Žmonija atsirado kartu su sugebėjimu kurti kultūrą ir perduoti jos pasiekimus iš kartos į kartą. Kultūra apibūdinama kaip visa tai, kas sukurta žmogaus ir yra žmogaus gyvenimo būdo dalis. Labai kategoriškai yra sakoma, kad dėl mąstymo galimybių, lankstumo ir kitų kokybių iš visų gyvūnų tik žmogus turi kultūrą, su kuo aš visai nesutinku, tačiau dabar kalbėsiu tik apie vieną iš penkių pagrindinių žmonių kultūros komponentų- apie kalbą.
Kalba- simbolių, turinčių standartines reikšmes, sistema, su kurios pagalba visuomenės nariai bendrauja vienas su kitu.
Nuo kalbos senų senovėje prasidėjo sąmoningas žmogaus bendravimas. Žmonės būrėsi į bendruomenes, taigi juos siejo bendri interesai, tikslai. Atsirado kalba, kuria buvo išreiškiamos mintys, jausmai, taip pat kultūros palikimas iš kartos į kartą. Dar šiais laikais kaikurios tautos, pavyzdžiui Australijos aborigenai, neturi rašto, taigi reikšmė kalbai tampa įpatingai didelė, norint, kad tauta išliktų. Ir visiems aišku, kad žmogus, kalbantis tavo kalba, yra žymiai artimesnis, nei betkoks kitakalbis, taip buvo visada.
Kalba yra bendras meilės ryšys. Kalbą žmonės laiko viena didžiausių tautos vertybių, ja didžiuojasi, myli ir puoselėja. Išnyks kalba – išnyks tautinė sąmonė. Ji eina greta tokių sąvokų, labai svarbių kiekvienam žmogui, kaip tėvynė, motina, laisvė. O jas viso pasaulio žmonės suvokia kaip pagrindines vertybes.
Kalba vienija tautą. Jos...

Jau pradėjus skaityti filosofo parašytą veikalą pastebėjau, kad čia yra dviejų žmonių dialogas. Platonas manė, kad tokia pasakojimo forma artimiausia gyvam žodžiui ir teikia daug galimybių minčiai išreikšti. Vienas žmogus aiškina, kitas idėmiai klausosi. Vėliau autorius pamini ir tų diskutuojančių tarpusavyje žmonių vardus: Glaukonas ir Sokratas.
Kūrinys pradedamas nuo žmogaus išprusimo ir neišprusimo palyginimo – olos alegorijos. Pagrindinis pasakotojas prašo įsivaizduoti olą, kurioje žmonės prirakinti sėdi ir žiūri į sieną. Už jų nugarų dega ugnis, apšviečianti sieną. Tarp sėdinčiųjų ir ugnies juda žmonės su daiktais ir meta šešėlius ant tos sienos. Sėdintieji mato tik tuos šešėlius ir juos suvokia kaip vienintelę realybę. Tokį vaizdą Platonas perkelia į žmonių gyvenimą, kur jo manymu žmonės regi ir suvokia tik šešėlius, bet ne tikruosius daiktus. Didžiausias dėmesys šiame veikale mano manymu yra skiriamas žmonių prigimties skirtumamas, lemiantiems jų profesinės veiklos pobūdį ir vietą viso likusio gyvenimo eigoje. Platonas žmogaus proto nelaikė doros šaltiniu. Medžiagiškumas ir nauda pražudo protą. Doros ir moralės reikia ieškoti idėjų pasaulyje. Gražių daiktų nelieka, o grožio idėja - lieka. Idėjų pasaulis - tobulų reiškinių pasaulis. Idėjų pasaulyje akivaizdus hierarchiškumas - idėjų idėja - gėris.
Skaitant veikalą mes pastebime, kad Platonui valstybė yra lyg gyvas organizmas, kurią Platonas sulygina su žmogaus siela. Todėl jo manymu tobulą valstybę turėtų apibūdinti keturios pagrindinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas.
Asmeninius sugebėjimus Platonas laiko tokiais, kad jeigu lavinimas būtų tinkamai apgalvotas ir kontroliuojamas, susiformuotų darni visuomeninė grupė. Auklėjimą filosofas laiko labai svarbiu valstybės egzistavimo pagrindu. Egzistuojančių valstybių bėda ta, kad auklėjimas jose buvo neteisingas, ir jeigu norima pagerinti žmonių giminę – tai ugdant įgimtus polinkius tai galima pasiekti. Platonas pabrėžia, kad nedarni visuomenė turėtų suteikti savo piliečiams tas galimybes visapusiškai ugdyti savo sugebėjimus, kurie būtini jų poreikiams patenkinti. Dorovė turėtų būti drauge ir asmeninė ir visuomeninė, o jei yra kitaip, tai išsprendžiama taisant valstybę ir tobulinant...

Teisės referatas tema "Valstybė". Turinys. Lietuvos Respublikos konstitucija. Valstybė ir jos požymiai. Valstybės valdymo santvarkos. Valstybės valdymo formos. Valstybės funkcijos. Kas yra teisė ir jos norma? Lietuvos teisinė sistema. Teisinės šakos, teisės šaltiniai. Kas yra norminis aktas? Kas yra įstatymas? Kokia tvarka priimami įstatymai? Įstatymų įsigaliojimo tvarka. Literatūros sąrašas.

Steigiamasis seimas priėmė Laikinąja Lietuvos Valstybės Konstituciją.
Laikinoji Konstitucija pakartojo Steigiamojo seimo nuostatą dėl valstybės valdymo formos, skelbdama Lietuvą esant demokratine respublika.
Iškeldama neterminuoto ir neatšaukiamo Steigiamojo seimo vaidmenį, Konstitucija sumažino prezidento institucijos reikšmę - dabar jo įstatymų leidybos teisės tesiribojo Steigiamojo seimo išleistų istatymų skelbimu.
Laikinosios Konstitucijos priėmimas užbaigė Lietuvos valstybės kūrimosi laikotrapį.
1922 m. nuolatinės Konstitucijos priemimas. pagaliau demokratijos siekius stiprino visoje Europoje įsivyravusios tam palankios politines ir socialines sąlygos. Visos šios aplinkybės turėjo lemiamos įtakos rengiamai Lietuvos konstitucijai. Valstybės valdymo formos klausimu Steigiamajame seime vyravo parlamentinės respublikos šalininkai. Būta ir tokių, kurie siūlė atsisakyti prezidento institucijos (liaudininkai ir socdemai).
Svarbu buvo tai, kad Konstitucija buvo prioritetas kitų įstatymų tarpe.
Seimas renkamas trejiems metams,kurį sudaro tautos atstovai, turintys reprezentacinį įgaliojimą, ir yra neatšaukiami.
Vyriausybę sudaro Respublikos Prezidentas ir Ministrų Kabinetas.
Prezidentas renkamas slaptu Seimo balsavimu, absoliučia balsų dauguma 3-iems metams. Pažymėtina, kad kiekvienas Seimo narys turėjo rinkti Prezidentą toliau (Prez.), be to,mandatas buvo gaunamas iš Parlamento ir visiškai sutampa jų įgaliojimų terminai (taip buvo apribojamas savarankiškumas) ir įsigalėjo vadinamoji seimokratija.
1922-1926 metais du kartus Respublikos prezidentu buvo išrinktas A.Stulginskis.
Seimokratijos laikais, t.y. daugaiu nei per 6 metus, pasikeitė 8 Ministrų Kabinetai. Po 1926 m. Gruodžio 17 d. dešiniosios opozicijos įvykdyto perversmo 1927 m. Balandžio 12 d. Seimas buvo paleistas. Nauji rinkimai neįvyko nors to reikalavo 1922 metų Konstitucija. Beje, šiai Konstitucijai galiojant nebuvo padaryta nei vieno jos pakeitimo.
1928 metų Konstitucija
1928 m. gegužės 15 d. Respublikoas Prezidentas, pritariant Ministru Kabinetui, nesilaikant Konstitucijos pakeitimo ir papildymo procedūros, nustatytos 1922 m. Konstitucijoje, šleido naują Konstituciją. 1928 m. pagrindinis šalies įstatymas nebuvo oktrojuotas (nors jį dekretavo vyriausybė), nes ne vėliau kaip per 10 m. Konstituciją numatyta tikrinti „tautos atsiklausimo“ būdu.
M. Romerio nuomone, tai buvo ne Konstitucija tiesiogine šio žodžio prame, o tik konstitucinis provizoriumas, sui generalis laikinoji konstitucija , turinti kaip provizoriumas veikti iki patikrinimo.3
Pagal naują Konstituciją...

Šiuolaikinės valstybės pavidalas, kokį mes matome dabar susiformavo palaipsniui, evoliucijos būdu. Tai ilgo ir prieštaringo istorinio proceso, kuriame lemiamą vaidmenį vaidino valdovų pastangos kurti teritorines vietos valstybes. Savo darbą pradėsiu aptardama valstybės kilmę ir susiformavimo priežastis. Paskui aptarsiu požymius, funkcijas bei tipus.
Šio darbo objektu pasirinkau aprašyti šiuolaikinę valstybę. Pirmiausia reikėtų pasakyti, kas tai yra valstybė? Valstybė – organizuota politinė bendruomenė, įsikūrusi tiksliai apibrėštoje teritorijoje, valdoma valdžios institucijų; tokios bendruomenės valdomas kraštas. Darbas tikslas yra aptarti pagrindinius ir svarbiausius šiuolaikinės valstybės bruožus.
1) Išanalizuoti valstybės kilmės ir susiformavimo priežastis.
2) Aptarti šiuolaikinės valstybės požymius.
3) Apibrėžti valstybės funkcijas ir jų rūšis.
4) Aptarti šiuolaikinės valstybės tipus.
Pasirinktų tikslų bus siekiama analizuojant turimą literatūrą, lyginant pateiktas sąvokas.
Niekas pasaulyje tikrai nežino, kodėl, kaip ir kada atsirado pirmosios valstybės, nes apie jas išliko ne tiek jau daug žinių, kad būtų galima padaryti neginčijamas išvadas. Kita vertus, išliko pakankamai daug žinių apie ankstesniais laikais egzistavusias valstybės formas bei jų vystymąsį, kurios rodo, kad valstybė tokiu pavidalu, kokį mes matome šiandien, atsirado ne iš karto ir palyginti ne taip jau seniai.
Didžiausias skirtumas tarp šiuolaikinės ir ankstesniais laikais susikūrusių visuomenės politinių organizacijų yra tas, kad anksčiau nebuvo stengiamasi atriboti valstybių teritorijas griežtai nustatytomis sienomis, o atvirkščiai – buvo stengiamasi kurti kuo didesnę arba tų laikų žmonių įsivaizdavimu tiesiog vieną pasaulinę valstybę. Ryškiausias šios tendencijos pvz. – tai Romos imperija.
Pasaulinės valstybės įkūrimo idėja, kurią rėmė Romos popiežiai ir Šv. Romos imperijos imperatoriai, buvo viso labo tik miglota visos žmonijos susivienijimo poreikio nuojauta. Laikui bėgant ne pasaulinės universalios valstybės susikūrimo idėja, bet siekimas sukurti valstybę, kad ir apribotą teritoriškai, bet užtat pajėgiančią efektyviai tvarkyti visuomenės bendruosius reikalus.
Be išorinių kliūčių, trukdančių karaliams sustiprinti savo valdžią visame krašte, dar buvo ir stiprūs vidaus priešai. Pvz., dabartinės Prancūzijos teritorija viduramžiais buvo suskaidyta į daugybę sričių ir teritorijų, kurias valdė ne tik Prancūzijos, bet ir Anglijos karalius taip...

• Salos yra iš visų pusių apsuptos vandens
• Paprastai šios valstybės yra nedidelės, jose gyvena mažai gyventojų
• Kai kurios šalys salos dalijasi viena ar daugiau savo salų su kitomis šalimis (pvz: Anglija ir Airija).
• Dažniausiai vastybės salos verčiasi turizmu
• Salos gali būti žemyninės,vulkaninės bei jūrinės kilmės ir taip pat gali būti sukurtos dirbtinai
Airija
• Tai trečia pagal dydį Europos sala, priklausanti Britų salų salynui. Sala politiškai padalinta į Airijos Respubliką ir Šiaurės Airiją, priklausančią Jungtinei Karalystei. Saloje gyvena apie 5,7 mln. žmonių (4 milijonai Airijos Respublikoje ir 1,7 mln. Šiaurės Airijoje) Airijos sostinė-Dublinas
Airijos ekonominė padėtis
• Buvusi vargingiausia Europos Bendrijų šalimi, po ilgalaikio didelio ekonomikos augimo Airija tapo viena turtingiausių Europos Sąjungos ir pasaulio šalių. Pajamos vienam gyventojui, atsižvelgiant į infliaciją 2005 m. Airijoje buvo antros pagal dydį Europos Sąjungoje po Liuksemburgo.
• Airija yra stipri poindustrinė valstybė su puikiai išvystytais informacinių technologijų ir paslaugų sektoriais. Airijos darbo rinka pasižymi liberalumu, todėl pritraukia darbuotojų iš užsienio.
Administracinis suskirstymas
• Airija skirstoma į 32 grafystes, iš kurių 6 yra Šiaurės Airijoje ir 26 – Airijos respublikoje, šis suskirstymas vis dar naudojamas istoriniame, kultūriniame bei...

Referatas apie antrą pagal mažumą žemyna Europą.

Galbūt paprastam žmogui gali atrodyti, kad sukurti valstybę nėra toks didelis ir sudėtingas darbas, bet iš tiesų tai yra labai sunku. Kad valstybė būtų stipri, klestinti, reikia įdėti daugybę pastangų, paskirti tam savo gyvenimą. Jei tik nustojama stengtis ir dirbti dėl jos, valstybė pradeda žlugti.
Visų pirma noriu pasakyti, kad valstybės kūrimas yra nesibaigiantis rūpestis ir darbas, nes net ir po daug metų, praleistų kuriant ją, jos žmonės gali būti nevieningi, tauta susiskaldžiusi. Aš manau, kad valstybės sukūrimui reikia daugybės metų, tam vieno gyvenimo nepakanka. Vieningos, stiprios valstybės kūrimui reikia puikaus vadovo, o jo vadovavimas turi tikti ir patikti žmonėms. Šias mintis pagrindžia Justino Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“. Dramoje pasakojama apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą, jo vidinius išgyvenimus, kančią, pastangas sukurti valstybę. Mindaugas skiria daugybę laiko ir įdeda pastangų bandydamas sukurti Lietuvą, jis ją kūrė nužudydamas, ištremdamas ne vieną žmogų, taigi jo rankos suteptos krauju. Karalius visa tai darė dėl savo Dievo-Lietuvos, jo tikslas buvo galinga valstybė. Deja, jam suvienyti susiskaldžiusios tautos nepavyko, Mindaugas kenčia ir liūdi, jis gailisi dėl savo padarytų blogų darbų, jam apmaudu, nes jo Lietuva „neskamba“. „O gal Tėvynę reikia visą laiką/Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt?/Nes jei sustoji tik-jinai ir miršta./Taip, kurti visą laiką. Visą laiką!“,-šie Mindaugo žodžiai rodo, kad jis galiausiai supranta, kad valstybės kūrimas yra nesibaigiantis darbas, kuriam vieno gyvenimo nepakanka. Vadinasi, valstybės kūrimas yra nesibaigiantis rūpestis ir nepaprastai sunkus darbas, ją kuriant nesunku padaryti klaidų, o galiausiai suprantama, kad norint...

“Žmogaus proto apybraiža”(1690) – pirmoji Loką išgarsinusi knyga, kurioje jis gvildeno žmogiškojo pažinimo kilmę, prigimtį bei ribas. Nors šis veikalas yra orginaliausias ir vienas garsiausių filosofijos klasikoje, jo įtaka istoriniams įvykiams buvo mažesnė už Loko politinius veikalus.
“Laiške apie toleranciją” yra teigiama, jog valstybė neturi kištis į laisvą religijos praktikavimą ir būtent Loko argumentai tolerancijos naudai lėmė vis didėjantį šios politikos palaikymą visuomenėje. Be to, Lokas kalbėjo apie toleranciją ir ne krikščionims:”… nei pagonys, nei musulmonai, nei žydai neturi dėl savo religijos prarasti pilietinių teisių į visuomenės gerovę”, nors nemanė, kad reikėtų toleruoti katalikus ar ateistus.2 Todėl šiandien Loko raštų dėka, religinė tolerancija pasiekė net tas grupes, kurias jis atmetė.
Svarbiausias Loko veikalas, kur išdėstyta jo politinė filosofija yra “Du traktatai apie vastybinį valdymą”(1689). Čia jis išdėstė pagrindines liberalinės konstitucinės demokratijos idėjas. Tos knygos įtaka angliškai kalbančiame pasaulyje buvo milžiniška
Valstybės kilmė: prigimtinė būklė ir visuomenės sutartis
Atsakydamas į klausimą apie valstybės kilmę, Lokas pripažįsta, kad pradžioje buvo prigimtinė būklė ir tik vėliau buvo sudaryta visuomenės sutartis.
Prigimtinėje būklėje, kol dar nebuvo valstybės, “žmonės visiškai laisvai savo nuožiūra galėjo veikti, disponuoti savo nuosavybe ir asmeniu pagal Prigimties įstatymą, neprašydami niekieno leidimo ir nepriklausydami nuo kito žmogaus valios3. Ši būklė yra lygybės ir laisvės būklė, kur pastaroji vertybė reiškia galėjimą naudotis savimi ir savo gėrybėmis, nepriklausomai nuo kitų. Gamtiška padėtis taip pat turi ir savo teisę, nuo kurios priklauso, ir kurios pagrindinė taisyklė - išlaikyti Dievo sukurtą prigimtį, o taip pat būdama protu, moko visus neskriausti kitų. Prigimtinė būklė visgi turi savo trūkumų:
1) neturi aiškių įstatymų;
2) prigimtinėje būklėje kiekvienas yra teisėjas, todėl sprendžiant ginčus nėra kam bešališkai spręsti.
Antai prigimtinė teisė draudžia žaloti arba naikinti kitų žmonių gyvybę, sveikatą, laisvę ir nuosavybę. Todėl prigimtinė būklė būtų galėjusi būti taiki, jei tik atskiri žmonės nebūtų nuolat pažeidinėję Prigimties įstatymo.
Apibūdinęs prigimtinę būklę kaip taikos ir savitarpio būseną, Lokas pilietinės...

Jis teigė, jog valstybė yra laisvo žmonių susitarimo rezultatas, kuris palaiko visuotinę taiką ir saugumą. Bažnyčia turi būti pavaldi valstybei. Valstybės tikslas – individo saugumas. Kadangi prigimtiniai įstatymai – teisingumas, nešališkumas, kuklumas, atlaidumas – ir apskritai darymas kitiems to, ko norėtume, kad ir mums būtų daroma – patys savaime, be kokios nors jėgos, priverčiančios jų laikytis, baimės, prieštarauja mūsų įgimtiems jausmams, kurie lenkia mus į šališkumą, išdidumą, kerštingumą ir panašius dalykus.
Šiame darbe siekiu apibendrinti valstybės ir valdžios kilmės sampratą, norėdama plačiau susipažinti su valstybės apibrėžimu ir atsiradimo priežastimis, bei valdžios (suvereno) kilme ir pobūdžiu.
Nedidelio skaičiaus žmonių susivienijimas nesuteikia jiems reikalingo saugumo jausmo. Kyla klausimas koks turi būti tasai saugumas ir kiek gi žmonių turėtų susijungti, kad jaustųsi saugūs? Atsakymas labai paprastas ir konkretus. Saugumo jausmas, apie kurį kalbama, turi būti toks, kad žmonių susivienijimas arba susijungimas galėtų atlaikyti prišus ir jų puolimus. Jei jie yra užtikrinti, kad galės atlaikyti priešų puolimus, tuomet tame susivienijime žmonių pakanka. Tai gi, nėra konkretaus skaičiaus kiek gi turėtų susijungti žmonių, svarbiausia, kad jie jaustųsi saugūs. To pasekoje, suvokiame, kad norint apsaugoti bendruomenę jai turi kažkas vadovauti ir ginti nuo svetimšalių įsiveržimo.
Vienintelis būdas sukurti tokią bendrą valdžią, kuri galėtų apginti žmones nuo svetimšalių įsiveržimo ir vienas kitam daromų skriaudų – tai perduoti visą jų valdžią ir galią vienam žmogui ar susirinkimui, kuris galėtų balsų dauguma visų jų valias paversti viena valia, o tai yra tas pats, kaip ir paskirti vieną žmogų ar žmonių susirinkimą atstovauti jiems.1 Tai gi, reikalingas asmuo ar žmonių susirinkimas, kuris būtų atsakingas už visų susivienijusių veiksmus ir sugebėtų apginti tuos, kuriems atstovauja.
1. Pavaldiniai negali pakeisti valdymo formos.
2. Aukščiausioji valdžia negali būti prarasta.
3. Niekas, nepažeisdamas teisingumo, negali protestuoti prieš daugumos paskelbtą suvereno įsteigimą.
4. Suvereno veiksmų pavaldiniai negali teisėtai smerkti.
5. Kad ir ką suverenas darytų,...