Konstitucinės teisės valstybinio egzamino teorija

 KONSTITUCINĖS TEISĖS VALSTYBINIO EGZAMINO KONSPEKTAI I Tema KONSTITUCINĖS TEISĖS SAMPRATA 1 klausimas. Konstitucinės teisės sąvoka, teisinio reguliavimo dalykas, teisinio reguliavimo metodas. Konstitucinė teisė – tai teisės šaka, kuri įtvirtina ir reguliuoja žmogaus teisinę padėtį, visuomenės santvarkos pagrindus, valstybinės valdžios organizavimo ir veiklos bei savivaldos principus. Konstitucinė teisė nagrinėjama keliais aspektais: • KT kaip teisės šaka – tai normų visuma, reguliuojanti tam tikros valstybės visuomeninius santykius, susijusius su valstybinės valdžios įgyvendinimu, valdžios įgyvendinimo mechanizmu ir žmogaus, visuomenės bei valstybės santykiais. • KT kaip mokslo šaka – tai žinių visuma, išreiškiama mokslinėmis sąvokomis ir kategorijomis apie KT normas, jų realizavimą, KT santykius. KT kaip mokslo šaka kuria specialias mokslo sąvokas, platesnis už šaką, nes kuria teorijas, kurių gali būti daugiau nei pats tyrimo dalykas, bet mokslo suformuotos teorijos padeda formuluoti naujas normas. • KT kaip mokymo disciplina- susideda iš KT kaip teisės šakos ir KT kaip mokslo (kaip mokymo šaka KT remiasi ir studijuoja objektyviąsias KT normas, o tai neįmanoma be KT kaip teisės šakos. Tai specialus kursas, skirtas perimti KT mokslo žinias ir pažinti galiojančią KT. Vienose šalyse dominuoja “valstybinės teisės” pavadinimas (Vokietija), kitose (JAV, Prancūzija) įsitvirtinusi “konstitucinės teisės” sąvoka, šios sąvokos vartojimas sietinas su konstitucijos – valdžią ribojančio aukščiausios teisės galios dokumento – reikšmės pripažinimu šiuolaikinės visuomenės gyvenime, su konstitucionalizmo idėjų sąmoningu įtvirtinimu. Vartoja sąvoką “valstybinė teisė”, akcentuojama valstybė, valstybės valdžios organizacija, valstybės valdžios institucijų veiklos reguliavimo svarba, o asmens teisės ir laisvės, valstybės valdžios ribojimas atsiduria antroje vietoje. (Taigi valstybinė teisė gali būti suprantama kaip teisės sritis, kurią sudaro ne tik konstitucinės normos, bet ir kitų sričių (administracinės, finansų) normos, reguliuojančios valstybinės valdžios institucijų veiklą. Teisės sistema – tai objektyviosios teisės vidinė sandara, išreiškianti teisės normų suderinamumą ir jų skirstymą į šakas, pošakius, institutus ir poinstitučius. Teisės šaka – tai savarankiška teisės sistemos dalis, kuri jungia teisės normas, reguliuojančius tam tikros srities visuomeninius santykius. Tačiau teisės sistemai būdinga ne tik teisės dalijimas į tam tikras dalis, bet ir sistemos vienovė, darna. Teisės normos yra susijusios, viena su kita suderintos. Kitaip teisinis reguliavimas taptų beprasmis ir neveiksmingas, todėl šiuo aspektu KT tenka ypatingas vaidmuo. KT sudaro normos, reguliuojančios valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų sistemą ir jos veiklos pagrindus, asmens ir valstybės santykius. Neabejotina, kad tai yra svarbiausi santykiai visuomenėje, nuo šių santykių sričių sureguliavimo priklauso visų kitų santykių reguliavimo kryptis. KT tenka ypatinga vieta teisės sistemoje, tai centrinė teisės sistemos sritis, reguliuojanti reikšmingiausius visuomeninius santykius ir įtvirtinanti teisės kūrimo principus. KT – fundamentinė teisės sistemos sritis – ji kompleksiškai reguliuoja svarbiausius visuomenės gyvenimo klausimus, ji nustato teisinio reguliavimo pagrindus ir kitoms teisės sistemos sritims, todėl KT tenka visą teisės sistema integruojantis vaidmuo. Tai teisės sistemos branduolys !! Tokį vaidmenį lemia keletas aplinkybių: • KT reguliuojamų santykių svarba visuomenės gyvenime (valstybė, valstybės valdžios institucijų sistema, viešosios valdžios įgyvendinimas, asmens santykio su valstybe pradų įtvirtinimas – fundamentalūs dalykai, sąlygojantys daugelį kitų teisinio reguliavimo sričių); • KT svarbiausias šaltinis yra Konstitucija – pagrindinis ir aukščiausios galios šalies įstatymas, Konstitucija yra teisinės sistemos stuburas, joje randame kiekvienos teisės srities pradus; • KT normos apibrėžia šalies konstitucinę santvarką, valstybės valdžios šaltinį, įtvirtina valstybės formą (jos valdymo sistemą, valstybės sandarą ir politinį rėžimą), valstybės valdžios institucijų sistemą bei valstybės valdžios institucijų įgaliojimus, jų tarpusavio santykius, savivaldos pagrindus; • šalies KT-e įtvirtintos žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės, žmogaus ir valstybės santykių koncepcija; • KT iš esmės apibrėžia ir teisėkūros pagrindus. Šios aplinkybės leidžia tvirtinti, kad KT yra nacionalinės teisės sistemos branduolys, be to jai tenka centrinė vieta teisinėje sistemoje. Teisinės sistemos sąvoka platesnė, ji aprėpia teisėkūrą, teisės sistemą, teisės įgyvendinimą, ir kitus teisinius reiškinius. Teisės sistema – teisinės sistemos dalis, jos pagrindas, o KT-ei tenka ir teisės sistemos, teisinės sistemos branduolio, pagaliau svarbiausio teisinio gyvenimo pagrindo vaidmuo. KT siaurąja prasme – aukščiausios galios norminiame teisės akte įtvirtintų principų ir normų visuma. KT plačiąja prasme – ir KT siaurąja prasme ir įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, kituose teisės šaltiniuose išdėstytos normos, reguliuojančios viešosios valdžios organizavimo ir veiklos, asmens ir valstybės santykius. KT formaliąja prasme - tai Konstitucijoje ir joje tiesiogiai/netiesiogiai numatytuose įstatymuose įtvirtintų principų ir normų sistema (tai pats konstitucijos aktas, rašytinė konstitucija, kurios kitos valstybės gali ir neturėti). KT materialiąja prasme – tai sistema teisės normų, reglamentuojančių visuomeninius santykius, susijusius su valstybės sutvarkymu ir asmens teisine padėtimi valstybėje. KT paskirtis – suderinti įvairių visuomenės sluoksnių interesus, apginti asmens teises ir laisves, nustatyti tam tikrą svarbiausių reikalų tvarkymo sistemą. Specifiniai KT požymiai: • išskirtiniai KT normų reguliuojami visuomeniniai santykiai; • tik KT kompleksiškai reguliuoja visas svarbiausias visuomenės gyvenimo sritis (KT reguliuojami santykiai parodo visuomeninęs ir valstybinę santvarką kaip vientisą organizmą): • KT būdinga ypatinga teisės normų įtvirtinimo forma (visuomeninius santykius reglamentuoja didesnės apimties ir teisinės galios normos, įtvirtinamos pagrindiniame įstatyme – Konstitucijoje); • KT nustato pagrindinius konstitucinės santvarkos principus ir šiems negali prieštarauti kitų teisės šakų normos; • KT įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises bei laisves, jų garantijas ir ribojimo pagrindus; • KT reguliuoja teisėkūrą ir nustato teisės aktų rūšis. Teisės skirstymo į teisės šakas pagrindai yra teisinio reguliavimo dalykas ir teisinio reguliavimo metodas.Teisinio reguliavimo dalykas – tai įvairūs visuomeniniai santykiai, kurie gali būti teisiškai reglamentuojami. KT reguliavimo dalyką daugelyje valstybių sudaro dvi didelės visuomeninių santykių grupės: • valstybės ir valstybės valdžios sutvarkymas (valstybės organizacija); • žmogaus ir valstybės santykių sutvarkymas.(asmens ir valstybės santykiai). Čirkinas išskiria, kad KT taip pat reguliuoja įvairiais metodais visuomenės socialines- ekonomines struktūras, jos politinės sistemos ir dvasinio gyvenimo pagrindus. Atitinkamai (išskiriant politinius, socialinius, ekonominius, ideologinius santykius)galima klasifikuoti ir KT reguliuojamus visuomeninius santykius: • KT nustato valstybės politinės sistemos konstitucinius pagrindus, politinių partijų ir organizacijų veiklos principus, apibrėžia asmens teisinę padėtį, įtvirtina valstybės valdymo formą, nustato valstybės valdžios institucijų formavimo tvarką, tarpusavio santykius ir kompetenciją; • nustato visuomenės socialinės ir ekonominės sistemos konstitucinius pagrindus, nuosavybės teisės ir ūkio organizavimo, valstybės biudžeto paskirstymo, bankų sistemos principus; • dvasinėje srityje įteisina ideologijų pliuralizmą (arba atvirkščiai gali įtvirtinti vieną ideologiją). Kitas išskyrimas: ◦ svarbiausi visuomeniniai santykiai( nulemiantys valstybės politinę, konstitucinę sandarą, individo ir valstybės sant, kt); ◦ valdžios santykiai: ▪ valdžios institucijos santykiai ( valstybės aparato struktūra, institucijų formavimas, tarpusavio santykiai; ▪ savivaldos mechanizmo nustatymas, formavimo pagrindai. Taigi dalykas yra valstybinės valdžios organizavimo ir įgyvendinimo santykiai - apibrėžia valdžių teisinę padėtį ir sudarymo tvarką, kompetenciją, jų santykių pagrindus.(Tiesioginės ir atstovaujamoji demokratija, valdžios galių ribojimas konstitucija, valdžios tarnavimas žmonėms, valdžių padalijimas, valdymo forma ir politini rėžimas – Lietuvos valstybės organizacijos pagrindas). Nustato valdžios galių ribas pačioje valdžios sistemoje ir jų santykiuose su asmeniu. Nustato asmens ir valstybės santykių pagrindus (asmens teisinio statuso pagrindus). Teisinio reguliavimo metodas – sistema teisinių būdų, kuriais teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius (metodą atskleidžia toje srityje reguliavimo būdai: įgaliojimo, leidimo, draudimo, įpareigojimo). • KT normose įtvirtinami įvairių valstybės valdžios institucijų įgaliojimai (pvz LR Vyriausybė tvarko krašto reikalus, saugo LR teritorijos neliečiamybę, vykdo įstatymus ir kt). • taikomas ir įpareigojimas (pvz referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 d privalo pasirašyti ir paskelbti Prezidentas). • draudimas ( pvz draudžiama žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes); • leidimas – nei įpareigoja, nei draudžia, leidžia pasirinkti (pvz sesijos metu ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių gali pateikti interpeliaciją Ministrui pirmininkui ar ministrams). Atsižvelgiant į naudojamų teisinio poveikio būdų derinius, yra išskiriami 2 teisinio reguliavimo metodai: imperatyvus - būdingas griežtas privalomumas, teisinio santykio dalyvių tarpusavio santykiai grindžiami subordinacija, neturi pasirinkimo laisvės, privalo elgtis kaip nustatyta teisės normų: dispozityvus- būdingas teisinių santykių dalyvių lygybės pripažinimas, savarankiškumas, galimybė pasirinkti tam tikrą elgesio modelį. KT-e taikomų reguliavimo būdų analizė leidžia teigti, kad vyrauja čia imperatyvinio pobūdžio reguliavimas. KT normos nustato tam tikrus įpareigojimus, draudimus ar suteikia tam tikrus įgaliojimus, kuriuos reikia įgyvendinti. Šis reguliavimas ypač svarbus žmogaus ir valstybės santykių srityje, kadangi būtina tiksliai apibrėžti valstybės galių ribas, nustatyti asmens teisių ir laisvių įgyvendinimo mechanizmą. Tuo tarpu dispozityvinių normų KT –e yra mažiau. Literatūra: Lietuvos Konstitucinė teisė (vadovėlis). Lietuvos Konstitucinės teisės įvadas / S.Vidrinskienė Alternatyvioji Konstitucinė teisė / A.Šileikis. 2 klausimas. KT normos. KT normų sąvoka. KT KT normų funkcijos. KT klasifikavimo kriterijai. KT normų struktūriniai ypatumai. KT normų realizavimas. KT normų efektyvumas. Norma (N) – tai valstybės priimta ir sankcionuota elgesio taisyklė. T norma (tame tarpe ir KT-ės norma) tarsi tam tikrų organizacinių struktūrų (hipotezė, dispozicija ir sankcija). KT-ėje – sankcijos problema. Ją lemia KT-ės specifika. KT-ės ir normos neturi (dažnai) sankcijų. Sankcija numatyta kitoje T-ės šakoje. KT-ei būdingos atstatomosios sankcijos (vyriausybės paleidimas). Dėl sankcijos – diskutuotina. Klasifikacija. Bet kuri mokslinė klasifikacija kelia porą uždavinių: teorinė ir praktinė klasifikacijos reikšmė. Mokslinė klasifikacija leidžia tyrinėtojams išsiaiškinti veikimo dėsningumus, normų tobulinimo kryptis, tai leidžia efektyviai reguliuoti visuomeninius santykius, žinant normų specifiką, praktikoje lengviau jas realizuoti, kaip efektyviai taikyti. Klasifikacijai būdingos ir subjektyvaus požiūrio problemos – (KT normų suskirstymas) lemia, ir kriterijai. Materialiniai ir teisiniai kriterijai. Materialinių kriterijų pagrindas – objektyviai egzistuojantys visuomeniniai santykiai, reguliuojamus KT-ės. Teisiniai kriterijai: T-ės normos ryšys su teisiniu santykiu: nustato tam tikrus teisinio reguliavimo principus. Jos nesuteikia teisinių santykių dalyviams teisių ir pareigų. Kitos normos suteikia dalyviams konkrečias teises ir pareigas. KT-ės normos: bendrosios ir konkrečiosios. Bendrosios: 1. Normos principai (randami konstitucijos tekste) 2. Definityvinės (aprašomosios). Bendrosios normos siejamos su teisiniu santykiu ne tiesiogiai, o per konkrečias normas. Konkrečiosios. Normos formuluoja dalyvių teises ir pareigas. Kolektyvinės nustato kompetenciją, o individualios subjektams nustato teisinį subjektiškumą. Individualios subjektams įtvirtina politinį teisinį subjektiškumą (ne labai, nes akcentuojamas politinio teisinio reguliavimo aspektas, nors jis ir būdingas KT-ei). Normas galima skirstyti į: 1. materialines 2. procesines. Šis skirstymas dabar naudojamas. Materialinės T-ės normos suteikia teisinių santykių dalyviams konkrečias teises ir pareigas, o procesinės numato materialinių KT-ės normų įgyvendinimo tvarką. Procesinės normos organiškai susiję su materialinėmis normomis, nes nuo procesinių normų tikslaus formulavimo priklauso materialinių normų įgyvendinimas. Kita klasifikacija pagal teisinių santykių reguliavimo pobūdį: 1) įsipareigojančios; 2) draudžiančios; 3) įgalinančios. Konstitucija, KT-ės normos įgalina piliečius pasirinkti tam tikrą elgesį, jungtis į partijas ir t.t. Įpareigojančios normos, įtvirtinančios atskirų KT-ės subjektų elgesį. Pvz., konstitucija įpareigoja atsistatydinti Vyriausybę. Draudžiančios – draudžia tam tikrą elgesį. T normos gali būti skirstomos pagal teisinę galią. Ji priklauso nuo to, kokia institucija priėmė teisės normą (Seimo, Vyriausybės, Ministerijų, Departamentų), ir kokiam akte įtvirtinta (teisės normos forma) (Įstatyme, poįstatyminiame akte). KT-ės normas galima skirstyti pagal veikimą teritorijoje.: 1. veikiančios visoje valstybėje (pvz. Unitarinėj valstybėj gali būti veikiančios konkrečiai teritorijai ir veikiančios konkretiems asmenims; 2. veikiančios dalyje valstybės (federalinėje valstybėje – federalinis ir federalinių subjektų). Pagal apibrėžtumo laipsnį: 1. imperatyvinės 2. dispozityvinės (leidžiama veikimo laisvė) Pagal galiojimo laiką: 1. laikinos (veikia tam tikrą laiką); 2. nuolatinės (veikia tol, kol bus pakeistos). Pagal funkcinę paskirtį: 1. reguliuojančios (beveik visos reguliuoja visuomeninius santykius) 2. apsaugančios – dažnai išreikštos draudimais (negalima žmogaus teisių varžyti ir teikti jam privilegijas dėl jo lyties, rasės, tarnybos ir kt.) Asmenų atžvilgiu: 1. visų asmenų; 2. atskirų asmenų (dėl pabėgėlio statuso, dėl studentų diskreditavimo, dėl užsieniečių padėties). KT-ės NORMŲ REALIZAVIMAS, EFEKTYVUMO PROBLEMOS T-ės normos realizuojamos: 1 jų laikantis; 2 jas vykdant; 3 naudojantis 4 taikant. Pagal pirmus tris realizavimo būdus, toks realizavimas gali neturėti valdingo pobūdžio. Realizavimo metu pereiname į faktinius veiksmus, šių santykių dalyvių elgesį. Svarbu – teisės taikymo aktai, kuriuose išreiškiami valdingi įgalinimai (imperatyvas) Valdingumas = KT-ės normų valdingumas + papildomos valdžios organų taikymo valdingumas. T-ės normų reguliavimas ir realizavimas priklauso nuo: 1. teisės organų; 2. teisės psichologijos; 3. teisės kultūros. Efektyvumo problemos. Teisinio reguliavimo efektyvumas – tai santykis tarp tų tikslų, kurių siekia įstatymų leidėjas priimdamas teisės normas ir to rezultato, kuris gaunamas, įgyvendinant teisės normas. Efektyvumas priklauso: 1. nuo pačios teisės normos efektyvumo: a) turi būti nepriekaištinga; b) suprantama ir logiškai išdėstyta; c) ekonomiškai pagrįsta. 1. nuo teisinės normos įgyvendinimo (realizavimo): a) turi būti visuomenei priimtina; b) priklauso nuo kultūros lygio, mentaliteto, politinių jėgų, lėšų, skirtų tam tikroms programoms įgyvendinti. (klausimas paruoštas remiantis konspektais ir LKT vadovėliu) 3klausimas. Konstitucinės teisės sistema. Konstitucinės teisės institutai, jų klasifikavimo kriterijai. Konstituciniai principai. Teisės sistema – tai objektyviosios teisės vidinė sandara, išreiškianti teisės normų suderinamumą ir jų skirstymą į šakas, pošakius, institutus ar poinstitučius. Teisės šaka – tai savarankiška teisės sistemos dalis, kuri jungia teisės normas, reguliuojančias tam tikros srities visuomeninius santykius. KT institutas – tai visuma (grupė ) teisės normų, reguliuojančių vienarūšius ar giminingus visuomeninius santykius ir sudarančių konstitucinės teisės šakos dalį. Klasifikavimo kriterijai: konstitucinės teisės normos į teisės institutus jungiamos atsižvelgiant į jų reguliuojamus tam tikrus, tarpusavyje tiesiogiai susijusius, santykius. Taigi normos į institutus jungiamos pagal jų reguliavimo objektą. Tokį jungimą lemia ir objektyvios aplinkybės ( t.y. normų reguliuojami santykiai ), ir mokslininkų – tokio klasifikavimo autorių – požiūris. Kartu konstitucinės teisės institutą sudarančios teisės normos turi tam tikrų specifinių požymių, kurie leidžia jas atriboti nuo kitų konstitucinės teisės normų. Konstitucinėje teisėje jos sudaro atskiras, santykiškai savarankiškas teisės normų grupes. Pavyzdžiui, atskira konstitucinės teisės normų grupė yra normos, reguliuojančios pilietybės santykius ( pilietybės įgyjimą, pilietybės netekimą, vaikų pilietybę ). Taip pat atskira teisės normų grupė yra ir normos, reguliuojančios valstybės vadovo teisinę padėtį ( prezidento rinkimų tvarką, jo įgaliojimus, įgaliojimų nutrūkimą ) ir normos, nustatančios užsieniečių teisinę padėtį, bei kitos. Konstitucinės teisės institutai skirstomi į paprastuosius ir sudėtinius ( kompleksinius ). Paprastieji institutai neskirstomi į jokius atskirus poinstitučius, pvz: pilietybės institutas, rinkimų teisės institutas ir t.t. Sudėtiniai institutai susideda iš kelių poinstitučių, pvz: Lietuvos Respublikos ekonominės ir politinės sistemos konstitucinių pagrindų institutas; Lietuvos valstybės formos institutas; vietos savivaldos ir vietinio valdymo konstitucinių pagrindų institutas. Taip pat sudėtinio instituto pavyzdžiu galėtume laikyti žmogaus teisių ir laisvių institutą, kurį sudaro pilietinių (asmeninių), politinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių ir laisvių poinstitučiai LR konstitucinėje teisėje galima išskirti žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių; LR pilietybės; užsieniečių teisinės padėties Lietuvoje; prieglobsčio teisės; LR rinkimų teisės; LR Seimo; įstatymų leidybos; Valstybės kontrolės; Seimo kontrolierių; Reikia pažymėti, kad vienų valstybių konstitucinėje teisėje gali nebūti institutų, kuriuos rasime kitų šalių konstitucinėje teisėje. Antai respublikose nerasime monarchinei valdymo formai būdingų institutų ir priešingai. Konstituciniai principai Žodis principas kilęs iš lotyniško žodžio principium ir reiškia pradžią, pagrindą. Jeigu principai apskritai suvokiami kaip tam tikro reiškinio pamatinės nuostatos, fundamentalūs pradai, tai teisės principai yra teisės sistemos pamatinės nuostatos, kuriomis grindžiamas teisinis reguliavimas ir teisinė praktika, bendrasis ir individualusis teisinis reguliavimas bei teisės realizavimas. Konstituciniai principai – tai konstitucijoje įtvirtinti bendrieji teisės principai (pagrindinės nuostatos), kurie lemia tiek konstitucinės teisės, tiek kitų teisės šakų raidą. Dauguma bendrųjų teisės principų yra aiškiai apibrėžti ir tiesiogiai įtvirtinti LR Konstitucijos normose, tačiau yra ir tokių principų, kurie tiesiogiai nedeklaruojami, tačiau išplaukia iš bendrosios Konstitucijos normų prasmės. Apibudinant teisės principų funkcijas teisės sistemos atžvilgiu, papras­tai nurodomas jų pozityvus, „organizuojantis" poveikis teisės sistemai: teisės principai yra tarsi „iš viršaus užkraunami" ant teisės normų ir tokiu būdu užtikrina, kad teisės normos sudarys vieningą visumą ir kad vienose tam tikrų normų veikimas bus apribotas, užtat jis galės būti išplėstas į kitas sritis; taigi teisės principai lemia teisės normų turinį ir jų taikymą. Būtent tai turima galvoje, kai sakoma, kad teisės principai kreipia teisės sistemos, teisinio reglamentavimo ar atskirų teisės institutų turinj. Teisės principai užtikrina teisės sistemos darną, jos elementų neprieštaringumą Teisės principai, be „organizuojančios" funkcijos, atlieka ir kitą svar­bia funkciją. Jie yra svarbus kriterijus, leidžiantis patikrinti, ar teises aktai arba pareigūnų veikla nenukrypsta nuo tam tikrų teisinių standartų, Toks nukrypimas visuomet yra teisinio reguliavimo nenuoseklumo, prieštarin­gumo požymis ir duoda pagrindą kritikuoti tam tikrus teisės aktus ar pareigūnų veiklą, kartais - net visą teisinę sistemą, Taigi teisės principuose slypi teisinio reguliavimo kritikos potencija, Principų žinojimas leidžia vertinti teisę, ne tik ją pažinti. Konstituciniai principai, juos lyginant su kitais teisės principais, yra ypatingi. Konstituciniais principais grindžiami visi teisinio teksto elementai, visa teisės sistema. Jei teisės norma neatitinka kurio nors konstitucinio principo, sakoma ne tik kad ji prieštarauja šiam principui, bet ir kad ji yra antikonstitucinė. Taigi konstituciniai principai legalizuoja ir legitimuoja teisės aktuose nustatytą reguliavimą, visus teisinius sprendimus, t.y. leidžia juos vertinti kaip teisėtus ir teisingus bei drauge daro juos teisėtus. Ir priešingai: prieštaravimas konstituciniams principams teisinį reguliavimą delegitimuoja ir anuliuoja – jis nėra laikomas teisėtu ir teisingu, gali būti net pripažįstamas neturinčiu teisinės galios. Konstituciniams principams gali prieštarauti ir teisinė praktika, kon­krečių asmenų teisiškai reikšmingi veiksmai ar neveikimas. „Klasikinis" pavyzdys čia galėtų būti vadinamosios Mirandos taisyklės nustatymas. Taigi konstituciniai principai yra ypatingi tuo, kad dėl jų aukštesnės, lyginant su kitais teisės principais, teisinės galios konkurencija tarp kon­stitucinių ir kitų teises principų logikos požiūriu yra negalima, Įstatymų leidėjas gali formuluoti principus, kuriais grindžiamas konkretus įstaty­mas, bet jie negali pažeisti konstitucinių principų (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d nutarimas). Jeigu teises principai apskritai užtikrina teises sistemos darną, tai dėl konstitucinių principų teises sistemos darna įgauna apibrėžtą kryptį. Galima išskirti tokius bendruosius teisės principus, kuriuos skelbia LR Konstitucija: 1. tautos suvereniteto principas, įtvirtintas K 3 straipsnyje, kur sakoma: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso tautai.“ 2. demokratiškumo arba demokratinės valstybės, principas. Jis išvedamas iš K 1 str. Nuostatos ir 4 str nuostatos. 3. prigimtinės teisės principas, įtvirtintas K 18 str. , kur teigiama, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. 4. lygybės arba lygiateisiškumo, principas. Jo esmė – įstatymui ir teismui yra visi lygūs, niekam nėra jokių privilegijų. K 29 str. 5. žmoniškumo principas, reiškiantis, kad su kiekvienu žmogumi turi būti humaniškai elgiamasi: negalima žmogaus kankinti, žeminti, žaloti, žeminti jo orumo, žiauriai su juo elgtis. 6. teisėtumo principas. Jis reiškia, kad kiekvienas žmogus įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis LR K ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. 7. Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas K 7 str.1d Ir 110 str. 1d teisės į teisminę gynybą, arba teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo, principas. K 30str 1 d. nurodoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tai reiškia, kad kiekvienas Lietuvos teritorijoje esantis asmuo turi teisę į teisminę gynybą nuo kėsinimosi į gyvybę ir sveikatą, asmeninę laisvę, nuosavybę, garbę ir orumą, kitas Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų jam garantuotas teises ir laisves, taip pat teisminę gynybą nuo valstybės valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šią konstitucinę teisę asmuo gali įgyvendinti tiesiogiai, remdamasis Konstitucija; 1. reiškia, kad asmuo laiko­mas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nėra pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucijos 3l4r. ld.); 2. konstitucinis valdžios galių ribojimas - šis principas reiškia, kad valdžios galias riboja Konstitucija (Konstitucijos 5 str. 2 d.); 3. valdžių padalijimo (atskyrimo)" principas. Šio principo Kon­stitucija tiesiogiai nedeklaruoja, tačiau jo pagrindą sudaro Konstitu­cijos 5 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, tesimas. Šis principas netiesiogiai įtvirtintas kituose Konstitucijos straipsniuose nustatančiuose šių valstybės valdžios institucijų kompetenciją ir tarpusavio santykius; Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismas. Šis prin­cipas įtvirtintas Konstitucijos 109 straipsnio pirmojoje dalyje ir yra tiesiogiai susijęs su valdžių padalijimo principu. Jis reiškia, kad tei­singumo vykdymas yra išskirtinė teismo valdžios funkcija, jokia kita valstybės valdžios institucija negali įgyvendinti šios funkcijos ir kištis į teismų darbą. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepri­klausomi ir klauso tik įstatymo. Teisingumo, kaip teismo funkcijos, turinį sudaro teismų veikla sprendžiant ginčus dėl teisės, atsirandan­čius dėl įvairių konfliktų visuomenėje. Teismai šiuos ginčus spren­džia nagrinėdami baudžiamąsias, administracines ir civilines bylas, griežtai laikydamiesi įstatyme nustatytos teismo proceso tvarkos. Konstitucijoje yra įtvirtinti ir kiti teisės principai, pavyzdžiui, dvigubos pilietybės negalimumo principas, kuris reiškia, kad, išsky­rus įstatymo numatytus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (12 str, 2 d,); Seimo nario ne­liečiamumo principas (62 str, 1 d.), Lietuvos Respublikos Prezidento asmens neliečiamumo principas (86 str. 1 &), teisėjų depolitizacijos principas (113 str, 2 d.) ir kiti. 4 klausimas. Konstituciniai teisiniai santykiai (KTS). KTS sąvoka. KTS struktūra. Konstitucinės teisės subjektai. KTS klasifikavimo kriterijai. KTS atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai. Konstituciniai teisiniai santykiai – tai konstitucinės teisės normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai. Jų dalyviai turi tam tikras subjektines teises ir teisines pareigas. Šie santykiai yra viena iš teisinių santykių rūšių. Šiuolaikinėje teisinėje literatūroje “vyrauja dvejopa teisinių santykių samprata. Vieni teisininkai teigia, kad teisiniai santykiai yra teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kiti tvirtina, kad teisiniai santykiai yra ypatingos rūšies visuomeniniai santykiai, t. y. visuomeninio santykio teisinė forma” (pagal P. Leoną “Teisės enciklopedija”). Kokiu aspektu bevertintume šį teisinį reiškinį, regime, kad teisinis santykis – tai tam tikrų subjektų teisinis ryšys. KTS, būdami viena iš teisės reguliuojamų santykių rūšių, turi bendrų visiems teisiniams santykiams požymių. Šie santykiai turi ir tam tikrų ypatumų. Konstituciniams santykiams būdingi ir bendri visiems teisiniams santykiams požymiai: šie santykiai atsiranda teisės normų pagrindu, jie yra faktinio visuomeninio santykio teisinė išraiška; teisiniai santykiai yra šių santykių dalyvių teisės normų pagrindu atsiradę ryšiai: tai teisiniai ryšiai tarp konkrečių subjektų; tai sąmoningi, valios santykiai, pagaliau, teisinio santykio dalyvių subjektinės teisės ir teisinės pareigos įgyvendinimas yra garantuotas valstybės prievarta. Kuo KTS išsiskiria iš kitų teisinių santykių? Tuos skirtumus geriausiai galima pastebėti nagrinėjant šių santykių elementus: subjektus, turinį bei objektą, taip pat ir santykių sukūrimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindus. KTS atsiranda įgyvendinant konstitucinės teisės normas, nustatančias valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir įgyvendinimą, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus. Teisinių santykių subjektai yra šių santykių dalyviai. Jiems teisės normomis nustatomos subjektinės teisės ir teisinės pareigos. Teisės teorijoje nurodoma, kad teisinių santykių subjektai yra asmenys, kurie pagal įstatymą yra veiksnūs ir teisnūs. Teisnumas – asmens gebėjimas turėti teises ir pareigas, o veiksnumas – galėjimas savo veiksmais įgyvendinti jam priklausančias teises ir pareigas. Veiksnūs asmenys ne tik įgyja teises ar susikuria pareigas, bet ir atsako už padarytus teisės pažeidimus. Teisinių santykių subjektai gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Fizinio asmens teisnumas daugeliu atvejų atsiranda žmogui gimus, o veiksnumo atsiradimo momentas siejamas su tam tikrų reikalavimų atitikimu (pvz.: civilinėje teisėje pilietis yra visa apimtimi veiksnus sulaukęs pilnametystės). Juridinių asmenų teisnumas ir veiksnumas sutampa. Juridinis asmuo tampa veiksnus nuo jo įstatų patvirtinimo ar tam tikrai valstybės institucijai priėmus nutarimą jį įsteigti. Tais atvejais, kai juridinio asmens įstatai turi būti įregistruoti, juridinio asmens teisnumo ir veiksnumo atsiradimas siejamas su įstatų įregistravimu. KTS dalyviai yra labai įvairūs asmenys, kuriems konstitucinės teisės normos suteikia galimybę įgyvendinti konstitucines teises bei vykdyti konstitucines pareigas. Privatinėje teisėje civilinių santykių subjektai skirstomi į fizinius ir juridinius asmenis. KTS dalyvius klasifikuoti yra žymiai sudėtingiau, nes jie vieni nuo kitų skiriasi ne pagal vieną požymį. Lietuvos konstitucinio teisinio reguliavimo pagrindu susiklosčiusių konstitucinių teisinių santykių subjektai yra: 1. Fiziniai asmenys. Tai Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai (užsienio valstybių piliečiai, asmenys be pilietybės), taip pat asmenys su dviguba pilietybe. Jie turi tam tikras konstitucinės teisės normų nustatytas teises ir pareigas (įvairių subjektų kategorijų teisės ir pareigos nėra vienodos). Subjektais gali būti ir tam tikros fizinių asmenų grupės (antai 300 000 piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali reikalauti, kad būtų skelbiamas referendumas; 50 000 piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą; priklausantys tautinėms bendrijoms piliečiai turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius ir pan.). 2. Socialinės bendrijos. Tai Tauta, kuriai priklauso suverenitetas, kuri aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, taip pat administracinių teritorinių vienetų gyventojai – Lietuvos Respublikos piliečiai, dalyvaujantys renkant savivaldos institucijas. 3. Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublika). 4. Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, teismai bei kitos valstybės valdžios institucijos. 5. Vietos savivaldos institucijos. 6. Visuomeninės organizacijos ir susivienijimai (politinės partijos ir politinės organizacijos, visuomeninės organizacijos, profesinės sąjungos, religinės bendrijos ir kt.). 7. Atstovaujamųjų institucijų deputatai (Seimo nariai, savivaldybių tarybų nariai). Šie KTS subjektai yra būdingi ne tik Lietuvai, bet ir daugeliui valstybių. Tiesa, kai kuriose iš jų gali būti specifinių, tik tai valstybei būdingų, KTS subjektų (pvz.: federacinėje valstybėje – tai federacijos subjektai; šalyse, kurių konstitucijose įtvirtinta atskirų šalies dalių autonomija – autonominiai vienetai; ir t. t.). Teisinėje literatūroje dominuoja požiūris, kad teisinių santykių objektas – tai įvairios materialinės ir nematerialinės vertybės, dėl kurių kyla teisiniai santykiai. KTS objektas – socialinės vertybės. Jos yra įtvirtintos Konstitucijoje ir kituose konstitucinės teisės šaltiniuose. Tai tokios vertybės, kaip prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, Tautos ir valstybės suverenitetas, demokratija, politinis pliuralizmas ir daugiapartiškumas ir kt. Teisinių santykių turinį atskleidžia teisinių santykių dalyvių subjektinės teisės ir teisinės pareigos. Subjektinė teisė – tai galimybė atlikti tam tikrus veiksmus ar reikalauti, kad kiti juos atliktų ar neatliktų, o teisinė pareiga – tai teisinio santykio dalyvio privalomas elgesys, kuriuo užtikrinama kito teisinio santykio dalyvio subjektinė teisė. Teisiniuose santykiuose subjektinę teisę ir teisinę pareigą įgyvendina šių santykių subjektai. KTS – e dalyvauja fiziniai asmenys, socialinės bendrijos, valstybė, valstybės valdžios institucijos, savivaldos institucijos, visuomeninės organizacijos ir t. t. Šiuose santykiuose įgyvendinamos įvairios konstitucinės teisės normų įtvirtintos šių subjektų teisės ir pareigos. Antai Seimas, įgyvendindamas savo kompetenciją, leidžia įstatymus, steigia įstatymo nustatytas valstybės institucijas, skiria ir atleidžia jų vadovus ir t. t. Konstitucinės teisės normos, sureguliuodamos tam tikrus santykius, kurių subjektai turi subjektines teises ir teisines pareigas, dar nesukuria konkretaus konstitucinio teisinio santykio. Norint šį santykį sukurti, pakeisti ar panaikinti, reikia teisinio (juridinio) fakto. Kitaip sakant, turi būti tam tikra jungiamoji grandis tarp konstitucinės teisės normos ir konstitucinio teisinio santykio. Teisiniai (juridiniai) faktai – tai tam tikri konkretaus gyvenimo faktai (aplinkybės), su kurių buvimu teisės normos sieja konkrečių teisinių santykių sukūrimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Neretai konstitucinės teisės normos numato, jog sukurti, pakeisti ar panaikinti teisinį santykį galima tik remiantis keliais teisiniais faktais. Pvz.: teisiniams santykiams, kuriais įgyvendinama asmens teisė rinkti, atsirasti asmuo turi būti Lietuvos valstybės pilietis. Jis turi būti sulaukęs tam tikro amžiaus. Turi būti paskirti rinkimai į tam tikrą valstybės valdžios instituciją (pvz.: Seimą), sudarytos rinkimų apygardos, apylinkių rinkėjų sąrašai ir t. t. KTS galima įvairiai klasifikuoti. Vienas iš galimų klasifikavimo kriterijų – KTS reguliuojančios normos. Antai remiantis materialiosios teisės normomis, atsiranda materialieji, o pagal proceso normas – procesiniai teisiniai santykiai. Jeigu klasifikuojant bus atsižvelgiama į normų privalomumą, tai iš dispozicinių normų kyla koordinaciniai, o iš imperatyviųjų normų – subordinaciniai teisiniai santykiai. Konstitucinėje teisėje dominuoja subordinaciniai teisiniai santykiai. Atsižvelgus į teisinių santykių reguliacines ar apsaugines normas, logiška šiuos santykius skirstyti į reguliacinius ir apsauginius. Jei pripažįstama konstitucinės teisės normas skirstyti į bendrąsias ir konkrečiąsias, tai KTS galima skirstyti į bendruosius ir konkrečiuosius (bendrieji santykiai atsiranda bendriausio pobūdžio teisės normų pagrindu, konkrečiosios teisės normos pagrindu atsiranda konkretieji santykiai. Šių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos yra tiksliai apibrėžtos. Antai LR Konstitucijos 71 str. 1 d. nustatyta, kad Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per 10 dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti. Šios normos pagrindu atsiradusiuose santykiuose dalyvauja konkretūs subjektai, turintys labai konkrečias teises ir pareigas). Pagal teisių ir pareigų pasiskirstymą KTS gali būti paprastieji (vienas subjektas turi teisę, o kitas – pareigą) bei sudėtingieji (kai abu santykių subjektai turi ir teises, ir pareigas). Pagal teisinių santykių subjektų pareigas galima skirti aktyviuosius (kurių dalyviai turi atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus) ir pasyviuosius (kurių dalyviai privalo neatlikti tam tikrų veiksmų) teisinius santykius. Apibūdinant KTS, paprastai pabrėžiama keletas specifinių jų bruožų. Pirmiausia pažymima, kad KTS atsiranda konstitucinės teisės normų, tarp kurių savo reikšme išsiskiria LR Konstitucijos įtvirtintos normos, pagrindu. KTS sritį apibrėžia konstitucinės teisės reguliavimo objektas. Tai valstybės organizacijos, viešosios valdžios (iš esmės – valstybinės) organizavimo ir įgyvendinimo, asmens ir valstybės tarpusavio svarbiausi santykiai. KTS objektas – svarbiausios socialinės vertybės – asmens teisės ir laisvės, Tautos ir valstybės suverenitetas, demokratija, politinis pliuralizmas ir daugiapartiškumas ir kt. Daugelis KTS yra susiję su šalies politinės sistemos funkcionavimo pagrindais. KTS turinys atskleidžia šių santykių subjekto teises ir pareigas (asmens teisinis statusas, valstybės valdžios ir savivaldos institucijų kompetencija lemia konkrečių KTS turinį). KTS išsiskiria savo subjektais: tai Lietuvos valstybė, Tauta, valstybės valdžios institucijos, vietos savivaldos institucijos, piliečiai ir kt.). Konstitucinės teisinės normos neretai įgyvendinamos ne izoliuotai, bet kartu su konstitucinį reguliavimą detalizuojančiomis normomis. Antai įgyvendinant normas, reguliuojančias Seimo rinkimų tvarką, remdamasis Konstitucijos 55 str. 3 dalimi, Seimas priima Seimo narių rinkimų tvarką nustatantį įstatymą. Vadovaujantis šiuo įstatymu, organizuojami rinkimai. Pažeidus rinkimų įstatymą, gali atsirasti baudžiamosios ar administracinės atsakomybės santykiai. Šioje sąsajoje visos grandys svarbios. Užtikrinant konstitucinių teisės normų įgyvendinimą, ypač svarbu teisinė apsauga, t. y. tam tikrų valstybės poveikio priemonių taikymas. (parengta pagal : “Lietuvos konstitucinė teisė” Toma Birmontienė ir kiti autoriai) KTS būdingi tokie bendrieji požymiai: 1. Konstitucinis teisinis santykis, kaip ir kiekvienas teisinis santykis, yra visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektinių teisių ir pareigų; 2. KTS atsiranda teisės normų pagrindu. Teisės normos nustato šių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo sąlygas; 3. KTS padeda įgyvendinti teisės normų reikalavimus. Konstitucinės teisės normos nustato bendrojo pobūdžio (abstrakčias, nekonkrečias) juridines teises ir pareigas, abstrakčius santykius. Atsiradus tam tikram teisiniam faktui, šis santykis iš abstraktaus virsta konkrečiu teisiniu santykiu. Esant konkretiems teisiniams santykiams, konstitucinės teisės normos bendrieji reikalavimai tampa individualūs, teisinių santykių dalyviai įgyja konkrečių juridinių teisių ir pareigų; 4. KTS – tai teisinis visuomeninių santykių dalyvių ryšys. Jis pasireiškia tuo, kad visuomeninių santykių dalyviai turi abipusių subjektinių teisių ir teisinių pareigų. Vienas teisinių santykių dalyvis turi teisę reikalauti, o kitas – pareigą įvykdyti tą reikalavimą. Šios subjektinės teisės ir pareigos sudaro teisinių santykių turinį; 5. KTS yra sąmoningi, valiniai. Šių santykių dalyvių veiksmams būtini du aspektai: valinis ir intelektinis. Intelektinis aspektas reiškia, kad teisinių santykių dalyviai suvokia elgesio taisyklę, valinis reiškia tai, jog teisinių santykių pobūdis ir teisės normų įgyvendinimas priklauso nuo konkretaus subjekto valios; 6. KTS dalyvių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimas užtikrinamas galima valstybės prievarta. Specifinius KTS bruožus, iš kurių konstitucinius teisinius santykius galima atskirti nuo kitų teisinių santykių, lemia teisinio reguliavimo dalyko, metodo ir konstitucinės teisės subjektų ypatumai. Konstitucinės teisės doktrinoje pripažįstama, kad visiems KTS subjektams būdingas dar vienas požymis – politinis teisnumas, kuris reiškia, kad konstitucinės teisės normos suteikia bendrą galimybę visiems konstitucinės teisės subjektams tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvauti įgyvendinant politinę valdžią (valdant valstybę). Neatsitiktinai kai kurie autoriai teigia, kad KTS – tai “ specifinė daugelio politinių santykių teisinė forma “. Konstitucinės subjektinės teisės turinį sudaro konstitucinės teisės subjekto turimų teisinių elgesio galimybių (teisinių galių) suma: 1. galimybė turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą; 2. galimybė reikalauti iš kitų asmenų tam tikro elgesio; 3. galimybė imtis teisėsaugos priemonių apsaugoti ar ginti savo subjektinę teisę. Ši galimybė apima tiek teisę kreiptis į kompetentingą instituciją, kad ši apsaugotų ar apgintų pažeistas teisines elgesio galimybes, tiek galimybę pačiam teisės subjektui imtis priemonių apsaugoti ar apginti savo pažeistą teisę. KTS atsirasti reikia tam tikrų sąlygų: ◦ būtina konstitucinės teisės norma; ◦ teisinių santykių dalyviai turi turėti konstitucinio teisinio subjektiškumo požymių; ◦ būtinas teisinis faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktu. Nei konstitucinės teisės norma, nei subjektiškumo požymiai konkretaus teisinio santykio nesukuria. Kad jis atsirastų, reikia teisinio faktinio pagrindo (teisinio fakto). Teisinis faktas – tai konstitucinės teisės normos ir konkretaus teisinio santykio jungiamoji grandis. Teisiniai faktai – tai konkrečios gyvenimo aplinkybės, su kuriomis teisės norma sieja konkrečių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. KTS atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia esant konstitucinės teisės normos hipotezėje nurodytoms aplinkybėms. Juridiniai faktai sukelia trejopų teisinių padarinių: teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą. Pagal juos juridiniai faktai skirstomi į: 1) teisinius santykius sukuriančius; 2) teisinius santykius pakeičiančius; 3) teisinius santykius panaikinančius. Juridinių faktų turinys labai įvairus. Pagal turinį jie klasifikuojami į kelias grupes. Atsižvelgiant į teisinių santykių subjektų valią teisiniai faktai skirstomi į įvykius ir veikas. Įvykiai atsiranda be teisinių santykių subjekto valios. Veikos yra tokie juridiniai faktai, kurie atsiranda tik teisinio santykio subjekto valia ir yra jos išorinė išraiška. Tai gali būti veiksmai (teigiami teisiniai faktai) ir neveikimas (neigiami teisiniai faktai). Veikos gali būti teisėtos ir neteisėtos. Teisėtos veikos neprieštarauja konstitucinės teisės normoms. Pagal tikslą tai gali būti individualūs teisiniai aktai ir teisiniai poelgiai. Individualūs teisiniai aktai – tai veikos, kurias subjektai padaro turėdami tikslą sukurti, pakeisti ar panaikinti teisinį santykį. Teisiniai poelgiai yra veikos, kurių pagrindu atsiranda teisiniai padariniai, tačiau subjektai specialiai jų nesiekia (pvz.: literatūros ir meno kūrinių sukūrimas). Neteisėtos veikos – tai įvairūs konstitucinės teisės pažeidimai, už kuriuos konstitucinės teisės normos numato teisinio poveikio priemones. Už tam tikrus konstitucinės teisės normų pažeidimus konstitucinės teisės subjektai gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Juridinio fakto funkciją tam tikrais atvejais atlieka ir bendrieji teisiniai santykiai – teisinės būsenos (pvz., pilietybė, santuoka ir kt.). Kai kuriems KTS atsirasti ar pasibaigti reikia kelių teisinių faktų. Tai vadinamosios juridinių faktų sudėtys. KTS pasikeičia: 1. Pasikeitus teisinių santykių turiniui (teisinių santykių subjektų valia; kompetentingos institucijos sprendimu arba automatiškai, pvz., pasibaigus nustatytam terminui); 2. Pasikeitus teisinių santykių subjektui; 3. Pasikeitus teisinių santykių objektui. (papildyta pagal Elena Vaitkienė ir Saulė Vidrinskaitė “Lietuvos konstitucinės teisės įvadas”) II TEMA. KONSTITUCINĖS TEISĖS MOKSLAS 1.KT mokslo sąvoka ir dalykas Teisės mokslai priskiriami prie socialinių mokslų.Visus teisės mokslus sieja bendras objektas – teisė, teisinių reiškinių dėsningumai. KTM yra viena iš teisės mokslų sričių, apibūdinamų kaip įvairių idėjų, pažiūrų, koncepcijų ar teorijų, aiškinančių konstitucinę teisinę tikrovę, visuma. (siauruoju požiūriu tai mokslas tiriantis KT kaip savarankišką teisės sistemą ).Kalbėdami apie KT kaip mokslo šaką, turime omeny materialiąją , o ne formaliąją KT.Formalioji KT vienoje valstybėje gali būti, o kitoje gali ir nebūti, pvz. Didžioji Britanija. Konstitucinių teisinių tyrinėjimų tikslas – atskleisti konstitucinių teisinių idėjų, teisės normų bei konstitucinės teisinės praktikos esmę, vystymosi dėsningumus ir ypatumus, raidos tendencijas. KTM dalykas (objektas) visų pirma pati konstitucinė teisė (kaip teisės sritis). KTM dalykas yra platesnis nei KT, nes KTM nagrinėja tokias problemas kaip KT normų atsiradimo priežastys, jų veiksmingumas, K-jos samprata, K-jų ir konstitucingumo istorija, KT šaltiniai, konstituciniai teisiniai santykiai, KT normos, valstybės samprata, valstybės formos, valstybės inst.samprata ir kt. KTM yra vartojami įvairūs specialieji tyrimo metodai: 1.teisinė analizė (juo atskleidžiama tiriamų teisės normų, principų, institutų esmė, aiškinamas teisinio reguliavimo turinys. Jis naudojamas siekiant pažinti teisę); 2.sisteminis metodas (suteikia galimybę KT tirti kaip teisinės sistemos sudėtinį elementą, atskleidžia šio teisinio reiškinio vietą teisinės tikrovės sistemoje, leidžia suprasti šios sistemos elementų sąveiką); 3.istorinis (atskleidžia konstitucinių teisinių reiškinių istorinę raidą, vystymosi ypatumus. Tai padeda numatyti teisinių reiškinių teisinės veiklos perspektyvas); 4.lyginamosios teisėtyros metodas (KT reiškinių pažinimas juos palyginant, tai leidžia rasti tinkamiausius, efektyviausius tam tikroms sąlygoms funkcionuojančius modelius, suvokti tam tikro teisinio reguliavimo modelio ypatumus, konstitucinės praktikos specifiką); 5.statistinis (padeda suprasti teisės normų efektyvumą); 6.įvairūs sociologiniai metodai (siekiama ištirti KT institutų reguliuojamus santykius, konkretaus teisinio reguliavimo tinkamumą, rezultatyvumą, visuomenės požiūrį į tam tikrą konstitucinį teisinį reiškinį). KTM sistema yra suprantama kaip nuoseklus, moksliniais principais pagrįstas tyrinėjamų klausimų, susijusių su KT sritimi, skirstymas į teoriškai apibrėžtas dalis. KTM sistemą veikia šalyje vyraujanti teisės doktrina, sisteminis galiojančios K-jos išdėstymas, konstitucinis visuomenės mentalitetas. KTM sistemą sudaro bendroji ir specialioji dalys. Bendr.dalyje nagrinėjama: KT normos; KT normų veiksmingumo problemos; konstituciniai teisiniai santykiai; juridiniai faktai, iš kurių atsiranda konstituciniai teisiniai santykiai;K-jos samprata; KTM problemos, KT istorija. Spec.dalyje nagrinėjami konkretūs KT institutai. KTM remiasi šaltiniais, kuriais vadovaudamasis mokslas sistemina žinias apie teisę. KTM šaltinių sistemą sudaro: 1.specialieji (teisės mokslininkų darbai, konkrečių KT institutų studijos, žurnalų straipsniai, norminių teisės aktų komentarai); 2.teisiniai šaltiniai (K-ja, LR įstatymai, poįstatyminiai aktai, kt.KT šaltiniai, taip pat užsienio šalių KT šaltiniai, kuriais įtvirtintos KT normos). Teisės įgyvendinimo praktika taip pat yra KTM tyrimo šaltinis, nes tik praktikoje paaiškėja teisės normų efektyvumas, teisinių koncepcijų ir modelių pagrįstumas. LKT kaip mokslas – tam tikra KT mokslo dalis kuri kompleksiškai ir lyginamuoju metodu tiria įvairių pasaulio šalių KT.LTK kaip mokslas atlieka šias funkcijas: 1.prognozavimo (padeda įvertinti ir pagrįstai prognozuoti valstybinio gyvenimo klausimus, reguliavimo raidą, numatyti tam tikras perspektyvas, tam tikrų veiksmų rezultatus); 2. taikomoji: remiantis kirų valstybių patirtimi ir atsižvelgiant į jų KT, taikoma ir kuriama KT savoje šalyje. 3.komunikacinė: ryšiai, informacija ir bendravimas leidžia išsiaiškinti ir suprasti tai, kas yra nežinoma, neaišku, skirtinga. 4.pažintinė: plečia teisininko profesionali išsilavinimą . 2. KT kaip savarankiško teisės mokslo atsiradimas ir raida. Konstitucinės teisės mokslo raida: 1. Mokslo apie valstybę užuomazgas regime jau antikos laikų graikų mąstytojų Platono, Aristotelio darbuose Vėliau ir senovės Romos autorių Cicerono ir Gajaus veikaluose. 2. Šv. Augustinas (354 – 430 m.) ir Šv. Tomas Akvinietis (1225-1274 m.) savo veikaluose konstravo politines bendreuomenes ir valstybės galią grindė Dievo delegacija, iš kurios ši galia kyla 3. XVI a. Fortescue ir Thomas Smithas savo darbuose aiškino Anglijos konstitucijos dėsnius ir valstybės sutvarkymą. Reikšmingų elementų apie valstybę randame N.Machiavelli (1469-1529 m.) “Valdove” ir Hugo Grotijaus (1583-1645 m.) “Apie karo ir taikos teisę”, B. Spinozos (1632-1677 m.) darbuose 4. Jeanas Bodinas (1530-1596 m.) savo knygoje “Šešios knygos apie rspubliką” yra monarchijos naudai išdėstyta vientiso ir absoliutaus suveriniteto teorija. 5. T.Hobsas (1588-1679 m.) “Leviatanas” išdėstė teisės ir valstybės teoriją. Pagal jį, žmogus iš prigimties yra blogas. Jei nebūtų socialinės ar valstybinės organizacijos, būtų taikomas stipresniojo įstatymas. Siekiant užtikrinti tvarką, kiekvieno ir visų sujungtos pajėgos ir valdžia perleidžiama vienam asmeniui ar žmonių sąjungai, kuri visas jai priklausančia valia daugumo balsų dėsniu suvertų į vieną valią. Tas asmuo turi didžiausią galią, o tas valstybė vadinama milžinu – “Leviathan”. Pagal T.Hobbesą valstybė naudoja visų žmonių jėgą ir priemones, kad užtikrintų tvarką ir gerovę. Taigi regime sutartinės valstybės kilmės formulavimą. 6. J.Locke’as (1632-1704 m.) darba “Du traktatai apie valdymą” dėstė sutartinę valstybės kilmės sampratą, bandė formuluoti valdžių padalijimo į įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją, esant pirmosios prioritetui idėją. 7. XVIII a. autorių Ch.L.Montesquieu (1689 – 1755 m.) ir J.J.Rousseau (1712 – 1778 m.) darbai – dar viena pakopa demokratinių revoliucijų ir naujos valstybės sampratos link. Ch.L.Montesquieu išdėstė klasikine tapusia teoriją - valdžių padalijimo sampratą, kuri turėjo nepaprastą reikšmę visai vakarų konstitucinei raidai. 8. 1758 m. E.Vattelis išleido knygą “Tautų teisė arba prigimtinio įstatymo principai”. Joje rašoma, kad svarbiausieji šalies įstatymai sudaro šalies konstituciją. Konstitucija – tai svarbiausias reglamentas, kuriuo apibrėžiamas viešosios valdžios įgyvendinimo būdas. 9. 1762 m. J.J.Rousseau išleido knygą “ Apie visuomenės sutartį arba Politinės teisės principai”, kurioje suformuluotos visuomenės sutarties, liaudies suvereniteto, suvereniteto nedalomumo idėjos. 10. Taip pat reikia paminėti 1765 m. pasirodžiusius V.Blackstone’o “Anglijos teisės komentarus”, kur išdėstyta Anglijos viešoji ir privatinė teisė, G.Bonnof de mably 1776 m. parašytą veikalą “ Traktatas apie įstatymų leidimą arba įstatymų principai” Minėtų autorių idėjos apie valdžios padalijimą, tautos suverenitetą, asmens prigimtines teise, parlamentarizmą yra šiuolaikinio konstitucinės teisės mokslo pamatinės tiesos. Konstitucionalizmo idėjų įgyvendinimo poligonu tapo Naujasis žemynas. Čia jau 1768 m. Masačiųsetso kolonijos atstovai tvirtino, kad nuosavybės teisė yra “konstitucinė prigimtinė teisė”, kurią turi gerbti visi britų valdiniai kaip šventą ir neliečiamą, kad šitos teisės negalima varžyti padidinant mokesčius 1776 m. liepos 4 d. JAV Nepriklausomybės deklaracija yra dokumentas, kad, kuriuo įtvirtintos reikšmingos konstitucinės teisės idėjos, kad visi žmonės yra sutvarti lygūs ir turi neatimamas teises, kad šioms įgimtoms ir neatimamoms teisėms įgyvendinti žmonės sukūrė vyriausybes, kurių valdžia remiasi valdomųjų sutikimu ; o jei ta vyriausybė nevykdo susitarimo ir įgnoruoja įgimtas žmonių teises, tai tauta turi teisę ją paleisti arba panaikinti ir įkurti naują vyriausybę. 1787 m. priimta JAV Konstitucija, tapusi idealiu demokratinės konstitucijos pavyzdžiu demokratinės raidos kelią pasirinkusioms šalims, įtvirtino valdžios galių ribojimą, griežtai atskyrė įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias. Pasaulinės reikšmės yra ir tokie Europoje XVIII a. pabaigoje priimti dokumentai kaip 1789 m. “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”, skelbusi, kad žmogaus teisės yra šventos ir neatimamos ir, kad šalyje nėra konstitucijos jei žmogaus teisės neužtikrintos ir valdžių padalijimas neįgyvendintas. Nemaža reikšmė tenka ir 1791 m. Konstitucijai, įtvirtinusiai daugelį konstitucionalizmo idėjų. Tačiau, kad ir kaip bevertintumėme įvairių autorių konstitucines idėjas ir besiklostančią konstitucinę praktiką, reikėjo sulaukti XIX a. vidurio, kad būtų galima konstatuoti atsiradus konstitucinės teisės mokslą kaip savarankišką teisės mokslą, tiriantį konstitucinį teisinį reguliavimą, valstybės valdžios organizacijos ir veiklos konstitucinius pagrindus, valstybės ir asmens santykius. KT mokslas , kaip savarankiška teisės mokslo šaka, atsirado gerokai vėliau negu kiti teisės mokslai.Kai kurios idėjos , turinčios konstitucinę reikšmę (mintys apie visuomenės ir valstybės sutvarkymą ) atsispindėjo senovės mąstytojų darbuose – graikų mąstytojo Platono, Aristotelio ,Polibijaus ,romėnų autorių Cicerono.ir kt. Tačiau tuo metu darbai nebuvo nei pačios KT , nei mokslo apie ją. Tam tikrų samprotavimų , susijusių su KT problemomis ,galime rasti ir Viduramžių mastytojų darbuose. ,pvz. Tomo Akviniečio darbuose. KT susiformavo XIX a.vid., nes rašytinės K-jos atsirado tik XVIII a.pab., jose buvo susisteminta valdžios institucijų struktūra, sąveika ir kt.Rašytinių k-jų atsiradimas, demokratinės revoliucijos epocha leido susiformuoti KT. Mokslo apie valstybę užuomazgos randamos jau Antikos laikų mąstytojų darbuose (Platonas, Aristotelis, Ciceronas, Gajus), tačiau tuo metu dar nebuvo nei pačios KT nei mokslo apie ją. Tam tikrų samprotavimų, susijusių su KT problemomis, galima rasti ir Viduramžių mąstytojų darbuose (Šv.Augustinas, Šv.Tomas Akvinietis). Pagrindinių KT idėjų ir savarankiškos teisės mokslo šakos atsiradimas susijęs su feodalinio absoliutizmo sistemos žlugimu XVII –XVIII a.To meto mąstytojai H.Grocijus, B.Spinoza, T.Hopsas, J.Lokas, J.Ruso, Ch.Monteskje suformulavo pagrindinius teiginius, kuriais dabar remiasi KTM Tai teiginiai apie tautos suverenitetą, valdžių padalijimą, prigimtines ir neatimamas žmogaus teises, parlamentarizmą. Nemažai prie KT doktrinos kūrimo prisidėjo JAV nepriklausomybės deklaracijos (1776) ir JAV K-jos (1786) rengėjai T.Džefersonas, A.Hamiltonas. Nuo XVIII a.pab.mokslininkai vis daugiau dėmesio skyrė naujų KT normų ir teisės institutų komentarams bei analizei.(anglų teisininkas W.Blekstaunas “Anglijos teisės komentaras”,jis pagrįstai yra laikomas KTM pradininku, nes šiuo laikotarpiu faktiškai atsiranda KTM). XIX a.J.Bentamas, J.Milis, A.Dikei(D.Brit.),A.Esmainas (Pranz.), V.Labandas (Vok.) ir kt.mokslininkai pagrindė ir suformulavo klasikines KT doktrinas.XIX a.viduryje KT moksle susiformulavo ir marksistinė kryptis. XIX a.pab.-XX a.pr.KTM raidai nemažą įtaką darė naujos teorijos, kurias pagrindė L.Duguit (solidarizmas), M.Hauriou (institucionalizmas), V.Orlando (ministerializmas), V.Pareto (elito teorija korporatyvizmas), G.Jelinekas (juridinė mokykla), M.Vėberis (valdžios legitimacija), E.Diurkheimas , Gumplovičius (sociologinė mokykla). Žymiausi šiuolaikinės KT doktrinos atstovai yra M.Prelot, G.Vedelis, J.Cadartas (Pranc.), J.Makintošas, G.Maršalas (D.Brit.),R.Poundas, G.Sartori (JAV), Austrų teisininkas H.Kelsenas, A.Katzas (Vok.). Pvz. H. Kelsenas teigė, normatyvizmo atstovas teigė, kad teisės mokslo grynumas reiškia tai, jog iš Teisės mokslo turi būti pašalinti ideologiniai ir vertybiniai aspektai. Teisės esmė, vertė ir teisingumas – tai metafizikos klausimai. Teisės mokslo grynumas reiškia taip pat ,kad teisės mokslas turi apsiriboti formaliu loginiu tyrinėjimu., neanalizuodamas sociologinių aspektų. R. Poundas , sociologinės teisės mokyklos atstovas teigė, kad teisės sociologijos užduotis - paaiškinti teisės atsiradimą, raidą, veikimą su kitais visuomeniniais reiškiniais. Daug darbų parašė socialistinių valstybių mokslininkai, kurie nepaisant ideologinio kryptingumo daugelis jų pateikė moksliniai visuomeniai gana fundamentalių KT darbų (V.Čirkinas, A.Mišinas). KT mokslo užuomazgų LR randame XVI am. Tai siejama su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės publicisto ir istoriko Augustino Rotundo vardu. Šis teisės traktatas ,, pasikalbėjimas lenku su lietuviu “ apie 1565 ,gindamas lietuvių teises ir Lietuvos savarankiškumą, aptarė valstybės formas. Vėliau VU profesoriaus Arono Olizarovskio veikale ,, Apie politinę žmonių sąmonę “ 1651m. valstybei yra skirtas visas skyrius.Jame nagrinėjama valstybės esmė, jos atsiradimo priežastys, politinės santvarkos formos. Profesorius Jeronimas Stroinovskis savo 1785 m. veikale ,, prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas” dėstė teorijos apie valdžių padalijimą pagrindus. Specialaus KT kurso ar mokslo veikalų iki 1 pasaulinio karo nebūta. Lietuvos KT mokslo raida siejama su Kauno universiteto įkūrimu 1922 m. ir šio universiteto profesoriaus Mykolo Romerio (1880 – 1945 ) vardu.M. Romeris pagrįstai laikomas KT pradininku LR. M. Romerio mintimi yra pagrįsta LR KT doktrina : 1.mokymas apie valstybę; 2. mokymas apie suverenitetą; 3. mokymas apie reprezentaciją ir mandatą; 4. mokymas apie konstitucinį teisėtumą ir 5.mokymas apie Administracinį teismą. 3. Pagrindinės KTM kryptys ir mokyklos. KTM nėra vieningas. Mokslininkams daro įtaką įvairios filosofinės pažiūros, nacionalinės ir istorinės tradicijos, jis dažnai susipina su politologija. KTM vyrauja dvi kryptys: etatistinė ir liberalioji. Etatistinės krp.atstovai suvokia KT kaip valstybės nustatytą teisę, nepripažįsta socialinės (visuomenės sukurtos) teisės. Marksistinės pasaulėžiūros mokslininkai (yra vadinami radikalais) tyrinėja ir suvokia KT klasių kovos, viešpataujančios klasės ar klasių grupės diktatūros požiūriu. Dauguma KT tyrinėtojų priklauso liberaliajai krypčiai. Jie teigia kad K-ja ir KT nėra valstybės valdžios diktatūros įrankis. Ji turi išreikšti įvairių visuomenės grupių, valdančiųjų ir pavaldinių socialinį ryšį, įtvirtinti žmogiškąsias vertybes, deklaruoja teisinę, demokratinę valstybę, valdžių padalinimą, vietos savivaldą, valdininkų ir valstybės inst.atsakomybę tautai ir jos atstovams, taikius konfliktų sprendimų būdus, kompromisų ir susitarimų paiešką ir daugiapartinę sistemą. 4.Klasikinė (liberalioji), modernioji (juridinė) mokykla ir jos metodologija. Klasikinė (liberalioji)m-kla susiformavo XIX a.pb.-XXa.pr.Jos atstovai: G.Jelinekas, (Vok.), A.Esmeinas (Pranc.), Dicey (DB). Šios m-klos tikslas – išlaisvinti nuo visko kas nereikalinga teisei ir sukurti grynai juridinę teorija, reikalavo teisę tirti teisiniais metodais ir sąvokom ir kategorijom. Siekė atskirti KT nuo kitų teisės šakų. Ši m-kla: tiria KT normas, izoliuodama jas nuo socialinių parametrų, formaliu dogmatiniu metodu; valstybę traktuoja kaip teisinį reiškinį; valstybė suvokiama kaip teisės subjektas, jos veikla turi būti detaliai reglamentuota. Valstybė kaip juridinis asmuo veikia per savo inst., savo galių ribose. Ši m-kla rėmėsi liberalia doktrina: daugiapartiškumas, atstovaujamoji demokratija, konstitucionalizmas. Valstybė – tautos teisinė personifikacija, valdžia turi paklusti bendriems nacionaliniams interesams. Dicey domino parlamento viršenybės, teisės viešpatavimo principai, konstitucinių susitarimų klausimai. Dominuoja juridinė analizė. Kelsenas valstybę tapatina su teise (valstybė- tai tam tikra žmonių elgimosi tvarka); esminė reikšmė tenka K-jai ir konst.reguliavimui; valstybė tik teisės pratęsimas. Modernioji (juridinė) m-kla. Prelot, Vedelis, Favoreu, Duverger, Maunzas, Sternas, Marszalas. Alderis, Daltonas, Corvinas. Šių autorių darbuose dėstomos modernios konstitucinės teorijos.Tai bandymai paaiškinti konstitucinę teisinę tikrovę, nubrėžti jos tolesnės raidos gaires. XX a.antroje pusėje modernizuojama klasikinė (juridinė) m-kla. Yra išsaugomas teisinio tyrimo prioritetas, bet siekiama atriboti KT nuo politikos mokslų, siekia atskleisti konstitucinio teisių mechanizmo esmę, ištirti KT teisės institutus, juos domina ir KT reguliavimas ir Konstitucinė praktika. 5. Sociologinė KT mokykla ir jos metodologoija. Konstitucinė teisė turi ilgą savo raidos istoriją. Ji buvo (ir šiuo metu yra) glaudžiai susijusi su filosofija, sociolgija, politologija, religijotyra. Konstitucinė teisė, skirtingai nuo baudžiamosios ar civilinės teisės, atsirado iš esmės neseniai – 19 am. vid. Iš pradžių konstitucinės reikšmės idėjas (apie valstybės ir visuomenės sąrangą) iškė-lė antikos mąstytojai: graikai Platonas ir Aristotelis, Romėnai Ciceronas ir Gajus, nors tuo metu nei pačios KT,nei jos mokslo dar nebuvo. Viduramžiais taip pat buvo darbų, susijusių su tam tikromis KT problemomis (pvz.Tomo Akviniečio). Vėlyvo konstitucinės teisės atsiradimo priežastys: 1) rašytinės konstitucijos atsirado tik 18 am. pab. jose buvo susisteminta valdžios institucijų struktūra, sąveika ir pan. – tai nauja pakopa teisiniame reguliavime. 2) Feodalinio absoliutizmo žlugimas. 3) Demokratinių revoliucijų epocha. 4) Švietimo epochos mąstytojų veikla: Hugo Grocijus, Šarlis Lui Monteskje, Žanas Žakas Ruso, Džonas Lokas ir kt. suformulavo daugybę nuostatų, kurios tapo šiuolaikinės konstitucinės teisės pagrindu. Sociologinė mokykla. Nuo XX a. prad. įsivyrauja sociologiniai aspektai konstitucinėje teisėje. Leonas Diugi – socialinio solidarumo doktrina. Teisė yra iš valstybės ir jai privaloma. Įstatymų leidėjas tik konstruoja normas, bet jų nekuria. Žmonės remiasi solidarumu: nedaryk nieko, kas pažeistų socialinį solidarumą. Valstybės valdžia – žmonės, kurie valdo, todėl, kad yra tam tikrais atžvilgiais pranašesni už kitus. Svarbūs yra realūs faktai, o ne valstybė, kaip teisinė konstrukcija. Valstybė atlieka tam tikrą socialinę misiją – ji viešųjų tarnybų, asociacija, kuri užtikrina socialinį solidarumą. Diugi yra realistas. Morisas Oriju – tarpinis požiūris – formuoja sintetinę teoriją tarp teisės ir sociologijos. Valstybė – tai atitinkamos tautos juridinė personifikacija, kuri yra tautos ekonominės, politinės, juridinės centralizacijos padarinys, kurio tikslas – pilietinė santaika. Morisas Oriju – institucionalizmo kūrėjas. Pagrindinis institutas – valstybė. Gunklovičius – prioritetą teikė prievrtai (jėga visada eina teisės priekyje). M-klos pasiekimas - socialinės teisės sampratos ir socialinio solidarumo idėjos, teisės viršenybės, teisės prioriteto įstatymo leidėjo atžvilgiu idėjos. 6. Politinė sociologinė mokykla ir jos metodologija. Po II pasaulinio karo sugrįžtama prie teisinės valstybės, prigimtinės teisės idėjų. Konstitucinė teisė patyrė didelį politikos mokslų poveikį (ypač Prancūzijos konstitucinės teisės mokykla – iš čia ir disciplinos pavadinimas - konstitucinė teisė ir politiniai institutai). Konstitucinės teisės mokslas politizuojamas. Studijuojamos ne tiek KT normos, kiek valstybės ar visuomenės instituto realus vaidmuo, jų reikšmė visuomenės gyvenime. Tyrimo objektas – politinės realijos. Ją domina, kaip realiai funkcionuoja konstitucinis politinis mechanizmas.Tiriant KT santykius ir reiškinius akcentuojama tikrovė de facto. Yra klaidinga manyti, kad K-ja yra nerašyta, ji tik pilnai galutinai neužrašyta. KT mokslas priskiriamas politinių mokslų sričiai. Atstovai: Biurdo, Dženingsas, Kavinas, Colinas, Diuverže, Džeimsas, Makentošas, Lokas, Milis. 7. KT mokyklų upatumai anglosaksų šalyse (DB, FAV) Prancūzija, Vokietija. Anglo saksiškoji konstitucinės teisės mokslo doktrina Didžiosios Britanijos ir JAV pavyzdžiu. Daugelis mokslininkų konstitucinę teisę apibriežia pačiais bendriausiais bruožais, o konstitucinės teisės detalizavimą palieka administracinei teisei. Pasak jų, konstitucinė teisė reguliuoja valstybės valdymą, piliečių ir valdžios institucijų (Vyriausybės) santykius, nustato valdančiųjų teises ir pareigas, pagrindines laisvių garantavimas asmens ir valstybės santykiuose. Dažniausiai sutinkama anglosaksiškoji konstitucinės teisės formulė yra: valstybės organai + žmogaus teisės. Didžiosios Britanijos konstitucinės teisės mokslas. Didžiosios Britanijos konstitucinės teisės moksle vyrauja dvi pagrindinės kryptys: 1. formalioji dogmatinė (aprašomoji) – britų konstitucinės teisės mokslas jaučia Dicey įtaką. Jo analitinis metodą leido atskirti konstitucinę teisę nuo politikos ir konstitucinės teisės problemas mato parlamento ir vyriausybės veikloje. Aprašomoji mokyklos atsiradimas yra sąlygotas tuo, kad Didžioji Britanija neturi rašytinės konstitucijos, todėl konstitucinės teisės moksliu tenka atskleisti konstitucinės teisės principus, normas, institutus ir pan. Kai kurie darbai dėl to yra tapę doktrina – jais remiasi teismai kaip teisės šaltiniais ar kaip svarbiomis rekomendacijomis, kuriomis reikia vadovautis. Šios krypties autoriai: Desmitas, Bentlis, Raitas, Deksteris. 2. politologinė sociologinė kryptis – sieja konstitucinės teisės tyrimus su politiniu kontekstu. Šios krypties mokslininkų darbuose, suvokiant konstitucinės teisės reiškinius, didelė reikšmė teikiama politikos įtakai, istorinei politinės minties įtakai (Lokas, Milis). Šios krypties reikšmingi šių autorių darbai: Krosmeno “Mitas apie kabineto valdymo sistemą”, Makintošo “Valstybė ir politika Didžiojoje Britanijoje” – iškėlė idėją aipe Premjero valdymo sistemą. Šios krypties atstovus domina kaip realiai funkcionuoja konstituciniai politiniai mechanizmai. Siekia įveikti prarają tarp teisino aprašymo ir politikos studijų. Bendrosios teisės doktrina daro įtaką konstitucinės teisės reiškiniams. Didžiosios Britanijos mokslininkai teigia, kad konstitucinė teisė reguliuoja valstybės valdymą, žmonių ir svarbiausių valstybės institucijų sąveiką, santykius. Formuluojamos sampratos: • korporacinės valstybės idėja – valstybė – tai tam tikri konstituciniai santykiai tarp valstybės ir įvairių korporacijų. • Demokratinės valstybės samprata (riboto valdymo, teisės viešpatavimo) – turi dominuoti teisė, nes ji riboja valstybės valdžią. • Nevartoja tautos, nacionalinio ar valstybės suvereniteto kategorijų – vartoja parlemento viršenybės teoriją. Juridinis suverenitetas – viršenybė priklauso parlamentui (karalius + Bendruomenių Rūmai + Lordų Rūmai). Literatūroje ši sąvoka dar vadinama “karaliene parlamente”. • Karūna – tai vieninga sąsaja trijų valstybės valdžios dalių (Parlamento, Vyriausybės ir teismų). • Kita artima valstybei sąvoka – Vyriausybė (valdymas) • Parlamento viršenybės principas reiškia, kad nepripažįstami jokie parlamento teisiniai ribojimai – jis yra vienintelė institucija, kuri gali priimti, pakeisti ar panaikinti bet kurį įstatymą – Parlamentas gali viską, išskyrus “vyrą paversti moterim”. Tačiau pastaruoju metu vyriausybės reikšmė yra išaugusi, todėl jos ir parlamento santykius apibūdina dvi koncepcijos: 1) vestminsterio modelis – besąlyginis parlamento prioritetas valstybės institucijų sistemoje. 2) Whitehall’o modelis – stipri vykdomoji valdžia – priešpastato parlamentą ir Vyriausybę. Teigia, kad iš tikrųjų Didžioji Britanija – tai kabineto, o ne parlamento valdymas. Krosmenas eina dar toliau, teigdamas, kad Didžioji Britanija yra net ne kabineto, bet Premjer ministro valdymas – jis yra centrinė figūra, lemianti valstybės institucijų funkcionavimą. • Partijų valdymo doktrina – valdo partijos – dvipartinė sistema. • Teisės viešpatavimo doktrina – Dicey koncepcijos įtaka – visų lygybė prieš teisę. Britų teisė – tai teisėjų sukurta teisė. Kai kurie autoriai šią doktriną sieja su parlamento viršenybę. Alderis: konstitucinė teisė – tai visos valdymo sistemos reguliavimas. Jis jungia administracinę teisę prie konstitucinės teisės – taip net vadinasi jo vadovėlis: “Administracinė ir konstitucinė teisė”. Kiti mokslininkai mano, kad konstitucinė teisė yra susijus su trimis valstybės funkcijomis: 1) kaip leisti įstatymus; 2) kaip vykdyti įstatymus; 3) kaip ginti valstybę nuo vidaus ir išorės veiksnių. Britų autoriai teigia, kad jų konstitucijų negalima vadinti “nerašytine” – ji yra nekodifikuota, neformalizuota. Konstitucija – tai: 1) tam tikras dokumentas; 2) tam tikra politikos dvasia ir stilius. Belofas ir Pilas – konstitucija – tai normų ir vertybių visuma, nustatanti santykius tarp valdžios institucijų bei santykius tarp viešosios valdžios ir individų. Filipsas teigia, kad tikslinga priimti rašytinę konstituciją, nes tik ji nustato aiškias ribas valdžiai. Jį palaiko Desmitas. Prieš rašytinę konstituciją pasisako tradicijų šalininkai, argumentuodami tai, kad Didžioji Britanija jau pakankamai ilgai gyveno be konstitucijos, vadinasi, gali ir toliau be jos gyventi. Kiti autoriai, kurie taip pat prieštarauja konstitucijos įvedimui, argumentuoja tai tuo, kad konstitucija – tai didesnio svorio, nei kiti priimti aktai, o tai nesuderinama su Parlamento viršenybės doktrina. Konstitucinės teisės mokslas JAV. Viena jauniausių KT m-klų, tačiau turėjusi reikšmingą įtaką pasaulio KT mokslo plėtrai. Startavęs nuo K-jos priėmimo 1787 m. iki dabar. Moksle padaryti atradimai šiose srityse: 19 a. Pirmasis etapas: buvo išplėtota valdžių padalijimo teorija. Originalumas doktrinos yra tas, kad pasiūlytas tiek teorijoje tiek praktikoje esminis valdžių padalijimo principo elementas, t.y. stabdžių ir atsvarų sistema. Šią sistemą mėginama pagrįsti ir opitimizuoti valdžių padalijimo mechanizmą siekiant : 1. garantuoti valstybinės valdžios funkcijų įgyvendinimą; 2. garantuoti valdžių pusiausvyrą. 20 a. Amerikos KT doktrina ypatingą dėmesį skiria žmogaus teisių problematikai. JAV susiformuoja stiprus konstitucijos ir teisininko, teisėjo kultas. Teisininkai – labai reikšmingi visuomenės nariai. Konstitucinės teisės mokslui būdingas pragmatinis prakticistinis požiūris: 1) rašytinės konstitucijos koncepcija; 2) federalizmo klausimai; 3) valdžių padalijime stabdžių ir atsvarų sistemos studijos; 4) įstatymo konstitucingumo teisminė kontrolė. Nuo 19 am. vid. didelį dėmesį skyrė asmens teisių ir laisvių problemoms – pabrėžiama žmogaus teisių instituto reikšmė. 20 am. I pusėje JAV konstitucinės teisės moksle vyravo dvi kryptys: 1) tradicinė (juridinė) – Kolumbijos universiteto teisės mokykla – Hauelas. Jai būdinga tai, kad KT supranta K-ją kaip vienintelį šaltinį. Šis modelis yra artimas KT mokyklos sampratai, tačiau lygiagrečiai egzistuoja samprata, kad KT t.y. konstitucija plius Amerikos Aukščiausiojo teismo išaiškinimai; 2) Politikos mokslo, istorinės minties ir konstitucinės teisės persipynimas – Prinstono universiteto politinis fakultetas – Vilsonas, Korvelas, Blekstonas, T. Džefersonas, Medisonas, Traibas. Atstovauja KT ir politologijos kryptis. Po 20 metų mažėja JAV konstitucinės teisės mokslui daroma Europos mokyklos įtaka, įsitvirtino pragmatizmo filosofija, ryškus politikos mokslo atsiskyrimas nuo jurisprudencijos. Vyrauja pragmatizmas, realizmas – Paundas, Holmsas, Franksfurteris, Levelinas. Po II pasaulinio karo JAV toliau vystėsi juridinės ir politinės jurisprudencijos kryptys – siekė konstitucinės teisės problemas nagrinėti taikant politologijos, socialinius metodus – siekė pritaikyti teisinius institutus prie besikeičiančios tikrovės. Šupertas – diskutuoti apie konstituciją reiškia diskutuoti apie politinę evoliuciją, norint suprasti konstitucijos normas, reikia suprasti politinius pokyčius. Traibas – “Amerikos konstitucinė teisė) – dėmesį skiria konstitucijai kaip tokiai, o ne jos Aukščiausiojo teismo interpretacijoms. Konstitucijos tekstas turi prioritetą lyginant su Aukščiausiojo Teismo interpretavimais. Gyva konstitucija – konstitucijos gyvybės šaltinis – pati konstitucija, o ne Aukščiausiojo Teismo sprendimai. JAV paplitusi gyvosios konstitucijos doktrina (Levelin) – tai ne grynai teisinis dokumentas, o įvairių valdžios struktūrų nusistovėjusi praktika Prancūzija -Moderni konstitucinės teisės mokykla. Ištakos: Esmenas (juridinė mokykla), Diugi, Oriju (sociologinė mokykla). Prancūzų konstitucinės teisės ypatumai : 1) Prancūzų autoriai laiko save nepriklausomai nuo įstatymų leidybos ir teismo praktikos – analizuoja ir kritikuoja įstatymus, konstituciją. Kritika grindžiama teismine praktika ir politiniais mokslais. 2) Studijų disciplina vadinasi KT ir politikos mokslai, akcentas daromas politiniai praktikai; 3) Aiškiai skiriama konstitucinė ir administracinė teisė. Prancūziškoji doktrina skiria Vyriausybę ir administraciją, aukščiausiuosius ir žemesniuosius valstybės organus. 4) Iš konstitucinės teisės yra išskirtos ir į konstitucinę teisę neįeina žmogaus teisių ir laisvių problemos. Tai atskira studijų disciplina. Jie laiko žmogaus teises ir laisves didesne problematika KT. Tad KT nėra žmogaus teisių skyriaus, te padaroma nuoroda, jog 1789m. Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija yra integrali K-jos. sudedamoji dalis; . 5) Teisininkų konstitucininkų nedomina federalizmas, tai būdinga konst. unitarinei teisės doktrinai. 6) Vyravo principas, kad teismas negali pripažinti įstatymų antikonstituciniais – teismo paskirtis – normų taikymas. Nuo 1958 m. konstitucijos yra įsteigta Konstitucinė Taryba, kurios darbas yra specifiškas, palyginus su kitų šalių konstitucinės priežiūros institucijomis – ji atlieka išankstinę konstitucinę kontrolę – t.y. visų įstatymų atitikimas konstitucijai yra patikrinamas dar prieš juos promulguojant. 7) Konstitucinė teisė nagrinėja šiuos pagrindinius klausimus: parlamentas, vyriausybė, prezidentas, rinkimai. Plačiai naudoja politikos mokslų medžiagą. 8) Konstitucinė teisė suprantama siaurąja prasme – tai konstitucijos teisė. 9) Prancūzijos konstitucionalistai aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime. 10) Laikomasi pozicijos, jog teisė teisės nekuria. KT – tai teisė apie valdžią ir politinį režimą. 11) Sureikšminami politiniai santykiai tarp KT subjektų prioritetą paliekant juridinėms normoms. Vyrauja dvi koncepcijos: 1. Ž.Biurdo: institutas – faktinių ir teisinių santykių dalis. Tai socialinis- politinis reiškinys, kuriam būdingos juridinio asmens savybės. Biurdo – konstitucinės teisės politizavimo šalininkas – politinio gyvenimo tyrimas negali apsiriboti konstitucijos tyrimu, reikia tirti politinę praktiką, atsižvelgti į filosofinį antstatą. 2. Diuveger: institutas – tai visuma politinių idėjų, įsitikinimų, papročių, kurie sudaro organizuotą susijusią visumą. Institutų tipai: paprasti (šeima, parapija), sudėtingi (Parlamentas, Vyriausybė). Diuverger darbai – konstitucinė teisė, kurią taiko politiniai institutai, o politinius institutus galima visapusiškiau atskleisti, analizuojant sociologiniu aspektu. Konstitucija reguliuoja ne visus konstitucinės teisės institutus, todėl visos konstitucinės teisės nesuprasi, nagrinėjant tik konstituciją, todėl konstitucinės teisės šaltiniais dar yra: parlamento rūmų reglamentai, dekretai, praktika, papročiai ir kt. Taip pat reikia išanalizuoti organinius įstatymus. Konstitucijos raidė ir konstitucinė praktika gali nesutapti, pvz. Konstitucijos 20 str: “Vyriausybė nustato ir vykdo tautos politiką”. Politinė tikrovė gali nesutapti su konstitucijos rėmais, o svarbūs institutai gali būti konstitucijos nesureguliuoti, ar sureguliuoti iš dalies. Todėl reikalingas konstitucinės teisės dalyko išplėtimas. Diuverger išleidžia “Konstitucinės teisės ir politinių institutų” vadovėlį, kuriame jis moksliškai nušviečia konstitucijos problemų politinį aspektą. Diuverger didelį dėmesį skyrė politinėms partijoms. Diuverger pažiūros iš esmės susišaukia su Vedelio pažiūromis – būtina peržengti griežtus juridinių institutų rėmus, reikia praturtinti elementais iš faktų, idėjų istorijos, politinių mokslų. Vedelio konstitucinės teisės aiškinamasis apibrėžimas – tai politinės valdžios įgyvendinimo teisė. Vokiškoji konstitucinės teisės mokykla. Konstitucinės teisės mokslo raida susijusi su vokiško konstitucionalizmo istorija. Konstitucionalizmo istorijos ypatumai ir lėmė konstitucinės teisės doktrinos ypatumus. 19 am. Vokietija buvo susiskaidžiusi, todėl buvo siekiama sukurti vieningą valstybę. Istorinės mokyklos svarba – tautinės dvasios istorija. Tauta sukūrė valstybę. 19 am. 60-70 metai – Prūsijos įsigalėjimas – vokiškosios konstitucinės teisės mokyklos įsitvirtinimas. Juridinė (klasikinė) mokykla – Lebandas ir Jelinekas. Po I pasaulinio karo – Kaizerio Vokietijos žlugimas – 1919 m. – Veimaro konstitucijos priėmimas. Po II pasaulinio karo – Vokietija okupuojama, tačiau tai buvo palanku konstitucinės teisės mokslui – 1949 m. konstitucija vadinama “profesorių konstitucija”. Vokietija pripažįsta ypatingą konstitucinės teisės doktrinos kūrėją – Vokietijos Federalinį Konstitucinį Teismą. Jos sprendimai labai gausiai yra paremti doktrina, todėl turi ne tik teisinį, bet ir mokslinį autoritetą. Jo pozicija – mokslinės tiesios kriterijus. Ši doktrina išplėtojo socialinės valstybės teoriją. Jai yra būdinga tai, kad doktrinoje kostatuojama, jog valstybėje formuluojama pareiga užtikrinti asmens socialinį minimumą. Partijos veiklos problema nėra KT domėjimosi objektas. Išskirtinumas šios m- K-klos dar ir tas, kad ši mokykla nevartoja KT termino vartodama valstybės teisės sąvoka. Būdingi bruožai: • nėra vieningo K-jos apibrėžimo; • visi KT doktrinos atstovai pripažįsta K-jos normiškumą, kad doktrinai yra būdinga tai, kad juridinis rašytinis tekstas turi atitikti konst. teisinių subjektų praktiką. Kadangi prioritetas teikiamas teisės normai, teorijoje tampa labai svarbi KT normų interpretavimo problema. Vokiškoji doktrina numato dvejopą K-jos normų interpretavimo metodą: 1.Statinė-jai būdinga tai, kad aiškinant konst. normą siekiama išsiaiškinti kokį turinį į šią normą įdėjo pats normos kūrėjas. 2. Dinaminis-kuris remiasi praktikos komentavimu. Vokietijos valstybės organizavimo principai - Nerasime vieningo konstitucijos apibrėžimo. Tačiau visi Vokietijos konstitucininkai pripažįsta ir akcentuoja konstitucijos normiškumą – tai aukščiausios teisinės galios teisės normų sistema, galiojanti šalyje. Konstitucijos reikšmę įvairūs autoriai suvokia nevienodai. Žinomiausi Vokietijos konstitucininkai: Mauncas, Hesse, Šternas, Izenze, Kirhofas, Šteinas. Levenštainas – konstitucija – tai aukščiausios valdžios apribojimo sistema. Hesse – konstitucija – pagrindinė visuomenės teisinė tvarka, ji nustato svarbiausius principus, kuriais remiantis formuojama politinė vienybė ir įgyvendinami valstybės uždaviniai. Konstitucija reguliuoja kaip išsprendžiami konfliktai visuomenėje, kaip funkcionuoja valstybė. Konstitucija – tai priemonė sutaikyti prieštaravimus ir užtikrinti socialinę santaiką. Konstitucinės teisės mokslininkai neslepia teisės ir politikos ryšio: valstybinė teisė sietina su politika. Šeneris: tarp konstitucijos ir politikos yra ryšys: konstitucija suteikia erdvę ir nustato įvairių politinių procesų ribas, formuluodama privalomas taisykles. Valstybės teisė – tai politinė teisė – teisė politikai. Juridinės (konservatyviosios) mokyklos atstovai – Mauncas, Hesse – iškelia juridinius aspektus į pirmą vietą. Valstybinė teisė – reikšmingas politikos mokslo įsiveržimas (Zaifertas, Ridleris) – Vokietijos politinės partijos programinėse dokumentuose nevengia naudoti mokslininkų koncepcijų. Hesse – konstitucija – pagrindinė visuomenės teisinė tvarka, ji nustato svarbiausius principus, kuriais remiantis formuojama politinė vienybė ir įgyvendinami valstybės uždaviniai. Konstitucija reguliuoja kaip išsprendžiami konfliktai visuomenėje, kaip funkcionuoja valstybė. Konstitucija – tai priemonė sutaikyti prieštaravimus ir užtikrinti socialinę santaiką. Pripažįstama plataus konstitucinės teisės normų interpretavimo doktrina: 2 kryptys: 1. statinė – Šternas – svarbu išsiaiškinti konstitucijos kūrėjų koncepciją interpretuojant konstituciją. 2. dinaminė – Mauncas – konstitucijos idėjas ir principus reikia aiškinti, atsižvelgiant į šiuolaikines aktualijas. Anglo saksiškoji konstitucinės teisės mokslo doktrina Didžiosios Britanijos ir JAV pavyzdžiu. Daugelis mokslininkų konstitucinę teisę apibriežia pačiais bendriausiais bruožais, o konstitucinės teisės detalizavimą palieka administracinei teisei. Pasak jų, konstitucinė teisė reguliuoja valstybės valdymą, piliečių ir valdžios institucijų (Vyriausybės) santykius, nustato valdančiųjų teises ir pareigas, pagrindines laisvių garantavimas asmens ir valstybės santykiuose. Dažniausiai sutinkama anglosaksiškoji konstitucinės teisės formulė yra: valstybės organai + žmogaus teisės. 8.LT KTM raida. Mykolo Romerio konstitucinės pažiūros. KTM-o L-je užuomazgų randama XVI a. Tai siejama su istoriko Augistuno Rotundo vardu.Jis savo traktate “Pasikalbėjimas lenko su lietuviu”(1565m.), gindamas lietuvių teises ir LDK valstybinį savarankiškumą, aptarė valstybės formas. 1651 m. išleistame VU prof. teisininko Arono Olizarovskio veikale “Apie politinę žmonių sąmonę” valstybei yra priskirtas visas skyrius, kuriame nagrinėjama valstybės esmė, jos atsiradimo priežastys, politinės santvarkos formos. Prof. Jeronimas Stroinovskis savo 1785 m. išleistame veikale “Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas” aiškino visuomenės ir valdžios tarpusavio santykių principus. Čia jis reiškėsi kaip K-jos arba visuotinės žmonių sutarties, kuriai esant žmonės nepraranda savo įgimtų teisių, šalininkas. Specialaus KT kurso ar mokslo veikalų iki I pasaulinio karo Lietuvoje nebuvo. KT kaip teisės mokslas visiškai susiformavo Kauno universitete (VDU) ir siejama su M.Romerio vardu, kuris ir yra laikomas KT mokslo Lietuvoje pradininku.. M.Romerio mokslinis palikimas įvairus ir gausus (monografijos, moksliniai straipsniai). Jis buvo plataus akiračio specialistas, tačiau, tyrė AT, BT, TT ir kt. teisės šakų problemas, tačiau pagrindinė jo mokslinio ir pedagoginio darbo sritis – KT. Jo mokslines pažiūras paveikė Rusijoje vyravusios koncepcijos (L.Petražickio idėjos), bent dar didesnę įtaką jam turėjo studijos Paryžiui ir Prancūzijos teisės teoretikų darbai – pozityvistas A.Esmeinas, institucionalizmo atstovas M.Hauriou, solodarizmo šalininkas L.Duguit. Jo pažiūrų originalumą sudarė liberalios doktrinos ir socialinio solidarumo idėjų sintezė. M.Romerio teisine mintimi yra pagrįsta Lietuvos KT doktrina, kurios sudedamosios dalys yra : 1. viena iš M.R. KT problemų yra bendrasis mokslas apie valstybę –mpnografijos:“ Reprezentacija ir mandatas”, “Administracinis teismas”, “Konstitucinės ir ir teismo teisės pasieniuose”, veikalų ciklas”Valstybė ir jos KT”. Jis laikosi tradicinės trijų elementų doktrinos. Valstybė – tai žmonių, gyvenanačių tam tikroje teritorijoje ir priklausančių vienai politinei valdžiai sąjunga. Ypač pabrėžia funkcinį tautos požymį - kalbėdamas apie tautą, jis turėjo galvoje ne pačius žmones, o jų atliekamus darbus. Patys žmonės – tik fizinis valstybės elemento pagrindas, bet ne valstybės elementas. 2. mokymas apie suverenitetą – M.Riomeris siūlė valstybės valdžios viršenybę ir nepriklausomybę nuo kitų valdžių valstybės teritorijoje vadinti ne valstybės suverenitetu, bet valstybės valdžios suverenumu. Tai valstybės valdžios požymis. Tuo tarpu išorinis suverenitetas (nepriklausomybė) – tai tam tikra subjektinė valstybės teisė santykiuose su kitomis valstybėmis. Nors suvereniteto sąvoka yra susisjusi su absoliutinės valdžios sąvoka, tačiau tiek išorinio, tiek vidinio valstybės suvereniteto negalima laikyti absoliutiniu. Valstybės valdžia yra viena, nedaloma, aukščiausia teritorijoje tik teisinio, bet ne socialiniu požiuriu. Valstybė negali visiškai atsiriboti nuo kitų socialinių junginių esančių jos visuje. Ji pati iš jų atsiranda. Išoriniu atžvilgiu valdžios suverenitetas reliatyvus tuo požiūriu, kad tarptautiniuose santykiuose valstybė yra priklausoma nuo tarptautinės teisės. Ji yra savarankiška tik kiek apima jos teisinė kompetencija. 3. mokymas apie reprezentaciją ir mandatą – “Reprezantacija ir mandatas”; 4. mokymas apie konstitucinį teisėtumą - “Konstitucinės ir ir teismo teisės pasieniuose”; 5. mokymas apie administracinį teismą- “Administracinis teismas” ( tik administracinis teismas gali apriboti valdininkų savivalę). Nemažai dėmesio M.Riomeris skyrė visuomenės sampratai. Pagal M.Riomerį, plačiausiu požiūriu visuomenė – tai visas socialinis bendravimas. Siauruoju požiūriu – tai socialinių junginių visuma. Socialinius junginius jis skirstė į organizuotus (socialines organizacijas, arba koorporacijas) ir neorganizuotus (socialines grupes); priverstinius (pvz.valstybė) ir laisvus (pvz., draugijos); natūralius ir dirbtinius, pirminius ir antrinius. Valstybę apibūdino kaip antrinį, teritrinį, priverstinį ir organizuotą socialinį junginį. Jam vadovaujant studentai išvertė į lietuvių kalbą 16 užsienio šalių K-jų tekstus, kurie buvo paskelbti su jo parašytais tas K-jas aptariančias straipsniais. M. Roneris pagrįstai yra laikomas Lietuvos KT mokslo kūrėju. Jis pirmas nuosekliai tyrė Lietuvos nacionalinio valstybingumo atkūrimo teisinius aspektus ir jos konstitucinę raidą. Šiai problematikai skirtas vaikalas “Lietuvos KT paskaitos”. M.Romeris savo tyrinėjimų srityje buvo savotiškas monopolistas; kitų autorių darbų panašia tematika to meto lietuvių teisinėje literatūroje faktiškai beveik nėra.Priežastis šiai monopolijai atsirasti buvo visuotinai pripažintas M.Romerio autoritetas šioje srityje. VDU Valstybinės teisės katedroje tuo metu yra dirbę: A.Tumenas, asistentas K.Račkauskas, F.Mackus. Sovietinės santvarkos metais į Lietuvos teisės mokslą atėjo būrys naujų žmonių, tačiau dėl ideologinių varžtų, žvelgimo į valstybę ir teisę per partiškumo prizmę, intensyvaus jo politizavimo, karingo izoliavimosi nuo pasaulinių laimėjimų teisės moksle, nebuvo pasiekta didelių rezultatą. KT mokslas sovietinės santvarkos metais. Sovietų okupacijos metais KT mokslas turėjo persiorientuoti pagal sovietinius standartus. Lietuvoje M.Romeris buvo išbrauktas iš KT mokslo. Okupacinė valdžia nutraukė savarankiškus mokslinius tyrinėjimus. Į Lietuvos teisė mokslą atėjo naujų žmonių būrys. KT specialistai rašė nemaža, publikuota įvairių straipsnių, išleista keletas stambesnių leidinių, nors apskritai teisiškai galiojusių konstitucijų, ypač 1940 m. K-jos, analizės nebuvo gausu, nebuvo išleista KT vadovėlio.Tinkamų sąlygų mokslui vystyti nebuvo.Dėl ideologinių varžtų, žvelgimo į valstybę per griežtai privalomo mokslp partiškumo prizmę, karingo izoliavimosi nuo pasaulinių laimėjimų teisės moksle, KT mokslo atstovai bivo kreipiami įrodinėti sovietinės valstybės, sovietinio Lietuvos valstybingumo, suvereniteto, demokratijos tariamai aukšto išvystymo lygį ir pranašumus. Todėl minėtų darbų vertė yra ribota, tam tikrą išliekamąją vertę daugiau turi tuose darbuose sukaupta faktinė medžiaga, kurios pagrindu mėginta daryti laikmetį atitikusias išvadas. Išimtį sudaro paskutinis žinomas M.Romerio darbas “Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas”, kuriame autorius apmąstė ir įvertino Lietuvos valstybei tragiškus 1940m. vasaros įvykius ir atliko svarbiausių tų metų K-jos nuostatų teisinę analizę. KT lietuvių išeivijos darbuose. Sovietmečiu atsiradusias spragas iš dalies užpildė išeivijos konstitucinės studijos. Po Antro pasaulinio karo pasitraukus ne mažam būriui teisininkų, daugelis jų įsikūrė JAV, čia jie leido žurnalus (Teisininkų žinios, Lietuvis teisininkas), sukūrė teisininkų draugiją (Stravinskas, Račkauskas ir Šidlauskas). KT problemas gvildeno P.Stravinskas, D.Krivickas, P.Raulinaitis, K.Račkauskas, K.Šidlauskas, J.B.Laučka ir kt. Viena pagrindinių problemų, nagrinėjamų išeivijos teisininkų, tapo buvusios nepriklausomos Lietuvos KT bei būsimos išsilaisvinusios Lietuvos KT santvarkos problema. Apibendrintai Lietuvos KT yra aptaręs Račkauskas knygoje “Lietuvos KT klausimas”(1967 m.), taip pat jo straipsniuose detaliai aptariama Vasario 16 d. akto konstitucinė reikšmė, Nepriklausomos Lietuvos K-jos, ypač išskiriant 1922 ir 1938 m. nuolatines, bei 1918 ir 1920 m. laikinąsias, neteikiant 1919 m. K-jos pamatiniams dėsniams savarankiško akto reikšmės. Jo manymu, visos šios K-jos, pagal laiko reikalavimus ir jų idėjų įsitikinimus siekė nepriklausomai Lietuvai užtikrinti egzistenciją ir tęstinumą, todėl nė viena jų nesanti smerktina. Račkausko monografijoje aptariama aukščiausių konstitucnių organų sistema, specialiai nagrinėjamas lieruvių tautos, suverenumo ir demokratijos teorijų atspindėjimo K-jose problema. KT skirti Raulinaičio “Lietuvos valstybės konstitucija”, “Tautos suverenumas”, K.Šidlausko “Apie Lietuvos konstitucijos galiojimą”, “Lietuvos prezidentų konstitucinės galios”, J.B.Laučkos “Keletas žvilgsnių į Lietuvos 1922 m. K-ją: jos kilmė ir pagrindiniai principai” straipsnai ir kai kurie kiti, taip pat keleto kitų autorių darbai. KT atstačius Lietuvos nepriklausomybę. L-vos KTM raidai didelę reikšmę turėjo L-vos nepriklausomybės atkūrimas. Teisės mokslas tapo laisvas nuo anksčiau jį saisčiusio tarnybinio pobūdžio. Sovietiniu laikotarpiu išaugę L-vos KT specialistai aktyviai dalyvavo atgimusios L-vos Konstitucinėje kūryboje. Tačiau mokslinis paveldas šioje srityje yra ganėtinai kuklus. Atkūrus nepriklausomybę atsirado objektyvus poreikis mokslinės KT literatūros spragą skubiai užpildyti, todėl buvo pakartotinai išleisti M.Romerio darbai. 1990-1992 itin aktyviai L-vos teisininkai dirbo rengdami K-ja (Lapinskas, Jarašiūnas, Stačiokas). Spaudoje pasirodo darbų L-vos konstitucinių tradicijų, institutų, įstatymų konstitucingumo, kontrolės ir kitom aktualiom temom, rengiamos įvairios mokslinės konferencijos. Priėmus 1992 m. spalio 25 d. K-ją pradėtos nagrinėti kitos su jos įgyvendinimu ir taikymu sisijusios problemos .surengtos mokslinės konferencijos: K-jos tiesioginis taikymas ir nuosavybės teisių apsauga, Konstitucinis teismas ir konstitucingumo garantijos ir kt. Kita vertus, iki šiol teturime vos kelias monografijas KT klausimais: E.Šileiko darbai “Seimo nario teisi- nė padėtis Lietuvoje” (1996 m.), “Politinių partijų institucionalizavimas”(1997 m.). Dauguma KT problemų nagrinėjama mokslinuose straipsniuose. KT klausimus gvildena J.Žilys, A.Normantas, T.Birmontienė, V.Sinkevičius, P.Vinkleris ir kt. [Literatūra: E. Vaitiekienė, S. Vidrinskaitė „Lietuvos KT įvadas“; Lietuvos KT vadovėlis.] III TEMA KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIAI 1 klausimas. KT šaltinio sąvoka. KT šaltinių klasifikavimo materialiniai ir teisiniai kriterijai. KT šaltinių sistema. Pasaulio KT šaltinių įvairovė. Lietuvos KT šaltinių sistemos ypatumai Teisės šaltiniu suprantama teisės forma, t.y. oficialiai pripažįstama teisės normų išraiškos ir įtvirtinimo forma. Taip teisės šaltinis apibūdinamas formaliuoju teisiniu aspektu. Materialiuoju aspektu – tai istorinės, socialinės, politinės aplinkybės, įtakojusios teisės normos atsiradimą. Kintant teisei, kito teisės šaltinių forma ir rūšys bei samprata. Egzistuoja dvi stambios teisės sistemos ir nuo jų priklauso KT šaltinių samprata, klasifikacija bei ypatumai: 1)Romanų-germanų arba kontinentinės teisės sistema; 2)Anglo-saksų arba bendrosios teisės sistema. Šios teisės sistemos yra labiausiai paplitusios pasaulyje. 1.Pati seniausia yra romanų-germanų teisės sistema. Ji atsirado V a.pr.Kr. ir skaičiuojama nuo XII lentelių įstatymų išleidimo. Didžiausią įtaką jai padarė Justiniano romėnų teisės kompiliacija. VI a. įvyko romėnų teisės perėmimas. ~530m. sukurtas Justiniano CK (Corpus iuris civilis) iš 4 dalių. Ši romėnų teisės kompiliacija padėjo pagrindą šiuolaikinei teisei. Romanų-germanų teisės sistema atsirado Europos valstybėse. Nežiūrint valstybių griūvimų, ta teisė išliko. Šiandien Europos valstybės laikomos romėnų teisės tradicijų pagrindiniais puoselėtojais. Su laiku romanų-germanų teisės sistema plito ir kitose pasaulio dalyse (per kolonizacijos procesą). Ją perėmė Lotynų Amerikos, Azijos ir kitos valstybės. Pagrindinis teisės šaltinis šioje teisės sistemoje yra: 1) Įstatymas. Tai parlamento priimamas teisės aktas, turintis aukščiausią teisinę galią. Įstatymai yra klasifikuojami. 2) Poįstatyminiai aktai. Tai vykdomosios valdžios leidžiami teisės aktai (valstybės vadovo, vyriausybės ir pan.). Taigi, pagrindinis romanų-germanų teisės šaltinis yra valstybės institucijų priimtas rašytinis teisės šaltinis. Čia paplito kodifikacijos (įstatymų rinkiniai). Pirmiausia atsirado civilinės, o po to ir baudžiamosios teisės kodifikacijos. KT apskritai kaip teisės šaka susiformavo 18 amžiuje ir nuo 18a. pabaigos vadinama šiuolaikine valstybės teisės šaka. Vis dėlto KT šaltiniams ypatingą įtaką darė romanų-germanų teisės sistema. Pagrindiniai KT šaltiniai: 1) Konstitucija. Ji turi atskirą teisės akto formą. Turi aukščiausią teisinę galią. Romanų-germanų teisės sistema sąlygojo konstitucijos išskyrimą į ypatingą vietą. Konstitucija turi viršenybę prieš kitus teisės aktus. Tai pagrindinis KT šaltinis, kuriam negali prieštarauti joks kitas teisės šaltinis. 2) Įstatymai. Pagal romanų-germanų teisės sistemą, įstatymas – tai parlamento priimami teisės aktai. Jiems pripažįstama antroji vieta teisės sistemoje po konstitucijos. Čia galioja juridinės galios nelygumas: 1) konstituciniai įstatymai. Jais papildoma konstitucija, konstitucijos pataisos. Turi beveik tokią pačią reikšmę kaip ir konstitucija; 2) organiškieji įstatymai. Tai įstatymai, kurie priimami blanketinių KT normų pagrindu, remiantis tam tikra nuoroda. Jie užpildo konstitucijos spragas. Organiškieji įstatymai yra tada, kai KT norma nurodo, kad tam tikri santykiai bus reguliuojami tam tikro įstatymo. Dažniausiai nustato aukščiausių valstybės institucijų statusą. Jie turi viršenybę prieš žemesnius įstatymus, bet negali prieštarauti konstitucijai ir konstituciniams įstatymams; 3) paprastieji įstatymai. Tai visi kiti įstatymai, jei jie nėra konstituciniai ar organiniai. Jų yra daugiausiai. Jie negali prieštarauti aukštesniems; 4) deleguotieji įstatymai. Juos priima ne parlamentas, o vykdomosios valdžios tam tikros institucijos (valstybės vadovas, vyriausybė). Tai įstatymų galią turintys aktai, kurie priimami remiantis įgaliojimu. Jų leidyba galima arba pagal konstituciją, arba parlamentui pavedimu. Deleguotųjų įstatymų leidyba yra išimtis iš valdžių padalijimo principo. Jie užima žemiausią vietą. Neretai jie traktuojami kaip turintys trumpalaikį galiojimą. Juos turi patvirtinti parlamentas, taip pat parlamentas gali juos ir panaikinti. Dažniausiai jie priimami svarbiais klausimais tarp Seimo sesijų. 3) Poįstatyminiai aktai. Tai vykdomosios valdžios priimami aktai. Jie negali prieštarauti įstatymams, taip pat konstitucinėms normoms. Jų yra didelė įvairovė. Pagal subjektus poįstatyminiai aktai yra: 1) valstybės vadovo aktai. (dekretai, įsakai, įsakymai); 2) vyriausybės norminiai aktai. (ordonansai, dekretai, nutarimai). Vyriausybė leidžia didelę dalį poįstatyminių aktų, nes ji įgyvendina valdžią. Leidžia poįstatyminius aktus (įstatymus papildančius aktus). Vyriausybė jais nustato įstatymų realizavimo tvarką. Parlamentinėse valstybėse dominuoja vyriausybės norminiai aktai. Prezidentinėse – valstybės vadovo aktai; 3) teritorinių darinių vadovų aktai. (gubernatorių); 4) ministrų įsakymai, taisyklės, instrukcijos; 5) vietinių, vietos savivaldos institucijų aktai. Romanų –germanų valstybėse KT pagrindinis šaltinis yra norminiai teisės aktai. Romanų-germanų tradicijos valstybėse greta norminių teisės aktų kaip šalutiniai šaltiniai yra: 1) Precedentai. Tai teismų sprendimai, taikomi nagrinėjant kitas analogiškas bylas. Ilgus šimtmečius nebuvo pripažįstami, bet dabar atsiranda požymių, kad ir romanų-germanų teisės sistemoje precedentas pripažįstamas teisės šaltiniu. Neretai precedentai turi turėti patvirtinimą. 2) Doktrina. Tai mokslininkų veikalai, darbai, išvados, rekomendacijos. Oficialiai teisės šaltiniu nepripažįstama, bet, kai būna teisės spragos, remiamasi mokslininkų formuluojamomis išvadomis, rekomendacijomis. 3) Tarptautinės sutartys. Nacionaliniu teisės šaltiniu būna, kai pati valstybė yra pasirašiusi ją ar prisijungia ir prisiima įsipareigojimus. Kalbant apie teisės šaltinį ir sprendžiant, ar tai KT šaltinis ar ne, reikia žiūrėti, ar yra KT normų. Jei KT normų yra – tai KT šaltinis. 2.Anglo-saksų teisės sistema yra dvigubai jaunesnė už romanų-germanų teisės sistemą, nes atsirado 11a. (1066m.), kai Normanai užkariavo anglus. (Amerikiečiai perėmė tą teisę iš anglų.) Iki tol Anglijoje gyveno daug genčių, nebuvo vieningos teisės. Nuo 11a. pradėjo formuotis vieninga teisės sistema. Tos teisės požymiai: 1) svarbiausias teisės šaltinis – bendroji teisė (common law). Ji dar vadinama precedentine teise. Teismų sprendimai konkrečiose bylose tapdavo pagrindine norma kitoje byloje. Per kelis šimtmečius susiformavo bendroji teisė, ji dar vadinama teismine teise. 15a. greta bendrosios teisės susiklostė teisingumo teisė. Ją kūrė specialūs lordo kanclerio teismai, kurie nagrinėjo bylas, kai jomis buvo nepatenkinti piliečiai. Skundai adresuojami monarchui (bendrieji teismai). 2) Konstituciniai papročiai. Tai elgesio taisyklės, kurios atsiranda jas nuolat taikant. Jų laikomasi laisvanoriškai. Jos tapo visuomenės pripažintomis elgesio taisyklėmis. Konstituciniai papročiai turi tokią pat galią kaip bendroji teisė. 3) Konstituciniai susitarimai. Šios taisyklės egzistuoja santykiuose tarp aukščiausių valdžios institucijų (tarp monarcho ir parlamento, tarp parlamento ir vyriausybės). Šių normų netaiko teismai, nes jie nesprendžia ginčų tarp aukščiausių valdžios institucijų. Monarchas nėra atsakingas už savo veiksmus. Konstitucinių susitarimų pavyzdžiai: 1) yra sukurta kontrasignacija. Reiškia, kad monarcho aktą turi pasirašyti vyriausybės narys. 2) Ministru pirmininku skiriamas rinkimus laimėjusios partijos lyderis. 3) Aukštieji rūmai nesikiša į finansinių bilių leidimą. 4) Abiejų rūmų priimtą įstatymą karalius privalo pasirašyti. Daugiau kaip prieš 200 metų monarchui suteikta veto teisė, bet ją pakeitė šis konstitucinis susitarimas. 4) Doktrina. Tai mokslininkų veikalai. Jau ilgus šimtmečius doktrinai pripažįstamas teisės šaltinio vaidmuo. Užpildydavo teisės spragas. 5) Statutinė teisė. Tai parlamento priimti aktai ir kiti valstybės organų priimti aktai. Tai oficialūs aktai. (Didžioji laisvių chartija(1215m.), Teisių peticija (1628m.), Teisių bilis (1689m.), Habeas Corpus (1699m. (įtvirtino asmens neliečiamybę)) ir kiti aktai). Visi D.Britanijos statutai yra tarpusavyje lygūs. Nėra hierarchijos. Net tie, kurie laikomi konstitucijos dalimis yra lygūs su kitais statutais. Prie KT šaltinių taip pat priskiriami ir kitų teisės sistemų teisės šaltiniai: 3.Socialistinės teisės sistema. Ji sukurta Rusijoje, išplėtota TSRS. Jos pagrindas yra romanų-germanų teisės sistema. Joje buvo esminių permainų, lyginant su romanų-germanų teisės sistema (dėl požiūrio į visuomenę, valstybę, ekonomiką). Teigta, kad reikia panaikinti privatinę nuosavybę, pereiti prie kolektyvinės nuosavybės. Buvo pabrėžiamas ypatingas valstybinio reguliavimo vaidmuo. Valstybė tapo didžiosios nuosavybės savininku. Tai atsispindėjo ir kitose gyvenimo srityse. Šiai sistemai būdingas toks dalykas, kad paneigtas politinis pliuralizmas. Teigė, kad visuomenės ir valstybės reikalus galima patikėti tik vienai proletariato organizacijai – komunistų partijai. Valstybėje diegiama vienpartinė sistema. Tam tarnavo visas aparatas. Paneigtas demokratijos principas. Tačiau teisė pripažįstama. Buvo konstitucija ir jos viršenybė. Realios reikšmės ji neturėjo, nes teisei buvo suteikiama tik tam tikra teisinio reguliavimo ribota galimybė, kadangi viską tvarkydavo partiniai organai, jų sprendimais buvo realizuojami įstatymai ir pan. viskam vadovauja Komunistų partija. Kitas bruožas tas, kad teisės sistemai buvo būdingas veidmainiškumas. Žmonių teisės ir laisvės buvo įtvirtinamos, bet jų realiai nepaisoma (vyko disidentiniai judėjimai). Socialistinė teisės sistema praktiškai yra sugriuvusi, nors tam tikrų išlygų yra. Ji sugriuvo, nes žlugo TSRS, socialistinės šalys. Šiandien su komunistine sistema egzistuoja Kinija, Vietnamas, Š.Korėja, Laosas ir Kuba. 4.Taip pat yra išskiriamos Musulmonų valstybės, kurios turi savitą teisės sistemą, grindžiamą Islamo religijos principais. Tai fundamentalistinės valstybės. Nagrinėjant Lietuvos KT šaltinius: Teisės šaltiniai, atsižvelgiant į tai, ar jie galioja dabar, ar galiojo praeityje, gali būti skirstomi į galiojančius ir istorinius teisės šaltinius. Istoriniams Lietuvos konstitucinės teisės šaltiniams reikėtų priskirti Lietuvos Statutus, Lietuvos konstitucijas, priimtas 1918-1938 m. laikotarpiu, ir kai kuriuos kitus to meto teisės aktus (šiuo metu negaliojančius). Konstitucinės teisės siaurąja prasme (arba Konstitucijos teisės) šaltiniais gali būti aukščiausios galios, steigiamojo pobūdžio teisės aktai. Tai 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija, taip pat konstituciniai įstatymai ir konstituciniai aktai - sudedamoji Konstitucijos dalis - ir Konstitucijos pataisos. Šios dvi nurodytos teisės šaltinių rūšys būdingos vien konstitucinei teisei siaurąja prasme. Tačiau konstitucinės teisės plačiąja prasme šaltiniai yra ne vien Konstitucija ar Konstitucinio Teismo nutarimai, bet taip pat ir konstituciniai įstatymai (Konstitucijos 69 str. 3 d. prasme), Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutartys, įstatymai, Seimo statutas, poįstatyminiai aktai, kiti teisės šaltiniai. Nagrinėjant Lietuvos konstitucinės teisės normas įtvirtinančius teisės šaltinius, siūlome juos klasifikuoti pagal teisinę galią tokia tvarka: 1. Konstitucinės teisės siaurąja prasme šaltiniai: a) Lietuvos Respublikos Konstitucija, konstituciniai įstatymai ir konstituciniai aktai – sudedamoji Konstitucijos dalis, taip pat Konstitu­cijos pataisos, b) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai. 2. Kiti konstitucinės teisės šaltiniai: a) Konstituciniai įstatymai, priimti pagal Konstitucijos 69 str. 3 d. a) Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutartys; b) Įstatymai, Seimo statutas; b) Poįstatyminiai teisės aktai (Seimo nutarimai, Respublikos Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų ir kitų valstybės institucijų teisės norminiai aktai). Fakultatyviniais konstitucinės teisės šaltiniais laikytina teisminė praktika, teisės principai, papročiai, doktrina (fakultalyvinių konstitucinės teisės šaltinių grupė - ypatinga, jos vieta ir reikšmė teisės šaltinių sistemoje anaiptol ne žemiausia; prireikus jie papildo kitų konstitucinės teisės šaltinių įtvirtintą teisinį reguliavimą). 2 klausimas: 1. Konstitucija- pagrindinis valstybės įstatymas, kurio normų visuma įtvirtinta visuomeninės ir valstybinės santvarkos principus,pagrindines žmogaus teises ir laisves, nustato valstybinės valdžios bei savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos pagrindus. Terminas k-ja –daugiareikšmė sąvoka. Skiriamos k-jos formaliąja prasme (tai formalioji arba juridinė k-ja), ji suprantama kaip įstatymų įstatymas, teisinio reguliavimo sistemos branduolys ir K-jos materialiąja prasme (materialioji, faktinė K-ja), tai reali valstybės valdžios organizacija, realus asmens statusas valstybėje, kuris gali sutapti ar nesutapti su juridine ar formaliąja k-ja. Dažniausiai kalbame apie K-ja formaliuoju požiūriu., taigi K-ja – pagrindinis ir svarbiausias, aukščiausios teisinės galios teisės normų aktas, nustatantis valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo pagrindus bei įtvirtinantis svarbiausius asmens ir valstybės santykius; priimamas ir keičiamas sudėtingesne tvarka nei paprasti įstatymai. 2. Konstitucijos funkcijos: 1. teisinė; 2. politinė; 3. humanistinė; 4. ideologinė. Teisinė funkcija priklauso nuo to, kad konstitucija-teisės aktas. Pasireiškia konstitucijos teisinėse savybėse, pati konstitucija yra visos teisinės sistemos pagrindas. Traktuojama kaip kiekvienos teisės šakos šaltinis, yra kiekvienos teisės šakos užuomazgos, pirminės normos. Konstitucija turi prioritetą prieš kitus teisės aktus, bei yra laikoma visų kitų teisės šakų pradžia. Politinė funkcija susijusi su tuo, kad konstitucijos normose įtvirtinama valstybės politinė sistema, kurios svarbiausi elementai: valstybė, valdžios mechanizmas, politinės partijos. Įtvirtina politinį pliuralizmą- galimybę laisvai steigti ir dalyvauti politinėje partinėje veikloje. Pagrindinis politinių partijų tikslas- siekti valstybinės valdžios. Konstitucija sudaro prielaidą susiformuoti,siekti,paimti politinėms partijoms valstybinę valdžią.kai kurios valstybinės valdžios mechanizmo dalys gali būti traktuojamos kaip politiniai institutai. Humanistinė funkcija reiškia,kad konstitucijos normose įtvirtintos žmogiškos vertybės,žmonių teisės ir laisvės. Sudaro tvirtą juridinį pagrindą žmonėms naudotis šiomis teisėmis. Teisės ir laisvės apibrėžia pripažįstamą žmogui teisinį statusą. Įtvirtinama kultūrinių vertybių apsauga, reglamentuojami šeimos, švietimo, paramos senatvėje aspektai ir t.t. Ideologinė funkcija suvokiama ne kaip politinių ideologijų, o kaip teisinių vertybių deklaravimas ir gynimas. Įtvirtina tarp žmonių gėrį,taikų sambūvį.Deklaruoja teisingumą,teisėtumą,įtvirtina jų pasiekimo mechanizmą,deklaruoja pilietinės visuomenės doktriną-kiekvienas pilietis turi būti aktyvus savo valstybės kūrėjas. Gali būti aiškinama per teisinės valstybės principą- jos gyvenimas grindžiamas aukštesniais teisiniais principais, įstatymų viršenybės principu ar siekimas tapti tokia. 3. Pasaulio valstybių konstitucinės raidos pagrindiniai etapai: I etapas Tęsėsi nuo pirmųjų šiuolaikinių konstitucijų atsiradimo 18am. iki pirmojo pasaulinio karo bei totalitarinio socializmo valstybių susikūrimo. Šiame etape konstitucinis procesas apėmė iš esmės Europą, Šiaurės bei Pietų Ameriką. Konstitucinis reguliavimas buvo labai siauras, jis apsiribojo pagrindinių asmens teisių ir laisvių bei politinių teisių konstatavimu, o taip pat valstybės valdžios organizavimo klausimais. Būtent šiuo laikotarpiu atsiranda pirmosios konstitucijos: 1787m. JAV konstitucija; 1791m. Prancūzijos konstitucija; 1791m. Lietuvos Lenkijos konstitucija.Šios konstitucijos padarė didelį poveikį tolimesniam konstituciniam vystymuisi. Šiam periodui būdingas ribotas konstitucinis reguliavimas- perėjimas prie konstitucingumo buvo įvykęs tik nedaugelyje Europos valstybių bei JAV. Vyravo liberaliosios konstitucijos koncepcija- konstitucija buvo suprantama kaip teisės aktas, kuris skirtas kaip įmanoma daugiau apriboti valstybės kišimąsi į visuomenės bei individo gyvenimą. Todėl konstitucijos teisinis turinys reglamentavo tik valdžios organizacijos bei asmens teisinio statuso klausimus. Valstybės valdžios organizavimas buvo siejamas su valdžių padalijimo principu ir įgavo dvi tendencijas: griežtąją(amerikietiškąją) ir švelnesnę(kontinentinę). II etapas-tarpukaris Konstitucinis reguliavimas išsiplėtė į naujas Rytų Europos valstybes, tam tikras Azijos bei Afrikos valstybes (kolonijinės konstitucijos). Padidėja valstybės vaidmuo socialinėje bei ekonominėje valstybės veikloje ir tai yra atspindima konstitucijoje, taip pat yra įtvirtinami nauji visuomeniniai santykiai. Totalitarinėse valstybėse konstitucinis reguliavimas tapo beveik visaapimančiu-jis apėmė socialines ekonomines teises, ideologiją, totalitarinės politinės sistemos kūrimą. Šiam procesui būdinga tai, kad iki šiol vieningas pasaulinis konstitucinis procesas išsisklaidė, sukūrus Rusijoje socialistinę valstybę. Taip pat šiam etapui būdingas aktyvus konstitucijų normų kūrimas( ypač laikotarpio pradžioje). III etapas Tęsėsi nuo pasaulinio karo iki 20am. 9 dešimtmečio. Čia konstitucinis procesas įgauna globalinį pobūdį, išsiplėtė į Afrikos, Azijos, Okeanijos valstybes- tai buvo nulemta kolonijinės sistemos žlugimu ir su tuo susijusiu naujų valstybių atsiradimu(apie 100 naujų valstybių). Šiame etape veikė keturi konstitucijų modeliai: 1. senosios liberalios konstitucijos(JAV,Belgija)- šių valstybių konstitucinis reguliavimas nebuvo labai keičiamas; 2. ‘antrosios bangos’ liberaliosios konstitucijos(1946m. Japonijos konstitucija, 1947m. Italijos konstitucija)- konstitucijos,priimtos išsivysčiusių valstybių, kur po II pasaulinio karo buvo panaikinti totalitariniai režimai(Vokietija, Italija,Ispanija,Portugalija,Graikija,Japonija); 3. totalitarinio socializmo konstitucijos: du modeliai:nustatantis socializmo pagrindus, brandusis socializmas. Pabrėžtinas socialistinių valstybių konstitucinio vystymosi vieningumas. Tačiau pastebima ir demokratijos tendencija: deklaruojamos kai kurios naujos politinės bei pilietinės teisės, pirmą kartą įvedamos jų teisinės garantijos; 4. liberaliosios etatistinės konstitucijos(besivystančiose šalyse). Dviejose pirmose modeliuose buvo išplėstas konstitucinis reguliavimas- buvo įjungtos socialinės ekonominės nuostatos, normos dėl politinių partijų vaidmens, viešosios politikos principai, nuostatos dėl visuomeninių susivienijimų Totalitarinio socializmo konstitucijos neigė valdžių padalijimo principą ir skelbė jų vienovę, skelbė komunistų partijos išskirtinį vaidmenį valstybės bei visuomenės gyvenime, būtiną ideologiją bei privilegijas dirbantiesiems. Liberalios etatistinės konstitucijos bandė prisiartinti prie vakarietiško modelio, tuo pačiu imdamos kai kurias totalitarinių socialistinių konstitucijų nuostatas. Šiame etape ypatingi išryškėjo juridinės bei faktinės konstitucijos nesutapimas, daugelis pozityvių konstitucijų normų tebuvo tik deklaratyvaus pobūdžio(ypač socialistinėse bei besivystančiose valstybėse). Šiame etape konstitucinis procesas tampa tikrai pasauliniu. Į šį procesą įsijungė apie 130 naujų Afrikos, Azijos, Okeanijos, Lotynų Amerikos valstybių. IV etapas Prasisėjo 20am. 9 dešimtmečio pradžioje. Žlunga totalitariniai režimai Europoje, Azijoje, Afrikoje. Nuo 8 dešimtmečio pabaigos iki 1997m. buvo priimtos daugiau nei 100 naujų konstitucijų, kurios atspindėjo situacijos bei konstitucinių prioritetų pokyčius. Taip pat pabrėžiamas bendražmogiškų, universalių vertybių iškėlimas. Atsisakoma totalitarinių bei autoritarinių konstitucijų modelių,priimami demokratiniai pagrindiniai įstatymai,kuriuose atsispindi ir tų valstybių patirtis, ir demokratijos principai,bei institutai.atsisakyta ‘socialistinės’ konstitucijos – šis konstitucijos modelis būdingas Kinijai,Kubai. 4. Konstitucijos turinys, jos teisinės, politinės ir ideologinės savybės Konstitucijos turinys. Konstitucijos turinį sudaro tai, ką (kokius visuomeninius santykius) reguliuoja jos normos. Pirmosios pasaulyje valstybių konstitucijos reguliavo ne daugiau kaip dviejų trijų grupių visuomeninius santykius. Pirmoji grupė- tai žmogaus ir piliečio teisės ir laisvės. Iš esmės su šių santykiu reglamentavimu yra susiję ir pačios konstitucijos atsiradimas. Konstitucijos atsirado pirmiausia siekiant apsaugoti žmogų nuo valstybės savivalės. Konstitucija turėjo garantuoti šias teises ir neleisti, kad paprastieji įstatymai ar kiti teisės aktai pažeistų žmogaus teises. Antroji visuomeninių santykių grupė- aukščiausios valstybės valdžios sutvarkymas. Šio sutvarkymo pagrindas demokratinėse valstybėse- tautos suvereniteto principas, įkūnijamas įgyvendinant atstovaujamojo valstybės valdymo ir valdžių padalijimo principus. Atstovaujamojo valstybės valdymo principas reiškia, kad aukščiausią suverenią galią tauta įgyvendina per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Aukščiausia valdžia yra renkama tautos ir reiškia tautos valią. Valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teismo valdžią įgyvendina skirtingos valstybės institucijos, santykiškai nepriklausomos viena nuo kitos, nesikišančios į viena kitos veiklą. Neatsitiktinai pirmosios konstitucijos nustatė pagrindinius valstybės valdžios sudarymo principus, jų kompetenciją ir tarpusavio santykius. Trečioji visuomeninių santykių grupė- teritorinis valstybės sutvarkymas. Konstitucija nustato teritorinių vienetų rūšis, vietos valdžios santykius su centrine valdžia ir tarpusavio santykius. XIXa. viduryje pasaulio valstybių konstitucijose atsiranda teisės normų, reglamentuojančių išorines valstybės funkcijas, užsienio politikos pagrindus. Daugelis šiuolaikinių valstybių konstitucijoje įtvirtina tarptautinių santykių palaikymo principus, reguliuoja klausimus, susijusius su karo paskelbimu ir taikos sudarymu, nustato tarptautinės ir nacionalinės teisės tarpusavio santykį, reglamentuoja tarptautinių sutarčių pasirašymo ir ratifikavimo tvarką ir kita. Daugelis šiuolaikinių konstitucijų įtvirtina teisės normas, nustatančias valstybės ekonominės ir politinės sistemos pagrindus. Šiuolaikinių konstitucijų turinys keičiasi priklausomai nuo valstybės ekonominio, politinio, socialinio gyvenimo ir tarptautinio bendravimo pokyčių. Konstitucijos turinys – tai visuma konstitucinių normų, institutų, principų, reguliuojančių visuomeninius santykius, susijusius su valstybės valdžios veiklos organizacija ir pagrindais, valdžios ir asmens santykiais. Konstitucija kaip teisinis, politinis ir filosofinis(ideologinis) dokumentas Konstitucija- ne tik pagrindinis ir aukščiausios galios teisinis dokumentas, bet ir svarbus politinis bei filosofinis(ideologinis) dokumentas. Kaip teisinis dokumentas konstitucija yra teisės normų sistema, reguliuojanti svarbiausius visuomeninius santykius. Kaip politinis dokumentas ji atspindi tam tikrą šalies politinių jėgų susitarimą, kompromisą, nustatantį politinio proceso formas,politinių jėgų interesų gynybos priemones. Kaip filosofinis(ideologinis) dokumentas konstitucija išreiškia tam tikrą pasaulėžiūrą. Konstitucijoje įprasmintos tam tikros vertybės ir idealai. Teisinė konstitucijos funkcija. Konstitucija- pagrindinis, aukščiausios galios įstatymas, teisės sistemos centras, kuriuo įtvirtintos normos ir principai lemia teisinio reguliavimo kryptį. Kaip pažymi M. Cappellettis ‘konstitucijos ir konstitucinių teisių paskelbimas egzistavo dar gerokai iki modernaus konstitucionalizmo. Bet tai, kas iš tikro šioje valdymo formoje nauja, yra rimtos pastangos suvokti konstituciją ne vien kaip paprastą moralinio, politinio ar filosofinio pobūdžio vadovą, bet ir kaip tikrą įstatymą, kuris yra pozityvus ir privalomas, nors ir aukščiausios galios, pastovesnis nei bendrieji įstatymai. Teisės aktų atitikimo konstitucijai tikrinimas, konstitucinių ginčų nagrinėjimas atskleidė ir išryškino šį pagrindinį konstitucijos aspektą, parodė, kad konstitucija pirmiausia yra teisės normų aktas. Dar daugiau- konstituciją sudaro aukščiausios galios teisės normos, reguliuojančios svarbiausius visuomenės gyvenimo klausimus. Normos, kurias galima taikyti tiesiogiai, normos, esančios viso teisinio reguliavimo pagrindas. Politinė konstitucijos funkcija. Konstitucija nustato valstybės valdžios organizaciją, valdžios įgyvendinimo svarbiausias taisykles, valstybės valdžios santykius su kitais žmonėmis, jų grupėmis. Visos politinės jėgos- politinės partijos ir organizacijos konkuruoja, siekia valdžios, dalyvauja jos gyvenime pagal konstitucijos nustatytas taisykles. Šios taisyklės paprastai dar detalizuojamos įstatymuose ar kituose teisės aktuose. Tačiau pačios svarbiausios, reikšmingiausios taisyklės yra fiksuojamos konstitucijoje. Vienais atvejais konstitucija nustato politinio gyvenimo taisykles, o po to jas įgyvendina politinio proceso dalyviai savo veikloje. Kitais atvejais į konstituciją jau įrašomos realiai politinio gyvenimo praktikoje susiklosčiusios taisyklės. Filosofinė(ideologinė) konstitucijos funkcija. Konstitucijoje kaip svarbiausiame, pačiame autoritetingiausiame įstatyme įtvirtinta tam tikra valstybės valdžios organizacijos, asmens ir valstybės santykių doktrina. Šių dienų demokratinė visuomenė ypatingą reikšmę teikia žmogaus teisių ir laisvių prioritetui, atviros pilietinės visuomenės, teisinės valstybės idėjoms. Demokratinėms vertybėms priskiriamas ir tautos suverenitetas, atstovaujamoji demokratija, valdžių padalijimas, parlamentarizmas, politinis ir ideologinis pliuralizmas, pagarba privačiai nuosavybei ir t.t. taip pat konstitucija auklėja žmones, formuoja vertybinę orientaciją, požiūrį, kad brangias konstitucines vertybes reikia ginti, kad reikia laikytis konstitucijos. Pagaliau konstitucija- tai tam tikras bendro gyvenimo orientyras. 5. Konstitucijų rūšys Konstitucijų gausa ir įvairovė tiek turinio, tiek formos, tiek tobulumo požiūriu yra natūralus reiškinys, nes kiekviena valstybė turi savo papročius, tradicijas, teisinį mentalitetą ir kitų ypatumų, kuriuos lemia konkrečios istorinės aplinkybės, civilizacijos lygis ir kiti veiksniai. Griežtumu išsiskiria rašytinė JAV konstitucija, kuri galioja jau daugiau kaip 200 metų ir turi tik 27 pataisas. Tai konstitucija, pirmą kartą įtvirtinusi prezidentinį valdymą ir valdžių padalijimo principą. Nė viena konstitucija lankstumu negali pralenkti Didžiosios Britanijos konstitucijos, kuri puikiai dera prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų ir kartu išsaugo konstitucinės santvarkos stabilumą ir valstybės valdžios autoritetą. Prancūzijos konstitucijų istorija asocijuojasi su žmogaus ir piliečio teisėmis bei laisvėmis. Šioje valstybėje daug kartų keitėsi konstitucinė santvarka, kartu ir pagrindinis valstybės įstatymas, bet išliko nepažeisti laisvės, lygybės, tautos suvereniteto principai. Rūšys: Pagal išraiškos formą konstitucijas galima klasifikuoti į: rašytines ir nerašytines,tačiau priimtiniau klasifikuoti į: formaliąsias ir materialiąsias. 1. rašytinės- priskiriamos K., kurios turi gana aiškią struktūrą ir kurios paprastai yra išreikštos vienu teisiniu aktu, kuris ir vadinasi K. arba (Vokietijoje) – pagrindinis įstatymas. 2. nerašytinės – yra materialinės k., nėra vieningo teisės akto, o egzistuoja keletas teisės šaltinių, vykdančių konstitucinio reguliavimo funkciją. Nėra vieno akto, kuris vadinasi K., o K. susideda iš įvairių įstatymų ir kitų teisės šaltinių, kurie visumoje atlieka K. funkciją. Esant (1) – rašytinė K. turi ypatingą teisinę galią, ji skiriasi nuo kitų teisės aktų, o (2) atveju nėra ypatingos K. galios, nes ją sudaro įstatymai, kurie tik todėl priskiriami prie K., nes jie atlieka jos funkciją, bet patys yra paprasti įstatymai. Taigi, nėra formaliosios K. (pvz.: D.Britanija: susideda iš 1215 m. “Didžioji laisvių chartija”, 15-16 a. įstatymų dėl parlamento, 16-17-18 a. įstatymų). Paradoksas: nors D.Britanijoje nėra K., bet jos teisės šaltiniai turėjo didelę įtaką konstitucinei kitų valstybių raidai. Pagal reguliuojamų visuomeninių santykių užbaigtumą konstitucijas galima skirstyti į: kodifikuotas ir nekodifikuotas. Kodifikuota, arba konsoliduota, konstitucija- tai vieningas norminis teisės aktas, reguliuojantis visus svarbiausius konstitucinius klausimus. Nekodifikuotą, arba nekonsoliduotą, konstituciją sudaro keli norminiai teisės aktai, turintys aukščiausią teisinę galią. Pagal priėmimo būdą konstitucijas galima klasifikuoti į: oktrojuotas ir tautos priimtas. Oktrojuotos – priima vykdomoji valdžia (valdovas, perversmo vykdytojai), Demokratinės – priima atstovaujamasis organas arba referendumu. Pagal keitimo procedūros sudėtingumą skiriamos: lanksčios, griežtos ir mišraus tipo konstitucijos. Pakeisti lanksčią konstituciją nereikia ypač sudėtingos procedūros. Dažniausiai konstitucijos keičiamos ir papildomos tokia tvarka kaip ir paprastieji įstatymai. Lanksčios konstitucijos padeda greičiau reaguoti į politinius, socialinius ir ekonominius visuomenės pokyčius. Keisti ar papildyti griežtas konstitucijas reikia ypatingos tvarkos: tautos valios, referendumo, kvalifikuotos parlamento narių balsų daugumos, dvigubo votumo ir kita. Pagal konstitucijų keitimo tvarką yra skiriamos ir mišraus pobūdžio konstitucijos. Tai tam tikras tarpinis lanksčios ir griežtos konstitucijos variantas. Pagal jų galiojimo laiką konstitucijos gali būti: laikinosios ir nuolatinės. Kitaip tariant, tai konstitucijos, kuriose nustatomos jų galiojimo ribos ir kuriose jos nenustatomos. Konstitucijos laikinumą dažnai nusako jau pats pavadinimas. Tačiau galimas ir kitas konstitucijos galiojimo apibrėžimo variantas. Pačioje konstitucijoje numatomas jos galiojimo terminas. Įprasta manyti, kad laikinosios konstitucijos būdingos pereinamojo laikotarpio valstybėms. Nuolatinėse konstitucijose nenumatomas jų galiojimo laikas. Laikomasi nuostatos, kad jos priimtos neribotam laikui. Tokios yra daugelio valstybių konstitucijos. Nuolatinės konstitucijos galiojimo faktas negarantuoja jų amžinumo. Jis tik parodo konstitucijos kūrėjų tikslus priimant konstituciją. Išimtimi laikomos konstitucijos, skelbiančios netinkamą ir amžiną konstitucijos galiojimą. Tokia ‘amžinoji’ yra 1917m. Meksikos konstitucija- jos nuostatos skelbia, kad ji nepraranda galios net įvykus sukilimui. Pagal veiksmingumą skiriamos: realios ir fiktyvios konstitucijos. Konstitucija reali tada, kai jos deklaruojamos nuostatos ir tikrovė sutampa. Fiktyvi konstitucija ta, kurios nuostatos ir tikroji valstybės padėtis viena kitai prieštarauja. Daugumos valstybių konstitucijos daugiau ar mažiau atitinka tikrovę ir todėl pagrįstai laikomos realiomis. Pagal valstybės politinį režimą skiriamos: demokratinės ir nedemokratinės(reakcinės) konstitucijos. Demokratinės konstitucijos garantuoja žmogaus teises ir laisves, įtvirtina aukščiausios valstybės valdžios institucijų renkamumo, valdžių padalijimo principus, politinį pliuralizmą,politinių partijų laisvę ir kita. Nedemokratinės konstitucijos riboja ir draudžia politinį pliuralizmą, numato plačių galimybių riboti paskelbtas pagrindines teises ir laisves. Neretai įtvirtinama viena vyraujanti ideologija, vienos partijos ar politinės jėgos vadovavimas, paneigiamas valdžių padalijimo principas ir kita. Pagal įtvirtintą valstybės valdymo formą skiriamos: monarchijų ir respublikonų konstitucijos. Pagal įtvirtintą valstybės sandaros formą gali būti: unitarinių valstybių ir federacinių valstybių konstitucijos. Pagal istorinį kriterijų, atsižvelgiant į laiką, kai buvo priimtos, skiriamos: senosios(senosios kartos) ir naujosios(naujosios kartos) konstitucijos. Senosios konstitucijos yra tos, kurios priimtos XVII-XIXa. iki Antrojo pasaulinio karo. Naujosios konstitucijos yra tos, kurios priimtos po Antrojo pasaulinio karo. Labai savita konstitucijų klasifikacija pagal religijos vaidmenį valstybės gyvenime. Daugumos demokratinių valstybių konstitucijos deklaruoja Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės principą, bažnyčių lygybę, sąžinės ir tikėjimo laisvę. Tačiau yra konstitucijų, kurias teisininkai vadina klerikalinės pakraipos konstitucijomis. Jos įtvirtina religijos ir dvasininkų viršenybę valstybės politinėje sistemoje. 6. Pasaulio valstybių konstitucijų forma ir struktūra Konstitucijos forma- tai konstitucijos normų išsidėstymo ir išraiškos būdas. Sąvoka ‘konstitucijos forma’ vartojama norint atskleisti konstitucijos normų įtvirtinimo būdą. Teisinėje literatūroje skiriamos dvi konstitucijos formos: rašytinė ir nerašytinė konstitucija. Rašytinė konstitucija- vientisas aukščiausios galios teisinis aktas, priimtas ir keičiamas ypatinga tvarka, nustatantis asmens teisinės padėties pagrindus bei viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus. Tokios yra daugelio šalių konstitucijos. Šalies, neturinčios rašytinės konstitucijos, pavyzdžiu yra nurodoma Didžioji Britanija. Jos konstitucinė santvarka yra įtvirtinta ir teisės norminiuose aktuose, ir teismų precedentuose, ir konstituciniuose papročiuose. Šie visi šaltiniai neišsiskiria savo teisine galia iš kitų teisės šaltinių. Tačiau ir šioje šalyje daugelis valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo santykių reguliuojama įstatymų. Tiesa, kai kurie britų konstitucininkai teigia,kad netikslu D.Britanijos Konstituciją vadinti nerašytine. Jų nuomone, Didžiosios Britanijos Konstituciją galima laikyti ‘neformalizuota’, ‘nekodifikuota’ konstitucija. Žinoma, konstitucijų skirstymas pagal jų formą į rašytines ir nerašytines iš esmės gali sutapti su konstitucijų skirstymu materialine ir juridine(formaliąja) prasme. Todėl gali atrodyti,kad neverta šitaip klasifikuoti konstitucijų. Nurodyta aplinkybė nepaneigia konstitucijų skirstymo pagal formą į rašytines ir nerašytines prasmės. Šiuo atveju konstitucijos yra skirstomos atsižvelgiant į tai, kad rašytinė konstitucija- visada aukščiausios galios teisės normų aktas(ar aktai),o nerašytinė konstitucija įtvirtinama įvairiomis konstitucinės teisės normų šaltinių formomis- konstituciniais papročiais, teismo precedentais, taip pat įvairiais teisės normų aktais. Rašytinė konstitucija išsiskiria savo formalia aukščiausia teisine galia, t.y. savybe, kuri nėra būdinga nerašytinei konstitucijai. Tačiau yra šalių, kuriose konstituciją sudaro keli aukščiausios konstitucinės galios teisiniai aktai. Antai, šiuolaikinės Švedijos konstituciją sudaro keturi konstituciniai teisės aktai: 1974m. Valdymo forma; 1810m. Aktas apie sosto paveldėjimą; 1949m. Aktas apie spaudos laisvę; 1991m. Išraiškos laisvės pagrindinis įstatymas. Tai nekodifikuota rašytinė konstitucija. Taip pat galima išskirti ir sudėtinę kodifikuotą rašytinę konstituciją. Tai konstitucija, kurios sudėtinėmis dalimis yra paskelbiami kiti aktai ar deklaracijos. Sudėtinės kodifikuotos konstitucijos pavyzdžiai- 1958m. Prancūzijos Konstitucija, kuri savo sudėtinėmis dalimis pripažįsta 1789m. Žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių deklaraciją, bei 1946m. Prancūzijos Konstitucijos preambulę, taip pat 1992m. Čekijos Konstitucija, kurią, be pagrindinio Konstitucijos teksto, sudaro ‘Pagrindinių teisių ir laisvių deklaracija’. Sudėtinė kodifikuota konstitucija skiriasi nuo rašytinės nekodifikuotos konstitucijos tuo, kad pirmąją konstituciją sudarančios dalys yra viena su kita tiesiogiai susijusios, jos traktuojamos kaip vientisas sudėtinis dokumentas, o ne dokumentų visuma. Konstitucijos struktūra- tai vidinė konstitucijos normų organizavimo tvarka. Konstitucijos normos yra įtvirtinamos straipsniuose. Straipsniai susideda iš dalių. Straipsniai ir jų dalys gali būti skirstomos punktais. Daugelio šalių konstitucijų struktūros analizė leidžia daryti išvadą, jog paprastai pagrindinį įstatymą sudaro tokios dalys: preambulė(įvadinė dalis),pagrindinė dalis(jos normose atskleidžiamas konstitucijos turinys),taip pat baigiamosios, pereinamosios ar papildomosios nuostatos bei priedai. Preambulėje išvardijami konstitucijos tikslai, nurodomos istorinės konstitucijos priėmimo aplinkybės. Kartais joje nurodomi svarbiausi valstybės politikos principai ar net skelbiamos pagrindinės teisės ir laisvės. Tai svarbi konstitucijos dalis, įvadas į konstitucinio reguliavimo sistemą. Pagrindinę konstitucijos dalį sudaro konstitucijos normos, įtvirtinančios žmogaus ir piliečio teises bei laisves, valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų statusą, tarpusavio santykius, centrinės ir vietos valdžios santykius, vietos savivaldos pagrindus. Paprastai pagrindinę dalį sudaro keli ar keliolika skyrių(jie taip pat gali vadintis dalimis, skirsniais ir pan.). Pagrindinė dalis ne vienoje konstitucijoje pradedama skyriumi, kuriame išdėstytos normos, įtvirtinančios konstitucinės santvarkos pagrindus(tautos suverenitetą, demokratiją,pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, valdžių padalijimą ir jų galių ribojimą ir t.t.). Kai kurių naujųjų konstitucijų pagrindinio teksto dalis pradedama žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimu. Kituose konstitucijos skyriuose išdėstomos valstybės valdžios organizaciją nustatančios normos. Paprastai kiekvieną valstybės valdžios instituciją apibrėžiančios normos išdėstomos tam tikruose skyriuose: parlamentas, valstybės vadovas, vyriausybė,teismai. Vienose konstitucijose pradedama nuo įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos teisinės padėties įtvirtinimo, kitose pirmiausia nustatoma valstybės vadovo teisinė padėtis. Toks išdėstymas paprastai sietinas su šalies valdymo forma(nors ne visada). Atskiruose konstitucijos skyriuose nustatomas vietinis valdymas ir savivalda, finansai ir valstybės biudžetas. Pagrindinėje konstitucijos teksto dalyje taip pat gali būti tokie skyriai, kaip ‘Užsienio politika’, ‘Valstybės saugumas’ ir pan. Konstitucijos baigiamosiose nuostatose išdėstomos normos, nustatančios konstitucijos įsigaliojimo tvarką. Pasitaiko, kad baigiamosiose nuostatose išdėstomos ir normos apie konstitucijos keitimo tvarką, jeigu tai nebuvo sureguliuota pagrindinės dalies normų. Pereinamosiose nuostatose nustatomi atskirų konstitucijos normų įsigaliojimo terminai, senų konstitucinių institutų pakeitimo naujais tvarka ir terminai. Kai kada konstitucija turi ir papildomas nuostatas. Jomis aiškinamos kai kurios pagrindinės konstitucijos dalies normos, nustatomos tam tikros išimtys ar tam tikro klausimo reguliavimo specifika. Kartais prie konstitucijos yra ir priedai. Jų reikšmė įvairi. Pasitaiko, kad juose išdėstomos normos, kurių vieta neabejotinai turėtų būti pagrindinėje dalyje. 7.Liberalusis, etatistinis, mišrusis konstitucijų modeliai Yra išskiriami trys pagrindiniai konstitucinio reguliavimo modeliai: ▪ liberalusis ▪ etatistinis ▪ liberalusis – etatistinis (optimalusis). Šie modeliai skiriasi pagal savo reguliavimo dalyką: vienur konstitucija reguliuoja daugiau klausimų, kitur – mažiau. Konstitucinio reguliavimo modelio pasirinkimas nulemtas valstybės vaidmens visuomenėje sampratos. • Liberalusis modelis – konstitucija nustato valstybė valdžios organizaciją, asmens teisinio statuso pagrindus (politinės teisės ir laisvės, nuosavybės, valstybės finansų klausimai). Šiam modeliui priklauso pirmosios rašytinės konstitucijos. Pagal šį modelį, valstybė į visuomenės gyvenimą kišasi mažiausiai (valstybė – naktinis sargas). Tai tek valdymo rėmai, kurie nustato pačius svarbiausius santykius, juose neretai neaptariamos teisinės garantijos, tačiau tai nereiškia, kad teisių realizavimas nevyksta praktiškai. • Etatistinis modelis – priešingybė liberaliam – išplėstinis konstitucinio reguliavimo dalykas. Turinys – įvairios asmens, visuomenės gyvenimo sritys – socialinė, ekonominė, politinė, ideologinė, dvasinės struktūros ir t.t. Šis modelis būdingas socialistinėms konstitucijoms. Būdingas hipertrofuotas valstybės vaidmuo. Pvz. Kinija, Vietnamas, Korėja, Kuba. • Liberalusis etatistinis modelis – tarpinis vaidmuo tarp dviejų ankstesnių modelių. 1. lyginant su liberaliuoju modeliu, yra išplėstas konstitucinio reguliavimo dalykas – konstitucija nustato visuomenės gyvenimo pagrindus, įtvirtina asmens ekonomines, socialines, kultūrines teises, kurių be valstybės įsikišimo įgyvendinti negalima. 2. Skirtingai nei etatistinis modelis, neleidžia per didėlio valstybės kišimosi – siekia jį padaryti optimaliu, kad būtų kuo geriau įgyvendintos asmens teisės ir laisvės. Tai iš esmės liberalusis modelis, papildytas saikingais etatizmo elementais. Šis modelis atsirado tarpukary (1919 m. Veimaro konstitucija), tačiau labiau paplito po II pasaulinio karo – Estija, Latvija, Lietuva, Vengrija. Nūdienos konstitucinis reguliavimas: 1) konstitucija negali tenkintis tradicinėmis reguliavimo sritimis (valstybės organizacija + politinės piliečių teisės), bet imasi reguliuoti socialinius, ekonominius, kultūrinius asmens ir visuomenės gyvenimo klausimus. 2) Toks objekto išplėtimas neturi suvalstybinti visuomenės – reikia derinti sakingą liberalizmą su saikingu etatizmu. Konstitucijos turinys turi apimti svarbiausius valstybės, visuomenės ir asmens gyvenimo klausimus. 8. Konstitucijų priėmimo būdai ir keitimo tvarka. Konstitucijos rengimo, priėmimo ir keitimo įvairovė. Nauja konstitucija paprastai priimama: 1) atsiradus naujai valstybei 2) pasikeitus politiniam režimui 3) iš esmės pasikeitus visuomenės gyvenimui, kai priimti konstitucijas pataisas jau nebėra tikslinga. 4) Voliuntarizmo atvejai – perversmai, kariniai perversmai. Konstitucijos teksto rengimas. • Labai reti atvejai, kai konstitucijos tekstą nuo pradžios ir iki galo parengia steigiamasis, konstitucinis susirinkimas (konstituanta) arba parlamentas. Pagrindinis vaidmuo kūrent konstitucijos tekstą paprastai tenka konstitucijos rengimo komitetui arba komisijai. Pastarieji faktiškai ir parengia projektą, kurį vėliau svarsto parlamentas arba steigiamasis (konstitucinis) susirinkimas. Taip buvo priimtos 1947 m. Italijos konstitucija, 1949 m. Indijos konstitucija, 1991 m. Bulgarijos, 1988 m. Brazilijos konstitucija. • Kartais komisiją sudaro ne atstovaujamoji, o vykdomoji valdžia: 1958 m. Prancūzijos, 1975 m. Graikijos konstitucijos. • Po karinių perversmų konstitucijų projektus rengia karinių vadų padėjėjai. • Kolonijoms konstitucijų projektus dažnai parengia metropolijos, arba rengia vietos valdžia kartu su metropolijos patarėjais. • Kartais rengiamos apvaliojo stalo forma (pvz. Zimbabvė) • Konstitucija ar pagrindinės jos nuostatos gali būti parengtos įvairių partijų atstovų. • III pasaulio šalyse iniciatyva priimti konstituciją priklauso centrinės valstybės valdžios institucijoms, kurios sudaro konstitucijos rengimo komisijas. Konstitucijos priėmimas. 1) konstituciją priima specialiai tam tikslui sukurtas steigiamasis (konstitucinis) susirinkimas, paprastai jis būna vienų rūmų. Paprastai po konstitucijos priėmimo jis paleidžiamas ir yra išrenkamas naujas parlamentas, arba konstitucinis susirinkimas tampa parlamentu. Paprastai konstitucinis susirinkimas suformuojamas rinkimų keliu ar yra renkamas iš dalies. 2) Konstituciją priima parlamentas. Parlamentas konstitucijos priėmimo laikotarpiu gali pasiskelbti steigiamuoju susirinkimu (Portugalija). 3) Konstituciją priima neparlamentinės institucijos, ar parlamentas yra tik šios institucijos dalis. Pvz., Mongolijos 1992 m. konstitucija – priėmė Didysis liaudies churalas 4) Konstitucija priimama tautos referendumu – pvz. 1958 m. Prancūzijos konstitucija. Optimaliausias demokratinės valstybės konstitucijos priėmimo kelias yra kai konstituciją priima parlamentas (steigiamasis, konstitucinis susirinkimas) ir jai vėliau tauta pritaria referendumu. 5) konstituciją patvirtina karinė taryba 6) revoliucinės demokratinės tarybos 7) monarchinėse valstybės konstituciją dovanoja (oktrojuoja) monarchas. Oktrojuota konstitucija dar yra vadinamos konstitucijos, kurias “padovanojo” monopolijos savo kolonijoms. Konstitucijos rengimo kelias. 1. 1787 m. JAV konstitucija. Po nepriklausomybės karo 13 valstijų sudarė Konfederaciją ir 1777 m. buvo priimti Konfederacijos straipsniai. 1781 m. jie įsigaliojo. Tačiau konfederacija nebuvo efektyvi – tebuvo viena institucija – vienų rūmų konfederacijos kongresas – valstija turėjo 2-7 atstovus, tačiau kiekviena valstijų, nepriklausomai nuo atstovų kongrese skaičiaus, turėjo tik po vieną balsą. Svarbiausiems klausimams spręsti reikėjo bent 9 valstijų iš 13 pritarimo. Kongresas nereguliavo tokių svarbių klausimų, kaip prekyba tarp valstijų, tarptautinė prekyba, nesprendė mokesčių klausimų. Nebuvo institucijos, kuri užtikrintų sprendimų įgyvendinimą. Todėl išryškėjo nesutarimai tarp valstijų, iškilo grėsmė konfederacijai. Siekiant išgelbėti valstybę, 1787 m. buvo sušauktas Filadelfijos komitetas, kuriame dalyvavo 55 delegatai – jie rengė naują konstituciją, nors komitetas buvo sušauktas tik peržiūrėti ir patobulinti konfederacijos straipsnius. 60 proc. naujos konstitucijos rengėjų buvo teisininkai. Jos rengime dalyvavo tokie autoritetai kaip Hamiltonas, Vašingtonas, Franklinas, Medisonas. Balsuojama buvo pagal valstijas. 1) Virginijos planas – jos delegatai pasiūlė naujai sutvarkyti JAV santvarką – stipri federacija, kur valstijoms tenka menkesnė reikšmė. Stipri vykdomoji valdžia. 2) Niu – Džersi etapas - grynosios federacijos kūrimas – šio plano atstovai siekė nežymiai pataisyti konfederaciją, išsaugoti konfederacijos straipsnius su nežymiais pataisymais. 3) Konektikuto kompromisas – vidurys tarp stiprios centrinės valdžios ir valstijų savarankiškumo. Konstitucija buvo priimta 1878 m. rugsėjo 15 d. Filadelfijos konvente valstijos vienbalsiais nubalsavo už konstitucijos priėmimą. Ji įsigaliojo 1789 m. liepos mėn. 2. 1958 m. Prancūzijos konstitucijos priėmimas. Konstitucija buvo priimta aštrios politinės krizės sąlygomis. IV respublika nuo 1946 m. – susijusi su vyriausybių nestabilumu, parlamente – dešinieji ir komunistai. Nuo 46 iki 50 matų pasikeitė 20 vyriausybių. Griuvo Prancūzijos kolonijinė sistema. Valdžia nesugebėjo išspręsti Alžyro kolonijos ateities klausimo. Reikėjo stiprios valdžios, kuri išgelbėtų respubliką ir demokratinę santvarką. Pati tauta nemėgo IV respublikos konstitucijos ir režimo. Partinės sistema buvo išskaidyta – naudojama proporcinė rinkimų sistema. 1958 m. įvyksta maištas Alžyre. Masiu reikalauja, kad būtų sudaryta vyriausybė, vadovaujama maršalu De Goliu, tačiau pastarasis nenorėjo grįžti į valdžią maišto dėka. Po kelių dienų paskelbiama, kad reikia sudaryti naują vyriausybę. Pralamentas nutarė skirti De Golį naujų premjeru. De Golis pasiekė, kad parlamentas priimtų du įstatymus: 1) įstatymas, suteikiantis teisę Prezidentui, kai parlamentas eina atostogų, leisti įstatymus. 2) Konstitucinis įstatymas – suteikė teisę vyriausybei peržiūrėti konstituciją. Konstituciniai principai. Valdžios šaltinis – visuotinė rinkimų teisė Valdžios padalijimas Vyriausybės atsakingumas Parlamentui Teisminės valdžios kaip pagrindinės teisės saugotojos nepriklausomybės užtikrinimas Sukurti naujus santykius tarp Prancūzijos ir nuo jos priklausančių tautų. Konstitucijos kūrimas: Idėjos: De Golio pažiūros: Valstybės sutvirtinimas Nuoseklus valdžių padalijimas Dviejų rūmų parlamentas Stiprus prezidentas kaip arbitras – sprendžia iškilusius ginčus tarp institucijų. Debre pažiūros: Parlamentarizmo racionalizavimas: nesuderinami parlamentaro ir ministro postai, mažoritarinė rinkimų sistema. Konstitucijos rengimas: 1) vyriausybinė fazė – vyriausybėje sudaro darbo grupė, kuriai vadovauja Debre – rengė tekstą. Taip pat De Goliui pirmininkaujant dirbo tarpministerinė taryba. 2) Konsultacinis konstitucinis komitetas – 39 nariai, 2/3 jų – parlamentarai – taip buvo užtikrintas parlamento dalyvavimas konstitucijos rengime. 3) II vyriausybės darbo fazė – tekstą ėmė nagrinėti vyriausybė, atsižvelgdama į pataisas ir pasiūlymus. Vyriausybė nutarė perduoti konstituciją tautos referendumui. (iš Interneto) Vieningos K priėmimo tvarkos neegzistuoja. Šis klausimas nusistovėjo praktikos keliu. K priėmimo ir keitimo tvarkos keitėsi ir dabar egzistuoja keli pagrindiniai K priėmimo būdai. Konstitucijų priėmimo būdai: 1.XIX a. labai paplito K priėmimo būdas, kai ją priimdavo vykdomoji valdžia. Tai monarchinis konstitucijos priėmimo būdas. Valstybės vadovas – aukščiausia valstybės galva. Vadovai priimdavo K skelbdami, kad jie dovanoja K tautai. Tai vadinama oktrojavimu (dovanojimu). Karaliai skelbdavo, kad dovanoja K liaudžiai. (Prancūzija). Projektus rengdavo specialios komisijos ar vyriausybės nariai, o pats karalius po to ją tik paskelbdavo. Pirmasis buvo Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII (1814m.). Vėliau Belgijos, Japonijos (1887) vadovai. 1906m. taip buvo paskelbti ir Rusijos imperijos pagrindiniai įstatymai. Šis būdas buvo naudojamas ir vėliau kitų vyriausybių, demokratinėse valstybėse K dovanodavo prezidentai. Prezidentai remdavosi vyriausybės pagalba. 1928m. LR K taip pat buvo priimta tokiu būdu. Taigi oktrojavimas buvo naudojamas ir Lietuvoje. Šį būdą plačiai naudoja perversmo keliu atėjusios valdžios, siekdamos save legalizuoti. Šio būdo privalumas tas, kad galima apsieiti be įvairių K projektų svarstymų, tiesiogiai valdžią turintys asmenys skelbia tokią K, kokia jiems atrodo priimtina. Toks būdas dabar sutinkamas rečiau. Šis būdas laikomas nedemokratiniu K priėmimo būdu. 1962m. Pakistano, 1969m. Brazilijos K (ji priimta po karinio 1968m. perversmo) – tai paskutinės K, priimtos oktrojavimo būdu. 2.Parlamentinis konstitucijos priėmimo būdas. K priima tautos atstovybė. Tai demokratinis, visuotinai toleruojamas, seniai išbandytas K priėmimo būdas. Tokiu būdu priimtos ir pirmosios K. Yra du šio K priėmimo būdo porūšiai: 1) Kai konstituciją priima Steigiamasis (nacionalinis) susirinkimas. Išrenkama speciali institucija konstitucijai priimti. Privalomumas – išrenkama speciali atstovybė k parengti ir priimti. Priimant K dalyvauja pati tauta. Tokiu keliu buvo priimta JAV 1787m. K, kuri buvo pirmoji pasaulyje (buvo išrinktas Konventas). 1791m. Prancūzijos nacionalinis susirinkimas priėmė Prancūzijos K. Po II pasaulinio karo priimtos Italijos (1947), Indijos (1950), Bolivijos (1967), Portugalijos (1976) konstitucijos. Kurias priėmė steigiamieji susirinkimai. LT 1922m. steigiamojo susirinkimo priimta pirmoji nuolatinė konstitucija. Steigiamasis susirinkimas, priėmus K, paleidžiamas, nes jo uždavinys – parengti ir priimti K. Po to, įsigaliojus K, formuojamos naujos institucijos (Parlamentas, Vyriausybė, vadovas, teismai) ir jos pradeda veikti. Būna taip, kad steigiamasis seimas dar kurį laiką egzistuoja, atlikdamas Parlamento vaidmenį, kad užtikrinti tvarką. 2) Kai konstituciją priima Parlamentas. Jis pagrindinis įstatymų leidžiamasis organas, veikiantis nuolat iki kitų rinkimų. K rengia ir priima tautos atstovybė, bet ji nuolat yra nuolat veikianti. Šis atvejis turi tam tikrų pranašumų, lyginant su tuo atveju, kai K priima steigiamasis susirinkimas, nes parlamentas nuolat veikia ir nereikia rinkti specialių institucijų (nereikia papildomų išlaidų. Šios dvi formos yra labai panašios, nes atstovauja tautą, suformuojamos rinkimų keliu. Bet steigiamasis susirinkimas suformuojamas, šaukiamas, kai kuriasi nauja valstybė, kai reikia nustatyti naują tvarką. Tuo tarpu, kai yra egzistuojanti valstybė, sudėtinga rengti kitą instituciją, nes gali kilti ginčų tarp tų dviejų institucijų. Senose valstybėse dėl tokios priežasties ir yra naudojamas parlamentinis konstitucijos priėmimo būdas. 1975m. Graikijoje parlamentas priėmė naują K (prieš tai Graikija buvo monarchinė, o po karinio perversmo 1967m.juodieji pulkininkai įvedė karinį režimą, po kurio žlugimo parlamentas priėmė naują K). Šis būdas turi tam tikrų probleminių momentų: parlamentas visada veikia politiniu principu, nes po rinkimų dažnai keičiasi politinė jo sudėtis, keičiasi valstybės politika. Todėl šis būdas turi privalumą valdančiosioms partijoms, nes jos gali primesti savo valią, valstybės, valdžios sampratą tautai. To sunku išvengti ir esant steigiamajam susirinkimui (nebent nėra vyraujančių partijų, bet vis vien sunku to išvengti). 3.Rinkėjų korpuso (tautos valios pareiškimo) forma. Tai tiesioginės demokratijos forma – referendumas arba plebiscitas. Konstitucijas tiesiogiai priima pati tauta referendumo keliu. Gali atrodyti, kad tai pats demokratiškiausias K priėmimo būdas. Iš tiesų, šiuo būdu priimant K, laikoma, kad K priimta pačios tautos. Šiuo atveju nereikia pervertinti referendumo reikšmės. Iš tiesų balsavimas yra visuotinis, bet jo visa esmė – K projekto parengimas. Tą projektą turi svarstyti, o tik po to pateikiama tautai. Priimta K priklauso nuo to, koks jos projektas buvo parengtas, nes yra atvejų, kai buvo priimtos labai abejotinos K (būna įvairios agitacijos ir pan.). Referendumą rengia tuo metu valdžioje esančios politinės jėgos ir daug kas priklauso nuo tų jėgų. Pagal formą – tai demokratinis būdas, bet nereikia pervertinti reikšmės. K priėmimas referendumo keliu turi 200 metų istoriją. Pirmoji K referendumo keliu (kuris buvo vadinamas plebiscitu) buvo priimta 1799m. Prancūzijoje (VIII-ųjų metų K, nes po Prancūzijos revoliucijos pradėti skaičiuoti metai iš naujo). Ji buvo patvirtinta referendumo keliu, kuris buvo naudotas įvykusiam perversmui įtvirtinti. Atsirado nauja referendumo rūšis – konstitucinis referendumas. Paplito ypač po II pasaulinio karo: Danijos (1953), Afrikos valstybių (Gambija) konstitucijos. Referendumai, nežiūrint, kad tai tautos valios reiškimo forma, dažnai naudoti fašistinėse valstybėse. Šis būdas negali būti suabsoliutinamas. 1968m. po perversmo Graikijos K taip pat buvo priimta referendumo keliu. O 1975m. – parlamentiniu keliu. 1996m. Baltarusija referendumo keliu patvirtino naują K, kuri įteisino Lukašenkos autoritarinį režimą. 4.Taikomas yra dar ir mišrus K priėmimo būdas. Tai parlamentinio būdo ir K įtvirtinimo referendumo keliu derinys. Čia K projektą rengia parlamentas, po to jį dar svarsto, koreguoja, taiso ir aprobuoja (K parengto projekto pritarimo procedūra). Po to parlamentas priima sprendimą pateikti jį tvirtinti tautai referendumo keliu. Šis būdas buvo ypač taikomas XX a. pabaigoje. Viena iš pirmųjų šį būdą išbandė Prancūzija (1946m. ketvirtosios Respublikos K; ją parengė parlamentas ir ji buvo patvirtinta referendumo keliu). 1992m. šį būdą panaudojo ir Lietuva priimant K. Ji parengta atkuriamojo Seimo, o projektas pateiktas tautai. Bet viskas buvo atliekama labai skubotai, buvo per mažai laiko susipažinti tautai su K. Šį būdą 1994m. taip pat panaudojo Rusija( aktyviai dalyvavo prezidentas). Šie būdai susiformavo valstybių raidos procese. Federacinėse valstybėse K priėmimas turi savų ypatumų. Čia K rengia ir priima federacijos atstovaujamoji valdžia (kartais ir steigiamasis susirinkimas). Federacijos parlamentas priimtą K teikia ratifikuoti. Ratifikacija – tai priimtos K papildomas tvirtinimas federacijos subjektuose (parlamentuose). JAV – ¾ federacijos subjektų turi pritarti K ar K pataisai, kad ji įsigaliotų. Kol neišreiškiama subjektų valia, K laikoma nepriimta. 1878 metų K: “ K įsigalios, kai ją patvirtins ¾ federacijos subjektų” (buvo 13, todėl per 2 metus 11-kai valstybių ją ratifikavus, K įsigaliojo 1789m.). panaši procedūra vyko ir pokarinėje Vokietijoje (rytų ir vakarų). Šiuo atveju – V.Vokietijos K priėmė steigiamasis susirinkimas, o po to ji pateikta ratifikuoti Vokietijos žemėms. 1949m. buvo 11 žemių; 10 žemių ratifikavo K ir ji įsigaliojo. Konstitucijos pataisos federacinėse valstybėse priimamos laikantis tos pačios tvarkos. Konstitucijos keitimas vykdomas laikantis tos pat tvarkos. Pataisos priimamos federaciniame parlamente ir po to teikiamos ratifikuoti subjektams. Neretai pataisos lieka nepriimtos. Konstitucijų keitimo tvarka. K keitimo tvarką neretai numato pati K. Dažniausiai K pabaigoje numatoma K keitimo procedūra. Skiriamos 3 konstitucijos keitimo stadijos: 1) Keitimo iniciatyvos pareiškimas (K pataisos iniciatyvos pareiškimas). Čia kalbama apie subjektą, kuris turi teisę inicijuoti K pataisas. Dažniausiai numatoma, kad gali inicijuoti tik parlamentas (parlamento dauguma) arba valstybės vadovas. 2) Tie subjektai pateikia konkretų pakeitimo projektą parlamentui. Pataisos projektas svarstomas parlamente. Reikia 2/3 parlamento narių pritarimo, o jei 2 rūmų parlamentas – kiekvienuose rūmuose po 2/3 turi balsuoti už. Tai tik pritarimas konstitucinei pataisai. Kai pritariama, pereinama į kitą stadiją. 3) K pataisos tvirtinimas (galutinis pritarimas). Ši stadija gali vykti įvairiai: a. Gali pritarimas vykti parlamente antrą kartą balsuojant, bet turi būti tam tikras laiko tarpas tarp pirmo ir antro balsavimo (Italijoje – ne mažiau kaip 3 mėn., LT – po 3 mėn.;Skandinavijoje ir Nyderlanduose – po 3 mėn., bet antras balsavimas turi vykti naujos sudėties parlamente). Tokio dvigubo balsavimo reikšmė ir tikslas – išvengti skuboto K taikymo, keisti ją apgalvotai. Po rinkimų dažniausiai keičiasi politinė struktūra, todėl naujas parlamentas geriau įvertina pataisas. Rodomas siekis apsunkinti K keitimą, pataisų priėmimą, siekiama K stabilumo, rodoma pagarba esamai konstitucinei santvarkai. Naujose K numatyta apsunkinta K keitimo tvarka. b. Dar kitas būdas, kuris yra sunkesnis, kai pataisos tvirtinamos referendumo keliu. Gali būti, kai referendumas naudojamas tik svarbiausioms K pataisoms (žmogaus teisės ir laisvės). Kai kada draudžiama keisti tam tikras K nuostatas (Italijoje draudžiama keisti valdymo formą, grįžti į monarchiją). Dėl K pataisų apsunkinimo paaiškinamas JAV K stabilumas. Ten per 213 metų priimtos tik 27 pataisos. Tai paaiškinama tuo, kad labai sudėtinga keitimo procedūra: kiekvienuose rūmuose turi tvirtinti 2/3 narių, o po to dar turi būti federacijos subjektų (50) ratifikavimas. Tai labai ilgai trunkantis procesas, užtikrinantis stabilumą. Konstitucijos panaikinimo būdai: 1) Paprastas. Priimant naują K. Kai nusprendžiama, rengiamas naujas projektas, priimama nauja K, o senoji nustoja gyvavusi. Naujojoje K būna numatyta jos įsigaliojimo tvarka ir senosios K panaikinimas, kartais nustatomas pereinamasis laikotarpis. Ypatingas. Tai dažniausiai daroma po valstybės perversmo, po karinio perversmo (P.Amerika, Afrika). Esama K kliudo perversmininkams, todėl jie panaikina ją (nes jų veiksmai traktuojami kaip antikonstituciniai) arba sustabdo jos galiojimą. Ir tada nuo tos valdžios priklauso, kokia bus nauja K. Jie parengia naują projektą, patys K tvirtina ir skelbia. Perversmo keliu atėję, ilgai valdžioje neišbūna (iki 20 m.). Retai ilgesnį laiką išsilaiko diktatūra. 9. LR Konstitucijos ypatumai. 1992 m.K-ja pagal formą yra sudėtinė kodifikuota k-ja. Ją sudaro LR K-ja ir jos sudedamosios dalys(K-jos 150 str.) 1991 02 11 Konstitucinis įstatymas “Dėl Lietuvos valstybės”, 1992 06 08 Konstitucinis aktas “Dėl Lietuvos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”, tačiau tai traktuojama kaip vieningas dokumentas. LR K-jos struktūros elementai yra: 1.preambulė, 2.pagrindinė K-jos dalis (I-XIV skirsniai), 3.baigiamieji nuostatai (150-154 str.), 4.K-jos sudedamoji dalis:a.Konstitucinis įstatymas; b.konstitucinis aktas, 5.LR įstatymas “Dėl LR K-jos įsigaliojimo tvarkos”. Preambulėje įtvirtinti esminiai L-vos valstybinio gyvenimo principai, svarbiausios konstitucinės vertybės ir siekiai, tautos gyvenimo ir konstitucinio reguliavimo fundamentalūs tikslai. K-jos I sk.,”Lietuvos valstybė” įtvirtinti konstituciniai L-vos valstybės santvarkos pagrindai: nepriklausoma demokratinė respublika, tautos suverenitetas, valstybės valdžios padalijimas, valdžių galių ribojimas K-ja, valdžios įstaigų tikslas, K-jos viršenybės principas. K-jos II sk.“Žmogus ir valstybė” įtvirtintos pagrindinės asmens teisės ir laisvės. K-jos III sk.”Visuomenė ir valstybė” nustatyti šeimos, auklėjimo, ugdymo santykių pagrindai, įtvirtinama asmens teisė į mokslą, kultūrą, mokslo ir tyrinėjimų bei dėstymo laisvė, bažnyčių ir religinių organizacijų veiklos pagrindai. K-jos IV sk.”Tautos ūkis ir darbas” apibrėžti L-vos ūkio pagrindai, darbo ir socialinės paramos santykių pagrindai, gamtos aplinkos apsauga. Valstybės valdžios institucijų organizacijos ir funkcionavimo, jų tarpusavio sąveikos pagrindus nustato šie K-jos sk-niai: “Seimas” ,”Respublikos Prezidentas”,”LR Vyriausybė”,”Konstitucinis teismas”,”Teismas”. K-jos X sk.”Vietos savivalda ir valdymas” skirtas ir K-je laiduojamai savivaldos teisei, ir aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose organizuojamam vietiniam valdymui. XI sk.”Finansai ir valstybės biudžetas” nustato finansų bei valstybės biudžeto pagrindus. XII “valstybės kontrolė” skirtas valstybės kontrolės sistemos pagrindams apibūdinti. XIII sk.”Užsienio politika ir valstybės gyvenimas” nustato šalies užsienio politikos bei valstybės gynybos pagrindus. XIV sk.”K-os keitimas” reguliuoja K-jos keitimo klausimus. Baigiamuosiuose nuostatuose apibrėžiama, kurie aktai yra K-jos sudedamoji dalis, nurodoma, kada K-ja įsigalioja, kaip ji skelbiama. Vertinant LR K-jos reguliavimo objektą, reikia pažymėti, kad K-ja reguliuoja svarbiausias visuomeninių santykių sritis, tačiau reguliuojamos ir tokios specifinės sritys kaip požiūris į posovietinę erdvę, į LR pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją, į prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį ir t.t. Svarbiausios LR K-jos teisinės savybės: 1.K-ja yra svarbiausias šalies įstatymas, pagrindinis nacionalinis teisės šaltinis; 2.K-ja yra priimta ir keičiama ypatinga tvarka, kuri skiriasi nuo įstatymų priėmimo tvarkos; 3.K-ja –aukščiausios galios teisės aktas; 4.K-ja yra aktas, kuriam būdinga stabilumas; 5.K-ja yra vientisas aktas; 6.K-ja yra tiesiogiai taikomas aktas (K-ja –teisės normų aktas, kurio nustatytos taisyklės galioja ir yra privalomos visoms valstybės inst., pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims, kad remdamasis K-ja, kiekvienas asmuo gali ginti savo teises). K-jos interpretavimas. Teisės interpretavimas-veikla skirta pažinti, suvokti teisės normų, prasmę, svarbi teisės normų realizavimo stadija. Teisės normų interpretavimo elementai: teisės normos prasmės išsiaiškinimas; išsiaiškintos teisės normos prasmės paaiškinimas. Teisės normų interpretavimo būdai (gramatinis, sisteminis, teologinis) ir interpretavimo rūšys (oficialus ir neoficialus – pagal interpretavimo subjektus; adekvatus, plečiamasis, siaurinamasis – pagal aiškinimo apimtį). Kadangi K-je suformuluotos taisyklės itin lakoniškos, labai abstraktaus pobūdžio, todėl interpretavimui čia tenka l.svarbi reikšmė. Konstitucinės kontrolės institucijoms tenka oficialaus K-jos interpretavimo funkcija. LR Konstitucinis teismas yra vienintelis oficialus K-jos normų interpretatorius. Teisės normų interpretavimo doktrinos: 1.subjektyvioji (statinė). Pagal ją teisės normų interpretavimo tikslas-nustatyti teisės normų kūrėjo valią, kuri per visą tų normų galiojimo laiką yra ta pati ir negali kisti. Jei tokios normos nebeatitinka joms keliamų tikslų, reikia priimti naujus teisės aktus. 2. objektyvioji (dinaminė). Jos tikslas-užtikrinti maksimalų teisės normos ir teisinės tikrovės atitikimą. Socialinė realybė keičiasi greitai, o norma išlieka ta pati. Todėl teisės normą reikia aiškinti taip, kad būtų užtikrintas maksimalus normos atitikimas pasikeitusiai tikrovei-interpretuotojas turi formuluoti tokį normos turinį, kuris atitiktų to meto visuomenės poreikius. LR Konstitucinis teismas nėra tiesiogiai pareiškęs kokiai krypčiai jis atstovauja. Išanalizavus bylose priimtus nutarimus galima padaryti išvadą, kad Konstituciniam.teismui svarbiausia yra nustatyti konstitucijos normos esmę. Oficialus K-jos aiškinimas pagal savo teisinė reikšmę skiriasi nuo doktrininio (mokslinio) K-jos interpretavimo. Pastarasis yra dėstomas mokslininkų straipsniuose, monografijose, K-jos straipsnių komentaruose. Oficialus K-jos interpretavimas dažnai yra pagrįstas mokslininkų interpretavimais. 3 klausimas. .Įstatymai, jų rūšys ir atribojimo kriterijai Pagrindiniu privalomu TŠ kontinentinės teisės tradicijos valstybėse pripažįstami norminiai teisės aktai, jie skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus. Įstatymas – tai toks norminis teisės aktas, kuris priimamas ypatinga tvarka, turi aukščiausią teisinę galią ir įtvirtina teisės normas, reguliuojančias svarbiausius visuomeninius santykius. Į.būdingi tokie požymiai: 1) priimamas valstybės atstovaujamosios institucijos, jos įgaliotos institucijos arba referendumo būdu; 2) turi aukščiausią teisinę galią; 3) yra pirminiai norminiai teisės aktais, jais remiantis kuriami poįstatyminiai teisės aktai, 4) jų leidybos tvarka yra griežtai reglamentuota k-joje ir specialiuose įstatymuose, 5) priimant įstatymą siekiama teisiškai sureguliuoti reikšmingiausius visuomeninius santykius. Pagal teisinę galią skirstomi į: 1. Konstitucija (taip pat jos pataisos ar aktai, esantys sudėtine K-jos dalimi), 2. konstituciniai įst.pagal LR k-ja ir Seimo statutą, KĮ –tai tiesiogiai K-joje įvardinti įst.ir kiti konstitucines normas sukonkretinantys įst.,nurodyti įstatyme dėl konstitucinių įst.sąrašo. Pagal K-jos 69 str.3d.KĮ priimami, kai už juos balsuoja daugiau nei pusė visų Seimo narių, o keičiami- ne mažiau nei 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. KĮ sąrašą Seimas nustato 3/5 Seimo narių balsų dauguma. KĮ įstatymais nėra daromos K-jos pataisos ir jie nėra sudėtinė K-jos dalis. Pagal Seimo Statute apibūdintą KĮ sąvoką, prie KĮ kategorijos priskiriamos ir kitos, gana skirtingos teisinės prigimties teisės aktų grupės: a) K-jos 150 str.nurodyti įstatymai; b) K-jos pataisos; c) K-joje įvardinti įstatymai ir nurodyti įstatyme dėl KĮ-mų sąrašo, d) konstitucines normas sukonkretinantys įstatymai, nurodyti įstatyme dėl KĮ-mų sąrašo. KĮ nuo kitų įst.skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka, šių įst.ypatingą vietą teisės aktų sistemoje lemia pati K-ja. • "Konstitucinis įst. dėl Lietuvos Valstybės" • "Dėl nesijungimo į rytų ir postsoviet. sąjungas" 3. organiškieji įstatymai - tai įst.kurie konkretina K-je įrašytas blanketines teisės normas, tai yra K-joje tiesiogiai turi būti nustatyta, kad konkrečią visuomeninių santykių sritį reguliuoja tam tikras įstatymas ir turi būti nurodytas jo pavadinimas. OĮ priimami ir keičiami kitokia tvarka nei KĮ ar paprastieji įstatymai. Teisės šaltinių hierarchijoje jie yra tarp KĮ ir paprastųjų. Kaip atskira įst.rūšis jie susiformavo Pranc. 1958 m. K-jos įtakoje. Šiuo metu tokie įst.yra Ispanijoje, Portugalijoje, Ruminijoje.L-je tokių įst-mų nėra. Kai kuriose šalyse iš OĮ išskiriami baziniai įst.turintys aukštesnę teisinę galią nei Org.(Pranc.,Ispanija, Graikija). 4. paprastieji įst.Visi kiti įst.LR teisinėje sistemoje laikomi papr.įst.PĮ reguliuoja mažiau svarbius visuomeninius santykius ir turi atitikti KĮ normas. Pagal teisinio reguliavimo pobūdį PĮ gali būti: a) susidedantys tik iš KT normų; b) įst., kuriese KT normos sudaro mažumą; c) kompleksiniai įst.-KT normų ir kitų teisės šakų normų yra maždaug po lygiai. 5. ypatingieji įst., kurie galioja įvedus karo arba nepaprastąją padėtį. Jie gali laikinai nukrypti nuo K-jos nuostatų, jie yra laikomi laikino pobūdžio įst. Pagal galiojimo trukmę: 1. Pastovūs 2. Laikini Pagal galiojimą tam tikroje teritorijoje federalinėse valstybėse: 1. Federaliniai 2. Federacijos subjektų įstatyma Teisėkūros subjektų požiūriu: 1. Parlamento išleisti 2. Deleguotieji įstatymai Pagal priėmimo tvarką: 1. Priimti Seime 2. Priimti referndumu Referendumu priimamų įst.iniciatyvos teisė priklauso Seimui (1/3 Seimo narių) ir LR piliečiams (ne mažiau kaip 300 tūks.) Įst.nuostatoms bus pritarta referendumu, jei už jas pasisakys ne mažiau kaip pusė įtrauktų į sąrašus piliečių. Įst.nuostatų priėmimo diena laikoma referendumo data, o toks įst. įsigalios kitą dieną po jo paskelbimo.Referendumu priimtos įst.nuostatos gali būti pakeistos ar panaikintos referendumu.Kai reikia skubiai padaryti referendumu priimtų įst.nuostatų pakeitimus, tai gali padaryti Seimas 2/3 visų Seimo narių dauguma, bet per 3 mėn. šie pakeitimai turi būti pateikiami tvirtinti referendumui.. Pagal reguliavimo santykių apimtį: 1. bendrieji (daugiaobjekčiai); 2. funkciniai - tiksliniai (kad išspręsti tam tikrą problemą) 3. statutiniai (reguliuoja tam tikros institucijos funkcionavimą). LR K-ja numato pagrindinius įst.leidybos principus ir reikalavimus įstatymams. LR galioja tik paskelbti įst., o jų leidimo teisę turi Seimas. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso Seimo nariams, Prezidentui, Vyriausybei, 50 tūks.LR piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įst.projektą, kurį šis privalo apsvarstyti. Įst. laikomas priimtu kai už jį balsuoja dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje. Įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu. Įst.įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Prezidentas, jei pačiam įst.nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Kitus Seimo priimtus aktus, Seimo Statutą pasirašo Seimo pirmininkas ir jie įsigalioja kitą dieną po šių paskelbimo, jei pačiais aktais nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka. Prezidentas priimtą įst.ne vėliau kaip per 10 d.po įteikimo(referendumu priimtą įst.ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 d)arba pasirašo ir oficialiai paskelbia arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti. Jei to nepadaro Prezidentas, įst.įsigalioja po to kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo pirmininkas. Kaip savarankiški KTŠ nurodomi parlamentų (ar jų rūmų) reglamentai ir statutai, kurie reguliuoja parlamento vidaus organizaciją ir darbo tvarką. Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo Statutas, kuris turi įst.galią,jis nuo kitų įst.skiriasi reglamentuojamų santykių pobūdžiu, priėmimo ir įsigaliojimo tvarka. Seimo Statutą pasirašo Seimo pirmininkas, jis įsigalioja kitą dieną po paskelbimo.Seimo Statuto negali vetuoti Prezidentas, nes jo nepasirašo ir oficialiai nepaskelbia.Statuto straipsniai gali būti naikinami, papildomi ar keičiami didesne nei pusė visų Seimo narių dauguma. Kai kuriose valstybėse egzistuoja vadinama deleguojama įst.leidyba, kai Parlamentas paveda Vyriausybei reglamentuoti tam tikrą klausimą, priskirtą įstatymų kompetencijai. Tokie Vyriausybės aktai turi įst.galią (Pranc.,Austrija, Italija). L-je įstatymų leidybos delegavimas nenumatytas, bet kartais įst.leidėjas įstatymu suteikia Vyriausybei teisę reglamentuoti tam tikrus klausimus, kurie turėtų būti reglamentuojami įstatymu. Konstitucinis teismas pasisakė prieš tokį delegavimą, nes K-joje tai nenumatyta. KTŠ galima laikyti ir poįstatyminius aktus, kurie skirstomi į Seimo nutarimus, Prezidento dekretus, Vyriausybės nutarimus, ministerijų ir kt.valstybės inst.teisės aktus, turinčius norminį pobūdį. Savivaldos inst.aktai nelaikomi KTŠ. Poįst.teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingos inst.priimtas aktas, kuriuo realizuojamos įst.normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įst. ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įst.normomis.KTŠ yra laikomi tik tie poįst.teisės aktai, kurie yra norminio pobūdžio ir reglamentuoja KT reguliuojamus klausimus. Seimo nutarimai priimami Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma. 4 klausimas. Tarptautinės sutartys kaip konstitucinės teisės šaltinis. KT šaltiniai gali būti tarpvalstybinės sutartys ir vadinamosios valstybės ir tarptautinės teisės subjekto statusą turinčių tarptautinių organizacijų tarpusavio sutartys. Jos tapo reikšmingais konstitucinės teisės šaltiniais XX a. pab. ir ypač žmogaus teisių klausimais. Kai kurių šalių konstitucijose yra tiesioginė nuorodos į šiuos aktus. Pvz. 1948 m. JT Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1992 m. Mastrichto sutartis, kt. Dažniausiai įvairių šalių Konstitucijos įtvirtina ypatingą tarptautinių sutarčių ratifikavimo procedūrą. Itin svarbios tarptautinės sutartys yra ratifikuojamos dažniausiai įstatymo pagrindu, tačiau visais atvejais tarptautinė sutartis neturi prieštarauti šalies Konstitucijos nuostatoms. Tais atvejais, kai šalies parlamentas ar konstitucinės priežiūros institucija nustato prieštaravimus tarp tarptautinės sutarties nuostatų ir Konstitucijos, pati ratifikavimo procedūra gali būti atlikta tik po Konstitucijos peržiūros. Kaip minėtos situacijos pavyzdys galėtų būti Mastrichto sutarties dėl ES sukūrimo (1992 m.) ratifikavimas, kai Prancūzija, Vokietija, Airija ir kt. šalys narės turėjo peržiūrėti savo šalų Konstitucijas. Taip pat Amsterdamo sutarties (1997 m.) ratifikavimo proceso metu daugelio šalių konstitucinės priežiūros institucijos konstatavo sutarties nuostatų neatitikimą Konstitucijai. Tokie Konstitucijų peržiūros atvejai gali lemti kai kurių Konstitucijos nuostatų pakeitimą, pvz. Lietuvos Konstitucijoje buvo padarytas 47str. 3d. pakeitimas priimant atskirą konstitucinį įstatymą (1996 m.). 1992 m. Prancūzijoje netgi buvo sukurtas naujas XIV Konstitucijos skyrius, kuriame kalbama apie ES. Pagal galiojantį LR tarptautinių sutarčių įstatymą, tarptautinė sutartis – reglamentuotas tarptautinės teisės principų ir normų susitarimas, kurį raštu sudaro LR su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas ar keli tarpusavyje susiję dokumentai. LR Prezidentas, Ministras pirmininkas, užsienio reikalų ministras, LR Vyriausybė ar jos nustatyta tvarka – LR ministerijos ir Vyriausybės įstaigos. Sprendimus dėl LR tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo priima Prezidentas, Vyriausybė arba jos pavedimu ir nustatyta tvarka – Užsienio reikalų ministerija. Priimant sprendimą dėl LR tarptautinės sutarties sudarymo tikslingumo turi būti apsvarstyta, ar tos sutarties projekto nuostatos atitinka LR Konstituciją, LR užsienio politikos ir nacionalinio saugumo pagrindus ir tikslus, Tarptautinių sutarčių įst. reikalavimus, tarptautinės teisės principus ir normas. LR Prezidentas, Ministras pirmininkas ar užsienio reikalų ministras turi teisę atlikti visus veiksmus, susijusius su LR tarptautinių sutarčių sudarymu, be specialių įgaliojimų. Tarptautinės sutartys pagal teisinę galią Lietuvos teisinėje sistemoje gali būti: LR Seimo ratifikuotos ir Seimo neratifikuotos( įsigaliojusios be Seimo ratifikavimo). Turi būti ratifikuojamos tokios LR tarptautinės sutartys: a. dėl LR valstybės sienų nustatymo ir pakeitimo, išimtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo; b. dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusios sutartys; c. dėl atsisakymo vartoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartys; d. dėl LR ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose; e. dėl LR dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose ir regioninėse tarptautinėse organizacijose; f. daugiašalės ar ilgalaikės, sudaromos ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui, ekonominės sutartys; g. dėl užsienio valstybių kariuomenės vienetų buvimo ir jų statuso LR teritorijoje; h. nustatančios kitokias teisės normas negu galiojantys LR įstatymai; i. taip pat tos tarptautinės sutartys, kuriose numatytas jų ratifikavimas. Tarptautines sutartis ratifikuoti Seimui teikia LR Prezidentas savo iniciatyva ar Vyriausybės siūlymu. LR tarptautines sutartis ratifikuoja LR Seimas įstatymu. Tarptautinių sutarčių ratifikavimo ir denonsavimo procedūrą nustato Seimo statutas: 1. įstatymas dėl tarptautinės sutarties ratifikavimo priimamas posėdyje dalyvavusių Seimo narių balsų dauguma, tačiau ne mažesne kaip 2/5 visų Seimo narių; 2. valstybės sienos gali būti keičiamos tik LR tarptautine sutartimi, kai ją ratifikuoja 4/5 visų Seimo narių; 3. įstatymas dėl sutarties denonsavimo laikomas priimtu, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. LR Konstitucijos 138 str. 3 d. Nustatyta, kad „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo LR Seimas, yra sudėtinė LR teisinės sistemos dalis“. Pagal Konstituciją, Lietuvoje įtvirtinta lygiagreti tarptautinių sutarčių gyvavimo nacionalinėje teisėje sistema. Tai reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys yra inkorporuojamos į šalies teisinę sistemą. Jos turi įstatymo galią. Pagal 1999 m. birželio 22 d. Seimo priimtą LR tarptautinių sutarčių įst. Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys yra viršesnės už paprastą (ne konstitucinį) įstatymą. Šio įstatymo 11 str. 2 d. nurodoma, kad jeigu įsigaliojusi ratifikuota LR tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu LR įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys sudarant tą sutartį arba įsigalioję tai sutarčiai įsigaliojus, taikomos LR tarptautinės sutarties nuostatos. Kita tarptautinių sutarčių rūšis – įsigaliojusios, bet Seimo neratifikuotos sutartys. Lietuvos mokslininkų nuomone, Lietuvoje jos turi poįstatyminių teisės aktų galią ir paprastai nenustato konstitucinės teisės normų, todėl KT šaltiniu laikomos tik Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys. Lietuva šiuo metu yra prisijungusi prie daugelio Europos Tarybos ir Jungtinių Tautų Organizacijos dokumentų. KT doktrinai ypač didelę įtaką daro JTO Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, tokios LR ratifikuotos tarptautinės sutartys – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (1950 m.), Europos konvencija proeš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (1987 m.), Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija (1995 m.), Vaiko teisių konvencija (1989 m.), Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (1979 m.), Pataisyta Europos socialinė chartija (1996 m.) – ją Seimas ratifikavo 2001 m. Nors Lietuva yra ratifikavusi (ar kitu būdu prisijungusi) prie daugelio tarptautinių sutarčių, tačiau KT-ei didžiausią įtaką daro Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (ir ją papildantys protokolai). Tarptautinė sutartis turi savo įpatumų, valstybė vien savo iniciatyva negali keisti ar kitaip įtakoti, ji savo prigimtimi nėra tapati Seime priimtam įstatymui ne tik dėl savo statuso, bet ir dėl tos aplinkybės, kad ją taiko ir interpretuoja Europos žmogaus teisių teismas. Šios konvencijos galiojimo Lietuvos teisės sistemoje praktika liudija, kad jos nuostatos faktiškai turi viršenybę Lietuvos įstatymų atžvilgiu. Tarptautinių sutarčių ir nacionalinės teisės santykis įvairiose valstybėse skirtingas. Kai kuriose valstybėse tarptautinės sutartys neveikia tiesiogiai nacionalinėje teisėje, ir jai tiesiogiai taikyti yra būtina priimti specialų įstatymą (pvz.: Didžiojoje Britanijoje). Tačiau ir šios šalies, Europos Sąjungos narės, KT doktrina ES teisės aktus prilygina nacionaliniams įstatymams. Daugelyje kontinentinės Europos valstybių, taip pat ir Lietuvoje, ratifikuotos tarptautinės sutartys įeina į nacionalinės teisės sistemą ir gali būti tiesiogiai taikomos. Kai kuriose valstybėse Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai yra pripažįstamas konstitucinio įstatymo statusas (Austrija). Tarptautinės sutarties ir nacionalinės teisės santykis paprastai yra aptariamas valstybių Konstitucijose. LR Konstitucijos 138 str. nurodoma, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji LR teises sistemos dalis. Literatūra: LR Konstitucija, LR Tarptautinių sutarčių įst. (Žin., 1999, Nr. 60-1948), LR Seimo statutas (Žin., 1999, Nr. 5-97), E. Vaitiekienė ir S. Vidrinskaitė „Lietuvos konstitucinės teisės įvadas“ 2001 m., T. Birmontienė ir kt. „Lietuvos konstitucinė teisė“ 2001 m. 5 klausimas. Konstitucinės priežiūros institucijų aktai kaip konstitucinės teisės šaltinis. Dėl konstitucinės kontrolės institucijų aktų kaip teisės šaltinių nuolat vyksta diskusija, kadangi konstitucinės kontrolės mechanizmas nevieno­dai veikia kontinentinėje ir bendrojoje teisinėse sistemose. Aiškinantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktų vietą teisės šaltinių hie­rarchijoje, svarbu žinoti jų teisinę galią ir ryšį su kitais teisės šaltiniais. Konstitucinės kontrolės institucijų sprendimai paprastai koreguoja įstatymines nuostatas, pripažįstant jas negaliojančiomis tais atvejais, kai jos prieštarauja Konstitucijai. Neretai konstitucinė kontrolės institucija yra vadinama „negatyviuoju įstatymu leidėju", nes dėl jos sprendimų kai kurie įstatymai, ar jų dalys netenka savo galios. Įvairių šalių konstitucinė doktrina nevienodai traktuoja šių institucijų aktus. JAV, kur anksčiausiai (1803 m.) susiklostė konstitucinės kontrolės doktrina, konstitucinės teisės studijos daugeliu atveju yra JAV Aukščiau­siojo teismo sprendimu analizė. Šio teismo formuluojami precedentai yra svarbi teisės sistemos dalis. Europoje, visų pirma Austrijoje (1921 m.), konstitucinės kontrolės institucijos daug kur susiformavo kaip specialios kvaziteisminės institucijos, kurių pagrindinis tikslas užtikrinti konstituci­jos nuostatų viršenybe. Jų teisės aktų vaidmuo teisės šaltinių sistemoje yra nevienodas. Teisės nuostatų neatitikimas konstitucijai gali būti įvairiai vertinamas. JAV visa, kas prieštarauja Konstitucijai, yra neteisėta, nors tai gali būti teisinga ir būtina; Anglijos teisės doktrinoje tai, kas priešinga Konstitucijai (Anglijos Konstitucija yra nekodifikuota - ,,nerašytinė"), yra netei­singa, nors tai gali būti ir teisėta. Lietuvos Konstitucinio Teismo Įgaliojimus reglamentuoja Konstitucija ir Konstitucinio Teismo įstatymas (1993 m.). Konstitucijos 105 str. nuro­dyta, kad Konstitucinis Teismas (toliau – KT) nagrinėja ir priima sprendimą, ar nepri­eštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, KT taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams: 1) Respublikos Prezidento aktai; 2) Respublikos Vyriausybės aklai. Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Kon­stitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo da­lis) negali būti taikomi nuo tos, kai oficialiai paskelbiamas KT sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) priešta­rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. KT sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galu­tiniai ir neskundžiami. Remdamasis KT išvadomis, Konstitucijos 105 str. 3 d. nurodytus klausimus galutinai sprendžia Sei­mas. Konstitucinio Teismo įstatymas apibrėžia KT kaip teisminę instituciją. KT yra savarankiškas ir nepriklau­somas teismas, kuris teismine valdžią įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir šio įstatymo nustatyta tvarka. LR KT garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos virše­nybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsda­mas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įsta­tymo nustatytais atvejais KT teikia Seimui ir Respub­likos Prezidentui išvadas. Konstitucinio Teismo Įstatymo 72 str. nurodomos teisės aklo pripaži­nimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmės. Lietuvos Respublikos įsta­tymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Pre­zidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas KT nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konsti­tucijai. Tos pačios pasekmės atsiranda, kai KT priima nutarimą, kad Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja įstatymams. KT priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįs­ti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstaty­mams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo KT nutarimo įsigaliojimo. KT nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį. Aptardami KT aktus kaip teisės šaltinius, turėtume prisiminti, kad jie yra nevienodos teisinės galios ir reikšmės. KT aktai pagal jų formą gali būti skirstomi į nutarimus, sprendimus ir išvadas. Nutarimus ir išvadas galėtume traktuoti kaip baigiamuosius aktus, nes jie yrą priimami išnagrinėjus konkrečia bylą. Sprendimai prastai priimami atlikus tam tikrus procesinius veiksmus. Tačiau nuta­rimo ir išvados teisinė galia skiriasi, kadangi išvada turi rekomendacinį pobūdį - galutinį sprendimą visais atvejais priima Seimas. Apibūdinant Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų teisinę galia, re­miamasi šiais kriterijais: 1) įstatymas arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aklas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas KT sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 107 str. l d.); 2) KT sprendimai klausi­mais, pagal kuriuos Konstitucija priskiriama jo kompetencijai, yra galuti­niai ir neskundžiami (Konst. 107 str. 2 d.); 3) KT priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (Konstitucinio Teismo 72 str. 2 d.); 4) visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurio pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aklu; 5) Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo KT nutari­mo įsigaliojimo; 6) Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme numatytais atvejais KT gali sustabdyti Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės aktų galiojimą (Konstitucijos 106 str. 4 d. ir Konstitucinio įstatymo 26 str.). Prie šių kriterijų reikia pridėti tai, kad tik KT turi teisę atskleisti, aiškinti (t.y. detalizuoti ir konkretinti) Konstitucijos nor­mas ir principus, kad KT nutarimas – vientisas aktas, kurio dalių negalima mechaniškai išsklaidyti. Tačiau yra keletas problemų, kurias reikia aptarti. Pirma - dėl Konstitucinio Teismo nutarimo teisinės galios. Atrodo, visų pirma atsižvelgdami į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 2 dalies normą, kad KT priimti nutarimai turi įsta­tymo galia ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, vi­soms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, galime daryti išvadą, kad KT nutarimai savo galia yra lygiaverčiai įstatymui. Tačiau ar iš viso galima lyginti KT nutarimą su įstatymu. Minėtos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 2 d. normos paskirtis - Įtvirtinti KT sprendimų priva­lomumą (šiuos aktus, kaip ir įstatymus, visiems privalu vykdyti). Kad bū­tent šis aspektas įtvirtintas minėtoje Konstitucinio Teismo įstatymo nor­moje, kad įstatymo ir KT nutarimo teisinės galios negalima mechaniškai lyginti patvirtina ta aplinkybė, kad laikydamiesi to­kios lyginimo su įstatymu logikos, turėtume konstatuoti, kad KT aktai savo teisine galia turi t.t. prioritetą įstatymų at­žvilgiu, nes KT nutarimu diskvalifikuojama įstatymo (ar kito t.a.) norma. Šiuo atveju tokia norma besąlygiškai negali būti taikoma, tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį, kad KT nutarimu įstatymo nuostata, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, automatiškai neiškrenta iš įstatymo ir nėra panaikinama. Tokią nuostata panaikinti gali Seimas. Tačiau kaip KT sprendimo pa­sekmė tokia įstatymo nuostata negali būti laikoma ir tampa „plika", nie­kieno neginama teise (ius nitduni). Pažymėtina dar viena aplinkybė: Lietuvos konstituciniai įstatymai, priimti pagal Konstitucijos 69 str. 3 d., yra tik įstatymų leidybos aktai, bet ne steigiamojo pobūdžio aktai. Manome, kad LR KT turi teise tikrinti jų atitikimą Konstitucijai vadovauda­masis Konstitucijos 105 str. l d. nuostata, kad KT nag­rinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai įstatymai. Sąvoka „įstatymai" reikia interpretuoti kaip aprėpiančia ir paprastuosius, ir konstitucinius įstaty­mus Konstitucijos 69 str. 3 d. prasme. Laikydamiesi tos pačios logikos, galime konstatuoti dar vieną KT nutarimų prioriteto aspektą. Tai KT nutarimo prioritetas lyginant jį su Konstituciniu įstatymu Konstitucijos 69 str. 3 d. prasme. Minėtos aplinkybės leidžia daryli išvadą, kad KT nutarimas visų pirma yra susijęs su pačia Konstitucija. Tai aktas, kuriame atskleidžiama Konstitucijos normų ir principų turinys, kuriuo pripažįstama, kad ginčijamos įstatymo ar kt. t.a. normos prieštarauja ar neprieštarauja Konstitucijai. Normos, pripažintos prieštaraujančiomis LR Konstitucijai, negali būti taikomos nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas KT sprendimas. KT nutarimas būtų: viena vertus, lyg konstitucinio reguliavimo pratęsimas, atskleidžiantis Konstitucijos normas ar principus; antra vertus, - aktas, kuriuo pripažįstama, kad ginčijamas įstatymas ar kt. t.a. prieštarauja (ar neprieštarauja) Konstitucijai. Todėl dėl tokio dvilypio KT nutarimo pobūdžio negalima lyginti KT nutarimo galios su įstatymu ar poįstatyminių aktu galia. Antra problema - ar visi KT nutarimai laikytini teisės šaltiniais. Lietuviškoje teisinėje literatūroje dominuoja požiūris, kad KT nutarimas, kuriuo yra pripažįstama teisės aktą prieštaraujant Konstitucijai ar įstatymams, laikytinas teisės šaltiniu. Tačiau dėl KT nutarimo, kuriuo nebuvo paneigtas teisės normos konstitucingumas, bet atvirkščiai - patvirtintas, Lietuvos konstitucinės teisės doktrinoje nėra vieningos nuomonės. Kartais teigia­ma, kad jie neturi tos pačios teisės šaltinio galios. Manome, kad ir tie KT nutarimai, kuriuose nebuvo konstatuota teisės akto prieštaravimo Konstitucijai ar įstatymams, turėtų būti laikomi teisės šal­tiniu, kadangi savo prigimtimi - priėmimo tvarka, teisine galia - nesiski­ria nuo tų nutarimų, kuriuose pripažįstamas prieštaravimas Konstitucijai ir Įstatymui. Tačiau nebejotina, kad tokių nutarimų teisinės pasekmės galiojančioms teisės normoms skirtingos. Priėmus tokį KT nutarimą, jų taikymas nestabdomas. Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad neretai tuo pačiu KT nutarimu dalis įstatymo pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai, o kita dalis - ne. Taigi toks vidinis KT akto išskaidymas į skirtingas teisės šaltinių požiūriu dalis, sukeltų nemažai problemų. KT išdėstyti argumentai ir motyvai dažnai susipina ir taiky­tini visoms ginčijamo teisės akto dalims. Nagrinėjant KT nutarimus kaip teisės šaltinius, rei­kėtų priminti šių aktų struktūra. Ar teisės šaltiniu laikytina tik rezoliucinė nutarimo dalis, ar ir konstatuojamoji dalis, kur išdėstomi KT argumentai ir motyvai. Šiuo kiaušiniu yra įvairiu nuomonių. Antai K. Lapinskas at­sargiai teigia, kad KT aktų konstatuojamoji dalis tiek, kiek joje yra aiškinamos Konstitucijos ir kitų teisės aktų normos, galėtų būti prilyginama teisės šaltiniams. V. Pavilonio nuomone KT motyvai gali būti reikšmingi teismams visų pirma kaip prejudiciniai faktai, kurių tikrumo nereikia nustatinėti nagrinėjant konkrečias by­las. Vertinant KT nutarimus iš šių pozicijų, juose išsa­kyti motyvai gali įgyti savarankišką juridinę reikšmę. J. Žilys, analizavęs KT aktus teisės šaltinių sistemoje, daro išvadą, kad KT aktai, atspindėdami Konstitucijos vientisumo prin­cipą, yra neskaidomi, o jų dalys (nustatančioji, konstatuojamoji, rezoliu­cinė) sudaro vientisą visumą. Argumentai ir motyvai, kuriuos suformula­vo ir kuriais rėmėsi KT, yra svarbūs teisminio prece­dento požymiai. Įvairiais aspektais žvelgiant į tą patį reiškinį, pripažįs­tamas ir KT akto vientisumas, ir konstatuojamojoje dalyje išdėstytų Konstitucijos ar įstatymo aiškinimų teisinė reikšmė. Pažymėtina, kad ir KT yra patvirtinęs KT nutarimo kaip vientiso akto sampratą (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimą ,.Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo išaiškinimo"). Neabejotina, kad konstatuojamojoje dalyje išdėstyti motyvai ir argumentai dėl teisės nor­mos, negali būti nesiejami su KT sprendimu, ar tam tikra teisės akto nuostata atitinka Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus, ir šia prasme jie turėtų būti traktuojami kaip šio teisės šaltinio elementai. Be to, ir nurodyti autoriai, ir KT savo sprendimu akcentuoja nutarimą kaip vientisą, nedalomą visumą, t.y. neskiria rezo­liucinės ir konstatuojamosios dalies kaip dviejų savarankiškų teisės šalti­nių. Pažymėtina ir tai, kad jeigu suteiksime KT išdėsty­tiems motyvams ir argumentams savarankišką teisės šaltinio reikšmę, susidursime ir su problema, kad kartais ta pati Konstitucijos nuostata įvairiuose KT nutarimuose yra kiek kitaip interpre­tuojama, arba ir tame pačiame nutarime kartais išsakomi ne visada su­derinti motyvai, atrodo, susiduriama su nelengvai išsprendžiama pro­blema. Tačiau mus gelbsti KT nutarimo kaip vientiso akto samprata. Juk pripažįstant konstitucinės teisės šaltiniais tik KT nutarimus, kuriuose konstatuojamas teisės akto prieštaravimas Konstitucijai, būtų iš esmės tokiu šaltiniu laikoma vien pati nutarimo rezoliucija. Tuo tarpu KT nutarimas sudaro vieningą visumą, kurio konstatuojamoji dalis, ir joje išdėstoma Konstitucijos prin­cipų ir normų interpretacija teisės požiūriu ne mažiau svarbi. Neįmano­ma lyginti Konstitucijos su ginčijamu aktu, neatskleidus Konstitucijos normų ir principu turinio. Jeigu taip, tai konstitucinės teisės šaltiniais turėtume laikyti visus KT nutarimus (o ne vien tuos, kuriuose pripažįstama, kad ginčijamas įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai). IV TEMA. LIETUVOS KONSTITUCINGUMO RAIDA Pastabos. 1-4 klausimai iš vadovėlio „Lietuvos konstitucinė teisė“. Vadovėlis buvo rašytas remiantis moksliniais straipsniais, nurodytais programos literatūroje, taigi nėra prasmės juos cituoti dar kartą. 5 klausimas – citatos iš S.Stačioko straipsnio „LR konstitucingumo tradicijos“ (68 pozicija literatūros sąraše; pozicijos 67 ir 69 yra tas pats straipsnis tik skirtingi pavadinimai!). 1. Lietuvos valstybingumo raida ir konstitucinės teisės formavimasis Šių dienų Lietuvos valstybingumas yra senosios Lietuvos valstybės isto­rinių tradicijų išdava, o jos raida nuo susikūrimo iki mūsų dienų remiasi istoriniu tęstinumu. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Lietuva (Litua) minima 1009 m. Kvedlinburgo analuose (Annales Quedlinburgenses) užrašytoje žinioje apie vokiečių misionieriaus Brunono žūtį. Tačiau apie Lietuvą kaip valstybę galima kalbėti maždaug nuo XIII a. vidurio, kai kunigaikštis Mindaugas pajungė kitus kunigaikščius (genčių kariaunų vadus, XII a. pabaigoje kariavusius su Kalavijuočių ordinu ir rusais), ir tapo besikuriančios Lietuvos valstybės didžiuoju kunigaikščiu. Didelės reikšmės Lietuvai turėjo tai, kad 1251 m. Mindaugas priėmė katalikybę ir, jo paties prašymu, 1253 m. buvo karūnuotas monarchu. Tai sudarė jaunai Lietuvos valstybei sąlygas įsilieti į politine Europos sistemą. Tačiau, pagoniškajai reakcijai pavykus su Mindaugu susidoroti, Lietuva vėl daugiau nei šimtmečiui neteko buvusio pripažinimo, tapo politiškai ir ekonomiškai izoliuota nuo likusios Europos. Lietuvos valstybės izoliaciją sušvelnino Krėvos sutartis, pagal kurią Lie­tuvos didysis kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi (1386 m.). Tačiau ta pati sutartis lenkų ponams davė tam tikrą pagrindą reikšti savo preten­zijas į Lietuvą, siekiant įtvirtinti Lenkijos siuzerenitetą. Tai Lietuvai politiš­kai buvo nenaudinga, nes lenkų Karūnos taryba mėgino savo rankose su­telkti atstovavimą Europoje. Taip pat nenaudinga Lietuvai buvo netekti savojo valdovo, nes ši institucija vienintelė įkūnijo jos valstybingumą. Taigi kilo grėsmė Lietuvai virsti paprasta Lenkijos provincija. Tik po didelių pastangų 1392 m. Astravos sutartimi Lietuva lenkų ne tik buvo pripažinta, bet ir gavo atskirą valdovą – Lietuvos didįjį kunigaikštį. Tokiu valdovu tapo Vytautas. Netrukus po to sudarytuose Vilniaus, Rodomo ir Horodlės aktuose palaipsniui buvo patvirtinta, kad Lietuva ir Lenkija bus susijungusios, bet ir savarankiškos lygiateisės valstybės. Sutarta dėl Lietu­vos valdovo teisių ir dėl to, kad Lietuva atskirą savo valdovą, išrinktą su Lenkijos karaliaus žinia, turės ir po Vytauto mirties. Vytautui Lietuva turi būti dėkinga už savo visišką sugrįžimą į Europą. Vytauto valdymo metais (1392-1430) Lietuvos valstybę de facto pripažino popiežius (1416 m.), taigi ji tapo pripažinta krikščioniška šalimi, pasiekusia didžiausią savo galybę. XIV a. pabaigoje nusistovėjo oficialus Lietuvos vals­tybės pavadinimas – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Sunkūs karai, kuriais LDK siekė išlaikyti valdomas žemes, spartus jos tarptautinės padėties blogėjimas vertė Lietu­vos feodalus ieškoti paramos Lenkijoje. Tai buvo viena svarbiausių priežas­čių, atvedusių prie Liublino unijos tarp LDK ir Lenkijos 1569 m. sudarymo. Reali­zuojant uniją, buvo sukurta viena valstybė, kurioje LDK su Lenkijos Karalyste siejo tik gana laisvi fede­racijos ryšiai. Federacijoje LDK ir toliau išsau­gojo savo atskirą teritoriją, atskirą teisę – Lietuvos statusą, teismą (1581 m. įsteigtas atskiras Lietuvos Vyriausiasis tribunolas), iždą, kariuomenę, cen­tro vykdomuosius organus. Nors Liublino unija nesukūrė vieningos valstybės, o Lietuva ir Lenkija formaliai buvo lygiateisės federacijos narės, bet visgi sudarė prielaidas LDK valstybingumui nykti, jai politiškai ir eko­nomiškai smukti. LDK praktiškai buvo priversta taikytis prie stipresnės Lenkijos. Pastaroji vis labiau Lietuvą, nors dar išsaugojusią kai kuriuos valstybingumo elementus, traktavo kaip savo provinciją. LDK, kaip ir visa Lietuvos-Lenkijos Res­publika, XVII-XV1II a. išgyveno ūkio stagnaciją, politinį smukimą. Sil­pnėjant valdovo valdžiai, stiprėjo didikų ir jų grupuočių (konfederacijų) galia ir tarpusavio kovos. Kovojančios vidaus grupuotės veikė visos valsty­bės mastu ir specifiniais LDK reikalais ma­žai tesirūpino. Vidaus politinę krize stiprino karai su Švedija, Rusija, Tur­kija. Pasinaudodamos vidiniu valstybės irimu, kaimyninės valstybės vis dau­giau kišosi į jos vidaus reikalus. Buvo bandoma gelbėti Lietuvos-Lenkijos Respublikos valstybingumą (reformomis, ypač pagausėjusiomis 1788-1792 m.), tačiau jį likvidavo Rusija, Prūsija ir Austrija, pasidalinusios Lietuvą-Lenkiją 1793-1795 m. Didžioji LDK teritorijos dalis teko Rusijai, ir tik Užnemunė – Prūsijai. Užsienio karinės intervencijos ir nežabotos vietos bajorų laisvės pakirsta, Lietuvos-Lenkijos valstybė nustojo egzistavusi. Prasidėjo senųjų valstybingumo tradicijų likvidavimas ir rusiškos tvarkos įvedimas. Lietuvos okupacinis valdymas Carinės Rusijos užgrobta Lietuvos-Lenkijos Respublikos teritorijos da­lis buvo padalyta į gubernijas, kurių skaičius keletą kartų kito. Gubernijas valdė Peterburgo skiriami gubernatoriai. Aukščiausiąją valdžią Lietuvos gubernijose turėjo Vilniaus generalgubernatorius. Prie generalgubernato­riaus kanceliarijos veikė Vyriausioji valdyba. Ji prižiūrėjo įstatymų vykdy­mą, rūpinosi viešąja tvarka, administracine tvarka baudė nusižengusius. Bet nebuvo panaikinta ir senoji krašto savivalda. Bajorija galėjo rinktis į apskri­čių ir gubernijų seimelius, svarstyti juose savo reikalus. Liko senieji teismai ir senoji teisė (Lietuvos statutas). Tačiau buvo panaikinta sava kariuomenė, įvestos rusų įgulos, įvesti rusiški piniginiai ženklai. Lietuvos gyventojams suteiktas Rusijos imperijos valdiniu statusas. Tam tikra viltis išsivaduoti iš Rusijos okupacijos ir atkurti Lietuvos-Lenkijos valstybę buvo įsižiebusi 1812 m., kai Napoleonui Bonapartui užėmus Vilnių, buvo sudaryta laikinoji Lietuvos vyriausybė (komisija), organizavusi kariuomenę, finansus, saugojusi viešąją tvarką, bet apskritai vykdžiusi prancūzų karinės administracijos nurodymus. Netrukus ši vyriausybė paskelbė apie Lietuvos susijungimą su Lenkija, bet pastarasis aktas praktinės reikšmės neturėjo, nes, Napoleonui pralaimint, į Lietuvą vėl sugrįžo rusų okupacinė valdžia ir tvarka. Rusiškosios okupacijos sąlygos smarkiai pasikeitė po 1831 m. sukilimo: carizmas sustiprino krašto rusinimo procesą. Rusiškais pakeisti įstaigų ir pareigybių pavadinimai, pareigūnais imta skirti atvykusius iš Rusijos žmo­nes, įstaigose įvesta rusų kalba, uždarytas Vilniaus universitetas, imtasi priemonių stiprinti stačiatikių bažnyčios pozicijas. Caro 1840 m. birželio 25 d. įsaku, oficialiai motyvuojant Vakarų gubernijų kilmę, papročius ir polin­kius neva nuo amžių esančius rusų žemėmis, panaikintas Lietuvos Statuto galiojimas ir visa apimtimi įvesti Rusijos imperijos įstatymai. Naują impulsą rusinimo politikai davė 1863 m. sukilimas – dabar valdžia siekė surusinti įstaigas, mokyklas, net bažnyčią. Lietuva administraciniu požiūriu beveik visai suvienodinta su Rusija, neliko apskričių ir gubernijų seimelių, netgi Lietuvos vardas uždraustas, o šalis oficialiai buvo pavadinta Rusijos impe­rijos Šiaurės vakarų kraštu. Tačiau minėtas sukilimas, taip pat 1861 m. baudžiavos panaikinimas teigiamai paveikė sąlygas naujiems politiniams bei kultūriniams lietuvių tautos tikslams susiformuoti ir XIX a. pabaigoje išaugti galingam tautiniam sąjūdžiui. Konkretesnes formas Lietuvių tautos nacionalinio išsivadavimo siekiai ėmė įgauti 1905-1907 m., kai caro vyriausybės politika, paveikta revoliuci­nio pakilimo ir pasireiškusi parlamentarizmo užuomazgomis, atvėrė lietu­vių tautai papildomas galimybes siekti politinio renesanso, kelti Lietuvos kultūrinės autonomijos Rusijos sudėtyje reikalavimą. Naują pakilimą lietuvių nacionalinis judėjimas išgyveno prasidėjus Pir­majam pasauliniam karui. Politiškai aktyvioji lietuvių inteligentų dalis, gy­venusi ir Lietuvoje, ir užsienyje, suaktyvino politinės autonomijos carinės imperijos sudėtyje reikalavimą. 1915 m. rudenį Lietuvos okupantas pasikeitė: jos teritoriją okupavo Vokietijos kariuomenė. Rusų įsteigti administraciniai ir teismo organai buvo panaikinti, visą valdžią į savo rankas perėmė kariniai valdymo orga­nai: okupuotąsias teritorijas šiaurės rytuose vokiečiai sujungė į vieną admi­nistracinį vienetą - „Ober-Osto" (Oberbefehlshaber Ost - vyriausiasis vadas rytuose) kraštą, o nuo1917 m. kovo mėn. jo sudėtyje sudarė Lietuvos kari­nę valdybą (Miiitdivenvaltung Litauen) su centru Vilniuje. Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas Lietuvos teritoriją okupavus vokiečiams, lietuvių visuomenės veikėjai nutarė pamėginti išsilaisvinti iš Rusijos priklausomybės. Nauju impulsu, skatinusiu susirūpinimą Lietuvos valstybingumo atkūrimu, buvo Vokietijos ir Austro-Vengrijos 1916 m. lapkričio 5 d. nutarimas atkurti Lenkijos vals­tybę. Naujas perspektyvas šiam reikalui atvėrė Vasario revoliucija Rusijoje, nuvertusi caro patvaldystę ir sustiprinusi pavergtųjų tautų pasitikėjimą savo jėgomis. Tačiau kilo grėsmė patekti į kito kaimyno – Vokietijos - priklau­somybę. Vokietijos valdantiesiems sluoksniams planuojant okupuotą Lietuvą pajungti sau, lietuvių veikėjams buvo pasiūlyta prie vokiečių karinės admi­nistracijos steigti krašto tarybą (Landesrat), patariamąją instituciją, suside­dančią iš žymesnių vietos žmonių. Pasiūlymu pasinaudota paprašant oku­pacinės valdžios sutikimo sušaukti lietuvių atstovų konferenciją tokios tary­bos sudėčiai išrinkti. Konferencijai sušaukti buvo sudarytas Organizacinis komitetas. Lietuvių Vilniaus konferencija dirbo 1917 m. rugsėjo 18-23 d. Daugiau­sia dėmesio joje buvo skirta ne okupantų pasiūlytai pasitikėjimo tarybai sudaryti, o Lietuvos ateities problemai. Priimtoje rezoliucijoje buvo skel­biamas lietuvių tautos pasiryžimas, siekiant laisvo Lietuvos vystymosi, su­kurti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valsty­bę su jos etnografinėmis sienomis. Jos pagrindus ir santykius su kitomis šalimis turėsiąs nustatyti Steigiamasis Seimas (Konstituanta).Konferencija suda­rė vadinamąją Lietuvos tarybą. Šiai lietuvių visuomenės institucijai, kol kas nevykdžiusiai jokių Lietuvos valdymo ar visuomeninio gyvenimo tvarkymo funkcijų, Vokietijos valdžia tepripažino patariamosios institucijos vaidmenį ir tikėjosi ją panaudoti Lietuvą pajungiant sau. Tuo tarpu pati Taryba, siek­dama visos lietuvių tautos pasitikėjimo, stengėsi užmegzti ir palaikyti glau­džius kontaktus su lietuvių organizacijomis, veikiančiomis už Lietuvos ribų – Rusijoje, Vakarų Europos šalyse ir Amerikoje. Vykstant pasirengimui deryboms su Rusija Breste, siekiant susilpninti jos pretenzijas į Lietuvą, Vokietijos vyriausybės ir Lietuvos tarybos atstovų susitarta, kad Vokietija už pažadą užmegzti su ja sąjunginius ryšius pripa­žins Lietuvos savarankiškumą. Vykdydama susitarimą ir to paties tikėda­masi iš vokiečių, Lietuvos taryba 1917 m. gruodžio 11 d. priėmė aktą, kurio l str. paskelbė „nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniuje ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis", t.y. konkrečiai su Rusija; 2 akto str. Taryba pareiškė prašanti Vokietijos pagalbos ir pasisakanti „už nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe", turėsiantį pirmiausia pasireikšti karine bei susisiekimo konvencijomis ir muitų bei pinigų sistemos bendru­mu. Tačiau Vokietijai ir toliau nepripažįstant Lietuvos nepriklausomybės ir neleidžiant jai kurti civilinės valdžios, be to, kilus nesutarimui tarp Tarybos narių dėl minėtos gruodžio 11 d. akto provokiškos formuluotės, Taryba 1918 m. vasario 16 d. ryžosi paskelbti naują pareiškimą, kuriuo kreipėsi į Rusijos, Vokietijos ir kitų Šalių vyriausybes, skelbdama atstatanti nepri­klausomą Lietuvos valstybę ir ją atskirianti nuo visų su kitomis tautomis buvusių valstybinių ryšių. Savo teisę kalbėli tautos vardu Taryba išreiškė teiginiu, jog ji tuo metu esanti vienintelė lietuvių tautos atstovybė. Tačiau atsižvelgta, kad Taryba negali atstovauti bendrajai tautos valiai, todėl Aktas pakartojo Vilniaus konferencijos teiginį apie būsimąjį visų jos gyventojų demokratiniu būdu išrinktą Steigiamąjį Seimą, nustatysiantį Lietuvos valstybės pagrindus ir santykius su kitomis valstybėmis. Tai buvo pirmasis atviras pareiškimas apie tai, kad nepriklausomybės atstatymas iš idėjos pagaliau virto realybe. Būtent čia glūdi Šio akto didybė ir visuotina neblėstanti pagarba jam. Lietuvos tarybos 1918 m. vasario 16 d. pareiškimas nereiškė konstata­vimo, kad valstybės atstatymo darbas jau esąs užbaigtas. Lietuvos valstybės tada dar nebuvo, pasak M. Romerio, jai trūko svarbiausio dalyko – valdžios, turinčios įsakomąją galią. Dar tiksliau – valdžia buvo, bet ją įgyven­dino vokiečių okupacinė administracija. Nors ši Lietuvos tarybos politinė deklaracija yra laikoma Valstybės atkū­rimo aktu, bet faktiškai tuo metu Lietuva buvo Vokietijos okupacijos objek­tas ir nepriklausomybės paskelbimas realių teisinių pasekmių neturėjo. Okupacinė valdžia ne lik atsisakė šio akto pagrindu pripažinti Lietuvos valstybę, bet ir iš viso neleido dokumento skelbti. Siekdamas šio pripažini­mo, Tarybos prezidiumas vasario 28 d. rašte, adresuotame Vokietijos kancleriui, buvo priverstas pareikšti, kad vasario 16 d. aktas neprieštaraująs 1917 m. gruodžio 31 d. nutarimui, kuris ir esąs pagrindas būsimiems Lietu­vos ir Vokietijos santykiams. Toks klausimo interpretavimas Vokietiją tenkino, todėl 1918 m. kovo 23 d. kaizerio Vilhelmo II aktu pagaliau buvo paskelbta apie Lietuvos ne­priklausomybės pripažinimą gruodžio 31 d. Tarybos pareiškimo sąlygomis. Tačiau ir oficialus Lietuvos valstybės pripažinimas nepanaikino buvusio okupacinio režimo, nesuteikė Lietuvai valstybingumo. Okupacinė valdžia ir toliau darė visa, kad Lietuvos taryba, tų pačių metų vasarą pasivadinusi Valstybės taryba, liktų savotišku tarpininku tarp Vokietijos vyriausybės bei okupacinės administracijos ir Lietuvos gyventojų, kad neįgautų savarankiš­ko valstybės organo reikšmės. Tarybai buvo leista tvarkyti tik menkus, ne­esminius reikalus. Tik 1918 m. rudenį, paaiškėjus Vokietijos karinio pralaimėjimo neiš­vengiamumui ir būtinumui atsisakyti pretenzijų į užgobtąsias šalis, spalio 21 d. Valstybės tarybai pagaliau buvo leista priimti Lietuvos Konstituciją bei sudaryti Vyriausybę, o lapkričio 3 d. kaizeris pasirašė įsakymą dėl okupaci­nės karinės administracijos pakeitimo civiline. Taigi palankias sąlygas Lietuvos valstybei atsikurti sudarė Lietuvą oku­pavusių valstybių - Rusijos ir Vokietijos - pralaimėjimai Pirmajame pasau­liniame kare, taip pat iškeltos tautų apsisprendimo teisės veiksmingumas. Atstatytoji Lietuvos valstybė 1918-1940 m. Vasario 16-osios akte esantis teiginys apie nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą preziumavo jos saitus su LDK, šių dviejų valstybių tęstinumą, politinį, ekonominį, kultūrinį, teisinį perimamumą. Tačiau faktiškai atstatyta nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo organizuota visai kitais pagrindais nei viduramžių Lietuva: senoji Lie­tuvos valstybė nebuvo demokratinė dabartine prasme; ji buvo bajoriška valstybė, būdinga beveik visai to meto Europai; atstatytoji valstybė nebuvo miniatiūrinė daugianacionalinė LDK, o buvo nacionalinė valstybė, skirta suburti lietuvius, kurti lietuviškas vertybes, pa­dėti Lietuvos piliečiams geriau realizuoti save. Valstybės tarybos Prezidiumas 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtino Minist­rų kabinetą – Laikinąją vyriausybę. Dar tą patį mėnesį imta savanoriškumo pagrindu kurti kariuomenę, pradėta formuoti diplomatinę tarnybą. Siek­dama plėsti valdžią, bet neturėdama valstybės aparato, laikinoji Vyriausybė kreipėsi į Lietuvos gyventojus, atsišaukimu kviesdama nedelsiant rinkli pa­rapijų komitetus ir imti valdymą į savo rankas, organizuoti viešosios tvarkos apsaugą. Lygiagrečiai jau buvo tobulinamos faktiškai veikusios valstybės aparato grandys, jos buvo pritaikomos prie realių gyvenimo poreikių. Svarbus buvo 1920 m. gegužės mėn. išleistas etatų įstatymų, nustačiusių visų to meto val­dymo žinybų organizacinę struktūrą, jų centrines ir vietines institucijas, paketas. Pažymėtinas 1920 m. gegužės 14 d. Milicijos įstatymas, suformulavęs apskričių viršininkų bei milicijos organų (nuo 1924 m. jie buvo pavadinti policija) uždavinius bei organizacinius principus; 1919 m. spalio 28 d. pa­skelbtas Savivaldybių įstatymas. 1919-1920 m. išleisti įstatymai palietė piliečių teisinę padėtį, mokesčius, susisiekimą ir ryšius, ūkį, švietimą ir kultūrą, darbą, socialinę apsaugą. 1920 m. susirinkęs Steigiamasis seimas Lietuvoje konstituciškai įtvirtino demokratinę respubliką su seimo režimu. Tačiau šis režimas greitai išryški­no gilėjantį visuomenės susiskaldymą. Rinkimų rezultatai paprastai nesuteikdavo kurios nors vienos partijos pranašumo. Todėl paplito didesnio pastovumo ir ramybės troškimas, visuomenėje didėjo nusivylimas parlamentarizmo ne­galiomis, krašte ėmė stiprėti konservatyvios nuotaikos, atsirado jėgų, ėmu­sių bodėtis parlamentarizmu. Jau pirmajame Seime, nė vienai partijai neturint jame absoliučios dau­gumos balsų, atsiskleidus sunkumams atlikti pagrindines jam skirtas funk­cijas, Lietuvoje ėmė bręsti sąmokslas prieš parlamentarizmą. Jis telkėsi apie Tautos pažangos partiją (vėliau tapusią Lietuvių tautininkų sąjunga), nie­kada nesimpatizavusią parlamentarizmui, ir apie krikščionis demokratus, patyrusius, jog jų politinė platforma nesulaukia nuolatinio rinkėjų pritari­mo. Šios jėgos susivienijo krikščionių demokratų blokui pralaimėjus 1926 m. Seimo rinkimus ir susiformavus koalicinei liaudininkų ir socialdemokra­tų vyriausybei. Naujasis Seimas pakeitė keletą savo pirmtako priimtų konservatyvesnio pobūdžio įstatymų, panaikino karo stovį, paskelbė politinių kalinių, dau­giausia komunistų, amnestiją. Tam tikras demokratijos išplėtimas sudarė naujas, palankesnes, politines sąlygas komunistinei veiklai reikštis, pagau­sėjo streikų, mitingų bei politinių susirinkimų. Komunistai stengėsi plėsti įtaką profsąjungose. 1926 m. gruodžio 17 d. ankstų rytą grupė karininkų nutraukė užsitęsusį Seimo posėdį, sulaikė jo Prezidiumą ir ministrus, o Respublikos preziden­tui K. Griniui paskyrė namų areštą. Po to sąmokslininkai paskelbė tauti­ninkų veikėją A. Smetoną valstybės vadu. Tolesniems įvykiams buvo steng­tasi suteikti konstitucinį pavidalą. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje nuvilnijusi demokratijos pakilimo banga tuo metu jau buvo pradėjusi slūgti: atkakliai besiskverbiantis komu­nistinis judėjimas, propaguodamas klasių kovą, visur kėlė chaosą ir netvar­ką, skatino priešingą reakciją, pasireiškusią klasių kovos nepripažįstančios tautos vienybės idėjų skleidimu, tendencija siaurinti demokratiją, sudaran­čią palankias sąlygas destruktyviems judėjimams. Ketvirto dešimtmečio pabaigoje Lietuvos valstybę ištiko du skaudūs smūgiai: Lenkijos ultimatumas, privertęs užmegzti su ja diplomatinius san­tykius, tarsi susitaikant su Vilnijos praradimu, bei vokiečių atplėštas Klai­pėdos kraštas. Praradimus kiek sušvelnino Vilniaus krašto atgavimas 1939 m. rudenį. Tačiau faktiškai tai buvo dar didesnių nelaimių ir praradimų pradžia. Sovietinė okupacija Lietuvos valstybės likimą nulėmė 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. Vokietijos užsienio reikalų ministro J. Ribentropo ir SSRS užsienio rei­kalų liaudies komisaro V. Molotovo pasirašyti slaptieji protokolai, padalinę centrinės Europos teritoriją įtakos zonomis. Pagal pirmąjį Lietuva turėjo tekti Vokietijai, o pagal antrąjį – jau Sovietu Sąjungai. Tolesni įvykiai tebu­vo šios nusikalstamos sutarties realizavimo aktas. Pirmiausia 1939 m. spalio 10 d. tarp Lietuvos ir SSRS buvo sudaryta sa­vitarpio pagalbos sutartis, įpareigojusi abi šalis nedalyvauti priešiškose ku­riai nors susitariančiai šaliai koalicijose ir viena kitai teikti karinę pagalbą; Lietuva, Kremliui spaudžiant, įsipareigojo į savo teritoriją įsileisti stambias sovietines karines bazes, o Sovietu Sąjunga – sugrąžinti Lietuvai Lenkijos atimtą Vilniaus kraštą. SSRS vyriausybei nepagrįstai apkaltinus Lietuvą sutarties sabotavimu, 1940 m. birželio 14 d. iš Lietuvos vyriausybės buvo griežtai pareikalauta, kad aukšti suverenios valstybės pareigūnai (vidaus reikalų ministras ir saugumo departamento direktorius), esą kalti dėl ta­riamų provokacijų prieš sovietines įgulas Lietuvoje, būtų atiduoti teismui ir kad būtų sudaryta nauja Lietuvos vyriausybė, neva sugebėsianti užtikrinti savitarpio pagalbos sutarties vykdymą, ir kad į Lietuvos teritoriją papildo­mai būtų įleisti nauji sovietiniai kariniai kontingentai. Svarstant gautą ultimatumą, Lietuvos vyriausybės daugumai pasisakius už pateiktų reikalavimų priėmimą, protestuodamas dėl ultimatumo, Res­publikos Prezidentas A. Smetona tuoj pat išvyko iš Lietuvos. Tarptautinės teisės požiūriu visi trys SSRS ultimatumo Lietuvos vyriau­sybei reikalavimai buvo nesuderinami su valstybės suverenumu. Juos pri­ėmus ir sovietinei kariuomenei birželio 15 d. peržengus Lietuvos sieną, Lie­tuvos valstybė tapo visiškai priklausoma nuo Sovietų Sąjungos. Komunistinės propagandos sumetimais, Lietuvos inkorporavimo į So­vietų Sąjungos sudėtį procesas buvo pridengtas tariamai laisvais teisės ak­tais, besiremiančiais galiojusia Lietuvos 1938 m. Konstitucija, Prezidento rankose sutelkusia plačias politines galias, tarp jų – pačiam keisti Ministrų kabinetą, paleisti Seimą, leisti įstatymus. Tačiau faktiškai, valstybei patekus į svetimos valstybės karinę ir politine dispoziciją, ji jau nebebuvo nepriklausoma ir suvereni; Vyriausybė veikė jau svetimos valdžios, taigi – ne konstitucinio Prezidento, vairuojama, o ne taip, kaip buvo numatyta Konstitucijoje. Todėl faktiškai tai buvo konstitucinis perversmas, „proletariato diktatūros revoliucija". Į naujosios vyriausybės sudėtį netrukus buvo įtraukti komunistai; ji ėmė veikti tiksliai pagal LKP CK instrukcijas, gaunamas iš Maskvos. Pagrindinį vaidmenį įteisinant Lietuvos inkorporavimą į SSRS sovietinis „režisierius" pavedė vadinamajam Liaudies seimui. Nagrinėdamas Liaudies seimo rinkimų įstatymą, paskelbtą 1940 m. liepos 6 d., M. Romeris jį paly­gino su Lietuvos 1936 m. Seimo rinkimų įstatymu, kurį demokratijos požiū­riu jau anksčiau buvo neigiamai vertinęs. Balsavimas abiem atvejais atrodąs kaip demokratiškas – visuotinis, lygus, tiesioginis, slaptas. Tačiau balsuoti, taip pat abiem atvejais, buvo leidžiama tik už kandidatus, kurių pasiūlymo patys piliečiai negalėje įtakoti: pagal 1936 m. įstatymą tai pavedama cenziniu pagrindu sudarytoms apskričių taryboms, o pagal 1940 m. įstatymą – kompartijai ir jos priežiūroje veikusioms visuomeninėms organizacijoms. Susirinkęs 1940 m. liepos 21 d., šis Liaudies seimas paskelbė Lietuvą so­vietine respublika ir, užbaigdamas Maskvos parengtą Lietuvos inkorpora­vimo scenarijų, priėmė nutarimą stoti į Sovietų Sąjungą. Atsisakyti valstybingumo Liaudies seimas neturėjo tautos įgaliojimų. Negana to, pagal formaliai tebegaliojusią Lietuvos 1938 m. Konstituciją Seimui buvo pavesta ribota kompetencija; jis žymiu mastu priklausė nuo valstybės Prezidento. Todėl Liaudies seimas, priimdamas savo deklaracijas, ir, žinoma, pirmiausia apie valstybės santvarką bei Lietuvos stojimą į Sovie­tų Sąjungos sudėtį, ne tik neišreiškė „liaudies valios", bet ir aiškiai viršijo savo įgaliojimus. SSR Sąjungos gyvavimas formaliai buvo grindžiamas sutartimi, bet Lie­tuvos atžvilgiu to net nebuvo mėginama inscenizuoti. Jos aneksiją teisiškai įformino Sąjungos Aukščiausiosios tarybos 1940 m. rugpjūčio 3 d. priimtas įstatymas. Pagrindu sovietinei sistemai įvesti į Lietuvos ūkinį gyvenimą buvo to pa­ties Liaudies seimo priimtos deklaracijos apie žemės, bankų, pramonės, prekybos įmonių nacionalizavimą. Pradėtą fizinį lietuvių tautos naikinimą nutraukė vokiečių kariuomenės įsiveržimas į Lietuvą, 1941 m. birželio 22 d. pradėjus karą prieš Sovietų Sąjungą. Vokiečių okupacija 1940-1944 m. Prasidėjus karui, vokiečių kariuomenė jau pirmosiomis dienomis oku­pavo visą Lietuvos teritoriją. Tikėdamos atstatyti Lietuvos nepriklausomy­bę, patriotinės tautos jėgos tuo pačiu metu įvykdė ginkluotą sukilimą prieš sovietinę okupaciją, ir jau birželio 23 d. paskelbė sudarančios Laikinąją vyriausybę bei ėmėsi atkurti lietuviškas valstybės institucijas. Tačiau tai neįėjo į vokiečių planus, todėl liepos 28 d. buvo paskelbia apie civilinės okupacinės valdžios (Zivilverwaltung) įsteigimą. Lietuva buvo paversta vie­na iš keturių vadinamojo Rytų krašto (Ostland) generalinių sričių. Jai valdy­ti paskirtas generalinis komisaras, rugpjūčio 5 d. nutraukęs Laikinosios vy­riausybės funkcionavimą. Tačiau buvo įteisinta tam tikra savivalda, kontro­liuojama okupacinės valdžios: sau į talką generalinis komisaras iš lietuvių veikėjų įsteigė vadinamųjų tarėjų instituciją; tarėjų žinioje buvo lietuviškas administracijos aparatas. Būtent tuo vokiečių okupacinė sistema skyrėsi nuo sovietinės, valstybės aparate laikiusi tik sau patikimus pareigūnus. Antroji sovietinė okupacija 1944 m. liepos 13 d. sovietinės ginkluotosios pajėgos sugrįžo į Vilnių, o 1945 m. sausio 28 d. joms užėmus Klaipėdą, visa Lietuvos teritorija vėl ati­teko SSRS. Reokupuotoje Lietuvoje buvo atstatytas Lietuvos TSR 1940 m. Konstitucijos galiojimas, atkurtos sovietinės valstybinės institucijos, taip pat ir atnaujinta aneksija. Tuo metu LKP kadrai buvo silpni, nepajėgiantys spręsti jai Kremliaus keliamų uždaviniu ir įveikti aktyvią savo tautos rezistenciją, todėl 1944 m. prie VKP(b) CK buvo įsteigtas specialus biuras Lie­tuvai, veikęs iki 1946 m., kai atsiųstais iš Rusijos kadrais buvo sustiprinta ir įgijo didesnį Maskvos pasitikėjimą Lietuvos komunistų organizacija. 1946 m. kovo 25 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku Liaudies komisarų taryba buvo pertvarkyta į Ministrų tarybą. Visas visuomeninis gyvenimas buvo vairuojamas ir kontroliuojamas iš Kremliaus. Lietuvos, kaip ir kitų sąjunginių respublikų, valstybinės institu­cijos klusniai vykdė centro komandas arba dubliavo jo priemones ir aktus. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas daugiausia kartodavo TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakus; pati Aukščiausioji Ta­ryba formaliai tvirtindavo biudžetą ir Prezidiumo įsakus. Tik Ministrų tary­ba turėjo rūpintis įstatymu ir įvairiu partinių direktyvų įgyvendinimu, ūkio reikalais. Po Stalino mirties 1953 m. Kremlius bandė valdymą kiek liberalizuoti, imtasi šalinti grubiausius teisėtumo pažeidimus, plėsti sovietinių respublikų teises. Tačiau nepaisant kai kurių pasiekimų, pramonės, žemės ūkio, kultū­ros ir kitose srityse, esant administracinei komandinei ūkio valdymo siste­mai (administracinis aparatas savo nuožiūra skirstė materialinius išteklius ir finansus, reikalavo, neatsižvelgiant į gaminių kokybe ir asortimentą, vyk­dyti ir viršyti planus, ilgainiui įsigalėjo neatliktų darbų prirašymai, ataskaitų klastojimai), prieita prie darbo užmokesčio lygiavos, gamybininkams neliko intereso geriau dirbti, gaminti daugiau produkcijos. Paplito abejingumas žmogaus likimui, įstatymų nepaisymas, moralės normų ignoravimas. Žmo­nių atskyrimas nuo nuosavybės ir svarbiausių gyvenimo reikalų tvarkymo, ekonomikos ir visuomenės gyvenimo suvalstybinimas, gyventojų apgaudi­nėjimas pažadais ir neteisėti valdžios pareigūnų veiksmai demoralizavo visą politinį ir visuomeninį gyvenimą. Sunkėjo ekonominė padėtis, mažėjo pa­gaminamos produkcijos, augo jos kainos, stiprėjo infliacija. Siekdama įveikti akivaizdžią krizę, Sovietų Sąjungos kompartijos vado­vybė devintajame dešimtmetyje ryžosi imtis valstybinio ir visuomeninio gy­venimo pertvarkymo – perestroikos, beje, suteikusios didesnį savarankišku­mą sąjunginėms respublikoms. Tai sudarė sąlygas lietuvių tautos judėjimui už nepriklausomybės atgavimą, už pakartotinį valstybingumo atkūrimą. Antrasis Lietuvos valstybingumo atgimimas Antrąjį nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą parengė ir įvykdė lietuvių tautos pasiryžimas ir valia maksimaliai panaudojant šansą, kurį suteikė Sovietų Sąjungoje prasidėjusi perestroika. Prasidėjusio judėjimo šerdimi ir vadovu lapo mokslinės ir kūrybinės inteligentijos iniciatyva 1988 m. vasaros pradžioje ėmęs kurtis platus, apėmęs visus Lietuvos gyventojų sluoksnius, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Principinę reikšmę turėjo tai, kad Sąjūdžio veikėjais pasipildžiusi Aukš­čiausioji Taryba 1990 m. vasario 7 d. priėmė nutarimą „Dėl 1939 m. Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo", kuriame sakoma, kad Lietuvos Liaudies seimo 1940 m. liepos 21 d. priimta Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti, todėl šia deklaracija grindžiamas TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl LTSR priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą" taip pat yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto. 1990 m. vasario 24 d. įvykę demokratiški Aukščiausiosios Tarybos rin­kimai užtikrintą pergalę atnešė Sąjūdžio remtiems kandidatams. Išrinkta ir pradėjusi darbą kaip Lietuvai svetimos valstybės primesta ins­titucija, bet šįkart turėdama lietuvių tautos atstovų įgaliojimus atkurti ne­priklausomos Lietuvos valstybę, Aukščiausioji Taryba kovo 11 d. priėmė Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. SSRS nenoras pripažinti procesu, vyksiančių Lietuvoje, skatino jos val­dančiąją viršūnę, pasitelkus kolaborantiškus elementus, daryti visa, kad išlaikytų lietuvių tautą savo priklausomybėje. Tam buvo panaudotos įvai­riausios priemonės - ekonominės, politinės, ideologinės. Savo apogėjų šios pastangos pasiekė 1991 m. 1991 m. pradžioje SSRS kariuomenė perėjo į atvirą agresiją prieš Lietuvos valstybę, o SSKP organizacija Lietuvoje sausio 11 d. paskelbė apie „na­cionalinio gelbėjimo komiteto" įkūrimą, apie tai, kad jis „ima valdžią į savo rankas". Iškilus realiai grėsmei teisėtu valstybės valdžios institucijų veiklai Aukš­čiausioji Taryba 1991 m. sausio 14 d. priėmė nutarimą, jog tam atvejui, jei ji nebegalėtų vykdyti savo įgaliojimų, sudaroma Lietuvos Respublikos Vy­riausybė emigracijoje. Vidaus reikalų ir krašto apsaugos padaliniams svar­biausių valstybės objektų užpuolimo atveju suteikta teisė priešintis. Dėl pradėtos Sovietų Sąjungos karinės agresijos 1991 m. vasario 28 d. Aukščiausiosios Tarybos priimtame nutarime buvo nurodyta, kad Sovietų Sąjungai toliau vykdant prieš Lietuvos Respubliką agresijos veiksmus ir išliekant realiai aktyvios okupacijos grėsmei, visos SSRS ir jos kolaborantų kuriamos Lietuvoje valdymo struktūros yra neteisėtos, Lietuvos valdžios institucijos ir pareigūnai negali bendradarbiauti su okupantais, o piliečiai aktyviosios okupacijos režimo atveju kviečiami laikytis nepaklusnumo, gin­tis ir ginti kilus. Akte nurodyta, kad aktyviosios okupacijos pradžią nusako padėtis, kai Aukščiausioji Taryba yra prievarta suvaržoma. Sąlygas politinei padėčiai Lietuvoje galutinai stabilizuotis sudarė nepa­vykęs 1991 m. rugpjūčio 19 d. pučas Maskvoje ir po jo sekęs Sovietų Sąjun­gos subyrėjimas. Per labai trumpą laiką Lietuvos Respubliką pripažino daugiau nei 100 pasaulio valstybių, tarp jų ir Rusija. Siekdama Lietuvos Respublikos įsi­traukimo į laisvų pasaulio tautų ir valstybių bendriją, Aukščiausioji Taryba dar 1991 m. sausio 29 d. buvo priėmusi pareiškimą, kuriuo įsipareigojo gerbti ir sąžiningai vykdyti Jungtinių Tautų įstatus ir kitus tarptautinius aktus, reglamentuojančius diplomatinius ir konsulinius santykius. 1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva tapo visateise Jungtinių Tautų nare, po to buvo priim­ta į kitas autoritetingiausias tarptautines organizacijas, pasirašė Helsinkio Baigiamąjį aktą. Konstitucinės teisės formavimasis Galiojančios Lietuvos Respublikos (1992 m.) Konstitucijos preambulėje pabrėžiamas Lietuvos valstybingumo ir teisės tradicijų perimamumas bei istorinis tęstinumas skelbiant prieš daugelį amžių sukurtos Lietuvos valsty­bės teisiniais pamatais buvus Lietuvos statutus ir Lietuvos Respublikos konstitucijas. Išties konstitucinės teisės nuostatos Lietuvoje labai senos, gerokai se­nesnės nei kaimyninėse šalyse: valstybinės teisės normų buvo jau paproti­nėje teisėje, po to - valdovų aktuose, o XVI a. pradžioje kai kurios šios teisės nuostatos buvo surinktos ir kodifikuotos Lietuvos statutuose, tapusiuo­se Lietuvos konstitucingumo tradicijų užuomazga. Pagrindinė idėja, raudona gija nusidriekianti per visus tris Lietuvos sta­tutus, buvo Lietuvos valstybingumo ir LDK teisių apsaugojimo idėja. Pirmojo Lietuvos statuto (1529 m.) preambulėje pabrėžiama, kad statutas skiriamas visiems valdiniams, nepaisant jų luominės priklausomybės. Vie­nodai jis privalomas gyventojams ir valdžios institucijoms. Taip pat ir Lie­tuvos didžiajam kunigaikščiui. Mintį tęsia tolesnė jo nuostata, kad teismai visiems turi taikyti tą pačią rašytinę teisę. Konstitucinio turinio teisės normos dėstomos daugiausia pirmajame šio Statuto skirsnyje. Čia yra nuostatai apie Lietuvos suverenumą, teritorijos neliečiamumą, apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinę santvar­ką - valdovą, Seimo struktūrą ir prerogatyvas, jų tarpusavio santykius. Sta­tutas skelbia, kad LDK yra savarankiška, gy­vuojanti skyrium nuo Lenkijos, valstybė. Didysis kunigaikštis LDK atžvilgiu prisiima įsipareigojimus, kurių tikslas apsaugoti Lietuvos nepriklausomybę, garbę, teritorinį integralumą, užkirsti kelią svetimšalių įsigalėjimui, nemažinti valstybės žemių, pagal išgales at­siimti prarastąsias. Jis pažada nežeminti Lietuvos ir jos Ponų tarybos, kuri bajorams buvo aukščiausiasis valdžios organas ir teismo instancija. Taip pat skelbia tarsiąsis su Ponų taryba leisdamas įstatymus, be Ponų tarybos žinios nedalysiąs valstybės dvarų, neskirsiąs kraštui privilegijų. Statute Lietuvos didysis kunigaikštis įsipareigojo saugoti visų valdinių teises ir laisves, laikytis senųjų privilegijų ir papročių, o naujus įvesti tik su Ponų tarybos žinia. Skelbiama teisė laisvai išvykti iš kunigaikštystės į kitas šalis, išskyrus priešo žemę, teisė bajorams vykti į užsienį mokytis karybos. Statutas mėgina ginti moterų turtines teises ir garbę. Iš Statuto teksto išplaukia svarbiausių konstitucinių žmogaus teisių užuomazgos: vienodų sąlygų ginčo šalims teismo procese nustatymas, kiekvieno atsakomybė tik už savo veiksmus, nebuvimas atsakomybės be kaltės, išimtinė teismo teisė nustatyti kaltę ir skirti bausmę. Pirmą.kartą Lietuvos valstybės istorijoje Statute surašytos bajorų teisės ir pareigos, jų tarpusavio santykiai, taip pat santykiai su didžiuoju kuni­gaikščiu. Nepaisant bajorų teisių platumo, jos neprilygo ponų teisėms: nors bajorai ir dalyvavo Seime, bet ten dar neturėjo sprendžiamos galios; skir­tingai nuo ponų, kuriuos turėjo teisti pats kunigaikštis, bajorus teisė kuni­gaikščio administracija - vaivados ir teismo seniūnai ar jų vietininkai daly­vaujant dviem bajorų atstovams. Antrajame Lietuvos statute (1566 m.) konstitucinės teisės sferai skiriami trys pirmieji jo skirsniai. Pagrindinė įstatymo idėja čia lieka ta pati - visiškas LDK valstybinis nepriklausomumas ir sava­rankiškumas. Statutas įteisino LDK terito­rijos neliečiamumą ir apibrėžė-jos sienas. Ši teritorija, pagal XVI a. vidurio LDK reformą padalyta į administracinius vienetus (vaivadijas ir pavietus) ir nustatytos jų ribos. Patvirtinta pavietų seimelių, kuriuose, vadovaujant pavieto maršalkai, galėjo dalyvauti visi pa­vieto bajorai, sistema. Seimeliai turėjo susirinkti keturias savaites iki Seimo susirinkimo ir ap­svarstyti didžiojo kunigaikščio pasiūlytus klausimus bei įvairius vietos rei­kalus. Pavietų seimelių pagrindu įteisintas visų bajorų atstovavimas Seime: seimeliuose turėjo būti renkama į Seimą po du atstovus, įgaliotus ten išdės­tyti seimelio nuomonę siūlomais svarstyti klausimais. Statutas išplėtė Seimo, kompetenciją, pavesdamas jam svarstyti visus esminius gynybos ir teisingumo reikalus, nustatydamas, kad visi įstatymai turi būti išimtinai priimami lik Seime. Tokiu būdu Šis Statutas į politinį krašto gyvenimą įtraukė visą bajoriją, atitinkamai sumažindamas ponų ir Ponu tarybos vaidmenį. Valstiečiai ir miestiečiai dalyvauti politiniame krašto gyvenime neturėjo teisės. Bajorų luomo bendri žemės teismai, renkami visų pavietų žemvaldžiu, dabar turėjo būti sudaromi pagal teritorinį principą. Trečiasis Lietuvos statutas (1588 m.), patvirtintas jau po 1569 m. Liublino unijos, įtvirtinusios jungtinę Lenkijos-Lietuvos valstybę, įteisino naują vals­tybės formą - federacinę Respubliką, vadovaujamą monarcho, išrinkto bendrame Lietuvos ir Lenkijos Seime. Lenkijos karaliui, kuris tuo pačiu metu buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis, nominaliai priklausė visa jungti­nės valstybės žemė. Jis buvo aukščiausiasis teisėjas, skyrė pareigūnus ir pri­žiūrėjo jų veiklą. Statutas patvirtino bendrą su lenkais Seimą Varšuvoje, bet Lietuvai nu­statė priešseiminį seimelį. Nurodyta, kad įstatymai turi būti leidžiami tik Seime sutinkant visiems jame atstovaujamiems luomams. Be to, Seimas svarstė svarbiausius valstybės reikalus - karo, santykių su užsienio šalimis, ekonominius, finansinius. Panaikinus Ponų tarybą, buvę jos nariai tapo Respublikos senatoriais. Tuo pačiu metu Statutas visai neminėjo unijos, sutarties su lenkais, ir LDK konstravo kaip nepriklausomą valstybę gindamas jos suverenitetą. Statutas nepanaikino LDK vykdomosios valdžios - ministrų ir vietos administracijos, paliko atskirą jos teisę ir teismus. Veikiančiu LDK teritorijoje įstatymu buvo skelbiamas Statutas, galiojantis ne tik visiems valdiniams, bet ir svetimšaliams. Lenkai kaip svetimšaliai net neturėjo tei­sės Lietuvoje užimti valstybines pareigybes ir turėti dvarus. Statutas skelbė, kad karo tarnyba yra privaloma visiems bajorams. Jie taip pat turėjo užimti valstybės tarnybas. Bajorai negalėjo būti suimami be teismo sprendinio, išskyrus atvejus, kai už nusikaltimą grėsė mirties bausmė ar jie buvo sugauti nusikaltimo vietoje. Bajorams ir dvasininkams Trečiasis, kaip ir Antrasis, Statutas suteikė teisę mokytis užsienio universitetuose. Statutas skelbė tikėjimo laisvę, nors valstiečiai net ir dvasiniuose reika­luose turėjo klausyti savo pono. Reikšmingu konstitucinės teisės paminklu pagrįstai laikoma 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos-Lietuvos (Žečpospolitos) Konstitucija, buvusi ap­skritai pirmas Europoje lokio pobūdžio rašytinis dokumentas. XVIII a. Lietuvos-Lenkijos Respublikai dėl užsienio grėsmės iškilusios katastrofos akivaizdoje, stengiantis išsaugoti jos valstybingumą ir apginti nepriklausomybę, užsimota solidarizuoti krašto pajėgas, riboti didikų galią, manyta švietėjų skleistų idėjų poveikyje siekti pažangos ūkio, politikos ir kitose valstybinio ir visuomeninio gyvenimo srityse. Tarp kitų priemonių vadinamajame Ketverių metų seime (1788-1791 m.) Varšuvoje svarstyta politinės santvarkos reforma, kurios principai buvo įvardyti dokumente, pavadintame Valdymo įstatymu. Jį patvirtino Seimas ir karalius. Šis doku­mentas ir buvo garsioji Konstitucija. Konstitucija susidėjo iš įvadinės dalies ir 11 straipsniu. Dokumentas patvirtino senąsias bajorijos teises ir privilegijas, patvirtino miestiečių teisę siųsti savo atstovus į Seimą. Skelbdama, kad „aukščiausios valdžios pradai glūdi tautos valioje", Konstitucija (5 str.) tautos valią laikė kiekvienos valdžios šaltiniu. Sėkmingesnei kovai su iškilusia grėsme stengtasi centralizuoti valstybę ir stiprinti centrinę valdžią. Šios pastangos konstitucijoje atsispindi poky­čiuose, numatytuose ir valstybės valdymo, ir valstybės santvarkos formų pakeitimuose. Pagal Konstituciją keitėsi Lietuvos-Lenkijos valstybės valdymo forma: respubliką su renkamu valdovu numatyta reorganizuoti į konstitucinę monarchiją. Šis dokumentas buvo pirmoji rašytinė konstitucija, teisiškai įtvirti­nusi šią valstybės valdymo formą. Aukščiausiųjų valstybės organų sistema konstitucijoje konstruojama pri­silaikant valdžių padalijimo principo. Įstatymų leidybą, mokesčių nustatymą bei valdymo kontroliavimą kon­stitucija pavedė dviejų rūmų Seimui, susidedančiam iš Atstovų rūmų ir Se­nato. Atstovų rūmų deputatus dviem metams pavesta rinkti pavietų seime­liams, bet jie buvo laikomi visos tautos atstovais, nevaržomais tų seimelių mandatų. Rūmų darbe numatyta dalyvauti miestų įgaliotiniams, galintiems kelti ir pasisakyti lik miestų klausimais ir neturintiems teisės balsuoti. Sena­to teisės buvo susiaurintos, jis teturėjo atidedamą veto teise, nesunkiai įvei­kiamą Atstovų rūmų. Senato nariai neturėjo įstatymų iniciatyvos teisės. Senatoriai buvo aukštieji valstybės pareigūnai ir bažnyčios hierarchai. Skelbiama, jog Seimas nutarimus priima balsų dauguma, vadinasi, pa­naikinama jo darbą paralyžiavusi liberum veto teisė. Vykdomoji valdžia atskiriama nuo Seimo ir pavedama karaliui. Karalius nustojo buvęs parlamento dalis (šalia Seimo ir Senato), neteko teisės sank­cionuoti įstatymus ir apskritai daryti įtaką įstatymų leidybai. Užtat sustipri­nama karaliaus vykdomoji galia. Prie karaliaus kuriama patariamoji taryba (Teisių taryba), nors paties karaliaus aktai privalomąją galią įgaudavo tik kontrasignavus juos vienam iš tarybos narių ir priėmusiam atsakomybe už tą aktą. Pats karalius už savo politinius sprendimus buvo neatsakingas. Jis – vyriausiasis karo vadas. Pakeisdama buvusią tvarką, konstitucija atsisakė karaliaus rinkimų ir nustatė sosto paveldėjimo tvarką. Aptardama teismo valdžią, konstitucija įsakmiai pabrėžė jo savarankiš­kumą ir nepriklausomumą nei nuo įstatymų leidžiamosios, nei nuo vykdo­mosios valdžios. Svarbiausios šios konstitucijos nuostatos, skirtos ir parlamentarizmo užuomazgoms, ir nepriklausomam teismui, iš esmės kartojo Lietuvos statu­tų nuostatas. Užsimojusi centralizuoti valstybę, konstitucija kėlė rimtą grėsmę Lietu­vos savarankiškumo likučiams. Buvusi federacinė valstybė, konstitucijoje paverčiama vieninga Lenkijos karalyste, vieninga suverenia valstybe ir žen­giamas žingsnis į unitarinę valstybės santvarkos formą. Konstitucijoje visai neaptariamas unijos faktas, visai neminimas net Lietuvos vardas. Iki šiol išsaugojusi savo atskirą valstybės aparatą, kariuomenę, iždą, dabar Lietuva turėjo jų netekti ir virsti Lenkijos provincija. Lietuvos padėtį švelnino tik ta aplinkybė, kad 1791 m. spalio 20 d. Seimas priėmė ir karaliaus vardu pa­skelbė dokumentą, pavadintą „Abipusis abiejų tautų įsipareigojimas", ku­riame tebebuvo ne tik „abi tautos", bet ir LDK. 1791 m. Konstitucija nepateisino į ją dedamų vilčių. Ji net nebuvo įgy­vendinta, todėl ji svarbi tik tuo, kad joje naujų laikų idėjas sugebėta iškelti ir įstatymiškai suformuluoti gerokai anksčiau, nei tai padarė kitos Vidurio ir Rytų Europos tautos. 1795 m. Lietuvos-Lenkijos valstybė, pasidalyta svetimųjų, apskritai nu­stojo gyvavusi. Ištisą XIX a. didžioji Lietuvos dalis buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo atkuria tik XX a. antrame dešimtmetyje. 2. Tarpukario Lietuvos konstitucijos ir jų reikšmė Laikinieji nepriklausomos Lietuvos valstybės konstituciniai aktai Svarbiausias XX a. antrame dešimtmetyje atstatytosios Lietuvos valsty­bės konstitucinės svarbos aktas yra 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos tarybos nutarimas. Juo iš esmės remiasi moderniosios Lietuvos valstybės buvimas ir visi vėlesnieji – laikinieji ir nuolatiniai – jos konstituciniai dokumentai. Vasario 16-osios nutarimu Lietuvos taryba, remdamasi tautų apsisprendimo teise ir pačią tarybą su­formavusios Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, paskelbė „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis". Taigi šis aktas reiškė viešą pranešimą, kad ne­tenka galios visi buvę prievarta Lietuvai primesti valstybiniai ryšiai su sve­timomis šalimis. Savo teisę kalbėti tautos vardu Taryba išreiškė teiginiu, jog ji tuo metu esanti vienintelė lietuvių tautos atstovybė. Tačiau, būdama ne tautos išrinkta, Taryba suvokė negalinti atstovauti bendrajai tautos valiai, todėl akte pabrėžė, jog Lietuvos valstybės pagrindus ir santykius su kitomis valstybė­mis nustatysiąs visų jos gyventojų demokratiškai išrinktas Steigiamasis sei­mas. 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Valstybės ta­ryba dokumento preambulėje priminė, jog nesiima Steigiamojo seimo tei­sės spręsti Lietuvos Valstybės valdymo formos. Reikšdama suverenią vals­tybės galią, ji steigia laikinąją tos valstybės vyriausybę. Šis nedidelis konstitucinis dokumentas (6 skyriai, suskirstyti j 29 str.) įstatymų leidžiamuoju organu paskelbė Valstybės tarybą, o įstatymų inicia­tyvos teisę suteikė Valstybės tarybai ir Ministrų kabinetui. Vykdomąją val­džią laikinoji konstitucija pavedė Valstybės tarybos Prezidiumui, suside­dančiam iš prezidento ir dviejų viceprezidentų. Tuo būdu Valstybės tarybos Prezidiumą konstitucija laikė ne tik vadovaujančia Tarybos institucija, bet ir kolegialiu valstybės vadovu, laikinai vykdančiu „aukščiausios vyriausybės funkcijas" (16 str.), Valstybės tarybos vardu skelbiančiu įstatymus, kvie­čiančiu ministrą pirmininką, tvirtinančiu Ministrų kabineto sudėtį. Šią savo valdžią Prezidiumas vykdė kartu su Ministrų kabinetu, solidariai atsakingu Valstybės tarybai (17 str.) ir turinčiu turėti jos pasitikėjimą (18 str.). Griež­tai kolegialų institucijos pobūdį rodė nuostata, kad kiekvienam Prezidiumo aktui reikėjo ne tik Ministrų kabineto atstovo kontrasignacijos (12 str.), bet ir visų trijų jo narių parašų (13 str.). Konstitucijoje (V sk. „Pamatinės piliečių teisės") buvo skelbiama visų piliečių lygybė prieš įstatymus, luomų privilegijų nebuvimas, asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos, spaudos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvės, kurios, „kilus karui, taip pat valstybei gresiančiam sukilimui ar riau­šėms neprileisti", galėjo būti laikinai suvaržytos. Laikinosios konstitucijos 24 str. skelbė, kad srityse, „kuriose Lietuvos valstybės nėra išleistų naujų įstatymų, laikinai palieka tie, kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos Pamatiniams Dėsniams". Tai buvo neišvengiamas jaunos valstybės įsipareigojimas. Taryba įsipareigojo išleisti Steigiamojo seimo rinkimų įstatymą ir tuo tikslu deklaravo visuotinių, tiesioginių, lygių, slaptų rinkimų principą. Nu­statyta, kad išrinktas Steigiamasis seimas susirinks Laikinosios vyriausybės nustatytą dieną Vilniuje (VI skyrius). Konstitucijos keitimo teisė buvo pavesta tai pačiai Valstybės tarybai kvalifikuota (2/3) balsų dauguma bent pusei jos narių pareikalavus. Realizuodamas priimtus Konstitucijos Pamatinius dėsnius, Valstybės tarybos Prezidiumas 1918 m. lapkričio 11, patvirtino, laikinąją vyriausybę – Ministrų kabinetą, kuri nedelsdama ėmė kurti valstybės aparatą. Pradėta organizuoti centrinių valstybinių organų sistema buvo nepakankamai lanksti, trukdė operaty­viai reaguoti į sparčiai besikeičiančią politinę situaciją, netiko krizinei padėčiai, kurioje atsidūrė besikurianti valstybė. 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės taryba peržiūrėjo Lietuvos Valstybės Lai­kinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius ir priėmė naują jų redakciją. Da­bar konstitucija buvo iš 8 skyrių, suskirstytų į 40 straipsnių. Dauguma šio konstitucinio dokumento nuostatų žodis žodžiu kartojo 1918 m. Pamatiniu Dėsnių nuostatus. Iš esmės tebuvo pakeista centrinių valstybės organu sis­tema – svarbiausi tapo vykdomosios valdžios organai – kolegialų Valstybės tarybos Prezidiumą pakeitęs „vienasmenis" Valstybės prezidentas, taip pat Ministrų kabinetas. Valstybės prezidentą, „iki Steigiamasis seimas bus susi­rinkęs ir nusprendęs Valstybės valdymo formą ir Konstituciją", renka Tary­ba (6 str.), tačiau jo rinkimų tvarkos konstitucija nereglamentavo. Ne mažiau svarbu buvo tai, kad naujieji Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai prezidentui suteikė išimtinę teisę šaukti Valstybės tarybos sesijas ir jas paleisti, o laikotarpiu tarp Tarybos sesijų ar per jų pertraukas – pačiam leisti įstatymus, prieš tai priimtus Ministrų kabineto (III skyrius). Prezidento išleistus įstaty­mus jau nebereikėjo teikti Valstybės tarybai. Taip pat nustaty­ta, kad Prezidentas, nesutikdamas su Kabineto priimtu įstatymo projektu, galėjo jį jam grąžinti. Pakartotinas įstatymo priėmimas Kabinete taip pat dar neįveikdavo Prezidento veto; tokiu atveju įstatymo likimą turėjo spręsti Valstybės taryba. Prezidentui konstitucija pavedė tvirtinti ir Valstybės tary­bos priimtus įstatymus. Tačiau šiuo atveju Prezidento pareikštas veto galėjo būti įveiktas Tarybos tą patį įstatymą jai priėmus antrą kartą. Be išsaugotos įstatymų leidinio teisės, Valstybės tarybai buvo pavesta kontroliuoti Ministrų kabineto veiklą, Ministrų kabinetas privalėjo turėti jos pasitikėjimą. Teisė kviesti ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Mi­nistrų kabinetą ir tvirtinti jo sudėtį, skirti aukštuosius valdininkus, savo ži­nioje turėti kariuomenę, reprezentuoti valstybę, skelbti amnestiją priklausė prezidentui (9 str.). Visiems prezidento aktams reikėjo Ministrų kabineto nario kontrasignacijos. Visai naujas šioje konstitucijoje buvo VIII skyrius, skirtas Valstybės kontrolei. Tolesnį Lietuvos konstitucinės raidos etapą žymi Steigiamojo seimo su­šaukimas, 1919 rn. spalio 30 d. Valstybės taryba priėmė Steigiamojo seimo rinkimų įstatymą. Į pirmą posėdį susirinkęs, Steigiamasis seimas 1920 m. gegužės 15 d. vienbalsiai priėmė trumpą rezoliuciją, jog, „reikšdamas Lietuvos žmonių valią", jis proklamuoja „esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaipo demokratine respubliką, etnologinėm sienon ir laisvą nuo visų vals­tybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm". Skirtingai nuo Lietuvos tarybos Vasario 16-osios Akto, skelbusio, kad ji dar tik atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę, Steigiamasis seimas proklamavo valstybę esant atstatytą, t.y. įvykusį faktą. Taigi Steigiamojo seimo gegužės 15-osios rezoliucija turėjo pagrindą reikšti ir faktiškai buvo oficialus steigiamosios valdžios dokumentas, fiksuojantis naujos valstybės tapsmą.. Rezoliucijoje konstatuota, kad Lietuvos valstybė tapo laisva nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis valstybėmis. Niekieno nevaržomo Lietuvos valstybės suverenumo nustatymas Steigiamojo seimo rezoliucijai suteikė konstitucinę reikšmę. Steigiamasis seimas rezoliucijoje pasisakė vienu iš svarbiausių konstituciniu klausimu, t.y. kad valstybė busianti sutvarkyta remiantis demokratiniais principais, nurodė valstybės valdymo formą – demokratinė respublika. Rezoliucija, teisiškai įtvirtinusi atkurtosios Lietuvos valstybės nepriklausomybę tapo vienu iš Lietuvos konstitucinės raidos pradžios taškų. (apie 1920m. gegužės 15d. rezoliuciją iš „Lietuvos teisės istorijos“, 2002m.) Lietuvos taryba Vasario 16-osios aktu skelbė, jog ji dar tik atstatanti ne­priklausomą Lietuvos valstybę t.y. atliekanti besitęsiantį veiksmą. Steigia­masis seimas, priešingai, užbaigdamas tautinio atgimimo, valstybės atsta­tymo, laikinųjų konstitucijų bei tokių pat vyriausybių laikotarpį, proklama­vo valstybę esant atstatytą ir faktą įvykusį. Vadinasi, Steigiamojo seimo Ge­gužės 15-osios aktas turėjo pagrindą reikšti ir faktiškai buvo oficialus stei­giamosios valdžios dokumentas, fiksuojantis naujos valstybės sukūrimą. 1920 birželio 10 d. Laikinoji Lietuvos valstybės Konstitucija Steigia­mojo seimo buvimas griovė galiojusias 1919 m. Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių nuostatas, todėl 1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis sei­mas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją. Savo apimtimi naujasis konstitucinis aktas nedaug skyrėsi nuo ankstes­nių laikinųjų konstitucijų: jį sudarė 7 skyriai, o juose - 18 straipsnių. Atstovaudamas Lietuvos piliečiams ir laikydamas save, kaip matyti iš Laikinosios Konstitucijos 2 str., suverenios Lietuvos, o ne lietuvių tautos galios reiškėju, Steigiamasis seimas praplėtė aukščiausiosios valstybinės valdžios subjekto sampratą, Lietuvos sąvoka apimdamas taip pat ir nelietu­vius krašto gyventojus. Laikinoji Konstitucija, nusakydama valstybės valdymo formą, pakartojo Gegužės 15-osios deklaravimą Lietuvą esant demokratine respublika. Steigiamajam seimui Konstitucija pavedė išimtinę teisę leisti įstatymus ir prižiūrėti jų vykdymą, tvirtinti valstybės biudžetą ir ratifikuoti tarptautines sutartis. Įstatymų iniciatyvos teisė pavedama Steigiamajam seimui ir Mi­nistrų kabinetui. Skelbiamas Steigiamojo seimo nario asmens neliečiamumas. Vykdomoji valdžia buvo pavesta Steigiamojo seimo renkamam Res­publikos Prezidentui. Jam pavedama kviesti Ministrą Pirmininką, pavesti pastarajam sudaryti Ministrų kabinetą, tvirtinti jau sudarytą ir priimti jo atsistatydinimą, skirti valstybės kontrolierių, atstovauti Respublikai, skirti pasiuntinius ir priimti akredituojamus svetimų valstybių atstovus, skirti aukštesniuosius valstybės valdininkus, skelbti įstatymus, naudotis bausmės dovanojimo teise (8 str.). Visus Prezidento aktus turėjo kontrasignuoti Mi­nistrų kabineto atstovas. Iškeldama neterminuoto ir neatšaukiamo Stei­giamojo seimo vaidmenį, konstitucija sumažino Prezidento reikšmę, dabar jo teisės įstatymų leidyboje apsiribojo Steigiamojo seimo išleistų įstatymų skelbimu. Konstitucija nenustatė Prezidento kadencijos laikydama jį ren­kamu visam šios Konstitucijos galiojimo laikui. Iki Prezidentas bus išrinktas Konstitucijos 9 str. jo funkcijas pavedė Steigiamojo Seimo pirmininkui. Be to, Steigiamojo Seimo pirmininkas turėjo pavaduoti Prezidentą jam mirus, atsistatydinus ar susirgus. Svarstant Konstituciją, kai kurios politinės jėgos griežtai pasisakė prieš Prezidento institutą. Siekiant kompromiso, tuo metu Prezidentas apskritai nebuvo renkamas, o jo pareigas ėjo, kaip tai numatyta, Steigiamojo Seimo pirmininkas. Nustatytas ir Ministrų kabineto atsakingumas Steigiamajam Seimui. Šiam pareiškus nepasitikėjimą, Kabinetas privalėjo atsistatydinti. Laikinoji Konstitucija, palyginti su Laikinosios Konstitucijos Pamati­niais Dėsniais, praplėtė piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą, įtraukdama į jį korespondencijos neliečiamybe, sąžinės ir streikų laisvę. Konstitucija taip pat deklaravo mirties bausmės bei titulų panaikinimą. Taip pat buvo nurodyta, kad kilus karui, ginkluotam sukilimui ar kitiems pavojingiems neramumams, Steigiamasis seimas gali skelbti karo ar kurią kitą nepaprastąją padėtį. Nepaprastosios padėties metu sustabdomas de­klaruotų teisių ir laisvių veikimas. Rengdamasis kardinaliai žemės reformai, Steigiamasis seimas konstitu­cijoje nebeužsiminė apie nuosavybės teisę.. Laikinoji Konstitucija nenustatė jos keitimo ar papildymo tvarkos: tai savaime išplaukė iš Steigiamojo seimo prigimties ir paskirties. Laikinosios Konstitucijos priėmimas teisiškai užbaigė Lietuvos valstybės kūrimosi ir laikinosios Vyriausybes veikios laikotarpį. 1922 Lietuvos Valstybės Konstitucija Pagrindinis Steigiamojo seimo uždavinys buvo parengti ir konstituciškai įtvirtinti naujos valstybės pagrindus. Ilgus amžius kentusi rusų carizmo priespaudą, paskutiniaisiais metais patyrusi kaizerinės okupacijos žiaurumus, lietuvių tauta troško laisvės ir idealizavo demokra­tiją, po jos vėliava skynėsi kelią prieš ją engusias imperijas. Pagaliau de­mokratijos siekius stiprino Europoje gyvavusios tam palankios politinės, ekonominės ir socialinės pažiūros, dėl kurių viena į kitą panėšėjo beveik tuo pačiu metu priimtos Suomijos, Estijos, Latvijos, Austrijos, iš dalies ir Vokietijos, konstitucijos. Visos Šios aplinkybės turėjo lemiamos įtakos ren­giamai Lietuvos Konstitucijai. Lietuvos Valstybės Konstitucija buvo priimta 1922 m. rugpjūčio 1 d.. Konstitucija susidėjo iš preambulės ir 15 skyrių, suskirstytų į 108 straipsnius. Savo pagrindiniais bruožais ji atitiko bendrus demokratinių konstitucijų reikalavimus. Konstitucijos preambulėje pažymima, kad ją per savo įgaliotuosius at­stovus, susirinkusius į Steigiamąjį seimą, priėmė Lietuvos tauta. Konstitucijos l str. Lietuvos valstybė skelbiama nepriklausoma demok­ratine respublika. Viena svarbiausių jos nuostatų ta, kad su­vereni valstybės valdžia priklauso tautai, kuri, pasak 103 str., suprantama kaip turinčių rinkimų teisę piliečių visuma. Buvo užfiksuotas formalus teisinis konstitucijos prioritetas visų kitų tei­sės normų sistemoje. Tai atsispindėjo straipsniuose, nurodančiuose, jog valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas konstitucijai (3 str.), bei nustatančiuose ypatingą tvarką jai pakeisti (102-103 str.). Taip pat buvo laikytasi požiūrio, kad Konstitucija nėra tiesioginio veikimo teisinis aktas, neturi piliečiui ar valstybės institucijai privalomos galios. Ji privaloma įsta­tymų leidėjui, kurio leidžiami įstatymai Konstituciją įgyvendina, jos nuosta­tos turi būti sukonkretinamos tam tikrais paprastaisiais įstatymais. Buvo numatyta, kad keisti ar papildyti Konstituciją tegali Seimas ga­nėtinai didele (4/5) visų atstovų balsu dauguma. Ten, kur paliečiama stei­giamoji tautos galia, Konstitucija numatė ir tiesioginio suverenaus tautos įsikišimo referendumu galimybę: Konstitucijos papildymas ar pakeitimas, Seimo priimtas 3/5 visų atstovų balsų dauguma, per tris mėnesius turėjo būti atiduodamas Respublikos Prezidentui, 1/4 visų Seimo atstovų arba 50 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių spręsti tautai visuotinio balsavimo keliu. Aukščiausiųjų valstybės institucijų sistema. Pripažinusi suverenią valsty­bės valdžią tautai, jos vykdymą Konstitucija (2 str.) pavedė Seimui, Vyriau­sybei, susidedančiai iš Respublikos Prezidento ir Ministrų kabineto, taip pat teismui. Nors ir tuo būdu Konstitucija formaliai neatmetė valdžių pa­dalijimo principo, tačiau į pirmąją vietą vis dėlto aiškiai iškėlė parlamentą. Konstitucijos trečias skyrius skiriamas įstatymų leidžiamajai valdžiai, o pastaroji pavedama Seimui. Teisinę Seimo padėlį taip pat reglamentavo 1924 m. birželio 18 d. priimtas Seimo statutas. Konstitucijos 27-32 str. išvardijo Seimo prerogatyvas – leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti svarbiausias tarptauti­nes sutartis (taikos, teritorines ir kai kurias kitas), spręsti karo ir laikos klausimus, tvirtinti nepaprastosios padėties įvedimą, prižiūrėti vyriausybės darbus. Svarbiausia Seimo funkcija, apibūdinanti jo vietą valstybinių organų sistemoje, buvo įstatymų leidimas – Seimu priklausė išimtinė įstatymų leidimo teisė. Kita labai svarbi Seimo prerogatyva buvo Vyriausybės veiklos priežiūra. Konstitucija nustatė, kad Seimas prižiūri Vyriausybės darbus teikdamas jam paklausimus bei interpeliacijas ir skirdamas revizijas. Ministrų kabine­tas Seimui solidariai atsakė už bendrą Vyriausybės politiką, o kiekvienas ministras – už savo darbą. Respublikos Prezidentą rinko Seimas trejiems metams. Pasak Konstitu­cijos 41 str., jis renkamas slapiu balsavimu „absoliučia atstovų balsų dau­guma". Formaliai Prezidentui Konstitucija suteikė reikšmingas teises: jis buvo pagrindinis valstybės tarptautinių santykių reprezentantas, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir juose pirmininkauti, skyrė aukštuosius pareigūnus, vadovavo respublikos ginkluotosioms pajėgoms, naudojosi at­leidimo nuo bausmės teise (46, 48-49, 51, 53-54 str.). Kabinetui pasiūlius, Prezidentas galėjo skelbti karo ar kitą kurią nepaprastąją padėtį, laikinai sustabdyti konstitucines piliečių teisių garantijas ir imtis priemonių kilu­siam pavojui atremti, bet tuojau pat apie lai turėjo pranešti Seimui, kuris tą Vyriausybės žingsnį tvirtina ar atmeta (32 str.). Konstitucija (47 str.) sutei­kė Prezidentui teise kviesti Ministrą Pirmininką, pavesti jam sudaryti Mi­nistrų kabinetą, tvirtinti sudarytą Kabinetą ir priimti jo atsistatydinimą. Prezidentas naudojosi nesunkiai įveikiama veto teise dėl Seimo priimtų įstatymų (50 str.), teisė paleisti Seimą dar nesibaigus jo įgaliojimų laikui, taip pat būdamas įpareigotas Seimą paleidus ne vėliau kaip po 60 dienų, skelbti naujo Seimo rinkimus (52 str.), taip pat teise karo atveju ar, kai daugiau nei pusėje valstybės teritorijos įvestas karo stovis, pratęsti Seimo įgaliojimų laiką teikiant aktą tvirtinti Seimui (25 str.). Tačiau faktiškai, kaip paprastai esti parlamentinėse respublikose, Prezi­dentas nebuvo įtakinga politinė figūra. Ministrų kabinetas, susidedantis iš Ministro Pirmininko ir ministrų, skir­tingai nuo Prezidento, konstitucijoje buvo traktuojamas kaip bendrosios kompetencijos valstybės organas. Konstitucija, nedetalizuodama kabineto kompetencijos, skelbė, kad Kabinetas „vykdo respublikos Konstituciją ir įstatymus, veda respublikos vidaus ir užsienio politiką, saugoja respublikos teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką" (61 str.). Visi be išimties Prezidento kompetencijos aktai įsigaliodavo tik juos kontrasignavus Ministrų kabineto atstovui (55 str.). Per tai Kabinetas daly­vavo visuose valstybės valdymo aktuose. Principinę reikšmę, teisiškai įtvirtinant teismo padėtį valstybėje, turėjo 1922 m. Konstitucijos 64 ir 65 str., suformulavę tris šia prasme svar­bias taisykles: l.Teismas priima sprendimus vadovaudamasis tik įstatymu; 2. Teismo sprendimai daromi Respublikos vardu, t.y. jo sprendimai prilygi­nami pačios valstybės aktui; 3. Keisti ar naikinti teismo sprendimus gali tik teismas. Tuo Konstitucija pabrėžė, kad savo veikloje teismas tiesiogiai at­stovauja valstybei ir kad jokia kita valstybės valdžios institucija negali įtako­ti teismo veiklos rezultatų. Piliečių teisinė padėtis. Konstitucija iškėlė asmenybę, skelbė ją visuomeninio gyvenimo centru. Tačiau Konstitucijoje iš esmės nekalbama apie žmogų, beveik visais atvejais čia minimos piliečio teisės ir laisvės. Nustatydama piliečių teisine padėtį, Konstitucija pirmiausia pabrėžė jų lygiateisiškumą nepaisant lyties, kilmės, tautybės ir tikėjimo. Konstitucijos antrame skyriuje „Lietuvos piliečiai ir jų teisės" skelbiamas demokratinių teisių ir laisvių sąrašas: asmens ir buto neliečiamumas, tikėjimo ir sąžinės laisvė, susirašinėjimo slaptumas, žodžio ir spaudos, susirinkimų ir sąjungų laisvės, peticijos bei įstatymų iniciatyvos teisės. Tuo pačiu metu Konstitucija daugumą straipsnių, skelbusių piliečių teises ir laisves, palydėdavo pasta­bomis apie teisių ir laisvių galiojimą įstatymų ribose. Konstitucijos 17 str. skelbė sąjungų laisvę, „jei jų tikslai ir vykdomos priemonės nėra priešingos baudžiamiesiems įstatymams"; žodžio ir spaudos laisvę buvo leidžiama su­varžyti įstatyme nurodytais atvejais, kai to reikia „dorai ar valstybės tvarkai saugoti" (15 str.); laisvė daryti susirinkimus buvo pripažįstama „įstatyme nurodyta tvarka" (16 str.); panašiai, lik „įstatyme nurodytais atsitikimais" išimtys galėjo būti daromos dėl asmens ir buto neliečiamumo, iš korespon­dencijos ir susižinojimo laisvės (11, 12, 14 str.). Tuo būdu deklaruota gali­mybė riboti teises ir laisves išimtinai tik įstatymo keliu. Tiesioginį poveikį Šių demokratinių teisių ir laisvių realizavimui turėjo nepaprastosios padėties įvedimas. Jos galimybės ir svarbiausios to taikymo pasekmės buvo užfiksuotos Konstitucijos 32 str. Čia nurodyta, kad karo ar kurią kitą nepaprastąją padėtį, „kilus karui, ginkluotam sukilimui", taip pat atsiradus „kitokiems pavojingiems neramumams", gali įvesti Respublikos Prezidentas, vėliau teikdamas šį aktą tvirtinti Seimui. Pabrėžiama, kad ne­paprastosios padėties paskelbimas yra susijęs su piliečių konstitucinių teisių ir laisvių, numatytų Konstitucijos 11-12 ir 14-17 str., sustabdymu. Konstitucijos septintas skyrius skirtas tautinėms mažumoms. Čia skel­biama jų teisė savarankiškai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus bei tuo tikslu įstatymo nustatyta tvarka sudaryti savo atstovaujamuosius organus. Rinkimų teisė. Konstitucija formaliai ignoravo politinių partijų vaidmenį valstybės mechanizme, nors iš tiesų šis vaidmuo buvo labai reikšmingas. Įtvirtinus centrinių valstybinių organų sistemą su aiškiu Seimo primatu, įvairių partijų konkurencinė kova dėl valdžios reiškėsi per Seimo rinkimus. Konstitucija skelbė, kad Seimo rinkimai vykdomi visuotiniu, lygiu, tie­sioginiu ir slaptu balsavimu laikant proporcine rinkimų rezultatų nustatymo sistemą (23 str.). Atstovus į Seimą turėjo teisę rinkti Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, ne jaunesni kaip 21 metų, o būti išrinkti - ne jaunesni kaip 24 metų amžiaus (24 str.). Konstitucija taip pat teigė, jog rinkimu tvarką bei renkamų atstovų skaičių nustato įstatymas. 1922 m. Konstitucijai galiojant, buvo išrinkti trys seimai, bet tik vienas, antrasis, išrinktas 1923 m., išbuvo visą Konstitucijos skirtą kadenciją. Tuo tarpu pirmasis (1922-1923 m.) ir tretysis (1926-1927 m.) dėl politinių prie­žasčių buvo paleisti anksčiau laiko. 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmas įvyko be pasipriešinimo. Tačiau tai buvo konstitucinės santvarkos Lietuvoje žlugimas. Siekiant sta­bilizuoti po perversmo susidariusią padėlį, atėjusios į valdžią politinės jėgos tuojau pat pamėgino sukurti valdžios tęstinumo įvaizdį, legalizuoti perver­smo pasekmes. Po perversmo užėmusioms valdžią politinėms jėgoms 1922 m. Konstitucija netiko. Todėl buvo nuspręsta Konstituciją taisyti. 1928 m. gegužės 25 d. oficialiai paskelbtas Prezidento dekretuotas dokumentas, pavadintas Lietuvos Valsty­bės Konstitucija. Konstitucijos oktrojavimo faktui sušvelninti, į Konstituciją buvo įtraukta nuostata (106 str.), jog ji ne vėliau kaip per dešimt metų bū­sianti „patikrinta" „tautos atsiklausimo", t.y. referendumo, būdu. Dėl šios aplinkybės Konstitucija neretai laikoma laikino pobūdžio konstitucija, pa­sak M. Romerio, konstituciniu provizoriumu, konstituciniu pasiūlymu tautai. Naujoji Konstitucija žodis žodin pakartojo daugelį 1922 m. Konstituci­jos nuostatų, todėl jos išleidimas taip pat kartais interpretuojamas kaip se­nosios Konstitucijos reforma, jos nauja redakcija. Būdingiausias 1928 m. Konstitucijos skiriamasis bruožas – vykdomosios valdžios, pirmiausia Res­publikos Prezidento, galios išplėtimas, autoritariniu elementų į valstybės valdymą diegimas išsaugant pagrindinių demokratinių institutų, skyrium imant parlamentarizmo regimybe, netgi demonstruojant išaugusį pasitikė­jimą tokiu tiesioginės demokratijos institutu, kaip referendumas. Stiprinant Prezidento galią, pirmiausia jį buvo pamėginta išlaisvinti nuo priklausomybės Seimui. Buvo nustatyta, kad Prezidentą rinks specialiai tuo tikslu sudaryta rinkimų kolegija, vadi­namieji ypatingieji tautos atstovai, o rinkimu tvarką nustatys specialus įsta­tymas (43 str.); Prezidento kadencija prailginta iki 7 metų ir nebesiejama su seimų kaita. Prezidentas šioje Konstitucijoje jau buvo aktyvus ir savarankiškas įstatymų lei­džiamosios valdžios subjektas. Svarbiausia šia prasme Prezidento teisė – nesant Seimo arba pertraukų tarp jo sesijų metu pačiam vykdyti Seimo funkcijas: leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą bei jo vykdymą, ratifi­kuoti tarptautines sutartis, kelti ministrams dėl valstybės išdavimo ar tarny­binio nusikaltimo baudžiamąsias bylas. Konstitucija nustatė, kad Seimas nebėra nuolat dirbanti insti­tucija, dirba kasmet šaukiamomis dviem sesijomis, kurios abi galėjo trukti iki 6 mėnesių (28 str.). Be to, Prezidentas savo iniciatyva arba 3/5 Seimo atstovų pasiūlius gavo teise sušaukti Seimą nepaprastajai sesijai iš anksto numatytiems klausimams spręsti (36 str.). Prezidentas galėjo baigti sesijas, taip pat paleisti Seimą pirma laiko (53 str.). Seimo galiai riboti buvo panaudotas ir referendumo institutas, nes Kon­stitucija, nenumatydama galimybių kreiptis į tautą dėl Respublikos Prezi­dento priimtų ar atmestų įstatymų, tokią galimybe numatė (104 ir 105 str.) dėl Seimo priimtų ar atmestų įstatymų, taip pat ir dėl Konstitucijos pakei­timų bei papildymų. Nuo Prezidento ėmė priklausyti ir Ministru kabinetas. Prezidentas gavo teise pats skirti ir atleisti ministrą pirmininką, o jo teikimu – ir kitus minist­rus, taip pat „paleisti" Kabinetą arba atskirus ministrus. Konstitucija nustatė tam tikrą formalią Ministrų kabineto priklausomy­be ir nuo Seimo: buvo reikalaujama, kad Kabinetas turėtų Seimo pasitikė­jimą. Tačiau nepasitikėjimui pareikšti dabar jau buvo būtina kvalifikuota (3/5) Seimo atstovų balsų dauguma. Seimo rinkimams 1928 m. Konstitucija nustatė tuos pačius visuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo bei proporcinės rinkimų sistemos reikalavimus, bet rinkėjams pakėlė amžiaus cenzą iki 24 metų aktyviosios rinkimų teisės požiūriu, ir 30 metų amžiaus – pasyviosios. Seimas turėjo būti renkamas penkeriems metams. Seimo atstovu skaičių, jo priimtų įsta­tymų skelbimo tvarką ir kai kuriuos kitus dalykus turėjo nustatyti įstatymai. Nesančio Seimo teisių, ypač įstatymų leidybos bei biudžetinės galios sfe­rose, koncentravimas Prezidento rankose, taip pat Prezidento teisė be kon­trasignacijos paleisti Ministru kabinetą – tai pagrindinės Konstitucijos nuo­statos, Respublikos Prezidentą vertusios centrine konstitucine institucija. 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija – vienas pirmųjų konstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į autoritarizmą, Europoje. 1928 m. Konstitucija pakartojo 1922 m. Konstitucijos nuostatas dėl teismo. 1938 m. Lietuvos valstybės Konstitucija Naujųjų politinių pažiūrų fone 1928 m. Konstitucija pasirodė esanti be­viltiškai pasenusi. Be to, artinosi 10 metų termino, per kurį leidėjai buvo įsipareigoję ją patikrinti referendumu, pabaiga. Todėl užuot rengusis refe­rendumui, imtasi naujos konstitucijos rengimo. Naują Lietuvos Konstituciją Seimas priėmė 1938 m. vasario 11 d. Tai savo turiniu buvo naujas aktas. Jo ryšys su 1928 m. Konstitucija bu­vo laikymasis pastarojoje (104 str.) nustatytos konstitucijos keitimo tvarkos: Seimui ją priėmus, tekstas jau kitą dieną buvo oficialiai paskelbtas. Nesu­laukus per tris mėnesius nei Respublikos Prezidento, nei 50 tūkstančių pi­liečių reikalavimo pateikti ją referendumui, Konstitucija įsigaliojo tų pačių metų gegužės 12 d. Konstitucijoje buvo 21 skyrius, suskirstytas į 156 straipsnius. Konstitucija buvo autoritarinio pobūdžio. Jos 3 str. skelbė: „Lietuvos Valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja Valstybei". Konstitucija teigė, kad Prezidentas „reprezentuoja Lietuvos Valstybe, priima svetimų valstybių atstovus, skiria Lietuvos Valstybės atstovus ir daro kita, kas Konstitucija ir įstatymais jam pavesta" (61 str.). Kai kuriuose kituose straipsniuose nurodyta Prezidento teisė skirti ir atleisti valstybės kontrolierių ir kitus įstatymų nustatytus pa­reigūnus. Prezidentas buvo skelbiamas vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu: jis galėjo skirti ir atleisti kariuomenės vadą. Iškilus pavojui „viešajai tvarkai arba valstybės saugumui", jam suteikta teisė skelbti nepaprastąjį metą. Prezidentas, Vyriausybei pasiūlius, sprendė mobilizacijos, karo ir taikos klausinius. Prezidentas skyrė Seimo rinkimus. Konstitucijai nustačius dvi Seimo paprastąsias sesijas per metus, Prezidentui buvo pavesta jas sušaukti ir su­teikta teisė „uždaryti" nesibaigus sesijos laikui. Prezidentui suteikta teisė savo nuožiūra ar kvalifikuotai Seimo narių daugumai pareikalavus sušaukti nepaprastąją sesiją ir nustatyti joje svarstytinus klausimus, taip pat ją, net nebaigus tų klausimų svarstyti, „uždaryti". Prezidentui pavesta paleisti iš­buvusį kadencijos laiką – 5 metus – Seimą, taip pat suteikta galimybė jį pa­leisti anksčiau laiko. Išimtinai Seimo kompetencijai Konstitucija tepavedė savo statuto bei Konstitucijos pakeitimo projekto priėmimą. O apskritai ir pagal šią Konsti­tuciją Seimas neturėjo išimtinės įstatymų leidybos teisės: joje nustatyta, kad Seimo ar jo sesijos nesant.,,įstatymus leidžia Prezidentas“. Pačiam Seimui Konstitucija pavedė svarstyti ir priimti tik įstatymų projektus, kurie įstaty­mais tapdavo tik Prezidentui juos patvirtinus ir paskelbus. Per 30 dienų Prezidentas galėjo įstatymo projektą grąžinti Seimui svarstyti antrą kartą. Seimui tą patį projektą pakartotinai priėmus absoliučia balsų dauguma, Prezidentas arba privalėjo jį skelbti, arba galėjo paleisti Seimą. Tik naujai išrinktas Seimas, vėl priimdamas tą patį įstatymo projektą, galėjo įveikti Prezidento veto. Panaši procedūra buvo numatyta Prezidentui vetuojant Seimo priimtą Konstitucijos pakeitimo projektą: šiuo atveju veto galėjo būti įveiktas tik naujam Seimui tą patį projektą priėmus kvalifikuota balsų dauguma. Prezidentas naudojosi teise ratifikuoti tarptautines sutartis. Ir tik esant Seimo sesijai, sutartys, pakeičiančios galiojantį ar įpareigojančios išleisti naują įstatymą, turėjo būti pristatomos Seimui siekiant gauti jo pritarimą dėl ratifikavimo. Prezidentui taip pat buvo pavesta tvirtinti Seimo priimtą valstybės biu­džetą, bet, Seimo nesant arba jam iki sesijos pabaigos biudžeto nepriėmus, Vyriausybė galėjo jį pristatyti tvirtinti tiesiai Prezidentui. Vyriausybę sudarė jau tik Ministras Pirmininkas ir ministrai, visi kartu pavadinti Ministrų Taryba, o Prezidentas kaip savarankiška institucija į Vyriausybės sudėtį nebuvo įtrauktas. Minist­rą Pirmininką ir jo pristatymu kitus ministrus skyrė ir atleido Prezidentas. Prezidentui suteikta teisė savo iniciatyva šaukti Vyriausybės posėdžius, juo­se dalyvauti ir pirmininkauti. Suteikdama Prezidentui plačiausias teises, Konstitucija nurodė, jog Pre­zidentas neatsako už savo galios veiksmus, o už kitus veiksmus taip pat ne­gali būti traukiamas atsakomybėn, kol vadovauja valstybei (73 str.). Pavesdama Prezidentui ne tik Vyriausybę, bet ir Seimą, Konstitucija ir formaliai atsisakė valdžių paskirstymo: jos 4 str. skelbiama, jog valstybės valdžia yra „vienatija ir nedaloma". Tačiau ši nuostata nelietė teismo, kuris skelbiamas nepriklausomu, darančiu sprendimus Lietuvos Respublikos vardu (129 str.). Apibūdindama valstybės ir piliečio santykius, Konstitucija aiškiai pabrė­žė valstybės viršenybę: „Piliečiui valstybė yra jo paties buvimo pamatas" (16 str.). Konstitucijos trečiame skyriuje „Piliečių teisės ir pareigos" apie teises kalbama neatsietai nuo pareigų: čia. be kita ko, pabrėžiama, kad pilietis naudojasi savo laisve, „visuomet atsimindamas savo pareigas valstybei", piliečio pareiga – būti ištikimam valstybei (17 str.). Pagrindines piliečių laisves Konstitucija (25 str.) sujungė į „visuomeni­nio veikimo laisvę", kurią „valstybė saugo", žiūrėdama, kad nebūtų veikia­ma „kenksminga valstybei kryptimi". Nurodyto bendro reikalavimo kon­tekste šiame straipsnyje išskiria visuomeninė veikla, ypač spaudoje, organi­zacijose ir susirinkimuose, turėjo atitikti ištikimybės valstybei reikalavimą. Konstitucijos 21-24 str. skelbė asmens ir buto neliečiamumą, valstybinę susižinojimo turinio paslapties apsaugą, persikėlimo ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvę. Nurodoma, kad valstybė galinti šias laisves varžyti „vals­tybės saugumo", „kovos su nusikaltimais" sumetimais, t.y. nebenurodomi, kaip ankstesnėse konstitucijose, tam tikri konkretūs reikalavimai teisių ir laisvių subjektams, o tų teisių ir laisvių realizavimo priežiūra pavedama tam tikroms valstybės institucijoms. Specialus Konstitucijos skyrius „Tautos ūkis" skiriamas valstybės vaid­meniui ūkio sferoje nusakyti. Čia, šalia tradicinės deklaracijos apie valsty­bės saugomą nuosavybės teisę, yra nauja, savininką įpareigojanti nuostata: „Turtas deda jo valdytojui pareigą turto naudojimą derinti su valstybės rei­kalais" (51 str.). Konstitucijoje ūkio ir verslo sritims buvo numatyta galimy­bė suteikti funkcinę (veikmens) savivaldą (126 str.). Taip pat skelbiama, kad valstybė „prižiūri ir rikiuoja" ūkio ir jo atskirų įmonių veiklą, rūpinasi veikliu ūkininkų dalyvavimu tikslingoje ir taisyklingoje žemės ūkio veikloje, pramonės, prekybos bei amatų ūkinių galimumų tikslingu panaudojimu ir t.t. Konstitucija nustatė aktyvią valstybės poziciją šeimos ir motinystės, auklėjimo ir švietimo, darbo, sveikatos ir socialinio aprūpinimo sferose. 1940 m. sovietinė okupacija nutraukė nepriklausomos Lietuvos valstybės raidą. Sovietų kariuomenė okupavo Lietuvą ir inkorporavo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Lietuva buvo paskelbta kaip vienas iš Sąjungos subjektų – sąjunginė valstybė, o jos valstybingumas panaikintas. 1940 m. sovietinė Lie­tuvos Konstitucija buvo parengta pagal Sovietų Sąjungos 1936 m. Konstitu­cijos tekstą. 1940 m. ir 1978 m. sovietinės Lietuvos Konstitucijomis buvo siekiama įteisinti Lietuvos aneksiją. Tai buvo ne Lietuvos žmonių priimti, bet svetimos valstybės Lietuvai primesti aktai. Sovietiniam režimui silpstant, prasidėjus vadinamajam „perestroikos" laikotarpiui, susidarė palankios sąlygos Lietuvos valstybingumui atkurti. 1988 m. susikūręs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis telkė Lietuvos žmones atkurti demokratišką nepriklausomą Lietuvos valstybę. Atkuriant Lietuvos valstybingumą, buvo pasinaudota ir Lietuvos TSR struktūromis bei institu­tais: oficialiai buvo reformuotos kai kurios 1978 m. Lietuvos TSR Konstitu­cijos nuostatos. 1989 m. gegužės 18 d. LTSR Aukščiausioji Taryba priėmė deklaraciją „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą", vėliau - Lietuvos TSR ekonominio savarankiškumo pagrindų įstatymą. Tačiau Lietuvos valstybę galėjo atstatyti tik tautos mandatą gavusi tautos atstovybė. 3. Lietuvos valstybingumo atkūrimo konstituciniai aktai, priimti LR Aukščiausios Tarybos 1990m. kovo 11d. 1990 m. vasario 24 d. pirmą kartą per visą aneksijos laikotarpį Lietuvoje įvyko demokratiški laisvi daugiapartiniai Aukščiausiosios Tarybos rinkimai, atnešę užtikrintą pergalę Sąjūdžiui. Aukščiausioji taryba susirinko ir savo darbą pradėjo tų pačių metų kovo 10 d. Kovo 11 d. ji pirmiausia priėmė Deklaraciją dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgalioji­mų. Argumentuota, kad rinkimų teisę turintys Lietuvos gyventojai savo valia patikėjo išrinktiems šios Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams tautos suverenią galią, vadinasi, teisiniu požiūriu ji yra nauja institucija, tik sąlygiškai naudojasi senu pavadinimu. Deklaracija skelbė, kad nuo 1990 m. kovo 11 d. ši institucija bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba. Po to buvo priimtas įstatymas dėl valstybės pavadinimo ir herbo, nusta­tęs oficialų valstybės pavadinimą – Lietuvos Respublika, sutrumpintai – Lietuva. Šiuo įstatymu Lietuvos Aukščiausioji Taryba ėmė vadintis Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba. Po šių parengiamųjų aktų buvo priimti Lietuvos likimą lėmusieji konsti­tuciniai dokumentai, pirmiausia – Aktas dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė". Toliau Aktas nurodė, kad Lietuvos tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepri­klausomybės aktas ir Steigiamojo seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję tei­sinės galios ir lieka Lietuvos valstybės Konstitucijos pamatas. Ji skelbė Lietuvos valstybės teritorijos vientisumą ir nedalomumą, negaliojimą joje kitos, t.y. sovietinės, valstybės konstitucijos. Dokumente pabrėžiama, kad Lietuvos valstybė lieka ištikima visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises. Deklaracija baigiama pareiškimu, kad Aukščiau­sioji Taryba „kaip suvereninių galių reiškėją šiuo aktu pradedanti realizuoti visą Valstybės suverenitetą". Po to, siekdama pabrėžti atkuriamos Lietuvos valstybės ir jos konstitu­cinės tvarkos tęstinumą, Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo". Jame buvo nurodyta, jog Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į LTSR Aukščiau­siosios Tarybos 1990 m. vasario 7 d. nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos –TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo", konstatuodama, kad 1938 m. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai dėl TSRS įvykdy­tos prieš Lietuvą agresijos sustabdytas ir, siekdama atstatyti pažeistas tautos ir Lietuvos valstybės suverenias teises, nutaria nutraukti 1978 m..Lietuvos TSR Konstitucijos, taip pat 1977 m. TSRS Konstitucijos galiojimą Lietuvos teritorijoje ir visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje atnaujinti 1938 m. Lietuvos Konstitucijos galiojimą. Pastarąjį teiginį Aukščiausioji Taryba pri­ėmė norėdama įgyvendinant Lietuvos valstybingumo tęstinumo idėją. Kovo 11 d. priimtas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įsta­tymo". Dokumente, motyvuojant Aukščiausiosios Tarybos siekimu suderin­ti atstatytosios 1938 m. Lietuvos Konstitucijos nuostatas su pakitusiais poli­tiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais, skelbiama apie 1938 m. Lietuvos Konstitucijos galiojimo sustabdymą ir Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo įsigaliojimą. Šiuo įstatymu nustatoma, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau lieka ga­lioti tie iki šiol veikę Lietuvos įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie nepriešta­rauja Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui. Laikinasis Pagrindinis įstatymas sudarytas iš 132 str., suskirstytų į 16 skirsnių. Lietuvos Respublika skelbiama suverenia demokratine valstybe, išreiš­kiančia „Lietuvos liaudies bendrą valią bei interesus" (l str.). Suvereni Valstybės valdžia priklauso Lietuvos liaudžiai. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 3 skirsnis „Pagrindinės Lietuvos piliečių teisės, laisvės ir pareigos,, beveik visais parametrais atitiko to paties pava­dinimo 1978 m. Konstitucijos skirsnį. Bet štai lyginant abiejų dokumentų skirsnius „Ekonominė sistema", pastebimos naujos tendencijos: visiškai atsisakydamas sovietinės konstitucijos aukštintos socialistinės nuosavybės, kurios pagrindą sudarė valstybinė ir kolūkinė-kooperatinė nuosavybė, Lai­kinasis Pagrindinis Įstatymas (44 str.) teigė, kad Lietuvos ekonominės sistemos pagrindas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, kurioje į pirmąją vietą iškeliama piliečių privatinė nuosavybė, toliau – piliečių, susijungusių į grupes (kolektyvus), nuosavybė ir valstybinė nuosavybė. Aiškiai įžvelgiamas ketinimas šią tendenciją gilinti: „Valstybinės nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausantis turtas Lietuvos įstatymų nustatyta tvarka gali būti perduotas atlygintinai arba neatlygintinai piliečių, jų grupių (kolektyvų) nuosavybėn" (46 str.). Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 132 str. numatyta, kad jo pakeitimo ar papildymo sumanymas turi būti svarstomas pateikus 1/10 Aukščiausiosios Tarybos deputatų arba Vyriausybės, o 1990 m. rugsėjo 11 d. šie reikalavimai buvo dar labiau sumažinti: sumanymui pateikti užteko 1/15 deputatų. Tai galėjo padaryti ne tik Vyriausybė, bet ir bet kuri nuolatinė Aukščiausiosios Tarybos komisija. Visais atvejais Laiki­nasis Pagrindinis Įstatymas galėjo būti keičiamas Aukščiausiosios Tarybos sprendimu, priimtu ne mažiau kaip 2/3 balsų arba referendumu (131 str.). Jau tą pačią 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba pavedė sudarytai Redakcinei komisijai parengti pasiūlymus dėl Laikinojo Pagrindinio Įsta­tymo tobulinimo. Kovo 17 d. buvo priimti pirmieji jo dviejų straipsnių pa­keitimai. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo nestabilumą, dažną kaitaliojimą sąly­gojo tai, kad jis iš esmės išreiškė sovietinių konstitucijų tradicijas ir nuosta­tas. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas vykdyti valstybinę valdžią pavedė Lie­tuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, Vyriausybei ir Teismui (2 str.). Tačiau faktiškai išliko sovietinė valdžios struktūra. Ji rėmėsi vieningos val­džios koncepcija, o jos esmę sudarė vieninga Liaudies deputatų tarybų – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, rajonų, miestų, gyvenviečių ir apylinkių Liaudies deputatų tarybų kaip Lietuvos atstovaujamųjų valsty­bės valdžios organų sistema, įtvirtinta Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 60 str. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 78 str. savo 22 punktuose išvardijo daly­kus, priskirtus Aukščiausiosios Tarybos kompetencijai, tarp jų – priimti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir daryli joje pakeitimus, tvirtinti valsty­bės biudžetą, leisti ir aiškinti įstatymus, skirti Ministrų Tarybos pirmininką, jo teikimu tvirtinti Ministrų Tarybos sudėtį ir daryti jos pakeitimus, rinkti visų lygių teisėjus, skirti Respublikos prokurorą ir jo pavaduotojus, vyriau­siąjį valstybinį arbitrą, išklausyti savo skiriamų ar renkamų organų ir ski­riamų pareigūnų ataskaitas, ratifikuoti ir denonsuoti tarptautines sutartis, priimti sprendimą dėl referendumo rengimo, leisti amnestijos aktus ir kt. Dalis numatytos Aukščiausiosios Tarybos kompetencijos – tvirtinti svar­biausių ekonominio ir socialinio vystymo programų projektus, nustatyti Lietuvos Respublikos aukščiausių ir vietinių valstybės valdžios organų stei­gimo ir veiklos tvarką, prokuratūros, teismų ir kitų teisingumo organu sis­temą, kompetenciją ir veiklos tvarką, sudaryti naujus rajonus, keisti rajonų ir miestų pavadinimus ir pan. – rodė, jog ji užsimojo vykdyti esmines įvairių visuomeninio ir valstybinio gyvenimo sričių reformas. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nenumatė vienasmenio valstybės vado­vo institucijos. Jame buvo kalbama apie aukščiausią Lietuvos Respublikos pareigūną, atstovaujantį Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose. Šiais žodžiais buvo apibūdinamas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas. Ta­čiau Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui taip pat buvo pavesta pasirašyti įstatymus, teikti Aukščiausiajai Tarybai pranešimus dėl Respublikos padė­ties ir kilų svarbių vidaus ir užsienio politikos klausimų, teikti kandidatus Ministrų Tarybos pirmininko, Aukščiausiojo teismo pirmininko, Respubli­kos prokuroro, vyriausiojo valstybinio arbitro pareigoms, t.y. dalykai, kurie paprastai priklauso valstybės vadovo kompetencijai. Dvi atsakingos pareigybės viename asmenyje nepasiteisino dėl didžiulės darbo apimties, todėl jau 1990 m. kovo 29 d. Laikinojo Pagrindinio Įstaty­mo 80 str. pakeitimu buvo nustatyta, kad Aukščiausiosios Tarybos posė­džiams gali pirmininkauti Aukščiausiosios Tarybos renkamas seniūnas arba jo pavaduotojas. Aukščiausiosios Tarybos institucija, užtikrinančia šio organo darbo or­ganizavimą, taip pat padedančia organizuoti referendumus, įstatymų pro­jektų liaudies svarstymus, teikiančiu pilietybe, skiriančiu apdovanojimus, teikiančiu malonę, skiriančiu ir atleidžiančiu diplomatinius atstovus, pri­imančiu užsienio valstybių atstovų skiriamuosius raštus, Laikinasis Pagrin­dinis Įstatymas įvardijo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą (84 str.). Į Prezidiumo sudėtį pagal užimamas pareigas įėjo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas (jis - ir Prezidiumo pirmininkas), jo pavaduotojai, Aukščiau­siosios Tarybos sekretorius, nuolatinių komisijų pirmininkai. Be to, Prezi­diumo nariais galėjo būti renkami ir kiti deputatai neribojant jų skaičiaus. Vykdomąją valdžią įgyvendinti buvo pavesta Vyriausybei, vadinamai Ministrų Taryba, susidedančiai iš Ministro Pirmininko, jo pavaduotojų ir ministrų (93 str.). Ministrą Pirmininką, kuriam pavesta vadovauti Vyriau­sybei ir jai atstovauti, tvirtino Aukščiausioji Taryba Aukščiausiosios Tary­bos Pirmininko siūlymu (94 str.). Vyriausybės sudėtį Ministrų Tarybos Pir­mininko teikimu tvirtino Aukščiausioji Taryba. Ministrų Taryba atsakinga Aukščiausiajai Tarybai, o tarp jos sesijų - Aukščiausiosios Tarybos Prezi­diumui. Ji privalėjo turėti Aukščiausiosios Tarybos pasitikėjimą. Aukščiausiajai Tarybai 2/3 balsų dauguma pareiškus Vyriausybei ar atskiram minist­rui nepasitikėjimą, Vyriausybė solidariai arba atskiras ministras turėjo atsi­statydinti. Laikinasis Pagrindinis įstatymas Ministrų Tarybai pavedė priiminėti nu­tarimus, leisti potvarkius, organizuoti ir tikrinti jų vykdymą. Konkretizuo­damas kompetenciją, 1990 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas jai pavedė spręsti visus valstybės klausimus, jei tik Konstitucija jų nepriskyrė Aukščiausiosios Tarybos, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko kompetencijai; toliau detalizuojama Ši kompetencija apėmė ekonomikos, teisėtumo užtikrinimo, krašto apsaugos užtikrinimo, socialinio aprūpinimo, švietimo, mokslo, kultūros, užsienio politikos sferas. Ministerijų skaičius buvo sumažintas. Veikė Ekonomikos, Energetikos, Finansų, Krašto apsaugos, Kultūros ir švietimo, Materialinių išteklių, Miš­kų ūkio, Pramonės, Prekybos, Ryšių, Statybos ir urbanistikos, Susisiekimo, Socialinės apsaugos, Sveikatos apsaugos, Teisingumo, Užsienio reikalų, Vidaus reikalų ir Žemės ūkio ministerijos. Sis ministerijų sąrašas nebuvo stabilus: jau netrukus, 1990 m. balandžio 3 d. Krašto apsaugos ministerija reorganizuota į departamentą, 1991 m. vasario 28 d. panaikinta Pramonės ministerija, jos funkcijas paskirsčius Ekonomikos ir Materialinių išteklių ministerijoms ir t.t. Daug dėmesio, kaip nė vienoje buvusioje nepriklausomos Lietuvos kon­stitucijoje, Laikinasis Pagrindinis įstatymas paskyrė tiesioginės demokrati­jos institucijoms. Jo 2 str. buvo sakoma, kad savo suverenią galią liaudis laisvai išreiškia ne tik rinkdama deputatus arba per deputatų balsavimą, bet ir tiesiogiai per įstatymų sumanymo iniciatyvą, piliečių balsavimą konstitu­ciniais klausimais ir demokratišką referendumą. Šią bendro pobūdžio nuo­statą konkretizavo kiti Pagrindinio Įstatymo straipsniai. Referendumą skelbti turėjo teisę Aukščiausioji Taryba savo pačios ini­ciatyva arba to reikalaujant 300 tūkstančių rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių. Be to, sekdamas paskutiniąja sovietine konstitucija, Laikinasis Pagrindinis Įstatymas minėjo dar ir įstatymų projektų bei kitų svarbiausių res­publikos valstybinio bei visuomeninio gyvenimo klausimų Aukščiausiosios Tarybos sprendimu pateikimą liaudies svarstymui (pagal Laikinojo Pagrin­dinio Įstatymo 1990 m. rugsėjo 11 d. pakeitimą – visuomenės svarstymui). Pastaroji priemonė, teturėdama tik patariamąją reikšmę, ženkliai išplėtė tiesioginio tautos poveikio galimybes parlamentinės įstaigos sprendiniams. Apskritai rinkimų tvarka ir demokratiniai jų principai – visuotiniai, ly­gūs, tiesioginiai rinkimai, slaptas balsavimas - buvo formuluojami taip pat, kaip 1978 m. LTSR Konstitucijoje. Nustatytas ir toks pat amžiaus cenzas: teisė rinkti buvo įgyjama sulaukus 18, teisė būti išrinktam į Aukščiausiąją Tarybą - 21, į kitas tarybas - 18 metų amžiaus. Rinkimu sistemos Pagrindinis Įstatymas įsakmiai neįvardijo, bet aki­vaizdu, jog kalba ėjo apie mažoritarine sistemą. Vietinėms Liaudies deputatų taryboms Laikinasis Pagrindinis Įstatymas (103 str.) pavedė spręsti vietos reikalus, įgyvendinti aukštesniųjų valstybinių organų sprendimus, svarstyti valstybinės reikšmės klausimus, teikti dėl jų savo pasiūlymus. Nustatyta, kad įstatymams bei vietinių Liaudies deputatų tarybų spren­diniams įgyvendinti, savivaldybių tarybos sudaro joms atskaitingus valdymo organus: vietinės Liaudies deputatų tarybos renka pirmininką, o rajonų ir respublikos miestų tarybos dar suformuoja ir savo prezidiumą. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo nustatyta teismo ir prokuratūros siste­ma iš esmės nesiskyrė nuo nustatytos 1978 m. LTSR Konstitucijoje. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas laikomas aukščiausiąja teismine valdžia Lietuvoje, įstatymų nustatyta tvarka vykdantis teisingumą ir prižiūrintis kitų teismų teisminę veiklą, ir rajonų (miestų) teismai (113, 115 str.). Visi jie sudaromi iš renkamų teisėjų ir teismo tarėjų. Bylas, išsky­rus įstatymo numatytas išimtis, turi nagrinėti kolegialiai (116 str.). Rinkli visų grandžių teisėjus, taip pat Aukščiausiojo teismo tarėjus buvo pavesta Aukščiausiajai Tarybai, o rajonų (miestų) teismų tarėjus - vietų Liaudies deputatų taryboms. Teisėjai buvo renkami dešimčiai, o tarėjai - penke­riems metams (114 str.). Ūkinius ginčus tarp įmonių, įstaigų ir organizacijų turėjo būti spręsti valstybinio arbitražo organai (124 str.). Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 125 str. skelbė, jog aukščiausiąją prie­žiūrą dėl visų ministerijų, žinybų, įmonių, įstaigų ir organizacijų, vietų Liaudies deputatų tarybų vykdomųjų organų, kolūkių, kooperatinių bei kitokių visuomeninių organizacijų, pareigūnų, taip pat piliečių tikslaus ir vienodo įstatymų vykdymo Lietuvos teritorijoje įgyvendina Lietuvos Res­publikos prokuroras bei jam pavaldūs žemesnieji prokurorai. Respublikos prokuroro skyrimas pavestas Aukščiausiajai Tarybai Aukščiausiosios Tary­bos Pirmininko teikimu. Visų prokurorų įgaliojimų laikas - penkeri melai. 1991 m. pradžioje Sovietų Sąjungai pradėjus karinę agresiją prieš Lietu­vos nepriklausomybę, vasario 28 d. Aukščiausioji Taryba papildė Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 2 str. piliečių teise priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės suverenumą ir vientisumą. Nors demokratiškai išrinktos Aukščiausiosios Tarybos nutarimai neabejotinai reiškė suverenią tautos valią, Vakarų valstybės pageidavo, kad į Sovietų Sąjungos pretenzi­jas būtų atsakyta Lietuvos žmonių tiesioginiu pritarimu nepriklausomybei. Tai buvo padaryta Aukščiausiosios Tarybos nutarimu 1991 m. vasario 9 d. pravedant visuotine gyventojų apklausą (plebiscitą), kurios melu daugiau nei 3/4 turinčių aktyviąją rinkinių teisę Lietuvos gyventojų slaptu balsavimu pasisakė už Lietuvą, kaip nepriklausomą demokratinę valstybę. Remdama­si šia aiškiai pareikšta tautos valia, Aukščiausioji Taryba 1991 m. vasario 11 d. priėmė Konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės". Teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika", žodis žodin pakartojo 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos nuostatą, jog skelbiamas Lietuvos Respublikos konstitucine norma ir pamatiniu valstybės principu; ji gali būti pakeista tik visuotinės apklausos būdu, jei už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teise. Plebiscito rezultatai pademonstravo Lietuvos gyventojų ryžtingą nusiteikimą, vieningumą ir susitelkimą prieš sovietinę agresiją. Nepavykęs 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje ir po jo sekęs SSRS suby­rėjimas atitolino tiesioginę grėsmę Lietuvos nepriklausomybei, susidarė palankesnės sąlygos tolesnėms reformoms. Matydama kai kurių jėgų pastangas išsaugoti buvusią Sovietų Sąjungą bei ketinimus ir Lietuvą įtraukti į posovietinį Rytų bloką, Aukščiausioji Taryba, remdamasi 1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d, aklais dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo bei 1991 m. vasario 9 d. tautos pareikšta valia, 1992 m. birželio 8 d. priėmė Konstitucinį įstatymą „Dėl Lie­tuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas". Juo įsipareigo­jama niekada nesijungti į jokias buvusios TSRS pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ir kitokias sąjungas; tokie mėginimai laikomi priešiškais Lietuvos nepriklausomybei ir užtraukiančiais atsakomybę pagal Lietuvos įstatymus. Įstatyme taip pat nurodyta, kad Lietuvos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, NVS ir į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių. 4. LR Konstitucijos rengimas. Atskirų Lietuvos konstitucijos projektų ypatumai. Konstitucinio reguliavimo svarbos problematika išryškėjo jau Atgi­mimo laikais. 1989-1990 m. keliamos konstitucinio reguliavimo idėjos vienaip ar kitaip buvo susijusios su nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo siekiu. Žinoma, 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, prasidėjo naujas Lietuvos konstitucinės raidos etapas, at­sivėrė reali perspektyva „ir konstitucingumo koncepcijai formuotis" . Reikia pažymėli, kad 1990 m. priimtas Laikinasis Pagrindinis įstaty­mas su savo daugybe aiškiai pasenusių normų, nors dažnai kaitaliojamas ir taisomas, šiek tiek jį priderinant prie sparčiai kintančių Lietuvos vi­suomenės politinių, ekonominių ir socialinių santykių, tiko tik pradiniam laikotarpiui pereinant iš totalitarinės praeities į demokratiją. Jis negalėjo būti Lietuvos teisinės sistemos pagrindu, nes daug kuo neatiliko demok­ratinių valstybių konstitucinių principų, pernelyg ryškūs šiame akte buvo socialistinės sistemos reliktai. Šalies ateitį reikėjo sieti su nauja konstitucija. Ji turi atitikti Lietuvos konstitucines tradicijas, demokratinių valstybių konstitucinius principus, o jos priėmimas turi laiduoti atviros demokratinės visuomenės ir teisinės valstybės įsitvirtinimą bei sustiprėjimą. Pototalitarinėse Vidurio ir Rylų Europos šalyse naujų konstitucijų rengimo ir priėmimo procesą sąlygojo ne vienas veiksnys. Teisinėje litera­tūroje pabrėžiama keletas svarbių veiksnių: 1) šalies konstitucinės tradicijos (ir teisinės minties, ir teisinio regulia­vimo, ir teisines praktikos tradicijos; jų įtaką ir politinio elito, ir vi­suomenės sąmonei); 2) demokratinių Vakarų valstybių konstitucinė patirtis (ir ankstesnių laikų, ir modernioji teisinė mintis, ir konstitucinio reguliavimo, ir valstybės valdžios institucijų praktika); 3) naujos konstitucijos rengimo laikotarpio šalies politinio ir sociali­nio gyvenimo aktualijos (įvykiai, veiksmai, procesai įvairiose politi­nių ekonominių ar socialinių santykių srityse, atspindintys politinio proceso dalyvių interesus ir siekius). Lietuva – ne išimtis. Visų šių veiksnių įtaką regime 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo procese. Šalies konstitucinė tradicija – Lietuvos statutų, laikinųjų Lietuvos Respublikos konstitucijų, 1922 m., 1928 ir 1938 m. Konstitucijų – prieštaringa. XX a. atkurtoje Lietuvos valstybėje besiklostančią demokratinę tradiciją užgožė autoritarizmo banga trečiame XX a. dešimtmetyje. To­dėl reikėjo visapusiškai įvertinti šiuos aktus, jų nuostatas bei principus, taip pat jų taikymo praktiką. Reikėjo atmesti kas laikina, abejotina, kas veda į šalikelę, ir pabrėžti, kokias vertybes būtina išsaugoti, vystyti. Teisi­nės minties palikimas (neabejotinas M. Romerio darbu autoritetas) – palyginti nebloga atrama Lietuvai labiausiai tinkančios konstitucinio re­guliavimo sistemos paieškose. Vakarų Europos demokratinių šalių konstitucijos, šių valstybių val­džios institucijų praktika – kitas atramos taškas teisinei minčiai. Vakarų teisinės civilizacijos mokslo atstovų darbai, visuotinai pripažinti konstitu­cinio reguliavimo ir konstitucinės praktikos etalonai, ypač pokario Vaka­rų Europos šalių konstitucijos, šių šalių valdžios institucijų veikla, taip pat modernūs konstitucinės teisės mokslininkų ieškojimai buvo dar vie­nas atramos taškas konstitucijos rengimo procese. Nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. spalio 25 d. (šios datos žymi Lie­tuvos Aukščiausiosios Tarybos akto „Dėl nepriklausomos Lietuvos vals­tybės atstatymo" priėmimą ir referendumą dėl Lietuvos Respublikos 1992 m. Konstitucijos priėmimo) Lietuvos gyvenime įvyko esminių poky­čių. Sparčios politinės, socialinės, ekonominės permainos, daugybė įvykių – tikrovė, dariusi įtaką ir šalies konstitucijos procesui. Iš administravimu grindžiamo ūkio buvo pereinama prie rinkos mechanizmų. Sparčiai keitė­si ir socialiniai santykiai. Klostėsi šalies politinė sistema, kūrėsi politinės partijos ir organizacijos. Įvairių politinių jėgų Lietuvos konstitucinės san­tvarkos vizijos atsispindėjo jų parengtuose Konstitucijų projektuose. Konstitucinis procesas neatsiejamas nuo to laikotarpio politinio pro­ceso. Šių dviejų reiškinių sąsaja ypač akivaizdi nagrinėjant konstitucijos rengimo darbus šalies parlamente – Aukščiausiojoje Taryboje. Lietuvos Konstituci­jos rengimo ir priėmimo procesas LR Aukščiausiojoje Taryboje parodė ir šalies politinių jėgų tam tikrą teisinės ir politinės są­monės brandumo lygį, mokėjimą elgtis sudėtingose situacijose, gebėjimą laiku rasti būtiną sprendimą. Konstitucijos rengimo procesą sąlygiškai galima suskirstyti į keletą di­desnių etapų: 1) parengiamasis etapas ir pirmieji žingsniai; 2) konstitucinių konfrontacijų etapas; 3) politinių jėgų kompromisas ir Konstitucijos priėmimas referendu­mu. Parengiamasis etapas ir pirmieji žingsniai Naujos Konstitucijos kūrimo darbo pradžią Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje žymi Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1990 metų lapkričio 7 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo": juo buvo patvirtinta darbo grupė, kurią sudarė žinomi politi­kai, teisininkai, visuomenės veikėjai. Darbo grupei buvo pavesta parengti bendrąją Konstitucijos koncepciją. Vykdydama šį pavedimą, darbo grupė parengė Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos Metmenis. Juo­se buvo suformuluotos svarbiausios būsimo konstitucinio reguliavimo pagrindinės nuostatos. 1991 m. gegužės l d. parengti Metmenys buvo aprobuoti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, o 1991 m. gegužės 10 d. „Lietuvos aido" laikraštyje paskelbti visuomenei svarstyti. Metmenyse jau matyti valdžių padalijimu pagrįsta valstybės valdžių struktūra. Struktūroje Seimui pripažintas itin svarbus vaidmuo (nebuvo nuostatos dėl pir­malaikių Seimo rinkimų). Atrodė, kad Konstitucijos rengimas vyks be didesnių sukrėtimų. Ta­čiau po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje pralaimėjimo tarptautinis Lie­tuvos pripažinimas, tiesioginės grėsmės Lietuvos valstybei išnykimas su­griuvus SSRS, pasikeitusi ekonominė, socialinė ir politinė situacija lėmė tai, kad Sąjūdyje, sutelkusiame įvairių politinių pažiūrų žmones, kuriuos vienijo Lietuvos nepriklausomybės idėjos, ėmė veikti išcentrinės jėgos. Buvusios vienybės ir susitelkimo neliko. Įvairios politinės grupės jau skir­tingai suvokė artimiausius Šalies uždavinius, puoselėjo skirtingas jos atei­ties raidos vizijas, tų vizijų įgyvendinimo būdus. Ypač šie procesai buvo ryškūs Aukščiausiosios Tarybos darbe. Tai neabejotinai komplikavo ir Aukščiausiosios Tarybos darbą apskritai, ir Konstitucijos tolesnį rengimą. Konstitucinių konfrontacijų etapas 1991m. lapkričio 5 d. Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos", kuriame išdėstė savo požiūrį dėl tolesnio Konstitucijos rengimo. Šio nutarimo svarstymas išryškino ir nuomonių skirtumus dėl konstitucinio proceso. Jau 1991 m. gruodžio 10 d. Aukščiausioji Taryba sudarė laikinąją ko­misiją Konstitucijos projektui parengti. Tačiau Komisijos darbą ganėtinai greitai sutrikdė Aukščiausiojoje Taryboje stiprėjanti politinių jėgų konfrontacija. Komisija greitai suskilo. Didžioji Komisijos dalis (11 narių) kartu su teisininkais rengė vieną Konstitucijos projektą, o komisijos ma­žuma (3 nariai, atstovavę Sąjūdžio koalicijai „Už demokratinę Lietuvą"), atskirai rengė kitą Konstitucijos projekto variantą. Rengiamų projektų autoriai nevienodai įsivaizdavo Seimo, Prezidento, Vyriausybės kompe­tencijos klausimus, regėjo skirtingą valstybės valdžios institucijų sąveiką. Todėl užuot Aukščiausiajai Tarybai pateikę vieną Konstitucijos modelį, pateikė du (mažuma pasinaudojo Komisijos nuostatų 10 p., numačiusiu, kad Komisijos narių mažuma, bet ne mažiau kaip 3 nariai, turi teisę teikti Konstitucijos straipsnių alternatyvas). 1992 m. balandžio 14 d. prasidėjo Konstitucijos projektų svarstymas Aukščiausiojoje Taryboje. Parlamenti­nis svarstymas buvo ypač audringas. Buvo pabrėžiami kiekvieno varianto privalumai, tačiau negailestingai kritikuojami – vienas (laikinosios komi­sijos) dėl seimokratijos, kitas (Sąjūdžio koalicijos atstovų) – dėl pernelyg didelio Respublikos Prezidento vaidmens ir t.t. 1992 m. balandžio 21 d. Aukščiausioji Taryba po svarstymo pritarė laikinosios komisijos projektui ir nutarė jį paskelbti spaudoje visuomenei svarstyti. 1992 m. gegužės l d. „Lietuvos aidas" ir kiti laikraščiai paskelbė Lietuvos Respublikos, Konstitucijos projektą. Sąjūdžio koalicija, nenusi­leisdama konstitucinėse varžybose, savo remiamą projektą irgi paskelbė 1992 metų gegužės 14 d. „Lietuvos aido" laikraštyje. Konstitucijos pro­jektas ir toliau liko politinės kovos arena. Ne mažiau svarbus to meto įvykis – Sąjūdžio koalicijos inicijuotas re­ferendumas dėl Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo nepriėmus naujos konstitucijos. 1992.m. gegužės 23 d. įvykusiame tautos referen­dume už Prezidento institucijos atkūrimą balsavo tik 39,91 visų Lietuvos piliečių. Respublikos Prezidento institucija nebuvo atkurta. Tai tik dar labiau pagilino politinių jėgų priešpriešą.. „Parlamente abiejų pusių nesu­tarimai pasiekė apogėjų. Aukščiausioji Taryba skilo: abi pusės, neradu­sios bendros kalbos, ėmė rengti atskirus posėdžius". Krizė valstybės ins­titucijose vis stiprėjo. Politinių jėgų kompromisas ir Konstitucijos priėmimas Gilėjant krizei valstybės valdžios institucijose, Aukščiausiojoje Tary­boje atstovaujamos politinės jėgos, nežiūrint visų priešpriešų ir nesutari­mų, parodė pakankamą politinę išmintį. Šalies parlamente imta ieškoti susitarimo, kaip politinį procesą nukreipti racionalia kryptimi. Aukščiau­siosios Tarybos frakcijų (Centro, Jungtinės Sąjūdžio, Liberalų, Nuosai­kiųjų, Santaros, Tautininkų, Tautos pažangos, Lenkų) bei nepriklausan­čių frakcijoms deputatų grupės atstovai tarėsi dėl išeities iš susidariusios situacijos. 1992 m. birželio 9 d. pareiškimu Lietuvos Respublikos Aukš­čiausioji Taryba pritarė tokiam deputatų frakcijų susitarimui: 1. Rinkimai į LR Aukščiausiąją Tarybą (Seimą) bus rengiami pagal naują (arba pagal pataisytą tebegaliojantį Aukščiausiosios Tarybos (Seimo) rinkimų įstatymą, paremtą mišria rinkimų sistema, rugsėjo pabaigoje – lapkričio pradžioje. 2. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Seimo) rinkimų dieną pateikti referendumui naujos Konstitucijos projektą. Jeigu vieningos Konstitucijos projektas nebūtų parengtas, konsultaciniam referendumui teikiamos pagrindinių Konstitucijos nuostatų (dėl valdžios galių) alternatyvos. 3. Pavesti frakciniu pagrindu sudarytoms derinimo komisijoms iki 1992 m. birželio 16 d. pateikti rinkimų įstatymo projekto metmenis, o iki birželio 23 d. – suderintas pagrindines Konstitucijos nuostatas. 4. Priimti naują (arba pataisytą tebegaliojantį) rinkimų įstatymą iki 1992 m. birželio 30 d. ir, nutraukus Aukščiausiosios Tarybos įga­liojimus anksčiau laiko, paskelbti rinkimus į naują Aukščiausiąją Tarybą (Seimą). 5. Tęsti konsultacijas tarp Aukščiausiosios Tarybos frakcijų ir, joms sutarus, į Aukščiausiosios Tarybos posėdžių darbotvarkę įtraukti įstatymus ir klausimus, kuriuos Aukščiausioji Taryba turės priimti iki naujų rinkimų. Taigi politinės krizės įveikimas buvo susietas su 1992 m. rudenį numa­tytais rinkimais į Seimą pagal mišrią rinkimų sistemą ir suderinto Konsti­tucijos projekto parengimu. Tačiau tuomet dar buvo neaišku: ar sugebės Aukščiausioji Taryba pritarti suderintam projektui? Iš Aukščiausiosios Tarybos frakcijų atstovų sudarytai konstitucinių problemų derinimo ko­misijai teko uždavinys suderinti bendras pozicijas dėl Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės įgaliojimų. 1992 m. liepos 9 d. nutarimu Aukš­čiausioji Taryba paskelbė rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą datą – 1992 m. spalio 25 d. – ir nustatė, kad tą pačią dieną vyks ir referendumas dėl LR Konstitucijos. 1992 m. rugpjūčio 4 d. Aukščiau­sioji Taryba priėmė nutarimą, kuriuo buvo pritarta Aukščiausiosios Ta­rybos konstitucinių problemų derinimo grupės protokolui. Šiame proto­kole buvo konstatuotą, kad 1992 m. birželio 10 d. – liepos 29 d. vykusių posėdžių ir pasitarimų metu buvo pasiekta tokių susitarimų: 1) tevadovaujantis Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. birželio 9 d. pa­reiškimo nuostatomis, rengti suderintą Konstitucijos projektą. Projekto pagrindas – Konstitucijos rengimo komisijos ir Sąjūdžio koalicijos „Už demokratine Lietuvą" darbo grupės parengti projektai. Suderintą Konstitucijos projektą 1992 m. rugsėjo 10-11 d. pri­statyti Aukščiausiajai Tarybai, o 1992 m. rugsėjo 17-25 d. organizuoti Aukščiausiojoje Taryboje Konstitucijos projekto svarstymą, pritarimą (absoliučia visų deputatų balsų dauguma) ir pateikimą referendumui 1992 m. spalio 25 dieną; 2) sudaryti sąlygas naujai išrinktam Seimui dalyvauti Konstitucijos tobulinimo darbe ir nustatyti tam tikrą Konstitucijos keitimo tvarką; pritarti susitarimams valdžios struktūros ir galių klausimais (dėl Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo). Paskutiniame suderinto Konstitucijos projekto rengimo etape didžiausią darbą nuveikė konstitucinių problemų derinimo grupės nariai bei šiam darbui pasitelkti teisininkai. Konstitucijos projekto derinimo grupei per labai trumpą laiką pavyko parengti suderintą Konstitucijos projektą. 1992 m. spalio 13 d. Aukščiausioji Taryba pritarė LR Konstitucijos projektui. Šiame projekte atsižvelgta į Lietuvos valsty­bės konstitucines tradicijas – visapusiškai įvertintos Lietuvos 1922 m. ir 1938 m. Konstitucijos, jų nuostatos; pasinaudota turtinga Vakarų šalių konstitucinės kūrybos patirtimi. Buvo įvertinta tai, kad prabėgę dešimt­mečiai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje pakoregavo kai kuriuos požiūrius į konstitucijas ir konstitucinius principus. Pažymėtina, kad parengto Konstitucijos projekto 150 str. buvo nusta­tyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamoji dalis yra jau minėti 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės" ir 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respub­likos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas". Abu šie aktai, tapę Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamąja dalimi, buvo svarbios Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo gairės. 1992 m. spalio 13 d. pritarusi Konstitucijos projektui, Aukščiausioji Taryba pritarė įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsiga­liojimo tvarkos" projektui ir nutarė abiejų teisės aktų projektus teikti re­ferendumui, rengiamam kartu su Seimo rinkimais. Specialiai šiam referendumui pravesti buvo priimtas įstatymas „Dėl referendumo Lietuvos Respublikos Konstitucijai priimti". Jame pažymė­ta, kad dalyvavimas referendume yra laisvas, referendumas grindžiamas visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Teisė daly­vauti jame suteikta Lietuvos piliečiams, kuriems referendumo dieną yra sukakę 18 metų. Konstitucija būsianti priimta, jei referendume jai pritars daugiau nei pusė visų turinčių rinkimų teisę, Lietuvos piliečių. 1992 m. spalio 25 d. įvykusiame referendume Lietuvos Respublikos piliečiai pritarė Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Už ją balsavo 56,7 proc. visų į rinkėjų sąrašus įrašytų Lietuvos piliečių. Pagal naujosios. Kon­stitucijos 151 str. ji įsigaliojo kitą dieną po oficialaus referendumo rezultatų paskelbimo ir nustačius, kad referendume jai pritarė daugiau nei pusė visų Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. 1992 m. lapkričio 2 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijai, neteko galios Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis įstatymas. 1992 m. lapkričio 6 d. iš­kilmingame Aukščiausios Tarybos Prezidiumo posėdyje Lietuvos Res­publikos Konstituciją pasirašė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Ta­rybos pirmininkas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo ir priėmimo procesas pa­rodė Lietuvoje neseniai įsitvirtinusios demokratijos silpnąsias ir stiprią­sias puses. Šio proceso išdava – priimta šalies Konstitucija, kuriai tiesio­giniu balsavimu pritarė Tauta. Žinoma, galima ginčytis dėl Konstitucijos teksto tobulumo, galima jį ir kritikuoti, bet neabejotinai reikia sutikti: „Svarbiausia yra tai, kad Konstitucija yra tikras Lietuvos politinio stabi­lumo ir demokratinės santvarkos bastionas". Taip pirmą kartą Lietuvos istorijoje turime iš tikro visuomenės kompromisą, susitarimą – sudėtingų derybų pagrindu parengtą pagrindinį šalies įstatymą, aprobuotą tautos referendumo. Jokia politinė jėga ar asmuo negali teigti, kad tai tik jų pa: rengta Konstitucija. Konstitucija yra visų Lietuvos piliečių. Iš čia jos stip­rybė ir gyvybingumo perspektyvos. Atskirų Lietuvos konstitucijos projektų ypatumai 1990-1992 m. buvo parengtas ne vienas Konstitucijos projektas. Vie­nus rengė atskiri asmenys, kitus – politinių organizacijų sudarytos darbo grupės. Jų reikšmė konstituciniam procesui – nevienoda. Projektai skyrė­si daugeliu aspektų. Tai suprantama, nes buvo ieškoma, autorių manymu, tokio šalies konstitucinės sąrangos modelio, kuris atitiktų naują šalies vystymosi etapą. Parengtus Konstitucijų projektus galima įvairiai klasifikuoti. Pagal tai, kaip juose buvo konstruojamas valstybės valdžios modelis, galime išskirti tuos projektus, kuriuose buvo labiau linkstama į prezidentinę de­mokratiją, ir tuos projektus, kuriuose prioritetas buvo teikiamas parla­mentinei demokratijai. Nagrinėjant to laikotarpio konstitucijos projek­tus, reikėtų paminėti didžiausio dėmesio sulaukusius darbus, dėl kurių buvo ginčytasi, kuriuos vienaip ar kitaip vertino visuomenė, mokslininkai, taip pat politikai. 1990 m. gegužės mėnesį buvo parengtas Lietuvos teisi­ninkų ir filosofų draugijų autorių grupės konstitucijos projektas. Jame buvo siūloma formuoti dviejų rūmų parlamentą, vykdomoji valdžia turėjo priklausyti Respublikos Prezidentui, kuris formavo Vyriausybę ir t.t. 1991 m. balandžio mėnesį buvo paskelbtas Lietuvos demokratinės darbo par­tijos atstovų parengtas konstitucijos projektas, kuriuo buvo siekiama įtvirtinti parlamentinės demokratijos principus. Visai kitoks požiūris atsi­spindi 1991 m. birželio mėnesį paskelbiame amerikiečių mokslininkų, atvykusių į Lietuvą, L. Wyman ir B. Johnsono parengtame Konstitucijos projekte. L. Wyman ir B. Johnsonas siūlė Lietuvoje įtvirtinti labai panašų į JAV konstitucinį modelį bei prezidentinę valdymo formą. Projektą sudarė 5 skyriai ir 63 straipsniai. I skyrius – Bendrosios nuostatos, II sk – įstatymų leidžiamoji valdžia, III sk – vykdomoji valdžia, IV – teisminė valdžia, V sk – piliečių teisės ir laisvės. Konstitucija skelbiama aukščiausiu teisės aktu. Įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Priėmus K-ją, per 3 mėn. turi buti išrinktas Seimas, Prezidentas ir Viceprezidentas. Išrinkti Prezidentas ir Seimas turi rinkti Aukščiausio teismo teisėjus(I skyrius, 1-8 str.). Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso Seimui, kuris priima tik tuos įstatymus, kuriuos mano esant reikalingais, siekiant padaryti reikšmingas ir įgyvendinti Konstitucijos nuostatas. Seimas gali pritaikyti impičmentą ir nušalinti nuo pareigų LR Prezidentą, Viceprezidentą, Aukščiausiojo teismo ir Apygardos apeliacinių teismų teisėjus bei Kabineto narius. Paminėta Valstybės kontrolieriaus įstaigos įsteigimo galimybė (II skyrius, 1-12 str.). Vykdomoji valdžia priklauso Prezidentui. Prezidento kabinetą sudaro: Viceprezidentas ir 9 ministrai (III sk , 1-10 str.). Teisminė valdžia priklauso LAT ir jo priežiūroje veikiantiems Apskričių Apeliaciniam ir Apygardų teismams (IV sk, 1-8 str.). V skyriuje įtvirtinamos žmogaus teisės ir laisvės bei jų garantijos: lygybė prieš įstatymą; minties, kalbos, sąžinės, tikėjimo laisvė; judėjimo laisvė; būtinoji gintis; nekaltumo prezumpcija; asmuo negali būti areštuotas ir laiduojama asmens, būsto, dokumentų neliečiamybė ir kt. Amerikiečių projektas – vienas tų atvejų, kurie teisinėje literatūroje įvardijami kaip konstituciniai „kuriozai". Tai atvejai, kai užsienio autoriams užsakoma ar jie patys pasisiūlo parašyti kuriai nors šaliai konstitucinį tekstą. Kadangi konstitucija – pačios tautos susitarimas, tai svetimų ar pagalbininkų para­šyti konstituciniai tekstai (išskyrus primestus jėga) dažniausiai ir lieka tik projektai. Vidurio ir Rytų Europos pototalitarinių valstybių patirtis tik patvirtina šią taisyklę.(apie Wyman ir B. Johnson projektą iš Lietuvos aido; 34 pozicija). Nemaža dėmesio sulaukė 1992 m. vasario mėnesį pasirodęs moderni­zuotas 1938 m. Konstitucijos variantas. Šį projektą parengė Lietuvos libe­ralų sąjunga. Tai bandymas pasiremti tarpukario konstitucine teise kon­struojant šiuolaikinės Konstitucijos sampratą. Šie ir kiti projektai – 1990-1992 m. realijos, tam tikra prasme sąlygojusios konstitucinį procesą. 5. Lietuvos konstitucinių tradicijų perimamumas. (Klausimas aišku geras ir tai, kas pateikta žemiau NĖRA atsakymas į jį. Ir sakyčiau tai ne mano kaltė, o mūsų teisininkų-mokslininkų, kurie šios problemos neištyrė... o gal ir mano, kad negaliu rast tų tyrimų rezultatų... Tai, kas pateikta žemiau galėtų būti tik „užvedimas ant kelio“.) Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, pradėtas naujas Lietuvos istorijos tarpsnis – kuriamos atvira demokratinė visuomenė ir teisinė valsty­bė. Taigi reikia formuoti teisinę dvasią ir diegti amžinąsias teisės ir teisingumo vertybes į mūsų gyvenseną. Lietuvos valstybingumo ir konstitucingumo istorija, teisinės minties paveldas turi išliekamąją reikšmę kaip lyginamosios konstitucinės teisėtyros šaltinis. Pirma, daugelis jos nuostatų išliko kaip Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės doktrinos tradicija, ir antra, šių dienų teisininkų ir politikų kartai, visiems Lietuvos žmonėms teisės paveldas aiškiai parodo, kaip reikėtų pritaikyti konstitucinį demokratinio pasaulio patyrimą savo šalies konstitucingumui stiprinti. Kiekvienas valstybės ir visuomenės (tautos) konstitucijos raidos žingsnis yra prasmingas garantuojant žmogaus laisvę ir gerovę, o teisinės mokslinės minties plėtotė padeda visuomenės demokratinės raidos pagrindus ilgai istorinei perspektyvai, ugdo tautos teisinę sąmonę, plėtoja visuo­menės teisės tradiciją. Štai čia ir glūdi Lietuvos konstitucingumo raidos ir teisinės minties studijų tikroji prasmė. Visų pasaulio valstybių teisės sistemų lyginamosios analizės pagrindas yra įtikinamai įrodyta teisės tradicijų ir teisės doktrinų reikšmė teisinės valstybės kūrimui, arba, tiksliau tariant, teisės viešpatavimui ("rule of law") užtikrinti. Kodėl dabar mums tai yra aktualu? Į šį klausimą taikliai atsakė knygos "Vakarų teisės tradicijos" lietuviško leidinio įvado autorius Egidijus Kūris, teigdamas, kad šiandien teisės doktrina Lietuvoje iš esmės nesiskiria nuo tos, kurią mums primetė Sovietų Sąjunga. Daugelis šios doktrinos teiginių ne tik abejotini, bet ir neteisingi tų visuomenių požiūriu, kurios jau sukūrė teisines valstybes. Tačiau įvertinkime šią situa­ciją ir kilu aspektu: ar apskritai sovietinės teisės tradicija yra Lietuvos teisės tradicija? Atsakymas čia gali būti tik vienas: ji niekada tokia nebuvo ir nėra. Tačiau tada reikia atsakyti į dar vieną klausimą: o ką mes žinome apie Lietuvos teisės tradicijas? Atsižvelgdami į Lietuvos Konstitucijos raidos tyrimų būklę galime teigti, kad žinome nedaug. Lietuvos teisės istorija, ypač konstitucingumo raida, tiriama tik faktografiškai arba fragmentiškai. Pavyz­džiui, minimi visi Lietuvos istoriniai teisės šaltiniai, tarkim, Lietuvos Statu­tai, tačiau net nebandoma analizuoti jų turinio kaip tautos ir jos valstybės socialinių vertybių išraiškos. Šalies viduje lai daro žalą Lietuvos žmonių, taip pat politinio ir teisinio elito teisinei sąmonei, teisiniam mentalitetui formuoti bei ugdyti, o tai savo ruožtu trukdo visiškai integruotis į demokra­tine pasaulio ir Europos bendriją bei teisės ir teisingumo pagrindu spręsti žmonių gerovės klausimus. Mes šiandien beveik neturime originalių Lietu­vos autorių darbų apie šias problemas. Tad privalome sugrįžti prie Lietuvos teisinės minties paveldo, kad paskatintume šiuolaikine Lietuvos teisine mintį. Lietuva, XX a. pabaigoje vėl tapusi nepriklausoma valstybe, ieško savo kelio sukurti demokratišką gyvenseną ir gerovę savo piliečiams. Nuo istorinės 1990 m. kovo 11-osios prieštaringoje mūsų visuomenėje išryškėjo dvi svarbiausios šio kūrimo proceso tradicijos ir jas grindžiančios teorinės sampratos. Pirmoji tendencija – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų nuostata, kurios esme sudaro Lietuvos valstybės tęstinumas, jos konstituci­nių demokratinių tradicijų paveldas. Antrąją, nors ir ne taip atvirai ir aiškiai, išsako įvairių pakraipų politikai bei mokslininkai, teigdami, kad Lietuva yra nauja valstybė, besivystanti tauta, kuri iš esmės kuria naują politinę visuo­menę ir demokratinę valstybės ir teisės sistemą, šiam požiūriui pritaria kai kurie užsienio politologai ir masinės informacijos priemonės, neišskirdami Lietuvos iš kitų, vadinamųjų postkomunistinių, kraštų. Ši nuostata neretai apibūdinama kaip pragmatiška ir racionali, bet kaip tik todėl ji ir yra pavojinga Lietuvos nepriklausomybei, nes a priori neigia arba geriausiu atveju nutyli Lietuvos valstybingumo istoriją ir jos savitą teisės kūrimo ir konstitucingumo patirtį. Šiai tendencijai reikia priešintis visomis išgalėmis, jai akivaizdžiai prieštarauja tarpukario Lietuvos Respublikos teisės moksli­ninkų P.Leono, M.Riomerio ir kitų darbai. Pirmiausia labai svarbu žadinti ir toliau stiprinti per šimtmečius susifor­mavusią tautos politinę ir teisinę sąmonę, kuri buvo bene pagrindinė sąlyga vėl atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Antraip Lietuvos žmonės ne­būtų taip jautriai ir ryžtingai parėmę idėjos visiškai likviduoti sovietinės okupacijos padarinius ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Dabar dažnai mėgstama dairytis po pasaulį ir "skolintis" įvairių valstybių demokratinių sistemų patirtį. Nagrinėti ir vertinti šią patirtį reikia, tačiau tik su sąlyga, kad tai turi būti derinama su sava valstybės ir teisės kūrimo patirtimi, sukaupta per visą jos egzistavimo laikotarpį. Visos demok­ratinės šalys besivystydamos rėmėsi ir remiasi kaip tik savo istorine patirtimi ir teisės tradicijomis, lygindamos jas su kitų šalių ir bendromis tarptautinės bendrijos demokratinėmis teisės tradicijomis. Visi bandymai primesti tautoms kurią nors vieną sistemą visada baigdavosi žiauria prievarta ir tragedi­jomis, kurios kai kuriuose pasaulio kraštuose trunka iki šiol. Lietuvos valstybingumo ištakų ir teisės tradicijų teisinė reikšmė aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta galiojančioje Lietuvos Respublikos Konstituci­joje. Jos preambulėje nustatyti trys pagrindiniai tolesnės valstybingumo raidos konstituciniai principai: 1. Lietuvos valstybės teisinius pamatus lietuvių tauta grindė Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis; 2. sava valia įkūnija prigimtine žmogaus ir Tautos teise laisvai gyventi ir kurti tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje; 3. per savo valia priimtą Konstituciją siekia atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės. Taigi pati Lietuvos Konstitucija ir konstitucingumo idėja yra XIII a. sukurtos Lietuvos valstybės istorinių teisės tradicijų išdava, o ne tik dabar­tinių politinių procesų rezultatas. Tai ir yra tikroji Lietuvos valstybės istori­nio tęstinumo konstitucinės raidos ir teisės tradicijų teisinė ir politinė reikšmė. Tačiau kad tai galima būtų pasiekti, turi būti formuojama autentiška visuomenės teisė ir teisinė mintis, nulemta šios visuomenės gyvenimo būdo, jos tautinio charakterio ir istorinės patirties. V TEMA. KONSTITUCIJOS APSAUGA. KONSTITUCINĖS PRIEŽIŪROS MODELIAI 1 klausimas. Teisinė konstitucijos apsauga. Konstitucinė priežiūra. Konstitucinės priežiūros funkcijos. Konstitucinės priežiūros būdai ir formos Viena svarbiausių problemų KT yra K-jos apsauga. K-jų pažeidimai dažnai nėra akivaizdūs, nemažai konstitucinių nuostatų suformuluota abstrakčiai, jos artimesnės ne teisės normos, bet teisės principo sampratai. Taigi esminė problema yra ta, kaip užtikrinti konstitucinį teisėtumą visuomenėje ir valstybėje. Siekiant tai įgyvendinti šiuolaikinėse valstybėse numatoma įvairių teisinių priemonių (būdų): 1.valstybės vadovo veto teisė iki paskelbiant parlamento priimtą įstatymą; 2.didelių šios srities įgaliojimų turi parlamentas (gali būti numatyta galimybė pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe, tiesioginio valdymo įvedimas administraciniuose teritoriniuose vienetuose, apkaltos procedūra tais atvejais, kai yra pažeidžiama K-ja ir įstatymas); 3.palaikyti konstitucinį teisėtumą skirta ombudsmeno institucija, teisėsaugos institucijos, valstybės kontrolė, ginanti konstitucines nuostatas, reguliuojančias valstybės biudžeto klausimus; 4.išskirtinį vaidmenį užtikrinant įstatymų konstitucingumo priežiūrą vaidina valstybių vadovai (prižiūri K-jos laikymąsi (Pranc.),kitur tai siejama su P-to priesaika (Vok.)); 5.konstituciniuose tekstuose dažnai pabrėžiama piliečių priedermė laikytis K-jos (Italija), tautos vaidmuo užtikrinant K-jos apsaugą išreiškiamas ir nustatant, kad svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. ( ir kt.K-jos apsaugą užtikrina ir ypatinga konstitucijos keitimo tvarka arba draudimas keisti svarbiausias k-jos nuostatas. Kraštutiniais atvejais įst-mai numato galimybę visai įmanomais būdais priešintis neteisėtiems nustatytos konstitucinės tvarkos pažeidimams. Konstitucinė priežiūra (KP). KP institutas – tai visuma teisinių priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti K-jos viršenybę ir garantuoti įstatymų konstitucingumą bei poįstatyminių teisės aktų teisėtumą. Sąvoka KP suprantama plačiai ir siaurai. Plačiuoju požiūriu KP reiškia įstatymo nustatytą procedūrą, kuria vadovaudamosi kompetentingos valstybės institucijos tikrina, ar teisės aktai atitinka K-ją. Aiškinant siaurai KP reiškia specialių institucijų atliekamą teisės aktų konstitucingumo tyrimą. Pirmuoju atveju KP vykdo valstybės vadovas, parlamentas, vyriausybė, bendrieji teismai ir kt.inst.Antruoju atveju KP vykdo specializuotos inst: K.teismas, K taryba, K tribunolas ir pan. Skirtingai suprantamas ir KP objektas. Plačiuoju požiūriu tai visų teisės aktų konstitucingumo tikrinimas, siauruoju-tik įstatymų leidėjo aktų konstitucingumo tikrinimas. Skirtingai apibrėžiamos ir KP funkcijos. Tradiciškai pagrindinė KP f-ja-tikrinti įstatymų leidžiamosios valdžios priimamų norminių teisės aktų konstitucingumą.Tačiau dažnai tuo neapsiribojama. KP apima ir tokius klausimus kaip valstybės valdžios inst.kompetencijos atribojimas, konstitucinis žmogaus teisių apsaugos užtikrinimas, politinių partijų ir aukščiausių valstybės pareigūnų veiklos konstitucingumo tikrinimas, konstitucinių normų aiškinimas ir taikymas, tarptautinės ir nacionalinės teisės santykio aiškinimas ir kt. Be minėtų teisinių funkcijų ji atlieka ir tam tikras socialines politines f-jas:1.atskleidžia k-jos socialinę politinę esmę, 2.taiko tarpusavyje prieštaraujančias politines jėgas (taikdariškoji f-ja); 3.sprendžia politinius konfliktus teisiniu būdu; 4.užtikrina demokratiją ir ugdo visuomenės demokratinę kultūrą; 5.gina žmogaus teise; 6.atlieka “konstitucijos evoliucijos” f-ją (Ją KP inst.atlieka aiškindamos K-jos nuostatas). Konstitucinės priežiūros formos ir būdai. KP forma parodo, ar KP vykdo valstybės teismo ar ne teismo inst. Skiriama: 1. teisminė KP- tokia, kai KP vykdo teismo inst. Tai gali būti bendrieji ar specializuoti K.teismai. 2. Ir Kvaziteisminė KP, kai priežiūrą vykdo speciali neteisminio pobūdžio inst. (Pvz.Pranc Konstitucinė Taryba). Šiai priežiūrai būdinga: a) speciali jos sudėtis, į jas įeina ne tik teisėjai profesionalai, bet ir kitų valstybės valdžios inst.atstovai, politikos veikėjai, o teokratinėse valstybėse – Bažnyčios atstovai; b) specifinė konstitucinių ginčų nagrinėjimo procedūra, gali būti nustatytos kitokios taisyklės, nei taikomos teismo proceso. KP būdai parodo, kaip vykdoma KP.Skiriami: Pagal vykdymo laiką: 1. išankstinė (prevencinė)– kai tikrinamas priimto, bet dar neįsigaliojusio teisės akto teisėtumas. Tai – preventyvinė kp. Siekiama išvengti galimų neigiamų pasekmių, jei tas teisės aktas bus pripažintas nekonstituciniu. Vykdoma iki įstatymo priėmimo, promulgavimo. Prancūzijoje, Gvinėjoje, Kazachstane ir kt. Parlamento priimtus įstatymus (ypač organiškuosius) prieš pateikiant prezidentui pasirašyti, jie turi būti pateikiami Konstitucinei tarybai patikrinti. Ir tik kai neprieštarauja – pateikiami prezidentui, promulguojami, kai prieštarauja – turi būti gražinami parlamentui. Išankstinės kp teigiamas bruožas – taikant galima išvengti neteisėto akto sukuriamų teisinių pasekmių. Priimti aktai būna teisėti, švarūs. neigiamas bruožas – susidaro įspūdis, kad KT kišasi į įstatymų leidybą, nes dar nepasibaigus įstatymo leidybos stadijai jau pradeda veikti kp mechanizmas, tampa sudėtine įstatymų leidybos dalimi. Čia nėra valdžios padalijimo principo. 2. vėlesnioji (represyvioji) - konstituciniai teismai tikrina jau įsigaliojusių aktų teisėtumą. Įstatymas yra priimtas, pasirašytas, galiojantis. Tai represinė forma, pasekmės skaudesnės., nes konstitucinis teismas jau įsigaliojusį įstatymą gali pripažinti nekonstituciniu ir įstatymas gali būti pripažintas niekiniu. Ši forma vyrauja. Vėlesniosios teigiamas bruožas – jau būna pasibaigęs įstatymo leidybos procesas, į jo veiklą niekas nesikiša. teisminė valdžia išlaiko distanciją nuo įstatymo leidėjo. tikrina tik tauta, kai atsiranda prašymas, skundas. Čia ryškesnis valdžių padalijimas. neigiamas bruožas – kuo vėliau skundžiamasi, tuo daugiau praktikoje neigiamų pasekmių, neįmanoma visko sugražinti atgal. Jei KT pripažįsta prieštaraujančiu K., tai – negaliojimas nuo sprendimo priėmimo dienos. Kai kuriose valstybėse pačiam konstituciniam teismui tenka nuspręst, nuo kada anksčiau negu nuo sprendimo priėmimo dienos teisės aktas, pripažintas nekonstituciniu, netenka galios. 3. mišri – ir išankstinė ir paskesnioji kp – Airijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Sirijoje ir kt. Tokiu atveju įstatymas numato teisę kreiptis į konstitucinį teismą iki įstatymo promulgavimo. Dažnai tokia teise naudojasi valstybės vadovas. Turi veto teisę – tai atidedamasis, suspensyvinis veto (negalutinis). Parlamentas gali įveikti šią veto teisę, bet turi atsižvelgti. Rumunijoje : Parlamentas gali atmesti konstitucinio teismo sprendimą 2/3 balsų. Taip buvo ir Lenkijoje iki naujos konstitucijos priėmimo. Pagal formą: 1.konkreti – tose valstybėse, kur yra amerikietiška kp sistema. Visada pradžioje būna konkreti byla, fiz.a., jur.a. skundas ar kreipimasis – aiškus konkretus subjektas ir jo teisės pažeidimas. Visada įstatymas siejamas su konkrečiu subjektu ir yra pažeidžiama konkretaus subjekto teisė. Ji gali būti skirstoma į centralizuotą (pagrindinis bruožas tas, kad ją įgyvendina šalies aukščiausiosios teisminės inst.(Australija, Indija, Estija)) ir decentralizuotą (esmė yra ta, kad ją vykdo visų grandžių bendrosios jurisdikcijos teismai (JAV, Argentina, Meksika)). 2.abstrakti – sutinkama europinės sistemos valstybėse. Skundžiamas tam tikras aktas, nepriklausomai nuo to, ar pažeista teisė, ar ne. Tiesiog jis prieštarauja konstitucijai. Abstraktumas suvokiamas – tai nėra susiję su individo teisės pažeidimu. Išimtys – kai valstybėje leidžiama konstitucinio skundo teisė. Subjektas tada kreipiasi dėl savo teisės pažeidimo ir tai yra konkreti kp. Pagal privalomumą: 1.privaloma – kai konstitucijoje ar įstatymuose numatomi atvejai, kai kp institucija būtinai turi tikrinti tam tikrus teisės aktus. Čia sutampa su išankstine kp. Nurodo, kokius aktus turi tikrinti. Pvz. Prancūzijoje – organiškuosius įstatymus privalomoji tikrinti Konstitucinė taryba, Rumunijoje – KT privalo tikrinti konstitucijos pataisas. 2. fakultatyvinė - dominuojanti. Ji yra neprivaloma. Privalomumas – ne priimtas teismo sprendimas, bet aplamai – ar subjektas gali kreiptis į konstitucinį teismą ir ar jis naudojasi savo teise. Jei kreipiasi, tai konstitucinis teismas privalo spręsti tą bylą. Pagal teisinius padarinius: 1.Konsultacinė. Jai galime priskirti Pranc.Konstitucinės tarybos įgyvendinamą K kontrolę. Konsultacinės kontrolės justicijos išvada, nors ir neturi privalomos teisinės galios, tačiau visada yra svarbi moraliniu politiniu atžvilgiu įstatymų leidybos procese. 2.Sprendžiamoji. Konstitucinės kontrolės inst.sprendimas dėl teisės akto pripažinimo nekonstituciniu yra privalomas visoms valstybės inst.ir piliečiams, jis visada sukelia realias teisines pasekmes. Pagal vykdymo vietą: 1.vidinė. Ją visada įgyvendina ta inst., kuri priima teisės aktą, ji iš esmės visada yra išankstinė arba konsultacinė. 2.išorinė. Pagal turinį: formalioji (esmė yra ta, kad teisės akto konstitucingumas tikrinamas pagal jo priėmimo tvarką) ir materialioji (vertinamas teisės akto ar konkrečios teisės normos turinys, t.y.konkreti norminė medžiaga). Pagal konstitucinės kontrolės institucijos sprendimo įsigaliojimo laiką:1.tokia, kai sprendimas galioja atgal; 2.Kai sprendimas galioja tik į ateitį. Pagal tai, kas vykdo konstitucinę kontrolę: 1.bendrosios jurisdikcijos teismai; 2.specializuoti konstituciniai teismai. 2 klausimas. Konstitucinės priežiūros raida pasaulyje. Amerikinis ir europinis konstitucinės priežiūros modeliai. Šiuolaikinė valstybė, KTU,1999m. ir konspektai: Priklausomai nuo konstitucinų normų, konstitucinės kontrolės institucijomis gali būti: 1.valstybės vadovas, parlamentas, vyriausybė, bendrosios jurisdikcijos teismai, administracinai teismai, vykdantys konsttitucinę kontrolę arba specialai kartu su kitomis savo f-jomis, arba(dažniausiai)vykdydami kitus uždavinius; 2.specialios konstitucinės kontrolės institucijos, kurios būna arba teisminės(pvz.:konstitucinė justicija daugumoje Europos valstybių) arba kvaziteisminės institucijos(pvz:Konstitucinė Taryba Prancūzijoje ir kitose, prancūzų konstitucijos modelį perėmusiose valstybėse. Prezidento, parlamento, vyriausybės ir kt,.į juos panašiųinstitucijų atliekama konst. Kontrolė vadinama politine, nes nurodytų institucijų veikla yra politinė.Minėtos institucijos yra renkamos apibrėžtam laiko tarpui. Eiliniai ir neeiliniai rinkimai gali visisškai pakeisti jų politinę sudėtį ir sukelti jų vykdytos politikos pasikeitimą. Todėl šių inst.vykdyta politinė konstitucinė kontrolė susieta, suderinta su einamaisiais politiniais uždaviniais ir yra nestabili. Dažniausiai politinė konstitucinė kontrolė buvo steigiama Prancūzijos konstitucionalizmo istorijoje. Dabrtinė Pranc. Konst. Numato Konstitucinio komiteto, kuriam pirmininkauja prezidentas, steigimą. Be prezidento, šį komitetą sudaro Nacionalinio susirinkimo ir Respublikos Tarybos(parlamento aukštieji rūmai) pirmininkai, 7nariai, kuriuos skiria Nacionalinis Susirinkimas metų sesijos pradžioje ir 3 nariai, kuriuos skiria tuo pačiu metu Respublikos Taryba. Nuo 1958m. Konstitucinis komitetas priėmė tik vieną sprendimą. Teisinės konstitucinės kontrolės yra dvi pagrindinės formos: 1.Amerikietiškoji sistema; 2.europietiškoji sistema. Amerikietiškoje sistemoje įstatymų ir kitų aktų konstuticingumą tikrina tik bendrosios jurisdikcijos teismai, nagrinėdami konkrečias bylas.Jiegu teismas pripažįsta įst.prieštaraujančiu konstitucijai ir byla pasiekia aukščiausiąjį teismą, tai pastarojo sprendimas dėl įst.konstitucingumo privalomas visiems teismams.Įstatymas, kurį aukšč.teismas pripažįsta prieštaraujančiu konstitucijai netenka teisinės gynybos, t.y. formaliai galioja, bet iš esmės netenka juridinės galios. O tai reiškia, kad administracija, kuri turi teisę jį taikyti, to nedarys, nes bus beprasmiška:administracijos sprendimas gali būti apskųstas teismui, kuriam, kaip buvo jau pastebėta, įstatymas tarsi neegzistuoja. Tokiais atvejais parlamentas, kaip taisyklė, panašius įstatymus greitai panaikina. Jav, Argentinoje, Japonijoje, Norvegijoje, bet kuris teismas turi teisę tikrinti įstatymo atitikimą konstitucijai.tuo tarpu kitose valstybėse( Australijoje, Indijoje, Maltoje) tokią teisę turi tik aukšč.teismas, gavęs bylą po to, kai ji buvo išnagrinėta žemesniuose teismuose, neturinčiuose teisės tikrinti įstatymo konstitucingumo. Europietiškoje sistemoje konstitucinę kontrolę vykdo specialūs teismai arba kvaziteisminės inst. Konstitucinės kontrolės institucijos: Konstitucinė Taryba ir dalinai Valstybės taryba Prancūzijoje, Vokietijos Federalis Konstitucinis teismas. Konstitucis teismas Italijoje, Konstitucinis tribunolas Lenkijoje.Be minėtų valstybių konstituciniai teismai dar egzistuoja Austrijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Belgijoje, paskutiniuoju metu jie įsteigti Brazilijoje, Kolumbijoje, kosta-Rikoje. Federalinėse valstybėse konstitucinės kontrolės organus gali sudaryti ir federacijos subjektai.pvz.:Vokietijos Heseno žemės Konstitucija nustato, kad konstitucinę priežiūrą vykdo Valstybiniai teismo rūmai.Svarbu pažymeti, jog konstituciniai teismai-federalinis ir federacijos subjektų-nesudaro vieningos sistemos, t.y. tarp jų neegzistuoja jokie santykiai, susiję su teismų institucijomis. Kiekvienas teismas tikrina aktų atitikimą tik jų konstitucijai. Konstitucinės justicijos institucijos vykdo abstrakčią konstitucinę kontrolę, bet kartais derina ir su konkrečia kontrole. Jeigu jos pripažįsta, kas įst.prieštarauja konstitucijai, tai nutraukiamas bet koks jo veikimas, o tai iš esmės reiškia jo panaikinimą. Specialiems konstitucinės kontrolės organams dažnai suteikiami ir spec.įgaliojimai-valstybės aukščiausių paregūnų konstitucinės atsakomybės realizavimas, rinkimų teismų f-jų vykdymas, oficialus konstitucijų aiškinimas ir t.t.Panašiems įgaliojimams realizuoti gali būti sudaromi spec.oraganai arba šie įgaliojimai pavedami kitiems organams. Pvz.:Prancūzijoje ir kai kuriose kitose valstybėse įstatymų konstitucingumą tikrina Konstitucinė Taryba, o vykd.v.aktų konstitucingumą, jeigu kalbama apie jos įgaliojimų viršijimą, tikrina Valstybės Taryba vadovaujanti administracinės justicijos sistemai..Valstybės aukščiuasių pareigūnų atsakomybei įvertinti Prancūzijoje sudaromas Aukščiuasio teisingumo teismas ir Respublikos teisingumo teismas, o Lenkijoje –Valstybės tribunolas. IŠ KONSPEKTŲ:Yra būtinybė užtikrinti, kad konstitucinių normų būtų laikomasi, nes tik tuo atveju K funkcijos bus įgyvendinamos. Priėmus K, vienas iš svarbiausių uždavinių – užtikrinti K laikymąsi. Kiekviena K numato apsaugos būdus. Vienas iš tokių – įpareigojimas visiems subjektams laikytis K normų ir jų nepažeidinėti. Šis būdas įtvirtintas kiekvienoje konstitucijoje. Ypač senosios K įtvirtino piliečių galimybę priešintis uzurpatoriams, kurie neteisėtais būdais siekia valdžios, kelia grėsmę konstitucinei santvarkai. Kai kas šią galimybę sieja su prigimtinėmis teisėmis. Tokia plati teisė priešintis prievartai ir pripažinimas jėga ginti konstitucinę santvarką vis rečiau deklaruojami, nes gali kelti grėsmę taikai, valstybingumui. Kitas apsaugos būdas – neretai konstituciniai pažeidimai traktuojami kaip dideli nusikaltimai ir už juos numatomos kriminalinės bausmės. Impičmentas (apkalta) – tai procedūra, kuri gali būti naudojama aukščiausiems pareigūnams, sulaužius priesaiką ar pan. (vadovams, parlamento nariams, teisėjams, vyriausybės nariams). K pažeidimas paprastai traktuojamas kaip sunkus nusikaltimas, už kurį taikoma ne tik kriminalinė bausmė, bet ir nušalinimas nuo pareigų (impičmentas). K apsaugai tarnauja ir teisinė sistema, kuri privalo rūpintis K apsauga. Steigiamos konstitucinės apsaugos institucijos. Konstitucinė priežiūra (kontrolė) atsirado teisminės praktikos keliu. JAV 1803m., kai JAV Federalinis Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs vieną teisminę bylą (Megbilis prieš Medisoną), konstatavo, kad neturi juridinės galios joks įstatymas, kuris prieštarauja konstitucijai. Pradžioje šis sprendimas šokiravo aukščiausius valstybės vadovus, sukėlė pasipiktinimą. Bet po kelių metų šis teismas priėmė kitą panašų įstatymą, po to vėl tai pasikartojo, ir netrukus šią praktiką perėmė valstijų teismai. Tai ir buvo konstitucinės priežiūros pradžia, kuriai pradžią davė Federalinis Aukščiausiasis Teismas. Šiandien konstitucinė priežiūra visuotinai pripažįstama ir būtina. Bet kyla klausimas, kodėl pradžia Amerikoje, kur galioja anglo-saksų teisės sistema, kur visi teisės aktai turi daugmaž vienodą juridinę galią? Atsakymas būtų toks: konstitucinės priežiūros ištakos randamos senojoje Anglijoje, kuri siekė, kad kolonijose priimami teisės aktai neprieštarautų metropolijos įstatymams. Prie karaliaus buvo Slaptoji taryba, kuri ir tikrindavo, ar kolonijos įstatymai atitinka imperijos įstatymus, ir turėjo įgaliojimus paskelbti negaliojančiais tuos įstatymus, kurie prieštaravo metropolijos įstatymams. Todėl, kai JAV išsivadavo ir buvo priimta jos K, buvo perimta ta buvusi tradicija. Konstitucinės priežiūros plitimas vyko labai pamažu. Po 50 metų tik Amerikos valstybėse buvo pritaikyta ši sistema. Pirmiausia paplito Bolivijoje, o po to Europoje – Šveicarija (1848). Konstitucinė priežiūra iki pat XX a. pradžios formavosi kaip aukščiausiųjų teismų prerogatyva. Tai vyko iki pat I pasaulinio karo pabaigos. Po I pasaulinio karo Austrijos mokslininkas Kelzenas savo veikaluose parengė naują konstitucinės priežiūros sistemą. Jis propagavo specialios institucijos įsteigimą. 1920m. Austrijoje įsteigtas Konstitucinis teismas, 1921m. Čekoslovakijoje, 1931m. Ispanijoje. XX a. pradžia reiškė specialios konstitucinės priežiūros institucijos atsiradimą. Tarpukario metais plačiau paplito konstituciniai teismai. Iš anksčiau paminėtų trijų valstybių, tik Austrijoje išliko konstitucinis teismas kaip nuolatinė institucija. Konstitucinis teismas Ispanijoje panaikintas po pilietinio karo, o po II pasaulinio karo atkurtas. Po II pasaulinio karo plėtėsi aukščiausių teismų jurisdikcija konstitucinės priežiūros sferoje. Po II pasaulinio karo galutinai susiformavo 2 konstitucinės priežiūros rūšys: 1) Konstituciniai teismai; 2) Aukščiausieji teismai. Po II pasaulinio karo priimtose konstitucijoje buvo numatoma konstitucinė priežiūra, kurią vykdyti turėjo konstituciniai arba aukščiausieji teismai. XX a. pab. Pradėti steigti konstituciniai teismai (griuvo SSRS). Dabar reta valstybė neturi institucijos, vykdančios konstitucinę priežiūrą. Taigi yra dvi pagrindinės konstitucinės priežiūros formos: 1)Aukščiausieji teismai; 2)Konstituciniai teismai. 3)Dar egzistuoja trečioji forma. Prancūzijoje – Konstitucinė taryba. Ji nesivadina teismu. Paprastai tai reiškia, kad ji neturi galutinio sprendimo teisės. Ji teikia išvadas, ar tam tikras teisės aktas neprieštarauja konstitucijai. Konstitucinė taryba atsirado 1958 metų konstitucijoje. Tokios konstitucinės tarybos įsteigtos kitose valstybėse, dažniausiai tose, kurios buvo Prancūzijos kolonijos ar kur kalbama prancūziškai (Mozambikas, Marokas, Senegalas, Azijos valstybė – Kazachstanas). KONSTITUCINĖ PRIEŽIŪRA(TOLIAU Kp) labai savitas KT institutas, kurį galima sieti su būtinumu užtikrinti K. viršenybę teisės sistemoje, su K. teisėtumo garantavimu. Kp skirta K. apsaugai, dažniausiai saugo, kad K. nepažeistų valstybinės valdžios. K. tarnauja valstybei iš vienos pusės, bet dažniausiai valdžia, atsiradusi pačios K. pagrindu, linkusi K. pažeisti. Kp atsirado savaime valstybinės praktikos eigoje. Pirmiausia susikūrė JAV. JAV K. nėra numatyta tokia priežiūra, kas ją turi vykdyti, bet gyvenime Kp funkciją pasisavino JAV Aukščiausias Teismas (buvo bijomasi teisminės valdžios dalyvavimo įstatymų leidyboje), palaipsniui susitaikyta ir paplito kitose valstybėse. Iš Aukščiausio teismo vėliau perėmė valstijų teismai, kurie nagrinėjo bylas valstijų ribose ir susikūrė Kp sistema. Kai Kp vykdo bendrieji teismai (amerikietiškos Kp sistemos bruožai) plito Amerikos šalyse – Argentina, Kanada. Po I pasaulinio karo atsirado nauja Kp sistema. Hansas Kelzenas (austras). Jis išnagrinėjo JAV sistemą, bet jis pasiūlė Kp vykdyti steigti specializuotus teismus. Pirmieji K. teismai įsikūrė 1920 m. Austrijoje ir Čekoslovakijoje, 1931 m. Ispanijoje. Austrijos K.teismas išliko iki šių dienų. Po II pasaulinio karo H.Kelzeno modelis (kontinentinės europietiškos Kp modelis) labai išplito. Žlungant kolonijinei sistemai daug kur perimtas ir 8-ame dešimtmetyje gavo naują įkvėpimą, žlugus TSRS. Taigi yra 2 Kp sisemos: 1. Amerikietiškas modelis – Kp vykdo bendros jurisdikcijos teismai. 2. Europietiškas modelis – specializuoti Kp organai. 2 porūšiai: a) decentralizuota – kai Kp vykdo visi teismai – JAV, Japonija, Skandinavijos valstybės. Paprastai konstitucingumo klausimas gali būti keliamas tik su konkrečia byla. Žemesnio teismo sprendimas gali būti skundžiamas aukštesniam teismui. b) centralizuota – kai Kp vykdo tik aukščiausieji teismai, o žemesnieji teismai neturi teisės tikrinti konstitucingumo – Australija, Kanada, Indija. Panašiai Estija – Kp vykdo Nacionalinis teismas, sudaroma atskira Kp kolegija, jie neturi K. teismo (9 teisėjai skiriami 5 m. toms byloms nagrinėti). 2 atmainos: a) specialūs K. teismai (Europoje  30 valstybių), b) Konstitucinė Taryba, kuri atsirado Prancūzijoje ir ten yra. Šis organas nesivadina teismu (Marokas, Mozambikas, Senegalas, Kazachstanas). 3 klausimas. Konstitucinės priežiūros institucijų formavimo tvarka. Galima išskirti kelias KK grupes. Pirma tose šalyse, kuriose KK įgyvendina bendrosios jurisdikcijos teismai (JAV), ši teismų funkcija formaliai neišskiriama į atskirą teisminės valdžios veiklos barą ir vykdoma nagrinėjant visas teismines bylas. JAV įstatyme, kuriuo reguliuojama teismų santvarka, nurodoma, kad Aukš.teismas nagrinėja apeliacijas dėl tų teismų sprendimų, kuriais Kongreso aktai buvo pripažinti nekonstituciniais. Antra Tų šalių teisinėse sistemose, kuriose veikia specializuota KK, K teismo kompetencija paprastai nustatyta K-se.Daugeliu atveju tai reiškia, kad teismų įgaliojimų sąrašas yra baigtinis. Tiesa, yra ir išimčių (Ispanijos K-je nurodoma, kad K teismo įgaliojimai gali būti įtvirtinti ne tik K-je, bet ir įstatymuose). Trečia.Dar kitaip KK inst.kompetencija apibrėžiama tose šalyse, kuriose veikia vadinamas modifikuotas amerikietiškas KK modelis. Pvz.Japonijos K-je nurodoma, kad Aukš.teismas yra aukščiausios instancijos teismas, kuris įgaliotas spręsti bet kurio įstatymo, įsakymo, nurodymo ar bet kurio oficialaus akto konstitucingumą.Ketvirta Pagal KK objektų apimtį gali būti išskiriama universali ir ribota KK.Universalios kontrolės atveju KK inst.iš esmės neribojamos, kokių teisės aktų konstitucingumą gali tikrinti.(PVZ. JAV). Sudėtingesnė situacija formuojant KK inst.tikrinimo objektus yra tose teisinėse sistemose, kuriose įtvirtintas europietiškasis modelis, arba jam artimose. Šiuo atveju KK objektų sąrašas gali būti l.platus, t.t.artėjantis prie universalumo (Vengrija, Slovakija, Austrija, Vokietija), ir atvirkščiai- nedidelis, t.y.numatantis tik pagrindinius aukščiausiojo rango teisės aktus.Yra pastebima akivaizdi KK inst.kompetencijos plėtimo tendencija. K teismų teisėjų skaičius yra nedidelis (Pranc, Rumunijoje –9, Vengrijoje-15, Rus.-19). Kai kuriose šalyse numatyti ir atsarginiai teisėjai (Austrija). Austrijos Konstitucijoje numatyta, kad Konstitucinį teismą sudaro Pirmininkas, Pirmininko pavaduotojas, 12 narių ir 6 atsarginiai teisėjai. Kadangi teisėjų skaičius yra įtvirtintas konstitucijoje, nėra didesnių galimybių jį keisti siekiant politinių tikslų. Nagrinėjant konstitucinių teismų sudarymo tvarką, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad jų sudarymas remiasi kitomis taisyklėmis negu tos, kurios taikomos formuojant bendrosios jurisdikcijos teismus. Pirma. Esminis skirtumas yra tas, kad sudarant K teismus, dalyvauja ne viena valdžia, o kelios. Išimčių yra nedaug (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Vokietija. Vokietijoje pusę Federalinio K teismo renka bundestagas, o kitą pusę-bundesratas. Beveik be išimčių, formuojant K teismus, dalyvauja dvi valstybės valdžios (įstatymus leidžiančioji ir vykdomoji), o labai dažnai ir visos trys (įstatymus leidžiančioji, vykdomoji ir teisminė). Austrijoje Prezidentas skiria dalį konstitucinio teismo teisėjų vyriausybės teikimu. Prancūzijoje 3 Konstitucinės Tarybos narius skiria Prezidentas, o kitus 6 – Prancūzijos parlamento rūmų – Nacionalinio susirinkimo ir Senato Pirmininkai. Bulgarijoje, Italijoje, Ispanijoje, Moldovoje, Mongolijoje konstitucinių teismų formavime dalyvauja visų 3 valdžių institucijos. Ispanijoje KT teisėjus skiria Karalius, tačiau jų kandidatūras teikia parlamento rūmai (deputatų rūmu ir senato) pirmininkai, vyriausybė, taip pat magistratūros aukščiausioji taryba. Italijoje KT po lygiai teisėjų (po 5) skiria Respublikos Prezidentas, parlamentas bendrame rūmų posėdyje, taip pat bendroji ir administracinė magistratūros. Bulgarijoje trečdalį KT teisėjų skiria Prezidentas, trečdali – Parlamentas (Liaudies susirinkimas), o kitas trečdalis renkamas Aukščiausiojo kasacinio teismo ir Aukščiausiojo administracinio teismo teisėjų bendrame susirinkime. Gali kilti klausimas, kodėl KT sudarymo tvarka skiriasi nuo bendrosios jurisdikcijos teismų sudarymo tvarkos. Atsakymas būtų susijęs su KT-mų konstitucinio statuso ypatumais ir jų vieta valstybės valdžios institucijų sistemoje. Nustatant būtent tokią KT-ų sudarymo tvarką, siekiama izoliuoti šiuos teismus nuo politinių poveikių, taip pat užtikrinti jų nepriklausomumą nuo kurios nors vienos valdžios. Galima teigti kad iš esmes pasiekiama šio tikslo, tačiau negalima neatkreipti dėmesio į kai kuriuos šios problemos aspektus. Reikalas tas, kad sudarant KT-us neišvengiamai įgyvendinamas politinis atstovavimas teismuose, o teisėju parinkimas ir skyrimas tampa politinė tradicija, pagal kurią teisėjų kandidatūrų parinkimo, pasiūlymo prerogatyva priklauso pagrindinems parlamentinėms politinėms partijoms. Antra. KT-ų būdingas bruožas yra tas, kad jų teisėjai skiriami ne iki gyvos galvos, kaip bendrosios jurisdikcijos teismų teisėjai, tačiau palyginti trumpai kadencijai (Portugalija-6 m., Bulgarija, Vengrija, Rumunija-9 m., Albanija, Rusija –12 m.). Išimtis yra Austrija (iki 70 m.), Armėnija, Turkija, kur teisėjai paskiriami iki jie sulauks tam tikro amžiaus. Vienose šalyse (Bulgarija, Italija, Marokas) teismo sudėtis nekeičiama per visą teisėjų kadencijos laiką, o kitose (Ispanija, Lenkija) šalyse įgyvendinama teisėjų sudėties rotacija, kai nustatytais laikotarpiais pasikeičia dalis KT-ų teisėjų. Daugumoje šalių yra nustatyta, kad KT teisėju asmuo gali būti išrinktas tik vienai kadencijai. Nustatant trumpą teisėjų kadenciją, nuolatinė teismo sudėties rotaciją ir ribojimą eiti šias pareigas daugiau kaip vieną kadenciją, didinamas politinis pasitikėjimas teismais. Kartu pastebėtini ir tokios tvarkos trūkumai – kandidatai į teisėjus ir teisėjai gali būti įtraukti į politinį procesą, tapti politinių susitarimų dalyviais. Trečia. Šių teismų teisėjais gali būti skiriami ne tik karjeros teisėjai, tačiau ir žymiausi mokslininkai, aukštųjų teisės mokyklų dėstytojai, advokatai, asmenys, kurie prieš tai dirbo valstybės tarnyboje, politikai.Daugelio šalių K-se nustatyti reikalavimai, kurie taikomi kandidatams į teisėjus. Pvz.Lenkijoje tokie žmonės turi išsiskirti savo teisinėmis žiniomis, Albanijos Konstitucijoje nurodyta, kad KT teisėjais renkami aukštų profesinių ir moralinių savybių teisininkai, turintys ne mažesnį kaip 15 m.teisinio darbo stažą. Panašiai suformuluota ir Rumunijos bei Slovakijos konstitucijose. Kroatijoje KT teisėjais gali būti renkami asmenys iš žymiausių teisininkų: teisėjai, prokurorai, advokatai ir universitetų teisės profesoriai. Nors beveik visose šalyse yra nustatytas reikalavimas, kad konstitucinės kontrolės institucijų nariais gali būti tik asmenys su aukštuoju teisiniu išsilavinimu, tačiau yra išimčių. Į Prancūzijos į Konstitucinės Tarybos sudėtį įeina visi buvusieji Prancūzijos Respublikos Prezidentai. Pagal LRK 103str. Ir KT įstatymo 4str. Teismą sudaro 9 teisėjai. Juos skiria Seimas 9 metams ir tik vienai kadencijai. KT teisėjų sudėtis atnaujinama vienu trečdaliu kas 3m. Po 3 kandidatus į KT teisėjus pareikia LR Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo Pirmininkas. Teisėjų kadencijos pabaiga yra atitinkamų metų kovo mėn. trečiasis ketvirtadienis. Valstybės pareigūnai, pagal LRK teikiantys KT teisėjų kandidatūras, privalo ne vėliau kaip prieš 3mėn. iki eilinės teisėjų kadencijos pabaigos pateikti Seimui naujų teisėjų kandidatūras. Naujai paskirti teisėjai Seime prisiekia paskutinę iki jų kadencijos pradžios darbo dieną. Nustatytu laiku nepaskyrus naujo teisėjo, jo pareigas eina kadenciją baigęs teisėjas tol, kol bus paskirtas ir prisieks naujas teisėjas. Kai LKT teisėjo įgaliojimai nutrūksta pirma laiko, į laisvą vietą likusiam kadencijos laikui nustatyta bendra tvarka skiriamas naujas teisėjas. Jei teisėjas šias pareigas ėjo ne ilgiau kaip 6metus, tai jis po ne trumpesnes kaip 3m.pertraukos gali eiti teisėjo pareigas dar vieną kadenciją. KT sudarymo tvarka užtikrina nuolatinį KT teisėjų sudėties atnaujinimą, Konstitucijoje įtvirtintą KT teisėjų rotacijos principą. Būtina pabrėžti, kad tokia KT sudarymo tvarka skiriasi nuo bendrosios jurisdikcijos teismų sudarymo tvarkos. Rotacijos principas, kuriuo remiantis formuojamas KT, taip pat patvirtina KT išskirtinumą valdžios institucijų sistemoje. KT teisėju kandidatūroms keliami ypatingi reikalavimai. Teisėju gali būti skiriama nepriekaištingos reputacijos LR pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10m.teisinio ir mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą. Kandidatų į teisėjus pavardes skelbiamos spaudoje. Vėliau jas svarsto Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas uždarame posėdyje ir po to savo išvadą praneša Seimui. K teismo pirmininkas užima vieną svarbiausių vietų valstybės pareigūnų hierarchijoje, todėl daugelio šalių K-se yra numatyta speciali jo rinkimo ar skyrimo tvarka. Nors ši procedūra įvairiose šalyse skiriasi, tačiau visada pirmininkas skiriamas iš jau išrinktų ar paskirtų teisėjų. Dar vienas bendras bruožas yra tas, kad jį skiriant dalyvauja kelių valdžių institucijos. Štai Kazachstane, Prancūzijoje konstitucinės kontrolės institucijos (Konstitucinės Tarybos) vadovą skiria tų šalių prezidentai. Tokia tvarka sudaro prielaidą valstybės vadovui skirti politiškai jam artimą asmenį. Siekiant išvengti akivaizdaus pirmininko skyrimo proceso politizavimo, valstybės vadovo teisė daugelyje šalių ribojama įvairiomis taisyklėmis. O Lenkijoje K-nio tribunolo pirmininką ir vicepirmininką skiria Prezidentas iš tų kandidatų, kuriuos jam pasiūlo K-nio tribunolo teisėjų bendras susirinkimas. Austrijoje KT pirmininką skiria Prezidentas, o kandidatūrą siūlo Vyriausybė. Yra valstybių, kuriose K teismo vadovą renka patys teisėjai (Bulgarija, Vengrija, Italija, Rusija). Tokioje tvarkoje nors ir galima būtų įžvelgti kai kurių neigiamų aspektų, tačiau iš esmės toks KT išrinkimo būdas užtikrina dar ženklesni teismo savarankiškumą ir nepriklausomumą. Tokiais atvejais, kai KT pirmininką renka patys KT teisėjai, dažnai taikoma dar viena taisyklė – teismo pirmininkas išrenkamas ne visai jo kaip teisėjo kadencijai, bet K-je ar įstatymuose numatytam terminui, kuris siejamas su teisėjų rotacijos laikotarpiais. Pvz. taip renkamas Italijos pirmininkas renkamas –3 m., jis gali būti perrenkamas į šias pareigas savo kaip teisėjo kadencijos laikui. LRK yra nustatyta, kad KT pirmininką iš šio Teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Jis skiriamas tada, kai jau paskirti visi KT teisėjai. Tai viena pagrindinių Teismo skyrimo sąlygų. Nei LRK, tai KT įstatyme nėra nurodyta pirmininko įgaliojimų trukmė. Darytina išvada, kad pirmininko kadencija sutampa su teisėjo įgaliojimų trukme. Įgaliojimai gali nurūkti tik tais pagrindais, kurie numatyti LRK. Asmuo paskirta KT teisėju, prieš pradedamas eiti savo pareigas Seimo posėdyje, prisiekia. Priesaiką priima Seimo Pirmininkas Seimo posedyje. Priesaika priimama laikantis tų taisyklių, kurios nustatytos Seimo narių priėmimo procedūrai. Teisėjas, įstatymų nustatyta tvarka neprisiekęs su išlyga, netenka teisėjų įgaliojimų. Dėl to Seimas priima nutarimą. 4 klausimas. Konstitucinės priežiūros institucijų kompetencija. Konstitucinės justicijos subjektams yra suteikiami įgaliojimai spręsti konstitucinės teisės klausimus bei ginčus. Nurodoma, kad kompetenciją lemia du kriterijai: 1) konstitucinės justicijos modelis 2) ginčų dalykas – sprendžiamų klausimų ratas. Amerikinis modelis – teisėjai sprendžia konstitucinės justicijos klausimus, nagrinėja civilines, baudžiamąsias, administracines bei kitas bylas. Specialus proceso spręsti konstitucinės justicijos klausimus nėra numatytas – bylos sprendžiamos bendra teismine tvarka. Europinis modelis – konstitucinės justicijos subjektų kompetencija yra apibrėžta pačioje Konstitucijoje ar Konstitucinio teismo įstatyme. Sprendžiamų klausimų klasifikacija: 1) klausimai, susiję su parlamento priimtų įstatymų, aktų, Prezidento, Vyriausybės teisės aktų atitikimo Konstitucijai, o poįstatyminių aktų – įstatymams. 2) Ginčai, kurios sprendžiant Konstitucinis teismas teikia išvadas – rinkimai, referendumai, pan. Kiti autoriai (pvz. Schteinberger) skiria tokius klausimus: 1) ginčai tarp aukščiausių valstybės institucijų dėl jų kompetencijos atribojimo 2) Konstitucinis teismas sprendžia įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimą 3) Sprendžia ginčus tarp federacijos ir jos subjektų, centrinės ir vietos valdžios. 4) Referendumų konstitucingumo patikrinimas. 5) Klausimai, susiję su rinkimais. 6) Aukščiausias valdžios pareigūnų nušalinimo nuo pareigų klausimai už Konstitucijos pažeidimą, partijų paskelbimo antikonstitucinėmis klausimas, tam tikrų konstitucinių teisių atėmimo klausimai. Judino klasifikacija: 1) klausimai dėl konstitucinės viršenybės teisės šaltinių sistemoje užtikrinimo + oficialus konstitucijos ir įstatymų aiškinimas. 2) klausimai, susiję su valdžių padalijimo principo užtikrinimo tiek horizontaliu, tiek vertikaliu lygmeniu. 3) klausimai, susiję su žmogaus teisių ir laisvių gynimu (konstitucinio skundo procedūros). 4) klausimai, susiję su konstitucijos apsauga nuo pareigūnų, politinių partijų daromų pažeidimų (impičmentas). Teisės normų aktų konstitucingumo kontrolė – pagrindinis ir svarbiausias kompetencijos elementas (įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų konstitucingumas) – užtikrina konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje. Poįstatyminių aktų tikrina ne tik atitikimą konstitucijai, bet ir įstatymams. Yra dvi koncepcijos: • universalistinė koncepcija – nėra apibrėžta: kokių teisės normų konstitucingumas gali būti tikrinamas. Bendrosios kompetencijos teismai, vykdydami konstitucinę priežiūrą gali tikrinti bet kokios teisės normos atitikimą konstitucijai. • Ribotos kontrolės koncepcija – teisės aktai, kurių atitikimą konstitucijai nagrinėja konstitucinės priežiūros institucijos yra numatyti Konstitucijoje ar Konstitucinio teismo įstatyme Svarbiausias klausimas – įstatymų konstitucingumo kontrolė. Dėl to kyla teorinių ir praktinių problemų. Ar visi įstatymai gali būti tikrinami konstitucinės priežiūros institucijų? Įvairiose šalyse doktrinos nevienodos: • ar gali konstitucinės priežiūros institucija tikrinti teisės akto, priimto referendumu, konstitucingumą? Ne (Prancūzijos konstitucinė taryba). • ar gali tikrinti konstitucinių įstatymų konstitucingumą? Gali nagrinėti šių teisės aktų priėmimo tvarkos pažeidimus. Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje yra principų, kurių iš viso negalima keisti, todėl konstitucinis įstatymas, keičiantis šias nuostatas gali būti pripažintas antikonstituciniu. 1) parlamento aktų konstitucinė kontrolė – reglamentų, statutų, kitų vidaus aktų atitikimas konstitucijai – numatytas daugelyje valstybių – gali tikrinti Prancūzijoje, Rumunijoje, Vengrijoje. Parlamento reglamentų konstitucingumo kontrolė riboja pralamento teisę pačiam nustatyti organizacinę tvarką bei vidaus klausimų sprendimą, tačiau tai užtikrina, kad ir parlamentas laikysis Konstitucijos bei įstatymų. 2) Poįstatyminių aktų konstitucinė kontrolė – Prezidento, Vyriausybės, kitų centrinių žinybų priimti aktai. Įvairiose šalyse yra numatyta nevienoda apimtis teisės aktų, kuri gali būti tikrinami: tik Vyriausybės teisės aktai; Prezidento ir Vyriausybės teisės aktai – Rusija, Lenkija, Slovakija. 3) tarptautinių sutarčių konstitucingumo kontrolė – egzistuoja daugelyje valstybių (Austrija, Portugalija, Moldova, Rusija) – tampa nacionalinės teisės dalimi, todėl turi atitikti konstituciją. Ypatinga reikšmė teikiama Mastrichto sutartie pasirašymui. 4) vietos savivaldos institucijų teisės aktų atitikimo konstitucijai kontrolė (Slovakija, Slovėnija, Čekija). oficialus ir privalomas konstitucijos aiškinimas – vykdoma, siekiant užtikrini konstitucijos normų stabilumą, vieningą šių normų turinio traktavimą (Bulgarija, Vengrija, Slovakija, Rusija). Kitose valstybėse, nors ši funkcija nėra konstituciniam teismui numatyta, tačiau nagrinėdamas konkrečia bylą, jis vis viena atlieka konstitucijos aiškinimą (tačiau tai nėra oficialios kompetencijos elementas). Kai kurie autoriai abejoja, ar ši veikla konstituciniam teismui nesuteikia įstatymų leidžiamosios valdžios bruožų. Kita vertus, geriau tegul aiškina konstitucinis teismas kaip teisminė valdžia, nei parlamentas, kaip politinė. valdžių atribojimo principo užtikrinimas – ginčai tarp valstybės institucijų. Specialios procedūros yra numatytos Austrijoje, Bulgarijoje, Ispanijoje, Italijoje, Rusijoje. 1) sprendžiami ginčai tarp įvairių institucijų 2) sprendžiami ginčiai tik tarp aukščiausių institucijų – prezidento, parlamento, vyriausybės, aukščiausiojo teismo 3) sprendžiami ginčai tarp centrinių ir vietinių institucijų (savivaldybės vs vyriausybė). žmogaus teisių ir laisvių apsauga – tai vienas svarbiausių konstitucinės justicijos subjektų kompetencijos elementas. Tam gali būti numatytos specialios procedūros – konstitucinis teismas gali tirti skundus dėl žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų (konstitucinis skundas, kuris įmanomas tik po visų teisminių instancijų nagrinėjimo) – tam tikra tvarka nagrinėja konkretaus teisės akto atitikimą konstitucijai. Vokietijoje, Austrijoje, Rusijoje., Vengrijoje, Austrijoje, Slovėnijoje gali nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų, asmenų grupių ir susivienijimų skundus. Tokiems skundams gali būti teikiama nevienoda reikšmė. Lotynų Amerikos valstybės numato konstituciniam teismui amparo procedūrą – ji panaši į konstitucinį skundą – tačiau skiriasi sprendimo galia. Paprastai konstitucinio skundo nagrinėjimo sprendimas yra privalomas visiems, amparo procedūra išnagrinėtas skundas yra individualaus pobūdžio. Kai kuriose šalyse žmogaus teisės ir laisvės užtikrinamos priėmus tam tikrus teismų įpareigojimus dėl teisės įgyvendinimo – tai būdinga bendrosios teisės tradicijai. rinkimų ir referendumų kontrolė - konstitucinės justicijos institucijai yra suteikti platūs įgaliojimai (Prancūzijos Konstitucinė Taryba – veikia kaip sprendžiamoji institucija – nagrinėja skundus dėl sprendimų, rezultatų). Kitose šalyse referendumų bei rinkimų sprendimai bei rezultatai yra skundžiami apeliacine tvarka. pareigūnų padarytų konstitucijos pažeidimų tyrimas ir jų nušalinimo nuo pareigų klausimų sprendimas – impičmento procedūra. Tam tikrose valstybėse išimtinai parlamentas sprendžia šiuos klausimus. Tašiau parlamentas – tai politinė institucija, todėl rezultatai gali priklausyti nuo kaltinamojo politinės orientacijos. Siekiant išvengti sprendimo politizacijos, toks klausimas pavedamas konstituciniam teismui. Vengrijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje konstitucinis teismas sprendžia Prezidento nušalinimo klausimus. Kitose valstybėse konstitucinis teismas tik fiksuoja konstitucijos pažeidimą, klausimo sprendimas – parlamento funkcija (Rumunija). politinių partijų konstitucingumo kontrolė – numatyti tik kai kurių šalių konstitucijose ar konstitucinių teismų įstatymuose. Tai dvejopo pobūdžio veikla: 1) tikrinamas partijos kūrimasis ir veikla (Čekija) 2) konstituciniai teismas patys sprendžia klausimą dėl partijos pripažinimo antikonstitucine ir priima sprendimą (Vokietija). konstitucinės teisės atėmimas – numato Vokietijos federacijos Pagrindinio įstatymo 18 str. – tai labai retai įeina į konstitucinės priežiūros institucijos kompetenciją. Vokietijos Federalinis teismas šia savo kompetencija pasinaudojo tik du kartus. 5 klausimas. Teisės normų aktų konstitucingumo kontrolė įvairiose pasaulio valstybėse. Literatūra: Louis Favoreu „Konstituciniai teismai“ 2001 m. (38 – 113 psl.) Austrijos Konstitucinis teismas (KT) – pats seniausias KT, į kurį atsižvelgiant Europoje buvo įkurti kiti KT. Įstatymų atitikties Konstitucijai kontrolė. Skiriamos 2 rūšys: 1. kontrolė a priori – KT sprendžia, kieno kompetencijai – federacijos ar žemių – priklauso įstatymas arba administracinis aktas, KT tikrina įstatymų ir reglamentinių bei kitų administracinių aktų projektus. 2. kontrolė a posteriori – a) bylos iškėlimo būdai (KT apskųsti įstatymus gali provincijų vyriausybės; Administracinis teismas ir Aukščiausiasis Teisingumo Teismas turi teisę kreiptis į KT dėl įstatymų, kuriuos teismai turėtų taikyti, atitikties Konstitucijai; numatyta parlamentarų teisė KT ginčyti įstatymo atitiktį Konstitucijai; dar vienas iš bylos iškėlimo būdų – bylos iškėlimas asmens prašymu, jei įstatymas pažeidžia jų teises; numatytas ir bylos iškėlimas KT iniciatyva, vykdant savo funkcijas, jei įstatymu būtina grįsti Teismo sprendimą ir kyla abejonių dėl jo konstitucingumo). b) KT sprendimas ir jo padariniai (iš esmės KT sprendžia tik pareiškėjo prašyme nurodytus reikalavimus. Kai teismas priima sprendimą, anuliuojantį ginčijamą įstatymą ar kai kurias jo nuostatas, tokio sprendimo padariniai išdėstyti Konstitucijoje, svarbiausias principas – sprendimas dėl anuliavimo negalioja atgal. Įstatymas netenka galios sprendimą dėl jo anuliavimo paskelbus „Federacinių įstatymų biuletenyje“. KT gali atidėti taikyti sprendimą dėl anuliavimo, tai suteikia įstatymų leidėjui galimybę laiku įstatymą pataisyti.). Vokietijos federacinis KT – įsteigtas 1951 m. kovo 12 d.įstatymu ir pradėjo veikti tų pačių metų rugsėjį. Įstatymų ir tarptautinių sutarčių atitikties Konstitucijai kontrolė. Skiriamos 3 rūšys: 1. prevencinė kontrolė. 2. kontrolė a posteriori – a) abstrakti įstatymo kontrolė,ją inicijuoti gali gali Land (žemės) vyriausybė arba trečdalis Bundestago narių. Tokia kontrolė taikoma visų kategorijų įstatymams, tarp jų ir konstituciniams, tiek formos, tiek turinio požiūriu. b) konkreti normų kontrolė (teismų kreipimusi), ar įstatymas atitinka Konstituciją, gali kelti bet kuris teismas, kuris nepriklausomai nuo šalių reikalavimų pats sprendžia, ar kreiptis į KT. c) konstitucinis skundas individų iniciatyva. Pareiškėjas, jei įstatymas tiesiogiai pažeidžia jo teises, gali KT paduoti skundą laikydamasis tik vieno reikalavimo: padaryti tai per metus nuo įstatymo įsigaliojimo. 3. teismo sprendimas ir jo padariniai – a) KT nėra įpareigotas išnagrinėti iš esmės visus skundus ir bylas rūšiuoja, KT atsirenka tam tikras bylas. b) normaliai pripažinimas, kad įstatymo nuostata prieštarauja Konstitucijai, turėtų reikšti šios nuostatos anuliavimą, tačiau KT renkasi kitus metodus (dalinis kokybinis anuliavimas – Teismas pripažįsta, kad įstatymas negalioja tuo mastu, kuriuo taikomas tam tikrai situacijai reguliuoti; Konstituciją atitinkančios interpretacijos metodas – įstatymas lieka galioti, bet su sąlyga, kad bus interpretuojamas taip, kaip jį interpretavo KT; pripažinimas prieštaraujant Konstitucijai, nenumatant anuliavimo – tai metodas pripažįstantis aktą negaliojančiu; atidėtas anuliavimas – tai atvejis, kai iš pradžių įstatymas Konstitucijai neprieštaravo, bet anti konstituciniu tapo pamažu, keičiantis faktinei padėčiai arba teisei). Prancūzijos Konstitucinė Taryba (KT). Įstatymų atitikties Konstitucijai kontrolė. Skiriamos 2 rūšys: 1. prevencinė kontrolė – a) KT tikrina ar atitinka Parlamento rūmų reglamentai, tarptautinės sutartys bei organiniai ir paprastieji įstatymai Konstituciją; b) teisė kreiptis į KT priklauso vien politinėms valdžios institucijoms; c) kreipimosi momentą patikslina teisės aktai: Konstitucija nustato, kad dėl organinių ir paprastųjų įstatymų konstitucingumo kreipiamasi „iki promulgacijos“, o dėl tarptautinių sutarčių ir susitarimų – iki juos ratifikuojant ar jiems pritariant; d) normos, į kurias atsižvelgiant tikrinamas aktų konstitucingumas, pirmiausia išdėstytos Konstitucijoje, taip pat pozityviąja teise pripažįstama: Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, 1946 m. Konstitucijos preambulė ir Respublikos įstatymuose pripažinti principai; e) KT sprendimai, priimami vykdant įstatymų atitikties Konstitucijai kontrolę: sprendimai, kurie anuliuoja teisės aktą turi absoliučią galią; sprendimai gali būti atmesti dėl nežinybingumo arba dėl akto pripažinimo atitinkančiu Konstitucijai. Jei aktas pripažįstamas atitinkančiu Konstitucijai, jam išduodamas įstatymo konstitucingumo liudijimas ir tada jį galima promulguoti. 2. kontrolė a posteriori. Iš esmės klausimas dėl įstatymų atitikties Konstitucijai tiek KT, tiek administraciniams ar bendrosios jurisdikcijos teismams gali būti keliamas prieš įstatymą promulguojant. Ispanijos Konstitucinis tribunolas. Nacionalinių įstatymų atitikties Konstitucijai kontrolė. – kontrolė a posteriori. Bylas dėl galiojančių įstatymų atitikties Konstitucijai galima kelti įvairiai. a) prašymus ištirti, ar įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, taip pat kai vykdoma abstrakti kontrolė, KT gali tiesiogiai įteikti Vyriausybės vadovas, 50 deputatų ar 50 senatorių, kolegialios vykdomosiosios autonominių bendruomenių institucijos ir , pasitaikius progai, šių bendruomenių atstovaujamieji susirinkimai bei liaudies gynėjas. Prašymą reikia paduoti per 3 mėn. nuo įstatymo paskelbimo. b) pasinaudodamas konkrečia normų kontrole, bendrasis teismas gali iškelti klausimą dėl įstatymo neatitikties Konstitucijai. Tokį klausimą gali kelti bet kuri teisminė institucija. KT per 15 d. privalo priimti sprendimą, terminą galima pratęsti iki mėnesio, tačiau šių terminų nesilaikoma. Portugalijos Konstitucinis Tribunolas. Skiriamos 4 rūšys: 1. prevencinė kontrolė – tokia įstatymų kontrolė gali būti pradėta Prezidento prašymu, o nuo 1989 m. ir organinių įstatymų kontrolė – Prezidento, MP ar penktadalio Respublikos Susirinkimo deputatų iniciatyva, prašymą pateikiant per 8 dienas nuo akto gavimo. 2. kontrolė a posteriori – ši kontrolė gali būti vykdoma abstrakčios ar konkrečios normų kontrolės forma. Tiesioginį prašymą dėl įstatymo atitikties Konstitucijai gali paduoti šios valdžios institucijos: Prezidentas, MP, Respublikos Susirinkimo Pirmininkas, Provedor de Justica, Republikos generalinis prokuroras ir,jei prašymas grindžiamas pažeistomis autonominės srities teisėmis, sričių įstatymų leidybos susirinkimai ar vyriausybių pirmininkai. Konkrečių normų kontrolę galima pradėti prokuratūros iniciatyva, kai teismas atsisako taikyti įstatymą, kurį jis laiko prieštaraujančiu Konstitucijai, arba, priešingai, taiko įstatymą, kurio atitikties Konstitucijai klausimas buvo iškeltas. 3. omisijos (įstatyminio reguliavimo nebuvimas) neatitikties Konstitucijai kontrolė. Prezidentui, teisingumo sergėtojui arba sričių įstatymų leidybos susirinkimų pirmininkams suteikiama teisė kreiptis į KT, kai Konstitucijos nesilaikoma, nes nėra priimta įstatymų leidybos priemonių, būtinų siekiant užtikrinti Konstitucijos normų įgyvendinimą. 4. KT sprendimų padariniai. KT sprendimas, kuriuo pripažįstama, kad norma prieštarauja Konstitucijai ar yra neteisėtam sukelia padarinius erga omnes nuo tos dienos, kai įsigaliojo Konstitucijos neatitinkanti ar neteisėta norma. Turkijos Konstitucinis teismas. Nagrinėja įstatymų leidybos aktų (įstatymų, dekretų – įstatymų) atitiktį Konstitucijai Prezidento, Parlamento daugumos deputatų grupės, Parlamento opozicijos deputatų grupės ar vieno penktadalio deputatų prašymu, paduotu per 60 dienų nuo akto paskelbimo, taip pat, jei dėl to kreipiasi paprastieji teismai. Teismo sprendimas nuo jo paskelbimo sukelia padarinius erga omnes ateičiai. Konstituciniai teismai Azijoje, pvz.: Korėjos Konst. tribunolas nagrinėja įstatymų ir reglamentinių aktų atitiktį Konstitucijai. Jis yra ir aukštasis teisingumo teismas ir baudžiamasis teismas ir tribunolas, reguliuojantis valstybės institucijų tarpusavio bei valstybės valdžios ir vietos institucijų konfliktus. KT Afrikoje, pvz.: Egipto Aukštasis KT vykdo 3 funkcijas: įstatymų ir reglamentų atitikties Konstitucijai kontrolę, teismų tarpusavio konfliktų dėl kompetencijos reguliavimą, įstatymų ir reglamentinių aktų, turinčių įstatymo galią, aiškinimą. KT Lotynų Amerikoje. Lotynų Amerikos šalys neapsisprendžia, kurį konstitucinės kontrolės modelį – amerikietiškąjį ar europietiškąjį – pasirinkti. Šalia šių dviejų modelių egzistuoja ir Pietų Amerikos konstitucinės kontrolės modelis. Pvz.: Peru Konst. Tribunolas nagrinėja tiesioginius prašymus dėl neatitikties Konstitucijai. Teisę kreiptis turi Prezidentas, tautos prokuroras, liaudies gynėjas, 25 % deputatų, regionų pirmininkai ir profesiniai susivienijimai. 6 klausimas. LR Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo vieta valstybės valdžių sistemoje. Konstitucinio teismo įgaliojimai. Konstitucinio Teismo aktai ir jų teisinė galia. Konstitucinio Teismo teisėjai ir jų statusas. a)-LR Konstitucinis Teismas. b)-Konstitucinio Teismo vieta valstybės valdžių sistemoje. c)-Konstitucinio Teismo Įgaliojimai. d)-Konstitucinio Teismo aktai ir jų teisinė galia. e)- Konstitucinio Teismo teisėjai ir jų statusas. Konstitucinio Teismo (KT) reglamentavimas LR Konstitucijoje LR K 102 str. KT sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja LR K-jai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja LR K ar įstatymams. LR KT statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato LR KT įstatymas. LRK 103 str. KT sudaro 9 teisėjai, skiriami 9 metams ir tik vienai kadencijai. KT kas 3 metai atnaujinamas vienu trečdaliu. Po tris kandidatus į KT teisėjus skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia LR Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo Pirmininkas,o teisėjais juos skiria Seimas. KT pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas LR Prezidento teikimu. KT teisėjais gali būti skiriami nepriekaištingos reputacijos LR piliečiai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą ir nemažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą. LRK 104str. KT teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik LR K. Prieš pradėdami eiti savo pareigas, KT teisėjai Seime prisiekia būti ištikimi LR ir LRK. KT teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos apribojimai, nustatyti teismų teisėjams. KT teisėjai turi tokią pat asmens neliečiamybės teisę kaip ir Seimo nariai. LRK 105str. KT nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja LRK LR įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. KT t.p. nagrinėja ar neprieštarauja LRK ir įstatymams: 1)LR Prezidento aktai ; 2)LR Vyriausybės aktai. KT teikia išvadas: 1)ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per LR Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2)ar LR Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3)ar LR tarptautinės sutartys neprieštarauja LRK; 4)ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja LRK; LRK 106 str. Teisę kreiptis į LRK dėl 105 str.1-oje dalyje nurodytų aktų turi: 1) Vyriausybė, 2) ne mažiau kaip1/5 visų Seimo narių, 3) t.p. teismai. Dėl LR Prezidento aktų sutikimo su LRK ir įstatymais į KT turi teisę kreiptis: 1)ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių 2)teismai. Dėl Vyriausybės aktų sutikimo su LRK ir įstatymais į KT gali kreiptis: 1)ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių, 2) teismai, 3) t.p. LR Prezidentas. LR Prezidento teikimas KT ar Seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su LRK, sustabdo šio akto galiojimą. Prašyti KT išvados gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių- ir LR Prezidentas. KT turi teisę atsisakyti priimti nagrinėti bylą ar rengti išvadą, jeigu kreipimasis grindžiamas ne teisiniais motyvais. LRK 107 str. LR įstatymas (ar jo dalis) ar kitas Seimo aktas (ar jo dalis), LR Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas KT sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja LRK . KT sprendimai klausimais, kuriuos LRK priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Remdamasis KT išvadomis, LRK 105 str.3 –joje dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas. LRK 108 str. KT teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai: 1)pasibaigia įgaliojimų laikas; 2)jis miršta; 3)atsistatydina; 4)negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės; 5)Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka. a)-LR Konstitucinis Teismas 1) Konstitucinis teismas kaip teisminės valdžios dalis Konstitucinės priežiūros problema tapo aktuali 1988kai buvo pradėta rengti nauja Konstitucija. LR Konstitucinio teismo paskirtį, sudarymo tvarką, uždavinius ir f-jas apibrėžia konstitucinės normos. Konstitucinės priežiūros institutas normaliai gali funkcionuoti tik demokratinėje valstybėje, besąlygiškai pripažįstančioje teisinės valstybės principus. Pagal pavadinimą Konstitucinis Teismas galėtų būti priskiriamas teisminei valdžiai ir užimti aukščiausią teismų hierarchijos vietą. Tokią vietą lemia išskirtinė jo f-ja - konstitucinio teisingumo garantavimas, įskaitant jo teisę anuliuoti įstatymus ir poįstatyminius aktus. Su teismais šią instituciją sieja ir bendra paskirtis- vykdyti teisingumą, tačiau yra ir esminių skirtumų: 1. bendrieji teismai sprendžia tik individualias bylas dėl įstatymo pažeidimo ir taiko įstatymo numatytas sankcijas, jeigu teisminio nagrinėjimo metu tokie pažeidimai nustatomi 2. konstitucinis teismas sprendžia įstatymo ar kito teisės akto likimą: kilus ginčui, nagrinėja įstatymo konstitucingumo arba ginčijamo poįstatyminio akto teisėtumo klausimą ir priima dėl jo galutinį ir neskundžiamą sprendimą. Todėl konstitucinis teismas nėra organiška bendrųjų teismų sistemos dalis, nes tarp jų nėra tiesioginių organizacinių ryšių. Konstitucinis teismas - nepriklausomas nuo jokių valdžių. Kitose valstybėse konstitucinį teismą vis dažniau linkstama laikyti ypatinga valstybės institucija, kuri savo paskirtimi bei galiomis prilyginama parlamentui ir valstybės vadovui, t.y ketvirtąja valdžia, esančia šalia kitų valdžių arba netgi aukščiau jų. Kalbant apie konstitucinio teismo vietą valdžių sistemoje negalima nepaminėti šios institucijos ryšio su politika. Konstitucinio teismo politinę galią lemia netiesioginis jo dalyvavimas valdžios institucijų veikloje, t.y nustatytomis formomis vykdoma jų priimtų aktų konstitucingumo ar teisėtumo kontrolė. Taigi šio teismo politinė galia reiškiasi jo teise pripažinti įstatymą ar kitą teisės aktą antikonstituciniu, t.y padaryti jį faktiškai negaliojančiu. Teismo politinė galia yra labai apribota, griežtai reglamentuotos jos įgyvendinimo teisinės formos, todėl nors ir pripažįstamas tam tikras Konstitucinio Teismo vaidmuo, kažin ar galima šią instituciją laikyti politiniu organu. Konstitucinė priežiūra Lietuvoje yra numatyta ir įtvirtinta tautos tiesioginiu būdu priimtoje LR Konstitucijoje. Konstitucinė priežiūra yra legalus ir savarankiškas konstitucinis institutas, garantuojantis konstitucijos viršenybės teisės sistemoje, įtvirtinimą ir laiduojantis, kad visi teisės sistemos elementai derinsis su konstitucija ir jos principais. Konstituciniam teismui tenka atsakomybė ir už konstitucinių normų aiškinimą, vienodą jų suvokimą bei vieningą šių normų taikymo praktikos formavimą. Jau konstitucinio teismo formavimo tvarka rodo trijų pagrindinių valstybės valdžių susitarimo idėją, nes: 1. pašalina net galimybę svarstyti jo pavaldumą kuriai nors valdžiai ar kurios nors iš jų lemiamą įtaką jam, 2. siekiama, kad į jį ateitų žmonės, turintys įstatymų leidžiamosiose, vykdomosiose ir teisminės valdžių įgyvendinimo patirties. Kad konstitucinis teismas galėtų sėkmingai vykdyti minėtas ir kitas įstatymo apibrėžtas f-jas, būtina didinti jo autonomiškumą ir nepriklausomumą nuo visų valdžių. b)-Konstitucinio Teismo vieta valstybės valdžių sistemoje Konstitucinis Teismas, vien Konstitucijai tarnaujanti institucija, savo veikloje susiduria su įvairiomis valstybės valdžios institucijomis: Seimu, Respublikos Prezidentu ir Vyriausybe, teismais. Šių institucijų organizacijos ir veiklos pagrindai, jų teisinis statusas, jų vykdomos funkcijos bei tarpusa­vio santykiai - Konstitucijos reguliavimo sritis. Konstituciniam Teismui tenka pareiga apsaugoti šią konstitucinio reguliavimo sritį. Konstitucinis Teismas santykiuose su šiomis institucijomis_veikia ne vien kaip jų nustatytos kompetencijos ir funkcijų" saugotojas, bet ir kaip tautos aukščiausiosios valios akto - Konstitucijos – saugotojas. Palaikydamas Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp šių institucijų, jis tuo pačiu užtikri­na, kad būtų saugomos kiekvieno piliečio teisės ir laisvės. Ypač svarbu, kad Konstitucijoje nustatytų taisyklių laikytųsi politinės valstybės valdžios insti­tucijos - Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė. KT vienintelė institucija, galinti užtikrinti, kad kitų valstybės valdžios institucijų sprendimai atitiks Konstituciją. Valstybės valdžios institucijų organizacija, jų funkcionavimas - reikš­minga konstitucinio reguliavimo sritis. Šios srities normos sudaro didžiąją konstitucijos teksto dalį. Tik aiškiai apibrėžus valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus galima užtikrinti demokratišką, saistomą teisės viešųjų reikalų tvarkymą, galima garantuoti, kad įkurtos valdžios struktūros vykdys nustatytas funkcijas, veiks neperžengdamos suteiktų įgaliojimų. Taip įtvirtinamos teisinės prielaidos užtikrinti konstitucijos, kaip svarbiausio šalies teisės akto, vaidmenį: „(...) apsaugoti piliečius nuo politinių valdžių savivalės; iš tiesų konstitucija yra pačias politines valdžias įpareigojantis tekstas, šios negali pažeisti jos nuostatų, taigi piliečiai yra apsaugoti nuo savivalės". LR Konstitucijoje nustatyta: 1. Kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams 2. Reglamentuojama teismo sudarymo tvarka ir kas turi teisę į jį kreiptis 1. Įtvirtinamas teisėjų statusas bei Teismo aktų veikimo teisinės pasekmės. Toks konstitucinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad Konstitucinis Teismas Lietuvos konstitucinėje sistemoje užima ypatingą vietą. Tam tvirtinti yra daug argumentų, bet svarbiausias yra tas, kad Konstituciniam Teismui pavedama užtikrinti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje. Šie įgaliojimai leidžia daryti išvadą, kad Konstitucinis Teismas įgyvendina ir ypač svarbią funkciją, kuri susijusi su nacionalinio saugumo užtikrinimu, nes pagal nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, nacionalinio saugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinė santvarkos apsauga ir gynimas.Lyginamosios konstitucinės teisės moksle plačiai paplitusi nuomonė, kad Konstitucinių Teismų prigimtis yra dvilypė. Viena vertus, teismai turi akivaizdžių aukščiausios valstybės vadžios institucijos bruožų. Kita vertus, yra akivaizdu, kad konstituciniai teismai yra teisminės institucijos, tikrąja šios sąvokos prasme ir veikia pagal teisminės valdžios dėsnius. Konstitucinis teismas kaip viena iš valdžių: 1)Konstitucinio teismo prerogatyva tvirtinti valstybės valdžios institucijų aktų atitikimą Konstitucijai sudaro prielaidas teigti, kad Konstitucinis Teismas yra “ketvirtoji valdžia”, kuri kontroliuoja įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, ir, todėl savaime yra aukščiausioji valstybės institucija 2)Konstitucijoje Konstitucinis teismas yra aptariamas atskirai nuo Teismų 3)Tai lemia ir jo įgyvendinamo funkcijos be konstitucinio teisėtumo funkcijos užtikrinimo, galima pastebėti ir šias: a. Konstitucinių teisinių vertybių užtikrinimas b. Taikdarystė socialiniame politiniame gyvenime c. Teisinis politinių konfliktų sprendimas d. Politinio proceso nepertraukiamumo arba politinės kaitos užtikrinimas e. Pedagoginė f. Žmogaus teisių apsauga g. Demokratijos užtikrinimas ir visuomenės demokratinės kultūros ugdymas h. Konstitucijos evoliucijos užtikrinimas i. Teisminės praktikos standartų tarptautinė sklaida Nurodytos Konstitucinio Teismo funkcijos byloja, kad jis, skirtingai nuo bendrosios jurisdikcijos teismų, tam tikra prasme yra ir politinio proceso dalyvis. Tačiau Teismo vaidmenį šiame procese lemia tai, kad jis politinius konfliktus sprendžia teisinėmis priemonėmis: jis siūlo politinio proceso dalyviams savo veiksmus grįsti konstitucinėmis vertybėmis, o, jeigu šie to nepadaro, Konstitucinis Teismas elgiasi represyviai – šalina iš teisės sistemos normas, kurios prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas kaip vienas iš teismų: 1)Konstitucinis Teismas konstitucinio teisminio proceso būdu įsiterpia į tam tikrus teisinius santykius 2)Vien jo pavadinime “Teismas” rodo, kad jis yra teisminė institucija 3)Konstitucijoje išreikšta, kad Konstitucinis Teismas yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Konstitucijos ir įstatymo nustatyta tvarka. Taip išreikšta dviprasmiška pozicija, kad Konstitucinis Teismas yra lyg ir teisminės valdžios dalis, tačiau nepriklausoma nuo bendrosios jurisdikcijos teismų sistemos, 4)Teismo savarankiškumas ir nepriklausomumas artina jį prie teisminės valdžios sampratos, nes nė vienai kitai valstybės institucijai, išskyrus teismus, toks apibrėžimas tiesiogine prasme netaikomas. 5)Yra išreikštas Teisėjų konstitucinis statusas. Konstitucijos 108 str. Yra apibrėžta, kada nutrūksta teisėjo įgaliojimai. Konstitucinio Teismo įstatyme nustatyta speciali teisėjų skyrimo tvarka, teisėjų priesaika, asmens neliečiamumas. Teisėjas be Konstitucinio Teismo sprendimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ar administracinėn atsakomybėn. Tik Konstitucinio teismo sprendimu gali būti sustabdyti teisėjo įgaliojimai. 6)Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas konstitucinį teisingumą, remiasi Įstatymų įtvirtintomis proceso taisyklėmis, kurios savo esme ir turiniu artimos civilinių ginčų nagrinėjimui bendrosios kompetencijos teismuose. c)-Konstitucinio Teismo Įgaliojimai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencija Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konsti­tucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybes aktai - neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucijoje reglamentuojama teismo sudarymo tvarka ir kas turi teise į jį kreiptis; įtvirtinamas teisėjų statusas bei Teismo aktų veikimo teisinės pasekmes. Toks konstitucinis regulia­vimas suponuoja išvadą, kad Konstitucinis Teismas Lietuvos Respublikos konstitucinėje sistemoje užima ypatingą vietą. Būtent taip vertinti Konsti­tucinio Teismo statusą yra daug įtikinamų argumentų, o vienas iš pagrin­dinių - kad Teismas užtikrina Konstitucijos viršenybę teises sistemoje, nustatyta tvarka spręsdamas, ar teises aktai yra teisėti, t.y. ar jie atitinka Konstituciją. Šie įgaliojimai leidžia daryti išvadą, kad Konstitucinis Teismas įgy­vendina ypač svarbią funkciją, kuri susijusi su nacionalinio saugumo už­tikrinimu. 1996 m. gruodžio 19 d. Nacionalinio saugumo pagrindų įsta­tyme yra nurodyta, kad Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas - tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, Lie­tuvos valstybės nepriklausomybės, jos teritorinio vientisumo ir konstitu­cinės santvarkos apsauga ir gynimas. Įstatyme akcentuojama, kad Lietu­vos nacionalinio saugumo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija. Nors šiame įstatyme tiesiogiai ir nenurodyta, kad Konstitu­cinis Teismas yra nacionalinio saugumo užtikrinimo subjektas, tačiau visų pirma yra tam tikros valdžios atstovai. Galima daryti prielaidą, kad šie asmenys, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą, siekia užtikrinti konsti­tucinį teisėtumą, tačiau tokia prielaida nereiškia, kad prašymai negali būti grindžiami savanaudiškai suvoktais interesais. Konstitucinis Teismas, tik būdamas nešališkas arbitras, gali iškilusį ginčą objektyviai išspręsti. Visiškai kita situacija būtų, jeigu Teismas ar jo teisėjai galėtų patys iškelti bylą, o vėliau ją ir nagrinėti. Apibūdinant LR KT kompetenciją reikia atsižvelgti į tai, kad jo statusas ir atskirai kompetencijos sureguliavimas pagrįsta Europietiškąja Konstitucinės kontrolės tradicija: svarbiausi įgaliojimai įtvirtinti konstitucijose. Kiti konstitucinių teismų veikos klausimai reguliuojami konstitucinių teismų įstatymais ir teismų reglamentais, kuriuos priima patys teismai. LR KT kompetencija įtvirtinta konstitucijos 105 str. Čia suformuluota, kad: KT nagrinėja ir priima sprendimus ar neprieštarauja konstitucijai LR įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. KT taip pat nagrinėja ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams: Respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausybės aktai. KT teikia išvadas: 1. Ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo rinkimus 2. Ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam tokiau eiti pareigas 3. Ar Lietuvos Respublikos Traptautinės sutartys neprieštarauja konstitucijai 4. Ar seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veikmai prieštarauja Konstitucijai. LR Konstitucijosje nurodytas KT įgaliojimų sąrašas yra baigtinis, taigi ir Teismo įgaliojimų plėtimas ar siaurinimas visada bus susijęs su tam tikrais Konstitucijos pakeitimais ar papildymais. Toks konstitucinis reguliavimas sudaro prielaidas nenutrūkstamai gausinti teisminės veiklos patyrimą, formuotis ilgalaikei Konstitucijos normų interpretavimo kultūrai ir, suprantama, tradicijai. Iš Konstitucijoje suformuluotos KT kompetencijos seka išvada, kad pagrindinė Teismo funkcija yra tikrinti, ar teisės aktai neprieštarauja Konatitucijai. Įgyvendindamas šią funkciją KT vykdo ir pagrindinę savo priedermę – užtikrina Konstitucijos viršenybę LR teisinėje sistemoje. Būtina pabrėžti, kad KT siekdamas įsitikinti ir nustatyti, ar teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, išreiškia savo nuomonę ne tik dėl jos atitikimo konstitucinėms normoms, bet ir konstituciniams principams. Tokia teismo pozicija susiklostė neatsitiktinai – ji remiasi ir konstitucine nuostata, kad Konstitucija yra vientisas aktas. Ši nuostata reiškia ir tai, kad Konstitucijojos vientisumo sampratą sudaro ne tik jos normos ir nuostatos, bet ir principai. Teisės akto atitikimą KT tikrina pagal kelis parametrus – normų turinį, reguliavimo apimtį, formą, Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskebimo ir įsigaliojimo tvarką. Taigi galima konstatuoti, kad KT įgyvendina ir materialinę ir formaliąją teisminę kontrolę 1. Vertinimas pagal normų turinį: reiškia, kad Teismas turi išsiaiškinti, ar teisės normoje nustatytos teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos atitinka Konstitucijoje išreikštą poziciją šiuo klausimu 2. Pagal reguliavimo apimtį – žiūrima ar teisės normos kūrėjas galėjo priimti tokias taisykles, kurių nustatymas nepriklauso jo kompetencijai 3. pagal teisės akto formą panašiai galima samprotauti ir dėl teisės aktų konstitucingumą pažeidus jų pasirašymo, paskelbimo, priėmimo ir įsigaliojimo tvarką svarstoma ar akto leidėjas panaudojo tą aktą reglamentuodamas konkrečią gyvenimo sritį, ar jis teisingai pasirinko akto priėmimo procedūrą, ar jis buvo tinkamai paskelbtas. 4. panašiai galima samprotauti ir dėl teisės aktų konstitucingumo pažeidus jų priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką. KT gali pripažinti teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai, jai buvo pažeistas bent vienas iš šių elementų. Pagal LRK, KT, visų pirma sprendžia ar įstatymas ir kiti seimo aktai neprieštarauja K-jai, o LR Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja LRK arba įstatymams. LR įstatymas (ar jo dalis) arba kitas seimo aktas (ar jo dalis) Respublikos Prezidento aktas, vyriausybės aktas, negali būti taikomi nuo tos dienos kai oficialiai paskelbiamas KT sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja LR konstitucijai. KT sprendimai klausimais, kuriuos K priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. KT kontroliuoja tik jau įsigaliojusių teisės aktų atitikimą konstitucijai ar įstatymams. Todėl jis neturi teisės kištis į įstatymų leidybos ar poįstatyminių aktų rengimo ir priėmimo procedūrą. Kreiptis į KT gali: 1. 1/5 seimo narių 2. Respublikos Prezidentas 3. Vyriausybė 4. visų pakopų teismai Kita kompetencijos dalis- išvadų numatytais konstitucijoje numatytais klausimais teikimas. KT teikia išvadas, ar: 1. nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus 2. Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia ir toliau eiti pareigas 3. LR tarptautinės sutartys neprieštarauja konstitucijai 4. seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja konstitucijai. KT išvada dar nėra galutinis atitinkamo klausimo sprendimas. Minėtus klausimus galutinai išsprendžia Seimas, remdamasis KT išvada. d)-Konstitucinio Teismo aktai ir jų teisinė galia 2.5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktai Lietuvos Respublikos Konstitucijos VIII skirsnyje, kuriame įtvirtinti pagrindiniai Konstitucinio Teismo statuso bruožai, minimos dvi Teismo aktų rūšys - sprendimai ir išvados. Štai 105 str. l d. nustatyta, kad Konsti­tucinis "Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Konsti­tucijai įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Minėto Konstitucijos straips­nio 3 d. nurodoma, kad Konstitucinis Teismas tam tikrais atvejais teikia išvadas. Nors Konstitucijoje minimos tik dvi Konstitucinio Teismo aktų rūšys, tačiau akivaizdu, kad „sprendimui" konstituciniame tekste varto­jami kaip apibendrinanti sąvoka tų aktų, kuriuos priima Teismas. Šia prasme panašiai apibūdinami ir bendrosios jurisdikcijos teismų priimami aktai. Antai Konstitucijos 109 str. 4 d. yra nurodyta, kad teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu. Konstitucinio Teismo aktų konkrečios formos nustatytos Konstituci­nio 'Teismo įstatyme, kuriame minimi nutarimai, išvados ir sprendimai. Kiekviena iš šių aklų formų ženklina tam tikrą teisminės veiklos rezulta­tą. Jeigu Konstitucinio Teismo „sprendimai" priimami konkretiems pro­cesiniams veiksmams apibūdinti ir suteikti jiems tam tikrą teisinę formą, tai nutarimai ir išvados priimami baigus teisminį tyrimą. Taigi Konstitu­cinio Teismo nutarimus ir išvadas galima apibūdinti kaip baigiamuosius Teismo aklus, kuriais byla išsprendžiama iš esmės. Teismo aktai, skirda­miesi savo teisine galia, sukuria ir nevienodus teisinius padarinius. Pažy­mėtina, kad visus Konstitucinio Teismo aktus jungia ir bendri požymiai. Visų pirma jie visi išreiškia Konstitucinio Teismo kaip vyriausiojo Konsti­tucijos sergėtojo poziciją dėl vienų ar kitų teisinių reiškinių. Visiems Teismo aktams (išskyrus sprendimus procesiniais klausimais) būdinga panaši vidinė struktūra, kurioje galima išskirti šias dalis: 1) akto pavadinimas; 2) įvadinė; 3) konstatuojamoji (motyvuojamoji) rezoliucija. Svar­biausioji dalis yra rezoliucija, nes joje suformuluota Teismo valia. Kon­statuojamoji dalis svarbi todėl, kad joje yra Teismo motyvai ir argumen­tai, kuriais grindžiama rezoliucija. Nustatomojoje dalyje atskleidžiami bylos pagrindai, byloje dalyvaujančių asmenų pozicijos - konstitucinio ginčo esmė. 1)NUTARIMAI priimami teisminėse bylose, kuriose yra įvertinamus teisės akto (įstatymo, kilo Seimo akto, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktų) konstitucingumas (teisėtumas). Jau vien ši aplinkybė apibūdina Teismo nutarimo reikšme bendrojoje teisės aktu sistemoje. Kadangi Lie­tuvos konstitucinėje sistemoje tik Konstitucinis Teismas turi prerogatyvą įvertinti įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios aklų atitikimą Konstitucijai, savaime suprantama, kad ir Teismo nutarimai yra išskirti­nės reikšmės. a)Nutarimai pagal sukeliamus teisinius padarinius yra nevienodos teisi­nės reikšmės. Lietuvos Respublikos įstatymus (ai jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės ak­tas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskel­biamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Tos pačios pasekmes atsiranda, kai Kon­stitucinis Teismas priima nutarimą, kad Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja įstatymams. Tokie Teismo nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios instituci­joms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigū­nams ir piliečiams. Akcentuotinu svarbi teisinė aplinkybė - pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 71 str. Teismas nutarime privalo nurodyti, kuriems konkretiems Konstitucijos straipsniams ar jų nuostatoms, arba kuriems konkretiems įstatymams teisės aktas prieštarauja. Valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikini savo priim­tus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagristi pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės ak­tais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai pri­ėmus tokį pat teisės atlą ar jo dalį. Priėmus nutarimą, dalyvavę byloje asmenys bei kitos institucijos ir asmenys nebegali iš naujo kelti Teisme klausimo dėl išnagrinėto teisės akto atitikimo Konstitucijai ar įstatymams arba ginčyti Teismo išvados ar jo nustatytų faktų ir teisinių santykių. b)Kitokią teisine reikšmę turi tie Konstitucinio Teismo nutarimai, ku­riais pripažįstama, kad teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai, o Res­publikos Prezidento ir Vyriausybės aktai taip pat neprieštarauja įstaty­mams. Nors šie nutarimai ir nesukelia realių teisinių pasekmių, tačiau jie taip pat turi įstatymo galią. Šių aktų ryškiausia ypatybė yra ta, kad jais patvirtinamas teisės akto konstitucingumas (teisėtumus), ir todėl teises aktą taikančioms institucijoms neturėtų ateityje kilti abejonių dėl šio konkretaus teisės akto suderinamumo su pagrindiniu valstybės įstatymu. Priimant lokius nutarimus Teismui neprivalu nurodyti, kuriems konkre­tiems Konstitucijos straipsniams ar jų nuostatoms teisės aktas nepriešta­rauja. Tuo jie skiriasi nuo prieš tai minėtų nutarimu. Konstitucinio Teismo nutarimų išskirtinę teisinę reikšmę apibūdina ir tai, kad visi nutarimai skelbiami Lietuvos Respublikos vardu. Jie yra ga­lutiniai ir neskundžiami. Konstitucinio Teismo nutarimams taikoma speciali ištaisymo, peržiū­rėjimo ir aiškinimo tvarka. Nutarimą ištaisyti gali tik pats Teismas savo iniciatyva ar dalyvavusių byloje asmenų prašymu. Šiuo atveju „ištaisymo" sąvoka apima tik kai kuriuos netikslumus bei aiškias redakcines klaidas, jeigu tai nekeičia nu­tarimo esmes. Nutarimą peržiūrėti gali Konstitucinis Teismas ir tik savo iniciatyva. Jokia kita institucija ar pareigūnas negali palenkti Teismo peržiūrėti nu­tarimų. Kokiais atvejais Teismas gali imtis iniciatyvos peržiūrėti savo nu­tarimą? Tokiu atveju yra keli: 1) paaiškėjus naujoms esminėms aplinky­bėms, kurios buvo nežinomos Teismui nutarimo priėmimo metu; 2) pasi­keitus Konstitucijos normai, kurios pagrindu nutarimas buvo priimtas. Pripažinus, kad neišvengiamai būtina peržiūrėti nutarimą, šiuo klausimu priimamas sprendimas ir bylų pradedama nagrinėti iš naujo. Nutarimo aiškinimas. Priėmus nutarimą, kartais iškyla būtinumas jį aiškinti. Taip atsitinka dažniausiai dėl to, kad taikant nutarimą, iškyla neaiškumų dėl teisinių motyvų neapibrėžtumo. Nutarimą gali oficialiai aiškinti tik pats Teismas savo iniciatyva arba byloje dalyvavusių asmenų, taip pat kitų institucijų ar asmenų, kuriems nutarimas išsiųstas, prašymu. Nutarimo aiškinimo problemiškumas visų pirma yra susijęs su tuo, kad aiškinant nutarimą negalima keisti jo turinio. Vadinasi, sprendime, ku­riuo aiškinamas nutarimas, negali būti peržengtos bylos esmės ribos, su­formuluoti nauji argumentai ir motyvai, kurie prieštarautų vienas kitam. Konstitucinio Teismo darbo praktika rodo, kad byloje dalyvavę asmenys, prašydami aiškinti nutarimą, paprastai siekia ne patikslinti nutarimo nuo­statas, bet atsakyti į naujai keliamus teisinius klausimus. 2)IŠVADOS. Teismo išvada Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstaty­me minima ne kaip bendrinė teisminės veiklos rezultato sąvoka, bet kaip Teismo akto forma. Išvadas Teismas teikia šiais klausimais: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimu įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nepriešta­rauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo išvados savo teisine galia ir teisiniais padariniais skiriasi nuo Teismo nutarimų. Iš esmės išvados yra rekomendacinio, patariamojo pobūdžio, nes galutinį sprendimą visada priima Seimas. Kitas išvadų charakteristikos požymis yra tas, kad skirtingai nuo nutarimų, iš­vados skelbiamos ne Lietuvos Respublikos vardu, bet išreiškia lik Teismo nuomonę, poziciją svarstytu klausimu. Negalima neatkreipti dėmesio ir į tai, kad rengdamas ir formuluodamas išvadas, Teismas vertina konkre­čius juridinius faktus, kurie susiję su rinkimų įstatymų pažeidimais, Res­publikos Prezidento sveikata ar su asmenų, kurie traukiami atsakomybėn apkaltos proceso tvarka, konkrečiais Konstitucijos pažeidimais. Šia pras­me bylos, kuriose formuluojama Teismo išvada, turi bendrų požymių su bylomis, kurias nagrinėja bendrosios jurisdikcijos teismai, t.y. tokios by­los, kuriose vertinami konkretūs juridiniai faktai ir reiškiniai. Skirtingai nuo išvadų, nutarimuose visada sprendžiami bendresni klausimai dėl tei­sės akto suderinamumo su Konstitucija. Išvados nuo nutarimu skiriasi dar ir kitais aspektais. Visų pirma at­kreiptinas dėmesys į tai, kad dėl išvados į Teismą gali kreiptis tik Seimas, o dėl tarptautinių sutarčių atitikimo Konstitucijai - Respublikos Prezi­dentas. Dar vienas skiriamasis išvadų bruožas yra tas, kad paklausimai dėl išvadų Konstituciniame Teisme nagrinėjami paprastesne procedūra, t.y. nesilaikant visų reikalavimų, kurie būtini teisminiam posėdžiui nagri­nėjant kitų kategorijų bylas. Paprastesnę procedūrą sąlygoja ta aplinkybė, kad bylose, kuriose rengiama išvada, nėra dviejų šalių, nes išvadų prašo tik viena institucija, t.y. Seimas arba Respublikos Prezidentas. Rengiant išvadas, svarbų vaidmenį gali vaidinti liudytojai, ekspertai, specialistai. 3)SPRENDIMAI. Teismo aktai Konstitucinio Teismo įstatyme įvardijami kaip „sprendimai". Bendras požymis, kuris apibūdina šiuos aktus - visi sprendimai priimami Teismo procesines veiklos klausimais.Tačiau pro­cesiniai veiksmai savo turiniu yra nevienodos reikšmės. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, yra prielaidų Konstitucinio Teismo sprendimus suskirsty­ti į grupes.Tokiam suskirstymui gali būti pasitelkiami įvairūs kriterijai, pvz.: sprendimai gali būti klasifikuojami pagal tai, kokiuose posėdžiuose (teisminiuose, organizaciniuose, tvarkomuosiuose) jie priimami. Tačiau toks kriterijus būtų formalus, nes juo remiantis nebūtų atskleidžiama įvairių rūšių sprendimų teisinis pobūdis ir jų turinio savitumai. Siekiant visapusiškai suprasti sprendimų įvairovę, juos patogiau nagrinėti pagal konkretaus procesinio veiksmo esmę. a)Pirmai sprendimų grupei priskirtini tie, kurie nesukelia bent kiek ženklesnių teisinių pasekmių, formalizuoja tam tikra procesinį veiksmą ir yra vienkartinio pobūdžio.Tokie sprendimai yra: 1.sujungti prašymus į vie­ną bylų; 2.skirti bylą nagrinėti Teismo posėdyje, atidėti ar atnaujinti bylos nagrinėjimą; 3.skirti baudas; 4.Teismo veiksmai dėl dalyvaujančių byloje as­menų prašymų ir pan. Šie sprendimai gali būti įforminami atskiru Teismo dokumentu, o smulkesnis klausimo sprendimas teisminio posėdžio metu fiksuojamas posėdžio protokole. b)Antrai grupei priskirtini tie sprendimai, kai sprendžiami klausimai yra svarbūs ne tik konkrečios bylos procese, bet ir paliečia, byloje dalyvaujan­čiu asmenų interesus platesne prasme. Kai kurie sprendimai pagal juose formuluojamus motyvus ir argumentus net gali priartėti prie baigiamųjų Teismo aktų (nutarimų ir išvadų) reikšmės. Šiai grupei sąlygiškai priskir­tini šie sprendimai: 1. Sprendimas priimti Respublikos Prezidento teikimą ar Seimo nuta­rimą, kuriuose prašoma ištirti, ar teisės aktas atitinka Konstituciją. Tokio sprendimo skiriamasis bruožas yra tas, kad jį priėmus sustabdomas teisės akto veikimas. Vadinasi, šio konkretaus procesinio veiksmo teisinės poli­tinės pasekmės yra represyvios, juo padaroma ryžtinga intervencija į tei­sės normų sistemą. 2. Sprendimas nutraukti pradėtą teiseną. Pagrindinė priežastis, dėl kurios Teismas gali nutraukti pradėtą teiseną, yra aplinkybė, kad panai­kinamas ginčijamas teisės aktas. Jeigu tai paaiškėja iki teisminio posėdžio pradžios, Konstitucinis Teismas šį klausimą išsprendžia pasitarimų kam­baryje. Sprendimas nutraukti pradėtą teiseną gali būti priimtas ir tada, kai pareiškėjas atšaukia prašymą ar paklausimą dar prieš teisminį posėdį. Šiuo konkrečiu atveju Konstitucinio Teismo pirmininkas savo sutikimą išreiškia potvarkiu. Sprendimas nutraukti pradėtą teiseną gali būti priimtas ir tuo atveju, kai Teismas pradėjo nagrinėti bylą teisminiame posėdyje ir paaiškėjo iki tol nežinomos aplinkybės, dėl kurių turėjo būti atsisakyta nagrinėti pra­šymą ar paklausimą. 3. Sprendimas atsisakyti nagrinėti prašymą ar paklausimą. Tokį sprendimą Teismas gali priimti šiais atvejais: prašymas paduotas institu­cijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teisiną; prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui; prašyme nurody­to teisės akto atitikimas Konstitucijai jau buvo tirtas Teisme ir tebega­lioja tuo klausimu Teismo nutarimas; Teismas yra pradėjęs nagrinėti bylą dėl to paties dalyko; prašymas grindžiamas neteisiniais motyvais. 4. Sprendimas ištaisyti Konstitucinio Teismo nutarimą. 5. Sprendimas išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą. 6. Sprendimas peržiūrėti Konstitucinio Teismo nutarimą. Galima išskirti ir dar vieną Konstitucinio Teismo sprendimų rūšį. Tai sprendimai esminiais Teismo vidaus darbo organizavimo klausimais. Jie atspindi Teismo nepriklausomumo principą, Teismo autonomiškumą tvarkant finansinį ir materialinį aprūpinimą. Teismo sprendimais tvirti­namas Teismo reglamentas, pagalbinio aparato struktūra ir nuostatai, išlaidų sąmata, teisėjų mantijų pavyzdžiai. Tik kolegialiai priimtu Teismo sprendimu gali būti laikomos materialines sankcijos teisėjui už pareigų nevykdymą, nedalyvavimą posėdžiuose be pateisinamos priežasties. Kon­stitucinio Teismo sprendimai priimami ir tuo atveju, kai reikia spręsti klausimą dėl sutikimo traukti teisėją baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, taip pat tada, kai sprendžiamas sustabdytų teisėjo įgalioji­mų atstatymo klausimas. Konstitucinio Teismo aktams priskirtini ir Teismo pirmininko potvar­kiai, kuriais sprendžiami procesiniai klausimai. Nors jie yra individualūs aktai, tačiau taip pat ženklina tam tikrus procesinius veiksmus, kurie atliekami Konstituciniame Teisme. Konstitucinio Teismo įstatyme yra nu­rodyta, kad potvarkiais pirmininkas realizuoja jam suteikiąs procesines teises. Potvarkiai priimami šiais klausimais: 1) pavedama vienam iš teisėjų atlikti išankstinį tyrimą ir reikalingus parengiamuosius veiksmus dėl pra­šymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai arba dėl paklausimo pateik­ti išvadą; 2) pavedama vienam arba keliems teisėjams rengti bylą Konsti­tucinio Teismo tvarkomajam posėdžiui; 3) įstatyme nurodytais pagrindais prašymas ar paklausimas grąžinamas pareiškėjui; įstatyme numatytais atvejais pavedama vienam iš teisėjų laikinai eiti Konstitucinio Teismo pirmininko pareigas. Teisės aktų atitikimo konstitucijai nagrinėjimas KT nagrinėja bylas dėl: 1. įstatymų ir kitų seimo aktų atitikimo LR konstitucijai 2. LR Prezidento aktų atitikimo konstitucijai ir įstatymams 3. Vyriausybės aktų atitikimo konstitucijai ir įstatymams Bylos dėl teisės aktų atitikimo LRK nagrinėjimo KT pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja konstitucijai pagal: 1. normų turinį 2. reguliavimo apimtį 3. formą 4. konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką Prašymą ištirti teisės akto atitikimą konstitucijai KT turi teisę paduoti: 1. dėl įstatymo ar kito seimo priimto akto- Vyriausybė, ne mažiau kaip 1/5 visų seimo narių grupė ir teismai 2. dėl LR Prezidento akto- ne mažesnė kaip 1/5 visų seimo narių grupė ir teismai 3. dėl Vyriausybės akto- ne mažesnė kaip 1/5 visų seimo narių grupė, teismai ir respublikos prezidentas. Jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja konstitucijai, teismas (teisėjas) sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir atsižvelgdamas į KT kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka konstituciją. Lietuvos aukščiausiasis teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apylinkių ir apygardų teismai kreipiasi į konstitucinį teismą nutartimi. KT pirmininkui sutinkant, prašymą ištirti teisės akto atitikimą konstitucijai gali atšaukti jį padavusi institucija tol, kol ta byla nepaskirta nagrinėti teisminiame posėdyje. KT savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą konstitucijai, jeigu: 1. prašymas paduotas institucijų ar asmenų, neturinčių teisės kreiptis į KT 2. prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas KT 3. prašyme nenurodo teisės akto atitikimas konstitucijai jau buvo tirtas KT ir tebegalioja tuo klausimu priimtas KT nutarimas 4. KT yra pradėjęs nagrinėti bylą dėl to paties dalyko 5. prašymas grindžiamas ne teisiniais dalykai KT baigęs nagrinėti bylą dėl teisės akto atitikimo konstitucijai priima vieną iš šių nutarimų: 1. pripažinti, kad teisės aktas neprieštarauja konstitucijai ar įstatymams 2. pripažinti kad teisės aktas prieštarauja konstitucijai ar įstatymams LR įstatymas (ar jo dalis) arba kitas seimo aktas (ar jo dalis), respublikos prezidento aktas, vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas KT nutarimas, kad atitinkamas aktas( ar jo dalis) prieštarauja LR konstitucijai. Tos pačios pasekmės atsiranda, kai KT priima nutarimą, kad respublikos prezidento aktas ar vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja įstatymams. KT priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo KT nutarimo įsigaliojimo. e)- Konstitucinio Teismo teisėjai ir jų statusas Konstitucinio teismo teisėjų statusas Konstitucinio teismo teisėjas negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, išskyrus pedagogo ar kūrybinę veiklą. Jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. KT teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje. Asmuo paskirtas KT teisėju, prieš pradedamas eiti savo pareigas, seimo posėdyje prisiekia. KT teisėjas be KT sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ar administracinėn atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Baudžiamąją bylą kurioje kaltinamas KT teisėjas, nagrinėja Aukščiausiasis Teismas. Konstitucinio teismo teisėjas (KTT) turi lygias teises. Jis siūlo klausimus svarstyti KT posėdyje bei rengia jam pavestus klausimus. Jis turi teisę reikalauti iš visų valstybės institucijų ir jų pareigūnų, vietos savivaldų įstaigų, organizacijų, piliečių susivienijimų bet kokių dokumentų ir informacijos, susijusių su tesimo posėdžių rengiamu klausimu. KTT neturi teisės viešai reikšti savo nuomonę dėl klausim, kuris yra svarstomas arba priimtas svarstyti KT, esmės. KTT įgaliojimai gali būti sustabdyti, konstitucinio teismo sprendimu, kai: 1. yra duotas sutikimas patraukti KTT baudžiamojon atsakomybėn 2. seimo nutarimu po specialios tardymo komisijos išvados pradedamas Seime apkaltos procesas KT teisėjui 3. įsiteisėjus teismo sprendimu teisėjas pripažįstamas nežinia kur esančiu. KTT įgaliojimai nutrūksta kai: 1. pasibaigia įgaliojimų laikas 2. jis miršta 3. jis atsistatydina 4. negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės 5. seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka KTT negali būti traukiamas drausminėn atsakomybėn. Jam už pareigų nevykdymą, nedalyvavimą posėdžiuose be pateisinamos priežasties KT sprendimu g.b taikomos materialinės sankcijos. Konstitucinio teismo primininkas užima vieną svarbiausių vietų valstybės pareigūnų hierarchijoje, todėl daugelio šių konstitucijose yra numatyta speciali jo rinkimo ir skyrimo tvarka. Nors ši procedūra įvairiose šalyse skiriasi, tačiau visada pirmininkas skiriamas iš jau išrinktų ar paskirtų teisėjų. Dar vienas bendras bruožas yra tas, kad skiriant pirmininką, taip pat teisėjus, dalyvauja kelių valdžių institucijos. Yra valstybių, kuriose konstitucinio teismo vadovą skiria patys teisėjai. Tokioje tvarkoje yra neigiamų aspektų, tačiau toks konstitucinio teismo pirmininko išrinkimo būdas užtikrina dar ženklesnį teismo savarankiškumą ir nepriklausomumą. Tais atvejais, kai konstitucinio teismo pirmininką renką patys konstitucinio teismo teisėjai, dažnai taikoma dar viena taisyklė – teismo primininkas išrenkamas ne visai jo teisėjo kadencijai, bet konstitucijoje ar įstatymuose numatytam terminui. Paprastai šis terminas susiejamas su teisėjų rotacijos laikotarpiais. Lietuvos Konstitucijoje numatyta,kad Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio Teimso teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Jis skiriamas tada, kai paskiriami visi Konstitucinio Teismo teisėjai. Tačiau niekur nėra nurodyta kokiam laikui skiriamas pirmininkas. Todėl darytina išvada, kad pirmininko kadencija sutampa su jo kaip teisėjų įgaliojimų trukme. Konstitucinio teismo pirmininkas greta teisėjo pareigų: 1. vadovauja konstitucinio teismo darbui 2. vadovauja klausimų, teikiamų svarstyti konstituciniam teismui, svarstyti 3. šaukia konstitucinio teismo posėdžius ir jiems pirmininkauja 4. siūlo konstituciniam teismui klausimus svarstyti 5. paskirto darbus konstitucinio teismo teisėjams 6. leidžia įsakymus ir potvarkius 7. ir kt. Konstitucinio teismo pirmininkas yra KT skirtų lėšų tvarkytojas. Jis ir teisėjai turi teisę dalyvauti LR seimo jo komitetų ir komisijų posėdžiuose, Vyriausybės, Lietuvos teisėjų senato, prokuratūros bei kitų teisinių institucijų posėdžiuose. Konstitucinių teismų, taip pat bendrosios jurisdikcijos aukščiausiųjų teismų, kurie įgyvendina konstitucinę kontrolę, teisėjų skaičius yra nedidelis. Kai kuriose šalyse yra numatyti ir atsarginiai teisėjai. Kadangi teisėjų skaičius įtvirtintas konstitucijose, nėra didesnių galimybių jį keisti siekiant politinių tikslų. Konstitucinių teismų sudarymo tvarka skiriasi nuo tų, kurios taikomos formuojant bendrosios jurisdikcijos teismus: 1)Sudarant konstitucinius teismus, dalyvauja ne viena valdžia, o kelios. Beveik be išimčių, formuojant konstitucinius teismus, dalyvauja dvi valstybės valdžios (įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji), o labai dažnai ir visos trys (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teisminė). Galima klausti, kodėl konstitucinių teismų sudarymas skiriasi nuo bendrosios +kompetencijos teismų sudarymo tvarkos. Tai daroma dėl to, kad siekiama izoliuoti konstitucinius teismus nuo politinių poveikių, taip pat užtikrinti jų nepriklausomumą nuo kurios nors vienos valdžios. Iš esmės šis tikslas pasiekiamas, tačiau iškyla ir problema, kad tai sudarant teismą, neišvengiamai įgyvendinamas politinis atstovavimas teismuose, o teisėjų parinkimas ir skyrimas tampa ir politinio proceso dalimi. 2)Konstitucinio Teismo teisėjai skiriami ne iki gyvos galvos, tačiau palyginti trumpai kadencijai. Vienose šalyse teismo sudėtis nekeičiama per visą teisėjų kadencijos laiką, o kitose šalyse įgyvendinama per teisėjų sudėties rotaciją, kai nustatytais laikotarpiais pasikeičia dalis konstitucinių teismų teisėjų. Daugumoje šalių nustatyta, kad konstitucinio teismo teisėjų asmuo gali būti išrinktas tik vienai kadencijai. Per trumpą teisėjų kadenciją, teismo sudėties rotaciją ir ribojimą šias pareigas eiti daugiau nei vieną kadenciją, didinamas politinis pasitikėjimas teismais.kartu pastebimi ir tokios tvarkos trūkumai – kandidatai į teisėjus ir teisėji gali būti įtraukti į politinį procesą, tapti politinių susitarimų dalyviais. 3)Konstitucinių teismų teisėjais gali būti skiriami ne tik karjeros teisėjai, bet ir žymiausi mokslininkai, aukštųjų teisės mokyklų dėstytojai, advokatai, asmenys, kurie prieš tai dirbo valstybės tarnyboje, politikai.. Nors beveik visose šalyse nustatytas reikalavimas, kad konstitucinės kontrolės institucijų nariais gali būti tik asmenys su aukštuoju teisiniu išsilavinimu, tačiau yra ir išimčių. (Prancūzija – skiriami ir kadenciją pabaigę Prezidentai) Lietuva: Konstitucinį teismą sudaro 9 teisėjai. Juos Seimas skiria 9 metams ir tik vienai kadencijai. Konstitucinio Teismo sudėtis atnaujinama vienų trečdaliu kas treji metai. Po 3 kandidatus į Konstitucinio Teismo teisėjus pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo teismo pirmininkas. Naujai paskirti teisėjai Seime prisiekia paskutinę iki jų kadencijos pradžios darbo dieną. Nustatytų laiku nepaskyrus naujo teisėjo, jo pareigas eina kadenciją baigę teisėjas tol, kol bus paskirtas ir prisieks naujas teisėjas. Konstitucinio Teismo sudarymo tvarka užtikrina nuolatinį Konstitucinio Teismo teisėjų sudėties atnaujinimą, Konstitucijoje įtvirtintą Konstitucinio teismo teisėjų rotacijos principą. Rotacijos principas, kurio remiantis formuojamas konstitucinis Teismas, taip pat patvirtina konstitucinio Teismo išskirtinumą valstybės valdžios institucijų sistemoje. Konstitucinio teismo teisėjų kandidatūroms keliami ypatingi reikalavimai. Teisėju gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų stažą teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę, stažą. Literatūra: 1.Konstitucinės teisės konspektai (www.konspektai.cjb.net) 2.Lietuvos konstitucinė teisė (T. Birmontienė, E. Jarašiūnas ir kt.),2000m., Vilnius 3.E. Jarašiūnas ,,Valstybės valdžios institucijų santykiai ir Konstitucinis Teismas”, 2003m., Vilnius VI TEMA. ŽMOGAUS IR PILIEČIO TEISĖS IR LAISVĖS 1. prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių samprata. Prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių doktrina teigia, kad žmogaus teisės ir laisvės atsiranda ne valstybės valia, bet žmogus jas įgyja gimdamas, jos yra neatskiriamos nuo asmens ir nesiejamos nei su teritorija nei su tauta. Konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės turi būti interpretuojamos atsižvelgiant į Konstitucijos 18 str. formuluojamą doktrininį žmogaus teisių principą, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Žmogaus teisių kaip prigimtinių traktavimas leidžia teigti, kad K-jos tekstas nėra baigtinis šių teisių sąrašas ir kai kurios teisės nėra tiesiogiai nėra įtvirtintos. Konstitucinis Teismas yra pareiškęs, kad teisės doktrinoje nėra suformuotos prigimtinės žmogaus teisių ir laisvių sąvokos. Šiuo metu humanitarinės teorijos paprastai remiasi tuo, kad žmogus nuo gimimo tu yri nuo jo asmens neatskiriamas pamatines ir nekintamas teises bei laisves. Tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės yra įtvirtintos ir nustatomi jų apsaugos standartai. Konstitucinis Teismas 1998 m. Grudžio 9 d. Nutarime konstatavo, kad prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmoniškąjį orumą socialinio gyvenimo srityje. Jos sudaro tą minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir papildomos visos kitos teisės ir kurio sudaro tarptautinė bendruomenės neginčijamai pripažintas vertybes. Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtinus žmogaus teisių ir laisvių prigimtinę esmę, bet koks žmogaus teisių ir laisvių aiškinimas galimas tik pripažįstant jų prigimtinį pobūdį, t.y. prigimtinė teisė tapo pozityviosios dalimi. Tai yra konstitucinis pagrindas žmogaus teises ir laisves traktuoti kaip pirminį ir svarbiausią pradą, teisių ir vertybių skalėje užimantį aukščiausią vietą. Žmogaus teisių pripažinimas ir jų konstitucinis garantavimas yra vienas svarbiausiu teisinės valstybės bruožų. JTO Visuotinė žmogaus teisių deklaracija taip pat traktuoja žmogaus teises kaip prigimtines, jos 1 str. nurodoma, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Žmogaus teisių, kaip prigimtinių suvokimas padeda atskleisti ir kitų K-joje formuluojamų teisių prigimtį. 2. tarptautinis žmogaus teisinis reguliavimas Tarptautinės bendrijos pastangos ginant žmogaus teises tapo daug kryptingesnės, susikūrus Tautų Sąjungai. Valstybės, Tautų Sąjungos narės, įsipareigojo rūpintis kiek galima vienodomis ir žmoniškomis darbo sąlygomis savo šalyse garantuoti tinkamą elgesį su žmonėmis. Po Antrojo pasaulinio karo pagrindinis vaidmuo ginti žmogaus teises tenka Jungtinių Tautų Organizacijai. Jos 1945 m. birželio 25 d. patvirtintų įstatų 55 punkte pasakyta, jog „siekdama sudaryti stabilumo ir gerovės sąlygas, būtinas taikiems ir draugiškiems tautų savitarpio ryšiams, pagristiems tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principo gerbimu, SNO padeda... c) siekti, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės ir kad visi jų laikytųsi nepriklausomai nuo rasės, kalbos ir religijos“. • Vadovaudamasi šiais principais, 1948m. gruodžio 10 d. Paryžiuje Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją – patį svarbiausią žmogaus teisių apsaugos dokumentą. Ja visuomet remiasi Suvienytųjų Nacijų Organizacija (SNO) ir jos organai priimdami kitus tarptautinius žmogaus teisių aktus. Deklaracija turėjo didžiulę reikšmę priimant daugelį daugiašalių ir dvišalių sutarčių. Visuotinė Žmogaus teisių deklaracija – tai pagrindinė dabarties dorovės ir humanizmo programa, civilizuoto elgesio su žmonėmis taisyklių bei reikalavimų sąvadas. Joje įformintos žmogaus teisės bei laisvės yra esminės ir svarbios, todėl jų nepaisyti negali nė viena save gerbianti valstybės vyriausybė ir kiekvienas padorumo jausmo nepraradęs valstybės pareigūnas, tarnautojas, pilietis. Deklaracija susideda iš preambulės ir 30 straipsnių. Preambulė prasideda konstatavimu, kad “visiems žmonijos šeimos nariams būdingo orumo bei lygių ir neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir visuotinės taikos pagrindas”. Kituose preambulės nuostatuose reikalaujama garantuoti sąlygas, kurios neverstų žmogaus griebtis sukilimo, kaip paskutinės priemonės, prieš tironiją ir pavergimą, raginama skatinti ir ugdyti draugiškus tautų santykius. Toliau Deklaracijoje išvardintos svarbiausios žmogaus teisės ir laisvės, kurios turi būti visuotinai pripažintos, gerbiamos ir garantuojamos kiekvienam žmogui. Jų diapazonas labai platus, aprėpia ir tradicines žmogaus teises belaisves, kurios įtvirtintos įvairių valstybių konstitucijose bei kituose pagrindiniuose teisiniuose aktuose, ir kai kurias teises bei laisves, susiformavusias pastaraisiais metais: 1. Pagrindinės, arba elementarios žmogaus kaip asmenybės teisės ir laisvės. Tai pačios pagrindinės, pačios svarbiausios kiekvieno žmogaus teisės bei laisvės, kurių nepaisymas verčia jį griebtis įvairių savigynos priemonių: teisė į gyvybę, teisė į asmens laisvės apsaugą, į apsaugą nuo kankinimų, susirašinėjimo slaptumą, laisvo kilnojimosi ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvę, į santuoką, į minties, sąžinės ir religijos laisvę, į įsitikinimų ir jų reikšmių laisvę irk kt. 2. Pagrindinės pilietinės procesinės žmogaus teisės bei laisvės. Skelbiama, kad kiekvienas žmogus turi būti pripažintas teisės subjektų (6str), kad visi žmonės yra lygus prieš įstatymą ir turi būti vienodai įstatymo ginami nuo, bet kokios diskriminacijos (7str), kad kiekvienas žmogus turi teisę į efektyvų pažeistų teisių atstatymą (8str) ir kt. 3. Pilietinės politinės žmogaus teisės bei laisvės, kurios paprastai būna įtvirtintos valstybių konstitucijose. Čia suformuluotas: pilietybės, prieglobsčio, turto neliečiamybės, taikių susirinkimų, draugijų ir kt. demokratinės teisės bei laisvės. 4. Socialinės ekonominės žmogaus teisės. Čia išdėstyta: teisė į darbą, į vienodą atlyginimą už vienodą darbą, teisė į poilsį, į laisvą dalyvavimą visuomenės kultūriniame gyvenime, į laisvą darbo pasirinkimą ir kt. Deklaracija, kaip ir kiti žmogaus teisių apsaugos tarptautiniai aktai, nenustato jokios teisių ir laisvių viršenybės. Ji taip pat neskirsto teisių į absoliučias ir teises, naudojimasis kuriomis gali būti apribotas kitų asmenų teisių apsaugos, viešosios tvarkos, valstybės saugumo, moralės ar visuomenės sveikatos sumetimais. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija nenumato jokio savo nuostatų kontrolės mechanizmo. • 1966m. Deklaracija buvo papildyta dar dviem dokumentais – Tarptautiniu ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktu ir Tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu. Šie dokumentai turėjo įtakos, kad daugelyje šalių konstitucijose vis daugiau dėmesio skiriama žmogaus teisių klausimams, daugybė tarpvalstybinių įsipareigojimų, numatytų valstybių sutartyse, pagristi jų idėjomis. 1966 m. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto bruožai Šis paktas buvo sudarytas remiantis Visuotine žmogaus teisių deklaracija. Pakto paskirtis – nustatyti pagrindines žmogaus teises ir laisves, kurias valstybė turi garantuoti visiems asmenims, esantiems jų teritorijoje, ir imtis šiuo tikslu visų reikiamų teisnių, ekonominių, organizacinių bei kitų priemonių. Tačiau konkretūs būdai ir priemonės, kurias turi būti pasiektas šis tikslas, yra valstybės išimtinės vidaus kompetencijos dalykas, saugomas visuotinai prapažinto nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principo galia. Daugeliui Pakto straipsnių, įtvirtinančių konkrečias teises, būdinga tai, kad kartu numatomos tam tikros priemonės, reikalingos šių teisių įgyvendinimui. Tai 6 (teisė į darbą), 10 (šeimos, motinystės, kūdikystės ir vaikystės apsauga), 11 (teisė į pakankamą gyvenimo lygį), 12 (teisė į sveikatos apsaugą), 13 (teisė į mokslą) ir 15 (teisė dalyvauti kultūriniame gyvenime, naudotis mokslo pažangos laimėjimais ir teisė į autoriaus teisių apsaugą) straipsniai. Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto nuostatos suformuluotos taip, kad valstybės būtų įpareigotos imtis aktyvių veiksmų ekonominėms teisėms užtikrinti. Tokiu būda valstybės pasyvumas šioje srityje negali būti pateisintas vieno ar kito laikotarpio specifiniais sunkumais .Kiti šio pakto straipsniai, nors ir nenumatantys tam tikrų priemonių, yra gana detalūs. Pvz.: 7 str., skirtas garantuoti teisingas ir palankias darbo sąlygas, ir reikalauja teisingo darbo užmokesčio ir lygaus apmokėjimo už lygiavertį darbą, patenkinamo gyvenimo, darbo apsaugos ir higienos, vienodos galimybės visiems būti paaukštintais darbe, poilsio, laisvalaikio, darbo laiko apribojimo, apmokamų periodinių atostogų ir apmokėjimo už darbą švenčių dienomis. Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas įpareigoja valstybes pateikti Jungtinių Tautų Ekonominei ir Socialinei tarybai pranešimus pagal šios tarybos patvirtintą programą. Pranešimuose turi būti nurodomi sunkumai, su kuriais susiduria valstybės, įgyvendindamos šį Paktą. Pakte pabrėžiama, jog vyrams ir moterims suteikiama galimybė naudotis lygiomis teisėmis, tiek ekonominėmis, tiek socialinėmis tiek ir kultūrinėmis. Reikia pastebėti, kad ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas nenumato nei peticijų teisės, nei kitokių, ką tik šalia nurodytų valstybių įsipareigojimų kontrolės priemonių. 1966m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto bruožai Jungtinių tautų rėmuose konvenciniai valstybių įsipareigojimai pirmą kartą buvo įtvirtinti 1966m. Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte. Šis paktas buvo sudarytas remiantis Visuotine žmogaus teisių deklaracija. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas specialiai išskiria elementarias žmogaus teises. Tai daroma ryšium su įtvirtinama galimybe įvesti žmogaus teisių apribojimus karo stovio ar nepaprastosios padėties sąlygomis. 4str.3dalis įpareigoja valstybę įvedusią žmogaus teisių apribojimus, dėl karo stovio ar nepaprastosios padėties, tučtuojau pranešti kitoms valstybėms Pakto dalyvėms apie šiuos apribojimus, jų įvedimo priežastis bei apie tai, kad jos nustojo juos taikyti. 4str.2dalis daro nuorodą į elementarias žmogaus teises ir laisves, nuo kurių nukrypti negalima net ypatingos padėties metu: teisė į gyvybę, kankinimų, žiauraus, orumą žeminančio elgesio ar bausmės draudimas, vergijos ar nelaisvos būklės draudimas, draudimas atimti laisvę dėl negalėjimo įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės, draudimas įvesti baudžiamąją atsakomybę už veiksmus, kurie anksčiau nebuvo laikomi nusikaltimais, ir sugriežtinti bausmes už anksčiau įvykdytus nusikaltimus, teisę būti pripažintų teisinių santykių subjektų (draudimas paskelbti už įstatymo ribų) ar teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Pakto 9 str. įtvirtinama teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę ir teisinės jo garantijos, suėmimas tik pagal įstatymą, pareiga pranešti apie suėmimo priežastį suėmimo momentu ir skubiai pateikti kaltinimą, teisė kreiptis į teismą dėl sulaikymo teisėtumo ir pan. Pakto 10 str. Garantuoja asmenų, kuriems atimta laisvė, teises: su jais turi būti elgiamasi humaniškai, kaltinamieji turi būti laikomi atskirai nuo nuteistųjų, nepilnamečiai nuo pilnamečių, laisvės atėmimo rėžimo tikslas – nuteistųjų pataisymas ir socialinis perauklėjimas. Pakto 14 str. garantuoja teismines garantijas: visi asmenys yra lygūs prieš teismus ir tribunolus, byla turi būti nagrinėjama lygybės ir viešumo sąlygomis, kompetentingo, nepriklausomo teismo. Įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Paktas taip pat nustato draudimą kištis į asmeninį ir šeimos gyvenimą, buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą (17str.) . Prapažįstama teisė rengi taikius susirinkimus (21str), teisė laisvai jungtis į profsąjungas (22str.), teisė dalyvauti savo valstybės valdyme, balsuoti ir būti išrinktam (25str), teisė sudaryti santuoką, sutuoktinių lygiateisiškumas (23 str.), vaikų teisės (24 str.) teisė kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą, o taip pat teisė išvažiuoti iš kiekvienos šalies ir įvažiuoti į savo šalį (12str.). 27 str. – vienintelė universali sutartinė nuostata, įtvirtinanti etninių, religinių, kalbinių mažumų teises. Pagal Pakto IV dalį įsteigtas Žmogaus teisių komitetas, kurio funkcijos: 1) nagrinėti valstybių pranešimus – ataskaitas apie Pakto įgyvendinimą; 2) nagrinėti tarpvalstybinius skundus – pranešimus dėl: žmogaus teisių ir laisvių, įtvirtintų Pakte, pažeidimų (kai abi valstybės pripažįsta šio komiteto kompetenciją); 3) nagrinėti individualias peticijas, dėl Pakte įtvirtintų teisų pažeidimų (kai valstybė Pakto dalyvė, prieš kurią peticija nukreipta yra šio Pakto Fakultatyvinio protokolo dalyvė). 1966m Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas ir fakultatyvinis protokolas yra tarptautinės konvencijos, nustatančios dalyvaujančioms valstybėms privalomus įsipareigojimus. Fakultatyviniu protokolu sukurta speciali žmogaus teisių gynybos procedūra, kurios esmė – pavienių asmenų skundų prieš valstybę – šio protokolo dalyvių nagrinėjimas, Žmogaus teisių komitete. 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, ji pradėjo galioti 1953m.Pagal jos preambulės 5 paragrafą, Europos Tarybos narės turi „ bendra politinių tradicijų, idealų, laisvių ir teisės normų palikimą“. Konvencija apibrėžia bendrą „apsaugos minimumą“, kurį valstybėms leidžiama peržengi savo nuožiūra, vadovaujantis savo teisės normomis. Konvencijoje nustatoma, kad teisingumas ir taika geriausiai palaikomi „veiksmingos politinės demokratijos‘ sąlygomis, ir juos lemia „bendras žmogaus teisių supratimas ir jų laikymasis“ .Konvencija turi ypatingą reikšmę dėl daugelio priežasčių: ji buvo pirmoji tarptautinė sutartis, kurioje buvo kodifikuotos žmogaus teisės. Iš abstrakčių principų žmogaus teisė buvo paverstos konkrečiais teisiniais įsipareigojimais, kurių vykdymo kontrolė buvo pavesta specialiai sudarytoms tarptautinėms institucijoms. Konvencijos pagalba sukurta pirmoji tarptautinių peticijų prieš žmogaus teisių pažeidimus sistema ir pirmasis žmogaus teisių apsaugos teismas. Per konvencijos organų veiklos laikotarpį susiformavo plati žmogaus teisių apsaugos jurisprudencija. Žmogaus teisių apsauga yra pagrindinė Europos Tarybos, kurios rėmuose sudaryta Konvencija, veiklos sritis. Europos žmogaus teisių konvenciją sudaro 66 straipsniai. Pirmieji 17 iš jų numato: konkrečias žmogaus teises, 37 straipsniai skirti Komisijos ir teismo organizaciniams ir funkcionavimo klausimams, o paskutiniai 10 straipsnių – bendriems klausimams. Konvencija nustato vieną taisyklę – valstybės turi tarptautinę teisinę pareigą užtikrinti, kad normos, įtvirtintos konvencijoje, būtų taikomos valstybių vidaus teisėje. Konvencijoje įtvirtinamos teisės ir laisvės suformuluotos gana lakoniškai, kaip bendri principai. Pagal Europos žmogaus teisių konvenciją galimi nuolatiniai ir laikini naudojimosi teisėmis ir laisvėmis apribojimai. Nuolatiniai apribojimai: jie galimi tik tų laisvių ir teisių atžvilgiu, kurių apribojimus leidžia pati Konvencija. Laikini apribojimai galimi karo ir nepaprastosios padėties atveju. Tačiau ir tokiu atveju valstybė negali riboti elementarių žmogaus teisių. Nustatoma, kad negalima aiškinti Konvencijos nuostatų tokiu būdu, kuris leistų veiklą ar veiksmus, kuriais siekiam panaikinti Konvencijoje numatomos teises ir laisves, ar jas daugiau riboti, negu numatoma pačioje Konvencijoje. Konvencija neįtvirtina socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių (išimtis teisė į mokslą). Neįtvirtinamas ir tautinių ar kalbinių mažumų teisės. Konvencijoje įtvirtinamas teises ir pareigas galima suskirstyti: 1. ELEMENTARIOS ŽMOGAUS TEISĖS. Teisė į gyvybę, kankinimų arba žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar bausmės draudimas, draudimas, kad niekam negali būti atimta teisė tik dėl to, kad jis negali įvykdyti sutarties. 2. TEISĖ Į LAISVĘ. Laisvės atėmimas leidžiamas: a) sulaikius pagal teismo nuosprendį; b) neįvykdžius teismo nuosprendžio; c) padarius ar ketinant padaryti nusikaltimą; d) nepilnamečio sulaikymas auklėjimo tikslais; e) užkertant kelią infekcinių ligų plitimui; f) norint neleisti atvykti į šalį, išduoti iš šalies 3. TEISINĖS GARANTIJOS. Garantuoja teisę į tai, kad byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką. Teismas turi būti nepriklausomas ir nešališkas. Teismo posėdžiai turi būti vieši, ir sprendimas turi būti paskelbtas viešai. Įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Numatyta nuteistojo teisė į bylos peržiūrėjimą aukštesniame teisme. 4. PRIVATUS IR ŠEIMOS GYVENIMAS. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, būtų neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Įtvirtinama tėvų teisė parinkti savo vaikų švietimą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus. 5. PAGRINDINĖS LAISVĖS. Laisvė reikšti savo mintis ir įsitikinimus, teisė į sąžinės ir religijos laisvę. Naudojimasis teise į taikių susirinkimų laisvę ir laisve jungtis į asociacijas su kitais, gali būti ribojamas valstybės saugumo ar viešosios tvarkos sumetimais. Įtvirtinta rinkimų laisvė 6. TEISĖ Į NUOSAVYBĘ. Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę taikiai naudotis savo turtu. Turtas gali būti valstybės nusavintas pagal bendruosius tarptautinės teisės principus, tačiau savininkui turi būti suteikta visiška ir greita kompensacija. 7. KILNOJIMOSI TEISĖ. Nustato asmens, teisėtai esančio valstybės teritorijoje, kilnojimosi laisvę, pasirinkti gyvenamąją vietą. Įtvirtintas draudimas išsiųsti piliečius iš savo pilietybės valstybės. Draudžia kolektyvinį užsieniečių išsiuntimą. Pagal Konvencija yra sukurti 2 organai, skirti konvencinių valstybių įsipareigojimų vykdymui užtikrinti: Europos Žmogaus teisių komisija ir Europos Žmogaus teisių teismas. Taip pat ir Europos Tarybos Ministrų Komitetas, kuris sprendžia bylą po to, kai ją išnagrinėjo Komisija, ir kontroliuoja, kaip vykdomi Tesimo sprendimai. Komisija priima peticijas fizinių asmenų, jų grupių bei nevyriausybinių organizacijų, teigiančių, kad tam tikra valstybė pažeidė jų teises, įtvirtintas Europos Žmogaus teisių konvencijoje. Ji nagrinėja ir tarpvalstybinius skundus kuriuose viena valstybė, prašo komisiją nustatyti, kad kita valstybė pažeidė Konvenciją. Per visą Europos Žmogaus teisių apsaugos konvencijos galiojimą, ji buvo vystoma ir tobulinama, darant pataisas, tiek pačios Konvencijos tekste, tiek priimant papildomus Protokolus. Konvenciją papildė 11 jos protokolų, kurios nustatė: I – kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe; IV - niekam negali būti atimama laisvė vien todėl, kad žmogus neįstengia įvykdyti kokios nors sutarties prievolės; VI – mirties bausmė panaikinama; VII – užsienietis, teisėtai gyvenantis, kurios nors valstybės teritorijoje, gali būti išsiųstas tik vykdant sprendimą, priimtą pagal įstatymą; XI – Europos Žmogaus teisių komisija bus panaikinta, o visos peticijos bus nagrinėjamos Europos Žmogaus teisių teisme. • 1961 m. Europos Taryba taip pat priėmė Europos socialinę chartiją, įpareigojančią ją pasirašiusias valstybes imtis aktyvių priemonių, kad būtų laikomasi pagrindinių žmogaus teisių – teisės į dardą, teisės į darbo sąlygas, atitinkančias saugumo ir higienos reikalavimus, teisės įtinkamą atlyginimą, teisės į profesinį mokymą. 1991 m. kovo d. LR Aukščiausioji Taryba- Atkuriamasis Seimas įsipareigojo laikytis Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos principų ir ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto ir pilietinio ir politinio teisių pakto. 1993 m. pasirašė ir 1995 m. ratifikavo Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Europos socialinė chartija numato ją pasirašiusių šalių pareigas įgyvendinant daugelį ekonominių, socialinių ir kultūrinių žmogaus teisių. Šis dokumentas tarsi papildo Konvenciją, kurioje kalbama apie pilietines ir politines teises. Chartija numato lanksčią jos ratifikavimo procedūrą, kurios esmė yra ta, kad valstybė, norinti prisijungti prie šios sutarties, turi prisiimti minimalų skaičių įsipareigojimų, numatytų Chartijos pirmoje ir antroje dalyse. 1. Valstybė turi pripažinti pirmą dalį (19str), kaip tikslų, kurių ji sieks priemonėmis, deklaraciją. 2. Valstybė įsipareigoja vykdyti mažiausiai 5 ir 7 antrojoje Chartijos dalyje numatytų straipsnių. 3. Prisiimti pagal savo norą įsipareigojimus, numatytus kituose antros dalies straipsniuose, kad bendras skaičius straipsnių ar numeruotų punktų, pagal kuriuos ji yra įsipareigojusi, būtų nemažesnis kaip 10 straipsnių (arba 45 numeruoti punktai). Pagrindiniai skirsniai liečia teisę į darbą, profsąjungų laisvės, teisė į kolektyvines derybas, teisė į socialinį draudimą, teisinę ir ekonominę pagalbą bei darbuotojų migrantų teisę į apsaugą ir pagalbą. 12 kitų skirsnių detalizuoja ir papildo šias teises tokiu būdu, kad sukuriama visa apimanti valstybių socialinių įsipareigojimų visuma darbo, sveikatos, socialinės apsaugos ir kitų teisių srityse. Europos socialinės chartijos nustatoma įsipareigojimų įgyvendinimo sistema skirta ne tam, kad būtų galima teisiškai kontroliuoti jų vykdymą, bet skatintų valstybes kuo išsamiau įgyvendinti socialines teises. Chartija taip pat numato kolektyvinių peticijų nagrinėjimą. Karo arba nepaprastosios padėties atveju Chartija, kad valstybės gali nukrypti nuo kai kurių savo įsipareigojimų. Chartijos nuostatos neprieštarauja toms valstybinių vidaus teisės normoms arba tarptautinėms sutartims, kurios gali sudaryti geresnes sąlygas, negu numatyta chartijoje. Chartijoje numatytos ir jos vykdymo kontrolės mechanizmas. Jis reikalauja, kad valstybės dalyvės kartą per 2 metus pateiktų Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui pranešimą, kaip buvo vykdomi tie straipsniai ir jų punktai, dėl kurių valstybė prisiėmė įsipareigojimus. Europos socialinė chartija – tai svarbus dokumentas, kuriuo remdamiesi dabar veikia efektyviausia tarptautinė žmogaus teisių apsaugos sistema. 3.žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių sistema Žmogaus teisių ir laisvių institutas yra labai reikšmingas LR Konstitucijos sudedamoji dalis. Į 1992m. LR Konstituciją žmogaus teisės sugrįžo kaip viso pasaulio patirtis. Jas veikė žymūs tarptautinės teisės aktai: Jungtinių Tautų Organizacijos, Europos Tarybos dokumentai. LR Konstitucijoje asmeniui garantuotos teisės ir laisvės, išdėstytos II skirsnyje “Žmogus ir Valstybė”, taip pat preambulėje, III, IV, ir XIII skirsniuose. Taigi turime aiškiai suformuotą, Konstitucijoje įtvirtintą ir jos saugomą, žmogaus teisių ir laisvių sąrašą, tam tikrą jų katalogą. Pirmą kartą Lietuvos Konstitucinėje raidoje žmogaus teisių ir laisvių konstitucinis reglamentas grindžiamas nuostata, kad “žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės” (18str.), taip pat 5 str., įpareigojančiu “valdžios įstaigas tarnauti žmonėms”. Tai sudaro konstitucinį pagrindą traktuoti žmogaus teises ir laisves kaip pirminį ir lemiamą pradą, didžiausią socialinę vertybę. Kartu tai sudaro teisines prielaidas apriboti pernelyg didelį valstybės dominavimą žmogaus atžvilgiu ir galimybę remiantis Konstitucija reikalauti, kad valstybė saugotų ir gintų žmogaus teises ir laisves, pati jų nepažeistų ir neleistų kitiems jų pažeisti. Žmogaus teisių ir laisvių reglamentavimui Konstitucijoje būdingi šie bruožai: • Konstitucijoje yra įtvirtintas platus žmogaus teisių ir laisvių sąrašas. Tai yra tradicinės pilietinės ir politinės teisės ir laisvės ( “žmogaus teisė į gyvybę” (19str), “teisė į pilietybę” (12 str.), “lygybė prieš įstatymą” (29str)), taip pat ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės ( “teisė turėti poilsį ir laisvalaikį” (49str)). Konstitucijoje nė vienai iš nurodytų teisių grupei, neteikiam prioriteto, visos joje įtvirtintos teisės ir laisvės yra susisteminti ir išdėstyti 2 atskiruose skyriuose: “Žmogus ir Valstybė”, “Visuomenė ir Valstybė”. • Daugelis teisių Konstitucijoje išdėstytos netik nurodant jas, bet ir uždraudžiant kitiems asmenims ar valstybės institucijoms atlikti veiksmus, kurie gali jas pažeisti. Esminis žmogaus teisių ir laisvių požymis yra tai, kad teisių ir laisvių atsiradimas, jų įgyvendinimas nesiejamas su pareigų vykdymu. • Konstitucija nustatė kokybiškai naujas žmogaus teisių apsaugos garantijas. Kadangi valstybės institucijos kol kas yra linkusios iškilti virš žmogaus, Konstitucija įtvirtina nemažai bendrų politinių ir ekonominių nuostatų, neleidžiančių kuriai nors vienai valstybės institucijų sukoncentruoti vienos valdžios. Konstitucijoje įtvirtintos nuostatos sudaro teisines konstitucines prielaidas susiformuoti civilizuotiems asmenų ir valstybės santykiams. Mūsų Konstitucijoje atspindi ir tradicinės ir moderniosios teisės. Jas galima būtų klasifikuoti įvairiai: tradiciškai, pagal reguliavimo sritį, išskiriant asmenines, politines, socialines, ekonomines, kultūrines; pagal teisinio reguliavimo pobūdį. pagal galimybę riboti teises galėtume klasifikuoti į absoliučias – neribojamas, pvz.: teisė į gyvybę, draudimas žmogų kankinti ir taikyti žiaurias bausmes ir kt. ir teises, kurias esant tam tikromis sąlygoms gali būti ribojamos pvz.: laisvė, nuosavybė. Galima būtų skirti tokias ASMENINES TEISES (teisės susijusios su individo autonomija): teisė į gyvybę, asmens laisvės, orumo, privataus gyvenimo, neliečiamybė, būsto neliečiamybė, teisė į informaciją, tikėjimo, sąžinės, minties laisvė, laisvė laisvai sudaryti santuoką. Asmeninių teisių požiūriu labai svarbus Konstitucijos 31str., kuriame suformuojami svarbūs baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso principai. Nurodoma, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjus teismo sprendimu (nekaltumo prezumpcija); asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas; draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius; bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu; niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Svarbi teisė, kad asmeniui, kuris įtariamas padarius nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Šią teisę garantuoja Prie POLITINIŲ TEISIŲ priskirtina susirinkimų, demonstracijų laisvė, rinkimų teisė, teisė inicijuoti referendumus, teisė piliečiams dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per savo išrinktus atstovus, taip pat teisė lygiomis sąlygomis stoti į LR valstybės tarnybą. Nors šios teisės kaip: spaudos ir žodžio laisvė, teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigų darbą, skųsti jų sprendimus – yra priskiriamos prie politinių, tačiau jos gali būti suprantamos plačiau, ne tik politine prasme. Žmogaus teisės tapo ne tik atskiros valstybės, bet ir visos žmonijos vertybe. Reglamentuojant žmogaus teises mūsų Konstitucijoje vartojami įvairūs terminai: žmogus, asmuo, pilietis, lietuvis. Konstitucinių asmens teisių apsauga neapsiriboja tik jų reglamentavimu įstatymuose, labai svarbu, kad įstatymų nuostatos būtų tinkamai įgyvendinamos. T. Birmontienė. Žmogaus teisiu problemos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose // Konstitucinė justicija: Dabartis ir ateitis. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 1998, p. 120–126 Beveik kiekvienas Konstitucinio teismo nutarimas-žmogaus teisiu interpretavimas. Konstitucinis teismas gali buti traktuojamas ir kaip speciali žmogaus teisiu apsaugos priemonė, kitose valstybėse piliečiai gali tiesiogiai kreiptis į teismą, tačiau Lietuvoje taip nėra. Tai gali buti netiesioginis poveikis-kai paprasti teismai kreipiasi į konstitucinį teismą dėl akto nekonstitucingumo. Konstitucinis teismas interpretuodamas normą, dažnai naudojasi sistematiniu, lingvistiniu, loginiu, istoriniu budais. Dažnai remiamasi Europos žmogaus teisiu konvencijos nuostatomis ir Europos žmogaus teisu teismo sprendimais. Konstituciniam teismui dažniausiai teko aiškinti pilietines ir politines, o ne ekonomines ir socialines žmogaus teises. “Lyderis”-konstitucijos 23 st., reglamentuojantis nuosavybės teises. Dažnai minimas ir 25 st., reglamentuojantis teisę Iį informaciją bei 33 st., laiduojantis piliečiams galimybę kritikuoti valstybės instituciju ar pareigunu darbą, teisė dalyvauti tiesiogiai valdant savo šalį. Taip pat 29 st., reglamentuojantis asmenu lygiateisiškumą. Jo dažnas minėjimas yra keistas, nes atrodė, kad teisinė asmenu lygybė-jau pasiektas tikslas. 29 st. bendroji samprata yra aiškinama ir nagrinėjant konstitucijos ir Europos žmogaus teisiu konvencijos suderinamumo problemą. Lygiateisiškumas-bendras konstitucinis principas. Konstitucinio teismo nutarimas ”žmogaus prigimtinė teisė buti traktuojamam vienodai su kitais saugo žmogaus laisvės sritį, nes iš esmės žmogus yra laisvas tiek, kiek jis yra lygus su kitais. Kitam nutarime konstatuojama, kad lygybės su visais principas-demokratinės visuomenės pagrindas. Dar kitame nurodoma, kad šis principas turi buti taikomas ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas dažnai persipina su kitais, pvz. sutarčiu sudarymo laisvės principu. 29 st. padeda aiškintis nuosavybės teisiu atkurimą, privatizavimo problemas. Kitame nutarime teigiama, jog lygybės principas civiliniame procese reiškiasi šaliu procesiniu lygiateisiškumu. 4. pilietinė teisė ir laisvės. • Teisė į gyvybę Įtvirtinta LR K-jos 19 str. nurodoma, kad žmogaus teisė į gyvybę saugo įstatymas. JTO Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijos 3str.teigiama, kad kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę, Europos žmogaus teisių konvencijos 2 str. 1 d. nurodoma, kad kiekvieno asmens teisė į gyvybę saugo įstatymas, negalima tyčia atimti niekieno gyvybės, nebent vykdomas teismo nuosprendis dėl nusikaltimo, už kurį, tokią bausmę nustato įstatymas. Europos žmogaus teisių konvencijos šeštasis protokolas draudžia mirties bausmę. Žmogaus gyvybės teisinė apsauga siejasi su tokias kriterijais kaip, jos pradžia ir pabaiga. Gimimo momentas remiantis civiline teise siejamas su pirmu naujagimio įkvėpimu, pabaiga-mirtis. Europos žmogaus teisių konvencijos jurisprudencijoje susiformavo požiūris, kad žmogaus gyvybė pagal konvencijos 2 str. ginama nuo gimimo momento, o abortai yra priskiriami moters apsisprendimo teisei, tačiau valstybei leidžiama reguliuoti šią problemą. Iškyla daug teisinių klausimų susijusių su dirbtinių apvaisinimu ir klonavimu. Europos Tarybos Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos 2 str. formuluojamas svarbus konstitucinio lygmens principas, kad žmogaus interesai ir gerovė turi būti svarbesni už išimtiniu visuomenės ar mokslo interesus. Ši konvencija turi ir atskirą protokolą, draudžianti klonuoti žmogų. Pagal Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymo 1 str., mirtis yra negrįžtamas žmogaus organizmo kaip visumos žūtis. Mirties kriterijai yra negrįžtamas žmogaus kraujotakos ir kvėpavimo nutrūkimas ar smegenų mirtis. smegenų mirties kriterijai yra visų žmogaus galvos smegenų struktūrų negrįžtamas nutrūkimas, kai žmogaus kraujotaka ir kvėpavimas išlieka tik palaikomi dirbtinių priemonių. Smegenų mirties faktą nustato sveikatos priežiūros įstaigoje gydytojų konsiliumas. Mirties momentas – kai negrįžtamai nutrūksta žmogaus kraujotaka ir kvėpavimas ar nustatoma žmogaus smegenų mirtis. Konstitucinė žmogaus gyvybės apsauga siejasi su būtinąją gintimi, kurią reglamentuoja baudžiamasis kodeksas. • Teisė į asmens laisvės neliečiamumą Šis principas yra nurodomas LR K-jos 20 str., nurodoma, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas ar laikomas suimtas, niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip takiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Taip pat nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teimą, kur dalyvaujant sulaikytojam sprendžiamas jo sulaikymo pagrįstumas, jei teismas nepriima nutarymo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas. Plačiau sulaikymo procedūras reglamentuoja baudžiamasis proceso ir administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatos. Prezidentas, seimo nariai, Ministras Pirmininkas, ministrai, teisėjai-papildomos laisvės neliečiamybės garantijos. Prezidentas – kol eina savo pareigas negali būti suimtas. Seimo nariai - be seimo sutikimo negali būti varžoma jų laisvė. Teisėjai – negali būti varžoma jų laisvė, be seimo sutikimo, o tarp sesijų be Prezidento sutikimo. Ministras Pirmininkas ir ministrai – negali būti suimti ar apribuota jiems laisvė be seimo sutikimo ar tarp sesijų be Prezidento sutikimo. Europos Žmogaus teisų konvencijos 5 str. detaliai reglamentuoja sąlygas, kurioms esant, asmens laisvė gali būti teisėtai ir pagrįstai ribojama. a) kai asmuo teisėtai kaltinamas pagal kompetentingo teismo nuosprendį b) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas dėl to, kad neįvykdė teismo teisėto sprendimo, ar kai norima garantuoti kokios nors įstatymo nuostatos prievolės vykdymą c) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimama, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimą, arba manim, jog ji, gali pabėgti d) kai nepilnamečiui laisvė atimama pagal teisėta sprendimą atiduoti jį auklėjimo priežiūrai ar kai jis teisėtai suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai institucijai e) kai teisėtai sulaikomi asmenys, galintys platinti užkrečiamas lygas, psichiškai nesveiki asmenys, alkoholikai, narkomanai ar valkatos f) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, ar kai yra pradėtas jo deportavimo ar išdavimo kitai valstybei procesas. Plačiau šios nuostatos yra reglamentuojamos Civiliniam kodekse, kur nurodoma, kad fizinio asmens laisvė neliečiama. Veiksniam asmeniu apriboti laisvę galima jo sutikimo ar kai jo ar aplinkiniams asmenims gresia pavojus taip pat dėl visuomenės intereso apsaugojimo, asmens psichinė būklė gali būti tiriama jo sutikimu. asmens psichinė būklė gali būti tiriama jo ( globėjo)sutikimu ar teismo leidimu., jei gresia pavojus pačiam asmeniui skubi psichiatrinė pagalba gali būti suteikta ir be jo sutikimo. asmuo gali būti hospitalizuotas jo paties sutikimu ar teismu leidimu. Gali būti priverstinis hospitalizavimas ir be asmens sutikimo jei gresia pavojus jam, aplinkiniams sveikatai, gyvybei ar turtui.( dvi paros, ir gali būti daugiau teismui leidus). Priverstinis gydymas turi būti taikomas ir asmenims sergantiems pavojingomis ir užkrečiamomis lygomis (Žmonių užkrečiamųjų lygų profilaktikos ir kontrolės įstatymas). ◦ Privataus gyvenimo neliečiamumas Žmogaus privataus gyvenimo sritys, kurios yra neliečiamos, tai asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai, sveikatos būklė ir kt. informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik įstatymo numatytais atvejais. Privatus gyvenimas yra suprantamas kaip kiekvieno asmens sritis, į kuria niekas be asmens sutikimo negali įsikišti. Aukščiausiojo teismo susiformavusi teimu praktika apibrėžė, kad privatus gyvenimas apima privatų šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą be laidimo publikuoti asmens nuotraukas, draudimą skelbti gautą ir surinktą konfidencialią informaciją ir pan. . Privati informacija sudaro asmens privataus gyvenimo neliečiamumo turinį. Jai priskiriama ir informacija apie asmens sveikatą. Kai kurie autoriai išskiria tokias asmens privatumo sritis: 1.privatumas informacijos srityje, kuri apima taisykles, pagal kurias asmeninio pobūdžio informacija gali būti renkama ir tvarkoma, tai apima finansinio pobūdžio ir medicininio pobūdžio informaciją; 2.asmens fizinį privatumą, kuris apsaugo asmenį nuo tokių procedūrų kaip prieš asmens valią vykdomų asmens apžiūrų, priverstinis narkotikų testavimas ir pan.; 3.komunikacijų susižinojimo privatumas, kuris apima korespondencijos, telefoninių pokalbių, kompiuterinio pašto ir kt. saugumą ir privatumą; 4.teritorinį privatumą, kuris apima apribojimus skverbtis į namų ir kitą aplinką, pvz. darbo vietą ar viešą aplinką. Svarbi asmens privataus gyvenimo dalis- tai asmens šeimos gyvenimas ir jo neliečiamumas. CK numatyta, kad asmenys savo nuožiūra įgyvendina šeimos teises ir nevaržomai jomis naudojasi, taip pat ir teise į šeimos teisių gynybą; draudžiama piktnaudžiauti šeimos teisėmis. Privataus gyvenimo samprata apima ir asmens teisę į vardą ir jo gynimą. CK numatyta, kad kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į vardą, ji apima teisę į pavardę, vardą (vardus) ir pseudonimą. Neleidžiama įgyti teisių ir pareigų prisidengiant kito asmens vardu; fizinio asmens nuotrauka(jos dalis), portretas ar kt. atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jam sutikus. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai. Įstatymai nevienodai traktuoja asmenų privataus gyvenimo apsaugą tais atvejais, kai apie viešo asmens privatų gyvenimą yra skelbiamos žinios, turinčios įtakos visuomenei. CK numato, kad asmuo, paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, jeigu jis įrodo, kad veiką sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla, yra atleidžiamas nuo civ. atsakomybės. Visuomenės informavimo įstatyme taip pat yra nuostata, kad informacija apie viešo asmens (valstybės politikų, tarnautojų ir kt.)privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias šio asmens privataus gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Europos žmogaus teisių konvencijoje nurodoma, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamumas ir susirašinėjimo slaptumas. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. K-jos nuostata, kad asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kt. susižinojimas neliečiami gali būti interpretuojama atsižvelgiant į įstatymuose nustatytus atskirus atvejus, kai tokia teisė gali būti ribojama. Operatyvinės veiklos įstatyme numatytos sąlygos, kada operatyvinės veiklos subjektai gali kontroliuoti pašto siuntas ir elektros ryšius, asmens susirašinėjimą, telegrafo ir kt. pranešimus, klausytis telefoninių pokalbių ir daryti jų įrašus, slapta apžiūrėti gyvenamąsias patalpas, naudoti specialią techniką. Taip pat apie šios teisės ribojimą kalba BPK normos. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu, nustato fizinių asmenų kaip duomenų subjektų teises, šių teisių apsaugos tvarką. Asmens duomenys čia suprantami kaip bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu-duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis, kaip asmens kodas, vienas ar keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Ypatingi asmens duomenys yra duomenys apie asmens rasinę ir etninę kilmę, politinius, religinius, filosofinius ar kt. įsitikinimus, sveikatą, teistumą ir kt. Nemaža dalis informacijos apie asmens privatų gyvenimą, kaupiama sveikatos priežiūros tikslais. Informacija apie pacientų gyvenimo faktus gali būti renkama ligos istorijai pacientams sutikis ir jei, gydančio gydytojo nuomone, tai yra būtina ligai diagnozuoti, jai gydyti ar pacientui slaugyti. Visa informacija turi būti konfidenciali net ir po paciento mirties. Ši informacija suteikta gali būti tik turint raštišką paciento sutikimą ar jei tai numato įstatymai. Sutikimas nėra būtinas, jei ji suteikiama asmenims, tiesiogiai dalyvaujantiems gydant ar slaugant pacientus, atliekantiems pacientų sveikatos ekspertizę, taip pat institucijoms, kurioms LR įstatymai suteikia teisę kontroliuoti sveikatos priežiūros veiklą. Asmenys pažeidę asmens sveikatos informacijos konfidencialumą privalo atlyginti asmeniui padarytą žalą, kurios dydis negali viršyti 500 Minimalių mėn. atlyginimų, dydį nustato teismas. Konstitucinis teismas išsakė požiūrį, kad nusikalstamai veikai netaikomas žmogaus privataus gyvenimo apsaugos principas. T. BIRMONTIENĖ PRIVATAUS GYVENIMO NELIEČIAMUMAS P. 109-120 Privataus gyvenimo neliečiamumas- Lietuvos konstitucinės teisės principas, tačiau dabar dar tik skinasi kelią. Dėl sovietu įtakos ir dėl to, kad ši problema teisės moksle palyginti nauja, nelengva atskirti privatu ir visuomenės gyvenimą. Daug dėmesio šitam reikalui skiriama JAV teisėje. Pirmiausiai šią teisę bandyta formuluoti moksliniuose straipsniuose kaip privatinės teisės principą-ji suformuluota kaip teisė buti paliktam vienam ir gynė ją nuo nepagrįsto kitų asmenų kišimosi. Nuo to laiko JAV teismai pradėjo nagrinėti ieškinius dėl nepagrįsto kišimosi į žmogaus privatu gyvenimą-dėl įsibrovimo į patį privatu gyvenimą (pvz. reta liga sergančio ligonio fotografavimas ligoninėje), dėl viešo privačiu faktu atskleidimo (meilės romanu atskleidimas), klaidinančio faktu pateikimo ir pasisavinimo (žymaus vardo ar nuotraukos panaudojimas ant kokios prekės be asmens sutikimo). Pagal JAV tradiciją, valstybės tarnai neturi tokio privataus gyvenimo neliečiamumo kaip eiliniai piliečiai ir apie juos galima skelbti įvairią kompromituojančią medžiagą. Taigi šiais atvejais informacija apie asmenį yra tikra. Daug problemų kyla tarp darbuotoju ir darbdaviu, nes pastarieji, būdami už juos atsakingi, nori turėti kuo daugiau informacijos-dėl narkotiku testu ypač, leidžiami tik atrenkant valstybės pareigūnus. JAV konstitucija valstybės kišimąsi į asmens gyvenimą saugo taip: nuo nepagrįstu kratu ir areštu; negali buti atimta gyvybė, neteisėtai ribojama laisvė ar nuosavybė. Konstitucija gina 2 privatumo rūšis: teisę priimti esminius sprendimus (apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo), kita saugo asmenį nuo asmeninės informacijos, asmeniniu reikalu atskleidimo. Privataus gyvenimo neliečiamumas nėra absoliuti teisė. Sudėtinga problema-keik valstybės pareigūnai, tirdami nusikaltimą, gali skverbtis į asmens privatu gyvenimą. Pokalbiai telefonu suprantami kaip neliečiama privataus gyvenimo dalis, tačiau numeriai, kuriuos renkame, nėra visiškai privati informacija ir asmuo negali tikėtis slaptumo šioje srityje; finansiniai dokumentai, laikomi stalčiuje, yra privati informacija, tačiau finansinės banko operacijos-nėra visiškai neliečiami, nes klientas šiuos duomenis savanoriškai perduoda banko tarnautojams ir šie gali juos perduoti valdžiai tam tikrais atvejais be asmens sutikimo. Dabar informacijos slaptumą iš dalies gali kontroliuoti kompiuteriai, tačiau atsiranda problemų, aki policijai prireikia tokiu asmeniniu duomenų, o tam jau reikia ir slaptažodžiu. Pagal JAV tradiciją, namu valda yra neliečiama teritorija. Tačiau nors kiemas ir namas laikomas privačia teritorija, tačiau net esant aukštai tvorai pareigūnai iš malūnsparnio gali pastebėti, kad žmogus sode augina marihuaną-ir tai nebus neteisėtai gauta informacija. Asmens privataus gyvenimo neliečiamumas apima ir asmens teisę spręsti šeimos sukūrimo, šeimyninio gyvenimo, gydymo klausimus. Valstybės pastangos reguliuoti šeimos dydį butu suprantamos kaip Konstitucijos pažeidimas. Kita problema-asmens teisė atsisakyti gyvybę palaikančio gydymo? Ar teisė spręsti savo mirties klausimą yra privati teisė? Kaip asmeninės informacijos atskleidimas bus suprantamas ir medicininės informacijos skelbimas be asmens sutikimo. Tačiau gydytojai gali teikti informaciją apie narkotikus, lytiškai plintančias ligas bei vaiku prievartą. Kai susiduria asmens privataus gyvenimo ir visuomenės sveikatos saugumo interesai, dažnai vyrauja visuomeniniai interesai. Lietuvos teisėje šis principas tik formuojasi. Asmuo turi teisę reikalauti per teismą paneigti jo garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias (Civilinio kodekso 7 st.). Taip pat jis reglamentuoja ir moralinės žalos atlyginimo tvarką. Lietuvoj negalima atskleisti ir valstybės pareigunu asmeninės informacijos. Sveikatos įstatyme nustatyta, kad asmuo, atskleidęs asmens medicininę paslaptį, privalo atlyginti asmeniui padarytą žalą. Tas pats sakoma ir apie psichiškai nesveikus asmenis-negalima atskleisti ju sutrikimu.Visuomenės informavimo įstatymas taip pat nustato ribas, iki kuriu galima skverbtis į asmens gyvenimą. Skirtingai nei JAV konstitucija, Lietuvos konstitucija ne tik įvardija privataus gyvenimo neliečiamumą, bet ir numato esmines jos gynimo garantijas, o ir kituose straipsniuose plačiai netiesiogiai reglamentuoja įvairius privataus gyvenimo aspektus. Šis skirtumas paaiškinamas ne tik amžiu (ši konstitucinė teisė yra XX a. problema), bet ir skirtingomis teisės tradicijomis. Konstitucijos 22 st. numatyta, kad asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami; informacija apie asmenį gali buti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtu kišimosi į privatu gyvenimą. Tačiau ir kiti straipsniai reglamentuoja privataus gyvenimo neliečiamumą-teisė į gyvybę (19), asmens laisvės neliečiamumas(20), žmogaus asmens neliečiamumas ir pagarba jo orumui (21), busto neliečiamumas (24), teisė turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti (25), minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės nevaržomumas (26), teisė puoselėti savo kalbą (37), laisvas pasirinkimas sudarant santuoką (38) ir t.t.Operatyvinės veiklos įstatymas prieštarauja konstitucijai, nes leidžia įsikišimą į privatu gyvenimą ne teismo, o generalinio prokuroro leidimo pagrindu ◦ Nuosavybės neliečiamumas LR K-jos 23 str. yra įtvirtinta ši teisė. Nuosavybė yra neliečiama ją saugo įstatymai ir ji gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginta. Konstitucinis Teismas teisę į nuosavybės neliečiamumą interpretuoja taip – savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareiga ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės neliečiamumas yra ypač svarbus civilinės teisės civilinių teisinių santykių teisinio reguliavimo principas. Nuosavybės neliečiamumas tai savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisė reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareiga ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nei k-ja, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarpt. teisės normos nepaneigia galimybės įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo. Nuosavybės teisės ir baudžiamosios teisės priemonėmis ginamas objektas. ◦ Asmens būsto neliečiamumas Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į bustą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Šiai žmogaus teisei interpretuoti svarbu Operatyvinės veiklos, Policijos, Policijos veiklos, Valstybės Saugumo departamento, BPK ir kai kurių kt. įstatymų nuostatos. ◦ Žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti Tai laisvė, kuri apima laisvę turėti įsitikinimus ir juos reikšti, teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę. Su šia teise siejasi ir masinės informacijos cenzūros draudimas ir draudimas monopolizuoti masinės informacijos priemones. K-je numatyta, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Ši laisvė gali būti ribojama tik: 1.įstatymu ir 2.jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais-tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Šiuo metu ypač didelis dėmesys yra skiriamas teisei į informaciją. K-ja formuluoja du svarbius teisės į informaciją aspektus, tai teisė gauti informaciją ir teisė ją skleisti. Teisėje gauti informaciją gali būti išskiriama ir teisė gauti informaciją apie save (pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį). Teisė gauti informaciją interpretuojama įvairių įstatymų nuostatuose (CK, Visuomenės informavimo, Asmens duomenų teisinės apsaugos, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų it kt. įstatymuose. Visuomenės informavimo įstatyme sakoma, kad visuomenės informavimo priemonės-tai laikraščiai, žurnalai, biuleteniai ir kt. leidiniai, televizijos, televizijos, radijo programos, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija , knygos ir kitos priemonės, kuriomis platinama informacija. Žurnalistas, tai asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui savo iniciatyva ar pagal su rengėju arba jo pavedimu ir (ar) yra žurnalistų profesinio susivienijimo narys. Naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini L-vos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialiai informacijai atskleisti, žmonių sveikatai bei dorovei, taip pat jų privačiam gyvenimui, orumui ir teisėms apsaugoti. LR laiduojamas laisvas televizijos programų, kurios transliuojamos laikantis LR TS nustatytų reikalavimų, priėmimas ir retransliavimas iš valstybių ES narių ir kt.Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų pasirašiusių Europos šalių. Yra numatytos galimybės taikyti kai kuriuos apribojimus-Seimas karo ar nepaprastosios padėties atveju įstatymu gali nustatyti viešosios informacijos rengėjų ir platintojų veiklos apribojimus ir (ar) kitas prievoles, būtinas piliečių bei visuomenės interesų apsaugai. Kiekvienas asmuo turi teisę: rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse; neleisti skelbti savo parengtos informacijos, jeigu jos turinys redakcinio rengimo metu buvo iškreiptas; užrašinėti, fotografuoti, filmuoti, naudotis garso ir vaizdo technikos priemonėmis, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją; publikacijas ar laidas skelbti savo pavarde, slapyvardžiu ar anonimiškai. Niekas negali būti verčiamas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, platinti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kt.biudžetinių įstaigų informaciją. Neskelbtina informacija, tai informacija, kuria: 1.raginama prievarta keisti LR konstitucinę santvarką; 2.skatinama kėsinti į LR suverenumą, jos teritorijos vientisumą; 3.kurstomas karas, taip pat tautinė, rasinė, religinė, socialinė bei lyčių neapykanta; 4.platinama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės paslaugos, seksualiniai iškrypimai; 5.propaguojamos ir (ar) reklamuojamos narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Neleidžiama skleisti informacijos, pažeidžiančios nekaltumo prezumpciją bei kliudančios teisminės valdžios nešališkumui. Teismas gali apriboti vertinimų bei komentarų, susijusių su teisme dar neišnagrinėta byla bei galinčių turėti įtakos teismo nešališkumui ir nepriklausomumui, skleidimą visuomenės informavimo priemonėse. Kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių inst.bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos apie jį turi. Valstybės ir savivaldybių inst.bei įstaigos turi informuoti visuomenę apie savo veiklą. Šių įstaigų informacija yra nemokama. Šios įstaigos gali imti mokestį tik už paslaugas ir patarnavimus, susijusius su teikiamos informacijos paieška, informacijos ar dokumentų dauginimu. Žurnalistams ir viešosios informacijos rengėjams informacija, kurią rengiant nereikia kaupti papildomų duomenų, pateikiama ne vėliau kaip per vieną darbo dieną, o informacija, kurią rengiant reikia kaupti papildomus duomenis- ne vėliau kaip per savaitę.Valstybės ir savivaldybių inst. bei įstaigos, kt.biudžetinės įstaigos, atsisakiusios teikti viešąją informaciją, turi ne vėliau kaip kitą darbo dieną raštu informuoti rengėją apie atsisakymo priežastis. CK numatoma, kad draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti. Saviraiškos laisvei, teisei į informaciją yra skirta ir Europos žmogaus teisių konvencija, kurioje nurodoma, kad kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios inst .netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Naudojimasis šiomis laisvėmis gali būti apribotas, jei tai numato įstatymas ir yra būtina demokratinėje visuomenėje dėl valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą. ◦ Teisė į informaciją Saviraiškos laisvė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skelbti informaciją ir idėjas. Teisė į informaciją yra vėliau susiformavusi teisė, susijusi su siekiu sukurti atvirą, atvirą visuomenei atskaitingą valstybės valdžią, kuri yra demokratinės valstybės pagrindas. Tinkamas teisės į informaciją įgyvendinimas turėtų padėti asmeniui realizuot ir kitas teises, įskaitant socialines, ekonomines bei kultūrines. Teisė į informaciją buvo deklaruota 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje, ji reglamentuota ir 1948 m. JTO Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje, taip pat. 1950 m. Europos žmogaus teisių konvencijoje. Ši teisė yra minima daugelio valstybių konstitucijose. Švedijoje galioja spaudos laisvės įstatymas, priimtas1949 m., kuriame plačiai reglamentuojama viešųjų dokumentų prieinamumas piliečiams. Tai padeda kovoti su biurokratizmu ir įgyvendinti tinkamo valstybės valdymo principus. JAV priimtas toks įstatymas 1966 m., Prancūzija- 1978 m. informacijos laisvė paprastai nėra suprantama kaip teisė, kurios visuomenės informavimo priemonės siekia kaip išskirtinės privilegijos. Tarptautinės Žurnalistų Federacijos požiūriu, visuomenės informavimo priemonių teisė gauti informaciją turi būti suprantama kaip integrali visų piliečių teisė. LR K-joje yra numatomi tam tikri apribojimai šios teisės kai tai numato įstatymas ir jei tai būtina norint apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Ši teisė taip pat nesuderinta su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar sosialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymas, šmeižtu bei dezinformacija. Tai turi pasireikšti naudojant proporcingumo principą. Įstatymai – visuomenės informavimo įst.,Teisė gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įst. Teisė į informaciją apima daugelį asmens ir visuomenės gyvenimo sričių. Tai ne tik teisė gauti informaciją apie įvykius valstybėje, susipažinti su oficialiais valstybės institucijų dokumentais, bet ir teisė susipažinti su informaciją apie save, savo sveikatą, ir teisė būti apsaugotam nuo valstybės ar kitų asmenų netesėto tokios informacijos ribojimo ar neteisėto paskleidimo. Kai kurie autoriai skiria šios teisės tokius turinio elementus: a)kiekvieno asmens teisė gauti informaciją pagal savo pasirinkimą iš bendrųjų informacijos šaltinių ar tiesiogiai iš spaudos ar kitų visuomenės informavimo priemonių be valstybės įsikišimo b)laisvas priėjimas prie privačių informacijos šaltinių netrukdant valstybei c) teisė laisvai prieiti prie valstybės bendro pobūdžio informacijos šaltinių, valstybės institucijų veiklos skaidrumas. tokio pobūdžio informacija turi būti vienodai, be diskriminacijos prieinama ir visuomenės informavimo priemonėm, kad būtų efektyvesnė informavimo veikla d) laisvė ieškoti, gauti informacija visomis priemonėmis, be cenzūros, nebent tai yra teisėta ir atitinka šios laisvės ribojimo priežastis. e) teisė steigti žinių agentūras be išankstinio leidimo, jų nepavaldumas valstybės institucijoms, jų nepriklausomumas, nešališkumas ir objektyvumas, žinių agentūrų monopolizavimo draudimas ir jų pareiga teikti teisinga, visapusišką, ir objektyvią informaciją. Informacija – tai visos žinios, susijusios su faktais, idėjomis, nuomonėmis, požiūriais, komentarais, taip pat komercine reklama. Pliuralizmas yra vienas iš būtinų teisingos informacijos kriterijų. ◦ Minties, tikėjimo, sąžinės laisvė LR K-jos 26 straipsnis Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves.Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. 27 straipsnis Žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas. Sąžinės laisvė - tai viena svarbiausių, pamatinių žmogaus teisių. Ji įrašyta visuose tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose. Ši teisė juodu ant balto įrašyta ir visų demokratinių valstybių konstitucijose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnis skelbia, kad ,,minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma”. Sąvokos ,,mintis”, ,,sąžinė” ir ,,religija” gali apimti didelę intelektinės ir dvasinės veiklos įvairovę. Sąžinės laisvė saugo žmogaus slapčiausią sritį nuo žmonių, valstybinių institucijų įsikišimo, religinių ar kitokių visuomeninių kolektyvų prievartos. Žmogaus širdyje ir sąmonėje gimsta moralinio ir religinio pobūdžio sprendimai, susiję su sąžinės ir religijos laisve. Ir tik tada, kai asmuo išreiškia savo mintis ar įsitikinimus, kiti žmonės, valstybė sužino apie jų egzistavimą. Antikos laikais senosios santvarkos nepripažino sąžinės laisvės (nepripažino apskritai jokių žmogaus teisių). Nebuvo to ir viduramžiais. Europoje tik Bažnyčia galėjo naudotis sąžinės laisve (kai kur žydai), bet ši laisvė galiojo tik jos nariams, netikintiesiems ji nebuvo suteikta. XVI a. vykę reformaciniai sąjūdžiai prieš katalikų bažnyčią buvo naujas tarpsnis kelyje į sąžinės laisvę, tačiau reikalaujant sąžinės laisvės sau neretai buvo pažeidžiama katalikų sąžinė laisvė. Pirmosios sąžinės laisvės garantijos aptinkamos XVIII a. priimtoje JAV Konstitucijoje. Sąžinės laisvė tuo metu buvo suprantama kaip religijos laisvė, t. y. kaip kiekvieno žmogaus individuali teisė garbinti Dievą pagal savo sąžinę. O štai 1789 m. Prancūzijoje paskelbtoje Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje sąžinės laisvė suprantama jau siauresne prasme, t.y. kaip priemonė Bažnyčią atskirti nuo valstybės. Ir dabar sąžinės laisvė demokratinėse šalyse dažniausiai suprantama siauresne prasme - kaip religinio tikėjimo laisvė. Ši laisvė reiškia, kad nė vienas asmuo prieš jo valią negali būti verčiamas išpažinti tam tikrą religiją ar tikėjimą. Niekas negali būti nubaustas arba persekiojamas už tai, kad jis pasirinko vieną ar kitą religiją ar tikėjimą arba nepasirinko jokios. Taigi religinis tikėjimas yra kiekvieno žmogaus asmeninis sąžinės reikalas. Daugelyje valstybių Bažnyčia buvo valstybės remiama, tai istorijos padarinys, tačiau valdžia neatleidžiama nuo atsakomybės ginti laisvę tų asmenų, kurių tikėjimas skiriasi nuo oficialiai pripažintos religijos ar religijų, arba tų, kurie yra visai netikintys. Dažnai sąžinės laisvė yra deklaruojama ir nedemokratinių šalių konstitucijose, tačiau ši laisvė tik skelbiama, bet negarantuojama kasdieniame gyvenime, dar daugiau: ji įvairiais būdais varžoma. Sąžinės laisvė yra glaudžiai susijusi su kitomis visuotinai pripažintomis žmogaus teisėmis: žodžio, spaudos, susirinkimų, susivienijimų. Jei negalima naudotis šiomis teisėmis, negalima ir sąžinės laisvė. Ištrauka iš išvados Konstitucinio Teismo Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ( 1995 m. sausio 24 d.) Konstitucinis Teismas pažymi, kad Konvencijos 9 ar kitame jos straipsnyje nėra išskirta dviejų savarankiškų laisvių - asmens laisvės išpažinti bei laisvės skelbti religiją ar tikėjimą. Konvencijoje laisvė išpažinti religiją ar tikėjimą tiesiog neminima. Konvencijos 9 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: "Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo." Tuo šis Konvencijos tekstas skiriasi ne tik nuo Konstitucijos 26 straipsnio, bet ir nuo Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsnio pirmosios dalies tekstų, kuriuose yra žodis "išpažinti". Taigi tiek tarptautinės teisės aktai, tiek Konstitucija, pripažindami žmogui religijos laisvę, vartoja skirtingą terminiją šiai laisvei apibūdinti. Atsižvelgiant į tai visiškai nėra pagrindo manyti, kad Konstitucijos 26 straipsnyje yra numatyta galimybė apriboti žmogaus laisvę išpažinti religiją ar tikėjimą. Priešingai, Konstitucijos 26 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytas bendras principas: "Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma", o antrojoje dalyje įtvirtinta: "Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo." Religijos ar tikėjimo išpažinimas, atskirtas nuo religijos ar tikėjimo skelbimo ar skleidimo, yra dvasinė kategorija, reiškianti religinių ar tikėjimo įsitikinimų turėjimą. Neatsitiktinai prancūziškame ir angliškame Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsnio pirmosios dalies tekste lietuviškus žodžius "laisvė išpažinti" atitinka žodžiai "la libertė d'avoir" (pranc.) ir "freedom to have" (angl.), kas pažodžiui gali būti verčiama kaip "laisvė turėti" (religiją ar tikėjimą). Vertimuose pavartotas žodis "išpažinti" vietoje "turėti", nes pastarasis ne visai atspindi dvasinę religijos ar tikėjimo prigimtį ir kartu vidinę asmens dvasios būseną. Šios būsenos negalima niekaip apriboti, nebent jei žmogus būtų persekiojamas dėl savo religijos ar tikėjimo, bet ir tokiu atveju persekiojimas negali atimti jo religinių įsitikinimų ar tikėjimo. Šiuo atveju galioja bendras teisės principas: lex non cogit ad impossibilia - įstatymas nereikalauja to, kas neįmanoma. Konstitucinis Teismas pažymi, kad Konstitucijos 26 straipsnio ketvirtojoje dalyje, frazėje "žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu" esantis žodis "išpažinti" interpretuotinas kaip atitinkantis savo prasme Konvencijos žodžius "savo religiją". Jeigu Konstitucijos 26 straipsnio ketvirtojoje dalyje būtų numatytas atskiras laisvės išpažinti religiją arba tikėjimą apribojimas, tai šioje frazėje būtų vartojamas jungtukas "ar", o ne "ir".Žodžių išpažinti ir skleisti sujungimas jungtuku "ir" reiškia ne ką kita, kaip "savo religiją ar tikėjimą". Kaip tik dėl to ši Konstitucijos nuostata nesukėlė jokių neigiamų teisinių pasekmių Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje tikėjimo ar religijos laisvės požiūriu, joks įstatymas neapriboja teisės išpažinti religiją ar tikėjimą ◦ Teisė į gynybą Sukonkretindamas konstitucinės teises į gynybą nuostatas ir nustatydamas jų įgyvendinimo garantijas, įstatymas leidžia ne tik įtariamajam, kaltinamajam ra teisiamajam pačiam ar su advokato pagalba gintis nuo pirmųjų procesinių veiksmų, bet ir nustato gynėjo kvietimo, paskirimo ar pakeitimo tvarką. Tai svarbios realios, efektyvios gynybos garantijos. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teimasturi teisę pripažinti, kad gynėjo dalyvavimas būtinas remiantis BPK 51 str., bet ir kitais kodekse nenumatytais atvejais. Gynėjas turi teisę susipažinti su ikiteisminio proceso veiksmų dokumentais, pateikti prašymus pareiškimus ir nušalinimus, dalyvauti atliekant procesinius veiksmus, savarankiškai rinkti gynybai reikalingus dokumentus, kuriuos gynėjas gali gauti nesinaudodamas procesinėmis prievartos priemonėmis ( iš įmonių, įstaigų, organizacijų, kalbėti su asmenimis apie jiems žinomas įvykio aplinkybes, fotografuoti ir kitaip fiksuoti gynybai reikalingą informaciją). Taip pat labai svarbi teisė gynėjui matytis su sulaikytu ar su suimtu įtariamuoju be pašaliečių ir šių pasimatymų skaičius ir trukmė neribojami. Tai yra viena svarbių gynybos garantijų. Gynėjo pareigos yra: • panaudoti visas įstatymuose numatytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę, ir teikti ginamajam reikiamą teisinę pagalbą. • Laiku atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, prokurorą ar į teismą apie neatvykimą iš anksto pranešti • Proceso metu laikytis įstatymo nustatytos tvarkos • Saugoti profesinę paslaptį, advokatas ir jo padėjėjas neturi teisės paskelbti žinių, kurias sužinojo vykdydami pareigas. • Negali atsisakyti ginti asmens, kuri apsiėmė ginti, išskyrus kai atstovavimas keliose bylose tampa nesuderintas ar advokatas šioje byloje turi kito subjekto statusą. • Nenaudoti neteisėtų gynybos priemonių. Įtariamasis ar kaltinamasis bet kuriuo proceso metu turi teisę atsisakyti gynėjo ( jei kitaip nenustato įstatymas). Gynėjo atsisakymas neatima iš įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo teisės vėliau bet kuriuo proceso metu vėl turėti gynėją. Byloje Campbell ir Fell prieš Jungtinę Karalystę Europos žmogaus teisių teismas konstatavo, kad nuostatą dėl teisinių konsultacijų konfidencialumo, tam tikroms aplinkybėms esant, valstybė turi teisę riboti. Panaši nuostata yra ir Konstitucimo Teimo nutarime 1994-11-18. ◦ Ir kt.Teisė į žmogaus asmens, jo orumo neliečiamumą. Žmogaus orumo neliečiamumas suprantamas kaip draudimas žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai. Su šia teise sietina ir asmens teisė gimti ir mirti pagarboje. Yra numatyta, kad pacientai turi būti prižiūrimi ir mirti pagarboje. Jiems turi būti suteikiamos mokslu pagrįstos nuskausminamosios priemonės, kad jie nekentėtų dėl savo sveikatos sutrikimų.Asmens neliečiamumo principas glaudžiai siejasi ir su priverstinio gydymo draudimu. Pacientas negali būti gydomas ar jam teikiama kokia kita sveikatos priežiūra ar slauga prieš jo valią. Nepilnametis pacientas turi būti informuotas apie gydymą ir, jeigu pagal savo amžių ir išsivystymo lygį gali teisingai vertinti savo sveikatos būklę ir siūlomą gydymą, nepilnametis taip pat negali būti gydomas prieš jo valią. Gydytojas turi parinkti gydymo metodus, labiausiai atitinkančius nepilnamečio interesus. Teikiant būtinąją med.pagalbą, kuriai yra būtinas paciento įstatyminio atstovo sutikimas, ji gali būti teikiama ir be sutikimo, jei jo negalima gauti laiku arba jį duoti atsisakoma, o gydančio gydytojo ar slaugos darbuotojo nuomone, med.pagalbos suteikimas atitinka paciento interesus. Apie tai turi būti pažymima paciento ligos istorijoje. Jeigu paciento įstatyminis atstovas atsisako duoti sutikimą gydytojui, kuris nėra skubus, o gydančio gydytojo nuomone, med.pagalbos suteikimas atitinka paciento interesus, tokiam gydymui sutikimą turi teisę duoti sveikatos priežiūros įstaigos med.etikos komisija ar L-vos medicinos etikos komitetas. Į šią komisiją ar komitetą turi kreiptis sveikatos priežiūros įstaigos administracija ar gydantis gydytojas. Orumo samprata siejama su tuo, kaip pats žmogus vertina save, koks jo požiūris į save, o kartu-kaip reiškiasi jo santykiai su aplinkiniais. Visuomenės informavimo įstatyme sakoma, kad siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama: be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus jam priklausančioje valdoje; taip pat neviešų renginių metu be organizatorių, turinčių teisę rengti tokius renginius sutikimo; filmuoti ir fotografuoti žmogų ir naudoti jo atvaizdus reklamai visuomenės informavimo priemonėse be šio žmogaus sutikimo. Draudimai netaikomi renkant informaciją, jei yra pagrindas manyti, kad fiksuojami teisės pažeidimai. Kiekvienas fizinis asmuo, kurio garbę ir orumą žemina paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija apie jį, turi teisę gauti atlyginimą už padarytą moralinę žalą. CK numato, kad žala atlyginama tais atvejais, kai visuomenės informavimo priemonė žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleista informacija neatitinka tikrovės, taip pat kai tą informaciją paskelbė jo darbuotojai ar informacija paskleista anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tą informaciją pateikusį asmenį. Visais kitais atvejais turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo. Asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokią teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį paskleidimas kartu žemina ir jų garbę ir orumą. CK yra sakoma, kad fizinis asmuo neliečiamas. Be paties asmens (o jam esant neveiksniam- be jo atstovo pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo, su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ir tyrimai. Toks sutikimas turi būti išreikštas raštu. Atlikti intervenciją į žmogaus kūną, pašalinti jo kūno dalis ar organus galima tik asmeniui sutikus. Sutikimas chirurginei operacijai turi būti išreikštas raštu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, tokį sutikimą gali duoti jo globėjas, tačiau neveiksniam asmeniui kastruoti, sterilizuoti, jo nėštumui nutraukti, jį operuoti, jo organui pašalinti būtinas teismo leidimas. Tokio sutikimo nebereikia būtino reikalingumo atvejais, siekiant išgelbėti asmens gyvybę, kai jai gresia realus pavojus, o pats asmuo negali išreikšti savo valios. Asmuo raštu gali nustatyti savo kūno panaudojimo būdą po mirties, laidojimo tvarką ir būdą. Žmogaus kūnas, jo dalys ar organai ir audiniai negali būti komercinių sandorių dalyku. Tokie sandoriai yra niekiniai. Asmuo, kurio teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą buvo pažeista, turi teisę reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. 2000 m.priimtas Biomedicininių tyrimų etikos įstatymas, kuris buvo parengtas atsižvelgiant į Europos Tarybos Žmogaus teisių ir biomedicinos konvenciją. Joje formuluojamas svarbus principas, kad žmogaus interesai ir gerovė turi būti svarbesni už išimtinius visuomenės ir mokslo interesus, valstybės turi ginti visų žmonių orumą bei tapatybę ir užtikrinti pagarbą, be išimties kiekvieno asmens neliečiamumui bei kitoms teisėms ir laisvėms taikant biologijos ir medicinos mokslus. Biomedicininiai tyrimai- tai sudėtinga medicinos, biologijos mokslo sritis, kurių tikslas patikrinti medicinos mokslo hipotezes ir plėtoti pažinimą apie žmogaus biocheminius, fiziologinius, merfologinius, psichologinius ir kt.funkcionavimo ypatumus. Biom.tyrimų objektai gali būti gyvi žmonės ar jų grupės, vaisius, audiniai, organai, ląstelės bei genetinė medžiaga, žmonių lavonai, medicinos dokumentai. Gyvi žmonės ar jų grupės ir vaisius biom.tyrimų objektais gali būti tik turint tam tikrų neklinikinių tyrimų išsamius duomenis. Neklinikiniai tyrimai turi būti atlikti pagal Geros laboratorinės praktikos taisykles, kurias tvirtina Sveikatos apsaugos minis. Klinikiniai tyrimai ruti būti atliekami pagal Geros klinikinės praktikos taisykles (jos nustato būtiniausias naujų, koduotų vaistų prospektyvinių tyrimų reikalavimus), kurias tvirtina Svei.aps.minis. Klinikiniai tyrimai- tai biomedicininiai tyrimai su gyvais žmonėmis, o neklinikiniai tyrimai-tyrimai, kuriuose žmonės nėra tyrimo objektai. Su žmogaus embrionais leidžiama atlikti tik klinikinius stebėjimus. Kiti biomedicininiai tyrimai su žmogaus emb., taip pat jų kūrimas biomedicininių tyrimų tikslais yra draudžiami. Su vaisiumi leidžiama atlikti tik tuos biome.tyrimus, kurių numatoma nauda tiriamam vaisiui viršija medicininę riziką. Biomed.tyrimai gali būti vykdomi tik laikantis tokių reikalavimų: yra biomed.tyrimų mokslinė ir praktinė vertė; užtikrinta tiriamojo interesų apsauga bei informacijos apie jį konfidencioalumas; gautas savanoriškas tiriamojo sutikimas; yra tyrėjo ir biomed.tyrimų užsakovo civilinės atsakomybės draudimas dėl galimos žalos tiriamajam; yra L-vos bioetikos komiteto ar Regioninio biomed.tyrimų etikos komiteto leidimas; to nedraudžia kiti įstatymai. Ypač saugomos vadinamųjų pažeidžiamų asmenų teisės. Jais laikomi: asmenys, turintys psichikos sutrikimų, bet galintys duoti sutikimą dalyvauti biomed.tyrime; nepilnamečiai; studentai, jei jų dalyvavimas biomed.tyrime susijęs su studijomis; asmenys, gyvenantys globos įstaigose; kariai jų tikrosios karinės tarnybos metu; sveikatos priežiūros įstaigų, kuriose atliekamas buomed.tyrimas, darbuotojai, pavaldūs tyrėjui. L-vos bioetikos mokitetas motyvuotu sprendimu gali pripažinti šiai asmenų kategorijai ir kitų asmenų grupes. Biomed.tyrimai negali būti atliekami su įkalinimo įstaigose ar kt.laisvės atėmimo vietose esančiais asmenimis. Jeigu tiriamasis yra nepilnametis, asmens sutikimą duoda abu tėvai ar įstatyminiai atstovi ir rajono, miesto vaikų teisių apsaugos tarnyba. Jei nepil.tėvai gyvena skyriumi, būtinas vieno iš tėvų ar įstatyminio atstovo ir rajono, miesto vaikų teisių apsaugos tarnybos sutikimas. Asmens, sergančio psichikos liga sutikimą turi patvirtinti du liudytojai ir sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje atliekamas tyrimas vadovas. Taip pat turi būti sveikatos priežiūros įstaigos Medicinos etikos komisijos pritarimas. Tyrimų kontrolę vykdo Lietuvos bioetikos komitetas ir Regioniniai biomend.tyrimų etikos komitetai-jie išduoda leidimus šiems tyrimams. Psichikos sveikatos priežiūros įstatyme, nurodoma, kad klinikiniai eksperimentiniai gydymo metodai, psichochirurgija gali būti taikomi psichikos ligoniams tik gydymo tikslu medicinos etikos komisijai prižiūrint, jie gali būti taikomi tik, jei ligonis tai sąmoningai suprato ir davė rašytinį sutikimą, patvirtintą dviejų liudininkų ir psichiatrijos įstaigos vyriausiojo gydytojo, tam turi būti ir medicinos etikos komisijos pritarimas Lygiateisiškumas K-je nurodoma, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės inst.ar pareigūnams visi asmenys lygūs: žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Lygiateisiškumo priešingoji pusė-diskriminacija; jos draudimas ir užtikrina lygiateisiškumo įgyvendinimą.Europos žmogaus teisių k-je numatyta, kad naudojimasis šioje k-je pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Ypač svarbus EŽTK 12 protokolas, kuriame numatyta, kad be jokios diskriminacijos dėl......ar kt.padėties turi būti užtikrinamas naudojimasis bet kuria įstatyme įtvirtinta teise; niekas negali būti diskriminuojamas jokios viešosios valdžios nė vienu iš paminėtų požymių. 5. politinės teisės ir laisvės • Piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai , tiek per demokratiškai išrinktus atstovus Demokratinėje visuomenėje, konstitucinėje valstybėje piliečių dalyvavimas valdant savo šalį yra esminė, politinė ir teisinė prielaida užtikrinti visų lūkesčių siekiant...įkūnyti prigimtinę žmogaus ir tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje-nepriklausomoje Lietuvos valstybėje...( LR K-jos preambulė). Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje sakoma, kad kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai tiek per laisvai išrentus atstovus. Įvairiose šalyse piliečių tiesioginio dalyvavimo valdant valstybę, formos gali įvairios, tačiau labiausiai žinomas-referendumas, plebescita, įstatymų leidybos ir iniciatyvos teisė, peticijų teisė, teisė dirbti valstybės institucijoje, teisė apskųsti valstybės įstaigų ir pareigūnų sprendimus. Netiesioginė galimybės valdant savo šalį laidojamos renkant atstovaujamųjų valdžios institucijų narius, valstybės vadovus, o kai kur ir valstybės pareigūnus. Žmogaus teisių deklaracijoje 21tr. Kalbama apie žmogaus teisę dalyvauti valdant savo šalį, čia kalbama apie asmens politinį asmens ryšį su savo šalimi. Taip pat kalbama apie teisę asmens stojant į savo šalies valstybės tarnybą. Visiškai panašiai teisė dalyvauti valdant savo šalį formuluojama ir Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmajame protokole yra tokia nuostata, kad susitariančios šalys priimtinais terminais organizuoti laisvus rinkimus, slaptai balsuoti, kad būtų sudarytos tokios sąlygas , kurios garantuotų žmonių valios pareiškimo laisvę renkant įstatymų leidimų valdžią. Šios nuostato siaurąja prasme negalima suprasti, kadangi reikėtų įdėmiai vertinti ir Europos žmogaus teisių teismo jurisdikciją. Šios teisės atskiri komponentai: • Teisė dalyvauti laisvose rinkimuose slaptai balsuojant. Apibrėžiant šią teisę reikia išaiškinti jos realų turinį. • Visuotinė rinkimų teisė- rinkimų teisę turi visi piliečiai, kuriems rinkimų diena yra sukakę 18 metų, o rinkimuose nedalyvauja asmenys, kurie teismo yra pripažinti neveiksnus. • Lygi rinkimų teisę-kiekvienas turi teisę rinkti, pilietis rinkimuose turi po vieną balsą vienmandatinėje ir daugiamandatinėje rinkimų apygardose, ošie balsai yra lygiaverčiai kiekvieno kito, turinčio teisę rinkti, piliečio balsams. • Tiesioginiai rinkimai- rinkimų metu balsuojama už ar prieš kandidatą ar politinių partijų sąrašą tiesiogiai ◦ Įstatymų iniciatyvos teisė Aptariant piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį, svarbi ir jų įstatymų leidybos iniciatyvos teisė. K-je nurodoma, kad 50 tūkst.piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti S-mui įstatymo projektą ir jį S-mas privalo svarstyti. Teisė dalyvauti valdant savo šalį gali būti vertinama ir kaip principas, apibūdinantis demokratinės valstybės santykius su piliečiais, ir kaip konkreti teisė, susijusi su kt.politinėmis teisėmis ir laisvėmis Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė- 50 tūkstančių LR piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teigti Seimui įstatymo projektą ir jį Seimas privalo svarstyti. Ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų turi teisę Seimui sumanymą keisti ar papildyti LR Konstituciją. Iš pradžių kuriama iniciatyvinė grupė iš ne mažiau kaip 10 rinkimų teisę turinčių asmenų. Ji registruojama Vyriausioje rinkimų komisijoje ir pateikia prašymą, kuriame nurodoma, kokį įstatymą siūloma priimti, pakeisti ar papildyti ar sumanymo keisti ar papildyti LR K-ją nuostatas. Ši jei nori pateikti įstatymo projektą tai visus parašus privalo surinkti per du mėnesius, o kas susiję su K-ja tai per keturis mėnesius. Vyriausioji rinkimų komisija savo išvadą su piliečių parašų rinkimo lapais pateikia Seimui, kur projektas yra registruojamas. Projektas gali būti grąžintas tobulinti Seimo komitetui, kuris yra pagrindinis svarstant šį klausimą. • Teisė dirbti valstybės tarnyboje Lygių sąlygų konstitucinis principas yra įtvirtintas tarptautiniuose teisės aktuose (visuotina žmogaus teisių deklaracija). Valstybės tarnyba grindžiama įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo politinio neutralumo, skaidrumo ir karjeros principais. LR K-jos 33 str. suteikia teisę piliečiams stoti į valstybės tarnybą Asmuo, priimamas į valstybės tarnautojo pareigas, turi atitikti šiuos bendruosius reikalavimus: 1) turėti Lietuvos Respublikos pilietybę; 2) mokėti lietuvių kalbą; 3) būti ne jaunesnis kaip 18 metų ir ne vyresnis kaip 62 metų ir 6 mėnesių; 4) turėti to lygio valstybės tarnautojo pareigoms eiti būtiną išsilavinimą. 5) būti ne vyresniam kaip 62 metų ir 6 mėnesių, tai netaikomas politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir pakaitiniams valstybės tarnautojams. Į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo: 1) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikalstamos veikos valstybės tarnybai ir vešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo ir turintis neišnykusį ar nepanaikintą teistumą; 2) kurio teisę eiti valstybės tarnautojo pareigas yra atėmęs teismas; 3) kurio sutuoktinis, artimasis giminaitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal einamas pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais; 4) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu; 5) kuris yra įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos narys; 6) kitų įstatymų nustatytais atvejais. Ši nuostata dėl kitų reikalavimų priklauso nuo tuo, kokias pareigas eis tas asmuo ir kokioje tarnyboje. Skirtingos institucijos turi savo teisės aktus (statutus , kuriuose tie reikalavimai ar apribojimai papildomai yra nurodomi. Į statyme taip pat yra nustatytos asmenų dirbančių valstybės ir savivaldybės tarnyboje, bendrosios prievolės: nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybos pareigas; vengti interesų konflikto; nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti; vadovautis įstatymų ir visų asmenų lygybės principu; nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar kita savo veikla, susijusia su informacija, kitokia tvarka ir mastu nei nustato įstatymai. Ištrauka iš Konstitucinio Teismo nutarimo DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO "DĖL SSRS VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETO (NKVD, NKGB, MGB, KGB) VERTINIMO IR ŠIOS ORGANIZACIJOS KADRINIŲ DARBUOTOJŲ DABARTINĖS VEIKLOS" 1 IR 2 STRAIPSNIŲ, 3 STRAIPSNIO 2 DALIES, TAIP PAT LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO "DĖL SSRS VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETO(NKVD, NKGB, MGB, KGB) VERTINIMO IR ŠIOS ORGANIZACIJOS KADRINIŲ DARBUOTOJŲ DABARTINĖS VEIKLOS" ĮGYVENDINIMO ĮSTATYMO 1 STRAIPSNIO 1 IR 2 DALIŲ ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA1999 m. kovo 4 d. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą nėra absoliuti. Valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybinėje tarnyboje. Atsižvelgiant į valstybinės tarnybos pobūdį, svarbą kiekvieno žmogaus, visuomenės, valstybės gyvenime ir siekiant užtikrinti veiksmingą, efektyvią valstybės valdžios, valdymo bei kitų institucijų veiklą, valstybės tarnautojams, pareigūnams keliami atitinkami reikalavimai. Įstatymuose yra nustatyta speciali priėmimo į darbą tvarka (pvz., pareigų užėmimas konkurso būdu), tačiau norintieji tapti valstybės tarnautojais, pareigūnais paprastai privalo turėti ir atitinkamą išsilavinimą, profesinę patirtį, kai kurias asmens savybes. Kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims. Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime konstatavo, kad "valstybės institucijose turi dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių". Europos žmogaus teisių teismas byloje Vogt prieš Vokietiją patvirtino, kad demokratinė valstybė turi teisę reikalauti iš savo tarnautojų lojalumo konstitucijai. Taigi lojalumo, patikimumo reikalavimas valstybinės tarnybos srityje yra įprastas ir suprantamas. Pažymėtina, kad nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, nei jos papildomieji protokolai negarantuoja teisės į darbą valstybinėje tarnyboje. Europos žmogaus teisių teismas byloje Glasenapp prieš Vokietiją konstatavo, kad teisė gauti valstybines pareigas nėra nei Konvencijos, nei jos protokolų pripažinta, todėl priklauso Konvencijos neginamai teisei į vietą valstybinėje tarnyboje. Tačiau Teismas konstatavo, kad tai nereiškia, jog kitais požiūriais Konvencija valdininkams netaikoma. Taigi valstybėms yra suteikta didesnė laisvė nacionalinėje teisėje spręsti valstybinės tarnybos reguliavimo klausimus, nustatyti papildomus reikalavimus bei apribojimus priimant asmenis į darbą valstybės institucijose. Kita vertus, minimų apribojimų pobūdis turi atitikti tikslus, kuriais jie daromi. Šis proporcingumo principas apribojant teises, laisves ne kartą buvo pažymėtas Europos žmogaus teisių teismo nagrinėtose bylose (pvz., byloje Vogt prieš Vokietiją). • Teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą Dėstytojo teigimu ši teisė pasireiškia, kaip saviraiškos laisvė, o konkrečiai turėtų būti kalbama apie žiniasklaida. Žiniasklaida, įkūnydama laisvę reikšti didžiulę idėjų bei nuomonių įvairovę ir būdama tuo mechanizmu, kurio pagalba galima netrukdomai keistis informacija, turi didelę galią paveikti visuomenės gyvenimą. Taigi, ji atlieka svarbų vaidmenį ugdant informuotą pilietį, galintį rinktis, kokia visuomenės ir valdymo forma geriausiai atitinka jo poreikius. Kaip pažymejo Europos Žmogaus Teisių Teismas, spaudoslaisvė yra viena iš geriausių priemonių visuomenei formuojant nuomonę apie jos politinių lyderių pažiūras ir idėjas. Ji taip pat suteikia politikams galimybę sužinoti ir atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Tuo būdu, spaudoslaisvė įgalina visus dalyvauti laisvose politinėse diskusijose, kurios yra vienas iš kertinių demokratinės visuomenės akmenų.  Taigi, visuomenės teisė gauti informaciją apie dalykus, įtakojančius jos gyvenimą, taip pat žiniasklaidos vaidmuo teikiant tokią informaciją bei atliekant valdžios struktūrų priežiūros vaidmenį  pripažįstami tarptautiniu mastu. Tačiau, čia reikia pažymėti, kad ši visuomeninė funkcija neįpareigoja atskirų žiniasklaidos priemonių. Atvirkščiai, žiniasklaidos visuomeninio vaidmens pripažinimas tarptautinėje teisėje įpareigoja šalių vyriausybes užtikrinti sąlygas, kurios leistų žiniasklaidai atlikti šias funkcijas. Valstybė yra aukščiausias nuomonių įvairovės, reikalingos, kad žiniasklaida sėkmingai atliktų savo visuomeninį vaidmenį, garantas. Vyriausybės taip pat turi pareigą užkirsti kelią bandymams pajungti šią nuomonių įvairovę įvairių grupuočių interesams. Žiniasklaida, be abejonės, gali vaidinti ir vaidina labai svarbų vaidmenį tiek atskleisdama korupciją per žurnalistų tyrimus, tiek suteikdama tribūną visuomenėje vykstančioms diskusijoms apie korupcijos daromą žalą bei kovos su korupcija būdus.  Tačiau, tam, kad ji galėtų atlikti šį vaidmenį, reikalinga atitinkama, skatinanti žiniasklaidos laisvę, nepriklausomybę ir pliuralizmą teisinė ir praktinė aplinka. Tačiau kritika negali pasireikšti šmeižtu ar garbės ir orumo įžeidimu. Teisė saugoti šaltinių konfidencialumą kai kuriose Europos šalyse (Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Švedijoje) įteisinta įstatymiškai, daugelyje kitų – praktiškai. Nuo 1996 m. kovo ši teisė įtvirtinta Europos mąstu Europos Žmogaus Teisių Teismui priėmus nutarimą Gudvino prieš Jungtinę Karalystę byloje. Nors neįtvirtindamas teisės į šaltinių apsaugą absoliutumo, Teismas pažymėjo, kad  privalomas šaltinių atskleidimas yra nepriimtinas, jeigu to nereikalauja būtinybė apginti visuomenės interesus. Taip pat buvo pažymėta, kad žurnalistų šaltinių apsauga yra viena iš esminių spaudos laisvės sąlygų. Toks nuosprendis dera su Vakarų Europos šalių įstatymais, kurie paprastai pripažįsta kai kurias išimtis saugant šaltinių konfidencialumą: pavyzdžiui, jei to reikalauja rimto nusikaltimo tyrimas. Tačiau praktikoje žurnalistai retai pateikia informaciją, kuri galėtų atskleisti jų šaltinius, teismai retai įsako atskleisti šaltinius ir dar rečiau griebiasi baudų ar žurnalistų įkalinimo, siekiant išgauti šaltinių pavardes.  LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO N U T A R I M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VALDININKŲ ĮSTATYMO 20STRAIPSNIO TREČIOSIOS DALIES ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI Vilnius, 1998 m. kovo 10 d. Konstitucijos 33 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: "Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką." Tarp šių normų ir jau minėtų Konstitucijos 25 straipsnio normų esama sąsajos tuo atžvilgiu, kad 25 straipsnyje garantuojama žmogaus įsitikinimų laisvė, taip pat informacijos laisvė 33 straipsnio antrojoje dalyje įgyja sukonkretintą išraišką, būtent: piliečiams laiduojama teisė reikšti kritinę nuomonę ar požiūrį, skleisti kritinę informaciją apie valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą. Konstitucijoje nustatytas draudimas persekioti už kritiką - tvirta šios konstitucinės teisės įgyvendinimo garantija. Beje, už piliečių persekiojimą už kritiką yra numatyta pareigūnų baudžiamoji atsakomybė. Pažymėtina, kad Konstitucijos 33 straipsnio antrosios dalies normų funkcija neapsiriboja subjektinės piliečio teisės kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą užtikrinimu. Minėtosios konstitucinės normos siejasi ir su Konstitucijos skirsnyje "Lietuvos valstybė" įtvirtintos principinės nuostatos, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, įgyvendinimu. Įsitikinimų išraiškos laisvė, informacijos laisvė nėra absoliučios. Atitinkamai Konstitucijos 25 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Taigi šioje Konstitucijos normoje įtvirtinta, kad įsitikinimų išraiškos, informacijos laisvės ribojimas visada turi būti suvokiamas kaip išimtinio pobūdžio priemonė. Ribojimo išimtinumas reiškia, kad Konstitucijoje nustatytų galimų ribojimo pagrindų negalima aiškinti jų išplečiant. Čia įtvirtintas būtinumo kriterijus suponuoja tai, kad kiekvienu atveju ribojimo pobūdis, apimtis turi atitikti siekiamą tikslą (vadinamasis pusiausvyros reikalavimas). Pagal Konstitucijos 25 straipsnio ketvirtąją dalį laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Konstitucijoje piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą - tai sukonkretinta įsitikinimų ir informacijos laisvės forma. Todėl darytina išvada, kad ši konstitucinė piliečio teisė galėtų būti ribojama iš esmės laikantis aukščiau aptartų Konstitucijos 25 straipsnyje nustatytų sąlygų. Kartu negalima nepastebėti Konstitucijos 33 straipsnio antrosios dalies normos ypatumų pirma, specialus šioje normoje laiduojamos teisės subjektas - pilietis; antra, savitas yra ir šios subjektinės teisės pobūdis - kritika; trečia, apibrėžtas kritikos adresatas ir dalykas - valstybės įstaigų ar pareigūnų darbas. Suprantama, kad visa tai sąlygoja tam tikrus teisinio reguliavimo savitumus, konkrečiai - nustatant valdininko teisinį statusą, apibrėžiant, kokia apimtimi ir tvarka jis gali įgyvendinti pilietinę teisę kritikuoti. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS IŠVADA DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO ROLANDO PAKSO,KURIAM PRADĖTA APKALTOS BYLA, VEIKSMŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 2004 m. kovo 31 d. Vilnius Teisė kritikuoti valstybės įstaigas ar pareigūnus yra kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė, neišskiriant nė valstybės pareigūnų ar politikų. Akivaizdu, kad Respublikos Prezidentas taip pat turi šią konstitucinę teisę. Pažymėtina, kad Respublikos Prezidento viešai reiškiama valstybės institucijų ar pareigūnų veiklos kritika, jų sprendimų neigiamas vertinimas savaime netraktuotini kaip atitinkamų valdžios institucijų ar pareigūnų autoriteto diskreditavimas. Vertinant, ar Respublikos Prezidento viešai reiškiama valstybės institucijų ar pareigūnų veiklos kritika, jų sprendimų neigiamas vertinimas nediskredituoja šių institucijų ar pareigūnų, būtina atsižvelgti į šios kritikos (neigiamo vertinimo) turinį, taip pat į visas aplinkybes, kuriomis ši kritika (neigiamas vertinimas) buvo pareikšta. • Peticijų teisė K-je numatyta peticijų teisė. Ši teisė gali būti suprantama kaip piliečio kreipimasis į valdžios institucijas su skundu, ar pasiūlymu, ji gali būti individuali ar kolektyvinė. Tačiau ji gali būti interpretuojama ir siauriau-kaip teisė kreiptis į kompetentingas institucijas su reikalavimu spręsti įstatyminį ar kitą svarbų visuomenei klausimą. L-vos konstitucinėje teisėje peticija traktuojama šia, siauresne, prasme. Peticijos pateikėjas gali būti ne tik LR pilietis, bet ir užsienietis, nuolat gyvenantis L-je. Peticija-tai raštiškas pareiškėjo kreipimasis į Seimą, v-ės ar vietos savivaldos valdžios ir valdymo institucijas su reikalavimais ar siūlymais spręsti žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimo; valdžios ir valdymo institucijų reformavimo; kitus svarbius visuomenei, savivaldai ar valstybei klausimus, kai tam reikia priimti naują teisės aktą ir kai peticijų komisijos tokį kreipimąsi pripažįsta peticija. Peticija nepripažįstama: a) anoniminė peticija b) Neatitinka aukščiau išdėstytų reikalavimų; c) Jei jame keliami tokie reikalavimai siūlymai, kurių išsprendimas varžytų kitų žmonių teises ir laisves, grėstų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai. d) Iškeltų reikalavimų ir siūlymų tenkinimui nereikia priimti naujo teisės akto, pakeisti ar pripažinti netekusios galios galiojančio teisės akto; e) Tas pats pareiškėjas dėl tų pačių reikalavimų ir siūlymų per kalendorinius metus tai pačiai institucijai padavė daugiau kaip vieną kreipimąsi. f) Pareiškėjas visiškai nepagrindžia kreipimesi išdėstytų reikalavimų ir siūlymų ar kitaip piktnaudžiauja peticijos teise. g) Peticijos komisija per kalendorinius metus dėl tų pačių reikalavimų ir siūlymų išdėstytų peticijoje jau yra priėmusi sprendimą. h) Kreipimąsi paduoda ne LR pilietis ar užsienietis nuolat gyvenantis Lietuvoje ar jų grupė. Peticijų komisija priėmusi motyvuotą sprendimą nepripažinti kreipimosi peticija apie tai praneša pareiškėjui ar jo atstovui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos. Tokį kreipimąsi nagrinėja įregistravusi institucija. Priėmus sprendimą peticiją nagrinėti komisija paskiria peticijos nagrinėjimo vietą ir laiką ir apie tai paskelbia VŽ priede “Informaciniai pranešimai”. Savivaldybės peticijų komisija skelbia vietos spaudoje. Išspręsti dėl peticijos pripažinimo privalo per 20d. nuo įregistravimo. Pareiškėjas nevėliau kaip per 1 mėn. nuo pranešimo apie sprendimą nepripažinti kreipimosi peticija ar atsisakyti priimti peticiją nagrinėti gavimo dienos gali apskųsti peticijos komisijos sprendimą: Seimui, dėl Seimo peticijų komisijos sprendimo; Vyriausybės kancleriui, dėl Vyriausybės peticijų komisijos sprendimų; Savivaldybės tarybai dėl savivaldybės komisijos sprendimų; Šių institucijų priimtas sprendimas galutinis ir neskundžiamas. Kreipimesi negali būti keliami tokie reikalavimai ir siūlymai, kurių išsprendimas varžytų kitų žmonių teises ir laisves, grėstų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai. Peticijas nagrinėja peticijų komisijos, sudaromos Seime, V-je, savivaldybių tarybų. Jos yra nagrinėjamos vadovaujantis tokiais principais, kaip lygybės įstatymui; viešumo; draudimo varžyti kitų asmenų teises ar laisves ar kenkti kitų asmenų, visuomenės ar valstybės interesams; kolegialaus nagrinėjimo; operatyvumo; procedūrų konfidencialumo. Jeigu peticija pripažinta tenkintina, tai pagal joje išdėstytus reikalavimus ir siūlymus gali būti rengiamas atitinkamas teisės akto projektas arba sudaryta darbo grupė tokiam projektui parengti. Seimui pateiktos peticijų nagrinėjimas: Seimo p. komisija teikia Seimui išvadas dėl peticijoje išdėstytų siūlymų ir reikalavimų tenkinimo. Tuo atveju, kai prieinama išvados, tenkinti peticijoje išdėstytus reikalavimus, gali būti parengiamas atitinkamo teisės akto projektas arba siūloma sudaryti komisiją ar darbo grupę teisės akto projektui parengti. Vyriausybei pateiktų peticijų nagrinėjimas: Vyriausybės p. komisija teikia Vyriausybei išvadas dėl peticijoje išdėstytų siūlymų ir reikalavimų tenkinimo. Tuo atveju, kai prieinama išvados, tenkinti peticijoje išdėstytus reikalavimus, gali būti parengiamas atitinkamo teisės akto projektas arba siūloma sudaryti komisiją ar darbo grupę teisės akto projektui parengti arba siūloma pavesti atitinkamoms valstybės institucijoms parengti teisės aktų projektą. Savivaldos ir valdymo institucijai pateiktų paticijų nagrinėjimas: Savivaldybės p. komisija teikia Seimui išvadas dėl peticijoje išdėstytų siūlymų ir reikalavimų tenkinimo. Tuo atveju, kai prieinama išvados, tenkinti peticijoje išdėstytus reikalavimus, gali būti parengiamas atitinkamo teisės akto projektas arba siūloma sudaryti komisiją ar darbo grupę teisės akto projektui parengti arba siūloma pavesti merui, valdybai parengti teisės aktų projektą. Apie priimtus sprendimus institucijos praneša per 10d. pareiškėjui, ar jo atstovui. Sprendimai galutiniai ir nesprendžiami. Ši tvarka netaikoma ir peticija nelaikoma, kai piliečiai įgyvendina Konstitucijoje įtvirtintą įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę, valstybės įstaigų ar pareigūnų darbo kritikos teisę. • Teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas Piliečiams laidojama teisė laisvai vienytis bendrijas politines partijas ar asociacijas. Išskyrus tuos atvejus kai tai prieštarautų K-jai ar įstatymams. Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politiniai partijai ar asociacijai. Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymai ( tai bus aptariama kituose klausimuose). Tokios teisės įtvirtinimas K-joje užtvirtina demokratinės visuomenės egzistavimą, galimybė pasirinkti nepažeidžia asmens teisės vienytis į jam norimas bendrijas, politines partijas ar organizacijas, kad galėtų prisijungti prie bendraminčių. Tų organizacijų daugėtas neleidžia egzistuoti tik vienai, kuri turėtų dideles įtakos sferas. • Teisė rinktis į taikius susirinkimus be ginklo Ši teisė yra įtvirtinta LR K-jos 36 str.- negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo įtaikius susirinkimus. Ši teisė gali būti ribojama tik įstatymo numatytais atvejais ar kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešėją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę ar kitas asmenų tieses ir laisves. Pagal LR susirinkimo įstatymą – susirinkimų organizatoriai gali organizuoti įvairius susirinkimus: mitingus, piketus, demonstracijas, procesijas, įvairias eitynes, kitokius taikius beginklius susirinkimus. Susirinkimų organizatoriais gali būti pilnamečiai veiksnus LR piliečiai, įstatymo nustatyta tvarka įregistruotos politinės partijos, kitos politinės ir visuomeninės organizacijos ir kt. Susirinkimai gali būti viešose vietose arba savivaldybė gali nustatyti nuolatines susirinkimo vietas ar patalpas. neleidžiama tokio pobūdžio susirinkimų organizuoti valdžios ir savivaldybių įstaigose ir kt. specialaus darbo saugos režimo ar ginkluotos sargybos saugomose įmonėse. Susirinkimai prie LR Seimo, LR Prezidento rezidencijos, Vyriausybės bei teismų pastatų gali būti organizuojami ne arčiau kaip 75 m., prie kitų valstybės valdžios ir valdymo įstaigų, užsienio diplomatinių atstovybių, savivaldybių, prokuratūros, Vidaus reikalų, Krašto apsaugos ministerijos įstaigų, karinių dalinių bei kitų specialaus darbo saugos režimo ar ginkluotos sargybos saugomų objektų- na arčiau kaip 25 m. nuo pagrindinio šiuos pastatus bei objektus, ir visais atvejai garantuojamas laisvas priėjimas ir privažiavimas prie jų. Vieši susirinkimai gali būti vedami nuo 8 iki 23 valandos ir tik kai tai yra suderinta su savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovu ar jo įgalioto atstovu. Pareigūnai trukdantys vykdyti tokius susirinkimus traukiami atsakomybėn. Organizatoriai ir dalyviai tokių susirinkimų privalo laikytis įstatymų ir gerbti visuomenės priimtas moralės vertybes, vykdyti teisėtus valdžios atstovų bei pareigūnų nurodymus. Priešingų atveju traukiami baužiamojon, administracinės atsakomybėn ir atsako už padaryta moralinę, turtinę žalą. 11. ombudsmeno institucija Europos valstybėse Parlamento kontrolieriai (ombudsmenai). Pradžia – Skandinavijos valstybės. Tai parlamento skiriami pareigūnai t. t. funkcijoms atlikti, kontroliuoti vykdomosios valdžios pareigūnų veiklą, jos teisėtumą. (Didžiojoje Britanijoje – parlamentinis komisaras). Pareiga – tirti gyventojų parlamentui adresuojamus skundus. Savo iniciatyva ombudsmenai skundų netiria. Gina žmonių teises. Jų buvimas – demokratinės valstybės būtinasis požymis. Specialios žmogaus teisių gynimo institucijos L-je (Seimo kontrolieriai, Vaiko teisių apsaugos kontrolierius. Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius). Ombudsmeno institucija Europos valstybėse. Kalbant apie teisminę gynybą visų pirma norėtųsi išskirti teismus. Teismų sistemos organizacija ir veiklos konstituciniai pagrindai aptariami skyriuje “Teisminė valdžia”. Atskirai reikėtų išskirti Konstitucinį teismą. Jis gali būti traktuojamas ir kaip žmogaus teisų apsaugos institucija, nors skirtingai nuo kai kuriose kitose valstybėse galiojančios praktikos (Vok., Austrija) piliečiai tiesiogiai kreiptis į jį negali. Tačiau neretai advokatai, gindami asmens interesus, sugeba pagrįsti reikalingumą kreiptis į Konstitucinį teismą ir problemą sprendžia Konst.teismas. Šio teismo nutarimuose atskleidžiami K-je įtvirtintų pagrindinių teisių įvairius aspektai. Šis teismas yra svarbus konstitucinių žmogaus teisių garantas, nors jo kompetencijai priskirta viena svarbiausių-teisės aktų atitikties K-jai funkcijų. Prie teisinių institucinių garantijų galima priskirti ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos veiklą. Jai priskirta nagrinėti fizinių asmenų (ir juridinių asmenų) skundus dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Tai ikiteisminė administracinių ginčų nagrinėjimo inst. Svarbų vaidmenį, garantuojant žmogaus teises, vaidina ir S-mo kontrolierių bei kitos kontrolierių institucijos. S-mo kontrolierių institucija L-je buvo įkurta 1994 m. S-mo kontrolieriai tyria piliečių skundus dėl valdžios, valdymo, savivaldos, karinių bei joms prilygintų inst.pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo. Karinėms inst.prilyginamos Krašto apsaugos ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Valstybės saugumo departamentas ir jiems pavaldžios inst. S-mo K netiria P-to, S-mo narių, MP, V-bės(kaip kolegialios institucijos), valstybės kontrolieriaus ir Konstitucinio teismo ir kitų teismo teisėjų veiklos, vietos savivaldybių tarybų (kaip kolegialių institucijų) veiklos, taip pat prokurorų, tardytojų ir kvotėjų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Jie netiria skundų, kylančių iš darbo teisinių santykių, skundų, kuriuos turi nagrinėti teismas, taip pat netikrina teismų priimtų sprendimų, nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumo ir teisėtumo. SK gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos LR pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsimokslinimą ir ne mažesnį kaip 5 m.teisinio darbo arba darbo valstybės valdžios bei valdymo inst.stažą. S-mas skiria 5 SK 4 m.laikotarpiui nurodydamas kiekvieno kontrolieriaus veiklos sritį: 2 valstybės įstaigų pareigūnų, 1 karinių ir joms prilygintų inst.pareigūnų ir 2 savivaldybių įstaigų pareigūnų veiklai tirti. SK, vykdydami savo pareigas, yra nepriklausomi. Skundams paduoti nustatomas 1 m.nuo skundžiamų veiksmų padarymo terminas. Skundai, paduoti praėjus šiam terminui, nenagrinėjami, jeigu SK nenusprendžia kitaip. Skundas turi būti ištirtas ir pareiškėjui atsakyti per 3 mėn.nuo skundo gavimo dienos. Prireikus SK tyrimo terminą gali pratęsti iki 6 mėn. Baigus nagrinėti skundą, surašoma pažyma, kurioje nurodoma tyrimo metu išaiškintos aplinkybės, surinkti įrodymai bei pareigūno veikos juridinis įvertinimas. Su tyrimo rezultatais supažindinamas skundo autorius, įstaigos, kurioje buvo atliekamas tyrimas, vadovas bei pareigūnas, kurio veiksmai buvo tiriami, o prireikus- ir aukštesnės pagal pavaldumą inst.vadovas, kitos inst.ar asmenys. SK, atlikęs tyrimą, gali priimti tokį sprendimą: perduoti medžiagą tardymo organams, kai aptinkama nusikaltimo požymių; pareikšti ieškinį teisme dėl kaltų piktnaudžiavimu ar biurokratizmu pareigūnų atleidimo iš užimamų pareigų; siūlyti kolegialiai institucijai ar pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka panaikinti, sustabdyti ar pakeisti įstatymams bei kitiems teisės aktams prieštaraujančius sprendimus ar siūlyti priimti sprendimus, kurie nepriimti dėl piktnaudžiavimo ar biurokratizmo; atkreipti pareigūnų dėmesį į aplaidumą darbe, įstatymų nesilaikymą, tarnybinės etikos pažeidimą ar biurokratizmą ir siūlyti imtis priemonių, kad būtų pašalinti įstatymo pažeidimai, jų priežastys ir sąlygos; siūlyti, kad įstatymų nustatyta tvarka būtų kompensuojami moraliniai ir materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė asmuo dėl pareigūnų padarytų pažeidimų ir kt. Žmogaus teisių kontrolierių inst.yra kildinamos iš ombudsmeno inst., kuri susiformavo dar XVII a.Švedijoje. Šiuo metu ši inst.yra paplitusi Europos valstybėse. Paprastai įkuriama vieno O inst.(Danija, Lenkija ir kt.), tačiau kai kur (Švedija) jų yra keletas, atsakingų už skirtingas sritis. Kai kuriose valstybėse yra steigiama žmogaus teisių komisaro (įgaliotinio) inst., kuri yra analogiška O inst.O įgaliojimai-teikti rekomendacijas ir tokiu būdu įtakoti žmogaus teisių padėtį šalyje. Paprastai juo skiriamas asmuo, žinomas visuomenėje, galintis įtakoti situaciją pareikšdamas savo nuomonę, į kurią paprastai yra atsižvelgiama. O inst.yra steigiama ne tik atskirose valstybėse, bet ir ES, o Europos Taryboje įsteigta Žmogaus teisių komisaro preigybė. O inst., įsteigta ES, pradėjo veikti 1995 m.; ji skirta skundams dėl jos inst.pareigūnų veiksmų tirti. Jį skiria E Parlamentas savo kadencijos laikui.O yra įgaliotas priimti ES pil.arba kiekvieno fizinio ar juridinio asmens, reziduojančio valstybėje narėje arba turinčio joje savo buveinę, skundus dėl Bendrijos inst.arba įstaigose pasitaikančių netinkamo administravimo atvejų. O įgaliojimai yra daugiau rekomendacinio pobūdžio. Jeigu jis nustato netinkamo administravimo atvejį, kreipiasi į atitinkamą inst., kuri per 3 mėn.turi informuoti O apie savo požiūrį. Tada O siunčia pranešimą E Parlamentui ir atitinkamai inst, asmuo pateikęs skundą, taip pat informuojamas. Teisė kreiptis į ES O įtvirtinta ir ES pagrindinių teisių chartijoje. Žmogaus teisių komisaro ET inst.yra nepriklausoma ir nešališka, jos paskirtis- rūpintis žmogaus teisių padėtimi valstybėse E Tarybos narėse, skatinti žmogaus teisių švietimą, padėti valstybių O inst-joms funkcionuoti, identifikuoti atvejus, kai valstybių teisė neatitinka žmogaus teisių standartų ir skatinti žmogaus teisių normų, nustatytų įvairiuose ET dokumentuose, įgyvendinimą valstybių teisėje. Jis netiria individualių skundų. Į šias pareigas asmuo skiriamas 6 m.ir negali būti perrenkamas. Įvairiuose Tarpt.organizacijose yra taip pat steigiamos įvairios žmogaus teisių struktūros ir pareigybės (JTO-Žmogaus teisių komisaro). Kaip vieną svarbiausių tarptautinių žmogaus teises garantuojančių inst.reikėtų išskirti Europos žmogaus teisių teismą. Jis veikia pagal EŽTK nuostatas. Norint kreiptis su peticija į EŽT teismą svarbu, kad ji atitiktų konvencijoje formuluojamus reikalavimus: priimamos kiekvieno fizinio asmens, nevalstybinės organizacijos ar grupės asmenų peticijos, jeigu jose nurodoma, kad yra pažeistos konvencijoje įtvirtintos teisės; nagrinėjami bus tik tie skundai, kuriuose yra skundžiama Konvenciją pasirašiusi ir ratifikavusi valstybė ir tik dėl tų faktų, kurie vyko po Konvencijos ratifikavimo; nagrinėjami tik skundai dėl teisių ir laisvių, kurias garantuoja Konvencija ir jos protokolai; peticija bus priimta tik tada, jei buvo panaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės ir tik per 6 mėn.nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis valstybės inst. (dažniausiai teismo) sprendimas, t.y.išnaudotos visos galimybės skųsti šį sprendimą valstybės inst. Lit.: 1. Konstitucijos komentaras 1d.2000 2. Konstitucingumas ir politinė visuomenė LTU 2003 3. Konstitucinė justicija 1998 4. Lietuvos konstitucinė teisė Toma Birmontienė, Egidijus Jarašiūnas... 2002 5. Konstitucinio teismo praktika VII TEMA. PILIETYBĖS INSTITUTAS. 1 klausimas. Pilietybės sąvoka. Pilietybės instituto raida Lietuvoje. PILIETYBĖ- asmens teisinė padėtis reiškiant jo priklausomybę kuriai nors valstybei. Tarptautinės teisės požiūriu pilietybė išlaikoma nuolatiniu teisiniu ryšiu, kuriuo asmuo susijęs su valstybe, nepriklausomai nuo to, kur šis asmuo bebūtų. Šis ryšys leidžia valstybei vykdyti savo jurisdikciją šio asmens atžvilgiu, net tada, kai jis yra kitos valstybės teritorijoje ir tarptautinėse erdvėse. Pilietybės klausimas yra svarbus, nes pilietybė yra vienu iš demokratijos garantų, kuris numato piliečio statusą bei jo galimybę dalyvauti valstybės valdyme. Su pilietybe glaudžiai susijusi žmogaus teisių ir pareigų apimtis. Pilietybė duoda galimybę turėti visas LR Konstitucijoje ir kt. įstatymuose numatytas teises ir pareigas bei duoda galimybę, kad asmuo bus ginamas valstybės viduje ir už jos ribų. Pilietybė teisinėje literatūroje yra suprantama dvejopai: 1) kaip objektyviai esantis žmogaus teisinis ryšys su valstybe; 2) kaip teisės normų visuma, kuri reguliuoja pilietybės santykius t.y. atskiras KT institutas. LR pilietybė yra suprantama kaip asmens nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos valstybe. Šis ryšys turi 2 požymius: 1) gimimas teritorijoje, arba tėvai yra kilę iš tam tikros teritorijos (teritorinė kilmė); 2) apsigyvenimas teritorijoje ir išgyvenimo laikas (natūralizacija). Tačiau ne kiekvienas asmens ryšys su valstybe laikomas pilietybe. Esmė yra tai, kad ryšys tarp piliečio ir valstybės yra nuolatinis, jis nenutrūksta ir tada kai pilietis išvyksta iš savo šalies. Skiriasi taip pat ir teisių bei laisvių apimtis, kurias valstybė suteikia savo piliečiams, bei kitiems asmenims. Svarbiausios politinės teisės ir ypač tos, kurios susijusios su valstybės funkcionavimu, jos saugumo užtikrinimu, su valstybinių institutų kūrimu ir valstybinės valdžios funkcijų įgyvendinimu, gali būti suteikiamos tik valstybės piliečiams. Pilietybė kaip LR KT institutas yra visuma LR KT normų, reguliuojančių pilietybės santykius. Pažymėtina, kad valstybė savarankiškai nustato esminius pilietybės pradus ir šio instituto konkretų turinį. Europos sąjungos pilietybė yra kaip priedas prie sąjungai priklausančių valstybių pilietybių. Sąjungos pilietybės suteikia kai kurių specifinių teisų. Sąjungos piliečiai turi teisę balsuoti ir balotiruotis rinkimuose į savivaldybes tose bendrijai priklausančiose šalyse, kuriose tuo metu gyvena. Dėl šio principo kai kurios šalys turi keisti savo konstitucijas. Per rinkimus į Europos parlamentą piliečiai galės balsuoti ir kelti save kandidatais toje Bendrijos šalyje, kurioje gyvena. Kiekvienas sąjungos pilietis, būdamas Bendrijai nepriklausančioje šalyje, kurioje nėra jo gimtosios šalies diplomatinės atstovybės, galės kreiptis pagalbos į bet kurią ten esančią Bendrijai priklausančios šalies diplomatinę atstovybę. Sąjungos piliečiai turi teisę pateikti peticijas Europos parlamentui ir kreiptis į ombudsmeną. Pilietybė suteikia teisę laisvai judėti ir apsigyventi bet kurioje sąjungos šalyje. Sąjungos pilietybė nedubliuoja nacionalinės pilietybės ir žmonės gali išlaikyti nacionalinį identitetą. Kiekviena šiuolaikinė valstybė turi pilietybės institutą. Pilietybės turėjimas reiškia, kad asmuo gyvenantis valstybės teritorijoje oficialiai yra pripažįstamas ir laikomas teisėtu valstybės nariu, o ne svetimšaliu. LR piliečiai yra: 1. asmenys iki 1940 06 15 turėję LR pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai 2. asmenys, 1919 sausio 9- 1940 06 15 nuolat gyvenę dabartinėje LR teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvoje, ir nėra kitos valstybės piliečiai 3. lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse, jeigu jie išvyko iš lietuvos iki 1919 ir neįgijo kitos valstybės pilietybės 4. asmenys iki 1991 11 04 įgiję LR pilietybę pagal pilietybės įstatymą, galiojusį iki pilietybės įstatymo priėmimo 1991 12 05 5. kiti asmenys, kurie įgijo LR pilietybę pagal pilietybės įstatymą Asmenims, jų pageidavimu išduodami LR piliečio pasai arba teisę į LR pilietybę patvirtinimo dokumentai. Pilietybę patvirtinantis dokumentas yra LR piliečio pasas. LR piliečiai turi visas socialines- ekonomines, politines ir asmenines teises bei laisves, kurias skelbia ir garantuoja LR konstitucija ir kiti įstatymai, taip pat LR tarptautinės sutartys. LR piliečio ar pilietės santuokos sudarymas su asmeniu kuris yra kitos valstybės pilietis arba asmuo be pilietybės, taip pat tokios santuokos nutraukimas savaime nekeičia sutuoktinių pilietybės. LR pilietis gyvenantis kitoje valstybėje, savaime nepraranda LR pilietybės. Lietuvos piliečius už LR ribų gina ir globoja lietuvos valstybė. LR pilietis negali būti išduotas kitai valstybei. LR piliečiui nepripažįstama dviguba pilietybė. Vadinasi asmeniui kuris yra LR pilietis, nepripažįstama užsienio valstybės pilietybė. LR pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to kai jam buvo išduoti LR pilietybės dokumentai, netenka LR pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos. LR pilietis gavęs kitos valstybės piliečio pasą ar kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą, po to kai jam buvo išduoti LR pilietybės dokumentai, privalo per 30 dienų raštu apie tai pranešti gyvenamosios vietos lietuvoje migracijos tarnybai arba migracijos departamentui prie LR VRM arba LR diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje. Pilietybės instituto raida Lietuvoje Įstatymai dėl pilietybės: 1919 Laikinasis įstatymas dėl Lietuvos pilietybės (logika grindžiama kraujo teisės principu - įgyjant pilietybę gimimo būdu. Pilietybę apsprendžia tėvų pilietybė, t.p. žemės (Saulės) principas - pilietybė priklauso nuo teritorijos, kur asmuo gimė. Pilietybę apibrėžia visos Lietuvos Konstitucijos (1922, 1928, 1938)), 1939 Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas. Normos įtvirtintos ir visose pastoviosiose konstitucijose. Taip pat 1940 TSRS aukščiausios tarybos prezidiumo įsakas prievarta primetęs Lietuvos respublikos piliečiams TSRS pilietybę ir 1989 priimtas “Lietuvos TSR” įstatymas. Dabar pilietybę reglamentuojančias normas galima suskirstyti į kelias grupes: 1. Konstitucijos normos - 12str., kad pilietybė įgyjama gimstant; viengubos pilietybės (neabsoliučios) principas. 2. Įstatymo lygmens teisės normos - 1991 gruodžio 5d. pilietybės įstatymas 3. Poįstatyminiuose aktuose esančios teisės normos, kurios detalizuoja kai kuriuos procedūrinius pilietybės įgijimo klausimus. Naudota literatūra: Lietuvos konstitucinė teisė - Lietuvos Teisės universitetas, 2002 m., Vilnius; Lietuvos Respublikos pilietybė 1918-2001 metais – Vytautas Sinkevičius Teisiniai Lietuvos Respublikos pilietybės pagrindai - V. Sinkevičius, // Politologija, 2000, Nr. 4, p. 23–49 2 klausimas. Pilietybės įgijimo būdai pasaulio šalyse JK pilietybė. Šis institutas yra reguliuojamas 1981 m. Britų pilietybės aktu (British Nationality Act).. Jungtinės Karalystės piliečius įstatymas skiria į: Jungtinės Britanijos ir Šiaurės Airijos piliečius , Britams priklausančių teritorijų piliečius ,Užjūrio (oversea) britų piliečius. JK Pilietybės įgijimo būdai: 1)pilietybė, buvusi akto įsigaliojimo metu. 2)pilietybė, kuri buvo įgyta po akto įsigaliojimo. Pirmasis būdas literatūroje yra vadinamas pilietybės pripažinimu. T.y. JK piliečiais buvo pripažinti visi asmenys, kurie 1981 m. buvo JK piliečiais. Įgyti JK pilietybę po įstatymo įsigaliojimo galima keliais būdais:gimimu, pagal kilmę,įsūnijimo būdu, registracija, natūralizacijos būdu. Pilietybės įsigijimas gimimu liečia tik asmenis, gimusius JK teritorijoje, jei bent vienas iš jo tėvų buvo JK pilietis ar nuolatos gyveno valstybės teritorijoje. Taip pat JK pilietybė pagal gimimą yra suteikiama tiems vaikams, kurie buvo rasti JK teritorijoje. Asmuo, gimęs ne JK teritorijoje, negali gauti pilietybės pagal gimimą, jom gali būti suteikta pilietybė pagal kilmę. Bent vienas iš tėvu tokiu atveju turi būti pilietis, tačiau ne pagal kilmę. Išimtis – kai vaiko tėvai yra karūnos tarnautojai arba eina pareigas Sandraugos institucijose. Tokių piliečių pagal kilmę vaikai taip pat gali tapti piliečiais pagal kilmę. Jeigu JK pilietis įsūnija nepilnametį vaiką, kuris nėra JK pilietis, šis vaikas gauna pilietybę bet kurio teismo sprendimu. Registracijos būdu (palengvintu pilietybės įgijimo būdas – nenumato tokių griežtų reikalavimų, kaip natūralizacijos būdas), pilietybė gali būti suteikta: nepilnamečiams, gimusiems JK teritorijoje, tačiau neįgiję pilietybės pagal gimimą dėl tam reikalingų aplinkybių nebuvimo. Pilietybė suteikiama asmenims nuo 10 metų, jeigu pirmaisiais 10 šio asmens gyvenimo metais, jis nebuvo išvykęs iš valstybės ilgiau kaip 90 dienų. Nepilnamečiams, gimusiems ne JK teritorijoje, jeigu jų tėvai pateikė prašymą dėl vaikų įregistravimo į piliečius ne vėliau kaip per 12 mėn nuo vaiko gimimo. Bent vienas iš tėvų turi būti JK pilietis gimimu, jeigu bent vienas iš jų 3 metus prieš vaiko gimimą gyveno JK, galėjo tuo metu būti išvykęs neilgiau kaip 270 dienų. Nepilnamečiam, gimusiems ne JK teritorijoje, bet kurio metu iki pilnametystės, jeigu bent vienas iš tėvų vaiko gimimo momentu buvo pilietis pagal kilmę ar gimimą, ir tuo atveju, jei vaikas ir abu jo tėvai gyveno tris pastaruosius metus prieš prašymo pateikimą JK, buvo išvykę šiuo metu neilgiau kaip 270 dienų. Pilnamečiams asmenims, kurie yra britų priklausomų teritorijų piliečiai, užjūrio britų piliečiams, britų pavaldiniams, asmenims, esantiems britų globoje. Tačiau šiems asmenims yra taikomi tam tikri reikalavimai: 5 metus prieš prašymo pateikimą nuolatos gyventi JK (išvykti galima neilgiau kaip 450 dienų) per pastaruosius 12 mėn išvykti iš šalies ne ilgesniam kaip 90 dienų laikotarpiui 5 metus prieš prašymo pateikimą nepažeisti imigracijos įstatymų. Pirmiems dviems reikalavimams alternatyva yra karališkoji tarnyba. Norint įgyti pilietybę natūralizacijos būdu, reikia įvykdyti visus pastarosios grupės reikalavimus, taip pat reikalaujama, kad asmuo būtų pilnametis, turėtų JK teritorijoje pastovią gyvenamąją vietą ar įstoti į karališkąją tarnybą, “geras būdas”, mokėjimas anglų, škotų ar valių kalbos. Prancūzijos pilietybė. Šiuos klausimus reguliuoja 1945 m. pilietybės kodeksas su papildymais. Pilietybės įgijimas: gimimu – pagal kraujo principą – net jei vaikas nesantuokinis, jei bent vienas iš tėvų yra pilietis, vaikas taip pat įgyja pilietybę. Šiuo atveju vaikas gali atsisakyti pilietybės per 6 mėnesius iki to, kaip jam sueis 18 metų. Teisė atsisakyti pilietybės išnyksta, jei tuo metu, kai vaikas buvo dar nepilnametis, tas iš jo tėvų, kuris neturėjo pilietybės, ją gavo. Žemės principas yra taikomas tuo atveju, jai vaikas gimė Prancūzijos teritorijoje, jei jo tėvai nežinomi, jei jie abu užsieniečiai ar asmenys be pilietybės, ir šis vaikas neįgijo nė vieno iš tėvų pilietybės. Jeigu vaikas gimė ne Prancūzijoje, jis tampa piliečiu, nepriklausomai nuo to, ar vaikas santuokinis ar ne, jei bent vienas iš tėvų yra gimęs Prancūzijoje. Toks vaikas gali atsisakyti pilietybės per 6 mėn iki pilnametystės. Teisėtai įsūnytiems vaikams taip pat yra suteikiama pilietybė, jei bent vienas iš įtėvių yra Prancūzijos pilietis. Santuokos sudarymas automatiškai nesuteikia pilietybės, tačiau pilietybė bus suteikiama supaprastintu būdu. natūralizacija – tai asmens pilietybės įgijimas pagal valdžios leidimą. Yra pateikiamas asmens prašymas, vėliau yra išleidžiamas Vyriausybės dekretas dėl pilietybės suteikimo. Tam, kad asmuo galėtų pateikti prašymą, jis turi penkis metus nuolat gyventi valstybėje ir sugebėti tai įrodyti. Numatytas laikotarpis gali būti sumažintas iki dviejų metų asmeniui, kuris sėkmingai studijavo Prancūzijos universitetuose ar kitoje aukštojoje mokykloje, arba asmeniui, kuris gali įrodyti savo nuopelnus Prancūzijai. Nepriklausomai nuo gyvenimo valstybėje laikotarpio, pilietybė gali būti suteikiama tam tikroms asmenų grupėms. Pastebima tendencija, kad Prancūzija nori padidinti savo piliečių skaičių. Vokietijos pilietybė. Vokietijos Pagrindinio įstatymo I dalies 16 str. numato, kad pilietybė negali būti atimta, ir kad pilietybės galima netekti tik įstatymo pagrindu, o prieš asmens valią pilietybė gali būti atimta tik tuo atveju, jei asmuo tuo būdu netaps asmeniu be pilietybės. Vietoj termino “pilietis”. “piliečiai” pagrindinis įstatymas naudoja termina “visi vokiečiai”. Baigiamųjų nuostatų 116 str. išaiškina, kad vokiečiu yra laikomas asmuo, kuris yra Vokietijos pilietis, buvo priimtas Vokietijos imperijos teritorijoje iki 1937 m. gruodžio 31 d. kaip pabėgėlis ar ištremtas vokiečių tautybės asmuo, juo sutuoktinė ar palikuonis. Buvę Vokietijos piliečiai, netekę pilietybės nuo 1933 m. sausio 30 d. iki 1945 m. gegužės 8 d. dėl rasinių, politinių, religinių motyvų, gali savo prašymu atstatyti Vokietijos pilietybę. Jie buvo laikomi Vokietijos piliečiais, jei po 1945 m. gegužės 8 d. jie apsigyveno Vokietijos teritorijoje ir nepareiškė noro atsisakyti pilietybės. Vokietijos pilietybės įgijimas ir praradimas yra reguliuojamas 1913 m. įstatymu dėl priklausomybės valstybei ar imperijai. Pilietybė paprastai yra įgyjama gimimu, užsieniečiai įgyja natūralizacijos būdu. Piliečiu pagal gimimą yra laikomas gimęs santuokoje asmuo, jeigu bent vienas jo tėvų – pilietis. Nesantuokinis vaikas yra laikomas piliečiu, jeigu jo motina yra pilietė. Norintis natūralizacijos būdu įgyti pilietybę asmuo turi pateikti prašymą, būti veiksniu, vesti nepriekaištingą gyvenimą, turėti gyvenamąją vietą, turi sugebėti išlaikyti save bei savo gimines. JAV. JAV pilietybės klausimą reguliuoja 1791 m. Teisių bilio 14 pataisos 1 str. Jis skelbia, kad visi asmenys, gimę ar natūralizuoti JAV, priklausantis JAV jurisdikcijai, yra JAV ir atitinkamos valstijos piliečiai. Pilietybės įvairiose pasaulio valstybėse reguliavimas. Asmens teisinę padėtį visuomenėje lemia jo statusas – asmuo gali būti pilietis, asmuo be pilietybės, gali turėti kelias pilietybes, užsienietis, bėglys, perkeltasis, priverstinis persikėlėlis. Piliečiai – plačiausias teisių ir pareigų spektras. Užsieniečiams paprastai nepriklauso politinės teisės (Europos Sąjungos bei Skandinavijos valstybėse užsieniečiams yra suteikiama teisė dalyvauti municipalinių organų rinkimuose). Lotynų Amerikos šalyse galioja abipusiškumo principas, tam tikras pareigas gali eiti tik piliečiai. Užsieniečiai turi pasą bei leidimą gyventi tam tikroje valstybėje. Išimtis – diplomatai. Asmens be pilietybės padėtis panaši į užsieniečių, tačiau jie negali pasinaudoti teise į diplomatinę gynybą. Užsieniečiai ir asmenys be pilietybės gali būti išsiųsti iš šalies. Asmenys su keliomis pilietybėmis (bipatridai) - turi teises ir pareigas tų valstybių, kurių piliečiai jie yra, klausimai dėl teisių bei pareigų kolizijų yra išsprendžiami diplomatiniu būdu. Pilietybės įgijimo būdai. filiacija – jus sangvinis, jus soli. Jus sangvinis – pilietybė įgyjama nepriklausomai nuo gimimo vietos. Jos soli – pilietybė suteikiama pagal gimimo vietą. Europoje labiau paplitęs jus soli, jus sangivinis labiau paplitęs “naujajame” pasaulyje. Šie principai taip pat gali būti derinami. Natūralizacija – pilietybė įgyjama, laikantis tam tikrų reikalavimų. Natūralizacija galima: pagal įstatymą – su santuokos sudarymu ar vaiko gimimu. ar asmens pareiškimu – asmens pareiškimas, kad jis nori įgyti tos valstybės pilietybę – jis pateikiamas tam tikroms institucijoms (Teisingumo ministerijai, VRM, valstybės vadovui). Dažnai reikalaujama atsisakyti ankstesnės pilietybės. Reikalavimai: tam tikrą laika gyventi toje valstybėje,mokėti oficialią valstybės kalbą, psichinė sveikata, nesirgti tam tikromis lygomis. Nebūti įregistruotam tam tikrose institucijose. Musulmonų šalyse – asmuo turi būti musulmonas ar pakeisti savo tikėjimą. Tropikų šalyse – asmuo turi būti įsitvirtinęs bendruomenėje bei laikytis jos papročių. Santuokos sudarymas paprastai nesikeičia pilietybės. Išimtis – Saudo Arabija. Prieglobsčio teisės suteikimas taip pat nereiškia pilietybės įgijimo. optacija – pilietybės pasirinkimas, kai dalis valstybės teritorijos pereina kitai valstybei. Transfertas – dalis valstybės teritorijai pereina kitai valstybei, pilietybė įgyjama be pasirinkimo (po II pasaulinio karo – kai buvo keičiamos sienos). Registracija – supaprastinta pilietybės įgijimo tvarka (asmenims, kurie jau anksčiau yra gyvenę). Pilietybės atstatymas – buvusiems piliečiams. Skiriami individualūs (pvz. natūralizacija) bei kolektyviniai (transfertas) pilietybės įgijimo būdai. 3 klausimas. Pilietybės santykių pasibaigimo pagrindai. Pilietybės netekimas. • išėjimas iš pilietybės – asmens atsisakymas pilietybės pareiškimu. • Pilietybės atėmimas – vykdomas valstybės įgaliotų institucijų, neatsižvelgiant į piliečio norus. Paprastai numatyta už tam tikrus nusikaltimus. Pilietybė gali būti atimta tam tikram laikotarpiui (pvz. Austrija – 6 metai). Naujosiose konstitucijose paprastai pilietybę atimti draudžiama. Išsiuntimas iš šalies – būdingas totalitarinėms valstybėms – tai viena iš bausmės formų. Demokratinėse valstybėse galima išsiųsti tik užsienietį ir tik teismo sprendimu. Ekstradicija – asmenų išdavimas kitai valstybei tardymui ir teismui – vykdoma tarptautinių sutarčių pagrindu. (iš interneto konspektų ) Pilietybės netekimas reškia, kad nutrūksta teisinis ryšys tarp asmens ir valstybės. Pagrindinė pilietybės netekimo pasekmė ta, kad keičiasi asmens teisinis statusas, jam netaikoma tos valstybės jurisdikcija, asmuo nebegali naudotis valstybės užtarimu bei globa. Jis tampa asmeniu be pilietybės. Jei pilietybės netekimo momentu šis asmuo turėjo ir kitos valstybės pilietybę, jis įgyja užsieniečio statusą Lietuvos Respublikoje (toliau – LR). Kiekvienu konkrečiu atveju valstybė sprendžia, ar leisti tokiam asmeniui pasilikti gyventi valstybės teritorijoje, ar pasiūlyti palikti šalį. Pilietybės netekimo pagrindus, formą bei tvarką kiekviena valstybė savarankiškai nustato savo įstatymais. LR Konstitucijos 12 straipsnyje yra numatyta, kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas. LR Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad LR pilietybės netenkama: 1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) įgijus kitos valstybės pilietybę; 3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais. 2. Šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas: 1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo); 2) lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu. 3 dalies redakcija iki 2006 m. balandžio 1 d.: 3. Asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu jis tarnauja kitos valstybės karo tarnyboje arba dirba kitos valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos Respublikos atitinkamų institucijų leidimo. 3 dalies redakcija nuo 2006 m. balandžio 1 d.: 3. Asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu jis, dirbdamas kitoje valstybėje, daro žalą Lietuvos Respublikos interesams arba tarnauja kitos valstybės karo tarnyboje, arba dirba kitos valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos Respublikos atitinkamų institucijų leidimo. 19 straipsnis. Lietuvos Respublikos piliečio teisė atsisakyti pilietybės. 1. Lietuvos Respublikos piliečio teisė atsisakyti pilietybės negali būti varžoma, išskyrus šiame straipsnyje nurodytus atvejus. 2. Asmens prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės negali būti nagrinėjamas, jeigu to prašantis asmuo yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką arba jam yra įsiteisėjęs ir vykdytinas teismo nuosprendis. (LR Pilietybės įstatymas 2002 m. rugsėjo 17 d. Nr. IX-1078) Labiausiai paplitęs pilietybės netekimo būdas yra jos atsisakymas. Pilietybės įstatyme nėra detalizuojama, kokiais atvejais asmenys gali atsisakyti pilietybės. Dažniausiai atsisakymo priežastis būna santuoka su užsieniečiu, emigracija ir kt. LR pilietybės įstatymas nenumato jokių papildomų sąlygų ar draudimų asmenims, atsisakantiems LR pilietybės (žr. aukščiau paminėtą 19 str.). Tokia nuostata derinasi su Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 15 str. 2 d. taisykle, kad „niekam negali būti savavališkai atimta pilietybė ar teisė ją pakeisti“. Tačiau LR pilietybės įstatymo 19 str. 2 d. nustatyta, kad asmens prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės negali būti nagrinėjamas, jeigu to prašantis asmuo yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką arba jam yra įsiteisėjęs ir vykdytinas teismo nuosprendis. Ši nuostata nereiškia, kad asmuo apskritai negalės kreiptis dėl pilietybės atsisakymo. Kai išnyks minėtos priežastys (pvz., įsigalios išteisinamasis teismo sprendimas ar įtarimai nepasitvirtins), asmuo galės pakartotinai kreiptis dėl pilietybės atsisakymo įstatymo nustatyta tvarka. Klausimus dėl LR pilietybės atsisakymo sprendžia LR Prezidentas leisdamas dekretus pagal suinteresuoto asmens rašytinį prašymą. 26 straipsnis. Prašymų ir teikimų Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais padavimas 1. Lietuvos Respublikos pilietybės klausimas svarstomas pagal suinteresuoto asmens rašytinį prašymą. Prašymai atsisakyti LR pilietybės paduodami LR prezidentui per vietos savivaldos vykdomąją instituciją vietos savivaldos vykdomosios institucijos paskirtas pareigūnas arba vietos savivaldos vykdomosios institucijos sprendimu sudaryta institucija). LR piliečiai, nuolat gyvenantys užsienio valstybėse, prašymus atsisakyti LR pilietybės gali paduoti per LR diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas užsienyje. LR pilietybės įstatymo 26 str. 5 dalies redakcija iki 2005 m. sausio 1 d.: 5. Prie prašymo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės pridedami: Lietuvos Respublikos piliečio paso, asmens tapatybės kortelės, paso nuorašai (jeigu asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai nebuvo išduoti, pateikiamas dokumentas, išduotas migracijos tarnybos arba Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos užsienyje, paliudijantis, kad asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis ir dėl Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento gavimo nesikreipė); turimo asmens dokumento, išduoto užsienio valstybės institucijos, nuorašas; dokumentai, patvirtinantys asmens gyvenamąją vietą ir darbą (užsiėmimą); sumokėtos valstybės rinkliavos kvitas. Jei asmuo prašo leisti atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės kartu su juo ir jo nepilnamečiui vaikui, pateikiamas ir kito tėvo prašymas. Jeigu vaiko tėvai išsituokę, vaikas gali atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, jei to raštu prašo vienas iš tėvų, pas kurį teismo sprendimu liko gyventi vaikas arba pas kurį faktiškai nuolat gyvena. 5 dalies redakcija nuo 2005 m. sausio 1 d.: 5. Prie prašymo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės pridedami: Lietuvos Respublikos piliečio paso, asmens tapatybės kortelės, paso nuorašai (jeigu asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai nebuvo išduoti, pateikiamas dokumentas, išduotas migracijos tarnybos arba Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ar konsulinės įstaigos užsienyje, paliudijantis, kad asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis ir dėl Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento gavimo nesikreipė); turimo asmens dokumento, išduoto užsienio valstybės institucijos, nuorašas; dokumentai, patvirtinantys asmens gyvenamąją vietą; sumokėtos valstybės rinkliavos kvitas. Jei asmuo prašo leisti atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės kartu su juo ir jo nepilnamečiui vaikui, pateikiamas ir kito tėvo prašymas. Jeigu vaiko tėvai išsituokę, vaikas gali atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, jei to raštu prašo vienas iš tėvų, pas kurį teismo sprendimu liko gyventi vaikas arba pas kurį faktiškai nuolat gyvena. 27 straipsnis. Pilietybės reikalų komisija 1. Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams preliminariai svarstyti Respublikos Prezidentas sudaro Pilietybės reikalų komisiją (toliau – Komisija) ir tvirtina Pilietybės klausimų nagrinėjimo šioje Komisijoje taisykles. 28 straipsnio pavadinimo redakcija iki 2006 m. balandžio 1 d.: 28 straipsnis. Sprendimų dėl prašymų ir teikimų Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais priėmimas 28 straipsnio pavadinimo redakcija nuo 2006 m. balandžio 1 d.: 28 straipsnis. Sprendimų Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais priėmimas ir įgyvendinimas 1 dalies redakcija iki 2006 m. balandžio 1 d.: 1. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, jos atsisakymo, grąžinimo, palikimo, pilietybės netekimo pagal šio Įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, taip pat akto dėl pilietybės suteikimo pripažinimo negaliojančiu klausimus sprendžia Respublikos Prezidentas ir dėl to leidžia dekretus. 1 dalies redakcija nuo 2006 m. balandžio 1 d.: 1. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, jos grąžinimo pagal šio Įstatymo 20 straipsnio 1 dalį klausimus sprendžia Respublikos Prezidentas ir dėl to leidžia dekretus. Respublikos Prezidento dekretas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo pagal šio Įstatymo 20 straipsnio 1 dalį leidžiamas po to, kai asmuo pateikia dokumentą, patvirtinantį, kad jis nėra kitos valstybės pilietis. Respublikos Prezidento dekretus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, jos grąžinimo pasirašo vidaus reikalų ministras. 2. Jeigu paaiškėja, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija konstatuoja Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą pagal šio Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Toks asmuo laikomas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos. 30 straipsnio redakcija iki 2006 m. balandžio 1 d.: 30 straipsnis. Aktų Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais skelbimas Respublikos Prezidento dekretai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, grąžinimo, palikimo, netekimo, taip pat akto dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo pripažinimo negaliojančiu skelbiami „Valstybės žiniose“. 30 straipsnio redakcija nuo 2006 m. balandžio 1 d.: 30 straipsnis. Aktų Lietuvos Respublikos pilietybės klausimais skelbimas 1. Respublikos Prezidento dekretai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, grąžinimo pagal šio Įstatymo 20 straipsnio 1 dalį skelbiami „Valstybės žiniose“. 2. Vidaus reikalų ministro ar jo įgaliotos institucijos vadovo įsakymaidėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, grąžinimo pagal šio Įstatymo 20 straipsnio 2 dalį, palikimo, netekimo pagal šio Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą skelbiami „Valstybės žiniose“. (LR Pilietybės įstatymas 2002 m. rugsėjo 17 d. Nr. IX-1078) 21 straipsnis. 3. Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą, išskyrus asmenis, išvardytus šio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos. 4. Lietuvos Respublikos pilietis, gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to, kai jam buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai, išskyrus asmenis, išvardytus šio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, privalo per 30 dienų raštu pranešti apie tai vidaus reikalų ministrui ar jo įgaliotai institucijai arba teritorinės policijos įstaigos migracijos skyriui, poskyriui, grupei ar pasų poskyriui (toliau – migracijos tarnyba), arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje. Taigi pilietybės netekimo faktą konstatuoja vidaus reikalų ministras. Paminėtinas dar vienas įtvirtintas įstatyme pilietybės netekimo pagrindas. Remiantis LR pilietybės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies redakcija iki 2006 m. balandžio 1 d.: 3. Asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu jis tarnauja kitos valstybės karo tarnyboje arba dirba kitos valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos Respublikos atitinkamų institucijų leidimo. 3 dalies redakcija nuo 2006 m. balandžio 1 d.: 3. Asmuo gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu jis, dirbdamas kitoje valstybėje, daro žalą Lietuvos Respublikos interesams arba tarnauja kitos valstybės karo tarnyboje, arba dirba kitos valstybės tarnyboje neturėdamas Lietuvos Respublikos atitinkamų institucijų leidimo. Kompetetetinga institucija, išduodanti leidimus stoti kitos valstybės karinėn tarnybon ar dirbti pareigūnu, yra Vyriausybė. Tuo tarpu stojimas karinėn tarnybon ar pareigūnų valstybinėn tarnybon be LR kompetettingos institucijos leidimo gali būti pagrindas netekti pilietybės. Pati ši veikla yra nesuderinama su pilietybės kaip teisinio ryšio su valstybe suvokimu. Tai faktiškai yra šio ryšio paneigimas. Faktinių ryšių su Lietuvos valstybe nutraukimas šiuo atveju vyksta piliečio valia. Tai yra sąmoningi veiksmai, kuriais asmuo išreiškia savo nenorą palaikyti pilietybės santykius. Tokio pilietybės netekimo pagrindo nustatymas dcerinasi ir su tarptautinės teisės principais. LR pilietybės galima netekti ir LR tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais. LR pilietybės įstatymo 33 straipsnyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles negu šis Įstatymas, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. Taigi, LR tarptautine sutartimi numačius kitokius negu LR pilietybės įstatymo 18 straipsnyje nustatytus pilietybės netekimo pagrindus, bus vadovaujamasi tarptautinės sutarties taisyklėmis. LR pilietybės įstatymo 21 straipsniu „Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo akto pripažinimas negaliojančiu“ nustatyta galimybė pripažinti negaliojančiu LR pilietybės suteikimo aktą, jeigu asmenys, kuriems buvo suteikta pilietybė, nuslėpė apie save žinias, kurios turėjo lemiamos įtakos dėl pilietybės suteikimo. Minėto straipsnio 1 d. numatytos kelios aplinkybės, kurioms paaiškėjus šis aktas pripažįstamas negaliojančiu: • Jei natūralizuotas asmuo arba optantas įgijo LR pilietybę pagal suklastotus dokumentus arba kitokios apgaulės būdu. Ši norma taikoma asmeniui, kuris, atlikdamas tam tikrus formalumus, būtinus LR pilietybei gauti, sąmoningai pateikė žinias ir dokumentus, kuriais remiantis ir buvo suteikta pilietybė. Svarbu yra tai, kad asmuo žinojo ir norėjo pateikti apie save klaidingas žinias arba kitokios apgaulės būdu sudarė sąlygas LR pilietybei įgyti; • Jei neatsisakė kitos valstybės pilietybės. Turimos pilietybės atsisakymas yra viena iš LR pilietybės įstatymo 12 straipsnio 5 d. numatytų natūralizacijos sąlygų („LR pilietybė gali būti suteikiama asmeniui, pateikusiam prašymą, jeigu jis sutinka prisiekti Lietuvos Respublikai ir atitinka šias sąlygas: 5) yra asmuo be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo atveju prarandama tos valstybės pilietybė, ir raštu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė“). Jeigu asmuo, kai jam buvo suteikta LR pilietybė, neįvykdė šios natūralizacijos sąlygos, pilietybės suteikimo aktas pripažįstamas negaliojančiu; • Kai teismas nustato, jog asmuo iki pilietybės suteikimo ar po to padarė tarptautinės teisės numatytų nusikaltimų žmogiškumui, vykdė genocidą arba padarė nusikaltimų LR. Šiuo atveju pagrindas pripažinti LR pilietybės suteikimo aktą negaliojančiu yra teismo priimtas sprendimas, paremtas faktais ir neginčytinais įrodymais, kad šis asmuo atliko minėtus veiksmus. Taigi LR pilietybės įstatymo 21 str. 1 d. įtvirtintos normos yra imperatyvinio pobūdžio. Nustačius nurodytus faktus, pilietybės suteikimo aktas pripažįstamas negaliojančiu. Šio straipsnio 2 d. įtvirtinta dispozityvinė norma, numatanti, kad LR pilietybės suteikimo aktas gali būti pripažintas negaliojančiu ir tuo atveju, kai teismas nustato, jog konkretus asmuo po 1940 m. birželio 15 d. organizavo ar vykdė gyventojų trėmimus ar gyventojų naikinimą, slopino rezistencinį judėjimą Lietuvoje ar po 1990 m. kovo 11 d. dalyvavo veiksmuose prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir jos teritorijos vientisumą. [LR Pilietybės įstatymo 21 straipsnis. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo akto pripažinimas negaliojančiu. 1 ir 2 dalių redakcija iki 2006 m. balandžio 1 d.: 1. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo aktas pripažįstamas negaliojančiu, jeigu asmuo, įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos ar optavimo būdu, įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal suklastotus dokumentus ar kitokios apgaulės būdu arba neatsisakė kitos valstybės pilietybės, arba teismui nustačius, kad jis iki pilietybės suteikimo ar po to padarė tarptautinius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse arba tarptautinėje paprotinėje teisėje, tokius kaip: agresija, genocidas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, arba padarė nusikaltimų Lietuvos Respublikai. 2. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo aktas gali būti pripažintas negaliojančiu ir tuo atveju, kai teismas nustato, jog konkretus asmuo po 1940 m. birželio 15 d. organizavo ar vykdė gyventojų trėmimus ar gyventojų naikinimą, slopino rezistencinį judėjimą Lietuvoje ar po 1990 m. kovo 11 d. dalyvavo veiksmuose prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir jos teritorijos vientisumą. 1 ir 2 dalių redakcija nuo 2006 m. balandžio 1 d.: 1. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo aktą teismas pripažįsta negaliojančiu, jeigu nustato, kad asmuo, įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos ar optavimo būdu, įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal suklastotus dokumentus ar kitokios apgaulės būdu arba neatsisakė kitos valstybės pilietybės, arba teismui nustačius, kad jis iki pilietybės suteikimo ar po to rengėsi, kėsinosi ar padarė tarptautinius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse arba tarptautinėje paprotinėje teisėje, tokius kaip: agresija, genocidas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, arba įstatymų nustatyta tvarka neturėjo teisės gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, arba rengėsi, kėsinosi ar padarė nusikalstamas veikas prieš Lietuvos Respubliką. 2.Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo aktą teismas pripažįsta negaliojančiu ir tuo atveju, kai nustato, jog konkretus asmuo po 1940 m. birželio 15 d. organizavo ar vykdė gyventojų trėmimus ar gyventojų naikinimą, slopino rezistencinį judėjimą Lietuvoje ar po 1990 m. kovo 11 d. dalyvavo veiksmuose prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir jos teritorijos vientisumą. 3. Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą, išskyrus asmenis, išvardytus šio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos. 4. Lietuvos Respublikos pilietis, gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to, kai jam buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai, išskyrus asmenis, išvardytus šio Įstatymo 18straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, privalo per 30 dienų raštu pranešti apie tai vidaus reikalų ministrui ar jo įgaliotai institucijai arba teritorinės policijos įstaigos migracijos skyriui, poskyriui, grupei ar pasų poskyriui (toliau – migracijos tarnyba), arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje. 5. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas pripažįstamas negaliojančiu, jeigu paaiškėja, kad asmuo Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančius dokumentus įgijo neteisėtai ar nepagrįstai.] LR pilietybės suteikimo akto pripažinimo negaliojančiu klausimus sprendžia LR Prezidentas. Pripažinus pilietybės suteikimo aktą negaliojančiu, asmuo netenka LR pilietybės. Jam atsiranda tos pačios tos pačios teisinės pasekmės, kaip ir netekus LR pilietybės įstatymo 18 straipsnyje numatytais atvejais. Taigi LR pilietybės 21 straipsnyje numatyta konstitucinė sankcija – pilietybės atėmimas asmenims, įgijusiems pilietybę natūralizacijos arba optavimo būdu. Įvykdžiusiems numatytas veikas asmenims, atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, gali arba turi būti atimta LR pilietybė. 4 klasuimas. Dvigubos pilietybės problema. Pilietybe- nuolatinis teisinis rysys su valstybe. Paprastai asmuo yra nuolatiniame teisiniame rysyje su viena valstybe, yra vienos valstybes pilietis. Tačiau buna atveju , kai asmuo tuo paciu metu turi ir kitos valstybes pilietybe. Taigi dviguba pilietybe arba bipatrizmas – tai toks asmens teisinis statusas, kai pastarasis vienu metu turi dvieju ar daugiau valstybiu pilietybe. Bipatrizmas yra paplites tarptautineje praktikoje reiskinys ir egzistuoja objektyviai , nepriklausomai nuo to , ar valstybes ji pripazista , ar ne. Valstybes savo konstitucijose ar istatymuose itvirtindamos dvigubos pilietybes nepripazinimo principa, is esmes nepripazista tesiniu pasekmiu, kylanciu del to, kad asmuo tuo paciu metu turi keliu valstybiu pilietybe. Istoriskai dvigubos pilietybes atsiradimas siejamas su valstybiu teritoriniais pasikeitimais, gyventoju migracija, valstybiu istatymu, reguliuojanciu pilietybes igijimo ir netekimo tvarka, kolizija ir kt. Priezastimis. Dvigubos pilietybes atsiradimo priezastis daznai yra ivairiu valstybiu istatymu, reguliuojanciu pilietybes klausimus, kolizijos.Dvigubos pilietybes atsiradimas yra susijes su valstybes laisve savo nuoziura pasirinkti kriterijus, butinus tos valstybes pilietybei igyti. Dviguba pilietybe gali atsirasti igyjant pilietybe ivairiais budais , net ir gimimo budu, iskilus zemes teises principo ir kraujo teises principo nesuderinamumui. Tokiu atveju vaikas, gimes tevams uzsienieciams salyje, kur dominuoja zemes teises principas, pagal kraujo teises principa igys savo tevu pilietybe, o pagal zemes teises principa – sallies, kurioje gime, pilietybe. Remiantis tarpt. sutartimis , zemes teises principas yra netaikomas tik uzsienio diplomatubei konsulu vaikams. Dviguba pileitybe atsiranda ir nepriklausomai nuo vaiko, kurio tevai turi skirtingas pilietybes , gimimo vietos. Tokiu atveju, kai valstybiu, kuriu pilieciai yra tevai , istatymai numato, kad kraujo teises principas galioja net ir tada, kai tik vienas is tevu turi tos valstybes pilietybe , vaikas jau gimdamas taps 2 valstybiu pilieciu: igys ir tevo ir motions pilietybe. Jiegu tokios seimos vaikas gimsta treciojoje valstybeje, kurioje taikomas zemes teises principas, jis igyja 3 valstybiu pilietybe. Bipatrizmas galejo buti ir santuoku tarp asmenu, turinciu skirtingu valstybiu pilietybe pasekme. Moteris galejo igyti dviguba pilietybe istekedamas uz uzsieniecio, jei ji pagal savo sallies istatymus nepraranda turetos pilietybes, o pagal vyro sallies istatymus automatiskai igyja jo salies pilietybe. Situacija pasiekeite 1957 . JT Generalinei Asamblejai priemus konvencija ,, Del istekejusiu moteru pilietybes”. Joje buvo nustatyta, kad santuokos su uzsienio valstybes piliecio atveju , moteris automatiskai neigyja vyro valstybes pilietybes, o kitos valstybes pileitybes igyjimas negali trukdyti moteriai islaikyti savo pilietybe. Dviguba pilietybe gali atsirasti ir naturalizacijos budu igyjant pilietybe, jei pilietybe suteikianti valstybe nereikalauja atsisakyti turimos pilietybes. Tokia galimybe buvos nustatyta ir prieskario Lietuvojegalimybe igyti dviguba pilietybe igyjant ja naturalizacijos atveju buvo numatyta ir 1938 m. LT Konstitucijoje bei 1939 m. pilietybes istatyme. Dviguba pilietybe daugelioa utoriu nuomone – netoleruotinas tesinis reiskinys. Daugelio valstybiu konstitucijose ir istatymuose itvirtintas dvigubos pilietybes nepripazinimo principas. Pilietybe- laisvo asmens samoningas pasirinkimas buti konkrecios valstybes nariu, susieti save nuolatiniais teisiniais rysiais su ta valstybe. Bipatrizmo neigiama pasekme- visuotinis aiskaus asmens teisinio statuso reglamentavimo pazeidimas. Asmuo negali tureti dvieju lygiaverciu rysiu su skirtingomis valstybemis. Nustatant asmens pilietine priklausomybe, tarptautineje praktikoje salys daznai taiko aktyvios pileitybes doktrina: dideli demesi skiria pilietybes pastovumui ir faktiniam piliecio rysiui su valstybe. Aktyvios pilietybes kriterijai: Nuolatine gyvenamoji vieta, ar vieta kur dazniausiai gyvenama; Nuolatine darbo vieta; Karines ar valstybines tarnybos atlikimo vaita; Vieta, kur asmuo realiai naudojasi savo pilietinem ar politinem teisem; Kai kuriais atvejais – asmens nekilnojamojo turto buvimo vieta. Iskilus klausimui del bipatrido pilietybes paprastai priimamas sprendimas tos valstybes, su kuria asmens faktinis rysys glaudesnis, naudai. Dvigubos pilietybes problema sprendziama ir valstybiu pilietybes istatymuose nustatnt bipatrizmo negalimumo atvejus , sudarant dvisales bei daugiasales sutartis del dvigubos pilietybes nepripazinimo. Remiantis prieskario Lietuvos pilietybes santykiu reguliavimo tradicija, dvigubos pilietybes nepripazinimo principas itvirtintas ir LR Konstitucijoje. Konstitucijos 12 str: ,, isskyrus istatymo numatytus atvejus, niekas negali buti kartu LR ir kitos valstybe pilietis”. Taigi Konstitucijoje pavesta istatymo leidejui nustatyti atvejus , kada galima dviguba pilietybe. Pagal 1991 m. gruodzio 5 d. Pilietybes istatyma tureti LR ir kitos valstybes pilietybe gali asmenys, kurie iki 1940 birzelio 15 d. turejo LR pilietybe, ir ju vaikai bei vaikaiciai ( jei mineti asmenys nerepatrijavo is LR) kitos valstybes pilietybe igijo pries tapdami LR pilieciais. Kitas atvejis – kai Respublikos Prezidentas suteikia LR pilietybe nusipelniusiems Lietuvai uzsienio valstybiu pilieciams isimties tvarka, netaikant jiems numatytu pilietybes suteikimo salygu. Ar yra nuopelnu sprendzia LR Prezidentas. Tokio asmens seimos nariams jokiu teisiniu pasekmiu nekyla. 2002 m. rugsejo 17 d. naujajame Pilietybes istatyme, kuris taikomas nuo 2003 m. , nuostatos, kad ,, LR pilietis vienu metu negali buti kitos valstybes pilieciu “ neliko. Siekiant uztikrinti, kad LR pilietis nebutu ir kitos valstybes pilietis, 1991 m. Pilietybes istatyme yra nustatyta, kad LR pilietybes netenkama igijus kitos valstybes pilietybe. Tokia pati nuostata yra itvirtinta ir 2002 m. istatyme (18 str.). Taciau naujajame istatyme yra esmine islyga – si nuostata netaikoma: 1) asmenims, kurie iki 1940 birzelio 15d. turejo LR pilietybe, ju vaikams, vaikaiciams ir provaikaiciams( jei mineti asmenys nerepatrijavo); 2) lietuviu kilmes asmenims, kuriu tevai ar seneliai arba vienas is tevu ar seneliu yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripazista save lietuviu. Pagal naujaji Pilietybes istatyma, LR pilieciai, nepaisant to kur jie gyvena – LR ar kitoje valstybeje- igije kitos valstybes pilietybe savaime neissaugo LR pilietybes; noredami ja issaugoti sie asmenys turi pateikti prasyma LR Prezidentui, kad jiems butu palikta LR pilietybe.( 18str. 2dalis: “jei kitos valstybes pilietybe igyja LR pilietis, kuris yra lietuviu kilmes; toks asmuo, nepaisant to, kur gyvena- LR ar kitoje valstybeje- tuo pat metu gali buti ir LR , ir kitos valstybes pilietis”) VIII TEMA. UŽSIENIEČIŲ TEISINĖ PADĖTIS 1. Užsieniečio sąvoka Užsienietis (toliau-u) – tai kitos valstybė pilietis. U-ių teisių apsaugai yra skirta Generalinės Asamblėjos 1985m. gruodžio 13d. Asmenų, nesančių piliečiais šalies, kurioje jie gyvena, teisių deklaracija. Pagal šią deklaraciją u-iu laikomas „bet koks asmuo, kuris nėra pilietis valstybės, kurioje jis ar ji yra“. Plačiąja prasme terminas „u-is“ apima tiek kitos valstybės piliečius,tiek asmenis be pilietybės. Pagal LR įst. „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ užsienietis - asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios. Pagal šiame įst. įtvirtintą teisinį reguliavimą u-iai pagal buvimo trukmę Lietuvoje skirstomi į: 1. nuolat gyvenančius, kurie turi įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą, suteikiantį u-iui teisę gyventu LR neterminuotai; 2. laikinai esančius – jiems įstatymo nustatyta tvarka suteikta teisė laikinai (įstatymo nustatytą laiką) apsigyventi LR. 2. Teisiniai rėžimai taikomi užsieniečiams U-io teisės ir laisvės yra esminis jo teisinio statuso elementas. Valstybės,konstitucijose ir įstatymuose nustatydamos u-ių teises, laisves ir pareigas, yra saistomos tarptautinėje teisėje nusistovėjusių visuotinai pripažintų elgesio su u-iais papročių ir standartų. Šie standartai apima u-io teisę būti pripažintam teisinių santykių subjektu, u-io teisę į humanišką elgesį, teisę kreiptis į teismą ir kt. Atsižvelgiant į u-iams taikomų ribojimų nustatant jų teises ir laisves pobūdį, skiriami keli teisiniai rėžimai, kuriuos valstybė taiko u-iams, teisėtai esantiems jos teritorijoje. Yra tokie rėžimai: 1. didžiausio palankumo, 2. abipusiškumo, 3. nacionalinis. Didžiausio palankumo rėžimas – u-iui valstybė suteikia tokias teises ir laisves, kokias turi ir jomis naudojasi bet kurios trečios valstybės piliečiai toje šalyje. Abipusiškumo režimas – valstybė suteikia valstybės B piliečiams savo teritorijoje tokias teises, kokias B valstybė suteikia A valstybės piliečiams savo teritorijoje. Nacionalinis rėžimas – u-iams valstybėje suteikiamos tokios pat teisės ir laisvės bei numatomos pareigos,kaip ir savo piliečiams. LR u-iams, teisėtai esantiems LR teritorijoje, nustatytas nacionalinis rėžimas. Tai numato LR įst. „dėl u-ių teisinės padėties“ 3str.1 ir 2d.: 1. Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje turi tas teises ir laisves, kurias numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir Europos Sąjungos teisės aktai. 2. Užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra lygūs pagal įstatymus, neatsižvelgiant į jų lytį, rasę, tautybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras. U-iams garantuojamos pagrindinės žmogaus teisės: teisė į gyvybę, į žmogaus laisvės neliečiamybę, jiems garantuojamas privataus gyvenimo neliečiamumas, asmens susirašinėjimo, telefoninių pokalbių, telegrafo pranešimų ir kt. susirašinėjimo slaptumas. Jie turi minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę, įsitikinimų laisvę, garantuojama būsto ir turto neliečiamybė. Jie gali būti sulaikyti ar suimti tik įstatyme nustatytais pagrindais. U-iai turi teisę į teisminę gynybą nuo pasikėsinimų į asmens garbę, orumą, gyvybę, sveikatą, laisvę ir turtą. U-iai turi ir socialines-ekonomines teises: teisę laisvai pasirinkti darbą ir verslą, teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. U-iai turi teisę į mokslą, teisę naudotis kultūros vertybėmis, jiems garantuojama teisė vartoti gimtąją kalbą. Tačiau jų politinės teisės yra ribojamos, nes jie turi tik spaudos, žodžio ir susirinkimų laisvę, jie gali jungtis į draugijas ir organizacijas. Jie neturi tų politinių teisių, kurios susijusios su dalyvavimu valstybės valdyme. LR-e u-iai naudodamiesi savo teisėmis ir laisvėmis neturi kenkti LR interesams, LR piliečių ir kt. asmenų teisėms ir laisvėms. Jie privalo gerbti LR Konstituciją, įstatymus ir jų laikytis. Už šių pareigų nevykdymą u-iams taikoma teisinė atsakomybė. Jie gali būti traukiami baudžiamojon, administracinėn ir kt. atsakomybėn. Be šių atsakomybės rūšių, u-iams gali būti taikoma sankcija – įpareigojimas išvykti ir išsiuntimas iš LR. Taigi užsieniečiai atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba šis Įstatymas nenustato kitaip. 3. Migracijos procesų reguliavimo problemos (pagal įst. „Dėl užsieniečių teisinės padėtis) Užsieniečiai gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir išvykti iš jos tik per veikiančius pasienio kontrolės punktus. Atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip. Užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, kai: 1) turi galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip; 2) turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip, arba turi galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) turi dokumentus, kuriuose nurodyta užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką ar buvimo joje tikslas ir sąlygos, turimos pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje metu ar jų gavimo šaltinis, turimos lėšos grįžti į savo kilmės valstybę ar vykti tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją į kitą valstybę, taip pat dokumentą, patvirtinantį sveikatos draudimą, ir pareikalavus juos pateikia; 4) užsienietis nėra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą; 5) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Užsienietis neįleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, jeigu: 1) paaiškėja, kad užsienietis išbuvo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, kuris Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje, Europos Sąjungos teisės akte ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės yra nustatytas kaip buvimo be vizos laikas; 2) paaiškėja, kad pasienio kontrolės punkte užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius; 3) yra pagrindas manyti, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje gali užsiimti neteisėta veikla, už kurią numatyta atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos įstatymus; 4) atvykdamas į Lietuvos Respubliką užsienietis pateikia kito asmens kelionės dokumentą; 5) yra pagrindas manyti, kad užsienietis atvykdamas į Lietuvos Respubliką pateikė suklastotą kelionės dokumentą; 6) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis yra padaręs nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą arba vykdė genocidą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, tarptautinėse sutartyse ir kituose tarptautinės teisės šaltiniuose. Sprendimą neįleisti užsieniečio į Lietuvos Respublikos teritoriją numatytais atvejais priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Jeigu užsienietis pateikia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, sprendimą dėl užsieniečio įleidimo į Lietuvos Respublikos teritoriją priima Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau - leidimas gyventi) suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Užsieniečiams išduodami šie leidimai gyventi: 1) leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ; 2) leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą (leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo atveju); 2) turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 3) Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise ar naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 4) prireikus pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą. Pirmą kartą išduodant užsieniečiui leidimą gyventi, paprastai išduodamas leidimas laikinai gyventi, išskyrus šiame Įstatyme nustatytus atvejus. Užsienietis, kuris pirmą kartą kreipiasi dėl leidimo gyventi išdavimo, prašymą išduoti leidimą gyventi turi pateikti Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai užsienyje. Užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi turi būti išnagrinėtas: 1) dėl leidimo gyventi išdavimo - ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo prašymo gavimo vidaus reikalų ministro įgaliotoje institucijoje dienos; 2) dėl leidimo gyventi pakeitimo - ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo prašymo gavimo vidaus reikalų ministro įgaliotoje institucijoje dienos. Sprendimas išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi galioja 3 mėnesius nuo sprendimo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi priėmimo, o sprendimas išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą nuolat gyventi - 6 mėnesius nuo sprendimo išduoti ar pakeisti leidimą nuolat gyventi priėmimo. Sprendimo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi galiojimo laikotarpiu užsienietis gali kreiptis dėl leidimo gyventi įforminimo. Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: 1) jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai; 2) duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; 3) jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą; 4) yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka; 5) jis neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 6) jis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento (leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo atveju); 7) kitais šiame įst. numatytais pagrindais. Užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi. Laikinas užsieniečių apsigyvenimas LR Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu: 1) jis išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka; 2) jis yra lietuvių kilmės asmuo; 3) yra šeimos susijungimo atvejis; 4) jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje; 5) jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje; 6) jis ketina įgyti išsilavinimą, mokytis švietimo įstaigoje, stažuoti, kelti kvalifikaciją, dalyvauti profesiniuose mokymuose; 7) jam yra nustatyta globa (rūpyba) arba jis yra paskirtas globėju (rūpintoju); 8) jo negalima išsiųsti iš Lietuvos Respublikos Įstatymo nustatyta tvarka arba jam šio Įstatymo nustatyta tvarka atidėtas išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos; 9) jam Įstatymo nustatyta tvarka suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje; 10) jam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje; 11) dėl pavojingos organizmo būklės jis negali išvykti ir jam reikalinga neatidėliotina būtinoji medicinos pagalba. Tokių būklių sąrašą nustato sveikatos apsaugos ministras. Leidimas laikinai gyventi užsieniečio prašymu taip pat gali būti pakeistas, jeigu: 1) užsienietis pakeičia asmens duomenis; 2) leidimas laikinai gyventi tapo netinkamas naudoti; 3) pasibaigia leidimo laikinai gyventi galiojimas; 4) leidime laikinai gyventi yra netikslių įrašų. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu: 1) leidimas gautas apgaulės būdu; 2) yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka; 3) nutraukiama santuoka; 4) užsieniečiui panaikinamas leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje; 5) nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu; 6) užsienietis nutraukia mokymąsi, stažuotę, kvalifikacijos kėlimą ar dalyvavimą profesiniuose mokymuose; 7) šio Įstatymo nustatyta tvarka panaikinama užsieniečiui suteikta papildoma arba laikinoji apsauga; 8) užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius; 9) užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai; 10) ir kitais numatytais šiame įst. atvejais. Užsienietis dokumentus leidimui laikinai gyventi išduoti arba pakeisti pateikia vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai. Sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo priima Migracijos departamentas, leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos. Sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui keitimo priima Migracijos departamentas, leidimą laikinai gyventi užsieniečiams keičia vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos. Sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo priima Migracijos departamentas. Nuolatinis užsieniečių apsigyvenimas LR Leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu: 1) jis išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka; 2) jis yra lietuvių kilmės asmuo; 3) jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys; 4) jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje; 5) jis yra vaikas iki 18 metų, gimęs Lietuvos Respublikoje, ir jo tėvai ar vienas iš jų turi leidimą nuolat gyventi; 6) jis yra vaikas iki 18 metų, gyvenantis Lietuvos Respublikoje, ir jo tėvai arba vienas iš jų turi leidimą nuolat gyventi; 7) jis gavo pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje; 8) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi; 9) Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl užsieniečių teisinės padėties" įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje numatytu atveju. Leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu: 1) užsienietis pakeičia asmens duomenis; 2) leidimas nuolat gyventi tapo netinkamas naudoti; 3) pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas; 4) leidime nuolat gyventi yra netikslių įrašų. Leidimas nuolat gyventi užsieniečiui įforminamas 5 metams, o praėjus šiam terminui - keičiamas. Leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu: 1) leidimas gautas apgaulės būdu; 2) yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka; 3) užsienietis išvyksta gyventi arba gyvena užsienio valstybėje ilgiau negu 6 mėnesius; 4) užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai; 5) kitais šiame įstatyme numatytais atvejais.. Užsieniečiui, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, leidimas nuolat gyventi panaikinamas tik tuo atveju, jeigu tai būtina dėl valstybės saugumo arba viešosios tvarkos interesų. Užsienietis dokumentus leidimui nuolat gyventi išduoti arba pakeisti pateikia vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai. Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo priima Migracijos departamentas, leidimą nuolat gyventi užsieniečiui išduoda vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos. Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi keitimo priima ir leidimą keičia vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos. Užsieniečio išvykimas iš LR Užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki buvimo be vizos laikotarpio, nustatyto Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje, Europos Sąjungos teisės akte arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pabaigos. Užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama įstatymų nustatytais atvejais. Užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu: 1) jam panaikinta viza; 2) jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi; 3) jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui; 4) jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui; 5) į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti; 6) jis yra Lietuvos Respublikoje ilgiau negu Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje, Europos Sąjungos teisės akte ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą buvimo be vizos valstybėje laiką. Užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu: 1) jis per nustatytą laiką neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos; 2) jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra; 3) jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Sprendimas, kuriuo užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti įvykdytas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo sprendimo užsieniečiui įteikimo dienos. Sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo vykdymas gali būti atidėtas. Sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos pagal kompetenciją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja policija ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba., o tam tikrais atvejais Migracijos departamentas ir Vilniaus apygardos administracinis teismas Tvarką, reglamentuojančią sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimą ir jų vykdymą, nustato vidaus reikalų ministras. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Tai netaikoma užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia pavojų Lietuvos Respublikos saugumui arba įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nuteistas už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ir kelia pavojų visuomenei Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti Lietuvos Respublikos vizą ar ji buvo panaikinta, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, taip pat grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, kuris bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, kurio atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje grėstų valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtą arba neapibrėžtą laiką. .Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Sprendimai, priimti pagal šį Įstatymą, gali būti skundžiami šio bei kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui, o dėl atitinkamo apygardos administracinio teismo sprendimo - Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per 7 dienas nuo sprendimo priėmimo dienos. Teismai skundus dėl sprendimų, priimtų pagal šį Įstatymą, nagrinėja Administracinių bylų teisenos įstatymo ir šio Įstatymo nustatyta tvarka. Teismas skundą privalo išnagrinėti ne vėliau kaip per 10 dienų nuo teismo nutarties priimti skundą nagrinėti priėmimo dienos. 4. klausimas: • Prieglobsčio teisės (toliau-PT) sąvoka PT yra suprantama 2 prasmėmis: objektyviąja ir subjektyviąja. Objektyvioji PT – visuma procedūrų, kurios reglamentuoja asmenims pabėgėlio statuso suteikimo pagrindus ir sąlygas,turinį bei pasekmes. O subjektyvioji PT – tai asmens teisė kreiptis į kompetentingas institucijas dėl pabėgėlio statuso suteikimo ar jo atėmimo. Pabėgėliais bendrąja prasme vadinami asmenys, kurie negalėdami pasinaudoti savo valstybės apsauga dėl jiems gresiančio pavojaus jų gyvybei ar laisvei, yra priversti palikti savo šalį ir ieškoti prieglobsčio svetur. LR įst. „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau įst.) pateikta tokia pabėgėlio samprata: „pabėgėlis - užsienietis, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteiktas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas“, o prieglobstis suprantamas kaip „ Prieglobstis Lietuvos Respublikoje - pabėgėlio statuso, papildomos apsaugos arba laikinosios apsaugos suteikimas užsieniečiui šiame Įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka“. Pabėgėlių rūšys: 1. politiniai pabėgėliai – tai asmenys, kurie yra persekiojami dėl politinių motyvų (politinių įsitikinimų, religijos ir pan.), ir jiems yra reikalinga valstybės apsauga; 2. ekonominiai pabėgėliai – asmenys, ieškantys geresnio gyvenimo. Jie paprastai traktuojami negatyviai ir grąžinami ten, iš kur atvyko. ◦ PT kaip tarptautinės teisės ir konstitucinės teisės institutas Pabėgėlių problema šiuolaikiniame pasaulyje yra visos tarptautinės bendrijos rūpestis. Būtent tarptautinės teisės normos nustato pabėgėlių teisinės padėties pradus. PT tarptautiniu mastu reglamentuoja tarptautiniai teisės aktai, iš kurių svarbiausi yra: 1. 1951m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso ir 1967m. Protokolas dėl pabėgėlių statuso Ši konvencija reguliuoja tik teritorinio prieglobsčio suteikimą. Absoliučios teisės į prieglobstį ji nesuteikia ir yra skirta tik pabėgėlių statusui apibrėžti po to, kai jiems suteiktas prieglobstis. Šie dokumentai detaliai numato asmenims pabėgėlio statuso suteikimo pagrindus, suteikimo sąlygas, turinį ir pasekmes; 2. 1990m. EB valstybių pasirašytas Dublino susitarimas, kuris formuluoja kriterijus, kurią valstybę narę laikyti atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą (paprastai atsakinga laikoma ta valstybė, į kurią pirmiausiai kreipiamasi); 3. kiti teisės aktai, pvz., 2000-09-28 EB tarybos sprendimas dėl Europos pabėgėlių fondo įsteigimo, 2000-12-11 Tarybos reglamentas dėl pirštų antspaudų sulyginimo sistemos EURODAC įsteigimo, siekiant veiksmingai įgyvendinti Dublino konvenciją, 2001-07-20 Tarybos direktyva dėl laikinos apsaugos suteikimo perkeltiems asmenims masinio antplūdžio metu ir valstybių narių pastangų priimant šiuos asmenis ir su tuo susijusių padarinių subalansavimo ir kt. JT Generalinė asamblėja 1948m. priimta Visuotinė Žmogaus teisių deklaracija, kurioje be pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių, numatyta ir teisė į prieglobstį. Šios deklaracijos 14str. – „persekiojamas kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis“. Bendrojoje tarptautinėje teisėje nėra pareigos priimti pabėgėlius, išskyrus tam tikrus atvejus. Kiekviena valstybė turi būti sukūrusi būtinas teisines ir organizacines prielaidas spręsti prieglobsčio suteikimą. Pabėgėlio suteikimas yra kiekvienos valstybės suvereni teisė. Atsižvelgdama į Ženevos konvencijos reikalavimus, valstybė pati nustato procedūras ir tvarką, pagal kurią suteikiamas pabėgėlio statusas toje valstybėje. Valstybės yra priėmusios atitinkamus teisės aktus, kurie reglamentuoja pabėgėlių suteikimo tvarką nacionaliniu mastu., pvz., Lietuvoje galioja įst. „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.Pabėgėlio statusas suteikiamas tiems užsieniečiams ar asmenims be pilietybės, kurie atitinka Ženevos konvencijoje numatytas sąlygas. Todėl PT – tam tikros užsieniečių grupės subjektinė teisė. Ir konvencijoje, ir nacionaliniai teisės aktai nurodo kokybinius kriterijus asmeniui pripažinti pabėgėliu. Šie kriterijai: 1. visiškai pagrįsta baimė būti persekiojam; 2. specifinis persekiojimo pagrindas: rasė, religija, tautybė, politiniai įsitikinimai ir kt.; 3. buvimas už valstybės, kurios pilietis jis yra arba valstybės, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų; 4. negalėjimas naudotis tos valstybės pagalba. LR įst. taip apibrėžia šiuos kriterijus „pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje“. 88str. nurodo priežastis, dėl kurių nesuteikiamas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga, pvz., yra rimtas pagrindas manyti, kad iki atvykimo į Lietuvos Respubliką jis padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą arba yra kaltinamas veika, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams; yra rimtas pagrindas manyti, kad jis padarė nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą arba vykdė genocidą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir kituose tarptautinės teisės šaltiniuose. • PT subjektai, jų teisinio statuso ypatumai Prieglobsčio prašytojas - užsienietis, kuris šio Įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Prieglobsčio prašytojo šeimos nariai - sutuoktinis arba asmuo, sudaręs partnerystės ar jai prilygintą sutartį, šių porų arba vieno iš jų vaikai (įvaikiai, nepaisant, ar jie įvaikinti pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus) iki 18 metų, jeigu jie nesudarė santuokos, taip pat nepilnamečio prieglobsčio prašytojo tėvas, motina ar globėjas, jei šeima jau egzistavo kilmės valstybėje ir prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu šeimos nariai yra Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje. PT subjektų teisinis statusas – tai jų teisės ir pareigos. Prieglobsčio prašytojas prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo metu turi šias teises: 1) gyventi Užsieniečių registracijos centre arba Pabėgėlių priėmimo centre bei naudotis jų teikiamomis paslaugomis; 2) tvarkyti ir notarine tvarka įforminti dokumentus, susijusius su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu; 3) naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba; 4) gauti kompensaciją už naudojimąsi visuomeninio transporto priemonėmis, kai toks naudojimasis susijęs su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu; 5) naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis; 6) nemokamai gauti būtinąją medicinos pagalbą ir socialines paslaugas Užsieniečių registracijos centre arba Pabėgėlių priėmimo centre; 7) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka kas mėnesį gauti piniginę pašalpą; 8) kreiptis į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos atstovus ir su jais susitikti; 9) kitas teises, kurios jam garantuojamos pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, įstatymus ir kitus teisės aktus. Nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai turi teisę mokytis bendrojo lavinimo ir profesinėse mokyklose. Prieglobsčio prašytojo pareigos: 1) laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų; 2) vykdyti Migracijos departamento ir teismo sprendimuose prieglobsčio prašytojui nustatytas pareigas; 3) leisti gydytojui patikrinti sveikatos būklę; 4) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių; 5) laisva forma raštu deklaruoti Užsieniečių registracijos centrui, Pabėgėlių priėmimo centrui ar teritorinei policijos įstaigai lėšas ir Lietuvos Respublikoje turimą turtą per 3 dienas nuo laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir gaunamas lėšas prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo laikotarpiu per 1 dieną nuo jų gavimo dienos. Nustatytoms prieglobsčio prašytojų teisėms įgyvendinti skiriamos Lietuvos Respublikos valstybės lėšos, taip pat gali būti naudojamos tarptautinių organizacijų, Europos Sąjungos struktūrinių fondų, Lietuvos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų įsteigtų humanitarinės pagalbos fondų, nevyriausybinių organizacijų lėšos tiek, kiek prieglobsčio prašytojas jų negali garantuoti deklaruotinomis lėšomis ir turtu. • PT formos. PT įgyvendinimas Prieglobsčio suteikimas Lietuvos Respublikoje – tai: - pabėgėlio statuso suteikimas; - papildomos apsaugos suteikimas; - laikinosios apsaugos suteikimas. Pabėgėlio statusas suteikiamas užsieniečiui, kuris pripažįstamas pabėgėliu pagal 1951 m. Ženevos konvencijos nuostatas. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalies nuostatos yra visiškai suderintos su minėtos Konvencijos 1 straipsnio A dalimi, kurioje pateikiamas pabėgėlio apibrėžimas. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje skelbiama: pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių. Papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams (įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalis). Pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga gali būti nesuteikta užsieniečiui, jeigu nustatyti įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 88 straipsnyje nurodyti pagrindai, t.y. jeigu: 1) jis naudojasi Jungtinių Tautų institucijų ar organizacijų, išskyrus Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, pagalba ir apsauga; 2) valstybės, kurioje jis gyvena, kompetentingos institucijos pripažįsta jo teises ir pareigas, susijusias su tos valstybės pilietybe; 3) yra rimtas pagrindas manyti, kad iki atvykimo į Lietuvos Respubliką jis padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą arba yra kaltinamas veika, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams; 4) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis padarė nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą arba vykdė genocidą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir kituose tarptautinės teisės šaltiniuose. Laikinoji apsauga suteikiama vadovaujantis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ IV skyriaus ketvirtuoju skirsniu esant masiniam užsieniečių srautui. Savarankiškai užsienietis dėl šios formos apsaugos suteikimo Lietuvos Respublikoje negali kreiptis. Laikinoji apsauga nesuteikiama, jeigu: - yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis padarė nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą ar vykdė genocidą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, tarptautinėse sutartyse ir kituose tarptautinės teisės šaltiniuose; - yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą už Lietuvos Respublikos ribų prieš priimant jį į Lietuvos Respubliką kaip asmenį, kuris naudojasi laikinąja apsauga; -yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis kaltinamas veika, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams; - užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia pavojų valstybės saugumui arba viešajai tvarkai; - jis yra nuteistas už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą (įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 93 straipsnio 1 dalis). Pabėgėlio statuso suteikimo tvarka Užsienietis turi teisę pateikti prašymą suteikti prieglobstį valstybės sienos perėjimo punkte o būdamas teritorijoje, kurioje galioja pasienio teisinis režimas, – Valstybės sienos apsaugos tarnybai, Lietuvos Respublikos teritorijoje – teritorinei policijos įstaigai arba Užsieniečių registracijos centrui. Šių institucijų valstybės tarnautojai privalo nedelsdami apklausti prieglobsčio prašytoją, paimti jo turimus asmens, kelionės ir kitus dokumentus, paimti prieglobsčio prašytojo pirštų atspaudus ir jį nufotografuoti. Prieglobsčio prašymas ir kiti susiję dokumentai perduodami Migracijos departamentui. Daktiloskopijos kortelė perduodama Kriminalistinių ekspertizių centrui, kuris paskirtas nacionaliniu EURODAC padaliniu, siekiant perduoti pirštų atspaudų duomenis Centriniam EURODAC padaliniui. Migracijos departamentas ne vėliau kaip per 48 val. nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo privalo priimti vieną iš šių sprendimų: a) nagrinėti prieglobsčio prašymą iš esmės bendra tvarka, suteikti užsieniečiui laikiną teritorinį prieglobstį ir išduoti jam užsieniečio registracijos pažymėjimą. Šis sprendimas priimamas, jeigu nenustatytos priežastys, dėl kurių laikinas teritorinis prieglobstis nesuteikiamas, ir jeigu negali būti nustatyta kita Europos Sąjungos valstybė narė, atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą; b) nustatyti, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga kita Europos Sąjungos valstybė narė, nenagrinėti prieglobsčio prašymo iš esmės, suteikti laikiną teritorinį prieglobstį ir išduoti užsieniečio registracijos pažymėjimą. Toks sprendimas priimamas, jeigu yra požymių, rodančių, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą gali būti atsakinga ne Lietuvos Respublika, o kita Europos Sąjungos valstybė narė. Tokiu atveju prieglobsčio prašymas nenagrinėjamas iš esmės, tačiau atliekamas tyrimas, kurio tikslas – perduoti prieglobsčio prašytoją Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už šio prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Jeigu prieglobsčio prašytojas dėl kokių nors priežasčių nėra perduodamas kitai Europos Sąjungos valstybei narei, laikinas teritorinis prieglobstis tokiam užsieniečiui pratęsiamas ir jo prašymas suteikti prieglobstį nagrinėjamas iš esmės Lietuvoje; c) nesuteikti laikino teritorinio prieglobsčio, nenagrinėti prieglobsčio prašymo iš esmės, prieglobsčio prašytoją grąžinti į saugią trečiąją valstybę. Toks sprendimas priimamas, jeigu nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas į Lietuvos Respubliką atvyko iš saugios trečiosios valstybės. Saugi trečioji valstybė – tai valstybė, kuri nėra užsieniečio kilmės valstybė, tačiau yra 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir (arba) 1967 m. Protokolo dėl pabėgėlių statuso, taip pat 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir (arba) 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto dalyvė, įgyvendinanti šių dokumentų nuostatas ir pagal nacionalinius įstatymus suteikianti realią galimybę prašyti prieglobsčio bei nustatyta tvarka jį gauti (įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 25 dalis). Prieglobsčio prašytojas, atvykęs iš saugios trečiosios valstybės, įpareigojamas į ją išvykti, grąžinamas į ją arba išsiunčiamas. Saugios trečiosios valstybės principas netaikomas, jeigu prieglobsčio prašytojas yra nelydimas nepilnametis ir jeigu saugi trečioji valstybė yra Europos Sąjungos valstybė narė. Pastaruoju atveju priimamas sprendimas, nurodytas b punkte. d) nesuteikti laikino teritorinio prieglobsčio, nesuteikti prieglobsčio, prieglobsčio prašytoją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Priimant šį sprendimą, 48 val. terminas, per kurį Migracijos departamentas privalo nuspręsti, gali būti pratęstas iki 72 val. nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo momento. Toks prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas atliekamas iš esmės skubos tvarka, jis taikomas, jeigu užsienietis atvyko iš saugios kilmės valstybės (užsieniečio kilmės valstybė, kurioje teisės sistema, taikomos teisės normos bei politiniai santykiai yra tokie, kad asmuo nepersekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų ir niekas nėra kankinamas, su niekuo nesielgiama žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai ir taip nebaudžiama, taip pat nepažeidžiamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 24 dalis) ir, jeigu užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį yra akivaizdžiai nepagrįstas (toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 1 dalis). Prieglobsčio prašymo nagrinėjimas skubos tvarka netaikomas nelydimiems nepilnamečiams prieglobsčio prašytojams. Migracijos departamentas taip pat turi teisę perimti prieglobsčio prašytoją iš kitos Europos Sąjungos valstybės narės, jeigu nustatoma, kad Lietuvos Respublika atsakinga už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Šiais atvejais prieglobsčio prašymas iš esmės nagrinėjamas Lietuvoje. Prieglobsčio prašytojas, kurio prašymas suteikti prieglobstį nagrinėjamas iš esmės bendra tvarka, apgyvendinamas Užsieniečių registracijos centre. Nelydimi nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai apgyvendinami Pabėgėlių priėmimo centre. Migracijos departamentas sprendžia dėl prieglobsčio prašytojo apgyvendinimo, jeigu šis atvyko į Lietuvos Respubliką teisėtai. Kitais atvejais užsieniečio judėjimo laisvės klausimą sprendžia teismas, kuris gali taikyti sulaikymą arba alternatyvią sulaikymui priemonę pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 113 – 115 straipsnius. Teisėtai atvykusiam ir teisėtai valstybėje esančiam prieglobsčio prašytojui, turinčiam galimybę apsigyventi Lietuvoje savo lėšomis, Migracijos departamento sprendimu gali būti leista apsigyventi jo pasirinktoje gyvenamojoje vietoje. Prieglobsčio prašymas bendra tvarka turi būti išnagrinėtas per 3 mėn. terminą, kuris dėl objektyvių priežasčių gali būti pratęstas dar 3 mėnesiams. Sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo (nesuteikimo) priima Migracijos departamentas. Šis sprendimas gali būti: - suteikti pabėgėlio statusą ir išduoti leidimą nuolat gyventi; - nesuteikti pabėgėlio statuso, suteikti papildomą apsaugą ir išduoti leidimą laikinai gyventi; - nesuteikti prieglobsčio, prieglobsčio prašytoją išsiųsti iš Lietuvos. Šis Migracijos departamento sprendimas gali būti apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 7 dienas nuo supažindinimo su sprendimu dienos. Užsieniečiai turi šias teises prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu: 1) gyventi Užsieniečių registracijos centre arba Pabėgėlių priėmimo centre bei naudotis jų teikiamomis paslaugomis; 2) tvarkyti ir notarine tvarka įforminti dokumentus, susijusius su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu; 3) naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba; 4) gauti kompensaciją už naudojimąsi visuomeninio transporto priemonėmis, kai toks naudojimasis susijęs su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu; 5) naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis; 6) nemokamai gauti būtinąją medicinos pagalbą ir socialines paslaugas Užsieniečių registracijos centre arba Pabėgėlių priėmimo centre; 7) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka kas mėnesį gauti piniginę pašalpą; 8) kreiptis į Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos atstovus ir su jais susitikti; 9) kitas teises, kurios jam garantuojamos pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, įstatymus ir kitus teisės aktus. 10) nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai turi teisę mokytis bendrojo lavinimo ir profesinėse mokyklose. Prieglobsčio prašytojai privalo: 1) laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų; 2) vykdyti Migracijos departamento ir teismo sprendimuose prieglobsčio prašytojui nustatytas pareigas; 3) leisti gydytojui patikrinti sveikatos būklę; 4) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių; 5) laisva forma raštu deklaruoti Užsieniečių registracijos centrui, Pabėgėlių priėmimo centrui ar teritorinei policijos įstaigai lėšas ir Lietuvos Respublikoje turimą turtą per 3 dienas nuo laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir gaunamas lėšas prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo laikotarpiu per 1 dieną nuo jų gavimo dienos. Papildomos apsaugos suteikimas Užsieniečio prašymas suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje gali būti pateiktas: 1) Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimo punktuose arba Lietuvos Respublikos teritorijoje, kurioje galioja pasienio teisinis režimas, - Valstybės sienos apsaugos tarnybai; 2) teritorinei policijos įstaigai; 3) Užsieniečių registracijos centrui. Papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Sprendimą dėl papildomos apsaugos suteikimo arba nesuteikimo prieglobsčio prašytojui priima Migracijos departamentas. Prieglobsčio prašytojui nesuteikiama papildoma apsauga, jeigu: 1) jis naudojasi Jungtinių Tautų institucijų ar organizacijų,išskyrus Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, pagalba ir apsauga; 2) valstybės, kurioje jis gyvena, kompetentingos institucijos pripažįsta jo teises ir pareigas, susijusias su tos valstybės pilietybe; 3) yra rimtas pagrindas manyti, kad iki atvykimo į Lietuvos Respubliką jis padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą arba yra kaltinamas veika, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams; 4) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis padarė nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą arba vykdė genocidą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir kituose tarptautinės teisės šaltiniuose. Užsieniečiui, kuriam suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento sprendimu išduodamas leidimas laikinai gyventi. Užsieniečiui suteikta papildoma apsauga panaikinama, jeigu jis: 1) gali grįžti į savo kilmės valstybę, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jam buvo suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje; 2) išvyksta gyventi į užsienio valstybę; 3) papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje gavo apgaulės būdu, išskyrus atvejus, kai jo pateikta informacija apie save neturėjo esminės įtakos priimant sprendimą suteikti jam prieglobstį; 4) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Sprendimą dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo priima Migracijos departamentas. Laikinosios apsaugos suteikimo tvarka Sprendimą dėl laikinosios apsaugos suteikimo priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė vidaus reikalų ministro teikimu LR Vyriausybė, jeigu Europos Sąjungos Taryba priima sprendimą, kad yra masinis užsieniečių antplūdis į Europos Sąjungą. Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus sprendimą dėl laikinosios apsaugos suteikimo, užsieniečiai į Lietuvos Respublikos teritoriją įleidžiami bei apgyvendinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytoje vietoje, neapribojant jų judėjimo laisvės. Laikinoji apsauga suteikiama vieneriems metams. Šio apsaugos laikas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams. Migracijos departamentas gali nuspręsti nesuteikti laikinosios apsaugos konkretiems užsieniečiams, jeigu yra priežasčių, dėl kurių laikinoji apsauga nesuteikiama. Užsieniečiams, gavusiems laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas išduoda leidimus laikinai gyventi, kurie galioja laikinosios apsaugos suteikimo laikotarpiu. Užsieniečiams, gavusiems laikinąją apsaugą, tačiau vis dar esantiems užsienio valstybės teritorijoje, Migracijos departamentas išduoda kelionės dokumentą atvykti į Lietuvos Respubliką. Laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje užsieniečiui nesuteikiama, jeigu: 1) yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis padarė nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą ar vykdė genocidą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, tarptautinėse sutartyse ir kituose tarptautinės teisės šaltiniuose; 2) yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą už Lietuvos Respublikos ribų prieš priimant jį į Lietuvos Respubliką kaip asmenį, kuris naudojasi laikinąja apsauga; 3) yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis kaltinamas veika, prieštaraujančia Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams; 4) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia pavojų valstybės saugumui arba viešajai tvarkai; 5) jis yra nuteistas už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Sprendimą nesuteikti užsieniečiui laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje priima Migracijos departamentas. Toks užsienietis į Lietuvos Respubliką neįleidžiamas, o jeigu jis jau yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Užsieniečiui suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje panaikinama, jeigu: 1) užsienietis gali grįžti į kilmės valstybę; 2) užsienietis išvyksta gyventi į užsienio valstybę; 3) paaiškėja, kad. yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis padarė nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą ar vykdė genocidą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, tarptautinėse sutartyse ir kituose tarptautinės teisės šaltiniuose; Sprendimą dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje panaikinimo užsieniečiui priima Migracijos departamentas. Užsieniečiai, gavę laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje, laikinosios apsaugos teikimo laikotarpiu turi šias teises: - pateikti prašymus suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje; - nemokamai gyventi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytoje vietoje; - gauti visą reikiamą informaciją apie savo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje gimtąja arba jam suprantama kalba; - dirbti Lietuvos Respublikoje laikinosios apsaugos suteikimo laikotarpiu; - gauti piniginę pašalpą, jeigu neturi kitų pajamų Lietuvos Respublikoje; - gauti būtinąją medicinos pagalbą ir socialines paslaugas; - kitas teises, kurios jiems garantuojamos pagal Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, įstatymus ir kitus teisės aktus; - nepilnamečiai užsieniečiai, gavę laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje, turi teisę mokytis bendrojo lavinimo bei profesinėse mokyklose švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka. Užsieniečiai, gavę laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje, turi šias pareigas: - laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų; - leisti gydytojui patikrinti sveikatos būklę; - pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančią informaciją dėl savo asmens; - laisva forma raštu deklaruoti Užsieniečių registracijos centrui, Pabėgėlių priėmimo centrui ar teritorinei policijos įstaigai lėšas ir turimą Lietuvos Respublikoje turtą per 3 dienas nuo laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir gaunamas lėšas prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo laikotarpiu per 1 dieną nuo jų gavimo dienos. Naudota literatūra: „Lietuvos konstitucinė teisė“ (vadovėlis); LR įst. „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. IX TEMA.POLITINĖS SISTEMOS KONSTITUCINIAI PAGRINDAI 1 klausimas. Politinės sistemos samprata. Politinės sistemos įtvirtinimas pagrindiniuose valstybės įstatymuose. Vieningą valstybės politinę sistemą sudaro visuma organizacijų (institucijų), tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvaujančių įgyvendinant politinę valdžią; tam tikri visų institucijų dariniai, kuriuose vykdomi politiniai sprendimai; tam tikras modelis, kuris leidžia tyrinėti įvairių veiksnių įtaką politinės sistemos veikimui. Valstybės stabilumas priklauso nuo politinės sistemos veikimo stabilumo. Naujos valstybės išgyvena politines krizes, nes politinės institucijos vystymąsi aplenkia visuomenės vystymasis. Politiniai santykiai tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie sukuria politinę sistemą ir yra susiję su politinės valdžios visuomenėje funkcionavimu, kurios koncentruota išraiška yra valstybinė valdžia. Valdžia - tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie charakterizuojami vienų žmonių ar jų grupių galimybe primesti savo valią kitiems žmonėms ar jų grupėms. Šie santykiai sutinkami pačiose įvairiausiose žmonių bendrijose, susivienijimuose. Visuomenė negali egzistuoti be valdžios. Šiuolaikinėms visuomenėms būdinga tai, kad valdymo struktūros atsiranda teisės normų nustatyta tvarka. Tokia valdžia vadinama legitimia, teisėta valdžia. Taigi, politinė valdžia - tai tam tikros žmonių grupės (elito) valdžia visai visuomenei arba didelei jos daliai, kuri turi galimybę naudoti prievartos poveikio priemones. Politinė valdžia įgyvendinama konstitucinės teisės institutų pagalba. Jų visuma sudaro politinės valdžios įgyvendinimo mechanizmą. Svarbiausias politinis institutas yra valstybė, kurios legitimi valdžia apima visą visuomenę ir kuri turi monopolinę teisę. Demokratinėse valstybėse reikšmingą vietą užima ir savivaldybės - teritoriniai žmonių kolektyvai, kuriems įstatymų suteikta teisė patiems valdyti. Abu šie pagrindiniai institutai vadinami viešosios valdžios institutais. Reguliuoja, tvarko visos visuomenės interesus; atlieka viešojo valdymo būdą. Į politinės valdžios įgyvendinimo mechanizmą įeina ir kitos svarbios struktūros: politinės partijos; kitos visuomeninės organizacijos; religinės bendruomenės ir bažnyčia; žiniasklaida. Politinis procesas - tai politinės sistemos, jos institutų funkcionavimo tvarka, įskaitant ir jų tarpusavio sąveiką. Teisinį, konstitucinį-teisinį reguliavimą gauna ta politinio proceso dalis, kurioje dalyvauja viešosios valdžios atstovai. Politinis procesas tampa juridiniu su aiškiai išreikštomis stadijomis. Politinė Sistema. 1. Politinės sistemos koncepcijos raida Politinė sistema - tai sistema, kurioje realizuojama politinė valdžia, santykiai dėl politinės valdžios. Formuojasi nuo XX a. 5-o dešimtmečio. D.Eastonas. 1953 m. knyga "Politinė sistema". Jis pagrindžia, analizuoja šią sistemą. Greitai išplinta G.Almond - vienas pasekėjų. Po II-ojo Pasaulinio karo krizė - valdžia nesugebėjo adekvačiai reaguoti. Sukurta politinės sistemos teorija - kad valdžia tinkamai reaguotų, efektyviai veiktų, nors ji priklausoma nuo kitų sistemų. Mikroskopinė kryptis: pol sist. sudaro t.t. struktūriniai elem., kurie sąveikauja tarpusavy. Pol. sist santykinai izoliuojama, bet negali būtų nagrinėjama atskirai, nes ji sąveikauja ir su aplinka. Makroskopinė: akcentuojama pol. sist. ir jos aplinkos sąveika (su ek., religine) 2.Politinės sistemos samprata Tai viena iš socialinių sistemų, jai budingi visi socialinės sistemos bruožai, ji sąveikauja su kitomis sistemomis. Tai specifinė sistema - pasireiškia tuo, kad politinė valdžia realizuojama politinės sistemos ribose. Jų sprendimai svarbūs visai visuomenei. Politinės sistemos formavimuisi būdingas kryptingumas, taip pat priklausantis nuo ideologijos. PS - Tai politinės valdžios sprendimų įgyvendinimo terpė, ji gali veikti kitas sistemas, todėl yra ypatinga. PS - tai visuma politinių subjektų tarpusavio santykių, normų ir vertybių, susijusių su politinės valdžios realizavimu ir visuomenės valdymu. D.Eastonas: į sistemą kažkas patenka iš aplinkos - iškyla poreikis; įvairios grupės gali demonstruoti savo interesus, paramą. Poreikiai, interesai, kurie visuomenei aktualūs ir turi būti spr., ir palaikymas per įėjimą pasiekia politinius subjektus. Politiniai subjektai ieško sprendimo būdų, tie subjektai santykiauja tarpusavyje, ieškoma sprendimų. Išeina sprendimas (išėjimas), patenka į aplinką - akto priėmimas, finansavimas ir pan. - jie vienareikšmiškai privalomi.Gali būti stresinė situacija. Krizė ištinka, nes labai daug poreikių užstringa, jie yra priešingi. Gali būti problemų tarp politinių subjektų - neefektyvi komunikacija, prieštaravimai. Sprendimai gali būti neefektyvūs kritinėje situacijoje. Atsiranda disbalansas tarp įėjimo ir išėjimo. Svarbu sudaryti balansą. PS savybės (pagal Almondą ir Eastoną): reguliacinė. Politinė sistema reguliuoja individų, grupių elgesį. Atitinkamu teisės aktų priėmimu pasireiškia administracinė veikla; ekstrakcinė. Reikia tam tikrų resursų, kurie užtikrintų darnią politinės sistemos veiklą, egzistavimą; distribucinė. Politinė sistema vykdo ir resursų paskirstymo funkciją. Vertybių, gėrybių paskirstymo sistema; reaguojanti. Politinė sistema sugeba reaguoti į politinės sistemos aplinkos pokyčius,siunčiamus signalus. 3. Politinės sistemos funkcijos Funkcijos, pasireiškiančios politinei sistemai sąveikaujant su ja supančia aplinka: 1)užtikrina tam tikros socialinės grupės ar visuomenės daugumos politinę valdžią. Politinė valdžia užtikrinama per tam tikrus institutus. PS nustato t.t. viešpatavimo formas, metodus, priemones, realizuojama galimybė priimti teisės aktus, naudoja prievartinius ar neprievartinius viešpatavimo metodus; 2) valdymo. Politinė sistema = valdžios sistema. Priimant t.t. spr. visuomenė yra valdoma, soc. santykiai reguliuojami soc. gr. ar jos daugumos valia. 3)integracijos. Politinė sistema užtikrina visų visuomenės sluoksnių, socialinių grupių vienybę. Telkia apie save visą visuomenę ar jos grupes, vienija apie tam tikras vertybes, apie tam tikrus interesus; 4) tinkamų sąlygų ekonomikai vystytis sudarymas. Ekonominė sfera - labai svarbi. Užtikrina tas sąlygas tuo, jog politinė sistema užtikrina mokesčių politiką ir pan.; 5) gynybinė/apsaugos funkcija. Tiek viduje, tiek išorėje kyla pavojai, o politinė sistema veikia siekdama apsaugoti visuomenę nuo tokių pavojų. Funkcijos politinės sistemos viduje: 1)interesų artikuliacija ir jų agregacija. Politinė sistema interesus artikuliuoja, apibendrina ir taip paruošia dirvą sprendimų priėmimui; 2)normų nustatymas. Politinės sistemos subjektai nustato tam tikras normas; 3)normų taikymas, 4)normų laikymosi realizavimo kontrolė; 5)politinė komunikacija. Visas informacijos pasikeitimo tarp politinių subjektų procesas. Funkcijos, nukreiptos i politinės sistemos išlikimą: kadrų parinkimas ir jų parengimas tinkamam tolesniam politinės sistemos funkcijų vykdymui; formuojamas elitas, kuris turėtų įtakoti visuomenę; politinė socializacija. Procesas, kurio metu individai įtraukiami į politikos pasaulį (gali būti daroma per vaikų darželius, mokyklas, kariuomenę ir t.t). 4. Politinės sistemos struktūra Politinė sistema nėra vienalytė, susideda iš t.t. dalių, sąveikaujančių tarpusavy: Elementai: 1) institucinis. Jį sudaro visuma valstybinių institucijų, politinių partijų ir kitų organizacijų, kurios išreiškia tam tikrus interesus, priima pol. spr. Svarbiausias tarp šių institutų yra valstybė, veikianti per savo aparatą. Įeina ir pol. p-jos, nepolitinės organizacijos, kurios gali formuoti viešąją nuomonę, ir kt. 2)norminis. Jį sudaro tam tikros normos, reguliuojančios politinės sistemos institucijų tarpusavio santykius, taip pat politinės sistemos santykius su aplinka (institutų santykius). Tai teisės normos, bet gali būti ir politinės normos, tradicinės normos, papročiai, moralės normos. 3)komunikacinis. Tai politikos subjektų tarpusavio santykių, jų santykių su aplinka formos. Galima padaryti išvadą apie tai, koks santykis yra tarp politinės sistemos institutų ir aplinkos - ar tai konfliktiniai santykiai,ar pagrįsti konsensusu, ar paremti prievarta, ar ne. Nusako pol. sist. institucijų atvirumo, gebėjimo bendrauti laipsnį, keistis inf. 4)kultūrinis. Atspindi politinės sistemos funkcionavimą, jos buvimą tam tikroje kultūrinėje aplinkoje. Kuo kultūra aukštesnio lygio tuo aukštesnis politinės sistemos veiklos efektyvumas. Leidžia spręsti apie visuomenės požiūrį, religiją ir kitus kriterijus, darančius įtaką politinei veiklai. Kultūrinė aplinka atskleidžia t.t. pol.elgesio modelius. 5)funkcinis. Pol. valdžios spr. priėmimo ir įgyvendinimo būdai, metodai, kurių pagalba yra realizuojama politinė valdžia (įtikinėjimas/prievarta, konfliktai/konsensusas). 5. Politinės sistemos tipologija Almondas pagal politinės kultūros būklę skiria: 1)anglų-amerikiečių. Pagrįsta racionalumu, konsensusu, visuomenė sutaria dėl pagr. vertybių – laisvė, demokratija. Būdinga: stabilumo aukštas laipsnis, valdžių ir įtakos padalijimas (Monteskjė), stabdžių ir atsvarų sist., valdžios kontroliuoja viena kitą. 2)kontinentinės Europos – nevienalytės, pripažįstamos ir anglų amerik. vertybės, ir kt. – vertybių sąmyšis. Eur. nepakankamas valst. institucijų suskirstymas ir visuomenės diferenciacija, neaišku, kaip pol. spr. paveiks valst. ir visuomenę. 3)totalitarinė homogeninė, vienalytė, tačiau tik išoriškai. Neegzistuoja pliuralizmas nei pol lygmeny, nei asm. spr. Vertybės primetamos prievarta, bet išoriškai atrodo, kad idealai pripažįstami. Neegzistuoja jokios org-jos, valdžia centralizuota, reikšmingas jėgos struktūrų vaidmuo. Žemas valdžios legitimumo laipsnis, nėra demokratinių rinkimų.Taikomi prievartos metodai. Politinio režimo pagrindu: 1)nedemokratinės autoritarinės. Būdinga piliečių demokratinių teisių ir laisvių suvaržymas ar net likvidavimas (bet tik politines). Visų ar dalies opozicinių politinių partijų uždraudimas. Atstovaujamųjų valstybės organų rinkimų atsisakymas ar jų ribojimas. Valdančioji partija dažnai susitapatina su valstybės aparatu. Ribojama opozicinė spauda, ignoruojamas valdžių padalijimas. Išauga jėgos struktūrų vaidmuo; 2)totalitarinės (lot. k. totalis - pilnas, visas). Būdingi beveik visi aut. požymiai. Globali viešosios valdžios centralizacija. Represinio aparato viešpatavimas.Neegzistuoja arba esminio vaidmens neatlieka atstovaujamoji valdžia. Valdančiosios partijos monopolija. Partija - valstybė. Paneigia visuomenės saviraiškos funkciją. Neegzistuoja asmens teisės ir laisvės/Sistema pagrįsta ištikimybę vadui, ideologijai.-Pliuralizmo būti negali, jontroliuojamos visos be išimties gyvenimo sritys, net privataus gyv., ne tik politinės, bet ir pilietinės teisės. 3)demokratinės. 1.Tauta - valdžios šaltinis ir suverenas (monarcho valdžia - deleguota). 2.Daugumos principas – daugumos prioritetas spr. svarb. klausimus (tiesiogiai, atstovavimas). 3.Mažumos teisė į opoziciją – mažuma turi teisę kritikuoti, teikti alternatyvas, dauguma neturi riboti galimybės mažumai konkuruoti. 4.Pil. soc., pol., ek. teisių užtikrinimas. 5.Teisinės valst. principas – teisės viešpatavimas, įstatymas viršenybė. 6.Valdžių padalijimo principas – kad viena valdžia nesuimtų įgaliojimų ir tironiškai nepanaudotų prieš žmones. 7.Viešumas – visuomenė turi teisę žinoti apie valdžios spr., vis. teisė būti informuotai. 8.Daugiapartiškumas (2 f-jos: 1.neleidžia įsigalėti vienos partijos monopolijai 2.įgalina vis. politines jėgas steigti savo judėjimus, organizacijas, kad būtų atstovaujami pol. interesai) 9.laisvi rinkimai 10.piliečių lygios galimybės dalyvauti politikoje. KT suformulavo: Konstitucijos viršenybė. Konstitucija - žmonių sutartis. Tai aukščiausios galios teisės aktas; žmogaus teisių ir laisvių apsauga; visų asmenų lygybė įstatymui ir teismui; laisvi ir periodiški rinkimai. Tauta, rinkdama atstovus, deleguoja jiems tam tikrus įgaliojimus; teisė į teisminę gynybą; valdžių padalijimas ir pusiausvyra. Valdžios turi riboti viena kitą ir užtikrinti pusiausvyrą tarp jų; valdžios atsakomybė piliečiams; demokratinis sprendimų priėmimo procesas. Mažumai suteikiamos galimybės efektyviai ginti savo interesus; politinis pliuralizmas. Politinė valdžia įgyvendinama konsensuso tarp įvairių jėgų pagrindu; galimybė plėtotis pilietinei visuomenei SAMPRATŲ ĮVAIROVĖ: Daugelis politologų politinę sistemą suvokia kaip politinių ryšių ir santykių, egzistuojančių kieikvienoje bendruomenėje, visumą. D. Eastonas politinę sistemą suvokia kaip politines sąveikas (interakcijas) visuomenėje. Arba kitaip: politinė sistema tai sąveikų, kurių pagalba pasiekiami ir įgyvendinami valdiniai visuomenės resursų paskirstymai (ar privalomi sprendimai), visuma. Politinės analizės žodynas pateikia tokį politinės sistemos apibriežimą: politinė sistema – tai nusistovėjusi žmonių santykių forma, kurios pagalba visuomenėje priimami ir įgyvendinami autoritetiniai-valdiniai sprendimai. G. Almondas politinę sistemą apibrėžia taip - tai sąveikaujančių rolių rinkinys arba rolių struktūra. Almondas standartizaciją suprato kaip sąveikos standartizaciją. Todėl kitas jo politinės sistemos apibrėžimas yra šis: politinė sistema yra standartizuota rolių sąveika, įtakojanti sprendimus, besiremiančius fizine prievarta. Politinei sistemai, kaip ir bet kuriai kitai sistemai būdingas integruotumas – jos struktūrinių elemntų horizontalų ir vertikalų darnumas. Sistemos gyvavimas priklauso nuo jos lementų sąveikos ir suderinamumo. Politinei sistemai taip pat budinga autonomija – ji gali realizuoti savo vertybes, normas bei tikslus, prisitaikydama prie aplinkos pasikeitimų. Politinė sistema yra atvira aplinkos įtakai, nes iš jos sistema gauna pagrindinius savo veiklos stimulus. Sistemos atvirumas jau pats savaime, kad ši sistema yra kokios nors didesnės sistemos, o būtent žmonių sociumo posistemė. 2 klausimas. Politinės sistemos elementai Politinė sistema suvokiama kaip visuomeninių santykių, kurie susiformuoja įgyvendinant politinę valdžią, visuma. Valdžia – tai sugebėjimas ir galimybė vienų asmenų valią primesti kitiems. Valdžios požymiai egzistuoja įvairiose grupėse, susibūrimuose. Sociologijoje: šeimos galva yra narys, kuris užima dominuojančią padėtį. Sudėtingesnėse grupėse žmonių bendravimas neįsivaizduojamas be valdžios. Politinė valdžia – ypatinga valdžios sistema, forma. Ji kyla visoje visuomenėje ar didelėse dalyse, teritorijose. Skiriamas elitas – valdančiųjų grupė, sugebančių valdyti visuomenę ir naudojančius specialius vadovavimo visuomenei metodus. Valdžią turi specialūs asmenys, kurie turi išsilavinimą, pasirengimą. Neretai politinė valdžia įgyvendinama remiantis normomis. Išskiriami subjektai, įgyvendinantys politinę valdžią, ir išskiriamas norminis pagrindas. Išskiriami 2 politinės valdžios įgyvendinimo elementai: 1) tam tikri institutai – subjektai, kurie vadovauja, kurie įgyvendina politinę valdžią; 2) funkcinis elementas – socialinės normos, kurios nustato tvarką, metodus, tarp jų ir teisės normos. Funkcinio elemento negalima apibūdinti vien kaip teisės normos, bet didelė reikšmė ir kitoms socialinėms normoms (politinių partijų, organizacijų priimami dokumentai). Politinę valdžią įgyvendinti nepakanka vien subjektų ir normų, bet ji įgyvendinama taikant prievartą. Tai išskirtinis politinės valdžios požymis. Prievartos taikymas – nėra pats tikslas, valdantysis subjektas būtinais atvejais taiko prievartą, kai yra nepaklusnumas (pasipriešinimas). Galimybė taikyti prievartą – išskirtinis politinės valdžios požymis. Kitur jos nėra ar ji netoleruotina. Ypatingą reikšmę turi teisinis reguliavimas. Teisės normos gali sumažinti prievartos taikymo galimybes, apibrėžti tvarką, mastus, apimtį. Tai turi būti numatyta, kad ta prievarta būtų detali, teisėta. Prievarta yra įvairių rūšių: moralinė (pašalinimas iš politinės organizacijos), taip pat fizinė prievarta ir pan. Moralinė prievarta neturi fizinio pobūdžio ir pan. Politinė sistema funkcionuoja visuomenėje, todėl įtakingiausios visuomeninės organizacijos, traktuojamos kaip politinės sistemos sudėtinės dalys. Pagrindiniai politinės sistemos elementai: 1. Valstybė. Ji išreiškia pačios visuomeninės organizacijos laipsnį, lygį. Ji padeda gyventi visuomenei. Valstybė neatsitiktinai pabrėžiama kaip svarbiausias elementas.Valstybė yra visos visuomenės politinė organizacija, užtikrinanti jos vienybę ir vientisumą, tvarkanti visuomenės reikalus, suverenia viešąja valdžia suteikianti teisei bendrai privalomą reikšmę, garantuojanti piliečių teises, laisves, teisėtumą ir teisėtvarką. Toks apibrėžimas apima keletą elementų:1.valstybė suprantama kaip visos visuomenės politinė organizacija; 2.valstybės paskirtis-tvarkyti visuomenės reikalus, užtikrinti visuomenės vienybę ir vientisumą; 3.valstybė savo suverenia galia teisei suteikia privalomą reikšmę; 4.valstybė turi garantuoti piliečių teises ir laisves, taip pat užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką. Pirminis, elementariausias valstybės apibrėžimas būtų, valstybė-organinė trijų elementų (tautos, teritorijos, valstybinės valdžios) visuma. 2. Vietos savivaldos institucijos. Vietos savivalda – tam tikri teritoriniai kolektyvai, organizacijos. Vietos savivalda – tai vietos valdžios organų teisė ir gebėjimas tvarkyti ir valdyti įstatymų nustatytose ribose pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimant visą atsakomybę ir vadovaujantis vietos gyventojų interesiais.XIX a. pasaulyje susikūrė ir iki šiol veikia 3 pagr. Vietos savivaldos sistemos: 1) anglosaksų, kurioje visiškai nėra jokių centrinės valdžios institucijų atstovų vietose, municipalitetai savarankiškai vykdo valdžią savo įgaliojimų ribose. 2) prancūzų, leidžianti centrinės valdžios įsikišimą per specialiai skiriamus atstovus ar kitomis formomis; 3) vokiečių, pagal kurią vietos savivaldos institucijos veikia valstybės įgaliojimu, o bendruomenė savarankiškai ir savo atsakomybe sprendžia uždavinius savo lygmenyje pagal įstatymų reikalavimus. Lietuvoj vietos savivaldos institucijos yra: taryba, valdyba, meras, savivaldybės kontrolės institucija, savivaldybės viešojo administravimo įstaigos. Totalitariniuose režimuose vietos savivalda nebuvo toleruojama, o laikoma, kad teritorijose valdžią įgyvendina centrinė valdžia. Demokratinėse valstybėse laikoma, kad valstybė veikia visose teritorijose, bet vietos gyventojai savarankiškai tvarkosi gyvenimą. Vietos savivaldos institucijos – tam tikra politinės valdžios organizacija. Valstybė ir vietos savivalda – viešosios valdžios institutai. Ši valdžia veikia visos valdžios labui. Atitinkamai apibūdinama ir vietos savivalda. 3. Politinės partijos ir politinės organizacijos.Demokratinis politinis režimas neįsivaizduojamas be politinių partijų. Politinės partijos suteikia galimybę visiems visuomenės sluoksniams dalyvauti konkurencinėje kovoje dėl politinės valdžios, galimybę formuoti valstybės valdžios institucijas. LR politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymo preambulėje skelbiama, kad politinės partijos ir politinės organizacijos jungia LR piliečius bendriems politiniams tikslams įgyvendinti, padeda formuoti ir išreikšti Lietuvos piliečių interesus ir politinę valią. Išskiriami svarbiausi politinės partijos požymiai: 1) PP-tai laisvanoriškai steigiama organizacija; 2) tai savarankiškai veikiantis visuomeninis susivienijimas, turintis savivaldos teisę; 3) tai organizacija, kurios tikslas tenkinti savo narių politinius interesus ir siekti politinės valdžios; 4) PP-nuolat veikianti organizacija; 5) jos narius vienija bendri politiniai įsitikinimai (bendra ideologija); 6) tai pelno nesiekianti organizacija; 7) ji turi juridinio asmens teises. Politinės partijos ir organizacijos yra visuomeniniai susivienijimai, laisvanoriškos asociacijos, bet kiekvienos politinės partijos svajonė – paimti valstybinę valdžią į savo rankas (ar savivaldybę). Vienas iš politinės partijos uždavinių – siekti valstybinės valdžios ar kitos viešosios valdžios. 4. Kiti socialiniai-visuomeniniai susivienijimai. Visuomeninės organizacijos siaurąja prasme – tai viešo pobūdžio pelno nesiekiantys laisvanoriški susivienijimai, kurių narius vienija bendri socialiniai, ekonominiai, profesiniai, kultūriniai, dvasiniai interesai arba tam tikri pomėgiai. Pagrindinis šių organizacijų tikslas – tenkinti savo narių interesus ir poreikius. Valstybėje veikia įvairios visuomeninės organizacijos: profesinės sąjungos, verslininkų susivienijimai, menininkų organizacijos, kultūrinio pobūdžio organizacijos, mėgėjiškos draugijos, jaunimo organizacijos ir kt. 5. Religinės bendruomenės ir bažnyčia. Tai nėra politinės organizacijos, nes paremtos tikėjimu, religija. Šiuolaikinėse visuomenėse bažnyčiai ir religijai priklauso svarbus vaidmuo. Gyventojai jungiasi, sudaro bendruomenes, todėl turi įtaką politikai. Per rinkimus gali remti vieną ar kitą politinę partiją. Turi būti pripažįstamas jų vaidmuo. 6. Masinės informacijos priemonės. Tai labai įtakinga sistema. Žiniasklaida nėra tiesiogiai politinė organizacija, bet masinės informacijos priemonės neišvengiamai dalyvauja politiniame gyvenime. Tai galinga sfera. Visi šie pagrindiniai institutai minimi kiekvienos valstybės konstitucinėse normose. Daugiau ar mažiau jiems konstitucijose skiriama dėmesio. Šie subjektai gali būti traktuojami kaip konstitucinio reguliavimo objektas. 3.Visuomeninės organizacijos samprata. Visuomeninių organizacijų (VO) teisinio reguliavimo ypatumai užsienio valstybėse ir LR. Nevalstybinių (visuomeninių) organizacijų buvimas liudija valstybės demokratinį pobūdį, visuomenės aktyvumą ir pilietiškumą. VO atlieka tarpininko vaidmenį tarp valstybės ir visuomenės, realizuoja piliečių interesus pagrindinėse valstybės gyvenimo srityse.KT moksle sąvoka VO vartojama keliomis prasmėmis. Plačiąją prasme VO-tai viešo pobūdžio pelno nesiekiantis visuomeninis susivienijimas, kurio narius vienija laisvai pasirinktų tiklsų ir interesų bendrumas. Tai gali būti organizacijos, kurių narius vienija socialiniai, ekonominiai, politiniai, kultūriniai, tikybiniai interesai arba tam tikri pomėgiai. Siekdamos tenkinti savo narių interesus, šios organizacijos didesniu ar mažesniu mastu daro įtaką politinės valdžios sprendimams ir tokiu būdu netiesiogiai dalyvauja valstybės valdyme. Siaurąja prasme sąvoka VO neapima politinių partijų ir politinių organizacijų. Tuo siekiama akcentuoti, jog VO nėra politiniai susivienijimai, jos nedalyvauja kovoje dėl politinės valdžios. LR K-je įtvirtinta teisės norma, laiduojanti pil.teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi K-jai ir įstatymams.Piliečių teisė jungtis į visuomeninius susivienijimus (VS) apima keletą teisių: teisę steigti bendrijas; teisę įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje; teisę nebūti bendrijų nariu bei teisę išstoti iš šių susivienijimų. Pil.teisė vienytis į VO siejama ir su šių organizacijų veikimo laisve.Valstybės ints.negali varžyti VO steigimo, jų veikimo, išskyrus atvejus, kai jų veikla ar siekiai prieštarauja K-jai ir įsta.Yra numatyti ir VO veiklos apribojimai: 1.VO draudžiama monopolizuoti masinės informacijos priemones; 2.draudžiama kištis į teisėjo ir teismų veiklą. K-je įtvirtinta, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, asociacijai. VO turi teisę nekliudomai raštu, žodžiu ar kt.būdais skleisti informaciją apie savo veiklą, propaguoti organizacijos tiklsu ir uždavinius, steigti visuomenės informavimo priemones, užsiimti leidyba.Gali organizuoti susirinkimus.Turi teisę steigti fondus ir įmones. VO gali vienytis į VO sąjungas, įstoti į tarpt.VO. VO garantuojama teisė į nuosavybęVO atlieka įvairias funkcijas: išreiškia atskirų visuomenės sluoksnių ir grupių bendrus interesus; skatina valdžios institucijas atsižvelgti į šiuos interesus priimant tam tikrus sprendimus; ugdo visuomenės aktyvumą ir formuoja jos nuomonę socialinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo klausimais; daro tam tikrą ideologinį poveikį visuomenei ir kt. L-je VO steigiamos pareikštine-registracine tvarka. Jos savo veiklą gindžia įregistruotais VO įstatais, kuriuose savarankiškai nustato vidinę organizacinę struktūrą, valdymo organus ir veiklos kryptis. Draudžiama steigti VO, kurių tikslas-prievarta nuversti ar pakeisti konst.santvarką, propaguoti karą ir smurtą, autoritarinį ar totalitarinį valdymą, kurstyti rasinę, religinęm socialinę nesantaiką, varžyti žmogaus teises ir laisves. VO draudžiama vykdyti valstybės, jos inst.ar pareigūnų funkcijas; vykdyti profesinės sąjungos funkcijas; ginkluoti savo narius, organizuoti jiems karinius mokymus ir steigti karinius būrius, išskyrus įstatymų numatytais atvejais; gauti lėšų ar kt.turto, kurį skiria kitų valstybių valdžios ir valdymo inst.ar valstybinės organizacijos, išskyrus lėšas ar kitokį turtą mokslui, studijoms, kultūrai, švietimui, sportui, sveikatos priežiūrai ir kt. VO nariais gali būti tik tie LR piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys LR, kuriems yra sukakę 18 m. VO, kurios savo veikla tenkina vaikų ir jaunimo poreikius, nariais gali būti ir jaunesni kaip 18 m.asmenys. VO nariai turi lygias teises, nesvarbu, kokio dydžio jie moka stojamąjį ir nario mokestį ar teikia paramą. LR gali būti steigiami tarpt.VO Lietuvos skyriai. Steigiant VO, būtina sušaukti steigiamąjį suvažiavimą. Jame turi būti priimti įstatai ir išrinkti valdymo organai. Įstatuose turi būti numatyta:1.pavadinimas, simbolika ir buveinės adresas; 2.veiklos teisiniai pagrindai, tikslai, uždaviniai, veiklos teritorija; 3.priėmimo į VO narius ir išstojimo, pašalinimo iš jos sąlygos bei tvarka; 4.narių teisės ir pareigos; 5.padalinių steigimo, reorganizavimo bei veiklos nutraukimo tvarka, padalinių santykiai su VO valdymo organais ir padalinių teisės; 6.aukščiausiojo valdymo organo kompetencija ir jų vadovų rinkimo tvarka, jų kompetencija; 8.valdymo organų ir jų vadovų atskaitomybės visuomeninės organizacijos valdymo organui ir jų veiklos kontrolės tvarka; 9.lėšų ir pajamų šaltiniai, lėšų ir pajamų kontrolės tvarka; 10.įstatų pakeitimo ir papildymo tvarka; 11.veiklos pasibaigimo ir turto sunaudojimo tvarka. VO laikoma įsteigta nuo jos įstatų įregistravimo dienos. VO, kurių veikla apima daugiau nei vienos apskrities teritoriją, ir tarpt.VO L-vos skyrių įstatus registruoja Teisingumo ministerija. VO, kurios veikla apima daugiau nei vienos savivaldybės teritoriją ir kurios buveinė yra apskrities centre ar kitoje aps.teritorijoje-miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje, įstatus registruoja apskrities viršininkas. VO, kurios veikla apima vieno rajono ar miesto teritoriją, įstatus registruoja savivaldybės vykdomoji institucija. VO ne vėliau kaip per 1 mėn.po įstatų priėmimo ir valdymo organų išrinkimo dienos paduoda atitinkamai valstybės ar savivaldybės institucijai pareiškimą juos įregistruoti, taip pat steigiamojo suvažiavimo protokolą, VO įstatus, steigėjų sąrašą, pažymą apie patalpų VO suteikimą, simbolių pavyzdžius arba jų eskizus. Pareiškimas išnagrinėjamas per 1 mėn.nuo dokumentų gavimo dienos. VO įstatai neregistruojami: 1.jeigu juose nurodyti organizacijos tikslai ir uždaviniai, veiklos būdai prieštarauja K-jai, įstatymams bei V-bės nutarimams; 2.yra anksčiau tuo pačiu pavadinimu įregistruoti VO įstatai; 3.nesilaikyta įstatyme nustatytos VO steigimo ir registravimo tvarkos; 4.pateiktų registruoti dokumentų duomenys neatitinka tikrovės.Atsisakymas gali būti apskųstas teismui per 1 mėn.nuo jo gavimo dienos. Inst., turinčios teisę kontroliuoti VO veiklą: Valstybės kontrolė, valstybinė mokesčių inspekcija, valstybės inst., įregistravusios VO įstatus ir valstybės inst.pagal savo kompetenciją reguliavimo srityje. Valstybinės mokesčių inspekcijos kontroliuoja VO finansinę veiklą, kiek tai susiję su mokesčių mokėjimu, o Valstybės kontrolė prižiūri, ar teisėtai naudojamos valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšos. Valstybės institucija, pagal savo kompetenciją reguliavimo srityje nustačiusi, kad VO ar jos padalinys pažeidė K-ją ar įst.raštu praneša apie tai VO valdymo organui ir nustato terminą nurodytiems pažeidimams pašalinti.Taip pat praneša VO įstatus įregistravusiai inst.Pašalinusi pažeidimus VO praneša ją įspėjusiai ir įstatus įregistravusiai inst.Jeigu pažeidimas nepašalinamas, inst., įspėjusios VO, teikimu VO įstatus įregistravusi institucija turi kreiptis į teismą dėl VO veiklos sustabdymo. VO veikla gali būti sustabdyti tik teismo sprendimu ir ne ilgiau kaip 6 mėn.terminui. Pasibaigus šiam terminui VO turi raštu pranešti jos įstatus įregistravusiai inst.apie tai, kad pašalino priežastis, dėl kurių jos veikla buvo sustabdyta.VO gali tęsti savo veiklą tik gavusi kompetentingos inst.leidimą.Atsisakymas leisti tęsti veiklą ne vėliau kaip per 10 d.nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas teismui. Per visą veiklos sustabdymo laikotarpį VO draudžiama naudotis visomis visuomenės informavimo priemonėmis, organizuoti susirinkimus, naudoti VO ar jos padalinių sąskaitose esančias lėšas, naudoti bei valdyti turimą turtą. Kai VO įeina į VO sąjungą ir jei sąjungoje yra ne mažiau kaip pusė VO, kurių veikla nėra sustabdyta-jos veiklos sustabdymas šios sąjungos veiklai teisinių pasekmių nesukelia. Tais atvejais, kai sustabdoma VO sąjungos veikla, į ją įeinančios VO veikia tik pagal savo įstatus. Jeigu VO, kurios veikla sustabdyta, nesilaiko įstatyme numatytų apribojimų, teismas, gavęs valstybės inst., įregistravusios VO, pareiškimą, gali nutraukti VO veiklą. VO veikla taip pat gali būti nutraukta: 1.jeigu per metus nuo veiklos sustabdymo termino pasibaigimo VO ar jos padalinys vėl pažeidė K-ją ir įst.; 2.jeigu įregistravus VO įstatus paaiškėja, kad juos registruojant buvo pateikti neatitinkantys tikrovės VO steigimo duomenys. Atskirų VO rūšių teisinio reguliavimo ypatumai.Profesinės sąjungos (PS). PS kuriasi laisvai ir veikiasavarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises ir interesus. PS turi teisę parengti savo veiklos įstatus ir reglamentus, laisvai rinkti savo atstovus, organizuoti savo aparatą ir veiklą bei formuoti savo veiklos programą.Niekam neleidžiama kštis į PS vidaus reikalus. PS yra nepriklausomos nuo darbdavio. Jam, jo įgaliotam atstovui draudžiama organizuoti ir finansuoti organizacijas, siekiančias trukdyti PS veiklai, ją nutraukti ar kontroliuoti. PS turi teisę su darbdaviu sudaryti kolektyvines ir kt.sutartis, gali sudaryti susitarimus su valstybės valdžios ir valdymo inst., teikti joms pasiūlymus dėl teisės norminių aktų priėmimo, pakeitimo ar panaikinimo; turi teisę kontroliuoti kaip darbdavys laikosi ir vykdo su jų atstovaujamų darbuotojų teisėmis ir interesais susijusius darbo, ekonominius ir socialinius įst., kolektyvinias sutartis ir susitarimus.PS gali turėti inspekcijas, teisinės pagalbos tarnybas ir kt.inst.PS turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia LR įst.numatytas darbo, ekonomines bei soc.teises. Jeigu darbdavys per 10 d.neišnagrinėja PS reikalavimo ji turi teisę kreiptis į teismą. Gindamos savo narių teises PS gali organizuoti mitingus, demonstracijas, susirinkimus, skelbti streikus.Darbdavys, negavęs PS renkamojo organo išankstinio sutikimo, negali skirti drausminės nuobaudos ar atleisti iš darbo savo iniciatyva ir valia darbuotojo-įmonėje veikiančios PS nario.Steigti PS turi teisę piliečiai ir kt.asmens, nuolat gyvenantys LR, ne jaunesni kaip 14 m., dirbantys pagal DS ar kitais pagrindais.Draudžiama darbdaviui, jo įgaliotam atstovui būti jo įmonės, įstaigos, organizacijos veikiančių PS nariu.PS gali steigti profesiniu, pareiginiu, gamybiniu, teritoriniu ar kt.principais. PS įsteigti būtina, kad ji turėtų ne mažiau kaip 30 steigėjų arba įmonėje, įstaigoje, organizacijoje būtų ne mažiau kaip 30 steigėjų ar jie sudarytų ne mažiau kaip 1/5 visų darbuotojų.PS įsteigti reikia turėti įstatus ir išrinktus vadovaujančius organus.Įstatus reikia įregistruoti. PS, kurių struktūriniai padaliniai yra vieno miesto ar rajono teritorijoje, įstatus registruoja vietos savivaldos vykdomoji inst. PS, kurios veikia daugiau nei vienos savivaldybės teritorijoje ir kurių buveinė yra apskrities centre ar kitoje aps.teritorijoje, įstatus registruoja apskrities viršininkas. PS, kurių veikla apima daugiau nei vienos aps.teritoriją, įstatus registruoja teisingumo ministerija. PS įstatai registruojami ne vėliau kaip per 1 mėn.nuo kreipimosi dėl registravimo gavimo dienos, pateikus PS įstatus ir susirinkimo protokolą. Atsisakymas registruoti gali būti apskųstas apylinkės teismui, kuris skundą turi išnagrinėti per 10 d. sustabdyti ar nutraukti PS veiklą teismo sprendimu galima tik tuomet, kai PS pažeidžia K-ją ir įst.Teisę kreiptis į teismą dėl sustabdymo turi PS įstatus įregistravusi inst., taip pat prokuroras, po to kai PS per nustatyta terminą nepanaikina pažeidimų. PS veikla gali būti sustabdyta ne ilgiau kaip 3 mėn.Jei per šį laiką pažeidimas nepašalinamas teismo sprendimu PS veikla gali būti nutraukta.Taip pat veikla gali būti nutraukta, kai PS per metus nuo tos dienos, kai jų veikla buvo sustabdyta, vėl pažeidžia K-ją ir įst. Asociacijos.Asociacija-tai juridinių bei fizinių asmenų savanoriškas susivienijimas, vykdantis asociacijos narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius bei funkcijas.Jos nariais gali būti Lr ir kitų valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, tačiau yra leidžiama asociacijoms savo įstatuose nustatyti apribojimus užsienio šalių juridiniams ir fiziniams asmenims būti jų nariais. Asociacijos veiklos tikslai, pagrindinės funkcijos ir uždaviniai turi būti susiję su jos narių veikla ar poreikiais, tai turi būti nurodyta įstatyuose.Juridiniai bei fiziniai asmenys gali jungtis į asoc.pagal veiklos, vartojimo, funkcinius, teritorinius požymius. Asmeniui nedraudžiama būti kelių asoc.nariu. Asoc.turi būti ne mažiau kaip 3 nariai. Asoc.steigimo iniciatoriai privalo sušaukti steigiamąjį susirinkimą. Jame turi būti priimtas nutarimas dėl asoc.įsteigimo, įstatų, taip pat išrenkami valdymo organai. Asoc.įgija juridinio asmens teises, kai yra įregistruojamos kompetentingoje valstybės inst.Asoc.turi teisę steigti filialus, savo bendriems uždaviniams spręsti gali juntis į sąjungas.Asoc.draudžiama užsiimti komercine veikla ir siekti pelno. Meno kūrėjų organizacijos. Tai savanoriškas meno kūrėjų susivienijimas, sudarytas jos nariū kūrybiniams, kultūriniams ir socialiniams poreikiams tenkinti, meno kūrėjų laisvėms ir teisėms ginti, šalies kultūrai plėtoti. Jos vienija profesionalius menininkus.Pagrindinis reikalavimas priimant narius-aukštas sukurtų kūrinių meistriškumo lygis. Meno kūrėjai vienijasi pagal meno (dailės, mizikos, literatūros ir kt.)sritis arba šių sričių derinius.Steigėjai turi būti ne jaunesni kaip 18 m.LR piliečiai, įgiję meno kūrėjo statusą. Stegiamajame suvažiavime turi dalyvauti ne mažiau kaip 25 steigėjai.Meno kūrėjai, ne LR pil.,priimami į organizaciją, kai jos įstatuose yra apibrėžta tokių asmenų narystės forma ir aptartos tokių narių teisės.M K organizacijos turi teisę vienytis į susivienijimus (federacijas, asociacijas) Susivienijimą gali steigti ne mažiau kaip 3 organizacijos. Organizacijos ir susivienijimai gali stoti į tarpt.visuomenines meno kūrėjų organizacijas. Organizacijai gali priklausyti kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas. Meno kūrėjų organizacijos individualioms įmonėms, kurios ne mažiau kaip 30 proc.pelno naudoja organizacijos poreikiams, turi būti suteiktos mokesčių lengvatos.M K organizacijos gali steigti labdaros ir paramos fondus. Joms gali būti pervedamos tikslinės lėšos iš valstybės ir sav.biudžetų. Labdaros ir paramos fondai.L-je gali steigtis ir veikti fondai-ne pilno organizacijos, kurių veiklos tikslai yra labdara ir paramo mokslo, kultūros, švietimo, meno, religijos, sporto, sveikatos apsaugos, socialinės globos ir rūpybos, aplinkos apsaugos ir kt.sritims, išskyrus tas, kurias draudžia įstatymai, pvz.labdaros ir paramos fondai negali finansuoti PP.L ir P fondai steigiami pareikštine-registracine tvarka. Jų steigėjais gali būti fiziniai ir juridiniai asmens, iki fondo įregistravimo įsipareigoję skirti fondui įnašus pinigais ar turtu, teikti fondui paslaugas. Jais gali būti LR ir kt.valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys bei tarpt.organizacijos. Jais negali būti PP ir P organizacijos, valstybės valdžios ir valdymo inst., kurios kontroliuoja fondų finansinę veiklą.Steigėjų skaičius neribojamas. Užsienio valstybėse kaip VO veikia pramonės, prekybos, valstiečių rūmai. Afrikoje genčių susivienijimai gali dalyvauti visuomeniniame politiniame gyvenime ir net kelti kandidatus rinkimuose. Vieni VS yra tiesioginės politinės sistemos dalis, kiti- ją papildo, treti-papildo valstybės struktūrų veiklą. VS steigiami remiantis konstitucine teise jungtis į susivienijimus. Galioja ir spec.susivienijimų ir asociacijų įstatymai. VS registruojami, įgauna juridinio asmens statusą. VS veiklai nustatyti draudimai:1.draudžiami rasistinio pobūdžio, propoguojantys smurtą, kurstantys santvarkos keitimą ir pan,susivienijimai. Irane reikalaujama, kad VS pobūdis neprieštarautų islamo vertybėms. VS klasifikacija: 1.organizacijos- profsąjungos (aiškiai organizuotas susivienijimas); 2.judėjimai (nėra fiksuotos narystės, kolektyvinė narystė, turi arba ne statutą; 3.Visuomeninės savaveiksmės įstaigos- būdinga 3 pasaulio šalims. Didžiausia reikšmė tanka masinėms VO: profsąjungom-darbininkų susivienijimai ginti jų teisėms. Sudaromos pagal :1 cechinį principą-jungia pagal profesijas (DB, JAV, Australija); 2.gamybinį principą- jungia pagal dirbančių gamybos vietą vienoj įstaigoje; 3.konfesinį principą-jungia pagal religiją. Verslininkai jungiasi į: 1.prekybos ir pramonės rūmus; 2.verslininkų asociacijas; 3.darbininkų sąjungas. Valstiečių sąjungos-įvairių žemės ūkio gamintojų susivienijimai. Priskiriamos ir kooperatorių sąjungos. 4 klausimas. Politinės partijos. Jų požymiai, funkcijos, rūšys. (iš dėstytojo duotos medžiagos bei konspektų) Politinės partijos daro įtaką valstybės institucijų sukūrimui ir veiklai. Demokratinėms valstybėms yra būdinga tai, kad politinių partijų veiklos bei organizacijos pagrindai yra įtvirtinti konstitucijoje, įstatymuose, vyriausybės aktuose, konstitucinės justicijos aktuose. Politinės partijos sąvoka ir esmė. Partija – nuo lot. pars – dalis. Politinė partija – tai aktyvi ir organizuota žmonių grupė, kurią jungia bendri interesai, tikslai, ideologija, kuri veikia įstatymo nustatytu būdu, siekiant įgyti politinę valdžią ar bent daryti įtaką. Atsirado Senovės Graikijos miestuose – kaip tam tikros grupės, skirtos reikšti interesams. Egzistavo ir Senovės Graikijoje, ir Senovės Romoje, taip pat viduramžiais, bet kaip taisyklė tik tuose režimuose, kur valstybės valdyme buvo bent kiek išreikšti demokratijos požymiai. Nūdienos partijos atsirado antifeodalinio absoliutizmo epochoje. Dabartine prasme politinių partijų atsiradimas Europoje neatsiejamai buvo susijęs su buržuazinėmis revoliucijomis, kurių metu formavosi tautos atstovavimas – tautos valdžios sistema, įgyvendinama per išrinktus atstovus. Kad politinės partijos galėtų veikti, turi būti konkurencija. Absoliutinėje ar totalitarinėje valstybėje partija neveikia, nes jai nėra konkurento. Nuo kitų susivienijimų politinės partijos skiriasi, tuo, kad atsvirai siekia gaut daugumą parlamente ir sudaryti vyriausybę. Todėl jos yra tautos balsio formavimo elementas, jos dalyvauja visame parlamento veiklos procese. Politinė partija – tai organizuota ir aktyvi visuomenės dalis, turinti bendrus interesus ir tikslus, ir siekianti paimti valstybės valdžią ar bent įtakoti jos vykdymą, dalyvauti ir savivaldybių rinkimuose. Šiaip politinės partijos yra visuomeniniai vienminčių susivienijimai. To susivienijimo pagrindas – konstitucijose įtvirtinta asociacijų laisvė. Pati asociacijų laisvė – labai svarbi politinė teisė, kuri įvardijama kaip pliuralistinė demokratija, tai yra galimybė susiformuoti daugiapartinei sistemai. Draudžiama kurti partijas, kurios siekia kovoti prieš pačią valstybę ar jos konstitucinę santvarką. Yra nustatyta pareikštinė politinių partijų kūrimo tvarka (nustatytas steigėjų skaičius: kai jis surenkamas, partija įregistruojama). Būna nustatytas minimalus skaičius (nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių) narių. Reikalaujama politinės partijos įstatų ir programos. Įstatai – tai pagrindinis partijos veiklą reglamentuojantis dokumentas, jame numatoma įstojimo tvarka, valdymo organai ir tvarka, t.t. Programa – tai politikos kryptis. Svarbi užduotis – siekti viešosios valdžios. Politinė partija padeda piliečiams dalyvauti valstybės gyvenime, per jas piliečiai taip pat dalyvauja valdant savo šalį. Aktyviausiai jos reiškiasi rinkimų metu. Politinė partija, kuri laimi rinkimus (gauna daugiau nei ½ vietų parlamente), pati faktiškai vaidina dominuojantį vaidmenį parlamente, įgauna galimybę realizuoti savo idėjas, lozungus, įgyvendinti savo programą. Rinkimus laimėjusi partija įgauna teisę formuoti iš savo narių vyriausybę, nes paprastai reikalingas parlamento pasitikėjimas. Tas pats ir savivaldybių rinkimuose: laimėjusi partija turi teisę savo narį siūlyti į mero postą. Partijos šalininkai sudaro partijos elektoratą - tai partijos socialinis pagrindas. Partijos esmę parodo jos tikslai ir funkcijos. Demokratinės partijos siekia užtikrinti efektyvų politinės veiklos finansavimą, įvairių interesų suderinamumą. Teisinė politinės partijos sąvoka atsižvelgia į šiuos bruožus, tačiau pabrėžia teisinius politinės partijos bruožus. Politinių partijų apibrėžimo nėra visuose įstatymuose. Tačiau egzistuojančiose politinių partijų įstatyminės sąvokos išskiria šiuos politinių partijų bruožus: • Politinė partija – tai autonomiška, laisvai kuriama organizacija, kuri veikia savivaldos pagrindais. • Tai stabili organizacija, jungianti piliečius pastoviu pagrindu (savaime suprantama, palikdama jiems teisę išeiti iš partijos). • Partijos narystė yra grindžiama idėjiniu pagrindu – jos narius vienija bendri įsitikinimai ir tikslai, kurie yra išdėstyti partijos programinėse nuostatose. • Partija nėra pelno siekianti organizacija, tačiau atskiri jos struktūriniai elementai gali užsiimti ūkine veikla, siekiant garantuoti materialinę bazę partijos veiklai. • Partijos padeda suformuoti bei išsakyti tautos valią, naudodamos taikias bei konstitucines priemones, tokias kaip dalyvavimas rinkimuose. • Partija – tai organizacija, veikianti demokratijos, viešumo, atvirumo, visuotinumo principų pagrindu. Teisiniu požiūriu politinė partija – tai gana stabili, savivaldos pagrindais besitvarkanti tam tikros visuomenės grupės organizacija, sukurta jos narių įsitikinimų ir tikslų pagrindu, kurios tikslas nėra pelno siekimas ar jos narių profesinių, kultūrinių ar kitų jos narių poreikių tenkinimas, o dalyvavimas formuojant bei artikuliuojant tautos valią kovoje už valdžią taikiomis, konstitucinėmis priemonėmis. Totalitarinėse valstybėse yra pabrėžiama tik valdančiosios partijos reikšmė. Politinių partijų funkcijos - svarbiausios veiklos kryptys. Pagal Strašūną partijų funkcijos: • Politinio kurso apsibrėžimas (suformavimas) – pradinė bet kurios partijos f-ja, pasirenkamas politinis kursas, padedantis spręsti egzistuojančias visuomenėje problemas. Šiuo tikslu iš partinių aktyvistų ir pritrauktų aktyvistų sudaromos iniciatyvinės grupės, komitetai, komisijos, visuomeninės tarybos, “smegenų centrai” ir t.t.; • Programiniuose politinės partijos dokumentuose išdėstytos taktika ir strategija per partijos praktinę veiklą tampa akstinu skleisti jos įtaką rinkėjams. Šiame etape pasireiškia naujų narių rekrutavimo, aktyvistų auklėjimo, rinkėjų mobilizacijos f-ja, kad būtų palaikomi partiniai kandidatai, lyderių atranka ir jų iškėlimas į vadovaujančius postus valstybės valdymo organuose ir masinėse visuomeninėse organizacijose; • Svarbiausia f-ja – partijos dalyvavimas valdžios organų formavime ir jų veiklos kontrolėje; • Politinių partijų buvimas, jų dalyvavimas valdžios organų rinkimuose leidžia taikiai spręsti socialinius konfliktus. Tai sudaro tinkamas sąlygas prireikus keisti vyriausybes, palaikyti politikų profesionalumo lygį, ir tuo pačiu užtikrina valstybinio visuomenės valdymo efektyvumą. Esant demokratiniams režimams veikia sveika, skatinanti besitobulinančią ir besivystančią konkurenciją tarp valdančiųjų ir opozicinių partijų. Pastarosios kuria ir pateikia visuomenei alternatyvias visuomeninio vystymosi programas, kritikuoja vyriausybės klaidas ir piktnaudžiavimus, verčiančius vyriausybes ieškoti sėkmingesnių visuomenės problemų sprendimo būdų. Charakteringu pavyzdžiu galima laikyti D.Britanijos, Indijos ir eilės kitų valstybių praktiką, kuriose opozicinės partijos formuoja “šešėlinius kabinetus”, kurių nariai yra išlaikomi iš valstybės biudžeto ir turi kai kurias veikiančių ministrų privilegijas. • Nacionalinių valstybių kūrimosi sąlygomis politinės partijos neretai atlieka ir nacionalinės integracijos f-ją. Šią f-ją gerai iliustruoja partijos “Indijos nacionalinio kongreso” veikla 1940-1960 metais. Ši partija reiškėsi laikotarpiu, kai vyko kova už nacionalinę nepriklausomybę su vieningu indiškos visuomenės centru; • Beveik visas partijos veiklos sritis paliečia ideologinė f-ja. Jos esmė – idėjinio poveikio savo nariams ir šalininkams darymas, propaguojant savo vertybes, pasaulėžiūrą, palankios socialinės-psichologinės aplinkos savo veiklai kūrimas; • Partijos taip pat vykdo būtiną demokratinei valstybės valdžios veiklai komunikacinę f-ją. Ji pasireiškia efektyvaus grįžtamojo ryšio tarp valdančiųjų viršūnių ir visos visuomenės nustatymu bei palaikymu, siekiant kontroliuoti politinės situacijos vystymąsi ir savalaikiai reaguoti į jos pasikeitimus. Čia labai svarbios partijos kontroliuojamos visuomenės informavimo priemonės. Kiti autoriai pateikia tokią partijų funkcijų klasifikaciją: 1) interesų konsolidacija – išryškina tam tikras problemas, interesus - tai tampa partijos ideologijos pagrindu 2) valstybės raidos krypties pasiūlymas 3) partijos veikla sudaro prielaidą taikiai išspręsti socialinius konfliktus 4) Visuomenės nuomonės išreiškimo funkcija 5) Vykdo valstybės lyderio parengimo funkciją 6) Ideologinė funkcija 7) Komunikacinė funkcija - palaikomas ryšis tarp valdžios viršūnės ir visuomenės. 8) Nacionalinės integracijos funkcija (3 pasaulio valstybės Indija) Partijų paskirtis yra artikuliuoti jos narių interesus, artikuliuoti juos politikos lygmenyje. Todėl partijos taip pat turi formuoti jos narių interesus bei juos ginti. Skirtingai nuo kitų visuomeninių susivienijimų, partijos paprastai siekia dalyvauti valdžioje, siekia jos rinkimuose ar kitais būdais. Kaip įstatymai nustato politinių partijų padėtį? 1977 m. Meksikos įstatymas: piliečiai gali jungtis į nacionalines partijas. Tam, kad partija būrų įsteigta, reikia politinės partijos veiklos principų deklaracijos, veiklos programos bei statuto. Partija gali būti registruojama laikinai ar visam laikui. Politinių partijų klasifikacija Pagal ideologiją (Ivas Meni): 1) liberaliųjų partijų šeima 2) konservatoriai ir kiti dešinieji 3) socialistinė diaspora 4) demokratai, krikščionys 5) teritorijų partijos - regioninės ir ekologinės Pagal marksistus – pagal klasių kriterijus: 1) monopolistinės buržuazinės 2) viduriniosios 3) smulkiosios 4) darbininkų klasės 5) nacionalinės buržuazinės 6) revoliucinės 19 am. politinės partijos buvo skirstomos pagal muitus: 1) už didelius muitus - gina nacionalinę rinką - konservatoriai 2) už žemus muitus ar jų panaikinimą - reikia konkurencijos, kad skatintų gamybą – liberalios partijos Vėliau atsirado socialdemokratų ir socialistų partijos. Nuo jų atskilo komunistai - siekę viską suvalstybinti. Pagal nacionalinį pagrindą - Švedų liaudies partija Suomijoje. Atsiranda ekologinės partijos - iškelia gamtos idėją. Politologai skiria: 1) kairiosios, centrinės, dešiniosios 2) kairieji radikalai, dešinieji radikalai, centras Socialistinėse šalyse dažnai yra tik viena partija, susiliejusi su valstybės leidžiamomis ir kitomis partijomis, kurios neprieštarauja tai vienai partija. Rinkimuose laimėti turi ta viena partija. 3 pasaulio šalyse atsiranda partijos, susijusios su nacionaliniu judėjimu – pvz. Indijos nacionalinis kongresas. Partijos pavadinimas ne visada parodo partijos orientaciją. Pagal partijos vidaus struktūra: 1) Kadrinės – vienijasi apie žinomas asmenybes, savo vardu ar prestižu patraukia rinkėjus. 2) Masinės – pvz. Prancūzijos nacionalistų partija – tokių partijų tikslai – jos narių masiškumas dėl politinių ir finansinių priežasčių. Partijos gali būti ir pusiau-masinės ir pusiau-kadrinės. Partijos pradėjo formuotis XIX a. daugiau tokiais pavadinimais: • Konservatorių partija. Ji viena seniausių. Ji remia tam tikras istorines tradicijas, senų vertybių išlaikymą. Konservatorių partijos nelinkusios eksperimentuoti, priešinasi reformoms. Priskiriamos prie dešiniųjų klasikinių partijų; • Liberalai. Jie skelbia žmogaus teisių tam tikras idėjas, reformų būtinybę, siekdavo keisti valdžios sistemą. Su laiku (XIX a.) susiformavo kaip partijos; • Socialistų partijos, socialdemokratų partijos. Skelbė socializmo idėjas, socialinės lygybės idėjas. Tai kairiosios PP. Iš jų atsirado komunistų partijos; • Komunistų PP. Jos skelbė, kad politinę valdžią galima paimti revoliucijos, perversmo keliu (Rusijos 1917 m. bolševikų revoliucija). Tai kairiosios PP. • Centrinės partijos. Priskiriamos prie jų liberalų, centristų PP. Greta šių partijų reiktų paminėti ir konfesines PP, kurios steigiamos religiniu pagrindu (krikščionių demokratų partijos). (Italija, Vokietija, Prancūzija). Islamo valstybėse yra fundamentalistinės PP. Jos propaguoja islamo religiją. Siekia tvarkyti valstybės gyvenimą pagal islamo tikėjimą. Politinės partijos pagal organizacijos lygį: 1) įformintos – turi griežtai apibrėžtą struktūrą, pripažįstami narystės santykiai, turi centrinius partinius organus, kuriamos vietinės struktūros, drausmė. Dar vadinamos kadrinėmis partijomis (socialdemokratų, socialistų, Vokietijoje - krikščionys demokratai, komunistai, Dž. Britanijoje – leiboristai); 2) neįformintos – nėra griežtos struktūros, narystės santykių, vadovaujančių organų; vadinamos rinkiminiais judėjimais (JAV demokratų ir respublikonų partijos). Partijos vadovybė po rinkimų persikelia į Parlamentus. Suaktyvėja rinkimų metu. Yra sąrašai asmenų, kurie balsavo už partiją per rinkimus – pusiau nariai, rėmėjai. JAV būdingas pastovumas pasirinktai politinei orientacijai. Pagal pirminių organų pobūdį: • Politinės partijos veiklos komitetai • Politinės partijos sekcijos • Politinių partijų šturmo būriai • Politinių partijų kuopelės Pagal vidaus ryšio sistemą: 1) politinės partijos su silpna ryšio sistema 2) politinės partijos su glaudžiai susijusia struktūra Dalyvavimo partijos veikloje rūšys. Priklausomai nuo to, ar partijos narystė formali, ar ne, yra narystės ratai: 1 ratas – politinės partijos rinkėjai 2 ratas – simpatikai – viešai deklaruoja savo simpatijas. 3 ratas – aktyvistai. Narystės koeficientas - santykis tarp partijos narių skaičiaus ir balsavusių už partiją žmonių skaičiaus. 5 klausimas. Politinių partijų (PP) institucionalizavimas. PP teisinio reguliavimo ypatumai. PP veiklos konstituciniai pagrindai ir apribojimai LR. Demokratinis politinis režimas neįsivaizduojamas be PP-ijų. • Polit.partijos suteikia galimybę visuomenės sluoksniams dalyvauti konkurencinėje kovoje dėl politinės valdžios, galimybę formuoti valstybės valdžios institucijas. • PP-ijos kelia savo kandidatus į parlamentą, įtakoja parlamento struktūrą, įstatymų leidybos procesą. • PP-ijos dalyvauja formuojant vyriausybę, įtakoja valstybės vadovo rinkimus. • PP-ijos, pralaimėjusios rinkimus ar negavusios juose daugumos, gali sudaryti opoziciją valdančiajai partijai ar partijoms ir tokiu būdu įtakoti politinės valdžios sprendimus. Pagal LR Politinių partijų įstatymą: (2 str. Politinės partijos samprata) Politinė partija yra savo pavadinimą turintis, pagal šį Įstatymą įsteigtas viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti išreikšti LR piliečių politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę. Pirmųjų partijų ištakas regime antikos laikų Graikijoje (to meto partijos neturėjo griežtos narystės ir išreiškė ne plačių, o labai siaurų socialinių sluoksnių, daugiausia valstybę valdančių grupių, interesus). PP-ijos veikė ir viduramžiais, tačiau tik tose valstybėse, kurių politiniam režimui buvo būdinga tam tikri demokratijos požymiai (tik tokiomis sąlygomis partijos galėjo reikšti tam tikrus socialinius interesus ir konkuruoti su kitomis partijomis). Mūsų laikų supratimo PP-jos, įformintos įstatais ir programomis, turinčios centrinę vadovybę, atsirado Europoje tik naujųjų laikų demokratinių revoliucijų laikotarpiu. Partijų atsiradimą lėmė to meto revoliuciniai demokratiniai judėjimai, naujų politinių doktrinų populiarumas, rinkimų į atstovaujamąsias valdžios institucijas tvarkos pasikeitimai, nauji parlamentinės kovos būdai ir kitos politinės bei ideologinės sąlygos. Parlamentinės demokratijos lopšyje, Anglijoje, XVII a. pab. susiformavusias ir vėliau po visą pasaulį pasklidusias PP-jas galima vertinti kaip visuomenės pliuralizmo atspindį, poreikio geriausiai realizuoti politinius interesus išraišką. Lietuvos PP-jų atsiradimą mokslininkai sieja su politinių doktrinų (nacionalizmo, liberalizmo, konservatizmo, socializmo, komunizmo) paplitimu Lietuvoje – tai buvo ideologinis politinių grupių atsiradimo pagrindas XIX-XXa. Kitas veiksnys – tautinio atgimimo judėjimas Lietuvoje, šio judėjimo aktyvistų veikla ir publikacijos to meto spaudoje: „Aušroje“, „Varpe“ ir „Tėvynės sarge“. Iki 1905m. spalio 17d. manifesto legalių PP-jų Lietuvoje nebuvo ir, kaip teigė P.Leonas, „negalėjo būti“, nes PP-jos gali susidaryti tik ten, kur yra „minimalios politinės laisvės garantijos“. Rusijos imperijoje legali partijų veikla tapo įmanoma tik po 1905m. spalio 17d. imperatoriaus Nikolajaus II manifesto ir šio manifesto pagrindu 1906m. kovo 4d. priimtų Laikinųjų taisyklių dėl draugijų ir sąjungų. Konstitucinės teisės moksle nėra vienodo požiūrio į politinių partijų teisinį reglamentavimą. Kai kuriose valstybėse politinių partijų veikla specialiai nereglamentuojama. Jos veikia pagal bendras taisykles, taikomas visuomeninėms organizacijoms, pvz; tarpukario Lietuvoje jos veikė pagal to meto draugijų įstatymus. Tačiau gali būti ir speciali PP-ijų veiklos reglamentacija. Tokiais atvejais taikomos yra bendrosios ir specialiosios teisės normos konkurencijos taisyklės. Bet kuriuo atveju, vis augantis PP-jų vaidmuo valstybės gyvenime, jų veiklos formų bei metodų vystymasis neišvengiamai reikalauja teisinio PP-ijų veiklos reglamentavimo (institucionalizavimo). Institucionalizavimas – tai PP-jų kaip ypatingo politinio instituto teisinės padėties įtvirtinimas konstitucijoje (konstitucionavimas) ir įstatymuose (įstatyminis institucionalizavimas). Institucionalizuoti PP-jų veiklą pradėta visai neseniai. XIX a. konstitucijose apie PP-ijas nebuvo net užsimenama, nors jau tuo metu jos vaidino nemažą vaidmenį politiniame valstybės gyvenime. Tuo tarpu daugelis po II-ojo pasaulinio karo priimtų konstitucijų įtvirtina PP-jų veiklos konstitucinius pagrindus. Pvz; PP-jų teisinio statuso pagrindai įtvirtinti 1958m. Prancūzijos V Respublikos Konstitucijoje, nors specialaus PP-jų įstatymo Prancūzijoje nėra (PP-jų veiklą reglamentuoja 1901m. Asociacijų įstatymas). Vis daugiau valstybių konstitucijos nuostatas konkretizuoja specialiuose teisės norminiuose aktuose, reglamentuojančiuose PP-jų steigimo ir likvidavimo tvarką, veiklos principus ir apribojimus, finansavimo šaltinius ir turtą, santykius su valstybės valdžios institucijomis: dalyvavimą rinkimuose ir valstybės valdžios institucijų darbe, Pvz; Vokietijoje toks įstatymas buvo priimtas 1967m., Ispanijoje – 1978, Tunise – 1988m. Todėl pastaruoju metu vis dažniau PP-jos konstitucinės teisės moksle nagrinėjamos kaip savarankiški konstitucinės teisės institutai. Atsiranda net terminas „politinių partijų teisė“. Lietuvos konstitucinės teisės moksle sąvoka „institucionalizavimas“ pradėta vartoti ne taip seniai. Tokios sąvokos nevartojo M.Romeris (jis net neišskyrė PP-jų į atskirą visuomeninių organizacijų grupę, o apibūdino jas kaip „grynai dirbtinio pobūdžio draugijas“, jungiančias vienodų pažiūrų ar nusistatymo žmones, susijungusius veikti šiuo nusistatymu viešuosius santykius ar viešąją tvarką. Tiesa, jis pripažino, kad PP-jų reikšmė ypač didelė demokratinės santvarkos, o ypač parlamentinio valdymo valstybėse) ir kiti tarpukario Lietuvos teisininkai. 1918-1938m. Lietuvos konstitucijose apskritai nebuvo sąvokos “politinės partijos“. Konstitucijų kūrėjai vartojo sąvoką “draugijos ir sąjungos”, kuri apėmė ir PP-ijas. Visos nuolatinės tarpukario Lietuvos konstitucijos laidavo piliečiams draugijų ir sąjungų laisvę. Šių organizacijų veikla pirmą kartą buvo reglamentuota 1919m. Įstatyme apie draugijas, vėliau – 1936m. Draugijų įstatyme bei jo pakeitimuose. Tai atitiko to meto Europos valstybių konstitucinę teisę. (visos to meto Europos valstybių konstitucijos įtvirtinimo draugijų ir sąjungų laisvę, tuo laiduodamos ir laisvą PP-jų steigimą, ir veiklą). Sovietiniai teisininkai sąvoką “PP-jų institucionalizavimas” vartojo apibūdindami “buržuazinių” valstybių teisę. Sovietinių laikų konstitucijos įtvirtino ypatingą, vadovaujantį, komunistų partijos vaidmenį politinėje sistemoje (beje, tuo metu, tai buvo ne tik vadovaujanti, bet ir vienintelė galima pol.partija). Atkūrus Lietuvos valstybingumą, PP-jų įstatymo projektą svarstė LR Aukščiausioji Taryba. Po ilgų diskusijų deputatai 1990m. rugsėjo 25d. šį įstatymą priėmė. 1992m. spalio 25d. priėmus LR Konstituciją, jis buvo pataisytas ir suderintas su Konstitucijos nuostatomis. Buvo pakeistas ir šio įstatymo pavadinimas. 1994m. birželio 15d. jis pavadintas PP-jų ir politinių organizacijų įstatymu. Nuo 2004-04-15 priimtas Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymo pakeitimo ĮSTATYMAS, kuriuo buvo numatyta pakeisti LR politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymą ir jį išdėstyti taip: „LR politinių partijų įstatymas“ Šiuo metu specialiai reglamentuojama ir PP-jų finansavimo tvarka. Ją nustato Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas, priimtas 2004-09-10 (iš Konstitucinės teisės vadovėlio) Institucionalizavimą galima būtų trumpai apibrėžti kaip PP-ijų ir valstybės santykį. Rinkimų procedūra ir jame dalyvaujančios PP-ijos yra ta sąsaja, kuri sujungia ir palaiko nuolatinį ryšį tarp piliečių ir valstybės valdymo institucijų. Taip pat ji sukuria svarbiausią demokratijos įgyvendinimo sąlygą – galimybę žmonėms pasirinkti jų norimą vyriausybę, norimus lyderius ir norimą politiką. Be to narystė partijoje – galimybė patekti į valstybės aukščiausius valdymo organus ir paveikti politiką. PP-ijų institucionalizavimas turi du lygmenis – teisinį ir elektorinį. Teisinis lygmuo apima teisės normų numatomą ir atitinkamai nukreipiamą, PP-ijų steigimąsi ir veiklą, o elektorinis – tikrovėje vykstantį PP-ijų elektorinės bazės formavimąsi. Kitaip tariant, politinių partijų įtvirtinimas susijęs su dviem sąlygom: a) visuomeninis pliuralizmas tampa sudėtine Tautos suvereniteto įgyvendinimo dalimi, ir visuomenė neabejoja PP-ijų teise išreikšti tokį pliuralizmą (t.y. visuomenėje vyrauja PP-ijų įvairovės poreikis; piliečiai rinkėjai yra įvairių pažiūrų ir ieško jas atitinkančių politinių partijų; politinės partijos jungia ne du ar tris, bet keletą šimtų ar tūkstančių narių); b) teisės normos nevaržo ir sudaro atitinkamas sąlygas visuomenei (ir jos pliuralizmą išreiškiančioms PP-ijoms) dalyvauti sprendžiant valstybės reikalus (Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimų įstatymai ar Referendumo įstatymas ne ignoruoja, bet tiesiogiai numato politines partijas kaip esmines rinkimų ar referendumo prielaidas). Politinių partijų institucionalizavimas – tai jų, kaip ypatingo instituto, teisinis įtvirtinimas dviem lygmenimis – konstitucijoje ir įstatymuose, konkrečiai pasireiškiantis specifinio PP-ijų registravimo nustatymu (tokio registravimo sąlygos skiriasi nuo visuomeninių organizacijų registravimo sąlygų), teisės kelti kandidatus suteikimu registruotoms politinėms partijoms, rinkimų agitacijos finansavimu iš valstybės lėšų ir pan. Partijų kūrimosi tvarką, jų organizacinę struktūrą, dalyvavimo valstybinių organų veikloje formas reglamentuoja valstybių konstitucijos bei priimti specialūs įstatymai. Pirmą kartą istorijoje toks reglamentavimas buvo įteisintas 1920 metais Čekoslovakijos ir Austrijos konstitucijose. Pagrindiniuose šiandieninių valstybių įstatymuose yra specialūs straipsniai, reikalaujantys, kad PP-ijos tarnautų demokratinės valstybės kūrimo tikslams, remtųsi visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis, turėtų vidinę demokratinę struktūrą bei viešai nurodytų savo pajamų šaltinį. (iš konspektų internete) Politinių partijų steigimo tvarka: Daugely šalių konstitucijos įtvirtina nuostatą, jog PP-ijos steigiamos ir veikia laisvai. Daugelyje valstybių PP-jos yra steigiamos pareikštine tvarka. Kai kuriose valstybėse - pareikštine-registracine tvarka. Jokių išankstinių pareiškimų ar valstybės institucijų leidimų nereikalaujama. Partijos savarankiškai savo įstatais nustato vidinę organizacinę struktūrą ir veiklos kryptis. Kita vertus valstybės PP-joms numato ir tam tikrus apribojimus (tam tikrus politinių teisių apribojimus leidžia nustatyti 1966m. priimti tarptautiniai paktai). Demokratinių valstybių konstitucijos ir įstatymai draudžia kurti ir veikti partijoms, propaguojančiom prievartą, kurstančioms socialinę ir nacionalinę nesantaiką, siekiančioms antikonstitucinių tikslų. Autoritarinio ir totalitarinio režimo valstybėse draudžiamos partijos propaguojančios klasių kovą, komunistinę ideologiją. Šiose valstybėse steigiant PP-jas gali būti nustatoma leidimų tvarka, pvz; Lietuvoje PP-jos tokia tvarka buvo steigiamos pagal 1936 m. Draugijų įstatymą. Yra atvejų, kai valstybės apskritai nereglamentuoja PP-jų steigimo tvarkos. Totalitarinio socializmo valstybėse vadovaujamasi konstitucine nuostata, suteikiančia piliečiams teisę į susivienijimus. Tokiose valstybėse gali būti kelios partijos, tačiau nuostata, įtvirtinanti komunistų partijos vadovaujamą vaidmenį, draudžia kitoms partijoms dalyvauti kovoje dėl politinės valdžios. PP-jos – tai piliečių susivienijimai. PP-jų nariais gali būti tik tos valstybės piliečiai. Valstybėje negali veikti kitų valstybių PP-jos. Kai kurios valstybės asmenims, norintiems dalyvauti PP-jų veikloje, nustato tam tikrą pilietybės turėjimo laiką (pvz; Tuniso įstatymai reikalauja, kad asmuo turėtų pilietybę ne mažiau 10 metų). PP nariais gali būti tik tie piliečiai, kurie turi politines teises ir jiems yra sukakę 18 m. Lietuvoje PP-jų nariai turi turėti aktyviąją rinkimų teisę. Lietuvos įstatymai asmeniui draudžia būti kelių PP-jų nariu. LR PP-ijų įstatymo 5 str.: Politinių partijų steigimas 1. Politinės partijos steigėjais ir nariais gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai, sulaukę 18 metų. 2. Politinės partijos steigėjai nuo politinės partijos įregistravimo juridinių asmenų registre tampa jos nariais. Tuo pačiu metu Lietuvos Respublikos pilietis gali būti tik vienos politinės partijos steigėju ar nariu. Daugelyje valstybių PP-jų nariais negali būti kariškiai, vidaus reikalų sistemos, nacionalinio saugumo, teisingumo ir kitų institucijų darbuotojai (šie draudimai yra įtvirtinti ir LR Konstitucijos 141 str, bei LR PP-jų įstatymo 12 str. – „Politinių partijų veiklos ribojimas“). Tarptautinės teisės normos įtvirtina asociacijų laisvę ir griežtai draudžia versti piliečius stoti į partiją. Tokias nuostatas deklaruoja ir totalitarinio socializmo tipo valstybės, tačiau realiai čia laikomasi nerašytinės elgesio taisyklės, kad aukšto rango pareigūnai turi būti valdančios partijos nariai. Daugumoje valstybių pilietis stoja į partiją individualiai pateikęs pareiškimą (rašytinį arba žodinį). Kai kuriose valstybėse leidžiama tiesiog įsirašyti į partiją. JAV apskritai nereikalauja fiksuoti partijos narių. PP-jų nariais laikomi visi asmenys, kurie balsavo rinkimuose už atitinkamą PP-iją. Gana reti atvejai, kai įstatymai pripažįsta kolektyvinius narius (pvz; Didž.Britanijoje Leiboristų partijos nariai yra atskiros profesinės organizacijos). Steigiant PP-iją, būtina sušaukti steigiamąjį suvažiavimą (susirinkimą). Jis laikomas teisėtu, jei jame dalyvavo įstatymo nustatytas skaičius piliečių, turinčių teisę būti PP-ijos nariais. Pagal LR PP-ijų įstatymą (5str): „Politinei partijai įsteigti būtina, kad ji Lietuvos Respublikoje turėtų ne mažiau kaip vieną tūkstantį steigėjų. Šie savo ar savo atstovų suvažiavime (susirinkime, konferencijoje) turi priimti politinės partijos įstatus, programą ir išrinkti valdymo organus. Steigėjas gali LR civilinio kodekso nustatyta tvarka įgalioti kitą asmenį atstovauti jam politinės partijos steigiamajame suvažiavime (susirinkime, konferencijoje)“. Palyginimui: pagal tarpukario Lietuvoje galiojusius įstatymus PP-ijai įsteigti pakako 5 piliečių, tik 1936 m. šis skaičius buvo padidintas iki 12. Reikia pastebėti, kad kai kuriose valstybėse įstatymų leidėjai nenustato panašių reikalavimų. Yra valstybių, leidžiančių ir vienam asmeniui pasiskelbti partija. Bendras reikalavimas, priimant PP-ijos statutą ir programą – jų nuostatos negali prieštarauti Konstitucijai. Kai kurių valstybių įstatymai nustato tam tikrus papildomus reikalavimus. LR PP-ijų įstatymas (6str.: Politinės partijos steigimo dokumentas): 1. Politinės partijos veikia pagal savo įstatus. Įstatai yra politinės partijos steigimo dokumentas. 2. Politinės partijos įstatuose turi būti nurodyta: 1) politinės partijos pavadinimas; 2) politinės partijos teisinė forma – politinė partija; 3) politinės partijos buveinė; 4) PP-ijos veiklos tikslai. Jie turi būti apibūdinti aiškiai ir išsamiai nurodant veiklos sritis bei rūšis; 5) įstojimo į politinę partiją ir išstojimo, pašalinimo iš jos sąlygos ir tvarka; 6) politinės partijos narių teisės ir pareigos; 7) politinės partijos padalinių steigimo, veiklos nutraukimo tvarka; 8) politinės partijos suvažiavimo (susirinkimo, konferencijos) kompetencija, periodiškumas, sušaukimo bei sprendimų priėmimo tvarka; 9) politinės partijos kolegialūs valdymo organai, jų kompetencija, rinkimo ir atšaukimo tvarka, laikotarpis, kuriam kolegialūs valdymo organai gali būti išrinkti, jų sprendimų priėmimo tvarka; 10) politinės partijos vadovo rinkimo ir atšaukimo tvarka, jo kompetencija, laikotarpis, kuriam vadovas gali būti išrinktas; 11) politinės partijos valdymo organų atskaitomybės suvažiavimui (susirinkimui, konferencijai) ir jų veiklos kontrolės tvarka; 12) politinės partijos įstatų bei programos keitimo tvarka; 13) politinės partijos simbolika, jeigu politinė partija numato ją turėti; 14) politinės partijos turto ir lėšų naudojimo kontrolės tvarka; 15) politinės partijos veiklos laikotarpis, jeigu jis yra ribotas; 16) politinės partijos pabaiga. 3. Įstatuose gali būti numatytos ir kitos PP-ijos veiklos nuostatos, neprieštaraujančios Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui, šiam bei kitiems įstatymams. 4. Steigiamos politinės partijos įstatus turi pasirašyti politinės partijos steigėjų įgaliotas atstovas. Įsteigtos politinės partijos pakeistus įstatus pasirašo politinės partijos vadovas. 5. Politinės partijos įstatus pasirašiusių asmenų parašų tikrumas notariškai netvirtinamas. Daugelyje valstybių, atlikus šiuos veiksmus, laikoma kad PP-ija yra įsteigta (legali). Tačiau, tokia partija neturi juridinio asmens teisių: negali kelti savo kandidatų rinkimuose, įgyti turtą ir kt. Visuotinai pripažinta, kad partija taptų juridiniu asmeniu, būtina ją įregistruoti kompetentingoje valstybės institucijoje. Ji turi būti įrašyta į registrą (PP-ijų sąrašą). Partijų registravimą atskirose valstybėse atlieka įvairios institucijos (teisingumo ministerija, vidaus reikalų ministerija, aukščiausiasis teismas, vyriausioji rinkimų komisija ir kt.). Lietuvoje PP-jas registruoja Teisingumo ministerija. Lietuvos PP-ijos steigėjai privalo ne vėliau kaip per 1 mėn. po įstatų (statuto), programos priėmimo ir vadovaujančiųjų organų išrinkimo pateikti Teisingumo ministerijai šiuos dokumentus: 55.1.   prašymas įregistruoti juridinį asmenį; 55.3.   steigimo dokumentas (2 egzemplioriai); 55.4.   dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėtas atlyginimas už registravimą; 55.5.   Steigiamas juridinis asmuo, juridinis asmuo, filialas ar atstovybė turi gauti šiuos leidimus (sutikimus): - jeigu pavadinime vartojamas LR oficialusis ar tradicinis (trumpasis) valstybės pavadinimas, – teisingumo ministro leidimą vartoti valstybės pavadinimą, išskyrus teisės aktuose numatytus atvejus, kai toks leidimas neturi būti išduodamas; -   jeigu pavadinime vartojamas žodis „katalikų“, – rašytinį Katalikų Bažnyčios vadovybės (vyskupo) sutikimą. 55.6.   licencija, jeigu pagal įstatymus licencija turi būti išduota iki juridinio asmens įsteigimo. (iš LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1407 patvirtintų „Juridinių asmenų registro nuostatų“) LR PP-ijų įstatymo 7 str.: Politinių partijų padaliniai: PP-ijos gali steigti filialus, atstovybes ir kitus struktūrinius padalinius. PP-ijos filialai, atstovybės ir kiti struktūriniai padaliniai nėra juridiniai asmenys; jie veikia pagal PP-ijos patvirtintus nuostatus. PP-ija, įsteigusi filialą ar atstovybę, per 30 dienų nuo įsteigimo privalo pateikti nustatytos formos prašymą įregistruoti filialą ar atstovybę juridinių asmenų registre Juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka. Kitų struktūrinių padalinių steigimo, likvidavimo tvarką ir funkcijas nustato politinės partijos įstatai. LR PP-ijų įstatymo 8 str.: Politinių partijų registravimas: 1. Politinės partijos registruojamos juridinių asmenų registre. 2. PP-ijoms įregistruoti bei išregistruoti būtinus pateikti dokumentus, PP-ijų registravimo, išregistravimo bei PP-ijų duomenų ir įstatų pakeitimų registravimo tvarką nustato Juridinių asmenų registro nuostatai. 3. PP-ijų juridinių asmenų registrui pateikiamų duomenų tikrumą, įstatų, programos ar jų pakeitimų ir įstatymų reikalavimų atitikimą patvirtina bei dokumentus, patvirtinančius, kad PP-iją galima registruoti (jei nustatyti reikalavimai įvykdyti), per 30 dienų nuo visų Juridinių asmenų registro nuostatuose nurodytų dokumentų ir duomenų gavimo dienos surašo LR teisingumo ministerija. 4. Jeigu pateikti ne visi Juridinių asmenų registro nuostatuose nurodyti dokumentai bei duomenys, Teisingumo ministerija ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jų gavimo dienos apie tai raštu praneša PP-ijos steigėjų įgaliotam atstovui, nurodydama, kokie trūkumai turi būti ištaisyti. Kai yra pateikti  visi trūkstami dokumentai bei duomenys, nuo šių dokumentų bei duomenų pateikimo dienos 30 dienų terminas skaičiuojamas iš naujo. 5. Teisingumo ministerija atsisako patvirtinti pateiktų duomenų tikrumą ir įstatų, programos, jų pakeitimų ir įstatymų reikalavimų atitikimą, jeigu PP-ijos įstatuose, programoje ar jų pakeitimuose nurodyti PP-ijos tikslai ir uždaviniai, veiklos būdai prieštarauja LR Konstitucijai, LR civiliniam kodeksui, šiam ir kitiems įstatymams bei pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Teisingumo ministerija, tikrindama pateikiamų duomenų tikrumą ar tvirtindama įstatų, programos, jų pakeitimų ir įstatymų reikalavimų atitikimą, turi teisę kreiptis į kitas valstybės institucijas ir gauti iš jų išvadas. 6. Teisingumo ministerijos atsisakymas patvirtinti PP-ijos pateikiamų duomenų tikrumą, įstatų, programos, jų pakeitimų ir įstatymų reikalavimų atitikimą gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka. 7. Politinės partijos laikomos įsteigtomis nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre. 8. PP-ijos, ketinančios dalyvauti rinkimuose, ne vėliau kaip prieš 65 dienas iki pirmųjų tais metais vyksiančių rinkimų LR Vyriausybės nustatyta tvarka privalo pateikti Teisingumo ministerijai savo narių sąrašus. Jeigu pirmuosiuose tais metais rinkimuose partija neketina dalyvauti, minėtus sąrašus ji gali pateikti ne vėliau kaip prieš 65 dienas iki kitų tais metais vyksiančių rinkimų, kuriuose partija ketina dalyvauti. Sąrašuose turi būti nurodyta PP-ijos nario vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamosios vietos adresas. Šie duomenys turi būti patvirtinti PP-ijos vadovo parašu. Teisingumo ministerijai pateikiama ir šių sąrašų kompiuterinė laikmena. Teisingumo ministerija praneša Vyriausiajai rinkimų komisijai, kad politinės partijos narių skaičius atitinka šio Įstatymo reikalavimus. * Atsisakymą registruoti galima apskųsti Apygardos administraciniam teismui per 1 mėn.nuo atsisakymo gavimo dienos. Kai kuriose valstybėse yra nustatyta sąlyginė ir galutinė registracija. Meksikoje PP-ija registruojama sąlyginai, jeigu įrodo, kad ji keletą metų vykdo politinę veiklą. Tokia partija turi teisę kelti savo kandidatus rinkimuose ir ji galutinai registruojama, jeigu rinkimuose surenka reikiamą balsų skaičių. PP-ijos veikia laisvai ir savarankiškai, visos PP-ijos turi lygias teises. LR PP-ijų įstatymo 11 str.: Politinių partijų veiklos laisvė Visos PP-ijos LR teritorijoje veikia laisvai ir savarankiškai. Valstybės ir savivaldybių institucijoms, jų pareigūnams, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims draudžiama kištis į PP-ijų vidaus reikalus. PP-ijos Lietuvoje steigiamos ir veikia pagal teritorinį principą. Darbo kolektyvuose negali būti steigiami ir veikti PP-ijų padaliniai. Vadovaujantieji PP organai turi būti tik LR-oje. PP veiklos teritoriją galima laikyti teritoriją, kurioje veikia ar numato veikti PP struktūriniai padaliniai. LR PP-ijų 12 str.: Politinių partijų veiklos ribojimas 1. Politinių partijų organizacinė struktūra grindžiama tik teritoriniu principu.Darbovietėse negali būti steigiami ir veikti politinių partijų padaliniai. Taip pat PP-ijos savo veikloje vadovaujasi demokratiškumo (tai PP-jos veiklos pagrindas, jo turi būti laikomasi priimant ir šalinant PP-ijos narius, priimant ir keičiant įstatus, programą, renkant vadovaujančius organus) bei viešumo principais (visuomenė turi būti informuojama apie PP programą ir įstatus, partijos vadovaujančių organų sudėtį, partijos finansinius šaltinius). Visos PP-ijos turi lygią teisę dalyvauti valstybės valdžios inst.rinkimuose. Rinkimų metu visų PP kandidatams sudaromos vienodos galimybės nemokamai naudotis valstybinėmis masinėmis informacijos priemonėmis. PP ir po rinkimų aktyviai dalyvauja priimant politinius sprendimus ir juos įgyvendinant. Vienintelė valdžios dalis, kur PP-ijos nedaro jokios įtakos - teisminė valdžia. PP-ijos turi teisę ne tik konkuruoti tarpusavyje, bet ir sudaryti su kitomis PP-ijomis koalicijas, sąjungas, rinkiminius blokus. Tai numato ne tik LR PP-ijų įstatymo 17 str.: Teisė sudaryti politinių partijų koalicijas, sąjungas: Politinės partijos turi teisę sudaryti politinių partijų koalicijas, sąjungas. bet ir LR Seimo rinkimų įstatymo 43str.: Iki pareiškinių dokumentų pateikimo pabaigos kelios partijos gali sujungti savo kandidatų sąrašus. Įstatymo leidėjas neįtvirtina PP-ijų koalicijų ar sąjungų sąvokos, nenurodo jų sudarymo motyvų. Tai gali būti, pvz; susitarimai dėl bendros rinkimų kampanijos vykdymo, kandidatų iškėlimo ar koalicinės vyriausybės sudarymo ir t.t. E.Šileikio nuomone, PP-ijų susitarimai gali apimti visa, kas neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. PP-ijų veikimo laisvė ir nepriklausomybė nuo valstybės institucijų neatskiriama nuo jų nuosavybės. Įstatymai garantuoja PP-ijoms teisę į nuosavybę. Pagal LR-oje galiojančius civilinius įstatymus PP-jos kaip juridiniai asmenys yra laikomi nuosavybės teisės subjektais. maiiojantysciviliniai įstatymai PP-josvalstybės institucijų neatskiriama nuo jų nuosavybės. nstitucijoje. atskiros profePP-ijoms nuosavybės teise gali priklausyti pastatai, įrengimai, leidyklos, spaustuvės, transporto priemonės bei kt.objektai, taip pat kitas turtas, reikalingas jų statute (įstatuose) numatytiems uždaviniams įgyvendinti. LR PP-ijų įstatymo 14 str.: Politinių partijų turtas ir lėšos 1. Politinės partijos įstatuose numatytiems tikslams įgyvendinti gali turėti trumpalaikio ir ilgalaikio turto. 2. Nario mokesčių dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką nustato politinių partijų įstatai. 3. Kitus politinių partijų finansavimo šaltinius, lėšų ir turto gavimo, tvarkymo ir panaudojimo apskaitos tvarką nustato kiti teisės aktai. 4. Politinės partijos turtas ir lėšos negali būti skirstomos jos nariams. PP-ijos negalėtų tapti realia politine jėga, jei visuomenė neturėtų galimybės susipažinti su PP-ijos idėjomis ir politiniais įsitikinimais, o PP-ija neturėtų galimybės jas laisvai reikšti ir propaguoti. Informacijos laisvė – viena pagrindinių žmogaus teisių, kurią garantuoja LR Konstitucijos 25str.. Įstatymų leidėjas PP-ijų informacijos laisvę traktuoja kaip vieną iš svarbiausių PP-ijų veiklos garantijų. LR PP-ijų įstatymo 8 str.: Teisė skleisti informaciją apie politinės partijos veiklą, numato: 1. PP-ijos turi teisę nekliudomai raštu, žodžiu ar kitais būdais skleisti informaciją apie savo veiklą, propaguoti politinės partijos idėjas, tikslus ir programą. 2. Politinės partijos turi teisę steigti visuomenės informavimo priemones ir jomis naudotis. PP-ijų įstatytmo 19 str.: Teisė organizuoti masinius renginius, numato, kad LR įstatymų nustatyta tvarka PP-ijos turi teisę rengti mitingus, demonstracijas ir kitus susirinkimus įstatymų nustatyta tvarka. Teisę be ginklo rinktis į taikius susirinkimus LR piliečiams garantuoja LR Konstitucijos 36 str., o šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato LR susirinkimų įstatymas. PP-ijoms taip pat užtikrinama teisė palaikyti ryšius su kitų valstybių PP-ijomis, tarptautinėmis ir kitokiomis organizacijomis (PP-ijų įstatymo 21str.) Politinių partijų finansavimo šaltiniai ir lėšos: PP-ijų finansavimo klausimas yra aktualus visoms valstybėms. Net ir tos valstybės, kurios nereglamentuoja PP-ijų veiklos specialiais įstatymais, siekdamos išvengti politinės korupcijos bei užtikrinti PP-ijų lėšų įgijimo, naudojimo teisėtumą bei viešumą, stengiasi teisiškai apibrėžti PP-ijų finansavimo ribas ir tvarką. Lietuvoje PP-ijų finansavimą reglamentuoja PP-ijų įstatymas ir PP-ijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas. PP-ijų įstatymo; 14 straipsnis. Politinių partijų turtas ir lėšos (aš jau ji paminėjau aukščiau) PP-ijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas: 7 straipsnis. Politinės partijos ir politinės kampanijos finansavimo šaltiniai 1. PP-ijos finansuojamos lėšomis, gautomis iš šiame įstatyme nurodytų šaltinių. PP-ijos lėšos, skirtos politinei partijai finansuoti, turi būti laikomos Lietuvos Respublikoje registruoto banko sąskaitoje. Visos išlaidos, skirtos politinei kampanijai finansuoti, apmokamos tik iš šioje sąskaitoje esančių lėšų. 2. PP-ijų finansavimo šaltiniai yra nuolatiniai (laikotarpiu tarp politinių kampanijų ir politinės kampanijos laikotarpio įprastiniai šiai politinei partijai finansavimo šaltiniai) ir politinės kampanijos finansavimo šaltiniai. 3. Nuolatiniai politinės partijos finansavimo šaltiniai yra: 1) politinės partijos nario mokesčiai; 2) valstybės biudžeto dotacijos ir politinės kampanijos dalies išlaidų kompensacija; 3) lėšos, politinės partijos gautos iš šio įstatymo 14 straipsnyje nurodytos kitos jos veiklos; (14 straipsnis. Kita politinių partijų veikla PP-ijos turi teisę verstis leidybos, spaudos ir atributikos platinimo, nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, politinių bei kultūrinių renginių (paskaitų, parodų ir kt.) organizavimo ir kita veikla, iš kurios gautos lėšos gali būti naudojamos tik PP-ijos įstatuose nurodytiems partijos veiklos tikslams. Partijos taip pat turi teisę gauti palūkanas už bankuose laikomus indėlius.) 4) tarptautinių organizacijų, kurios narė yra LR arba LR PP-ija, PP-ijoms mokamos dotacijos; 5) šiuo įstatymu nustatytos aukos; 6) Lietuvos Respublikoje registruotų bankų paskolos politinei partijai. 4. Politinės partijos nario mokesčių dydžio nustatymo, mokėjimo ir naudojimo tvarka nustatoma politinės partijos įstatuose. Nario mokesčiai yra: 1) stojamasis nario mokestis; 2) periodinis nario mokestis. 5. Partijos įstatuose gali būti nustatyti ir kiti, šio straipsnio 4 dalyje nenurodyti, nario mokesčiai. 6. Politinės partijos politinės kampanijos finansavimo šaltiniai yra: 1) nuosavos politinės partijos lėšos, gautos iš politinės partijos finansavimo šaltinių ir naudojamos partijos, partijos iškeltų kandidatų sąrašų bei partijos iškeltų kandidatų politinėms kampanijoms finansuoti; 2) politinės kampanijos laikotarpiu politinės partijos gaunamos aukos; 3) politinės kampanijos laikotarpiu PP-ijos iš LR-oje registruotų bankų gaunamos paskolos. 7. Draudžiama finansuoti PP-ijas ar politines kampanijas kitomis šiame straipsnyje nenurodytomis lėšomis. Taigi Lietuvoje veikiančių PP-ijų lėšas sudaro nuosavos lėšos, privačių asmenų dovanotos lėšos ir valstybės skirtos lėšos. Nuosavas lėšas sudaro: nario mokesčio lėšos, kitos savanoriškos narių įmokos, palūkanos iš bankuose laikomų indėlių; iš leidybos gautos lėšos ir kt.teisėtai gautos lėšos. Kitas PP finansavimo šaltinis- valstybės biudžeto dotacijos (valstybinis finansavimas). Iš valstybės biudžeto gali būti finansuojamos visos PP-ijos ar tik tos, kurios surinko reikiamą balsų skaičių rinkimuose. Lietuvoje PP-ijos turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti dotacijų iš valstybės biudžeto. Valstybės biudžeto dotacijos (Pagal PP-ijų ir polit.kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą) – PP-ijoms skirta bendra lėšų suma, nustatoma atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme. To paties įstatymo 13 straipsnis: Valstybės biudžeto dotacijos dydžio apskaičiavimo, paskirstymo, mokėjimo ir naudojimo tvarka 1. PP-ijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka gauti dotacijų iš LR valstybės biudžeto. 2. Politinei partijai iš valstybės biudžeto skiriamos dotacijos dydis nustatomas šia tvarka: 1) sumuojant tik tuos rinkėjų balsus, kurie buvo paduoti už tų PP-ijų, kurioms pagal šio straipsnio 3 dalį gali būti skiriama valstybės biudžeto dotacija, kandidatus, nustatomas visų balsų skaičius; 2) vieno rinkėjo balso pusės metų finansinis koeficientas nustatomas pusę valstybės biudžeto dotacijos dalijant iš visų rinkėjų balsų skaičiaus; 3) politinei partijai skiriama valstybės biudžeto pusmetinė dotacija nustatoma vieno rinkėjo balso pusės metų finansinį koeficientą padauginus iš rinkėjų, padavusių savo balsus už šios politinės partijos kandidatus, balsų skaičiaus. 3. Valstybės biudžeto dotacija paskirstoma toms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo rinkimuose, savivaldybių tarybų rinkimuose, pagal kurių rezultatus paskirstoma valstybės biudžeto dotacija ir kurioms įstatymų nustatyta tvarka nėra sustabdyta teisė gauti valstybės biudžeto dotaciją. 4. Valstybės biudžeto dotacija yra paskirstoma pagal Seimo rinkimų, savivaldybių tarybų rinkimų (pakartotinių, naujų rinkimų ir pakartotinio balsavimo), kuriuose išrinktų kandidatų įgaliojimai nėra nutrūkę arba jiems nutrūkus laisva vieta buvo užimta nerengiant rinkimų, galiojančius rezultatus: 1) paskutinių Seimo rinkimų, savivaldybių tarybų rinkimų daugiamandatėse rinkimų apygardose. Tuo atveju, kai keltų kandidatų sąrašas yra koalicinis, gautų balsų skaičius politinėms partijoms paskirstomas proporcingai koaliciniame sąraše esančių kandidatų skaičiui; 2) paskutinių rinkimų, paskutinių pakartotinių rinkimų, paskutinių naujų rinkimų Seimo vienmandatėse rinkimų apygardose. Jeigu kandidatą iškėlė kelios politinės partijos, kandidato gauti balsai po lygiai paskirstomi jį iškėlusioms politinėms partijoms; 3) paskutinio pakartotinio balsavimo Seimo vienmandatėse rinkimų apygardose. Jeigu pakartotinis balsavimas, išrinkus Seimo narį rinkimuose, pakartotiniuose rinkimuose ar naujuose rinkimuose, nebuvo rengiamas, tai vietoj pakartotinio balsavimo rezultatų imami paskutiniai rinkimų, pakartotinių rinkimų ar naujų rinkimų rezultatai šioje vienmandatėje rinkimų apygardoje. Jeigu kandidatą iškėlė kelios politinės partijos, kandidato gauti balsai po lygiai paskirstomi jį iškėlusioms politinėms partijoms. 5. Politinės partijos valstybės biudžeto dotacijos dydį šiame straipsnyje nustatyta tvarka nustato Vyriausioji rinkimų komisija ir ne vėliau kaip iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos ir lapkričio 15 dienos apie tai pateikia pažymą Finansų ministerijai. 6. Finansų ministerija, vadovaudamasi šio įstatymo nuostatomis, kiekvienų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projekte numato asignavimus politinėms partijoms. Finansų ministerija, vadovaudamasi Vyriausiosios rinkimų komisijos pateikta pažyma, valstybės biudžeto dotacijos dalį, skirtą politinei partijai, perveda į jos sąskaitą ne vėliau kaip per 15 dienų nuo šio straipsnio 5 dalyje nurodytų terminų pabaigos. Privatus PP finansavimas gali būti dvejopas: 1.finansuojama PP veikla apskritai; 2.lėšos PP dovanojamos išimtinai jos rinkimų kampanijai finansuoti. Pagal PP-ijų ir polit.kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 12 straipsnį: „Aukotojai“ 1. Aukoti politinėms partijoms ir politinės kampanijos dalyviams turi teisę: 1) LR piliečiai – visų politinių kampanijų dalyviams ir PP-ijoms; nuolatiniai LR gyventojai, turintys kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietybę, – rinkimų į Europos Parlamentą ir savivaldybių tarybų rinkimų kampanijų dalyviams ir PP-ijoms; nuolatiniai LR gyventojai, neturintys kitos ES valstybės narės pilietybės, arba asmenys be pilietybės – savivaldybių tarybų rinkimų politinių kampanijų dalyviams; 2) Lietuvos Respublikoje registruoti privatūs juridiniai asmenys, kurių įstatiniame kapitale nėra valstybės ar savivaldybės kapitalo ir kurių įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis, suteikianti teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą, priklauso tik šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytiems fiziniams asmenims, Lietuvos Respublikoje įregistruotiems juridiniams asmenims arba NATO ir Europos Sąjungos valstybių narių privatiems juridiniams asmenims. 2. Politinės partijos turi teisę aukoti tik kandidatų ar kandidatų sąrašų politinėms kampanijoms. 3. Politinės kampanijos finansavimo sutartys, patvirtinančios politinės kampanijos dalyvio (aukos gavėjo) ir aukotojo turtinius ar neturtinius (politinius) įsipareigojimus, turi būti sudaromos raštu. Jas turi pasirašyti politinės kampanijos dalyvis (aukos gavėjas), politinės kampanijos iždininkas ir aukotojas. Politinės kampanijos finansavimo sutartys turi būti skelbiamos viešai ir negali prieštarauti viešajai tvarkai ar gerai moralei. Draudžiama sudaryti slaptus įsipareigojimus. Sutarties nuorašas kartu su rinkimų kampanijos finansine ataskaita turi būti perduotas Vyriausiajai rinkimų komisijai, o ši  privalo paskelbti sutarties tekstą Vyriausiosios rinkimų komisijos interneto tinklalapyje. 4. Susitarimai tarp aukotojų ir aukų gavėjų, susiję su įsipareigojimais asmeniniams, privatiems ar grupiniams interesams, draudžiami. 5. Išrinktiems į valstybės ar savivaldybių institucijas asmenims draudžiama atstovauti aukotoj asmeniniams ar grupiniams interesams ir priimti išskirtinai jiems palankius sprendimus. To pat įstatymo 10 straipsnis: „Aukos“: 1. Vienas fizinis asmuo, nurodytas šio įstatymo 12 straipsnyje, per kalendorinius metus gali paaukoti vienai PP-ijai ne didesnę kaip 300 MGL dydžio auką. Jeigu tais pačiais metais vyksta politinė kampanija, fizinis asmuo vienam savarankiškam politinės kampanijos dalyviui gali paaukoti per šią politinę kampaniją ne didesnę kaip 300 MGL dydžio auką. Jeigu vienas fizinis asmuo per vieną politinę kampaniją politinės kampanijos dalyviui (dalyviams) paaukoja daugiau kaip 10 procentų savo praeitais metais gautų pajamų, apie tokį aukotoją ir jo auką (aukas) turi būti paskelbiama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos išvadoje. 2. Fiziniai asmenys, paaukoję 100 ir daugiau kaip 100 litų vertės auką, ir visi aukojusieji juridiniai asmenys privalo būti paviešinami. Priimant auką, turi būti užpildomas aukos lapas. Aukotojo vardas, pavardė ir savivaldybė, kurioje jis gyvena, o juridinio asmens pavadinimas, savivaldybė, kurioje yra jo buveinė, politinės kampanijos iždininko turi būti paskelbiami ne vėliau kaip per 5 darbo dienas politinės kampanijos laikotarpiu ir ketvirčio pabaigoje kitu laikotarpiu Vyriausiosios rinkimų komisijos interneto tinklalapyje skelbiamame viešame aukotojų sąraše. Dėl fizinio asmens, paaukojusio iki 100 litų vertės auką ir pageidaujančio likti nepaviešinto, taip pat užpildomas aukos lapas, kuriame nurodomi aukotojo asmens duomenys: vardas ir pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta. Fizinio asmens, paaukojusio iki 100 litų vertės auką ir nesutinkančio, kad jo asmens duomenys būtų paviešinti, asmens duomenis viešinti draudžiama. 3. Fizinių asmenų piniginės aukos, kurios viršija 1000 litų, ir visos juridinių asmenų piniginės aukos privalo būti aukojamos tik banko pavedimu. 4. Vienas juridinis asmuo, nurodytas šio įstatymo 12 straipsnyje, per finansinius metus gali paaukoti vienai politinei partijai ne didesnę kaip 300 MGL dydžio auką. Jeigu tais pačiais metais vyksta politinė kampanija, juridinis asmuo vienam savarankiškam politinės kampanijos dalyviui per šią politinę kampaniją gali paaukoti ne didesnę kaip 300 MGL dydžio auką. 5. Auka laikoma priimta, kai politinės kampanijos iždininkas, patikrinęs, ar gauta auka atitinka šio įstatymo reikalavimus, užregistruoja auką ir aukos davėjui įteikia (išsiunčia) aukų lapą. Politinės kampanijos iždininkas gali kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją ir turi teisę gauti informaciją, kuri reikalinga priimti sprendimą, ar auka atitinka šio įstatymo reikalavimus. 6. Priimamos aukos yra registruojamos aukų lapuose. Šie turi būti surašomi aukos perdavimo–priėmimo dieną ar ne vėliau kaip kitą dieną, gavus banko pavedimą. Aukų lapuose turi būti nurodoma piniginės aukos vertė, nepiniginė auka ir jos rinkos vertė, aukotojo fizinio asmens vardas ir pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; aukotojo juridinio asmens pavadinimas, kodas, buveinės adresas. Aukų lapai surašomi 3 egzemplioriais, pirmas jų atiduodamas aukotojui, antras – Vyriausiajai rinkimų komisijai, trečias lieka aukos gavėjui. 7. Partija visas per vienus kalendorinius metus, o kitas savarankiškas politinės kampanijos dalyvis politinės kampanijos metu gautas aukas registruoja politinės partijos ar politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraštyje. 8. Nepiniginių aukų įvertinimo ir apskaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija 11 straipsnis. Nepriimtinos aukos 1. Draudžiama naudoti PP-ijoms ar politinėms kampanijoms gautas aukas, kurios neatitinka šio įstatymo reikalavimų. Jei tokios aukos buvo gautos ir aukotojas yra žinomas, per 5 darbo dienas nuo tokios aukos gavimo dienos jam turi būti raštu pasiūloma atsiimti auką, nurodant atsisakymo priimti auką priežastis. Jeigu aukotojas yra nežinomas arba žinomas aukotojas per 3 darbo dienas nuo rašytinio pranešimo apie pasiūlymą atsiimti auką grąžinamos aukos nepriima,politinės kampanijos dalyvis per 5 darbo dienas privalo ją perduoti turinčiam teisę teikti labdarą juridiniam asmeniui, o šis šias lėšas privalo panaudoti labdarai. 2. Politinių partijų bei politinių kampanijų dalyvius finansuoti per trečiuosius asmenis draudžiama. Politinių partijų finansinė kontrolė PP-ijų teisėtai gautos lėšos ir turtas privalo būti naudojamas tik PP-ijų įstatyme PP-ijų veiklai finansuoti. Lėšos ir dovanos gautos iš draudžiamų šaltinių turi būti grąžintos dovanotojams arba perduotos valstybės nuosavybėn per 10 d.nuo to momento, kai ši aplinkybė paaiškėjo. PP-ijų įstatymo 15 straipsnis: „Politinių partijų finansinės veiklos kontrolė“ Politinių partijų finansinę veiklą kontroliuoja valstybės institucijos pagal savo kompetenciją. PP-ijų ir polit.kampanijų finansavimo ir finansų kontrolės įstatymo 22 straipsnis: „Politinių partijų ir politinių kampanijų finansinės veiklos kontrolė“ 1. Politinių partijų finansinę veiklą ir politinių kampanijų finansavimą kontroliuoja Vyriausioji rinkimų komisija, Valstybinė mokesčių inspekcija bei kitos institucijos įstatymų nustatyta tvarka. 2. Vyriausioji rinkimų komisija: 1) kontroliuoja, kaip PP-ijos, pretendentai, kandidatai, referendumų iniciatoriai ar oponentai bei kiti politinių kampanijų dalyviai laikosi šio įstatymo nustatytų reikalavimų; 2) sudaro sąlygas ir atsako, kad jos interneto tinklalapyje PP-ijų finansinės veiklos, politinių kampanijų finansavimo, viešosios informacijos rengėjo ar platintojo deklaracijos, pradinės ir galutinės politinių kampanijų finansavimo ataskaitos būtų skelbiamos nedelsiant gavus šių ataskaitų duomenis, atnaujinamos ir šie duomenys atitiktų gautą informaciją; 3) kontroliuoja, kaip vykdomas šis įstatymas, ir siūlo traukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus arba kreipiasi į kitas institucijas, kurioms įstatymų suteikta kompetencija leidžia patikrinti, kaip laikomasi įstatymų nustatytų reikalavimų; 4) kasmet nustato maksimalius politinės kampanijos išlaidų konkrečiose rinkimų apygardose dydžius ir juos skelbia iki finansinių metų pradžios; 5) registruoja aukų lapus, juos išduoda bei kontroliuoja jų naudojimą; 6) išduoda politinės partijos ar politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraščius. 3. Valstybinė mokesčių inspekcija: 1) tikrina, ar metinių politinių partijų finansinės veiklos deklaracijų, politinių kampanijų finansavimo ataskaitų, politinės partijos ar politinės kampanijos finansavimo apskaitos žiniaraščių duomenys atitinka turimus asmenų deklaruotų pajamų duomenis; 2) tikrina, ar politinių partijų finansinė veikla, politinių kampanijų finansavimas tvarkomas Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka; 3) tikrinimų išvadas pateikia Vyriausiajai rinkimų komisijai. 4. Prokuroras turi teisę prašyti teismo paskirti ekspertus, kad šie ištirtų, ar politinė partija, jos valdymo organai ar jų nariai, politinės kampanijos dalyviai veikė tinkamai. 5. Netinkama veikla laikytini tokie veiksmai, kai: 1) politinė partija, politinės kampanijos dalyviai priima sprendimus naudoti politinei kampanijai aukas, gautas iš asmenų, kurie neturi teisės finansuoti politinių kampanijų, ar iš neleistinų politinės partijos ar politinės kampanijos finansavimo šaltinių; 2) politinė partija, jos valdymo organai ar jų nariai, politinės kampanijos dalyviai sudaro politinės kampanijos finansavimo sandorius, pažeisdami šio įstatymo reikalavimus. 6. Politinės partijos ar politinės kampanijos dalyvio veiklos tyrimas atliekamas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis, kurios taikomos tiek, kiek politinės partijos ar politinės kampanijos dalyvio veiklos tyrimo šis įstatymas nereglamentuoja kitaip. 7. Pareiškimas dėl politinės partijos ar politinės kampanijos dalyvio veiklos tyrimo paduodamas apygardos teismui pagal politinės partijos buveinės vietą ar politinės kampanijos dalyvio nuolatinę gyvenamąją vietą. 8. Jeigu nustatoma, kad politinės partijos, jos valdymo organų ar jų narių, politinės kampanijos dalyvių veikla yra netinkama, teismas gali taikyti vieną iš šių priemonių: 1) laikinai sustabdyti politinės partijos valdymo organų narių įgaliojimus ar pašalinti asmenį iš partijos valdymo organų narių; 2) įpareigoti politinę partiją, jos valdymo organus ar jų narius atlikti tam tikrus veiksmus ar jų neatlikti; 3) panaikinti politinės partijos registraciją. 9. Politinės partijos kasmet, ne vėliau kaip iki ateinančių metų kovo 1 dienos, pateikia Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Vyriausiajai rinkimų komisijai praėjusių kalendorinių metų metinę politinės partijos finansinės veiklos deklaraciją. 10. Politinės partijos narys neturi teisės į politinės partijos turtą ir neatsako už politinės partijos skolas. 23 straipsnis. Lėšų apskaita ir kontrolė politinės kampanijos laikotarpiu Politinei kampanijai skirtų lėšų naudojimą kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija ir Vyriausioji rinkimų komisija. Politinės kampanijos iždininkas lėšų šaltinių ir jų panaudojimo politinei kampanijai ataskaitas turi pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai ne vėliau kaip per 25 dienas po rinkimų ar referendumo rezultatų paskelbimo. Vyriausioji rinkimų komisija šias ataskaitas paskelbia „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ bei savo interneto tinklalapyje. 24 straipsnis. Politinių partijų ir politinių kampanijų auditas 1. Politinės partijos turi atlikti nepriklausomą savo veiklos auditą, jeigu politinė partija per kalendorinius metus gavo didesnę kaip 3000 MGL dydžio pajamų sumą, ir per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai ir Valstybinei mokesčių inspekcijai nepriklausomo audito išvadą. 25 straipsnis. Politinių kampanijų stebėsena 1. Atliekama visų politinės kampanijos dalyvių politinės kampanijos stebėsena. 2. Apibendrintus stebėsenos duomenis Vyriausioji rinkimų komisija turi nuolat skelbti savo interneto tinklalapyje. Valstybinei mokesčių inspekcijai turi būti teikiami detalūs stebėsenos duomenys, o politinės kampanijos dalyviui – tik jo paties politinės kampanijos duomenys. 26 straipsnis. Politinės kampanijos finansavimo ataskaitos 1. Savarankiški politinės kampanijos dalyviai, likus ne mažiau kaip 10 kalendorinių dienų iki balsavimo dienos, Vyriausiajai rinkimų komisijai turi pateikti pradines politinių kampanijų finansavimo ataskaitas. Atstovaujamųjų politinės kampanijos dalyvių ataskaitas teikia politinės partijos, kurių vardu ir interesais jie veikia. 2. Savarankiški politinės kampanijos dalyviai ne vėliau kaip per 25 kalendorines dienas nuo rinkimų arba referendumo rezultatų paskelbimo pateikia Vyriausiajai rinkimų komisijai galutinę politinių kampanijų finansavimo ataskaitą. Atstovaujamųjų politinės kampanijos dalyvių ataskaitas teikia politinės partijos, kurių vardu ir interesais jie veikia. 3. Ataskaitose nurodomos visos politinės kampanijos laikotarpiu gautos pajamos ir turėtos išlaidos. Vyriausioji rinkimų komisija, skelbdama politinių kampanijų finansavimo ataskaitas savo interneto tinklalapyje, neskelbia duomenų apie fizinius asmenis, teikusius mažesnę nei 100 litų auką ir pageidavusius likti nepaviešintus. 27 straipsnis. Galutinių ataskaitų tikrinimas 1. Pateiktas galutines politinių kampanijų finansavimo ataskaitas Valstybinė mokesčių inspekcija privalo patikrinti ne vėliau kaip per 45 kalendorines dienas nuo rinkimų (pakartotinių rinkimų) ar referendumo galutinių rezultatų paskelbimo dienos. Suderinus su Vyriausiąja rinkimų komisija, šis terminas 30 kalendorinių dienų gali būti pratęstas. 2. Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai turi teisę susipažinti su politinių partijų, kandidatų ir pretendentų į kandidatus, referendumo iniciatorių, referendumo oponentų politinės kampanijos aukų ir kitų lėšų apskaita, reikalauti papildomų dokumentų ir paaiškinimų. 28 straipsnis. Politinių kampanijų finansavimo ataskaitų skelbimas 1. Politinės kampanijos iždininkas privalo nuolat teikti informaciją apie politinės kampanijos pajamas ir išlaidas bei įvykius Vyriausiajai rinkimų komisijai, o ši privalo skelbti informaciją savo interneto tinklalapyje. 2. Vyriausioji rinkimų komisija Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrintas politinių kampanijų finansavimo galutines ataskaitas kartu su mokesčių inspekcijos išvadomis paskelbia „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir savo interneto tinklalapyje ne vėliau kaip per 90 kalendorinių dienų po rinkimų ar referendumo galutinių rezultatų paskelbimo. 29 straipsnis. Finansavimo viešumas Metinės politinės partijos finansinės veiklos deklaracijos, viešosios informacijos rengėjų ir platintojų deklaracijos ir politinės kampanijos finansavimo ataskaitos, politinės kampanijos sutartys su aukotojais, reklamos gamintojais, transliuotojais, dienraščiais yra viešos. Kiekvienas asmuo, kuriam šis įstatymas leidžia finansuoti politines partijas, arba viešosios informacijos rengėjo ar platintojo atstovas, pateikęs tai patvirtinantį dokumentą, turi teisę Vyriausiojoje rinkimų komisijoje susipažinti su bet kurios politinės partijos metine finansinės veiklos deklaracija ar politinės partijos, kandidato, pretendento į kandidatus, referendumų iniciatoriaus, referendumo oponento politinės kampanijos finansavimo ataskaita ir skelbti jų duomenis, išskyrus duomenis apie fizinius asmenis, aukojusius mažesnę nei 100 litų auką ir pageidavusius likti nepaviešintus, per visuomenės informavimo priemones. 30 straipsnis. Atsakomybė 1. Nustačius, kad politinė partija padarė šiurkštų šio įstatymo pažeidimą, Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimu partijai neskiriamas valstybės biudžeto dotacijos pusmetinis dydis. Jo dalis paskirstoma kitoms politinėms partijoms. Politinė partija turi teisę pradėti gauti biudžeto asignavimų pusmetinį dydį tik kitą pusmetį nuo pažeidimo pašalinimo. 2. Už šio įstatymo pažeidimus asmenys atsako šio įstatymo, Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir Baudžiamojo kodekso nustatyta tvarka. Politinių partijų veiklos sustabdymas ir nutarukimas: PP-ijos yra savarankiškos organizacijos. Valstybės institucijos nesikiša į jų veiklą. Nepaisant to, įstatymų leidėjas numato tam tikrą jų veiklos priežiūrą. LR teisingumo ministerija turi sustabdyti PP veiklą, jeigu ji pažeidžia K-ją ir įst. Dėl veiklos sustabdymo gali kreiptis valstybės ir vietos savivaldos inst., taip pat kitos PP. Kreipimasis turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 1 mėn.nuo jo gavimo dienos. Teisingumo mins. gali sustabdyti PP veiklą ir savo iniciatyva. Teisingumo minist.sužinojusi apie įstatymo pažeidimą, apie tai raštu praneša PP vadovaujantiems organams, nurodytama, kokie įstatymų reikalavimai pažeisti, ir nustatydama terminą jiems pašalinti. Jei per nustatyta terminą pažeidimas nepašalinamas, PP veikla sustabdoma. Šis sprendimas gali būti apskųstas Apygardos administraciniam teismui per 1 mėn.nuo pranešimo apie tai gavimo dienos.PP veiklos sustabdymo terminas negali būti ilgesnis nei 6 mėn. Jeigu PP po veiklos sustabdymo nepašalina pažeidimų ar per metus nuo jos veiklos sustabdymo dienos vėl pažeidžia įstatymus PP veikla sustabdoma 1 m. Pašalinusi pažeidimus, PP apie tai praneša Teisingumo ministerijai, kuri, gavusi tokį pranešimą, per 5 d. leidžia PP tęsti veiklą. Sustabdžius PP veiklą, jai draudžiama naudotis visomis masinės informacijos priemonėmis, vykdyti agitaciją ir propagandą, dalyvauti rinkimuose. PP veikla negali būti sustabdyta rinkiminės kampanijos metu.Jos metu tai padaryti gali tik Apygardos administracinis teismas, kurio sprendimas įsiteisėję nuo jo paskelbimo. 9 straipsnis. Politinių partijų pertvarkymas ir pabaiga 1. Politinės partijos pertvarkomos, pasibaigia (reorganizuojamos ar likviduojamos) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. 2. Sprendimą reorganizuoti arba likviduoti politinę partiją priima politinės partijos suvažiavimas (susirinkimas, konferencija) arba įstatymų nustatytais atvejais teismas. 3. Reorganizuojant politinę partiją sujungimo ar padalijimo būdu, kai įvykdytos reorganizavimo sąlygos, nutraukusi po reorganizavimo savo veiklą politinė partija pateikia Teisingumo ministerijai dokumentus dėl jos išregistravimo, o reorganizavimo metu įsteigta nauja politinė partija, kuri yra nutraukusios veiklą politinės partijos teisių perėmėja, pateikia dokumentus dėl jos įregistravimo. Nutraukusi veiklą politinė partija išregistruojama ir reorganizavimo metu įsteigta nauja politinė partija įregistruojama vienu metu. 4. Reorganizuojant politinę partiją prijungimo ar išdalijimo būdu, kai įvykdytos reorganizavimo sąlygos, prisijungusi prie kitos politinės partijos ir nutraukusi savo veiklą politinė partija pateikia Teisingumo ministerijai dokumentus dėl jos išregistravimo, o tęsianti veiklą politinė partija, perimanti nutraukusios veiklą politinės partijos teises ir pareigas, pateikia dokumentus dėl duomenų ir steigimo dokumentų (jei jie buvo keičiami) pakeitimų įregistravimo. Nutraukusi veiklą politinė partija išregistruojama ir tęsiančios veiklą politinės partijos duomenų ir steigimo dokumentų pakeitimai įregistruojami vienu metu. 5. Jeigu PP-ijoje liko mažiau negu vienas tūkstantis narių, per 30 dienų apie tokį narių sumažėjimą politinė partija turi pranešti juridinių asmenų registrui Juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka. Politinė partija likviduojama LR civilinio kodekso nustatyta tvarka, jeigu per šešis mėnesius po narių sumažėjimo politinės partijos nariai nenusprendžia politinės partijos reorganizuoti ar pertvarkyti. Politinių partijų veiklos konstituciniai principai ir apribojimai: Teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas – viena pagrindinių žmogaus ir piliečio politinių teisių. Neatsitiktinai ši teisė yra įtvirtinta Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 20 str., skelbiančiame, jog kiekvienas žmogus turi teisę į taikių susirinkimų ir asociacijų laisvę, niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors asociacijai. 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 22 str. Skelbiama, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai su kitais jungtis į asociacijas. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 str. Su tarptautiniu minėtos politinės teisės reglamentavimu siejasi ir LR Konstitucijos 35 str. Įtvirtinta teisės norma, laiduojanti piliečiams teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Šiame LR Konstitucijos straipsnyje įtvirtinta piliečių teisė jungtis į visuomeninius susivienijimus apima keletą teisių: teisę steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas; teisę įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje; teisę nebūti bendrijų, politinių partijų ar asociacijų nariu bei teisę išstoti iš šių susivienijimų. Piliečių teisė vienytis į politines partijas siejama ne tik su laisvu jų įsteigimu, bet ir su jų veikimo laisve. Valstybės institucijos negali varžyti ne tik politinių partijų steigimo, bet ir jų veikimo, išskyrus atvejus, kai jų veikla ar siekiai prieštarauja konstitucinėms valstybės sutvarkymo pagrindams. Politinių partijų veiklos apribojimai LR Konstitucijoje suformuluoti bendro pobūdžio teisės normose. LR K-cija numato tik keletą konkrečių politinių partijų veiklos apribojimų: 1) 44str. 2d. Įtvirtinta, kad politinėms partijoms, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms draudžiama monopolizuoti masinės informacijos priemones; 2) 114 str. 1d. Nustato, kad politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę. Kita vertus, LR K-cijos 35 str. 1d. Įtvirtinta teisės norma nedraudžia įstatymų leidėjui pačiam nustatyti kitų politinių partijų veiklos apribojimų. Pagal LR K-cijos 35 str. 1d. Tik patys piliečiai turi teisę spręsti, kokiais tikslais ir interesais jiems jungtis į susivienijimus ir kokią susivienijimo formą pasirinkti. Šiame straipsnyje yra numatytas vienintelis šios teisės apribojimas – šių susivienijimų tikslai ir veikla neturi būti priešingi Konstitucijai ir įstatymams. LR K-cijos 35 str. Numatyti šios teisės apribojimai atitinka Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 22 str. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 str. nuostatas, numatančias, kad naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos atvejus, kuriuos numato įstatymas, ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės ir visuomenės saugumo interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, gyventojų sveikatai ir dorovei ar kitų asmenų teisėms bei laisvėms apsaugoti. Šios tarptautinės bendruomenės pripažintos nuostatos nedraudžia valstybei įvesti tam tikrus politinių partijų apribojimus asmenims, dirbantiems policijos ar saugumo tarnybose, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose ir kt., pvz; LR K-cijos 82 str. 2d. nustato, kad asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios. K-cijos 113 str. 2d. nustatyta, kad teisėjas negali dalyvauti PP-jų veikloje.Pagal LR K-cijos 141 str. asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali dalyvauti PP-jų veikloje. LR K-cijos 35 str. 2d. įtvirtinta nuostata, kad nieks negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Ši nuostata yra viena piliečių teisės jungtis į PP-ijas laisvės garantijų. Vadinasi, visuomeniniai susivienijimai yra steigiami pagal savanoriškumo principą. Asmuo laisva valia turi teisę spręsti, priklausyti ar nepriklausyti kokiai nors bendrijai, PP-ijai ar asociacijai. Bet kokie veiksmai, pažeidžiantys savanoriškumo ir laisvanoriškumo principą steigiant PP-ijas, turi būti traktuojami kaip asmens konstitucinės teisės pažeidimas. LR K-cijos 35 str. 3d. įtvirtinta norma, jog PP-ijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas. LR K-cija tokiu būdu suteikia įstatymų leidėjui teisę nustatyti organizacines teisines formas, kuriomis gali būti steigiami ir gali veikti visuomeniniai susivienijimai, nustatyti jų organizavimo ir veiklos principus bei apribojimus, steigimo, registravimo, finansavimo bei likvidavimo tvarką. Kita vertus, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas LR K-cijos 35 str. 3d. jam suteiktą teisę, negali priimti tokių teisės normų, kurios pažeistų šio straipsnio 1, 2 d. Ir kituose LR K-cijos straipsniuose įtvirtintų principų ir normų. Įstatymų leidėjas negali nustatyti it tokių teisės normų, kurios prieštarautų visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams ir normoms. LR Konstitucijos 35 str. įtvirtintos politinės teisės gyvendinimo tvarką dabartinių metu nustato: PP-ijų įstatymas. 6 klasuimas. Partinė sistema. Partinės sistemos pasaulio valstybėse. Lietuvos Respublikos partinė sistema Partinės sistema – tai politinės santvarkos savybė, nustatanti partijų kiekybinę sudėtį ir jų santykį su valdžia. Partinė sistema atspindi valstybėje veikiančių ir dalyvaujančių kovoje dėl valstybės valdžios politinių partijų skaičių ir jų tarpusavio santykį. Partinei sistemai formuotis didelę įtaką turi politinių jėgų santykis valstybėje, visuomenės politinės kultūros lygis, rinkimų sistema ir valstybės rėžimas. Tam tikrą vaidmenį vaidina ir valstybės gyventojų nacionalinė sudėtis, religija, istorinės tradicijos. Demokratinėse valstybėse partijų yra daug, tačiau ne visos vienodai aktyvios politiniame gyvenime, kai kurių politinių partijų rinkėjai nepastebi rinkimuose, todėl partinės sistemos sąvoka atspindi visuomenės daugumos politinę valią ir interesus. Valstybės partinė sistema gali keistis. Demokratinių valstybių konstitucijose partinė sistema nėra įtvirtinama, tai grindžiama, kad piliečiai turi teisę laisvai vienytis į politines partijas ir nevaržomai dalyvauti šalies politiniame gyvenime, o tai leidžia lengvai iš vienos partinės sistemos pereiti į kitą. Daugelyje valstybių partinę sistemą reglamentuojančių teisės normų nėra. Vyriausybės politikos pobūdis labai priklauso nuo susiklosčiusios partinės sistemos, kurią sudaro visos valstybėje veikiančios partijos. Partinei sistemai susiformuoti turi įtakos politinio gyvenimo tradicijos bei rinkimų sistema. Daugiapartinė sistema yra tuomet, kai rinkiminėje kovoje dėl valdžios dalyvauja daugiau nei dvi partijos, ir visos jos turi lygias galimybes dalyvauti ją formuojant. Nė viena partija, turinti savo atstovų parlamente, negali savarankiškai viena valdyti, nes neturi daugumos balsų. Daugiapartinė sistema susiklosto jei yra taikoma proporcinio atstovavimo sistema, pradeda veikti 3-4 panašaus įtakingumo partijos bei aibė mažesnių.Šioje sistemoje įprastas dalykas yra koalicijos . Tai reiškia, kad sudaryti vyriausybę imasi iš karto kelios partijos, kurios tarpusavio derybomis ir konsultacijomis susitaria, kokia bus vyriausybės politika, kaip bus paskirstyti ministrų portfeliai. Kartais vyriausybinė koalicija vadinama pozicija, o visos likusios partijos, kurios neremia vyriausybinės koalicijos arba pozicijos, vadinamos opozicija. Dažnas daugiapartinės sistemos palydovas yra vyriausybės krizės, tai reiškia, kad ministrų kabinetas praranda parlamento paramą, ir parlamento dauguma balsuoja, kad nebepasitiki ministrų kabinetu ir jo politika. Kartais toks balsavimas vadinamas nepasitikėjimo votumu. Tuo atveju ministras pirmininkas ir visas ministrų kabinetas turi atsistatydinti. Šitokia vyriausybės krizė gali kilti, jeigu vyriausybinė partijų koalicija nėra pakankamai stabili arba opozicijai pasiseka į savo pusę pritraukti daugiau partijų. Daugiapartinė sistema gali būti: • daugiapartinė sistema su dominuojančia partija. (pvz Švedijos socialdemokratų darbo partija išbuvo valdžioje apie 40m). • daugiapartinė sistema, kai egzistuoja daug apylygių partijų (“grynoji” daugiapartinė sistema ), sudaromi politiniai blokai – blokinė daugiapartinė sistema. Politinės partijos sudaro blokus ir būdamos tam tikrame junginyje, sudaro daugumą, ir tai leidžia dominuoti valdant valstybę (Italija, Prancūzija, Olandija). Blokinė daugiapartinė sistema iš vienos pusės akivaizdi valdymo forma, bet iš kitos pusės ši sistema lemia silpnas vyriausybes ir parlamentus.Tos koalicijos priklauso nuo sugebėjimų susitarti, būna nesantaikų, ir nors viena iš koalicijos pasitraukia, koalicijos nelieka ir Vyriausybė turi atsistatydinti. Pastaraisiais dešimtmečiais daugiapartiškumas kaip demokratizacijos palydovas išplito Centrinėje ir Rytų Europoje. Esant daugiapartinei sistemai liberali demokratija reikalauja atsakingos partinės vyriausybės, ją apibrėžia šie požymiai: • partijos pateikia aiškias ir nuoseklias programas rinkėjams; • šie pasirenka kandidatus pagal partijų programas; • laimėjusi partija privalo įgyvendinti savo programą`; • kituose rinkimuose rinkėjai vertina valdančiąją partiją pagal tai, kaip įgyvendinta jos programa. Laimėjusios rinkimus partijos neretai ignoruoja įsipareigojimus rinkėjams, šie gali paveikti partijas tik rinkimų laikotarpiu, o po jų valdančios partijos įgyja didelę politinę autonomiją. Be to, partijų įtaka valdžioje yra ribota, demokratinėse valstybėse partijų įtaką valdžiai apriboja funkcinis valdžios padalijimas. Net parlamente ar vyriausybėje nugalėjusi partija nėra vienintelis politinių sprendimų priėmimo subjektas, parlamente ją varžo opozicinės partijos, o partinės vyriausybės sprendimai labai priklauso nuo valstybės valdininkijos veiklos, todėl nė vienas valdžios subjektas neturi monopolijos. Taigi daugiapartinės sistemos padariniai demokratinės valstybės politiniam gyvenimui yra prieštaringi: nors rinkėjai turi dideles pasirinkimo galimybes(daugybė partijų gali atstovauti pačių įvairiausių gyventojų sluoksnių interesams), bet šią sistema lydi vyriausybės krizės grėsmė. Slypi pavojus, kad užuot atstovavę rinkėjų interesams ir tvarkę valstybės politinius reikalus, turės dalytis tarp koalicijos narių “ministrų portfelius”. Jeigu valstybėje taikoma daugumos atstovavimo (mažoritarinė) rinkimų sistema, tai tokiu atveju susiklosto dvipartinė sistema. Dvipartinės sistemos įsigalėjimas nereiškia, kad kaip nors kliudoma ar neleidžiama atsirasti ir veikti didesniam politinių partijų skaičiui, tačiau naudojama rinkimų sistema beveik nepalieka kitoms partijoms, išskyrus dvi stambiausias, jokių šansų laimėti rinkimus ir pretenduoti į vykdomąją valdžią. Trečios įtakingos partijos iškilimas yra mažai tikėtinas. Taip atsitikti gali tik tada, kai visos visuomenės gyvenime įvyksta esminių permainų, skatinančių rinkėjus atiduoti balsus ne vienai iš dviejų tradiciškai besivaržančių oponenčių, bet naujai susiformavusiai partijai.Taigi dvipartinė sistema yra kai valstybėje veikia daug partijų, tačiau realiai į valdžia pretenduoja ir ją formuoja dvi partijos.. Šiuo atveju viena partija turi parlamente absoliučią daugumą (valdančioji partija), o ta yra opozicijoje (opozicinė, kritikuojanti valdančiąją partiją). Jos laikas nuo laiko keičia viena kitą valdžioje: tokia sistema būdinga JAV (respublikonai ir demokratai) D.Britanija (konservatoriai ir leiboristai). Rinkimų metu partijos aktyviai varžosi, nugali nedidele balsų persvara, todėl kiti eiliniai rinkimai skatina abi partijas vėl konsoliduoti jėgas. Nė viena partija nėra iš anksto tikra, kad nugalės. Tačiau ir dvipartinėje sistemoje pasitaiko, kad nė viena iš dviejų partijų nesurenka parlamente absoliučios balsų daugumos, todėl formuojant vyriausybę į koaliciją įtraukiama gali būti ir trečia nedidelė partija. Dvipartinė sistema turi trūkumų: rinkėjų galimybės rinktis mažesnės negu daugiapartinėje sistemoje, rinkėjams sunku pasirinkti, nes dviejų didžiausių partijų priešrinkiminės programos daugeliu punktų visada yra labai aptakios ir nuosaikios (nes jos siekia įtikti kuo didesniam rinkėju skaičiui), tuo tarpu daugiapartinėje sistemoje to nėra, nes visų piliečių grupių interesai gali būti atstovaujami. Pranašumas yra , kad dvipartinė sistema užtikrina vyriausybės stabilumą, nereikia sudarinėti koalicijų, taip pat užtikrinama rinkėjų galimybė per artimiausius rinkimus pašalinti nepateisinusią pasitikėjimo partiją iš valdžios. Dviejų blokų sistema primena dvipartinę sistemą. Tarp jų tik toks skirtumas, kad čia susiformavę du partijų blokai (koalicijos). Politinės partijos, neįeinančios į koalicijas, šalies politiniame gyvenime esminio vaidmens nevaidina.Rinkimus laimėjęs partijų blokas, remdamasis parlamentine dauguma, suformuoja vyriausybę, pralaimėjęs blokas atsiduria opozicijoje. Klasikinis tokios sistemos pvz – Prancūzijos prezidento, parlamento ir kantonų rinkimai. Juose susiformuoja kairysis ir dešinysis blokai. Dominuojančios partijos modelis.Vyriausybę daug metų formuoja viena partija. Kitos partijos arba jų koalicijos laimėti rinkimus turi mažą galimybę. Kartais dominuojanti partija pralaimi rinkimus, tačiau vėliau nugali ir vėl tampa valdančiąja. (Meksika, Indija, Skandinavijos šalys). Partijų kooperacijos sistemai būdinga tai, kad politinės partijos blokuojasi tarpusavyje ir nėra veiksmingos opozicijos. Partijos rinkiminės kompanijos metu konkuruoja ir siekia gauti kuo didesnį balsų skaičių, bet pasibaigus rinkimams, jos sąmoningai atsisako konkurencinės kovos ir kooperuojasi. Šis pagrindinis bruožas ir skiria šią sistemą nuo klasikinės daugiapartinės sistemos, kurioje egzistuoja veiksminga opozicija. Partijų kooperacijos sistema susiformuoja ypatingais atvejais, dažniausiai tai atsitinka karo metu, išorinis pavojus verčia partijas nutraukti tarpusavio kovą ir organizuoti bendrą šalies gynybą, čia vyriausybės formuojamos iš visų partijų atstovų ir vadinamos gynybos ar nacionalinės vienybės vyriausybėmis. Klasikinis pvz- Šveicarija. Partijų kooperacija įneša esminių pokyčių į parlamentinės valdžios sistemą. Šalyje apmiršta parlamentui atsakingas konstitucijos mechanizmas, iš esmės visi valstybiniai organai praranda ankstesnę savo paskirtį ir atlieka tik kai kurias savo funkcijas. Pereinant į kitas partines sistemas, tokia sistema yra tik tarpinė Vienpartinė sistema – sistema, kai leidžiama veikti tik vienai partijai. Tokia sistema būdinga nedemokratiniams rėžimams Kitų partijų veikla ir dalyvavimas politikoje yra draudžiamas ir persekiojamas, o demokratiniai rinkimai nepraktikuojami, todėl viena likusi partija iš esmės jau nėra partija. Ji virsta eilinių partijos narių bei kitų piliečių kontrolės mechanizmu, valstybės valdymo organus paverčia tik dekoracija. Kai kuriose valstybėse draudžiama steigti partijas: Arabų šalys, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, čia Koranas – Šv.knyga ir pagrindinis teisės aktas. Galima teigti, kad tai nepartinė sistema. Lietuvoje nuo 1918m formavosi daugiapartinė sistema, po 1926m valstybinio perversmo Lietuvoje valstybės valdžią turėjo viena partija – Tautininkų sąjunga. Kitos opozicinės partijos, nors oficialiai nebuvo uždraustos, didesnės politinės įtakos neturėjo, nuo 1940m vienintele vadovaujančia partija tapo komunistų partija. Daugiapartinė sistema Lietuvoje ėmė atsikurti dar Atgimimo laikotarpiu 1989m buvo atkurtos tarpukario Lietuvos veikusios partijos (Lietuvos demokratų partija, Lietuvos tautininkų sąjunga, Lietuvos valstiečių sąjunga. 1990m vietoje Lietuvos komunistų partijos ėmė veikti socialdemokratinės orientacijos Lietuvos demokratinė darbo partija. Steigiamos naujos – Žaliųjų, Liberalų 2004m rinkimus laimėjo Darbo partija, formuojant vyriausybę buvo sudaryta koalicija. Apskritai, apibūdinus Lietuvos partinę sistemą galima teigti, kad pagrinde yra ryški daugiapartinė sistema (galima teigti kad ji yra galutinai nesusiformavusi, kurioje gali periodiškai iškilti viena dominuojanti partija). Šiuo metu veikia maždaug aštuonios daugiau ar mažiau įtakingos partijos, kurios turi frakcija Seime (Darbo partija, Socialdemokratai, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga, Naujoji sąjunga, Liberalų ir centro sąjunga, Liberalų demokratų partija, Tėvynės sąjunga)., kitos yra mažai įtakingos jėgos politiniame šalies gyvenime. JAV- klasikinė dvipartinė sistema – veikia dvi pagrindinės partijos – respublikonai ir demokratai(pasisako už globalinę politiką). D.Britanija – dvipartinė sistema – konservatoriai (pasisako už valstybės reguliavimo ribojimą, privatinės nuosavybės apsaugą)ir leiboristai. Prancūzija – partijos linkusios grupuotis į blokus, Socialistų partija valdančioji. Reikia pažymėti, kad visos partijos, dalyvaujančios politiniame gyvenime ir vykdančios savo funkcijas, remiasi šiomis pagrindinėmis nuostatomis: • visuomenėje nuolatos vyksta legali kova dėl valdžios; • valdžios šaltinis – visuotiniai demokratiniai rinkimai; • partija arba partijų koalicija, užsitikrinusi daugumos paramą parlamente, suformuoja vyriausybę; • visuomenėje nuolat egzistuoja legali pozicija; • partijų tarpusavio santykius reguliuoja teisinės normos. Pagrindiniai kriterijai partinėms sistemoms atsirasti: • opozicijos buvimas ar nebuvimas; • faktinė opozicijos galimybė daryti įtaką valdžiai; • valstybės požiūris į partijų veiklą. Literatūra: Lietuvos Konstitucinė teisė Politologija / G.Vitkus Politologija / F. Žigaras 7 klausimas. A. Bažnyčia – kaip konstitucinės teisės subjektas. B. Bažnyčios ir valstybės santykių teisinio reguliavimo ypatumai atskirose pasaulio valstybėse. C. Bažnyčios teisinis statusas LR. Pagal LR Konstituciją,valstybė ir bažnyčia yra nepriklausomo, savarankiški ir lygiateisiai subjektai. LR Konst. 43 str. Įtvirtina, kad valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises, veikia laisvai pagal savo kanonus ir statutus. Valstybės ir bažnyčių tarpusavio santykiai nustatomi susitarimu arba įstatymu. Sutartiniais pagrindais reguliuojami visuomeniniai santykiai tik tarp lygiateisių subjektų. Būtent konstituciniais ir sutartiniais pagrindais šiuo metu grindžiami santykiai tarp valstybės ir Katalikų bažnyčios, juos reglamentuoja 2000m. gegužės 5 d. Vilniuje pasirašyta LR ir Šventojo Sosto sutartis dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir valstybės teisinių apsektų, dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados, dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje. Šie susitarimai turi Lietuvoje turi Seimo ratifikuotos tarptautinės sutarties galią. Kitas LR Konstitucijoje minimas bažnyčios ir valstybės santykių nustatymo būdas yra įstatyminis reguliavimas. Šiuo metu bažnyčios veiklą, jos turtines ir neturtines teises reglamentuoja Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas, priimtas 1995 m. Spalio 4 d., ir Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas, priimtas 1995 m. Kovo 21 d. Religinės bendruomenės ir bendrijos – tai ne tik piliečių teisės į asociacijų laisvę, bet ir viena iš pagrindinių tarptautininės teisės pripažintos žmogaus tikėjimo laisvės realizavimo formų. Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra prigimtinė žmogaus teisė, todėl tinkamas su ja susijusių visuomeninių santykių reglamentavimas ir šios teisės apsauga yra vienas iš svarbiausių teisinės ir demokratinės valstybės požymių. Demokratinės valstybės paprastai pripažįsta religijų ir bažnyčių lygybę, sąžinės ir tikėjimo laisvę, visišką bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir draudžia persekioti asmenis ar teikti jiems privilegijų dėl jų religinių pažiūrų ar įsitikinimų. Būtent visiškas bažnyčių nuo valstybės atskyrimas, anot M. Romerio, geriausiai suderintas su laisvės ir tikėjimo principu. Kai kurios demokratinės valstybės pripažįsta ir privilegijuotas oficialias arba valstybines bažnyčias, pvz., D. Britanijoje tokį statusą turi dvi bažnyčios: Anglijoje – anglikonų, Škotijoje – presbiterionų bažnyčia. Abiejų bažnyčių vadovu laikomas D. Britanijos monarchas. Galima išskirti ir kitas bažnyčios su valstybe santykio formas. Pvz.: viena seniausių formų - visiškas bažnyčios sutapimas su valstybe. Šiuo metu ji būdinga kai kurioms musulmoniškoms valstybėms. Kai kuriose valstybėse religinės bendrijos yra draudžiamos ir persekiojamos arba visiškai pajungiamos valstybei. Yra atvejų, kai religija ir bažnyčia tampa opozicine valstybės valdžios politine jėga. Visuotinai pripažįstama, kad bažnyčia kaip atskiras socialinis junginys visuomet pasižymi ypatingu vidiniu solidarumu, gebėjimu išsaugoti dorines, kultūrines ir istorines tautos tradicijas. Nereti atvejai, kai bažnyčia vaidina svarbų vaidmenį išsaugant tautiškumą ir valstybingumą. Teigiamą vaidmenį bažnyčia suvaidino atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, nebuvo pamiršta įvertinti bažnyčios teigiamo vaidmens. 1990 m. kovo 11 d. atstačius 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą, buvo atkurta bažnyčios teisnė padėtis, kurią ji turėjo tarpukario Lietuvoje. Vienas pirmųjų aktų, kuriuo bandyta atstatyti istorinį ir politinį teisingumą, buvo 1990 m. Birželio 12 d. Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo priimtas katalikų Bažnyčios padėties Lietuvoje restitucijos aktas. LR Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime konstatavo, kad konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas yra Lietuvos valstybės, jos institucijų ir jų veiklos pasaulietiškumo pamatas. Taigi valstybės ir bažnyčios atskirumo principas reiškia, kad religinės bendruomenės ir bendrijos nevykdo valstybės funkcijų, o valstybė nevykdo religinių bendruomenių ir bendrijų funkcijų.(paruošta pagal Lietuvos Konstitucinės Teisės vadovėlį) 8 klausimas. Visuomenės informavimo priemonių sistema. Pagal LR visuomenės informavimo priemonių įstatymą visuomenės informavimo priemonės-knygos, laikraščiai, žurnalai, biuleteniai ar kiti leidiniai, televizijos, radijo programos, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija ir kitos priemonės, kuriomis platinama informacija. Viešosios informacijos rengėjas-leidykla, transliuotojas, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos agentūra, redakcija ar kitas asmuo, rengiantis viešąją informaciją. Viešosios informacijos rengėjais ir (ar) platintojais gali būti LR ir užsienio valstybių fiziniai asmenys bei visų rūšių įmonės ir organizacijos, įstatymų nustatyta tvarka įsteigusios įmonę ar savo įmonės padalinį LR-je. Jais negali būti asmenys, kuriems teismo nuosprendžiu tai uždrausta; valstybės inst.(išskyrus mokslo ir mokymo įstaigas), savivaldybės, bankai, tačiau jie gali leisti neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius, skirtus visuomenei informuoti apie savo veiklą; transliuotojo ar operatoriaus savininku negali būti politinė partija ar politinė organizacija. Kiekvienas viešosios informacijos rengėjas ar jo savininkas turi paskirti asmenį (vyr.redaktorių, redaktorių, laidos vedėją), kuris atsako už visuomenės informavimo priemonės turinį. Viešosios informacijos rengėjas ar jo savininkas privalo parengti ir patvirtinti vidaus tvarkos taisykles, kuriose turi būti nustatyti viešosios informacijos rengėjų ir samdomų darbuotojų tarnybiniai santykiai, pareigos, atsakomybė, taip pat žurnalisto apsauga nuo galimo jo laisvės varžymo. Viešosios informacijos rengėjai ir (ar) platintojai, išskyrus L-vos radijo ir televizijos komisijos lecenciją turinčius transliuotojus bei L-vos nacionalinį radiją ir televiziją, privalo kasmet iki kovo 30 d.V-bės įgaliotai institucijai pateikti duomenis apie įmonės akcininkus ar dalininkus, kurie nuosavybės teise ar valdo ne mažiau kaip 10 proc.visų akcijų ar turto; apie savo valdymo organus ir vadovaujančius asmenis bei informaciją apie turtinius santykius ir (ar) jungtinę veiklą, siejančią juos su kitais viešosios informacijos rengėjais ir (ar) platintojais ir (ar) jų savininkais. Ši informacija skelbiama “VŽ” priede. S-mo, V-bės nariai, politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai, kitų valstybės institucijų vadovai privalo paskelbti “VŽ” priede, kokių viešosios informacijos rengėjų ir (ar) platintojų savininkai, bendraturčiai ar akcininkai jie yra. Viešosios informacijos rengėjai ar platintojai, žurnalistai privalo savo visuomenės informavimo priemonėje paskelbti apie gautą paramą, jeigu ji viršija minimalios algos dydį, nurodydami, kokio dydžio ir iš ko gauta parama. Transliuotojas yra laikomas priklausančiu LR jurisdikcijai, kai atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1.pagrindinė jo buveinė yra L-je, o redakciniai sprendimai dėl transliuojamų programų priimami kitoje valstybėje ES narėje, bet didesnioji dalis darbuotojų, kurie verčiasi transliavimo veikla, dirba L-je; 2.pagrindinė jo buveinė yra L-je ir jo redakciniai sprendimai dėl trasliuojamų programų priimami L-je; 3.pagrindinė jo buveinė yra kitoje valstybėje ES narėje, bet redakciniai sprendimai priimami L-je ir didesnioji dalis darbuotojų dirba L-je; 4.didelė dalis jo darbuotojų dirba ir L-je ir kitoje valstybėje ES narėje, bet pagrindinė jo buveinė yra L-je; 5.pagrindinė buveinė yra L-je, bet redakciniai sprendimai priimami kitoje valstybėje ES narėje arba atvirkščiai, ir nė vienoje šių valstybių nedirba didesnioji dalis darbuotojų, tačiau transliuotojas pradėjo savo veiklą, laikydamasis LR įstatymų ir turi nuolatinių ekonominių santykių L-je; 6.pagrindinė jo buveinė yra L-je, bet redakciniai sprendimai priimami kitoje valstybėje arba atvirkščiai, ir didesnioji dalis darbuotojų dirba L-je. Valstybė remia viešosios informacijos rengėjų kultūrinę ir šviečiamąją veiklą. Parama teikiama per viešąją įstaigą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą. Fondo veiklai vadovauja Fondo taryba. Fondo lėšų šaltiniai:1.valstybės dotacijos (subsidijos); 2.juridinių ar fizinių asmenų dovanotos lėšos; 3.LR įregistruotų transliuotojų licencijų mokestis; 4.palūkanos už bankuose saugomas Fondo lėšas; 5.kt.teisėtai įgytos lėšos. Viešosios informacijos rengėjų veikla remiama konkurso tvarka pagal Fondui pateiktas programas. Finansinė parama iš valstybės biudžeto knygų leidybai, taip pat garso ir vaizdo laikmenomis platinamos produkcijos leidybai, kino filmų gamybai yra skiriama per Kultūros ministerija bei Švietimo ir mokslo ministeriją, remiantis ekspertų komisijų, veikiančių prie šių ministerijų, teikimu. Niekas negali monopolizuoti visuomenės informavimo priemonių. Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija-valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji ne pelno inst. LR transliavimo ir retransliavimo veikla yra licencijuojama.Asmenys, norintys verstis transliavimo ir retransliavimo veikla, privalo gauti L-vos radijo ir televizijos komisijos lecenciją. LRT veikla nėra licencijuojama. Išduodand licencijas, pirmenybė teikiama transliuotojams, kurie įsipareigoja rengti originalios kūrybos kultūrines, informacines bei šviečiamąsias laidas, užtikrinti teisingą ir nešališką informacijos pateikimą, gerbti asmens orumą ir teisę į privatų gyvenimą, saugoti nepilnamečius nuo galimo neigiamo viešosios informacijos poveikio jų fiziniam, protiniams ir doroviniam vystymuisi, taip pat ransliuotojams, kurių programų priėmimo zonoje dar netransliuoja kitos stotys. Licencijos išduodamos nacionalinio masto transliuotojams ir kabelinės televizijos operatoriams ne ilgiau kaip 10 m., regioninio masto transliuotojams-ne ilgiau kaip 5 m., vietiniams transliuotojams-ne ilgiau kaip 3 m. Komisija turi teisę ne ilgiau kaip 3 mėn.sustabdyti licencijos galiojaimą arba jį panaikinti, komisi kontroliuoja kaip laikomasi licencijos sąlygų. Viešosios informacijos rengėjų ir platintojų veiklos reglamentavimo ir savitvarkos institucijos.Valstybės politikos visuomenės informavimo srityje įgyvendinimą koordinuoja V-bės įgaliota institucija.Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija-viešosios informacijos rengėjų ir platintojų savitvarkos institucija. Ją sudaro 12 narių. Lietuvos radijo ir televizijos komisija-nepriklausoma S-mui atskaitinga kmercinių radijo ir televizijos transliuotojų veiklą reglamentuojanti bei prižiūrinti institucija.Ji dalyvauja formuojant valstybės audiovizualinę politiką. Ji yra S-mo bei V-bės ekspertė radijo ir televizijos transliavimo klausimais. Ją sudaro 12 narių. Žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos. Jį 5 m.skiria S-mas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos teikimu. Viešosios informacijos rengėjo ir (ar) platintojo veiklą gali laikinai sustabdyti arba nutraukti jo savininkas savo iniciatyva arba teismas.Už įstatymo nuostatų pažeidimus licenciją turinčių transliuotojų veiklą gali laikinai sustabdyti Lietuvos radijo ir televizijos komisija. Šis terminas laikraščių redakcijoms negali būti ilgesnis kaip 1 mėn., žurnalų redakcijoms ir transliuotojams bei operatoriams-3 mėn.Veikla gali būti nutraukta tuo atveju, jei per pastaruosius 12 mėn.Lietuvos radijo ir televizijos komisija ar teismas jau buvo bent kartą sustabdęs jo veiklą. Viešosios informacijos rengėjas ir (ar) platintojas, paskelbęs be fizinio asmens sutikimo informaciją apie jo privatų gyvenimą atlygina asmeniui padarytą moralinę žalą. X TEMA. VALSTYBĖ KAIP KONSTITUCINĖS TEISĖS SUBJEKTAS 1. Kl .Valstybės samprata. Valstybės konstruktyviniai elementai. Valstybės suverenitetas. Valstybės funkcijos. ◦ Valstybės samprata. Valstybės sąvoka neatskiriama nuo visuomenės sąvokos. Konstitucinės teisės doktrinoje visuomenė suprantama siaurai ir plačiai. Visuomenė plačiuoju požiūriu – tai visas socialinis bendravimas, kuriam būdingi tokie požymiai: a) žmonių grupė; b) būtinas pastovus tęstinis žmonių tarpusavio ryšys; c) to ryšio pagrindas – bendrasis interesas, kurį gali patenkinti susivienijusi grupė. Visuomenė siauruoju požiūriu – tai socialinių junginių visuma. Vienas iš tokių socialinių junginių yra valstybė. Valstybės vieta tarp kitų visuomeninių junginių yra išskirtinė. Valstybė atlieka tokias funkcijas, kurių neatlieka jokie kiti socialiniai junginiai ar grupės. Valstybės apibrėžimų yra daug ir įvairių. Nemažą įtaką mokslininkams daro įvairios filosofinės pažiūros, nacionalinės ir istorinės tradicijos. Pvz, Aristotelis teigė, kad valstybė – tai aukščiausia ir tobuliausia laisvų žmonių bendravimo forma.Ciceronas: valstybė – tai teisinio bendravimo ir bendros naudos gyvenimo forma. Naujųjų laikų mąstytojai Grocijus: valstybė – tai tobula laisvų žmonių sąjunga, sudaryta siekiant apsaugoti teisę ir bendrą naudą. Marksistai: valstybė – tai ypatinga ekonomiškai viešpataujančios klasės politinės valdžios organizacija, turinti specialų prievartos aparatą ir prievartos priemones, kurios garantuoja besąlygišką visiems privalomų nurodymų vykdymą. Gumplovičius: valstybė – tai natūraliai atsiradusi valdžios organizacija, skirta apsaugoti teisėtvarką, Jellinekas: valstybė - tai tikslinga individų visuma, turinti juridinio subjekto požymius. XIX – XX a. Atsirado trijų elementų teorija. Šios teorijos puoselėtojas M. Romeris . Pagal šią teoriją, valstybė – tai gyvenančių tam tikroje teritorijoje ir priklausančių vienai politinei valdžiai žmonių sąjunga.( vyrauja ir šių dienų Lietuvos konstitucinės teisės moksle). Taigi valstybė – tai gyvenančių tam tikroje teritorijoje ir priklausančių vienai politinei valdžiai žmonių sąjunga. Šis valstybės apibrėžimas apima tris pgr. valstybės elementus (požymius). Tai tauta, teritorija, valdžia. [1] 126 – 127 psl. Valstybė – daugelio konstitucinių teisinių santykių subjektas. Sąvoka valstybė – daugiareikšmė. Vieni valstybę sieja su visuomene, joje regi tam tikrą kolektyvinio gyvenimo būdą, teisiškai apibrėžtą tautos politinį statusą, kiti linkę valstybę tapatinti su svarbiausiu jos elementu – valdžia. Kitaip sakant, valstybę galima suvokti ir kaip tam tikrą tautos gyvenimo būdą ir kaip tam tikrą politinės valdžios organizaciją, kuri turi specifinių požymių(ji atstovauja visai visuomenei, priima sprendimus jos vardu; valstybės sprendimai yra valdingo pobūdžio ir privalomi visiems visuomenės nariams, jų įgyvendinimas užtikrinamas valstybės prievarta). Siekiant atskleisti valstybės esmę, neretai tenkinamasi pačiu paprasčiausiu jos apibrėžimu nurodant ją sudarančius elementus: tautą, teritoriją ir valdžią. Nagrinėjant valstybę teisiniu požiūriu, akcentuojama valstybės – juridinio asmens doktrina (ypatingas juridinis asmuo), taip pat pabrėžiama tokia valstybės savybė kaip suverenitetas. Juridinio asmens kategorija paaiškina valstybės funkcionavimo ypatumus, o valstybės suverenitetas – jos nepriklausomybę, savarankiškumą tvarkant valstybės reikalus. Tai svarbiausios valstybės teisinės savybės. Valstybės organizacija, valstybės valdžios institucijos ir jų veikla, valstybė ir asmens santykiai – konstitucinės teisės reguliavimo sritis. LR Konstitucija ir kiti konstitucinės teisės šaltiniai reguliuoja įvairius santykius, kuriuose vienaip ar kitaip dalyvauja valstybė ar jos vardu veikiančios valstybės valdžios institucijos.[2]481psl • Valstybės konstruktyviniai elementai S. Vansevičius siūlo tokį valstybės apibrėžimą: valstybė – tai visos visuomenės politinė organizacija, užtikrinanti jos vienybę ir vientisumą, tvarkanti visuomenės reikalus, suverenia viešąja valdžia suteikianti teisei bendrai privalomą reikšmę, garantuojanti piliečių teises, laisves ir teisėtvarką. Toks apibrėžimas apima keletą elementų: 1. valstybė suprantama kaip visos visuomenės politinė organizacija; 2. valstybės paskirtis – tvarkyti visuomenės reikalus, užtikrinti visuomenės vienybę ir vientisumą; 3. valstybė savo suverenia galia teisei suteikia privalomą reikšmę; 4. valstybė turi garantuoti piliečių teises ir laisves, taip pat užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką. Klasikinis mokslas apie valstybę nurodo tris valstybės elementus: a. Tautą, b. Teritoriją, c. Valdžią. Taigi valstybė – organinė trijų elementų visuma. Tai pirminis, valstybės apibrėžimas, dar XIXa. Pabaigoje suformuluotas G. Jellineko. Ši doktrina iki šiol pripažinta. Konstitucinėje teisėje, valstybės – socialinio reiškinio – nagrinėjimą ir reiktų pradėti nuo tautos, teritorijos, valdžios. [2] 485psl Tauta – pirminis valstybės elementas. Jei nėra su valstybe susijusios žmonių bendrijos, nebus ir valstybės. Valstybės valdžią galima įgyvendinti tik žmonių bendruomenėje. Terminas tauta turi dvi prasmes: tauta suprantama kaip valstybės elementas ir kaip nacionalinis junginys(nacionalinė tauta). Šių dviejų sąvokų nereikėtų painioti. Nacionalinė tauta nėra valstybės elementas. Tai tam tikras socialinis junginys, ypač valstybei. Nacionalinė tauta greta valstybės sudaro atskirą ir skirtingą socialinį junginį. Išnykus valstybei, nacionalinė tauta paprastai neišnyksta. Valstybės tautai „populus“ (taip ją vadino M. Romeris) būdingi požymiai: 1. kiekybinis požymis – valstybės tautą sudro žmonių grupė( tam tikras skaičius žmonių) 2. tęstinumas – valstybės tauta gyvuoja tol, kol gyvuoja pati valstybė 3. ypatingas kvalifikuotas ryšys su valstybės teritorija. Tai ryšys, kuris reiškia žmogaus ‚pavaldinybę‘, jo priskyrimą tam tikrai teritorijai ir politinei valdžiai(pilietybė, monarchijose - pavaldinybė). 4. funkcinis požymis. Romeris teigė, kad kalbėdami apie tautą kaip valstybės elementą turime galvoje ne pačius žmones, bet tik tam tikrus jų veiksmus, būtent tuos jų darbus, kuriais yra vykdomos valstybės socialinės funkcijos. Patys žmonės tai tik fizinis tautos pagrindas, bet ne valstybės elementas.[1] 127-128psl. Tauta yra teritorijoje gyvenantys žmonės-tauta-išsivystymo laipsnyje ima kurti valdymą ir sukuria valstybę. Kyla valstybės valdymo šaltinio klausimas. Pagal šiuolaikinę koncepciją-valstybės valdymas kyla iš toje teritorijoje gyvenančios bendruomenės (tautos, liaudies) Bet liaudies sąvoką nuvertino komunistai, kurie liaudimi vadino ne visą visuomenę, o tik vieną klasę, kuri gyveno iš savo darbo, o darbdaviai liaudžiai nepriklauso. Todėl į šią sąvoką žiūrima su nepasitikėjimu. Tautos sąvoka irgi turi minusų-ji naudojama etnine prasme, tautybei pažymėti, bet teisės moksle naudojama ir kita prasme, pirmenybę teikia ne etniniams aspektams. Tauta teisėje reiškia valstybės teritorijoje gyvenančių piliečių visumą (didžiąją dalį sudaro etninė tauta, bet įeina ir kitų tautybių asmenys). Teisinės tautos samprata vartojama net ir konstitucijoje-“visi ispanai turi tokias teises”-ne etninė tauta, o visi piliečiai. Šiuo atveju visi tos pačios valstybės piliečiai pripažįstami valstybės šeimininkais, nėra diskriminuojami. Tauta sutampa su valstybės teritorija, turi valstybės sienas. Ir tauta laikoma suverenu toje valstybėje. Teisinė tauta ir kuria valstybę. Valstybės kūrimas prasideda nuo aukščiausių valdymų kūrimo. Valdžiai suteikiama teisė valdyti valstybę ir joje gyvenančius piliečius. Valdymo kūrimas todėl susijęs su t.t. procesu. Todėl būtina suformuotai tautai atstovaujančia institucija. Po to tautos išrinkti atstovai formuoja kitas valstybės institucijas, o jos žemesnes ir pradeda veikti valdymo aparatas. Valdymo santvarką nustato Konstitucija, kaip tai buvo formuojama ir t.t.. [iš konspektų] Valstybė yra piliečių tautos kurinys, tam tikras jų bendro gyvenimo būdas. Pilietinė tauta nuolat kuria savo valstybę. Valstybinis gyvenimas – procesas, kurio kryptį nustato piliečių bendruomenė. Taigi, tauta nesutampa su etnine tauta. Pilietinės tautos negalima apibrėžti rasiniais, etninės kilmės, papročių ar lingvistiniais kriterijais. Kitų tautybių žmonės, gyvenantys toje pačioje valstybėje kartu su etnine tauta, telkiami valstybės idėjos, kartu kuria šią valstybę ir yra integrali pilietinės tautos dalis. Jei yra tautų, nenorinčių gyventi kartu, arba jei kuriai nors tautai bendra valstybė buvo primesta jėga ir yra nepriimtina, valstybės likimas abejotinas(pvz: Sovietų sąjunga).[2] 487-488psl. Teritorija – tai dar vienas pirminis valstybės elementas. Valstybės teritorija – tai tam tikra žemės rutulio dalis (tam tikras žemės plotas), kurioje įgyvendinama valstybės valdžia. Valstybės teritorijoje galioja valstybės priimtos (ar sankcionuotos) teisės normos, joje taikomi valstybės institucijų priimti sprendimai, kurie prireikus užtikrinami valstybės prievarta. Valstybės teritorija teisės moksle yra teisinė kategorija, vienas iš valstybės sąvokos struktūrinių elementų (teritorija ne geografinė sąvoka).[2]488-489psl. Valstybė negali atsirasti be apibrėžtos teritorijos. Pvz žydų tauta, nors ir buvo glaudžiais kultūriniais ryšiais susijusi žmonių bendrija, ilgai negalėjo turėti savo valstybės, nes neturėjo apibrėžtos savo teritorijos. Tai tapo įmanoma tik 1948m. kai JTO nutarimu Palestinoje buvo skirta teritorija įkurti žydų valstybę – Izraelį. Teritorija svarbi valstybei keliais aspektais: 1. teritorija - tai viena iš svarbiausių bet kurios valstybės gyvavimo sąlygų. Valstybės teritorija – tai tam tikras apibrėžtas žemės plotas. Jis yra apibrėžiamas valstybės siena. Ši siena atskiria vieną valstybę nuo kitos. Valstybės sienos yra nustatomos ir keičiamos tarptautinėmis sutartimis, kurias ratifikuoja aukščiausios valstybės valdžios institucijos. Valstybės teritorija – tai visa teritorija ir gelmės šiapus valstybės asienos, taip pat teritoriniai vandenys ir oro erdvė virš jų. Valstybės teritorija taip pat yra orlaiviai, jūrų ar upių laivai, kurie turi valstybės vėliavą ar jos skiriamuosius ženklus už valstybės sienos ribų, taip pat diplomatinės atstovybės užsienyje. Valstybės teritorijos dydis ir kt fizinės savybės, valstybės egzistavimui yra antraeilis dalykas. Niekas negali pasakyti, kokio dydžio ir kokių savybių teritorijos reikia valstybei įkurti. 2. valstybės teritorija – tai ne tik fizinis žemės plotas. Tai kriterijus, kuriuo vadovaudamiesi vienos valstybės tautą atskiriame nuo kitos valstybės tautos. 3. teritorija – tai erdvė, kur įgyvendinama valstybės valdžia. Valstybės valdžia yra organizuojama ir įgyvendinama remiantis teritoriniu principu. Valstybės valdžios įsakymai taikomi visiems žmonėms, kurie kokiu nors būdu konkrečiai susiję su valstybės teritorija.(pvz.:atvykę užsieniečiai privalo paklusti tos valstybės valdžiai). Teritorinis valstybinės valdžios įgyvendinimo principas reikalauja griežtai apibrėžti valstybės teritorijos ribas. Tam tikslui valstybė ir nustato valstybės sieną. Kiek ji apima, veikia valstybės valdžia, nevaržoma jokios kitos valstybės valdžios. Tai reiškia, kad valstybės valdžia turi teritorinę galią šalies viduje, kiek apima valstybės siena. Apibrėžiant valstybės teritorijos sąvoką reik paminėti du dalykus: a.įgyvendinti valstybės funkcijas reikia tam tikros erdvės, t.y. tam tikro žemės ploto; b.tam tikrame apibrėžtame žemės plote, kur įsikūrusi viena valstybė, negali būti jokios kitos valstybės. Vadinasi, teritorija sukuria valstybei erdvę, kur nevaržomai veikia jos valdžia.[1] 129-130 Valstybės valdžia.Vien tautos ir teritorijos kaip valstybę apibūdinančių elementų nepakanka, kad galėtume konstatuoti esant valstybę. Reikia trečio elemento – valstybės įgyvendinamos viešosios valdžios, vienijančios pirmuosius du elementus. Valdžia - socialinis reiškinys, būdingas kiekvienai žmonių bendrijai, kurioje vieni asmenys vadovauja kitiems, o pastarieji paklūsta pirmųjų nurodymams. Valdžia – tai gebėjimas valdyti, duoti nurodymus, priversti paklusti savo valiai. Valdžia – svarbiausia socialinių struktūrų ir institutų funkcionavimo užtikrinimo priemonė. Teisinėje literatūroje valstybės valdžia apibūdinama kaip viešoji valdžia. Viešosios valdžios sąvoka yra platesnė, ji vartojama apibūdinant ir visos visuomenės, ir jos dalies valdymą. Viešoji valdžia - tai ne tik valstybės institucijų įgyvendinama valdžia, bet ir savivaldos institucijų valdžia. Valstybė oficialiai atstovauja visai visuomenei, jos sprendimai įpareigoja visus visuomenės narius. Valstybės vardu valdžią įgyvendina valstybės valdžios institucijos ir įstaigos, pareigūnai. Jeigu šie sprendimai nevykdomi, jiems užtikrinti gali būti pavartota valstybės prievartos jėga. Valstybės valdžios požymiai: • valstybės valdžios viršenybė. Valstybės valdžios viršenybė reiškia, kad tik valstybės valdžia gali nustatyti visai visuomenei privalomas taisykles ir sprendimus, kurių jokia visuomenės grupė, asmuo ar organizacija negali panaikinti. • visuotinis pobūdis. T.y valstybė atstovauja visuomenei, ji įgyvendinama visoje valstybės teritorijoje, visų fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu. Valstybė gali būti traktuojama ir kaip teritorinė viešosios valdžios organizacija. • . valstybės valdžia – politinė valdžia Vieni autoriai teigia, kad valstybinė valdžia – viena iš politinės valdžios raiškos formų, nes politinę valdžią įgyvendina ne tik valstybė, bet ir kitos visuomenės politinės sistemos grandys: politinės partijos ir politinės organizacijos, įvairūs visuomeniniai susivienijimai, savivaldos institucijos. Valstybės valdžia išsiskiria iš kitų politinio proceso subjektų valdžios, nes tik valstybė gali įpareigoti visą visuomenę, tik jai vienai priklauso valstybinės prievartos panaudojimo monopolis. • valstybės valdžia – institucionalizuota valdžia. Ją įgyvendina tam tikros valstybės valdžios institucijos. Jos, veikdamos valstybės vardu, savo sprendimams įgyvendinti gali pasitelkti policiją, kariuomenę, bausmės atlikimo įstaigas, valdininkų korpusą ir t.t. • valstybei būdinga visuotinai privalomų elgesio taisyklių kūrimo galia. Žinoma, ne vien valstybė nustato visuomenėje galiojančias elgesio taisykles. Santykius tarp žmonių reguliuoja ir moralinės, religinės ar korporacinės ar kt normos. Tačiau valstybė išsiskiria tuo, kad ji viena turi teisę reikalauti ir prireikus naudoti prievartą siekdama užtikrinti priimtų taisyklių laikymąsi. • galimybė, užtikrinant valstybės priimtus sprendimus, naudoti valstybės prievartą. Tik valstybės taikomos prievartos priemonės, laikantis tam tikrų teisėje nustatytų sąlygų, yra teisėtos. Nei piliečiai, nei jų susivienijimai neturi teisės vartoti tokios prievartos.[2] 491-492psl. • Valstybės suverenitetas Žodis suverenitetas yra viduramžių kilmės. Žodis suverenas buvo pradėtas vartoti Prancūzijoje ir reiškė stambų žemvaldį, vietos didiką, kuris buvo visiškai nepriklausomas ir niekam nepavaldus savo valdų šeimininkas. Suvereniteto termino pradininku laikomas J.Bodinas (XVIa.) pagal jį, valstybės suverenitetas – tai aukščiausia, absoliutinė, nedaloma, nepriklausoma, kitų valstybių įstatymų nevaržoma valstybės valdžia. Anglijoje XVIIa., Prancūzijoje XVIIIa. Žlugus absoliutinei monarchijai, atsirado naujų idėjų ir teorijų, teigiančių, kad aukščiausia valstybės valdžia priklauso tautai. Pirmasis tautos suvereniteto idėją iškėlė J.J.Rousseau(XVIIa.). Jis teigė,kad suverenitetas turi priklausyti valstybės tautai (liaudžiai). Būtent tauta prireikus turi teisę nušalinti netinkamą valdovą ir vyriausybę. Pagal tautos suvereniteto idėją, aukščiausia valdžia priklauso ne vyriausybei, o visiems valstybės piliečiams. Tautos suverenitetas – tai tautos teisė apsispręsti kurti valstybę, pasirinkti vieną ar kitą valstybės formą. Tautos ir valstybės suverenitetas nėra tas pats. Valstybės suverenitetas – tai valstybės teritorinė viršenybė šalies viduje ir jos nepriklausomybė tarptautinių santykių požiūriu. Jis pasireiškia valstybės viduje ir santykiuose su kitomis valstybėmis. Skiriamas išorinis ir vidinis suverenitetas. Išorinis valstybės suverenitetas – tai valstybės ir jos valdžios teisinis nepriklausomumas nuo kitų valstybių arba kitokių išorinių socialinių veiksnių ir jėgų. Išorinis valstybės suverenitetas (nepriklausomybė) – tai tam tikra subjektinė valstybės teisė santykių su kitomis valstybėmis požiūriu. Tai valstybės teisė į tam tikrą būseną, tam tikrą jos asmens teisinį statusą tarptautinėje bendruomenėje. Išorinis suverenitetas reiškia: 1. valstybės lygybę santykių su kitomis valstybėmis atžvilgiu; 2. jos teisinį nepriklausomumą nuo kitų valstybių; 3. valstybės autonomiją sprendžiant vidaus reikalus: jokia kita valstybė neturi teisės kištis į valstybės vidaus reikalus. Išorinis valstybės suverenitetas nereiškia, kad valstybė atsiriboja nuo paties tarptautinio bendravimo ir nuo jo teisės. Atvirkščiai, bendroji taisyklė ta, kad bendraudama tarptautiniu mastu valstybė yra priklausoma nuo tarptautinės teisės, privalo laikytis tarptautinės teisės normų. Šiuo požiūriu valstybės suverenitetas nėra absoliutus.[1] 133-134 Valstybė laisva valia įsipareigoja laikytis tam tikrų tarptautinio bendravimo taisyklių. Tarptautinėje teisėje visos valstybės yra lygios. Apibūdinant valstybės suvereniteto ribas išoriniu aspektu, jas žymėtų kitų valstybių suverenitetas, t.y. valstybė, įgyvendindama savo suverenitetą tarptautinių santykių srityje, negali pažeisti kitų valstybių suvereniteto. Tam tikras suvereniteto įgyvendinimo ribas žymi valstybių savanoriškai sudaromos tarptautinės sutartys, ir jų dalyvavimas tarptautinių organizacijų veikloje. [2]499psl Vidinis valstybės suverenitetas – tai valstybės valdžios požymis, kuris reiškia valstybės valdžios viršenybę ir nepriklausomumą nuo kitų valdžių valstybės teritorijoje. Suverenitetą įgyvendina valstybės valdžia. Ji gali apriboti bet kurią kitą valdžią šalies viduje, primesti jai savo valią. Valstybės valia yra vienintelis teisėtvarkos valstybėje šaltinis. Aukštesnės valdžios už valstybės valdžią valstybėje nėra ir šiuo atžvilgiu ji yra neribota (absoliuti). [1]134-135psl. Kokios yra vidinio valstybės suvereniteto ribos? Jei pripažįstame, kad bet kokios valdžios šaltinis – tauta, tai tautos įsteigtos valdžios pobūdis – tarnauti visai tautai, visiems ją sudarantiems piliečiams laikantis konstitucijoje nustatytų galių ribų. Valstybė yra saistoma teisės ir jokiu būdu negali peržengti prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių. Todėl demokratinėje valstybėje valdžia privalo laikytis konstitucijos ir gerbti žmogaus teises ir laisves. Šie imperatyvai ir nubrėžia valstybės valdžios galių ribas.[2]499psl Tautos suverenitetas, kaip pabrėžiama daugelio valstybių konstitucijose, reiškia, kad šalyje suverenios valdžios subjektas yra tauta, kad ne valdžios struktūros, bet tauta yra tikroji ir vienintelė valstybės kūrėja. Tokios nuostatos įtvirtintos ir LR Konstitucijoje. „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“ LRK 2str. LRK 3str įtvirtinta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. „ Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Taigi, tautos suverenitetas – tai tautos savarankiškas apsisprendimas, kaip jai gyventi. Tai jos teisė sukurti savo valstybę, įgyvendinti savo suverenias galias.[2]495-496psl. • Valstybės funkcijos Kalbėti apie valstybės atliekamas funkcijas – tai kalbėti apie tam tikrų valstybės uždavinių, tikslų įgyvendinimą. Nagrinėjant to paties istorinio laikotarpio valstybių uždavinius, matome, vieną šalį ištikus ekonominei krizei, jos valdžia pagrindinį dėmesį skiria ekonominių sukrėtimų padariniams likviduoti. Kita valstybė, kilus tarptautiniam konfliktui, gali beveik visas jėgas mesti apsaugai nuo išorės priešų; trečios valstybės valdžiai didžiausia problema gali buti demografiniai klausimai ir t.t. Kaip reikėtų klasifikuoti valstybės veiklą įgyvendinant įvairius uždavinius? Vienas iš klasifikavimo būdų yra veiklos tikslai, t.y. kokiais visuomenei svarbiais tikslais ši veikla vykdoma. Daugelis valstybių vykdo šias funkcijas: palaiko viešąją tvarką, saugo valstybės sienas ir pan. Modernioms valstybėms iškyla papildomų rūpesčių: jos organizuoja švietimą, sveikatos apsaugą, susisiekimą, tvarko šalies ūkį, rūpinasi socialinių problemų sprendimu. Tokį valstybės funkcijų klasifikavimą reikėtų laikyti politiniu – sociologiniu. Šiuo aspektu suvokiant valstybės funkcijas, galima jas grupuoti į vidines ir išorines. Vidinės funkcijos – tai valstybės vidaus veikla, sprendžiant ekonominius, socialinius, politinius klausimus, o išorinės funkcijos – valstybės veikla santykiuose su kitomis valstybėmis ar tarptautinėmis organizacijomis. Pagal funkcijų taikymo sritis galima skirti politines, ekonomines, kultūrines ir kt. funkcijas. Valstybės veikla klasifikuojama ne tik politiniu – sociologiniu požiūriu, bet ir teisiniu. Valstybės funkcijų klasifikavimas teisiniu aspektu nesiejamas su konkrečiais materialiniais valstybės uždaviniais. Šiuo atveju valstybės veiklos kryptys išskiriamos atsižvelgiant į tai, kokie teisiniu požiūriu skirtingi veiksmai yra atliekami. Taigi, skiriamos trys pagrindinės valstybės funkcijos: 1. įstatymų leidyba; 2. įstatymų vykdymas; 3. teisingumo įgyvendinimas. Pirmąja funkcija, kuri yra bendro pobūdžio visiems privalomų elgesio taisyklių nustatymas įstatymu, siekiama atitinkamai sureguliuoti svarbiausius visuomeninius santykius. Antroji funkcija – įstatymų vykdymo funkcija. Ji apima įstatymų vykdymo užtikrinimą, įstatymų taikymą panaudojant tam tikras priemones. Įstatymo nustatytos tam tikros abstrakčios taisyklės įgyvendinamos vykdymo procese. Vykdomoji veikla susijusi su įvairių vykdomosios valdžios aktų (dekretų, nutarimų ir pan.), kuriuose detalizuojamos įstatymuose nustatytos taisyklės, numatomos konkrečios jų įgyvendinimo priemonės, priėmimu. Trečioji funkcija – teisingumo įgyvendinimas, apima ir ginčų sprendimą, ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimą, ir nuosprendžių priėmimą. Valstybės teisinių funkcijų išskyrimas padėjo suformuluoti valdžių padalijimo principą, tapusį šiuolaikinės demokratinės valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindu.[2]500-502psl Pagal valstybės funkcijų turinį skiriamos keturios pagrindinės funkcijos, būdingos visoms valstybėms: ekonominė, politinė, socialinė ir ideologinė(kultūrinė). Ekonominė funkcija – tai darnaus valstybės ekonomikos funkcionavimo ir raidos užtikrinimas, valstybės biudžeto paskirstymas, nuosavybės apsauga, tarptautinių ekonominių santykių palaikymas ir kt. Politinė funkcija – tai valstybės ir visuomenės saugumo užtikrinimas, socialinės ir nacionalinės santarvės palaikymas, socialinių prieštaravimų slopinimas, valstybės suvereniteto išsaugojimas ir kt Socialinė funkcija – visuomenės interesų užtikrinimas, žmogaus laisvių ir teisių apsauga, žmonių socialinių poreikių tenkinimas, minimalaus gyvenimo lygio užtikrinimas, darbo sąlygų sudarymas ir kt. Ideologinė funkcija – tai tam tikros ideologijos(taip pat religijos)palaikymas, švietimo organizavimas, parama mokslui, kultūrai ir kt. Pagal funkcijų įgyvendinimo trukmę valstybės funkcijos gali būti nuolatinės ir laikinos. Nuolatinės yra tos, kurios būdingos visoms valstybėms visais laikais, kad ir kokios būtų konkrečios istorinės sąlygos. Laikinos funkcijos yra susijusios su tais valstybės uždaviniais, kurie yra laikini. Tokios funkcijos atsiranda nepaprastosiomis sąlygomis, pvz.: kai valstybę ištinka stichinės nelaimės, kyla didelių pilietinių konfliktų, pasipriešinama konstitucinei tvarkai, vykdomi teroro aktai ir pan.[1]139-140psl. 2.Kl. Valstybės forma Valstybės forma – kompleksinė sąvoka, kuri atskleidžia, kaip valdžia valstybėje organizuojama, kaip ji išdėstoma teritoriniu požiūriu, kokiais principais vadovaujamasi jos veikloje, kokiais būdais ji įgyvendinama. Valstybės formą atskleidžia valstybės valdymo forma, valstybės sandaros forma ir politinis režimas. Valstybės valdymo forma atskleidžia valstybės valdžios šaltinį, aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sudarymo tvarką, jų struktūrą, šių institucijų teisinę padėtį ir tarpusavio santykius. Valstybės sandaros forma parodo valstybės teritorinį sutvarkymą, valstybės ir ją sudarančių teritorinių vienetų santykių pobūdį. Politinis režimas apibūdina valstybės valdžios įgyvendinimo būdus ir priemones. [2]523psl Konstitucinėje teisėje yra naudojamos kelios sąvokos, kurios apibūdina valstybės formą. Tai valdymo forma, valstybės (teritorinė politinė) santvarkos forma, politinio (valstybinio) režimo forma. Tačiau pats valstybės formos terminas yra kilęs iš doktrinos ir gana ilgą laiką nebuvo įtvirtintas konstitucijose. Tačiau pastarųjų laikų tendencijos liudija tai, kad valstybės forma tampa vis aktualesniu konstitucinio reguliavimo klausimu. Konstitucijose yra skyriai, kurie vadinasi “Valstybės forma” – Turkijos 1982, Salvadoro 1986, Etiopijos 1987 m. konstitucijos. Daugelio valstybių konstitucijose yra sintezuotų formuluočių, turinčių tris aukščiau išdėstytas sąvokas. Pvz., 1988 m. Brazilijos konstitucija kalba apie federacinę respubliką, apie demokratinę teisinę valstybę. Maroko 1972 m. konstitucija kalba apie unitarinę valstybę ir socialinę monarchiją, 1958 m. Prancūzijos konstitucija – apie nedalomą, pasaulietinę socialinę demokratinę respubliką. Kai kurios konstitucijos kaip vieną iš valstybės formą apibūdinančių elementų, naudoja tautos dalyvavimo valstybės organų veikloje – t.y. išreiškiamas abipusio ryšio tarp valdančiųjų ir valdomųjų principas. Ypač dažnai apie tai kalba totalitarinio socializmo valstybių konstitucijos, tačiau normų dėl participacijos yra ir kitose pagrindinėse įstatymuose. Pvz. Kolumbijos 1991 m. konstitucija valstybę charakterizuoja kaip “participacinę respubliką”. Tokiu būdu, valstybės forma tampa kompleksiniu konstitucinėse teisės institutu, kuri sudaro tarpusavyje suderintų normų, reguliuojančių valstybės struktūrą, pagrindinių valstybės organų sąveiką, teritorinę politinę valstybės sandarą, valstybės aparato pagrindinius veikimo principus, taip pat pastarojo santykius su piliečiais, sistema. Elementai, kurie pagal valstybės teoriją sudaro valstybės formos elementus (pvz. valdymo forma, valstybinės santvarkos forma), konstitucinėje teisėje yra valstybės formos instituto sudėtinės dalys. Valstybės formų klasifikacija konstitucinėje teisėje. Valstybės teorija pateikia tokią valstybės formų klasifikaciją: 1) demokratinės valstybės formos (Prancūzija) 2) autoritarinės valstybės formos (Indonezija). Galimas taip pat detalesnis skirstymas: • feodalinė teokratinė forma • buržuazinė autoritarinė • buržuazinė demokratinė • socialistinė • demokratinė revoliucinė, kt. Konstitucinė teisė klasifikuoja valstybės formas, atsižvelgdama į valstybės valdžių atskyrimo bei valdžios vienybės principus: 1) polikratinė forma (daugiavalė forma) – jai būdingas valdžių padalijimas tarp įvairių valstybės organų (įstatymų leidyba – parlamentas, vykdomoji valdžia – vyriausybė bei valstybės vadovas, teisminė valdžia – nepriklausomi teismai), valdžių šakų tarpusavio sąveikos suderinti mechanizmai, stabdžių ir atsvarų sistema, teritorijos savivalda, demokratinis valstybinis režimas, įvairios tautos participacijos formos. 2) monokratinė forma – vienvaldinė forma. Jai būdingas vieno valstybės organo ar pareigūno vienvaldiškumas. Konstitucijos gali skelbti ne vieno organo, o organų sistemos valdžią (pvz. totalitarinio socializmo atveju – tarybų valdžią). Tačiau realiai valdžia priklauso tik tam vienam organui. Visi kiti organai – tai ne valstybės, o valstybiniai (t.y. vykdomieji) organai arba teisminiai organai. Visa valstybės valdžia gali priklausyti vienam asmeniui (fiureriui, duče, kaudiljo, monarchui). Daugelyje Afrikos valstybių (Gvinėja, Zairas, Malavija, Tunisas, Uganda), valdžia priklausė “prezidentams iki gyvos galvos”, kurie tuo pačiu buvo ir vienintelės neuždraustos valdančiosios partijos primininkai, nors kai kurių valstybių normos turėjo nuostatų dėl valdžių atskyrimo. Pagaliau, reali valdžia gali būti ne vieno asmens ar valstybės organo rankose – ji gali būti organo, vykdančio svarbiausius valstybinius įgaliojimus, rankose. Taip buvo ir yra totalitarinio socializmo valstybėse, kur visi svarbiausi klausimai yra sprendžiami politbiuro. Esant tokiai valstybės formai, nėra stabdžių ir atsvarų sistemos, teritoriniai kolektyvai yra labai centro prižiūrimi, arba draudžiami, arba jis atmetamas kaip institutas – vietoj šio instituto yra paskiriamas gubernatorius ar išrenkamos tarybos, kuriems pagal konstituciją priklauso visa valdžia, tačiau realiai jie yra pavaldūs valdančiosios partijos organams. Viešpatauja viena valstybinė ideologija (ji yra įtvirtinama konstitucijose – Beninas, Haitis, Zairas, Indonezija, Iranas, Pakistanas, kitose valstybėse – tai buvo de facto). 3) Segmentarinė forma – užima tarpinę padėti tarp monokratinės ir polikratinės formų bei turi jų elementų. Būdinga tai, kad valstybinė organizacija kaip visuma susideda iš skirtingų dalių, tačiau jas vienija vieninga valstybinės valdžios prigimtis, valstybinės politikos vienybė principiniais klausimais, vieningi jos organizacijos bei veiklos principai. Šioje valstybės formoje yra ir polikratijos, ir monokratijos elementų, demokratijos, autoritarizmo ir net totalitarizmo dalelių. Valstybės valdymo organai yra renkami, tačiau jie yra iš anksto suorganizuoti, o partijų, kurioms leidžiama dalyvauti rinkimuose, skaičius, neretai yra ribojamas (trys Indonezijoje, dvi Nigerijoje). Parlamento rinkimai neturi principinės reikšmės, kadangi sprendžiamoji galia yra sutelkta prezidento rankose (daugelis Lotynų Amerikos šalių prezidentų), valstybės vadovo rankose (Jordanija, Marokas, ar kitos struktūros rankose (pvz. karininkų senatas Tailande). Valdžių padalijimas gali būti konstitucijų pripažįstamas, tačiau realiai neegzistuoja stabdžių bei atsvarų sistema. Galima autonomija, net politinė (pvz. Filipinai), vietose gali būti renkami organai (tarybos, seniūnai), tačiau autonomijų įgaliojimai yra ribojami, o renkami tarybų pirmininkai bei seniūnai yra tvirtinami, ir gali būti nepatvirtinti aukštesnių institucijų vadovų. Demokratinės teisės ir laisvės konstitucijoje yra pripažįstamos (kartais jų sąrašas yra gana platus), tačiau realių teisminių jų praktinio realizavimo garantijų nėra. (iš konspektų) 3. KL. Valstybės valdymo formų įvairovė pasaulyje. Lietuvos valstybės valdymo forma Pirmasis valstybės formos elementas – valstybės valdymo forma. Jau nuo antikos laikų siekiama atsakyti į du klausimus: 1) kokios valstybės valdymo formos egzistuoja; 2) kokia iš žinomų valstybės valdymo formų geriausiai tinka tam tikrai šaliai tam tikru jos raidos etapu. Valstybės valdymo forma – tai valstybės valdžios organizacijos forma, kuria nusakomas valstybės valdžios šaltinis, aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sudarymo tvarka, jų struktūra, teisinė padėtis, taip pat šių institucijų tarpusavio santykių principai. Valdžios šaltinis tai vienas iš valdymo formą atskleidžiančių komponentų. Demokratinėse valstybėse valdžios šaltiniu laikoma tauta. Ši samprata įtvirtinta ir LR Konstitucijoje. Jos nuostatos, kad Lietuvos valstybę kuria tauta, kad tautai priklauso suverenitetas, kad aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, patvirtina tautos primatą organizuojant valstybės valdžią. Kita koncepcija: valdžios šaltinis – valdovas. Šiuo atveju remiantis J.Bodino doktriną, valdovui priklauso teisė į valstybę ir jos gyventojus. Šia teise valdovas gali pasinaudoti savo nuožiūra. Ši doktrina išreiškia asmeninio viešpatavimo idėją, akcentuoja asmens valdžią kaip absoliučią monarcho ypatybę. Priklausomai nuo to, kas yra valdžios šaltinis, sprendžiamas ir piliečių dalyvavimas sudarant aukščiausias valstybės valdžios institucijas. Šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje piliečiai renka savo atstovus. Vykdomosios valdžios pareigūnai gali būti renkami ir piliečių, ir renkami ar skiriami jų išrinktų atstovų. Atskleidžiant valstybės valdymo formą, svarbu išsiaiškinti aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų struktūrų, kiekvienos iš jų teisinę padėtį, taip pat jų tarpusavio santykių pagrindus. Dar nuo antikos laikų valstybės valdymo formos pirmuoju klasifikavimo kriterijumi laikomas valdančiųjų skaičius( valdo vienas – monarchija, valdo tam tikra grupė – aristokratija, valdo piliečių visuma – demokratija). Valstybės valdymo formos visų pirma skirstomos pagal tai, kokiu keliu užimamos valstybės vadovo pareigos – paveldėjimu ar išrinkimu. Pagal tai valstybes galima skirstyti į monarchijas ir respublikas. Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosio valdžios institucijų teisinė padėtis, jų tarpusavio santykiai – kriterijai, pagal kuriuos monarchijas ir respublikas galima klasifikuoti į tam tikras grupes.[2]526-527psl Monarchinė valdymo forma. Monarchija - tai tokia valdymo forma, kuomet valstybės vadovas yra vienas asmuo, kuris gauna visam gyvenimui ir perduoda savo valstybės pareigas bei garbės titulą įpėdiniui (karalius, imperatorius, sultonas, kt). Monarchijų skaičius pasaulyje yra gana didelis – jeigu skaičiuotume Britų sandraugos nares, kuriose britų monarchas yra generolas gubernatorius, tau monarchijos sudaro 1/6 pasaulio valstybių. Monarchijų yra didelių valstybių – D. Britanija, Ispanija, Japonija, Tailandas, yra ir labai mažų, kurių gyventojų skaičius yra vos keli šimtai tūkstančių gyventojų (Svazilendas), kelios dešimtys tūkstančių (Sent Kristoferis ir Nevišas Karibų jūroje) ir net kelis tūkstančius gyventojų (Tuvalų Okeanijoje). Bendroji tendencija liudija, kad pereinama nuo monarchijos prie respublikos, kaip demokratiškesnės valdymo formos. Po II pasaulinio karo monarchija buvo panaikinti Bulgarijoje, Italijoje, Rumunijoje, kt valstybėse, vėliau – Graikijoje, Afganistane. Tačiau ir monarchijos atkūrimo atvejų (Ispanija po diktatoriaus Franko mirties). Išsivysčiusiose valstybėse (D. Britanija, Ispanija, Japonija ir kt) monarchija faktiškai neįtakoja valstybės politinį režimą, Britanijos padėtis mažai kuo skiriasi nuo kaimyninės respublikos – Prancūzijos. Tačiau daugelyje besivystančių valstybių monarchai kaip feodalinis institutas riboja demokratijos vystymąsi. Nors monarchas – valstybės vadovas – jam ne visuomet priklauso aukščiausia valdžia, ne visuomet jis realiai valdo šalį. Aukščiausią valdžią monarchijoje dažnai vykdo aukščiausių valstybės organų sistema, kurią sudaro valstybės vadovas, parlamentas, vyriausybės ir kartai neformalios struktūros (šeimos taryba, aukščiausia dvasininkija, aš šura taryba). Todėl išskiriamos tokios demokratijos rūšys: Absoliutinė monarchija – juridiškai ir faktiškai neribojama monarcho valdžia. Dualistinė monarchija – konstitucinė monarchija, kur valstybės vadovo valdžia yra ribojama. Parlamentinė monarchija - konstitucinė monarchija, kur valstybės vadovo valdžia yra ribojama, tačiau kitu būdu, nei dualistinėje monarchijoje. Absoliutinė monarchija. Būdinga ikikapitalistinėm vystymosi stadijoms, egzistuoja kai kuriose šalyse. Sultonate Omanas nėra konstitucijos, jos vaidmenį atlieka Koranas. Nėra ir parlamento, vyriausybė yra formuojama karaliaus, ji atsakinga tik jam. Ministras pirmininkas parastai yra brolis, sūnus ar kitas monarcho giminaitis. Daugelis ministrų ir gubernatorių taip pat priklauso valdančiajai šeimai. Kitose Persų įlankos emiratuose – Bachreine, Katare, Kuveite, JAE, yra konstitucijos, tačiau jos: 1) dovanotos, o ne demokratiškai priimtos 2) jų galiojimas dažnai sustabdomas (Bachreine – nuo 1975 m) 3) jos nustato, kad vis valdžia išeina iš monarcho, kad virš konstitucijos yra Koranas. Šiose valstybėse yra parlamentai, kartais renkami tik vyrų piliečių, tačiau tai įstatyminiai kolegialūs organai, nes jų sprendimams reikalingas monarcho pritarimas. Katare parlamentas taip ir vadinamas – Konsultatyvinis susirinkimas – ir veikia musulmonų aš šūra tradicijų pagrindu – tai valdovo pasitarimai su gerbiamais asmenimis. JAE parlamento (Nacionalinio susirinkimo) nariai yra skiriami septynių emirų (ministrų tarybos), o parlamentas veikia kaip patariamoji institucija net ne prie emyrų tarybos, o prie vyriausybės, kuri taip pat yra emirų formuojama. Saudo Arabijoje vietoj parlamento yra sukurta patariamoji taryba, kurią skiria karalius (1992). Tokiu būdu, nors šiose valstybėse ir yra parlamentai, tačiau jie de facto ne riboja monarcho valdžios. Ypatingą reikšmę šiuolaikinėse absoliutinėse monarchijose turi šeimos taryba ir musulmonų religija. Šeimos taryba – tai neformali, tačiau labai reikšminga institucija. Ją sudaro valdančiosios šeimos nariai, artimieji giminaičiai ir kai kurie aukštesnieji ulemai – labai gerbiami Korano žinovai. Saudo Arabijoje šeimos taryba buvo nušalinusi karalių ir į jo vietą skyrė naują karalių iš tos pačios šeimos. Karalius – tai tuo pačiu metu ir aukščiausias dvasininkas – imamas, o musulmonų religija – valstybinė religija. Karaliaus pasaulietinė valdžia yra siejama su dvasine valdžia. Tokiu būdu egzistuojančios šiuo metu absoliutinėse monarchijos yra absoliutinėse teokratinės monarchijos. Savo socialiniu pobūdžių šiuolaikinės monarchijos nėra visiškos feodalinės valstybės. Viešpataujanti klasė, nors ji ir susiformavo feodalinės aristokratijos pagrindu: egzistuoja ne feodalinio valstiečių išnaudojimo sąskaita, o naudodamasi bei eksplotuodama naftos išteklius. Be to, didelė valdžios dalis yra sukoncentruota stambios finansinės buržuazijos rankose. Dualistinė monarchija. Dualistinėje monarchijoje yra konstitucija (neretai monarcho dovanuota), taip pat yra parlamentas, kuriam nesant negali būti priimami įstatymai. Tačiau vyriausybė (ministrų taryba) yra skiriama monarcho ir tik jam yra atsakinga. De fakto tokioje monarchijoje dėl papročių įtakos monarcho vaidmuo yra iš esmės didesnis negu de jure. Kai kurios monarchijos pagal konstituciją yra artimesnės parlamentinėm (Jordanija, Marokas, Nepalas) – yra dualistinės. Šių valstybių monarchai ne vieną kartą buvo paleidę parlamentus bei valdę be jų metus ar net dešimtmečius. Taip pat ir konstitucijos numatyta vyriausybės atsakomybė prieš parlamentą faktiškai yra fikcija – tradiciškai vyriausybė yra visiškai atsakinga tik monarchui. Parlamentinė monarchija. Parlamentinėje monarchijoje veikia konstitucija, kuri yra priimta demokratiniu būdu, įstatymų leidybos valdžia priklauso parlamentui (bent jau yra renkami jo žemesnieji rūmai). Monarchas juridiškai lieka valstybės vadovu, nors faktiškai valstybės valdyme jis nedalyvauja. Japonijos 1946 m. konstitucija tiesiogiai tai draudžia, kitose šalyse (D Britanijoje) monarchas neturi valdingų įgaliojimų paprotinių normų pagrindu, kurios savo ruožtu susiformavo ilgalaikės valstybinės praktikos dėka. Vyriausybė čia yra atsakinga tik parlamentui. Nors pagal konstituciją vyriausybė yra skiriama monarcho, tačiau faktiškai tai yra tik formalus aktas. Vyriausybė yra formuojama daugumos partijos lyderio, kurį monarchas skiria ministru pirmininku. Paskirti kitą ministrą pirmininką jis negali, kadangi kitokia ministrų kabineto sudėtis negaus pasitikėjimo votuma (nebus patvirtinta) parlamente, paskelbiant jam vyriausybės programą, tik tuo atveju, kai parlamente nėra daugumos ir partijos nebuvo susitarusios dėl koalicinės vyriausybės sudarymo, monarchas gali vaidinti labiau savarankišką vaidmenį, parinkdamas kandidatūrą (taip kartais būna Belgijoje, Danijoje, Nyderlanduose). Parlamentinėje monarchijoje valstybės vadovas arba neturi veto teisės priimtiems įstatymams, net jei jis turi asmeninių prieštaravimų, jis turi šiuos įstatymus promulguoti (Japonija), arba šia teise nesinaudoja (daugiau kaip 300 metų šios teisės nenaudojo Britanijos monarchas, to dėka susitarė konstitucinė konvencija, kad monarchas nenaudoja veto teisės). Ypatinga parlamentinės monarchijos forma yra Britų sandraugos šalyse (Australija, Jamaika, Kanada, Naujoji Zelandija, Papua naujoji Gvinėja, kt). yra laikoma, kad jų vadovas yra britų monarchas, kuris šiose valstybėse yra atstovaujamas generolo gubernatoriaus. Tačiau praktikoje generolą gubernatorių skiria vyriausybė arba renka parlamentas. Respublikose, kurios įeina į sandraugą (Indija, Pakistanas), generolo gubernatoriaus nėra – yra renkamas prezidentas. Išskiriama ir renkamoji monarchija. Valstybės vadovo postas užimamas ne paveldėjimo keliu, o apibrėžtam terminui. Dažniausiai sutinkama federacinėse monarchijose, kurios susideda iš mažų valstybių. Čia t.t. laikotarpiui yra renkamas vyriausiasis monarchas. Pvz.: Malaizijos federacijoje iš 11 kunigaikščių, kurie valdo paveldėjimo keliu, renkamas vyriausias monarchas 5metams. Taip pat yr ir JAE(Jungtin. Arab. Emirat.) bei Butane. Neretai išskiriama ir teokratinė monarchija. Čia lemiamą vaidmenį atlieka tam tikra religija. Valstybės vadovas yr air religijos galva(Omanas, Kataras, Bahreinas,Iranas, Afganistanas). Valstybės gyvenimas tvarkomas pagal Koraną, kuriame įtvirtinti pagrindiniai įstatymų principai. Šiose valstybėse egzistuoja šariato teismai, kurie sprendžia šeimos klausimus. Kartais prie teokratinių monarchijų priskiriamas ir Vatikanas. Kai kurių pasaulio šalių monarchijų ypatumai. Kai kuriose, ypač mažose valstybėse (Lesotas ir Svazilendas tropikų Afrikoje, Tongas Okeanijoje, kt), monarchija egzistuoja feodalinių gentinių bei patriarchalinių institutų pagrinu. Paparastai parlamentas yra renkamas tik dalinai, tradicinių bendruomenių pagrindu. Prie karaliaus paprastai veikia genčių taryba (Svazilende – dvi – didžioji ir mažoji tarybos). Genčių taryba gali turėti didesnę reikšmę nei parlamentas, priimti labai svarbius sprendimus. Daugelį sprendimų monarchas gali priimti tik genčių tarybai sutikus. Malaizijoje egzistuoja renkama monarchija, JAE veikia “kolektyvinis monarchas” – svarbiausios valstybės vadovo, įstatymų leidybos bei kitos svarbios valstybės valdžios funkcijos priklauso Septinių emirų tarybai. Respublikos sąvoka. Respublika – tai tokia valdymo forma, kuomet valstybės vadovas yra prezidentas, renkamas nustatytam laikotarpiui. Jis renkamas iš piliečių, turinčių reikalaujamų “kvalifikacijų” – tam tikras amžius, gimti tos valstybės teritorijoje, būti valstybės piliečių vaiku, turėti visas politines bei pilietines teises. Yra ir iškreiptos respublikos formos, kuomet prezidentą renka ne piliečiai, o jį skelbia revoliucinė taryba po valstybės perversmo arba kai prezidentas paskelbiamas savo pareigas einančiu iki gyvos galvos. Respublikos yra skirstomos į: • prezidentines (JAV) • parlamentines (Indija). • Mišriąsias. Prezidentinė respublika. Prezidentinėje respublikoje prezidentas, kaip taisyklė, yra renkamas nepriklausomai nuo parlamento (Meksikoje – tiesiogiai renkamas piliečių, JAV – renkamas netiesiogiai). Tačiau yra ir išimčių – Suriname tam tikrą laiką prezidentas buvo renkamas 2/3 parlamento balsų dauguma, Egipte prezidento kandidatūrą rinkėjams pateikia tik parlamentas. Prezidentas skiria ministrus (JAV, Brazilija). Šiuo atveju nuo prezidento atskiros vyriausybės nėra – yra formuojamas prezidento kabinetas, kur ministrai turi tik patariamąjį balsą. Kai kur prezidentas gali skirti ministrą pirmininką. Be to, nei ministras pirmininkas, nei kiti ministrai nėra atsakingi parlamentui, negali būti parlamento nušalinti nuo pareigų. Tai reiškia, kad vyriausybė yra formuojama partijos (retai – partijų bloku), kuri laimėjo prezidento, o ne parlamento rinkimus, prezidentas – valdančiosios partijos lyderis, nors daugelyje valstybių, po išrinkimo, prezidentas nutraukia savo narystę politinėje partijoje ir veikia kaip nepartinis veikėjas, prezidentas turi visišką laisvę, rinkdamasis vyriausybės narius, ir daro tai savo nuožiūra (Nigerijoje, JAV, kai kuriose kitose valstybėse reikia gauti senato pritarimą). Kaip taisyklė, ministrai yra atsakingi tik prezidentui ir negali būti parlamento nušalinti nu pareigų, jiems paskelbiant nepasitikėjimo votumą. Kartais konstitucija tiesiogiai pasako, kad prezidentas yra vyriausybės vadovas (1990 m. Mozambiko konstitucija). Daugelyje prezidentinių respublikų nėra ministro pirmininko pareigybės – jo vietą užima prezidentas. Jeigu tokia pareigybė yra, tai yra administracinis pirmininkas. Vyriausybės politiką nustato prezidentas, jam pirmininkaujant vyksta vyriausybės posėdžiai, kurių metu yra sprendžiami svarbūs klausima (mažiau svarbesni klausimai yra sprendžiami pirmininkaujant administraciniam pirmininkui). Prezidentinėje respublikoje veikia griežtas valdžių atskyrimo principas: prezidentas neturi teisės anksčiau laiko paleisti parlament (tačiau praktikoje tai pasitaiko besivystančiose valstybėse – 1993 m. Peru prezidentas sustabdė konstitucijos galiojimą bei paleido parlamentą, paskyręs naujuosius rinkimus). Parlamentas taip pat neturi teisės nušalinti ministrų nepasitikėjimo votumo paskelbimo būdu. tais retais atvejais, kai šią galimybe gali būti pasinaudota: yra numatyta, kad tai neliečia faktinio vyriausybės vadovo – prezidento – tai pagrindinis prezidentinės respublikos bruožas. Ministrų atsakomybė prezidentui – taip pat reikšmingas prezidentinės respublikos bruožas. Tačiau parlamentas turi nereikšmingus įgaliojimus kontroliuodamas valdymą. Prezidentinėje respublikoje galima situacija, kurią vadina “pasidalintu valdymu”, kuomet vyriausybę suformuoja vieną partija, o parlamente dauguma priklauso opozicinei parijai (partijoms). Taip kelis kartus atsitiko Venesueloje, Kosta Rikoje, JAV. “pasidalinto valdymo” terminas gali būti naudojamas kita prasme – esant kitokiai valdymo formai – parlamentinei respublikai ar parlamentinei monarchijai – į vyriausybės sudėtį įeina keli ministrai iš opozicijos. Tai paprastai daroma visuotinės krizės, karo metu tam, kad būtų užtikrintas įvairių politinių jėgų veikimas esant kritinėms situacijoms. Superprezidentinė respublika. Kadangi prezidentas susikoncentravo savo rankose didelę valdžią, Lotynų Amerikos valstybės gavo superprezidentinių respublikų pavadinimą. Tačiau pastaruoju dešimtmečių Azijoje ir Afrikoje atsirado valstybių, kuriose prezidentai įgavo dar daugiau galių. Jie tapo vienintelės legalios ar vienintelės partijos lyderiais, tapo pagrindiniais valstybėse ideologais (Zairas – Mobutu), daugelis jų buvo paskelbti “prezidentais iki gyvos galvos” (Zairas, Tunisas, Uganda). Tokiu būdu atsirado prezidentinė monarchinė respublika, prezidentinio absoliutizmo forma. Ypatinga superprezidentinės respublikos forma yra tokia valdymo forma, kuri yra nustatoma daugelyje valstybių po karinių perversmų. Tai gana dažnas reiškinys besivystančiose valstybėse. Šiuose atvejuose parlamentas paprastai yra paleidžiamas, vyriausybė ir prezidentas yra nušalinamas nuo pareigų. Sudaromas naujas aukščiausiasis organas – karinė taryba (revoliucinė taryba, nacionalinio gelbėjimo taryba), jos pirmininkas – perversmo lyderis, yra paskelbiamas prezidentu. į vietinės valdžios organus yra skiriami kariniai gubernatoriai, komendantai, kt. Šalia likusios teismų sistemos yra kuriami kariniai tribunolai, kurie teisia ir civilius asmenis. Nors esant kariniam valdymu yra galimi vietos valdymo organų rinkimai, šie organai tampa karinės valdžios kontroliuojami. Tai prezidentinė karinė (militaristinė) respublika. Kitose besivystančiose valstybėse yra naudojama dvigubo kariuomenės vaidmens koncepcija – politinis ir karinis vaidmuo. Karinės pajėgos dažnai yra buvusių “civilių” prezidentinių respublikų palikimas (Indonezija, Turkija). Specifinių bruožų turi buvusios socialistinės orientacijos valstybių prezidentinės respublikos. Kai kuriose valstybėse (Angola, Benin, Kongas: Mozambikas) prezidentas buvo renkamas vienintelės valdančios partijos aukščiausios respublikos organu (suvažiavimu ar centriniu komitetu). Šios partijos pirmininkas, išrinktas jos suvažiavimu, automatiškai tapdavo valstybės prezidentu. jis gaudavo investitūrą (valdžios įteikimą) parlamente – jis negalėdavo atsisakyti pripažinti prezidento ar į jo vietą paskirti kito asmens, toks prezidentas rėmėsi ne tik valstybės, bet ir realiai veikiančiu partiniu aparatu. Parlamentarizmas prezidentinėje respublikoje ir pusiauprezidentinė respublika. Kartu su prezidento valdžios išplėtimu buvo pastebėtos parlamento galių sumenkėjimo tendencijos. Tai liečia Lotynų Amerikos, Afrikos valstybes – tai siejama su totalitarinių bei socialistinių režimų žlugimu. Po konstitucinių reformų daugelyje Europos valstybių pastebėta prezidento galių ribojimo tendencija (Portugalija). Tokiu būdu atsirado prezidentinės respublikos su parlamentinio valdymo elementais. Jie yra tokie, kad prezidentinėje respublikoje yra numatyta galimybė ministrams paskelbti nepasitikėjimo votumą (tačiau ne vyriausybei, o juridiniam vyriausybės vadovui – prezidentui), tačiau ministrai lieka atsakingi prezidentui. Prezidentas vadovauja kabineto veikla (prezidento kabinetas). Pvz. Urugvajuje parlamentas gali paskelbti nepasitikėjimo votumą ministrams, nors tam reikalinga kvalifikuota balsų dauguma – 2/3, be to, prezidentas numatyta atvejais neturi teisės nušalinti ministro net po parlamento nepasitikėjimo votumo paskelbimo, be to, parlamentas neturi teisės pritarti ar nepritarti vyriausybės programai. Jis gali ją svarstyti, tačiau neturi teisės priimti dėl to sprendimo. Kai kuriose valstybėse galima paskelbti nepasitikėjimo votumą visai ministrų tarybai, kuri yra apibūdinama kaip vykdomosios valdžios organas. Prezidento paskirtos vyriausybės atsakomybė parlamentui paverčia prezidentine respublika pusiauprezidentine. Pvz. Prancūzijoje vyriausybė paskelbia savo programa bei prašo jai pritarti, nors ji gali to ir nedaryti. Gali būti paskelbta nepasitikėjimo vyriausybe rezoliucija ir tuomet vyriausybė turi atsistatydinti. Šios rezoliucijos priėmimo tvarka yra labai sudėtinga ir Prancūzijoje nuo 1958 m. buvo tik vienetiniai tokie atveji. Prezidentinės ar pusiauprezidentinės respublikos vyriausybė, jeigu jai vadovauja administracinis pirmininkas, gali pati iškelti klausimą dėl nepasitikėjimo. Taip ji stengiasi įsitvirtinti savo pozicijas, pateikti parlamentui įstatymą, grasindama atsistatydinti. Tokia tvarka taip pat suartina parlamentinę ir prezidentinę respublikas. Parlamentinė respublika. Parlamentinė respublika, bent jau grynam pavidale, yra paplitusi kur kas mažiau, negu prezidentinė. Tai Austrija, Vokietija, Indija, Airija, Italija, Portugalija. Parlamentinėje respublikoje prezidentas paprastai renkamas tokia tvarka, kad jis savo mandatą gautų ne tiesiogiai iš rinkėjų, ir tokiu būdu negalėtų savęs priešpastatyti parlamentui, kurio deputatai taip pat yra tiesiogiai renkami piliečių. Yra taikomi įvairūs prezidento rinkimų būdai: 1) renkamas parlamento – Graikija, Libanas, Turkija). 2) Renkamas ypatingos kolegijos – Vokietijoje tokią kolegiją sudaro visi parlamento žemesniųjų rūmų nariai ir toks pats skaičius žemių renkamų atstovų. Ši kolegija yra vadinama Federaliniu susirinkimu. Italijoje kolegiją sudaro abiejų parlamento rūmų Nariai bei regioninių tarybų nariai, Indijoje – renkami parlamento nariai ir renkami valstijų įstatymų leidybos organų nariai. Prezidento rinkimo būdas nėra esminis skirtumas tarp prezidentinės ir parlamentinės respublikų. Esmė yra vyriausybės skyrimas bei jos politinė atsakomybė. Parlamentinėje respublikoje vyriausybė, kaip ir prezidentinėje respublikoje, yra skiriama prezidento. Tačiau parlamentinėje respublikoje tai tik formalus aktas. Parlamentinėje respublikoje, kaip ir parlamentinėje monarchijoje, valstybės vadovas nėra vyriausybės vadovas ir negali savarankiškai pasirinkti ministro pirmininko, kuris vėliau turės suformuoti kabinetą, kuriam turės pritarti parlamentas. Prezidentas turi skirti asmenį, kuri teikia parlamentas – kuriuo parlamentas pasitiki (arba jo žemesnieji rūmai), kitaip vyriausybė nebus parlamento patvirtinta. Todėl parlamentinėje respublikoje ministro pirmininko pareigas eina partijos, turinčios daugumą parlamente, lyderis arba kandidatas, kurį pasiūlo susivienijusių partijų blokas, kursis laimėjo balsų daugumą. Tai reiškia, kad vyriausybė yra formuoja partijos (partijų), kurios laimėjo parlamento, o ne prezidento rinkimus. Parlamentinėje respublikoje konstitucija numato gana plačius prezidento įgaliojimus, tačiau realiai jais pasinaudoti prezidentas gali? Tik vyriausybei pritarus ar patarus. Tokioje respublikoje prezidentas nevaldo. Tai reiškia, kad jo reikšmė valstybėje nėra didelė. Kai kuriuos svarbius klausimas prezidentas gali spręsti savarankiškai (Italijoje prezidentas skiria svarbius pareigūnus, Vokietijoje esant tam tikromis sąlygoms gali atmesti vyriausybės prašymą paleisti žemesniuosius parlamento rūmus). Parlamentinėje respublikoje vyriausybė yra atsakinga tik parlamentui. Parlamento paskelbtas nepasitikėjimo votumas, priverčia vyriausybę atsistatydinti. Tačiau prezidentas, gavęs vyriausybės pritarimą, gali paleisti parlamenta, tačiau būtinai turi paskelbti naujų rinkimų datą. Jeigu rinkimuose laimės nevyriausybinė partija, vyriausybė turės atsistatydinti. Racionalizuotas parlamentarizmas parlamentinėje respublikoje. Parlamentinė respublika, kaip ir prezidentinė, jaučia spaudimą, verčiantį ją racionalizuotis. Šis spaudimas yra tas, kad siekiama riboti nepasitikėjimo votumo panaudojimą, siekiama sukurti stabilią vyriausybę, panaikinti vyriausybių dažną kaitą – per pastaruosius 50 metų Italijoje pasikeitė daugiau kaip 50 ministrų tarybos. Šiam tikslui pasiketi yra naudojami įvairios parlamento narių kombinacijos, tačiau yra ir atvirtikštinės kombinacijos, kurių tikslas – paskelbti nepasitikėjimą ir nuverti kabinetą. Yra ir kiti būdai sukurti stabilią vyriausybę parlamentinėje respublikoje. Veiksmingiausias yra “konstruktyvus nepasitikėjimo votumas”, kuris yra numatytas Vokietijos konstitucijoje: 1) žemesniesiems parlamento rūmams yra atsakinga ne visa vyriausybė, o tik jos vadovas – kancleris. 2) Atskiriems ministrams nepasitikėjimas negali būti pareikštas. Jie yra skiriami ir nušalinami nuo pareigų kanclerio. 3) Bundestagas turi teisę apreikšti nepasitikėjimą kancleriu tik tuo atveju, jeigu rezoliucijos projektas turės du punktus: 1. siūlymas nepasitikėti esamu kancleriu 2. siūlymas išrinkti naują kanclerį. Tokią rezoliuciją paskelbti yra laba sudėtinga, todėl tokia procedūra buvo pasinaudota tik vieną kartą – 1982 m. Kancleris savo iniciatyva taip pat gali iškelti pasitikėjimo klausimą. Pasiūlymas yra priimtas, jeigu už jį nubalsuoja absoliuti parlamentarų dauguma. Jeigu pasiūlymas nepalaikomas, kancleris turi atsistatydinti. Jis gali kreiptis į prezidentą, kad šis per 21 dieną palestų parlamentą. Šios galimybės netenkama, jei per 21 dieną parlamentas išrinks naują kanclerį. Tokiu atveju kancleris turi palikti savo postą. Kancleriui netekus savo įgaliojimus, savo pareigų turi atsisakyti ir kiti vyriausybės nariai. Kitas parlamento racionalizavimo būdas yra Prancūzija, kurioje tokia racionalizavimai sąlygojo perėjimą nuo parlamentinės į pusiauprezidentinė respubliką. Prezidento valdžia buvo taip sustiprinta, kad jis tapo centrine valstybės aparato figūra. Buvo apribotos parlamento įstatymų leidybos įgaliojimai – jis turi teisę priimti įstatymus tik jo kompetencijai priklausančiais klausimais. Visi kiti klausimai yra sprendžiami, pasinaudojant reglamentine valdžia: prezidentas, vyriausybė, ministrai – t.y. vykdomoji valdžia, iš esmės leidžia teisės aktus, turinčius įstatymų galią. Prezidentas yra suvokiamas kaip valstybės arbitras – jo konstitucinė pareiga yra savo arbitražu užtikrinti valstybės institucijų funkcionavimą. Jis, apeidamas parlamentą, gali pateikti referendumui bet kokį klausimą, o paskui referendumo sprendimui suteikti įstatymo galią. Jis pirmininkauja oficialiems vyriausybės posėdžiams, nors yra ir ministro pirmininko pareigybė. Esant politinei krizei, prezidento rankose yra sutelkiama visa valdžia (įvedus ypatingus įgaliojimus turi būti sušaukiamas parlamentas ir Nacionalinis susirinkimas negali būti paleistas). Tačiau išlieka ir parlamentinės respublikos elementai. Prezidento paskirta vyriausybė yra pateikiama parlamento žemesniesiems rūmams, kuriems vyriausybė išdėsto savo programą ir prašo pritarimo. Parlamentas gali paskelbti vyriausybės papeikimo rezoliuciją, tačiau tokios rezoliucijos priėmimo tvarka yra gana sudėtinga: ja inicijuoti turi nemažiau kaip 1/10 žemesniųjų rūmų narių, sprendimas turi būti priimtas absoliučia balsų dauguma. Tokia rezoliucija buvo pasinaudotas vieną kartą – 1982 m. Prancūzijos vystimasis liudija, kad parlamentas gauna daugiau galių, o prezidento įtaka silpnėja. Čia didelį vaidmenį suvaidino Konstitucinės tarybos sprendimai, kurie lėmė tai, kad parlamentas nepaiso savo įstatyminės veiklos apribojimų, o tradicija balsuoti dėl pasitikėjimo nauja vyriausybe, išlieka gaji. Racionalizuotas parlamentarizmas paveikė buvusias Prancūzijos kolonijas Afrikoje, Šri Lanką, buvusias sovietines pusiauprezidentines respublikas. Šalia respublikos bei monarchijos valdymo formų, yra ir mišrių, kurios jungia tiek monarchijos, tiek respublikos bruožus. Monarchijas su respublikos elementais. Pagrindinis monarchijos bruožas yra tas, kad valstybės vadovas savo pareigas paveldi bei jas eina iki gyvos galvos. Malaizijoje monarchą renka penkiems metams. Jis renkamas ne piliečių ir ne parlamento, bet Valstijų valdovų tarybos, kurią sudaro ne visų valstijų vadovai, o tik 9 iš 13 valstijų sultonai. Keturių kitų valstijų vadovai nėra sultonai pagal paveldimumą, todėl nedalyvauja renkant valstybės vadovo. Paprastai į valstybės vadovo vietą yra renkami sultonai iš eilės – todėl Taryboje yra sudaromas atitinkamas sąrašas. Tokiu būdu, Malaizija yra renkama (rotacinė) monarchija. Rinkimų elementai yra ir JAE. Septynių susivienijusių Emyratų emyrai renka Emirų tarybos pirmininką penkiems metams. Emirų tarybos pirmininkas atlieka valstybės vadovo funkcijas (ypač ceremonialines). Savo įgaliojimas yra labiau panešėja į prezidento, negu į absoliutaus monarcho įgaliojimus. Skirtingai nuo Malaizijos, kur sultonai yra renkami iš eilės, Emirų tarybos pirminiu visuomet yra renkamas stambiausio emirato – Abu Dabio, kuris užima 86 proc valstybės teritorijos, emyras. Tai buvo respublikos elementai monarchijoje, tačiau egzistuoja ir monarchijos elementų respublikoje. Respublika su monarchijos elementais. Šis elementai – tai prezidentai iki gyvos galvos. Tokia pareigybė pirmą kartą buvo sukurta pirmam Jugoslavijos prezidentui Tito. Vėliau ji buvo įvesta Azijos bei Afrikos valstybėse (20 am., 6-am dešimtmety – Indonėzijos, 7-am – Tunise, Ugandoje. Centrinėje Afrikos Respublikoje. Prezidento iki gyvos galvos institucija buvo derinama su vienpartiškumu (prezidentas visuomet buvo šios partijos lyderiu), valstybinės ideologijos įvedimu. Vienas prezidentas iki gyvos galvos – Bokaso, nuėjo dar toliau – jis pasiskelbė Centrinės Afrikos imperijos imperatoriumi. Jis buvo nuverstas 1979 m. Korėjos LDR prezidento iki gyvos galvos Kim Ir Seno sūnus buvo paskelbtas jo įpėdiniu ir pradėjo vadovauti valstybei 1994 m. Prezidento iki gyvos galvos pareigybės įvedimas ir ypač tai, kad ši pareigybė gali būti paveldima, suartina šią respublikos formą su monarchija. Ypatinga respublikos forma – teokratinė respublika, kurioje valdo musulmonų dvasininkija – Iranas. Šioje valstybėje yra renkamas prezidentas ir parlamentas, tačiau ypatingą vaidmenį atlieka Valstybės vadovas (rachbaras). Šias pareigas eina aukščiausias dvasininkas, kurį išrenka Musulmonų ekspertų taryba. Taryba renka kandidatą, atisižvelgdama visų pirmą, į kandidato religines savybes. Ji taip pat gali sukurti kolegialų organą, kuris vykdys valstybės vadovo funkcijas. Karinių režimų valdomos respublikos. Šios respublikos praranda daugelį demokratinės respublikos bruožų, prezidentas nerenkamas, parlamentas paleidžiamas, rinkimai nerengiami. Prezidentu paskiriamas karinio perversmo lyderis. Mišrios valdymo formos geriausias pavyzdys – Prancūzija. Kitos mišrios respublikos – Suomija, Portugalija, Kroatija, Slovėnija, Bulgarija, Lenkija, Lietuva, Šveicarija. Šiuo atveju nėra grynumo formuojant valstybės vadovą ir kalbant apie jo statusą. Persipina ir prezidentinės, ir parlamentinės respublikos požymiai. Valstybės vadovas šiuo atveju renkamas tiesiogiai piliečių( prezidentinės respublikos požymis, bet savo galiom tokių respublikų vadovams neprilygsta). Greta prezidento egzistuoja ir vyriausybė, kaip savarankiška valdžios institucija. Ji yra atsakinga parlamentui, kuris gali pareikšti nepasitikėjimą ja(parlamentas respublikos požymis). Prezidentas mišrioje respublikoje turi daugiau teisių nei parlamentinėje. Jis gali dalyvauti vyriausybės posėdžiuose, jiems pirmininkauti(kai nėra MP). Prezidentas turi teisių ir formuojant vyriausybę, tačiau jos nėra labai reikšmingos. Mišrioje respublikoje sukeliama tam tikra priešprieša tarp prezidento ir vyriausybės. Jei didinamos prezidento galios, tai daroma vyriausybės saskaita. Tokiu atveju, nukenčia stabilumas, reikalų tvarkymas. Priešpriešos galima išvengti, kai vyriausybė ir prezidentas yra vienos partijos atstovai. Mišrioje respublikoje prezidentas turi veto teisę. Gali kontroliuoti priimamus įstatymus. Be to, prezidentas – ginkluotų pajėgų vadas. Europos kontinente nėra prezidentinių respublikų. Prie tokių galima priskirti Baltarusiją, kur itin pasireiškia autoritarizmas, Rusiją, Ukrainą. • Lietuvos valstybės valdymo forma LRK 1str. Įtvirtinta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Šia nuostata trims konstitucinėms valstybingumo kategorijoms - valstybės nepriklausomybei, demokratiniam režimui bei respublikinei valdymo formai – suteiktas didžiausių konstitucinių vertybių statusas. Tai patvirtina ir Konstitucijos 148str.1d. norma, numatanti, kad Konstitucijos 1str nuostata gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip ¾ Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. Ypač sudėtinga šių nuostatų keitimo tvarka liudija ypatingą šių kategorijų vertės suvokimą, norą jas kuo labiau apsaugoti. Taigi iš LRK 1str. Normos akivaizdu, kad suverenas – Tauta – pasirinko respublikinę valstybės valdymo būdą. Rengiant 1992m. LRK, daugiausia ginčytasi būtent dėl valstybės valdymo formos – dėl Seimo, Prezidento, Vyriausybės teisinės padėties, jų galiojimų ir tarpusavio santykių. Be užsienio praktikos ir teisinės minties, šiuose ginčuose prisiminti ir tarpukario Lietuvos valstybės valdymo formos pokyčiai (nuo 1922m. K –joje įtvirtinto parlamentinės respublikos modelio iki 1938 m. K – joje įtvirtinto prezidentinio valdymo), ne kartą pabrėžtas reliktinis 1990m. Laikinojo pagrindinio įstatymo nustatytas valstybės valdžis institucijų sistemos pobūdis (šiuo įstatymu nepavyko įtvirtinti valdžių padalijimu pagrįstos valstybės valdžios institucijų sistemos, svarbiausios valstybės valdžios institucijos vaidmuo teko LR Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui). Politinių ginčų centre 1992m. buvo LR Prezidento institucija. Vieni pasisakė už „stiprų“ prezidentą, kiti, vengdami vienasmenės institucijos galimo įsivyravimo ir prisimindami tarpukario lietuviškąją praetį, pasisakė už „nuosaikių“ šios institucijos įgaliojimų konstitucinį įtvirtinimą. 1992m. K – ją parėmė ir tos politinės jėgos, kurios siekė parlamentinės konstitucijos, ir tos, kurios pasisakė už stiprius prezidento įgaliojimus( galbūt pastarosios pusiau prezidentinę rėmė kaip tik todėl, kad prezidento galias šiame modelyje įmanoma sustiprinti vien politinėmis priemonėmis). Nekyla abejonių , kad Lietuvos konstitucinė sąranga yra pusiau prezidentinė, atrodo, kad Lietuvos valdymo sistema, turėdama nemažai panašumų su prancūziškąja ir airiškąja, visgi bus išskirtinė ir neturinti itin daug analogų tarp kitų pusiau prezidentinių valstybių. Su Lietuvos valstybės valdymo formos klausimu susidūrė ir Konstitucinis Teismas nagrinėdamas, ar Seimo 1996m. gruodžio 10d. Nutarimas „Dėl LR Vyriausybės programos“ atitinka K – ją. Konstitucinis Teismas 1998m. sausio 10d. nutarime konstatavo, kad pagal LRK nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai. Taip pat pabrėžia, kad mūsų valstybės valdymo formai būdinga ir kai jurie mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai. Tai atsispindi Seimo, valstybės vadovo – Respublikos Prezidento, Vyriausybės įgaliojimuose bei jų tarpusavio santykių teisinėje konstrukcijoje. Lietuvos konstitucinėje sistemoje yra įtvirtintas Vyriausybės atsakingumo principas, lemiantis tam tikrą Vyriausybės sudarymo būdą. Lietuvos valstybės valdymo forma įvardijama kaip pusiau prezidentinė ar parlamentinė (su pusiau prezidentinės elementais). Norint patikrinti šių formų apibūdinimą, reikia vadovautis vieno ar kito modelio identifikavimo kriterijais. Pusiau prezidentinei respublikai apibrėžti naudojami kriterijai. Pagal LRKv78str. 2d. respublikos Prezidentą renka Lietuvos piliečiai penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Taigi Lietuvoje ir valstybės vadovą, ir parlamentą tauta renka tiesiogiai, t.y. abi šios institucijos remiasi tautos pasitikėjimu. Svarstant klausimą dėl svarbių Respublikos Prezidento įgaliojimų, reikia pažymėti, kad tokiais įgaliojimais dažniausiai laikoma prezidento veto teisė, teisė paleisti parlamentą, teisė skelbti referendumą, prezidento faktinio vadovavimo vyriausybei galimybės, nepaprastieji įgaliojimai ir pan. Pagal LRK Respublikos Prezidentas turi teisę Seimo priimtą įstatymą motyvuotai grąžinti Seimui svarstyti pakartotinai. Prezidento veto Seimas gali įveikti daugiau kaip ½ visų Seimo narių balsų dauguma. Prezidentui priklauso teisė skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus, jeigu Seimas per 30dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60dienų du kart iš eilės nepritarė Vyriausybės programai. Prezidentas pirmalaikius Seimo rinkimus gali skelbti ir Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe(LRK 58str. 2d. 1ir2 p.). Taigi, pirmalaikiai Seimo rinkimai numatyti tik dviem atvejais, esant tam tikroms sąlygoms, todėl reikėtų pripažinti tik labai ribotas šalies vadovo galias šioje srityje. Be to, paskelbdamas pirmalaikius S rinkimus, Prezidentas rizikuoja, nes pagal LRK 87str. 1d, LRK 58str. 2d. numatytais atvejais Prezidentas skelbia pirmalaikius S rinkimus, naujai išrinktas S 3/5 visų S narių balsų dauguma per 30d. nuo pirmos posėdžio dienos gali paskelbti pirmalaikius Prezidento rinkimus. Pagal LRK Prezidentas neturi teisės skelbti referendumo; teisiniu požiūriu jis yra valstybės vadovas ir nevadovauja Vyriausybei (yra savarankiškos Ministro Pirmininko pareigos). Bet Prezidentas vadovauja šalies užsienio politikai. Šioje srityje jo veikla susijusi su Vyriausybės vykdoma užsienio politika. K – je pabrėžiamas Prezidento prioritetas šios veiklos srityje. Prezidentas gali skelbti nepaprastąją padėtį, tačiau tokį jo sprendimą turi patvirtinti Seimas. Taigi, Prezidentas ne visus savo įgaliojimus gali vykdyti savarankiškai. Prezidentas taip pat dalyvauja ir formuojant Vyriausybę. Jis, Seimui pritarus, skiria Ministrą pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį (Konstitucijos 84str. 4p.) tačiau įgyvendindamas šią savo funkciją, jis yra tik formaliai laisvas – Vyriausybei būtinas Seimo pasitikėjimas (‚Nauja Vyriausybė gauna naujus įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma pritaria jos programai“ K – jos 92str. 5d.). Todėl Prezidentas, nors ir turi pasirinkimo teisę, negali ignoruoti Seimo daugumos. Ministras pirmininkas atstovauja LR Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai. Ministrai, vadovaudamiesi jiems pavestoms sritims atsakingi Seimui, Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui pirmininkui. Vyr – bė privalo atsistatydinti, kai Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyr – be ar Ministru pirmininku. Prezidentas atleidžia Ministrą pirmininką Seimui pritarus; ministrus jis gali atleisti tik Ministro pirmininko teikimu. Taigi šioje santykių srityje Seimo galios gerokai didesnės nei šalies vadovo. Lietuvos konstitucinis valdymo modelis ne visiškai atitinka pusiau prezidentinės respublikos valdymo formos kriterijus, nors kita vertus, galima įžvelgti ne vieną šios valdymo formos modelio bruožą. Grynu pavidalu joks „idealus“ modelis neegzistuoja. Lieka dvi išeitys: pirma – priskirti Lietuvos valstybės valdymo sistemą pusiau prezidentinei valdymo formai, kuri pagal savo bruožus yra priartėjusi prie parlamentinės valdymo formos; antra – konstatuti, kad Lietuvos valdymo forma priskirtina parlamentinei respublikai, turinčiai pusiau prezidentinės respublikos bruožų(kaip įvardyta Konstitucinio Teismo nutarime). Ir vienu ir kitu atveju apibūdinamos tos pačios valstybės valdžios struktūros, jų teisinė padėtis ir tarpusavio santykiai, tik pirmuoju daugiau akcentuojami vieni bruožai, antruoju - kiti. [2]537-542psl. 4 kl. Valstybių teritorinės santvarkos įvairovė. Autonomija šiuolaikinėse valstybėse. Konfederacijos, valstybių sąjungos, sandraugos ar kitokie susivienijimai. Europos Sąjunga. • Valstybių teritorinės santvarkos įvairovė Valstybės santvarkos forma – tai vidinė teritorinė valstybės struktūra ir jos sudedamųjų dalių teisinė padėtis, taip pat centrinės valstybės valdžios ir valstybės dalių valdžios institucijų tarpusavio santykis. Valstybės santvarkos forma parodo: 1. kokia yra vidinė valstybės struktūra ir kokios yra valstybės vidinės struktūros dalys; 2. kokia yra valstybės vidinės struktūros dalių teisinė padėtis; 3. koks yra centrinės valstybės valdžios ir vietos valdžios institucijų santykis. Pagal valstybės santvarkos formą valstybės yra skirstomos į paprastąsias (unitarines) ir sudėtines (federacines ir konfederacines).[1]153psl. Unitarinė ar federacinės valstybės sandaros forma įtvirtinama konkrečios šalies konstitucijoje. LR Konstitucijos 10str.1d. skelbiama:“LR teritorija yra vientisa ir nedalyjama į jokius valstybinius darinius“. Tai unitarinės valstybės sandaros konstitucinis pripažinimas. Panašios reikšmės tik įtvirtinanti federalizmą, yra VFR Pagrindinio įstatymo 20str. Norma, kurioje nustatyta, kad VFR yra“ demokratinė ir socialinė federacinė valstybė.’ Kas lemia vienokią ar kitokią valstybės sandaros formą? Valstybės sandaros forma yra valstybės istorinės raidos rezultatas. Susiduriama su įvairiausių veiksnių poveikiu. Šalies teritorijos dalių istoriniai skirtumai, konfliktai visuomenėje, separatistinės tendencijos, užsienio šalių spaudimas – viena grupė veiksnių. Ne mažiau svarbios ir kt aplinkybės – mononacionalinė gyventojų sudėtis ar daugiatautiškumas, religiniai, rasistiniai, kultūriniai ir kitokie panašumai ir skirtumai. Valstybės sandaros forma gali keistis. Kartais unitarinės valstybės susijungia į federacijas( istorinis JAV susikūrimo pavizdys). Kitais atvejais unitarinė valstybė transformuojasi į federaciją( 1993m. unitarinė Belgija dėl etninių problemų virto federacija). Arba priešingai, 1993m. sausio 1d. vietoje buvusios Čekijos ir Slovakijos federacinės respublikos atsirado dvi unitarinės valstybės: Čekija ir Slovakija. Ir unitarinėje ir federacinėje valstybėje atskirų dalių statusas gali būti identiškas ar skirtingas. Pagal tai valstybės teritorinis sutvarkymas apibūdinamas kaip simetriškas ar asimetriškas. Pirmuoju atveju šalies teritoriniai vienetai turi vienodą statusą. Lietuvoje visų apskričių, savivaldybių teisinis statusas yra vienodas. Antruoju atveju kai kurių vieno lygmens sudėtinių dalių statusas skiriasi. Italijoje Sicilijos, Sardinijos ir kelios kitos sritys turi ypatingas, konstitucijoje fiksuotas, teises, kokių neturi kitos tos šalies sritys. Unitarinė valstybė Unitarinė valstybė – vieninga valstybė. Šiai valstybei paprastai būdinga: • šalyje galioja viena nacionalinė Konstitucija; • šalyje vieninga teisės sistema; • funkcionuoja vieninga įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios sistema; • valstybės teritorija daloma į administracinius teritoriniusvienetus, kurių statusą nustato bendros visai valstybei teisės normos; • viena pilietybė, vieningas biudžetas it t.t. Unitarinėje valstybėje centrinės valdžios institucijos turi galimybes operatyviai spręsti šalies problemas. Jos savo rankose turi sukoncentravusios pakankamai priemonių. Tačiau unitarinėje valstybėje nėra paneigiama ir decentralizacija. Unitarinėje valstybėje nė vienas jos teritorijos padalyjimo vienetas neturi valstybinio darinio statuso. Valstybės dalys – tai administraciniai teritoriniai vienetai. Juose galioja centrinės valdžios priimti teisės aktai, administracinių teritorinių vienetų ribas nustato centrinė šalies valdžia. Administracinio teritorinio padalinimo sistemoje gali būti kelios grandys. Galima skirti 3 unitarinių valstybių tipus pagal jų centralizacijos lygį: • centralizuotos – kai vietos valdžios institucijoms vadovauja centrinės valdžios paskirti pareigūnai. • decentralizuota – kai vietos valdžią renka vietos gyventojai ir ši valdžia yra gana savarankiška tvarkydama vietos bendruomenės reikalus. • santykinai decentralizuota - tai tokios valstybės, kurių administracinio teritorinio padalijimo sistemoje yra kelios grandys. Vienose (aukštesnėse) yra įtvirtintas vietinis valdymas, kitose – savivalda.[2] 544-546psl Federacinė valstybė – tai sąjunginė valstybė. Ją sudaro valstybinio pobūdžio dariniai. Įvairiose šalyse jie vadinami skirtingai: valstijomis, kontonais, žemėmis. Ir pačioje federacijoje ir ją sudarančiuose subjektuose, kurie yra labai panašūs į valstybes, yra įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžia, taip pat ir kt valdžios struktūros. Tačiau federacijos subjektams pripažįstamas savarankiškumas yra ribotas. Jie nepalaiko tiesioginių ryšių su užsieniu, o šalies viduje jų veiklos laisvę riboja federacijos konstitucija. Federacijos nariai nėra tikros valstybės. Tačiau jiems priklausantys valstybingumo elementai įtvirtinti šalies konstitucijoje ir centrinė federacijos valdžia savavališkai negali jų likviduoti. Federalizmas užtikrina 2 funkcijas: 1) jis laiduoja valdžios decentralizaciją; 2) federacija – tai būdas integruoti šalies teritorines bendrijas. Todėl atskiros šalies dalys gauna teritorinį, politinį ir kultūrinį savarankiškumą ir lieka vieningos bendravalstybinės politinės, ekonominės, kultūrinės integracijos rėmuose. Federacinėje valstybėje veikia federalinės valstybės valdžios institucijos, federacijos teritorija – vienos valstybės teritorija. Visoje federacijos teritorijoje galioja federaciniai įstatymai. Šalis turi vieningas ginkluotąsias pajėgas, vieningą pinigų sistemą. Yra du federacijos atsiradimo keliai: • sutartinis (savarankiškos valstybės susitaria susijungti į federaciją pvz. JAV) • konstitucinis (konstitucijos ar kitokio konstitucinio dokumento, kuriuo įtvirtinama federacinė santvarkos forma priėmimas)pvz.: Indija Pagal federacijų sudarymo pagrindą skiriami tokie federacijų porūšiai: 1.federacijos, sudarytos atsižvelgiant į tautinę šalies sudėtį (Jugoslavija); 2.federacijos, sudarytos remiantis teritoriniu ir tautiniu pagrindu (Indija, Rusija); 3.vien teritoriniu pagrindu sudarytos federacijos (Vok, Austrija). Federacijas galima skirstyti į centralizuotas ir decentralizuotas . Centralizuotoje federacijoje parlamentas gali sukurti ir likviduoti federacijos subjektus, keisti jų sienas. O Decentralizuotoj pripažįstamos didesnės federacijos subjektų teisės.Federacijos skirstomos į simetrines ir asimetrines. Simetrinės – visi federacijos subjektai pagal konstituciją turi vienodą statusą. Asimetrinės – kai šalia visateisį federacijos subjektų statusą turinčių subjektų (valstijų, provincijų).Federacijos ir jos subjektų statusą nustato valstybės k-ja. Federacija – sąjunginė, suvereni valstybė. Federacijos subjektai suvereniteto neturi, nors kartais konstitucijose jis deklaruojamas. Šveicarijos kantonai pagal konstituciją yra suverenūs, bet tik tiek, kiek jų suverenitetas neribojamas federacinės konstitucijos. Jie turi visas teises, kurios nėra perduotos federacinei valdžiai. Įvairiose šalyse federacijos ir jos subjektų teisinė padėtis nevienoda. Federalizmo koncepcijas: “Koordinuoto” federalizmo koncepcijos esmė-idėja, kad įgaliojimus padalijus tarp federacijos ir jos subjektų, abu valdymo lygiai būtų suvokiami kaip nepriklausomi vienas nuo kito ir turintys iš esmės lygiavertę kompetenciją. “kooperacinio” federalizmo koncepcija. Jos esmė-federacijos ir jos subjektų tarpusavio sąveika ir tarpusavio priklausomybė įgyvendinant savo konstitucinius įgaliojimus. Šalies piliečiai paklūsta ir federacinei ir federacijos subjektų teisei. Federacinė teisė taikoma visiems piliečiams. Federacijos subjekto teisė taikoma tik jo teritorijoje. Federacijos subjektai neturi nepriklausomai valstybei būdingos kompetencijos. FV negali kištis į federacijos subjektų kompetenciją. Yra valstybių, kur k-jos išvardija tik FV įgaliojimus, o visus kitus klausimus palieka federacijos subjektų kompetencijai (JAV). Kitose priešingai (Indija, Kanada). Taip pat gali būti numatyta bendroji kompetencija. Nagrinėjant federacijos ir jos subjektų įgaliojimų raidą XXa., pastebima jog: 1. federacinė valstybė tvarko šalies apsaugą, jai priklauso tarptautinių santykių tvarkymo monopolis. Federacijos subjektai negali sudaryti tarptautinių sutarčių, priklausyti tarptautinėms organizacijoms, turėti diplomatinius atstovus užsienio valstybėse( būna išimčių) 2. federacijos subjektai turi teisę rinkti mokesčius ir reguliuoti privatinės teisės, šeimos, prekybos, bankų bei draudimo santykius. Turi savo teismų sistemą.(būna išimčių) 3. federacinių sistemų evoliucijai būdinga federacinės valstybės stiprėjimas mažinant federacijos subjektų veiklos laisvę. Tai grindžiama tuo, kad federacinė valstybė gali geriau spręsti modernios visuomenės ekonomines ir socialines problemas. Todėl federaciniam teisiniam reguliavimui siūloma teikti vis didesnį prioritetą. 1. kompetencijos padalinimas tarp federacijos ir jos subjektų gali sukelti konstitucijos interpretacijos problemų. Tokiu atveju sprendimą priima konstitucinės federalinės priežiūros institucijos. Šie sprendimai turi apsaugoti ir federacijos ir jos narių teises. Be to, gyvenant vienoje šalyje, reikia bent minimaliai unifikuoti teisinę praktiką, kad visų federacijos piliečių statusas būtų lygus ar bent panašus visoje šalyje. [2] 546-550psl. Konfederacija. Vadinama nuolatinė valstybių sąjunga, sudaryta suverenių valstybių sutartimi neribotam laikui tam tikriems tikslams įgyvendinti. Konfederaciniai santykiai iš esmės reguliuojami tarpt.teisės normų. Konfed.neturi bendros įstatymų leidybos, bendros vyriausybės, nėra bendros valstybinės valdžios sistemos. Sprendimus paprastai priima konfederaciją sudarančių valstybių atstovai. Šie sprendimai įsigalioja tik juos patvirtinus valtybių-narių-institucijoms: parlamentams, prezidentams, vyriausybėms.Konf.sprendimus kiekviena šalis vykdo per savo valstybės valdžios institucijų sistemą.Žinoma, kof.gali nuspręsti turėti savo parlamentą, vyriausybę, vadovą, tačiau konf.institucijų priimti aktai tiesiogiai negalioja šalių narių teritorijoje.Kad jie galiotų, jie turi būti ratifikuoti. Kof.nariai turi teisę šiuos aktus atmesti. Konf.formos: personalinė unija (yra tuo atveju, kai tas pats asmuo yra dviejų valstybių vadovas) ir realinė unija( sudaroma bendriems reikalams tvarkyti.Ji panaši į federaciją, lyg jos pradinė pakopa). Galimos ir kitokios valstybių susivienijimo formos: sandraugos, sąjungos ir pan.Tokių susivienijimų pavyzdžiu gali būti Britanijos Tautų Sandrauga, jungianti beveik pusšimtį valstybių-buvusių DB kolonijų ir pačią DB. Kai kurių jos valstybių vadovas laikomas DB monarchas, kurį tose valstybėse atstovauja generalgubernatorius. Panašiai tvarkosi ir Prancūzijos bendrija, kurią sudaro Pranc.ir jos buvusios kolonijos. Savita valstybių susivienijimo forma yra ES, kuri jungia 15 Vakarų Europos valstybių. Daugelis kitų Europos šalių siekia narystės joje, yra asocijuotos ES narės.ES turi bendrą parlamentą, kurį tiesiogiai renka valstybių narių piliečiai, taip pat turi savo vykdomąsias institucijas. Jų aktai kai kuriais klausimais privalomi šalims. [iš konspektų] • Autonomija šiuolaikinėse valstybėse Autonomijos samprata. Plačiąja prasme autonomija konstitucinėje teisėje yra suvokia kaip suteikimas vidaus savivaldos teisę, teisę savarankiškai spręsti vidaus klausimus tam tikrai valstybės daliai (pvz, Alandų salos Suomijoje, Krymas Ukrainoje), kai kuriom valstybės dalims (pvz. dviem apylinkėm Nikaragvoje, kur gyvena indėnai, dviem apylinkėm Moldovoje, kur gyvena gagauzai), visiems vienarūšiams vienetams (pvz. apskritims Indijoje), visiems skirtingiems administraciniams teritoriniams vienetams (Japonijoje). Daugelyje atvejų autonomija yra suvokiama kaip ypatingi politiniai teritoriniai vienetai, kurie yra sukurti, atsižvelgiant į tautinės sandaros, kultūros, papročių, buities ypatumus (pvz, Korsika Prancūzijoje, Šiaurės Airija D. Britanijoje). Autonominiai vienetai gali būti kuriami įstatymų “iš viršaus” (Irake), kartais gali būti surengtas referendumas numatomos autonomijos rajonuose, po kurio yra išleidžiamas atitinkamas įstatymas (Filipinai). Neretai autonomijos sukūrimas pasireiškia kaip tam tikros teritorijos gyventojų ilgalaikė kova, ypač jei šios teritorijos gyventojai išsiskiria etniniais ypatumais. Autonominių vienetų kompetencijos yra apibrėžiamos konstitucijų (Italija) arba specialiais įstatymais dėl tam tikros autonomijos (D. Britanija). Autonomijos rūšys. Priklausomai nuo, kompaktiškai ar išsiklaidusios gyvena etninės bendruomenės, taip pat atsižvelgiant į kitus tam tikrus ypatumus, yra skiriamos tris autonomijos rūšys: personalinė, korporatyvynė ir teritorinė. Personalinė autonomija yra paprastai kuriama kai tam tikros etninės grupės, atutinės mažumos gyvena išsisklaidžiusios (pvz. Austrijoje, Vengrijoje), ir kuria savo susivienijimus, kurie sprendžia kultūrinius, buitinius klausimus, tačiau gali dalyvauti valstybės politiniame gyvenime per atstovus kai kuriose centrinėse vasltybės valdžios organuose (turi patariamojo balso teisę). Korporatyvinė autonomija paprastai yra siejama su tam tikromis lingvistinėmis bendruomenėmis, kurioms apprastai yra rezervuojamos vietos valstybės aparate, valstybės tarnautojai, dirbantys šiame rajone, tyru mokėti vietos gyventojų kalbą, žinoti jų papročius bei buitį. Be to, teisminis procesas bei dėstymas mokyklose gali taip pat vykti vietine kalba. Tokią autonomiją turi įregistruotos kastos bei gentys Indijoje. Teritorinė autonomija parastai būna tautinė teritorinė arba etnoteritorinė, tačiau gali būti kuriama ne etninių požymių pagrindų, bet atsižvelgiant į kultūros, buities, papročių ypatumus tam tikroje teritorijoje. Teritorinė autonomija yra kuriama tik tuo atveju, jei jos teritorijoje kompaktiškai gyvena tam tikros grupės, pasižyminčios tam tikrais ypatumais. Yra sudaromos autonominės apskritys, apylinkės, rajonai, kitos autonomijos, kurios oficialiai turi tik geografinį pavadinimą (pvz., Azorų salos Portugalijoje), tačiau galimos ir tiksliai apibrėžtas autonomijos pavadinimas – pvz. Autonominė Krymo Respublika. Kartais ta pati etninė grupė gali naudotis skirtingomis autonomijos rūšimis (pvz. saamiai Švedijoje bei Norvegijoje). Taip pat autonomijos yra skirstomos į tautines teritorines (etnoteritorines) bei kultūrines nacionalines. Abi šios autonomijos turi etninį pagrindą. Priklausomai nuo įgaliojimų apimties egzistuoja dvi tautinės teritorinės autonomijos formos: politinė autonomija (valstybinė, įstatymų leidybos autonomija) ir administracinė autonomija. Politinė autonomija turi tam tikrų valstybingumo bruožų. Jos organai turi teisę leisti įstatymus vietos klausimais (šių įgaliojimų apimtis yra numatyta Konstitucijoje (Italija) arba įstatyme dėl tam tikros autonomijos (pvz. Irake – Irako Kurdistano įstatymas). Kartais politinė autonomija turi teisę dalyvauti sprendžiant bendravalstybinius klausimus, taip pat ratifikuojant tarptautines sutartys, jei jų turinys yra vienaip ar kitaip susijęs su autonominius susivienijimu (pvz. Portugalija – Azorų salos). Politinėje autonomijoje yra sukuriamas vietinis parlamentas, kartais dviejų rūmų. Šio parlamento priimti įstatymai neturi prieštarauti valstybės bei kitų jos sudėtinių vienetų interesams. Šių parlamentų leidžiami įstatymai paprastai nustato vietinės administracijos kompetenciją, vietos ūkio, policijos, švietimo bei kitus klausimus. Politinė autonomija formuoja savo vykdomosios valdžios organą. Tai gali būti įstatymų leidybos susirinkimo išrinkta kolegija, gali būti įstatymų leidybos susirinkimo pirmininkas, kuris veikia kaip vykdomųjų tarnybų vadovas. Skirtingai nuo federacijų subjektų, politinės autonomijos neturi savo teismų. Valstybėje veikia teismų sistema, ir teismai, kurie randasi autonominio vieneto teritorijoje, įeina į šią sistemą. Labai retai politinė autonomija gali turėti savo pilietybę ar konstituciją. Autonomijos pilietis tuo pačiu yra ir valstybės pilietis, o jei autonomija įeina į federacijos subjekto sudėtį – tau jis turi ir federacijos subjekto pilietybę. Šiuo metu savo konstituciją turi Krymo Respublika, tačiau savo pilietybės ji neturi. Politinės autonomijos pavyzdžiai – Šiaurės Airija D. Britanijoje, Alandų salos Suomijoje, Grenlandija Danijoje, Korsika Prancūzijoje, Nachičevanis Azerbaidžane, Abchazija Gruzijoje. Administracinė autonomija neturi teisės leisti vietos įstatymų, nors jos atstovaujamieji organai leidžia norminius aktus savo įgaliojimų ribose. Tačiau palyginus su paprastais administraciniais vienetais, administracinė autonomija turi ypatingų įgaliojimų. Kinijoje atstovaujamieji autonominių vienetų organai turi teisę priimti aktus dėl autonomijos (juos turi patvirtinti aukštesnieji organai), gali keisti ar panaikinti aukštesnių valstybės organų aktus, jei tokie aktai neatitinka vietos sąlygų (aukštesniems organams leidus), gali dalyvauti užsienio ekonominėse santykiuose, sutinkamai su valstybės įstatymais. Administracinės autonomijos rajonuose teisminiame procese gali būti naudojama vietinė kalba, ji taip pat naudojama vietos spaudoje, mokyklose, pan. be to, valstybės aparatas yra formuojamas iš asmenų, žinančių vietinę kalbą bei papročius, vietos gyventojams yra suteikiamas prioritetas, formuojant vietinius valdžios organus. Administracinių autonomijų yra mažiau, nei politinių. Jos yra Nikaragvoje, kur gyvena indėnai, Moldovoje – kur gyvena gagauzai, Indijoje tokia autonomija yra kuriama smulkioms tautelėms valstijų viduje. Daugiausiai autonominių vienetų yra Kinijoje (daugiau kaip 100). Čia yra trijų lygmenų autonomijos – autonominiai rajonai, autonominės apylinkės bei autonominės apskritys. Kultūrinė tautinė autonomija yra taikoma ten, kur tautybės, etninės grupės gyvena ne kompaktiškai, susimaišiusios su kitomis tautomis. Šiuo atveju etninės gurės sudaro savo organizacijas bei rinkiminius organus, kurie sprendžia kultūros bei kalbos klausimus, kartais siunčia šios grupės atstovą į parlamentą, kur jis turi patariamąjį balsą. Ši autonomija yra naudojama Austrijoje, Vengrijoje, Skandinavijos šalyse. Kai kuriose valstybėse yra sudaromi pusiau autonominiai dariniai. Tai istoriniai vienetai – D. Britanijoje – Velsas, Škotija. Kai kuriose Afrikos valstybėse yra tarpvalstybinė “klajoklių autonomija”, kuri buvo sukurtu tuaregų genčiai – ji nustato šios genties sezoninės migracijos ribas, kurios apima kelias valstybes. Pasaulyje pastebima autonomijų stačių augimo bei formų įvairovės didėjimo tendencija. Tuo pačiu yra ir konstituciniai draudimai sudaryti autonominius darinius (Bulgarijos 1991 m. konstitucija). [iš konspektų] • Konfederacijos, valstybių sąjungos, sandraugos ar kitokie susivienijimai. Europos Sąjunga. Konfederacija – nuolatinė valstybių sąjunga, sudaryta suverenių valstybių sutartimi neribotam laikui tam tikriems tikslams įgyvendinti. Konfederaciniai santykiai iš esmės reguliuojami tarptautinės teisės normų, nors juose yra ir kai kurių konstitucinio teisinio reguliavimo elementų. Taigi skirtingai nuo federacijos konfederacija yra ne sudėtinė valstybė, bet valstybių sąjunga. Konfederacija neturi bendros įstatymų leidybos, bendros vyriausybės, bendros valstybinės valdžios sistemos. Konfederacijos sprendimus paprastai priima konfederaciją sudarančių valstybių atstovai(kongresas, konferencija). Šie sprendimai įsigalioja tik juos patvirtinus valstybių – konfederacijos narių – institucijoms: parlamentams, prezidentams, vyriausybėms. Konferencijos sprendimus kiekviena šalis vykdo per savo valstybės valdžios institucijų sistemą. Žinoma, konfederacija gali nuspręsti turėti savo parlamentą, konfederacijos vadovą, savo vyriausybę. Tačiau konfederacijos institucijų priimti aktai tiesiogiai negalioja šalių konfederacijos narių teritorijoje. Kad šie aktai galiotų, jie turi būti konkrečios šalies ratifikuoti. Konfederacijos nariai turi teisę šiuos aktus atmesti. Specifinės konfederacijos formos: 1) personalinė unija( tas pats asmuo dviejų valstybių vadovas); 2) realinė unija( sudaroma bendriem reikalams tvarkyti) ji labai panaši į federaciją( 1776-1789m. JAV,1815-1871m. Vokietija). Konfederacijos narius sieja bendra krašto gynyba, tarptautiniai santykiai, prekyba, valiuta, susisiekimas ir pan. Galimos ir kitokios valstybių susivienijimo formos: sandraugos, sąjungos ir pan. Pvz; Britanijos tautų sandrauga jungianti beveik pusšimtį valstybių. Tačiau ši Sandrauga turi kai kurių konstitucinio teisinio reguliavimo elementų, nes kai kurių jos narių valstybės vadovu laikomas Didžiosios Britanijos monarchas, kurį tose šalyse atstovauja generalgubernatorius. Panašiai tvarkosi ir Prancūzijos Bendrija, kurią sudaro Prancūzija ir jos buvusios kolonijos. Pagal šalies konstituciją Prancūzijos Prezidentas yra šios Bendrijos vadovas, nors jo, kaip ir D.Brit. Monarcho Britų tautų sandraugoje vaidmuo formalus. Savita valstybių susivienijimo forma galima laikyti Europos Sąjungą. Daugelis Europos šalių siekia narystės joje, yra asocijuotos Europos Sąjungos narės. Europos Sąjunga turi bendrą parlamentą, kurį tiesiogiai renka valstybių – Sąjungos narių – piliečiai, o ne šių šalių parlamentai, taip pat turi savo vykdomąsias institucijas. Jų aktai kai kuriais klausimais privalomos šalims – Sąjungos narėms. Vieni autoriai teigia, kad Europos Sąjunga yra savita konfederacijos forma, kiti, kad ES – tarptautinė valstybių sąjunga, turinti viršnacionalinės valstybės požymių. Trumpinys NATO reiškia: North Atlantic Treaty Organisation – Šiaurės Atlanto sutarties organizacija. Lietuviškai šios organizacijos trumpinys skambėtų “ŠASO”. Bet tradiciškai rašoma “NATO” arba tiesiog Aljansas. NATO – tai politinė-karinė tarpvyriausybinė organizacija, kurią sudaro 26 nepriklausomos ir demokratinės valstybės. Šalys įsipareigojusios 1949 m. Vašingtone (JAV) pasirašytos Šiaurės Atlanto sutarties tikslams. Vienas svarbiausių įsipareigojimų, diplomatinėmis, o prireikus – ir karinėmis priemonėmis išsaugoti tarptautinę taiką bei savo nepriklausomybę. NATO vadinama transatlantine organizacija, nes  jungia valstybes nuo Šiaurės Amerikos iki Europos. Svarbiausi NATO tikslai: - saugoti narių nepriklausomybę - vieningai užtikrinti Euro-Atlantinės erdvės saugumą ir taiką - puoselėti pagrindines demokratijos vertybes, pagarbą teisės viršenybei ir žmogaus teisėms  Po Šaltojo karo atsiradusios naujos grėsmės, su kuriomis NATO pasirengusi kovoti:  - regioniniai ir etniniai konfliktai ir krizės - tarptautinis terorizmas - masinio naikinimo ginklų plitimas - organizuotas nusikalstamumas  Aljanso narių tarpusavio įsipareigojimai:  - veikti pagal kolektyvinės gynybos principą “visi už vieną” - išlaikyti ir plėtoti savo valstybės bei bendrą gynybinį Aljanso pajėgumą - užtikrinti viena kitos laisvę, saugumą ir nepriklausomybę, ginti demokratiją bei žmogaus laisvės principus - bendromis jėgomis palaikyti taiką ir stabilumą neramiuose regionuose, kurie nėra Aljanso valstybių teritorijose; - stiprinti partnerystę taikos labui su NATO nepriklausančiomis šalimis;   NATO, kaip gynybinio Aljanso, veikimo pagrindą sudaro 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis:  Šalys susitaria, kad ginkluotas puolimas prieš vieną ar daugiau iš jų bus laikomas puolimu prieš visas; todėl šalys sutaria, kad kiekviena iš jų, pasinaudodama individualios ar kolektyvinės gynybos teise, pagal Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnį padės puolamajai šaliai, įskaitant ir ginkluotos jėgos panaudojimą tam, kad būtų išsaugotas saugumas Šiaurės Atlanto regione. Tokios priemonės nutraukiamos, kai Saugumo Taryba imasi būtinų priemonių, kad būtų atkurta ir palaikoma tarptautinė taika ir saugumas. Dar vienas valstybių susivienijimo pavyzdys – Nepriklausomų Valstybių Sandrauga, jungianti keletą posovietinės erdvės valstybių. (NVS) - valstybių sąjunga, jungianti 12 iš buvusių 15 Tarybų Sąjungos respublikų (išskyrus Pabaltijo respublikas): Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Kazachija, Kirgizija, Moldavija, Rusija, Tadžikija, Turkmėnija, Ukraina, Uzbekija. Ji turi bendras institucijas, kurių sprendimai kai kuriais klausimais yra privalomojo pobūdžio. Praktikoje NVS aktuose numatyta integracija yra menkai įgyvendinama. Tautų sandrauga (anksčiau Britų sandrauga arba Britų tautų sandrauga) - savanoriška nepriklausomų valstybių asociacija. Dauguma valstybių narių anksčiau buvo valdomos Jungtinės Karalystės, buvo šios valstybės kolonijomis. Dalyje narių valstybės galva vis dar yra Anglijos karalienė Elžbieta II, kitos šalys yra respublikos ar atskiros monarchijos. 5 lk. Politiniai režimai šiuolaikiniame pasaulyje. Politinių režimų klasifikacijaValstybės politinis režimas – tai būdų ir priemonių, kuriomis įgyvendinama valstybės valdžia, visuma. Tai trečias valstybės formos elementas.(žr. 2kl). Valstybės valdymo bei valstybės sandaros formos neparodo, kokiais būdais valdžia realizuojama, kokie yra valstybės valdžios ir žmonių santykiai, kaip valstybės valdžios institucijos tvarko žmonių reikalus, ar pripažįstama vietos savivalda, kaip politiniame procese dalyvauja piliečiai, jų susivienijimai ir t.t. Šiems klausimams atskleisti ir vartojama valstybės politinio režimo sąvoka. Kai kurie autoriai siūlo vartoti vietoj sąvokos „politinis režimas“ „valstybės režimo“ sąvoką. Teigiama, kad sąvoka „politinis režimas“ – kur kas platesnė, apimanti ne tik valstybės, bet ir kitų politinių institutų (politinių partijų ir judėjimų, kitų visuomeninių organizacijų ir kt.) funkcionavimo praktiką. Tuo tarpu „valstybinis režimas‘ apibūdina tik pačios valstybės veiklos formas ir metodus, todėl šią sąvoką labiau tinka vartoti teisės moksluose. Taigi, politinis režimas apibūdina valstybės valdžios įgyvendinimo būdus ir priemones. Kiekvienos šalies valstybės valdžia prireikus taiko prievartą. Net ir nedemokratinės šalies įstatymai gali skelbti, jog jie įtvirtina demokratinėse šalyse pripažįstamas vertybes. Taigi, norint suprasti politinio režimo esmę, vien nagrinėti teisės normų nepakanka. Taip pat svarbi jų taikymo praktika, neretai suteikianti teisiniam reguliavimui kitą turinį. Yra dvi koncepcijos: 1) grindžiama valstybės ir teisės kaip savo valios primetimo, kaip visuomenės pajungimo tam tikriems tikslams samprata; 2) valstybės ir teisės kaip socialinio kompromiso, interesų derinimo priemonių, prigimtinių žmogaus teisių apsaugos supratimas. Nagrinėjant įvairių šalių konstitucijas ir įstatymus, kuriuose įtvirtinti politinio režimo norminiai pagrindai, reikia aiškintis, kaip juose traktuojamas valstybės valdžios šaltinis( vienu atveju tai tauta, kitu – proletariatas, darbo žmonės ar visaliaudinė visuomenė ir t.t.), kokie nustatyti valstybės valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindai ( valdžių padalijimas ar monolitinė valdžia), kaip suvokiamos ir įtvirtinamos asmens teisės, laisvės ir pareigos(pripažintos ar ne prigimtinės teisės), pripažįstamas ar ne politinis pliuralizmas( ar priešingai – skelbiamas vienos ideologijos, vienos partijos monopolis), pripažįstama ar paneigiama savivalda ir t.t. Tikrąjį politinį šalies režimą būtų sunku atskleisti, jei nebūtų nagrinėjama ir teisės įgyvendinimo praktika. Neretai, vien vertinant teisinį reguliavimą, būtų sudarytas klaidingas įspūdis apie valdžios įgyvendinimo pobūdį. Politinėje ir teisinėje literatūroje siūlomos įvairiausios politinių režimų klasifikacijos. Jas lemia pasirinktas klasifikavimo kriterijus. Jeigu, tarkim, klasifikavimo pagrindu imsime šalyje legaliai veikiančių politinių partijų skaičių, galime skirti vienpartinį ar daugiapartinį politinį režimą. Kiti siūlo vadovautis šalies ekonominio ir politinio išsivystymo lygiu, tretiems svarbu šalies civilizacijos tipas, politinio režimo stabilumas ar nestabilumas ir t.t. Taigi valstybės režimas – tai valstybės valdžios įgyvendinimo būdų ir priemonių (metodų) visuma. Valstybės režimas gali būti: demokratinis ir nedemokratinis. Nedemokratinio režimo formos yra: totalitarinis, autoritarinis, karinis, teokratinis, rasistinis ir kitoks. Valstybės režimas dažnai keičiasi. Tai dėsningas reiškinys, nes viena politinė klasė ar partija, norėdama išlikti valdžioje, keičia valstybės formą, ypač jos režimą. Tačiau bet kuri politinė valdžia visuomet siekia, kad vyrautų nuomonė, jog ji yra demokratinė, nors iš tikrųjų yra priešingai. Idealios demokratinio režimo formos nėra. Konkrečioje valstybėje valstybės valdžia yra įgyvendinama įvairiomis priemonėmis ir būdais. Tačiau įgyvendinant valdžią visuomet vyrauja kurios nors vienos valstybės režimo formos požymiai. Pagrindiniai demokratinės valstybės požymiai: 1. valstybės valdžios atsakomybė savo tautai, savo valstybės piliečiams, tai reiškia, kad valstybės valdžia yra sudaryta iš tautos atstovų ir turi atsiskaityti savo rinkėjams reguliariai kas kelerius metus rengiamuose laisvuose rinkimuose. Rinkėjai turi galimybę pasirinkti savo atstovus ir nuspręsti, senoji valdžia turi būti nušalinta ar gali toliau tęsti savo politiką; 2. konstitucinis valstybės valdžios ribojimas. Tai reiškia, kad valstybės valdžia neturi teisės kištis į visas be išimties žmogaus gyvenimo sritis ir jų reglamentuoti. Pagrindiniai demokratijos principai yra laisvė ir lygybė. Visi žmonės iš prigimties yra laisvi ir lygūs. Todėl kiekvienas žmogus turi turėti galimybę nevaržomai naudotis savo prigimtinėmis teisėmis. Šių teisių( teisės į gyvybę, asmens neliečiamybę, nuosavybę ir pan.) valstybės valdžia negali nei suteikti, nei atimti. Tik kai žmogus pažeidžia kitų teises ir laisves, valstybės valdžia turi teisę įsikišti ir apriboti pažeidėjo teises bei taikyti jam įstatymu numatytas sankcijas. Taigi, valstybės demokratinis režimas – tai tokia valstybės politinio režimo forma, kai įgyvendinant valstybės valdžią dalyvauja tauta, nevaržomos politinės piliečių teisės, saugomos ir ginamos žmogaus teisės ir laisvės. Kiti autoriai, bandydami valstybės politinį režimą apibūdinti konstitucinės teisės aspektu išskiria tokius demokratinio politinio režimo bruožus: 1. demokratinių piliečių teisių ir laisvių pripažinimas užtikrinantis galimybę piliečiams savarankiškai ir aktyviai dalyvauti tvarkant visuomenės bendrus reikalus; 2. politinis pliuralizmas – valstybėje veikia įvairios politinės partijos ir organizacijos kurios nustatyta tvarka rungiasi dėl vadovavimo visuomenei; visos politinės partijos turi vienodas teisines galimybes; laisvai veikia opozicinės partijos, siūlančios alternatyvius vyriausybės politikai sprendimus; laisvi rinkimai – svarbiausių valstybės institucijų sudarymo būdas; 3. valdžių padalijimo principo realus įgyvendinimas; 4. parlamento kaip tautos atstovybės – aukščiausiosios įstatymo leidimo institucijos funkcionavimas; tik parlamentas priima įstatymus, reguliuojančius svarbiausius visuomeninius santykius; parlamentas nustato valstybės vidaus ir užsienio politikos pagrindus, tvirtina biudžetą, kontroliuoja vyriausybę. Parlamentas priima sprendimus balsų dauguma, tačiau taip pat laiduojamos ir mažumos, politinės opozicijos, teisės; 5. įvairių politinių pažiūrų laisva propaganda, jei šios pažiūros nekviečia griebtis smurto nepažeidžia visuomenės moralės ir bendrų elgesio normų, nesikėsina į kitų piliečių teises. Demokratija apibūdinama ir atskleidžiant tam tikrus politinio gyvenimo mechanizmus. Tai daugiapartiškumas ar dvipartiškumas su pripažinta opozicija (t.y. turinčia konstitucijos garantuotą statusą), laisvi, sąžiningi ir konkurencingo pobūdžio rinkimai, valdžios kaita, politinės visuomenės kontravaldžių (ypač žiniasklaidos) institutai. Bandymas apibrėžti demokratinį politinį režimą yra neatsiejamas nuo konstitucionalizmo pagrindų įtvirtinimo. Konstitucijos, kaip žmogaus pgr. teises ginančios ir valstybės valdžios galių ribojančio aukščiausios galios dokumento, pripažinimo, valdžių padalijimo, politinio gyvenimo pliuralizmo, renkamos tautos atstovybės – parlamento – laisvo funkcionavimo. Bene geriausiai demokratinio valdymo esmę yra apibūdinęs H. Kelsenas, teigdamas, kad demokratija – tai „ tendencija tapatinti valdančiuosius su valdomaisiais“. Tokiame apibūdinime matomas ir tautos valdžios įgyvendinimo esmė, ir jos raidos perspektyvos. Demokratijos priešingybė yra diktatūra, kuri pasireiškia minėtų dviejų demokratijos principų pažeidimu ar visišku šių principų atmetimu. Nedemokratinis valstybės režimas – tai tokia valstybės politinio režimo forma, kai įgyvendinant valstybės valdžią yra ribojamos politinės piliečių teisės, varžomos žmogaus teisės ir laisvės, valstybės valdžia teikiama vienuose rankose, nėra valdžių padalijimo, vyrauja prievarta, nesilaikoma įstatymų. Skiriamos dvi pagrindinės nedemokratinio režimo formos: 1. autoritarinis režimas – valstybės valdžia nėra atsakinga savo piliečiams, tai reiškia, kad valstybėje nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai, varžomos piliečių politinės teisės; ribojama ar apskritai draudžiama politinių organizacijų ir partijų veikla, cenzūruojama spauda ir kitos visuomenės informavimo priemonės. Autaritarinio režimo požymis – tai, kad jis visuomet grindžiamas vieno lyderio autoritetu. Autoritarinis režimas paprastai remiasi kariuomene ir atsiranda po karinių perversmų, politinių demokratijos krizių (pvz.: Lietuvoje 1926m. perversmas, po kurio demokratinį režimą pakeitė autoritarinis. Autoritarinis režimas pažeidžia pirmąjį demokratijos principą – valdžia nėra atsakinga savo tautai. Tačiau autoritarizmo sąlygomis išlieka kai kurių demokratijos elementų pasireiškimo galimybė. Visų pirma, autoritarinė valdžia vadovaujasi įstatymais. Valdžia leidžia veikti tam tikroms demokratinėms institucijoms. Esant šiam režimui, valstybės valdžia paprastai nevaržo ir nekontroliuoja piliečių ūkinės ir kultūrinės veiklos. Valdžia leidžia veikti nepolitinėms organizacijoms ir pan. Valstybių politinio autoritarinio režimo pavyzdžiai galėtų būti: F. Franco valdyta Ispanija, A. Pinocheto valdoma Čilė 1973-1990m., Pietų Korėja Xxa. 70-80metais, Sucharto laikų Indonezija(1967-1998m.) ir kt. 2. totalitarinis režimas – ne tik pažeidžiami bet apskritai atmetami demokratijos principai, valdžia ne tik nėra atsakinga savo tautai bet irgali kištis bei reglamentuoti visas visuomenės gvenimo sritis. Ji galutinai panaikina viešųjų ir privačių reikalų ribą. Tokioje valstybėje pažeidžiamos žmogaus teisės bei laisvės. Neigiamos (nepripažįstamos piliečių demokratinės teisės ir laisvės, piliečiai neturi pasirinkimo teisės; pasisakymas prieš valdančiąją partiją ar grupuotę, valstybės lyderį ir paprasta režimo kritika laikoma nusikaltimu. Politinis vadovavimas šalyje nėra užtikrinamas laisvais rinkimais; paprastai egzistuoja viena legali partija, o partijos vadovavimas visuomenei neretai įtvirtinamas net šalies konstitucijoje. Rinkimai kontroliuojami todėl yra formalūs, rinkėjai neturi pasirinkimo teisės kartais rinkimai išvis nerengiami. Oficialūs rinkimų rezultatai visada palankūs valdančiąjąi jėgai ir neatspindi tikrojo rinkėjų požiūrio. Šio režimo šalyse yra likviduotas politinis pliuralizmas, mažumų teisės nepripažįstamos, politinė opozicija persekiojama ir nelegali. Valdančiosios partijos, valstybės vadovo, karinės vadovybės žinioje yra visos visuomeninės organizacijos. Sukuriamas vieningas politinio viešpatavimo mechanizmas. Neretai skelbiamas partijos ir valstybės susiliejimas, vienintelės valdančiosios partijos institucijos kontroliuoja visas valstybės ir visuomenės gyvenimo sritis. Atmetamas valdžių padalijimo principas ir įtvirtinamas valdžios vienybės valstybėje principas ( tarybų valdžia, fiurerio valdžia ir t.t). paneigiamos atstovaujamosios institucijos, faktiškai nėra savivaldos. Vyrauja vieninga visiems privaloma politinė ideologija ( pvz marksizmas, leninizmas). Teisminė valdžia turi tik formalią laisvę, faktiškai ji yra valdančiosios partijos represinė struktūra. Nors totalitarinis režimas formaliai leidžia ir net reikalauja iš piliečių dalyvauti aktyviai politiniame procese, tačiau ištikrųjų žmonės yra nuo politikos visiškai atriboti. Totalitarizmo sąlygomis valdžia reikalauja iš tautos vienbalsiškumo ir vienmintiškumo. Tokioje valstybėje visuomet yra vienos partijos diktatūra (Hitlerinė vokietija ir Sovietų sąjunga). Žinoma, autoritarinės valstybės požymiai konkrečioje šalyje gali būti modifikuoti, galimi įvairūs konkretūs totalitarinių režimų modeliai. Nedemokratinio režimo atmaina yra karinis ir teokratinis. Karinis režimas yra tada, kai civilinė vyriausybė yra nuverčiama ir sudaroma klarinė vyriausybė( pvz.: karinis Pinocheto režimas). Teokratinis režimas yra tada, kai yra valstybės religija ir šios religijos lyderis – valstybės vadovas (Iranas).[1] 157-159psl. Naudota literatūra: 1. E. Vaitiekienė, S. Vidrinskaitė „ Lietuvos konstitucinės teisės įvadas“ 2. „Lietuvos konstitucinė teisė“ vadovėlis 3. konspektai XI TEMA. VALSTYBĖS VALDŽIOS INSTITUCIJŲ SISTEMA 1 klausimas. Valstybės institucijos sąvoka ir pagrindiniai požymiai. Institucija (valdžios) (lot. institutum – steiginys, įstaiga) – tai apibrėžtų valdymo funkcijų visuma (Feliksas Žigaras “Politologija”). Kiekviena valstybė vykdo funkcijas per specialiai tuo tikslu sukurtą valstybės valdžios institucijų sistemą. Nacionalinėje (Lietuvos) doktrinoje , be sąvokos “institucija”, kaip sinonimas lygiagrečiai vartojama sąvoka “organas”. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pateikia tokį sąvokos “organas” apibrėžimą: organizacija, įstaiga, atliekanti tam tikrus uždavinius. Tačiau “Kanceliarinės kalbos patarimuose” (1998 m.) nurodoma, kad žodis “organas” traukiasi iš vartosenos, įsigali kitas tos pačios reikšmės žodis – “institucija”. LR Konstitucijoje taip pat vartojama sąvoka “institucija”. Neabejotina, kad šios valstybės institucijos pasižymi tik joms būdingais bruožais ir savybėmis bei pabrėžia jų priklausomybę tai pačiai grupei. Taigi valstybės valdžios institucijos pasižymi ypatingais bruožais, specifiniais požymiais, kurie išskiria jas iš kitų visuomenės ir valstybės organizacijų. Konstitucinės teisės mokslas vienareikšmiai skiria požymius, pagal kuriuos galima pažinti valstybės valdžios instituciją. Valstybės valdžios institucijos statusą lemia: konstitucinis institucijos statusas; formavimo specifika; įgaliojimų apimtys; santykių tarp institucijų ir visuomenės pobūdis. Konstitucinės teisės doktrinoje dėl šių požymių svarbumo ir subordinacijos yra diskutuojama. Tačiau vienu svarbiausiu valstybės valdžios ir valdymo institucijų požymiu yra vertinami valstybės valdžios įgaliojimai. Valstybės valdžios įgaliojimai pasižymi tik jiems būdingais požymiais. Pirma, tokios institucijos priimami sprendimai yra privalomi visiems piliečiams, pareigūnams ir organizacijoms, kuriems jie skirti. Antra, priimto sprendimo vykdymas yra garantuojamas materialiniu aspektu (pvz.: valstybės fondai, valstybės biudžetas). Trečia, priimto sprendimo vykdymas garantuojamas kitokiais metodais ir būdais (įtikinimu, visuomeniniu poveikiu, valstybės prievarta). Tenka pastebėti, kad valstybės valdžios institucijos, vykdydamos jiems pavestas funkcijas, taiko ne vieną, anksčiau minėtą aspektą, o jų visumą. Be jau išsakytų požymių, yra ir kitokių, būdingų valstybės valdžios institucijai. Pirma, valstybės valdžios institucija yra tam tikra organizacija, kolektyvas žmonių, kuriuos jungia tie patys tikslai ir veiklos pobūdis. Tačiau galima situacija, kada valstybės valdžios institucijai gali atstovauti vienas asmuo (pvz., valstybės vadovas – Lietuvos Respublikos, Vokietijos Federacinės Respublikos, JAV – prezidentas). Antra, valstybės valdžios institucijos formuojamos griežtai numatyta tvarka. Trečia, valstybės valdžios institucija yra valstybės įgaliota vykdyti valstybės funkcijas ir užduotis (pvz., valstybės vadovas, parlamentas, vyriausybė, teismai). Ji veikia valstybės vardu ar jos pavedimu. Ketvirta, valstybės valdžios institucijai teisės normose yra priskirta apibrėžta kompetencija. Penkta, valstybės valdžios institucija gali vykdyti jai pavestus įgaliojimus tik valstybės nustatyta tvarka. Šešta, valstybės valdžios institucija yra sudėtinė ir integrali valstybės valdžios institucijų sistemos dalis. Taigi valstybės valdžios institucija yra valstybės įgaliota institucija vykdyti jos užduotis ir funkcijas, jas vykdyti griežtai valstybės nustatyta tvarka. Demokratinėse valstybėse yra nusistovėję konstituciniai principai, kurių pagrindu yra formuojamos valstybės valdžios institucijos. Vienas iš svarbiausiųjų principų yra atstovaujamosios demokratijos principas. Šis principas numato, kad įstatymų leidžiamoji institucija (Prezidentas – Prancūzijoje, Lenkijoje, Lietuvoje; Ministras Pirmininkas – Izraelyje) yra renkama tiesiogiai, todėl išreiškia tautos valią. Parlamentai yra renkami absoliučioje daugumoje pasaulio valstybių (JAV, Jungtinė Karalystė, Vokietija ir kt.). Tačiau įstatymų vykdomąsias ir teismines institucijas dažniausiai skiria kitos valstybinės valdžios grandys. Valdžių padalijimo principas yra pamatinis formuojant valstybės valdžios institucijų sistemą. Jos pagrindas yra “stabdžių ir atsvarų” mechanizmas. Šiuo mechanizmu siekiama subalansuoti įgaliojimus tarp skirtingų valstybės valdžios institucijų taip, kad nė viena negalėtų dominuoti. Formuojant valstybės valdžios institucijas, taikomas ir valstybės valdžios nepartiškumo principas, kuriuo ribojamos galimybės tam tikriems pareigūnams dalyvauti politinių judėjimų ar partijų veikloje. Tokia praktika yra žinoma ir Lietuvoje. Pvz., LR Prezidentas, Konstitucinio Teismo teisėjai, kitų teismų teisėjai negali dalyvauti politinių partijų ir judėjimų veikloje ir būti jų nariai. Teisėtumo principas pasireiškia tuo, jog visos valstybės valdžios institucijos, įgaliotieji asmenys privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Viešumo ir atvirumo principas pasireiškia tuo, jog valstybės valdžios institucijos turi viešai informuoti visuomenę apie savo veiklą ir sprendimus, taip pat ir tuo, kad piliečiai turi teisę kritikuoti valstybės valdžios institucijų veiklą. Kai kuriose valstybėse yra taikomas federalizmo principas, kuriuo yra atskiriami federacijos valstybės valdžios institucijų ir jos subjektų įgaliojimai. Tai būdinga JAV, Vokietijos Federacinei Respublikai, Rusijos Federacijai ir kitoms. Lietuvai kaip unitarinei valstybei šis principas yra nebūdingas. (parengta pagal Toma Birmontienė ir kiti “Lietuvos Konstitucinė Teisė”) 2 klausimas. Valstybės institucijų klasifikavimo problema Demokratinėse valstybėse valdžios institucijos sudaro vieningą sistemą, pasižyminčią tam tikrais požymiais. Tas vieningumas atspindi tautos interesus ir valią. Visų valstybės valdžios institucijų veiklos tikslas – siekti valstybės gerovės ir ją garantuoti. Priklausomai nuo valstybės formos, KT moksle yra skiriamos tokios VVI: 1)valstybės aukščiausiosios ir vietos valdžios institucijos šalyse su unitarine valstybės sandaros forma (Prancūzijos Respublikoje Prezidentas, parlamentas, Vyriausybė yra aukščiausios valstybės valdžios institucijos, o departamentų prefektai ir prefektūros – vietų valstybės valdžios institucijos); 2)federacijos ir jos subjektų VVI valstybėse su federacine valstybės sandaros forma (VFR Federalinis Prezidentas, Federalinis Kancleris, Federalinė Vyriausybė, parlamentas yra federacinės valdžios institucijos, o žemių valstybės valdžios institucijos federacijos subjektų). Pagal valdžių padalijimo principą VVI sistemoje veikia įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teisminės institucijos kurių visuma sudaro valstybės institucijų sistemos šerdį bet kurioje pasaulio šalyje. Įstatymų leidžiamoji institucija priima įstatymus, aukščiausiąją teisinę galią turinčias normas, reguliuojančias svarbiausias visuomeninių santykių sritis. Ji renkama tiesioginiuose ir lygiuose rinkimuose. Pasaulyje jos vadinamos nevienodai (JAV-Kongresas, Ispanija-Kortesai, D.B.-Parlamentas; L-je-Seimas). Parlamentų struktūra ir narių skaičius yra skirtingi. Dažniausiai juos sudaro vieneri ar dveji rūmai, labai retai-treji. Vykdomoji institucija realizuoja valstybės valdžią organizuodama ir garantuodama įstatymų vykdymą. Aukščiausioji vykdomosios valdžios institucija yra vyriausybė. Jos paskyrimo būdą lemia valdymo formos, politinės ir istorinės valstybės tradicijos. Priklausomai nuo kriterijų, pagal kuriuos išskiriama VVI, vykdomosioms institucijoms galėtų būti priskirtos ir ministerijos bei kitos centrinės administracijos įstaigos, realizuojančios skirtingų valstybinio gyvenimo sričių valdymą, organizuojančios įstatymų ir kt. norminių aktų vykdymą. Teisminės institucijos realizuoja teisminę valdžią, kuri yra nepriklausoma ir savarankiška. Teisminės institucijos yra teismai. Egzistuoja keletas teisminių institucijų formų. Daugumoje anglosaksų teisinės sistemos šalių egzistuoja vieninga teismų sistema su vieninteliu aukščiausiuoju teismu. Romanų-germanų teisės sistemos valstybėse dažniausiai nėra vieningos teismų sistemos (administracinės ir bendrosios kompetencijos teismų sistemos). Bendrosios kompetencijos teismams priklauso baudž., civ., darbo ir pan. bylos. Administraciniai teismai sprendžia piliečių bei valstybės institucijų ginčus valdymo klausimais. Konstituciniai teismai užima ypatingą vietą. Jie sprendžia įstatymų atitikimo konstitucijai problemą, kai kuriose valstybėse jie turi ir kitokių funkcijų. Vokietijos Konstitucinis Teismas, be kitų funkcijų, gali spręsti politinės partijos konstitucingumo klausimus. JAV konstitucinės justicijos klausimus sprendžia bendros kompetencijos aukščiausieji teismai. Prancūzijoje yra speciali institucija – Konstitucinė Taryba. Aukščiausiosios teisminės institucijos -aukščiausieji teismai, konstituciniai teismai. Teismai gali būti formuojami skirtingais būdais. Jie gali būti skiriami ar renkami (dažniausiai skiriami). Valstybės vadovas yra ypatinga institucija VVI sistemoje. Tai asmuo užimantis aukščiausiąją padėtį VVI sistemoje ir atstovaujantis valstybę vidaus ir užsienio santykiuose. Labiausiai paplitęs prezidento ir monarcho institutas. Pagal tai skiriamos dvi valdymo formos: monarchija ir respublika. Monarchas valstybės vadovo postą užima griežtai numatytu sosto paveldėjimo būdu. Prezidentas yra tiesiogiai ar netiesiogiai renkamas ribotam laikotarpiui. Be išvardytų VVI, šių institucijų grupei gali būti priskirtos kontroliuojančios, priežiūrą vykdančios institucijos (Ispanija-prokuratūra; Italija-finansinės kontrolės institucijos.). Išskirdami VVI Lietuvoje, vadovausimės koncepcija, jog šias institucijas apibūdina du požymiai: a)įgaliojimai veikti valstybės vardu; b)valdingi įgaliojimai. VV institucija LR gali būti pilietis arba piliečių kolektyvas, kuris formuojamas valstybės nustatyta tvarka ir naudojasi valdingais įgaliojimais vykdyti jam valstybės pavestas funkcijas. LR VVI sistemą sudaro Prezidentas (valstybės vadovas-vykdomoji valdžia), Seimas (įstatymų leidžiamoji valdžia), Vyriausybė (vykdomoji valdžia), Valstybės kontrolė, Konstitucinis teismas, Aukščiausiasis teismas, kiti teismai, prokuratūra. Valdžios institucijų tarpusavio santykius lemia jų teisinis statusas, kompetencija ir vieta valstybės institucijų sistemoje. Konstitucinės justicijos paskirtis-laiduoti konstitucijos viršenybę teisės sistemoje, taip pat ir valdžios institucijų tarpusavio santykių srityje. Kai kurių šalių konstitucinėse sistemose konstitucinis teismas turi teisę spręsti valdžios institucijų ginčus. Lietuvoje yra kitaip - šie ginčai nagrinėjami sprendžiant konkretaus teisės akto atitikimą konstitucijai, o specialios procedūros nėra numatytos. Taigi yra 2 klausimų sprendimų būdai. I atveju valdžios ginčai yra speciali ginčų rūšis, jo šalys-konkrečios valstybės institucijos. Institucija, mananti, kad jos teisės yra pažeistos, kreipiasi į konstitucinį teismą. Konstitucinis teismas veikia kaip arbitras, taikintojas. Taigi Lietuvoje šie ginčai nėra išskirti į atskirą kategoriją ir pasirenkama konstitucinio teismo -konstitucijos saugotojo, o ne institucinių ginčų gesintojo koncepcija. Trūkumai - ne visos suinteresuotos institucijos gali kreiptis į KT dėl pažeistos kompetencijos. Tarpinstitucinių ginčų priežastis būtų galima suskirstyti į socialines-politines ir teisines (dėl normų neaiškumo ar dviprasmiškumo). KT domina teisinės problemos, bet būdamas objektyvus problemos tyrėjas jis privalo suvokti ir jos politines socialines priežastis. Taip pat KT neturėtų nekreipti dėmesio į savo sprendimo pasekmes. Valdžių ribojimo principas - svarbus konstitucinis principas, daugelio KT sprendimų išeities pozicija sprendžiant bylas dėl institucijų kompetencijos bei tarpusavio santykiu. Šį principą KT paaiškino, kad valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet turi būti ir pusiausvyra įgaliojimu atžvilgiu. Valdžios ne tik savarankiškos, bet ir bendradarbiauja. 2 valstybinės valdžios institucijų įgaliojimų rūšys: vieni tiesiogiai įtvirtinti konstitucijoje, kiti įstatymu. Įgaliojimu valdžia negali perimti, atiduoti ar atsisakyti. Kai kuriuose sprendimuose valdžių padalijimo principas reglamentuojamas tiesiogiai, kitose demokratinės teisinės valstybės kontekste. Laiduojant valdžių padalijimo principą užtikrinama ir nuostata, kad valdžios institucijos tarnauja žmonėms. Kalbėti apie Seimo įgaliojimų perdavimą vyriausybei reikštų kalbėti apie įstatymų leidybos delegavimą. Vyriausybė ir seimas dalyvauja teisės aktų leidybos srityje, bet vyriausybė poįstatyminiais aktais gali tik konkretinti, detalizuoti tam tikras įstatymų normas. KT nusprendė, kad įstatymų delegavimas pas mus nenumatytas, todėl vyriausybė tik poįstatyminiais aktais nustatyti nuosavybės teisių atkūrimą negali, tai prieštarauja konstitucijai-svarbiausi gyvenimo klausimai turi būti reguliuojami įstatymais. Vyriausybė gali detalizuoti, bet ne reguliuoti santykius, kitaip pažeidžiamas žmogaus teisių įstatymų gynybos principas. Yra tokių atvejų, kai vyriausybė įsibrovė į įstatymų leidėjo sritį. Vyriausybė poįstatyminiais aktais negali pakeist įstatymų. Vyriausybės aktas, priimtas taikant įstatymo normas ir nustatant atgalinę jų galią, visais atvejais neatitinka įstatymų, nes juo įsiterpia į to įstatymo galiojimo ribas ir pažeidžiama įstatymo viršenybė poįstatyminių aktų atžvilgiu. Ne mažesnės apsaugos verti ir vykdomosios valdžios konstituciniai įgaliojimai. I problema - pačių vykdomosios valdžios institucijų galių atribojimas, jų apsauga. Neretai prezidento ir vyriausybės įgaliojimai taip persipina, kad sunku nustatyti jų ribas. Pvz. ir prezidentas ir vyriausybė turi įgaliojimą sudaryti tarptautines sutartis, nes neturint jų vykdyti užsienio politikos neįmanoma. KT nagrinėjo ir klausimus, susijusius su prezidento įgaliojimais formuojant vyriausybę. Sudarant vyriausybę svarbiausias prezidento uždavinys - laiduot valdžios institucijų sąveiką. Užtikrinant galimybę ginti savo teises nepriklausomame ir bešališkame teisme - viena svarbiausių teisinių garantijų. Teisingumo sąlyga-teismų nepriklausomumas, o tai visų pirma yra teisėjų nepriklausomybė. Tai ne jų privilegija, o viena svarbiausių pareigų, užkertanti kelią šališkumui ir padedanti priimti teisingą sprendimą. Svarbios teisėjų nepriklausomybės ir neliečiamybės garantijos yra jų kadencijos laikas. LITERATŪRA: vadovėlis – Lietuvos konstitucinė teisė ir E. Jarašiūnas Valdžios institucijų santykių problemos Konstitucinėje jurisprudencijoje //Konstitucinė justicija – dabartis ir ateitis V.,1998 3 klausimas.Valstybės valdžia kaip konstitucinės teisės institutas Valstybine valdžia - socialines valdžios atmaina, kuri pasireiškia įvairiais aspektais. Iš vienos puses tai socialinio valdymo priemone, reg. santykius tarp žmonių, valdymo subjektu ir objektu. Šie santykiai (tarp įvairių socialiniu grupių, valdymo subjektu ir objektu) užtikrina valdingos valios išskyrimą bei susijusi su galimybe paveikti kt. asmenis. Valdžia naudoja ypatinga poveiki ir sistema - galimybe primesti savo valia. Konstitucijoje yra terminas Valstybes valdžia - naudojamas apibrėžiant valdžios pobūdį bei šaltini. Yra įtvirtinta, kad valdžia priklauso tautai, akcentuojama, kad tauta - bet kokios valdžios šaltinis. Pastaraisiais metais terminas valdžia yra keičiamas i suvereniteto sampratą. Išvengiama valdžios termino daugiareikšmiškumo (vykdomoji valdžia, įstatymų leidybos valdžia ir kt.). Pagrindine Konstitucijos paskirtis - reguliuoti valstybines valdžios įgyvendinimo budus. Atskiri straipsniai ar skirsniai, liečiantys valdžios institucijas, Seimą, Prezidentą. Konstitucija apibrėžia jų funkcijas, veiklos metodus. Galima teigti, kad valstybines valdžios institutas, kuri sudaro normos, užima svarbia vieta KT. sistemoje. Konstituciniu santykiu, susijusiu su valstybes valdymo įtvirtinimu, K reguliavimo sritis skiriasi įvairiose valstybėse (priklausomai nuo valstybines santvarkos formos, rėžimo ir kt.). Pavyzdžiui, socialistinio rėžimo valstybėse pateikiama valdžių socialine charakteristika (valstybes tikslai). Demokratinėse valstybėse Konstitucijos tokiu nuostatu neturi (tai išdėstyta preambulėse). Kalbant apie valstybes valdymo institutą - šio instituto struktūrą susideda iš tokiu teises normų: 1. Normos, įtvirtinančios valstybines valdžios šaltini ir jos subjektus (tauta, klases - soc. valst.) 2. Nuostatos apie valstybines valdžios pobūdį (proletariato diktatūra, demokratija) 3. Normos, įtvirtinančios valstybines valdžios įgyvendinimo tikslus ir kryptis (prikl. nuo tradicijų, valst.santvarkos, rėžimo ir pan.:pilietine visuomene, klasine visuomene etc). 4. Normos, įtvirtinančios valstybines valdžios struktūrą: -valstybines valdžios padalijimas i atskiras šakas -valdžios vieningumo principas 5. Nuostatos apie institucijų, įgyvendinančių valstybines valdžios sistema: -Demokratinėse Konstitucijose: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teismine; -Konstitucijose, nepripažįstančiose valdžios padalijimo principo a)valstybes valdymo b)teismo c)prokuratūros etc. Valstybes valdžią įgyvendina tik atstovaujamosios institucijos. 6. Nuostatos apie valstybines valdžios įgyvendinimo kelius, nuostatas, metodus. Valstybes valdžios institutą sudarančios normos nevienodai detalizuoja įvairias šio reikalo puses. Kaip kuriu Valstybines valdžios elementu turinys išsemiamas vienu trumpu Konstitucijos straipsniu, kitu elementu reguliavimui priskiriami ištisi straipsniai: valdžios institucijų uždaviniai, kompetencija ir t.t. Skirtingas sureguliavimas (vieni trumpai, kiti - sudėtingi Konstitucijos struktūriniai dariniai). Pavyzdžiui, normos apie valstybę. valdžios šaltinius ir jos subjektus daugelyje Konstitucijų apsiriboja teigimu, kad valdžia priklauso tautai. Toks trumpinys budingas senos ar naujos demokrat. Valstybėms. Daugelyje valstybių, kurios viena ar kita forma remiasi Klasines valdžios koncepcija, įtvirtintas platesnis subjektu ratas. Dovanotose (oktrojuotose) Konstitucijose įtvirtinama, kad valstybines valdžios šaltinis - valdžia priklauso ir kyla iš monarcho. Arabu konstitucijose šaltinis - Alachas. Konstitucijų formuluotes apie valdžios šaltinius ir subjektus turi principine reikšme visam tolimesniam Konstitucijos tekstui. Preambulėje įtvirtinti principai, kurie pereina visa Konstitucijos tekstą. T.p. ir su šaltiniu (analogija). Valdžios šaltiniu laikoma tauta, tai iš to seka, kad: - ši valia išreiškiama per rinkėjų korpuso rinkimus; - referendume; - pasinaudojant peticijos teise. Taip pat rinkėjų korpusas demokratijos sąlygomis negali būti siaurinamas t.t. socialiniais požymiais (esant demokratinei valstybes sąrangai, įvairūs sluoksniai negali būti nušalinami nuo tautos valios formavimo, t.y. Konstitucijoje turi būti įtvirtinama, kad tauta atstovaujanti institucija - Parlamentas - turi remtis visuotiniais rinkimais. Jeigu Konstitucijoje įtvirtinta, kad valdžios realizavimo subjektas - socialine klase ar dirbantieji, tai reiškia, kad t.t. socialiniai sluoksniai gali būti nušalinti nuo valstybines valios formavimo. Pavyzdžiui, privilegijos t.t. sluoksniams, įvairūs nelygus rinkimai ir t.t. Jei valdžios šaltinis Monarchas, tuo atveju natūralu būtų, kad atstovaujamosios institucijos yra tik konsultacinio pobūdžio, ir monarchas, o ne tautas, sprendžia valstybes valdymo politika. Konstitucijos nuostatos apie valstybines valdžios subjektus siejasi ir su Konstitucijos normomis apie valdymo pobūdį. Laikantis koncepcijos, kad tauta yra valstybines valdžios šaltinis, bent jau konstitucinėje teisėje nekyla abejones apie skirtingu klasių ir socialiniu grupių vaidmenį įgyvendinant valstybine valdžią. Natūralu, kad tokiu nuostatu galimybe (apie klases dominavimą) yra antikonstitucine. Dar reikia pridurti, kad faktine padėtis skiriasi nuo Konstitucijos nuostatu. Čia yra politologijos nuostatos. Net išsivysčiusiose valstybėse Konstitucijose įtvirtinta, kad valdžia priklauso tautai, tačiau valdymo sfera yra t.t. politinio elito rankose. Socialine mase sudaro vidutinis sluoksnis, kuris siekia stabilumo ir tvarkos. Tokia situacija yra buvusiose socialistinėse valstybėse. Nuostatos apie tikslus. Pirmos kartos konstitucijose buvo kalbama apie rūpinimąsi tautos gerove. Pavyzdžiui, tarpukario Lietuvos konstitucijose. Toliau ši nuostata detalizuojama atskiru institutu. Šiuolaikinėse konstitucijose yra pateikiamos išplėstos formuluotes. Valstybine valdžia šalina priežastis, trukdančias asmenybes tobulėjimui (randame tarptautines teises aktu atgarsiu). Atskiros nuostatos implementuojamos, inkorporuojamos i nacionaline teise. Vienos iš tokiu normų pavyzdys galėtų būti, kad Valstybines institucijos tarnauja žmonėms. Tokiu normų jungimas i Konstitucija turi pozityvia reikšme, kadangi orientuoja visas valstybines institucijas ir nevyriausybines organizacijas veikti taip, kad butu sudarytos sąlygos pasiekti tikslą. Reikia sutikti su nuostata, kad Konstitucijos normos apie valstybines valdžios struktūra yra sąlygotos konkrečios valstybes politines sistemos ypatumu. Pliuralistines sistemos sąlygomis pagrindinis įstatymas įtvirtina valdžių padalijimo principą, o autoritarinėse - valdžių vieningumo principą. Tiek viena, tiek kita sistema gali turėti įvairias formas, bet reikšminga tai, kad Konstitucijos nuostatos apie valdžių struktūrą yra išeities taškas vienai ar kitai valdžios sistemai įtvirtinti ir ypač jų tarpusavio santykiams nustatyti. Todėl nuostatos apie valstybiniu institucijų santykius užima dominuojančią vieta. Valstybiniu konstitucijose įtvirtintos vienokios ar kitokios valstybes organu sistemos ir ju tarpusavio santykiai priklauso nuo daugelio faktorių: 1. Nuo valdymo formos: - Prezidentinio valdymo; - Parlamentinio valdymo; - Mišraus valdymo. Santykis tarp Parlamento, Prezidento ir tv. Mišriose priklauso nuo dominuojančios sistemos. 2. Nuo valstybes santvarkos formos: - Unitarine; - Federacine (Federacinėse valstybėse iškyla klausimas dėl kompetencijos paskirstymo). 3. Nuo galiojančios valdžios struktūros konkrečioje valstybėje: - Valdžių padalijimo principas; - Valdžių vieningumo principas. Šie faktoriai ir įtakoja valstybes valdžios institucijų sistema ir jų tarpusavio santykius. Kalbant apie valstybines valdžios konstitucini teisini įtvirtinimą, reikia pasakyti apie valstybes valdžios ir vietos savivaldos suvokimą - jų santykius. Nuo to priklauso valstybes institucijų sistema ir jų tarpusavio santykiai. Kyla klausimas-kas įgyvendina valstybes valdžią, ar tik centriniai organai, ar ir vietos savivalda? Galimi keli variantai. Pagal klasikine vakaru konstitucines teises doktrina, valstybes valdžią įgyvendina centrines valstybes institucijos: valstybes vadovas, Parlamentas, Vyriausybe ir jos atstovai vietose, teismai. Tuo tarpu vietos atstovaujančios institucijos yra vietos savivaldos organai, kurie konstituciniu įstatymu apibrėžtoje kompetencijoje sprendžia vietinius klausimus. Vienas iš paskutiniųjų valstybines valdžios instituto elementu butu tos normos, kurios reguliuoja valstybiniu institucijų veiklos metodus. Konstitucines teises teorijoje yra skiriami įvairūs metodai:liberalizmo ir prievartos. Kalbant apie normas, kurios reguliuoja valstybines valdžios įgyvendinimo metodus, jos siejasi su politiniu rėžimu arba valstybes rėžimu. Grynai terminologine prasme valstybinis rėžimas rodo budus arba metodus, kuriais įgyvendinama valstybine valdžia. Rėžimai:demokratinis ir nedemokratinis. Valstybines institucijos pagrindiniai požymiai: 1. Valstybes mechanizmas; 2. Valstybes aparatas; 3. Valstybine institucija - pirmine dalis (ląstelė). Norint nustatyti valstybines institucijos požymį, reikia palyginti ir surasti bendru sąlyčio tašku su nevalstybinėmis organizacijomis (politines partijos, visuomenines organizacijos). Valstybiniu institucijų požymiai (sąlyčio taškai su polit. Partijomis ir visuomeninėmis organizacijomis), esminis skirtumas tarp valstybes institucijų ir visuomeniniu organizacijų. Požymiai: 1. Valstybes institucijos paskirtis - realizuoti valstybes funkcijas ir uždavinius (visuomeniniu organizacijų - tik t.t. grupes uždavinius). 2. Skiriasi šių institucijų sudarymo tvarka (priklauso nuo valstybes institucijų tikslu ir uždavinių įgyvendinimo): - skiriamos; - renkamos; - tiesiogiai; - netiesiogiai. 3. Valstybine institucija, įgyvendindama valstybes tikslus, uždavinius ir funkcijas (vidines ir išorine) įgyvendina ir jai budingus uždavinius. 4. Valstybes institucija turi įstatymais ar kitais aktais numatyta organizacine struktūra. Tuo tarpu valstybe yra unifikuota. 5. Valdingu įgaliojimų tūrėjimas. Valstybine institucija, veikdama valstybes vardu, turi: organizacines priemones, materialines priemones. Valstybiniu institucijų klasifikacija priklauso nuo to, ar pripažįstamas valdžių padalijimo, ar valdžių vieningumo principas. Taigi, klasifikavimo pagrindas yra įvairus: 1. Pagal organizacine struktūrą: - kolegialios; - vienasmenes (ministerijos). 2. Vykdomosios valdžios institucijos: - Vyriausybe; - Centrines valstybines valdžios institucijos (ministerijos, t.t. departamentai (atskiri, savarankiški); 3. Vietines valdžios institucijos: - Apskritys. Teismine valdžia: 1) Aukščiausiasis teismas; 2) Apeliacinis teismas; 3) Apygardų teismai; 4) Administraciniai teismai; 5) Apylinkių teismai; Atstovaujamosios valdžios institucijos Valstybes institucijų organizavimo ir veiklos konstituciniai principai (t.t idėja, kuria remiantis funkcionuoja valstybes institucijos): 1. Sudarymo (organizavimo) principas: - demokratiškumo principas; - viešumo principas (per rinkimus - visu r. komis.posėdžiai vieši, viešai pask. Susir. Su kandidatais, formuojant teism. Valdžios institucijas); - teisėtumo principas (institucijų formavime); - rungimosi principas 2. Funkcionavimo principas: - nacionalines kalbos principas; - nekaltumo principas Valdžių padalijimo principas Reikšminga vieta KT. doktrinoje. Pačios teorijos atsiradimas (vieningas subalansavimas) siejamas su stiprėjančios buržuazijos kova prieš absoliutizmą. Siekdama riboti absoliučią karaliaus valdžią, kylančios buržuazijos ideologai iškėlė idėją riboti monarcho valdžią. Teigė, kad atstovaujamoji valdžia turi tekti tauto išrinktiems atstovams, vykdomoji valdžia - valstybes vadovui, teismine - nepriklausomiems teismams. Pradininkai - Dz. Lokas, Monteskjė. Iš visu politiniu ir teisiniu idėjų, sukurtu per visa civilizacijos laikotarpi, ši idėja yra viena iš reikšmingiausiu (valstybines valdžios sutvarkymo pagrindas). Kalba ėjo apie organizacine-teisine valdžios apribojimo koncepcija. Prieš Loka ir Monteskjė pasisakė Z.Ruso (visa valdžia turi priklausyti tautai - liaudies susirinkimui. Tai įmanoma tik primityviame visuomenes išsivystymo lygyje). Kuo skiriasi Loko ir Monteskjė pažiūros? Iš esmes tik tuo, kad Monteskjė nuėjo toliau aiškindamas valdžios santykius (nes gerokai vėliau rutuliojo savo idėją ( mirė apie 1755m.). Abu buvo savo laikmečio atstovai. Nuopelnas - pavyko iškovoti t.t. pozicijas įstatymų leidžiamosios valdžios srityje, vykdomąja ir teismine valdžias laike monarchas. Daugelyje Europos valstybių buvo monarchine valdymo forma. Daugelis istoriku vertina - jų darbai peržengė jų laikotarpio ribas. Nieko geresnio negalima surasti. Šių teorijų humanistinis pobūdis - aiškus despotizmo priešininkai. Loko teisingas valdžių įvertinimas susijęs su atsakymu i klausima - kokios yra žmogaus teises, garantijos. Visas blogis, kuris riboja prigimtines žmogaus teises - absoliuti monarcho valdžia (Ist. Leidyba, vykdymas, teismai). Išeitis - valdžių padalijimas. Teismine valdžia Lokui neužkliuvo. Pagrindinis dėmesys vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių apribojimui. Jo teorijoje galima įžvelgti parlamento viršenybe, kurio atstovai buvo kylanti jėga - buržuazija. Monteskjė postulatai labai panašus - nebus laisves, jei teismai nebus atskirti. Ryškiausias šios teorijos įgyvendinimo pavyzdys - JAV: įstatymų leidimas - parlamentui, vykdomoji valdžia - Prezidentui, Teismine valdžia - teismams. Ši valdžiu padalijimo teorija yra įtvirtinta daugelyje pasaulio ir Europos konstitucijų. Skiriasi tik formos - konkretus ypatumai atskirose valstybėse. Tai priklauso nuo tradicijų, santvarkos formos, valdymo formos, geopolitines situacijos. Labiausiai pastebimi ypatumai, kurie nukrypsta nuo pirmaprades doktrinos: - Išimtis daugelyje valstybių - parlamentarai yra ir vyriausybes nariai (Lietuvoje t.p.). (tai objektyviai subjektyvios priežastys) - Dėl vykdomosios ir įstatymus leidžiamosios valdžios galiu apribojimo daugelyje valstybių įstatymus leidžia vykdomoji valdžia - valstybes prezidentas arba vyriausybe (deleguotoji istatymleidyste). Formos pačios įvairiausios - nuo projektu iki įstatymų rengimo. Lietuvoje deleguotosios istatymleidystes nėra, bet bandymu iš vyriausybes puses buvo. Politologinėje literatūroje, kalbant apie šios teorijos turini (autoriai, rašantys apie buvusio sovietu lagerio valstybes) išplečia klasikini supratimą. Valdžiu padalijimo idėja interpretuojama plačiau - doktrina laikoma ne tik valstybes institucijų fermentavimo, bet ir universalus visos sistemos funkcionavimo principas. Santykinai išskiria šiuos lygius: 1. Susiję su valdžios ir valdymo funkcijų perdavimo iš politiniu struktūrų pirminiams socialiniams objektams - tautai, susiję su savivalda. 2. Susiję su valstybes ir kitos politines sistemos elem. Santykiais (polit. Part., judėjimai ir kt.). Stengiamasi atriboti valstybines veiklos sfera nuo nevalstybines (Politines partijos neturi vadovauti valstybei ir ūkio organizacijoms). 3. Tradicinis aspektas - atskiru valdžios šakų funkcionavimas. 4. Federatyvinėms valstybėms - centro ir subjektu problematika. JAV iškilo problema, kaip užtikrinti, kad kuri nors valdžia neuzurpuotu kitos valdžios galiu. Įvedė stabdžių ir atsvaru sistema. Ji geriausiai veikia prezidentinio tipo valstybėse. Konstitucija ir įstatymai numato t.t. įgaliojimus kaip viena valdžia paveikia kita valdžią. Tai pasiekiama - numatant skirtingas kadencijas, institucijų formavimo tvarka. Stabdžių ir atsvaru sistema - grynai prezidentines respublikos atributas - taip negalima teigti. Esme - pasianse tarp atskiru valdžios šakų. Nuo parlamentines pereinant prie prezidentines pradeda veikti stabdžių ir atsvaru sistema. Įstatymų leidžiamoji valdžia t.t. atvejais atlieka teismines valdžios funkcijas - apkaltos procesas, Teismine valdžia įtakoja įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias - gali sustabdyti, panaikinti, pripažinti akta negaliojančiu ar nekonstituciniu. Kiekvienos valstybes konstitucijose numatomas tik tai valstybei budingas valdžių pasidalijimo principas, tarpusavio funkcijos, mechanizmas. Kartu su valdžių balanso idėja, stabdžių ir atsvaru sistema, pasipildė dar viena idėja - valdžių tarpusavio priklausomybe ir bendradarbiavimas (kyla iš valdžios vienybes). Įvairiuose darbuose atsiranda vis daugiau valdžių: - kontroles institucija (Seimo kontrolieriai); - spauda. Lietuvoje jie neturi konstitucinio ar įstatyminio pagrindo. LIETUVA KT. 98 01 10 nutarimas. KT. šia problema interpretavo eilėje savo nutarimu (1995, 1997 11 13, 1998 01 10) - atskiros šios problemos puses. Konstitucinio teismo pozicija: Valdžių padalijimo principas reiškia, kad visos trys valdžios turi būti 1) atskiros, 2) pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti pusiausvyra tarp jų. - Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirti atitinkanti kompetencija. - Kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo valdymo formos. Svarbu tai, kad aukščiausių valstybes institucijų statusas paremtas Konstitucijoje įtvirtintais įgaliojimais. T.y. konstitucinis funkcijų įgaliojimo ir atribojimo lygis. Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintas aukščiausios valstybes valdžios įgaliojimų yra ir kt. Konstitucijos straipsniuose (be pagrindiniu). Pvz., K 134str. Seimas išklausęs valstybes kontrolieriaus išvados..., 114 str. num. Prezidento prerogatyva t.t. atveju patraukti teisėją baudžiamojon atsakomybėn, 133 str. - Konstitucinis teismas interpretuodamas K 5str. pripažįsta, kad ir Lietuvoje (parlamentinėje respublikoje, turinčioje prezidentines respublikos bruožų) yra numatyta stabdžių ir atsvaru sistema, t.p. partneryste. Apibr., kad stabdžių ir atsvaru sistema veikia ne tik prezidentinėje respublikoje, bet ir parlamentinėje su prezidentines bruožais. Pavyzdžiui, Prezidentas gali skirti Premjera, bet tik gavęs Seimo pritarimą (bendradarbiavimo principas). Prezidentas turi derinti savo veiksmus su Seimu (tokia Konstitucijos logika). Seimas skiria AT teisėjus, šio teismo pirmininką. Tam būtinas Prezidento teikimas. Seimas steigia ministerijas. Tam reikia vyriausybes teikimo. Valdžių balansas funkcionuoja. Pasirinkta valstybes valdymo forma suponuoja būtent toki valdžių funkcionavimo mechanizmą. 1991m. Konstitucijos projekte buvo numatytas drastiškesnes priemones - du kartus nepritarus kandidatūrai, Prezidentas galėjo paleisti Seimą. Tiesioginiai įgaliojimai, nustatyti Konstitucijoje, reiškia, kad viena valstybes institucija negali perimti, perduoti ar atsisakyti savo įgaliojimų. Tokie įgaliojimai negali būti pakeisti, apriboti įstatymų (kad t.t. funkcijas permes vyriausybei ir t.t.), nustatant jų įgyvendinimo sąlygas. Tam būtina priimti Konstitucine pataisa (tiktai). Gali būti, kad atskiru valdžios šakų įgalinimai numatomi įstatymu. Pvz., K 84 str., 10p. Respublikos Prezidentas nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų tvarka nustatytus pareigūnus. Konstitucinis teismas akcentavo - turi būti atsižvelgta i Konstitucijos nuostatas ir principus, įtvirtinančius t.t valdžios prigimti. Vyriausybe turi vykdyti įstatymus. Suabejojus jų konstitucingumu, gali kreiptis i KT. dėl atitikimo Konstitucijai. Natūralūs santykiai tarp valdžių - įtampa. Problema - koks įtampos lygis. Įtampa realizuojama per konstitucinius mechanizmus: paklausimus, interpeliacijas. Nors ir Dz.Lokas teikė pirmenybe įstatymų leidėjui (t.p. Lietuvos Konstitucija), iš Konstitucinio teismo interpretavimo seka, kad ir pats įstatymu leidėjas turi laikytis įstatymų. Tai pagrindinis teisines valstybes principas. Valstybės valdžia kaip KT institutas. Valdymas-vienas iš valstybės požymių. Yra 3 pagrindiniai valstybės požymiai:-teritorija, -žmonės-tauta,-valdymas. T.y. teritorijoje gyvenantys žmonės-tauta-išsivystymo laipsnyje ima kurti valdymą ir sukuria valstybę. Kyla valstybės valdymo šaltinio klausimas. Pagal šiuolaikinę koncepciją-valstybės valdymas kyla iš toje teritorijoje gyvenančios bendruomenės (tautos, liaudies) Bet liaudies sąvoką nuvertino komunistai, kurie liaudimi vadino ne visą visuomenę, o tik vieną klasę, kuri gyveno iš savo darbo, o darbdaviai liaudžiai nepriklauso. Todėl į šią sąvoką žiūrima su nepasitikėjimu. Tautos sąvoka irgi turi minusų-ji naudojama etnine prasme, tautybei pažymėti, bet teisės moksle naudojama ir kita prasme, pirmenybę teikia ne etniniams aspektams. Tauta teisėje reiškia valstybės teritorijoje gyvenančių piliečių visumą (didžiąją dalį sudaro etninė tauta, bet įeina ir kitų tautybių asmenys). Teisinės tautos samprata vartojama net ir konstitucijoje-“visi ispanai turi tokias teises”-ne etninė tauta, o visi piliečiai. Šiuo atveju visi tos pačios valstybės piliečiai pripažįstami valstybės šeimininkais, nėra diskriminuojami. Tauta sutampa su valstybės teritorija, turi valstybės sienas. Ir tauta laikoma suverenu toje valstybėje. Teisinė tauta ir kuria valstybę. Valstybės kūrimas prasideda nuo aukščiausių valdymų kūrimo. Valdžiai suteikiama teisė valdyti valstybę ir joje gyvenančius piliečius. Valdymo kūrimas todėl susijęs su t.t. procesu. Todėl būtina suformuotai tautai atstovaujančia institucija. Po to tautos išrinkti atstovai formuoja kitas valstybės institucijas, o jos žemesnes ir pradeda veikti valdymo aparatas. Valdymo santvarką nustato Konstitucija, kaip tai buvo formuojama ir t.t..Valdymas-tai ypatinga nustatyta tvarka suformuotos ypatingos valstybės institucijos ir jų veikla, įgyvendinant valstybės uždavinius ir funkcijas. Valstybės valdymo kilmės sampratų yra įvairių: senovėje valstybė kildinama iš Dievo (teokratinės valstybės. Dieviškosios kilmės teorija) buvo paplitusi, kol valstybę valdė monarchai. Dabar monarchijų ne tiek daug ir dominuoja respublika, todėl yra pasikeitusi valdymo samprata, remiasi tautos suvereniteto idėjomis. Naudota literatūra: • Internetas (www.konspektai.cjb.net); • Konstitucinės teisės vadovėlis; • E. Vaitiekienė, S. Vidrinskaitė ‘Lietuvos Konstitucinės teisės įvadas’. 4 klausimas.Valstybės valdžios institucijų organizavimo ir jų veiklos konstituciniai principai Tai tam tikra ideja, kuria remiantis funkcionuoja valstybes institucijos. Valdžia - tai valios primetimas kitiems subjektams. Valstybės valdžia - tai vykdoma politinė valdžia ir ją vykdo specialūs subjektai valstybės vardu. Dar būdinga valstybės valdžių sistemai subjektų visuma, vadinamas valstybės aparatas. Prireikus valstybės valdžia naudoja valstybinę prievartą. Jos būdai labai įvairūs. Kitas požymis - valdžia - vienas iš esminių valstybės požymių. Svarbūs yra valstybės valdžios atsiradimo ir sukūrimo pagrindai, kurie yra labai įvairūs. Pagrindinė valstybės valdžios kilimo teorija - prigimtinės teisės teorija, iš kitos pusės - suvereniteto teorija. Tam tikri valstybės valdžios formavimo principai padeda suprasti iš kur kyla valstybės valdžia, kokia jos paskirtis, santykiai, valdymo subjektai. 1. Sudarymo (organizavimo) principai: - demokratiškumo principas. Jis numato, kad įstatymų leidžiamoji inst.(Prezidentas-Pranc.Lenkijoje, Lietuvoje; MP-Izraelyje) yra renkama tiesiogiai, todėl išreiškia tautos valią. Parlamentai yra renkami absoliučioje daugumoje pasaulio valstybių (JAV. DB, Vok ir kt.). Tačiau įstatymų vykdomąsias ir teismines inst.dažniausiai skiria kitos valstybonės valdžios grandys. - viešumo ir atvirumo principas. Pasireiškia tuo, kad valstybinės valdžios institucijos turi viešai informuoti visuomenę apie savo veiklą ir sprendimus, taip pat ir tuo, kad piliečiai turi teisę kritikuoti valstybinės valdžios institucijų veiklą. - teisetumo principas (instituciju formavime). Pasireiškia tuo, jog visos VVI, įgaliotieji asmenys privalo laikytis K-jos ir įstatymų. - Valstybės valdžios nepartiškumo principas, kuriuo ribojamos galimybės tam tikriems pareigūnams dalyvauti politinių judėjimų ar partijų veikloje. - Valdžių padalijimo principas. Jo pagrindas yra “stabdžių ir atsvarų” mechanizmas. Juo siekiama subalansuoti įgaliojimus tarp skirtingų valstybės valdžios inst.taip, kad nė viena negalėtų dominuoti. Šis principas traktuojamas kaip šiuolaikinės demokratinės valstybės principas. Jis užkerta galimybę koncentruoti valdžią vienose rankose, turėti autoritarinio modelio valstybę ir deklaruoja, kad valdžios būtų savarankiškos. Pagal šią teoriją, valdžia turi susidėti iš trijų valdžių. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso parlamentui, vykdomoji valdžia sutelkta prezidento rankose. Pagal JAV Konstituciją prezidentas vykdomąja valdžia su niekuo nesidalija, nes jis tuo pat metu ir valstybės, ir vyriausybės vadovas. Teisminė valdžia priklauso Federaliniam Aukščiausiajam Teismui. - Suvereniteto principas (Bodenas, Ruso). Aukščiausia valdžia priklauso tautai. Iš tautos suvereniteto kildinamas valstybės suverenitetas, suverenios galios priklauso tautai, t.y. įtvirtinta daugelio šalių konstitucijose. - tautos atstovavimo principas, kuris parodo, kaip tauta savo suverenias galias perduoda savo atstovams. Tauta formuoja tautos atstovybę ir įgalina ją veikti tautos vardu. Tauta formuodama parlamentą, suteikia jam tam tikras galias. Tai legitimumo, suverenumo galios. Atstovavimo principas parodo, kaip tauta dalyvauja formuojant valdymo institucijas. Problema: manoma, kad tautos atstovybė perima tautos suverenias galias; netiesa, nes suverenitetas pasilieka tautai, o atstovai perima tik teisę veikti tautos vardu ir kitas galias. Suverenitetas negali būti varžomas. Tautos atstovybė konstituciniu keliu įgyja teisę formuoti kitas valdžios struktūras, institucijas. Tai tam tikras tautos atstovavimo tęsinys. - rungimosi principas. 2. Funkcionavimo principas: - nacionalines kalbos principas; - nekaltumo principas 5 klausimas. Valdžių padalijimo doktrina. Valdžių padalijimo doktrinos interpretavimo įvairovė. Antikos laikų mąstytojai tvirtino, kad valdžia, vykdydama pagrindinę savo funkciją, ne visuomet būna gėrio bei pažangos šaltinis. Jau senovės Graikijoje buvo konstatuotas akivaizdus valdžios polinkis piktnaudžiauti įgaliojimais, traktuoti teisingumą subjektyviai. Platonas vienas pirmųjų, suprasdamas neigiamas neribotos valdžios veiklos padarinius, knygoje „Valstybė“ siūlė idealios santvarkos ir valdžių padalijimo mechanizmą. Jis, modeliuodamas valdymo formą, visuomenę skirstė į tris klases: darbininkus, sargybinius ( kurie skirstomi į karius ir valdovus ) ir filosofą – karalių. Platonas manė, kad pagrindas pasidalyti funkcijas tarp visuomenės narių yra asmenų gabumai. Priklausymo klasei, filosofo nuomone, paveldėti negalima. Siekiant veiksmingo valdymo jis siūlė kovoti su nuosavybe. Visas valdžios galias skyrė filosofui – karaliui vieninteliam turinčiam gabumų įgyvendinti numatytas funkcijas. Platonas nematė galimybės varžyti karaliaus – filosofo nei įstatymais, nei viešąja nuomone. Valdžią varžytų karaliaus – filosofo išsilavinimas bei nuosavybės teisės ribojimas. Aristotelis Platono teoriją keitė ir plėtojo, jis suabejojo karaliaus – filosofo neatimama teise valdyti ir valdžią padalijo tarp klasių bei jų interesų. Aristotelio teorijoje valdžios galios padalytos tarp monarchijos, aristokratijos ir demokratijos. Senovės Romoje valdžios sąrangos problematika plačiai nagrinėjo Polibijus, Ciceronas ir kt. Ciceronas, pripažindamas prigimtinę teisę kylančią tiek iš pasaulį valdančios Dievo apvaizdos, tiek iš protingos ir visuomeniškos žmonių prigimties, valstybę vadina res populi (res publica). Valstybė – žmonių reikalas, nes valdžia kyla iš kolektyvinės tautos galios. Jis skelbė, kad pareigūnas, atlikdamas savo pareigą, remiasi įstatymu ir pats yra įstatymo statytinis. Bendrieji įstatymai yra pavaldūs Dievo įstatymui (doroviniam, aukštąjąm teisiniam principui) kuris auksčiau už žmonių pasirinkimą ar institucijas. Suprasdamas valdžios ribojimo reikalingumą, Ciceronas manė, kad tam reikia pasitelkti įstatymus ir Dievo įstatymą. Senovės Graikijoje ir Romoje buvo suprantama būtinybė riboti valdžios galias ir jas turėjo riboti valdančiųjų doroviniai principai, išsilavinimas bei Dieviškieji įstatymai. Antikos teorijoje nenurodytas joks valdžios ribojimo mechanizmas, nei jo sąrangos modelis, o ir pats padalijimo tikslas nebuvo aiškiai pagrįstas ir suformuluotas. XVII-XVIII a. reikšmingą postūmį teorinei valdžios padalijimo dokrinai turėjo protestantiškoji epocha – Reformacija. Kokybinį valstybės bei jos mechanizmo sampratos pokyčiai buvo susiję su filosofinių nuostatų kaita bei fundamentaliaisiais gamtos mokslo atradimais. Protestantizmo pradininkai M. Liuteris bei Ž. Kalvinas, pripažindami Šventąjį raštą aukščiau Bažnyčios, sudarė prielaidas mokslo plėtotei. Šiuo metu iš naujo buvo vertinamas žmogus, o kartu ir valstybė, kurioje jis gyveno. Tos epochos gamtos mokslų atradimai (I.Niutono. G. Galilėjaus, J. Keplerio) buvo nemažiau reikšmingi ir visuomenės vystymosi perspektyvų prasme. Nuo tada valstybės veikla buvo pradėta vertinti kaip mechanizmas, kuriam būdingi dėsniai bei principai ir kuris gali tapti rimtu tyrimų objektu. Tad, prieš pat pasirodant valdžių padalijimo teorijai, pasaulio supratimas rėmėsi naujais atraminiais aspektais: 1. pripažinta, kad žmogus yra didžiausia vertybė, kuriai kaip laisvai asmenybei lemta maksimaliai stengtis pažinti aplinką. 2. pasaulis yra pažinus, jo dėsnius galima fiksuoti ir prognozuoti. Atsižvelgiant į antrąjį aspektą ir valstybė pradedama suvokti kaip mechanizmas, kurio veiklos principai yra pastebimi, fiksuojami ir kuriuos žmogus turi ir gali įtakoti (veikti). Šių dviejų principinių filosofinių aspektų Antikoje ir Viduramžiais nebuvo, o jie tapo prielaida formuluoti valdžių padalijimo principą ir jo turinį. Svarbiu ir vienu iš pirmųjų valdžių padalijimo teorijos žingsnių reikia pripažinti T. Hobso darbus. Veikaluose autorius, nors ir neformuluodamas mums priimtinos valdžių padalijimo doktrinos, sudėjo svarbiausius tos epochos filosofinius akcentus, kurie sudarė prielaidą D. Lokui formuluoti pačią valdžių padalijimo teoriją. T. Hobsas, analizuodamas žmogų ir visuomenę pasiekė tokį pragmatizmo lygį, jog tapo įmanoma vartoti socialinės fizikos sąvoką (visuomeniniai, žmogaus vieta valstybėje buvo ieškomi tiksliu (kaip tai būdinga fizikai) procesų fiksavimo ir korekcijos metodu). T. Hobsas žmogų suprato kaip individą, kuriam nesvetimas egoizmas, agresyvumas, neprincipingumas, todėl tokį žmogų reikia riboti visuomeninės sutarties pagalba, o jos pagrindu yra kuriama valstybė. Sudarydami sutartį, žmonės atsisako valstybės naudai dalies savųjų teisių, o tai daro galimą taikų gyvenimą visuomenėje. Taigi, nuo T. Hobso laikų valstybė jau nebe neišvengiamas blogis, o reikšminga institucija, garantuojanti visuomenės vystymosi perspektyvas. Jis akcentavo idealios valstybės valdžios aparato veiklos būtinumą, nes tik toks jis galėjo garantuoti visuomenės interesus. D. Lokas pirmasis pateikė naują konkretų valdžių padalijimo modelį. Anglijoje iki 1688 m. Šlovingosios revaliucijos valdžių padalijimo supratimas nedaug skyrėsi nuo Aristotelio pasiūlytojo (Anglijos valdymo modelio institucijos buvo Monarchas, Lordų Rūmai, Bendruomenių Rūmai). D. Lokas valdžių padalijimo modelį savo garsiajame veikale „Du traktatai apie valstybinį valdymą“ (1960 m.) suprato ir išdėstė jau naujoviškai. Autorius atskiria įstatymų leidžiamąją nuo įstatymų vykdomosios bei sąjunginės (federacinės) valdžios. D. Loko nuomone, įstatymų leidžiamoji (parlamentas) turi kurti ir priimti įstatymus, vykdomoji (vyriausybė) – įgyvendinti parlamento įstatymus, o federacinei (sąjunginei) valdžiai turi priklausyti visi užsienio politikos įgaliojimai. Taigi D. Lokas vykdomąją valdžią padalijo į dvi šakas. Per jų atsakomybės ir įgaliojimų skirtumus atsiskleidžia vidaus ir užsienio reikalų specifika. Teismų autorius neįvardija kaip savarankiškos šakos, jų veiklą vertina kaip vieną iš vykdomosios valdžios veiklos funkcijų. Išskirdamas valdžias D. Lokas teigė, kad šios trys valdžios nėra ir negali būti lygios savo įgaliojimų apimtimi. Prioritetas teikiamas įstatymų leidžiamajai valdžiai, kuri, jo nuomone, yra aukščiausia ir vadovauja visoms kitoms. D. Loko valdžių padalijimo doktrina, dalydama valdžių įgaliojimus, neteikia reikšmės valdžios šakų galių sulyginimui. Tokį D. Loko modelio turinį lėmė istorinė Anglijos patirtis. D. Loko valdžių padalijimo doktrina, skelbusi parlamentą pirmuoju valdžių grandinėje, galutinai įsitvirtino anglijos konstitucinėje teisėje. Monarchai, po 1660 m. Anglijos monarchijos restauracijos, nors ir išsaugojo šią instituciją, nuosekliai netekdavo galių. Jos atitekdavo įstatymų leidžiamąjai ar vykdomąjai valdžiai. Prancūzo Š. L. Monteskjė (1689 – 1755m.) teorija taip pat rėmėsi Anglijos buržuazijos kovos su absoliutizmu patirtimi. Jis teigė, jog laisvė daryti tai, ką leisžia įstatymai, gali būti įgyvendinta tik tokioje valstybėje, kurioje egzistuoja valdžių padalijimas. „Pernelyg didelė valdžia, staiga suteikta respublikoje vienam piliečiui, sukuria monarchiją arba daugiau nei monarchiją. Ir bus viskam galas, jeigu vienas asmuo ar organas vykdys visas tris valdžias.“ Tad nuo šiol valdžių padalijimo teorija yra nesiektinas idealas, o valstybės valdžios sąrangos privalomasis principas. Padalijimo teorija išsamiai išdėstyta Monteskjė knygoje „ Apie įstatymų dvasią“. Jis išskyrė tris valdžios šakas, kurios ir šiandien visuotinai pripažįstamos: įstatymų leidžiamąją, įstatymų vykdomąją ir teisminę. Monteskjė, skirtingai nei D. Lokas, manė, kad teisminės ir vykdomosios valdžios sujungimas teismus gali paversti engėjais, todėl atskyrė teismus į savarankišką, nesietiną su vykdomąja valdžia, instituciją. Taip pat nėra laisvės, jei teisminė valdžia neatskirta nuo įstatymų vykdomosios ir leidžiamosios valdžių. Jeigu teiminė valdžia bus sujungta su įstatymų leidžiamąja valdžia, tai piliečių teisė į gyvybę ir laisvę bus pažeista, nes teisėjas bus ir įstatymų leidėjas; jei ji bus sujungta su vykdomąja valdžia, tai teisėjas galės naudoti priešpriešos jėgą. Monteskjė pateikė išvadą, kad valdžių padalijimo paskirtis yra garantuoti piliečių teises ir laisves. Valdžių padalijimas užtikrina įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios ribojimą vienos kitai ir piliečių laisvės laidavimą. Valdžia nepiktnaudžiaujama kai „valdžia sulaiko valdžią“. Jis siekė įrodyt, kad piliečių laisvė priklauso nuo valdžių padalijimo įgyvendinimo. Svarbu, kad kiekviena valdžia gakėtų ginti jai priskirtas prerogatyvas, kad viena valdžia sulaikytu kitas. Taip užtikrinamas nuosaikus valdymas. Svarbią, etapinę, reikšmę plėtojant valdžių padalijimo doktriną turėjo JAV konstitucinės teisės doktrina. JAV konstitucinės teisės doktrina sugebėjo įvertinti teorinę ir praktinę valstybės modelių kūrimo patirtį. Buvo remtasi D. Loko, Š.L. Monteskjė, Ž.Ž. Ruso, T. Hobso teoriniais darbais, JAV bei kitų Europos valstybių istorine patirtimi. Ypač svarbią reikšmę JAV valdžių padalijimo doktrinai turėjo anglų teisininkų darbai: V. Blekstouno „Anglijos įstatymų analizė“, „Anglijos įstatymų komentaras“ buvo išsamiai studijuojami rengiant JAV konstituciją. Tačiau reikšmingiausią vaidmenį suvaidino JAV kūrėjai T. Džefersonas, D. Madisonas, A. Hamiltonas, D. Džejus ir kt. Valdžių padalijimo teorinis pagrindas buvo išdėstytas straipsnių serijoje „Federalistų raštai“. Straipsnių autoriai aiškiai suformulavo principus, kuriais remiantis turėtų būti sudaroma valdžios institucijų sąveika. Minėti autoriai pritaria Monteskjė tik tuo aspektu, jog taip pat išskyrė tris valdžios šakas. A. Hamiltonas nuolat pabrėžia žmogaus savanaudiškumą siekiant ir pasiekus valdžią, o tai skatino ieškoti ir sukurti realų valdžios institucijų kontrolės mechanizmą. D. Madisonas teigia, jog konstitucinių rėmų apibrėžiančių kiekvienos valdžios įgaliojimus, nepakanka. Jis tvirtino, jog reikalingas mechanizmas, tam tikra sistema, kuri garantuotų permanentinę savireguliacinę abipusę valdžios grandžių kontrolę. Tokius bendradarbiavimo ir kontrolės principus amerikiečiai pavadino „stabdžių ir atsvarų“ sistema. Ši sistema turėjo garantuoti, kad kiekviena iš valdžios šakų turėtų galimybę užkardyti kitos šakos neteisėtą veiklą ir taip apginti teisės saugomas vertybes. Siekiant išsaugoti pusiausvyrą buvo siūloma riboti vienos iš valdžių galimybę daryti įtaką teisėtai kitos veiklai. JAV „federalistų“ modelyje įvertintas neribotos įstatymų leidžiamosios valdžios pavojus bei stiprios ir dinamiškos įstatymų vykdomosios institucijos reikalingumas. Pripažindami valdžių padalijimo būtinumą, amerikietiškojo modelio kūrėjai pabrėžia ne tik patį padalijimo aspektą, bet taip pat nurodė, jog įgaliojimų pasidalijimas negriauna valstybinės valdžios vieningumo. Todėl jau pačiame padalijime glūdi bendradarbiavimo būtinumo principas. Vienos iš valdžių galimos diktatūros pavojus skatino ne tik doktrinoje pagrįsti „stabdžių ir atsvarų“ sistemos reikalingumą, bet ir pasiūlyti įgyvendinimo modelį. Šios sitemos kūrėjai remiasi keliais principais: visos valdžios šakos turi skirtingą formavimo šaltinį, visos valstybinės valdžios institucijos turi skirtingą įgaliojimų laiką, kiekviena iš valdžios šakų turi galimybę neutralizuoti kitų institucijų pretenzijas. „Stabdžių ir atsvarų“ mechanizmas, numatydamas padalytų valdžios šakų galių atsvaros galimybes, svarbią vietą skyrė vykdomąjai valdžiai, kuri tapo ne tik stipri bet ir dinamiška bei vieninga. Valdžių padalijimas garantavo daugumos valdžią (per atstovaujamąją instituciją), taip pat šios valdžios apribojimą per „stabdžių ir atsvarų„ mechanizmą, saugantį mažumą nuo tautos daugumos tironijos. JAV sukurtas valdžių padalijimo modelis yra unikalus dėl dviejų aspektų: 1. šis modelis įgavo juridinę išraišką, tai yra jis nustojo būti tik teorija; 2. jis nepaprastai sėkmingai pasiteisino praktikoje, valdžių padalijimo teoriją paversdamas iš utopinės praktine. Amerikietiškoji doktrina dviejų rūmų parlamentą, skirtingų valdžios šakų įgaliojimų terminus bei skirtingas rinkimų apygardas įvardijo kaip atsvaras. Apkalta, prezidento teisė vetuoti parlamento priimtus įstatymus, prezidento galimybę paleisti parlamentą, parlamento teisė dalyvauti skiriant svarbiausius valstybės valdžios pareigūnus buvo įvardyti kaip stabdžiai. Šiuolaikinis konstitucinės teisės mokslas, analizuodamas valdžių padalijimo problematiką, yra apsibrėžęs tokias ryškiausias tyrimų ir domėjimosi kryptis: 1. analizuojama ir vertinama pati valdžių padalijimo teorija, diskutuojama su klasikais D. Loku, Š.L. Monteskjė, D. Madisonu, L. Hamiltonu ir kt; 2. doktrinos domėjimosi kryptys siejasi su valdžių padalijimo teorijos ir konkretaus modelio universalumo klausimu. Doktrinoje nesutrariama dėl nacionalinės praktikos reikšmingumo įgyvendinant teorinę valdžių padalijimo modelio formulę; 3. nesutarimai pasireiškia dėl pačios akivaizdžiausios, bet ir sudėtingiausios problemos – „stabdžių ir atsvarų“ sistemos turinio. XX a. Konstitucinės teisės doktrinos atstovai diskutavo ir dėl pačios teorijos prasmingumo, net buvo mėginta iškelti klausimą dėl trinarės valdžios grandžių sistemos. Kai kurių šalių doktrinose pripažįstamos Monteskjė nurodytos valdžios, tačiau jų sąrašas papildomas naujomis – lygiavertėmis, pvz.: Lotynų Amerikoje įvairios kontrolės įstaigos vadinamos valdžiomis, Nikaragva 1987m., Kolumbija 1991m. konstitucijoje įvardija ketvirtąją valdžią – rinkiminę, kurią sudaro rinkėjų korpusas. Rinkimų eigos teisėtumą kontroliuoja nepriklausantys bendrųjų teismų sistemai rinkimų tribunolai. Šis valdžių padalijimo modelias strategiškai skiriasi nuo Monteskjė pasiūlytojo. Rinkiminės valdžios įvardyjamas savarankiška valdžios šaka paneigia tautos, kaip vienintelė suvereniteto turėtojos principą. Europos bei JAV doktrinoje rinkimai suprantami kaip įgaliojimų valdžios institucijoms suteikimo mechanizmas. Valdžia gauna įgaliojimus iš tautos ir niekada neprilygs tautai suverenumu. Todėl egzistuoja legitimumo problema, nurodanti valdžios institucijų įgaliojimų gavimo teisėtumą. Rinkėjų korpusas yra ne valdžia, o visas suvereniteto turėtojas. Nikaragvoje bei Kolumbijoje valdžių išskyrimo principai duoda pagrindą manyti, jog suverenitetas priklauso ir tautai, ir valdžioms. Alžyro 1976 m. konstitucijoje įvardytos net 6 valdžios. Be trijų tradicinių paminėtos: steigiamoji, (skirta priimti konstituciją), kontrolinė bei politinė valdžios. Šiuo atveju Aslžyro konstitucijoje minimos institucijos gali būti vadinamos valdžiomis nebent filosofine prasme. Ne visų konstitucinių institucijų įgaliojimų apimtys bei jų suteikimo forma duoda pagrindo jas traktuoti kaip savarankiškas valdžias. Konstitucinės teisės ir politikos mokslų doktrinose pastebima tam tikrų „naujovių“ pradėjus dirbtinai skirti valdžios šakas (vykdančias institucijas) nuo jų vykdomųjų funkcijų (norminės, administracinės, teisminės). P. Vinji nuomone, dalijamos ne valdžios, o įgaliojimai tarp atskirų institucijų. M. Diuveržė skiria tik politines ir administracines funkcijas, kurios yra sprendimų priėmimas, vykdymas, konsultacija bei kontrolė. Šias funkcijas valstybei priskiria ir L. Diugi. Autoriaus nuomone, esant vienam suverenitetui, galima viena valdžia, o dalijamos tik funkcijos. XX a. viduryje D. Morganas suabejojo šiomis teorijomis, tvirtindamas, jog moderniose valstybėse valdžios yra suderinamos, jų funkcijos bei įgaliojimai susilieja bei tampa neatskiriami. Kaip pavyzdį autorius nurodo asmeninio bei regioninio lygio įstatymus, kurie neformuluoja bendros elgesio taisyklės, kokią turėtų priimti tik įstatymų leidžiamoji institucija. Tokiais įstatymais, autoriaus nuomone, parlamentas vykdo valdymo funkciją, būdingą vykdomąjai valdžiai. Šiuolaikinės anglų doktrinos atstovas A. Dženingsas tvirtina, jog šiandieninėje valdžių tarpusavio santykių analizėje neįmanoma aptikti skirtumų tarp teisminių ir administracinių funkcijų. M. Belofas bei D. Pitas, pastebėję valdžios funkcijų sūsipynimą, tvirtina, kad Jungtinėje Karalystėje sugriauta valdžių pusiausvyra. Jų nuomone, valdžia sutelkta vyriausybėje, parlamentui tapus patariamąja, diskusijoms skirta vieta. Kitos moderniosios doktrinos atstovas amerikietis M.G. Vilė siūlo neapsiriboti teisinėmis valdžios šakų tarpusavio santykių išraiškos formomis, bet taip pat tyrinėti politinius institutus bei socialines grupes (partijas, visuomenės informavimo priemones). Tokiu būdu jis pritaria M. Diuveržė nuomonei ir atstovauja daugiau teisinei – politologinei nei teisinei mokyklai. M.G. Vilė manymu, piktnaudžiavimo valdžia ribojimo priemone yra nesiauri valstybės struktūros rėmai, o politinė sistema, pusiausvyra tarp valstybės ir visuomenės. Vertindami teismų vaidmenį šiuolaikinės doktrinos atstovai taip pat nėra vieningi. Pripažįstant teismams autonominę valdžia, diskutuojama, kaip ir kokiomis teisėmis jie turi dalyvauti „stabžių ir atsvarų“ sistemoje. Vieni teiminėje valdžioje mato nusistovėjusios jėgų pusiausvyros garantą. Kiti pabrėžia teismo funkcija būti arbitru sprendžiant ginčus tarp valdžios šakų. Treti mano, kad teismai neturėtų dalyvauti iškilusuose ginčuose tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių. Nepaisant prieštaringų nuostatų minėtų teorijų autoriai sutaria dėl šių išvadų: 1. Pirmiausia valdžių padalijimo teorijoje išskiriami du principiniai modeliai. Pirmatit siejamas su D. Loko ir iš dalies su Š.L. Monteskjė teoriniu paveldu, numatančių galimybę pirmauti vienai iš valdžios šakų – parlamentui. Antrasis kildinamas iš amerikietiškosios teorijos federalistų raštai, numatančios pusiausvyrą tarp valdžių ir nepripažįstančios vienos iš jų dominavimo galimybės kitų atžvilgiu. 2. Valdžių padalijimas – tai ne statinis šablonas, o dinaminis procesas, vykstantis tarp konstitucinių teisinių subjektų. 3. Ši teorija pasiūlė principą, kuris numato jėgų pusiausvyrą ir jo kaitą tarp skirtingų valdžios šakų. 4. Doktrinoje egzistuojanti nuomonių įvairovė neneigia, o patvirtina klasikinį požiūrį, kad neginčytinai egzistuoja trys valdžios. Nagrinėdami Vidurio ir Rytų Europos valstybes bei LR vadovausimės požiūriu, kad egzistuoja trys valdžios, kurių tarpusavio santykiuose atsispindi valdymo formos turinys. Anglijoje sukurta valdžių padalijimo doktrina, skelbianti, jog valdžios turi būti padalytos, atskiriamos įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia. Atsižvelgdamas į Anglijos politinę ir teisinę patirtį (Prancūzijos teisinė patirtis tam pagrindo neturėjo) prancūzas Š.L. Monteskjė išskiria tris klasikines valdžios šakas. Amerikos (Naujosios Angijos) doktrinos atstovai užbaigia darbą išgrynindami „stabžių ir atsvarų“ mechanizmą, konkrečiai nurodydami, kaip valdžių padalijimas turi ir gali veikti praktiškai. Amerikoje valdžių padalijimas tampa konstituciniu principu. Todėl galima pritarti kai kuriems autoriams, tvirtinantiems, kad valdžių padalijimas yra tam tikra prasme anglosaksų civilizacijos kūrybos produktas. Įvertinus teorinių nuomonių gausa, D. Loko ir Š.L. Monteskjė bei „Federalistų raštuose“ išdėstyti principai ir modeliai išlieka fundementalūs ir tik jais vadovaujantis įmanoma tolesnė valdžios sąrangos analizė ir kūryba. Tolesnė demokratinų valstybių konstitucinė praktika patvirtino valdžių padalijimo principo svarbą; jis tapo būtina taisyklė, kurios reikia laikytis ir organizuojant valstybės valdžią, ir šiai valdžiai funkcionuojant. Literatūra: • T. Birmontienė ir kt. „Lietuvos konstitucinė teisė“ 2001 m. • G. Mesonis „Valstybės valdymo forma konstitucinėje teisėje: Lietuvos Respublika, Vidurio ir Rytų Europos kontekste.“ 2003 m. • М.В. Баглай „Конституционное право зарубежных стран“ 2000 г. 6 klausimas. Valdžių padalijimo principo įgyvendinimas šiuolikinėse damokratinėse valstybėse. 1. Problemos, iškylančios įgyvendinant valdžių padalijimo principą Vienu balsu tvirtinama, kad griežčiausiai ir nuosekliausiai valstybės valdžia padalinta Jungtinėse Amerikos Valstijose (pagal šios šalies 1787 m. priimtą Konstituciją). „Griežiąs'' valdžių padalijimas būdingas apskri­tai visoms prezidentinėms respublikoms. JAV funkcionuoja trys viena nuo kitos nepriklausomos valdžių sistemos: 1) įstatymus leidžia Kongre­sas; jį sudaro Atstovu Rūmai ir Senatas; 2) valdymas patikėtas Preziden­tui ir jam pavaldiems pareigūnams; 3) teisingumą vykdo teismų sistema; jos viršuje — Aukščiausiasis Teismas. Šios valdžios yra nepriklausomos ir savo funkcijas vykdo savarankiškai. Amerikietiška „stabdžių ir atsvarų" sistema ne tik padeda padalinti valdžias, bet ir išlyginti jas. Gal todėl JAV istorijoje ir apsieita be konstitucinių krizių, nors valdžių, ypač vykdomo­sios ir įstatymu leidžiamosios, susidūrimų pasitaiko. Tam tikri valdžių padalijimo ypatumai (t.y. „lankstus" valdžių padalijimas) būdingi parlamentinei valdymo sistemai (parlamentinėje respublikoje ar parlamentinėje monarchijoje). Joje, kaip ir kiekvienoje konstitucinėje teisinėje valstybėje, užtikrinamas santykinis įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios savarankišku­mas ir nepriklausomybė, toliau pusiausvyra tarp jų užtikrinama specifi­nėmis priemonėmis. Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios pu­siausvyra užtikrinama parlamento galimybe pareikšti nepasitikėjimą vy­riausybe, o valstybės vadovo — skelbti priešlaikinius parlamento rinkimus. Tam tikru ypatumų rasime ir pusiau prezidentinėje (mišrioje) respub­likoje. Štai Prancūzijos Konstituciją grindžiančioje doktrinoje teigiama, kad valdžių padalijimas nėra jų suskaldymas ir susilpninimas, bet priešin­gai, turi užtikrinti jų bendradarbiavimą ir kooperaciją - tik tada valstybės valdžia atitiks visuomenės ir asmens interesus; tai ir yra valdžios paskirtis. Pusiau prezidentiniam valdymo modeliui būdinga ir prezidentinės, ir parlamentinės respublikos požymiai. Dabartinėje Prancūzijoje prezidentą renka tauta, jis disponuoja svariais de jure ir de facto įgaliojimais (teisė paleisti parlamentą, veto teisė, gali skelbti referendumą, karo ir nepa­prastosios padėties atvejais vykdo nepaprastuosius įgaliojimus ir t.t.). Vyriausybė yra susijusi ir su prezidentu, ir su parlamentu. Pažymėtina, kad Vyriausybės veiklai, skirtingai nei prezidentinėje respublikoje, būtina parlamento daugumos pasitikėjimas. Kita vertus, nepasitikėjimo Vyriau­sybei pareiškimą gali lydėti priešlaikiniai Nacionalinio susirinkimo rinki­mai. Dvejų rūmų parlamentas yra aukščiausioji įstatymų leidybos institu­cija. Prancūzijos Respublikos Konstitucija, atskirdama įstatymų leidybos ir reglamentinės valdžios sritis, labai aiškiai riboja įstatyminio reguliavimo sritį. Tai dar vienas prancūziško valdžių padalijimo modelio ypatu­mas. Įstatymų atitikimą Konstitucijai kontroliuoja Prancūzijos Konstitu­cinė Taryba. Ji taip pat sprendžia valdžių kompetencijos konfliktus. 2. Valdžių padalijimo principas Lietuvos Respublikos Konstitucijos tekste Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. nustatyta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teis­mas". Šia norma, kurios turinys detaliau atskleidžiamas kituose Konstitu­cijos straipsniuose, įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Konstitucijos 5 str., nustatančio institucijas, vykdančias valstybės val­džią, turinį atskleidžia ir kiti Konstitucijos skirsniai, nustatantys konkre­čių valstybės valdžios institucijų organizaciją ir funkcionavimą: V skirsnis „Seimas", VI skirsnis „Respublikos Prezidentas", VII skirsnis „Vyriausy­bė" ir IX skirsnis „Teismas". Kiekviename iš šių skirsnių yra apibrėžta valstybės valdžios institucijų kompetencija, joms būdingos funkcijos. Im­kime V skirsnio „Seimas" normas. Konstitucijos 55 str. įtvirtinta, kad Seimą sudaro Tautos atstovai - 141 Seimo narys. Jie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise slaptu balsa­vimu. Konstitucijos 67 str., apibrėžiančiame Seimo kompetenciją, nusta­tyta, kad Seimas leidžia įstatymus, pritaria ar nepritaria Respublikos Pre­zidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai, pritaria Vyriausybės programai, prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Minist­ru Pirmininku ar ministru, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri jo vyk­dymą, nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus, sprendžia kitus Konstitucijoje numatytus klausimus. Tai tipiški įstatymu leidžiamosios valdžios institucijos įgaliojimai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos VI skirsnyje „Respublikos Prezi­dentas" išdėstomos normos, nustatančios, kad Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas, jis atstovauja valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymu. VII skirsnyje „Vyriausybė" įtvirtinama, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybe sudaro Ministras Pirmininkas ir minist­rai; tai vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir Sei­mo nutarimus dėl įstatymu įgyvendinimo, taip pat Respublikos Preziden­to dekretus, tvarkanti krašto reikalus, koordinuojanti ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą, rengianti valstybės biudžeto projektą, vykdanti valstybės biudžetą ir t.t. IX skirsnis „Teismas“ įtvirtina, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Lietuvos Respublikos Konstitu­cijoje ypatinga vieta skiriama konstitucinės kontrolės institucijai - Konsti­tuciniam Teismui (VIII skyrius „Konstitucinis Teismas"). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismas ne viename nutarime (1995 m. spalio 26 d., 1995 m. gruodžio 6 d., 1998 m. sausio 10 d., 1998 m. balandžio 21 d. 1999 m. birželio 3 d., 1999 m. liepos 9 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2000 m. spalio 18 d., 2000 m. gruo­džio 6 d. nutarimai), atskleisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžios organizacijos modelį, yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas valdžią padalijimas yra pagrindinis demokrati­nės teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose nagrinėjo įvairius šio principo elementus: val­džių atskyrimą ir savarankiškumą, jų pusiausvyrą ir sąveiką. 7 klausimas. Valdžių padalijimo principo įtvirtinimas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir jo realus įgyvendinimas Šiuolaikinėje teisinėje literatūroje aksioma laikomas teiginys, kad demokratinėje valstybėje valdžios organizacija ir veikla turi būti grindžiama valdžių padalijimo principu. Šio principo paskirtis- garantuoti asmens teises ir laisves, padėti visuomenei išvengti despotizmo. Atsižvelgiant į tai kad valstybė vykdo tris funkcijas (leidžia įstatymus, juos vykdo ir sprendžia iškilusius ginčus), valstybės valdžia dalijama į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Skirtingos funkcijos pavedamos skirtingoms valdžios institucijoms, uždraudžiant savintis svetimas funkcijas. Valdžios yra pakankamai savarankiškoss, nepriklausomos, kontroliuoja ir riboja viena kitos galias. Lietuvos konstitucinėje ptraktikoje šį šalies konstitucijoje įtvirtintą principą ne kartą savo nutarimuose yra atskleidęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Jis yra konstatavęs, kad vadovaujantis šiuo principu, įstaymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet tarp jų turi būti pusiausvyra. Kiekviena valdžia įgyvendinama per jos institucijaas. Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, o pastarąją lemia tos valstybės valdžios institucijos vieta tarp kitų valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykiai su kitais įgaliojimais. Parlamentas leidžia įstatymus, Vyriausybė juos įgyvendina, teismai vykdo teisingumą. Tokia kompetencija siejasi su garsiuoju 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos 16str.: „Visuomenė, kurioje žmogaus teisių garantijos nėra užtikrintos ir valdžių padalijimas nenustatytas, neturi konstitucijos“. Valdžių padalijimas- vienas labiausiai išplėtotų principų konstitucinėje doktrinoje. Valstybės valdžios pagal kelerius amžius gyvuojančią tradiciją skirstomos į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Lietuvoje įstatymų leidžiamąją valdžią įgyvendina Seimas, vykdomąją – Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė (kiekvienas pagal savo kompetenciją), tesiminę – Teismas. Valdžių padalijimas – išvestinis konstitucinis princias, išvestas iš konstitucijos 5str. 1d. nuostatos, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė. Jį siejant su kitomis konstitucijos nuostatomis, valdžių padalijimo principas įgavo ryškesnius kontūrus. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet tarp jų turi būti pusiausvyra; kiekvienai valdžios institucijai turi būti nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija; institucijos kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais; Konstitucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybinės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti bei kad tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Pastaroji nuostata itin svarbi. Ji reiškia ir tai, kad Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos: Seimas neturi teisės pavesti, tarkime, Vyriausybei, realizuoti jo konstitucinę kompetenciją, pvz., leisti įstatymus, nustatyti valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus ir pan. Kildinti valdžių padalijimo principą tik iš Konstitucijos 5str., juolab tik iš jo 1d. būtų netikslu. Nuostatoje, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė įtvirtintos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, bet nieko nekalbama apie jų tarpusavio santykius. Todėl suprantama, kad valdžių padalijimo principas grindžiamas sisteminiu visos konstitucijos kaip vientiso akto aiškinimu. Pažymėtina, kad be Seimo, Prezidento ir Vyriausybė, Teismo yra ir daugiau Konstitucijoje numatytų (taip pat ir joje tiesiogiai nenumatytų) institucijų, turinčių valdingus įgaliojimus. Tokios institucijos taip pat vadinamos valdžios institucijomis. Bet pagal Konstituciją jos nelaikytinos institucijomis, įgyvendinančiomis valstybės valdžią. Šis dalykas kaip nors turėtų būti paaiškintas, tačiau konstitucinė jurisprudencija ol kas šiuo klausimu tyli. Vadinasi, kol kas reikia tenkintis galimais teoriniais šios tikros ar tariamos neatitikties tarp trijų (ir tik trijų) valdžios šakų konstitucinės sampratos ir faktinės situacijos, kurią kuo puikiausiai atspindi įprasta žodžio valdžia (reiškiančio subjektą, turintį valdingus įgalinimus) vartosena. Galimas toks (toli gražu ne kategoriškas) paaiškinimas, pagal kurį valdžių padalijimą grindžianti valdžios šakų konstitucinė samprata ir įprasta žodžio valdžia vartosena nėra nesuderinamos. Visos minėtos institucijos veikia valstybės (Lietuvos Respublikos) vardu: Seimas leidžia įstatymus, ratifikuoja ir denonsuoja LR tarptautines sutartis; Prezidentas atstovauja Lietuvos Valstybei; Vyriausybė užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis; teismai priima sprendimus. Žinoma toli gražu ne visi šių institucijų veiksmai atliekami valstybės vardu, bet tai nekeičia reikalo esmės: svrbu kad kai kurie konstitucijoje įtvirtinti įgaliojimai atliekami valstybės vardu. Būtent tai leidžia šias institucijas vertinti kaip vykdančias valstybės valdžią Konstitucijos 5str. 1d. prasme. Reikia nurodyti ir štai ką: kai kurios kitos, 5str. 1d. nenurodytos, institucijos, taip pat gali veikti valstybės vardu; pvz., Lietuvos bankas „atstovauja valstybei užsienio valstybių centriniuose bankuose, tarptautiniuose bankuose ir kitose tarptautinėse finansinėse institucijose, taip pat tarpvalstybiniuose pasitarimuose pinigų, valiutos ir kredito politikos klausimais, bet pabrėžkime dar kartą, šie įgaliojimai nustatyti ne konstitucijoje o įstatyme! Tuo tarpu Konstitucijoje jokiai kitai institucijai, jokiai valdingus įgaliojimus turinčiai valstybės įstaigai nenustatyta teisė veikti valstybės vardu- tik Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei bei Teismui. Vienas iš svarbiausių valdžių padalijimo bruožų, valdžių pusiausvyros užtikrinimo mechanizmų Yra stabdžių ir atsvarų sistema. Valdžių padalijimas- nesavitikslis, jis turi garantuoti kad valdžia nebus sutelkta vienose rankose, nebus pernelyg centralizuota, nes, kaip skelbia garsusis lordo Actono dėsnis, kiekvien valdžia veda į korupciją, bet absoliuti į absoliučią korupciją. Taigi valdžių padalijimas – valdžių vienybės principo (kuris buvo būdingas tarybinei sistemai) antipodas. Kad valdžia nebūtų sutelta vienose rankose, visos trys valdžios turi įgaliojimus viena kitos atžvilgiu. Antai Prezidentas teikia Seimui Ministro Pirmininko kandidaturą, kuriai seimas pritaria ar nepritaria; pritarus kandidaturai, prezidentas skiria ministrą pirmininką, paveda jam sudaryti vyriausybe ir tvirtina jos sudėtį, bet nauja vyriausybė gauna įgaliojimus veikti kai seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria jos programai. Jei seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos vyriausybės programai, vyriausybė privalo atsistaydinti. Be to, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti seimo įgaliojimus, priešingu atveju ji turi atsistatydinti. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, tiesiogiai pavaldūs ministrui pirmininkui, bet atsakingi seimui bei prezodentui. Tačiau prezidentas ministrus (jam atsakingus) skiria ir atleidžia ne savo iniciatyva, o ministro pirmininko teikimu. Seimas gi visu seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu gali pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe ar ministru pirmininku. Bet seimas čia turi buti apdairus: jeigu jis pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą vyriausybe, ši gali siūlyti prezidentui paskelbti pirmalaikius seimo rinkimus. Turi apdairus būti ir prezidentas: naujai išrinktas seimas 3/5 visų seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmos posėdžio dienos gali paskelbti pirmalaikius prezidento rinkimus. Stabdžiai ir atsvaros ypač būdingi aukštųjų pareigūnų skyrimo procesui. Antai prezidentas teikia seimui aukščiausio teismo teisėjų kandidatūras, aukščiausio teismo teisėjus skiria seimas, o paskyrus visus teisėjus, prezidentas iš jų teikia seimui skirti AT pirmininką. Prezidentas teikia seimui ir trijų konstitucinio teismo teisėjų kandidatūras, KT teisėjus skiria seimas. Paskyrus visus KT teisėjus, prezidentas iš jų teikia seimui skirti KT pirmininko kandidatūrą. Prezidentas taip pat teikia seimui valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko, kandidatūrą, gali teikti seimui nepasitikėjimą jais. Taigi šiais atvejais galutinis žodis priklauso Seimui. Kitais atvejais prezidentas ne teikia kandidatūras seimui skirti, o tturi gauti jo pritarimą. Antai kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą jis skiria ir atleidžia seimo pritarimu; prezidentas taip pat skiria apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria seimas. Dar kitais atvejais seimo pritarimo skiriant nereikia (užtat reikia atleidžiant): prezidentas skiria apygardų ir apylinkių teismų teisėjus bei jų pirmininkus, keičia jų darbo vietas, įstatymo numatytais atvejais teikia seimui atleisti teisėjus, bet ir šį syk yra atsvara: dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija; pagal teismų įstatymą ši institucija yra Teisėjų taryba. Konstitucinėje doktrinoje įtvirtinta, kad konstitucijoje nurodyta teisėjų institucija „turi patarti Respublikos Pezzidentui visais teisėjų skyrimo, jų profesinės karjeros, taip pat atleidimo iš pareigų klausimais. Šios institucijos patarimas sukelia teisinius padarinius: jei nėra šios institucijos patarimo, prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų“, tad ši institucija „ne tik padeda prezidentui formuoti teismus, bet ir yra atsvara prezidentui kaip vykdomosios valdžios subjektui formuojant teisėjų korpusą“. Tai tik keli Konstitucijoje nustatyti stabdžių ir atsvarų pavyzdžiai. Šalia šio politinių valdžių aukščiausių institucijų triumvirato – Simo, Prezidento ir Vyriausybės – teisminė valdžia (vienintelė formuojama remiantis ne politiniais, bet profesiniais kriterijais) atrodo šiek tiek kitaip. Tiesa, teismo sprendimai turi įstatymo galią, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus paskelbti prieštaraujančiais konstitucijai (ir dėl to negalimus taikyti) ir įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios aktus, o administraciniai teismai – įstatymu jiems nustatytą galią vykdomosios valdžios institucijų (išskyrus Vyriausybės) aktus pripažinti prieštaraujančiais įstatymams. Bet teisminė valdžia nedalyvauja formuojant kitas dvi valdžias. Nei teisminės valdžios institucijis nėra atskaitingos įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžiai, nei kuri nors įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios institucija atskaitinga teisminei valdžiai. Stabdžių ir atsvarų sistema čia specifinė dar ir tuo, kad teisminės valdžios autonomiškumas nuo politinių valdžios šakų užtikrinamas per teisėjų savivaldos mechanizmą, tai pat įtvirtinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą, garantuojant jų nešališkumą, nustatant teisėjam socialines ir materialines jų nepriklausomumo ir veiklos garantijas, kurios negali būti mažinamos. Taip užtikrinamas ir teisminės valdžios visavertiškumas. Reikia pažymėti kad kasdienėje kalboje įprasta vartoti posakius „pirmoji valdžia“ (įstatymų leidžizmoji valdžia), „antroji valdžia“ (vykdomoji valdžia) ir „trečioji valdžia“ (teisminė valdžia). Tai daugiau nei neteisinga: Konstitucijos požiūriu visos valdžios yra lygios ir turi būti paankamai savarankiškos, tarp jų turi būti pusiusvyra. Akivaizdu, kad pusiausvyra būtų neįmanoma tarp „skirtingą svorį“ turinčių valdžios šakų. Valdžių padalijimo principas diktuoja reguliavimo kryptį visai statutinei teisei. Jis svarbus ir mokslo požiūriu, nes jo įtvirtinimas arba neįtvirtinimas, taip pat valdžių padalijimo konkrečioje šalyje ypatumai leidžia valstybes pagal valdymo formą priskirti tam tikram tipui – parlamentinėms, prezidentinėms ar pusiau prezidentinėms valstybėms. Toks priskyrimas labiau yra politologinės, bet ne teisinės, diskusijos objektas. Vis dėl to reikia paminėti, kad Konstitucinis Teismas viename savo nutarimų yra įvardijęs Lietuvą kaip parlamentinę respubliką turinčią pusiau prezidentinės respublikos bruožų. Tokia formuluotė iš esmės neužkerta kelio LR valdymo formą klasifikuoti kaip pusiau prezidentinę, nors kai kuriais požiūriais ir skirtingą nuo klasikinio prezitentizmo, būdingo Prancūzijai. Apskritai, nepanašu, kad diskusijos, kokiai valdymo formai priskirtina Lietuvos valstybė, greitai liautųsi. XII TEMA. RINKIMŲ TEISĖ 1. Rinkimų teisės sąvoka. Aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė. Rinkimai – svarbiausia piliečių dalyvavimo valstybės valdyme forma, Tautos aukščiausios suverenios galios valdymo išraiška. LRK 4str. nustatyta: „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Tai pagrindinis demokratinio valdymo principas. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija: tautos valia yra valstybinės valdžios pagrindas. Ši valia turi būti išreiškiama teisinguose rinkimuose, kurie turi vykti periodiškai, kai yra laiduojama visuotinė ir lygi rinkimų teisė ir slaptas balsavimas arba kitos lygiavertės procedūros, garantuojančios balsavimo laisvę. Rinkimai – tai savo esme demokratiškas valstybių valdžios institucijų sudarymo arba atskirų pareigų užėmimo būdas, kai tauta ar jos atstovai įstatyme nustatytų procedūrų būdu gali spręsti, kuriam asmeniui suteikti valdingus įgaliojimus, o kam juos atimti. Rinkimai vaidina svarbų vaidmenį šalies politiniame gyvenime. Jie užtikrina faktinį piliečių dalyvavimą sprendžiant valstybės ir visuomenės reikalus. Rinkimai – vienas svarbiausių valstybės valdžios legalizavimo ir legitimavimo būdų. Rinkimai kaip valdžios institucijų sudarymo būdas gali vykti ir vyksta ir nedemokratinėse valstybėse. Jie yra formalūs ir negali išreikšti tikrosios rinkėjų valios. Esant demokratiškam valstybės režimui, rinkimai yra tik priemonė, būdas rinkėjų valiai išreikšti. Realus valios įgyvendinimas priklauso nuo daugelio aplinkybių: nuo pilietinės visuomenės brandumo, valstybės gyvenimo demokratinių tradicijų, valstybės piliečių politinės-teisinės kultūros lygio ir pan. Valstybės ir savivaldybių institucijų rinkimų procese atsirandantys santykiai tarp valstybės institucijų, piliečių, politinių partijų ir kitų nevyriausybinių organizacijų reguliuojami teisės normomis, įtvirtintomis įvairiuose teisės šaltiniuose. Rinkimai vyksta pagal teisės normose nustatytas taisykles. Šių teisės normų visuma sudaro rinkimų teisę. Rinkimų teisės ištakos aptinkamos antikos laikų Graikijos miestų-valstybių praktikoje. Šiuolaikinės rinkimų teisės formavimuisi turėjo lemiamos įtakos 18a. pab. Didžioji Prancūzijos revoliucija ir 19a. vidurio demokratinės revoliucijos Vakarų Europoje. KT-ės doktrinoje sąvoka „rinkimų teisė“ suprantama 2 prasmėm: 1) rinkimų teisė objektyviąja prasme – visuma KT-ės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, atsirandančius sudarant viešosios valdžios renkamas institucijas. Rinkimų teisė suprantama kaip tam tikros Lietuvos KT-ės institutas, kurio normos reguliuoja rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarka. 2) rinkimų teisė subjektyviąja prasme – kiekvieno LR piliečio teisė dalyvauti rinkimuose. Subjektyvioji rinkimų teisė skirstoma į aktyviąją – teisę rinkti ir pasyviąją – teisę būti išrinktam. Aktyvioji rinkimų teisė pasireiškia rinkimų metu balsuojant už vieną ar kitą kandidatą, pasyvioji pasireiškia dalyvaujant rinkimuose kandidato į Seimo narius, prezidentus, savivaldybių tarybų narius ar kitas pareigybes teisėmis. Aktyvioji rinkimų teisė reiškia, kad asmuo privalo būti įtrauktas į rinkėjų sąrašus, jam išduodamas balsavimo biuletenis, t.y. aktyvioji rinkimų teisė apima kompleksą teisių, susijusių su piliečio galimybe realizuoti savo rinkimų teisę. Pasyviosios rinkimų teisės turinį sudaro galimybė iškelti save kandidatu į renkamas pareigybes, esant teisėtam pagrindui, ginčyti rinkimų rezultatus, agituoti už save ir pan. LRK 34str. 1d. nustatyta, kad aktyviąją rinkimų teisę pilietis įgyja, jei rinkimų dieną jam yra sukakę 18 metų. Rinkimų teisę piliečiai įgyvendina Seimo rinkimų, Respublikos Prezidento rinkimų, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymų nustatyta tvarka. Pasyviosios rinkimų teisės, t.y. piliečių teisės būti išrinktam į atitinkamą valstybės ar savivaldos instituciją, pagrindai įtvirtinti LRK 34str. 2d.: teisę būti išrinktam nustato LRK-ja ir rinkimų įstatymai. Rinkimų teisė – vienas svarbiausių Lietuvos KT-ės institutų. Jo normos įtvirtina renkamų viešosios valdžios institucijų formavimo tvarką, rinkiminės kampanijos procedūrą: rinkimų skyrimą, rinkėjų sąrašų, rinkimų apygardų ir apylinkių, rinkimų komisijų sudarymą, kandidatų iškėlimą ir agitaciją už juos, balsavimą, rinkimų rezultatų nustatymą. Rinkimų teisės normos apibrėžia svarbiausius piliečių statuso bruožus formuojant renkamas valdžios institucijas, politines, materialines, organizacines ir teisines garantijas. Visuomeniniai santykiai, atsirandantys rinkimų procese, reguliuojami įvairių teisės šakų normomis. Teisės normų klasifikavimas pagal reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį leidži atskirti rinkimų teisės normas, kurios sudaro KT-ės institutą, ir normas, susijusias su rinkimais, bet reguliuojančias specifinius visuomeninius santykius ir sudarančias kitų teisės šakų institutus. Pvz., LR Seimo rinkimų įstatyme numatyta atsakomybė už LR Seimo rinkimų įstatymo pažeidimą. Tokia atsakomybė realizuojama jau pagal BT ar AdmT normas. Rinkimų teisė glaudžiai susijusi su kitais LR KT institutais: pvz., kurie įtvirtina viešosios valdžios (valstybės) institucijų sistemą, jų sudarymo ir veiklos principus, piliečių teisinės padėties pagrindus. Rinkimų teisė kaip KT institutas – visuma teisės normų, įtvirtinančių piliečių teisę rinkti ir būti renkamam. Viena iš pagrindinių piliečių teisių valdant savo šalį yra rinkimų teisė. Rinkimų teisė – politinė teisė. Ją turi tik Lietuvos piliečiai kaip visuomeninių politinių santykių subjektai. 2. Rinkimų teisės šaltiniai. KT normos, reguliuojančios rinkimų organizavimo ir pravedimo tvarką, įtvirtintos įvairiuose teisės šaltiniuose. Rinkimų teisės šaltiniai – teisiniai aktai, kurie nustato rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarką. Rinkimų teisės šaltinių sistema priklauso nuo valstybės priskyrimo konkrečiai teisės „šeimai“ (kontinentinei ar bendrosios teisės), nuo konkrečios valstybės teisės sistemos ypatumų. Galima išskirti šiuos rinkimus reglamentuojančius šaltinius: 1) rašytinės teisės normas įtvirtina: - Konstitucija; - tarptautinės sutartys; - įstatymai ir teisės aktai, turintys įstatymų galią; - politinių partijų įstatai (statutai); 2) nerašytinės teisės normas išreiškia: - bendrieji teisės principai; - teisiniai papročiai ir tradicijos; - rinkimų teisės normų išaiškinimai, pateikti tos institucijos, kuri turi teisę teikti šiuos išaiškinimus (pvz., rinkimų teismai Anglijoje). Svarbiausius rinkimų klausimus reglamentuoja valstybių konstitucijos. Jose dažniausiai įvardijami tik rinkimų teisės principai, o konkrečiai rinkimų procesą reguliuoja įstatymai. Lietuvoje rinkimų organizavimo principai ir sąlygos įtvirtintos LRK-oje. LRK V skirsnyje nustatyti Seimo rinkimų teisės principai, reikalavimai kandidatams į Seimo narius, rinkimų vykdymo laikas, pirmalaikių Seimo rinkimų rengimo atvejai bei tvarka (55-58str.). LRK VI skirsnyje įtvirtinti pagrindiniai Respublikos Prezidento rinkimų teisės principai, reikalavimai kandidatams, jų kėlimo tvarka, rinkimų vykdymo laikas, rinkimų rezultatų nustatymo svarbiausios taisyklės (78-81str.), pirmalaikių Prezidento rinkimų atvejai (87-88str.), Prezidento naujų rinkimų skyrimo tvarka (89str.). LRK X skirsnyje įtvirtinti savivaldybių tarybų rinkimų demokratiniai principai, apibrėžtas jų įgaliojimų laikas (119str.). LRK 107str. nustatyta, kad Seimas turi teisę pats priimti galutinį sprendimą tais atvejais, kai pažeidžiami rinkimų įstatymai. Toks Seimo sprendimas turi būti grindžiamas Konstitucinio Teismo išvada. Kilus abejonėms, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Resp. Prezidento ar Seimo narių rinkimus, prašyti Konstitucinio Teismo išvados pagal LRK 106str. 5d. gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų – ir Resp. Prezidentas. Kitą LR rinkimų teisės šaltinių sistemos dalį sudaro įstatymai. LR Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų rinkimų įstatymuose detalizuojamos bendrosios rinkimų teisės nuostatos, reglamentuotas rinkimų organizavimas, rinkėjų sąrašų sudarymas, kandidatų iškėlimas, rinkimų agitacija, parengtinė rinkimų organizavimo veikla, balsavimas, balsų skaičiavimas ir rinkimų rezultatų nustatymas, t.y. visas rinkimų procesas. Prie Lietuvos rinkimų teisės šaltinių priskirtinos ir Vyriausiosios rinkimų komisijos instrukcijos, kurių paskirtis – garantuoti vienodą Rinkimų ir Referendumo įstatymų taikymą visoje LR teritorijoje. Jas vykdyti yra privaloma visoms institucijoms ir pareigūnams. 3. Rinkimų teisės principai. Rinkimų demokratiškumas priklauso nuo šalies politinio režimo, tradicijų, politinės-teisinės kultūros lygio. Rinkimai yra laikomi demokratiškais, jeigu atitinka tarptautinėje bendrijoje priimtus standartus ir principus. Rinkimų teisės principais KT teorijoje laikomos pagrindinės nuostatos, idėjos, įtvirtintos Konstitucijos ir rinkimų santykius reguliuojančių įstatymų; šiomis nuostatomis ir idėjomis vadovaujamasi rinkimų organizavimo ir vykdymo metu. Rinkimus vadinti demokratiškais, o jų rezultatus legitimiais leidžia laikyti šie principai: 1) visuotinės rinkimų teisės – valstybėse, kuriose valdžios šaltiniu laikoma Tauta, rinkėjų korpusas negali būti siaurinamas remiantis socialiniais požymiais, kad atskiri socialiniai sluoksniai nebūtų nušalinti nuo dalyvavimo rinkimuose. Rinkimų teisė demokratinių valstybių konstitucijose įtvirtinama visiems valstybės piliečiams, sulaukusiems įstatymuose nustatyto amžiaus, jeigu jie nėra teismo pripažinti neveiksnūs. Negalima siaurinti ar atimti teisės dalyvauti rinkimuose dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Demokratinių rinkimų teisės principų įtvirtinimas konstitucijose nepaneigia valstybių teisės numatyti kai kuriuos rinkimų teisės ribojimus nustatant tam tikrus rinkimų cenzus. Rinkimų cenzai – valstybės konstitucijose ir rinkimų įstatymuose numatytos sąlygos, kurias turi atitikti pilietis, norėdamas įgyti arba įgyvendinti aktyviąją arba pasyviąją rinkimų teisę. Galimi tam tikri amžiaus cenzai. Tai įstatymuose nustatytas reikalavimas, kad rinkimuose gali dalyvauti tik nustatyto amžiaus sulaukę asmenys. LRK 34str. 1d.: „piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę“. Rinkimuose nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti esą neveiksnūs. Didesni reikalavimai keliami pasyviajai rinkimų teisei įgyvendinti. Pvz., LRK 56str nustatyta, kad Seimo nariu gali būti renkamas LR pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų. LRK 78str.: Respublikos Prezidentu gali būti renkamas LR pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip 3 pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip 40 metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip 2 kartus iš eilės. Savivaldybės tarybos nariu gali būti renkamas nuolatinis šios savivaldybės gyventojas, rinkimų dieną sukakęs 20 metų (LR savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2str.). Aktyviosios rinkimų teisės cenzas Lietuvoje – 18 metų, pasyviosios rinkimų teisės cenzas priklauso nuo institucijos, į kurią renkamas. Sėslumo cenzas – reikalavimas, kad rinkėjas tam tikrą laiką būtų išgyvenęs rinkimų apygardoje ar valstybės teritorijoje; kitose valstybėse – kad turėtų nuolatinę gyvenamąją vietą. Jis įvairiose šalyse skirtingas ir svyruoja nuo 3 mėnesių iki 5 metų. įvairiose valstybėse sėslumo cenzas, taikomas pasyviajai rinkimų teisei, yra skirtingas. Jis svyruoja nuo kelių mėnesių iki keliolikos metų. LRK 56 ir 78 str. nustatytas pasyviosios rinkimų teisės sėslumo cenzas renkant Seimo narius ir Respublikos Prezidentą. Seimo nariu gali būti renkamas asmuo, kuris nuolat gyvena Lietuvoje. Respublikos Prezidentu gali būti renkamas LR pilietis, ne mažiau kaip 3 pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje. KT doktrinoje skiriamas nesuderinamumo cenzas, taikomas pasyviajai rinkimų teisei. Negali būti išrinktas asmuo, užimantis tam tikras pareigas, turintis tam tikrą renkamą mandatą ar užsiimantis tam tikras veikla. LR Seimo rinkimų įstatymo 2 str. 3, 4 d. nustatyta, kad Seimo nariais negali būti renkami asmenys, kurie, likus 65 dienoms iki rinkimų, yra nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba nepakaltinamais. Seimo nariais negali būti renkami asmenys, rinkimų dieną atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, taip pat likus 65 dienoms iki rinkimų neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai. Kiti rinkimų teisės cenzai. Pvz., lyties cenzas. Ilgus metus rinkimų teisė buvo laikoma tik vyrų užsiėmimu. Buvo vadovaujamasi principu, kad moterų rūpestis – saugoti manų židinį ir auklėti vaikus. Daugelyje valstybių lyties cenzas buvo panaikintas gana vėlai (JAV – 1920m., Anglija – 1928m., Prancūzija - 1944m.). Kai kur moterų diskriminacija šiuo klausimu tebesitęsia ir dabar, pvz., Kuveite, Jordanijoje. 2) lygios rinkimų teisės principas suteikia kiekvienam rinkėjui lygią galimybę įtakoti rinkimų rezultatus. Kiekvienas rinkėjas turi tiek pat balsų, kiek ir kitas. „Vienas rinkėjas – vienas balsas“. Lygių rinkimų principas yra tai, kad kiekvienas rinkėjo balsas yra lygiavertis – vienodai įtakoja rinkimų rezultatus. LR Seimo rinkimų įstatymo 3str. nurodyta, kad kiekvienas turintis teisę rinkti LR pilietis rinkimuose turi po vieną balsą vienmandatėje ir daugiamandatėje rinkimų apygardose, o šie balsai yra lygiaverčiai kiekvieno kito, turinčio teisę rinkti, piliečio balsams. Lygių rinkimų principo įgyvendinimą užtikrina ir tai, kad rinkimų įstatymas nustato tas pačias sąlygas ir reikalavimus kandidatams iškelti, registruoti, priešrinkiminei agitacijai, balsavimui ir rinkimų rezultatams nustatyti. 3) tiesioginių rinkimų principas – rinkimai vykdomi rinkėjams tiesiogiai balsuojant už kandidatus. LR Seimo rinkimų įstatymo 4str. įtvirtinta, kad Seimo narius rinkėjai renka be tarpininkų. Daugelyje šalių tiesioginiai rinkimais renkama: vietos savivaldos institucijos, vienų rūmų parlamentarai, dviejų rūmų parlamentarų žemieji rūmai. Kai kuriose šalyse vyksta ir netiesioginiai rinkimai; jie būna kelių rūšių (netiesioginių rinkimų pvz., JAV Prezidento rinkimai – juose rinkėjai renka rinkikus, o pastarieji – prezidentą). Netiesioginių rinkimų būdu buvo renkamas ikikarinės nepriklausomos Lietuvos Prezidentas. Dabar galiojančiuose LR Seimo, Respublikos Prezidento ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymuose yra įtvirtintas tiesioginių rinkimų principas. 4) slapto balsavimo principas – kiekvienam rinkėjui užtikrinama galimybė laisvai, nevaržomai pareikšti savo valią. Slaptumas užtikrinamas specialių balsavimo patalpų ar kabinų naudojimu. Joje rinkėjas netrukdomas užpildo biuletenį. LR Seimo rinkimų įstatymo 5str. nustatyta, kad rinkėjai balsuoja asmeniškai ir slaptai. Draudžiama balsuoti už kitą asmenį arba pavesti kitam asmeniui balsuoti už save. Rinkėjas, kuris dėl fizinių trūkumų negali pats balsuoti, gali balsuoti padedamas kito asmens, kuriuo jis pasitiki. 66str. 6d. nurodyta: rinkėjas, kuris dėl fizinių trūkumų negali pats rinkimų biuletenio užpildyti ir įmesti į balsadėžę, gali pasikviesti kitą asmenį (išskyrus rinkimų komisijos pirmininką, narį ar rinkimų stebėtoją), kuris už jį atliktų šiuos veiksmus. 5) rinkimų rengimo ir vykdymo viešumo principas – vienas iš rinkimų teisės principų. Demokratinių rinkimų principams įgyvendinti ypač svarbūs yra viešumo ir kontrolės mechanizmai. Viešumas užtikrina galimybę kontroliuoti rinkimų procesą, daryti jį skaidrų. Viešumo principo įgyvendinimas užtikrina, kad piliečių valia rinkimų metu būtų teisingai išreikšta ir adekvačiai įforminta. Realizuojant viešumo principą, LR rinkimų įstatymuose nustatyta, kad apie rinkimų komisijos posėdį visuomenei paskelbiama pastate, kuriame yra rinkimų komisijos būstinė, įrengtoje skelbimų lentoje; šios rinkimų komisijos nariams pranešama asmeniškai ne vėliau kaip likus 24h iki posėdžio pradžios. Vyriausioji rinkimų komisija apie savo posėdžius, kuriuose sprendžiama dėl: naujų ir pakartotinių rinkimų datų; rinkimų apygardų ribų nustatymo; rinkimų apygardų komisijų sudarymo ir sudėties keitimo; kandidatų registravimo; burtais sprendžiamų klausimų; rinkimų rezultatų, galutinių rinkimų rezultatų nustatymo; Seimo nario įgaliojimų priešlaikinio nutraukimo; naujo Seimo nario įgaliojimų pripažinimo, nagrinėjami ginčai dėl rinkimų agitacijos bei Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų, - papildomai praneša visuomenės informavimo priemonėms internetu. Rinkimų komisijų posėdžiai ir balsavimai yra vieši, juos gali stebėti: politinių partijų, politinių organizacijų, kandidatų į Seimo narius atstovai ir stebėtojai, pateikę nustatytos formos pažymėjimus arba juos įgaliojusių organizacijų antspaudu patvirtintas pažymas; visuomenės informavimo priemonių atstovai, pateikę tarnybinius ar darbo pažymėjimus. Posėdžių salėje esantys asmenys iš savo vietų gali įrašinėti, stenografuoti ar užrašinėti posėdį, fotografuoti ar filmuoti, daryti vaizdo įrašus. Fotografuoti ar filmuoti, daryti vaizdo įrašus, kai dėl to reikia vaikščioti po patalpą ar naudoti specialią apšvietimo techniką, tiesiogiai transliuoti posėdžius per radiją ar televiziją galima tik leidus rinkimų komisijos pirmininkui. Rinkimų komisijos negali rengti uždarų posėdžių. Vyriausioji rinkimų komisija gali uždrausti bet kam įeiti į rinkimų komisijas aptarnaujančių darbuotojų darbo, dokumentų saugojimo patalpas, jeigu būtina užtikrinti netrikdomą šių darbuotojų darbą, apsaugoti rinkimų dokumentus. 4. Rinkimų rūšys. Rinkimai, vykstantys valstybėse, KT-ės teorijoje yra skirstomi į atskiras rūšis. Pagal rinkėjų valios išreiškimo būdą rinkimai: 1) tiesioginiai – rinkimų metu tarp rinkėjo valios išreiškimo ir renkamojo nėra tarpinės grandies. Rinkėjas pats sprendžia, už kurį kandidatą atiduoti savo balsą. 2) netiesioginiai – rinkimų metu rinkėjas pats tiesiogiai atstovų nerenka, o renka rinkikus, kurie ir priima galutinį sprendimą. Pvz., tokiu būdu renkamas JAV Prezidentas. Savotiška netiesioginių rinkimų atmaina – daugiapakopiai rinkimai. Pagal savo mastą rinkimai būna: 1) visuotiniai – juose dalyvauja visi šalies piliečiai (parlamento, Respublikos Prezidento rinkimai); 2) daliniai. Jais laikytini pvz., atskirose rinkimų apygardose surengti rinkimai laisvoms deputatų vietoms užimti. Rinkimai būna: 1) eiliniai – jie vyksta pasibaigus valstybės valdžios institucijos ar pareigūno kadencijai; 2) neeiliniai – jie vyksta, pvz., paskelbus pirmalaikius parlamento rinkimus, atsistatydinus prezidentui. Pagal renkamas valdžios institucijas skiriami: parlamento; prezidento; savivaldybių tarybų rinkimai. LR-oje vyksta 3 rūšių nacionaliniai rinkimai: - rinkimai į Seimą; - Respublikos Prezidento rinkimai; - savivaldybių tarybų rinkimai. 5. Rinkimų sistemos sąvoka ir rūšys. Rinkimų sistemų įvairovė. Lietuvos rinkimų sistemos ypatumai. Rinkimų sistemos sąvoka ir rūšys. Rinkimų sistema – rinkimų įstatymuose įtvirtintų taisyklių, principų ir kriterijų visuma, kuriais remiantis nustatomi balsavimo rezultatai. Rinkimų sistemos sąvoka vartojama 2 prasmėm: 1) „rinkimų sistema“ plačiąja prasme – tai rinkimų teisės objektas, t.y. visuomeniniai santykiai, atsirandantys rinkimais sudarant renkamos viešosios valdžios institucijas. 2) „rinkimų sistema“ siaurąja prasme – rinkimų rezultatų nustatymo būdas. Kiekvienoje valstybėje nustatoma sava rinkiminė sistema, kuri yra pritaikyta prie susiklosčiusios politinės realybės. Skiriami 3 pagrindiniai rinkiminių sistemų tipai: 1) mažoritarinė; 2) proporcinė; 3) mišrioji. Pati seniausia yra daugumos atstovavimo arba mažoritarinė (pranc. majoritaire - dauguma) rinkimų sistema, kuri pagrįsta daugumos principu. Šalies teritorija suskirstoma į rinkimines apygardas, kuriose rinkėjai tiesiogiai renka vieną atstovą iš kelių kandidatų. Išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris surenka santykinę arba absoliučią balsų daugumą. Proporcinio atstovavimo sistema pradėta naudoti daugelyje Europos valstybių 20a. 2 pusėje. Ji paremta matematiškai tiksliu mandatų paskirstymu tarp politinių partijų, proporcingai gautų balsų skaičiui. Šiai rinkimų sistemai būdinga tai, kad šalies rinkėjai apygardoje (-ose) balsuoja ne už konkrečius kandidatus, o už politinių partijų ar politinių judėjimų pateiktus kandidatų sąrašus. Asmenys, esantys sąrašuose, išrenkami atstovais proporcingai visam rinkėjų balsų skaičiui, kurį gavo ta politinė partija ar politinis judėjimas (organizacija). Mišri rinkimų sistema – sujungtos mažoritarinė ir proporcinė rinkimų sistemos. Pastaruoju metu šią sistemą naudoja daugelis pasaulio valstybių. Kai kurie autoriai bando išskirti ir kitokias rinkimų sistemas, orientuotas į mažumos interesus (vieno nepereinamo balso, vieno perduodamo balso ir kt.). Mažoritarinė rinkimų sistema. Ji grindžiama daugumos principu. Mažoritarinės rinkimų sistemos principais išrinktu yra laikomas tas kandidatas, kuris gavo balsų daugumą apygardoje. Mažoritarinė sistema paprastai būna: a) absoliučios daugumos - išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo absoliučią rinkimų apygardos balsų daugumą (mažiausiai 50,01. Šios sistemos trūkumai: balsai, kuriuos tam tikroje apygardoje gavo pralaimėję kandidatai, paprasčiausiai pradingsta; ši sistema naudinga tik stambioms politinėms partijoms; sistema nėra rezultatyvi. Jeigu balsai išsiskirsto tarp įvairių kandidatų, nė vienas kandidatas neišrenkamas. Siekiant išvengti sistemos nerezultatyvumo, gali būti taikomi tam tikri veiksmai: - persibalotiravimas (iš anksčiau nesibalotiravusių kandidatų į naują biuletenį įrašomi 2 kandidatai, surinkę daugiausia balsų. Jeigu balsai vėl išsiskirsto, balsavimo rezultatas nustatomas arba burtų keliu, arba išrenkamas vyriausias pagal amžių asmuo); - pakartotinis balsavimas (pravedami (antras, trečias ir t.t.) pakartotiniai balsavimų turai, leidžiama kandidatus blokuoti, kol nebus nustatytas balsavimo rezultatas); - alternatyvus balsavimas (balsuodamas rinkėjas suskirsto kandidatus pagal savo preferencijas: priešais kandidato, kurį jis nori išrinkti pirmiausia, pavardę rinkėjas rašo „1“, antru – „2“ ir taip toliau. Iš pradžių apskaičiuojamos pirmosios preferencijos. Jeigu vienas iš tokių kandidatų surinko absoliučią balsų daugumą, jis yra laikomas išrinktu). Dažniausiai, siekiant išvengti šių problemų, į antrojo balsavimo biuletenį įrašomi tik 2 kandidatai, surinkę daugumą balsų. Antrame pakartotinio balsavimo ture taikoma mažoritarinė santykinės daugumos sistema. b) santykinės daugumos – išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris surinko balsų daugiau negu kiekvienas jo varžovas atskirai, net jeigu ši dauguma ir buvo mažesnė nei pusė visų balsų. Šios sistemos trūkumas: taikant šią sistemą, itin neproporcingai atstovaujama rinkėjų valiai. Kai kuriose šalyse taikoma ir kvalifikuotos daugumos mažoritarinė rinkimų sistema (išrinktu laikomas kandidatas, gavęs tam tikrą kvalifikuotą balsų daugumą, kuri yra didesnė nei absoliuti balsų dauguma). Proporcinė rinkimų sistema. Proporcinio atstovavimo rinkimų sistema: atstovaujama visoms partijoms, tačiau ne vienodai, bet proporcingai per rinkimus gautų balsų skaičiui. Proporcinio atstovavimo sistema daug palankesnė nedidelėms partijoms, už jas balsavusiems rinkėjams. Proporcinio atstovavimo sistema paprastai yra „sąrašų“ sistema. Partijos pateikia kandidatų sąrašą daugiamandatėse apygardose. Balsuotojai renkasi partijos sąrašą. Vietų kiekvienai partijai skiriama pagal jų surinktus balsus. Rinkėjai, remiantis trečiąsias ar ketvirtąsias partijas, turi motyvų tikėti, kad jų balsas nebus prarastas ir jų valia bus teisingiau atspindėta įstatymų leidžiamosios valdžios institucijoje. Taikant proporcinio atstovavimo sistemą, valstybės teritorija suskirstoma į rinkimų apygardas su maždaug vienodu rinkėjų skaičiumi. Kiekvienoje apygardoje renkamas ne vienas atstovas – pagal balsavimo rezultatus paskirstomi keli ar net keliolika mandatų. Proporcinio atstovavimo sistemai įgyvendinti turi būti sudarytos daugiamandatės apygardos. Išskirtinė proporcinio atstovavimo sistemos savybė – varžosi ne atskiri asmenys, bet politinės partijos. Kiekviena partija sudaro savo kandidatų sąrašą visiems apygardai skirtiems mandatams gauti. Rinkėjai balsuoja ne už asmenį, bet už partijos pateiktą sąrašą. Po rinkimų, suskaičiavus balus už kiekvieną sąrašą, mandatai padalinami proporcingai visoms partijoms. Didelės apygardos ir proporcinis atstovavimas neretai sudaro galimybes į parlamentą patekti daugeliui mažų partijų atstovų. Siekiant užtikrinti parlamento stabilumą ir sumažinti mažų partijų skaičių, yra nustatomi rinkimų barjerai. Rinkimų barjerai laidžia mandatų dalybose dalyvauti tik toms partijoms, kurios surinko nustatytą minimalų balsų procentą. Sudėtingiausia problema – formulės proporcijoms apskaičiuoti pasirinkimas. Priklausomai nuo pasirinktos formulės, gauti rezultatai gali būti palankesni didesnėms, mažesnėms ar vidutinėms partijoms. Paprasčiausias proporcijų skaičiavimo būdas – rinkiminės kvotos metodas. Rinkiminė kvota – toks balsų skaičius, kurio užtenka vienam mandatui gauti. Kvota apskaičiuojama pagal 1855m. anglų advokato Tomo Haero formulę: Qx/y (kur Q – kvota; x – bendras balsų skaičius; y – mandatų skaičius). Norint paskirstyti mandatus tarp partijų, reikia partijos surinktų balsų skaičių padalinti iš kvotos, ir partija gaus tiek mandatų, kiek kartų kvota „tilpo“ į gautų balsų skaičių. Kvotos nustatymo sistemos trūkumas – ji neleidžia, išskyrus labai retus atvejus, paskirstyti visų mandatų. Šiam trūkumui kompensuoti pritaikomas „didžiausių likučių metodas“, kurio esmė – likusius mandatus gauna partijos, turinčios didžiausius neišnaudotų balsų likučius, susidariusius po pirmo mandatų paskirstymo. Anglų advokatas H. Droopas pasiūlė kitą modelį: prie daliklio pridedama atitinkamai 1, 2, 3 ir t.t., kol negaunama kvota, leidžianti paskirstyti visus mandatus be likučio. Nustatant kvotą H. Droopo metodu, skaičiavimai atliekami tol, kol pavyksta gauti kvotą, leidžiančią paskirstyti visus mandatus iš karto. Taikomas „didžiausio vidutinio metodas“, kurio autorius Gento universiteto profesorius V. D‘Hondtas. Pagal šį metodą kvota apskaičiuojama: balsai, kuriuos gavo kiekvienas sąrašas, dalijami iš natūralių skaičių eilės – 1, 2, 3, 4, 5, t.t., ir gauti skaičiai yra suskirstomi mažėjimo tvarka; skaičius , kuris šioje eilėje atitinka šioje apygardoje renkamų asmenų skaičių, ir yra kvota. V. D‘Hondto kvotos pranašumas yra tas, kad galima paskirstyti visus mandatus išsyk. Tačiau vis tiek lieka nepanaudotų balsų. Norint panaudoti visu balsus, reikia juos sudėti visos šalies mastu ir , priklausomai nuo jų kiekio, nustatyti papildomą atstovavimo normą. Nustatant rinkimų rezultatus, taikomas ir Bazelio profesoriaus E. Hagenbacho-Bischoffo pasiūlytas ir jo vardu pavadintas kvotų skaičiavimo metodas. Koreguojama mažinant natūralią kvotą. Tai leidžia kur kas lengviau paskirstyti balsus tarp partijų. Ši kvota naudojama ir Lietuvoje. Jos esmė: mandatų paskirstymas dalinant rinkimuose balsavusių rinkėjų balsų skaičių iš rinkiminei apygardai paskirtų mandatų skaičiaus plius 1. jei naudojant šią kvotą, lieka nepanaudotų balsų, taikomas „didžiausio likučio metodas“. Mišri rinkimų sistema. Pirmą kartą ši sistema buvo įvesta po 2 Pasaulinio karo Vokietijos FR. Ši sistema dažniausiai taikoma renkant valstybių parlamentus ir savivaldos atstovaujamąsias institucijas. Pagal mišrią rinkimų sistemą, dalis deputatų yra renkami naudojant vieną iš mažoritarinės rinkimų sistemos variantų; kita dalis renkama taikant proporcinę rinkimų sistemą. Pvz., Vokietijoje pusė Bundestago yra renkama pagal mažoritarinę santykinės daugumos sistemą, o kita pusė – pagal proporcinę rinkimų sistemą. Atskiras proporcinės rinkimų sistemos atvejis yra vieningo balso perdavimo sistema, kurios esmė yra ta, kad kiekvienas rinkėjas arba rinkikas biuletenyje suskirsto kandidatus pagal savo preferencijas, o suskaičiavus balsus, nustatoma kvota. Jeigu kuris nors kandidatas po pirmo balsų apskaičiavimo surinko kvotą, jis yra laikomas išrinktu, o jo likusios pirmos preferencijos yra paskirstomos tarp kitų kandidatų atitinkamai balsų skaičiui, kuriuos jie gavo pagal antras preferencijas. Kandidatas, kuris surinko mažiausiai pirmų preferencijų, laikomas pralaimėjusiu, ir jo balsai taip pat perduodami kitiems kandidatams. Šios operacijos atliekamos tol, kol paskirstomi visi mandatai. Rinkimų sistemos Lietuvos KT-ėje. LR-oje taikomos visos 3 rinkimų sistemos. Pagal LR Seimo rinkimų įstatymą LR Seimo nariai renkami 4 metams vienmandatėse ir daugiamandatėje rinkimų apygardose, remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu tiesioginiuose mišrios sistemos rinkimuose. Į Seimą renkama 141 Seimo narys: iš jų 71 renkamas vienmandatėse rinkimų apygardose pagal paprastosios daugumos mažoritarinę rinkimų sistemą, 70 Seimo narių – daugiamandatės rinkimų apygardos pagal partijų sąrašus proporcine rinkimų sistema. Mūsų šalyje įtvirtintas klasikinis mišrios rinkimų sistemos modelis. Lietuvos įstatymai numato, kad mandatų dalybose dalyvauja partijos ir politinės organizacijos, surinkusios daugiausia balsų ir įveikusios rinkimų barjerą. LR Seimo rinkimų įstatyme nustatyti rinkimų barjerai: partijos, politinės organizacijos kandidatų sąrašas gali gauti Seimo narių mandatą, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 5 rinkimuose dalyvavusių rinkėjų; jungtinis kandidatų sąrašas dalyvauja skirstant mandatus, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 7 rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. LR Seimo rinkimų įstatymo 89str.3d.: Mandatai kandidatų sąrašams paskirstomi pagal tai, kiek balsų gavo kiekvienas jų taikant kvotų ir liekanų metodą. Pirmiausia apskaičiuojama kvota - tai yra, kiek balsų reikia 1 mandatui gauti. Ji lygi rinkėjų balsų, kuriuos gavo sąrašai, dalyvaujantys skirstant mandatus, sumai, padalytai iš 70. Jei dalijant gaunama liekana, dalmuo padidinamas vienetu. Už kiekvieną sąrašą paduotų balsų skaičius dalijamas iš kvotos. Gautas sveikasis dalmuo yra mandatų skaičius, tenkantis kiekvienam sąrašui pagal kvotą, o šio dalijimo liekanos naudojamos likusiems mandatams paskirstyti pagal liekanas. Dėl to visų sąrašų pavadinimai surašomi iš eilės, kurioje po paskutiniojo toliau eina pirmasis, pagal jiems atitekusias dalijimo liekanas, pradedant didžiausiąja. Jei dviejų sąrašų liekanos yra lygios, pirmiau yra įrašomas tas sąrašas, kuris gavo daugiau rinkėjų balsų, o jeigu ir šie skaičiai lygūs, pirmiau įrašomas tas, kuris yra gavęs daugiau mandatų visose vienmandatėse apygardose. Jeigu ir mandatų gauta po lygiai, pirmiau įrašomas sąrašas su mažesniu rinkimų numeriu. Nepadalyti kvotų metodu mandatai po vieną padalijami sąrašams pagal eilę, pradedant tuo sąrašu, kuris buvo įrašytas pirmasis. Jei kuriam nors sąrašui tektų didesnis mandatų skaičius, nei sąraše yra kandidatų, tai šie mandatai padalijami kitiems sąrašams, tęsiant toliau jų dalijimą liekanų metodu. LR Seimo rinkimų metu pagal proporcinė rinkimų sistemą taikomi ir balsavimo pagal preferencijas elementai (reitingavimas). Balsavimo pagal preferencijas sistema yra ta, kai balsuodamas rinkėjas prie partijos sąrašo pažymi ir tuos konkrečius partijos kandidatus, kuriems jis norėtų atiduoti savo preferencijas, t.y. jis skaitmenimis (1, 2, 3, t.t.) pažymi kandidatus, kuriuos norėtų matyti renkamoje valdžios institucijoje. Jeigu kandidatui atiduoda pirmenybę daug rinkėjų, jis gali pakilti per kelias ar keliolika partijos sąrašo vietų. Jeigu partija gauna mažiau mandatų negu sąraše buvo kandidatų, tai kuo aukštesnė kandidato vieta partijos sąraše, tuo didesnė tikimybė būti išrinktam. LR Seimo rinkimų įstatymo 90str.nustatyta, kad kandidatų į Seimo narius reitingą skaičiuoja ir šių kandidatų sąrašų galutinę eilę pagal rinkėjų pareikštą nuomonę ir paduotus pirmumo balsus nustato Vyriausioji rinkimų komisija. Pirmiausiai sudedami už kiekvieną kandidatą paduoti pirmumo balsai vienmandatėse rinkimų apygardose ir suskaičiuojama, kiek kiekvienas kandidatas gavo pirmumo balsų iš viso. Tuo atveju, kai kandidato pirmumo balsų suma yra didesnė už daugiamandatėje rinkimų apygardoje renkamų Seimo narių skaičių ar yra jam lygi, kandidato rinkiminis reitingas lygus šiai sumai, jeigu mažesnė - kandidato rinkiminis reitingas laikomas lygus nuliui. Po to suskaičiuojami kiekvieno kandidato į Seimo narius surinkti reitingo balai. Jie yra lygūs dviejų skaičių - rinkiminio reitingo (pirmojo daugiklio) ir partinio reitingo (antrojo daugiklio) sandaugai. Partinis reitingas yra sveikas skaičius, kurį nustato Vyriausioji rinkimų komisija kiekvienam kandidatui pagal kandidatų rinkimų numerius taip, kad partinis reitingas kandidato, turinčio pirmąjį rinkimų numerį, būtų 20 kartų didesnis už partinį reitingą kandidato, turinčio paskutinįjį šiame kandidatų sąraše rinkimų numerį ir sąrašo kandidatų, kurių rinkimų numeris skiriasi vienetu, partinių reitingų skirtumas būtų lygus 19. Tuo būdu nustatytas kandidato, įrašyto paskutiniuoju sąraše, partinis reitingas yra vienetu mažesnis už kandidatų skaičių šiame sąraše, o įrašyto pirmuoju sąraše yra 20 kartų didesnis už kandidato, įrašyto paskutiniuoju sąraše. Galutinė kandidatų į Seimo narius eilė sąrašuose nustatoma pagal kiekvieno kandidato gautus reitingo balus. Pirmesniuoju eilėje įrašomas kandidatas, surinkęs daugiau reitingo balų. Jeigu keli kandidatai surenka po lygiai reitingo balų, pirmesniuoju įrašomas tas kandidatas, kurio didesnis rinkiminis reitingas. Jeigu kandidatų ir rinkiminiai reitingai lygūs, tuomet pirmesniuoju įrašomas tas, kurio didesnis partinis reitingas. Galutinę kandidatų į Seimo narius sąrašų eilę skelbia Vyriausioji rinkimų komisija tą pačią dieną kaip ir balsavimo rezultatus vienmandatėse rinkimų apygardose. Kandidatas, surinkęs pakankamai pirmumo balsų arba turintis didesnį populiarumą visuomenėje, gali pakilti partijos sąraše ir užimti geresnę poziciją. Renkant LR Prezidentą, yra taikoma mažoritarinė rinkimų sistema. LRK numatytais atvejais yra taikoma absoliučios ar santykinės daugumos sistema. Tokią balsavimo rezultatų nustatymo tvarką numato LRK 81str.: jeigu pirmajame balsavimo rate dalyvauja ne mažiau kaip pusė visų rinkėjų, yra taikoma mažoritarinė absoliučios daugumos rinkimų sistema, t.y. išrinktu yra laikomas tas kandidatas, kuris surinkto daugiau nei pusė visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau nei pusė visų balsavimo teisę turinčių piliečių, yra taikoma mažoritarinė santykinės daugumos sistema, bet su tam tikra sąlyga. Išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų. Jeigu nė vienas kandidatas pirmajame rate nesurinko reikiamo balsų skaičiaus, rengiamas antras balsavimo ratas. Antrajame balsavimo rate išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs daugiausia balsų, t.y. taikoma mažoritarinė santykinės daugumos sistema. Savivaldybių tarybų nariai renkami 4 metams daugiamandatėse rinkimų apygardose, remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu tiesioginiuose rinkimuose pagal proporcinę rinkimų sistemą. Renkant LR savivaldybių tarybas, mandatai paskirstomi taikant kvotų ir liekanų metodą. Savivaldybių tarybų narių rinkimuose kvota lygi rinkėjų balsų, kuriuos gavo sąrašai, dalyvaujantys skirstant mandatus, sumai, padalytai iš mandatų skaičiaus. Jei dalijant gaunama liekana, dalmuo padidinamas vienetu. Rinkimus į LR savivaldybių tarybas reglamentuojančiame įstatyme numatytas ir žemesnis rinkimų barjeras: atitinkamai 4 partijoms ir 6 koalicijoms. 6. Rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarka. Rinkimų organizavimas tai tam tikras procesas, susidedantis iš nuosekliai vienas po kito sekančių etapų. Paprastai valstybių praktikoje skiriami keli etapai (stadijos): 1) paruošiamasis rinkimų etapas; 2) balsavimo etapas; 3) balsų skaičiavimo ir rinkimų rezultatų paskelbimas. Lietuvoje vykstančių rinkimų procesą reglamentuoja LR Seimo, Respublikos Prezidento ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymai. Pasiruošimas rinkimams. Paruošiamojo rinkimų etapo metu sprendžiami organizaciniai klausimai: formuojamos rinkimų komisijos, nustatomos rinkiminių apygardų teritorijos, sudaromi rinkėjų sąrašai, keliami ir registruojami kandidatai, vyksta agitacinė kompanija. Paruošiamoji rinkimų stadija prasideda nuo rinkimų paskelbimo. Jo paskirtis – balsavimo datos nustatymas. Valstybių praktikoje taikomi keli rinkimų datos nustatymo būdai: 1) tiksli balsavimo data įtvirtinama įstatymu. Pvz., JAV visuotiniai rinkimai ir rinkimai valstijose į valstybines ir vietos savivaldos institucijas vyksta lyginių metų pirmą antradienį po pirmo lapkričio pirmadienio (Prezidento rinkimai – keliamųjų metų pirmą antradienį po pirmo lapkričio pirmadienio). 2) įstatymų leidėjas nenurodo konkrečios rinkimų datos, o tik nustato laikotarpį, kada jie turi būti surengti. Rinkimų vykdymo terminai gali būti susiję su renkamo organo įgaliojimų pasibaigimu (Lenkijoje, Bulgarijoje), Čekijoje abiejų parlamento rūmų rinkimai vyksta per 30 dienų likus iki parlamento narių įgaliojimų pasibaigimo. 3) įstatymuose nėra specialių nuostatų apie rinkimų terminus, o nurodomas tik laikotarpis tarp seno parlamento paleidimo ir naujo sušaukimo (pvz., Dž.Britanijoje – 20 dienų; Parlamento paleidimo datą nustato Ministras pirmininkas, o Karalienė išleidžia katą, kuriame numatoma nauja rinkimų data. LRK-oje nustatyta, kad rinkimų skyrimas yra LR Seimo ir Respublikos Prezidento prerogatyva. Pagal LRK 67str. 4 ir 12d. Seimas skiria LR Prezidento ir savivaldybių tarybų rinkimus, o pagal 58 str. 1d. – ir Seimo pirmalaikius rinkimus. LRK 84str. 20d. įtvirtinta Respublikos Prezidento diskrecija skelbti eilinius Seimo rinkimus, o 58str. 2d. numatytais atvejais – pirmalaikius Seimo rinkimus. LRK 89str. 1d. numatytais atvejais Respublikos Prezidento rinkimus gali skelbti ir LR Vyriausybė. Šios LRK-jos nuostatos konkretizuojamos rinkimų įstatymuose. LR Seimo rinkimų įstatymo 6str. nustatyta, kad eilinius Seimo rinkimus skelbia Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip likus 6 mėnesiams iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos. Eiliniai Seimo rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš 2 mėnesius ir ne vėliau kaip prieš mėnesį iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos. Jeigu, likus 4 mėnesiams iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos, Respublikos Prezidentas nėra paskelbęs eilinių Seimo rinkimų datos, Vyriausioji rinkimų komisija eilinius Seimo rinkimus rengia paskutinį sekmadienį, nuo kurio iki Seimo narių įgaliojimų pabaigos lieka ne mažiau kaip mėnuo. Pagal LR savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 6str. tarybų rinkimus skelbia LR Seimas ne vėliau kaip likus 5 mėnesiams iki tarybų narių įgaliojimų pabaigos. Jeigu, likus 4 mėnesiams iki tarybų narių įgaliojimų pabaigos, LR Seimas nepaskelbia tarybų rinkimų datos, tarybų rinkimai rengiami paskutinį sekmadienį, nuo kurio iki tarybų narių įgaliojimų pabaigos lieka ne mažiau kaip mėnuo. Tarybų rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš 4 mėnesius ir ne vėliau kaip prieš mėnesį iki tarybų narių įgaliojimų pabaigos. Respublikos Prezidento eiliniai rinkimai vykdomi paskutinį sekmadienį likus 2 mėnesiams iki Respublikos prezidento kadencijos pabaigos (LRK 80str.). Lietuvoje įstatymai nenumato konkrečios rinkimų datos, tačiau nustato tam tikrą laikotarpį, kada jie turi įvykti. LRK 58str. 3d. nustatyta, kad Respublikos Prezidentas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, jeigu iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos liko mažiau kaip 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai. Rinkimams organizuoti sudaromos rinkimų komisijos. Įvairiose šalyse egzistuoja keli rinkimų organizavimo įstaigų sudarymo būdai: 1) kai šios institucijos sudaromos prieš kiekvienus naujus rinkimus (pvz., Austrijoje, Italijoje). Šis būdas geras tuo, kad leidžia į įstaigos veiklą įtraukti įvairius gyventojų sluoksnius, be to, garantuoja nuolatinį jų sudėties atsinaujinimą, o tai neleidžia šių įstaigų naudoti politiniams tikslams siekti. 2) kai rinkimų institucija dirba nuolatos. Šio būdo privalumas – įstaigos narių profesionalumas (pvz., Ispanijoje). 3) mišrus. Aukščiausioji rinkimų institucija veikia nuolat, o žemesnioji funkcionuoja tik konkrečios rinkimų kampanijos metu. Mišriu rinkimų organizavimo būdu vyksta rinkimai ir Lietuvoje: rinkimus vykdo nuolat veikianti Vyriausioji rinkimų komisija, o rinkimų laikotarpiui sudaromos miestų, rajonų, apygardų, apylinkių rinkimų komisijos. Į rinkimų komisiją gali būti siūlomas LR pilietis, jeigu jis turi teisę būti renkamas Seimo nariu ir nebuvo per paskutiniuosius 3 Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimus arba referendumą atleistas iš rinkimų arba referendumo komisijos už Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimų arba referendumo įstatymų pažeidimą. Tuo pačiu metu rinkimų komisijos narys negali būti kandidatu į Seimo narius, rinkimų atstovu ir rinkimų stebėtoju. Jeigu rinkimų komisijos narys pageidauja būti kandidatu į Seimo narius, jis privalo įstatymo nustatyta tvarka atsisakyti rinkimų komisijos nario pareigų. LRK 67str. 13d. nustatyta, kad Vyriausiąją rinkimų komisiją sudaro ir jos sudėtį keičia LR Seimas. Vyriausioji rinkimų komisija yra nuolat veikianti aukščiausioji LR Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimų ir referendumų organizavimo institucija. Ją 4 metams sudaro Seimas. Prieš neeilinius Seimo rinkimus Vyriausioji rinkimų komisija naujai nesudaroma, jos įgaliojimai išlieka, iki Vyriausioji rinkimų komisija bus sudaryta prieš eilinius Seimo rinkimus. Vyriausioji rinkimų komisija garantuoja vienodą rinkimų ir Referendumo įstatymų taikymą visoje LR teritorijoje. Ji leidžia šių įstatymų įgyvendinimo instrukcijas. Jas vykdyti privalo visos institucijos ir pareigūnai. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus gali pakeisti tik ji pati arba įsigaliojęs teismo sprendimas. Draudžiama kištis į Vyriausiosios rinkimų komisijos veiklą organizuojant rinkimus ar referendumą. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininką skiria Seimas. Pirmininko pavaduotoją ir sekretorių renka pati Vyriausioji rinkimų komisija. Pirmininko pavaduotojas renkamas iš tų narių, kurie partijoms neatstovauja. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas, komisijos nariai, jeigu jie yra partijų nariai, turi sustabdyti savo narystę šiose partijose ir darbo komisijoje laikotarpiu negali dalyvauti partijų ir politinių organizacijų veikloje bei vykdyti jų pavedimų. Lietuvoje Vyriausioji rinkimų komisija veikia nuolat ir organizuoja visus LR vykdomus rinkimus bei referendumus. Pagal įstatymus Lietuvoje sudaromos apygardų ir apylinkių rinkimų komisijos. Lietuvos rinkimų įstatymuose numatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija sudaro apygardų rinkimų komisijas rinkimų laikotarpiui. Šios komisijos prižiūri, kaip jų apygardose vykdomas rinkimų įstatymas, instruktuoja ir moko apylinkių rinkimų komisijas, skirsto joms lėšas ir kontroliuoja jų naudojimą, svarsto skundus dėl apylinkių rinkimų komisijų ir atlieka kitas įstatymo pavestas funkcijas. Po balsavimo apygardų rinkimų komisijos, remiamosios apylinkių rinkimų komisijų protokolais, surašo apygardų balsų skaičiavimo protokolus. Apygardų rinkimų komisijos sudaromos iš teisingumo ministro, Lietuvos teisininkų draugijos, mero, po9litinių partijų pasiūlytų asmenų. Apylinkių rinkimų komisijas sudaro apygardų rinkimų komisijos rinkimų laikotarpiui. Pirmiausia apygardos rinkimų komisija nustato kiekvienos rinkimų apylinkės komisijos narių skaičių. Šis skaičius turi būti kartotinis partijų (jų koalicijų), turinčių teisę siūlyti kandidatūras į rinkimų komisijas, skaičiui. Apylinkių rinkimų komisijos sudaro sąlygas rinkėjams susipažinti su rinkėjų sąrašais, nagrinėja skundus dėl šiuose sąrašuose padarytų klaidų, prižiūri, kaip jos teritorijoje vyksta balsavimas paštu, ir vykdo kitus įstatymo jai pavestus įgaliojimus. Svarbiausias apylinkės rinkimų komisijos uždavinys – organizuoti balsavimą rinkimų apylinkėje, suskaičiuoti balsus ir surašyti balsų skaičiavimo protokolą. Rinkimams pravesti šalies teritorija suskirstoma į rinkimų apygardas. Rinkimų apygarda – teritorinis rinkimų vienetas, kuriame gyvenantys piliečiai renka atstovus į renkamas valstybės ar vietos savivaldos institucijas. Jos skirstomis į vienmandates ir daugiamandates, o pagal teritoriją – į nacionalines arba teritorines rinkimų apygardas. Vienos ar kitos rūšies rinkimų apygardos naudojimas priklauso nuo rinkimų tipo bei naudojamos rinkimų sistemos specifikos. Taikant proporcinio atstovavimo rinkimų sistemą, sukuriamos daugiamandatės rinkimų apygardos. Daugiamandatės rinkimų apygardos LR-oje sudaromos renkant atstovus į Seimą, per savivaldybių tarybų rinkimus. Taikant mažoritarinę rinkimų sistemą, beveik visada formuojamos vienmandatės rinkimų apygardos. Šiose apygardose vykdomi rinkimai į LR Seimą ir LR Prezidento rinkimai. LR rinkimų apygardų ir apylinkių sudarymo tvarka numatyta rinkimų įstatymų. LR Seimo rinkimų įstatymo 9str. skelbiama, kad rinkimams organizuoti ir vykdyti LR teritorija dalijama į 71 vienmandatę rinkimų apygardą, atsižvelgiant į rinkėjų skaičių rinkimų apygardoje, LR teritorijos suskirstymą į vienmandates rinkimų apygardas per ankstesnius Seimo rinkimus ir administracinį teritorinį padalijimą. Rinkimų apygarda sudaroma iš bendrą ribą turinčių rinkimų apylinkių. Rinkėjų skaičius apygardoje turi būti nuo 0,8 iki 1,2 vidutinio rinkėjų visose vienmandatėse rinkimų apygardose skaičiaus. Vyriausioji rinkimų komisija, likus ne mažiau kaip 95 dienoms iki rinkimų, nustato ir, likus ne mažiau kaip 90 dienų iki rinkimų, "Valstybės žiniose" skelbia rinkimų apygardas sudarančių rinkimų apylinkių sąrašą, jų balsavimo būstinių adresus ir telefonus, apygardos rinkėjų skaičių, apygardų rinkimų komisijų adresus ir telefonus. Taip pat sudaroma viena daugiamandatė rinkimų apygarda, kurioje balsuoja visi turintys rinkimų teisę LR piliečiai. Šioje apygardoje pagal proporcinę rinkimų sistemą renkama 70 Seimo narių. Balsavimui vykdyti ir balsams skaičiuoti yra sudaromos rinkimų apylinkės. Jos sudaromos atsižvelgiant į: patogumą rinkėjams atvykti į balsavimo patalpas; rinkėjų skaičių. Rinkimų apylinkės teritorijoje turi gyventi na daugiau kaip 5000 rinkėjų. Rinkimų apylinkių sąrašą Vyriausioji rinkimų komisija skelbia „Valstybės žiniose“. Svarbi rinkimų proceso stadija – rinkėjų registravimas, t.y. asmenų įtraukimas į rinkėjų sąrašus. Šio etapo tikslas – užtikrinti galimybę visiems rinkėjams dalyvauti rinkimuose, užkirsti kelią apgaulėms (t.y., kad rinkimuose nedalyvautų asmenys, neturintys balso teisės, ir kad tas pats asmuo nebalsuotų keliose apygardose ar apylinkėse). Rinkėjų sąrašų sudarymas garantuoja visuotinę (į rinkėjų sąrašus įtraukiami visi turintys rinkimų teisę piliečiai) ir lygią (kiekvienas gali būti įtrauktas tik į vieną sąrašą) rinkimų teisę. Dvi rinkimų sąrašų sudarymo sistemos – privaloma ir neprivaloma. Neprivaloma rinkėjų įtraukimo į rinkėjų sąrašus sistemos esmę sudaro tai, kad rinkėjai patys turi pasirūpinti įtraukimu į rinkėjų sąrašus (Prancūzija, Ispanija). Daugelyje Europos valstybių galioja privalomojo rinkėjų įtraukimo į rinkėjų sąrašus sistema. Tokiu būdu rinkėjo pavardė automatiškai įtraukiama į sąrašus, vos tik jis sulaukia reikiamo amžiaus (Rusija, Italija). LR rinkėjų sąrašų sudarymo tvarką, formą, sudarymo būdą ir jų naudojimo tvarką nustato Vyriausioji rinkimų komisija. Lietuvoje į rinkimų sąrašą įrašomi visi rinkimų teisę turintys LR piliečiai pagal pilietybę patvirtinančio dokumento (paso) išdavimo duomenis ir LR gyventojų registrą. Pagal LR gyventojų registro duomenis sudaryti sąrašai yra išankstiniai. Sąrašų tikslinimą ir tvarkymą organizuoja Vyriausioji rinkimų komisija, remdamasi valstybės, savivaldybių institucijų ir apygardų rinkimų komisijos teikiama informacija. Iš rinkėjų sąrašo išbraukiama: LR piliečiui mirus, netekus LR pilietybės arba teismo sprendimu pripažinus neveiksniu. Rinkimų komisijos visiems rinkėjams išduoda pažymėjimus, kurie yra dalyvavimo rinkimuose pagrindas. Rinkėjo pažymėjime nurodoma: rinkėjo vardas ir pavardė, gimimo data, adresas, vienmandatės rinkimų apygardos, kurioje balsuoja rinkėjas, pavadinimas ir numeris; rinkėjo eilės numeris rinkėjų sąraše; rinkimų data. Kandidatų kėlimas – vienas iš svarbiausių rinkimų kampanijos etapų, nes jo metu nustatomi asmenys, iš kurių bus išrinkti (-as) prezidentas, parlamento nariai, vietos savivaldybių tarybos nariai. Teisinėje literatūroje skiriami keli kandidatų kėlimo modeliai: 1) 1 modelis - subjektai, galintys kelti kandidatus, yra tik politinės partijos. Tai būdinga parlamento rinkimams (Austrija, Egiptas). Šio modelio (pagal kurį kandidatų kėlimas yra reguliuojamas pačių partijų) šalininkai pabrėžia ypatingą politinių partijų reikšmę rinkimų procese. 2) 2 modelis - būdinga formalus partijų išskyrimas iš galinčių iškelti kandidatūras subjektų ir tokios teisės suteikimas tam tikram rinkėjų skaičiui (vienam arba grupei). Kandidatas turi atskleisti ne tik savo asmeninį požiūrį, bet ir atstovauti tam tikroms visuomenės nuotaikoms. Šis modelis taikomas ir Lietuvoje per Respublikos Prezidento rinkimus. 3) 3 modelis – numatoma, kad kandidatą į renkamą pareigybę turi paremti ne paprasti rinkėjai, bet tam tikri pareigūnai. Parlamento rinkimuose taikoma ir mišri sistema (VFR, Bulgarija). Lietuvoje ši sistema taikoma rinkimuose į LR Seimą. LR Seimo rinkimų įstatymo 37str. skelbia, kad kandidatus į Seimo narius vienmandatėse ir daugiamandatėse rinkimų apygardose gali kelti politinės partijos. Kandidatu į Seimo narius vienmandatėje rinkimų apygardoje taip pat gali išsikelti kiekvienas LR pilietis, jeigu jo išsikėlimą parašais paremia ne mažiau kaip 1000 tos apygardos rinkėjų. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje partija kandidatus į Seimo narius kelia pateikdama kandidatų sąrašą, kuriame kandidatai surašyti iš jos nustatytos eilės. Jeigu partijos įstatai nenumato kitaip, kandidatai vienmandatėse rinkimų apygardose ir kandidatų, surašytų iš eilės, sąrašas daugiamandatėje rinkimų apygardoje turi būti patvirtinti partijos suvažiavimo ar konferencijos. Kandidatų sąraše (jungtiniame sąraše) negali būti mažiau kaip 25 ir daugiau kaip 141 kandidatas. Lietuvoje kandidatus į Seimo narius gali kelti ir politinės partijos, ir LR piliečiai. Savivaldybių tarybų rinkimuose teisė iškelti kandidatus į savivaldybių tarybos narius pagal LR savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34str. priklauso partijai ar politinei organizacijai, įregistruotai pagal Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymą ne vėliau kaip likus 65 dienoms iki rinkimų. Partija, politinė organizacija kandidatus į tarybos narius kelia pateikdama kandidatų sąrašą, kuriame kandidatai surašyti pagal jos nustatytą eilę. Kandidatų sąraše negali būti mažiau kaip 10 ir du kartus daugiau kaip toje apygardoje nustatytas mandatų skaičius. Iškeliant kandidatus reikia laikytis kandidato iškėlimo įforminimo taisyklių. LR Seimo rinkimų įstatymo 38str., LR savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 35str., LR prezidento rinkimų įstatymo 34str. detaliai apibūdinti Vyriausiajai rinkimų komisijai pateikiami kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai: pareiškimas dalyvauti rinkimuose; įsipareigojimas nutraukti darbo ar kitokią veiklą, nesuderinamą su numatytais įstatymais; pajamų bei turto deklaracijos ir kiti įstatymų nustatyti dokumentai. LR Seimo rinkimų įstatymų nustatyta, kad kiekvienas kandidatas į Seimo narius turi viešai paskelbti, jeigu jis ne pagal LR užduotis yra sąmoningai bendradarbiavęs su kitų valstybių specialiomis tarnybomis. Kiekvienas kandidatas į Seimo narius turi viešai paskelbti, jeigu jis po 1990 m. kovo 11 d. LR teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos arba įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu bet kada buvo pripažintas kaltu padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Lietuvoje, norint kandidatą ar jų sąrašą įregistruoti rinkimams, reikia įnešti rinkimų užstatą (tam tikras saugiklis, kad asmenys rinkimų kampanija nesinaudotų tik savireklamos tikslais. LR Seimo rinkimų įstatymo 41str. skelbiama, kad rinkimų užstatas vienam kandidatui į Seimo narius įregistruoti vienmandatėje rinkimų apygardoje yra lygus paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau - VMDU) 1 dydžiui. Įregistruojant vieną naują kandidatą vienmandatėje rinkimų apygardoje vietoj kandidato, kurio pareiškiniai dokumentai buvo atšaukti arba jis juos atšaukė pats, užstato dydis - 1 VMDU. Rinkimų užstatas vienam kandidatų į Seimo narius sąrašui įregistruoti daugiamandatėje rinkimų apygardoje yra VMDU 20 dydžių. Pakeičiant vieno kandidato vietą sąraše, įrašant į sąrašą naują kandidatą, užstato dydis - 1 VMDU, sujungiant kandidatų sąrašus - po 0,3 VMDU už kiekvieną sujungiamą sąrašą. Per 40 dienų po galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo Vyriausioji rinkimų komisija grąžina rinkimų užstatą jį sumokėjusiai partijai arba asmeniui, kai: 1) iškeltas kandidatas į Seimo narius arba asmuo, išsikėlęs kandidatu į Seimo narius, išrinktas Seimo nariu vienmandatėje rinkimų apygardoje; 2) iškeltų kandidatų sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir spaudoje yra paskelbta ataskaita, skelbtina pagal šį įstatymą, apie lėšų šaltinius ir naudojimą rinkimų agitacijai. Negrąžintini užstatai pervedami į valstybės biudžetą. Rinkimų užstatas vienam kandidatų į savivaldybių tarybos narius sąrašui įregistruoti rinkimų apygardoje yra paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau - VMDU) dydžio. Rinkimų agitacinė kampanija – kitas parengiamojo periodo etapas. Jo metu rinkėjai susipažįsta su kandidatais ir jų priešrinkiminėmis platformomis, o visuomeninės organizacijos ir partijos vykdo priešrinkiminę agitaciją ir propagandą. Rinkimų kampanija reikalinga tam, kad rinkėjai nuspręstų, už kurią politinę partiją ar konkretų kandidatą jie balsuos per rinkimus. Rinkimų kampaniją visada yra veikla, nukreipta rinkėjo dėmesiui, simpatijoms ar pasitikėjimui užkariauti. Tai vienintelis kelias laimėti rinkimus, neskaičiuojant nelegalių ir neteisėtų rinkimų kovos priemonių. Pagal Lietuvos rinkimų įstatymus kandidatai turi teisę pasisakyti susirinkimuose, naudotis masinėmis informacijos priemonėmis, jiems numatyta asmens neliečiamybė ir pan. Užregistravus kandidatus ir oficialiai paskelbus iškeltus kandidatus ir partijų sąrašus, prasideda rinkimų agitacija. Rinkimų agitaciją reglamentuojančios teisės normos leidžia ją vykdyti įvairiomis formomis ir būdais, išskyrus tuos, kurie pažeidžia Konstituciją ir įstatymus. Per kiekvienus rinkimus tradicinės rinkimų agitacijos formos (mitingai, susitikimai su rinkėjais ir pan.) pradeda užleisti vietą modernioms agitacijos formoms – visuomenės informavimo priemonėms, ypač radijui, televizijai, paplitusiam elektroniniam žinių pateikimo būdui interneto tinklu. Svarbi ir periodinėje spaudoje vykstanti rinkimų agitacija. Rinkimų agitacija draudžiama likus 30 valandų iki rinkimų pradžios ir rinkimų dieną, išskyrus nuolatinę vaizdinę agitaciją tam skirtose vietose, jeigu ji iškabinta likus ne mažiau kaip 48 valandoms iki rinkimų pradžios. Rinkimų agitacinės kampanijos finansavimą bei jos kontrolę reglamentuoja Politinių kampanijų finansavimo kontrolės įstatymas. Rinkimų agitacija finansuojama iš partijos ar kandidato į Seimo ar savivaldybių tarybą narius gautų lėšų. Jos kaupiamos specialioje rinkimų sąskaitoje. Specialios sąskaitos maksimalus leistinas dydis pagal LR savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą yra 100 VMDU kiekvienam kandidatų sąrašui ir 500 VMDU kandidatų sąrašus keliančiai organizacijai. Ši suma pagal LR Seimo rinkimų įstatymą yra 50 VMDU kandidatui vienmandatėje rinkimų apygardoje ir 1000 VMDU kandidatų sąrašui daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Kontroliuoti rinkimų agitacijai skirtų lėšų naudojimą įpareigotos mokesčių inspekcijos ir Vyriausioji rinkimų komisija įstatymų numatyta tvarka. Balsavimas. Daugumai valstybės piliečių dalyvavimas rinkimuose ir balsavimas yra svarbus dalyvavimo politiniame gyvenime būdas. Lietuvos rinkimų įstatymuose nustatyta, kad balsuoti rinkėjai gali: 1) rinkimų apylinkėje, į kurios rinkėjų sąrašus jie yra įrašyti; 2) paštu. Balsuoti paštu galima pašto skyriuose jų darbo dienomis pradedant likus 5 dienoms iki rinkimų ir baigiant likus 1 dienai iki rinkimų arba 2 dienos priklausomai nuo to, kurios apygardos rinkėjų sąraše rinkėjas yra įrašytas. Balsavimas vyksta rinkimų dieną nuo 7 iki 20 valandos apylinkės rinkimų komisijos nurodytoje patalpoje. Rinkėjas balsuoja toje rinkimų apylinkėje, į kurios rinkėjų sąrašus jis yra įrašytas, jei kitko nenumato šis įstatymas (LR Seimo rinkimų įstatymo 62str., LR savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 59str., LR Prezidento rinkimų įstatymo 49str.). Įstatymuose numatyti reikalavimai, kaip turi būti įrengta balsavimo patalpa, kada atidaroma balsavimo patalpa rinkėjams (susirinkus 3/5 apylinkės komisijos narių). Rinkėjas ateidamas balsuoti privalo turėti asmens dokumentą, nes prieš balsavimą komisijos nariai nustato rinkėjo asmenybę, ir patikrina, ar jis yra įtrauktas į tos apylinkės rinkėjų sąrašus. Jeigu rinkėjas neturi asmens dokumento arba neaišku, ar jis įrašytas į rinkėjų sąrašus, įstatyme numatyta galimybė asmeniui balsuoti, kada du į tos apylinkės rinkėjų sąrašą įrašyti LR piliečiai paliudija, jog tai tikrai yra į rinkėjų sąrašą įrašytas pilietis. Pati balsavimo procedūra yra reglamentuota rinkimų įstatymų. Lietuvoje rinkėjai užpildo rinkimų biuletenius ir įdeda juos į rinkimų urną. Balsuojant pagal mažoritarinę rinkimų sistemą, pakanka pažymėti biuletenyje tą kandidato pavardę, už kurią rinkėjas balsuoja „už“. Sudėtingesnė procedūra laukia balsuojant pagal proporcinio atstovavimo sistemą, kur reikia pažymėti ne tik partijos sąrašą, bet ir pasirinkti iš šio sąrašo kelis kandidatus, kuriems rinkėjas teikia pirmenybę. Paprasčiausia rinkimų procedūra būna renkant LR Prezidentą (mažoritarinė), o grynai proporcinė – renkant LR savivaldybių tarybas. Pakankamai sudėtinga yra procedūra balsuojant rinkimuose į LR Seimą, kai taikoma mišri rinkimų sistema. Balsavimas tuo pačiu metu vyksta ir vienmandatėse, ir daugiamandatėse rinkimų apygardose. Įvairiose šalyse kartais taikomi originalūs balsavimo būdai: pvz., balsuojama įmetant biuletenį (arba žetoną) į urną, ant kurios priklijuotas tam tikro kandidato portretas. Kai kuriose šalyse naudojamos balsavimo mašinos (JAV, Olandija, Indija). Balsavimo mašinų privalumas – greitas balsų skaičiavimas. Skaičiuoti balsus balsavimo mašinomis ypač aktualu valstybėms, kur didelis gyventojų skaičius. Balsų skaičiavimas ir rinkimų rezultatų paskelbimas. Balsų skaičiavimui reglamentuoti Lietuvos rinkimų įstatymuose yra atskiri skirsniai. Juose gana smulkiai aprašoma visa skaičiavimo tvarka. Pirminėje stadijoje balsai skaičiuojami apylinkių rinkimų komisijoje. Komisijos darbą organizuoja ir jam vadovauja apylinkės rinkimų komisijos pirmininkas. Balsai skaičiuojami taip, kad šią procedūrą, rinkėjų žymas rinkimų biuleteniuose galėtų matyti visi balsų skaičiavimo metu dalyvaujantys asmenys ir įsitikintų, jog balsai skaičiuojami sąžiningai ir teisingai. Per Seimo rinkimus, suskaičiavus balsadėžėje rastus rinkimų biuletenius, pradedama skaičiuoti paštu gautus rinkimų biuletenius. Suskaičiuojami kandidatų pirmumo balsai. Baigus skaičiuoti, kiekvienoje rinkimų apylinkėje surašomi 2 balsų skaičiavimo protokolai: vienmandatės ir daugiamandatės rinkimų apygardos. Protokolus pasirašo apylinkės rinkimų komisijos pirmininkas ir nariai bei stebėtojai. Jų pastabos pridedamos prie protokolo. Po to paketai su visais biuleteniais ir protokolais pristatomi apygardos rinkimų komisijai ne vėliau kaip per 12 h nuo balsavimo pabaigos. Apygardos rinkimų komisija suskaičiuoja apylinkių rinkimų komisijų pateiktus duomenis ir prie jų prideda tuos paštu balsavusių rinkėjų balsus, kurie buvo suskaičiuoti apygardos rinkimų komisijoje. Kiekvienos apygardos rinkimų komisija surašo apygardos balsų skaičiavimo protokolus. Apygardų rinkimų komisijos rinkimų dokumentus pristato Vyriausiajai rinkimų komisijai. Rinkimų rezultatus nustato Vyriausioji rinkimų komisija po to, kai išnagrinėja visus skundus ir nustato visus rinkimų rezultatus visose apygardose, ir rinkėjų, balsavusių užsienyje ir laisvuose, balsus. LR Seimo rinkimų įstatyme numatyta, kad vienamdatėje rinkimų apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jei rinkimuose dalyvavo daugiau kaip 40% rinkėjų, įrašytų į tos rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus. Vienmandatėje rinkimų apygardoje išrinktu laikomas kandidatas, jeigu rinkimuose dalyvavo ne mažiau kaip 40% į tos rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus įrašytų rinkėjų ir tas kandidatas gavo daugiau kaip pusę rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip 40% į tos rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus įrašytų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip vieną penktadalį visų į tos rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus įrašytų rinkėjų balsų. Jeigu rinkimuose dalyvavo daugiau kaip du kandidatai ir Seimo narys nebuvo išrinktas, po dviejų savaičių nuo rinkimų dienos rengiamas pakartotinis balsavimas, kuriame dalyvauja du kandidatai, gavę daugiausia balsų. Pakartotinio balsavimo datą Vyriausioji rinkimų komisija paskelbia kartu su rinkimų rezultatais. Per pakartotinį balsavimą išrinktu laikomas kandidatas, gavęs daugiau balsų, neatsižvelgiant į rinkimuose dalyvavusių rinkėjų skaičių. Jeigu abu kandidatai gavo vienodą balsų skaičių, Seimo nariu tampa tas kandidatas, kuris pirmą kartą balsuojant buvo gavęs daugiau balsų. Jeigu abu kandidatai pirmą kartą balsuojant buvo gavę vienodą balsų skaičių, Seimo nariu tampama burtais. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal LR Seimo rinkimų įstatymą rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau kaip 1/4 visų rinkėjų. Partijos kandidatų sąrašas gali gauti Seimo narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuomet, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 5% rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Jungtinis kandidatų sąrašas gali gauti Seimo narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuomet, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 7% rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Galutinius rinkimų rezultatus ne vėliau kaip per 7 dienas nuo rinkimų arba pakartotinio balsavimo skelbia Vyriausioji rinkimų komisija. Kad rinkimai, ypač paskutinė jų stadija – balsavimas bei rezultatų paskelbimas, vyktų įstatymų numatyta tvarka, vykdoma jų kontrolė. 7. Rinkimų teisės pažeidimai. Teisinės atsakomybės už rinkimų teisės pažeidimus rūšys. Teisės pažeidimas – tai teisei priešinga kalta asmenų ar organizacijų veikla, kuria padaroma žala įstatymo saugomiems piliečių interesams, arba teisėtiems interesams arba apskritai teisinei tvarkai. Lietuvoje žemesniosios rinkimų komisijos gali būti apskundžiamos aukštesniajai rinkimų komisijai (apylinkių komisijos apskundžiamos apygardų komisijoms, o apygardų komisijos – Vyriausiajai rinkimų komisijai), ir tik Vyriausiosios rinkimų komisijos veiksmai gali būti apskųsti Vyriausiajam administraciniam teismui. Už rinkimų teisės pažeidimus LR įstatymuose numatyta atsakomybė: ATPK bei BK normose. LR ATPK 207¹str. numatyta atsakomybė už rinkėjų sąrašų, piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, balsų skaičiavimo protokolų, rinkimų ar referendumo biuletenių praradimą, 207²str. – už rinkimų ar referendumo agitacijos tvarkos pažeidimą, 207³str. – už kliudymą rinkimų komisijos ar referendumo komisijos nariams eiti pareigas, 207(4)str. – už rinkimų ar referendumo stebėtojų teisių pažeidimą, 207(5)str. – už neteisėtą rinkimų ar referendumo biuletenių išdavimą. LR BK 26 skyriuje „Nusikaltimai ir baudž. nusižengimai piliečių rinkimų teisėms ir LR Prezidento, Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų ar referendumų tvarkai“ numatyta baudž. atsakomybė už trukdymą pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise (172str.), už rinkimų ar referendumo dokumento suklastojimo arba suklastoto rinkimų ar referendumo dokumento panaudojimo (173str.), už neteisingą rinkimų balsų suskaičiavimą (174str.), už rinkimų ar referendumo dokumento sunaikinimą, sugadinimą, pagrobimą arba paslėpimą (175str.). 8.REFERANDUMAS-TIESIOGINĖS DEMOKRATIJOS INSTITUTAS. REFERENDUMO SAMPRATA Referendumas (toliau-R)-tai svarbiausias tiesioginės demokratijos institutas, pasireiškiantis tiesioginiu rinkėjų balsavimu tam tikru valstybės ar visuomenės gyvenimo klausimu. R-o metu piliečių valia yra išreiškiama balsuojant už r-ui pateiktą klausimą. R-as – teisės normomis reglamentuota balsavimo procedūra, kurios metu rinkimų teisę turintys valstybės piliečiai, vadovaudamiesi savo patyrimu ir vertybinėmis nuostatomis, pareiškia savo valią svarbiausiais tautos ir valstybės gyvenimo klausimais. R-as – tai įpareigojantis balsavimas ypač svarbiais klausimais, o šio balsavimo išraiška – įstatymas ar kitas teisės aktas. Taigi r-o sąvoka gali būti suprantama 2 prasmėmis: 1. tai konstitucinės teisės institutas ( turi visus institutui būdingus požymius – teisės normos, reguliuojančios vienarūšius visuomeninius santykius,normų realizavimo tvarka, atsakomybė už jų pažeidimus ir kt.); 2. tai reglamentuota įstatymu balsavimo procedūra, kurios metu rinkimų teisę turintys piliečiai pareiškia savo valią. LR Konstitucijos 9str.1d. „Svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami r-u“. LR Konstitucinis Teismas yra konstatavęs „pagal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas r-as suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo,vidaus ir užsienio politikos klausimais“. Šio demokratijos instituto esmę nusako 2 kriterijai: 1. tautos suverenių galių tiesioginis apibūdinimas; 2. tiesioginės demokratijos įgyvendinimo procese priimtų aktų teisinė reikšmė. Bendrieji referendumo principai Dalyvavimas referendume yra laisvas ir grindžiamas demokratiniais rinkimų teisės principais: visuotinės (negalima siaurinti ar atimti teisės dalyvauti R-e dėl lyties, rasės, kilmės, tautybės ir kt.), lygios (kiekvienas balsuotojas turi vienodą, lygią galimybę įtakoti R-o rezultatus) ir tiesioginės (rinkėjai tiesiogiai balsuoja už R-ui pateiktą klausimą) rinkimų teisės bei slapto balsavimo (rinkėjas laisvai ir nevaržomai pareiškia savo valią). Referendume turi teisę dalyvauti piliečiai, sukakę 18 metų. Referendume nedalyvauja piliečiai, kurie teismo pripažinti neveiksniais. Piliečiai dalyvauja referendume lygiais pagrindais. Referendumas yra tiesioginis. Piliečiai dalyvauja referendume tiesiogiai ir asmeniškai. Balsavimas vykdant referendumą yra slaptas, piliečių reiškiamos valios kontroliuoti neleidžiama. Piliečių teisių dalyvauti referendume negalima varžyti dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. REFERENDUMO RŪŠYS: 1. pagal r-o iniciatorius ir r-o sprendžiamus uždavinius: ◦ valdžios rengiami r-ai. Valstybės valdžia daigiausia leidžia įstatymų, todėl ji turi didžiausią galią spręsti, ar r-as bus surengtas, taip pat nurodo ir jo dalyką, už kurį bus pasisakoma, bei reikalingą surinkti „už“ balsų skaičių pasiūlymui laimėti. Savo esme tokie r-ai yra fakultatyviniai. Iniciatyvos teisė skelbti r-ą priklauso valstybės valdžiai; ◦ konstituciškai būtini r-ai. Konstitucijoje numatyta, kad tam tikra rūšis priemonių, adaptuotų valdžios būtų patvirtintos piliečių r-u prieš joms įsigalint. Valdžia turi išimtinę teisę spręsti, ar siūlyti kiekvieną pataisą, bet privalomas r-as lems,ar ji tps konstitucijos dalimi ar ne; ◦ r-ai pagal piliečių peticijas arba reikalavimus. Rinkėjas yra įgaliotas paduoti peticiją,reikalaujančią,kad valdžios teisės aktas būtų pateiktas r-ui. Jei už peticiją surenkamas reikiamas skaičius parašų, tai r-as dėl to teisės akto turi būti surengtas. Jei balsuotojų dauguma pasisako prieš,tai įstatymas neįsigalioja. Tokiu r-u ribojama atstovaujamoji valdžia; ◦ r-ai piliečių iniciatyva. Balsuotojas yra įgaliotas paduoti peticiją,reikalaujančią,kad valdžios neišspręsta problema būtų pateikta svarstyti rinkėjams. Jei už peticiją surinktas reikiamas skaičius parašų,tai r-as turi būti surengtas;ir jei įstatymo nustatyta dauguma pasisako už,tai piliečių pasiūlymas tampa įstatymu,nepaisant to,ar valdžiai tai patinka ar ne. 2. pagal tai,kokioje teritorijos dalyje r-ai vykdomi: • nacionalinis r-as – vykdomas valstybės mastu,visoje valstybės teritorijoje; • vietos r-as – vykdomas federacijos subjekto,autonominio darinio,vieno ar kelių administracinių-teritorinių vienetų teritorijoje. 3. pagal būtinumą vykdyti r-ą,norint priimti sprendimą: ◦ privalomas r-as – kai konstitucijoje numatyta,kad sprendimas gali būti priimamas tik r-u; ◦ fakultatyvinis r-as – organizuojamas konstitucijoje ar įstatyme numatytų subjektų,turinčių r-o iniciatyvos teisę,nuožiūrą; 4. pagal r-e keliamų klausimų pobūdį: • konstitucinis r-as – r-e balsuojama už naujos konstitucijos projektą arba galiojančios konstitucijos pataisą; • paprastas r-as – r-as kitais ne konstitucinio pobūdžio klausimais; 5. pagal parlamento dalyvavimą: • ikiparlamentinis r-as – vykdomas prieš priimant įstatymą parlamente,siekiant išsiaiškinti piliečių nuomonę šiuo klausimu; • poparlamentinis r-as – vykdomas po įstatymo priėmimo parlamente,siekiant tokiu būdu jį patvirtinti; • neparlamentinis r-as – r-as, kada įstatymas priimamas parlamentui nedalyvaujant arba jį apeinant; 6. pagal sprendimo pobūdį: • patvirtinantis r-as – kai rinkėjai patvirtina parlamento sprendimą; • atšaukiantis r-as – r-as,kurio sprendimu atšaukiamas anksčiau parlamento priimtas įstatymas; 7. pagal juridinę galią: • sprendžiamasis r-as – tokio r-o priimti sprendimai nereikalauja papildomo patvirtinimo, įsigalioja šalies teritorijoje ir gali būti pakeisti tik r-u; • konsultacinis r-as – balsavimu išreiškiama rinkėjų nuomonė, į kurią parlamentas gali atsi\velgti arbe neatsižvelgti. Teisinėje literatūroje dar išskiriami ratifikaciniai,tarptautiniai-teisiniai,administraciniai r-ai. LR Konstitucinio Teismo nutarime nurodoma,kad r-ai skirstomi į sprendžiamuosius,patariamuosius ir ratifikaciniu. Referendumo rūšys - Lietuvos Respublikoje gali būti rengiami privalomieji ir konsultaciniai (patariamieji) referendumai. Privalomai rengiami referendumai šiais klausimais: 1) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kad "Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika", pakeitimo; 2) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio "Lietuvos valstybė" nuostatų pakeitimo; 3) dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos XIV skirsnio "Konstitucijos keitimas" nuostatų pakeitimo; 4) dėl 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinio akto "Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas" pakeitimo; 5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, jeigu šis dalyvavimas yra susijęs su Lietuvos valstybės organų kompetencijos daliniu perdavimu tarptautinių organizacijų institucijoms ar jų jurisdikcijai. Privalomieji referendumai gali būti rengiami ir dėl kitų įstatymų ar jų nuostatų, kuriuos siūlo referendumu svarstyti 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas. Konsultaciniai (patariamieji) referendumai gali būti rengiami kitais svarbiausiais Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, dėl kurių pagal šį Įstatymą nėra būtina rengti privalomąjį referendumą, bet juos siūlo svarstyti referendumu 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas. • REFERENDUMO INICIATYVOS TEISĖ Tam tikras skaičius asmenų turi pateikti projektą atstovaujamajai institucijai. Ši institucija privalo jį svarstyti. Ji gali svarstyti, bet gali ir nepritarti projektui. R-o inicijavimas LR-e. Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso piliečiams ir Seimui. Piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė įgyvendinama 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių reikalavimu. Siūlymą paskelbti referendumą turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė. Sprendimą dėl šio siūlymo priima Seimas Seimo statuto nustatyta tvarka. Piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę piliečiai įgyvendina tiesiogiai. Tam tikslui iš ne mažiau kaip penkiolikos piliečių, turinčių rinkimų teisę, sudaroma piliečių referendumo iniciatyvinė grupė (toliau - grupė). Grupės atstovas atvyksta į Vyriausiąją rinkimų komisiją ir pateikia jai prašymą įregistruoti grupę ir referendumu siūlomo priimti sprendimo tekstą bei preliminariai suderina klausimą dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdžio datos. Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 15 dienų nuo grupės prašymo gavimo dienos savo posėdyje surašo grupės įregistravimo aktą. Akto nuorašas ne vėliau kaip kitą dieną po grupės įregistravimo išduodamas grupei ar jos atstovui ir pasiunčiamas Seimo Pirmininkui. Seimo Pirmininkas artimiausiame Seimo posėdyje praneša Seimui apie piliečių reiškiamą iniciatyvą skelbti referendumą. Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo grupės įregistravimo turi išduoti jai piliečių parašų rinkimo lapus. Piliečių reikalavime siūlomo teikti referendumui sprendimo teksto keisti neleidžiama. Piliečių iniciatyvos teisei paskelbti referendumą įgyvendinti nustatomas 3 mėnesių terminas. Jis skaičiuojamas nuo piliečių parašų rinkimo lapų išdavimo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje dienos.Piliečių reikalavimus paskelbti referendumą kaupia grupė. Per nustatytą terminą surinkus 300 tūkstančių piliečių parašų, grupė surašo baigiamąjį aktą ir kartu su piliečių reikalavimais perduoda Vyriausiajai rinkimų komisijai. Pilietis savo parašą dėl reikalavimo paskelbti referendumą turi teisę atšaukti. Apie šį sprendimą jis privalo pranešti Vyriausiajai rinkimų komisijai ne vėliau kaip iki piliečių reikalavimų perdavimo jai dienos. Jeigu per nustatytą terminą (3 mėn) nesurenkamas reikiamas piliečių parašų skaičius, parašų rinkimas nutraukiamas. Seimo narių grupės iniciatyvos teisės paskelbti referendumą įgyvendinimas Seimo narių grupės siūlymas paskelbti referendumą yra pateikiamas Seimui. Jame turi būti nurodyta: referendumo rūšis, referendumu siūlomo priimti sprendimo tekstas. Siūlymą pasirašo Seimo nariai, jų parašų autentiškumą ne vėliau kaip per 2 darbo dienas patvirtina Seimo valdyba. Kartu su šiuo siūlymu Seimui yra pateikiamas ir Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo projektas. Jį Seimas svarsto artimiausiame Seimo posėdyje ir priima sprendimą Seimo statute nustatyta tvarka. Seimo narys savo parašą dėl siūlymo paskelbti referendumą gali atšaukti. Apie šį sprendimą jis privalo pranešti Seimui ne vėliau kaip iki Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo projekto svarstymo Seimo plenariniame posėdyje pradžios. Piliečių reikalavimo paskelbti referendumą preliminarinis nagrinėjimas Vyriausioji rinkimų komisija gautus dokumentus dėl referendumo paskelbimo per 15 dienų patikrina.Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi, kad dokumentai atitinka šio Įstatymo reikalavimus, grupės baigiamąjį aktą kartu su piliečių reikalavimais ir savo išvada perduoda Seimui. Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi, kad dokumentuose esama neesminių trūkumų ar trūksta labai nedaug (iki 0,5 procento) piliečių parašų, apie tai praneša grupei ir nustato iki 15 dienų terminą šiems trūkumams pašalinti. Per nustatytą laiką šiuos trūkumus pašalinus, reikalavimas paskelbti referendumą toliau nagrinėjamas bendra tvarka. Jeigu yra pažeistas piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisės įgyvendinimo terminas, nesurinktas reikiamas skaičius piliečių parašų arba jeigu pateiktuose dokumentuose nustatyta šiurkščių įstatymo pažeidimų (suklastoti piliečių parašai ar pažeistas savanoriškumo principas renkant parašus), Vyriausioji rinkimų komisija motyvuotu sprendimu atmeta reikalavimą paskelbti referendumą ir praneša apie tai grupei bei Seimui. Šį sprendimą grupė turi teisę per vieną mėnesį apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Seimo nutarimo dėl reikalavimo paskelbti referendumą priėmimo tvarka Seimas, gavęs tinkamai įformintą grupės baigiamąjį aktą kartu su piliečių reikalavimais ir Vyriausiosios rinkimų komisijos išvadą, kad pateikti dokumentai atitinka šį Įstatymą, sesijos metu artimiausiame Seimo posėdyje svarsto referendumo paskelbimo datos klausimą. Į šį posėdį kviečiami dalyvauti referendumo grupės atstovai. Seimo nutarimas dėl referendumo paskelbimo datos priimamas Seimo statuto nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo dienos, kurią Seimo posėdyje pradėtas svarstyti referendumo paskelbimo datos klausimas. Jeigu Seimo sudaryta ekspertų grupė padaro išvadą, kad piliečių reikalavime paskelbti referendumą teikiamas sprendimo tekstas gali neatitikti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Seimas šią išvadą turi paskelbti visuomenei, tačiau ši išvada negali būti pagrindas neskelbti referendumo. Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo turinys Seimo nutarime dėl referendumo paskelbimo nurodoma referendumo rūšis, vykdymo data, referendumui pateikiamo sprendimo tekstas.Referendumo vykdymo data skiriama ne vėliau kaip po 3 mėnesių ir ne anksčiau kaip po 2 mėnesių nuo Seimo nutarimo dėl referendumo paskelbimo priėmimo dienos. [Literatūra: Lietuvos konstitucinės teisės vadovėlis; LR Prezidento rinkimų įstatymas; LR Seimo rinkimų įstatymas; LR Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas.] XIII TEMA. KONSTITUCINIAI ĮSTATYMŲ LEIDŽIAMOSIOS VALDŽIOS MODELIAI 1 klausimas. Konstituciniai parlamentarizmo pagrindai. Istorinė evoliucija. Doktrina ir pozityviosios konstitucinės teisės tendencijos. Parlamento suvereniteto doktrina. Parlamentarizmo raida Lietuvoje. Konstituciniai parlamentarizmo pagrindai. Istorinė evoliucija: Iš “Šiuolaikinė valstybė”KTU,1999m.: Šiuolaikinėse valstybėse įstatymų leidyba užsiima parlamentas. Parlamentas(pranc:Parlamentaire

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!