo kūriniuose ,, Iliada" ir ,,Odisėja". Šiuose Homero epuose atsiskleidžia kokios vyro savybės vertinamos Antikos laikotarpiu. Tai įrodo, kaip Hektoras, Trojos karo didvyris nekenčia savo brolio Pario dėl to, nes jis sukėlė karą pagrobdamas princesę Eleną, o jis net nesiryžo stoti į kovą prieš spartiečius. Pagal Hektorą tikras vyras turi būti garbingas, narsus ir drąsus, apginti vaikus ir savo moterį. Bet Paris buvo bailys, visai neturintis gėdos jausmo, net jo žmonai Elenai buvo gėda už savo vyrą. Bet ne tik drąsa ir narsa pasirodo Homero epuose. Kitame savo epe ,, Odisėja" Homeras vaizduoja dešimties metų kelionę po Trojos karo. Odisėjas dešimtojoje giesmėje su savo bendražygiais patyria nuotykių Kirkės pilyje. Odisėjo bendražygiai ten privalgę užkerėto maisto, kad pamirštų savo šalį pavirsta kiaulėmis, pačiu nešvariausiu gyvuliu. Odisėjas sužinojęs apie tai į kokią bėdą pateko jo vyrai, ryžtasi jų vaduoti. Odisėjas šiame epe vaizduojamas kaip pasižymintis ryžtu ir racionaliu mąstymu asmenybė. Jam pavyko atsispirti deivės dainavimui ir dėl sotesnio kąsnio nepamiršti tėvynės, pavyko savo gudrumu išsigelbėti pačiam ir išgelbėti bendražygius iš Skilos ir Charibdės spąstų. Antikoje buvo labiausiai yra vertinama drąsa, nes be drąsos nebus narsos ir ryžto.
Be to, Antikos literatūroje vyrams būdingos savybės išlieka tos pačios ir viduramžiais: drąsa, narsa ryžtas. Pagrindinis skirtumas skiriantis...

krikščionių Bažnyčios vienijimasis bei centralizacija;
Nacionalinių valstybių formavimosi užuomazgos;
katedrų, vienuolynų, vėliau universitetų, kaip šviesos židinių reikšmė, miestų kaip ekonominių centrų augimas;
Lotynų kalbos kaip bendros kultūros ir švietimo kalbos vyravimas.
Pirmasis Viduramžių sąvoką pavartojo italų Renesanso humanistas Flavijus Biondo (lot. Flavius Blondus (1392-1463) veikale "Historiarium" XV amžiaus viduryje. Sąvokos populiarumas tarp jo laikmečio ir vėlesnių laikų humanistų parodo kultūrinių pokyčių nuojautą, siekį susieti save atgimstančiu Antikos palikimu bei vidinį poreikį oponuoti tebevyraujančiai scholastinei tradicijai. Toks neigiamas viduramžių vertinimas įtakojo ir vėlesnių kartų požiūrį į šį laikotarpį kaip į barbarišką, dogmatišką, fanatišką ir visai nevaisingą metą.
Vėlesniais laikais, formuojantis istorijos mokslui ir galutinai įsivyraujant istorijos periodizacijai, kokią turim ir dabar, viduramžių sąvoka sąlyginai neteko to neigiamo atspalvio ir atsidūrė greta Antikos ir Naujųjų laikų kaip dar viena istorinė epocha.
Viduramžių (kaip ir jokios kitos epochos) bruožų negalima absoliutinti. Jokia istorinė epocha ar kultūra nėra vienalytė. Viduramžiai apima visą tūkstantmetį. Be to tai yra įvairių idėjų, ideologijų plitimo metas. Geografinės priežastys taip pat neleidžia traktuoti viduramžių kaip homogeniškos epochos.
Ribotų komunikacijų laikais susiformavo skirtingos visuomenės su savo ypatumais, todėl daug korektiškiau būtų kalbėti, pavyzdžiui, apie Anglijos, Ispanijos ar Lietuvos viduramžius. Tai, kas laikytina Viduramžių "etalonu" daugiausia atstovaujama Prancūzijoje. Tai lėmė tiek anuometinis to regiono prestižas, tiek prancūzų indėlis į istorijos mokslą.
Dar viena Viduramžių problema - tokio periodizavimo (Antika - Viduramžiai - Naujieji laikai) eurocentriškumas. Giliau susipažinus su neeuropietiškomis civilizacijomis, suprasta, jog šis modelis dėl visai kitokių kultūrinių procesų dažniausiai kitur netinka. Dėl to, kalbant apie Viduramžius, omenyje paprastai turima Europos istorija arba agrarinės šalys, turinčios stiprią karių kastą. Kadangi panaši situacija buvo ir tų laikų Japonijoje, viduramžių sąvoka kartais taikoma ir jai.
Tradiciškai Viduramžiai apima laikotarpį nuo Vakarų Romos imperijos žlugimo iki Amerikos atradimo bei maurų išvijimo iš Ispanijos, t.y. maždaug tarp 476 ir 1492 m.
Alternatyvūs viduramžių pradžios variantai yra šie:
nuo sostinės perkėlimo į Konstantinopolį 330 m.
nuo pagonybės uždraudimo...

Viduramžiais laikoma beveik tūkstantį metų Europoje trukusi istorinės raidos epocha. Pradžia skaičiuojama nuo Vakarų Romos Imperijos žlugimo V a. Tada germanai nuvertė paskutinį Romos imperatorių. Kiek anksčiau (IV a.) jau buvo atskilusi Rytų Romos Imperija – Bizantija, egzistavusi iki XV a. vidurio, kai ją nukariavo musulmonai turkai. Vakaruose įsigalėjo lotynų, Bizantijoje – graikų kalba.
Svarbiausias Viduramžių visuomenės kultūrinės raidos procesas – krikščionybės plitimas. Krikščionybė, atsiradusi I a., susidūrė su žiauria Romos valstybėje vyravusios antikinės religijos opozicija, kol IV a. krikščionybę pripažino Romos imperatorius Konstantinas Didysis. Iki I tūkstantmečio pabaigos krikščionybė išplito romanų, germanų, slavų tautose. Krikščioniškojo Dievo kultas yra svarbiausia Viduramžių idėja. Šiai epochai būdingas taip pat valdovų kultas. Viduramžiai baigėsi, kai XIV a. Italijoje prasidėjo Renesansas – antikinės kultūros atgaivinimas neatsisakant krikščionybės.
Viduramžių religinė literatūra ir jos išskirtiniai bruožai. Ankstyvaisiais viduramžiais Romos valstybės politinę patirtį ir kultūrinę tradiciją perėmė Bažnyčia. Krikščionybė – svarbiausias veiksnys, nulėmęs šios epochos savitumą. Jaunų Germanų valstybių ir Bažnyčios sąveika sudarė prielaidas kurtis vieningai krikščioniškajai Vakarų Europos bendruomenei. Žlugus Vakarų Romos imperijai, po didžiojo tautų kraustimosi ir maro epidemijų sumažėjus gyventojų skaičiui, smukus ūkiui, svarbiu kultūros veiksniu tapo vienuolynai. Vienuolynai – tai ne tik asketų bendruomenės, jie tampa kultūros, mokslo centrais ir krikščionybės skleidėjais: čia bibliotekose saugomi, skaitomi, perrašinėjami, komentuojami antikos ir viduramžių autorių rankraščiai, vienuoliai steigia ir išlaiko mokyklas, ugdo amatus ir kt.
Viduramžių kultūrą ir ideologiją lėmė trys pagrindiniai veiksniai: gentinės visuomenės papročiai ir pasaulėžiūra, krikščionybė ir antikinis palikimas. Viduramžiais sukurta daug įvairių kūrinių. Bažnytinės literatūros pamatu tapo Biblija. Biblijos dvasia juntama ir to meto pasaulinės literatūros kūriniuose: naudojami bibliniai siužetai, sugretinimai, įvaizdžiai. citatos, minimi personažai. Pagrindinės viduramžių grožinės.
Nors viduramžių epocha buvo tamsi ir prietaringa, bet ji paliko svarbių kultūros bei meno paminklų. Viduramžių literatūroje ypač ankstyvojo laikotarpio, taip pat jaučiama didelė bažnyčios įtaka. Susikūrė ištisa bažnytinė literatūra: himnai, giesmės, religiniai vaidinimai ir kt.
Bažnytinė...

Pagoniškoji barbariškoji energija ir ją švelninanti Bažnyčia- tai du galingiausi vidurinių amžių kūrėjai. Trečias, daug silpnesnis veiksnys, atsiliepęs vėlesnei literatūrai, buvo Bažnyčios išsaugoti romėnų raštai, kurie plonu siūleliu jungė vidurinių amžių dvasią su antikine.Šitie veiksniai sukuria viduramžių svarbiuosius luomus ( feodalus su riteriais, vėliau miestiečius ) ir savo idealais nudažo naujos literatūros užuomazgą.
Viduramžių pasaulėjautoje Dievas yra visa ko priežastis ir pradžia.Jis yra absoliutaus grožio šaltinis, iš jo nuolat sklinda šviesa, o pasaulis yra Dievo kūrinys.Viduramžiais pasaulis suvokiamas dualistiškai: vyksta nuolatinė kova tarp dviejų priešybių- gėrio ir blogio jėgų.Epochos dualizmą išreiškia ne tik visų kategorijų antitezė ( priešprieša), bet ir didžiuliai kontrastai, prieštaravimai.To meto filosofinė mintis viską vertina išganymo požiūriu- smerkia ar šlovina.Viduramžių žmogus ieško reiškinių esmės ir visur įžvelgia paslėptą prasmę, visas pasaulis suvokiamas kaip Dievo sutvertas simbolinis tekstas.Simbolinis pasaulio suvokimas ir alegorinė minties raiška yra pagrindinis viduramžių dvasios bruožas.
Viduramžių literatūros palikimas be galo gausus ir įvairus.To laiko autoriai privalo remtis autoritetu, bet visiškai nesirūpina, koks jo cituojamo šaltinio santykis su tikrove, nes tikima fantastiškiausiais dalykais, nejaučiamas skirtumas tarp realybės ir vizijų, sapnų.Fantazijos ir stebuklų sritis yra tiek pat svarbi kaip ir realybė. Išmonė yra realaus gyvenimo dalis. Todėl viduramžių literatūrą sunku suskirstyti į praktinę, mokslinę ir grožinę.
Maždaug nuo XII a. vid. Vakarų Europoje ypatingai reikšminga pasidarė dominuojančios visuomenės klasės-riterių kultūra. Tuo metu susiformavo galingos feodalinės valdos, buvo pastatyta puikių valdovų pilių, kurios taikos periodais virsdavo svarbiais rūmų gyvenimo centrais su savitomis elgesio normomis bei papročiais.Riterinė literatūra skirta kilmingai publikai, rafinuotam aristokratijos skoniui.Riterio idealas įgauna naujų bruožų: svarbu ne tik būti geru kariu, tarnauti Dievui, tėvynei. Riteris nemanė turįs pasižymėti vien tiktai kovos lauke, parodyti kario narsą ir vasalo ištikimybę; iš riterio, kaip rūmų aplinkos žmogaus, labiau buvo tikimasi nepriekaištingų manierų, dėmesingumo, mandagumo ir aukštų dorovinių siekių visuomenės ir asmeniniame gyvenime. Riteris privalėjo mokėti elgtis su damomis, būti subtilių jausmų...

Viduramžiai tęsiasi nuo 5 a. iki 17 a. vidurio. Paskutinieji viduramžių šimtmečiai vadinami Renesansu. Tai atgimimo epocha, kada viskas keičiasi iš esmės. Pradedama keliauti aplink pasaulį, tiesiami keliai, namai pasipuošia tikrais stiklo langais, pristatoma daugybė lydymo krosnių, mechaninių malūnų, virtuvėje pasirodo variniai puodai, o svarbiausia – imama domėtis žmogumi ir jo gyvenimu, nes pagrindinė Renesanso filosofija – humanizmas (humanus – žmogiškas). Viena iš ryškiausių renesanso legendų – „Daktaras Faustas“.
Daktaras Faustas – istorinis asmuo, kurio gyvenimas apaugęs daugybė legendų. Ant jo kambario grotos, stori beveik nepraleidžiantys šviesos stiklai. Ant stalo įvairios kolbos su pačiais paslaptingiausiais skysčiais. Pats Faustas yra nusivylęs gyvenimu, o ypač – mokslu. Nors jis perskaitęs daug knygų, moka daug kalbų yra protingas ir išsilavinęs, tačiau jis nepažįsta gyvenimo, nes visą laiką praleido savo kambaryje. Iš nevilties jis bando nusižudyti, bet kaip tik tuo metu pasirodo velnias Mefistofelis. Jie pasirašo sutartį krauju. Velnias tarnaus 24 metus, paskui suteiks jam plieninį kūną ir jis privalės nuveikti dar daug darbų. Man patiko tai, kad šioje legendoje Faustas pavaizduotas labai žmogiškas, su visais privalumais bei trūkumais. Daugelį metų praleidęs tarp keturių sienų, jis tarsi ištrūksta iš jį kausčiusių rėmų, tiesiog atgimsta, o renesansas ir yra atgimimas. Čia nėra riterių, karų....

Viduramžių raštijos išlikę svarbiausi raštai: I. GEDIMINO LAIŠKAI.......................10 sk.
II. KUNIGAIKŠČIŲ ALGIRDO IR VYTAUTO LAIŠKAI...............................................11 sk.
IV. BYCHOVO KRONIKOS.....................12 sk.
viduramžiai
Viduramžiai – istorinė Europos istorijos epocha, datuojama tarp Antikos ir Naujųjų laikų. Viduramžių pradžia tradiciškai laikomi 476-ieji metai (Vakarų Romos imperijos žlugimo metai).
bruožai
Viduramžiai yra vienas savičiausių Europos istorijos laikotarpių. Jo svarbiausi bruožai yra šie:
Feodalizmas bei luominė santvarka;
Riterių (pasaulietinės) bei religinės kultūros konkurencija;
Nacionalinių valstybių formavimosi užuomazgos;
krikščionių Bažnyčios vienijimasis bei centralizacija;
katedrų, vienuolynų, vėliau universitetų, kaip šviesos židinių reikšmė, miestų kaip ekonominių centrų augimas;
Lotynų kalbos kaip bendros kultūros ir švietimo kalbos vyravimas.
skirstymas
Įprasta Viduramžius skirstyti į:
Ankstyvuosius (V amžiaus vid. – XI amžiaus pr);
Brandžiuosius (XI amžiaus pr. – XIV amžiaus pr);
Vėlyvuosius (XIV amžiaus pr. – XV amžiaus antra pusė).
Viduramžiai Lietuvoje
Renesanso laikotarpyje lietuviai savo rašto dar neturėjo, bet Lietuva ir lietuvių tauta jau gyvavo.
Valstybė negalėjo egzistuoti be raštininkų ir dokumentų- juk reikėjo palaikyti ryšius su kitomis valstybėmis.
Pirmieji raštai, kuriuose aptariami Lietuvos valdovų reikalai, rašyti lotynų, taip pat rusėnų kalbOmis.
Lietuva viduramžiais literatūros neturėjo
Kalbėdami apie Lietuvos viduramžius, naudojame ne literatūros, bet raštijos sąvoką.
Jai priskiriami laiškai, aktai, publicistika, knygų pratarmės ir religiniai tekstai.
Valstybės susikūrimas
Lietuvos valstybė susikūrĖ tik tada,kai kunigaikštis Mindaugas suvienijo lietuvius ir 1251m....

Viduramžiai - istorinė Europos istorijos epocha, kuriai būdingas laikotarpis tarp Antikos ir Naujųjų laikų. Viduramžių pradžia tradiciškai laikoma 476 metai. Pabaiga siejama su trimis svarbiais įvykiais: didžiaisiais geografiniais atradimais, Renesansu ir Reformacija. Pagoniškoji barbariškoji energija ir ją švelninanti Bažnyčia - tai du galingiausi vidurinių amžių kūrėjai. Trečias, daug silpnesnis veiksnys, atsiliepęs vėlesnei literatūrai, buvo Bažnyčios išsaugoti romėnų raštai, kurie plonu siūleliu jungė viduramžių dvasią su antikine. Šie veiksniai sukuria viduramžių svarbiuosius luomus: feodalus su riteriais, vėliau miestiečius ir savo idealais nudažo naujos literatūros užuomazgą.
Viduramžiais populiarūs tampa tokie stambūs poetiniai žanrai, kaip religinė poema, herojinė epopėja, kurtuazinis (riteriškasis) romanas. Pasirodo pirmieji religinio teatro kūriniai. Atsiranda pirmosios kronikos. Šio periodo literatūra yra religinė – aristokratiška. Religinėse poemose, legendose aprašomi šventųjų gyvenimai. Viduramžių pasaulėjautoje Dievas yra visa ko priežastis ir pradžia. Jis yra absoliutaus grožio šaltinis, iš jo nuolat sklinda šviesa, o pasaulis yra Dievo kūrinys. Viduramžiais pasaulis suvokiamas dualistiškai: vyksta nuolatinė kova tarp dviejų priešybių - gėrio ir blogio jėgų. Epochos dualizmą išreiškia ne tik visų kategorijų antitezė, bet ir didžiuliai kontrastai, prieštaravimai. To meto filosofinė mintis viską vertina išganymo požiūriu - smerkia ar šlovina. Viduramžių žmogus ieško reiškinių esmės ir visur įžvelgia paslėptą prasmę, visas pasaulis suvokiamas kaip Dievo sutvertas simbolinis tekstas. Simbolinis pasaulio suvokimas ir alegorinė minties raiška yra pagrindinis viduramžių dvasios bruožas. Viduramžių laikotarpiu riteris turėjo būti krikščionybės gynėjas, silpnųjų užtarėjas, ištikimas savo karaliaus ir senjoro karys, blogio naikintojas ir gėrio skleidėjas. Jo išorė turėjo būti patraukli, drabužiai, šarvai, ginkluotė – geriausios kokybės. Jis vyriškumo įsikūnijimas – stiprus, ištvermingas, užsigrūdinęs. Kūrinyje ,,Rolando giesmė“ pasakojama apie septynerius metus trukusį Karolio Didžiojo žygį į Ispaniją. Rolandas epe vaizduojamas kaip narsus, drąsus, ryžtingas riteris, kuris nebijo mirti dėl Karolio Didžiojo. Persigandęs saracėnų karalius Marsilis nusprendė siūlyti prancūzams taiką, pasiųsti jiems begalę turtų, prisiekti Karoliui draugystę ligi mirties. Tačiau prancūzams pasiuntus Ganeloną, jis...

Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus yra sakęs ,,Kas gali nemylėti tėvynės?“ Neįsivaizduoju žmogaus, kuris nejaučia meilės savo gimtajai šaliai, nes tėvynė - tai jis pats, jo asmenybės šerdis.’’ Ir iš tikrųjų - nuo senų senovės žmonės jaučia stiprų ryšį su gimtąja šalimi, jos gamta, papročiais, kalba, tikėjimu, bendryste su tėvynainiais. Žmonės, branginantys ir siejantys savo ateitį su ja, ir tą meilę perduodantys savo vaikams bei prireikus net galintys eiti kovoti žodžiu ar ginklu - tokius žmones galime drąsiai vadinti patriotais. Žodis ,,patriotas“ kildinamas nuo graikiškos žodžio ,,patria“ reiškiančio tėvynė. Tėvynė gali sietis su skirtingais dalykais : vienam gamtą: miškus, upes, ežerus, pievas, paukščius ir žvėris; kitam : miestus, kultūrą, žmones, papročius, šventes, kalbą, trečiam : mylimus artimuosius, gražiausius vaikystės ir jaunystės metus.... Tėvynės meilė dabar svarbi mažiau negu anais laikais, nes daugeliui nereikia savo meilės išreikšti kovojant, aukojantis ar protestuojant, kaip darė mūsų protėviai, seneliai ar net tėvai. Bet visuomet yra dalykų, kuriuos galime daryti tėvynės labui. Mano nuomone, svarbiausi iš jų yra nepasidavimas pagundai ieškant geresnio gyvenimo svetur, rūpinimasis tėvynainių gerove , valstybinių švenčių šventimas ir nuoširdus pasišventimas mylimam darbui.
Savo kalbėjime bandysiu atskleisti kaip tėvynės svarbą, meilę bei ilgesį perteikia žymiausias antikos laikų poetas Homeras savo herojiniame epe ,,Odisejas’’ ir kaip atsiskleidžia viduramžių prancūzų patriotizmas poemoje ,,Ronaldo giesmė’’.
Odisėjo ir kitų žymiausių achajų grįžimą į namus pasibaigus Trojos...