Egze tikėtis ir iš paveldėjimo teisės klausimų. (Tiek praktikoj gali būti, tiek teorijoj).
dvi problemos : tos pačios lyties asmenų santuoka/ partnerystė ir vaikų tėvų santykiai.
- bankas); vaikų ir tėvų santykiai - bendravimas su vaikais.
Šeimos teisė kaip CT dalis
Šeima pati savaime nėra teisinė sąvoka LT teisės prasme, nes šeimos apibrėžimas nėra
pateikiamas teisės aktuose. Tik yra reglamentuota žmonių ratas, KAS priskiriama šeimos
ratui.
Šeimos apibrėžimas - kaip tam tikra sociologinė kategorija.
Pagal CK 3 knygos 1 str. : CK 3 knygos normos turi prioritetą, kiek tai yra taikoma šeimos
santykiams.
Santuokos ir šeimos kodeksas buvo seniau. Dabar inkorporavo į CK. Tai grindžiama tuo,
kad šeimos santykiams būdingi ir turtiniai, ir asmeniniai neturtiniai santykiai (o jie daro
įtaką turtiniams santykiams) (pvz., vaikų išlaikymas).
Be to, šeimos santykiai yra grindžiami ilgaamžiškumu.
Šiuolaikinė ŠT sako, kad šeimos santykius skiriam nuo kitų teisės šakų pagal :
- Subjektų ratas.(Tam tikrų specifinį statusą turinčių asmenų dalyvavimas santykyje.)
Jeigu du subjektus sieja tam tikras ryšys, tai sakome, kad juos sieja šeimos santykiai.
LRS 2008 m. priėmė nutarimą: įtvirtino sąvokas, kaip darni šeima, nepilna šeima …. Šis
nutarimas koncentravosi į tradicinės šeimos supratimą ir buvo nukreiptas prieš
asmenis, kurie, tarkim, nesudarę santuokos gyvena kartu. Todėl klausimas buvo
perkeltas į KT. 2011.08.28 - nutarime svarbu : (i) KONST. 38 str. - ta LRK nuostata
nereiškia, kad be tradicinių šeimos formų saugojimo, Konstitucijos prasme nėra
saugomos kitokiu pagrindu sudarytos šeimos (apibrėžė santykių turinį). Ši nuostata yra
LABAI aktuali. Ji nėra mūsų KT sugalvota, o atėjus iš EŽTPLAK. Deja, bet įstatymų
leidėjas šio KT išaiškinimo vis dar nesiryžta taikyti. Be to, nutarimas NEĮPAREIGOJA
Seimo priimti kažkokį teisės aktą, tačiau jis sako, kad jeigu asmenų santykiai
prilyginami šeimos santykiams (pvz., yra ryšys tarp subjektų), jie, tie asmenys, NEGALI
būti diskriminuojami. (ii) Šeimą apibūdinantys aspektai : ryšys, trukmė, ekonominis
aspektas (ryšys ne tik emocinis, bet ir ekonominis) bei asmeninis tų asmenų supratimas
(ar jie laiko save šeima abipusiškai) (Žodžiu, turi deklaruoti interesus.)
- Vidinis šeimos teisinis apsektas :...

Baudžiamoji teisė – tai teisės šaka, kuri reguliuoja visuomeninius santykius atsirandančius dėl nusikalstamos veikos padarymo. Ne pozityvius, o negatyvius santykius kurie kyla asmeniui pažeidus baudžiamąjį įstatymą. Pati sąvoka „baudžiamoji teisė“ gali būti vartojama keliais aspektais: a) kaip teisės šaka teisės sistemoje; b) kaip įstatymų leidybos sritis (įstatymo leidėjo ar Seimo); c) kaip mokslo sritis.
Nusikalstamos veikos ir jų požymiai yra pirmoji baudžiamosios teisės, kaip teisės šakos, reguliavimo dalyko sudedamoji dalis, nusikalsta­mų veikų padarymo teisiniai padariniai — antroji baudžiamosios teisės dalyko sudedamoji dalis. Taigi baudžiamoji teisė, kaip teisės šaka, yra nusikalstamų veikų padarymo ir jų teisinių padarinių teisė. Baudžia­moji teisė, kaip mokymo disciplina, yra teisinė disciplina, kuri nagrinėja nusikalstamų veikų požymius ir šių veikų padarymo teisinius padarinius.
Šiuolaikinės baudžiamosios teisės apibrėžimas - tai valstybės nustatytų teisės normų sistema, reglamentuojančių kokios veikos yra nusikalstamos, nustatančius bendrosios baudžiamosios atsakomybės pagrindus, valstybės prievartos priemonių turinį, sąlygas, kurioms esant bausmės gali būt pakeistos kitomis poveikio priemonėmis, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Sąvoka baudžiamoji kilo nuo žodžio bausti.
Literatūroje kartais BT sąvokos turinys yra skirstomas į dvi dalis: baudžiamąją teisę subjektyvine prasme (ius puniendi) ir baudžiamąją teisę objektyvine prasme (ius poenala).
Baudžiamoji teisė subjektyvine prasme iš esmės turi atsakyti į klausimą dėl valstybės teisės nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą. Pažymėtina, kad valstybės teisė nubausti pirmiausia atsiranda todėl, kad ji teisės normų pagrindu imasi reguliuoti tvarką visuomenėje. Iš piliečių reikalavimo užtikrinti jų saugumą išplaukia valstybės pareiga užtikrinti joje gyvenančių žmonių interesus ir saugumą. Ši valstybės pareiga yra atsiradusi iš jos pačios paskirties. Teisės nustatytai tvarkai užtikrinti panaudoja ir teisės pažeidėjų nubaudimą bei taisymą. Atsižvelgiant į tai tam tikri nubaudimo teisės aspektai įgyja savarankišką prasmę ir todėl ši baudžiamosios teisės sritis gali būti specialiai akcentuota.
Baudžiamoji teisė objektyvine prasme – tai visuma įstatymo numatytų draudimų ar įpareigojimų, kurie išdėstyti baudžiamosios teisės normose. Šios baudžiamosios teisės normos apibrėžia saugomų teisinių gėrybių apimtį ir jiems padaromos žalos...

Konstitucinės teisės sąvoka, teisinio reguliavimo dalykas, teisinio reguliavimo metodas.
Konstitucinė teisė – tai teisės šaka, kuri įtvirtina ir reguliuoja žmogaus teisinę padėtį, visuomenės santvarkos pagrindus, valstybinės valdžios organizavimo ir veiklos bei savivaldos principus.
• KT kaip teisės šaka – tai normų visuma, reguliuojanti tam tikros valstybės visuomeninius santykius, susijusius su valstybinės valdžios įgyvendinimu, valdžios įgyvendinimo mechanizmu ir žmogaus, visuomenės bei valstybės santykiais.
• KT kaip mokslo šaka – tai žinių visuma, išreiškiama mokslinėmis sąvokomis ir kategorijomis apie KT normas, jų realizavimą, KT santykius. KT kaip mokslo šaka kuria specialias mokslo sąvokas, platesnis už šaką, nes kuria teorijas, kurių gali būti daugiau nei pats tyrimo dalykas, bet mokslo suformuotos teorijos padeda formuluoti naujas normas.
• KT kaip mokymo disciplina- susideda iš KT kaip teisės šakos ir KT kaip mokslo (kaip mokymo šaka KT remiasi ir studijuoja objektyviąsias KT normas, o tai neįmanoma be KT kaip teisės šakos. Tai specialus kursas, skirtas perimti KT mokslo žinias ir pažinti galiojančią KT.
Vienose šalyse dominuoja “valstybinės teisės” pavadinimas (Vokietija), kitose (JAV, Prancūzija) įsitvirtinusi “konstitucinės teisės” sąvoka, šios sąvokos vartojimas sietinas su konstitucijos – valdžią ribojančio aukščiausios teisės galios dokumento – reikšmės pripažinimu šiuolaikinės visuomenės gyvenime, su konstitucionalizmo idėjų sąmoningu įtvirtinimu. Vartoja sąvoką “valstybinė teisė”, akcentuojama valstybė, valstybės valdžios organizacija, valstybės valdžios institucijų veiklos reguliavimo svarba, o asmens teisės ir laisvės, valstybės valdžios ribojimas atsiduria antroje vietoje. (Taigi valstybinė teisė gali būti suprantama kaip teisės sritis, kurią sudaro ne tik konstitucinės normos, bet ir kitų sričių (administracinės, finansų) normos, reguliuojančios valstybinės valdžios institucijų veiklą.
Teisės sistema – tai objektyviosios teisės vidinė sandara, išreiškianti teisės normų suderinamumą ir jų skirstymą į šakas, pošakius, institutus ir poinstitučius. Teisės šaka – tai savarankiška teisės sistemos dalis, kuri jungia teisės normas, reguliuojančius tam tikros srities visuomeninius santykius. Tačiau teisės sistemai būdinga ne tik teisės dalijimas į tam tikras dalis, bet ir sistemos vienovė,...

Civilinėje apyvartoje asmenys naudojasi įvairiomis materialinėmis subjektinėmis teisėmis. Tam, kad jie tai galėtų daryti nekliudomai, nevaržomai, būtų tikri, kad pažeidimo ar jo realios grėsmės atveju jų materialiosios subjektinės teisės bus apgintos, valstybėje turi būti sukurta reali ir efektyvi asmenų subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų apsaugos ir gynimo sistema.
Reikia pripažinti, kad įvairūs socialiniai konfliktai visuomenėje yra neišvengiami. Civilinėje apyvartoje kilę ginčai dažnai tampa rimta kliūtimi civilinių subjektinių teisių turėtojų tarpusavio santykiams, jų veiklai plėtotis, todėl jų savalaikis ir efektyvus išsprendimas galimais teisėtais būdais ir formomis tampa labai svarbiu, o daugeliu atveju tiesiog būtinu.
Ginču dėl teisės laikytinas individualus teisinis konfliktas, kilęs tarp fizinių arba juridinių asmenų, susidūrus jų interesams ir tikslams. Ginčo metu jo dalyviai yra susipriešinę, bet kadangi jie yra lygiateisiai, tarp jų kilęs konfliktas negali būti pašalintas vienašaliu dalyvio noru ir valia, taigi sprendžiamas tik bendromis šalių pastangomis arba ieškinio teisenos tvarka.
Civilinio proceso teisės doktrinoje išskiriamos dvi ginčo dėl teisės rūšys: asmens teisių pažeidimas ir asmens teisių ginčijimas. Apie asmens teisių pažeidimą kalbame, kai neteisėtais veiksmais ar neveikimu yra padaromas neigiamas poveikis asmens turtinėms ar neturtinėms teisėms (nesavalaikis arba netinkamas prievolės vykdymas, žalos padarymas ir pan.), o su asmens teisių ginčijimu susiduriame, kai vienas subjektas užginčija kitam subjektui priklausančią teisę (ginčijama autoriaus teisė į kūrinį, sandorio teisėtumas ir pan.). Toks ginčų dėl teisės skirstymas turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę. Ginant asmens teisę jos pažeidimo atveju, yra atkuriama ta padėtis, kuri buvo iki teisės pažeidimo ir užkertamas kelias veiksmams ar neveikimui, kurie pažeidė asmens teisę ar sudaro realią grėsmę tokiam pažeidimui (pavyzdžiui, teismas priteisia įvykdyti prievolę natūra, sumokėti netesybas, atlyginti turtinę ar neturtinę žalą ir pan.), o asmens teisių ginčijimo atveju - jos turėtoju pripažįstamas tam tikras asmuo arba paneigiama asmens subjektinė teisė ir pripažįstama kitam asmeniui (pavyzdžiui, ginčijant asmens nuosavybės teisę į daiktą, teismas savo sprendimu...

Kanonų teisės sistema – naujųjų laikų kodifikuoti įstatymai(saksų veidrodis, Bovės kutiumai) – XIX a. kodifikacijos laikmetis. Kodifikacinio pobūdžio sistemiškas teisės normų rinkinys – žemių teisės kūrimąsi ir raidą užbaigė vietos teisės kodifikavimo darbai. Išsamiausiai tai padaryta Bavarijoje: 1751m. išleistas baudžiamasis, 1753m. teismo proceso, 1756m. civilinis kodeksai. „Saksų veidrodyje" skelbiamos konstitucinės teisės nuostatos, teigiančios teisės viešpatavimo principą, išvedamą iš dieviškos jos kilmės, kvietė ţemėse pripaţinti imperatorių įstatymus. „Saksų veidrodis" reglamentavo gausias sutarčių rūšis. Tai pirkimo ir pardavimo, panaudos, samdos, paslaugos ir kitos, bet apskritai sutartiniai santykiai dar menkai teišplėtoti. Turto perdavimo sandoriai paprastai buvo sudaromi teisme, tvirtinančiame patį jų faktą. Detaliau reglamentuojamos prievolės, atsirandančios iš padarytos žalos. Čia pagrindinis dėmesys skiriamas žemės nuosavybės apsaugai nuo nuganymo, pasėlių sugadinimo ir t.t. „Saksų veidrodžio" reikšmė buvo daug didesnė nei vienos konkrespan>č</span>ios vokiečių žemės teisės šaltinio. Netrukus, ypač šiaurinėje Vokietijos dalyje, jis imtas laikyti savaranspan>k</span>išku autoritetingu teisės šaltiniu. Daugelis jo nuostatų, pritaikytų prekiniams piniginiams santykiams, tiesiog perėjo į kitų vokiškų teritorijų, tarp jų- ir į miestų, teisę. Šimtmečius jis buvo vertinaspan>m</span>as kaip pagalbinis teisės šaltinis, kurį galima panaudoti galiojančiai teritorinei - žemių, miestų—ir net imperijos teisei papildyti. (kodifikacija kuri atskirų įstatymų pagrinde, kuriami nauji kodeksai(karolinos k.), panaudojamos romanistų idėjos, saksonijos veidrodis – žemės teisynas neapsiriboja tik paprotine teise, yra įtraukta karališkoji teisėspan>,</span> reguliavo feodalų teisės elementus).span> </span>/> 10. . romanistų teisės mokykla, kuri iškėlė valdovo tespan>i</span>sės svarbą, romėnų teisės recipavimas, nacionalinė teisė.
11. „Karolina" įtvirtino Vokietijai naują inkvizicinį procesą, nors joje dar liko ir kai kurių kaltinamojo proceso elementų: byla galėjo būti keliama nukentėjusiojo ar kito asmens iniciatyva, įrodymus teismui galėjo pateikti abi šalys. Tačiau kaltinimą teisiamajam valstybės vardu daţniausia pateikdavo teisėjas, tardymas buvo atliekamas teismo iniciatyva, įtariamajam plačiai taikytos fizinio poveikio priemonės. Tiesioginį dalyvavimą ir viešumą pakeitė slaptas ir raštiškas bylos nagrinėjimas. 1532 metais, buvo išleistas vienintelis imperijos teisynas, pavadintas ,Carolina". Šis teisynas, Reichstago priimtas...

Teisė – tai sistema, valstybės nustatytų visiems privalomų elgesio taisyklių, skirtų reguliuoti visuomeninius santykiu ir prireikus garantuoti valstybės prievartą.
Teisinis paprotys, teismo precedentas, teisės aktas.
Teisės laikymasis, teisės vykdymas, teisės taikymas, naudojimasis teise.
Tai privalomo elgesio taisyklė. Jos yra: įpareigojančios, draudžiančios ir įaliojančios.
6. Kas yra teisinis reguliavimas, teisinio reguliavimo objektas ir subjektai? Kokie yra teisinio reguliavimo metodai?
Poveikis žmonių elgesiui, daromas teisės normomis ir principais. Pagrindinės sritys: turtiniai žmonių santykiai, valstybės valdymas, bei teisėsauga. Priemonės- teisinė atsakomybė, baudžiamoji atsakomybė, apsauginių įstatymų išleidimas, ikiteisminė ir teisminė apsukundimo priemonė. Metodai: Imperatyvusis – įpareigojimas, draudimas; Dispozityvusis – leidimas, įgaliojimas.
7. Kas yra teisėkūra ir jos subjektai. Įvardykite teisėkūros principus ir stadijas?
Veikla inicijuojant, rengiant bei priimant teisės normas, jas keičiant bei pripažįstant netekusiosiomis galios. Teisėkūros subjektai - įgaliotos institucijos, suvereni tauta, piliečiai - tiesiogiai (referendumas, plebiscitas) arba netiesiogiai (parlamentas) dalyvaujantys kuriant teisę. Stadijos: planavimas; rengimas; derinimas ir vertinimas; priėmimas; paskelbimas ir įsigaliojimas; stebėsena.
8. Kas yra tesisės norma?
Privalomo elgesio taisyklė.
9. Kokiais kriterijais galima atskirti teisės, moralės ir technines normas?
Teisės norma: norminis pobūdis, formalus apibrėžtumas, visuotinis privalomumas, įstatymiškai nebaudžiama. Techninė: reguliavimo objektas. Socialinės normos reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, o techninės – žmonių santykius su gamta, su darbo įrankiais ir technologijomis. Kūrybos subjektas – technines normas kuria konkretūs tam tikros srities specialistai, o socialines normas – tam tikras žmonių kolektyvas: valstybė, tauta, korporacija. Formuluojamos elgesio taisyklės pobūdis – socialinės normos išreiškia bendrą subjektyviai privalomo elgesio taisyklę, o techninės normos – objektyviai privalomą elgesio taisyklę, pagrįstą būtina gamtos reiškinių priklausomybe. Poveikio už taisyklės nesilaikymą pobūdis – pažeidus techninę normą neišvengiamai atsiranda neigiamų padarinių, ir dažniausiai tuoj pat. Tuo tarpu pažeidęs socialinę normą, pažeidėjas gali ir nesulaukti valstybinio ar visuomeninio poveikio, jeigu nebus nustatytas ir patrauktas teisinėn arba korporacinėn atsakomybėn.
10. Kas yra normos hipotezė, dispozicija ir sankcija?
Hipotezė - nurodo faktines aplinkybes, kurioms esant reikia vadovautis ta teisės norma.
Dispozicija – teisės ir...

Teisė yra daugiaplanė, nes kasdienėj kalboj teisės terminas yra vartojamas keliomis prasmėmis.
1. Teisė nėra universalus/visuotinis reiškinis
2. Pažinimo teorijų įvairovė
3. Teisė yra susijusi su vertybėmis
Konvencinė(darbinė) teisės samprata: teisė kaip normų sistema.
Ginčijamasi, ar teisė yra esamybė (tai kas yra) ar privalomybė (tai kas turi būti).
Pagal Kelseną, teisė yra esamybė apie privalomybės, nes valstybė nustato kokios normos yra, bet įtvirtina ir tai, kas turi būti.
Teisinis, dogmatinis ir sociologinis požiūris į teisę
Konvencinė teisės samprata
Dogmatinis požiūris yra normatyvus (teisininko profesionalo požiūris, nes remiamasi nustatytomis normomis). Jis nustato, kokia teisė yra pati sau, į gyvenimą nekreipia dėmesio.
Sociologinis požiūris yra diskriptyvus (aprašomasis). Jis nagrinėja teisės pasireiškimą ir poveikį socialiniams santykiams visuomenei.
Teisė yra per daug svarbus dalykas, kad ją palikti tik teisininkams, todėl sociologinis ir dogmatinis požiūriai turi būti derinami.
Teisės dogmatika – pozityviosios (valstybės kuriamos) teisės pripažinimas aukščiausia, kartais net vienintele teisine realybe.
Konvencinė teisė turi du aspektus:
Objektinė teisė - normų ir taisyklių visuma, reguliuoja žmonių gyvenimą.
Subjektinė teisė - kyla iš objektyvios teisės, nustato žmogaus turimas teises.
Normos
1. Techninės - taisyklė, nurodanti, kaip reikia veikti, kad pasiekti tikslą.
Teisinės normos nesusijusios su socialiniai santykiais, jose dalyvauja vienas žmogus, jos nukreipia į materialų objektą. Jeigu nori pasiekti rezultatą, reikia jas vykdyti. Techninės normos yra objektyvios, dinamiškos (t.y. jos atsiranda teisės taikymo procese).
jos objektyvios, grįstos gamtos dėsniais.
dinamiškos: atsiranda vis daugiau naujų, senomis nesinaudojama
dalyvauja tik vienas subjektas
2. Socialinės – reguliuoja santykius tarp žmonių.
Jos nesilaikymas sukelia socialinių padarinių. Jas kuria patys žmonės. Vienos normos gali būti sukurtos staiga, kitos gali formuotis ne tiesiogiai, o susiklosto per amžius. Žmogus, atėjęs į visuomenę, vykdo tas normas.
Pvz.: moralės normos, etiketo normos, religinės normos, politinės normos, ekonominės normos, ideologinės normos, žaidimų taisyklės, korporacinės normos, papročiai ir tradicijos, kalbos normos, teisinės normos.
3. Techninės-socialinės ­– savo prigimtimi yra techninės, bet yra įtvirtintos teisiškai.
Teisės normos
Teisės normos nuo kitų socialinių normų skiriasi:
Nustato elgesio modelį, nukrypus nuo kurio yra taikomos sankcijos.
Normos, kurios nusako, kokių...

Teisės teorija pirmiausia siekia pažinti, kas yra teisė, kodėl žmonės sukuria tokį jų elgesį socializuojantį įrankį kaip teisė, kas lemia jo pobūdį ir turinio permainas, kodėl įvairiose epochose ir įvairiose tau­tose jis vis kitoks, kaip teisė turėtų būti plėtojama, kad pajėgtų kon­krečioje tautoje konkrečiu laiku užtikrinti asmens saugumą, sociali­nę santarvę ir socialinį stabilumą.
Tai bendriausi teisės teorijos klausimai, kurie bendrais bruožais aprėžia tolimiausias teisės teorijos interesų ribas. Atsakymu į šiuos klausimos tenka ieškoti besikeičiančiuose žmonių interesuose ir tų interesų kuriamuose žmonių santykiuose. Tai reiškia, kad čia nagri­nėjama ne gamtinė (objektyvioji), o paties žmogaus sukiota ir ku­riama tikrovė siekiant jos priemonėmis valdyti žmogaus teisių ap­saugos ir įgyvendinimo procesą.
Dėl šios specifikos teisės teorija yra vienas iš visuomenės moks­lų. Todėl prieš konkretinant jos objektą tikslinga tarti bent keletą žodžių, kas yra teisės mokslas kaip visuomenės mokslas ir kuo jis skiriasi nuo kitų, ypač gamtos, mokslų.
TEISĖS MOKSLO UŽDAVINIAI IR SPECIFIKA Visi visuomenės mokslai, kuriems priklauso ir jurisprudencija, kelia sau tris uždavinius 1) nustatyti socialinės tikrovės faktus ir reiškinius, jų savybes; 2) juos paaiškinti (atskleisti priežastinius šių faktų ryšius); ir 3) įvertinti tiriamą tikrovę jos naudingumo ar grėsmingumo žmogaus teisių saugai požiūriu.
Šiuo atžvilgiu visuomenės mokslai gerokai skiriasi tuo gamtos mokslų. Pastariesiems rupi tik du pirmieji uždaviniai - nustatyti faktus ir juos paaiškinti.
Kas kita socialiniuose moksluose, kurių objektas - žmonių in­teresai, virstantys socialine tvarka. Skirtingai nuo gamtinės, ji, pačių žmonių kūrinys, skirta garantuoti, įgyvendinti jų teises (interesus). Neperžengiant tam tikrų ribų ta tvarka gaili būti nustato ma, keičiama žmonių nuožiūra (at­sižvelgiant į jų tarpusavio jėgų santykį), Žmogus turi santykiškai laisvą valią, vadinasi, gali iš dalies laikinai nustatyti ir kitokią socialinę tvarką, negu reikalauja tam tikrų reiškinių prigimtis.
Taigi socialiniams mokslams, tiriantiems žmogaus interesų kuria­mą tikrovę, dar prisideda trečias uždavinys - įvertinti tas visuomeni­nio elgesio taisykles, pagal kurias to meto visuomenė gamina vartoja­mąsias vertes - savo teisių įgyvendinimo...

• Specifinė (ypatinga) teisės normų sistema – ne nacionalinės teisės šaka. Tai atskira teisės sistema.
• Reglamentavimo dalykas – tarptautinės bendrijos narių (valstybių, jų darinių (tarptautinių organizacijų)ir kitų) santykiai. Valstybės yra suverenios ir lygiateisės. Santykiai yra tik koordinacinio pobūdžio. Viskas vyksta visų bendru sutarimu. Decentralizuota sistema. Visuomenė, kurios santykius reguliuoja TT – Tarptautinė Bendrija. Reglamentavimo dalykas – TB santykiai. Tai nėra teisė tarp tautų.
• Viešojo pobūdžio santykiai – atsiranda įgyvendinant politinius interesus bei atliekant su jais susijusias funkcijas.
• Karo ir taikos teisė.
• Klasikiniai valstybės suvereniteto ir kiti principai.
• Subjektai – valstybės.
• Pagrindiniai šaltiniai – paprotys ir doktrina.
Antikos laikais – TT kaip ir neįmanoma. Tada geriau kalbėti apie regioninę teisę.
Klasikinė TT prasideda viduramžiais.
1648 m. Vestfalijos taika, 1815 m. Vienos kongresas.
Klasikinė TT trunka iki I Pasaulinio karo pabaigos. Atsiranda sutartys, reglamentuojančios karo vedimo taisykles.
Klasikinės TT kūrėjai: Hugo Grocijus, Francisco de Vitorial, Francisco Suaresas. Krikščionybė įdėjo didžiausią indėlį.
Buvo remtasi romėnų teise. Teisingo karo koncepcija (karą veda teisėta valdžia, karas turi būti paskelbtas, karo taisyklių laikymasis, turi būti teisinga priežatis (rimta patirta žala). Savigyna bet kuriuo atveju teisinga.). Laisvas žmonių judėjimas.
Šiuolaikinės TT bruožai:
• Jėgos ir grasinimo ja draudimas.
• TT humanizacija: nauji tautų apsisprendimo ir pagarbos žmogaus teisėms principai.
• Subjektų skaičiaus augimas (TO, tautos, FA ir t.t.).
• TT normų kodifikacija tarptautinėmis sutartimis.
Šiuolaikinė TT – Vakarų civilizacijos produktas. Prasideda kai valstybės centralizuojasi.
1915 m. Versalio konferencija, 1990 m. Vokietijos suvienijimas (4+2 sutarčių forma).
Perėjimas nuo klasikinės TT iki šiuolaikinės – tarpukaris. Karo teisė pasitraukia į 2 planą. Svarbėja taikos teisė.
1928 m. Paryžiaus paktas „Dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politinės priemonės“.
Šiuolaikinės TT humanizacijos tendencija. TT dėmesio centre vis labiau ima atsirasti žmogus. Tai sietina su naujais principais: tautų apsisprendimo principas ir pagarbos žmogaus laisvėms principas (pripažintas daugumos valstybių, tačiau realiai naudojamas mažumos).
1948-12-10 visuotinė žmogaus teisių deklaracija – įtvirtintos individualios teisės.
1949-02-16 Lietuva pasižada prisidėti prie deklaracijos įgyvendinimo (okupuota).
„valstybės sukurtos žmonių...

Darbo santykių reglamentavimas Darbo įstatymų kodeksu (1972), o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1990) ir atskiras darbo santykių sritis reglamentuojančiais teisės aktais pasirodė nepakankamas atsižvelgiant į socialinius, ekonominius ir teisinėje sistemoje įvykusius pokyčius. Todėl 2002 metais Seimo priimtame Darbo kodekse buvo iš esmės naujai reglamentuoti darbo santykiai. Nuotolinių studijų „Darbo teisės“ medžiagoje pirmiausia stengiamasi atskleisti pagrindinius darbo santykių reglamentavimo pagrindus, nes jų suvokimas yra labai svarbus aiškinantis konkrečių darbo teisės institutų (darbo sutarties, darbo ir poilsio laiko, darbo užmokesčio ir kt.) esmę.
Mokymosi medžiagą sudaro 3 dalys. Pirmoje dalyje išdėstyti darbo teisės dalykas, metodas, sistema, darbo teisės principai, šaltiniai, atskleidžiama darbo teisinių santykių sistema. Antra dalis skirta kolektyviniams darbo santykiams: socialinės partnerystės, kolektyvinės sutarties bei kolektyvinių darbo ginčų analizei. Trečia dalis apima individualius darbo santykius. Joje aptariami įdarbinimo teisiniai santykiai, darbo sutartis, darbo ir poilsio laikas, darbo užmokestis, garantijos ir kompensacijos, darbo drausmė ir atsakomybė, materialinė darbo sutarties šalių atsakomybė, darbuotojų sauga ir sveikata, darbo ginčai, darbo įstatymų laikymosi priežiūra ir kontrolė. Atskiruose skyriuose analizuojama Europos Sąjungos ir tarptautinė darbo teisė.
Ši medžiaga padės studijuojantiems darbo teisės kursą įsigilinti ir suvokti darbo teisės esmę ir prasmę, analizuoti ir vertinti darbo teisės reglamentuojamus santykius, atskirti juos nuo kitų teisinių santykių, geriau įsigilinti ir suvokti nacionalinės darbo teisės reformos esmę ir suvokti darbo teisės modernizavimo poreikį XXI amžiuje.
Medžiaga skiriama nuotolinių studijų aukštųjų universitetinių ir neuniversitetinių mokyklų studijų programų - teisės, vadybos, viešojo administravimo, socialinės politikos ir kt.- studentams.
Įvairias visuomeninių santykių sritis reglamentuoja skirtingos teisės šakos. Apibūdinti vieną ar kitą teisės sistemos šaką galima išskiriant visuomeninių santykių sritį, kuri konkrečiai šakai sudaro reguliavimo dalyką.
Visuomeninių darbo santykių pobūdį lemia joje viešpataujantis nuosavybės tipas, nes gamybinių santykių pagrindą sudaro gamybos priemonių nuosavybės santykiai.
Darbo santykiai kartu su ekonomine ir politine sistemomis yra sudėtinė visuomeninių santykių dalis. Nė viena iš šių sistemų nefunkcionuoja izoliuotai. Ekonominiai poreikiai teisiškai įforminami tik po to,...