Konspektai
Konstitucinės teisės pagrindų teorija
1 tema. KONSTITUCINĖS TEISĖS SAMPRATA. 1. Konstitucinės teisės sąvoka, teisinio reguliavimo dalykas ir metodas. Konstitucinės teisės normos, struktūra, įgyvendinimas. Konstitucinės teisės institutai. Konstitucinės teisės principai. 2. Konstitucinių teisinių santykių sąvoka. Konstitucinių teisinių santykių struktūra, subjektai, objektas. Konstitucinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai. 3. Konstitucinės teisės mokslo sąvoka ir dalykas. Konstitucinės teisės mokslo šaltiniai.Konstitucinės teisės kaip savarankiško teisės mokslo atsiradimas ir raida. Pagrindinės konstitucinės teisės mokslo kryptys ir mokyklos.Konstitucinė teisė kaip studijų disciplina. 4. Konstitucinės teisės šaltinio sąvoka. Konstitucinės teisės šaltinio klasifikavimo kriterijai. Konstitucinės teisės šaltinio sistema. Lietuvos konstitucinės teisės šaltinio sistemos ypatumai. 1.1 Konstitucinės teisės sąvoka, teisinio reguliavimo dalykas ir metodas Konstitucinė teisė-daugiareikšmė sąvoka.Kons. teisės moksle ji nagrinėjama keliais apektais:1) kaip savarankiška teisės šaka,reguliuojanti tam tikros rūšies visuom.santykius;2) kaip savarankiška teisės mokslo šaka,tirianti konstitucinės teisės atsiradimą,jos veikimą ir perspektyvas;3) kaip mokomoji (akademinė) disciplina.Konstitucinės teisės moksle dažnai vartojamos sąvokos-materialinė konstitucinė teisė ir formalioji konstitucinė teisė.Konstitucinė teisė materialiuoju požiūriu-tai sistema teisės normų,reglamentuojančių visuomeninius santykius,susijusius su valstybės sutvarkymu ir asmens teisine padėtim valstybėje.Formaliuoju požiūriu konstitucinė teisė-tai iš teisės normų išskirta tam tikra priveligijuota jos dalis,kuri sudaro visų teisės šakų pagrindą,apibrėžta bendruosius (pagrindinius)teisinio reglamentavimo principus ir ribas.Šiuo atžvilgiu KT-tai pats konstitucijos aktas,rašytinė konstitucija,kurią vienos valstybės turi,o kitos ir gali neturėti.KT-tai teisės šaka,kuri reguliuoja visuomeninius santykius,susijusius su valstybės sutvarkymu ir valstybės valdžios įgyvendinimu.Visuotinai pripažinta,kad be šios reguliavimo srities KT negali gyvuoti.Taigi dabar KT reguliavimo dalyką daugelyje valstybių sudaro dvi didelės visuomeninių santykių grupės:1) valstybės ir valstybės valdžios sutvarkymas; 2)žmogus ir valstybės santykių sutvarkymas.Atsižvelgiant į tai ,kad KT normos reglamentuoja visų pagrindinių visuomenės gyvenimo sričių(politinės,socialinės,ekonominės,ideologinės)santykius,atitinkamai galima klasifikuoti teisės reguliuojamus visuomeninius santykius:1)KT nustato valstybės politinės sistemos konstitucinius pagrindus,politinių partijų ir organizacijų veiklos principus,apibrėžia asmens teisinę padėtį politinėje sistemoje, įtvirtina valstybės valdymo formą, admistracinį teritorinį valstybės sutvarkymą, nustato valstybės valdžios įgyvendinimo būdus, valstybės valdžios institucijų sistemą, valstybės valdžios institucijų formavimo tvarką, tarpusavio santykius ir kompetenciją, vietos savivaldos ir vietinio valdymo principus ir kita; 2.konstitucinė teisė nustato visuomenės socialinės ir ekonominės sistemos konstitucinius pagrindus, nuosavybės teisės ir ūkio organizavimo, valstybės biudžeto paskirstymo, jo kontrolės, bankų sistemos principus; 3.dvasinėje srityje konstitucinė teisė gali įteisinti ideologijų pliuralizmą arba, atvirkšiai, - kaip oficialią įtvirtinti vieną vyraujančią ideologiją. Konstitucinės teisės reguliavimo metodas.Teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis,o metodas-pagalbinis kriterijus,kuriuo vadovaujantis teisės šakos atribojamos viena nuo kitos.Teisinis reguliavimas-tai norminis organizacinis poveikis visuomeniniams santykiams.Teisinis reguliavimas yra vykdomas tam tikrais būdais ir metodais.Teisinio reguliavimo metodas-tai sistema teisinių būdų,kuriais teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius,nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi.Teisinio reguliavimo būdai: leidimo(įgalinimo),draudimo ir liepimo(įpareigojimo).Teisės teorijoje pripažįstami du klasikiniai teisinio reguliavimo metodai:1)civilinis arba dispozityvusis .Būdingi požymiai šiam metodui:a.teisinių santykių dalyvių lygybė b.teisinių santykių dalyvių iniciatyva,savarankiškumas nustatant teisinius santykius.c.dispozityvumas įgyjant teisės subjektams priklausančias teises(tai reiškia kad subjektai turi teisę savo nuožiūra pasirinkti elgesio variantą-įstatymas nustato tik tam tikras elgesio ribas)ir kita 2)administracinis arba imperatyvusis metodas.Jam būdinga:a) griežtas privalomumas,neleidžiami jokie nukrypimai nuo nustatytų taisykių,b)teisinio santykio dalyviai nėra lygūs,jų tarpusavio santykiai grindžiami subordinacijos principu,c)teisinio santykio subjektai neturi veikimo laisvės,negali savo nuožiūra pasirinkti elgesio varianto,jų teisės ir pareigos griežtai nustatyto ir apibrėžtos teisės normose. KT dažniausiai taikomas teisinio reguliavimo b0das-įpareigojimai.Norminiuose aktuose šis būdas išreiškiamas įpareigojamosiomis teisės normomis.Kitas būdas,taip pat plačiai taikomas KT-tai draudimai.Jais KT siekiama garantuoti žmogaus ir piliečio teises,apsaugot konstitucinę santvarką,darnią valstybės institucijų veiklą.Trečia tikomas būdas-Įgalinimai.Jis taikomas siekiant apibrėžti žmogaus ir piliečio statusą,valstybės institucijų kompetenciją,administracinių teritorinių vienetų ,visuomenių organizacijų teises ir kita.Teisinio reguliavimo dalyko ir metodo atžvilgiu KT priskiriama prie viešosios teisės.Taigi KT-tai viešosios teisės šaka,kurios normos nustato žmogaus ,visuomenės ir valstybės teisinio būvio principus,valstybės sutvarkymo ,valstybės ir valdžios institucijų sudarymo ir veiklos pagrindus. KONSTITUCINĖS TEISĖS NORMOS, STRUKTŪRA,ĮGYVENDINIMAS.Teisės normos turi atsakyti į 3 klausimus:1)kokiomis aplinkybėmis esant reikia vadovautis tam tikra norma,2)kokie asmenys laikomi tos normos reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviais ir būtent koks jiems privalomas ar draudžiamas,3)kokių teisinių padrinių atsiras nesilaikant normų reikalavimų.Pgal tai teisė norma logiškai skaidoma į tris dalis;hipotezę dispoziciją,sankciją.Hipotezė-tai sąlygos ,aplinkybės ,kurioms atsiradus pradeda veikti visa teisės norma.Dispozicija nurodo ,kaip turi elgtis reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviai.,kokios jų teisės ir pareigos.Jos skirstomos:absoliučiai apibrėžtos ,santykiškai apibrėžtos ir neapibrėžtos dispozicijos.Išraiškos norminiuose aktuose būdo požiūriu skiriamos paprastos ,aprašomosios ,nukreipiančiosios ir banketinės.Paprastosios-kai teisinių santykių dalyvių teisės ir pareigos tiesiogiai nurodomos viename norminio teisės akto straipsnyje.Aprašamosios dispozicijos teises ir pareigas ne tik nurodo, bet ir paaiškina.Nukreipiamosios dispozicijos nenurodo teisių ir pareigų arba nurodo, bet jų neaiškina, o nukrepia į kitą to paties įstatymo straipsnį , kur šios teisė ir pareigos yra aiškiau suformuluotos.Blanketinės dispozicijos nurodo,kad teisinio santykio dalyviai turi laikytis elgesio taisyklių,kurios išdėstytos norminiuose teisės aktuose.Sankcija-tai teisės normos dalis ,kurioje numatomi neigiami padariniai ,atsirandantys asmeniui už dispozicijos nurodytų reikalavimų nepaisymą. Vienas iš svarbiausių teisinių klasifikavimo kriterijų-tai teisės normosryšys su teisiniu santykiu.Visos KT normos skirstomos į bendrąsias ir konkrečiąsias.Bendrosios skirstomos :įtvirtinamasias,definicines,deklaratyvias.Bendrosios negali būti tiesiogiai įgyvendinamos.Konkrečiosios KT normos nustato konkrečius teisinių santykių dalyvius ir konkrečias jų teises bei pareigas.Jos įgyvendinamos tiesiogiai. Pgal atliekamas funkcijas:į reguliacines ir apsaugines. Pagal reikalavimo pobūdį KT normos skirtomos:įpareigojamąsias,draudžiamąsias,įgalinamąsias. Pagal teisės normų turinį KT normos skirstomos: į materialiąsias ir proceso. Pagal teisės normų apibrėžtumo laipsnį:į imperatyviąsias ir dispozityviąsias. Pagal reguliuojamų visuomeninių santykių apimtį:bendrosios ir specialiosios. Pagal galiojimo teritoriją:bendras ir vietines. Pagal laiko galiojimą:nuolatinės,laikinosios,ir išimtinės konstitucinės teisės normos. Pagal įtvirtinimo ir išraiškos būdą:statutinės ,precedentinės ir papročių. KT normoms būdingas specifinis įgyvendinimo pobūdis.KT yra nemažai normų ,kurios yra įgyvendinamos netiesiogiai.Kad galima jas įgyvenditi ,reikia kitų teisės normų,konkretinančiųšių normų turinį. KONSTITUCINIAI TEISĖS INSTITUTAI.KT institutai-tai visuma teisės normų ,reguliuojančių vienarūšius visuomeninius santykius ir sudarančių KT šakos dalį.Iinstitutai skirstomi į paprastuosius ir sudėtinius.Pagal reguliuojamus visuomeninius santykius KT institutai skirstomi į nustatantys ir apsaugantys. KONSTITUCINIAI PRINCIPAI.Konstituciniai principai-tai konstitucijoje įtvirtinti bendrieji teisės principai,kurie lemia tiek konstitucine teisės,tiek teisės šakų raidą. Tautos suvereniteto pricipas DEMOKRATIŠKUMO PRIGIMTINĖS TEISĖS PRINCIPAS ŽMOGIŠKUMO TEISĖTUMO KONSTITUCIJOS VIRŠENYBĖS PRICIPAS TEISĖ Į TEISMINĘ GYNYBĄ NEKALTUMO PREZUMPCIJOS PRINCIPAS KONSTITUCINIS VALDŽIOS GALIŲ RIBOJIMAS VALDŽIŲ PADALIJIMO TEINGUMĄ LR VYKDO TIK TEISMAS 1.2KONSTITUCINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ SĄVOKA.Konstitucinis santykis-tai konstitucinės teisės normų reguliuojamas visuomeninis santykis,kurio dalyviai turi subjektinių teisių ir pareigų.Konstitucinis santykis atsiranda teisės normų pagrindu.Jie padeda įgyvendinti teisės normų reikalavimus.Konstituciniai santykiai-tai teisinis visuomeninių santykių dalyvių ryšys,jie yra sąmoningi ,valiniai.Konstitucinių santykių dalyvių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimas užtikrinamas galima valstybės prievarta. KONSTITUCINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ STRUKTŪRA,SUBJEKTAI,OBJEKTAS.Konstitucinės teisės normos nustato teisinių santykių dalyviams tam tikras reises ir pareigas.Tokie teisinių santykių dalyviaiyra vadinami konstitucinės teisės subjektais.Teisinį subjektyviškumą sudaro du elementai:teisnumas ir veiksnumas.Veiksnumas-galimybė savo veiksmais įgyti teisių ir susikurti pareigų.Fizinių asmenų teisnumas atsiranda gimstant arba įgyjant pilietybę.Juridinių asmenų-jo įstatų patvirtinimo momentu. Yra keli požiūriai į teisinio santykio objektą;1)teisinių santykių objektas yra tai,dėl ko atsiranda teisiniai santykiai.2)teisinių santykių objektas yra tai, į ką nukreiptas teisinis santykis.3)egzistuoja bendras teisinių santykių objektas,4)teisinių santykių objekto apskritai nėra.Nemažai mokslininkų konstitucinių santykių objektu laiko realias vertybes,dėl kurių atsiranda teisiniai santykiai. KONSTITUCINIŲ TEISINIŲ SANTYKIŲ ATSIRADIMO ,PASIKEITIMO IR PASIBAIGIMO PAGRINDAI.Konstituciniams teisiniams santykiams atsirasti reikia tam tikrų sąlygų:1)būtina KT norma 2)Teisinių santykių dalyviai turi turėti konstitucinio teisinio subjektyviškumo požymių(veiksnumas teisnumas) 3)Būtinas teisinis faktinis p[agrindas,vadinamas juridiniu faktu. Konstituciniai teisiniai santykiai pasikeičia:1)pasikeitus teisinių santykių turiniui 2)pasikeitus teisinių santykių subjektui 3) pasikeitus teisinių santykių objektui/ Konstituciniai teisiniai santykai pasibaigia:teisinių santykių subjekto valia;kompetentingos institucijos sprendimu;automatiškai;išnykus bent vienam iš teisinių santykių subjektų;išnykus teisinių santykių objektui. 1.3KONSTITUCINIŲ TEISĖS MOKSLO SĄVOKA IR DALYKAS.Konstitucinės teisės mokslas – vienaiš teisės mokslo šakų. Siauruoju požiūriu tai mokslas, tiriantis konstitucinę teisę kaip savarankišką teisės normų sistemą.Konstitucinės teisės mokslo dalykas visų pirma yra pati konstitucinė teisė.Konstitucinės teisės mokslas nagrinėja žmogaus ir piliečio teises ir laisve, pilietybę, užsieniečių teisinę padėtį, valstybės valdžios sistemą, politinę sistemą, rinkimų teisę ir kitus konstitucinės teisės institutus.Taigi KT mokslas gal būti apibrėžiamas kaip sistema žinių apie galiojančias KT normas, jų reguliuojamus visuomeninius santykius, šių santykių istorinę raidą, perspektyva ir reikšmę. KONSTITUCINĖS TEISĖS MOKSLO ŠALTINIAI.KT mokslo šaltinių sistemą sudaro specialieji ir teisės šaltiniai. Specialieji šaltiniai yra mokslininkų teoriniai darbai, konkrečių konstitucinės teisės institutų studijos, žurnalų straipsniai, norminių teisės aktų komentarai ir kita.Teisės šaltiniai – tai konstitucinės teisės normas įtvirtinantys teisės aktai.Metodologija – tai mokslinės mąstysenos (mokslinio mąstymo) principų visuma. Kalbant apie teisės mokslą, ji turėtų būti suprantama kaip teisinio mokslinio mąstymo principų visuma. Metodologija – tao mokslo tyrinėjimo pagrindas, išeities taškas.Metodai – tai konkretūs būdai, priemonės, taikomi tyrinėjant mokslo objektą.Yra žinomi ir taikomi tokie KT mokslo metodai: 1. sisteminis (reiškiniai nagrinėjami atsižvelgiant į jų ryšį su kitai reiškiniai); 2. istorinis; 3. loginis; 4.dogminis; 5.gramatinis; 6.teologinis; 7.statistinis; 8.sociologinis; 9.kritikos; 10.lyginamasis; KONSTITUCINĖS TEISĖS KAIP SAVARANKIŠKO TEISĖS MOKSLO ATSIRADIMAS IR RAIDA.Nemažai prie KT doktrinos kūrimo prisidėjo JAV Nepriklausomybės deklaracijos ir JAV konstitucijos rengėjai T.Jeffersonas,T.Paine as,A.Hamiltonas.Lietuvos konstitucinės teisės mokslo pradžia yra siejama su Kauno universiteto įkūrimu ir šio universiteto prof.M.Romerio vardu.M.Romerio teisine mintimi yra pagrįsta Lietuvos KT doktrina.Šios doktrinos sudedamosios dalys:1.mokymas apie valstybę;2.mokymas apie suverenitetą;3.mokymas apie reprezentaciją ir mandatą;4.mokymas apie konstitucinį teisėtumą;5.mokymas apie administracinį teismą.Pasak M.Romerio,tikadministracinis teismas gali apriboti valdininkų savivalę.Lietuvos KT mokslo raidai reikšmę turėjo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.Teisės mokslas tapo laisvas nuo anksčiau jį samsčiusio tarnybinio pobūdžio.Šiuo laikotarpiu atgimė domėjimasis Lietuvos konstitucinės teisės doktrina,ypač M.Romerio darbais.1990-1992m.ITIN AKTYVIAI Lietuvos teisininkai dirbo rengdami LR Konstituciją. PAGRINDINĖS KT MOKSLO KRYPTYS IR MOKYKLOS.KT mokslas dabar nėra vieningas.Dabar KT moksle vyrauja 2 kryptys:statistinė ir liberalioji.Etatistinės krypties atstovai suvokia kosžnstitucinę teisę kaip valstybės nustatytą teisę.Liberaliosios krypties atstovai teigia,kad konstitucija ir apskritai konstitucinė teisė nėra valstybės valdžios diktatūros įrankis.KT mokslo JURIDINĖS MOKYKLOS-atstovai nagrinėja socialinius reiškinius tik teisiniu požiūriu. POLITOLOGINĖS MOKYKLOS-nagrinėja ne tiek KT normas,bet kiek tikrąjį konkrečių valstybingumo ir politinių institutų vaidmenį.TEOLOGINĖS MOKYKLOS ypatumas ,kad vyrauja religinis požiūris į tikrovę. KONSTITUCINĖ TEISĖ KAIP STUDIJŲ DISCIPLINA.KT-privaloma studijų disciplina aukštosiose teisės mokyklose.Tradiciškai laikoma,kad teisės teorija ,valstybės ir teisės istorija bei konstitucinė teisė- trys studijų disciplinos,kurias pirmiausia būtina studijuoti norint sėkmingai įveikti tolesnę teisės studijų programą.KT studijos yra būtina teisės studijų elementas.KT studijos padės išsiaiškinti ,kas yra konstitucija.kokį vaidmenį ji atlieka šalies teisiniame gyvenime,ką reiškia pagrindinių teisių ir laisvių konstitucinis įgyvendinimas,valdžių padalijimas,teisinės valdžios princips,kaip formuojamos ir kokius įgaliojimus turi valstybės valdžios institucijos 1.4 KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIO SĄVOKA. Konstitucinės teisės doktrinoje sąvoka teisės šaltinis dažniausiai reiškia teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdą.Tokiais teisės šaltiniais remiasi teismai,priimdami sprendimus. KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIO KLASIFIKAVIMO KRITERIJAI..Pagal teisės išraiškos ir įtvirtinimo būdą skiriami 3 klasikiniai konstitucinės teisės šaltiniai :konstitucinis paprotys,teismo precedentas ir norminis teisės aktas.KT šaltiniai gali būti klasifikuojami įvairiai:pagalteisinę galią,pagal konstitucinės teisės institutus.Pagal teisinę galią KT šaltiniai klasifikuojami:1.Konstitucinės teisės siaurąja prasme(LR konstitucija,konstituciniai įstatymai,LR Konstitucinio Teismo nutarimai) 2.Kiti konstituciniai teisės šaltiniai(LR ratifikuotos tarptautinės sutartys,įstatymai,Seimo statutas) KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIO SISTEMA.Konstitucinės teisės šaltinių sistema-tai nuosekli ,logiškai užbaigta tarpusavyje susijusių konstitucinės teisės šaltinių visuma.Konstituciinės teisės šaltiniai yra rašytiniai ir nerašytiniai .Pagal apimtį ir taikymo pobūdį konstitucinės teisės šaltiniai gali būti skirstomi į bendrojo galiojimo ,riboto galiojimo ir išimtinio galiojimo.Privalomais teisės šaltiniais laikomi konstitucija,kiti įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai,neprivalomais-teismo precedentai ir doktrina.Konstituciniai papročiai pripažįstami pirminiais ,bet ne visuomet privalomais teisės šaltiniais. LIETUVOS KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIO SISTEMOS YPATUMAI.Lietuvos KT priklauso kontinentinės teisės tradicijai.Pagrindiniu teisės šaltiniučia pripažįstamas norminis teisės aktas.Todėl kalbėdami apie Lietuvos KT šaltinius dažniausiai omenyje turima tik norminius teisės aktus.Teisės šaltinių hierarchija-svarbiausias Lietuvos KT šaltinių sistemos ypatumas.Lietuvos teiės moksle vyrauja pažiūra,kad būtent ši konstitucinės teisės šaltinių hierarchija sudaro prielaidas kurti tarpusavyje suderintą ,vieningą,išvengiančią kolizijų ir spragų teisė sistemą. 2 tema. KONSTITUCIJŲ MODELIAI 1 klausimas 2.1. Konstitucijos samprata ir pagrindinės savybės. Konstitucijų teisinė galia. Konstitucijos sampratų įvairovė. Pasaulio valstybių konstitucinės raidos pagrindiniai etapai. Konstitucionalizmo idėjų įgyvendinimo ypatumai XX a. pabaigoje Vidurio ir Rytų Europoje. Sąvoka "konstitucija" yra kilusi iš lotynų "constituo" - nustatymas - konstitucijos - Romos imperatorių dekretų rūšis. Konstitucija – tai pagrindinis valstybės įstatymas, kurio normų visuma nustato valstybinės santvarkos principus, įtvirtina žmogaus teises ir laisves, taip pat nustato valstybinės valdžios organizavimo ir funkcionavimo pagrindus. K-a yra pagrindinis šalies įstatymas, nustatantis valstybės valdžios organizavimo tvarką, nustatantis santykis tarp valstybės institucijų, tarp jų ir visuomenės, tarp valstybės institucijų ir individų. K-a – tai tam tikras teisinis dokumentas, nes ją sudaro teisės normų visuma. Tai ypatingos galios teisinis dokumentas. Pabrėžiama, kad K-ės normos yra ypatingos reikšmės, nes reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius. Dabartiniame konstitucinės teisės moksle K-a yra vartojama dviem pagrindinėm reikšmėm: 1. faktinė K = socialinė K = K materialiąja prasme - realiai egzistuojantys visuomeninės politikos santvarkos pagrindai, tikroji asmens padėtis. Tai realiai susiklostantys valstybėje santykiai, kurie ne visada sutampa su konstitucijos normomis. Idealiu atveju tarp normų ir dalyko turi būti harmonija – tuomet yra reali K. O kai K normos reguliuoja vienus dalykus, o realybėje yra kiti dalykai – atsiranda disproporcija; tokiu atveju K yra fiktyvi (šis terminas naudojamas apibūdinti totalitarinių šalių konstitucijoms; tokios K būdingos autoritariniams diktatūriniams režimams; K tampa kaip priedanga diktatūrai paslėpti). 2. Juridinė K - formalioji K - dokumentas, turintis aukščiausią teisinę galią, priimamas ir keičiamas ypatinga tvarka ir nustatantis valstybės organizavimo ir funkcionavimo pagrindus, socialinės ekonominės santvarkos pagrindus, asmens teisinio statuso pagrindus. Tai normų visuma, kuri reguliuoja svarbiausius santykius. Realiai tie santykiai yra nevienodi. Kitaip tariant ši K turi aukščiausią juridinę galią - visi įstatymai, poįstatyminiai aktai turi atitikti K, kitaip jie negalioja. Gyvoji K - JAV dažnai kalbama apie "gyvąją" konstituciją. Tai suprantama kaip JAV Aukščiausiojo Teismo konstitucijos straipsnių interpretacijos, padarytos per pastaruosius 200 metų, atsižvelgiant į šiandienos aktualijas. Taip išvengiama konstitucijos "senėjimo" - išvengiama normų ir faktinių santykių neatitikimo. K kaip įstatyminis aktas dar vadinama: • politine K (Kolumbija) • K įstatymu (Austrija) • pagrindiniu įstatymu (Vokietija) Kai kuriose šalyse K-ą sudaro keli aktai, priimti skirtingu laiku - tai nekodifikuota, neformalizuota K-a (pvz. Izraelis, Švedija). Taip pat prie K-ų gali būti prijungiami keli papildomi dokumentai. Pvz. prie Prancūzijos 1958 m. K-os prijungta 1946 m. K-os preambulė ir 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. K-a taip pat gali būti laikoma visuma įstatymų, precedentų, papročių - Didžioji Britanija - tačiau sunku rasti kriterijų, pagal kurį galima būtų atskirti K-us aktus nuo paprastų. K-os dalimi gali būti laikomos įvairios deklaracijos. Trečio pasaulio Šalyse K-ė reikšmė gali būti suteikta chuntų, revoliucinių tarybų dokumentams. Taip pat pabrėžiama K politinė reikšmė. Kaip politinis dokumentas K suprantama ta prasme, kad K nustato politinę sistemą, jos elementus, sudaro prielaidas jai veikti. K – tai pagrindinis politinės sistemos aktas. Įvairioms teisinėms mokykloms ta esmė atrodo nevienodai. Prigimtinės teisės mokyklai K-a suvokiama kaip visuomenės sutartis, išreiškianti bendrą valią gyventi t.t. būdu. Institucinės teisės sampratos atstovams: K-a - t.t. valstybės ir tautos gyvenimo statutas. Marksistinei mokyklai K-a - klasių kovos rezultatas. Nūdienos KT mokslas K-os esmę aiškinasi ją suvokdamas 3 prasmėmis: 1) K-a kaip juridinis dokumentas (Kaip juridinio dokumento esmę išreiškia teisinės jos savybės: ypatingas turinys (reguliavimo dalykas), aukščiausia teisinė galia, K-os kaip teisės sistemos centro vaidmuo, stabilumas, didesnis K-os normų abstraktumas, K-io reguliavimo kompleksinis pobūdis, K-a - teisės sistemos kūrimo pagrindas. Realiai gali būti kitaip. Šveicarų 1874 m. 25bis straipsnis: “Draudžiama pjauti galvijus ir nuleisti kraują jų neapsvaiginus.” (galiojo iki 1973 m.) Stabilumas irgi nevienodas įvairiose šalyse). 2) K-a kaip politinis dokumentas (įtvirtina įvairių socialinių politinių visuomenės jėgų kompromisą (jei priimama demokratiškai). Jei priimama nedemokratiškai, grupuotė primeta savo valdžią. K-a atspindi, kokiomis vertybėmis vadovaujamasi. Bahreino, Brunėjaus, Kuveitos K-os atspindi t.t. feodalinių laikų reliktus. Socialistinės K-os mėgo dirbančiųjų interesų gynimą ir įtvirtinimą. (praktiškai - luomų įtvirtinimas)); 3) K-a kaip filosofinis dokumentas (Kaip filosofinis (ideologinis) dokumentas - atspindi vyraujančias socialines-politines doktrinas. Demokratinėse šalyse - pliuralizmas. Soc.lagerio šalyse - marksizmas. 1982 m. galiojančioje Kinijos K-e parašyta, kad vadovaujamasi marksizmu-leninizmu ir Mao Dze Duno idėjomis. Zairo Konstitucijoje buvo įtvirtintas Mobutizmas. Įtvirtinama valstybės filosofija.). Pagal prigimtinės teisės teoriją Konstitucija siejama su visuotine sutartimi. Prigimtinės teisės doktrina atsispindi JAV K-je; K-a išreiškia visų socialinių jėgų sandarą (konsensuso rezultatą). Normatyvistinė teorija K-a – aukščiausia teisės normos išraiškos forma. Institucionalistinė teorija K-a – ne tik valstybės, bet ir nacijos, kaip korporatyvinės daugumos darbas. Šioms srovėms bendra, kad K-os priėmimas nesiejamas su socialinių grupių kova visuomenėje; idėja – kad K-a nukreipta apriboti valdžios galias. Hegelis. K-a – visuma teisės nuostatų, apibrėžiančių valstybės organų sistemą, funkcijas, kompetenciją, individo santykius su ta sistema. Lasalis. Konstitucija – ne teisės, o jėgos problema, nes įtvirtina nusistovėjusį jėgų santykį valstybėje. Taigi, K-a – pagr. valstybės įstatymas, nustatantis visuomeninės ir valstybinės santvarkos pagrindus, įtvirtinantis žmogaus teises ir laisves bei jų garantijas, valstybinės valdžios bei savivaldos organizavimo ir funkcionavimo pagrindus. Tai juridinės K-os sąvoka, nors ji suvokiama kaip teisinių normų visuma, faktinė K-a – tai, kas yra realiame gyvenime. K paskirtis – įtvirtinti teises ir laisves, saugoti žmogų. K-mis bandoma riboti valstybinės valdžios ribas, apibrėžti institucijų kompetenciją. K. uždavinys – apibrėžti valdžios galias, jų ribas. Daryti tik tai, kas numatyta K-oje. K ypatumai (skirtumai nuo kitų teisės aktų): 1) K normos turi ypatingą galią – tai aukščiausia juridinė galia kitų normų atžvilgiu; 2) Konstitucijoje numatomi būdai, kaip užtikrinti K normų galią; 3) K normų reikšmingumas, reguliavimo dalyko reikšmingumas; K. reguliuoja svarbiausius visuomeninio gyvenimo dalykus, sferas. Apie tai darome išvadas, lyginant su kitais teisės aktais. Apibrėžia santykius tarp individo ir valstybės, kokia valdžios sistema. 4) K normos neretai gali būti tiesiogiai taikomos. Teismai orientuojami taip, kad, jei K norma gali būti tiesiogiai taikoma, tai taip ir turi būti daroma.Kitos normos yra normos-principai, normos-tikslai. 5) K normos yra pagrindas kitoms teisės normoms atsirasti, kitoms teisės šakoms susiformuoti. K normos – visos teisės sistemos ir įstatymų leidybos pagrindas. 6) Stabilumas, ilgaamžiškumas. Stabilumas – tam tikras siekis, K normų neliečiamumas. Stabilumas pasiekiamas apsunkinant K keitimo tvarką. Kai kurios konstitucijos ilgai nekeičiamos, ilgaamžės (JAV 1787m., Norvegija, Meksika). 7) K. normos sprendžia pagr. dalyką – santykius tarp individo ir valstybės. K. normos sukuria tam tikrą mašiną, kuri reguliuoja, engia žmones. Nuo to, kam skiriama pirmenybė, priklauso politinis režimas, demokratijos veikimas. Svarbiausia funkcija – apginti individą nuo valdžios. Universalūs k-os bruožai: 1. Aukščiausia teisinė galia 2. Yra reguliuojamų institucijų ratas 3. Nurodomi formos ypatumai 4. K-os stabilumas 5. Ypatinga K-os teikimo ir priėmimo tvarka (beveik universalus) Atsiradus konstitucijoms, atsirado konstitucionalizmo sąvoka. Konstitucionalizmas – tai valdymo sistema, paremta K normomis. Konstitucionalizmas – valdymas, ribojamas K-os, valstybinės valdžios riba, jos įgyvendinimo procedūros nustatymas. Tai pripažinimas, kad valstybinė valdžia yra ribojama konstitucijos, kad piliečių teisių ir laisvių apsauga turi didesnes ir stipresnes garantijas už tas, kurias suteikia įprasti įstatymai. Konstitucionalizmas - liberalios demokratinės valstybės principas. Pagrindinis konstitucionalizmo uždavinys - valstybinės valdžios apribojimas normomis bei piliečių teisių apsauga. Kad šių tikslų būtų pasiekta, konstitucijai tenka būti skydu prieš demokratinę daugumą (t.y. neatitikimas pagrindiniam demokratijos principui - paprastosios daugumos sprendimas). Taip atsitinka tada, kai politinė dauguma kelia grėsmę individo ar mažumos teisėms. Konstitucija turi laiduoti pusiausvyrą tarp daugumos įvairių mažumų ir individų. Taigi konstitucionalizmas turi vienodai vertinti šių laikų valstybės liberalų bei demokratinį aspektą. Konstitucijos raidos etapai: 1. Pirmasis raidos laikotarpis Nuo Konstitucijos atsiradimo XVIII a. pab. iki I pasaulinio karo. Pirmųjų K-jų atsiradimas. K-ja numato tik valstybės konstrukciją (institucijos, kompetencija, santykiai). Pirmosios K-os, anot Napoleono, trumpos ir miglotos.. Pirmoji 1787’ JAV konstitucija. K-os struktūra: I. Preambulė – įžanginė dalis, kieno vardu (JAV tauta) ir kas (Filadelfijos Konventas) priėmė. Buvo pateikta ratifikuoti valstijoms (13). K-ją turėjo patvirtinti 3/4 o ratifikavo 11 valstijų. K-a įsigaliojo 1789’. II. Turinį sudaro 7 straipsniai, kurie turi savo struktūrą ir susideda iš skyrių (pirmieji keturi straipsniai): 1 straipsnis. Įstatymų leidžiamoji valdžia: įstatymų leidyba, parlamento struktūra, formavimo tvarka (10 skyrių). 2 straipsnis. Vykdomoji valdžia: prezidentas, jo rinkimų tvarka, įgaliojimai (4 skyriai). 3 straipsnis. Teismų valdžia (3 skyriai). Taip įtvirtinta valdžių sistema. 4 straipsnis. Valstijų statusas: statuso garantijos; galimybė įjungti kitas valstijas. Valstijos turi savo konstitucijas, pilietybę, valdžių sistemas (4 skyriai). 5 straipsnis. Konstitucijos pataisų darymas: Kongrese reikia priimti 2/3 balsų, o valstijose, jų įstatymų leidybos institucijose 2/3 balsų. Turi priimti 3/4 visų valstijų. 6 straipsnis. K-s viršenybė kitų įstatymų atžvilgiu: federacijos įstatymai yra viršesni už valstijų įstatymus; aukščiausieji pareigūnai turi prisiekti vykdyti Konstituciją. Skiriant į pareigas negalima atsižvelgti į religiją – sąžinės laisvė. 7 straipsnis. K-os įsigaliojimo tvarka. Yra priimta 27 pataisos, jos yra kaip k-jos papildymai ir į tekstą neinkorporuojami. K-je nėra straipsnio, kuriame kalbėtų apie žmogaus teises. Priimant k-ją buvo remiamasi anglų tradicija: leidžiama viskas, kas neuždrausta įstatymu. 1791’ buvo priimtos 10 k-jos pataisų – Teisių Bilis: religijos, žodžio ir spaudos laisvė, susirinkimų teisė, teisė laikyti ir nešioti ginklą (motyvuojama šalies saugumo poreikiais). Antroji k-a – 1791’ Lenkijos, trečioji – 1791’ Prancūzijos; 1814’ Norvegijos (veikia ir dabar); 1811’ Venesuelos (dabar veikia 25-oji konstitucija); 1831’ Belgijos; 1867’ Kanados; 1874’ Šveicarijos. Šis pirmasis K-os raidos laikotarpis – liberalios k-jos (iki I pasaulinio karo). Valstybė reguliavo tik pagrindinius valdžios klausimus – bendro pobūdžio konstitucijos (valstybės santvarka, valdžių sąranga, institucijų kompetencija). Jose nedaug dėmesio žmonių teisėms ir laisvėms. Pirmosioms K-oms būdinga: labai ribota K-io reguliavimo apimtis: tik valstybės institucijų organizacijos ir veiklos klausimai, piliečių asmeninės ir politinės teisės. K-is procesas apėmė 2 žemynus: Europą ir Ameriką. Amerikoje modeliu buvo JAV K-ja. (pirmoji Lotynų Amerikoje - Venesueloje 1811 m.). Europoje didelę reikšmė turėjo Belgijos 1831 m. ir Prancūzijos 1875 m. K-a (kaip modelis). Didelę įtaką turėjo nerašytinė britų K-ja (ypač ten, kur dominavo monarchinis valdymas). Britų modelis paveikė DB dominijas (Kanadą, Australiją, Pietų Afrikos Sąjungos). Šios epochos K-os - tokios, kuriose įtvirtina liberaliosios K-os koncepcija (valstybė minimaliai kišasi į visuomenės gyvenimo klausimus). Taigi pirmasis etapas apima 18 a. pab.(JAV K. 1787m.) – I pasaulinis karas. Šio laikotarpio K. buvo liberalios, siekė apibrėžti valdžio galias, vengė detalaus K-io reguliavimo. JAV K. nebuvo skyriaus apie žmogaus teises ir laisves, manyta, jog svarbiausia apibrėžti valdžios ribas. 1791 m. priimtos 10 K-os pataisų, kurios vadinamos “Teisių biliu” įtvirtinančios žmogaus teises. Per 200 metų JAV K. buvo padarytos tik 27 pataisos. 2. Antrasis raidos laikotarpis. Tarpukaris tarp pasaulinių karų Atsirado komunistinės valstybės (TSRS); k-ose daug dėmesio skiriama socialiniams klausimams, t.y. panaikinta privatinė nuosavybė, pereita prie socialistinės (valstybinė nuosavybė sudarė didžiąją dalį). Atsiranda naujas požiūris į k-ją, t.y. ji turi sureguliuoti kiek galima daugiau santykių. Daug dėmesio skyrė žmonių teisėms: iš vienos pusės buvo deklaruojamos k-je, bet iš kitos pusės realiame gyvenime jos nebuvo įgyvendintos. Atsirado tokios teisės: į darbą, poilsį, socialinį aprūpinimą, mokslą. Fašistiniai režimai išplėtojo autoritarinio valdymo galimybes (Vokietija, Italija, Ispanija). Abiejų režimų atveju valstybė norėjo maksimaliai kištis į žmonių gyvenimą. Kūrėsi etatistinės valstybės. K-is reguliavimas apima Vidurio ir Rytų Europoą, Afrikos ir Azijos šalis, atsiranda kolonijų K-os. Europoje atsiranda daug naujų valstybių sugriuvus Austrovengrijai ir Rusijai. Kai kurios valstybės po karo apsirūpimo naujom K-om (Vokietija, Ispanija etc.). Arba nepriklausomos šalys irgi nutaria, kad joms reikia K-os (Etiopija, Tailandas). K-nis modelis mažai pasikeičia. Dominuoja liberalios K-jos koncepcija. Apibrėžiant asmens padėtį atsiranda naujų elementų. Žmogaus teisės - universalios, atsiranda socialinių ir ekonominių žmogaus teisių reguliavimas. Būdinga tai, kad atsiranda “socialistinio lagerio” valstybių K-jos: 1918 m. Rusija, SSSR. Tai rodo K-jos kaip dokumento reikšmę visuose režimuose. Taigi II etapas apima - I pasaulinis karas – II pasaulinis karas. Šis laikotarpis susijęs su komunizmu, kurio idėjos įtakojo K. ir kitiems įstatymams. Buvo aukštinamos soc.teisės. Daugiausia reikšmės žmogaus teisių vystymuisi, soc.-ekon.t. Likviduoti privatinę nuosavybę, visus aprūpinti darbu, pensijomis. Ne tik teisė į darbą, bet ir pareiga dirbti. Komunistiniams kraštams būdinga detaliai reguliuoti visus visuomen. gyvenimo klausimus. Išplito etetistinio tipo K. 3. Trečiasis raidos laikotarpis Po II pasaulinio karo maždaug iki IX dešimtmečio. Po II pasaulinio karo (5-9dešimt.) socialinės valstybės atsirado ir kituose žemynuose. Taip pat pradėjo griūti kolonijinės valstybės, jos tapo savarankiškomis. Susikūrė daugiau kaip 100 naujų valstybių, kurių konstitucijos dažniausiai atitikdavo imperinės valstybės konstituciją. Tos, kurios atsidurdavo komunistiniame režime savo konstitucijas siedavo su socialinių valstybių konstitucijomis. Kai kurios senos valstybės irgi keitė savo konstitucijas: Prancūzija 1946’ IV respublika; 1958’ V respublika. Būdinga: K-nis procesas įgauna pasaulinį mastą. Idėjos išplinta Azijoje, Afrikoje ir kt. Žlugus kolonijinei sistemai atsiranda virš 100 naujų valstybių. Šiam laikotarpiui būdingi keli K-jų modeliai: 1) Vakarų (Italijos, Japonijos, Prancūzijos); 2) Socialistinis modelis (Vidurio ir Rytų Europa, Korėjos LDR, Mongolija, Kuba); 3) trečio pasaulio šalyse vienos valstybės orientuojasi į liberalų modelį, kitos - į socialistinį. Išauga bendražmogiškų vertybių reikšmė. Išplėstas K-io reguliavimo dalykas. Socialistiniam modeliui būdingi kiti valstybinio reguliavimo principai. Trečiojo pasaulio šalys kopijavo vieną iš variantų. Taigi III etapas apima laikotarpį po II pasaulinio karo (1950-60 m.). tada prasidėjo kolonijinės imperijos griuvimas. D.Britanija, Vokietija, Italija. Vietoj kolonijų kūrėsi savarankiškos valstybės: Afrikoje – virš 50 naujų nepriklausomų valstybių. Šios valstybės buvo įtakotos savo buvusių metropolijų: D.Britanijos kolonijos – pagal anglosaksišką sistemą; Prancūzijos kolonijos – pagal Prancūzijos pavyzdį. Kai kuriose valstybėse nemažą įtaką turėjo socialistinės (komunistinės) valstybės. Įtaka ryški Azijoje: Kinija, Vietnamas, Š.Korėja. Šis pasirinkimas inspiruotas Maskvos per kompartijas, egzistavo kominternas – skatino komunizmą kitose šalyse. Po II pasaul. karo daug soc. valstybių Afrikoje ir arabų valstybių: Irakas, Jemenas, Egiptas. Todėl šiame etape yra 2 kryptys: 1. socialistinė orientacija, 2. pagal buržuazinių valstybių modelį. Taip pat susikūrė daugiau kaip 100 naujų valstybių. 4. Ketvirtasis raidos laikotarpis. XX a. Pabaiga. 1988-1998 m. Žlugus TSRS atsirado 15 naujų valstybių, kaip ir Vidurio Europoje (suskilus Jugoslavijai). Atsisakoma totalitarinių bei autoritarinių k-jų modelių, priimami demokratiniai pagrindiniai įstatymai, kuriose atsispindi ir tų valstybių patirtis, ir demokratijos principai bei institutai. Taigi nebeliko totalitarinių, autoritarinių valdymo elementų. Žmonių teisių ir laisvių institutui skiriamas didelis dėmesys, siekiama jas garantuoti; tai padaryti padeda tarptautinės sutartys – valstybė įsipareigoja gerbti žmogaus teises ir laisves (Europos valstybės yra Europos Tarybos narėmis; ratifikuoja Europos žmogaus teisių ir laisvių konvenciją). Ketvirtas etapas sietinas su totalitarinių režimų žlugimu Europoje, Azijoje, Afrikoje. Priimta beveik 100 naujų Konstitucijų, kurios atspindi naujus Konstitucinius prioritetus. Atsisakoma totalitarinės praeities. Įvairių teisės sistemų suartėjimas. Taigi, IV etapas apima laikotarpį nuo 80 m. pabaigos – 90 m. pr. Tai totalitarinių sistemų griuvimas. Sovietų sąjungos, Rytų ir Centrinės Europos kom. režimų persitvarkymas: Lenkija. Vengrija, Čekoslovakija. 87-88 m. pradžia. 1990m. – pačios imperijos griuvimas. Perėjimas prie vakarietiškos orientacijos. Soc. orientacijos valstybės taip pat žlugo. 1988 – 95 m. priimta naujų K. keliasdešimtyje valstybių. Nuo 87-88 m. daugumoje valstybių – prie vakarietiško demokratiško valstybės modelio. Liko tik Š. Korėja, Vietnamas, Kuba, Kinija. Šiuolaikinė konstitucija dažniausiai turi preambulę (tikslai); pagrindinę konstitucijos dalį; priedus (papildomos nuostatos; pereinamieji nuostatai, baigiamieji nuostatai). Pagrindinė dalis susideda iš skyrių (10-20), kurie sudaryti iš straipsnių (turi ištisinę numeraciją iki 400): 1 skyrius. Valstybės sandaros pagrindams įtvirtinti (federacinė, unitarinė; respublika, monarchija). Teritorinė sandara; valstybės simboliai, pagrindiniai demokratiniai principai (referendumas). 2 skyrius. Pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės. 3 skyrius. Valdžios sistema: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teismų. Kartais deklaruojamas valdžių padalijimo principas. Jų išdėstymas priklauso nuo valdymo formos. Dar gali būti tokie skyriai: 1) valstybės biudžetas ir finansai; 2) užsienio politika; 3) valstybės gynyba; 4) savivalda (ne valdžios dalis, o viešosios valdžios dalis); 5) konstitucijos keitimo tvarka. Baigiamieji nuostatai: konstitucijos įsigaliojimo tvarka; kaip konstitucijos normos sąveikauja su kitais teisės šaltiniais; pavedimai institucijoms, ką reikia padaryti konstitucijos įgyvendinimui. Iki 1995 m. subyrėjo eilė autoritarinių rėžimų. Daug respublikų pasuko persitvarkymo keliu. Atsiranda apie 100 naujų valstybių, kurios priima savo Konstitucijas. Šiam etapui būdingas autoritarinių Konstitucijų modelių, o naujos Konstitucijos atitinka demokratijos standartus. Naujos valstybės atsižvelgė į savo turėtą patirtį. Į šias Konstitucijas įjungiami atskiri institutai ir principai, visuotinai pripažintos žmonių teisės, užsienio politika, nuosavybės santykiai, savivalda, valdžių padalijimas ir pan. Naujų Konstitucijų atsiradimas nereiškia, kad formuojasi naujas Konstitucijos modelis. Šiame etape savo reikšmę prarado socialistinės Konstitucijos modelis. 2 ir 3 potemė. 2. Pasaulio valstybių konstitucijų forma ir struktūra. Sąvoka “konstitucija” yra kilusi iš lotynų “constituo” – nustatymas – konstitucijos – Romos imperatorių dekretų rūšis. Rašytinių konstitucijų atsiradimas siejamas su antifeodalinėmis revoliucijomis. Dabartiniame konstitucinės teisės moksle konstitucija yra vartojama dviem pagrindinėm reikšmėm: 1) faktinė konstitucija = socialinė konstitucija = konstitucija materialiąja prasme – realiai egzistuojantys visuomeninės politikos santvarkos pagrindai, tikroji asmens padėtis – tie santykiai, kurie yra faktiškai. 2) Juridinė konstitucija = formalioji konstitucija – dokumentas, turintis aukščiausią teisinę galią, priimamas ir keičiamas ypatinga tvarka ir nustatantis valstybės organizavimo ir funkcionavimo pagrindus, socialinės ekonominės santvarkos pagrindus, asmens teisinio statuso pagrindus. Gyvoji konstitucija – JAV Aukščiausiojo Teismo įvairių normų aiškinimas, atsižvelgiant į realijas - konstitucinės teisės normos gali prieštarauti tikrovei, todėl ją reikia nuolat atnaujinti. Fiktyvi konstitucija – šis terminas naudojamas apibūdinti totalitarinių šalių konstitucijoms. Juridinė konstitucija – konstitucija turi aukščiausią juridinę galią – visi įstatymai, poįstatyminiai aktai turi atitikti konstitucijai, kitaip jie negalioja. Juridinė konstitucija priimama ypatinga tvarka: ◦ parlamente kvalifikuota balsų dauguma ◦ referendumu ◦ steigiamojo susirinkimo (konstituantos) konstitucija dažniausiai yra vienas ar kelia dokumentai – tai kodifikuota, formalizuota konstitucija. Konstitucijos pataisos arba tiesiogiai integruojamos į konstitucijos tekstą, ar pridedamos prie egzistuojančio konstitucijos teksto (pvz. JAV). Konstitucija kaip įstatyminis aktas dar vadinama: • politine konstitucija (Kolumbija) • konstituciniu įstatymu (Austrija) • pagrindiniu įstatymu (Vokietija) Kai kuriose šalyse konstituciją sudaro keli aktai, priimti skirtingu laiku – tai nekodifikuota, neformalizuota konstitucija (pvz. Izraelis, Švedija). Taip pat prie konstitucijų gali būti prijungiami keli papildomi dokumentai. Pvz. prie Prancūzijos 1958 m. konstitucijos prijungta 1946 m. konstitucijos preambulė ir 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Konstitucija taip pat gali būti laikoma visuma įstatymų, precedentų, papročių – Didžioji Britanija – tačiau sunku rasti kriterijų, pagal kurį galima būtų atskirti konstitucinius aktus nuo paprastų. Konstitucijos dalimi gali būti laikomos įvairios deklaracijos. Trečio pasaulio šalyse konstitucinė reikšmė gali būti suteikta chuntų, revoliucinių tarybų dokumentams. Konstitucijos sudėtinės dalys: • preambulė – įžanga • pagrindinė dalis – ją sudaro skyriai, skirsniai, straipsniai (paragrafai). • Baigiamieji, pereinamieji nuostatai. • Priedai: schemos, pavyzdžiai, sąrašai, kt. Konstitucijų klasifikavimas Pagal formą: 1) rašytinės; kurios turi ne tik rašytinę formą, bet ir yra toks aktas, kuriame išdėstyti visi konstitucijos reguliavimo dalykai – tai vientisas aktas, atliekantis konstitucijos reguliavimo funkciją. Kartais prie tokių konstitucijų priskiriami du, trys konstitucinę reikšmę turintys aktai. Išsiskiria iš kitų įstatymų ypatinga priėmimo tvarka ir ypatinga teisine gali pvz.: Švedijoje konstitucija susideda iš trijų aktų: - valdymo forma 1974’; - sosto paveldėjimo aktas 1810’; - spaudos laisvės aktas 1974’; 2) nerašytinės; nėra vieningo akto, tam tikros normos, kurios atlieka konstitucijos reguliavimo funkciją niekuo nesiskiria nuo paprastų įstatymų (ta pati priėmimo tvarka); pvz.: Dž.Britanija, Izraelis, Naujoji Zelandija. Dž.Britanijoje konstitucijos vaidmenį atlieka visa grupė konstitucinių įstatymų, greta jų – konstituciniai papročiai. Tai susiformavo savaime. Nėra ypatingos priėmimo, keitimo, panaikinimo tvarkos. Tokia klasifikacija yra kritikuojama, nes ji nepakankamai tiksli – dabar visos konstitucijos užrašomos. Siūloma vadinti kodifikuotomis ir nekodifikuotomis (iš kelių aktų). Tačiau ir tai kritikuojama: konstitucija nėra rengiama pagal kodifikavimo principus. Pagal priėmimo tvarką: 1) oktrojuotos; kai konstituciją priima valstybės vadovas arba vyriausybė (nedemokratinės); 2) priimtos tautos atstovybės arba tautos, t.y. referendumu ( demokratinės). Pagal keitimo tvarką: 1) lanksčios; kurias galima lengvai pakeisti, prie jų priskiriamos nerašytinės konstitucijos, susidedančios iš paprastų įstatymų (galima keisti paprasta tvarka); 2) griežtos; kur numatyta sugriežtinta keitimo procedūra. Pagal galiojimo trukmę: 1) laikinos; dažniausia tai įrašoma pavadinime (pvz.: laikinasis pagrindinis įstatymas). Jos priimamos valstybės pereinamuoju laikotarpiu arba po perversmo. Taip pat tokios, kuriose nurodomas galiojimo terminas; 2) nuolatinės; priimama neribotam terminui. Tokios konstitucijos dažniausiai ir yra priimamos. Valstybėse stengiamasi įvairiomis teisinėmis priemonėmis užtikrinti jos ilgaamžiškumą. Pagal valstybės sandaros formą: 1) unitarinės valstybės konstitucija; 2) federacinės valstybės, kuriose nustatomos federacijos subjektų teisinė padėtis ir taip toliau, dažnai ir federacijos subjektai turi savo konstitucijas. Konstitucijos turinys. Konstitucijos turinys – tai visuma konstitucinių normų, institutų, principų, reguliuojančių visuomeninius santykius, susijusius su valstybės valdžios veiklos organizacija ir pagrindais, valdžios ir asmens santykiais. Kalbant apie konstitucijos turinį, yra išskiriami du aspektai: 1) socialinis konstitucijos turinys – tai, kokius santykius reguliuoja konstitucija. Tiek konstitucinės teisės teorija, teik praktika, tai supranta nevienodai, dėl to kyla labai didelės diskusijos konstitucijos rengimo metu. Yra išskiriami trys pagrindiniai konstitucinio reguliavimo modeliai: ▪ liberalusis ▪ etatistinis ▪ liberalusis – etatistinis (optimalusis). Šie modeliai skiriasi pagal savo reguliavimo dalyką: vienur konstitucija reguliuoja daugiau klausimų, kitur – mažiau. Konstitucinio reguliavimo modelio pasirinkimas nulemtas valstybės vaidmens visuomenėje sampratos. • Liberalusis modelis – konstitucija nustato valstybė valdžios organizaciją, asmens teisinio statuso pagrindus (politinės teisės ir laisvės, nuosavybės, valstybės finansų klausimai). Šiam modeliui priklauso pirmosios rašytinės konstitucijos. Pagal šį modelį, valstybė į visuomenės gyvenimą kišasi mažiausiai (valstybė – naktinis sargas). Tai tek valdymo rėmai, kurie nustato pačius svarbiausius santykius, juose neretai neaptariamos teisinės garantijos, tačiau tai nereiškia, kad teisių realizavimas nevyksta praktiškai. • Etatistinis modelis – priešingybė liberaliam – išplėstinis konstitucinio reguliavimo dalykas. Turinys – įvairios asmens, visuomenės gyvenimo sritys – socialinė, ekonominė, politinė, ideologinė, dvasinės struktūros ir t.t. Šis modelis būdingas socialistinėms konstitucijoms. Būdingas hipertrofuotas valstybės vaidmuo. Pvz. Kinija, Vietnamas, Korėja, Kuba. • Liberalusis etatistinis modelis (dar vadinamas mišrus) – tarpinis vaidmuo tarp dviejų ankstesnių modelių. 1. lyginant su liberaliuoju modeliu, yra išplėstas konstitucinio reguliavimo dalykas – konstitucija nustato visuomenės gyvenimo pagrindus, įtvirtina asmens ekonomines, socialines, kultūrines teises, kurių be valstybės įsikišimo įgyvendinti negalima. 2. Skirtingai nei etatistinis modelis, neleidžia per didėlio valstybės kišimosi – siekia jį padaryti optimaliu, kad būtų kuo geriau įgyvendintos asmens teisės ir laisvės. Tai iš esmės liberalusis modelis, papildytas saikingais etatizmo elementais. Šis modelis atsirado tarpukary (1919 m. Veimaro konstitucja), tačiau labiau paplito po II pasaulinio karo – Estija, Latvija, Lietuva, Vengrija. 3. Konstitucijų priėmimo būdai ir keitimo tvarka. Vieningos K priėmimo tvarkos neegzistuoja. Šis klausimas nusistovėjo praktikos keliu. K priėmimo ir keitimo tvarkos keitėsi ir dabar egzistuoja keli pagrindiniai K priėmimo būdai. Konstitucijų priėmimo būdai: 1.XIX a. labai paplito K priėmimo būdas, kai ją priimdavo vykdomoji valdžia. Tai monarchinis konstitucijos priėmimo būdas. Valstybės vadovas – aukščiausia valstybės galva. Vadovai priimdavo K skelbdami, kad jie dovanoja K tautai. Tai vadinama oktrajavimu (dovanojimu). Karaliai skelbdavo, kad dovanoja K liaudžiai. (Prancūzija). Projektus rengdavo specialios komisijos ar vyriausybės nariai, o pats karalius po to ją tik paskelbdavo. Pirmasis buvo Prancūzijos karalius Liudvikas XVIII (1814m.). Vėliau Belgijos, Japonijos (1887) vadovai. 1906m. taip buvo paskelbti ir Rusijos imperijos pagrindiniai įstatymai. Šis būdas buvo naudojamas ir vėliau kitų vyriausybių, demokratinėse valstybėse K dovanodavo prezidentai. Prezidentai remdavosi vyriausybės pagalba. 1928m. LR K taip pat buvo priimta tokiu būdu. Taigi oktrajavimas buvo naudojamas ir Lietuvoje. Šį būdą plačiai naudoja perversmo keliu atėjusios valdžios, siekdamos save legalizuoti. Šio būdo privalumas tas, kad galima apseiti be įvairių K projektų svarstymų, tiesiogiai valdžią turintys asmenys skelbia tokią K, kokia jiems atrodo priimtina. Toks būdas dabar sutinkamas rečiau. Šis būdas laikomas nedemokratiniu K priėmimo būdu. 1962m. Pakistano, 1969m. Brazilijos K (ji priimta po karinio 1968m. perversmo) – tai paskutinės K, priimtos oktrajavimo būdu. 2.Parlamentinis konstitucijos priėmimo būdas. K priima tautos atstovybė. Tai demokratinis, visuotinai toleruojamas, seniai išbandytas K priėmimo būdas. Tokiu būdu priimtos ir pirmosios K. Yra du šio K priėmimo būdo porūšiai: 1) Kai konstituciją priima Steigiamasis (nacionalinis) susirinkimas. Išrenkama speciali institucija konstitucijai priimti. Privalomumas – išrenkama speciali atstovybė k parengti ir priimti. Priimant K dalyvauja pati tauta. Tokiu keliu buvo priimta JAV 1787m. K, kuri buvo pirmoji pasaulyje (buvo išrinktas Konventas). 1791m. Prancūzijos nacionalinis susirinkimas priėmė Prancūzijos K. Po II pasaulinio karo priimtos Italijos (1947), Indijos (1950), Bolivijos (1967), Portugalijos (1976) konstitucijos. Kurias priėmė steigiamieji susirinkimai. LT 1922m. steigiamojo susirinkimo priimta pirmoji nuolatinė konstitucija. Steigiamasis susirinkimas, priėmus K, paleidžiamas, nes jo uždavinys – parengti ir priimti K. Po to, įsigaliojus K, formuojamos naujos institucijos (Parlamentas, Vyriausybė, vadovas, teismai) ir jos pradeda veikti. Būna taip, kad steigiamasis seimas dar kurį laiką egzistuoja, atlikdamas Parlamento vaidmenį, kad užtikrinti tvarką. 2) Kai konstituciją priima Parlamentas. Jis pagrindinis įstatymų leidžiamasis organas, veikiantis nuolat iki kitų rinkimų. K rengia ir priima tautos atstovybė, bet ji nuolat yra nuolat veikianti. Šis atvejis turi tam tikrų pranašumų, lyginant su tuo atveju, kai K priima steigiamasis susirinkimas, nes parlamentas nuolat veikia ir nereikia rinkti specialių institucijų (nereikia papildomų išlaidų. Šios dvi formos yra labai panašios, nes atstovauja tautą, suformuojamos rinkimų keliu. Bet steigiamasis susirinkimas suformuojamas, šaukiamas, kai kuriasi nauja valstybė, kai reikia nustatyti naują tvarką. Tuo tarpu, kai yra egzistuojanti valstybė, sudėtinga rengti kitą instituciją, nes gali kilti ginčų tarp tų dviejų institucijų. Senose valstybėse dėl tokios priežasties ir yra naudojamas parlamentinis konstitucijos priėmimo būdas. 1975m. Graikijoje parlamentas priėmė naują K (prieš tai Graikija buvo monarchinė, o po karinio perversmo 1967m.juodieji pulkininkai įvedė karinį režimą, po kurio žlugimo parlamentas priėmė naują K). Šis būdas turi tam tikrų probleminių momentų: parlamentas visada veikia politiniu principu, nes po rinkimų dažnai keičiasi politinė jo sudėtis, keičiasi valstybės politika. Todėl šis būdas turi privalumą valdančiosioms partijoms, nes jos gali primesti savo valią, valstybės, valdžios sampratą tautai. To sunku išvengti ir esant steigiamajam susirinkimui (nebent nėra vyraujančių partijų, bet vis vien sunku to išvengti). 3.Rinkėjų korpuso (tautos valios pareiškimo) forma. Tai tiesioginės demokratijos forma – referendumas arba plebiscitas. Konstitucijas tiesiogiai priima pati tauta referendumo keliu. Gali atrodyti, kad tai pats demokratiškiausias K priėmimo būdas. Iš tiesų, šiuo būdu priimant K, laikoma, kad K priimta pačios tautos. Šiuo atveju nereikia pervertinti referendumo reikšmės. Iš tiesų balsavimas yra visuotinis, bet jo visa esmė – K projekto parengimas. Tą projektą turi svarstyti, o tik po to pateikiama tautai. Priimta K priklauso nuo to, koks jos projektas buvo parengtas, nes yra atvejų, kai buvo priimtos labai abejotinos K (būna įvairios agitacijos ir pan.). Referendumą rengia tuo metu valdžioje esančios politinės jėgos ir daug kas priklauso nuo tų jėgų. Pagal formą – tai demokratinis būdas, bet nereikia pervertinti reikšmės. K priėmimas referendumo keliu turi 200 metų istoriją. Pirmoji K referendumo keliu (kuris buvo vadinamas plebiscitu) buvo priimta 1799m. Prancūzijoje (VIII-ųjų metų K, nes po Prancūzijos revoliucijos pradėti skaičiuoti metai iš naujo). Ji buvo patvirtinta referendumo keliu, kuris buvo naudotas įvykusiam perversmui įtvirtinti. Atsirado nauja referendumo rūšis – konstitucinis referendumas. Paplito ypač po II pasaulinio karo: Danijos (1953), Afrikos valstybių (Gambija) konstitucijos. Referendumai, nežiūrint, kad tai tautos valios reiškimo forma, dažnai naudoti fašistinėse valstybėse. Šis būdas negali būti suabsoliutinamas. 1968m. po perversmo Graikijos K taip pat buvo priimta referendumo keliu. O 1975m. – parlamentiniu keliu. 1996m. Baltarusija referendumo keliu patvirtino naują K, kuri įteisino Lukašenkos autoritarinį režimą. 4.Taikomas yra dar ir mišrus K priėmimo būdas. Tai parlamentinio būdo ir K įtvirtinimo referendumo keliu derinys. Čia K projektą rengia parlamentas, po to jį dar svarsto, koreguoja, taiso ir aprobuoja (K parengto projekto pritarimo procedūra). Po to parlamentas priima sprendimą pateikti jį tvirtinti tautai referendumo keliu. Šis būdas buvo ypač taikomas XX a. pabaigoje. Viena iš pirmųjų šį būdą išbandė Prancūzija (1946m. ketvirtosios Respublikos K; ją parengė parlamentas ir ji buvo patvirtinta referendumo keliu). 1992m. šį būdą panaudojo ir Lietuva priimant K. Ji parengta atkuriamojo Seimo, o projektas pateiktas tautai. Bet viskas buvo atliekama labai skubotai, buvo per mažai laiko susipažinti tautai su K. Šį būdą 1994m. taip pat panaudojo Rusija( aktyviai dalyvavo prezidentas). Šie būdai susiformavo valstybių raidos procese. Federacinėse valstybėse K priėmimas turi savų ypatumų. Čia K rengia ir priima federacijos atstovaujamoji valdžia (kartais ir steigiamasis susirinkimas). Federacijos parlamentas priimtą K teikia ratifikuoti. Ratifikacija – tai priimtos K papildomas tvirtinimas federacijos subjektuose (parlamentuose). JAV – ¾ federacijos subjektų turi pritarti K ar K pataisai, kad ji įsigaliotų. Kol neišreiškiama subjektų valia, K laikoma nepriimta. 1878 metų K: “ K įsigalios, kai ją patvirtins ¾ federacijos subjektų” (buvo 13, todėl per 2 metus 11-kai valstybių ją ratifikavus, K įsigaliojo 1789m.). panaši procedūra vyko ir pokarinėje Vokietijoje (rytų ir vakarų). Šiuo atveju – V.Vokietijos K priėmė steigiamasis susirinkimas, o po to ji pateikta ratifikuoti Vokietijos žemėms. 1949m. buvo 11 žemių; 10 žemių ratifikavo K ir ji įsigaliojo. Konstitucijos pataisos federacinėse valstybėse priimamos laikantis tos pačios tvarkos. Konstitucijos keitimas vykdomas laikantis tos pat tvarkos. Pataisos priimamos federaciniame parlamente ir po to teikiamos ratifikuoti subjektams. Neretai pataisos lieka nepriimtos. Konstitucijų keitimo tvarka. K keitimo tvarką neretai numato pati K. Dažniausiai K pabaigoje numatoma K keitimo procedūra. Skiriamos 3 konstitucijos keitimo stadijos: 1) Keitimo iniciatyvos pareiškimas (K pataisos iniciatyvos pareiškimas). Čia kalbama apie subjektą, kuris turi teisę inicijuoti K pataisas. Dažniausiai numatoma, kad gali inicijuoti tik parlamentas (parlamento dauguma) arba valstybės vadovas. 2) Tie subjektai pateikia konkretų pakeitimo projektą parlamentui. Pataisos projektas svarstomas parlamente. Reikia 2/3 parlamento narių pritarimo, o jei 2 rūmų parlamentas – kiekvienuose rūmuose po 2/3 turi balsuoti už. Tai tik pritarimas konstitucinei pataisai. Kai pritariama, pereinama į kitą stadiją. 3) K pataisos tvirtinimas (galutinis pritarimas). Ši stadija gali vykti įvairiai: a. Gali pritarimas vykti parlamente antrą kartą balsuojant, bet turi būti tam tikras laiko tarpas tarp pirmo ir antro balsavimo (Italijoje – ne mažiau kaip 3 mėn., LT – po 3 mėn.;Skandinavijoje ir Nyderlanduose – po 3 mėn., bet antras balsavimas turi vykti naujos sudėties parlamente). Tokio dvigubo balsavimo reikšmė ir tikslas – išvengti skuboto K taikymo, keisti ją apgalvotai. Po rinkimų dažniausiai keičiasi politinė struktūra, todėl naujas parlamentas geriau įvertina pataisas. Rodomas siekis apsunkinti K keitimą, pataisų priėmimą, siekiama K stabilumo, rodoma pagarba esamai konstitucinei santvarkai. Naujose K numatyta apsunkinta K keitimo tvarka. b. Dar kitas būdas, kuris yra sunkesnis, kai pataisos tvirtinamos referendumo keliu. Gali būti, kai referendumas naudojamas tik svarbiausioms K pataisoms (žmogaus teisės ir laisvės). Kai kada draudžiama keisti tam tikras K nuostatas (Italijoje draudžiama keisti valdymo formą, grįžti į monarchiją). Dėl K pataisų apsunkinimo paaiškinamas JAV K stabilumas. Ten per 213 metų priimtos tik 27 pataisos. Tai paaiškinama tuo, kad labai sudėtinga keitimo procedūra: kiekvienuose rūmuose turi tvirtinti 2/3 narių, o po to dar turi būti federacijos subjektų (50) ratifikavimas. Tai labai ilgai trunkantis procesas, užtikrinantis stabilumą. Konstitucijos panaikinimo būdai: 1) Paprastas. Priimant naują K. Kai nusprendžiama, rengiamas naujas projektas, priimama nauja K, o senoji nustoja gyvavusi. Naujojoje K būna numatyta jos įsigaliojimo tvarka ir senosios K panaikinimas, kartais nustatomas pereinamasis laikotarpis. 2) Ypatingas. Tai dažniausiai daroma po valstybės perversmo, po karinio perversmo (P.Amerika, Afrika). Esama K kliudo perversmininkams, todėl jie panaikina ją (nes jų veiksmai traktuojami kaip antikonstituciniai) arba sustabdo jos galiojimą. Ir tada nuo tos valdžios priklauso, kokia bus nauja K. Jie parengia naują projektą, patys K tvirtina ir skelbia. Perversmo keliu atėję, ilgai valdžioje neišbūna (iki 20 m.). Retai ilgesnį laiką išsilaiko diktatūra. 3 tema. LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCIJŲ RAIDA 1. Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvos statutuose (1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos statutai. 1791 Respublikos Konstitucijos problema). 2. 1917 m. Vilniaus konferencija ir jos sprendimai. 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas, 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija. 1918 m. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, 1919 m. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, 1920 m. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija. 3. 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, 1938 m. Lietuvos Konstitucija. 4. Lietuvos konstitucingumo panaikinimas 1940-1990 m. Konstitucinė reforma 1988-1990 m. 5. Nepriklausomos valstybės atkūrimas, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas - pereinamojo laikotarpio konstitucinis aktas. 6. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo politinės ir teisinės prielaidos (rengimas ir priėmimas). 1. Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvos statutuose (1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos statutai. 1791 Respublikos Konstitucijos problema). 1529m. Tai pagrindinis LDK įstatymų sąvadas ir kartu savotiška žemvaldžių luomo konstitucija, užfiksavusi visas jų teises ir pareigas. Niekur Europoje išskyrus Lenkiją, feodalai neturėjo tokių teisių, laisvių, kurios ilgainiui išsigimė į visišką anarchiją ir pražudė pačią valstybę. Tačiau statuto kodifikavimo metu šių laisvių dėka valdančioji klasė pasakė kad juose kuo smulkiau būtų surašytos visos bajorų teisės ir privilegijos, sunorminti tarpusavio santykiai ir santykiai su valdovu- didžiuoju kunigaikščiu- ne tik baudžiamosios bet ir civilinės, valstybinės, šeimos, žemės ir kt. teisės srityse. Statute suteikė gana plačias teisės visam bajorų luomui nepaisant jų turtinės padėties ir tikybos, tiksliau tautinės priklausomybės. Pirmajame statute sulygintos katalikų ir stačiatikių bajorų teisės. Nors pagrindinė gyventojų masė- valstiečiai, apskritai paėmus lieka už statuto ribų, vis gi kai kur paliečiami ir jie. Be to daugelyje straipsnių, netiesiogiai, per feodalų imunitetines teises, valstiečiai tam tikru mastu veiksmingi teismuose, jie gali su savo ponais dalyvauti įvairiose bylose ir t.t. statutas įteisino tokias humanistines Renesanso normas kaip visų piliečių lygybė teismuose (piliečiais buvo laikomi tik bajorai ir turtingi miestiečiai), nuosprendžių priėmimas tik išklausius abi besibylinėjančias šalis. Daugelis pirmojo statuto straipsnių garantuoja piliečių turto ir asmens neliečiamybę. Numatoma griežta bausmė už neteisėtą , nepagrįstą piktą įskundimą. Bajorams buvo leidžiama laisvai keliauti. Taip pat humaniškas straipsnis, kad mergina ar moteris gali tekėti už to už kurio pati panorės. Statutas draudė bet kurį laisvą žmogų paversti vergu. Ponai tiesiogiai priklausė didžiojo kunigaikščio teismui, jie buvo nepavaldūs maršalkų teismams, nors kartais stodavo į tokį teismą. Apskritai 1 liet statutas įteisino ponų viešpatavimą. Tačiau šis statutas neišsprendė labiausiai rūpimo eiliniams bajorams klausimo dėl žemės nuosavybės. Pagal šį statutą žemvaldžiai turėjo teisę disponuoti 1/3 savo žemės valdų. Ir apskritai savo žemėvalda galėjo disponuoti tik su didžiojo kunigaikščio, o dažniausiai su jo urėdų žinia. • bausmę skiria tik teismas • teismo procese turi dalyvauti dvi pusės • nekaltumo prezumpcija • kiekvienas atsako už savo veiksmus • laisvai išvykti iš LDK • užsieniečių teisių ribojimas • pagarba moterų teisėms 1566m. Komisija ne šiaip sau pataisė Pirmąjį, o iš esmės parengė naują statutą, kurio pirmoji redakcija buvo priimta 1567, tačiau veikiančiu buvo pripažintas 1566. Antrasis Lietuvos Statutas- lyg savotiškas dviejų feodalinės visuomenės epochų slenkstis, perėjimas nuo ponų didikų viešpatavimo prie viso bajorų luomo viešpatavimo. Šis statutas įteisino visišką laisvą eiliniams bajorams disponavimą žemės nuosavybe.tuo pačiu bajorai gavo visišką teisę pardavinėti, užrašinėti ir valstiečius. Tuo būdu ta laisvė visto visišką daugumos valstiečių įbaudžiavinimu, o žemėtvarkoje įvykdyta Valakų reforma, atėmusi iš valstiečių nuo seno jų turimas (?) žemes. Šis statutas išplėtė ir bajorų kaip LDK piliečių asmens laisves. Asmuo nenuteistas teisme, negali būti suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Bajorai taip pat galėjo dalyvauti sprendžiant valstybės reikalus. Visiems feodalams buvo sudaromi 3 teismai: • žemės tesimas- spręsti žemvaldžių nuosavybės ir kitais civilinės teisės klausimais, renkamas pavieto ponų, valstybinių pareigūnų ir ponų. • Pilies teismas- spręsti baudžiamosioms byloms; pavieto pilies seniūno sudaromas iš vietos bajorų. • Pakamario (?) teismas- spręsti žemės sienų ginčams feodalų tarpe. 2-ojo statuto teismų reforma patenkino bajorus, sulygino juos teisme su ponais. Jis suformulavo ir įtvirtino politines- seimines bajorų teises, būtent, nustatė, kad kariauti, nustatyti mokesčius ir leisti įstatymus valdovas tegalįs ne vien tik pritarus ponams bajorams, bet ir nutarus visuotiniams bajorijos seimams. 1588m. Statute aptartos teisinės normos, leidžiančios įvairiausius LDK gyventojų santykius ir reikalus. Statute nužymėti bajorų santykiai su kunigaikščiu, įtvirtintos bajorų teisės ir laisvės, jų karinės prievolės, jų teismų reikalavimai. Šiuo metu visiškai įsigalėjo bajorų demokratija. Įteisinta mirties bausmė už sužalojimą valstiečiams ir pasipriešinimą feodalams. Už žmogaus nužudymą statutas skyrė tam tikrą piniginę baudą, dydis priklausė nuo nužudyto soc. padėties. Kodifikatoriai pakeitė požiūrį į paprastą žmogų: feodalas už tyčinį valstiečio nužudymą negali atsipirkti vien pinigine bausme, o yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Bet tam reikėjo feodalą pagauti įvykio vietoje ir įrodyti jo kaltę. Statutas apdraudė bajorų teisines ir turtines privilegijas. Taip pat patvirtino, kad did.kunigaikštis bajorams, jų dvarams ir nuo jų priklausomiems valstiečiams negali uždėti jokių mokesčių nei prievolių. Įteisino visų įvairiai suprantančių ir išpažįstančių krikščionišką tikėjimą- lygybę ir santarvę. Įteisinti bajoro santuokos ryšiai su ne bajoriškos kilmės mergina, leido jai ir būsimiems vaikams suteikti bajoro titulą. Statuto straipsniuose buvo smulkiai plačiau ir detaliau aptartos ir įteisintos visos kitos valstybinės, karo, civilinės, baudžiamosios, šeimos, globos, žemės ir kt teisės sričių normos. Kai kurie straipsniai liudija prekybos vaidmens išsaugojimą ir gamtosaugą. Trečias Lietuvos Statutas buvo feodalinių teisių rinkinys, atspindėjo to meto Lietuvoje buvusias tendencijas. Šis statutas skirtingai nuo kitų buvo išspausdintas. Jis įteisino lygybę tarp lygių ir nelygybę tarp nelygių , t.y tarp bajorų ir valstiečių, įteisino LDK baudžiavą. 1791 05 03 Respublikos konstitucija. Pagal ją bajorams buvo paliekamos senosios teisės ir privilegijos, katalikybė buvo skelbiama viešpataujančia religija. Konstitucija išsaugojo feodalinę žemėvaldą ir feodalų luomą. Valstiečiai ir toliau liko baudžiauninkais. Konstitucijoje atsispindėjo turto principas. Miestai gavo miesto žemės nuosavybės teises, miestiečių asmens laisvę. Jiems buvo garantuota atskira nuo bajorų administracija, policija ir teismas. Miestiečiai galėjo užimti žemutinės valstybinės administracijos tarnybas, siųsti savo delegatus į seimą, ir dalyvauti diskusijose svarstant miesto klausimus. Konstitucija paskelbė valstybės globą laisviems valstiečiams ir tuo pačiu leido valstybei kištis į dvaro ir valstiečio reikalus. Skelbė laisvę ankščiau pabėgusiems į užsienį ir grįžusiems valstiečiams. Konstitucija keitė valstybės politinę struktūrą. Buvo siekiama sukurti naujųjų laikų lenkiją su centralizuota valdžia; valdžią padalint įi į įstatymų leidimą, vykdymą ir teismo organus. Vyriausiąją valdžia Konstitucija atidavė seimui. Vykdomoji valdžia priklausė karaliui ir ministrų kabinetui, pavadintam įstatymų sargyba (sudarė arkivyskupas, ministras, kancleris ir seimo maršalka). Vykdomajai valdžiai priklausė ir kariuomenė. Konstitucija atsisakė karaliaus rinkimų ir nustatė sosto paveldėjimo tvarką. Seimas išrinko 4 komisijas (ministerijas) – edukacijos, policijos, karo ir biudžeto. Pagal konstituciją keitėsi Lietuvos- Lenkijos valstybės valdymo forma: respubliką su renkamu vadovu numatyta reorganizuoti į konstitucinę monarchiją. Buvusi federacinė valstybė paverčiama vieninga lenkijos karalyste. Lietuvos vardas net neminimas. Šią konstituciją priėmė ketverių metų seimas. Tai antroji konstitucija pasaulyje (pirmoji JAV- 1783) ir pirmoji- Europoje. Tačiau ši konstitucija mažiau pažengė nei vėlesnės, nes vis dar neatsisakė baudžiavos. 2. 1917 m. Vilniaus konferencija ir jos sprendimai. 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas, 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija. 1918 m. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, 1919 m. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai, 1920 m. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija. 1918m. konstitucijos bruožai Lietuvos taryba 1918 11 02 posėdyje priėmė svarbų dokumentą- Lietuvos valstybės konstitucijos pamatinius dėsnius. Tai trumputis dokumentas. Pagrindiniai valdžios organai valstybės viršūnėje nustatyti du: • valstybės taryba • ministrų tarybos prezidiumas su ministerių kabinetu Valstybės tarybai ir ministerių kabinetui priklauso konstitucijos ir paprastų įstatymų leidimo galia. Laikinoji steigiamoji valstybės tarybos galia vykdoma tuo būdu, kad konstitucijai išleisti reikia, kad ji būtų priimta kvalifikuota 2/3 balsų dauguma, o konstitucijos pakeitimai ir papildymai tegali būti padaryti tik tada, kai jei yra pasiūlyti bent pusės visų tarybos narių ir jie taip pat turi būti priimti arba atmesti 2/3 balsų dauguma. Valstybės taryba svarsto ir sprendžia laikinuosius įstatymus ir sutartis su kitomis valstybėmis. Laikinoji konstitucija suskirsto dvilypę vyriausybę: valstybės tarybos prezidiumas, turi vykdomąją galią ir ją vykdo per tarybai atsakingą ministerių kabinetą. Valstybės tarybos prezidiumo funkcijos: 1. valstybės tarybos vardu patvirtina laikinuosius įstatymus ir tarptautines sutartis 1. skiria ministerį pirmininką ir jam paveda sudaryti ministerių kabinetą 2. tvirtina ministerių kabineto sąstatą 3. reprezentuoja valstybę 4. prižiūri kariuomenę, organizuojamą lietuvos nepriklausomybei ir jos teritorijos neliečiamybei ginti 5. skiria vyriausiąjį karo vadą 6. šaukia valstybės tarybą 7. skiria valstybės tarybos posėdžius Prezidiumo aktus privalo pasirašyti prezidentas ir 2 viceprezidentai. Jokios įstatymų sankcijos arba veto ši konstitucija vyriausybei nepaveda. Visi valstybės piliečiai lygių prieš įstatymus luomų, privilegijų nėra. Garantuojama asmens būsto ir nuosavybės neliečiamybė, tikybos, spaudos, žodžio, susirinkimų ir draugijų laisvė. Laikinoji konstitucija tvarko ir steigiamojo seimo sušaukimą. Ji nustato, kad steigiamasis seimas bus sušauktas vadovaujantis įstatymu, kurį išleis laikinoji valdžia. Jisai bus renkamas visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu. Laikinosios konstitucijos nustatymas ir vyriausybės sudarymas buvo žymus žingsnis pirmyn valstybės kūrimo darbe; nemažesnės reikšmės turėjo ir tas faktas, kad tą laiką į vyriausybę sutiko eiti ir žydai ir gudai. 1919m. konstitucijos bruožai Siekiama toliau koncentruoti valdžią, 1919 valstybės taryba priėmė naujus Lietuvos valstybės konstitucijos pamatinius dėsnius. Buvo įsteigta valstybės prezidento institucija. Taigi vyriausius valstybės valdžios organus sudarė: valstybės prezidentas, valstybės taryba ir ministerių kabinetas. Prezidentas perėmė valstybės tarybos prezidiumo vykdomosios valdžios f-jas. Valstybės tarybai buvo palikta teisė rinkti valstybės prezidentą, priimti įstatymus, keisti konstituciją ir kontroliuoti vykdomąją valdžią. Ši naujoji 1919 laikinoji konstitucija buvo pagrįsta 1918 konstitucija: daugelis nuostatų buvo tiesiog perrašyta iš prieš tai buvusios. Valdomoji galia priklauso valstybės prezidentui, tačiau vykdo ją per ministerių kabinetą, atsakingą valstybės tarybai. Tiek įstatymų leidime tiek valdyme dalyvauja visi trys vyriausieji valdžios organai. Laikinoji 1919 konstitucija išrašo iš 1918 konstitucijos ir paveda valstybės prezidentui visas tas f-jas, kurias anoje buvo pavedusi valstybės tarybos prezidiumui, be to 1. jam priklauso amnestijos teisė 2. jis šaukia ir paleidžia valstybės tarybos sesijas Valstybės tarybos ir ministerių kabineto priimtiem įstatymam prezidentas turi veto teisę. Steigiamasis seimas yra renkamas visuotinojo, lygiojo, tiesiojo ir slaptojo balsavimo pamatais. Valstybės kontrolė sudaro atskirą valstybės valdymo dalį ir nepriklauso nuo ministerių kabineto. Valstybės kontrolė daboja, kad būtų teisėtai ir teisingai dirbamas sprendžiamasis ir vykdomasis darbas pajamų, išlaidų ir valstybės finansų saugojimo srityje. 1920m. konstitucijos bruožai 1920 steigiamasis seimas priėmė 3-iąją laikinąją konstituciją, pagal kurią Lietuvos valstybė paskelbiama demokratinė respublika. Konstitucijoje nurodoma, kad steigiamasis seimas yra suvereninės Lietuvos galios išreiškėjas. Jis leidžia įstatymus, ratifikuoja sutartis su kitomis valstybėmis, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri įstatymų vykdymą. Vykdomoji valdžia priklauso prezidentui ir ministerių kabinetui. Įstatymų iniciatyvos teisė priklauso steigiamajam seimui ir ministerių kabinetui. Prezidentą renka steigiamasi seimas. Respublikos prezidentas yra organas nuolatinis, neapibrėžtas jokia kadencija, išrenkamas visam laikinosios konstitucijos galiojimo laikui. Prezidento konstitucinė galia gali būti nutraukta nebent jojo mirtimi arba atsistatydinimu. Ši konstitucija, kaip ir prieš tai buvusios, skelbė visų piliečių lygybę prieš įstatymą, asmens neliečiamybę, sąžinės, tikybos, spaudos, žodžio, organizacijų laisvę ir streiko teisę. Buvo panaikinta mirties bausmė. Šios konstitucijos priėmimu užsibaigė Lietuvos valstybės kūrimosi ir laikinosios vyriausybės veiklos laikotarpis. Ši konstitucija pažemindama prezidentą ir keldama valdžios viršūnėn steigiamąjį seimą, tvarko prezidento konstitucinę padėtį antroje vietoje. Ši konstitucija suteikia galią veikti visiems tiems iki tol Lietuvoje veikusiems įstatymams, kurie neprieštarauja konstitucijai; nustato pačios konstitucijos ir visų valstybės įstatymų įsigalėjimo momentą, kuriuo jis skiria šios konstitucijos arba įstatymo vyriausybės organe paskelbimo dieną,. 3. 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, 1938 m. Lietuvos Konstitucija 1922m. konstitucijos bruožai 1922 steigiamasis seimas priėmė pirmąją nuolatinę konstituciją, kuri iš viso turi 108 paragrafus. Svarbiausiąjį politinės galios veiksnį Lietuvos valstybėje sudarė seimas. Konstitucijoje buvo nurodyta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, kad suvereninė valstybės valdžia priklauso tautai ir kad ją vykdo seimas, vyriausybė ir teismas. Be seimo sutikimo negalima Lietuvos žemių nei didinti nei mažinti nei lygiomis įkeisti. Iš atskirų Lietuvos sričių buvo sudaryti autonominiai vienetai. Lietuvoje ne visi žmonės kurie čia gyvena yra Lietuvos piliečiai. Svetimšaliai neturi tų teisių, kurios priklauso Lietuvos piliečiams. Konstitucijoje įrašyta kad niekas negali būti Lietuvos ir drauge kurios kitos valstybės piliečiu. Konstitucija nustatė, kad valstybinė kalba- lietuvių kalba. Ji suteikė ypač plačias teises bažnyčiai: įtvirtino privalomą religijos mokymą mokyklose, suteikė bažnyčiai monopolinę teisę registruoti gimimo, santuokos ir mirties aktus. Religinės organizacijos gavo teisę laisvai steigti mokyklas ir kitas auklėjimo įstaigas, įgyti kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir kt. Nurodyta, kad seimas renkamas 3 metams, o nauji seimo rinkimai turi įvykti prieš pasibaigiant senojo seimo kadencijai. Seimo kompetencijoje yra pradėti ir baigti karus. Savivaldybės organai yra tos įstaigos, kurias išsirenka vietos gyventoji: valsčių tarybos, valsčių valdybos, apskričių seimeliai, apskričių valdybos ir t.t. Tautinėms mažumoms yra duotos tam tikros teisės savistoviai savo kultūros reikalus tvarkytis. Respublikos prezidentas renkamas 3 metams. 1928m. konstitucijos bruožai konstitucija suteikė plačias teises prezidentui: teisę leisti įstatymus, skirti ir atleisti vyriausybę, bet kada savo nuožiūra paleisti seimą. Prezidentas renkamas 7 metams. Ši Lietuvos konstitucija buvo viena pirmųjų Europoje, pasiekusių iš demokratijos į autoritarizmą. 1928 konstitucija nebuvo nuo pradžios iki galo naujas kūrinys: jos pagrindą sudaro senoji 1922 konstitucija. Tai yra žymiai pertvarkyta, vietomis net radikaliai pakeista 1922 konstitucija. Savotiška yra pati konstitucionalizuojama sienų keitimo tvarka. Jei pakeičiant sienas valstybinės teritorijos plotas didėja- užtenka paprasto įstatymo, tačiau jei plotas sumažėtų- reikalaujama tautos apklausimo. Seimas renkamas 5 metams. Rinkti atstovus į seimą turi pilnateisiai Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, turintieji ne mažiau kaip 25 metus, o būti renkami- turintieji ne mažiau kaip 30 metų. Konstitucijoje nurodoma, kad pradžios mokslas yra privalomas. 1938m. konstitucijos bruožai pagal šią konstituciją visa valdžia priklausė prezidentui: jam buvo pavaldūs visi valstybės organai, o jis niekam nepavaldus, niekam neatsakingas ir niekieno neatšaukiamas. Konstitucijos rėžimą galima pavadinti prezidentiniu, nes politinės galios maksimumas buvo sulaikytas prezidento rankose. Seimas, lygiai kaip joks kitas įsteigtosios konstitucinės valdžios organas, neturi teisinės galios spręsti pačios valstybės likimo. Pagal konstituciją piliečiu g.b priimtas: • lietuvis, apsigyvenęs lietuvos valstybėje • nelietuvis, išgyvenęs lietuvoje bent 10 metų • asmuo, nusipelnęs lietuvos valstybei Valstybės pripažintos bažnyčios turi teisinio asmens teisių. Respublikos prezidentas renkamas 7 metams. Vyriausybę sudaro ministras pirmininkas ir kiti ministrai. Respublikos prezidentas gali dovanoti teismo sprendimu paskirtą bausmę arba pakeisti ją lengvesne. Respublikos prezidentą renka tautos atstovai. 4. Lietuvos konstitucingumo panaikinimas 1940-1990 m Tarptautinės teisės požiūriu Lietuvos valstybė 1940-1990 m. buvo okupuota. Vadinasi, de facto gyvavusi Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika (toliau - LTSR) nebuvo Lietuvos valstybingumo forma (t. y. nereiškė valstybės tęstinumo „socialistiniu pavidalu") Lietuvos konstitucinio parlamentarizmo raida, nutrūkusi 1940 m. iš esmės buvo atgaivinta tik 1992 m. Nors Lietuvos AT (Aukščiausioji Taryba) – AS (Atkuriamasis Seimas) institucija padėjo esminius šiandieninės valstybės konstitucinės santvarkos pamatus, jos pačios laikyti konstitucinio parlamentarizmo renesansu nederėtų, vien dėl to, jog ji buvo suformuota vadovaujantis tarybinės konstitucinės santvarkos nuostatomis ir neįkūnijo daugiapartiškumo principo. Vis gi, AT-AS periodas nagrinėjamai temai yra aktualus tuo, jog būtent šiuo metu įvyko Konstitucijos parengiamasis etapas, kuriame buvo subrandintas ir LR Seimo instituto modelis. Konstitucinė reforma 1988-1990 m. Nuo 1989 iki 1992 m. buvo pateikta svarstymui keliolika K-jos projektų. Seimo institucijos perspektyvą, juose buvo suvokiama itin kontrastingai. Štai Lietuvos filosofų ir teisininkų autorinė grupė siūlė dvejų rūmų Seimo struktūrą. Seimo institucinis „svoris" valdžios padalijimo principo kontekste, taipogi buvo suvokiamas gana prieštaringai. Štai LDDP ir AT-AS teikiami konstitucijos projektai numatė stipraus Seimo poreikį valstybei, K.Astravo, Sąjūdžio koalicijos ir Vaiman - Džonson projektai, Seimo vaidmenį menkino, išryškindami Prezidento institutą 1787 m. JAV, 1958 m. Prancūzijos ir 1938 m. Lietuvos konstitucinių fabulų pagrindu. AT-AS Konstitucijos rengimo komisijos teikiamas projektas su parlamentinio tipo respublikos valdymo formos įtvirtinimu tapo 1992 m. Konstitucijos pagrindu ir patyręs nežymią įtaką iš Sąjūdžio koalicijos bei Liberalų sąjungos ideologinių stovyklų, nulėmė dabartinio Seimo konstitucinio statuso raidos gaires. Seimo instituto konstituciniai šaltiniai - LR Konstitucija, LR Seimo Rinkimų įstatymas, LR Seimo statutas, LR Vyriausybės, Prezidento įstatymai, LR Seimo Kontrolierių įstatymas, LR KT nutarimai, LR Teismų įstatymas ir kt. 5. Nepriklausomos valstybės atkūrimas, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Pagal LTSR (Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika) rinkimų įstatymą 1990 m. vasarį (ir kovo pradžioje) demokratiškai išrinkta LTSR Aukščiausioji Taryba tų pačių metų kovo ll d. pakeitė savo pavadinimą - pasivadino Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba - ir priėmė Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo". Tai darydama Aukščiausioji Taryba (ją galima vadinti Atkuriamuoju Seimu) siekė išvengė konstitucinio vakuumo ir įspūdžio, kad Lietuvos valstybė atsirado iš LTSR. Be to, tą pačią kovo 11 dieną po minėto Akto priėmimo buvo sąmoningai „atstatytas" ir po teisiškai svarbios pauzės („juridinės sekundės") sustabdytas Lietuvos valstybės 1938 m. Konstitucijos galiojimas, priimtas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, paskelbtas įsigaliojančių nuo priėmimo momento. Tokį jo pavadinimą galima suprasti, turint omeny, kad dėl skubaus priėmimo objektyviai neišvengta (be to, turint omeny TSRS neigiamą nusistatymą prieš Lietuvos nepriklausomybę - sąmoningai nesistengta visiškai išvengti) daug LTSR 1978 m. Konstitucijos formuluočių ir struktūros ypatybių. Neatsitiktinai Aukščiausioji Taryba kovo 11 dieną priėmė ir protokolinį nutarimą „pavesti [...] komisijai per tris savaites parengti pasiūlymus dėl priimto Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo tobulinimo [...]". Visa tai leidžia suprasti, kodėl Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, galiojęs iki dabartinės Konstitucijos įsigaliojimo 1992 m. lapkritį, keistas daugiau nei 20 kartų. 6. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo politinės ir teisinės prielaidos (rengimas ir priėmimas). Nauujos (nuolatinės) Konstitucijos projekto kontūrai lėtai ėmė ryškėti laikotarpiu nuo 1991 m. pavasario iki 1992 m. pavasario, kai buvo viešai skelbiami alternatyvūs politinių partijų, darbo grupių ir atskirų ekspertų projektai. Vienas iš pagrindinių projektų skirtumų ir politinių nesutarimų objektų buvo „stipraus“ Respublikos Prezidento klausimas, t.y. kolegialaus parlamento (būsimojo Seimo) ir vienasmeninio valstybės vadovo galių vadovauti valstybei santykio klausimas. Kompromisiniame Aukščiausios Tarybos deputatų projekte, kuris AT nutarimu paskelbtas visuomenei 1992 m. gegužės 1d, dienraščiuose, buvo įtvirtintos subalansuotos Seimo ir Respublikos Prezidento galios ir nė vienai iš šių institucijų nesuteikta išskirtinė teisė dominuoti. Konstitucinis aktas „dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, priimtas Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1992 m birželio 8d. siekiant konstituciškai užkirsti kelią galimai Lietuvos valstybės integracijai į „postsovietinio Rytų bloko gynybines, ekonomines, finansines ir kitokias „erdves“ ir pasiekti šiuo politiškai jautriu klausimu pamatinį deputatų (signatarų) kompromisą. Galutinį projektą AT patvirtino ir referendumui pateikė 1992 m saplio 13d. 4 tema. KONSTITUCIJŲ APSAUGA. KONSTITUCINĖ JUSTICIJA 1. Konstitucinės justicijos raida pasaulyje. Bendrosios teisės tradicijos šalys (JAV) ir Civilinės teisės tradicijos šalys (Vokietija, Austrija, Čekija, Prancūzija). Konstitucinė justicija "naujosiose demokratijose". Konstitucinė justicija – tai teisminių institucijų (specialiųjų ar bendrųjų), nagrinėjančių bylas dėl įvairių valstybės institucijų teisinių aktų atitikimo konstitucijai, veikla – nagrinėjamas teisės normų atitikimo konstitucijai klausimas. Konstitucinė teisinės kontrolės arba priežiūros vystymasis perėjo kelis etapus. Pirmuoju etapu laikomas periodas iki Pirmo Pasaulinio karo, antrasis – tarpukaris, trečiasis etapas yra po Antrojo Pasaulinio karo, ketvirtasis – aštuntasis dešimtmetis, penktasis – konstitucinės priežiūros atsiradimas ir įdiegimas naujosiose atsikūrusiose demokratinėse valstybėse (Naujosios demokratijos etapas). a. Iki I-ojo Pasaulinio karo Senovės Atėnuose buvo užuomazga to ką mes dabar vadiname konstitucine priežiūra. Atėnuose buvo lyginami nomos (juos galima prilyginti šiuolaikiniams konstituciniams įstatymams) ir psephisma (juos galima prilyginti šiuolaikiniams įstatymams). Pagrindinis principas buvo tas, kad įstatymai (psephisma) neprieštarautų konstituciniams įstatymams (nomos) nei iš dalies, nei iš esmės. Jei būdavo nustatomas prieštaravimas tarp jų, pirma - psephisma būdavo paskelbiamas antikonstituciniu ir netekdavo galios ir antra – įstatymų leidžiamosios valdžios atstovas priėmęs tokį įstatymą būdavo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Toliau galima keltis į 1180m. t.y. į senąjį Vokietijos Reichą, kur taip pat buvo galima matyti konstitucinės priežiūros elementų. To meto Vokietijoje buvo nemažai painiavos tarp įstatymų, įvairių teisių bei individualių taisyklių. Viskas išsisprendė kai buvo priimta Weimar‘o konstitucija. Prancūzijoje, pirmosios konstitucinės priežiūros formos, atsiranda XIIIa., Portugalijoje – XVIIa. kartu su Philip‘o kodeksu. Vėliau – XIXa., konstitucinė priežiūra (justicija), kaip po tokia, yra įtvirtinama Norvegijos, Danijos, Šveicarijos, Graikijos konstitucijose. Nereikia pamiršti ir Anglijos, nes ji ir sukėlė bangas konstitucinės priežiūros srityje, kurios nusirito iki Amerikos kur ir gimė Amerikietiškasis konstitucinės justicijos modelis. Taigi Anglijoje kaip konstitucinę justiciją galima laikyti 1610 metais susiformavusiu konstitucijos viršenybės principu. Viduramžiais idėja apie konstitucijos viršenybę prieš kitus įstatymus ir konstitucinės priežiūros galimybes nuo Anglijos atkeliavo iki Jungtinių Amerikos Valstijų, kur jau buvo (kažkur nuo XVIIa.) paskelbta, kad Anglijoje išleisti įstatymai Šiaurės Amerikoje laikomi niekiniais. Nors 1789m. konstitucijoje nebuvo įtvirtinta, kad Aukščiausiasis teismas turi tiesioginių konstitucinės priežiūros galių. Tokias galias (konstitucinės priežiūros) Aukščiausiasis teismas prisiskyrė sau po garsiosios Marbury v. Madison bylos (1803m.). JAV Aukščiausiasis teismas praktikoje pradėjo formuoti teisminį konstitucijos apsaugojimo būdą. Nuo šios bylos pradėjo formuotis Amerikietiškos konstitucinės justicijos modelis. Šį modelį savo teismų sistemoje pirmosios pritaikė Pietų Amerikos valstybės. Europoje, šis modelis , išskyrus Skandinavijos valstybes, nebuvo taikomas vien dėl ten egzistavusios per aukštos įstatymų leidžiamosios valdžios reputacijos. b. Tarpukaris Tarpukario konstitucinės priežiūros etapas yra žinomas kaip “Austrijos periodas“ . Kai 1920 metų Austrijos konstitucijoje buvo įtvirtini Konstituciniai teismai, su išimtine teise tikrinti įstatymų konstitucingumą (iš pradžių tik prevencinio pobūdžio). Prie Konstitucinių teismų įtvirtinimo konstitucijoje prisidėjo Adolfo Merklio ir Hanso Kelseno darbai. Taip pradėjo formuotis kitas konstitucinės justicijos modelis – Austrijos arba Europietiškasis modelis. Šį modelį savo teismų sistemoje pradėjo taikyti: Čekoslovakija (1920m.), Lichtenšteinas (1920m.), Graikija(1927m.), Egiptas (1941m.), Ispanija (1931m.), Airija (1937m.). Tolesniam ir aktyvesniam konstitucinės justicijos plitimui Europoje labai sukliudė II pasaulinis karas, net Austrija nuo 1933m. iki 1945m. buvo likusi be konstitucinės justicijos. c. Po II-ojo Pasaulinio karo Kalbant apie konstitucinę priežiūrą ir turint omenyje šių žodžių tikrąją prasmę į visa tai buvo pažvelgta iš teorinės pusės ir Parlamento (kaip atstovaujamojo organo) suverenitetas ir Konstitucijos viršenybė buvo atskirtos. Procesas, kai pats valstybės atstovaujamasis organas sprendžia apie savo išleistų įstatymų konstitucingumą, nebebuvo laikomas konstitucinė priežiūra. Konstitucijos viršenybė prieš visus valstybės įstatymus tapo akivaizdi, nes Konstitucija yra pamatas ir šaltinis visų valstybės galių. Iš konstitucijos ir kyla konstitucinės priežiūros galimybės tiems specializuotiems organams kuriem yra suteikiamos tokios galios pačios konstitucijos arba jas suformuoja teisminiai precedentai. Kita vertus Konstitucija ne tik suteikia tokias galias bet ir nustato vertikalųjį valdžių padalijimo principą. Iš skaudžios karo patirties ir fašizmo kaip atsvaras gimė idėja, kad demokratija be konstitucinės priežiūros negalima. Konstitucinė priežiūra taip pat turi garantuoti vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžių padalijimą. Kaip paskutiniu šio periodo žingsni laikoma tai, kad buvo imtasi priemonių garantuojančių vyriausybės paklusnumą Konstitucijai, atskiriant konstitucinę priežiūrą kaip po tokią nuo įstatymų leidžiamosios valdžios ir suteikiant ją bendrosios praktikos teismams arba (praklausomai nuo konstitucinės justicijos modelio) specializuotiems Konstituciniams teismams. Suteikus konstitucinės priežiūros teisę bendrosios praktikos teismams buvo pastebėta, kad Konstitucija, buvusi statine tapo gyvąja. Tokios pozicijos laikėsi: Italija nuo 1948m., Vokietija nuo 1949m., Liuksemburgas 1950m., Prancūzija nuo 1958 metų ir t.t. d. Aštuntasis dešimtmetis Šis etapas atsirado dėl to kad žlugo diktatūriniai rėžimai Pietų Europoje: Graikijoje, Portugalijoje, Ispanijoje. Beto konstitucinės priežiūros aparatas pradėtsa diegti ir Kipre, Turkijoje, buvusioje Jugoslavijoje ir pan. Šio etepo metu netik buvo įsisavinama konstitucinė priežiūra bet kai kuriose valstybėse ji buvo keičiama bei tobulinama (Austrijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Belgijoje). Esant politiniams ir socialiniams permainoms, konstitucinė priežiūra vystėsi ne tik Europoje bet ir Centrinėje bei Pietu Amerikoje. e. Naujosios demokratijos etapas Tolimesnis vystymasis apima konstitucinės justicijos atsiradimą Centrinės ir Rytų Europos šalyse bei Nepriklausomų Valstybių Sąjungoje (NVS). Taigi šiame etape konstitucinė priežiūra atsiranda daugiau nei 50 valstybių, tame tarpe ir Latvijoje – 1991m., Lietuvoje ir Estijoje – 1992m. Konstitucinės justicijos atsiradimas post-socialistinėse valstybėse sąlygojo buvusio principo – visų valstybės galių koncentravimo vienose rankose, žlugimą. ******** Viena svarbiausių problemų KT yra K-jos apsauga. K-jų pažeidimai dažnai nėra akivaizdūs, nemažai konstitucinių nuostatų suformuluota abstrakčiai, jos artimesnės ne teisės normos, bet teisės principo sampratai. Konstitucijas pažeidžia ne tik piliečiai ir organizacijos, bet ir parlamentai, valstybių vadovai, pareigūnai. Konstitucija, kaip pagr. šalies įstatymas, suponuoja ir jos pačios apsaugos būtinumą. Taigi esminė problema yra ta, kaip užtikrinti konstitucinį teisėtumą visuomenėje ir valstybėje. Amerikietiškasis modelis. Visuotinai pripažįstama, kad konstitucinės kontrolės ištakos yra JAV tesinėje sistemoje, kuri dar apibūdinama, kaip bendrosios teisės tradicija. Jos tradicijas perėme daug valstybių – tiek europoje (Danija, Norvegija, Švedija), tiek kitose pasaulio dalyse. Specifika: 1. Konstitucinius ginčus sprendžia bendrosios jurisdikcijos teismai, nagrinėdami administracines, civilines, baudžiamąsias bylas 2. Teismas nagrinėdamas konkrečią bylą, gali pripažinti teisės normą, prieštaraujančią konstitucijai. Tokiu atveju teismas šios normos netaiko ir remiasi kitu precedentu. Tačiau teismas teisės normo nepripažįsta negaliojančia. Tačiau nuolat pasikartojantys teismų sprendimai tuo pačiu klausimu, ypač jei juos aprobuoja aukščiausioji institucija, virsta teisminiu precedentu, kurio galia tolygi įstatymui. Taigi teisės norma “numarinama” ir tokiu būdu eliminuojama iš teisės sistemos 3. Konstitucinė kontrolė neišskiriama į teisminės veiklos atskirą sritį, ji nepavedama vienai išskirtinei institucijai 4. Bendrosios jurisdikcijos teismų prerogatyvos spręsti konstitucinius ginčus įtvirtinamos įvairiai. Tai priklauso nuo šalių politinių ir teisinių tradicijų. Štai JAV konstitucinės kontrolės funkcija buvo įtvirtinta ne konstitucinio sureguliavimo keliu, bet teisminių precedentų pagrindu, o konkrečiai tai Medisono byloje. Europietiškasis modelis Kitaip vadinama austriškuoju modeliu, nes jį moksliškai pagrindė austras H.Kelsenas. Specifika: 1. Konstitucinę kontrolę įgyvendina ne bendrosios jurisdikcijos, bet specialūs konstituciniai teismai. 2. Konstituciniai teismai vienose šalyse sudaro teiminės valdžios institucijų neatskiriamąją dalį, o kitose – veikia autonomiškai. 3. Skirtingai nuo amerikietiškojo modelio, konstituciniai teismai sudaromi ne iš karjerinių teisėjų, bet ir iš žymiausių specialistų, valstybės tarnautojų, teisės mokslininkų. 4. Europos valstybėse konstitucinių teismų kompetencija yra skirtinga, tačiau yra ir tokių konstitucinės kontrolės objektų, kuriuos galia apibūdinti kaip tradicinius. Tokie objektai yra: a. Teisės normų konstitucingumas b. Įstatymų dėl konstitucijos pakeitimo konstitucingumas c. Teisinio reguliavimo spragų nekonstitucingumas d. Tarptautinės sutartys e. Teisės taikymo aktų konstitucingumas f. Ginčai dėl kompetencijos tarp valstybės institucijų g. Ginčai dėl kompetencijos tarp valstybės ir jos regionų h. Žmogaus teisių ir laisvių apsauga i. Rinkimų ir referendumų teisėtumas j. Pareigūnų politinės atsakomybės ir nušalinimo nuo pareigų klausimai k. Politinių partijų ir politinių susivienijimų konstitucingumas l. Konstitucijos interpretavimas 2. Konstitucinės justicijos institucijų organizavimas ir kompetencija. Bendrieji teismai – sudaromi bendra įstatymų nustatyta tvarka. Specialūs konstituciniai teismai sudaromi ypatinga tvarka: 1) formavime dalyvauja kelios valdžios, kurias atstovauja tam tikros institucijos (tačiau yra išimčių). Paprastai formuoja įstatymų leidžiamoji valdžia bei vykdomoji valdžia (Austrija, Prancūzija, Rusija). Slovakijoje – 10 teisėjų skiria Prezidentas, iš 20 kandidatų, kurios pateikia Nacionalinis Susirinkimas. Sudaryme gali dalyvauti ir 3 valdžios (Ispanija, Italija, Moldova). Pietų korėja – po tris kandidatus skiria kiekviena valdžios šaka. Formavime gali dalyvauti tik viena valdžia (Vengrija, Vokietija). Vokietijoje teisėjus renka parlamentas – pusę renka Bundestagas, pusę – Bundesratas, 2) teisėjai renkami sąlyginai neilgam laiko tarpui (Bendrųjų teismų teisėjai – iki pensijinio amžiaus). Dažniausiai įgaliojimų laikas yra 12 metų. Išimtis – Austrija, Turkija. Portugalijoje, Korėjoje – 6 metai, Bulgarija, Vengrija,Rumunija, Prancūzija – 9 metai, Albanija, Rusija – 12 metų. Vienų konstitucinių teismų sudėtis nesikeičia (Portugalija, Mongolija), kitų – keičiasi rotacijos principu (Ispanija, Kazachstanas, Rumunija). Paprastai teisėjais gali būti renkami tik vienai kadencijai (išimtis – Vengrija, Sirija). 3) Skirtingai nuo bendrųjų teismų teisėjų (karjeros teisėjų), konstitucinių teismų teisėjai sudaromi platesniu pagrindu – jais gali būti skiriami teisininkai mokslininkai, teisininkai praktikai, teisininkai politikai, ir net asmenys, neturintys teisinio išslavinimo. Austrijoje teisėjai gali būti skiriami iš turinčių baigtinį teisinį valstybinį išsilavinimą, 10 metų eiti pareigas, kur reikalinga tokia kvalifikacija. Tam tikro teisėjų teisininkų skaičius reikalaujamas Gabone (iš 9 – 7). Lietuvos Respublika: Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami devyneriems metams ir tik vienai kadencijai. Po tris teisėjus skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Konstitucinio Teismo pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Kandidatų į teisėjus pavardės iki svarstymo Seime paskelbiamos spaudoje. Seimui teikiamas teisėjų kandidatūras svarsto Seimo Valstybės ir teisės komitetas uždarame posėdyje ir po to savo išvadą praneša Seimui. Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucinio Teismo atnaujinimo principas – Teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu. Įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ numatyta, kad pirmą kartą skiriant Konstitucinio Teismo teisėjus trys iš jų skiriami trejiems metams, trys – šešeriems ir trys – devyneriems. Konstitucinio Teismo teisėjai, kurie skiriami trejiems ir šešeriems metams, po ne mažesnės kaip trejų metų pertraukos gali užimti šias pareigas dar vieną kadenciją. Konstitucinio Teismo teisėjus, taip pat ir atnaujinant Teismo sudėtį, skiria Seimas po lygiai iš kandidatų, kuriuos pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Teisėjų kadencijos pabaiga yra atitinkamų metų kovo mėnesio trečiasis ketvirtadienis. Valstybės pareigūnai, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teikiantys Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, privalo ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki eilinės teisėjų kadencijos pabaigos pateikti Seimui naujų teisėjų kandidatūras. Naujai paskirti Konstitucinio Teismo teisėjai Seime prisiekia paskutinę iki jų kadencijos pradžios darbo dieną. Nustatytu laiku nepaskyrus naujo teisėjo, jo pareigas eina kadenciją baigęs teisėjas tol, kol bus paskirtas ir prisieks naujas teisėjas. Priesaiką priima Seimo Pirmininkas Seimo posėdyje. Priesaika priimama laikantis tų taisyklių, kurios nustatytos Seimo narių priesaikos priėmimo procedūrai. Konstitucinio Teismo teisėjas, įstatymų nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs su išlyga, netenka teisėjo įgaliojimų. Dėl to Seimas priima nutarimą. Konstitucinio Teismo teisėjai posėdžiauja su mantijomis, kurių aprašą ir pavyzdį tvirtina Konstitucinis Teismas. Kol jų pavyzdys nepatvirtintas, gali būti naudojamos Aukščiausiojo Teismo teisėjams patvirtinto pavyzdžio mantijos. Konstitucinio Teismo teisėjais gali būti skiriami nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą. Teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Konstitucija. Prieš pradėdami eiti savo pareigas, teisėjai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai. Konstitucinio Teismo teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos apribojimai: jiems negalima užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, negalima gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą, negalima dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje, negali būti jokių kitų įmonių, įstaigų, organizacijų arba asmenų gynėju ar atstovu. Konstitucinės priežiūros institucijų kompetencija. Konstitucinės justicijos subjektams yra suteikiami įgaliojimai spręsti konstitucinės teisės klausimus bei ginčus. Nurodoma, kad kompetenciją lemia du kriterijai: 1) konstitucinės justicijos modelis 2) ginčų dalykas – sprendžiamų klausimų ratas. Amerikinis modelis – teisėjai sprendžia konstitucinės justicijos klausimus, nagrinėja civilines, baudžiamąsias, administracines bei kitas bylas. Specialus proceso spręsti konstitucinės justicijos klausimus nėra numatytas – bylos sprendžiamos bendra teismine tvarka. Europinis modelis – konstitucinės justicijos subjektų kompetencija yra apibrėžta pačioje Konstitucijoje ar Konstitucinio teismo įstatyme. Sprendžiamų klausimų klasifikacija: 1) klausimai, susiję su parlamento priimtų įstatymų, aktų, Prezidento, Vyriausybės teisės aktų atitikimo Konstitucijai, o poįstatyminių aktų – įstatymams. 2) Ginčai, kurios sprendžiant Konstitucinis teismas teikia išvadas – rinkimai, referendumai, pan. I. Teisės normų aktų konstitucingumo kontrolė – pagrindinis ir svarbiausias kompetencijos elementas (įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų konstitucingumas) – užtikrina konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje. Poįstatyminių aktų tikrina ne tik atitikimą konstitucijai, bet ir įstatymams. Yra dvi koncepcijos: 1) universalistinė koncepcija – nėra apibrėžta: kokių teisės normų konstitucingumas gali būti tikrinamas. Bendrosios kompetencijos teismai, vykdydami konstitucinę priežiūrą gali tikrinti bet kokios teisės normos atitikimą konstitucijai. 2) Ribotos kontrolės koncepcija – teisės aktai, kurių atitikimą konstitucijai nagrinėja konstitucinės priežiūros institucijos yra numatyti Konstitucijoje ar Konstitucinio teismo įstatyme Svarbiausias klausimas – įstatymų konstitucingumo kontrolė. Dėl to kyla teorinių ir praktinių problemų. Ar visi įstatymai gali būti tikrinami konstitucinės priežiūros institucijų? Įvairiose šalyse doktrinos nevienodos: 1. ar gali konstitucinės priežiūros institucija tikrinti teisės akto, priimto referendumu, konstitucingumą? Ne (Prancūzijos konstitucinė taryba). 2. ar gali tikrinti konstitucinių įstatymų konstitucingumą? Gali nagrinėti šių teisės aktų priėmimo tvarkos pažeidimus. Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje yra principų, kurių iš viso negalima keisti, todėl konstitucinis įstatymas, keičiantis šias nuostatas gali būti pripažintas antikonstituciniu. 3. parlamento aktų konstitucinė kontrolė – reglamentų, statutų, kitų vidaus aktų atitikimas konstitucijai – numatytas daugelyje valstybių – gali tikrinti Prancūzijoje, Rumunijoje, Vengrijoje. Parlamento reglamentų konstitucingumo kontrolė riboja pralamento teisę pačiam nustatyti organizacinę tvarką bei vidaus klausimų sprendimą, tačiau tai užtikrina, kad ir parlamentas laikysis Konstitucijos bei įstatymų. 4. Poįstatyminių aktų konstitucinė kontrolė – Prezidento, Vyriausybės, kitų centrinių žinybų priimti aktai. Įvairiose šalyse yra numatyta nevienoda apimtis teisės aktų, kuri gali būti tikrinami: a) tik Vyriausybės teisės aktai b) Prezidento ir Vyriausybės teisės aktai – Rusija, Lenkija, Slovakija. 5. tarptautinių sutarčių konstitucingumo kontrolė – egzistuoja daugelyje valstybių (Austrija, Portugalija, Moldova, Rusija) – tampa nacionalinės teisės dalimi, todėl turi atitikti konstituciją. Ypatinga reikšmė teikiama Mastrichto sutartie pasirašymui. 6. vietos savivaldos institucijų teisės aktų atitikimo konstitucijai kontrolė (Slovakija, Slovėnija, Čekija). II. oficialus ir privalomas konstitucijos aiškinimas – vykdoma, siekiant užtikrini konstitucijos normų stabilumą, vieningą šių normų turinio traktavimą (Bulgarija, Vengrija, Slovakija, Rusija). Kitose valstybėse, nors ši funkcija nėra konstituciniam teismui numatyta, tačiau nagrinėdamas konkrečia bylą, jis vis viena atlieka konstitucijos aiškinimą (tačiau tai nėra oficialios kompetencijos elementas). III. valdžių atribojimo principo užtikrinimas – ginčai tarp valstybės institucijų. Specialios procedūros yra numatytos Austrijoje, Bulgarijoje, Ispanijoje, Italijoje, Rusijoje. 1) sprendžiami ginčai tarp įvairių institucijų 2) sprendžiami ginčiai tik tarp aukščiausių institucijų – prezidento, parlamento, vyriausybės, aukščiausiojo teismo 3) sprendžiami ginčai tarp centrinių ir vietinių institucijų (savivaldybės vs vyriausybė). IV. žmogaus teisių ir laisvių apsauga – tai vienas svarbiausių konstitucinės justicijos subjektų kompetencijos elementas. Tam gali būti numatytos specialios procedūros – konstitucinis teismas gali tirti skundus dėl žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų (konstitucinis skundas, kuris įmanomas tik po visų teisminių instancijų nagrinėjimo) – tam tikra tvarka nagrinėja konkretaus teisės akto atitikimą konstitucijai. Vokietijoje, Austrijoje, Rusijoje., Vengrijoje, Austrijoje, Slovėnijoje gali nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų, asmenų grupių ir susivienijimų skundus. Tokiems skundams gali būti teikiama nevienoda reikšmė. Kai kuriose šalyse žmogaus teisės ir laisvės užtikrinamos priėmus tam tikrus teismų įpareigojimus dėl teisės įgyvendinimo – tai būdinga bendrosios teisės tradicijai V. rinkimų ir referendumų kontrolė - konstitucinės justicijos institucijai yra suteikti platūs įgaliojimai (Prancūzijos Konstitucinė Taryba – veikia kaip sprendžiamoji institucija – nagrinėja skundus dėl sprendimų, rezultatų). Kitose šalyse referendumų bei rinkimų sprendimai bei rezultatai yra skundžiami apeliacine tvarka. VI. pareigūnų padarytų konstitucijos pažeidimų tyrimas ir jų nušalinimo nuo pareigų klausimų sprendimas – impičmento procedūra. Tam tikrose valstybėse išimtinai parlamentas sprendžia šiuos klausimus. Tašiau parlamentas – tai politinė institucija, todėl rezultatai gali priklausyti nuo kaltinamojo politinės orientacijos. Siekiant išvengti sprendimo politizacijos, toks klausimas pavedamas konstituciniam teismui. Vengrijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje konstitucinis teismas sprendžia Prezidento nušalinimo klausimus. Kitose valstybėse konstitucinis teismas tik fiksuoja konstitucijos pažeidimą, klausimo sprendimas – parlamento funkcija (Rumunija). VII. politinių partijų konstitucingumo kontrolė – numatyti tik kai kurių šalių konstitucijose ar konstitucinių teismų įstatymuose. Tai dvejopo pobūdžio veikla: 1) tikrinamas partijos kūrimasis ir veikla (Čekija) 2) konstituciniai teismas patys sprendžia klausimą dėl partijos pripažinimo antikonstitucine ir priima sprendimą (Vokietija). VIII. konstitucinės teisės atėmimas – numato Vokietijos federacijos Pagrindinio įstatymo 18 str. – tai labai retai įeina į konstitucinės priežiūros institucijos kompetenciją. Vokietijos Federalinis teismas šia savo kompetencija pasinaudojo tik du kartus. IX. Valstybės institucijų konsultavimas – būdingas tik tam tikros šalims. Paprastai konsultuojamas valstybės vadovas, tai labiau būdinga bendrosios teisės tradicijos valstybėms. Konsultavimas nėra privalomas, todėl, kad nėra sprendžiamas joks ginčas. Europoje šią funkciją naudojasi Prancūzijos konstitucinė taryba – jis konsultuoja Prezidentą dėl referendumo organizavimo ir Prezidento ypatingų įgaliojimų įgyvendinimo. 3. Konstitucinės justicijos sampratos formavimasis Lietuvos teisėje. Lietuvos valstybės Konstitucijos. 1928 m. Valstybės Taryba, 1935 m. Statutinis teismas. 1992 m. Lietuvos Konstitucija ir Konstitucinio Teismo įsteigimas. Konstitucinės kontrolės mokslinę doktriną tarpukario teisės moksle aktyviai grindė prof. M.Riomeris. Jis savo veikaluose Konstitucijos apsaugos būtinumą pagrindė tiek teoriškai, tiek analizuodamas lyginamajai konstitucinei žinomus konstitucinius reiškinius.Jo pažiūros buvo labai panašios į austro H.Kelzeno pažiūras. M.Riomeris savo modeliuotą konstitucinės kontrolės mokslinę konstrukciją., siekė įgyvendinti praktinėje veikloje dirbdamas Vyriausiojo Tribunolo teisėju, Valstybės tarybos nariu, taip pat dalyvaudamas rengiant teisės aktų projektus. Išskirdamas konstitucinę kontrolę, kaip vieną svarbiausių konstitucinės teisės mokslo problemų, m.Riomeris įtikinamai argumentavo, kad tik Konstitucinis Teismas Europoje įsitvirtinusioje teisinėje tradicijoje gali laiduoti konstitucijos viršenybę ir jos laikymosi kontrolę. Jo nuomone, nei politinės, nei administracinės, nei baudžiamosios, nei civilinės sankcijos parlamentams ar jų nariams negali užtikrinti besąlygiškos konstitucijos normų kontrolės. Mokslininkas taip pat skeptiškai vertino bendrosios kompetencijos teismų galimybes kontroliuoti parlamentų priimamų teisės aktų konstitucingumą. Prielaidos sukurtos laikinosiose Konstitucijose. Pagrindiniuose pirmuosiuose aktuose, nebuvo įtvirtintos Konstitucinės kontrolės konstitucinės prielaidos. Jų nėra nei vienoje iš laikinųjų konstitucijų – nei 1918 m. lapkričio 2d. “Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pagrindiniai Dėsniai”, nei 1919 balandžio 4 d. “Lietuvos Valstybės Laikinosios konstitucijos pagrindiniai dėsniai”, nei 1920 birželio 10 d. “Laikinojoje Lietuvos valstybės konstitucijoje”. Jų nebuvimą sąlygojo daug objektyvių aplinkybių: 1. Laikinųjų konstitucinių aktų galiojimo laikotarpiu konstitucinė kontrolė neišvengiamai būtų susidūrusi su konstitucinių nuostatų nuolatine kaita. Tai dezorganizuotų tokią kontrolę, ji būtų buvusi ne tik neveiksminga, bet apskritai nepajėgi stebėti konstitucinių ir paprastųjų įstatymų normų sąveikos konfliktų. 2. Vertinant šią problemą per žmogaus teisių ir laisvių gynimo prizmę, būtų prieita prie išvados, kad šiuo metu konstitucinė kontrolė dar buvo nepasiekiama, nes tuo metu veikusi teisės sistema iš esmės nebuvo suderinta su konstitucijų normomis (pirmosiose konstitucijose neformuluotos konstitucinės nuostatos apie teismus) Kiek kitokios konstitucinės kontrolės prielaidos nuolatinių konstitucijų kontekste. Prielaidos 1922 m. Konstitucijoje. 1992 m. Konstitucijos jau 3 str. Buvo suformuluota nuostata, kad “Lietuvos valstybėje neturi galios joks įstatymas priešingas konstitucijai”. Atsižvelgiant į jo vietą Konstitucijoje (pirmi 2 str. einantys prieš jį buvo apie valdžių padalijimą ir apie tautos suverenitetą) galima teigti, kad įstatymų teisėtumo principas buvo pripažintas bene svarbiausiu visuomenės ir valstybės organizavimo dėsniu. Įtvirtinus Konstitucijoje valdžių padalijimą ir pripažinus Teismą savarankiška valstybės valdžios dalimi, šis principas įgyjo ypatingą reikšmę. Visų pirma tai reiškė imperatyvų nurodymą Seimui neleisti tokių įstatymų, kurie prieštarauja Konstitucijai. Kita vertus – tai buvo direktyva valstybės institucijoms, rengiančioms įstatymus, vadovautis šia nuostata. 1922 m. Konstitucijos nuostata, kad negalioja joks įstatymas priešingas konstitucijai sudaro prielaidas diskusijai: vieni mano, kad taip buvo sudaryta prielaida bendrosios kompetencijos teismams tikrinti įstatymų “legalumą”, o kiti tvirtina, kad Lietuvoje nebuvo jokių galimybių išspręsti abejones ar ginčą dėl Seimo priimto įstatymo teisėtumo. Apibendrinant galima sakyti, kad nors ir Konstitucijoje buvo įtvirtintas įstatymų konstitucingumo principas, tačiau nebuvo institucijos, kuri spęstų konstitucinius ginčus. Nors ši problema buvo Steigiamajame Seime iškelta, tačiau dėl fakto, kad Steigiamajame Seime buvo absoliuti dauguma krikščionių demokratų, o jų nuostatą, kad šią problemą išspręs pats gyvenimas. Buvo pasakyta: “jeigu eisine ir ieškosime kontrolės organo, tai čia gali būti tik vienas būtent tų vių įstatymų leidėjų sąžinė. Nors kitokią nuomonę išreiškė opozicijos nariai, tačiau jų nuomonės buvo nepaisoma. Vėliau šios problemos iškėlimą užtemdė diskusijos dėl kitų teisės normų. Liko neįgyvendintas ir Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlymas įtvirtinti konstitucijoje teismų prerogatyvą tikrinti įstatymų konstitucingumą. Galima apibūdinti, kad 1922 m. Konstitucijoje buvo suformuluota teorinė konstrukcija, kuri galėjo būti pagrindas konstitucinei justicijai atsirasti. Nors konstitucingumo principas buvo įtvirtintas ir pripažįstamas kaip vienas svarbiausių visuomenės ir valstybės raidos dėsnių, tačiau be specialaus teisinio reguliavimo tokia funkcija tiko tik demokratinė abstrakcija Po 1926 m. perversmo formaliai liko galioti 1922 m. Konstitucija, tačiau greitai buvo priimta nauja Konstitucija, kurioje 3 str. Liko toks pat :”Lietuvos valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai.”. Teisminės valdžios konstitucinis statusas nebuvo pakeistas tik atsisakyta nuostatos, kad teismas sprendžia administracijos įsakymų teisėtumą. Labai svarbi naujovė buvo 54 str. :”Įstatymams tvarkyti ir jų sumanymams ruoštis bei svarstyti steigiama Valstybės Taryba. Jos sudėtį, teises ir pareigas nustato atskiras įstatymas” 1938 m. Konstitucijoje esminių pokyčių, sprendžiant įstatymų konstitucingumo klausimą nebuvo. Įstatymų atitikimo Konstitucijai principas, kuris 1922 ir 1928 m. buvo įtvirtintas trečiuose straipsniuose, buvo nukeltas į skyrių, kuriame buvo reglamentuojamas įstatymų leidimas. Tai nebuvo atsitiktinis žingsnis. Būdamas skyriuje su bendraisiais dėsniais, jis reiškė, kad įstatymų teisėtumo nuostata apima visas visuomenės ir valstybės gyvenimo sritis, nukėlus į įstatymų leidybos skyrių – jis pradėjo galioti tik įstatymams. Valstybės taryba Įkurta 1928 m.. Konstitucijos 54 str. Nurodyta Įstatymams tvarkyti ir jų sumanymams ruoštis bei svarstyti steigiama Valstybės Taryba. Jos sudėtį, teises ir pareigas nustato atskiras įstatymas”. Ši institucija buvo numatyta skirsnyje “Vyriausybe”, todėl reikia manyti, kad įstatymų leidėjas ją konstatavo kaip vykdomosios valdžios dalį. Juo labiau, kad pagal įgaliojimus ji neprimena nei įstatymų leidžiamosios nei teisminės institucijos. Valstybės taryba buvo labai greitai sudaryta, nes nors ir buvo 1928 m. Konstitucijoje numatytas Seimas, jie nebuvo sušauktas 10 metų. Susidarius tokiai situacijai reikėjo skubiai sukurti tokią instituciją, kuri rūpintųsi įstatymo projektų rengimu. Visus Valstybės tarybos narius skyrė Prezidentas. Įstatyme suformuluoti konkretūs valstybės tarybos įgaliojimai, kurių visuma dar labiau sustiprino jos konstitucinį statusą. Įgaliojimus galima suskirstyti į kelias grupes: 1. Šią grupę sudarė tie įgaliojimai, kurie buvo susiję su teisės aktų projektų rengimu, taip pat su teisės aktų kodifikavimo darbais. Ši institucija ne tik rengė Vyriausybės pavedimus dėl tam tikrų aktų projektų rengimo, tačiau galėjo ir savo iniciatyva juos rengti ir teikti Vyriausybei. Atlikdama teisės aktų sisteminimą ir kodifikavimą bei pastebėjusi teisės sistemos trūkumus, Valstybės Taryba galėjo kelti klausimą dėl būtinumo rengti naujus įstatymus, tai pat papildyti ir pakeisti galiojančius. Taryba taip pat atliko ir ekspertines teisės aktų turinio vertinimo funkcijas – ji svarstė ir teisė išvadas dėl tų projektų, kuriuos jai pateikdavo Vyriausybė. 2. šią įgaliojimų sritį sudarė Valstybės tarybos priedermė vertinti, ar vykdomosios valdžios institucijų aktai – įsakymai, taisyklės ir instrukcijos – atitinka įstatymus. Pastebėjusi neatitikimus, Valstybės taryba apie tai turėjo pranešti Vyriausybei ar atitinkamam ministrui. Būtent ši Valstybės Tarybos funkcija, daugelio teisininkų nuomone buvo administracinio teismo užuomazga, tačiau su tuo nesutiko M.Riomeris, kuris mane, kad Valstybės Taryba buvo institucija, kuri teikė tik patarimus vykdomajai valdžiai 3. Ši sritis susijusi su Respublikos Prezidento reikalavimu valstybės Tarybai pateikti nuomonę su paaiškinimais dėl Vyriausybės teisės aktų ar įstatymų. Informacijos apie šią sritį neišliko, tačiau galima daryti prielaidą, kad reikšdama nuomonę dėl minėtųjų teisės aktų, taryba galėjo formuluoti išvadas ir dėl šių aktų suderinamumo su Konstitucija. Klaipėdos krašto statutinis teismas Reikalingumas. Ši originalų tarpukario Lietuvos teisinės sistemos reiškinį sąlygojo Klaipėdos krašto konvencijos, kurią 1924 m. Paryžiuje pasirašė Lietuvos, DB, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos atstovai, įgyvendinimo problemos. Konvencijoje suformuluotos teisės normos buvo prieštaringos, palikta teisinių spragu, kas sudarė sąlygas direktorijai ir Klaipėdos krašto seimeliui ignoruoti suverenias Lietuvos teises Klaipėdos krašto atžvilgiu. Sudėtinga buvo ir vidaus politinė situacija, nes Lietuvos valdžios kiek valingesnis veiksmas Konvencijai ir Lietuvos Respublikos konstitucijai įgyvendinti, Lietuvos suverenitetui užtikrinti krašte sukeldavo didelį provokiškų organizacijų pasipriešinimą. Taip atsirado Klaipėdos krašto statutinis teismas, kuris organizacine prasme turėjo būti Vyriausiojo Tribunolo dalimi, tačiau šio Teismo jurisprudencija buvo atskirta nuo Tribunolo jurisprudencijos. Statutinio teismo įstatymo 13 str. Buvo numatyta kokias bylas nagrinėjo ši institucija. Jas galima suskirstyti į 2 grupes: 1. Lietuvos Respublikos įstatymų ir administracinių teisės aktų teisėtumo tikrinimo (atitikimo statutui) klausimai 2. Klaipėdos krašto administracinių institucijų teisės aktų teisėtumo tikrinimas. Šis teismas darė 2 poveikio priemones: 1., Statutinis Teismas galėjo panaikinti tik Klaipėdos krašto gubernatoriaus aktą, tai pat Klaipėdos krašto neįstatyminį aktą 2 Statutinis teismas negalėjo pripažinti negaliojančiu Lietuvos respublikos įstatymo ir Klaipėdos krašto įstatymo. Pastaruosius Statutinis teismas galėjo tik pripažinti prieštaraujančius Klaipėdos krašto statutui, tačiau negalėjo jų panaikinti. Pagal kitus straipsnius galima daryti išvadą, kad dėl pastaruosius teisės aktus pripažinus prieštaraujančiais, bendrosios jurisdikcijos teismas jo galėjo netaikyti konkrečiose bylose. Atsižvelgiant į statutinio Teimso statuso teisinius bruožus, galima daryti kai kurias išvadas: 1. Statutinio Teismo įstaeigimas rodė nuoseklų Lietuvos siekimą integruoti Klaipėdos kraštą į Lietuvos politinę ir teisinę erdvę, užtikrinti Lietuvos Konsitucijos veikimą Klaipėdos krašte 2. Klaipėdos krašto statutinio teismo teisinis statusas buvo visiškai priartėjęs prie tuo metų plačiai žinomos konstitucinės kontrolės doktrinos 3. Teisės aktų teisėtumuui užtikrinti buvo sukurta speciali valstybės institucija – Statutinis Teismas, kuris rodė siekimą tokią pobūdžio instituciją pavesti ne bendrosios jurisdikcijos teismams, bet apskritai specializuotai institucijai Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas Nors tarpukario Lietuvos teisinėje sistemoje ir nebuvo sukurta konstitucinės kontrolės teisinio mechanizmo, tačiau Konstitucijos taikymo, taip pat ir aiškinimo problema buvo labai aktuali. Viena vertus, to meto Lietuvos teisės teorijoje ir praktikoje nebuvo susiklosčiusi Konstitucijos tiesioginio taikymo koncepcija. Kita vertus, Konstitucijos, jos nuostatų aiškinimo aktualijas sąlygojo konstitucijų raidos problemos – naujų konstitucinių aktų priėmimas, o konstitucinio reguliavimo pertrūkiai sudarė prielaidas įvairioms ir prieštaringoms konstitucinių nuostatų interpretacijoms. Dėl to, pagal 1933 m. Teismų santvarkos įstatymą teisės klausimus galėjo aiškinti tik Vyriausiasis Tribunolas savo visuotiniame susirinkime. Inicijuoti tokį aiškinimą galėjo teisingumo ministras, taip pat Vyriausiojo Tribunolo teisiančioji sudėtis. Įstatyme nenurodyta, kad tokie aiškinimai turi privalomąją galią, tačiau pasakyta, kad “ aiškinimai skelbiami, kad tie klausimai galėtų būti vienodai teismų sprendžiami” Remiantis šiomis įstatymo normomis, tribunolas, vykdydamas kasacinio teismo funkcijas, konkrečiose teisminėse bylose aiškino ne tik bendruosius teisės, bet ir konkrečiuosius konstitucinių normų taikymo klausimus. Vyriausiojo Tribunolo praktikoje ne kartą buvo sprendžiamos problemos dėl Konstitucijos ir galiojančių įstatymų normų nesuderinamumo Nors teismai, tai pat Vyriausiasis Tribunolas, susidurdavo su įstatymo, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, neatitikimo konstitucijai problema, tačiau nebuvo aiškumo, kaip tokiais atvejai teismai turi elgtis. Paprasta buvo, jeigu iškildavo įstatymo, veikusio dar prieš konstitucijos priėmimą, problema – jis pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir sprendžiant bylą, vadovautis kita teisės norma. Daug sudėtingiau buvo, jeigu įstatymas buvo išleistas Konstitucijos galiojimo laiku. Tokį įstatymą numarinti praktiškai buvo neįmanoma. Konstitucinės kontrolės koncepcijos formavimasis 1988 –1992 m. 1988 m. buvo pradėta vis aštriau diskutuoti dėl visuomenės ir valstybės demokratizavimo, o vėliau, pradėjus ryškėti nepriklausomos demokratinės valstybės atkūrimo galimybėms, teisės aktų konstitucingumo problema tapo viena iš aštriausių politinio proceso aktualijų. Kadangi Lietuva buvo aneksuota ir okupuota valstybė, todėl Tautos steigiamajai galiai deklaruoti buvo naudojamos įvairios politinės teisinės priemonės, o tarp jų ir įstatymų konstuticingumo idėjos. Viena pagrindinių buvo ta, kad ne Lietuvos Konstitucija turi atitikti TSRS Konstituciją, o atvirkščiai – TSRS Konstitucija turi būti derinama su Lietuvos TSR Konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis dėl suvereniteto, ekonominio savarankiškumo, pilietybės, nuosavybės ir t.t.. Kitos politinės nuostatos esmė buvo ta, kad Lietuvoje gali galioti tik tie įstatymai, kurie neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Įgyvendinant šią nuostatą Aukščiausioji taryba nustatė tokią tvarką, pagal kurią TSRS teisės aktai įsigaliodavo tik tada, kai juos aprobuodavo to meto Aukščiausioji Taryba ir tik tada, kai tokie aktai įregistuojami nustatyta tvarka. Kol vyko “konstitucinis karas”, buvo rengiami įvairūs konstituciniai projektai. Vienas ryškiausių - 1988 m. Lietuvos mokslų akademijos mokslininkų parengtas Konstitucijos projektas, kur buvo numatytas ir Konstitucinis Teismas. Tautos politiniai teisiniai lūkesčiai dėl teisinės sistemos visapusės reformos buvo išreikšti ir Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo rezoliucijoje “Dėl Konstitucinio Teismo įsteigimo”. Jame buvo skelbiama, kad “siekdamas stiprinti teisėtumą, kelti teisėtvarkos kultūrą, ugdyti demokratinius siekius ir socialinį teisingumą, Sąjūdžio suvažiavimas siūlo Respublikos Aukščiausiajai tarybai įsteigti Lietuvos TSR Konstitucinį Teismą, kuris vykdytų įstatymų ir įstatyminių aktų konstitucingumo priežiūrą. Teismo pripažintas nekonstituciniu įstatymas turėjo būti skelbiamas negaliojančiu. Atkūrus Nepriklausomybę ir priėmus Laikinąjį pagrindinį įstatymą iš karto buvo parengtas projektas, kuris nustatė, kad Konstitucinis Teismas turėjo nagrinėti ar atitinką laikinąjį Pagrindinį įstatymą : 1. įstatymai ir kiti Aukščiausios tarybos priimti aktai 2. Aukščiausios tarybos prezidiumo įsakai ir nutarimai 3. Aukščiausios tarybos pirmininko potvarkiai 4. Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai 5. ministrų ir kitų valstybės institucijų norminiai teisės aktai; politinių ir visuomeninių organizacijų bei judėjimų aktai 6. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Galiojant laikinajam Pagrindiniam įstatymui buvo diskutuojama dėl būsimos Konstitucinės Kontrolės turinio ir formos. Pagal tai, koks konstitucinės kontrolės modelis buvo siūlomas įtvirtinti, visus konstitucijų projektus galima suskirstyti į :tokius, kur konstitucinę kontrolę būtų turėję įgyvendinti bendrosios kompetencijos teismai, kita grupė siūlė įtvirtinti specialiąją konstitucijos kontrolės instituciją. Būta ir projektų įtvirtinti Prancūzijos Konstitucinės Tarybos įgaliojimus. Po to, kai 1992 m. spalio 25 d. referendumu buvo priimti LR Konstitucija, 1993 m. vasario 3 d. LR Seimas priėmė Konstitucinio Teismo įstatymą, kuriame buvo sukonkretintos konstitucinės normos. 1993 m. vasario, kovo mėnesiais Seimas paskyrė visus Konstitucinio tesimo teisėjus, o iš jų – pirmininką. Rugpjūčio 2 d. Teismas pranešė, kad nuo šios dienos pradedam oficialiai registruoti prašymus ištirti, ar teisės aktai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Pirmasis viešas Konstitucinio Teismo posėdis įvyko 1993 m rugsėjo 15 d. Jame buvo nagrinėjama byla dėl Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar 1993 m. balandžio 15 d. Seimo nutarimas “Dėl Vilniaus miesto tarybos paleidimo ir kai kurių priemonių tvarkai savivaldybėse pagerinti” atitinka LR Konstituciją. Nutarimas byloje paskelbtas 1993 m. rugsėjo 17 d. 4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo konstitucinis statusas. Konstitucinių ginčų nagrinėjimo procesas. Teisėjų teisinis statusas Lietuvos konstitucijoje yra įtvirtinta klasikinė valdžių padalijimo sistema: valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos prezidentas ir vyriausybė, Teismas (Konstitucijos 5 str. 1 d.). Konstitucijos VIII skirsnyje “Konstitucinis teismas” nustatyta Konstitucinio teismo kompetencija, jo sudarymo tvarka, teisėjų statusas, kai kurios proceso taisyklės, Teismo aktų teisinė galia. Be Konstitucijos Konstitucinio Teismo veiklą reglamentuoja 1993 m. vasario 3 d. Konstitucinio Teismo įstatymas. Šie du teisės aktai (Konstitucija ir Konstitucinio Teismo įstatymas) yra oficiali konstitucinės justicijos doktrina. Apibūdinant Lietuvos respublikos Konstitucinio teismo kompetenciją reikia atsižvelgti į tai, kad jo statusas ir atskirai kompetencijos sureguliavimas pagrįstas europietiškaja konstitucinės kontrolės tradicija: svarbiausi įgaliojimai įtvirtinti konstitucijose. Kiti konstitucinių teismų veikos klausimai reguliuojami konstitucinių teismų įstatymais ir teismų reglamentais, kuriuos priima patys teismai. LR Konstitucinio Teismo kompetencija įtvirtinta konstitucijos 105 str. Čia suformuluota, kad: Konstitucinis teismas nagrinėja ir priima sprendimus ar neprieštarauja konstitucijai Lietuvos respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams: respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausybės aktai KT teikia išvadas: 1. Ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo rinkimus 2. Ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam tokiau eiti pareigas 3. Ar Lietuvos Respublikos Traptautinės sutartys neprieštarauja konstitucijai 4. Ar seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veikmai prieštarauja Konstitucijai. Lietuvos respublikos Konstitucijosje nurosytas Konstitucinio Teismo įgaliojimų sąrašas yra baigtinis, taigi ir Teismo įgaliojimų plėtimas ar siaurinimas visada bus susijęs su tam tikrais Konstitucijos pakeitimais ar papildymais. Toks konstitucinis reguliavimas sudaro prielaidas nenutrūkstamai gausinti teisminės veiklos patyrimą, formuotis ilgalaikei Konstitucijos normų interpretavimo kultūraiir, suprantama tradicijai. Iš Konstitucijoje suformuluotos Konstitucio Teimso kompetencijos seka išvada, kad pagrindinė Teismo funkcija yra tikrinti, ar teisės aktai neprieštarauja Konatitucijai. Įgyvendindamas šią funkciją KT vykdo ir pagrindinę savo priedermę – užtikrina Konstitucijos viršenybę LR teisinėje sistemoje. Būtina pabrėžti, kad Konstitucinis Teismas siekdamas įsitikinti ir nustatyti, ar teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, išreiškia savo nuomonę ne tik dėl jos atitikimo konstitucinėms normoms, bet ir konstituciniams principams. Tokia teismo pozicija susiklostė neatsitiktinai – ji remiasi ir konstitucine nuostata, kad Konstitucija yra vientisas aktas. Ši nuostata reiškia ir tai, kad Konstitucijojos vientisumo sampratą sudaro ne tik jos normos ir nuostatos, bet ir principai. Teisės akto atitikimą Konstitucinis teismas tikrina pagal kelis parametrus – normų turinį, reguliavimo apimtį, formą, Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskebimo ir įsigaliojimo tvarką. Taigi galima konstatuoti, kad Konstitucinis Teismas įgyvendina ir materialinę ir formaliąją teisminę kontrolę 1. Vertinimas pagal normų turinį: reiškia, kad Teismas turi išsiaiškinti, ar teisės normoje nustatytos teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos atitinka Konstitucijoje išreikštą poziciją šiuo klausimu 2. Pagal reguliavimo apimtį – žiūrima ar teisės normos kūrėjas galėjo priimti tokias taisykles, kurių nustatymas nepriklauso jo kompetencijai 3. pagal teisės akto formą panašiai galima samprotauuti ir dėl teisės aktų konstitucingumą pažeius jų pasirašymo, paskelbimo, priėmimo ir įsigaliojimo tvarką – svarstoma ar akto leidėjas panaudojo tą aktą reglamentuodamas konkrečią gyvenimo sritį, ar jis teisingai pasirinko akto priėmimo procedūrą, ar jis buvo tinkamai paskelbatas. Konstitucinis teismas gali pripažinti teisės aktą prieštaraujančiu konstitucijai, jai buvo pažeistas bent vienas iš šių elementų. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme tiesiogiai nėra numatyta Konstitucinio Teismo prerogatyva aiškinti Konstituciją ir kitus norminius aktus. Tuo Lietuvos Konstitucinis Teismas skiriasi nuo kai kurių Europos valstybių konstitucinės kontrolės institucijų. Lietuvos Konstitucinis Teismas Konstitucijos tekstą aiškina tik kilus konkrečiam konstituciniui ginčui. Konstitucinis Teismas nesiekia pakeisti kitų valstybės institucijų. Kalbant apie Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų teisinę galią ir jų prigimtį, aktualu žinoti, kokiais Konstitucijos aiškinimo metodais naudojamasi priimant nutarimą ar sprendimą. Yra ryškūs trys Konstitucijos interpretavimo būdai: istorinis, sisteminis, gramatinis. Istorinis normos interpretavimo būdas aktualus tada, kai Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl įstatymų, numatančių nuosavybės teisių atstatymą, atitikimą Konstitucijai, taip pat sprendžiant visų šiuo metu galiojančių įstatymų konstitucingumo problemas. Šis būdas leidžia neatsižvelgi į tai, kada ginčijamas įstatymas buvo priimtas, prieš Konstitucijos priėmimą ar po to. Konstitucinis Teismas vadovaujasi tuo, kad teisės norma yra sudedamoji vieningos sistemos , kurioje veikia atskiros teisės normų struktūrinės sistemos, t.y teisės normos sudaro teisės institutą ir teisės šakų visumą. Taigi savo nutarimuose Konstitucins Teismas atlieka įstatymo normų sisteminę analizę. Gramatinis teisės normos aiškinimas remiasi morfologinės ir sintaksinės įstatymo struktūros aiškinimu. Konstitucinis Teismas orientuojasi į tai, kad teisės normos kūrėjas įstatymų tekstuose vadovaujasi bendromis kalbos mokslo taisyklėmis, tiksliai vartoja žodžius ir logiškai juos konstruoja, siekdamas suformuluoti tam tikrą teisinio reguliavimo programą. Konstitucinių ginčų nagrinėjimo procesas KT taip pat jo teisėjai, eidami savo pareigas yra nepriklausomi nuo jokios valstybės institucijos ar organizacijos ir vadovaujasi tik LR KONSTITUCIJA. KT posėdžiai yra vieši, juos gali stebėti pilnamečiai asmenys ir spaudos bei kitų visuomenės informavimo priemonių atstovai. KT gali paskirti uždarus posėdžius, jeigu tai būtina- valstybės, profesinei, komercinei ar kitai įstatymų saugomai paslapčiai arba piliečių saugumui ar visuomenės dorovei garantuoti. KT bylas nagrinėja ir išvadas priima kolegialiai, dalyvaujant ne mažiau kaip 2/3 visų jo teisėjų. Sprendimai priimami ne mažesne kaip pusės posėdyje dalyvaujančių teisėjų balsų dauguma. Jei balsai pasiskirsto po lygiai lemia posėdžio pirmininko balsas Teisena KT vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba. Bylą KT posėdžiui rengia pirmininko paskirtas teisėjas, kuris turi atlikti šiuos veiksmus: 1. reikiamais atvejais apklausia pareiškėją ar jo atstovą apie reikalavimų esmę, išklauso jo argumentų, pasiūlo pateikti papildomų įrodymų 2. reikiamais atvejais apklausia suinteresuotą asmenį ar jo atstovą apie bylos aplinkybes, išaiškina jo kontraargumentus bei turimus įrodymus 3. apklausia liudytojus ir sprendžia ar šaukti juos į teismą 4. išreikalauja iš valstybės institucijų, kitų organizacijų bei asmenų rašytinius ir daiktinius įrodymus, bei kitą reikalingą medžiaga 5. skiria ekspertizes, iškviečia ir apklausia specialistus, nesuinteresuotus bylos baigtimi 6. atlieka kitus būtinus bylai parengti veiksmus. Dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi: PAREIŠKĖJAS- valstybės institucija, seimo narių grupė, kuriems įstatymai suteikia teisę kreiptis į KT su prašymu ištirti teisės akto neatitikimą konstitucijai ar įstatymams arba duoti išvadą, bei jų atstovai SUINTERESUOTAS ASMUO- valstybės institucija, priėmusi teisės akta, kurio atitikimą konstitucijai ar įstatymams reikia ištirti, seimo narys ar kitas valstybės pareigūnas, kurio veiksmų atitikimą konstitucijai reikia ištirti, dėl jam seime pradėtos apkaltos bylos, Respublikos Prezidentas, kai teikiama išvada dėl jo sveikatos būklės, bei jo atstovas. Dalyvaujantys byloje asmenys turi lygias procesines teises. Įrodymais pripažįstami bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis KT konstatuoja esant aplinkybių, pagrindžiančių dalyvaujančių byloje asmenų reikalavimus bei atsikvietimus bei jų nesant. Liudytoju g.b kiekvienas asmuo, kuris gali žinoti kokių nors su byla susijusių aplinkybių. Ekspertu g.b skiriamas asmuo turintis reikiamų žinių išvadai duoti. Paskirtas ekspertu asmuo privalo teismo ar teisėjo šaukiamas atvykti ir duoti objektyvią išvadą jam iškeltais klausimais. Konstitucinio Teismo teisėjai ir jų statusas. Konstitucinio teisėjo teisinis statusas panašus į bendrosios kompetencijos teisėjo teisinį statusą: 1) pareigų nesuderinamumas – negali eiti jokių kitų pareigų bei užsiimti jokia kita veikla, išskyrus kūrybinę arba mokslinę veiklą. 2) Draudžiama partinė veikla – išimtis – Vokietija. 3) Papildomi reikalavimai – Vengrijoje – teisėjas 4 metus iki paskyrimo negali būti Vyriausybės nariu, politinės partijos tarnautoju profesionalu, užimti vadovaujamų pareigų valstybės valdymo institucijoje. 4) Konstitucinio teisėjo nekeičiamumo principas – jis negali būti atleistas anksčiau laiko. Netenka savo įgaliojimų dėl: a) mirties b) savanoriško atistatydinimo c) dėl jo teisminio pripažinimo neveiksniu d) drausmės pažeidimų 5) neliečiamumo garantija – ypatinga patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tvarka – panašu į parlamento narių imunitetą (Vengrija, Bulgarija). 6) Pareigų atlikimo materialinės garantijos Papildomi draudimai, reikalavimai – draudžiama pasisakyti klausimais, kurie yra ar gali būti konstitucinio teismo nagrinėjimo dalyku. Lietuvos Respublika: Konstitucinio Teismo teisėjo asmuo neliečiamas – be Konstitucinio Teismo sutikimo jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Klausimas dėl sutikimo patraukti Konstitucinio Teismo teisėją baudžiamojon atsakomybėn svarstomas pagal generalinio prokuroro teikimą. Konstitucinio Teismo teisėjas, sulaikytas ar pristatytas į teisėsaugos įstaigas be asmens dokumentų, turi būti nedelsiant paleidžiamas, kai nustatoma jo asmenybė. Įeiti į gyvenamąsias ar tarnybines Konstitucinio Teismo teisėjo patalpas, daryti ten arba jo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą arba poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų bei dokumentų apžiūrą ar poėmį leidžiama tik tada, kai nustatyta tvarka Konstitucinio Teismo teisėjui yra iškelta baudžiamoji byla. Tokią bylą nagrinėja Aukščiausiasis Teismas. Konstitucinio Teismo teisėjas už kalbas ar balsavimus Konstituciniame Teisme negali būti persekiojamas. Konstitucinio Teismo ir jo teisėjų įgaliojimai bei teisės negali būti apriboti paskelbus karo ar nepaprastąją padėtį. 1996 m. pasikeitė Konstitucinio Teismo teisėjų sudėtis, įvyko pirmoji rotacija. Teismą paliko teisėjai: Algirdas Gailiūnas, Stasys Stačiokas ir Stasys Šedbaras. Juos pakeitė Egidijus Jarašiūnas, Augustinas Normantas ir Jonas Prapiestis. 1999 m. baigė kadenciją dar trys teisėjai: Kęstutis Lapinskas, Pranas Vytautas Rasimavičius ir pirmininkas Juozas Žilys. Į jų vietas paskirti: Vytautas Sinkevičius, Egidijus Kūris ir Stasys Šedbaras. Konstitucinio Teismo pirmininku išrinktas Vladas Pavilonis. 2002 m. kadenciją baigė Teodora Staugaitienė, Vladas Pavilonis, Zigmas Levickis. Paskirti nauji teisėjai: Armanas Abramavičius, Kęstutis Lapinskas, Zenonas Namavičius. Visi nariai aukštos kvalifikacijos, autoritetingi teisininkai, turintys didžiulę teisinio darbo patirtį. Įgaliojimai Konstitucinio Teismo teisėjai turi lygias teises. Konstitucinio Teismo teisėjas turi teisę dalyvauti Konstitucinio Teismo posėdžiuose su sprendžiamojo balso teise, susipažinti su visa posėdžiui teikiama medžiaga bei dokumentais, teisėjas siūlo klausimus svarstyti Konstitucinio Teismo posėdyje bei rengia jam pavestus klausimus, reikalauti iš visų valstybės institucijų ir jų pareigūnų, vietos savivaldos įstaigų ir jų pareigūnų, valstybinių ir kitų įmonių, įstaigų, organizacijų, piliečių susivienijimų bet kokių dokumentų ir informacijos, susijusių su Teismo posėdžiui rengiamu klausimu, taip pat gauti pareigūnų paaiškinimus nagrinėjamais klausimais. Teisėjas taip pat turi teisę iškviesti ir apklausti liudytojus, ekspertus, naudotis specialistų konsultacijomis, pavesti atlikti patikrinimus, išsiųsti paklausimus. Konstitucinio Teismo teisėjas neturi teisės viešai reikšti savo nuomonę dėl klausimo, kuris yra svarstomas arba priimtas svarstyti Konstituciniame Teisme, esmės. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai gali būti sustabdyti Konstitucinio Teismo sprendimu, kai: 1) šio įstatymo nustatyta tvarka yra duotas sutikimas patraukti Konstitucinio Teismo teisėją baudžiamojon atsakomybėn; 2) Seimo nutarimu po specialios tardymo komisijos išvados pradedamas Seime apkaltos procesas Konstitucinio Teismo teisėjui; 3) įsiteisėjusiu teismo sprendimu teisėjas pripažįstamas nežinia kur esančiu. Kai nebelieka pagrindo Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimams sustabdyti, Konstitucinis Teismas ne vėliau kaip per 3 dienas priima sprendimą dėl teisėjo įgaliojimų atstatymo. Jeigu nurodytu laiku sprendimas nepriimamas, laikoma, kad Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai atstatyti nuo tos dienos, kai jis faktiškai pradeda eiti savo pareigas, pareiškimu pranešdamas apie tai Konstitucinio Teismo pirmininkui. Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta, kai: 1) pasibaigia įgaliojimų laikas; 2) jis miršta; 3) jis atsistatydina ( sprendimą dėl Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimų nutraukimo priima Seimas jo Pirmininko teikimu ); 4) negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės, t.y. per vienerius metus teisėjas serga ilgiau kaip 4 mėnesius arba jei suserga nepagydoma ar kita ilgalaike liga, kliudančia jam eiti savo pareigas ( Seimas sprendžia tik tuomet, kai yra Konstitucinio Teismo sprendimas ir sveikatos apsaugos ministro sudarytos gydytojų komisijos išvada ); 5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Konstitucinio Teismo teisėjas negali būti traukiamas drausminėn atsakomybėn. Konstitucinio Teismo teisėjui už šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymą, nedalyvavimą posėdžiuose be pateisinamos priežasties Konstitucinio Teismo sprendimu gali būti taikomos materialinės sankcijos - iki 50% sumažinamas atlyginimas už praėjusį mėnesį. Konstitucinio Teismo pirmininką skiria Seimas Prezidento teikimu. Jis greta teisėjo pareigų vadovauja Konstitucinio Teismo darbui, klausimų, teikiamų svarstyti Konstituciniam Teismui, rengimui; šaukia Konstitucinio Teismo posėdžius ir jiems pirmininkauja; siūlo Konstituciniam Teismui svarstytinus klausimus; paskirsto darbus Konstitucinio Teismo teisėjams; teikia Konstituciniam Teismui tvirtinti jo aparato struktūrą ir etatus, bendrai vadovauja aparato darbui, priima ir atleidžia iš pareigų aparato darbuotojus; leidžia įsakymus ir potvarkius; vykdo kitus šio įstatymo nustatytus įgaliojimus. Konstitucinio Teismo pirmininkas yra Konstituciniam Teismui skirtų lėšų tvarkytojas. Kai nėra Konstitucinio Teismo pirmininko arba kai jis negali eiti savo pareigų, šias pareigas laikinai eina Konstitucinio Teismo pirmininko paskirtas teisėjas. Kai ir jo nėra - didžiausią teisininko darbo stažą turintis Konstitucinio Teismo teisėjas. Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai turi teisę dalyvauti Lietuvos Respublikos Seimo, jo komitetų ir komisijų posėdžiuose, Vyriausybės, Lietuvos teisėjų senato, prokuratūros bei kitų teisinių institucijų posėdžiuose. Socialinės garantijos Konstitucinio Teismo teisėjui mokamas 30% didesnis negu Aukščiausiojo Teismo teisėjo maksimalus atlyginimas. Konstitucinio Teismo pirmininkas ir laikinai jo pareigas einantis teisėjas gauna 10 % didesnį atlyginimą negu Konstitucinio Teismo teisėjo atlyginimas. Konstitucinio teismo teisėjas draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyta tvarka. Pradėjus įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo sistemą, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir Konstitucinio Teismo teisėjams taikomos tame įstatyme nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos. Konstitucinio Teismo teisėjui, paliekančiam savo pareigas pasibaigus paskyrimo laikui ar atsistatydinus dėl pensinio amžiaus arba dėl sveikatos būklės, išmokama 6 mėnesių atlyginimų dydžio išeitinė pašalpa. Konstitucinio Teismo teisėjui mirus, tokio pat dydžio pašalpa išmokama jo šeimai. Kai Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta kitais pagrindais, jam išmokama 2 mėnesių atlyginimų dydžio išeitinė pašalpa. Teisėjui, pašalintam iš pareigų apkaltos proceso tvarka, išeitinė pašalpa nemokama. Konstitucinio Teismo teisėjų pensinį aprūpinimą reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Konstitucinio Teismo teisėjui, neturinčiam Vilniuje gyvenamojo ploto arba gyvenančiam Vilniuje ir turinčiam teisę į valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis, Vyriausybė suteikia gyvenamąsias patalpas kadencijos laikui Vilniuje. Pasibaigus įgaliojimų laikui, išskyrus kai Konstitucinio Teismo teisėjas pašalinamas iš pareigų apkaltos proceso tvarka, teisėjui turi būti suteiktas iki tol turėtas darbas arba pareigos valstybinėse įstaigose, o jei galimybių nėra - kitas tolygus darbas arba pareigos. Nepriklausomumas Valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar Konstitucinio Teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymų numatytą atsakomybę. Apie bandymus daryti poveikį Konstituciniam Teismui, atskiriems jo teisėjams Konstitucinio Teismo pirmininkas ar teisėjas privalo nedelsdamas pranešti Seimui, paskelbti per masinės informacijos priemones. Mitingai, piketai bei kitokie veiksmai arčiau negu 75 metrai iki Konstitucinio Teismo pastato, taip pat Teisme, jei jais siekiama paveikti teisėją arba Teismą, yra kišimasis į teisėjo arba Teismo veiklą. Konstitucinis Teismas, taip pat jo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija. Jis klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir jai neprieštaraujančių įstatymų. 5 tema - ASMENS KONSTITUCINIS STATUSAS 1. Pagrindinių teisių ir laisvių konstitucinio instituto atsiradimas ir raida. 1215 m. Didžioji laisvių chartija (Anglija), 1529 m. Lietuvos Statutas, 1789 m. žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (Prancūzija), 1776 m. JAV Nepriklausomybės deklaracija, 1787 m. JAV Konstitucijos pataisos (10) – Teisių bilis, 1679 m. Habeas. (Anžela L.) Truksta 2. Pagrindinių teisių ir laisvių turinys. Teisių ir laisvių klasifikavimas (asmens politinės, socialinės – ekonominės teisės ir laisvės). Asmens, žmogaus, piliečio teisės ir laisvės 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Valstybė ir asmuo. Teisė ir pareiga. (Anžela L.) Truksta 3. Tarptautinis žmogaus teisių ir laisvių reglamentavimas. Pagrindiniai tarptautiniai dokumentai. 1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1966 m. Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos protokolai, 1961 m. Europos socialinė chartija, 1989 m. Vaiko teisių konvencija. Žmogaus teisės vis labiau tampa tarptautinės teisės objektu, ne tik valstybės vidaus teisės problema. Tarpt. Žmogaus teisių teisė (kaip savarankiška tarptautinės teisės šaka) pradėjo formuotis po II pasaulinio karo. Didelę įtaką turėjo 1948 m. 12 10 JTO Generalinės asamblėjos „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos“ paskelbimas, taip pat Europos Tarybos 1950 m „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija“. Nors tarpt teisėje tiesiogiai įtvirtinamos tam tikros individo teisės, tačiau reikia suprasti, kad didžiausia individo teisių ir pareigų dalis yra ir bus reguliuojama vidaus teisės normomis ir užtikrinama valstybės institucijų pagalba, o tarptautinės priemonės ir toliau liks kaip papildomos. Svarbiausi bruožai „Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje“: • Pirmą kartą paskelbtas tarpt žmogaus teisių katalogas, apimantis pilietines, politines ir socialines, ekonomines, kultūrines teises. Deklaracija turėjo didžiulę reikšmę priimant daugelį daugiašalių ir dvišalių sutarčių. • Deklaracija susideda iš preambulės ir 30 straipsnių. Preambulė prasideda konstatavimu, kad “visiems žmonijos šeimos nariams būdingo orumo bei lygių ir neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir visuotinės taikos pagrindas”. Kituose preambulės nuostatuose reikalaujama garantuoti sąlygas, kurios neverstų žmogaus griebtis sukilimo, kaip paskutinės priemonės, prieš tironiją ir pavergimą, raginama skatinti ir ugdyti draugiškus tautų santykius. • Toliau Deklaracijoje išvardintos svarbiausios žmogaus teisės ir laisvės, kurios turi būti visuotinai pripažintos, gerbiamos ir garantuojamos kiekvienam žmogui. Jų diapazonas labai platus, aprėpia ir tradicines žmogaus teises bei laisves, kurios įtvirtintos įvairių valstybių konstitucijose bei kituose pagrindiniuose teisiniuose aktuose, ir kai kurias teises bei laisves, susiformavusias pastaraisiais metais: 1. Pagrindinės, arba elementarios žmogaus kaip asmenybės teisės ir laisvės. Tai pačios pagrindinės, pačios svarbiausios kiekvieno žmogaus teisės bei laisvės, kurių nepaisymas verčia jį griebtis įvairių savigynos priemonių: teisė į gyvybę, teisė į asmens laisvės apsaugą, į apsaugą nuo kankinimų, susirašinėjimo slaptumą, laisvo kilnojimosi ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvę, į santuoką, į minties, sąžinės ir religijos laisvę, į įsitikinimų ir jų reikšmių laisvę ir kt. 2. Pagrindinės pilietinės procesinės žmogaus teisės bei laisvės. Skelbiama, kad kiekvienas žmogus turi būti pripažintas teisės subjektų (6str), kad visi žmonės yra lygus prieš įstatymą ir turi būti vienodai įstatymo ginami nuo, bet kokios diskriminacijos (7str), kad kiekvienas žmogus turi teisę į efektyvų pažeistų teisių atstatymą (8str) ir kt. 3. Pilietinės politinės žmogaus teisės bei laisvės, kurios paprastai būna įtvirtintos valstybių konstitucijose. Čia suformuluotas: pilietybės, prieglobsčio, turto neliečiamybės, taikių susirinkimų, draugijų ir kt. demokratinės teisės bei laisvės. 4. Socialinės ekonominės žmogaus teisės. Čia išdėstyta: teisė į darbą, į vienodą atlyginimą už vienodą darbą, teisė į poilsį, į laisvą dalyvavimą visuomenės kultūriniame gyvenime, į laisvą darbo pasirinkimą ir kt. • Deklaracija, kaip ir kiti žmogaus teisių apsaugos tarptautiniai aktai, nenustato jokios teisių ir laisvių viršenybės. Ji taip pat neskirsto teisių į absoliučias ir teises, naudojimasis kuriomis gali būti apribotas kitų asmenų teisių apsaugos, viešosios tvarkos, valstybės saugumo, moralės ar visuomenės sveikatos sumetimais. • Visuotinė žmogaus teisių deklaracija nenumato jokio savo nuostatų kontrolės mechanizmo, tik 29 str numatoma kiekvieno žmogaus pareiga visuomenei - gerbti tokias pačias kitų teises. • Du svarbūs Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos dokumentai priimti 1966 m : Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas ir Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas. ◦ 1966 m. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto bruožai: ▪ Pakto paskirtis – nustatyti pagrindines žmogaus teises ir laisves, kurias valstybė turi garantuoti visiems asmenims, esantiems jų teritorijoje, ir imtis šiuo tikslu visų reikiamų teisinų, ekonominių, organizacinių bei kitų priemonių. Tačiau konkretūs būdai ir priemonės, kurias turi būti pasiektas šis tikslas, yra valstybės išimtinės vidaus kompetencijos dalykas, saugomas visuotinai prapažinto nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principo galia. ▪ Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto nuostatos suformuluotos taip, kad valstybės būtų įpareigotos imtis aktyvių veiksmų ekonominėms teisėms užtikrinti. Tokiu būdu valstybės pasyvumas šioje srityje negali būti pateisintas vieno ar kito laikotarpio specifiniais sunkumais.Tai 6 str. (teisė į darbą), 10 (šeimos, motinystės, kūdikystės ir vaikystės apsauga), 11 (teisė į pakankamą gyvenimo lygį), 12 (teisė į sveikatos apsaugą), 13 (teisė į mokslą) ir 15 (teisė dalyvauti kultūriniame gyvenime, naudotis mokslo pažangos laimėjimais ir teisė į autoriaus teisių apsaugą) straipsniai. ▪ Kiti šio pakto straipsniai, nors ir nenumatantys tam tikrų priemonių, yra gana detalūs. Pvz: 7 str., skirtas garantuoti teisingas ir palankias darbo sąlygas, ir reikalauja teisingo darbo užmokesčio ir lygaus apmokėjimo už lygiavertį darbą, patenkinamo gyvenimo, darbo apsaugos ir higienos, vienodos galimybės visiems būti paaukštintais darbe, poilsio, laisvalaikio, darbo laiko apribojimo, apmokamų periodinių atostogų ir apmokėjimo už darbą švenčių dienomis. ▪ Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas įpareigoja valstybes pateikti Jungtinių Tautų Ekonominei ir Socialinei tarybai pranešimus pagal šios tarybos patvirtintą programą. Pranešimuose turi būti nurodomi sunkumai, su kuriais susiduria valstybės, įgyvendindamos šį Paktą. ▪ Pakte pabrėžiama, jog vyrams ir moterims suteikiama galimybė naudotis lygiomis teisėmis, tiek ekonominėmis, tiek socialinėmis tiek ir kultūrinėmis. ▪ Reikia pastebėti, kad ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas nenumato nei peticijų teisės, nei kitokių, ką tik šalia nurodytų valstybių įsipareigojimų kontrolės priemonių. ◦ 1966m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto bruožai ▪ Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas specialiai išskiria elementarias žmogaus teises. Tai daroma ryšium su įtvirtinama galimybe įvesti žmogaus teisių apribojimus karo stovio ar nepaprastosios padėties sąlygomis. 4str.3dalis įpareigoja valstybę įvedusią žmogaus teisių apribojimus, dėl karo stovio ar nepaprastosios padėties, tučtuojau pranešti kitoms valstybėms Pakto dalyvėms apie šiuos apribojimus, jų įvedimo priežastis bei apie tai, kad jos nustojo juos taikyti. ▪ 4str.2dalis daro nuorodą į elementarias žmogaus teises ir laisves, nuo kurių nukrypti negalima net ypatingos padėties metu: teisė į gyvybę, kankinimų, žiauraus, orumą žeminančio elgesio ar bausmės draudimas, vergijos ar nelaisvos būklės draudimas, draudimas atimti laisvę dėl negalėjimo įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės, draudimas įvesti baudžiamąją atsakomybę už veiksmus, kurie anksčiau nebuvo laikomi nusikaltimais, ir sugriežtinti bausmes už anksčiau įvykdytus nusikaltimus, teisę būti pripažintų teisinių santykių subjektų (draudimas paskelbti už įstatymo ribų) ar teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. ▪ Pakto 9 str. įtvirtinama teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę ir teisinės jo garantijos, suėmimas tik pagal įstatymą, pareiga pranešti apie suėmimo priežastį suėmimo momentu ir skubiai pateikti kaltinimą, teisė kreiptis į teismą dėl sulaikymo teisėtumo ir pan. ▪ Pakto 10 str. Garantuoja asmenų, kuriems atimta laisvė, teises: su jais turi būti elgiamasi humaniškai, kaltinamieji turi būti laikomi atskirai nuo nuteistųjų, nepilnamečiai nuo pilnamečių, laisvės atėmimo rėžimo tikslas – nuteistųjų pataisymas ir socialinis perauklėjimas. ▪ Pakto 14 str. garantuoja teismines garantijas: visi asmenys yra lygūs prieš teismus ir tribunolus, byla turi būti nagrinėjama lygybės ir viešumo sąlygomis, kompetetingo, nepriklausomo teismo. Įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. ▪ Paktas taip pat nustato draudimą kištis į asmeninį ir šeimos gyvenimą, buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą (17str.) . Prapažįstama teisė rengi taikius susirinkimus (21str), teisė laisvai jungtis į profsąjungas (22str.), teisė dalyvauti savo valstybės valdyme, balsuoti ir būti išrinktam (25str), teisė sudaryti santuoką, sutuoktinių lygiateisiškumas (23 str), vaikų teisės (24 str) teisė kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą, o taip pat teisė išvažiuoti iš kiekvienos šalies ir įvažiuoti į savo šalį (12str.). 27 str. – vienintelė universali sutartinė nuostata, įtvirtinanti etninių, religinių, kalbinių mažumų teises. ▪ Pagal Pakto IV dalį įsteigtas Žmogaus teisių komitetas, kurio funkcijos: 1) nagrinėti valstybių pranešimus – ataskaitas apie Pakto įgyvendinimą; 2) nagrinėti tarpvalstybinius skundus – pranešimus dėl: žmogaus teisių ir laisvių, įtvirtintų Pakte, pažeidimų (kai abi valstybės pripažįsta šio komiteto kompetenciją); 3) nagrinėti individualias peticijas, dėl Pakte įtvirtintų teisų pažeidimų (kai valstybė Pakto dalyvė, prieš kurią peticija nukreipta yra šio Pakto Fakultatyvinio protokolo dalyvė). ▪ 1966m Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas ir fakultatyvinis protokolas yra tarptautinės konvencijos, nustatančios dalyvaujančioms valstybėms privalomus įsipareigojimus. Fakultatyviniu protokolu sukurta speciali žmogaus teisių gynybos procedūra, kurios esmė – pavienių asmenų skundų prieš valstybę – šio protokolo dalyvių nagrinėjimas, Žmogaus teisių komitete. 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos protokolai sudaro pagrindą Europos žmogaus teisių koncepcijai. Lietuva ratifikavo konveciją 1995 m 04 27 d, įsigaliojo 1995 06 20 d. Šiuo metu konveciją papildo keturiolika protokolų. Europos žmogaus teisių konvencijos jurisprudenciją sudaro ne tik normos įraštytos Konvencijoje ir jos protokoluose, bet ir Europos žmogaus teisių teismo praktika (precedentai). Svarbiausi bruožai: • Konvencija turi ypatingą reikšmę dėl daugelio priežasčių: ji buvo pirmoji tarptautinė sutartis, kurioje buvo kodifikuotos žmogaus teisės. Iš abstrakčių principų žmogaus teisė buvo paverstos konkrečiais teisiniais įsipareigojimais, kurių vykdymo kontrolė buvo pavesta specialiai sudarytoms tarptautinėms institucijoms. Konvencijos pagalba sukurta pirmoji tarptautinių peticijų prieš žmogaus teisių pažeidimus sistema ir pirmasis žmogaus teisių apsaugos teismas. Per konvencijos organų veiklos laikotarpį susiformavo plati žmogaus teisių apsaugos jurisprudencija. Žmogaus teisių apsauga yra pagrindinė Europos Tarybos, kurios rėmuose sudaryta Konvencija, veiklos sritis. • Europos žmogaus teisių konvenciją sudaro 66 straipsniai. Pirmieji 17 iš jų numato: konkrečias žmogaus teises, 37 straipsniai skirti Komisijos ir teismo organizaciniams ir funkcionavimo klausimams, o paskutiniai 10 straipsnių – bendriems klausimams. Dominuoja pilietinės ir politinės žmogaus teisės (išimtis teisė į mokslą). Socialinės, ekonominės teisės, pripažįstamos Europos Tarybos, yra reglamentuojamos kitoje ET konvecijoje – Europos socialinėje chartijoje, tačiau ši kovencija neturi tokio efektyvaus įgyvendinimo mechanizmo. • Suformuotas žmogaus teisių katalogas ir efektyvus jų įgyvendinimo mechanizmas. Pagal Europos žmogaus teisių konvenciją galimi nuolatiniai ir laikini naudojimosi teisėmis ir laisvėmis apribojimai. Nuolatiniai apribojimai: jie galimi tik tų laisvių ir teisių atžvilgiu, kurių apribojimus leidžia pati Konvencija. Laikini apribojimai galimi karo ir nepaprastosios padėties atveju. Tačiau ir tokiu atveju valstybė negali riboti elementarių žmogaus teisių. Nustatoma, kad negalima aiškinti Konvencijos nuostatų tokiu būdu, kuris leistų veiklą ar veiksmus, kuriais siekiam panaikinti Konvencijoje numatomos teises ir laisves, ar jas daugiau riboti, negu numatoma pačioje Konvencijoje. • Konvencijoje įtvirtinamas teises ir pareigas galima suskirstyti: 1. ELEMENTARIOS ŽMOGAUS TEISĖS. Teisė į gyvybę, kankinimų arba žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ar bausmės draudimas, draudimas, kad niekam negali būti atimta teisė tik dėl to, kad jis negali įvykdyti sutarties. 2. TEISĖ Į LAISVĘ. Laisvės atėmimas leidžiamas: a) sulaikius pagal teismo nuosprendį; b) neįvykdžius teismo nuosprendžio; c) padarius ar ketinant padaryti nusikaltimą; d) nepilnamečio sulaikymas auklėjimo tikslais; e) užkertant kelią infekcinių ligų plitimui; f) norint neleisti atvykti į šalį, išduoti iš šalies 3. TEISINĖS GARANTIJOS. Garantuoja teisę į tai, kad byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką. Teismas turi būti nepriklausomas ir nešališkas. Teismo posėdžiai turi būti vieši, ir sprendimas turi būti paskelbtas viešai. Įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Numatyta nuteistojo teisė į bylos peržiūrėjimą aukštesniame teisme. 4. PRIVATUS IR ŠEIMOS GYVENIMAS. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, būtų neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Įtvirtinama tėvų teisė parinkti savo vaikų švietimą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus. 5. PAGRINDINĖS LAISVĖS. Laisvė reikšti savo mintis ir įsitikinimus, teisė į sąžinės ir religijos laisvę. Naudojimasis teise į taikių susirinkimų laisvę ir laisve jungtis į asociacijas su kitais, gali būti ribojamas valstybės saugumo ar viešosios tvarkos sumetimais. Įtvirtinta rinkimų laisvė 6. TEISĖ Į NUOSAVYBĘ. Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę taikiai naudotis savo turtu. Turtas gali būti valstybės nusavintas pagal bendruosius tarptautinės teisės principus, tačiau savininkui turi būti suteikta visiška ir greita kompensacija. 7. KILNIJOMOSI TEISĖ. Nustato asmens, teisėtai esančio valstybės teritorijoje, kilnojimosi laisvę, pasirinkti gyvenamąją vietą. Įtvirtintas draudimas išsiųsti piliečius iš savo pilietybės valstybės. Draudžia kolektyvinį užsieniečių išsiuntimą.Yra 14 protokolų. Protokolas 6 skirtas mirties bausmės panaikinimui. Jį Lietuva ratifikavo 1999 04 27. Protokolas 12 skirtas asmens diskriminacijos uždraudimui. • Pagal Konvencija yra sukurti 2 organai, skirti konvencinių valstybių įsipareigojimų vykdymui užtikrinti: Europos Žmogaus teisių komisija ir Europos Žmogaus teisių teismas. Taip pat ir Europos Tarybos Ministrų Komitetas, kuris sprendžia bylą po to, kai ją išnagrinėjo Komisija, ir kontroliuoja, kaip vykdomi Tesimo sprendimai. Komisija priima peticijas fizinių asmenų, jų grupių bei nevyriausybinių organizacijų, teigiančių, kad tam tikra valstybė pažeidė jų teises, įtvirtintas Europos Žmogaus teisių konvencijoje. Ji nagrinėja ir tarpvalstybinius skundus kuriuose viena valstybė, prašo komisiją nustatyti, kad kita valstybė pažeidė Konvenciją. • Konvencija yra svarbus Lietuvos konstitucinės teisės šaltinis, tapusi Lietuvos teisinės sistemos dalimi. Jaučiama E žmogaus teisių konvecijos įtaka LR Konstitucijai - kai kurie LR Konstitucijos straipsniai yra artimi, panašus pilietinių ir politinių teisių katalogas. • Per visą Europos Žmogaus teisių apsaugos konvencijos galiojimą, ji buvo vystoma ir tobulinama, darant pataisas, tiek pačios Konvencijos tekste, tiek priimant papildomus Protokolus. Konvenciją papildė 14 jos protokolų, kurie nustatė: I – kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe; IV - niekam negali būti atimama laisvė vien todėl, kad žmogus neįstengia įvykdyti kokios nors sutarties prievolės; VI – mirties bausmė panaikinama; VII – užsienietis, teisėtai gyvenantis, kurios nors valstybės teritorijoje, gali būti išsiųstas tik vykdant sprendimą, priimtą pagal įstatymą; XI – Europos Žmogaus teisių komisija bus panaikinta, o visos peticijos bus nagrinėjamos Europos Žmogaus teisių teisme. XIV – keičiantis Konvencijos kontrolės sistemą. 1961m. Europos socialinė chartija • Europos socialinė chartija yra Europos Tarybos rėmuose sudaryta daugiašalė tarptautinė sutartis socialinėms teisėms įgyvendinti. Ji sudaryta 1961m. ir turi papildomus protokolus. • Europos socialinė chartija numato ją pasirašiusių šalių pareigas įgyvendinant daugelį ekonominių, socialinių ir kultūrinių žmogaus teisių. Šis dokumentas tarsi papildo Konvenciją, kurioje kalbama apie pilietines ir politines teises. • Chartija numato lanksčią jos ratifikavimo procedūrą, kurios esmė yra ta, kad valstybė, norinti prisijungti prie šios sutarties, turi prisiimti minimalų skaičių įsipareigojimų, numatytų Chartijos pirmoje ir antroje dalyse. Chartija taip pat numato kolektyvinių peticijų nagrinėjimą. • Pagrindiniai skirsniai liečia teisę į darbą, profsąjungų laisvės, teisė į kolektyvines derybas, teisė į socialinį draudimą, teisinę ir ekonominę pagalbą bei darbuotojų migrantų teisę į apsaugą ir pagalbą. 12 kitų skirsnių detalizuoja ir papildo šias teises tokiu būdu, kad sukuriama visa apimanti valstybių socialinių įsipareigojimų visuma darbo, sveikatos, socialinės apsaugos ir kitų teisių srityse. • Karo arba nepaprastosios padėties atveju Chartija numato, kad valstybės gali nukrypti nuo kai kurių savo įsipareigojimų. Chartijos nuostatos neprieštarauja toms valstybinių vidaus teisės normoms arba tarptautinėms sutartims, kurios gali sudaryti geresnes sąlygas, negu numatyta chartijoje. • Chartijoje numatytos ir jos vykdymo kontrolės mechanizmas. Jis reikalauja, kad valstybės dalyvės kartą per 2 metus pateiktų Europos Tarybos Generaliniam sekretoriui pranešimą, kaip buvo vykdomi tie straipsniai ir jų punktai, dėl kurių valstybė prisiėmė įsipareigojimus. Vaiko teisų konvencija • 1989 m JT Generalinė asamblėja priima Vaiko teisų konvenciją. Ji pradeda galioti 1990 m. rugsėjį ir tampa viena plačiausiai ir greičiausiai priimtų žmogaus teisių sutarčių istorijoje. 1992 m. Ministro Pirmininko potvarkiu buvo prisijungta prie Vaiko teisių konvencijos, 1995 m. liepos 3 d. ši konvencija ratifikuota. Šiandien 192 iš 194 pasaulio šalių ją formaliai ratifikavo. Jokia kita žmogaus teisių konvencija nėra sulaukusi tokio plataus palaikymo, nekalbant apie tai, kaip greitai ji buvo ratifikuota. • Konvencija įvardija ypatingas vaikų teises bei būtinumą jais rūpintis. Ji reikalauja, kad visos tautos įgyvendintų šias teises. Ši deklaracija taip pat buvo pirmasis tarptautinis instrumentas, įkūnijantis pilną žmogaus teisių rinkinį – pilietines, kultūrines, ekonomines, politines ir socialines. • Pagal 45 Konvencijos straipsnį, UNICEF yra atsakingas už vaiko teisių gynimo skatinimą ir gynimą remiant Vaiko teisių komiteto, kuriam šalys teikia ataskaitas kas penkerius metus, darbą. UNICEF ypač rūpi pasiekti tuos vaikus, kurie yra diskriminuojami dėl lyties, kultūros, kalbos, odos spalvos, religijos ar tėvų politinių pažiūrų. 4. Pilietybės konstitucinis institutas. Pilietybės instituto raida Lietuvos teisėje. Pilietybės teisinis reguliavimas. Dvigubos pilietybės problema. Pilietybės įgijimas gimimu. Kraujo principas. Žemės principas. Natūralizacija. Optavimas. Pilietybės netekimas. Užsieniečių teisinė padėtis. Prieglobsčio teisė. Pilietybės konstitucinis institutas. Pilietybės instituto raida Lietuvos teisėje. Pilietybės teisinis reguliavimas. Pilietybė-tai nuolatinis teisinis ryšys tarp asmens ir valstybės. Šio ryšio pagrindu asmuo įgyja pilietines ir politines teises ir pareigas bei naudojasi šios valstybės gynyba. P teisės literatūroje suprantama dviem aspektais: 1.kaip objektyviai egzistuojantis asmens teisinis ryšys su valstybe; 2.kaip teisės normų, reguliuojančių pilietybės santykius, visuma, t.y.kaip savarankiškas KT institutas. Kalbant apie asmens ryšį su valstybe, svarbiausieji šio ryšio požymiai yra šie: 1.gimimas teritorijoje arba-gimimas iš tam tikros teritorijos tėvų (teritorinė kilmė) (12 LK str.); 2.tam tikras apsigyvenimas teritorijoje ir ypač išgyvenimo laikas (natūralizacijos stažas). Tačiau ne kiekvienas asmens ryšys su valstybe laikomas pilietybe. Esmė yra tai, kad ryšys tarp piliečio ir valstybės yra nuolatinis, jis nenutrūksta ir tada kai pilietis išvyksta iš savo šalies. Skiriasi taip pat ir teisių bei laisvių apimtis, kurias valstybė suteikia savo piliečiams, bei kitiems asmenims. Svarbiausios politinės teisės ir ypač tos, kurios susijusios su valstybės funkcionavimu, jos saugumo užtikrinimu, su valstybinių institutų kūrimu ir valstybinės valdžios funkcijų įgyvendinimu, gali būti suteikiamos tik valstybės piliečiams. Pilietybės problema buvo viena tų, kurią L-vos valstybei teko spręsti ir šio amžiaus pradžioje, atkūrųs nepriklausomybę 1918 m., ir atstačius nepriklausomybę po 50 metų trukusios sovietinės priespaudos. Pilietybė kaip LR KT institutas yra visuma LR KT normų, reguliuojančių pilietybės santykius. Pažymėtina, kad valstybė savarankiškai nustato esminius pilietybės pradus ir šio instituto konkretų turinį. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo normos reguliuoja įvairias pilietybės santykių grupes. Dabartiniu metu pilietybės teisinį institutą sudarančios normos, reguliuojančios pilietybės santykius, yra įtvirtintos LR Konstitucijoje, 1991 12 05 Pilietybės įstatyme bei poįstatyminiuose teisės aktuose. Pažymėtina, kad atkurtos nepriklausomos L valstybės pilietybės institutas kyla ne iš „Lietuvos TSR“, o yra Lietuovs Respublikos pilietybės instituto, egzistavusio tarpukario laikotarpiu, tąsa. Be to, rengiant pilietybės santykius reguliuojančius aktus, buvo atsižvelgta ir į svarbiausias tarptautinės teisės nuostatas ir principus dėl pilietybės instituto. Kiekviena šiuolaikinė valstybė turi pilietybės institutą. Pilietybės turėjimas reiškia, kad asmuo gyvenantis valstybės teritorijoje oficialiai yra pripažįstamas ir laikomas teisėtu valstybės nariu, o ne svetimšaliu. Dvigubos pilietybės problema. Paprastai asmuo yra nuolatiniame teisiniame ryšyje su viena valstybe. Tačiau būna atvejų, kai asmuo tuo pačiu metu turi ir kitos valstybės pil.Taigi dviguba pilietybė arba bipatrizmas-tai toks asmens teisinis statusas, kai pastarasis vienu metu turi dviejų ar daugiau valstybių pil. Bipat.yra papiltęs tarpt.praktikoje reiškinys ir egzistuoja nepriklausomai nuo to ar valstybės jį pripažįsta, ar ne. Dvigubos pil.atsiradimo priežastis dažnai yra įvairių valstybių įstatymų, reguliuojančių pil.santykius kolizijos. Istoriškai dvigubos pil.atsiradimas siejamas su valstybių teritoriniais pasikeitimas, gyventojų migracija. Dviguba pil.gali atsirasti įgyjant pil.įvairias būdais, net ir gimimo būdu, iškilus “žemės teisės principo” ir “kraujo teisės principo” nesuderinamumui. Bipat.galėjo būti ir santuokų tarp asmenų, turinčių skirtingų valstybių pil., pasekmė. Moteris galėjo įgyti dvigubą pil.ištekėdama už užsieniečio, jeigu ji pagal savo šalies įstatymus nepraranda turėtos pil., o pagal vyro šalies įst.automatiškai įgyja jo šalies pil. Padėtis pasikeitė 1957 JT Gen.Asamblėjai priėmus konvenciją”Dėl ištekėjusių moterų pil.”. Joje buvo įtvirtinta nuostata, kad santuokos su užsienio valstybės pil.atveju, moteris automatiškai neįgyja vyro valstybės pil., o kitos valstybės pil.įgijimas negali trukdyti jai išlaikyti savo pil. Dviguba pil.gali atsirasti ir natūralizacijos būdu, jeigu pilietybę suteikianti valstybė nereikalauja atsisakyti turimos pil.Sprendžiant bip.problemas tarpt.praktikoje šalys dažniausiai taiko aktyvios pilietybės doktriną, t.y.didelį dėmesį skiria pilietybės pastovumui ir faktiniam piliečio ryšiui su valstybe. Aktyvios pil.kriterijams priskiriama: 1.nuolatinė gyvenamoji vieta arba vieta, kur dažniausiai gyvenama; 2.nuolatinė darbo vieta; 3.vieta, kur asmuo realiai naudojasi savo pilietinėmis arba politinėmis teisėmis; 4.karinės ar valstybinės tarnybos atlikimo vieta; 5.kai kuriais atvejais-asmens nekilnojamojo turto buvimo vieta.Dvigubos pil.problema sprendžiama ir valstybių pil.įstatymuose nustatant bipat.negalimumo atvejus įgyjant valstybės pil., ir sudarant dvišales bei daugiašales sutartis dėl dvigubos pil.nepripažinimo. Pilietybės įgijimas. Gimimu. Kraujo principas. Žemės principas. Natūralizacija. Optavimas. Pagal LR Pilietybės įst. 1 str. LR piliečiai yra: 1. asmenys iki 1940 06 15 turėję LR pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai 2. asmenys, 1919 sausio 9- 1940 06 15 nuolat gyvenę dabartinėje LR teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie pilietybės įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena Lietuvoje, ir nėra kitos valstybės piliečiai 3. lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse, jeigu jie išvyko iš lietuvos iki 1919 ir neįgijo kitos valstybės pilietybės 4. asmenys iki 1991 11 04 įgiję LR pilietybę pagal pilietybės įstatymą, galiojusį iki pilietybės įstatymo priėmimo 1991 12 05 5. kiti asmenys, kurie įgijo LR pilietybę pagal pilietybės įstatymą Asmenims, jų pageidavimu išduodami LR piliečio pasai arba teisę į LR pilietybę patvirtinimo dokumentai. Pilietybę patvirtinantis dokumentas yra LR piliečio pasas. Pagal LR Pilietybės įst. 7 str. LR pilietybė gali būti įgyjama šiais atvejais: gimus, suteikus LR pilietybę įstatymo nustatyta tvarka (natūralizacija), įgyvendinus teisę į LR pilietybę, optavimo būdu ar kitais LR tarpt sutarčių numatytais pagrindais, kitais LR pilietybės įst numatytais pagrindais. 1. gimimu (filiacija): a) kraujo teisės pagrindu (prioritetinis Lietuvoje) - ius sanguinis. Tai nacionalinis pilietybės įgyjimo principas, t.y. vaikas gauna tėvų pilietybę. Kai kuriuose valstybėse pabrėžiama motinos linija.b) Žemės principas. Pagal jį pilietybė įgyjama pagal gimimo vietą - ius soli. Tėvų pilietybė neturi jokios reikšmės. Šis būdas naudojamas tose valstybėse, kurios nori padidinti savo piliečių skaičių. c) Mišrus būdas - taikomi abu principai, juos derinant. Kai tėvai yra skirtingų šalių piliečiai ir reikia nustatyti vaiko pilietybę, tai vaikui suteikiama tos šalies pilietybė, kurioje jis gimė (su sąlyga, kad vienas iš tėvų irgi yra tos šalies pilietis).Valstybės, kurios pripažįsta žemės teisės principą taip pat prisideda prie to, kad daugėja dvejų šalių piliečių (bipatridų). Tai reiškia, kad toks žmogus turi ne tik dvigubas teises bet ir pareigas dviem valstybėm (pvz., karinė tarnyba). Tokiais atvejais valstybės turėtų sudaryti sutartis. 2. natūralizacija - tai pilietybės įgijimas ne gimimu, o vėliau susiklosčius tam tikrom aplinkybėmis. Yra 2 atvejai:- šeimyninė natūralizacija:- dėl santuokos,- dėl įvaikinimo. Pats santuokos sudarymas nesuteikia pilietybės, tačiau sutuoktinis po tam tikro laiko įgyja teisę gauti pilietybę.Įvaikinami paprastai nepilnamečiai ir jiems suteikiama įtėvių pilietybė.- nešeimyninė natūralizacija - kai pilietybė įgyjama nesant kokių nors šeimyninių aplinkybių. Pilietybės prašo arba užsieniečiai arba asmenys be pilietybės. Dažnai - pabėgėliai. Pabėgėlio statusas nesuteikia teisės į pilietybę, tačiau jis suteikia teisę gyventi tam tikroje valstybėje ir po tam tikro laiko pabėgėlis gali kreiptis su prašymu suteikti jam pilietybę. Natūralizacija - tai užsieniečio ar apatrido gyvenimas tam tikroje valstybėje, jo adaptacija prie naujų sąlygų ir tos šalies pilietybės gavimas įstatymo nustatyta tvarka. Įstatyminės sąlygos natūralizacijai: - išgyventi tam tikrą laiką toje valstybėje (3 m., 10 m.), - išmokti tos valstybės kalbą (išlaikyti egzaminą), - mokėti konstitucijos pagrindus (egzaminas), -turėti nuolatinę gyvenamąją vietą (10 m.), - turėti nuolatinę darbo vietą ar pajamų šaltinį LR, - būti be pilietybės arba būti piliečiu valstybės, pagal kurios įstatymus LR pilietybės įgijimo atveju praranda tos valst pilietybę, arba raštu pranešti apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta LR pilietybė. Pilietybė gali būti įgyjama ir išimties tvarka. Už ypatingus nuopelnus tai valstybei. Tai numatyta daugelio valstybių įstatymuose. Dažnai tai būna kultūros žmonės: rašytojai, dalininkai ir t.t. Jie gali būti gimę toje valstybėje bet neturėti jos pilietybės.Pilietybės suteikimas - aukščiausias valstybės valdžios aktas. Tokiais atvejai nekeliami natūralizacijos reikalavimai. LR pilietybė neteikiama asmenims, kurie: 1) padarė tarptautinės teisės numatytų nusikaltimų žmogiškumui ar vykdė genocidą; 2) dalyvavo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę; 3) iki atvykimo gyventi į Lietuvą kitoje valstybėje buvo teisti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamąją atsakomybę nustato ir LR įstatymai, arba buvo bausti Lietuvoje už tyčinį nusikaltimą, už kurį numatoma laisvės atėmimo bausmė; 4) yra chroniški narkomanai, alkoholikai ar toksikomanai; 5) serga ypač pavojingomis infekcinėmis ligomis. 3). įgyvendinus teisę į LR pilietybę. Pilietybės įstatymo 17 str nustatyta tvarka lietuvių kilmės asmenims ir asmens iki 1940 06 15 turėjusiems L pilietybę, bei jų vaikams ir vaikaičiams, neterminuotai išsaugoma pilietybė. Tai reiškia, kad jiems pripažįstama pirmumo teisė i L pilietybę ir paprastesnė tos pilietybės įgijimo tvarka. Taikoma tiems patiems asmenims, kurie nurodyti Pilietybės įstatymo 1 str. 1 dalyje. Prie prašymo įgyvendinti teisę į pilietybę asmuo privalo pridėti dokumentus, patvirtinančius jo ar jo tėvų/senelių pilietybę iki 1940 06 15 ir asmens rašytis pareiškimas, kad jis save laiko lietuviu. Jei nėra tai patvirtinančių dokumentų, klausimą sprendžia Pilietybės reikalų komisija. 4). Optacija – tai laisvas savo noru pilietybės pasirinkimas tais atvejais, kai keičiasi valstybės teritorija. Pilietybė keičiasi remiantis dviejų valstybių, kurių teritorijos keičiasi tarptautine sutartimi, 5) kitais įstatymų numatytais būdais. Reintegracija - tai pilietybės sugrąžinimas asmenims, kurie buvo ją praradę. Ypatingų procedūrų nereikalaujama, tačiau turi būti nurodyta aplinkybė, dėl kurios pilietybė buvo prarasta bei pateiktas paties asmens prašymas. Svarbūs pilietybės praradimo būdai: dėl to, kad buvo nutraukti faktiniai ryšiai (dėl to pilietybė yra prarandama automatiškai, t.y. čia nėra jokios žmogaus kaltės), kai pilietybė prarandama dėl nedoro elgesio (pvz., TSRS pilietybė buvo atimama iš disidentų, bet vėliau buvo grąžinama). Pilietybės netekimas. Pilietybės netekimas vadinamas ekspatriacija. LR pilietybės netenkama: 1) atsisakius LR pilietybės; 2) įgijus kitos valstybės pilietybę; 3) nutraukus faktinius ryšius su Lietuvos valstybe; 4) LR tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais (kadangi tarpt sutartys turi viršenybę LR įstatymų atžvilgiu) LR piliečio teisė atsisakyti pilietybės Dažniausios atsisakymo priežastys būna santuoka su užsieniečiu, emigracija. LR piliečio teisė atsisakyti pilietybės negali būti varžoma, išskyrus šiame straipsnyje nurodytus atvejus (20 str.): Asmens prašymas atsisakyti LR pilietybės negali būti nagrinėjamas, jeigu to prašantis asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn kaltinamuoju arba jo atžvilgiu yra įsiteisėjęs ir vykdytinas teismo nuosprendis. Klausimus dėl pilietybės atsisakymo sprendžia Prezidentas leisdamas dekretus. Pilietybės įstatymo 23 str. 3 dalyje numatyta, kad LR pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybė ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to,kai jam buvo išduoti LR pilietybės dokumentai, netenka LR pilietybės nuo to dokumento išdavimo datos. Asmuo gali būti pripažintas netekusiu LR pilietybės, jeigu jis nutraukia faktinius ryšius su Lietuvos valstybe: 1) ilgiau kaip trejus metus be pertraukos gyvena užsienyje su negaliojančiu LR piliečio pasu; 2) stoja kitos valstybės karinėn tarnybon ar pareigūnu valstybinėn tarnybon be LR kompetentingų organų leidimo. LR pilietybės suteikimo akto pripažinimas negaliojančiu LR pilietybės suteikimo aktas pripažįstamas negaliojančiu, jeigu natūralizuotas asmuo arba optantas įgijo LR pilietybę pagal suklastotus dokumentus ar kitokios apgaulės būdu, arba neatsisakė kitos valstybės pilietybės, arba teismui nustačius, kad jis iki pilietybės suteikimo ar po to padarė tarptautinės teisės numatytų nusikaltimų žmogiškumui, vykdė genocidą arba padarė nusikaltimų Lietuvos Respublikai. LR pilietybės suteikimo aktas gali būti pripažintas negaliojančiu taip pat ir tuo atveju, kai teismas nustatys, jog konkretus asmuo po 1940 m. birželio 15 d. organizavo ar vykdė gyventojų trėmimus ar gyventojų naikinimą, slopino rezistencinį judėjimą Lietuvoje ar po 1990 m. kovo 11 d. dalyvavo veiksmuose, nukreiptuose prieš LR nepriklausomybę ir jos teritorijos vientisumą. LR pilietybės įgijimas pripažįstamas negaliojančiu, jeigu paaiškėja, kad asmuo LR pilietybę patvirtinančius dokumentus įgijo neteisėtai ar nepagrįstai. Užsieniečių teisinė padėtis. Užsienietis - asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, kuris turi bet kurios užsienio valstybės pilietybę, ir asmenys be pilietybės. Užsieniečių teisinę padėtį reglamentuoja 1998 m įst. Dėl užsieniečių teisinės padėties LR. Įstatymas netaikomas užsieniečiams, ieškantiems politinio prieglobsčio LR, taip pat užsieniečiams, kuriems LR įst arba LR tarpt sutartys nustato kitokią teisinę padėtį. Užsienietis neįleidžiamas į LR, jeigu: • neturi galiojančio kelionės dokumeto, viso, kai būtina ją turėti, • atsisako pateikti šiuos dokumentus, • negali pateikti duomenų, patvirtinančių, kad turi lėšų, kurių reikia pragyneti LR, grįžti namo, • jam uždrausta atvykti į LR, • jo buvomas LR keltų grėsmę valst saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai, dorovei, • pateikdamas prašymą, užsienietis pateikė apie save tikrovės neatitinkančius dokumentus, • jis yra padaręs nusikaltimų žmoniškumui ar vykdė genocidą. Sprendimą neįleista užsieniečio priim VRM. Užsienietis laikomas laikinai gyvenančiu LR, jeigu jis teisėtai gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje – ilgiau nei 3 mėn per puse metų. Leidimas išduodamas vieneriems metams. 40 str. 1. d. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu: 1) jis išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka; 2) jis yra lietuvių kilmės asmuo; 3) yra šeimos susijungimo atvejis; 4) jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje; 5) jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje; 6) jis ketina įgyti išsilavinimą, mokytis švietimo įstaigoje, stažuoti, kelti kvalifikaciją, dalyvauti profesiniuose mokymuose; 7) jam yra nustatyta globa (rūpyba) arba jis yra paskirtas globėju (rūpintoju); 8) jo negalima išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo nustatyta tvarka arba jam šio Įstatymo 132 straipsnio nustatyta tvarka atidėtas išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos; 9) jam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje; 10) jam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje; 11) dėl pavojingos organizmo būklės jis negali išvykti ir jam reikalinga neatidėliotina būtinoji medicinos pagalba. Tokių būklių sąrašą nustato sveikatos apsaugos ministras. 53 straipsnis. Leidimo nuolat gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai 1. Leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu: 1) jis išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka; 2) jis yra lietuvių kilmės asmuo; 3) jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys; 4) jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje; 5) jis yra vaikas iki 18 metų, gimęs Lietuvos Respublikoje, ir jo tėvai ar vienas iš jų turi leidimą nuolat gyventi; 6) jis yra vaikas iki 18 metų, gyvenantis Lietuvos Respublikoje, ir jo tėvai arba vienas iš jų turi leidimą nuolat gyventi; 7) jis gavo pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje; 8) jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi; Užsienietis gali būti įpareigotas išvykti iš LR arba išsiųstas jeigu: • pažeidžia LR Konstituciją ar kitus LR įstatymus • jo veiksmai gresia Lietuvos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai • pažeidžia užsieniečių atvykimo į LR, buvimo joje ir vykimo per ją tranzitu taisykles arba nepaiso taikomų administracinio poveikio priemonių • yra LR be galiojančio užsienio paso, vizos, taip pat leidimo nuolat gyventi LR • yra LR ir nustatoma, kad jo viza arba leidimas nuolat gyventi LR įgyti apgaulės būdu • padaro nusikaltimą • būdamas LR nepajėgia savęs išlaikyti arba turi nelegalų gyvenimo šaltinį • padaro administracinį teisės pažeidimą arba jo veiksmai gresia gyventojų sveikatai ir gerovei. Užsieniečiui, kuris traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už padarytą nusikaltimą apribojama teisė išvykti ir LR iki bylos nagrinėjimo ar bausmės atlikimo pabaigos. Užsieniečiui, sulaikytam LR įstatymų numatyta tvarka ir pagrindais, suteikiama galimybė susisiekti su valstybės, kurios pilietybę jis turi, diplomatine atstovybe ar konsuline įstaiga, atstovaujančia LR tos valstybės interesams. Sprendimą išsiųsti užsienietį iš LR miestų policijos komisariatai arba užsieniečių registravimo centras pagal užsieniečių buvimo vietą. Užsienietį, išsiunčiamą iš LR, pareigūnai lydi iki LR valstybės sienos. Užsienietis gali būti išsiųstas į valstybę: • kurios pilietis jis yra • kurioje jis nuolat gyvena • iš kurios jis atvyko • kuri sutinka jį priimti Pažymėtina, kad LR nuo pat nepriklasuomybės atstatymo užsieniečiams, teisėtai esantiems LR teritorijoje, buvo nustatytas nacionalinis režimas, t.y. užsieniečiams valstybėje suteikiamos tokios pat teisės ir laisvės bei numatomos pareigos, kaip ir savo piliečiams. Užsieniečiai turi visas ekonomines ir soc teises, soc aprūpinima, teises į mokslą, kaip ir piliečiai. Gali užimti pareigas; gali dirbti, garantuojama asmens ir buto neliečiamybė, gali kreiptis į teismą, gali tuoktis. Apmokestinami kaip ir piliečiai. Gali keisti gyv. vietą. Gali būti išsiūstas (teismas). Negali dalyvauti rinkimuose, neprivalo atlikti karinės tarnybos LR kariuomenėje. Užsieniečiai, nuolat gyvenantys LR, gali užimti visas pareigas valstybinėje tarnyboje, išskyrus tas kurioms užimti LR įstatymai numato būtiną sąlygą- LR pilietybę. Teisė laisvai išvykti iš LR gali būti apribota, jeigu užsienietis: • patrauktas baudžiamojon atsakomybėn- iki bylos nagrinėjimo pabaigos • nuteistas už padarytą nusikaltimą- iki bausmės atlikimo pabaigos • neįvykdė turtinių prievolių Lietuvos valstybei ar turtinių prievolių, kylančių iš santuokos ir šeimos santykių. Užsieniečiai, padarę LR nusikaltimą ar kitą teisės pažeidimą, atsako pagal LR įstatymus, jeigu ko kita nenumato LR tarptautinės sutartys. Leidimas dirbti užsieniečiui išduodamas ne ilgiau kaip dvejiems metams nurodnat darbą (pareigas) ir įmonę (įstaigą), kurioje užsienietis dirbs. Darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu galiojantį leidimą dirbti, nei ilgesniam laikotarpiui nei leidimas dirbti LR. Užsieniečiai atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti LR, jeigu • tuti leidimą nuolat gyventi LR, • turi leidimą laikinai apsigyventi LR, • nori įsidarbinti dėl bendrų su užsienio valstybėmis vyriausybinių programų vykdymo, • yra užsienio įmonės, įstaigos, užmezgusios ekonominius ryšius su LR įmone, įstaiga, vaodvas ar jo įgaliotas asmuo, • yra sportininkas profesionalas ir atvyksta dirbti ne ilgiau kaip 6 mėnesius, • yra įmonės su užsienio kapitalu vaodvas arba jo įgaliotas atstovas, specialistas,k ir atvyksta paleisti, derinti užsienyje įsigytų įrengimų ar mokyti jais dirbti konsultantas, ir atvyksta dirbti ne ilgiau kaip 3 mėnesius, • atvyksta į LR dirbti mokslo įstaigose ar aukštosiose mokyklose atlikti mokslinių tyrimų arba dirbti pedagoginio darbo ne ilgiau kaip 90 dienų, • yra studentas, atvykstantis į LR stažuotis ar dirbti pagal visuomeninių (nevyriausybinių) organizacijų vykdomas tarptautines stažuočių mainų programas vieneriems metams. Šį laiką galima pratęsti dar 6 mėnesiems. Prieglobsčio teisė. Pabėgėliais bendrąją prasme vadinami asmenys, kurie,negalėdami pasinaudoti savo valstybės apsauga dėl gresiančio pavojaus jų gyvybei ar laisvei, yra priversti palikti savo šalį ir ieškoti prieglobsčio svetur. Pabėgėlio suteikimo statuso nustatymas numatytas JT Visuotinėje žm teisių deklaracijoje, 1951 m JT Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (Ratifikuota LR 1997) bei 1967 m Protokolas dėl pabėgėlių statuso (ratifikuota LR 1997). LR įst „Dėl pabėgėlių LR statuso 1995 m., pakeistas 2000. LR pabėgėlis – užsienietis, kuris visiškai pagrįstai baimindamasis būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų negali arba bijo naudotis tos valstybės, kurios pilietis jis yra, gynyba arba neturi tam tikros pilietybės ir yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti. Tarptautinėje praktikoje pripažįstami kriterijai pripažinti asmenį pabėgeliu. Tačiau LR nustatya humaniška išimtis – užsieniečiui, neteisėtai atvykusiam į LR teritoriją (ne per valstybės sienos perėjimo punktus) iš valstybės, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus, netaikoma atsakomybė už neteisėtą atvykimą ir buvimą LR, jeigu jis nedelsdamas arba ne vėliau kaio 24 val atvyksta į Valst. Sienos apsaugos tarnybą, miesto policijos komisariatą ar kitas valst insititucijas ir išsamiai paaiškina apie savo neteisėtą atvykimą į LR bei buvimą joje. Užsienietis neįleidžiamas į LR arba jam neleidžiama joje būti, kai 1. jis atvyko iš saugios trečiosios šalies, 2. prieglobstį jam jau yra suteikusi kita valstybė, 3. jis turi kelių valstybių pilietybę ir be svarbių priežasčių nepasinaudoja bent vienos iš valstybių gynyba, 4. jau anksčiau išnagrinėjus jo prašymą suteikti pabėgėlio statusą, buvo priimtas sprendimas nesuteikti pabėgėlio statuso, o naujai paduotame prašyme nėra svarbios papildomos informacijos, 5. jo prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Gautas prašymas dėl pabėgėlio statuso suteikimo perduodamas Migracijos departamentui, kur per 48 val turi būti priimtas sprendimas. Sprendimą apie atsisakymą įleistį į LR arba joje būti užsienieti gali apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 7 dienas. Užsieniečiui, kuris pateikė prašymą dėl pabėgėlio statuso nustatytos svarbios jo teisių garantijos: jis neišsiunčiamas iš LR ir negrąžinamas į valstybę, kruioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus. Išimtis yra tie atvejai, kai užsienietis dėl svarbių priežasčių laikomas pavojingu LR saugumui arba įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nuteistas už sunkų nusikaltimą ir kelia pavojų visuomenei. Prašymas gali būti nagrinėjamas skubos tvarka (per vieną mėnesį) arba bendra tvarka (ne vėliau kaip per šešis mėn). Užsienietis, kurio prašymas suteikti pabėgėlio statusą nagrinėjamas bendra tvarka, apgyvendinamas Pabėgėlių priėmimo centre arba jam leidžiama gyventi pasirinktoje vietoje. 17 str. Įtvirtinta, kad užsienietis turi teisę: 1. gyventi užsieniečių registracijos centre ar pabėgėlių priėmimo centre bei naudoti jų teikiamomis paslaugomis, 2. tvarkyti ir notariškai įforminti dokumentus, 3. naudotis valstybės teikiama teisine pagalba, 4. gauti kompensaciją už naudojimąsi visuomeninio transporto priemonėmis, 5. naudotis vertėjo paslaugomis, 6. naudotis medic inos paslaugomis užsieniečių registracijos centre ir pabėg centre, 7. LRV ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka kas mėnesį gauti piniginę pašalpą smulkioms išlaidoms. 8. vaikai turi teisę mokytis bendrojo lavinimo mokyklose. Pareigos: 1. laikytis LR įstatymų ir Pabėgėlių centre nustatytos tvarkos, 2. gyventi Užsieniečių registracijos centre, jei užsienietis atvyko ar yra LR neteisėtai, kol bus nustatyta jo prašymo nagrinėjimo iš esmės tvarka, 3. gyventi Pabėgėlių priėmimo centre, ko jo prašymas suteikti pabėgėlio statusą nagrinėjamas iš esmės, jei užsieniečiui nebuvo leista gyventi jo pasirinktoje gyv vietoje, 4. leisti gydytojui patikrinti sveikatos būklę 5. prašymo suteikti pabėgėlio statusą nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti pabėgėlio statusą. Užsieniečiui, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas, Migracijos departamentas išduoda leidimą nuolat gyventi LR. Svarbu kartu užtikrinti socialines pabėgėlių galimybes. LR sudarytos ir teisinės, ir organizacinės prielaidos pabėgėliams Lietuvoje naudotis Konstitucijoje, įstatymuose ir L tarpt sutartyse numatytomis teisėmis. Pabėgėlio statusas užsieniečiui nesuteikiamas, jei: 1. jis naudojasi JTO institucijų ar organizacijų, išskyrus JTP pabėgėlių reikalų vyriausiąjį komisarą, pagalba ir gynyba, 2. valstybės, kurioje jis gyvena, kompetentigos valdžios insitucijos pripažįsta jam teises ir pareigas, susijusias su tos valstybės pilietybe, 3. yra motyvų manyti, kad iki atyvkimo į LR jis padarė sunkų nepolitinė nusikaltimą arba yra kaltas dėl veiksmų, prieštaraujančių JTO tikslams ir principams, 4. yra pagrindas manyti, kad jis padarę nusikaltimą taikai, žmonijai arba karinį nusikaltimą, kai jie apibrėžiami LR tarpt sutartyse. 6 tema. VALSTYBĖ IR JOS FORMOS. 6.1. Valstybės samprata. Valstybė - suvereni, teritorinė politinės valdžios organizacija, turinti specialų aparatą, garantuojantį savo paliepimų ar draudimų vykdymą. Valstybė - tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus ir suverenitetą. Valstybės suverenitetas - tai valstybės teritorinė viršenybė šalies viduje ir nepriklausomybė tarptautiniuose santykiuose. Valstybės suverenitetas turi vidinę ir išorinę puses. Valstybės teritorinė viršenybė šalies viduje vadinama vidine suvereniteto puse, o valstybës nepriklausomybė - išorine suvereniteto puse. Valstybės forma – kompleksinė sąvoka. Forma - tai struktūra, sutvarkymas. Valstybės forma parodo valstybės sutvarkymo būdus. Valst. Formą sudaro 3 elementai: 1) valdymo forma (valstybės aukščiausiųjų, atstovaujamųjų ir vykdomųjų organų sudėtis, jų santykiai su kt. organizacijomis, gyventojais, jų sudarymo tvarka, kompetensija); 2) santvarka arba valstybės teritorinio suskirstymo forma (parodo valstybės teritorinių dalių santykį su centrine valdžia, jų tarpusavio sąveiką, valstybinės valdžios teritorinį-administracinį suskirstymą; 3) valstybinis (politinis) režimas (valstybinės valdžios įgyvendinimo oficialių ir faktinių metodų visuma. Parodo, kokia yra valstybės valdžios įgyvendinimo metodų ir principų sistema. Apima politinių partijų veiklą. Pasaulio valstybių valdymo forma. Valdymo forma yra sistema, pagal kurią valdoma valstybė. Praktikoje naudojamos ir siūlomos daugybė įvairių valdymo formas apibūdinančių sąvokų. Daugiausiai vartojamų valdymo formų sąrašas (atkreipti dėmesį, kad praktikoje galima suderinti keletą paprastų valdymo formų vienoje valstybėje • Anarchizmas ◦ Anarchokapitalizmas ◦ Ekoanarchizmas ◦ Ekofeminizmas ◦ Libertarinis socializmas • Autokratija ir diktatūra ◦ Despotizmas ◦ Karinė chunta ◦ Kleptokratija ◦ Monarchija ◦ Absoliutinė monarchija ◦ Konstitucinė monarchija (konstitucinės monarchijos paprastai nėra autokratiškos, nors ir išsivysčiusios iš autokratinių formų) ◦ Paveldimoji monarchija ◦ Renkamoji (elekcinė) monarchija • Demokratija ◦ Tiesioginė demokratija ◦ Dalyvavimo demokratija ◦ Atstovaujamoji demokratija ◦ Westminsterio sistema ◦ Parlamentinė sistema ◦ Konsensuso vyriausybė ◦ Socialinė demokratija ◦ Prezidentinė sistema ◦ Pusiauprezidentinė sistema • Oligarchija ◦ Aristokratija ◦ Gerontokratija ◦ Meritokratija ◦ Plutokratija ◦ Technokratija ◦ Teokratija • Respublika ◦ Bananinė respublika ◦ Federacinė respublika ◦ Islamo respublika ◦ Socialistinė respublika ◦ Tarybinė respublika Šios valdymo formos suteikia schematišką apibūdinimą apie valstybės vyriausybės galios struktūrą, tačiau kiekviena vyriausybė yra unikali, kaip ir kiekviena šalis ir jos konstitucija - pagrindinis įstatymas detaliai aprašantis valdymo formą. Socializmas, komunizmas ir fašizmas, atsiradę kaip socioekonominiai judėjimai ir perėmę valdžią vadovaujami tam tikrų partijų dėl jų ilgametės buvimo valdžioje istorijos, stiprių ideologinių ryšių leido kai kuriems autoriams juos taip pat laikyti valdymo formomis. Monarchija šiuolaikiniame pasaulyje Monarchija (iš graikų - monarchia = "vienvaldystė", sudėta iš mono = vienas, archia = valdymas) viena iš valdymo formų, kurioje valstybės galva yra vienas valdovas (monarchas: kunigaikštis, karalius, imperatorius ir pan.). Monarchijos būna paveldimos ir renkamos. Pagal valdovo dalyvavimą valstybės valdyme monarchijos skirstomos į: • absoliutines; • konstitucines. Absoliutinėms monarchijoms (iš lotynų - absolutus = "visiškas) būdinga tai, kad vienvaldys valdo visiškai nekontroliuojamas ir nepatariamas luominio susirinkimo arba parlamento. Absoliutus monarchas savo rankose yra sutelkęs tiek įstatymų leidimo, tiek ir vykdomąją valdžią. Absoliutus monarchas nėra niekam atsakingas ir savo nuožiūra formuoja valstybės vyriausybę, nustato jos politikos turinį. Absoliutinės monarchijos mūsų laikais tebėra: Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Omanas, Kataras, Tonga, Brunėjus. Paskutinė absoliutinė monarchija Vakarų Europoje buvo Danija, kuri konstitucinę tvarką pasirinko 1849 m. Absoliutinės monarchijos klasikiniu pavyzdžiu laikoma Liudviko XIV Prancūzija (1643-1715), kurią jis valdė "iš Dievo malonės". Violetinė spalva - absoliutinės monarchijos. Konstitucinė monarchija yra tokia valdymo forma, kai monarcho valdžia yra ribojama Konstitucijos. Konstitucinėms monarchijoms būdinga tai, kad specialūs įstatymai nustato paveldėjimo tvarką. Vyriausybę skiria monarchas, o ne parlamentas. Paprastai konstitucinėje monarchijoje egzistuoja valdžių pasidalinimas, kai monarchas yra vykdomosios valdžios galva, o parlamentas - įstatymų leidžiamosios. Monarchas gali įtakoti įstatymųjų leidžiamąją valdžią savo veto. Konstitucinės monarchijos dar skirstomos į dualistines ir parlamentines. Dualistinėje monarchijoje yra galimybė paleisti parlamentą monarcho valia ir skirti vyriausybę pavaldžią monarchui. Tokios monarchijos yra Kuveite, Maroke ir Jordanijoje. Parlamentinėje monarchijoje monarchas dalyvauja ribotai (pvz., britų monarchija), jis turi tik atidedamąją ar santykinę veto teisę. Vyriausybė faktiškai formuojama demokratiškai renkamo parlamento, nors ją formaliai ir skiria monarchas. Jei parlamentas pareiškia nepasitikėjimą vyriausybe, monarchas privalo priimti jos atsistatydinimą. Monarchas neturi jokių teisminės valdžios įgaliojimų, išskyrus malonės teisę. Faktiškai monarchas atlieka tik reprezentacines valstybės vadovo funkcijas 2003 m. pasaulyje egzistavo šios monarchijos: Andoros Kunigaikštystė (titulas - "koprincas"), Antigva ir Barbuda* , Australija, Ešmoro ir Kartjė salos, Kalėdų sala, Kokosų salos, Koralų jūros salos, Herdo ir Makdonaldo salos, Norfolko sala ir Šiaurės teritorija.*, Bahamų Sandrauga* , Bahreino Karalystė, Barbadosas*, Belgijos karalystė, Belizas*, Butanas (titulas - "Druk Gyalpo"), Brunėjaus Darusalamas (titulas - "Sultonas"), Kambodžos karalystė, Kanada*, Danijos karalystė, Grenlandija ir Farerų salos, Grenada*, Indonezijos Respublika (respublika, bet sudaryta iš smulkių monarchijų, kaip Yogyakarta, kur vis dar valdo sultonas), Jamaika*, Japonija (titulas - "Imperatorius"), Jordanijos Hašimitų Karalystė, Kuveito Valstybė (titulas - "Emyras"), Lesoto Karalystė, Lichtenšteino Kunigaikštytė (titulas - "Princas"), Liuksemburgo Didžioji Hercogystė (titulas - "Didysis Hercogas"), Malaizija (titulas - "Paramounto Valdovas"), Monako Kunigaikštystė (titulas - "Princas"), Maroko Karalystė, Nepalo Karalystė, Nyderlandų karalystė (Nyderlandai, Olandijos Antilai, Aruba), Naujoji Zelandija, Kuko salos ir Niue*, Norvegijos karalystė, Buvė sala, Svalbardas ir Jan Mayenas, Omano Sultonatas (titulas - "Sultonas"), Papua Naujoji Gvinėja*, Kataro Valstybė (titulas - "Emyras"), Sent Kitsas ir Nevis*, Sent Lusija*, Sent Vinsentas ir Grenadinai*, Samoa Nepriklausomoji Valstybė (oficialus titulas - "Vadas", tradicinis - "o le Ao o le Malo"), Saudo Arabijos Karalystė, Saliamono salos*, Ispanijos Karalystė, Svazilando Karalystė, Švedijos Karalystė, Tailando Karalystė, Tongos Karalystė, Tuvalu*, Jungtiniai Arabų Emyratai (valdovas yra monarchas, bet tuo pačiu ir sąjungos "prezidentas"), Jungtinė Karalystė, Angilija, Bermuda, Mergelių salos, Britų Indijos vandenyno teritorijos, Kaimanų salos, Folklando salos, Gibraltaras, Gernsis, Džersis, Mano sala, Montseratas, Pitkernas, Šventoji Elena, Pietų Georgijos ir Pietų Sandwicho salos ir Turkso ir Caicoso salos, Vatikano Miesto Valstybė (titulas - "Sovereign"). * - Visos buvusios Britanijos imperijos valdos priklauso Britų sandraugai, jose valdovu laikomas Jungtinės Karalystės monarchas. Respublika ir jos formos – prezidentinė, parlamentinė, mišrioji valdymo forma. Respublika - valdymo forma, kur valstybės galva nėra monarchas, o nustatytam laikotarpiui renkamas vadovas. Tuo būdu respublika yra priešingybė monarchijai, kurioje vadovas valdo iki gyvos galvos. Pats žodis yra kilęs iš lotynų kalbos res publica arba viešasis reikalas ir nurodo į valstybės valdymą iš visos liaudies pusės. Demokratijos samprata yra susijusi su respublika, tačiau netapati jai. Tačiau respublikos nebūtinai turi būti demokratinės. Nemažai valstybių skelbiasi esančios respublikomis nepaisant to, kad valstybės galva valdo faktiškai iki gyvos galvos, politinė sistema neturi valdžios apribojimų (pvz., karinės diktatūros arba buvusios Rytų bloko šalys). Taigi, respublikomis gali būti diktatorių valdomos ir totalitarinės valstybės, tačiau pati sąvoka yra pakankamai plati, kad apimtų ir atstovaujamąsias demokratijas. Negalime teigti, kad respublika yra demokratiškesnė už monarchiją arba atvirkščiai, nes valstybės vadovo galios (ar tai būtų prezidentas ar monarchas) gali būti visiškai simbolinės. Monarchai paprastai valdo iki gyvos galvos ir, kai jie miršta jų vietą užima jų giminaitis, kuris gali būti laisvai parenkamas arba nustatomas pagal specialias taisykles. Respublikų prezidentai paprastai renkami ribotai kadencijai, o pasibaigus kadencijai kitas vadovas renkamas iš naujo tos pačios institucijos. Prezidentinė respublika Prezidentinėje respublikoje yra aiškiai išreikštos valdžios padalinimas. Prezidentas yra vyriausybės vadovas. Prezidentas pats formuoja vyriausybę. Vyriausybė atskaitinga prezidentui. Prezidentas renkamas elektorato. Teisminė valdžia vykdo konstitucinę priežiūrą. Taigi : 1) valstybės vadovas yra renkamas piliečių tiesioginiais rinkimais; gauna mandatą iš tautos; tačiau svarbu, kaip tie įgaliojimai apibrėžti konstitucijoje; 2) prezidentas yra ir vyriausias vadovas, todėl turi teisę formuoti vyriausybę; 3) vyriausybė yra atskaitinga prezidentui; parlamentas neturi reikšti nepasitikėjimo vyriausybe; 4) prezidentas negali paleisti parlamento. Taip įgyvendintas griežtas valdžių funkcijų padalijimas. Parlamentas nesikiša į vyriausybės veiklą bei nuo jo nepriklauso bei atvirkščiai (JAV). Prezidentas dominuoja vyriausybės atžvilgiu. JAV vyriausybė kolegialiai nedirba, nepriima teisės aktų. Yra tik prezidento bei ministrų teisės aktai. Pietų Amerikoje, Afrikoje bei Meksikoje tokios valdymo formos nėra ir vyrauja kontinentinis valdymas. Parlamentinė respublika Parlamentinė respublika yra tokia valdymo forma, kai vykdomoji valdžia kyla iš demokratiškai išrinkto įstatymų leidžiamojo organo, kuriam ji yra atskaitinga. Tuo ji skiriasi nuo prezidentinės respublikos, kurioje įstatymų vykdomosios valdžios atstovai ir įstatymų leidžiamoji valdžia yra renkami nepriklausomai vieni nuo kitų. Vykdomosios valdžios vadovą, ministrą pirmininką, paprastai parenka valstybės vadovas (respublikose tai prezidentas išrinktas parlamente). Valstybės vadovas ministru pirmininku privalo parinkti tokį asmenį, kurį išrinktų parlamento dauguma. Todėl paprastai ministras pirmininkas yra parlamente daugumą turinčios partijos lyderis. Parlamentinėse sistemose ministras pirmininkas drauge su kabinetu yra vadinami vyriausybe. Vyriausybė eina savo pareigas tik tol, kol ją palaiko įstatymų leidybos organo dauguma. Nuolatinės parlamento paramos vyriausybei svarbą liudija tai, kad vyriausybė reguliariai teikia parlamentui tvirtinti savo programą ir ataskaitą. Taigi : 1) valstybės vadovą renka parlamentas (kartais renka tiesiogiai - mišri valdymo forma); arba specialių rinkikų kolegija (Vokietija); 2) vyriausybę formuoja parlamentas; 3) prezidentas yra tik valstybės vadovas, nevadovauja vyriausybei; 4) vyriausybė atsakinga parlamentui, kuris gali pareikšti nepasitikėjimą ir vyriausybė turi atsistatydinti; 5) prezidentas turi teisę paleisti parlamentą prieš laiką. Tai galima padaryti, kai parlamentas pareiškia nepasitikėjimą vyriausybe, pastaroji gali prašyti prezidento paleisti parlamentą. Taigi yra dvi vykdomosios institucijos: prezidentas ir vyriausybė. Pvz.: Austrija, Vokietija, Indija, Italija, Estija, Čekija, Slovakija, Vengrija. Pusiauprezidentinė respublika Kartais kalbama apie pusiauprezidentines respublikas, tačiau kai kurie autoriai neigia tokių egzistavimą ir sako, jog tai tam tikros parlamentinės respublikos su prezidentinės respublikos bruožais. Taip apibūdinama ir Lietuvos respublika. 6.2. Valstybių sandaros (santvarkos) forma ir įvairovė. Valstybės teritorija - neatimamas valstybės požymis (gyventojai, valdžia, suverenitetas); ją sudaro vandenys, sausuma ir oras virš jos. Valstybės teritorija – vienas iš pagrindinių valstybės požymių. Teritorija tam tikru. būdu įeina į valstybės sampratą (ypač daug dėmesio skiriama teritorijai, kai kalbama apie valstybės formą). Kokio dydžio bebūtų valstybė, ji suskirsto savo teritoriją į tam tikras. dalis. Tokiu būdu atsiranda valstybės teritorinė organizacija. Jos dėka palengvinamas valdžios įgyvendinimas, sudaroma galimybė kontroliuoti valdžią, o taip pat - daugiau patogumų gyventojams. Taigi, kiekviena valstybė susideda iš tam tikrų teritorinių darinių. Jie gali būti skirstomi į: 1. Politinius; 2. Administracinius. Šis skirstymas priklauso nuo įvairių aplinkybių. Teritoriniuose vienetuose paprastai steigiamos valstybės valdžios institucijos. Priklausomai nuo to, kokia tų teritorinių vienetų paskirtis, kokie valstybės valdžios įsteigimo tikslai, priklauso ir pats teritorinis vienetas, jo forma (ar politinis, ar administracinis). 1) administracinė teritorinė struktūra - paprasčiausia teritorinė struktūra, kurią turi kiekviena valstybė; toks teritorijos suskirstymas remiasi tradicijomis arba kitais išskaičiavimais; 2) politinė teritorinė struktūra - parodo valstybės ypatumus - tam tikri teritoriniai vienetai gali turėti politinį savarankiškumą, kuris pasireiškia tam tikrais valstybingumo požymiais; stambūs teritoriniai junginiai turi savo centrinės valdžios įstaigas bei savo administracinę teritorinę struktūrą. Valstybės skiriamos: 1) unitarinės; 2) federacinės. Unitarinėse yra tik administracinis suskirstymas. Teritoriniai vienetai neturi savarankiškumo. Federacijos turi ir politinę teritorinę struktūrą. Federacija - tam tikra valstybių sąjunga; teritorinės dalys - subjektai - turi politinį savarankiškumą. Pasaulyje dominuoja unitarinės valstybės (~180). Federacijų (~20) daugiausia yra Amerikos kontinente: Kanada, JAV, Meksika, Venesuela, Argentina, Brazilija. Europoje: Belgija,Vokietija, Austrija, Šveicarija, Jugoslavija (Serbija, Juodkalnija), Bosnija ir Hercogovina, Rusija. Unitarinės valstybės. Tai savo teritorine sandara vieninga valstybė. Valstybės teritorija skirstoma į administracinius teritorinius vienetus. Administracinę-teritorinę struktūrą nustato pati valdžia (gali mažinti, gali didinti). Pati valstybė laikoma vieninga, vientisa ir nedaloma. Nedalomumas reiškia, kad nėra politinių vienetų. Esantys teritoriniai vienetai pavaldūs centrinei valdžiai. Teritoriniuose vienetuose esančios valdžios institucijos neturi didesnio savarankiškumo. Teritorinis valdymas reikalingas vien administraciniams poreikiams. Požymiai: 1) vieninga konstitucija; 2) viena teisės sistema bei teisės šaltiniai; 3) vieninga pilietybė; 4) vieninga aukščiausių valdžios organų sistema; 5) vieninga teismų sistema; centralizuota; 6) turi administracinę teritorinę struktūrą, kuri tarnauja vietinės valdžios institucijoms kurti (per juos vykdoma decentralizavimo politika). Paprastai centralizacija derinama su dekoncentracija. Unitarinėje valstybėje yra viena konstitucija. Kadangi nėra politinių teritorinių vienetų, nėra reikalo turėti kelias. Taip pat yra tik viena centrinių valstybių valdžios institucijų sistema (parlamentas, vykdomoji valdžia, teismas). Esant unitarinei valstybei yra viena pilietybė. Tačiau yra ir išimčių. Pvz., Suomija. Tai unitarinė valstybė, bet joje yra autonominiai dariniai (Alandų salos). Čia yra sava pilietybė – alandų. Pažymėtina, kad šių salų gyventojai turi dvi pilietybes (alandų ir suomių). Tačiau suomis, apsigyvenęs Alanduose, pilietybę gauna ne iš karto (šiose salose gyvena senieji švedai, kurie turi tam tikrų privilegijų). Pasaulyje yra daugiausia unitarinių valstybių. Iš 200 tik 20 valsatybių turi federacinę formą. Unitarinė valstybė laikoma tvirčiausia valstybės forma. Todėl taip ir paplitusi. Joje nėra išėjimo, atsiskyrimo tendencijų. Nesukuriamos prielaidos valstybės griuvimui iš vidaus. Ji vieninga, vientisa. Unitarinės valstybės pagal valdymo sistemą skirstomos į: 1. Centralizuotas; 2. Decentralizuotas. Centralizuotos. Esant centralizuotai valdymo sistemai, svarbiausius valstybės reikalus sprendžia centrinė valdžia. Ji pati tvarko valstybės gyvenimo klausimus, neteikdama teritoriniuose vienetuose esančioms institucijoms didesnių teisių. Kadangi valdymas iš centro ne visada patogus patiems gyventojams, ne visada palankus demokratijai egzistuoti, todėl dažnai siekiama dekoncentruoti valdžią. Tai daroma pagal regioninę politiką: steigiami stambūs regionai, jiems deleguojama dalis centrinės valdžios funkcijų. Regioninė sistema būdinga daugeliui Europos valstybių. Tie regionai kartais traktuojami vos kaip ne autonominiai vienetai. Jiems suteikiami platūs įgaliojimai. Decentralizuotos. Esant decentralizuotam valstybės valdymui, dažnai yra naudojama savivalda. Steigiamos savivaldos institucijos. Laikoma, kad savivalda – tai tam tikroje teritorijoje gyvenančių žmonių pačių organizuojamas valdymas. Savivalda organizuojama pačiuose smulkiausiuose vienetuose. Taip pat gali būti steigiami ir antrosios grandies teritoriniai vienetai. Savivaldos institucijos – šiuolaikinės demokratinės valstybės elementas. Pačių gyventojų pastangomis vykdomas valdymas derinamas su visos valstybės valdymu. Deklaruojama, kad savivaldos yra savarankiškos. Tačiau valstybės valdymo funkcijos išlieka ir tuose vienetuose, kur yra savivalda. Valstybė kontroliuoja, kaip įgyvendinama savivalda (administracinė, teisminė kontrolė). Federacijos, federalizmo teorijos. Valstybės teritorijoje susikuria politiniai teritoriniai dariniai, turintys tam tikrą savarankiškumą. Šiuo atveju laikoma, kad valstybė nėra vieninga. Valstybė – tam tikrų teritorinių vienetų sąjunga, darinys. Laikoma, kad federaciniai teritoriniai dariniai įgyja ypatingą teisinį statusą. Čia esančios valdžios institucijos yra suformuotos pagal savarankišką valstybės valdžios modelį (sava įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, dažnai ir teisminė valdžia). Taigi, federacijoje egzistuoja ne viena aukščiausia valdžia, o kelios. Kiekvienas teritorinis vienetas turi aukščiausius organus, savo atributus. Pažymėtina, kad be viso to, federacijoje steigiama ir bendra federacinė valdžia. Federacijoje sudaromi dvigubi valdžios organai. Yra federalinis parlamentas, federalinė vykdomoji valdžia ir federaliniai tesimai. Greta jų egzistuoja kiti valdžios organai. Kiekvienas federacijos subjektas turi savo vyriausybę, parlamentus ir teismus. Esant federacijai neretai būna ir dviguba konstitucinė sistema. Kiekvienas federacijos subjektas gali priimti savo konstituciją. Egzistuoja ir dviguba teisės sistema. Federaliniai įstatymai (leidžiami federalinio parlamento) ir savi įstatymai (leidžiami pačių federacijos subjektų); administraciniai aktai. Esant federacijai iškyla papildoma problema. Reikia suderinti įstatymus. Todėl steigiamos kontrolės institucijos – konstitucinės priežiūros institucijos, užtikrinančios teisės aktų subordinaciją. Federacijoje yra dvi pilietybės: 1. Bendra federacinė; 2. Federacijos subjektų. Pastaroji neturi ypatingos reikšmės. Federacinėje valstybėje egzistuoja toks reiškinys kaip kompetencijos paskirstymas tarp federacijos ir federacijos subjektų. Tai gana rimta problema. Susiduriama su dviem valstybės tipais. Turi būti užtikrinta, kad tie patys klausimai nebūtų sprendžiami ir federacijos ir federacijos subjektų. Todėl konstitucija numato, kokie klausimai ir kam paskiriami. Taip išvengiama funkcijų dubliavimosi. Taigi, federacija – sudėtinga, jungtinė, sąjunginė valstybė. Tai savotiška valstybių sąjunga. Jos teritoriniai dariniai turi tam tikrus valstybinius atributus. Esant federacijai valstybės, įeinančios į ją, nėra savarankiškos. Tai kvazi-valstybės. Pasaulyje yra apie 20 federacijų: 1. Amerika – 6: Kanada, JAV, Meksika, Venesuela, Brazilija, Argentina. 2. Europa – 4: Austrija, Vokietija, Šveicarija, Belgija. Galima dar pridėti: Bosniją – Hercogoviną, Jugoslaviją /Serbija ir Juodkalnija/, Rusiją /tai ne vien Europos V/. 3. Azija – 4: Indija, Pakistanas, Malaizija, JAE. Požymiai: 1) politinė teritorinė struktūra; subjektai turi administracinę teritorinę struktūrą; 2) federacijos subjektai: valstijos, provincijos, žemės, kantonai, sritys; 3) dviguba centrinių vidaus organų sistema: federaciniai organai bei federacijos subjektų organai; 4) dviguba teisės sistema: federacijos įstatymai, subjektų įstatymai; 5) atribojama kompetencija tarp federacijos ir federacijos subjektų; 6) dviguba konstitucijų sistema; 7) dviguba teismų sistema; tarp teismų yra atribota kompetencija: federaciniai teismai sprendžia ginčus tarp skirtingų federacijos subjektų gyventojų bei susijusius su federacijos įstatymais; 8) bikameralizmas - dvigubas parlamentas: žemesnieji rūmai atstovauja gyventojus, aukštesnieji rūmai - atstovauja federacijos subjektus; 9) dviguba pilietybė: Šveicarija, Austrija, JAV. Federacijų rūšys: Pagal atsiradimo būdą: Sutartinės federacijos - atsiradusios tarptautinės sutarties pagrindu: JAV, Šveicarija, Malaizija. Nesutartinės federacijos - susiformavusios iš unitarinių valstybių, kai teritorijai suteikiamas politinis savarankiškumas: Kanada, Indija, Pakistanas, Nigerija, Belgija. Jų yra dauguma. Pagrindinis skirtumas - centralizacijos lygis (nesutartinės yra labiau centralizuotos). Simetrinės federacijos - vieninga organizacija, politinių teritorijų struktūra: Vokietija (16 žemių, visos jos turi vienodą konstitucinį teisinį statusą). JAV - asimetrinė federacija, kombinuota - valstijos turi vienodą statusą, bet Kolumbijos federalinė apygarda turi specialų statusą bei dar yra laisvai prisijungusi valstybė - Puerto Rikas. Pagal gyventojų nacionalinę sudėtį: Daugianacionalinės federacijos: Kanada, Indija, Šveicarija, Meksika, Malaizija. Nacionalinės federacijos: Austrija, Vokietija, Australija, JAE. Federacijos laikomos geru būdu spręsti nacionalinius konfliktus bei klausimus. Pilietybė rodo asmens priklausymą valstybei. Daugianacionalinėse federacijose subjektai dažniausiai formuojami ne tautiniu pagrindu: Šveicarijoje 4 tautybių piliečiai, bet 22 kantonai; Kanadoje 2 tautybės ir 10 provincijų (tik Kvebeko provincija sudaryta daugumoje iš prancūzų). Federacijos subjektų teisinė padėtis Federacija susideda iš valstybinių darinių - subjektų. Federacijos dažniausiai susidaro susijungus nepriklausomoms valstybėms, ypač sutartinės federacijos. Brazilijoje, Venesueloje, Meksikoje net pabrėžiamas federacijos subjektų suverenitetas. Federacijos subjektai nėra pilnai suverenūs. Federacijos subjektai – tai savotiškos valstybės, nes jie turi tam tikrų valstybės požymių. Jų pavadinimai įvairūs (daugiausiai “valstijos”, taip pat yra žemės, “provincijos”. Išskirtinis pavadinimas – kantonai (Šveicarijoje)). Tarptautinės teisės požiūriu federacijos subjektai nėra tarptautinės teisės subjektai. Pačiose federacijose subjektams pripažįstamas valstybės statusas (tai būdinga P.Amerikos federacijoms: Venesuela, Brazilija. Kalbama, kad F subjektai yra suverenūs dariniai. Suverenitetas – vienas iš valstybės požymių). Subjektų teisė turėti savo konstituciją yra vienas iš valstybingumo požymių. Federacijos subjektų valstybingumo požymiai išlieka tokie, kokie numatyti sutartyje. Dažniausiai federacijos subjektai neturi secijos teisės (teisės išeiti iš federacijos). Šios teisės nepripažinimas nereiškia, kad federacija yra amžina. Pakistanas susidėjo iš Rytų ir Vakarų Pakistano, tarp kurių buvo Indija; iš Rytų Pakistano karo keliu atsirado Bangladešas. Singapūras seniau priklauso Malaizijos federacijai. Ypač būdingas noras atsiskirti yra tose federacijose, kuriose yra daugiaunacionalizmas. Kompetencija - įgaliojimų visuma. Kompetencijos atribojimas dažniausiai vykdomas konstitucijose. Kompetencijų rūšys: 1) federacijos išimtinė kompetencija - įgaliojimai: gynyba, karinių pajėgų organizavimas ir valdymas, užsienio politika, finansų tvarkymas (pinigų emisija, mokesčių nustatymas ir rinkimas), federacijos organų steigimas, jų statuso nustatymas, arbitražo funkcijos ginčų tarp subjektų metu. Jie apibrėžiami federacijos konstitucijoje, į šiuos reikalus federacijos subjektai kištis negali; 2) federacijos subjektų išimtinė kompetencija: vietinių valdžių organizavimas, viešosios tvarkos palaikymas, transportas, kelių tvarkymas, prekybos reguliavimas, sveikatos bei gamtos apsauga… nustatoma federacijos ir subjektų konstitucijose; 3) bendroji kompetencija (konkuruojanti, lygtinė), tai tie klausimai, kurie neįeina į išimtinės kompetencijos sritį. JAV, Meksikos, Venesuelos konstitucijose nustatoma tik federacijos kompetencija, kas nepriskirta federacija, lieka federacijos subjektams. Kanadoje galioja dviejų išimtinių kompetencijų principas. Vokietijoje, Austrijoje apibrėžiama tik sąjungos kompetencija, o kas lieka - konkuruojančios kompetencijos sritis. Federacijos subjektai turi savo pilietybę. Todėl yra ir dviguba pilietybė. Tarptautiniuose santykiuose pripažįstama tik federacijos pilietybė. Pagal tarptautinę teisę federacijos subjektai nepripažįstami tarptautinės teisės subjektais, tačiau yra ir išimčių. Kai kurių šalių konstitucijose numatyta, kad federacijos subjektai gali stoti į tarptautinius santykius, sudaryti sutartis: JAV, Šveicarija, Vokietija, Kanada. Kvebeko provincija yra sudariusi kultūrinę sutartį su Prancūzija, tai susiję su kultūros išsaugojimu bei studijavimu. Yra sutartys tarp Kanados provincijų ir JAV valstijų dėl gamtos apsaugos, bendradarbiavimo. Federacinių valstybių konstitucijose kartais būna numatyta, kad tarptautinės sutartys turi būti ratifikuotos federacijos subjektų aukščiausiųjų organų: JAV, Kanada. Tai dažniausiai pasireiškia neigiamais padariniais: JAV nėra ratifikavusi kai kurių Žmogaus teisių konvencijų. Federacijos subjektai turi savo centrinių organų sistemą: parlamentą, vyriausybę, vadovą, teismus - savarankiška valstybės institucijų sistema. Parlamentas dažniausiai būna vienerių rūmų (federacijos - dviejų rūmų). Vykdomieji organai lieka panašūs į federacinius, tačiau vadovas ne prezidentas, o gubernatorius. Teismams vadovauja Aukščiausias Teismas (jurisdikcija atribota įstatymais pagal teisės šaltinių pažeidimus). Teisinė sistema yra savarankiška. Priežiūrą, kad įstatymai neprieštarautų vienas kitam, vykdo Konstitucinės priežiūros institucijos. Autonomijos formos šiuolaikinėse valstybėse Autonomija – tai ypatingas teisinis statusas, kuris suteikiamas dažniausiai stambiems teritoriniams subjektams. Autonomija įvardijama kaip išplėstos savivaldos teisės ir pan. Autonomija būna sutinkama ir unitarinėse ir federacinėse valstybėse. Kai autonomija yra federacinėse valstybėse, svarbu, kad šie autonominiai vienetai neturi federacijos subjekto statuso, tai žemesnį statusą nei federacijos subjektas turintis darinys. Unitarinėse valstybėse yra įprastiniai administraciniai vienetai ir autonomija čia turi didesnį savarankiškumą. Autonomija – tai vidinė tam tikra valstybės savivalda. Tą didesnį savarankiškumą lemia tam tikros istorinės sąlygos, nacionalinės ypatybės, net geografinės sąlygos. Dažniausiai autonomijos statusas suteikiamas teritorijoms, kurios nutolusios nuo pagrindinės valstybės teritorijos (saloms). Pvz.: Danijai priklauso Grenlandija ir Farerų salos – abi jos turi autonomiją. Taip pat Portugalijos Maderų salos ir Azorų salos. Autonomija taip pat suteikiama dėl etninių klausimų, siekiant išlaikyti vientisumą. Autonomijos statusas suteikiamas toms teritorijoms, kur gyvena tam tikra etninė grupė ar tauta. Neretai autonomija steigiama siekiant palengvinti valstybės valdymą. Tai būna, kai yra didelės valstybės. Autonomijų tipai: 1) Nacionalinė-teritorinė autonomija (NTA); 2) Administracinė-teritorinė autonomija (ATA). • NTA atveju atsižvelgiama į nacionalinį principą. Centrinė valdžia būna priversta tai daryti, kad išspręsti nacionalinius konfliktus. Nėra daug tokių NT autonomijų, kadangi daugelis pasaulio valstybių yra mononacionalinės. Alandų salos (Suomijoje) turi autonomiją. Šių salų gyventojai turi net savo pilietybę (tai unikalu). Nuolatos apsigyvenantys suomiai Alandų pilietybės negauna. NTA turi Grenlandija (ten gyvena eskimai), taip pat Farerų salos (islandų kilmės gyventojai). Ispanijoje NTA turi baskų kraštas – Katalonija ir Galisija. • Dauguma autonomijų yra ATA. Jos steigiamos centrinės valdžios nuožiūra, kad palengvinti valdymą. Plačiai naudojama Italijoje, kuri suskirstyta į 20 sričių ir visos jos turi autonomijos statusą (Bet šiaurinės ir viena pietinė sritis gali būti charakterizuojamos kaip NT statusą turinčios autonomijos). Autonominiai vienetai paprastai turi savo legislatūras (gyventojų renkamas tarybas), kurios turi teisę priimti vietinės reikšmės įstatymus. Bet įstatymų leidyba yra sąlygojama centrinės įstatymų leidybos kompetencijos. Autonomijai priklauso transporto priežiūra, gamtos apsauga, sveikatos apsauga, švietimas, viešosios tvarkos apsauga. Tačiau jie veikia prižiūrimi centrinės valdžios, todėl autonomijų savarankiškumas nėra realus. Yra vedama griežta administracinė priežiūra. Greta įstatymų leidybos autonomijos turi vykdomąją valdžią, kurią formuoja renkamos tarybos. Paprastai esant autonomijai, atskira teisminė valdžia nekuriama. Europoje yra ~40 autonominių vienetų. Vieni susiformavo istoriškai: Škotija, Šiaurės Airija, Meno salos. Italijoje autonomija suteikta sritims - pagrindiniai teritoriniai vienetai, tačiau kai kurios sritys (šiaurės) turi ir nacionalinę autonomiją. Danija turi du autonominius vienetus: Grenlandiją ir Farelų salos - tai nulėmė geografinės sąlygos. Konfederacija ir ir kitokios valstybių sąjungos Konfederacija - valstybių sąjunga, kurios yra nepriklausomos (buvusios unitarinės valstybės ir toliau lieka savarankiškomis). Gali būti sukuriami bendri valdymo organai, bet valstybės išlieka tarptautinės teisės subjektais. Dažniausiai kuriamos gynybos arba ekonominiais tikslais. Tarptautinėje sutartyje nurodomos tos priežastys bei konfederacijos tikslai. konfederacijos parlamento aktai turi būti priimti ir subjektų parlamentuose. Konfederacija - laikinas susijungimas; arba peraugantis į federaciją. Federacija ir konfederacija turi tam tikrų panašumų, tačiau tai skirtingos sąvokos. Esant konfederacijai valstybės, įeinančios į tam tikrą sąjungą, išlaiko visus savarankiškus valstybės požymius. Konfederacija – tai savarankiškų valstybių karinė ar politinė sąjunga. Šiuo atveju sudaroma sutartis, kurioje nurodoma, kokiais tikslais sudaroma konfederacija, kokie bus sprendžiami klausimai ir t.t. Tai laikoma valstybių sąjunga. Iš istorijos žinoma, kad konfederacijos dažnai iširdavo arba išsivystydavo į federaciją. Pvz., JAV, kuri iš pradžių buvo konfederacija, o vėliau transformavosi į federaciją (kadangi federacija yra stipresnis junginys, valstijos atsisakė tam tikrų savarankiškų teisių ir ją sudarė). Dar vienas pvz. – Šveicarija. Iš pradžių taip pat susikūrė konfederacija, tačiau dabar Šveicarija – federacinė valstybė. Vienas iš konfederacijos ypatumų yra tas, kad neegzistuoja bendra teisės sistema. Jei priimami bendri teisės aktai, tai jų taikymo, adaptavimo klausimus kiekviena valstybė sprendžia atskirai (ratifikuodama). Pažymėtina, kad esant konfederacijai kiekviena valstybė turi teisę ir atsisakyti vykdyti bendrus teisės aktus. Tokiu atveju priimamas pralamento sprendimas dėl atsisakymo vykdyti teisės aktą (nulifikacija). Galimos ir kitokios valstybių susivienijimo formos: sandraugos, sąjungos ir pan.Tokių susivienijimų pavyzdžiu gali būti Britanijos Tautų Sandraugą jungianti beveik pusšimtį valstybių-buvusių DB kolonijų ir pačią DB. Kai kurių jos valstybių vadovas laikomas DB monarchas, kurį tose valstybėse atstovauja generalgubernatorius. Panašiai tvarkosi ir Prancūzijos bendrija, kurią sudaro Prane.ir jos buvusios kolonijos. Savita valstybių susivienijimo forma yra ES, kuri jungia 15 Vakarų Europos valstybių. Daugelis kitų Europos šalių siekia narystės joje, yra asocijuotos ES narės.ES turi bendrą parlamentą, kurį tiesiogiai renka valstybių narių piliečiai, taip pat turi savo vykdomąsias institucijas. Jų aktai kai kuriais klausimais privalomi šalims. Dar vienas valstybių susivienijimo pav.-Nepriklausomų Valstybių Sandrauga, jungianti 11 posovietinės erdvės valstybių. Ji turi bendras institucijas, kurių sprendimai kai kuriais klausimais yra privalomojo pobūdžio. Praktikoje NVS aktuose numatyta integracija yra menkai įgyvendinama. Politinis režimas Politinis režimas - valstybinio vadovavimo ir valdymo pagrindinių metodų visuma. Politinis režimas – tai valstybės valdžios įgyvendinimo būdų ir priemonių (metodų) visuma. Politinis režimas priklauso nuo ne tik nuo valdymo formos, valdžios koncentracijos, faktinio valdžių pasiskirstymo, bet ir nuo santykių tarp socialinių grupių, nuo politinės dinamikos, politinių lyderių ir t.t. Lietuvoje demokratinis. Egzistuoja renkamos tautos atstovavimo institucijos, tarp jų parlamentas - aukščiausias įstatymų leidimo organas. Pripažįstamos ir gerbiamos piliečių teisės ir laisvės. Valstybės aparatas sudaromas pagal “valdžių suskirstymo į įstatymo leidimo, vykdymo ir teismų principą. Legali ne tik valdančiosios vyriausybės, bet ir opozicinių partijų veikla. Egzistuoja tolerancija, pragmatizmas, bendradarbiavimas ir kompromiso vertybės. Pagal politikos kryptį politiniai režimai gali būti: konservatyvūs, persitvarkantys, reformistiniai, prisitaikantys. Atsižvelgiant į kovą dėl valdžios: atviri (ar yra atvira konkurensija opzicinių partijų kovoje) ir uždari. Plotinio režimo klasifikacija: • demokratinis • nedemokratinis ◦ autoritarinis ◦ totalitarinis Demokratija – tai: 1) piliečio teisė dalyvauti formuojant valdžią ir kontroliuojant jos veiklą; 2) šios teisės įgyvendinamos tiesiogiai arba per piliečių laisvai renkamus ir įgaliotus atstovus deputatus; 3) rinkimai į valslybės valdžios organus privalo būti laisvi ir griežtai periodiški; 4)laimėjusiai partijai per laisvus rinkimus formuoti vyriausybe, o pralaimėjusioms partijoms - sudaryti opoziciją; 5) vyriausybės veikla turi būti vieša; 6) visiems fiziniams ir juridiniams asmenims privalu suteikti galimybę laisvai kritikuoti vyriausybę ir jos politikus; 7)teismo valdžia demokratijoje yra nepriklausoma nuo kokios nors kitos valdžios, išskyrus įstatymo valdžią; 8) įstatymų leidžiamoji valdžia atskirta nuo vykdomosios valdžios. Demokratiją nuo diktaturos galima atskirti pagal du principus: 1) atsakomybės savo tautai buvimas; 2) konstitucinis valstybės valdžios apribojimas. Pažeidus ar nesilaikant šių principų įsigali autoritarizmas ar totalitarizmas. Kitaip sakant, susidaro autoritarinis (pranc. autoritaire - valdingas) ar totalitarinis (lot. Totaliter - visa apimantis) valdymas. Svarbiausi demokratinio režimo bruožai: ◦ Egzistuoja renkamos tautos atstovavimo institucijos, tarp jų parlamentas – aukščiausias įstatymų leidimo organas; ◦ Pripažįstamos ir gerbiamos piliečių teisės ir laisvės; ◦ Valstybės aparatas sudaromas pagal „valdžių suskirstymo“ į įstatymo leidimo, vykdymo ir teismų principą; ◦ Legali ne tik valdančiosios vyriausybės, bet ir opozicinių partijų veikla; ◦ Egzistuoja tolerancija, pragmatizmas, bendradarbiavimas ir kompromiso vertybės; Autoritarinis valdymas (pranc. autoritaire - valdingas) – tai toks nedemokratinis valdymas, kurio sąlygomis vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams. Tai reiškia, kad valstybėje nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai, kad varžomos piliečių politinės teisės, ribojama ar draudžiama politinių organizacijų r partijų veikla, cenzūruojama spauda ir kitos visuomenės informavimo priemonės. Šis valdymas paprastai remiasi armija ir susiformuoja po karinių perversmų, po demokratijos krizių, su kuriomis valstybės politinės jėgos nebepajėgia susidoroti teisėtomis, konstitucinėmis priemonėmis, kai visam kraštui pradeda grėsti chaosas ir nacionalinė katastrofa. Autoritarizmas tik pažeidžia, bet ne visiškai pamina pagrindinį demokratijos principą: valdžios institucijos nebėra atsakingos savo tautai, bet tai dar nereiškia, kad jos pradeda piktnaudžiauti valdžia. Autoritarizmo sąlygomis išlieka kai kurių demokratijos elementų reiškimosi galimybė, leidžiama ribota opozicijos veikla. Vyriausybė paprastai nevaržo ir nekontroliuoja ūkinės ir kultūrinės piliečių veiklos, leidžia veikti nepolitinio pobūdžio bendrijoms ir organizacijoms, kurios išlieka nepriklausomos nuo vyriausybės. Autoritariniam režimui būdinga: 1. Piliečių demokratinių teisių ir laisvių ribojimas. Autoritarizmo atveju labiausiai ribojamos politinės piliečių teisės, o į ekonominę ir socialinę sritį beveik nesikišama. 2. Ribojamas politinis pliuralizmas. Leidžiama veikti tik tam tikroms politinėms partijoms, o jei partija ir nedraudžiama, tai dažniausiai neturi galimybės įgyvendinti pasyviosios rinkimų teisės. 3. Valdžių padalijimo principų pažeidimai. Šie pažeidimai, nors konstitucijoje dažniausiai ir neįtvirtinami, bet paprastai pasireiškia vykdomosios valdžios įsibrovimu į įstatymų leidybą, taip pat teisminės valdžios kontrolės vykdymu. 4. Rinkimų tvarkos pažeidimai. Valdžia faktiškai perduodama vienam asmeniui ar grupei be rinkimų, kadangi įtvirtinama tokia rinkimų sistema, kad rinkėjai neturi realios alternatyvos. 5. Ribota alternatyvių ideologijų sklaida. Autoritariniai režimai yra: 1. konservatyvūs režimai: • tradicinės monarchijos (Marokas, Nepalas, Kuveitas). • Diktatūros (Malavi) 2. radikalūs režimai: • teokratijos (Iranas) • Militaristiniai režimai (Alžyras) 3. režimai su formalizuotais demokratinais rinkimais ir tam tikrų partijų pasirinkimu, bet ribojantys elito formavimo sąlygas (Taivanis, Pietų Afrika, Nikaragvas). 4. milotaristiniai režimai be dominuojančios ideologijos • tiesioginis karinis valdymas, besiremiantis puču (Nigerija) • civiliniai kariniai režimai, kur valdžia pasiskirsto tarp civilinio ir karinio vadovavimo (Čilė, Egiptas) 5. Kleptokratijos, valdomos savivalių, kurių svarbiausias tikslas yra asmeninis praturtėjimas (Haitis, Filipinai). Autoritarinių šalių piliečių pilietinės ir politinės teisės yra ribojamos. Dažnai jie turi didesnę ekonominę laisvę, kurios laipsnis priklauso nuo autokratinio režimo ideologijos. Kai kurios autokratinės valstybės siekia griežtesnės žmonių kontrolės, bet jų diktatas sąlygojamas labiau resursų trūkumo nei noro įsakinėti, kaip gyventi ir leisti gyventi. Totalitarizmas (pranc.. totaliter – visa apimantis) – tai tokia nedemokratinio valdymo forma, kai ne tik pažeidžiamas, bet ir iš viso atmetamas ir paneigiamas demokratijos principas. Vyriausybė ne tik yra neatsakinga savo tautai, bet ir imasi griežtai kontroliuoti ir reglamentuoti visas be išimties žmonių gyvenimo sritis. Nors totalitarinis režimas formaliai leidžia ir net reikalauja iš piliečių aktyviai dalyvauti politiniame procese, tačiau iš tikrųjų žmonės yra nuo politikos visiškai apriboti, nes visur ir visada reikalaujama visiško vienbalsiškumo ir vienmintiškumo, o už kitokias nuomones baudžiama ir persekiojama. Marksizmas ir jo variantai yra vienintelė išlikusi totalitarinė ideologija. Totalitarinės ideologijos sutapatina asmeninius tikslus ir siekius su kolektyviniais, jos yra ne tik antiindividualistinės, bet ir žada disharmonijos tarp individų ir individo viduje panaikinimą. Dirbtinis sąmoningumas, izoliacija, neteisėtumas, atskyrimas, vienatvė, netikslingumas – visa tai apibūdinama kaip subjektyvi būdingų socialinių negandų pasekmė, kurią įmanoma išrauti su šaknimis socialinės inžinerijos pagalba. Klasikinė totalitarinė valstybė naikina ar užvaldo visas potencialiai autonomine politines, socialines, ekonomine ir kultūrines organizacijas ir imasi negailestingų priemonių jų sukalbamumo užtikrinimui. Šiuolaikinė totalitarinė valstybė žudo, kankina ir diegia savo mokymą atlikdama misiją. Totalitarinės ideologijos ir judėjimai daug bendro turi su religiniais kultais. Kulto lyderiai naudojasi visiška valdžia savo „ganomųjų“ atžvilgiu ir žada išganymą mainais už sielą. Kulto nariai turi skirti visą savo energiją bendram reikalui, o kulto tarnai aktyviai malšina priešingus ar nesutampančius požiūrius į gyvenimą. Totalitarinės valstybės pasirengusios skirti milžinišką pinigų ir energijos kiekį pačių sunkiausių užduočių sprendimui, nes jos yra valdomos žmonių, siekiančių sukurti naujas savitas vertybines orientacijas. Jiems nepakanka vien reformuoti politines institucijas. Totalitarinės ideologijos yra utopinės. Jos įsivaizduoja kitokį pasaulį, ir normalių politinių, ekonominių, socialinių prieštaravimų. Totalitarizmo sėkmės laidas – jo sugebėjimas įtikinti ar priversti žmones daryti tai, kas jų manymu, prieštarauja jų pačių interesams. Totalitarinio režimo svarbiausi bruožai yra: 1. Piliečių demokratinių teisių neigimas. Čia valdžia riboja ne tik piliečių politinę veiklą, bet ir apskritai nebelieka asmens privatumo sąvokos. Visuomenė tarsi suskaldoma į atskiras ląsteles per sekimo ir įskundimų tinklą, tad privatumas pažabojamas. 2. Vienpartinė sistema. Visiškai netenka prasmės laisvi rinkimai, egzistuoja viena valdančioji partija, o kitos, jei išdrįsta atvirai veikti, tampa represijų objektu. Partijos vadovavimas kartais įtvirtinamas net valstybės konstitucijoje. . 3. Atmetamas valdžių padalijimo principas, jį pakeičia valdžios nedalomumas. Faktiškai nebelieka bent kiek savarankiškesnės savivaldos. Vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji valdžios susilieja, teisminė tampa valdžios represijų įrankiu. 4. Vieninga ideologija, palaikoma pastovios propagandos. 5. Svarbus jėgos struktūrų vaidmuo (kariuomenė, valstybės saugumas, slaptoji policija ir pan.). 6. Neproporcingas valdžios prievartos taikymas. Teroras. 7. Egzistuoja viena visiems privaloma ideologija, kuri skelbia, kad žmonijos istorija turi tam tikrą pasiekiamą galutinį tikslą ir tuo atmeta egzistuojančią žmonių sanbūvio tvarką. 8. Šalį valdo vieno žmogaus vadovaujamas hierarchiškai organizuota partija, kuri yra suaugusi su šalies biurokratija. 9. Valstybė turi ginklų monopoliją. 10. Masinės informacijos priemonių manipuliacija 11. Pajungusi ekonomiką centralizuotai kontrolei. Totalitarinės sistemos bruožai: • Formaliai piliečiams leidžiama dalyvauti politiniame procese, o iš tikrųjų jie atskirti nuo politikos. • Išnyksta riba tarp politinio ir nepolitinio gyvenimo sferų, visa visuomenės veikla reglamentuojama, atmetama bet kuri nesankcionuota veiklos forma. • Išnyksta daugumos ir mažumos problema – draudžiamas daugiamintiškumas, jis pakeičiamas vienbalsiškumu. • Visų lygių valdžia formuojama uždarais kanalais, o formaliai egzistuojančios visuomeninės politinės organizacijos yra valstybinių organų tęsinys. • Naikinami horizontalūs ryšiai, paliekant vertikalius hierarchinius ryšius. • Centralizuota monistinė valdžios struktūra , kur valdžia neatsakinga nė vienam renkamam valdžios organui. Autoritarinis ir totalitarinis režimas ryškiai skiriasi vienas nuo kito nebent tik jėgos struktūrų svarba, teroro vyravimu ir platesniu propagandos naudojimu. Tačiau iš esmės juos apibūdina tokie patys, tik skirtingo laipsnio bruožai. Abu šie nedemokratiniai politiniai režimai dažniausiai atsiranda tam tikrų visuomenę ištinkančių krizių, sukrėtimų metu, kai susilpnėja demokratiniai idealai, laisvės vertė sumažėja ir visuomenė net pati yra linkusi atiduoti dalį savo laisvės mainais už stabilumą ir bent minimalų ekonominių poreikių tenkinimą. Autoritarinis režimas įsitvirtino beveik visose tarpukario vidurio ir rytų Europos šalyse, išskyrus Čekoslovakiją. Tam sudarė sąlygas bendras pokario metų nuosmukis, pasaulinė ekonominę krizė. Tačiau totalitarizmas gimė tik Vokietijoje, Sovietų Sąjungoje ir iš dalies Italijoje. Tai tik patvirtina, kad totalitarinis režimas yra kraštutinė nedemokratinio režimo atmaina, tad jai neišvengiamai būtinos ir išskirtinės sąlygos. 6.3.Lietuvos valstybės forma 1. Lietuvos valstybės valdymo formos sąvoka ir ypatumai. 2. Valstybės santvarkos sąvoka. 2.1. Lietuvos Respublika - suvereni unitarinė valstybė. 3. Lietuvos valstybės administracinė - teritorinė struktūra. 4. Lietuvos valstybės politinio režimo samprata ir ypatumai. 4.1. Užsienio politikos principai. 4.2. Valstybės gynimo konstituciniai pagrindai. 5. Lietuvos valstybės simboliai. 6.3.1. Lietuvos valstybės valdymo formos sąvoka ir ypatumai. Valdymo forma - valstybės valdžios organizacijos ir jos reiškimosi forma. Pagal LR Konstitucinio teismo išaiškinimą Lietuvos valstybės valdymo forma parlamentinė. Pripažįstama parlamento viršenybė prieš kt. valdžios institucijas (turi tiesioginius įgaliojimus iš tautos). Nors yra ir prezidentinės respublikos bruožų (prezidentas renkamas visuotiniuose rinkimuose). Yra Konstitucinis teismas – sprendžia ginčus tarp vykd. ir leidžiam. valdžios. Ministrų kabinetą sudaro parlamente sudarančios daugumą partijos lyderiai. Paprastai susiklosto daugiapartinė sistema. Lietuvos Respublika yra daugiapartinė parlamentinė demokratija. Valdymo sistema: parlamentinė respublika su prezidentinės respublikos bruožais (pusiauprezidentinė respublika). Valstybės vadovas — prezidentas, renkamas tiesioginiuose rinkimuose penkerių metų kadencijai. Prezidentas skiria ministrą pirmininką (tvirtina Seimas), ministro pirmininko teikimu skiria ministrus, yra vyriausiasis karinių pajėgų vadas, taip pat skiria visų teismų, įskaitant Konstitucinį teismą, teisėjus. Prezidentas formuoja Lietuvos užsienio politiką. Įstatymų leidžiamoji valdžia: Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienerių rūmų Lietuvos parlamento (Seimo) rankose. 141 Seimo narys renkamas ketveriems metams, pusė (71) tiesiogiai, kiti 70 pagal partijų sąrašus (proporcine rinkimų sistema). Tik daugiau nei 5 % surinkęs partinis sąrašas gauna vietas Seime. Vykdomoji valdžia: Vyriausybė (vadovauja Ministras Pirmininkas). Nariai į savivaldybių tarybas renkami tiesiogiai, merą renka taryba. Užtikrinimui, kad apskrityje būtų laikomasi konstitucijos bei įstatymų, vyriausybė skiria kiekvienos apskrities viršininką. Rinkimų teisę turi visi piliečiai, sulaukę 18 m. amžiaus. Į Seimą gali būti renkami 25 m. amžiaus piliečiai. 6.3.2. Valstybės santvarkos sąvoka. 6.3.3.1. LR - suvereni unitarinė valstybė. Valstybės santvarka parodo valstybės teritorinių dalių santykį su centrine valdžia, jų tarpusavio sąveiką, taip pat parodo valstybinės valdžios teritorinį-administracinį suskirstymą. G.b. unitarinės valst., federacijos ir konfederacijos. Unitarinė valstybė - nė viena jos sudėtinė dalis neturi valstybinio junginio statuso. Šalyje yra tik viena Konstitucija, viena pilietybė, viena aukščiausių valstybės organų sistema. Teritorijos dalys pavaldžios centrinei valdžiai. Teritorija skirstoma į administracinius – teritorinius vienetus. Priklausomai, koks santykis tarp administr. vienetų ir centrinės valdžios organų unitarinės valst. Skirstomos į: 1) centralizuotos (teritorinių dalių organai neturi savivaldos; 2) decentralizuotos (teritorinių dalių organai turi savivaldą ir teisę spręsti savarankiškai jų kompetencijai priskirtus klausimus); 3) santykinai centralizuota Lietuva. Unitarinė valstybė – tai geografinio valdžios sukirstymo tipas valstybėje, kai pagr. kompetencija priklauso centrinei vyriausybei, o išvestine kompetencija naudojasi vietinės valdžios organai. Centrinė vyriausybė gali savo nuožiūra padidinti ar sumažinti vietinių savivaldybių įgaliojimus. Vietos savivalda – vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Konstituciją, įstatymus laisvai ir savarankiškai reguliuoti, tvarkyti reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius. 6.3.3. Lietuvos valstybės administracinė - teritorinė struktūra. 1994 “LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas”. Administracijos veinetas -teritorijos dalis, kurioje valdymą organizuoja vyriausybė ar savivaldos institucija. LR teritorijos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės. Savivaldybė - LR administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos. Savivaldybė sudaroma iš gyvenamųjų vietovių (g.b. miesto ir kaimo). Apskritis - LR teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą organizuoja LR vyriausybė pagal apskrities valdymo įstatymą bei kt. įstatymus. 10 apskričių. Apskritis nustato ir panaikina Seimas vyriausybės teikimu. Savivaldybes irgi seimas vyriausybės teikimu, tik atsižvelgdamas į savivaldybių pasiūlymus. Savivaldybės teritorija apskričių ribomis nedaloma. Gyvenamosios vietovės g.b. miesto ir kaimo. Miestai -kompaktiškai užstatytos gyv. vietovės, turinčios daugiau kaip 3000 gyventojų,iš 2/3 dirba pramonėje, verslo bei gamyb. ir socialinėse infrastruktūros srityse. Miesteliai - nuo 500 iki 3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirba minėtose srityse. Kaimai – gyvenamosios vietovės, neturinčios miesto ir miestelio požymių Lietuvos teritorija suskirstyta į 10 apskričių. Apskritis sudaro 60 savivaldybių — 9 miestų, 43 rajonų ir 8 naujai sudarytos 2001 metais. Savivaldybės suskaidytos į 546 seniūnijas. Apskritys: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus. 6.3.4. Lietuvos valstybės politinio režimo samprata ir ypatumai. Politinis režimas - valstybinio vadovavimo ir valdymo pagrindinių metodų visuma. Politinis režimas priklauso nuo ne tik nuo valdymo formos, valdžios koncentracijos, faktinio valdžių pasiskirstymo, bet ir nuo santykių tarp socialinių grupių, nuo politinės dinamikos, politinių lyderių ir t.t. Lietuvoje demokratinis. Egzistuoja renkamos tautos atstovavimo institucijos, tarp jų parlamentas - aukščiausias įstatymų leidimo organas. Pripažįstamos ir gerbiamos piliečių teisės ir laisvės. Valstybės aparatas sudaromas pagal “valdžių suskirstymo į įstatymo leidimo, vykdymo ir teismų“ principą. Legali ne tik valdančiosios vyriausybės, bet ir opozicinių partijų veikla. Egzistuoja tolerancija, pragmatizmas, bendradarbiavimas ir kompromiso vertybės. Pagal politikos kryptį polit. režimai g.b.: konservatyvūs, persitvarkantys, reformistiniai, prisitaikantys. Atsižvelgiant į kovą dėl valdžios - atviri (ar yra atvira konkurencija opzicinių partijų kovoje) ir uždari. 6.3.4.1. Užsienio politikos principai. 6.3.4.2. Valstybės gynimo konstituciniai pagrindai. LR, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja valstybės gynimo taryba, į ją įeina prezidentas, premjeras, Seimo pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Jai vadovauja prezidentas. Vyr. valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas-prezidentas. Seimas gali įvesti karo arba nepaprastąją padėtį. LR dalyvauja tarptaut. organizacijose, jeigu tai neprieštarauja valstybės interesams ir jos nepriklausomybei. LR teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų, užsienio valstybių karinių bazių. Svarbiausia figūra užs. politikoje yra prezidentas, turi dideles galias: pasirašo tarpt. sutartis, teikia jas Seimui ratifikuoti, skiria ir atleidžia (Seimo pritarimu) kariuomenės vadą ir saugumo tarybos vadovą. Prezidentas, o ne ministras pirmininkas kontroliuoja užsienio, saugumo ir gynybos politiką. Vyriausybė, įskaitant ir ministrą pirmininką ir užsienio reikalų ministrą, yra visiškai subordinuotas prezidentui ir vykdo, o ne formuoja užsienio politiką. LR Seimas dalyvauja pagr. pasaulinėse ir Europos tarparlamentinio bendradarbiavimo organizacijose. Ši veikla tiesiogiai nukreipta LR užsienio politikos principams ir pagr. kryptims realizuoti. 6.3.5. Lietuvos valstybės simboliai. Vėliava iškeliama: nuolat (seimas, vyriausybė, krašto aps ministerijoje, savivaldybių pastatai, gedžio pilies), vasario 16 (įmonės, įstaigos, namai), pgl protokolą (prie atstovybių, transportas (kur prezidentas), laivai (lietuvos, įplaukę I lietuvą), prie balsavimo patalpų, sporto arenose. Herbas: anstpaudai, blankai, viršeliai: seimas, prezidentas, vyriausybė, ministerijos, teismai, bankas. Himnas giedamas: pradedant, baigiant seimo sesijas, sutinkant užs. vadovus, užsienyje kai atstovaujama lietuvai, televizija, radijas, iškeliant vėliavą prie valst. įstaigų. 6.4. Europos Sąjunga – istoriniai steigimo aspektai, institucijų teisinė padėtis. Lietuva ir Europos Sąjunga. ES nėra federacija kaip Jungtinės Valstijos. Ji nėra ir tiesiog vyriausybių bendradarbiavimo organizacija kaip Jungtinės Tautos. Ji iš tiesų unikali. Europos Sąjungos istorijos pradžia sietina su trimis Europos Bendrijomis: • 1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija, • 1957 m. Romoje įsteigtos Europos atominės energetikos bendrija ir Europos ekonominė bendrija. • 1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti "Europos Bendrijų", arba "Europos Bendrija", terminas. Europos Bendrija oficialiai tapo Europos Sąjunga po 1993 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo Mastrichto sutartis (pasirašyta 1992 m. vasario 7 d.). Pagal Mastrichto sutartį, Europos Sąjungos trys sudedamosios dalys (ramsčiai): • Europos Bendrijos (Europos anglių ir plieno bendrija) • Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija (Euratomas) • bendroji užsienio ir saugumo politika, bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse Europos Sąjungos plėtros chronologija • 1950 : 6 narės įkūrėjos: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija, Vokietija (Vokietijos Federacinė Respublika); • 1973 : Airija, Danija (įskaitant Grenlandiją, bet be Farerų salų), Jungtinė Karalystė; • 1981 : Graikija • 1985 : vasario 1 d., po 1982 metų referendumo, iš ES išstoja Grenlandija; • 1986 : Ispanija, Portugalija; Pirmoji plėtra į Rytus 1990 m. Principinis sprendimas išplėsti Europos Sąjungą į Centrinę ir Rytų Europą buvo priimtas 1993 m. Europos Tarybos posėdyje Kopenhagoje. Tuo pat metu buvo patvirtinti ir kriterijai, kuriuos turi atitikti šalys, pretenduojančios tapti Europos Sąjungos narėmis ("Kopenhagos kriterijai"): • politinis kriterijus: stabilios politinės institucijos garantuojančios demokratiją, teisės viršenybė, žmogaus teisės, pagarba mažumų teisėms; • ekonominis kriterijus: veikianti rinkos ekonomika, galinti išlaikyti konkurencinį spaudimą Europos Sąjungos rinkoje; • acquis communautaire perėmimo kriterijus: šalies kandidatės sugebėjimas perimti esančius reikalavimus, nustatytus Europos Sąjungos viduje. 1990 m. po Vokietijos suvienijimo, į Europos Sąjungą įjungiama buvusi Rytų Vokietija (Vokietijos Demokratinė Respublika). Antroji plėtra į Šiaurės bei Rytų Europą 1995 m. • 1995 : Austrija, Suomija, Švedija; Trečioji plėtra (į Rytus) 2004 m. • 2004 m. įstoja Vidurio, Rytų Europos bei Baltijos šalys kaip Čekija, Estija, Kipras (išskyrus šiaurinę salos dalį), Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija, Vengrija. Ketvirtoji plėtra į Rytus 2007 m. 2007 sausio 1 d. pagal pasirašytą stojimo sutartį prie Europos Sąjungos prisijungė Bulgarija bei Rumunija. Valstybės kandidatės "Valstybės kandidatės" statusą turi Kroatija, Makedonija bei Turkija. 2004 m. gruodžio 16-17 d. Europos Vadovų Taryba remdamasi Europos Komisijos pranešimu, nusprendė pakviesti derėtis Turkiją dėl stojimo į ES. 2005 metų spalio 3 dieną pradėtos stojimo derybos su Turkija. Derybas dėl stojimo su Europos Sąjunga spalio 4 dieną pradėjo ir Kroatija. 2004 kovo 22 Makedonija Dubline pateikė prašymą tapti ES nare. 2004 m. gruodžio 16-17 d. buvo pakviesta Europos Vadovų Tarybos derėtis dėl stojimo į ES. Šiuo metu yra sunkumų dėl tautinių mažumų reikalų (dėl albanų kaip ir Serbijoje). 2005 m. gruodžio 15 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime oficialia kandidate tapti ES nare tapo Makedonija. Dar kelios stiprios Europos valstybės nėra įstojusios į Europos Sąjungą - Norvegija, Šveicarija, Islandija, Lichtenšteinas. Norvegija ir Šveicarija mėgino pradėti derybas dėl stojimo (Norvegija - net du kartus), tačiau derybos nutrūko dėl stojimui nepritarusių referendumų. Europos mažosios valstybės (San Marinas, Andora, Monakas) tikriausiai niekada taip ir neįstos į Europos Sąjungą, kadangi jų specialūs įstatymai labai prieštarauja ES standartams. Vatikanas taip pat neturėtų stoti į sąjungą dėl savo unikalaus statuso. Potencialios šalys kandidatės Manoma, kad Serbija, Juodkalnija ir Bosnija ir Hercegovina galėtų įstoti dar iki 2020 m., jei pagerės ekonominė padėtis, atslūgs etninė įtampa. Viršūnių Susitikime Tesalonikuose 2003 m. kaip vienas iš svarbiausių ES plėtros tikslų buvo nustatyta buvusios Jugoslavijos valstybių integracija. Šis tikslas taipogi taikytinas ir Albanijai, kuri jau yra pasirašiusi ES Asociacijos sutartį. Kitos kandidatės Oficialiai daugiau valstybių kandidačių nėra. Pastaruoju metu Ukraina ir Gruzija yra pareiškusios sieksiančios įstojimo į ES. Taip pat, Europos Sąjunga dar gali plėstis Balkanų regione - galimos kandidatės prisijungti yra Serbija ir Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina, Albanija bei Moldavija. Plėtros motyvai Ekonominės priežastys • Bendrosios ES rinkos, prekybos plėtra ir augimas, • Rinkų bei eksporto plėtra, • Galimybės keistis ištekliais (žmogiškaisiais, gamtos ištekliais bei kt.) • Regiono konkurencingumo stiprinimas (Kinijos, JAV bei kitų esamų ir būsimų supervasltybių atžvilgiu). Politiniai motyvai Vinstonas Čerčilis 1946 m. išskyrė šiuos pagrindinius motyvus: • Santarvė: demokratinė Europa - kaip alternatyva nacionalinėms valstybėms. • Saugumas ir taika: atskiros valstybės iki 1945 m. taip ir nesugebėjo išvengti karų. • Laisvė ir mobilumas: laisvas prekių (kapitalo, paslaugų, asmenų) judėjimas, keitimasis informacija bei idėjomis, nuomonėmis. • ekonominė gerovė: didesnis ekonominis stabilumas ir aiškesnės perspektyvos. • Bendra įtaka ir potenciali galia: kartu ES valstybės akumuliuoja didesnius išteklius ir pasižymi didesne įtaka tokių valstybių kaip JAV, Rusija, Kinija atžvilgiu nei veikdamos atskirai ir žiūrėdamos vien tik savo interesų. Europos Sąjunga: • siekia Vieningos Rinkos sukūrimo, kurios viduje panaikinti visi apribojimai laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui; • vykdo bendrą prekybos politiką, numatančią prekybą su trečiosiomis šalimis; • vykdo bendrą politiką tokiose srityse, kaip: žemės ūkis, transportas, energetika, aplinkos apsauga ir kita; • kuria ekonominę ir pinigų sąjungą, numatančią vieną visai Europos Sąjungai piniginį vienetą eurą. ES institucijos ir jų teisinė padėtis Pagrindinės Europos Sąjungos institucijos yra šios: • Europos Parlamentas (renkamas valstybių narių tautų); • Europos Sąjungos Taryba (atstovaujanti valstybių narių vyriausybėms); • Europos Komisija (vykdomoji institucija); • Europos Teisingumo Teismas (užtikrinantis teisės laikymąsi); • Audito Rūmai (kontroliuojantys kaip tvarkomas Europos Sąjungos biudžetas). • Europos Ombudsmenas (tiria skundus dėl netinkamo administravimo ES institucijose ir įstaigose) Europos Vadovų Taryba (kurią sudaro visų ES šalių narių valstybių ir vyriausybių vadovai) teisiškai nėra institucija, tačiau ji nustato pagrindines ES raidos kryptis. Kitos ES institucijos: • Europos viršūnių taryba, • Europos centrinis bankas, • Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, • Europos investicijų bankas, • Pirmosios instancijos teismas, • Ombudsmenas, • Regionų komitetas. Sprendimų priėmimas Sprendimų priėmimas Europos Sąjungoje yra kompleksiškas dalykas, priklausantis nuo: • ES institucijų tarpusavio sąveikos, • valstybių interesų • skirtingų politikos sričių. ES sudarančios valstybės (valstybės narės) išlieka nepriklausomos suverenios valstybės, bet jos telkia savo suverenitetą, kad įgytų galią ir pasaulinę įtaką, kurios atskirai nė viena negalėtų turėti. Suvereniteto telkimas reiškia, jog valstybės narės kai kurias joms priklausančias sprendimų priėmimo galias perduoda susikurtoms bendroms institucijoms, kad sprendimai tam tikrais bendrų interesų klausimais būtų demokratiškai priimami Europos lygmeniu. Priskaičiuojama 20-30 įvairaus pobūdžio ir paskirties sprendimų priėmimo procedūrų. Europos sprendimų priėmimo procese apskritai ir ypač bendro sprendimo procedūroje dalyvauja trys pagrindinės institucijos: • Europos Parlamentas (EP), kuris atstovauja ES piliečiams ir yra jų tiesiogiai renkamas; • Europos Sąjungos Taryba, kurioje atstovaujama atskiroms valstybėms narėms; • Europos Komisija, kurios paskirtis palaikyti visos Sąjungos interesus. Šis „institucijų trikampis“ nustato politikos kryptis ir leidžia teisės aktus, kurie taikomi visoje ES. Iš esmės Komisija siūlo naujus teisės aktus, o Parlamentas ir Taryba juos priima. Dvi kitos institucijos atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį: Teisingumo Teismas įtvirtina ES teisės nustatytą tvarką, o Audito Rūmai tikrina Sąjungos veiklos finansavimą. ES institucijų galios ir įgaliojimai nustatyti sutartyse, kurios yra viso, ką ES daro, pagrindas. Jose taip pat nurodytos taisyklės ir procedūros, kurių ES institucijos turi laikytis. Dėl sutarčių susitarė visų ES valstybių prezidentai bei (arba) ministrai pirmininkai ir ratifikavo parlamentai. Be minėtų institucijų, ES yra kitų įstaigų, kurios atlieka specializuotas funkcijas: • Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas atstovauja pilietinei visuomenei, darbdaviams ir darbuotojams; • Regionų komitetas atstovauja regionų ir vietos valdžios institucijoms; • Europos investicijų bankas finansuoja ES investicinius projektus ir per Europos investicijų fondą padeda mažosioms įmonėms; • Europos centrinis bankas atsakingas už Europos pinigų politiką; • Europos ombudsmenas tiria skundus dėl netinkamo ES institucijų ir įstaigų administravimo; • Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas užtikrina žmonių asmeninių duomenų privatumo apsaugą; • Europos Bendrijų oficialiųjų leidinių biuras skelbia informacija apie ES; • Europos Bendrijų personalo atrankos tarnyba įdarbina ES institucijų ir kitų įstaigų darbuotojus. • Europos administravimo mokyklos uždavinys – rengti mokymus įvairiose srityse ES institucijų darbuotojams. Be to, yra įsteigtos specializuotosios agentūros tam tikriems techniniams, moksliniams arba valdymo uždaviniams spręsti. Lietuva ir Europos Sąjunga Lietuva į ES įstojo 2004 m. Kalbant apie teigiamas pasekmes, galima išskirti kelias jų grupes: 1. Ekonominės pasekmės; 2. Fiskalinės pasekmės; 3. Socialinės pasekmės; 4. Politinės pasekmės; 5. Pasekmės saugumui. Ekonominės pasėkmės: a. Prekių judėjimas - tai ir muitų bei muitinių panaikinimas, bendra užsienio prekybos bei muitų politika, netarifinių barjerų panaikinimas. b. Paslaugų judėjimas - tai galimybė teikti paslaugas visoje vidaus rinkos teritorijoje; c. Laisvas kapitalo judėjimas - tai teisė investuoti, pirkti turtą ir vertybinius popierius, laisvai disponuoti pelnu bet kurioje iš bendroje rinkoje dalyvaujančių valstybių; d. Laisvas asmenų judėjimas - tai neribota laisvė gyventi, steigti savo verslą ir dirbti bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje. Fiskalinė nauda: Fiskaliniai kaštai, susiję su įnašais į Europos Sąjungos biudžetą ir jo išlaidų paskirstymu. Konkrečiai šaliai, t.y. Lietuvai, tai reiškia įnašų į ES biudžetą ir iš jo gautų lėšų sumos skirtumą. Įvairūs apskaičiavimai, kiek Lietuva gautų išmokų iš Europos Sąjungos biudžeto, skiriasi, tačiau galima prognozuoti, kad išmokos Lietuvai net keletą kartų viršytų jos įnašus. Socialines pasekmės: 1. Pasekmės migracijai - Lietuvai tapus ES nare, jos piliečiai galės laisvai keliauti po visas Europos Sąjungos šalis-nares. Tai nebūtinai lems nepaprastai išaugusias migracijos apimtis - gali būti, jog emigracija netgi sumažės dėl padidėjusių įsidarbinimo galimybių bei ekonomikos augimo Lietuvoje. 2. Nacionalizmo-kosmopolitizmo problema. Šiuo klausimu socialinių mokslų atstovų nuomonės išsiskiria. Vienų nuomone - integracija skatintų nacionalizmo augimą. Kitų manymu, stojimas į Europos Sąjunga, priešingai, lemtų plintantį kosmopolitizmą, kuris silpnintų nacionalizmą ir ksenofobiją. 3. Ekonomistų bei socialinių mokslų atstovų teigimu, ekonomikos augimas sudarys prielaidas išaugti viduriniajai klasei. Tai mažins mažiausių ir didžiausių pajamų grupių atotrūkį ir prisidės prie ekonominio ir socialinio valstybės stabilumo didėjimo. Kiekvienas ES pilietis turi: ◦ nevaržomo judėjimo ir apsigyvenimo ES šalių-narių teritorijoje teisę; ◦ teisę balsuoti ir kandidatuoti vietiniuose ir Europos rinkimuose toje šalyje, kurioje gyvena; ◦ teisę būti ginamas diplomatinių ir konsulinių kiekvienos šalies-narės įstaigų; ◦ peticijos (kolektyvinio prašymo) Europos Parlamentui teisę. Dar galima pridurti, kad narystė Europos Sąjungoje yra siejama su stabilumu tų institucijų, kurios garantuoja demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumų apsaugai. Jau dabar egzistuoja daugybė nedidelių, bet vis dėlto labai reikšmingų PHARE programų, kurios yra nukreiptos į demokratijos institucijų stiprinimą bei pilietinės visuomenės plėtotę. Politinės pasekmės: 1. Dalyvavimas Europos Sąjungos institucijose leidžia iš dalies Lietuvai lemti Europos Sąjungos sprendimus. Lietuva turi kelias vietas Europos Parlamente bei tam tikrą Europos Sąjungos institucijų biurokratų kvotą. Taigi, nors pavienės šalies įtaka Europos Sąjungos sprendimams priimti nedidelė, tačiau Vidurio ir Europos šalių pozicijos tam tikrais, joms visoms aktualiais klausimais, sutaps, taigi jų kolektyvinė galia padidės. Tikėtina, kad Europos Sąjungoje stiprėjant regionalizacijos tendencijoms, susiformuos Baltijos bei Vidurio Europos šalių blokas, kuris turės specifines savo problemas ir balsuodamas Taryboje galės pakreipti sau naudinga linkme tam tikrus jos sprendimus. 2. Įsijungimas į ES, t.y. ir į jos Bendrą užsienio ir saugumo politiką, didina Lietuvos užsienio politikos potencialą ir padeda atsverti kaimyninių šalių įtaką regione. Dalyvavimas Bendroje užsienio ir saugumo politikoje reikalauja iš Lietuvos sustiprinti ir modernizuoti institucinį Lietuvos užsienio politikos mechanizmą, jos biurokratines struktūras, plečia galimybes gauti ir perduoti informaciją. Be to, reikia nepamiršti, kad rytinė Lietuvos siena tapo išorine ES siena, todėl padidėjo Lietuvos strateginė svarba Europos Sąjungai. Pasekmės saugumui: Narystė ES dažnai siejama su saugumo garantijomis - saugumas nurodomas kaip vienas svarbiausių narystės motyvų. Pažymėtina, kad narystė ES nesuteikia jokių formalių saugumo garantijų, tačiau pati narystė jau gali būti kaip tam tikra apsauga nuo išorinės agresijos. Be to, narystė sustiprina ir vidinį saugumą, kadangi ekonomikos augimas mažina visuomenės socialinius prieštaravimus, didina socialinį stabilumą, o tai stiprina demokratiją ir šalies vidaus saugumą. Be to, dalyvavimas bendruose ES vidaus ir teisingumo reikaluose padidina galimybę kovoti su tokiomis tarptautinėmis (ir vienos šalie mastu sunkiai sprendžiamomis) problemomis kaip nelegali migracija, organizuotas nusikalstamumas ir terorizmas. 8 tema. RINKIMŲ TEISĖ IR RINKIMŲ SISTEMOS 1. Rinkimų teisės samprata. Rinkimai valstybės valdžios ir visuomenei vadovaujančiųjų organų sudarymo būdas. Taigi dabar visuomenėje labiausiai paplitusi demokratinių rinkimų forma. Pagrindinis demokratinio valdymo principas yra tas, kad visa valdžia priklauso žmonėms, tautai. Tačiau tauta savo valdžią įgyvendina netiesiogiai, o per renkamus atstovus (kandidatus). Taigi rinkimų paskirtis yra demokratijos įgyvendinimas, tautos atstovų išrinkimas ir valstybės vyriausybės suformavimas. Rinkimų procedūros metu valstybės piliečiai - rinkėjai iš daugelio pasiūlytų kandidatų išsirenka tuos asmenis, kuriais labiausiai pasitiki, patiki atstovų iki rinkiminiais pažadais ir sutinka suteikti jiems teisę valdyti valstybę RT samprata – tai specialus teisinis institutas, kuris naudojamas formuojant svarbius valdymo organus, o taip pat renkant į pareigas ypač svarbius valdymo pareigūnus. Rinkimams būdinga: procedūra vykdoma naudojant balsavimą: paprastai rinkėjai gali pasirinkti bent iš kandidatų. (jei tik vienas kandidatas - tai skiriama panaudojant balsavimo metodus). Rinkimai - tai galimybė rinktis iš kandidatų. Rinkimai kaip speciali procedūra naudojama formuojant parlamentą (yra tam tikrų išimčių, bet parlamentų formuojami rinkimo būdu) respublikose renkant valstybės vadovą, formuojant vietos savivaldos atstovybes, kai kuriose valstybėse - formuojant vyriausybes (retai): JAV teisėjai renkami valstijose. Rinkimai kaip speciali procedūra labai reikšminga, nes jie dažnai legitimuoja tam tikrą valdžios instituciją, pareigybę, jų ryšį su teisinė tauta. Rinkimai-ypatinga procedūra, nes parodo aukščiausia valdžios kilmę, ryšį su teisinė tautą , tautos suvereniteto idėją. Rinkimų teisė. aspektai 1. Objektyvioji rinkimų teisė - visuma teisinių normų, kurios reguliuoja visuomeninius santykius, susijusius su rinkimų organizavimu, jų vykdymu ir rinkimų rezultatų nustatymu. RT siauresnė sąvoka nei rinkimų sistema plačiąja prasme, nes RT yra tik teisinė norma, nėra politinė norma. RT-kompleksinis teisių institutas (polivalentės teisės institutas) nes ji susideda iš įvairių teisinių šakų, teisinių normų. Dominuoja Konstitucinės teisinės normos, administracinės teisinės normos, darbo teisinės normos, civilinės teisės, teismo proceso teisinės normos. Tai susiję su tuo, kad rinkimų teisė nustato tam tikras darbo lengvatas, garantijas kandidatams. Teisminis procesas nustato rinkimų ginčų sprendimo galimybę, teismui skųsti rinkimo komisijų sprendimus. Šiame institute vyrauja procesinės teisinės normos, jos reglamentuoja rinkimų procesą: kandidatų kėlimas, agitacija. Yra materialinių teisinių normų, kurios nustato kandidatų teises ir pareigas. Dažnai RT reglamentuoja įstatymų normos. Prancūzijoje- rinkimų kodeksas, kuris nustato rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarką įvairiom valdžios institucijom ir pareigūnams, nes yra daug panašių rinkiminių procedūrų. 2. Subjektyvioji rinkimų teisė-piliečiui valstybės garantuojama teisė ir galimybė dalyvauti renkant tam tikrus valdymo organus. Tai kompleksinė teisė: a) aktyvioji; b) pasyvioji. a) piliečio teisė balsuoti rinkimo metu (balso teisė). Ji skaidoma: -teisė balsuoti paštu (jei numato įstatymas) -teisė apskųsti rinkimų komisijos sprendimą (negavus balsavimo biuletenio) b)piliečio teisė balotiruotis rinkimuose (kelti savo kandidatūrą),teisė pretenduoti į tam tikras renkamas pareigas. Pilietis tik iškelia savo kandidatūrą, o ji išrenka kiti. Pilietis turi agituoti rinkėjus. Deputato atšaukimo teisė. Dažnai ši teisė taikoma parlamento nariams, savivaldybių atstovybių nariams. Dar nepasibaigus kadencijai išrinktą asmenį bandoma atšaukti. Rinkėjai nori šios teisės. Pagal demokratiškos valstybės tradicijas atšaukimo teisė laikoma nesuderinama su demokratiniais rinkimais. Išrinktas negali būti atšauktas. Rinkėjas apsaugotas kadencija. Jai pasibaigus jie gali rinktis naują kandidatą. Atšaukimo teisė komunistinėse valstybėse. Esą rinkėjai su išrinktu asmeniu turi bendrauti ir jei jis nepateisina jų pasitikėjimo, kandidatą gali atšaukti: labai retai naudota. Yra Kinijoje, Kuboje. Kai kuriuos demokratinės valstybės bandė atšaukimo teisė numatyti: JAV valstijose savivaldybių institucijose. Tarpukario Austrijoje – prezidento pirmalaikio atšaukimo galimybė. Aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė. Rinkimų teisė atskleidžia piliečių galimybes dalyvauti formuojant valstybės valdžią. Egzistuoja aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė. Aktyvioji – teisė dalyvauti rinkimuose balsuojant, pasyvioji – teisė būti išrinktam, ji priklauso nuo kitų valios, o ne savo. Kitaip tariant, tai piliečio galimybė kandidatuoti rinkimuose. Pasyvioji teisė dar negarantuoja, kad jis bus išrinktas, nes demokratijos sąlygomis kandidatų būna keletas ir rinkėjai turi galimybę pasirinkti (iš tokio pasirinkimo, kuris būna pas mus mieliausiai iš viso nesirinkčiau). Aktyvioji ir pasyvioji teisė negali būti tapatinamos. Aktyvioji teisė atsiranda, kai asmuo sulaukia nustatyto amžiaus (amžiaus cenzas), dažniausiai 18 metų (pilnametystės). Pasyvioji teisė priklausomai nuo to, į kokias pareigas asmuo yra renkamas, į parlamentą – 21 m., 25 m., į senatorius – dar didesnis ir t.t. (tiesa pasakius nematau skirtumo, bet nieko. Be to, Vokietijoje tarkime pasyviojoje rinkimo teisėje amžiaus cenzo nėra, gali būti renkamas nuo tada, kai gali balsuoti). Aktyviajai rinkimų teisei realizuoti būtina: pilietybė, amžius, įtraukimas į rinkimų sąrašus, gyvenamoji vieta. Pasyviajai realizuoti: specialus amžius, kandidatūros iškėlimas (tai dažniausiai priklauso politinėms partijoms, arba yra galimybė kelti kandidatūrą savo iniciatyva, bet reikia tam tikro kiekio parašų, kuris priklauso nuo to, į kokias pareigas renkamas kandidatas, taip pat reikalingas rinkiminis užstatas (ne visur, pvz., Bulgarijoje nereikia). Užstatas – tai lyg rinkimų organizatorių apsidraudimas nuo visokių idiotų, kurie nori išgarsėti ir pan. Kai kuriose valstybėse nustatomas privalomas votumas – t.y. privalomas balsavimas (aktyvi rinkimų teisė tampa pilietine pareiga). Tokia tvarka yra Meksikoje. Prie rinkimų teisės priskaičiuojama ir referendumo teisė. Tai yra balsavimas, aktyvioji rinkimų teisė. Rinkimų teisės principai – visuotinė, lygi, tiesioginė, slaptas balsavimas. Rinkimų teisės principai ir cenzai Rinkimo teisės principai – tai subjektyvios RT realizavimo tam tikros normos, kurių laikymasis rinkimų metu užtikrina realias galimybes realizuoti tautos valią. Pagrindiniai principai: . Visuotinė rinkimų teisė . Lygi . Tiesioginė . Slaptas balsavimas (). Laisvų rinkimų principas, nors nėra visuotinai pripažintas. . RT subjektyvia prasme pripažįstama visiems suaugusiems ir psichiškai sveikiems valstybės piliečiams. Turi tam tikru išlygų – rinkimų cenzų. Rinkimų cenzai: a) pozityvūs - tokios sąlygos, kurios nėra diskriminavimo pobūdžio, bet jos logiškai pagrįstos. Pvz.: pilietybės cenzas. Užsieniečiai nedalyvauja. Todėl RT išreiškia piliečio ryšį su valstybė. RT-svarbi politinė teisė. ES valstybės dėl šio cenzo išimčių: tam tikros rekomendacijos siūlo ES valstybėms suteikti RT ir kitiems ES šalių piliečiams.Nors jie nuolatos gyvena kitose ES valstybėse , bet tik municipaliniuose rinkimuose. ES (konfederacija) nereikalauja to aukščiausioms valstybės institucijoms rinkimų atveju. Sėslumo cenzas-t. t. laiką gyventi t. t. vietoje. Amžiaus cenzas- vaikai negali dalyvauti. Brazilijoje, Iranas nuo m., dažnai-m. b) Negatyvūs - sąlygos rinkimo teisei realizuoti,kurios išreiškia t. t. diskriminacija. Lyties cenzas- Šveicarijoje panaikintas m. Turto cenzas- beveik nesutinkamas (N. Zelandija, Australija). Turto cenzas reiškė papildomą rinkimo teisė. Turi nekilnojamojo turto-gauni papildomą balsą.( II balsą). Jie gali balsuoti pagal gyvenamą ar pagal nekilnojamojo turto vietą. Išsilavinimo cenzas (raštingumo cenzas)-tik raštingi gali dalyvauti (buvo a. pradžioje). Religiniai cenzai-Islamo valstybėse. Irano parlamento nariu g.b. tik praktikuojantis musulmonų tikėjimo. Moraliniai cenzai-narkomanai (Meksika). Teisti, prasiskolinę . Reikalavimas, kad visų rinkėjų balsai turėtų tą patį svorį. Lygiateisiškumo principo išraiška rinkimų metu. Dažnai užtikrinamas sudarant vienmandatės rinkimų apygardas-tiek, kiek reikia išrinkti parlamento narių. Išrenkamas vienas narys. Svarbiausia, kad visos apygardos būtų vienodo dydžio ; pagal rinkėjų skaičių. Lygi RT reikalauja, kad būtų sudarytas apylygės apygardos ir rinkėjų balsų svoris būtų apylygis. Kartais daromos t.t. išimtys. Dažnai t. t. visuomenės grupėms nustatomos t. t. lengvatos-tautinių mažumų atstovams, religinių bendruomenių atstovams.Tai lyg pažeidžiama lygi RT, bet laikoma pozityvinė diskriminacija, nes siekiama visuomenei naudingo rezultato. .rinkėjai už kandidatus balsuoja patys, betarpiškai. Jie sprendžia, kas bus išrinktas. Tiesioginiai rinkimai dominuoja. G. b. netiesioginiai (daugiapakopiai rinkimai). ( Rinkėjai- rinkikai- kandidatas).Tai lyg dvi rinkimų pakopos. . Draudžiama kontroliuoti rinkėjų valią. Specialios balsavimo kabinos. Kartais naudojamos balsavimo mašinos. K. k. valstybėse rinkėjai biuletenį užpildo namie, jį atneša į rinkimų apylinkė, įdeda į voką, užklijuoja, o rinkimo komisijos narys įmetą į balsadėžė. Jei voke keli biuleteniai-negalioja. . Rinkėjui pačiam nuspręsti dalyvauti ar ne rinkimuose. Taikomas dažniausiai anglosaksų valstybėse. Rinkėjai patys registruojasi rinkėjų sąrašuose. K. k. valstybių Konstitucija draudžiama versti dalyvauti rinkimuose. (Ispanijos karalystė) Abejonės-k.k. valstybėse dalyvavimas rinkimuose privalomas.(Australija). Jei nebalsuoji –bauda. (Graikija, Turkija- net laisvės atėmimas). (Belgija- įspėjimas, bauda). ( Argentina- bauda m. draudžiama dirbti valstybinėje tarnyboje). Ši sistema garantuoja, kad rinkimuose dalyvauja rinkėjų. Absenteizmas- rinkėjai neatvyksta balsuoti. Jo priežastis: politinė (nepasitenkinimas kandidatais).nepolitinės (žmogui neįdomu, nesvarbu). Kiekvienas pilietis turi teise dalyvauti rinkimuose, tačiau kai kuriems asmenims ši teisė nesuteikiama ir dar daugelį apribojimų apsprendžia cenzai. Cenzas - tai visuotinis rinkimo teisės suvaržymai - įstatymo nustatytos sąlygos įgyti teisei dalyvauti valstybės valdžios atstovaujamųjų organų sudaryme. Labiausiai paplitę yra amžiaus, lyties, išsilavinimo, sėslumo, tarnaujantiems valstybės kariuomenėje bei turto cenzai. Amžiaus cenzas - tai rinkimų teisės suteikimas ne visiems piliečiams, o vyresniems, tik tam tikrą amžių pasiekusiems piliečiams. Amžiaus cenzas ir šiandien yra plačiai taikomas. Daugelyje valstybių skiraisi galimybės pasinaudoti aktyviąja ir pasyviąja rinkimų teise. Aukštas amžiaus cenzas paprastai nustatomas asmenims, dalyvaujantiems valstybių prezidentų rinkimuose. Lyties cenzas – suteikia rinkimų teisę tik vyrams ir nušalina nuo dalyvavimo rinkimuose moteris. Šis cenzas motyvuojamas tuo, kad nuo pat žmonijos egzistavimo pradžios tarp abiejų lyčių nusistovėjo darbo ir funkcijų pasidalijimas. Vyrui atiteko visuomeniniai reikalai ir su tuo susijusios pareigos, o moteriai priklauso namų židinio rūpesčiai ir vaikų auklėjimas. Todėl moterų įvedimas į politinį gyvenimą ( o juk jos sudarytų apie pusę visų rinkėjų) iš karto pakeistų susiklosčiusią politinių jėgų konfigūraciją. Išsilavinimo cenzas – tai reikalavimas, kad rinkėjas turėtų nustatyto lygio išsilavinimą. Pavyzdžiui, reikalavimas mokėti valstybinę kalbą arba žinoti pagrindinius valstybės konstitucinius teiginius - tai tipiškas išsilavinimo cenzo atvejis. Šitoks cenzo tipas buvo plačiai taikomas Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur didžioji dauguma piliečių yra kilusi iš emigrantų, atvykusių iš įvairiausių Europos kraštų ir ne visada pakankamai mokančių anglų kalbą. Sėslumo cenzas - reiškia reikalavimą išgyventi tam tikrą laiką valstybės teritorijoje, arba rinkiminėje apygardoje. Šio cenzo tikslas - neleisti dalyvauti rinkimuose atsitiktiniams žmonėms, nepakankamai susigaudantiems politinėje krašto situacijoje. Tarnaujantiems valstybės kariuomenėje - kai kuriose demokratinėse valstybėse balsavimo teisės neturi asmenys tarnaujantys valstybės kariuomenėje. Šio cenzo motyvas toks, kad kariškiai gina ir saugo visos valstybės interesus, o karinė drausmė nėra suderinama su dalyvavimu vidinėse politinėse varžybose. Kariškiai neturi jose dalyvauti, jie turi vykdyti tik teisėtai suformuotos vyriausybės nurodymus. Turto cenzas - tai reikalavimas, kad rinkėjas turėtų nustatyto dydžio turtą arba jo mokesčiai valstybei būtų ne mažesni už nustatytuosius. Šis cenzas 1 motyvuojamas tuo, kad praturtėti niekam nedraudžiama, o turtingieji žmonės yra labiau suinteresuoti ir labiau geba protingai tvarkyti valstybinius reikalus, nes valstybės gerovė yra ir jų turto išsaugojimo garantija. Kita besiginčijanti pusėcenzinius visos tautos atstovų rinkimų teisės apribojimus laiko demokratijos principų pažeidimu, nes piliečių dalyvavimą rinkimuose laiko ne pareiga, ne tarnyba savo tautai, o neatimama kiekvieno piliečio teise. Todėl, norint suformuoti tikrai teisėtą ir demokratinę vyriausybę, reikia leisti dalyvauti rinkimuose visiems, išskyrus tik mažamečius, bepročius ir nusikaltėlius. Rinkimų teisės šaltiniai. Rinkimų teisė pasaulio valstybėse ir Lietuvoje. 2. Rinkimų sistemų įvairovė. Rinkimų sistema turi du aspektus: 1. Plačiąja prasme- visuma visuomeninių santykių, kurie susiję su rinkimų organizavimu ir jų vykdymu. Visuomeniniai santykiai susiformavę organizuojant ir vykdant rinkimus. Šie santykiai dažnai reguliuojami Konstitucijos teisinių normų, rinkimų įstatymų, kitų teisinių šakų teisinėmis normomis, politinių partijų statutais (politinės normos), moralės etikos normomis, papročiais, tradicijomis. Pvz.: kandidatų kilimo tvarko nustato teisinės normos, partijų statutai. Teisinės normos nustato kandidatų registravimo tvarką ir taip toliau. 2. Siaurąja prasme- deputatų mandatų paskirstymo tarp kandidatų būdai atsižvelgiant į rinkimų rezultatus. Tuos visuomeninius santykius reglamentuoja teisinės normos (ne partijų dokumentai), nes tai lemiamas rinkimų etapas, todėl turi būti aiškios taisyklės, nustatančios kas įgauna mandatą. RS siaurąja prasme dažniau vartojama praktikoje, nors gana sudėtingi mandatų paskirstymo būdai. Pagrindinės rinkimų sistemos: -mažoritarinė: absoliučios daugumos, santykinės daugumos -proporcinė -mišrioji Kiekvienoje demokratinėje valstybėje dar prieš rinkimus yra nustatoma sistema, pagal kurią bus skaičiuojami ir vertinami rinkimų rezultatai. Rinkimų sistema juridinių požiūriu - tai balsavimo rezultatų nustatymo būdas; politiniu - įrankis, kuriuo naudodamiesi, viena ar kita politinė grupuotė stengiasi gauti daug vietų atstovaujamo jų institute.2 Paprasčiausiai kalbant, iš anksto yra susitariama, kada kandidatus laikyti laimėjusiais arba pralaimėjusiais rinkimus. Kiekvienoje valstybėje yra nustatoma sava rinkimų sistema, pritaikyta prie susiklosčiusios politinės realybės. Rinkti atstovus į parlamentą (tautos atstovybę) galima dviem būdais. Pati paprasčiausia ir seniausia yra daugumos atstovavimo arba kartais vadinama mažoritarine (pranc. majorite - dauguma) rinkimų sistema, kuri, kaip sako pats pavadinimas, yra pagrįsta daugumos principu. Kita sistema, kuri buvo pradėta naudoti daugelyje Europos valstybių antroje XIXa. pusėje, - proporcingo atstovavimo sistema. Ji paremta ne daugumos principu, o matematiškai tikslių mandatų paskirstymu tarp politinių partijų proporcingai gautų balsų skaičiui. Pastaroji sistema turi daug galimų variantų, nes proporcijos gali būti apskaičiuojamos įvairiai, priklausomai nuo pasirinktos formulės. Daugumos atstovavimo sistema. Pagal šią rinkimų sistemą smulkios politinės grupuotės (partijos) į parlamentą nepatenka. Po rinkimų jame lieka dvi, pagrindinės politinės jėgos: stipresnioji, gavusi daugiausia balsų, ir opozicija, surinkusi mažiau balsų.3 Taikant šią rinkimų sistemą, valstybės teritorija padalijama į tiek apygardų su daugiau ar mažiau vienodu gyventojų skaičiumi, kiek yra numatyta išdalyti mandatų.4 Todėl iš kiekvienos apygardos išrenkama tik po vieną atstovą. Pagal daugumos principą atstovu išrenkamas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia balsų. Daugumos atstovavimo sistema gali turėti du variantus: paprastosios daugumos sistema - tai tokia sistema, pagal kurią pergalei rinkimuose pasiekti užtenka laimėti paprastą apygardos rinkėjų balsų daugumą. Kandidatas laikomas laimėjusiu, kada jis surenka 20 visų, apygardoje galinčių balsuoti žmonių. Tokia rinkimų sistema jau nuo seno taikoma Didžiosios Britanijos ir Japonijos parlamentų rinkimuose. absoliučios daugumos sistema. Norint laimėti rinkimus pagal šį mažoritarinės sistemos variantą, kandidatui reikia surinkti absoliučią daugumą rinkėjų balsų, t.y. 50 + 1 balsas. Todėl dažnai pasitaiko jog kandidatai nesurenka daugumos balsų, dėl to prireikia organizuoti antrą rinkimų turą. Kaip tik dėl to daugumos atstovavimo sistema yra paranki didelėms partijoms, tačiau labai neparanki mažumoms ir mažoms partijoms. Iš tikrųjų tos partijos, kurios neturi didelios įtakos ir kurias remia nedidelis rinkėjų skaičius, neturi šansų kada nors laimėti rinkimus, kuriuose dėl mandato rimtai varžosi tik dvi stambiausios partijos. Mažai partijai belieka arba prisidėti prie kurios nors iš didelių partijų, arba visai išnykti iš politinio gyvenimo. Vienintelė galima išimtis, kai maža partija gali susilaukti sėkmės, tai didelė tos partijos įtaka vienoje ar keliose apygardose. Tik tada jos atstovai gali laimėti.5 Ši sistema patogi tuo, kad rinkimų ir agitacijos laikotarpis palyginti neilgas - apie mėnesį. Laiką paleisti parlamentą ir skelbti naujus rinkimus parenka premjeras. Parlamento kadencija - 5 metai. Bet premjeras gali paleisti parlamentą ir anksčiau. Jis parenka tokį laiką, kuris patogiausias jo partijai tam, kad vėl laimėtų rinkimus.6 Tačiau daugumos atstovavimo sistema turi ir esminių trūkumų, tokių kaip: taikant daugumos principą, net ir mažą persvarą gavęs kandidatas laimi rinkimus ir gauna mandatą. Kitas trūkumas būtų, tai jog galimi net tokie kuriozai, kada daugiau balsų gavusi partija (skaičiuojant ne pagal apygardas, o visos valstybės mastu) gauna mažiau vietų parlamente. Tačiau šalia šių trūkumų būtų galima paminėti ir kai kuriuos privalumus. Pirmiausia tą, kad ji verčia visas politines jėgas mesti tarpusavio nesutarimus ir rietenas, jungtinis ir grupuotis į dvi pagrindines partijas ar partijų blokus. Tačiau jau dabar reikia pažymėti, kad stipri dviejų partijų konkurencija skatina kiekvieną iš tų partijų nuolat atnaujinti savo programas ir prisitaikyti prie rinkėjų reikmių.7 Kitais žodžiais tariant, daugumos atstovavimo sistema labai teigiamai veikia partijų gyvenimą ir skatina jas orentuotis ne į kokias nors ideologijas ir doktrinas, o visų pirma į rinkėjų interesus. Proporcingo atstovavimo sistema. Minėti mažoritarinės sistemos rinkimų trūkumai paskatino daugelio Europos valstybių vyriausybes pakeisti ją nauja, iš pirmo žvilgsnio atrodančia tobulesne sistema. Proporcingo atstovavimo sistemos rinkimų atveju visoms partijoms ( politinėms grupėms) parlamente atstovaujama proporcingai, pagal tai, kiek jos gavo balsų per rinkimus. Taigi net ir mažiausios politinės partijos (grupuotės) turi savo atstovų parlamente. Esant šiai sistemai būna sunku suformuoti vyriausybę, nes po rinkimų parlamente vyrauja politinių grupuočių gausa. Paprastai mėginama sudaryti koalicinę vyriausybę iš kelių partijų. Kartais jeigu dėl tokios koalicijos nesutariama, sudaroma laikina mažumos vyriausybė, o tikrosios vyriausybės sudarymas atidedamas vėlesniam laikui.8 Proporcingo atstovavimo idėja yra paprasta. Atstovaujamos turi būti visos partijos, tačiau ne vienodai, o proporcingai per rinkimus gautų balsų skaičiui. Todėl ši sistema yra daug palankesnė įvairioms mažumoms ir mažoms partijoms, nes ir už jas atiduoti rinkėjų balsai nepražūva, bet irgi yra atstovaujami. Organizuojant rinkimus į proporcingo atstovavimo sistemą, valstybės teritorija irgi suskirstoma į apygardas su daugmaž vienodu rinkėjų skaičiumi. Tačiau apygardų yra daug mažiau, nei išdalyta mandatų, ir jos būna daug didesnės, negu tikant mažoritarinę sistemą, nes iš kiekvienos apygardos renkamas ne vienas atstovas, o proporcingai rinkėjų balsavimo rezultatams paskirstomi keli ar net kelioliką mandatų. Šiai sistemai įgyvendinti turi būti sudarytos daugiamandatės apygardos. Išskirtinė proporcingo atstovavimo sistemos ypatybė yra ta, kad čia varžosi ne atskiri asmenys, pretenduojantys į mandatą, o partijos. Kiekviena partija sudaro savo kandidatų sąrašą visiems apygardai skirtiems mandatams užimti. O rinkėjai balsuoja ne už vieną ar kitą asmenį, o būtent už vienos ar kitos pateiktos partijos sąrašą. Po balsavimo suskaičiavus kiek už kokį sąrašą buvo atiduota balsų, mandatai proporcingai padalijami visoms partijoms. O kurie asmenys iš pateito sąrašo bus laikomi išrinktais, nusprendžia jau pati partija. Pavyzdžiui, jei rinkiminiai apygardai buvo skirti 8 mandatai, tai partija buvo sudariusi savo 8 kandidatų sąrašą. Po rinkimų paaiškėjus, kad laimėti 3 mandatai, partija turi nuspręsti, kas iš 8 sąraše esančių gaus tris laimėtus mandatus. Sudėtingiausia problema, su kuria susiduria proporcingo atsovavimo sistema - tai proporcijų apskaičiavimo formulės pasirinkimas. Mat priklausomai nuo pasirinktos formulės rezultatai gali būti palankesni arba didesnėms, arba mažesnėms, arba vidutinėms partijoms. Kiekviena valstybė sprendžia šią problemą savaip, tai priklauso nuo įvairių politinių jėgų tarpusavio santykio. Todėl kiekvienoje valstybėje yra vartojamos vis kitokios proporcijų skaičiavimo formulės bei įvarios tų pačių formulių modifikacijos. Kita vertus proporcingo atstovavimo sistema turi ir akivaizdžių trūkumų, palyginti su mažoritarine sistema. Silpna vieta proporcingo atstovavimo sistemos yra ta, kad rinkėjai balsuoja ne už konkretų asmenį, o už partiją. Vadinasi, rinkėjai negali kontroliuoti, kurie konkrečiai asmenys bus išrinkti. Šitą trūkumą kartais bandoma konpensuoti, sudarant galimybę rinkėjams ne tik pasirinkti pageidaujamą partijos sąrašą, bet ir pareikšti savo nuomonę dėl tame sąraše įrašytų kandidatų. Tačiau tai yra sunkiai įgyvendinama. Proporcingo atstovavimo sistema taip pat skatina partijų skaičiaus didėjimą, bei stambių partijų skaldimąsi ir fragmentaciją į mažesnes partijas. Todėl taikant proporcingo atstovavimo sistemą valstybėje visada susiklosto daugiapartinė sistema. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad partijų įvairovė yra sveikintinas dalykas, tačiau partijų gausybė sunkina tiek valstybės valdymą, tiek pačių rinkėjų pasirinkimą. Kai kurios valstybės, siekdamos apriboti partijų fragmentaciją, yra įsivedusios vadinamąjį minimalaus atstovavimo “slenkstį”. Tarkime, jeigu partija surenka visos šalies mastu 2 rinkėjų balsų, ji išviso negali būti atstovaujamoji. Pagaliau proporcingo atstovavimo sistema silpnina ir partijų atsakomybę savo rinkėjams. Mažoritarinės sistemos taikymo atveju partija, netekusi keleto procentų balsų, rinkimus pralaimi ir turi nuodugniai peržiūrėti savo politiką, o proporcingo atstovavimo sistemos atveju kelių procentų praradimas mažai ką reiškia, nes partija, nors ir prarastų dalį mandatų, vis tiek bus atstovaujama.9 Taigi kiekvienos valstybės politikai prieš apsispręsdami, kokią rinkimų sistemą naudoti, turi pairinkti, kam jie atiduoda prioritetą. Jeigu svarbiau, kad būtų išsakomos ir atstovaujamos kuo įvairesnės politinės pozicijos, tai labiau tinka proporcingo atstovavimo sistema. Jeigu norima sustiprinti partijų ir politikų atsakomybę rinkėjams ir palengvinti politinių sprendimų priėmimą, tai labiau tinka daugumos atstovavimo sistema. 10 Mažoritarinė rinkimų sistema. Proporcinė rinkimų sistema. Rinkimų sistema JAV, D.Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Rinkimų sistema Lietuvoje. 1. Mažoritarinė : -paprastosios daugumos; -absoliučios daugumos 2. Mažoritarinė kvalifikuotos daugumos . Išrinktu laikomas kandidatas ar jo sąrašas, gavęs kvalifikuotą balsų daugumą. Kvalifikuotą daugumą nustato įstatymas ir bet kokiu atveju viršija absoliučią daugumą. Ši sistema yra reta, nes mažiau rezultatyvi, nei absoliučios daugumos. Gali būti: 2/3 balsų; 65%. 3.Sistema vienintelio neperduodamo balso. Reta. Tai pusiau proporcinė, todėl kad mažiau iškreipia jėgų santykius tarp politinių partijų., nei įprasta mažoritarinė sistema. Esmė: daugiamandatėje rinkimų apygardoje rinkėjai balsuoja už vieną kandidatą, o ne už kandidatų sąrašą nuo kažkokios partijos, kaip įrastoje mažoritarinėje sistemose. Išrinkti laikomi kandidatai, gavę daugiausiai balsų ( t. y. santykinę daugumą). Šioje sistemoje, nors ir galioja mažoritarinis principas, bet g. b. išrinkti ir kandidatai, atstovaujantys mažumą, taigi, šie balsai gali ir neprapulti. Ši sistema reikalauja iš partijos tiksliai prognozuoti savo elektoratą. Nors partija ir gali iškelti tiek kandidatų, kiek toje apygardoje yra mandatų, bet jai g. b. nepalanku pasinaudoti tokia teise. jei kandidatų bus per daug, balsai g. b. tarp jų išskirstyti, ir kandidatai nebus išrinkti. Jei kandidatų bus per mažai, tai rinkėjų palaikymas bus pilnai nerealizuotas, partijai liks “atliekami“ balai, taigi gaus ir mažiau mandatų, nei galėjo. Tikslas – užtikrinti valdžią ne tik daugumai, bet ir mažumai. Bet gali būti ir kraštutinumų: Pvz., apygardoje yra 5 kandidatai ir 2 mandatai, 1 kandidatas gauna 90% balsų, o visi likusieji tik 10 %. Taigi antrą mandatą gauna turintis iš tų 4 daugiausiai procentų – pvz., 4%. Taigi koks skirtumas –90% ir 4 % 4.Kumuliatyvinis votumas. Kiekvienas rinkėjas daugiamandatėje apygardoje turi tiek balsų, kiek reikia išrinkti kandidatų arba mažiau. Ir išskirsto savo balsus tarp kandidatų kaip nori: gali atiduoti keliems kandidatams po 1 balsą, gali duoti vienam kandidatui visus balsus (akumuliuoti kandidatui -cumulatio –“sukaupimas“). 5. proporcinio atstovavimo sistema 6.Sąrašų sujungimas (blokavimas – sudaromas blokas) pačios partijos susitaria sujungti. Blokas dalyvauja rinkimuose, gauna kaip blokas kažkokį kiekį mandatų ir jau paskui tarpusavyje pasidalija. Išvada: g. b. kad balsai paduoti už 1 partiją, atitenka visai kitai partijai (mažesnei). 7.Griežti ir laisvi sąrašai. Preferencinis balsavimas. Griežti sąrašai (tvirti, uždari) – kai sudaryto partijos sąrašo negalima keisti. Laisvi sąrašai (lankstūs, atviri) – gali keistis. Preferencija – tai pirmenybės suteikimas. Preferencinio balsavimo tikslas – rinkėjams suteikta teisė išsirinktos partijos sąrašo viduje suteikti pirmenybę kokiam nors kandidatui. Nes juk sąraše kandidatų eiliškumą nustato pati partija, o rinkėjas gal nori, kadmandatas atitektų ne patiems pirmiesiems sąraše, o kur nors per vidurį ar gale. 8. Panašavimas (panasažas) (pranc. Panachage –sumaišymas). Tai rinkėjo teisė balsuoti už kandidatus iš skirtingų sąrašų arba įrašinėti į sąrašus naujus kandidatus. G. b. ir mažoritarinė, ir proporcinė sistema. Mažoritarinė sistema – suskaičiuojami visi balsai kiekvieno atskiro kandidato, nepaisant , buvo jis sąraše ar balotiravosi kaip atskiras. Proporcinė sistema –sunkiau suskaičiuojama. Panašavimas –Belgijoje. 9. Vienintelio perduodamo balso sistema. techniškai sudėtinga. Teoretikų laikoma proporcine. Primena proporcinę sistemą su panašavimu ir preferenciniu balsavimu. Techniškai artima sistemai su vieninteliu neperduodamu balsu. Taikoma tik daugiamandatėje apygardose. Rinkėjas turi 1 balsą ir balsuoja tik už 1 kandidatą, bet tuo pačiu g. nurodyti keltą preferencijų (t. y. keletui kandidatų suteikti pirmenybę). Biuletenyje5 prie kandidato, kuriam atiduoda balsą, rašo “1“ (be šio skaitmens biuletenis negaliotų). Prie kitų pageidaujamų rašo “2“, “3“, ir t. t. 10. Sumaišytos sistemos. Tikslas – sujungti sistemų pliusus ir išvengti minusų, arba sušvelninti jų poveikį. Vokietijoje _ renkant Bundestagą. Pusė deputatų –daugiamandatėse apygardose visoje valstybėje pagal mažoritarinę paprastos daugumos sistemą. Kita pusė deputatų –renkama žemėse (federacijos subjektuose) daugiamandatėse apygardose, pagal kandidatų sąrašus, iškeltus partijų pagal proporcinę sistemą. Bulgarija, Gruzija, Lietuva. 3. Rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarka. Rūšys: Skiriami: I. . Vieno turo rinkimai . Dviejų turų rinkimai kiek kartų panaudojami balsavimai renkant, formuojant tam tikra valdžios institucija, . Trijų turų rinkimai pareigūną 1. Po vieno balsavimo suformuluojama tam tikrą institucija, išrenkamas pareigūnas. 2. Antrame ture sumažėja kandidatų skaičius. Antras turas pakartotiniai rinkimai (tai yra vyksta ta pati rinkimų procedūra, ji nesibaigia ir pratęsiama). Nauji rinkimai netapatūs pakartotiniams rinkimams. Nauji rinkimai - kai rinkimai paskelbiami negaliojančiais arba neįvykusiais. II. .Eiliniai rinkimai .Neeiliniai rinkimai 1. Vyksta tam tikru periodiškumu, nes rinkimams būdinga , kad institucijos renkamos įstatymo nustatytai laiko kadencijai-įgaliojimų trukmei. Kadencija--metai (kartais m.). Parlamentas - metai, valstybės vadovai - metai. Pasibaigus kadencijai vyksta eiliniai rinkimai. 2. Įvyksta nepasibaigus kadencijos terminui. Dažnai organizuojami neeiliniai parlamento rinkimai-tai pirmalaikiai rinkimai paleidus parlamentą. Kitos teisinės normos nustato, kada parlamentas gali būti paleistas pirma laiko. Pirmalaikiai parlamento rinkimai vykdomi tik parlamentinio valdymo šalyse. Prezidentinėje respublikoje jų nebūna. I. . tiesioginiai . Ne (per rinkimus JAV) II.. visuotiniai (bendri) . Daliniai (papildomi). Pvz.: vietoj mirusio Parlamento nario reikia naujo III.. nacionaliniai-visoje valstybėje . Regioniniai (vietiniai) (lokaliniai)-renkama savivaldybė IV.. vieno turo . Pakartotiniai (). Nauji-kai neįvyko V.. eiliniai . Ne . Rinkimų periodiškumas. Priklauso nuo organų veiklos trukmės,termino. Rinkėjams galimybė iš naujo atnaujinti organų sudėtį. Tai įgalina rinktinus asmenis ir politikus geriau skaitytis si rinkėjų interesais. Parlamentas veikia: - m. Prezidentas: -m. Tik nedaugelis Parlamentų gali pratęsti savo terminą. Kanada: krizės metu iš narių balsų. Suomija, Italija, D. Britanija.: tik karo metu. 9.4. Rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarka (Rinkimų procesas) .RProceso samprata. prasmėm: -veikla -teisinių normų visuma, neg. rinkimai RP – įstatymais ir kt. Normomis sureguliuota individų, organų, organizacijų ir grupių veikla, rengiant ir vykdant rinkimus į valstybės ir savivaldybės organus. RP stadijos: . Rinkimų skyrimas,paskelbimas. . R. apygardų nustatymas . R. apylinkių nustatymas (sekcijų) . R. organų sudarymas (komisijos, biurai) . Rinkėjų registravimas . Kandidatų iškėlimas . Agitacinė kampanija . Balsavimas . Balsų skaičiavimas ir rezultatai . II turas ar nauji rinkimai (jei reikia) . Galutinis nustatymas ir rezultatų paskelbimas . Datos nustatymas. Tam išleidžiamas specialus aktas. Svarbu kas ją nustato. (Čekija-Prezidentas). Daugely valstybių-rinkimų diena-nedarbo (sekmadienis).JAV-antradienį) . R. apygardos-tai teritoriniai vienetai, jungiantys piliečius renkančius kandidatus į parlamentą ar savivaldybė. Dažnai tai būna: federacijose-federaciniai organai, sub., unitarinėse-administraciniai vienetai-rajonai,sritys,provincijos. Priklausomai nuo kandidatų skiriami (t.y. kiek mandatų priklauso vienai apygardai): . Vienmandatės apygardos (uninominalinės) . Daugiamandatės: a) polinominalinės ( l. daug, dešimtys kandidatų) b) pliurinominalinės (renkami keli deputatai) .R. apylinkės-teritorinių vienetų jungiančios rinkėjus bendra balsavimo vieta. Tai grynai techninė reikšmė. . R. organai. Funkcija: viso rinkimo proceso organizacinis valdymas. Skiriami: -teritoriniai (įskaitant centrinius) –remiasi valdymo politinė-teritorinė santvarka -apygardų -apylinkių . Rinkėjų registravimas-įrašymas į rinkėjų sąrašą, tuo pagrindu rinkėjas g. b. prileistas balsuoti. Iki rinkimų nustatyti rinkėjo asmenybę. Visi rinkimai vyksta įstatymuose numatyta tvarka bei nustatytu laiku. Rinkimus skelbia valstybės vadovas ir nuo nustatyto termino pirmos dienos prasideda rinkiminė kampanija, kuri baigiasi drauge su balsavimo pabaiga.11 Rinkimų organizavimo procesas susideda iš šių pagrindinių sudėtinių dalių ir etapų: Rinkimų teisės nustatymas. Rinkimų teisė – tai piliečių teisė dalyvauti rinkimuose bei būti išrinktiems ir atstovauti tautą valstybės vyriausybėje. Atitinkamai rinkimų teisė skirstoma į aktyviąją (rinkti) ir pasyviąją (būti išrinktam). Rinkimų teisės nustatymas – tai vienas iš svarbiausių rinkimų įgyvendinimo organizacinių klausimų, nes vienoks ar kitoks jo sprendimas nulemia tai, kaip praktiškai bus įgyvendinta demokratija, visos tautos teisė rinkti savo atstovus. Ne visi piliečiai gali dalyvauti rinkimuose.Kai kurie iš jų yra nepilnamečiai, kiti gali sirgti psichinėmis ligomis, dar kiti gali būti pavojingi visuomenei nusikaltėliai ir t.t. Todėl prieš pradedant organizuoti rinkimus, reikia labai tiksliai nustatyti, kurie piliečiai turi teisę rinkti tautos atstovus ir kas gali būti išrinktas12. Valstybės teritorijos padalijimas į rinkimines apygardas. Rinkimai vyksta rinkiminėse apygardose, kurias įstatymuose numatyta tvarka tvirtina vyriausybė arba federaliniai valdžios organai13.Rinkiminė apygarda – tai tokia valstybės teritorijos dalis, kurios ribose skaičiuojami ir susumuojami rinkėjų balsai. Todėl rinkiminė apygarda yra pagrindinė rinkiminės politinės kovos arena.14 Rinkiminė apygarda skaidoma į rinkimines apylinkes.Tai teritoriniai vienetai, kuriuos balsavimo metu aptarnauja atskiri punktai. Rinkiminėse apylinkėse registruojami rinkėjai. Sukuriami specialūs organai, kurie sudaro rinkėjų sąrašus, registruoja kandidatus, organizuoja balsavimą, skaičiuoja balsus ir skelbia rinkimų rezultatus. Jeigu rinkiminėje apygardoje balsuojama už vieną deputatą, tokia apygarda vadinama vienamandatine, arba unonominaline, o jei už keletą deputatų – daugiamandatine, arba polinominaline. Vienas iš svarbiausių rinkimų etapų yra rinkėjų registravimas ir rinkėjų sąrašų sudarymas15.Rinkėjų sąrašų sudarymas reikalingas tam, kad būtų galima kontroliuoti balsavusių rinkėjų skaičių bei išvengti apgaulių, kad vienas ir tas pats asmuo negalėtų balsuoti keliose apygardose ar apylinkėse.16 Šiuo metu žinomos 2 rinkėjų registravimo sistemos: I. Pastovi sistema, kai rinkėjas vieną kartą užsiregistravęs rinkiminėje apylinkėje, turi teisę daugiau nesiregistruoti. II. Periodinė sistema, kai pagal įstatyme numatytus terminus anuliuojami seni rinkėjų sąrašai, rinkėjai registruojami iš naujo ir kartu sudaromi rinkėjų sąrašai. Rinkėjų sąrašai – labai svarbus dokumentas, nes iš jų nustatomi balsuojantieji, be to, sąrašai patvirtina piliečio teisę dalyvauti balsavime. Kandidatų iškėlimas ir registravimas. Balsavimas. Rinkimų rezultatų nustatymas. Atsakomybė už rinkimų įstatymų pažeidimą. Registracija: . Visuotinė (būtina).(Vokietija,Švedija,Šveicarija). Gyventojų surašymas ir jų kilnojimosi registravimas. . Asmeninė (laisvanoriška). Rinkėjas pats ateina su dokumentais įsiregistruoti. (JAV, Prancūzija). Rinkėjui išduodamas rinkimo biuletenis (kortelė)-leidimas dalyvauti rinkimuose. Įvairiose valstybėse kandidatai keliami pagal nustatytas taisykles. Paprastai kandidatus iškelia ir remia politinės partijos ar kitokios politinės organizacijos, bet dažnai įstatymai leidžia ir pačiam pasiūlyti savo kandidatūrą. Įvairių kandidatų iškėlimo galimybės yra labai svarbi demokratijos sąlyga. Jeigu kokias nors kandidatūras pasiūlyti yra trukdoma, tai tuo apribojama ir piliečių pasirinkimo galimybė. Registruojami tik tie kandidatai ir tik tiems leidžiama dalyvauti rinkimuose (balotiruotis), kurių iškėlimas atitinka iš anksto nustatytas taisykles. Labiausiai paplitusi taisyklė – tai reikalavimas, kad kandidatas surinktų tam tikrą kiekį jį remiančių piliečių parašų. Jeigu kandidatą remia didelė partija, judėjimas ar dar kokia nors organizacija, tai ši sąlyga nėra sunki. Tuo tarpu kandidatas, kuris nesurenka reikalingo parašų kiekio, nėra registruojamas ir jam neleidžiama balotiruotis, nes neįtikėtina, kad jam pavyktų laimėti. 6) Kandidatų iškėlimas. Šioje stadijoje nustatomas asmenų ratas, iš kurių bus išrinkti deputatai, prezidentas. Iškėlimo būdai: 1. pats išsikelia. Prancūzijoje paduoda prašymą, įneša rinkimų užstatą. 2. Iškelia rinkėjų grupė. Belgija: sąrašą kandidatų su 200-500 parašų. 3. Iškelia politinė partija ar kita visuomeninė organizacija. Vokietija, Austrija, Suomija, Japonija – pateikiamas kandidatų sąrašas. Specifika: vyksta pirminiai rinkimai (praimeris). JAV : iš sąrašo patys rinkėjai išsirenka vieną kandidatą, kuris atstovaus rinkimams. Tik užsiregistravusios (t. y. veikiančios) partijos gali iškelti kandidatą – tai garantija, kad kandidatas turi visuomeninį palaikymą, kad gali tinkamai atstovauti interesus. Įnešamas rinkimų užstatas. Asmuo, įvykdęs reikalavimus, gauna oficialų kandidato statusą nuo įregistravimo momento ar nuo paskelbimo kandidatu momento. 7) Agitacija. Priešrinkiminė kampanija – tai laiko tarpas nuo kandidatų iškėlimo ir registracijos pabaigos iki paskirtos rinkimų dienos. Tuo metu kandidatai, juos remiantys patikėtiniai ir politinės partijos organizuoja daugybę susitikimų su rinkėjais, aiškina savo programines nuostatas, agituoja ir įtikinėja rinkėjus.Visos tos kampanijos tikslas yra paveikti rinkėją, įtikinti jį balsuoti už reklamuojamą kandidatą. Problema: rinkimų kampanijos finansavimas, nes didžioji dalis lėšų eina agitacijai. Daugelyje valstybių nenumatyta normų apie valstybinį finansavimą, bet ,kai reikia , jis suteikiamas. Netgi suteikiamas nepriklausomiems kandidatams. Valstybėse, kur leidžiamas privatus finansavimas, t. b. pristatoma apskaita, iš kur gauti pinigai ir kokiems tikslams panaudoti. Nustatoma rinkimų išlaidų viršutinė, maksimali riba. 8)Balsavimas. Svarbiausia stadija –tautos valia. Rezultatas: kandidatas gauna mandatą arba, jei II turas – teisę balotiruotis II ture. Balsuoja -tik sąrašuose, pateikę dokumentus. Būdai: -užpildant biuletenį; -balsavimo mašinos.. Kai asmuo nėra tą dieną savo apylinkėje ir negali balsuoti: -leidžiama balsuoti kitoje apylinkėje, tik pagal savo apylinkės biuletenį (Meksika). -iš anksto gauna biuletenį, o rinkimų dieną užpildo ir įmeta toje apylinkėje, kurioje yra (Austrija). -balsavimas paštu. -balsavimas pagal įgaliojimą. 9) Balsų skaičiavimas ir rezultatų nustatymas. Skaičiuojama apylinkėse, po to apygardose, po to centriniame rinkimų organe. Nustatomi galiojantys ir ne biuleteniai. Rinkimų kontrolė. Ginčų sprendimas. Atsakomybė. Kontrolė – rinkimų organai. Jų sprendimai gali būti skundžiami teisme Po rinkimų gali būti sudaromos specialios komisijos ( mandatinės ir t. t. ), kurios tikrina rinkimų tikrumą. Atsakomybė. Sankcijos dažniausiai baudžiamos – BA. 4. Atstovaujamoji ir tiesioginė demokratija. Referendumas, jo rūšys. Demokratijos modeliai gali būti suskirstyti į du tipus: tiesioginės arba dalyvaujamosios demokratijos (sistema, kai piliečiai tiesiogiai įtraukiami į sprendimų priėmimo aparatą) ir liberalios arba atstovaujamosios demokratijos (kai individo interesus atstovauja tautos renkamas atstovas)17. Šie du platūs tipai išskiriami tam, kad palengvintų modelių įsisavinimą. Tačiau taip pat svarbu suvokti, kad net ir to paties tipo modeliai vieni nuo kitų skiriasi. Atstovaujamoji demokratija - tokia demokratijos forma, kuomet įstatymus leidžia ir vykdo visuomenės išrinkti atstovai. Tokia demokratijos forma yra populiariausia. Lietuva taipogi yra atsovaujamosios demokratijos valstybė. Atstovaujamoji demokratija tapo neišvengiama vykstant teritoriniam valstybės augimui, kai piliečiai fiziškai nebegali susirinkti drauge ir bendrai priimti sprendimus. Tokiu būdu individų valios reiškėjais tampa jų renkami atstovai. Atstovaujamąją demokratiją atitinka keturi modeliai: ginamoji(protective) demokratija, konkurencinė elitistinė demokratija, pliuralizmas ir teisėta(legal) demokratija. 2.3.1 Ginamoji demokratija Teorija, kuri susiformavo prieš antrąją transformaciją – ginamoji demokratija. Žengimas nuo miesto-valstybės link nacionalinės valstybės vertė kritikuoti klasikinį modelį kaip netinkamą ir visiškai nepraktišką. Pagrindus šiam modeliui padėjo Machiavelli’s ir Hobbes’as, o galutinai suformavo Jeremy’s Bentham’as ir James’as Mill’is. Jų manymu, valdininkai turi atsiskaityti už savo veiklą, nulemtą piliečių pasirinkimo. Piliečiai reikalauja tam tikros apsaugos iš valdančiųjų, kaip ir iš kiekvienas kito, idant tai užtikrintų padėtį, kai valdžia vykdo politiką, atitinkančią piliečių interesus. Ginamosios demokratijos principai: a) Sprendimo priėmimo teisė priklauso piliečiams, tačiau ji yra deleguota tautos atstovams, atliekantiems valdžios funkciją. b) Valdančiųjų atskaitomybę užtikrina reguliarūs rinkimai, slaptas balsavimas, partijų ir atitinkamų lyderių tarpusavio konkurencija. c) Valdžia padalinama į įstatymų vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisinę. d) Užtikrinama visų lygybė prieš įstatymus (pilietinės ir politinės teisės bei laisvės), taip pat žodžio, minties, jungimosi į asociacijas, balsavimo ir tikėjimo laisvės. e) Griežtai atskiriamos valstybės ir pilietinės visuomenės sąvokos. f) Interesų grupių reiškinys Ginamoji demokratija buvo labai didelis žingsnis tobulo demokratijos proceso link. Susiformavo tokie atributai, kurie gyvuoja ir dabartinėje politinėje visuomenėje (valdžių atskyrimas, interesų grupės, prigimtinės ir pamatinės laisvės). Ginamosios demokratijos užtikrinimui reikalinga besivystanti ir politiškai autonomiška pilietinė visuomenė, privati gamybos priemonių nuosavybė, laisvos rinkos ekonomika, šiek tiek patriarchalinė visuomenė. 2.3.2 Konkurencinė elitistinė demokratija Elitizmas yra viena iš labiausiai išskirtinų demokratijos teorijų. Anot elitistų, visuomenę turi valdyti tam tikras elitas, visuomenės geriausieji, kurie yra pakankamai kompetentingi ir išmanantys valdymą, kad sugebėtų tvarkyti valstybės gyvenimą. Kur čia demokratiškumas? Visų pirma, kiekvienas žmogus, turintis reikiamų sugebėjimų gali patekti į subelitą, o laikui bėgant ir į elitą. Elitistai mano, kad norint užtikrinti tobulą sistemos veikimą, mažuma turi būti aukščiau daugumos. Mažuma yra tobula, intelektuali ir nepasiduodanti populizmui. Konkurencinės elitistinės demokratijos indikatoriai: a) Parlamentinė valstybė su stipria vykdomąja valdžia. b) Konkurencija tarp politinio elito ir partijų. c) Parlamento dominavimas. d) Valdžios sukaupimas lyderio rankose. e) Biurokratija: nepriklausoma ir gerai paruošta administracija. Elitistiniam metodui taikyti reikalinga industrinė visuomenė menkai informuotas arba išvis neinformuotas elektoratas, politinė kultūra, toleruojanti nuomonių skirtumus. Elitas negali būti valdomas masių – nei rinkimais nei kokiomis kitomis kontrolės formomis. Jis daug geriau nei masės gali priimti politinius sprendimus. Jis kvalifikuotesnis: geriau informuotas, labiau racionalus ir išauklėtas18. 2.3.3 Pliuralizmas Tipiškas pliuralizmo arba pliuralistinės demokratijos modelis yra tam tikras idealas, susietas su tam tikra šalimi tam tikru laiku. Pliuralistai teigia, kad nuomonių ir idėjų gausumas visuomenėja sukuria dominuojančios ideologijos vakuumą. Pliuralizmo sistemoje ypač sustiprėja interesų grupių pozicijos – siekdamos sau naudos jos ieško galimybių veikti visuomenę, priimti politinius sprendimus. Kiekvienas pilietis turi balsavimo, saviraiškos ir būrimosi ar jungimosi į organizacijas teises. Rinkimų sistemai būtinas mažiausiai dviejų partijų dalyvavimas. Kelios pliuralizmo sąlygos: a) Valdžia pasidalinta tarp daugybės visuomenės grupių. b) Balansas tarp aktyvaus ir pasyvaus piliečio sudaro pakankamą erdvę politiniam stabilumui. Pliuralizmas tai lyg patiekalas iš daugybės ingredientų. Visuomenę o tuo pačiu ir valdžią sudaro daugybė skirtingų grupių ir grupių atstovų. Kiekvienas jų atstovauja savo interesus, todėl atrodo, kad neįmanoma prieiti prie bendro, visiems priimtino sprendimo, tačiau taip nėra, nes tokia padėtis sudaro sąlygas skirtingoms grupėms konsoliduotis, ieškoti sąlyčio taškų, siekti susitarimo. 2.3.4 Teisėta demokratija Teisėta demokratija (legal democracy) – demokratija didžia dalimi paremta įstatymu ir jo galia. Mažumos principas yra efektyvus ir laukiamas kelias, siekiant apsaugoti individus nuo savavališkos valdžios ir taip užtikrinti laisvę. Politiniam, kaip ir ekonominiam gyvenimui, itin svarbu individo laisvė ir iniciatyva, tačiau tam, kad mažumos valdžia funkcionuotų teisingai ir protingai, būtinas įstatymo palaikymas. Teisėtos demokratijos charakteristika: a) Konstitucinė valstybė, su ryškiu valdžių atskyrimu, sumodeliuota pagal anglo-amerikietišką modelį. b) Įstatymo valdžia. c) Minimalus valdžios kišimasis į pilietinę visuomenę ir privatų gyvenimą. d) Laisva rinka. Pagrindinės teisėtos demokratijos sąlygos: 1) Efektyvi politinė lyderystė, vedama liberalių principų. 2) Perdėtų biurokratinių taisyklių minimizavimas. 3) Interesų grupių vaidmens apribojimas. 4) Kolektyvizmo grėsmės mažinimas. Tiesioginės demokratijos formų - referendumų, plebiscitų, apklausų - vaidmuo legislatyviniame procese nėra vienareikšmis. Viena vertus, tiesiogine demokratija įgyvendinamas tautos suvereniteto principas, vienas iš pamatinių moderniosios demokratijos principų. Antra vertus, referendumų naudojimas susijęs su kito pamatinio principo - atstovaujamosios, ir ypač parlamentinės, demokratijos - ribojimu. Todėl daugelyje valstybių tiesioginė demokratija naudojama gana atsargiai, ir kaip tik toks atsargus požiūris laikomas pagrindine tiesioginės demokratijos stiprybe: saikingai rengiami referendumai nesusilpnina atstovaujamosios valdžios (parlamento), bet padeda išspręsti kertines problemas ar išvengti politinių aklaviečių. Kitaip sakant, referendumai laikytini „priedais, o ne alternatyvomis". Vakarų Europoje „referendumai rengiami nedažnai, paprastai tik tuomet, kai vyriausybė tiki, jog jie gali pasiūlyti naudingą ad hoc sprendimą konkrečiai konstitucinei ar politinei problemai ar įtvirtinti režimo legitimumą arba jo pokytį". Vis dėlto esti valstybių, kurių tiesioginės demokratijos praktiką galima vadinti „ekstremalia", kai nacionaliniai referendumai nerengiami (JAV) arba rengiami itin dažnai. Akivaizdžiausias pastarojo atvejo pavyzdys - Šveicarija, kur iki 1993 m. buvo surengta 414 referendumų5, daugiau negu visose likusiose valstybėse kartu sudėjus. Tiesioginė demokratija apima daugelį įvairių formų. „referendumas" (lot. referendum - „tai, kas turi būti pranešta"), bendriausiai apibūdinamas kaip „žmonių balsavimas, kai kiekvienas rinkėjas turi teisę balsuoti dėl pateikto klausimo"8 arba kaip „rinkėjų balsavimas, kuriuo priimamas valstybinis arba vietos valdžios sprendimas"9. Juridiškai „referendumas" nesiskiria10 nuo „plebiscito" (lot. plebiscitum - žmonių (tautos) dekretas), apibūdinamo kaip „tiesioginis balsavimas, kuriuo rinkėjai turi priimti ar atmesti priemones, programą ar konsultaciją incijuojančio asmens arba partijos vyriausybę, ir yra konsultacija, kur piliečiai įgyvendina nacionalinio apsisprendimo teisę"11. Vis dėlto stilistinis skirtumas egzistuoja. Vieni šaltiniai plebiscitu vadina referendumą dėl lemtingų valstybei dalykų: teritorijos priklausomybės, valdymo formos, režimo tolesnio egzistavimo ir pan.12 Kiti, priešingai, prilygina plebiscitą (patariamajam) balsavimui dėl politikos (policy)13. Be to, įmanomi ir kiti tiesioginės demokratijos apibūdinimai: „visuotinės apklausos", „liaudies apklausos", „konsultaciniai referendumai" ir kt. Esti ir kitokių tiesioginės demokratijos formų, nepatenkančių į referendumo kategoriją, pavyzdžiui, galimybė rinkėjams teikti įstatymų projektus svarstyti parlamentui. Tačiau didžiausią dalį šio darbo nagrinėjimo sudarys būtent referendumai. Lietuvos Respublikos konstitucijos 9 straipsnyje sakoma, kad "Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu." Referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas. Referendumai gali būti skelbiami: • Įstatymų numatytais atvejais Seime • Jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300000 piliečių, turinčių rinkimų teisę. . Referendumo inicijavimas ir skelbimas Įgaliojimus skelbti referendumą dažniausiai turi valstybės (ar vyriausybės) vadovas arba parlamentas, kartais - abi šios institucijos. Detaliau Vakarų Europos valstybių referendumų iniciatoriai nurodyti 1 lentelėje priede. Šios institucijos referendumą gali skelbti arba savo, arba kitų subjektų iniciatyva. Referendumą gali inicijuoti vyriausybė, parlamento deputatų grupės (paprastai jas gali sudaryti ir mažuma parlamento narių), regioninės valdžios institucijos ar rinkėjų grupės. Referendumų tipologija pagal jų inicijavimą, privalomumą, rezultatų pobūdį pateikta 1 diagramoje priede. 2 diagrama nurodo skirtumus tarp referendumų, kur iniciatorius ir balsuojamojo klausimo priėmėjas ar siūlytojas yra tas pats (dažniausiai tai parlamentas arba vyriausybė; Vakarų Europoje tai numato 8 šalių konstitucijos), ir referendumų, kur iniciatoriai referendumu siekia kontroliuoti kitos institucijos priimtą ar pasiūlytą klausimą (numatyta devynių valstybių konstitucijose). 1 diagrama. Referendumų tipologija (1) ir pavyzdžiai. Rinkėjai Sistema Iš anksto reglamentuoti referendumai Iš anksto nereglamentuoti (ad hoc) referendumai Privalomieji Fakultatyviniai Fakultatyviniai Aktyvūs (inicijavimas, projekto teikimas) Sprendžiamieji referendumai (Neįmanoma) Šveicarija, Italija Teorinė galimybė Konsultaciniai referendumai (Neįmanoma) Ilinojaus valstija Teorinė galimybė Pasyvūs (balsavimas) Sprendžiamieji referendumai Airija, Danija (20,0 proc. visų konstitucijų) Prancūzija, Danija, Islandija (8,8 proc. visų konstitucijų) „Balsavimas dėl pasitikėjimo" Konsultaciniai referendumai Saro žemė 1935 m. Suomija nuo 1987 m., Ispanija „Balsavimas dėl politikos (policy)" Šaltinis: Suksi M. Bringing in the people: A comparison of constitutional forms and practices of referendums.- Dordrecht: M. Nijhof, 1993.- P. 31. Pastabas ir paaiškinimus žr. ten pat.- P. 28-34. Pusjuodžiu šriftu ir fonu išskirti dažniausiai pasitaikantys referendumų tipai. 2 diagrama. Referendumų tipologija (2). Iniciatorių ir balsuojamo dalyko skelbėjų santykis Iniciatorius skelbia referendumą Skelbėjas ir iniciatorius - skirtingi subjektai Referendumų tipai (Privalomieji) referendumai Sprendimus keliantys referendumai (decision-promoting referendums) Sprendimus kontroliuojantys referendumai (decision controlling referendums) Iniciatyvos Sprendimus keliančios iniciatyvos (decision-promoting initiatives) Sprendimus kontroliuojančios iniciatyvos (decision-controlling initiatives) Šaltinis: sudaryta pagal Pjero Vinčenzo Ulerio (Pier Vincenzo Uleri) tekstą. Uleri P. V. Introduction // The referendum experience in Europe / Eds. M. Gallagher, P. V. Uleri.- Basingstoke: Macmillan Press, 1996.- P. 10-11. Pavyzdžiai nurodyti ten pat.- P. 226-229. 1 lentelė. Referendumai Vakarų Europos konstitucijose. Valstybė Ar referendumai paminėti konstitucijoje? Ar referendumas reikalingas keisti konstituciją? Ar konstitucija numato referendumus dėl nekonstitucinių įstatymų? Kas inicijuoja? Ar reikia kvalifikuotos daugumos? Konsultacinis ar privalomas? Austrija taip taip taip vyriausybė ar parlamento mažuma ne privalomas Airija taip taip taip valstybės vadovas ar parlamento mažuma taip privalomas Belgija ne ne ne vyriausybė ne konsultacinis Danija taip taip taip parlamento mažuma taip privalomas Didžioji Britanija ne ne ne vyriausybė taip konsultacinis Graikija taip ne taip valstybės vadovas ne privalomas Islandija taip ne taip valstybės vadovas ne privalomas Ispanija taip taip taip vyriausybė ar parlamento mažuma ne privalomas Italija taip ne taip dalis rinkėjų taip privalomas Nyderlandai ne ne ne n. d. ne n. d. Norvegija ne ne ne vyriausybė ne privalomas Prancūzija taip taip taip valstybės vadovas ar vyriausybė ne privalomas Portugalija taip ne taip valstybės vadovas ne privalomas Suomija taip ne taip vyriausybė ne konsultacinis Švedija taip ne taip vyriausybė ar parlamento mažuma taip privalomas ir konsultacinis Šveicarija taip taip taip rinkėjų dalis taip privalomas Vokietija taip ne ne n. d. ne privalomas Šaltinis: Bogdanor V. Western Europe // Referendums around the world: The growing use of direct democracy / Eds. D. Butler, A. Ranney.- Houndmills: Macmillan, 1994.- P. 26-27. Pastabas ir išlygas žr. ten pat. Prancūzijos skiltis pakoreguota. Ypatingas referendumo bruožas yra tai, kad kaip tiesioginės demokratijos priemonę jį galima inicijuoti, siekiant išspręsti valdžios institucijų tarpusavio konfliktą, kartais - apeiti atstovaujamosios demokratijos instituciją (parlamentą) ar pakeisti jos sprendimą. Tai įmanoma, kai referendumą savo nuožiūra gali skelbti valstybės ar vyriausybės vadovas. Šiuo požiūriu labai svarbi Prancūzijos Penktosios Respublikos - pusiau prezidentinio režimo - patirtis. Pagal jos Konstitucijos 11 straipsnį Respublikos prezidentas vyriausybės pasiūlymu parlamento sesijos metu arba abejų parlamento rūmų pasiūlymu gali teikti referendumui bet kokį įstatymo projektą dėl valdžios organizacijos, dėl nacijos ekonominės ar socialinės politikos ir jas vykdančių tarnybų reformų, dėl leidimo ratifikuoti tarptautinę sutartį, kuri neprieštarauja konstitucijai ir daro įtaką valstybės institucijų veiklai. Projektą, kuriam referendumu buvo pritarta, prezidentas promulguoja kaip įstatymą. Pirmasis Penktosios Respublikos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) nesilaikė kai kurių šio didele dalimi jo paties sukurtos Konstitucijos straipsnio nuostatų: jis be vyriausybės ar abejų parlamento rūmų iniciatyvos paskelbė net du referendumus16: 1962 m. dėl tiesioginių prezidento rinkimų ir 1969 m. Pirmuoju atveju referendumas atvedė prie Konstitucijos pakeitimo, nesilaikant nustatytos tvarkos, antruoju - prie de Golio atsistatydinimo. Austrijoje, Ispanijoje, Suomijoje ir Švedijoje galia skelbti referendumą suteikta vyriausybei, Airijoje, Graikijoje, Islandijoje ir Portugalijoje - prezidentui. Graikijos prezidentas, skelbdamas referendumą „dėl esminių nacionalinių klausimų", turi gauti absoliučios parlamento daugumos pritarimą, „dėl esminių socialinių klausimų" - 60 proc. parlamento narių pritarimą. Islandijos prezidentas referendumui gali teikti bet kurį parlamento priimtą įstatymą. Portugalijos prezidentas gali skelbti referendumą dėl „nacionalinio intereso klausimų", jei to reikalauja parlamentas arba vyriausybė. Airijoje aukštieji parlamento rūmai, kartu su žemųjų rūmų narių mažuma, gali prašyti, kad prezidentas šauktų referendumą dėl bet kurio (ne konstitucinio) įstatymo, kurį priėmė žemieji, bet atmetė aukštieji rūmai. Prezidentas sprendžia, ar įstatymas yra tokios nacionalinės svarbos, kad reikia sužinoti tautos nuomonę. Atskirais atvejais referendumu galima net paleisti legislatūrą. Pavyzdžiui, tai įmanoma Vokietijos Berlyno žemėje, nors federaliniu lygiu tokios galimybės neegzistuoja. Paleisti arba sušaukti parlamentą referendumu leidžia ir Lichtenšteino Konstitucija, priimta 1921 m. Referendumus kai kuriais atvejais gali rengti ir legislatyvinė valdžia savo nuožiūra. Austrijos parlamentas gali inicijuoti referendumą nušalinti prezidentą dar nesibaigus jo kadencijai. Tam būtina, kad referendumui pritartų du trečdaliai žemųjų rūmų narių (dalyvaujant ne mažiau kaip pusei parlamentarų), bei bendro abejų rūmų posėdžio dauguma. Referendumą valstybės institucijos taip pat rengia, jei tai privaloma pagal konstituciją, įstatymus (žr. žemiau) ar tarptautinius įsipareigojimus, arba jei savo sprendimams siekia suteikti daugiau autoriteto. Apibendrinant, jeigu institucija turi konstitucinę galią šaukti referendumą, referendumas sustiprins šią instituciją kitų institucijų atžvilgiu. Inicijuoti referendumą tam tikrais atvejais gali ir mažumą parlamente sudarančios grupės. Tai vienas iš būdų spręsti parlamentinius ginčus su didžiosiomis partijomis ar valdančiosiomis koalicijomis. Be Airijos, toks inicijavimo būdas įmanomas ir Danijoje. Čia referendumo gali reikalauti trečdalis Folketingo narių; kad įstatymas būtų atmestas, prieš jį turi pasisakyti dauguma balsavusių, ir ne mažiau kaip 30 proc. visų rinkėjų. Trečdalis Austrijos parlamentarų gali pareikalauti referendumo dėl bet kurio parlamente priimto įstatymo. Dešimtadalis bet kurių Ispanijos parlamento rūmų narių gali inicijuoti referendumą dėl parlamente jau priimtų Konstitucijos pakeitimų (šioje šalyje referendumui automatiškai teikiamos tik svarbiausios Konstitucijos pataisos). Kartais referendumo inicijavimo teisė suteikiama regioninėms institucijoms. Italijoje dėl referendumo panaikinti galiojantį įstatymą arba patvirtinti Konstitucijos pataisas, jei antruoju svarstymu jos negavo dviejų trečdalių balsų kuriuose nors parlamento rūmuose, gali kreiptis penkios regionų tarybos. Šveicarijoje aštuoni kantonai gali inicijuoti referendumą atšaukti priimtą, bet dar neįgyvendintą įstatymą. Įmanoma, tačiau reta, ir rinkėjų iniciatyva - tiesioginė (referendumo) ir netiesioginė (įstatymo pateikimo parlamentui). Tuo atveju, kai referendumo iniciatyvos teisė priklauso rinkėjų grupei, jai suteikiama galimybė aplenkti valdžios institucijas ir pristatyti savo interesą kaip valstybinį. Pastaruoju atveju referendumas vadinamas peticiniu - pagal jo inicijavimo būdą18. Vakarų Europoje yra tik trys valstybės, kur įmanomas toks referendumo inicijavimo būdas - tai Italija (čia galima tik panaikinti įstatymus, o ne juos priimti, žr. žemiau), Lichtenšteinas ir Šveicarija. Dar dviejose valstybėse - Austrijoje ir Ispanijoje - rinkėjai gali pateikti įstatymų projektus svarstyti ne referendumui, bet legislatūrai. Tačiau šiuo atveju, kitaip negu Šveicarijoje, parlamentas nėra įpareigotas jų svarstyti. Austrijoje įstatymą gali pateikti 100 tūkst. rinkėjų arba šeštadalis rinkėjų trijose žemėse, Ispanijoje - pusė milijono piliečių. Šveicarijos išskirtinumas didele dalimi ir paaiškinamas peticinių referendumų gausa. Konstitucija leidžia šimtui tūktančių piliečių sušaukti referendumą dėl visiškos arba dalinės Konstitucijos peržiūros. Be to, 50-ies tūkstančių rinkėjų grupės gali inicijuoti referendumus dėl (beveik visų) parlamente priimtų, bet dar neįsigaliojusių įstatymų patvirtinimo arba atmetimo bei dėl tarptautinių sutarčių patvirtinimo arba atmetimo. Taip pat leidžiama inicijuoti referendumus dėl konstitucinių nepaprastųjų dekretų, skirtų galioti daugiau kaip metus panaikinimo. Taigi rinkėjai gali pasipriešinti politinio elito valiai tik Lichtenšteine, Šveicarijoje bei Italijoje (šioje šalyje - tik ribotai). Likusiose valstybėse rinkėjai gali vien pareikšti savo nuomonę dėl parlamentuose priimtų įstatymų ar kitų valdžios institucijų pasiūlymų, bet negali pareikšti nuomonės dėl įstatymų, kurie nebuvo priimti ar veiksmų, kurių valdžia nesiėmė - iš dalies tokią padėtį ištaisytų netiesioginė iniciatyva, tačiau parlamentai neprivalo svarstyti rinkėjų teikiamų įstatymų. Todėl Vakarų Europoje tiesioginė demokratija paprastai tik „papildo atstovaujamąją sistemą ar prie jos prisideda, bet ne ją pakeičia"19. Referendumo privalomumas Referendumai paprastai skirstomi į privalomus ir fakultatyvinius, ir skirstymas paprastai susijęs su referendumui pateiktu klausimu (nuo referendumo pobūdžio neretai priklauso ir tai, po kiek laiko referendumas dėl to paties klausimo gali būti kartojamas, jei rinkėjai kartą atmetė iškeltą klausimą - paprastai fakultatyviniai referendumai gali būti kartojami praėjus ilgesniam laiko tarpui negu privalomieji). Pirmiausia bus aptarti privalomieji referendumai, paskui bus pereita prie fakultatyvinių. Privalomieji referendumai Privalomasis referendumas rengiamas tuomet, kai kitu būdu priimti sprendimo negalima, juos galima skirstyti į konstitucinius, absoliučiai privalomuosius ir santykinai privalomuosius. 1 lentelėje nurodytos valstybės, kurių konstitucijas keisti reikia referendumo. Vernono Bogdanoro teigimu, toks reikalavimas pateisinamas, nes parlamento rinkimuose suteikiamas tik „mandatas valdyti", bet ne „mandatas keisti valdymo sistemą", o referendumas suteikia reikalingą papildomą mandatą - bei „įtvirtina", „apsaugo" konstituciją20. Toks apsaugojimo mechanizmas, legislatyvinės galios padalijimas tarp tautos ir parlamento, „padeda užtikrinti liberalų tikslą - ribotą ir konstitucinę vyriausybę - konservatyviomis priemonėmis, ribojant vyriausybę"21. Iš esmės tai yra vetavimo, atšaukiamieji (o ne pokyčio) referendumai, nes tautai suteikiama tik teisė nuspręsti dėl jau priimto pakeitimo, t. y. rinkėjai veikia kaip papildomi parlamento rūmai. Septyniose Vakarų Europos valstybėse įmanomi privalomieji referendumai. Tačiau kiekvieną konstitucijos pakeitimą patvirtinti referendumu reikalaujama tik Airijoje ir Danijoje. Austrijoje ir Ispanijoje referendumas būtinas tik visiškai konstitucijos ar svarbiausių jos dalių peržiūrai. Be to, abiem atvejais konstitucijos pakeitimas neįmanomas ir be kvalifikuotos legislatūros daugumos pritarimo. Austrijoje referendumo rezultatus ratifikuoja žemieji parlamento rūmai dviejų trečdalių dauguma, dalyvaujant ne mažiau kaip pusei parlamentarų; Ispanijoje referendumas rengiamas tik po to, kai pakeitimus du kartus (tarp kurių rengiami rinkimai) patvirtina du trečdaliai kiekvienų parlamento rūmų narių. Nei Austrijoje, nei Ispanijoje kol kas nebuvo surengta referendumų dėl visiškos konstitucijos peržiūros ar dalinio pakeitimo. Be to, yra ir kitų privalomųjų referendumų pavyzdžių. Ispanijoje tik referendumu galima spręsti dėl provincijų sujungimo į autonominį vienetą. Islandijoje tik referendumu galima peržiūrėti nuostatą, kad valstybinė bažnyčia yra Evangelikų liuteronų bažnyčia. Tai - absoliučiai privalomieji referendumai. Kai kurios konstitucijos numato referendumo būtinybę tuo atveju, kai valdžios institucijos nesusitaria tarpusavyje. Šveicarijoje referendumą rengti privalu tuo atveju, jei vieni iš parlamento rūmų nesutinka su kitų rūmų ketinimu pradėti Konstitucijos peržiūrą. Austrijoje ir Islandijoje referendumai būtini, parlamentui balsavus dėl prezidento nušalinimo. Tai - santykinai privalomojo referendumo pavyzdys. Fakultatyviniai referendumai Fakultatyvinio referendumo rengti nebūtina; jis organizuojamas, jei taip nusprendžia kompetentinga rengti referendumą institucija arba jei esti nustatyta (rinkėjų) iniciatyva. Vienuolikos Vakarų Europos valstybių konstitucijos numato fakultatyvinių referendumų galimybę. Pavyzdžiui, Austrijoje nėra privalomųjų referendumų, išskyrus balsavimus dėl konstitucijos pakeitimų. Fakultatyvinius referendumus analitiškai galima skirstyti į iniciatyvinius (tiesioginės iniciatyvos; juos inicijuoja rinkėjai) ir pasirenkamuosius (optional), kuriuos inicijuoja jau aptarti kiti subjektai: valstybių ar vyriausybių vadovai, vyriausybės, parlamentų daugumos ar mažumos, regioninės ar vietos savivaldybės ir t. t. Fakultatyviniu referendumu gali būti balsuojama dėl bet kurio klausimo ar projekto, išskyrus tuos, dėl kurių spręsti referendumu draudžia konstitucija ar įstatymai. Paprastai šie apribojimai susiję su išskirtine parlamento kompetencija, nors taip ir ribojamas tautos suverenitetas. Pavyzdžiui, Portugalijoje prezidentui draudžiama šaukti referendumus dėl biudžeto ar fiskalinių reikalų. Ispanijoje piliečiai negali pateikti parlamentui svarstyti įstatymo dėl organinių įstatymų, mokesčių, malonės ir užsienio politikos. Danijos Konstitucija taip pat draudžia referendumu spręsti įvairias mokesčių, pensijų, biudžeto ir finansų problemas, pilietybės suteikimą, ekspropriaciją, monarcho statuso pakeitimus, sutartinių įsipareigojimų atsisakymą ir pan. Italijos Konstitucija draudžia rengti referendumus dėl mokesčių ir biudžeto, amnestijos ir malonės bei dėl įgaliojimų ratifikuoti tarptautines sutartis. Tuo tarpu Šveicarijos Konstitucija eksplicitiškai nurodo, kad, be kita ko, referendumui gali būti pateiktos ir tarptautinės sutartys; o kantonuose būtinas rinkėjų sutikimas tam tikroms viešosioms išlaidoms. Kai kuriais atvejais fakultatyviniai (arba alternatyvieji) yra referendumai ir dėl konstitucijos keitimo. Juos paprastai inicijuoja parlamentai. Švedijos Konstitucija numato, kad referendumą dėl pataisos gali incijuoti dešimtadalis parlamento narių (jam pritarti turi trečdalis parlamentarų) per penkiolika dienų nuo pirmojo pataisos priėmimo parlamente. Referendumas rengiamas kartu su parlamento rinkimais, kurie turi būti sušaukti ne anksčiau kaip po devynių mėnesių nuo pirmojo pataisos priėmimo Riksdage. Tačiau kad referendumu konstitucijos pataisa būtų atšaukta, reikia, jog prieš ją balsuotų dauguma rinkėjų, be to, balsų „prieš" skaičius turi viršyti pusę galiojančių balsų rinkimuose skaičiaus. Prancūzijoje ir Italijoje konstitucijų keitimas referendumu tėra vienas iš alternatyvių parlamentiniam priėmimui būdų. Prancūzijos Konstitucijos pataisa, po to, kai jai pritaria abeji rūmai, turi būti priimama arba referendumu, arba bendrame abejų rūmų posėdyje trijų penktadalių dauguma. Italijos atvejis yra panašus, tik bendrame posėdyje reikia dviejų trečdalių daugumos. Be to, referendumą galima šaukti ir priėmus Konstitucijos pataisą - tuomet jį per tris mėnesius turi inicijuoti penktadalis kurių nors rūmų parlamentarų, pusė milijono rinkėjų arba penkios vietos tarybos. Ypatingas tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos santykis - atšaukiamojo referendumo arba „tautos veto" galimybė ne tik konstituciniams, bet ir kitiems klausimams - nustatytas Italijos Konstitucijoje. Kitaip negu valstybėse, kur referendumu galima priimti įstatymus, čia referendumas gali būti skirtas tik iš dalies arba visiškai atšaukti parlamento priimtą įstatymą, nesvarbu, kiek laiko jis galioja (išskyrus jau aptartus įstatymus). Tokį referendumą gali inicijuoti pusė milijono rinkėjų arba penkių apskričių tarybos. Vis dėlto parlamentas per keturis mėnesius gali pats priimti įstatymą, atitinkantį referendumo rengėjų ketinimus, ir 1970-1987 m. taip yra atsitinkę penkis kartus. Ypatingas fakultatyvinių referendumų atvejis yra ad hoc referendumai. Tai referendumai, rengiami ne pagal iš anksto nustatytas taisykles, bet prireikus išsiaiškinti paramą vyriausybei, politikai (policy) ar pan. Geriausi tokių referendumų pavyzdžiai yra Norvegijos ir Didžiosios Britanijos balsavimai dėl Europos integracijos. Šių valstybių konstitucijos referendumų nenumato, todėl vienas iš esminių klausimų, pirmąkart rengiant referendumą tokioje aplinkoje, ir yra tai, kas jį inicijuoja. Toks pat ad hoc referendumas dėl Europos Sąjungos surengtas ir Danijoje. Dar keturiose valstybėse ad hoc referendumai buvo sušaukti dėl valdymo reformų (monarchijos likimo Belgijoje, Graikijoje ir Italijoje, demokratizacijos Ispanijoje). Paprastai referendume gali balsuoti visi asmenys, turintys aktyviąją rinkimų teisę - o jei aktyvioji rinkimų teisė, balsuojant dėl kandidatų į skirtingas institucijas, skiriasi, tuomet referendume gali dalyvauti tie rinkėjai, kurie gali balsuoti į žemuosius parlamento rūmus. Dalyvavimas referendume yra privalomas ten, kur privaloma dalyvauti parlamento rinkimuose. Paprastai balsavimas yra lygus, kai kiekvieno rinkėjo balsas (balsai) yra lygiavertis kito rinkėjo balsui, tačiau kai kurių valstybių įstatymai, pavyzdžiui, Ispanijos, tam tikrais atvejais suteikia mažųjų provincijų rinkėjų balsams didesnį svorį. Referendumo klausimai Akivaizdu, kad klausimai, dėl kurių balsuoja rinkėjai, įvairiose valstybėse skiriasi. Privalomųjų referendumų klausimų pobūdį paprastai apibrėžia konstitucijos. Tuo tarpu fakultatyvinių referendumų klausimus, remiantis referendumo iniciatoriais, analitiškai galima klasifikuoti į keturias grupes: (1) dėl sprendimų, kuriuos vyriausybė arba parlamentas ketina priimti; (2) dėl sprendimų, kuriuos vyriausybė arba parlamentas jau priėmė, bet dar neįgyvendino; (3) dėl jau galiojančių sprendimų; (4) dėl sprendimų, kuriuos siūlo patys piliečiai. Kai kurių valstybių įstatymai numato, kad referendumo klausimai gali būti formuluojami ne tik kaip tiesioginiai kreipiniai į rinkėją, ar jis pritaria, ar nepritaria konkrečiam įstatymo projektui, nuostatai ar pan. Kaip kompromisinis sprendimas tarp, viena vertus, tiesioginės demokratijos kaip būdo apeiti atstovaujamąją demokratiją ir, antra vertus, tiesioginės demokratijos kaip atstovaujamosios demokratijos priedo yra vadinamasis „tautos pasirinkimo" variantas. Įmanomas „radikalus" ir „nuosaikus" tokio pasirinkimo būdai. Pirmuoju atveju rinkėjas turi rinktis vieną iš dviejų ar daugiau atsakymo variantų arba išbraukti visus variantus. Antruoju atveju leidžiama pritarti ir daugiau kaip vienam atsakymo variantui; tuomet referendume laimi tas variantas, kuriam pritarė daugiausia rinkėjų. Pastarasis atvejis ypač svarbus, tiriant tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos santykį. Šveicarijos Konstitucijos 121 ir 121 straipsniai numato situaciją, kai 100 tūkstančių rinkėjų referendumui iškelia Konstitucijos pataisos projektą, o Federalinis susirinkimas pateikia savo kontrprojektą. Tokiu atveju į biuletenį gali būti įrašyti trys klausimai: (1) ar jis nori pataisyti Konstituciją pagal rinkėjų iškeltą projektą; (2) ar jis nori pataisyti Konstituciją pagal parlamento pateiktą kontrprojektą; (3) jei abu projektai referendumu bus paremti, kuris iš jų turi įsigalioti. Tad rinkėjų inicijuojamas referendumas savaime nereiškia, kad bus priimtas ar atmestas jų inicijuotas įstatymas, neatsižvelgiant į legislatūros poziciją. Referendumo rezultatai Įvairiose valstybėse nustatytos skirtingos formulės, kada referendumo rezultatai laikomi galiojančiais. Šveicarijoje, jeigu konkuruoja keli įstatymo projektai, nugali tas, už kurį balsavo santykinė rinkėjų dauguma. Jeigu konkuruoja keli konstitucinių įstatymų ar Konstitucijos pataisų projektai, padėtis kitokia: kad pataisa būtų priimta, reikia, kad už ją būtų balsavusi absoliuti referendume dalyvavusių rinkėjų dauguma, bet to, kad taip būtų daugumoje kantonų. Beveik niekur (juolab ten, kur balsavimas neprivalomas) nėra nuostatos, kad referendumo klausimas priimamas, jei už jį balsavo visų registruotų rinkėjų dauguma. Be Lietuvos, tai nustatyta Italijoje, keičiant Konstituciją, Vokietijos Saksonijos žemėje ir Makedonijoje, keičiant valstybės sienas. Danijoje Konstitucijos pakeitimą turi paremti 40 proc., balsavimo amžiaus pakeitimą ir galių perdavimą tarptautinėms organizacijoms - 30 proc. registruotų rinkėjų (galias tarptautinėms organizacijoms perduoti gali ir Folketingas penkių šeštadalių dauguma). Vis dėlto dažniausias reikalavimas yra, kad referendume būtų dalyvavę daugiau kaip pusė rinkėjų ir kad už referendumo klausimą būtų balsavę dauguma dalyvavusių rinkėjų. Airijoje, Austrijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje net priimti konstitucijos pataisas referendumu pakanka paprastosios daugumos. Svarbu, kokie yra teisiniai referendumų padariniai. Ispanijoje, Suomijoje ir Švedijoje fakultatyviniai referendumai gali būti tik konsultaciniai. Vis dėlto derėtų skirti juridinį ir praktinį aspektus. Juridiškai konsultaciniai referendumai dažnai gali būti laikomi privalomais, o juridiškai privalomi referendumai kartais, pvz., Italijos atveju, suteikia erdvės parlamentiniam manevravimui. Nė karto Europos valstybės parlamentas nėra neatsižvelgęs į referendumo, tegu ir neprivalomo, rezultatus. Net ir tose valstybėse, kur rezultatai yra privalomi, kyla kita - peržiūros - problema. Tik Italijoje, kaip jau aptarta, teismas gali peržiūrėti referendumui teikiamus įstatymus. Dažniausiai konstitucijose nenustatoma, kurie įstatymai - priimti referendumu ar priimti parlamento - turi aukštesnę juridinę galią. Be to, dažniausiai taip pat nenurodoma, ar parlamentas gali pakeisti arba atšaukti įstatymą, kuris buvo priimtas referendumu. Pavyzdžiui, Austrijos Konstitucija šiuos klausimus nukreipia spręsti specialiu įstatymu. Kai kurie šaltiniai daro išvadą, kad tai nėra atsitiktinis konstitucijų neaiškumas, ir referendumu priimtus įstatymus parlamentas turėtų teisę keisti ar atšaukti, juolab kad referendumu priimtos konstitucijos dažniausiai tam tikromis sąlygomis leidžia keisti jų nuostatas parlamentiniu keliu28. Kita vertus, kai kurios konstitucijos numato, kad teisinė įstatymų peržiūra turi būti vienoda tiek parlamento, tiek referendumu priimtų aktų atžvilgiu (pvz., Lichtenšteine). Tautos įstatymų leidybos iniciatyvos teisė. Peticijų teisė. Peticijų teisė – tai piliečių ar jų grupių teisė kreiptis į valdžios įstaigas su atitinkamu reikalavimu arba prašyu. Dažniausiai piliečių dėstomas nepasitenkinimas, skundai dėl pareigūnų veiksmų ar valdžios įstaigų. Peticija būna individuali arba kolektyvinė. Kolektyvinės dažniausiai ribojamos karinėse struktūrose, nes tai neatitinka karinės tvarkos, drausmės principų. Tai yra ne tik teisė kreiptis, valdžios įstaigos privalo svarstyti ir atsakyti į užklausimą, informuoti pareiškėją. Peticijų teisė realizuojama specialiais įstatymais ir Konstitucijos. Peticijų įstatymas skelbia, kad Peticija - raštiškas pareiškėjo kreipimasis į Seimą, Vyriausybę ar savivaldybės institucijas su reikalavimais ar siūlymais spręsti žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimo, valdžios ir valdymo institucijų reformavimo, kitus svarbius visuomenei, savivaldai ar valstybei klausimus, kai tam reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą ir kai peticijų komisijos tokį kreipimąsi pripažįsta peticija. Taigi, Peticijų teisė Lietuvos konstitucinėje teisėje yra suprantama siauriau - kaip teisė kreiptis į kompetentingas institucijas su reikalavimu spręsti įstatyminį ar kitą svarbų visuomenei klausimą, tuo pačiu, žinoma, išspręsti ir savo asmenininę problemą. 9 tema. KONSTITUCINIAI ĮSTATYMŲ LEIDŽIAMOSIOS VALDŽIOS MODELIAI. LR SEIMAS 1. Konstituciniai parlamentarizmo pagrindai. Istorinė evoliucija. Parlamento formų įvairovė. Parlamento konstitucinė padėtis, vidaus organizacija. Kompetencija, darbo tvarka. Daugumos principas. 2. Įstatymų leidybos procesas, jo reglamentavimas konstitucijose. 3. LR Seimo konstitucinis statusas. Seimo rinkimų tvarka. Pirmalaikiai Seimo rinkimai. Seimo struktūra. 4. LR Seimo kompetencijos pagrindiniai konstituciniai bruožai. 5. Įstatymų leidybos procesas ir jo stadijos pagal LR Konstituciją. Teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka. Respublikos Prezidento veto teisė. 6. Seimo nario konstitucinis statusas – teisės ir pareigos, imunitetas ir indemnitetas. Seimo nario politinė ir teisinė atsakomybė. 1. Konstituciniai parlamentarizmo pagrindai. Istorinė evoliucija. Parlamento formų įvairovė. Parlamento konstitucinė padėtis, vidaus organizacija. Kompetencija, darbo tvarka. Daugumos principas. Vienas šaltinis: Parlamentas traktuojamas kaip bendravalstybinė atstovaujamoji institucija, kurios pagrindinė paskirtis – leisti įstatymus. Be įstatymų leidybos, parlamentui priskiriamos ir kai kurios kitos svarbios funkcijos. Parlamentas tvirtina valstybės biudžetą, kontroliuoja jo vykdymą, formuoja vyriausybę, neretai vykdo plačias kontrolės funkcijas. Greta įstatymų leidybos parlamentas kartais turi net teismines funkcijas. Parlamento kompetencija priklauso nuo valstybės formos. Parlamentai atsirado giliuose viduramžiuose. Tautos atstovybė buvo žinoma dar senovės graikų valstybėse, senovės Romoje – čia glūdi parlamento ištakos. Tačiau paprastai šiuolaikinis parlamentas traktuojamas kaip atsiradęs kartu su feodalinėms valstybėm ir valdžių padalijimo principo įtvirtinimu. Parlamentas buvo kaip priemonė apriboti absoliutinę valdžią. Seniausi Europos parlamentai: Islandijos parlamentas (12 a.), Ispanijos, D.Britanijos parlamentai. Tai šiuolaikinių parlamentų pradžia. Šiuolaikiniai parlamentai atsirado po buržuazinių Anglijos ir Prancūzijos revoliucijų kaip instrumentas suvaržyti neribotas monarcho galias, jo valdžią. Pats žodis “parlamentas” yra kilęs iš lotynų kalbos – “parlari” reiškia kalbėti, todėl neretai parlamentai buvo vadinami “šnekyklomis”. Tai institucija, kurios nariai diskusijų pagalba aiškinasi įvairius svarbius klausimus. Šiandien, kaip ir parlamentų raidos pradžioje, parlamentas buvo pabrėžiamas kaip tautos atstovybė. Kadangi visuomenė buvo susiskirsčiusi į kilminguosius ir prastuomenę, tai nuo pat pradžių formavosi dvejų rūmų parlamentai – iš žemųjų (vargšų) ir aukštųjų (kilmingųjų) rūmų. Per parlamentą yra įgyvendinamos tautos suverenios teisės. Pagal kompetenciją parlamentai yra: 1) Parlamentai su neribota kompetencija (neribotos kompetencijos parlamentai). Šiuo atveju, parlamentas gali spręsti viską, diskutuoti visais klausimais, priimti įvairius sprendimus (Anglijos, Japonijos parlamentai). Ši plati kompetencija atspindi parlamentinio valdymo formą. Todėl tokios formos valstybėse parlamentai turi neribotą kompetenciją. Tačiau parlamentas negali spręsti absoliučiai visko, pvz., to, kas priklauso vykdomajai valdžiai. Neribotos kompetencijos parlamentai turi neribotas prerogatyvas tik įstatymų leidybos srityje. Tai neribota kompetencija tik įstatymų leidybos srityje. 2) Parlamentai su ribota kompetencija (ribotos kompetencijos, apibrėžtos kompetencijos parlamentai). Pasižymi tuo, kad čia yra tikslus parlamento sprendžiamų klausimų ratas. Įvardijami klausimai, kuriais lemiamas žodis priklauso parlamentui. Kiti klausimai nelaikomi priskirtais parlamento kompetencijai. Tie klausimai ,kurie priskiriami parlamentui, dažniausiai būna nurodyti konstitucijoje. (Prancūzijos ir buvusių jos kolonijų (Senegalas) parlamentai). 3) Santykinai ribotos (apibrėžtos) kompetencijos parlamentai. Tai tokie parlamentai, kai yra tam tikras klausimų įvardijimas, bet numatoma, kad parlamentas gali spręsti ir kitus dalykus. Dažniausiai tai būna federacinių valstybių parlamentai (atribojama federalinio parlamento kompetencija, ir yra subjektų parlamentai, kurie turi savo kompetenciją). Tai JAV kongresas, taip pat Kolumbijos, Ispanijos parlamentai. Parlamentas – tai nuolatos ir nepertraukiamai veikianti institucija ir paprastai parlamentas dirba sesijų forma. Dažniausiai per metus būna 2 sesijos (pavasario ir rudens, nes vasaros metu ir žiemos vidury būna atostogos). Kai kuriose autoritarinėse valstybėse ar buvusiuose totalitariniuose ir komunistiniuose režimuose parlamentai irgi buvo arba yra, tačiau jie nepasižymi nuolatinės veiklos pobūdžiu. Jie šaukiami 2-3 kartus per metus tuo reikalu, kad priimtų tam tikrus aktus, ir jų veikla nebuvo grynai parlamento veiklos stilius. Tai daugiau buvo balsavimo mechanizmas, nes tam tikriems aktams reikėdavo suteikti aukščiausią galią. Tai buvo parlamento inscenizacija. Kai kuriose valstybėse numatytas parlamento pavadavimas. Tai skamba keistai, nes parlamentas juk yra nuolat veikianti institucija. Kai kurių valstybių konstitucijos numato, kad ypatingos padėties atveju, jei parlamentas negalėtų susirinkti, tai visgi turi būti išlaikomas parlamentarizmo principas. Pvz., Vokietija: esant ypatingai padėčiai, gali būti šaukiamas bendrasis komitetas, kuris susideda iš dalies abiejų rūmų deputatų. Susirinkęs šis komitetas gali konstatuoti faktą, kad parlamentas susirinkti negali ir tas komitetas pats perima parlamento įgaliojimus ir vykdo visas parlamento funkcijas, išskyrus konstitucijos leidimą, federalinių klausimų sprendimą ir pan. Ispanijoje yra nuolatinė deputacija, tai taip pat yra tam tikra parlamento atstovybė, kuri susideda iš 21 nario, ir į ją turi įeiti įvairių frakcijų deputatai. Taip pat Meksikoje yra nuolatinė atstovybė, kuri gali pavaduoti parlamentą. Tačiau toli gražu ne visų valstybių konstitucijoje toks atvejis yra numatytas. Parlamento išorinė forma (išorinė struktūra). Pagal savo išorinę formą, parlamentai būna: 1) vienerių rūmų parlamentai; 2) dvejų rūmų parlamentai (bikameraliniai parlamentai). Istoriškai parlamentai pradžioje formavosi kaip dvejų rūmų. Tai susiję su tuo, kad parlamentais buvo siekiama apriboti monarcho galybę. Visuomenė buvo labai susisluoksniavusi, o kuriantis parlamentams, buvo reikalaujama, kad būtų atstovaujami įvairūs visuomenės sluoksniai. Parlamentus sudarė ir prastuomenė, ir aukštuomenė. Žemiesiems sluoksniams priklausė pirkliai, amatininkai, su laiku ir buržuazija, todėl šį sluoksnį atstovavo vidurinieji visuomenės sluoksniai. Aukščiausią padėtį užimdavo aristokratija, kilmingieji, kurie norėjo ypatingų teisių. Todėl ir formavosi dvejų rūmų parlamentai. Bikameralizmas susiformavo kaip visuomenės susisluoksniavimo atspindys, parodantys visuomenės padėties ypatumus. Žemieji rūmai buvo formuojami rinkimų keliu, nustatant proporcijas, o aukštieji rūmai buvo formuojami kitu principu – pagal titulą, ir ta vieta aukštuosiuose rūmuose buvo paveldėjama kito vyriausio vyriškos lyties šeimos nario. Dvejų rūmų parlamento struktūra yra feodalinių valstybių ypatumas, atspindintis to meto valstybių sanklodą. Tokia dvejų rūmų struktūra dominavo net iki XX a. pradžios (iki I PK0. Vėliau, kuriantis naujoms valstybėms, kai iro kolonijinė sistema, pradėti formuoti vienerių rūmų parlamentai. Besikuriančios valstybės formavo vienerių rūmų parlamentus. Nes tai tenkino tautos suvereniteto idėjos įgyvendinimą. Vienerių rūmų parlamentai buvo traktuojami kaip demokratiškesnė forma, nes jie visus visuomenės narius traktavo vienodai. Dvejų rūmų parlamentai, ypač po II PK, dažniausiai kūrėsi federacinėse valstybėse. Toks parlamentas suformuotas ir pirmoje demokratinėje valstybėje – JAV. JAV kongresas susideda iš dvejų rūmų: Atstovų rūmai – atstovauja visai visuomenei, ir Senatas – atstovauja federacijos subjektus. Dvejų rūmų struktūra pateisinama ir suvokiama federacinėse valstybėse. Tokia rūmų struktūra taip pat yra Vokietijoje, taip pat kitose valstybėse. Vienerių arba dvejų rūmų parlamento pasirinkimas neretai susijęs ir su tam tikra tradicija. Kartais dėl to ir unitarinėse valstybėse yra sutinkami dvejų rūmų parlamentai (ypač senosiose valstybėse). Dvejų ir vienerių rūmų parlamentų pranašumai ir blogybės. Vienerių rūmų parlamentas yra greičiau dirbanti institucija, greičiau priimanti įstatymus ir atliekanti kitus veiksmus. Tai efektyvu, bet tokiam parlamentui prikišama tai, kad dažnai jis sprendimus priima skubotai, nepakankami apsvarstytai, todėl pasitaiko klaidų, prieštaravimų. Tokio trūkumo bandoma išvengti dvejų rūmų parlamente. Dvejų rūmų parlamentuose kiekvieno įstatymo projektas praeina dvigubą svarstymo stadiją (abiejuose rūmuose). Toks dvigubas įstatymo svarstymas padeda geriau aptikti spragas. Žemuosiuose rūmuose dirba jaunesni nariai, kurie neturi daug patirties, todėl žemieji rūmai būna labiau radikalūs, linkę į reformas, o aukštieji rūmai yra formuojami iš vyresnio amžiaus asmenų, todėl jie gali pastebėti žemųjų rūmų narių padarytas klaidas. Aukštieji rūmai padeda subalansuoti rengiamus įstatymus. Esant dvejų rūmų parlamentui, visados užtrunka įstatymų leidyba, nes kiekvienas įstatymas turi būti priimamas du kartus, tai reikalauja daugiau laiko, daugiau papildomų lėšų. Iš viso to seka, kad mažesnėse valstybėse, ypač jaunose, visada būna pasirenkama vienerių rūmų parlamento struktūra. Jaunose valstybėse visada būna didelė įstatymų leidybos programa, todėl vienerių rūmų parlamentas gali greičiau priimti reikiamus įstatymus, juos keisti, pildyti, tvarkyti ir pan. Pagal pavadinimą, aukštieji ir žemieji rūmai skiriasi: 1) Žemieji rūmai vadinami deputatų, atstovų, bendruomenių rūmais. Tai parodo, kad šie rūmai atstovauja visą tautą. 2) Aukštieji rūmai dažnai vadinami Senatu, pabrėžiant amžiaus solidumą. Kai kurių valstybių parlamentuose likę Lordų rūmai. Tai parodo, kad jie skirti aukštuomenei atstovauti. D.Britanijoje jau priimtas įstatymas dėl Lordų rūmų reformos. Numatoma šią instituciją, kuri turi per 1000 narių, reformuoti. Nuo kitų metų jau turėtu prasidėti tas pertvarkymas, atsisakant Lordų rūmų kaip aristokratiją atstovaujančios institucijos. Islandijoje ir Norvegijoje parlamentai yra vienerių rūmų. Islandijoje - Altingas, Norvegijoje – Stotingas. Kiekvienas iš šių parlamentų, kai būna išrinkti, susirinkę į pirmą posėdį, susiskirsto į dvejus rūmus, nors formuojami kaip vienerių rūmų. Šis dvejų rūmų parlamentas veikia dvejų rūmų forma tik priiminėdamas įstatymus, kitais klausimai (dėl vyriausybės formavimo, biudžeto formavimo, užsienio politikos), abeji rūmai veikia viename posėdyje vienerių rūmų forma. Parlamento vidinė struktūra PVS turi panašumo tiek dviejų, tiek vienerių rūmų parlamentuose. Kiekvienas parlamentas turi savo vadovybę. Tai svarbiausias elementas. Vadovybė dažniausiai būna iš vieno asmens – parlamento pirmininko /anglosaksų V – speaker’is/. Greta pirmininko būna pavaduotojai arba vicepirmininkai. Taip pat gali būti sekretorius, kancleris arba /kai kuriose Europos valstybėse/ kvestorius /atsakingas už finansų tvarkymą, parlamento rūmų tvarkos palaikymą/. Paprastai parlamento pirmininkas su savo pavaduotojais sudaro kolegialią vadovybę → parlamento valdybą, biurą, prezidiumą. Šiuo atveju valdyba veikia kaip kolegiali institucija, patarianti parlamento pirmininkui. Svarbiausias pareigūnas yra parlameno pirmininkas. Pavaduotojai vykdo jo pavedimus. Parlamento pareigūnai renkami posėdžio metu. Dažniausiai slaptai. Reikalinga absoliuti balsų dauguma. Didžiojoje Britanijoje yra gana keistas paprotys. Speaker’is yra opozicijos narys. Parlamento vadovybės ypatumas – JAV senatas. Jis ypatingas tuo, kad jam vadovauja ne senatorius, o viceprezidentas /vykdomosios valdžios pareigūnas/. Panašiai yra ir kitose prezidentinėse V. Viceprezidentas renkamas tam, kad pavaduotų prezidentą jo mirties atveju. Kad turėtų darbą – jis tampa JAV senato pirmininku. Didžiojoje Britanijoje Lordų rūmams pirmininkauja taip pat vyriausybės narys – lordas kancleris. Kanados parlamente Aukštiesiems rūmams vadovauja taip pat asmuo, kurį skiria generalgubernatorius /Didžiosios Britanijos monarcho vietininkas/, atsižvelgdamas į MP rekomendaciją. JAV viceprezidento įgaliojimai senate: jis pirmininkauja posėdžiams, bet balso teisės neturi. Balsams pasiskirsčius po lygiai, tik tada jo balsas turi lemiamą reikšmę. Svarbiausia parlamento primininko funkcija – vadovauti parlamento posėdžiams. Jis pradeda posėdžius, skelbia pertraukas, suteikia parlamentarams žodį, gali nutraukti parlamentaro sakomą kalbą, prašyti nenukrypti nuo temos. Jis turi teisę pašalinti iš salės nedrausmingus parlamentarus, apriboti kalbos trukmę. Todėl parlamento pirmininkas turi svarų vaidmenį. Parlamento pirmininkas vykdo atstovaujamas funkcijas. Atstovauja tiek šalies viduje, tiek už V ribų. Jis taipogi tvarko finansinius reikalus. Jo žinioje būna parlamento administracijos veiklos kontrolė, darbotvarkės nustatymas. Parlamento pirmininkas derina su frakcijos vadovais komitetų sudėtį, jų vadovus. Parlamento posėdžiui pirmininkauti gali ir pirmininko pavaduotojai. Parlamento pirmininkas pats parenka pavaduotojų kandidatūras. Pavaduotojai renkami iš parlamento narių. Renkant pavaduotojus siekiama užtikrinti ir opozicinių partijų interesus /jos gali siūlyti kandidatą į pavaduotojus/. Parlamento komitetai ir komisijos Tai svarbiausi parlamento vidaus organai. Tai tam tikra veiklos forma. Parlamentas dirba plenariniuose posėdžiuose, o taip pat ir komitetų forma. Komitetai bei komisijos sudaromos iš parlamento narių. Kiekvienas naujas parlamentas patvirtina komitetų, komisijų sąrašą ir, po vadovybės išrinkimo, prasideda komitetų bei komisijų formavimas. Komitetai sudaromi pagal vykdomosios valdžios struktūrą /pagal tai, kokios yra ministerijos/. Stengiamasi suformuoti parlamente struktūras, kurios vykdytų vykdomosios valdžios kontrolę pagal sritis. Taip pat nustatoma iš kiek narių turi susidėti komitetai. Po to vyksta komitetų bei komisijų formavimas. Laikomais proporcinio atstovavimo principo /siekiama, kad kiekviena politinė partija turėtų po vieną atstovą komitete/. Jei politinė partija labai maža, parlamentaras pats /savo nuožiūra/ gali išsirinkti komitetą. Sudarant komitetus siekiama, kad jie būtų tolygios sudėties. Kai parlamentarai įsirašo į komitetus, renkami komiteto vadovai ir pavaduotojai (opozicijos atstovai). Komitetai bei komisijos gali būti – nuolatinės /sudaromos parlamento veiklos pradžioje ir veikia visą parlamento įgaliojimų laikotarpį/ arba laikinos /a) sudaromos konkretiems klausimams išspręsti, po išsprendimo – nustoja veikti; b) sudarytos tam tikram terminui, tam tikroms funkcijoms atlikti/. Nuolatiniai komitetai – pagrindinis darbo organas. Čia svarstomi įstatymai, jų pataisos bei papildymai.Tai specialios parlamento struktūros. Parlamentinės frakcijos Parlamentinės frakcijos – tai neformali parlamentinės struktūros sudėtinė dalis. Dažnai yra nurodomas minimalus skaičius parlamentarų, kurie gali sudaryti frakciją. Tas skaičius būna įvairus. Nustatant šį skaičių orientuojamasi, kad nebūtų per daug smulkių parlamentinių frakcijų. Šių frakcijų sudarymas grindžiamas partine priklausomybe. Tai politiniai susivienijimai, pagrįsti partine priklausomybe. Kiekviena stambi partija turi galimybe išlaikyti savo struktūrą ir parlamento viduje; ji turi galimybę ir parlamente veikti kaip politinė partija. Partinės frakcijos paskirtis – sudaryti galimybę parlamentarams vykdyti politinius įsipareigojimus. Bandoma išvengti per didelio politinio susiskirstymo. Prancūzijoje nacionaliniame susirinkime (žemuosiuose rūmuose) frakciją gali sudaruti ne mažiau kaip nac.susirinkimo 30 narių, o senate – ne mažiau kaip 14. Vokietijoje Bundestage – ne mažiau kaip 15 (Bundesrate frakcijų nėra). Vokietijoje į vieną frakciją draudžiama jungtis skirtingų politinių partijų deputatams, nes tai gali sutrukdyti dirbti deputatams. Partinių frakcijų (grupių) pagrindinis uždavinys – užtikrinti parlamento nariams politinio veikimo galimybę. Jungdamiesi į politinę frakciją parlamentarai išlaiko savo politines orientacijas, ir taip gali įtakoti parlamento darbą. Politinės frakcijos sudėtį visada būna politinių partijų lyderiai. • Frakcijos reikalauja iš savo bendrapartiečių drausmės (kad vieningai balsuotų). Tos frakcijos nariai turi laikytis vieningos nuomonės, ir tik atskirais atvejais gali balsuoti savo nuožiūra (priklausomai nuo to, koks klausimas, koks įstatymas, kokia jo reikšmė). Svarbiausiais klausimais reikalaujama iš frakcijos narių laikytis drausmės, vieningai balsuoti. • Parinės frakcijos užtikrina drausmę, kad parlamentarai dalyvautų parlamento posėdžiuose, darbe. • Parlamentinės frakcijos turi teisę turėti savo atstovus įvairiose parlamento struktūrose. Parlamento vadovybėje atstovus turi stambiausios politinės partijos ir vienam iš pirmininko pavaduotojų leidžiama būti opozicinės partijos nariui. Frakcijos gali deleguoti narius į komitetus ir komisijas. Kiekviename komitete turi būti įvairių politinių partijų atstovai, įvairių frakcijų atstovai. Frakcijos turi teisę turėti atstovus įvairiose parlamento struktūrose. • Frakcijos paprastai būna atstovaujamos ir seniūnų taryboje. Partinės frakcijos išsirenka savo vadovą, kuris atstovauja frakciją (seniūnas). Parlamentinės frakcijos nelaikomos formalia parlamento struktūra. Jų posėdžiai nėra parlamento darbo forma. Parlamento darbo forma – komitetai. Partinės frakcijos yra politiniai parlamentarų junginiai, kurie aptaria savo vidinius dalykus. Paprastai partinėms frakcijoms numatomas laikas dirbti, joms skiriama dienos pabaiga po posėdžių, ar laikas tarp posėdžių. Paprastai tai numatoma darbo reglamente. Seniūnų taryba Tai patariamasis parlamento organas. Seniūnų taryba dažnai traktuojama kaip parlamento vadovybės patariamoji struktūra. Seniūnų taryba susideda iš tokių dalių: 1) Parlamento vadovybė (arba parlamento pirmininkas, arba jo pavaduotojai). Dažniausiai tas parlamento vadovybės vadovas ar jos narys ir vadovauja seniūnų tarybai. 2) Partinių frakcijų atstovai ar jų seniūnai, pirmininkai. Svarbiausias seniūnų tarybos uždavinys – svarstyti darbotvarkes (savaitės, dienos) iš anksto. Praktika rodo, kad jei nėra gerai apgalvotos darbotvarkės – kyla keblumų. Seniūnų tarybai pavyksta už parlamento posėdžių ribų numatyti, kokius klausimus svarstyti posėdžiuose. Iš anksto darbotvarkės projektai svarstomi parlamento vadovybėje ir po to ją teikia seniūnų tarybai. Dėl to jokių ginčų vėliau nekyla. Kartais parlamento reglamente būna nustatyta, kad parlamento vadovybė jau nebesvarsto to, ką nutarė seniūnų taryba. Seniūnų taryba taip pat turi tokią funkciją – aptarti kandidatūras į aukščiausius postus, taip pat nuolatinių komitetų vadovų kandidatūras ir pan. Seniūnų taryba padeda parlamento vadovybei organizuoti posėdžius, svarstyti įvairius klausimus. Jei kyla tam tikri ginčai posėdžių metu, jie perkeliami į seniūnų tarybą. Visos šios aukščiau išvardytos struktūros susideda iš parlamento narių. Greta parlamentarų, parlamento struktūrinių padalinių, kiekviename parlamente dar būna pagalbinis aparatas. Jį sudaro valstybės tarnautojai, neturintys parlamentaro statuso. Pagalbiniai parlamento struktūriniai padaliniai nėra vienareikšmiai. • Yra skiriami parlamento tam tikri pareigūnai. Šis institutas susiformavo Skandinavijoje (Švedijoje), jų paskirtis – kontroliuoti valstybės administraciją. Šie pareigūnai tiria piliečių skundus dėl blogo administravimo. Jie nėra parlamento nariai. Jie skiriami tam tikram laikui ir veikia parlamento vardu. Tą kontrolę vykdo reaguodami dėl piliečių skundų. Kai kuriose valstybėse ombudsmenai būna specializuojami (armijai, savivaldybės pareigūnams, kitoms sritims). Šie pareigūnai – prestižinė pareigybė. Bet jie parlamentinių funkcijų nevykdo, tai institucija, veikianti prie parlamento. • Pagalbinės parlamento tarnybos: 1) parlamento sekretoriatas; 2) parlamento protokolinis (dokumentų) skyrius; 3) parlamento biblioteka; 4) šiuolaikinės technikos padaliniai. Jų pagrindinis uždavinys – aptarnauti parlamento sesijas, komitetus, parlamento darbą ir pan. • parlamento komitetų personalas. Tai parlamento komitetų darbą užtikrinančios tarnybos. Parlamento komitetuose dirba kvalifikuoti ekspertai. Jie pasitelkiami kaip savo srities konsultantai. Parlamento komitetuose svarstomi pagrindiniai įstatymų projektai. Šie patarėjai dirba, kai jų prireikia. Atlyginimas mokamas už darbą. Tai dažniausiai neetatiniai darbuotojai arba antraeiliai darbuotojai. • Parlamentarų padėjėjai, patarėjai. Jie būna ir pačiame parlamente. Be to, parlamento nariai turi ir rinkiminėse apygardose savo patarėjus. Vietose dirbantys patarėjai priima gyventojus ir vietoje atstovauja parlamentarą. Parlamento kompetencija. Parlamento paskirtis – įstatymų leidyba. Tai įstatymų leidybos institucija. Daugiausia laiko kiekvienos šalies parlamentai ir sugaišta įstatymų leidyboje. (Žr. 2 potemę) Parlamentas neapsiriboja vien įstatymų leidyba. Nors tai pagrindinė jo funkcija. Kalbant apie kitus parlamento įgaliojimus, pažymėtina, kad kai kurie jų yra tradiciniai, būdingi daugeliui parlamentų, tačiau yra ir specifinių, kuriuos turi tik kai kurie parlamentai. Bendrieji įgaliojimai Įgaliojimai finansų srityje. Šie įgaliojimai priskiriami prie senųjų įgaliojimų. Kai kalbama apie finansinius įgaliojimus pirmiausia pabrėžiamas finansinių įstatymų leidimas. Prie šių įgaliojimų priskiriami: 1. Mokesčių nustatymas. Jų dydį nustato tik įstatymai, Įstatyminis mokesčių reguliavimas užtikrina stabilumą apmokestinimo srityje. 2. Biudžeto tvirtinimas. Biudžetas sudaromas iš įvairių mokesčių (FA, JA). Tokiu būdu valstybė gauna pajamas. Jos naudojamos valstybės poreikiams tenkinti (institucijoms išlaikyti, atlyginimams išmokėti, kariuomenei išlaikyti). Biudžetas atlieka ir socialinę funkciją. Iš jo teikiama parama socialiai remtiniems asmenims. Taigi, valstybės biudžetas – labai svarbi kiekvienos valstybės gyvavimo sąlyga. Todėl biudžetą išimtinai formuoja ir tvirtina parlamentas. Jis priima specialų įstatymą dėl biudžeto ir kontroliuoja, kaip panaudojamos valstybės lėšos. Valstybės biudžetas dažniausia tvirtinamas įstatymu (kai kuriose valstybėse – vienu specialu, kitose – dviem: valstybės pajamų ir valstybės išlaidų įstatymais). Įstatymas yra sudarytas iš dviejų dalių. Vienoje nustatoma, iš kur gaunamos pajamos, o kitoje – kaip tos pajamos paskirstomos. Biudžeto įstatymas skiriasi nuo kitų įstatymų. Pagrindiniai skirtumai: a) Biudžetas tvirtinamas kasmet, todėl biudžeto įstatymas priimamas kiekvienais metais; b) Biudžeto įstatymas skirtas tam tikram laikui – paprastai 1 metams. Terminui pasibaigus, turi būti priimtas kitas biudžeto įstatymas; c) Biudžeto įstatymo turinį sudaro įvairūs skaičiai bei procentai, taigi jo turinys yra labai specifinis; d) Biudžeto įstatymo projektą visada parengia vyriausybė, kuri vėliau jį pateikia parlamentui; e) Biudžeto įstatymas tvirtinamas tam tikra specifine procedūra. Draudžiama daryti pataisas, nenurodant pajamų šaltinių. Jei parlamentas nepatvirtina biudžeto įstatymo per nustatytą terminą, parlamentas gali būti paleistas. Tais atvejais, kai parlamentas nesuspėja patvirtinti biudžeto, o prasideda kiti biudžetiniai metai, valstybė susiduria su labai rimta finansine problema. Neaišku, kaip finansuojamos sritys, iš kur gauti pajamų. Todėl įstatyme paprastai nurodoma, kad jei biudžetas nepatvirtinamas, tai prasidėjus kitiems biudžetiniams metams, 1 mėnesiui skiriama tiek, kiek buvo skirta praeitais metai /procentine išraiška/. Finansiniai metai prasideda nuo sausio, balandžio arba liepos 1 dienos. Parlamentas turi teisę iš karto nepatvirtinti biudžeto. Gali grąžinti vyriausybei pataisyti. Taip atsitinka gana dažnai. Vyriausybė gauna rekomendacijas, pasiūlymus, atsižvelgdama į komiteto pasiūlymus, patobulina bei pataiso projektą, kurį vėliau vėl teikia parlamentui. Po antro svarstymo biudžeto įstatymas arba priimamas, arba atmetamas. Jei atmetamas – galima kelti nepasitikėjimo vyriausybe klausimą. Kai biudžeto įstatymas priimamas, biudžeto vykdymas pavedamas vyriausybei. Biudžetas turi būti vykdomas griežtai pagal įstatymus. Tik kai kuriais atvejais vyriausybė pati gali šiek tiek manipuliuoti skaičiais. Įstatyme paprastai nurodoma, kokios ribose vyriausybė gali laisvai veikti. Biudžeto įstatyme yra numatytas vyriausybės rezervas. Kai kyla nenumatytos aplinkybės /stichinė nelaimė/, šiuo rezervu disponuoja vyriausybė. Vyriausybė disponuoja ir tom lėšom, kurios viršija biudžetą – viršbiudžetinės pajamos. Įgaliojimai formuojant valdžios institucijas. Tai steigiamieji parlamento įgaliojimai. Parlamentas dažnai dalyvauja steigiant svarbiausias valstybės institucijas, skiriant jų vadovus. Taigi, parlamentas: 1. Formuoja vyriausybę. Parlamentas sprendžia, kas bus jos vadovu. Tai daroma tvirtinant vyriausybės veiklos programą. Parlamentas sprendžia, ar pritarti suformuotai vyriausybei ir jos veiklos programai. Parlamento įtaka vyriausybės formavimui labiausiai pasireiškia parlamentinėse valstybėse (dualistinėse monarchijose, prezidentinėse valstybėse parlamento įgaliojimai ne tokie platūs). 2. Dalyvauja formuojant teisminę valdžią. Dalyvauja skiriant AT, KT teisėjus, Kartais pats parenka kandidatūrą, o kartai tik pritaria pateiktai. 3. Sprendžia ir kitų aukščiausių valstybės pareigūnų skyrimo klausimus. Kai kuriose valstybėse parlamentas parenka valstybės vadovą /Italija/, dalyvauja skiriant generalinį prokurorą, regionų vadovus. Įgaliojimai kontrolės srityje. Didžiausius kontrolės įgaliojimus parlamentas turi parlamentinėse valstybėse. Parlamento kontrolė pirmiausia nukreipta į vyriausybę. Kai parlamentas turi plačius įgaliojimus, ore pakimba valdžių padalijimo principas, griaunamas valdžių savarankiškumas. Kontrolės formos: 1. Palamento klausimai. Parlamente skiriamos specialius laikas /dažniausiai 1 h – “klausimų valanda”/, kurio metu galima užduoti klausimus vyriausybės nariams. Klausimai užduodami žodžiu. Formuluojant klausimus, turi būti konstatuojami faktai, susiję su vyriausybės veikla, kuriuos prašoma paaiškinti. Kritikuoti draudžiama. Kai kuriose valstybėse ribojamas klausimų skaičius. Būna labai aktyvių parlamentarų, kurie užduoda begalę klausimų. “Klausimų valanda” būna kartą per savaitę. Tą dieną vyriausybės nariai privalo dalyvauti “klausimų valandoje” ir atsakinėti į klausimus. 2. Interpeliacija. Šiuo atveju reikia pateikti rašytinį reikalavimą pasiaiškinti. Klausimai gali būti pateikiami: a) In corpore (vyriausybei, kaip kolegialiai institucijai); b) Atskiriems vyriausybės nariams. Interpeliacija kreipiasi parlamento narių grupė. Dažniausiai – opozicinė. Kai pateikiama interpeliacija, vyriausybės narys privalo duoti atsakymą raštu. Interpeliacija ir atsakymas į tą klausimą turi būti skelbiami spaudoje. Po interpeliacijos atsakymas perskaitomas parlamento posėdyje. Vyksta diskusijos, gali būti užduodami papildomi klausimai. Interpeliacija – savotiškas paklausimas. ?Teikiama rezoliucija dėl pasitikėjimo/nepasitikėjimo vyriausybe. Tada balsuojama.? 3. Nepasitikėjimo rezoliucija. Nepasitikėjimo rezoliucija gali būti keliama tik grupės parlamentarų. Nustatomas min. skaičius, kuris gali inicijuoti tokią rezoliuciją (Prancūzija – ne mažiau 1/10). Nepasitikėjimo rezoliucija pateikiama rašytine forma. Ji turi būti nedelsiant svarstoma. Balsuojama dėl tos rezoliucijos sprendimo. Jei dauguma balsuoja už – vyriausybė privalo atsistatydinti (nepasitikėjimo votumas). 4. Pasitikėjimo vyriausybe klausimo iškėlimas. Šiuo atveju dažnai pati vyriausybė kelia tokį klausimą. Jis siejamas su kokio nors rimto įstatymo priėmimu. Jo priėmimas – tuo pačiu metu pasitikėjimo vyriausybe klausimas. Nurodoma, kad jei nebus priimtas įstatymas, tai yra nepasitikima vyriausybe. Taigi, įstatymas teikiamas su tam tikru grasinimu. Jei parlamentas nepasitiki, vyriausybė turi atsistatydinti, o tuo pačiu kreiptis į valstybės vadovą dėl parlamento paleidimo. Dažnai naudojamas Italijoje. 5. Tyrimo komitetai ir komisijos. Parlamentas savo nuožiūra sudaro komitetus ir komisijas, kai kyla įtarimas dėl korupcijos, ministrų veiklos ir pan. Tyrimo komitetai ir komisijos išsiaiškina kilusį skandalą. Tai laikinieji organai, sudaromi konkrečiam klausimui ištirti. 6. Parlamentiniai klausymai ir svarstymai. Ši kontrolės forma yra netradicinė. Naudojama prezidentinio valdymo valstybės. Taigi, šiuo atveju nuolatiniai komitetai gali organizuoti svarbių valstybei problemų tyrimą. Dažniausia organizuojami vykdomosios valdžios veiklos srityje, todėl privalo dalyvauti vykdomosios valdžios pareigūnai. Prezidentinėse valstybėse parlamentas kontrolės įgaliojimų vykdomosios valdžios atžvilgiu neturi. Teisminiai įgaliojimai. Tai netradicinė įgaliojimų grupė. 1. Amnestija. Tai atleidimo nuo bausmės už padarytus nusikaltimus. Jis skelbiama priimant specialų įstatymą, nurodant: už kokius nusikaltimus gali būti atleidžiama nuo bausmės, kokiomis sąlygomis esant, kokio dydžio yra ta amnestija /ar iš viso atleidžiama nuo bausmės, ar sumažinama likusi bausmės dalis/. Tai intervencija į teisingumo vykdymą. 2. Impičmentas (apkalta). Impičmentas naudojamas aukščiausio lygio valstybės pareigūnų atžvilgiu (ne visiems valstybės tarnautojams) – valstybės vadovo /ne monarchui/, parlamento narių, o kai kuriose valstybėse ir vyriausybės narių (nors jie gali būti atleisti ir kt. procedūra – pareiškus nepasitikėjimą), KT, AT, apeliacinio teismo teisėjų. Impičmentą sunku apibūdinti. Tai kvazi-teisminė /tarsi teisminė/ procedūra. Jos metu sprendžiamas tam tikro pareigūno nušalinimo klausimas. Pareigūnas, kuriam taikomas impičmentas, pareiškus apkaltinimą, privalo palikti užimamas pareigas. Tačiau kriminalinės ir kitos bausmės jam neskiriamos. Taigi, impičmentas – politinė procedūra. Pažymėtina, kad po nušalinimo, asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn. Impičmentą inicijuoja parlamento nariai. Anglosaksų valstybėse impičmentą inicijuoti gali ik žemieji rūmai – JAV Atstovų Rūmai, Didžioji Britanija – bendruomenių rūmai. Aukštieji rūmai, šiuo atveju, tampa teismu (JAV – Senatas, Didžioji Britanija – Lordų rūmai). Jie išklauso pareikštus kaltinimus. Po viso proceso balsuojama – pripažinti kaltu /reikalinga balsų dauguma/ ar nepripažinti. Indijos parlamente pradėti apkaltą gali bet kurie rūmai. Kiti rūmai tampa teismu. Kai kuriose valstybėse impičmentą inicijuoja parlamentas /žemieji rūmai/, o teismu tampa tikras teismas arba KT /Italija, Vokietija/. Tiesa, gali būti ir specialūs teismai. Plačiausiai impičmentas taikomas JAV. Federaliniame lygmenyje buvo keli atvejai, kai į šį procesą buvo traukiami prezidentai. 1974 m. Nixon’as /skandalas dėl šnipinėjimo rinkiminės kampanijos metu/, prieš kelis metus Clinton’as. Įgaliojimai užsienio politikos srityje. Jie nėra ypatingi. Parlamentui pavedama ratifikuoti ir denonsuoti tarptautines sutartis. Ratifikuoti – t.y. patvirtinti, valstybės vadovo arba vyriausybės pasirašytą sutartį. Ratifikuotos sutartys turi įstatymo galią, todėl jas lengviau įgyvendinti. Denonsacija – pasirašytos tarptautinės sutarties panaikinimas, atšaukimas. Paprastai tarptautinės sutartys denonsuojamos, kai kyla konfliktai tarp valstybių. Parlamentas svarsto užsienio politikos kryptis, nustato orientyrus, kurie adresuojami vykdomajai valdžiai, kuri privalo atsižvelgti į parlamento rekomendacijas. Užsienio politikos klausimai paprastai priklauso valstybės vadovui ir vyriausybei. Realus užsienio politikos vykdymas – vykdomosios valdžios prerogatyva. Parlamentas paprastai sprendžia klausimus dėl įstojimo į karines sąjungas, blokus. Tai valstybei uždeda tam tikrus įsipareigojimus. Tik parlamentas skelbia karą, tik jis sudaro taikos sutartis. Įgaliojimai gynybos ir saugumo srityje. Saugumo srityje svarbūs šie įgaliojimai: 1. Karo stovio skelbimas tam tikroje valstybės dalyje. Karo stovis išprovokuojamas kariniais konfliktais. 2. Nepaprastos padėties įvedimas. Ji įvedama kai kyla neramumai šalies viduje /socialiniai neramumai dėl etninių, rasinių ir kt. priežasčių/. Nepaprastoji padėtis įvedama parlamento sprendimu. Priimamas įstatymas, kuriame nustatomi galimi apribojimai (dažniausiai judėjimo, o taip pat draudžiami mitingai, eitynės ir t.t.). Kartais valstybės turi nepaprastą padėtį reglamentuojančius įstatymus. Tada parlamentas paskelbia, kurioje teritorijoje jis galioja. Kartai karinę, nepaprastą padėtį skelbia valstybės vadovas, bet dažnai parlamentas turi pritari. Įgaliojimų delegavimas Tai įgaliojimų perdavimas kitoms valstybės institucijoms. Parlamentas turi labai plačius įgaliojimus, nes tai tautos atstovybė. Tačiau ji nerangi. Ji susideda iš narių, kurie yra politiškai angažuoti. Sunku greitai spręsti klausimus. Todėl kai norima greičiau priimti sprendimą, ieškoma būdų, kaip tai padaryti. Konstitucijose paprastai numatyta, kokios funkcijos deleguojamos. Tas delegavimas – vienkartinis, konkretus. Dažniausiai deleguojama vyriausybei arba valstybės vadovui. Mišriose respublikose tokie įgaliojimai suteikiami prezidentui. Deleguojama įstatymų leidybos teisė. Parlamentas perduoda teisę priimti teisės aktą, turintį įstatymo galią. Priimti konkretų įstatymą prezidentinėse valstybėse pavedama valstybės vadovui, o parlamentinėse – vyriausybei. Kai nusprendžiama perduoti tą teisę, gali būti nurodomi įstatymo kontūrai, pricipai. Gali būti ir taip, kad priėmus įstatymą, parlamentas gali jį svarstyti, įvertinti. Svarbu tai, kad delegavimas galimas, jei tai numatyta konstitucijoje. Jei ji nenumato /pvz., LRK/, bet koks pažeidimas – antikonstitucinis. Daugumos principas. Skiriami 3 būdai: 1. paprasta balsų dauguma – už tam tikrą projektą balsuoja daugiau kaip pusė dalyvaujančių posėdyje parlamentarų. 2. absoliuti balsų dauguma – už projektą balsuoja daugiau kaip pusė visų parlamento narių (Seime 141, tai absoliuti dauguma 50 +171 narys). 3. kvalifikuota balsų dauguma – visada reiškia daugiau kaip pusę, bet nurodoma: 2/3, ¾, 3/5, Kvalifikuota balsų dauguma nurodoma K. ir tai dažniausiai 2/3 balsų – tai patikimas skaičius 2. Įstatymų leidybos procesas, jo reglamentavimas konstitucijose. Įstatymų leidybos iniciatyva – tai pirmoji įstatymų leidybos stadija. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė pirmiausia priklauso parlamentarams. Tiek aukštųjų, tiek žemųjų parlamento rūmų nariams vienodai pripažįstama ši teisė. Šią teisę gali realizuoti ir pavieniai parlamento nariai ir jų grupės. Ši teisė dar būna pripažįstama vyriausybei (ypač parlamentinėse valdymo šalyse). Vyriausybė turi teisę rengti įstatymų projektus ir juos teikti parlamentui. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė taip pat pripažįstama ir valstybės vadovui. Kai kuriose valstybė įstatymų leidybos iniciatyvos teisė taip pat priklauso aukščiausioms teisminėms institucijoms. Neretai įstatymų leidybos iniciatyvos teisė pripažįstama gyventojų grupėms (tai liaudies įstatymų iniciatyva). Pvz., gali būti numatyta, kad 50 000 piliečių gali teikti parlamentui įstatymų projektą. Numatomas tam tikras skaičius parašų, kurį surinkus, parlamentas privalo svarstyti įstatymo projektą, bet priimti to įstatymo neprivalo. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė suvokiama kaip įstatymo projekto pateikimas. Ši teisė gali būti realizuojama išsakant tam tikrą pasiūlymą dėl įstatymo. Ši teisė laikoma realizuota, kai subjektas pateikia parlamentui siūlymą priimti įstatymo projektą. Jis užfiksuojamas įstatymų projektų sąraše. Turi būti įtraukiamas į svarstymo procedūrą. Bet tą siūlymą gali teikti tik tas subjektas, kuris turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Tas projektas užregistruojamas ir turi būti pradėta svarstymo procedūra. Išskiriamos 3 įstatymo projekto svarstymo stadijos (3 skaitymai): 1) Oficialus įstatymo projekto pateikimas parlamentui. Šio skaitymo metu įstatymo projekto autorius jį pristato ir neretai jis pakomentuojamas ir pan. šio pirmo svarstymo metu parlamentas nusprendžia, ar tą projektą priimti tolimesniam svarstymui ar atmesti. Dažniausia priima tolimesniam svarstymui. 2) Komitetinio svarstymo stadija. Komitete vyksta tolimesnis svarstymas. Surengiami oficialūs svarstymai. Įvairūs ekspertai ginčijasi, diskutuoja, tobulina tą įstatymo projektą. Komitetai vaidina lemiamą vaidmenį. Yra pagrindinis komitetas, kuris turi detaliai išanalizuoti įstatymo projektą, ir nuo jo priklauso tolimesnis kelias. Teikiama išvada, prieš tai dėl įstatymo projekto pasisako jo autorius. Išvada nulemia tolesnę eigą. Komiteto siūlymu įstatymų projektai būna pildomi, keičiami ir pan. Gali priimti nutarimą nutraukti to projekto svarstymą. Šis svarstymas turiningiausias. 3) Balsavimas. Įstatymo projekto variantas, dėl kurio balsuojama, - galutinis. Bet šio svarstymo metu gali būti teikiami patobulinimai. Jo metu nusprendžiama, kuriam siūlymui pritarti (pirminiam ar antriniam).. posėdžio pirmininkas pastraipsniui eina per projektą ir klausia, ar pritariama. Gali būti, kad balsuojama dalimis. Kai priimamas įstatymo projektas dalimis, tada balsuojama už visą įstatymo projektą, ir kai surenkama balsų dauguma, įstatymo projektas laikomas priimtu. Jį pasirašo Parlamento pirmininkas. Po to perduodamas valstybės vadovui tvirtinti ir oficialiai paskelbti. Dar gali būti viena stadija – įstatymo projekto tvirtinimas ir promulgavimas. Tą daro valstybės vadovas. Paprastai nustatomas terminas, per kurį turi pasirašyti įstatymą valstybės vadovas, bet gali jo ir nepasirašyti. Tai veto teisė. Kai valstybės vadovas nusprendžia atsisakyti pasirašyti įstatymą, jį gražina parlamentui iš naujo svarstyti. Nurodomos priežastys, dėl ko atsisakyta pasirašyti, kokios nuostatos nepriimtinos. Kai pasirašo, pasirašytą įstatymą pateikia publikuoti oficialiame leidinyje (promulgavimas). Paskelbus oficialiame leidinyje, įstatymas įsigalioja. Jis įsigalioja arba apskelbimo dieną, ar kitą dieną po paskelbimo, arba tą dieną, kuri numatyta pačiame įstatyme. Valstybės vadovo Veto teisė būna santykinė (atidedamojo) ir absoliutinė. Kai yra santykinė veto teisė, parlamentas turi galimybę priimti tą patį įstatymą dar kartą apsvarsčius. Jei parlamentas sutinka su valstybės vadovo teikiamais pasiūlymais – pakanka paprastos balsų daugumos. Jei nesutinka su valstybės vadovo pasiūlymais – veto įveikti būtina arba absoliutinės balsų daugumos visų parlamento narių arba kvalifikuotos balsų daugumos (2/3, ¾). Absoliutinė veto teisė sutinkama retai. Ji taikoma dualistinėse monarchijose, absoliutinėse monarchijose. Kai valstybės vadovas atsisako pasirašyti, parlamentas negali jo jau priimti. Būna nustatytas terminas, per kurį valstybės vadovas turi pasirašyti parlamento priimtą įstatymą. Būna, kad valstybės vadovas ir nevetuoja, ir nepasirašo įstatymo. Tada įstatymą turi teisę antrą kartą pasirašyti parlamento vadovas ir turi teisę jį promulguoti. JAV yra kišeninė veto teisė. Kai kongresas priima įstatymą baigiantis jo sesijos laikui ir parlamentas išeina atostogų. Jei paskutinėmis sesijos dienomis įstatymas patenka prezidentui, jis gali jo nepasirašyti. Šis įstatymas laikomas ir nepriimtu, ir neįsigaliojusiu. Tai dažniausia būna, kai lieka mažiau nei 10 dienų iki sesijos pabaigos. Tai kišeninė veto teisė. Kai yra dvejų rūmų parlamentai, tos pačios įstatymo priėmimo procedūros turi būti atliekamos abiejuose rūmuose. Pradedama ten, kur įstatymas inicijuotas. Tik abiejuose rūmuose priimtas įstatymas laikomas priimtu ir teikiamas valstybės vadovui pasirašyti. Būna, kad vieni rūmai priima, o kiti – ne. tada yra taikomi įvairūs variantai. Šaudyklės principas – grąžina įstatymo projektą tiems rūmams, kurie jį priėmė, tai gali tęstis keletą kartų. Kitas metodas – derinamosios komisijos: kai vieni rūmai nepriima, sudaromas jungtinis abiejų rūmų komitetas, kuris išsprendžia nesutarimus, randa kompromisą. Kitas šaltinis: Įstatymų leidyba. Parlamentą renka tauta, todėl parlamentas tiesiogiai su ja susijęs, nes susideda iš tautos atstovų. Dominuoja pozicija – tik parlamentas leidžia įstatymus (parlamentarizmas). Ilgainiui įstatymų leidybos teisė suteikta ir kitoms institucijoms – Vyriausybei (leidžia įstatymų galią turinčius aktus. Prancūzijoje nuo 1958 metų Vyriausybė gali leisti reglamentinius aktus. Vadinasi, padalinta kompetencija tarp parlamento ir Vyriausybės. Vyriausybiniams aktams nebūtinas įstatyminis pagrindas, aktus savo nuožiūra leidžia Vyriausybė. Yra apibrėžti klausimai., kuriais parlamentas leidžia įstatymus, o t. t. klausimų atžvilgiu tik Vyriausybė priima aktus. Atribota kompetencija. Taip kėsinamasi į parlamentarizmą; tai normalus kompetencijos padalijimas (įvairios nuomonės). Dažniausiai parlamentuose nusistovi tokia įstatymų leidimo procedūra: • Įstatymo projekto pasiūlymas; • Įstatymo projekto svarstymas; • Įstatymo tvirtinimas ir paskelbimas. Jeigu parlamentas susideda iš 2-jų rūmų, tai įstatymas laikomas priimtu, kai sutarus abejiems rūmams, paskelbiamas tapatus įstatymo tekstas. Kilus nesutarimams tarp abejų parlamento rūmų, sudaroma speciali Taikomoji komisija. Priimtą įstatymą turi patvirtinti valstybės vadovas (prezidentas ar karalius). Po to jis publikuojamas oficialiame valstybės leidinyje. Kai kuriose valstybėse yra deleguotoji įstatymų leidyba. Parlamentas suteikia teisę leisti įstatymų galią turinčius aktus Vyriausybei. Įstatymų leidybos procedūra. Prasideda nuo įstatymų iniciatyvos teisės (įstatymo sumanymo). Tai formali juridinė teisė, kurią turi ribotas asmenų skaičius. Dažniausiai: 1. Parlamento deputatai: a) kiekvienas; b) ar jų grupė. 2. Valstybės vadovas, tačiau kai kur kartu su Vyriausybe. 3. Vyriausybė (o kartais gali turėti kartu). Dažnai valstybės vadovas turi veto teisę, jo lemiamas žodis baigiamojoj stadijoj, todėl tas, kuris užbaigia, neturi inicijuoti to įstatymo, todėl kai kur vietoj valstybės vadovo, įstatymų iniciatyva suteikiama Vyriausybei. 4. Rinkėjų grupės – liaudies iniciatyva. Nustatomas rinkėjų skaičius, kuris gali pateikti įstatymų projektus (Italijoje – 500000, Austrijoje – 200000, JAV – tai taikoma valstijose nuo 3-5 procentų valstijos rinkėjų). 5. Federaciniai subjektai (Šveicarija – kantonai, Meksika – valstijos). Kai kur ir unitarinėse valstybėse , ir regioninėse srityse (Italijos sritys) gali turėti įstatymų iniciatyvos teisę. Tai baigtinis sąrašas. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė reiškia, kad tik šią teisę realizavus, prasideda įstatymų leidybos procedūra. būtina, kad turint iniciatyvos teisę subjektas šia teise pasinaudotų. Tai daroma: -pateikiant įstatymų projektą ir nedelsiant pradėti svarstymą; -kai subjektas tik išsako idėją dėl įstatymo priėmimo. Tuomet irgi realizuota iniciatyvos teisė. Parlamentas privalo į tai reaguoti, jis svarsto klausimus dėl projekto parengimo. Kai teikiamas projektas – jis registruojamas parlamento posėdyje. O kartais tai įvardijama kaip pirmasis svarstymas. Čia apsiribojama projekto pavadinimo paskelbimu ir trumpu pranešimu. Čia parlamentas priima sprendimą priimti projektą svarstymui, ar atmesti. Gali (pvz., Airijoje, Australijoje) atsisakyti projektą svarstyti. Bet daugelyje valstybių po pateikimo galutinis sprendimas nebūna priimamas, o nusprendžiama kokiam komitetui perduoti svarstyti projektą ir nusprendžia, kada svarstys projektą. Kai komitetas pateikia išvadas, įvertina projektą ir tada priimamas sprendimas ar tęsti šio projekto svarstymą ar jį atmesti. Pirmasis svarstymas (skaitymas) reiškia projekto atmetimą ar priėmimą, bet tai nebūtinai reiškia vieną posėdį. Kai projektas yra priimamas, paskiriamas vedantysis parlamento komitetas, kuris veda projektą II svarstymui. Ir antrame svarstyme žodis suteikiamas iniciatoriui ir pagrindiniam komitetui. Pilnai supažindinama su projektu ir vyksta parlamentinės diskusijos dėl projekto. Galimi atvejai, kai ir antro svarstymo metu jau priimtas projektas gali būti atmestas. Bet dažnai jis toliau tobulinamas pagrindiniame komitete. Realizuoja parlamentarų pateiktus siūlymus. Čia yra dvi parlamento darbo tradicijos: kai kuriose valstybėse komitetai gali projektą tvarkyti savo nuožiūra. Lyg mini parlamentai – gali visiškai patvarkyti projektą (pvz., JAV parlamento komitetai turi neribotas teises dėl projektų). Bet pakeitimų rizika tenka pačiam komitetui. Italijoje parlamentas gali suteikti komitetui parengti projektą ir jį apriboti, o parlamentas čia formaliai atlieka funkcijas. Po to, kai komiteto pataisyti projektai svarstomi parlamente ir turi galimybę pasisakyti visos frakcijos. Laikoma, kad antras svarstymas baigiamas dėl to balsuojama. Ir laikoma, kad pereinama į III (įstatymų priėmimo) stadiją. Nauji pasiūlymai dėl projekto neteikiami (išimtys raštu iš anksto prieš 1-2 paras iki III skaitymo). Įstatymų priėmimas paprastai priimamas pastraipsniui: jei yra pasiūlymai, kurie laiku pateikiami raštu yra alternatyvos ir balsuojama. Kai nėra jokių alternatyvų, laikoma, kad straipsnis priimamas bendru sutarimu. Galima straipsnius priiminėti ir pagal jo dalis (bet reikalingas parlamentarų vieningas sutikimas). Po to dar balsuojama už visą įstatymą. Reikalingas parlamentarų skaičius: čia kyla kvorumo problema. Tai minimalus parlamentarų skaičius reikalingas įstatymui priimti. Kvorumų klausimas sprendžiamas įvairiai (pvz., Didžioji Britanija, Žemųjų rūmų kvorumas, 40 narių, o yra 635 nariai, Austrijoje 1/3 parlamentarų, kitur – ne mažiau kaip ½ visų parlamentarų, tuomet tai reiškia – įstatymui priimti reikia ne mažiau ¼ narių). Dabar Lietuvoje iš viso nustatytas kvorumas. Įstatymas priimamas paprasta balsų dauguma (iš 11 parlamentarų 6 – už). Atstatomojo Seimo metu reikėjo ½ narių parlamento, o išėjus opozicijai iš salės kvorumas sužlugdomas ir įstatymų leidyba stabdoma, prasidėjo parlamento darbo destrukcija ir Konstitucija nebuvo nustatytas kvorumas. Konstitucijos įstatymai priimti reikalaujama absoliuti arba reikalaujama absoliuti arba kvalifikuota balsų dauguma daugiau kaip ½, 2/3, 3./5 parlamentarų (50 procentų + 1) Balsavimo procedūra įvairi: -Senuose parlamentuose balsuojama balsu “taip” ar “ne”, ir , kas garsiau, nustato spikeris. -Vardinis balsavimas – parlamentaras turi pats pasakyti, klausiama pavardėmis. -Atsistojimu. -Vokietijoje parlamentarai išeina pro skirtingas duris. -Elektroninis balsavimas. Priėmus įstatymus vienuose rūmuose, įstatymas perduodamas kitiems rūmams. Ir įstatymas perduodamas kitiems rūmams. Ir įstatymas priimamas tik po to, kai abudu rūmai balsų dauguma įstatymą patvirtina. Tokia sistema vadinama šaudyklės metodu, kol sudaromas derinimo komitetas iš abiejų rūmų narių, kuris rengia abejiems rūmams priimtiną variantą (JAV) ir abu rūmai svarsto iš naujo, ir turi iš naujo priimti. Trys būdai, kai įstatymo priėmimas užstringa – tuomet šaukiamasis abiejų rūmų posėdis (Norvegija, Indija) Anglijoje , jei lordų rūmai atmeta įstatymų bilį, antrą kartą įstatymų projektą svarsto aukštieji rūmai, ir jų sprendimas galutinis. Taip baigiasi įstatymų priėmimo procedūra parlamente. Bet įstatymas turi praeiti dar vieną stadiją: įstatymo tvirtinimo ir promulgavimo stadiją. Ją atlieka valstybės vadovas. Parlamente priimti įstatymai teikiami valstybės vadovui pasirašyti, ir pasirašymas laikomas tvirtinimu, o po to teikiamas skelbti įstatymų leidiniuose. Valstybės vadovas turi teisę per nustatytą laiką įstatymo nepasirašyti ir grąžinti parlamentui svarstyti (tai įstatymo vetavimas; absoliutaus veto teisė – valstybės vadovo sprendimas yra galutinis – įstatymas nepriimtas). Dabar absoliutaus veto teisė beveik nesutinkama, nes ir beveik nėra absoliutizmo. Didžiosios Britanijos monarchas formaliai turi absoliučią veto teisę, bet susiklostė konstitucinis paprotys, ir apie 280 metų karalius ja nesinaudojo. Dabar yra santykinė (atidedamoji) veto teisė. Valstybės vadovas atideda įstatymo galiojimą ateičiai. Parlamentas pakartotiniu svarstymu gali įveikti veto teisę, čia reikalinga kvalifikuota balsų dauguma arba absoliuti balsų dauguma, jei įstatymas buvo priimtas paprasta balsų dauguma. Nustatant terminą veto teisei pareikšti siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui. Jei per nurodytą terminą valstybės vadovas nepasirašo, tai tvirtinimo teisė pereina parlamento vadovui, ir įstatymų leidyba neuždelsiama. 3. LR Seimo konstitucinis statusas. Seimo rinkimų tvarka. Pirmalaikiai Seimo rinkimai. Seimo struktūra. Prieš pradėdant nagrinėti LR Seimo konstitucinį statusą, trumpa apžvalga - Lietuvos Seimų istorija. Lietuvos Seimo istorija prasideda nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Tai buvo valstybės valdžios institucija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje. Seimas rinkosi į suvažiavimus (sesijas), kurias šaukė kunigaikštis, o per tarpuvaldį - Ponų Taryba. Lietuvos Statutas išplėtė Seimo kompetenciją. Seimas tapo aukščiausiąja įstatymų leidybos ir valstybės valdžios institucija, kurią sudarė Didysis Kunigaikštis, Ponų Tarybos nariai bei kunigaikščiai ir apskrityse išrinkti bajorai. Po Liublino unijos (1569 m.) atsiradus jungtinei Lietuvos ir Lenkijos valstybei, atskiri valstybių Seimai buvo panaikinti ir sukurtas vienas Seimas. Tokia padėtis išliko iki jungtinės Lenkijos-Lietuvos valstybės iširimo (1795 m.). Po trečiojo Respublikos padalijimo Lietuva buvo prijungta prie Rusijos imperijos. Joje buvo pritaikyta Rusijos valdymo tvarka ir įstatymai. 1918m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba Vilniuje paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, vėliau ši institucija pasivadino Valstybės Taryba. Nepriklausomybės paskelbimo dieną buvo skelbiama, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas. Vienas svarbiausių Steigiamojo Seimo priimtų teisės aktų buvo 1922 m. rugpjūčio 1d. priimta LR Konstitucija ir paskelbti rinkimai į pirmąjį Seimą . Tais pačiais metais lapkričio 13d. pirmasis Seimas išrinko Aleksandrą Stulginskį LR Prezidentu. Pagal Konstituciją Seimas buvo vienerių rūmų, renkamas trejų metų laikotarpiui. Parlamentinė respublika - tai valdymo forma, kuri buvo įtvirtinta 1922 m. Konstitucijoje. Todėl parlamentas ne lik leido įstatymus, bet ir rinko Respublikos Prezidentą bei teikdavo Ministrų kabinetą. Pastarasis negalėjo veikti neturėdamas pasitikėjimo. Antrasis LR Seimas buvo išrinktas 1923 m. gegužės mėnesį. 1926 m. gegužės mėnesį išrinktasis Seimas buvo paskutinysis, išrinktas vadovaujantis 1922 m. Konstitucija. 1927 m. gruodžio 17 d. prasidėję politiniai ir teisiniai pasikeitimai susiaurino Seimo kaip atstovaujamosios institucijos reikšmę. Ketvirtasis LR Seimas buvo išrinktas 1936 m., galiojant 1928 m. Konstitucijai. 1938 m. Konstitucija iš esmės nepakeitė Seimo įgaliojimų (lyginant su 1928 m. Konstitucija). 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas paskelbia atkūręs Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir priėmė laikinąjį pagrindinį įstatymą - Konstituciją), pagal kurio 78 str. l d. aukščiausiuoju LR valstybės valdžios organu (sąvoka „organas" buvo vartojama Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme) buvo LR Aukščiausioji Taryba. Ši atstovaujamoji institucija turėjo plačius įgaliojimus skiriant ir kontroliuojant vykdomąją valdžią. Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo - įgaliojimų apimtys, veiklos praktika suteikia galimybę tuo metu egzistavusią valdymo formą vertinti kaip artimą „susirinkimo valdymo sistemai". Joje valstybės valdžios centras yra atstovaujamoji institucija, iš esmės nukreipianti tam tikra linkme visą valstybės struktūrų veiklą. To meto Lietuvos valdymo sistemą vadinti parlamentine respublika, kai šalies Konstitucijoje - Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme - nebuvo įtvirtinta visų valdžios padalijimo elementų, būtų netikslu. Pastebėtina, kad LR „Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas" atsirado jau pasibaigus įgaliojimams. 1990-1992 m. atstovaujamoji institucija vadinosi LR Aukščiausioji Taryba. Tačiau LR Seimas, įvertinęs Aukščiausiosios Tarybos veiklos turinį, nusprendė, kad pavadinimas „Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas" tiksliau išreiškia šios institucijos veiklos kryptis. 1992 m. spalio m. 25 d. LR piliečiai referendume pritarė naujai valstybės Konstitucijai. Pagal šios, 1992 m. LR Konstitucijos, reikalavimus buvo išrinkti trys (1992 m., 1996 m., 2000 m.) Seimai. Seimo rinkimų tvarka. Pirmalaikiai Seimo rinkimai LR Seimą sudaro 141 Seimo narys. Nariai renkami ketveriems metams vadovaujantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Seimas laikomas išrinktu, kai išrinkta ne mažiau 3/5 Seimo narių. Seimo narių rinkimo tvarką nustato įstatymas.19 Lietuvoje Seimo rinkimų įstatymas numato mišrią sistemą. Vienmandatėse ir daugiamandatėse rinkimų apygardose rinkimus rengia trijų pakopų rinkimų komisijų sistema: Vyriausioji rinkimų komisija, Apygardų rinkimų komisijos ir Apylinkių rinkimų komisijos. Dvi pastarosios komisijos skiriamos tik rinkimų laikotarpiui. Įstatymo numatytas demokratinis rinkimų komisijų sudarymo principas.20 Visos politinės partijos ir visuomeniniai politiniai judėjimai, dalyvaujantys rinkimuose, turi teisę būti vienodai atstovaujami visų pakopų rinkimų komisijose. Vienmandatėse ir daugiamandatėse rinkimų apygardose kandidatus į Seimo narius turi teisę kelti visos politinės partijos, įregistruotos įstatymų numatyta tvarka. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje politinėms partijoms, visuomeniniams politiniams judėjimams bei koalicijoms reikia pateikti sąrašus, kuriuose turi būti įrašyta ne mažiau kaip 20 kandidatų. Tuo pačiu metu šie asmenys gali kelti savo kandidatūras vienmandatėse rinkimų apygardose. Likus ne mažiau kaip 30 dienų iki rinkimų, Vyriausioji rinkimų komisija paskelbia vienmandatėse apygardose iškeltų kandidatų pavardes, taip pat rinkimuose dalyvaujančių partijų, visuomeninių politinių judėjimų bei koalicijų sąrašus. Įstatymas numato griežtus elgesio reikalavimus partijoms ir kitoms institucijoms rinkimų kampanijos metu. Kadangi Seimo rinkimų įstatymas numato mišrią rinkimų sistemą, tai kiekvienas rinkėjas gauna du biuletenius: vienmandatės ir daugiamandatės. Siekiant sudaryti galimybes didesniam piliečių skaičiui realizuoti pilietine teise, Seimo rinkimų įstatymas numato galimybę balsuoti paštu. Nustatant Seimo rinkimų rezultatus vienmandatėse apygardose, rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau nei 40 proc. rinkėjų, įrašytų į tos apygardos rinkėjų sąrašus. Išrinktu laikomas kandidatas, gavęs daugiau nei pusę dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu vienmandatėje apygardoje nė vienas iš kandidatų negavo visų rinkėjų daugumo balsų, ne vėliau kaip per dvi savaites turi būti rengiamas pakartotinis. Jame dalyvauja du daugiausia balsų gavę kandidatai. Daugiamandatėje apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau nei 25 % visų rinkėjų. Seimo rinkimų įstatymas numato užtveriamąjį barjerą. Tik partijos, surinkusios daugiau nei 5 %, o koalicijos - 7 % rinkėjų balsų, gali dalyvauti mandatų dalybose.21 Užtveriamuoju barjeru siekiama darbingo parlamento eliminuojant smulkias partijas. Kvota (balsų skaičius vienam mandatui gauti) apskaičiuojama: daugiamandatėje apygardoje surinktus rinkėjų balsus (už mandatų paskirstyme dalyvaujančius sąrašus) padalijus iš 70 (viso deputatų skaičiaus, renkam daugiamandatėje apygardoje). Taikant kvotų metodą, mandatai paskirstomi proporcingai partijų ar koalicijų gautų balsų skaičiui. Seimo nariu gali būti renkamas LR pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu su užsienio valstybe ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje. Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti neveiksniais.22 Eiliniai Seimo rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš du mėnesius ir ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pasibaigiant Seimo narių įgaliojimams.23 Eilinius Seimo rinkimus skelbia Respublikos Prezidentas. Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti skelbiami Seimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 3/5 visu Seimo narių balsų dauguma. Taip pat pirmalaikius Seimo rinkimus gali skelbti ir Respublikos Prezidentas.24 Seimo struktūriniai padaliniai Parlamento darbui ir posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas ir jo pavaduotojai, kuriu negali būti daugiau kaip penki. Įstatymu projektams nagrinėti ir kiliems Konstitucijoje numatytiems dokumentams rengti Seimas iš savo narių sudaro komitetus. Nenuolatinio aktualumo klausimams spręsti Seimas iš savo nariu gali sudaryti komisijas. Politinės partijos ir organizacijos savo politinėms pažiūroms reikšti ir tikslams įgyvendinti gali sudaryti Seimo narių frakcijas, vadovaujamas seniūnų. Tarp frakcijų bei kitiems ryšiams palaikyti veikia Seniūnų sueiga. Seimo organizaciniam darbui garantuoti yra sudaroma Seimo valdyba. Seimo statute įvardyti parlamento struktūriniai padaliniai turi užtikrinti darnią institucijos veiklą. Seimo Pirmininkas Tai parlamento vadovas, turintis tik šiai pareigybei būdingų įgaliojimų. SN, išrinktas Seimo Pirmininku arba laikinai einantis jo pareigas, turi sustabdyti savo veiklą Seimo narių frakcijoje. Šiuo reikalavimu norima pabrėžti, jog asmuo, vykdydamas Seimo Pirmininko pareigas, turi vadovauti visam parlamentui, o ne daliai. Seimo Pirmininko įgaliojimai yra numatyti Seimo statuto 29 str.: 1) vadovauja Seimo darbui ir atstovauja Seimui; 2) per 10 dienų nuo priėmimo patvirtina parašu Seimo priimto įstatymo teksto autentiškumą ir perduoda jį Respublikos Prezidentui pasirašyti, per 10 dienų pasirašo Seimo statutą ir jo pakeitimus; per 3 dienas pasirašo įstatymus, kurių Respublikos Prezidentas per 10 dienų po įteikimo nepasirašo ir negrąžina Seimui pakartotinai svarstyti, bei juos oficialiai paskelbia; 3) per 10 dienų nuo priėmimo pasirašo Seimo nutarimus bei kitus Seimo priimtus aklus; 4) per 24 valandas pasirašo Seimo posėdžių protokolus, taip pat Seimo valdybos sprendimus, jeigu pats jiems pirmininkauja; 5) laikinai eina Respublikos Prezidento pareigas arba laikinai pavaduoja Respublikos Prezidentą Konstitucijos 89 str. numatytais atvejais; 6) teikia Seimo Pirmininko pavaduotojų kandidatūras Seimui; 7) Konstitucijoje nustatyta tvarka teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras; 8) teikia Seimui skirti ir atleisti Seimo kontrolierių ir Seimo kontro- lierių įstaigos vadovo kandidatūras; 9) Konstitucijos ir įstatymų numatytais atvejais teikia Seimui skirti ir atleisti valstybės institucijų vadovų ir jų pavaduotojų kandidatūras; 10)pirmininkauja Seimo ir Seimo valdybos posėdžiams arba paveda tai atlikti vienam iš savo pavaduotojų; 11)teikia Seniūnų sueigai sesijos darbų programos ir savaitės bei dienos posėdžiu darbotvarkių projektus arba paveda tai atlikti vienam iš savo pavaduotojų; 12)teikia Seimo valdybos posėdžių darbotvarkės projektą arba paveda tai atlikti vienam iš savo pavaduotojų; 13)vykdo kitus šiame Statute numatytus įgaliojimus. Vykdydamas savo įgaliojimus, Seimo Pirmininkas leidžia potvarkius. Seimo Pirmininkas, o kai jo nėra, Pirmininko pavaduotojas, jeigu pats nepirmininkauja posėdžiui, bet kuriuo svarstomu klausimu gali be eilės Seimo posėdžiuose išsakyti savo arba Seimo valdybos nuomone. Seimo sesijos metu Seimo Pirmininkas, jo pavaduotojai ne rečiau kaip kartą per mėnesį atsako į Seimo narių iš anksto raštu pateiktus klausimus dėl savo veiklos. Seimo Pirmininko teikimu Seimas vieną iš Seimo Pirmininko pavaduotojų paskiria Seimo Pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Seimo statutas numato tokius Seimo Pirmininko pavaduotojų įgaliojimus: . 1. Seimo Pirmininko pavaduotojai atlieka Seimo Pirmininko jiems pavestas funkcijas. 2. Seimo Pirmininko pavaduotojai per 24 valandas pasirašo Seimo posėdžių protokolus, taip pat Seimo valdybos sprendimus, jeigu jie Seimo Pirmininko pavedimu vadovavo Šiems posėdžiams. 3. Seimo Pirmininką, laikinai išvykusį arba susirgusį ir dėl to laikinai negalintį eiti savo pareigų, tuo metu pavaduoja Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas arba Seimo pavedimu - kitas pavaduotojas. 4. Jeigu Konstitucijos 89 str. numatytais atvejais Seimo Pirmininkas laikinai eina Respublikos Prezidento pareigas ir netenka savo įgaliojimų Seime, Seimo Pirmininko pareigas Seimo pavedimu laikinai eina jo pavaduotojas. 5. Nutarimą pavesti laikinai eiti Seimo Pirmininko pareigas arba jį pavaduoti (išankstinį arba konkrečiu atveju) Seimas priima Seimo Pirmininko teikimu. Seimo valdyba Seime veikia Seimo valdyba, kurios pagrindinis uždavinys - spręsti organizacinius Seimo darbo klausimus ir teikti patarimus Seimo Pirmininkui, kai jis to prašo. Seimo valdyba sudaroma iš Seimo Pirmininko, jo pavaduotojų ir Seimo opozicijos lyderio. Seimo valdybos sudėtį nutarimu feartina Seimas. Seimo statuto 32 str. numato, jog Seimo valdyba: 1) skirsto valstybės biudžeto įstatymo nustatytas Seimo lėšas, svarsto ir tvirtina Seimo išlaidų sąmalas; 2) komitetų teikimu svarsto ir siunčia j komandiruotes Šeinio narius su raštiškomis Seimo, valdybos, komitetų užduotimis; tvirtina komandiruočių ataskaitas; 3) komitetų ar frakcijų teikimu svarsto ir pritaria Seimo narių išvykoms ne Seimo lėšomis sesijos metu; 4) prireikus apsvarsto Seimo sesijos darbų programos, savaitės bei dienos posėdžių darbotvarkių projektus ir teikia išvadas Seniūnų sueigai arba Seimui; 5) šaukia neeilinius Seimo posėdžius, nustato posėdžių laiką; 6) tvirtina preliminarų Seimo sesijos posėdžių grafiką; 7) prireikus nustato, kurioms institucijoms ar asmenims pagrindinis komitetas privalo nusiųsti įstatymo projektą išvadoms gauti; 8) prireikus priima nutarimą, kur] pagrindinį komitetą atleisti nuo šio Statuto 147 str. išdėstytu pagrindinio komiteto prievolių; 9) prireikus sudaro darbo grupes įstatymų projektams rengti ir Seimo bei valdybos pavedimams vykdyti; ', 10) padeda organizuoti bendrą komitetų darbą tais klausimais, kurie \ priklauso kelių komitetų kompetencijai; ; 11) tvirtina Seimo kanceliarijos struktūrą, sudaro Seimo kanceliarijos ; etatų sąrašą ir nustato atlyginimus; 12) tvirtina Seimo kanceliarijos nuostatus ir reglamentą; 13) sprendžia kitus Seimo darbo organizavimo klausimus, kurie pagal šį Statutą nepriskirti kitoms Seimo institucijoms ar pareigūnams. Seimo valdybos posėdžius šaukia ir jiems vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo įgaliotas Seimo Pirmininko pavaduotojas. Stebėtojais Seimo valdybos posėdžiuose gali dalyvauti kiti Seimo nariai, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės nuolatiniai atstovai. Į Seimo valdybos posėdžius gali būti kviečiami ir kiti asmenys. Klausinius svarstyti valdybai gali teikti valdybos nariai, komitetai, komisijos, frakcijos ir Seimo kancleris. Svarstyti teikiami Seimo valdybos dokumentų projektai, pasirašyti iniciatorių, perduodami Seimo Pirmininkui ar jo įgaliotam Seimo Pirmininko pavaduotojui. Pastarieji, jais remdamiesi, parengia posėdžio darbotvarke. Seimo valdybos sprendimai priimami atviru balsavimu paprasta posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma, kai posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip pusė valdybos narių. Jeigu balsai pasidalija po lygiai, priimamas tas sprendimas, už kurį balsavo Seimo Pirmininkas, o jei jo nėra, - posėdžiui pirmininkaujantis Seimo Pirmininko pavaduotojas. Seimo nariams per komitetus ir frakcijas pranešama apie Seimo valdybos sprendimus ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo sesijos metu arba ne vėliau kaip per savaitę kitos sesijos pradžioje. Komitetai ir frakcijos gali apskusti Seimo valdybos sprendimus Seimui, jeigu manoma, kad jie pažeidžia ar riboja SN, frakcijos ar komiteto teises, kad priimti viršijant valdybai suteiktus įgaliojimus. Tokius skundus nagrinėja ir sprendžia Seimas išklausęs Etikos ir procedūrų komisijos išvadų. Seimo komitetai ir komisijos Įstatymų projektams nagrinėti bei kitiems Seimo kompetencijai Konstitucijos priskirtiems klausimams rengti Seimas pirmojoje sesijoje iš savo narių sudaro komitetus. Juose turi būti ne mažiau kaip 7 ir ne daugiau kaip 17 Seimo narių (išskyrus Europos reikalų komitetą) pagal proporcinį atstovavimo frakcijoms principą. Šis principas numato, jog didesnė Seimo frakcija turi teise į proporcingai daugiau vietų kiekviename komitete. Tačiau tikslus kiekvieno komiteto narių skaičius nustatomas Seimo nutarimu. Europos reikalų komitetas sudaromas ne mažiau kaip iš 15 Seimo narių pagal proporcinį atstovavimo frakcijoms principą. Europos reikalų komiteto nariais gali būti Seimo nariai, dirbantys kituose komitetuose, taip pat Seimo valdybos nariai. Komitetų sudėtį ir komitetų narių pavaduotojus tvirtina Seimas, balsuodamas už visą komiteto narių ir jų pavaduotojų sąrašą. Tam tikroms veikloms kryptims komitetai gali sudaryti pakomitečius. Pakomitetį gali sudaryti ne mažiau kaip 5 nariai. Seime yra sudaromi Šie komitetai: 1. Aplinkos apsaugos; 2. Biudžeto ir finansų; 3. Ekonomikos; 4. Europos reikalų; 5. Kaimo reikalų; 6. Nacionalinio saugumo ir gynybos; 7. Socialinių reikalų ir darbo; 8. Sveikatos reikalų; 9. Švietimo, moksio ir kultūros; 10. Teisės ir teisėtvarkos; 11. Užsienio reikalų; 12. Valstybės valdymo ir savivaldybių; 13. Žmogaus teisių. Seimo komitetai yra atsakingi ir atskaitingi Seimui. Kiekvienos kitos eilinės sesijos pradžioje gali būti išklausoma komitetų darbo ataskaitų. Komitetai privalo nustatytu laiku apsvarstyti ir pateikti išvadas dėl jiems svarstyti perduotų klausimų, atlikti kitas Seimo pavestas užduotis. Komitetai yra atsakingi, kad laiku būtų nustatytas tam tikrų įstatymų ir kitų teisės aktų reikalingumas, pagal jų veiklos kryptis ir kompetenciją inicijuotas jų rengimas ir užsakytos išsamios išvados dėl jų projektų. Seimo komitetai dirba pagal pasitvirtintus planus, suderintus su Seimo sesijos darbų programa. Šiuose planuose nurodomi atsakingi vykdytojai ir atlikimo terminai. Komitetų darbo planai ir posėdžių darbotvarkės paskelbiamos viešai. Komitetų veiklą koordinuoja Seimo Pirmininkas, Seimo valdyba pagal Seimo sesijų darbų programas ir komitetų darbo planus. Komitetai gali pasitvirtinti darbo tvarkos taisykles, neprieštaraujančias Seimo statutui. Svarstytiniems klausimams parengti komitetai iš savo narių gali sudaryti parengiamąsias darbo grupes. Į jas gali būti įtraukti davė sutikimą kiti Seimo nariai, taip pat valstybės institucijų, partijų ir visuomeninių organizacijų atstovai, ekspertai bei mokslininkai. Lėšos lokių grupių ekspertams skiriamos pagal patvirtintą komiteto išlaidų sąmatą. Seimo statuto 49 str. apibrėžti Seimo komitetų įgaliojimai. Seimo komitetai įgalioti: 1) svarstyti įstatymų projektus, rengti išvadas ir nagrinėti klausimus, perduotus komitetui svarstyti; 2) savo iniciatyva arba Seimo pavedimu rengti įstatymų, kitų Seimo priimamų teisės aktų projektus, aptarti naujų įstatymų ar jų pataisų reikalingumą; 3) rengti ir teikti Seimui projektus dėl įstatymų derinimo, papildymo, prieštaravimų pašalinimo; 4) svarstyti Vyriausybės programą; savo iniciatyva arba Seimo pavedimu svarstyti Vyriausybės arba kitų valstybės institucijų veiklos programas pagal atskiras sritis ir teikti Seimui savo išvadas; 5) svarstyti savo kompetencijos ribose valstybės institucijų vadovų, kuriuos skiria Seimas arba kuriuos skiriant reikia Seimo pritarimo, ir jų pavaduotojų kandidatūras, taip pat tų pareigūnų atleidimo klausimus; 6) preliminariai svarstyti LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą bei biudžeto įvykdymo apyskaita; 7) nagrinėti ir kontroliuoti einamųjų metų valstybės biudžeto lėšų naudojimo ekonominį efektyvumą; svarstyti ir teikti išvadas bei siūlymus dėl Vyriausybės pateikto kitų metų valstybės biudžeto projekto straipsnių ir programų, komiteto kompetencijai priskirtų klausimų, siekti racionalaus programų parinkimo ir asignavimų jam paskirstymo; 8) svarstyti siūlymus dėl ministerijų ir kitų valstybės institucijų steigimo ar panaikinimo; 9) atliekant parlamentine kontrole, išklausyti ministerijų ir kitų valstybės institucijų informacijas bei pranešimus dėl LR įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų vykdymo; savo iniciatyva arba Seimo pavedimu atlikti atskirų problemų parlamentinį tyrimą ir teikti Seimui savo išvadas; savo iniciatyva arba Seimo pavedimu svarstyti Seimui atskaitingų valstybės institucijų melų veiklos ataskaitas ir teikti Seimui savo išvadas; 10) nagrinėti rinkėjų bei visuomeninių organizacijų pasiūlymus; 11) sudaryti komiteto darbo planą, suderintą su Seimo sesijos darbų programa; 12) sudaryti komitetui skirtų lėšų išlaidų sąmalą; 13) dalyvauti tarpparlamentiniuose Seimo ryšiuose. Tačiau komitelų priimti sprendimai valstybės institucijoms yra rekomendacinio pobūdžio, nors privalu į juos atsakyli. Seimo slalule yra numatyta kiekvieno konkretaus komiteto veiklos kryptis. Prireikus Seimas gali sudaryti laikinąsias tyrimo, kontrolės, revizijos, parengiamąsias, redakcines ir kitokias komisijas bet kuriam klausimui ištirti ir kitiems Seimo pavedimams atlikti. Sudarant laikinąsias komisijas, numatomas komisijos narių skaičius proporcinio atstovavimo frakcijoms pagrindu. Seimas tvirtina visą komisijos narių sąrašą. Be to, Seime yra sudaromos nuolatinės Etikos ir procedūrų, Administracinė_bei Peticijų komisijos. Seniūnų sueiga Seime veikia Seniūnų sueiga, į kurią įeina Seimo valdybos nariai ir frakcijų atstovai. Kiekviena frakcija į Seniūnų sueigą skiria po l atslovą nuo 10 frakcijos narių. Kiekviena frakcija papildomai skiria į Seniūnų sueigą po l atslovą nuo nevisos dešimlies frakcijos narių, jeigu šią nevisą dešimtį sudaro daugiau negu 5 Seimo nariai. Frakcijos, kuriose nėra 10 narių, skiria į Seniūnų sueigą po l atstovą. Pagrindinis Seniūnų sueigos uždavinys - svarstyli Seimo sesijos darbų programas bei posėdžių darbotvarkes ir pritarti joms, derinti Seimo ko-miletų ir frakcijų darbo organizavimo klausimus, teikti sprendimu šiais klausimais projektus Seimui bei valdybai, taip pat patarimus Seimo Pirmininkui. Seimo seniūnų sueigos posėdžiai sesijos melu vyksta reguliariai tam paskirlu laiku. Neeiliniai Seniūnų sueigos posėdžiai šaukiami Seimo Pirmininko, Seimo valdybos, Seniūnų sueigos seniūno arba ne mažiau kaip 1/3 Seniūnų sueigos narių reikalavimu. Apie neeilinių posėdžių laiką ir jų darbotvarkę Seniūnų sueigos nariams luri būti pranešta ne vėliau kaip prieš 6 valandas. Seniūnų sueigos posėdžiams vadovauja seniūnas. Jo pareigas pagal Seniūnų sueigos patvirtintą grafiką, kas savaitę pasikeisdarni, eina frakcijų seniūnai. Pirmosios sesijos pirmajam Seniūnų sueigos posėdžiui vadovauja vyriausias pagal amžių frakcijos seniūnas. Seniūnų sueigai svarstyti jos kompetencijai priskirtus klausimus gali siūlyti ir teikti Seimo Pirmininkui ar jo įgaliotam Seimo Pirmininko pavaduotojui Seniūnų sueigos nariai, Vyriausybė, taip pat kiti Seimo nariai (teikiantys įstatymų projektus). Šių pasiūlymų pagrindu Seniūnų sueigos darbotvarkės projektą sudaro Seimo Pirmininkas ar jo įgaliotas Seimo Pirmininko pavaduotojas. Stebėtojų teisėmis Seniūnų sueigos posėdžiuose gali dalyvauti kiti Seimo nariai, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės nuolatiniai atstovai, l Seniūnų sueigos posėdžius gali būti kviečiami ir kiti asmenys. Seniūnų sueigos posėdžiai yra atviri visuomenės informavimo priemonių atstovams. Seniūnų sueigos įgaliojimai: 1) svarsto ir derina iškylančius prieštaravimus dėl Seimo sesijos darbų programos; 2) svarsto savaitės ir dienos posėdžių darbotvarkių projektus ir pritaria jiems; 3) svarsto ir derina siūlymus dėl pagrindinio ir papildomo komitetų įstatymo projektui svarstyti paskyrimo bei dėl preliminarios įstatymo projekto svarstymo Seimo posėdyje datos paskyrimo; 4) svarsto ir derina iškylančius prieštaravimus dėl kitų Seimo darbo organizavimo klausimų; 5) išklauso komitetų pirmininkų ir frakcijų seniūnų pasiūlymus dėl komitetų arba frakcijų tarpusavio ryšių ir teikia pasiūlymus Seimui arba vaidybai; 6) teikia Seimo valdybai rekomendacijas dėl jos kompetencijai priskirtų klausimų sprendimo; 7) atlieka derinimo (taikinamosios) komisijos vaidmenį iškilus principinio pobūdžio nesutarimams dėl svarbiausių Seime svarstomų klausiniu; 8) prireikus nustato, kokioms institucijoms ar asmenims pagrindinis komitetas privalo nusiųsti įstatymo projektą išvadoms gauti. Seimo kancleris Seimo kanclerio įgaliojimus reglamentuoja Seimo statuto 31 str. Jame nurodoma, kad Seimo kancleris yra Seimui bei Seimo valdybai atsakingas ir atskaitingas valstybės tarnautojas - įstaigos vadovas. Seimo kancleris yra Seimo Kanceliarijos vadovas, kurį įstatymų nustatyta tvarka viešo konkurso būdu 5 metams skiria ir alleidžia Seimas. Konkurso komisija sudaroma Seimo nutarimu į ją įtraukiant po vieną kiekvienos Seimo frakcijos atstovą. Seimo kancleriu negali būti skiriamas SN. Seimo kanclerio pareigos nesuderinamos su dalyvavimu politinės partijos ar politinės organizacijos veikloje. Seimo statutas numato konkrečius Seimo kanclerio įgaliojimus. Seimo kancleris: 1) prižiūri Seimo ir jo valdybos dokumentų rengimą; 2) prižiūri Vyriausybės nariams ir kitų valstybės institucijų vadovams pateiktų klausimų, paklausimų ir interpeliacijų nagrinėjimą ir teikia apie tai informaciją Seimo nariams; 3) nagrinėja Seimo narių iškeltus klausimus dėl Seimo kanceliarijos darbo, užtikrina Seimo valdybos sprendimu vykdymą; 4) užtikrina Seimo Pirmininko ir jo pavaduotojų rengiamų sesijos darbų programos, savaitės ir dienos posėdžių darbotvarkių projektų, Seniūnų sueigos darbotvarkių projektu bei visų svarstomu klausimų medžiagos parengimą; 5) iš anksto vizuoja Seimo Pirmininkui pasirašyti teikiamus oficialius dokumentus, taip pat pagal savo kompetenciją pasirašo oficialius dokumentus; 6) atsako už Seimo antspaudų su valstybės herbu naudojimą ir saugojimą; 7) apibendrina rinkėjų pasiūlymus, pageidavimus, laiškus ir reguliariai teikia Seimui; 8) kartu su frakcijų atstovais paskirsto posėdžių salėje vielas frakcijų nariams, taip pat frakcijoms nepriklausantiems Seimo nariams, skiria patalpas frakcijų susirinkimams; 9) įstatymų nustatyta tvarka skiria ir atleidžia Seimo kanceliarijos valstybės tarnautojus; 10) tvirtina Seimo kanceliarijos padalinių nuostatus, darbo taisykles, darbuotojų pareigybių aprašymus ir raštvedybos instrukcijas; 11) atlieka kitas šiame Statute bei Seimo kanceliarijos nuostatuose nustatytas funkcijas. Seimo frakcijos Seimo frakcijos yra kuriamos politinių įsitikinimu pagrindu. Todėl nežinodami Seimo sudėties, negalime nuspėti, kiek ir kokių frakcijų bus Seime. Seimo komitetų skaičius ir veiklos kryptis nesikeičia dėl to, kokios politinės jėgos laimėjo rinkimus. Tačiau frakcijų skaičius ir dydis priklauso nuo politiniu jėgų, patekusių į Seimą. Politinių organizacijų ir jų koalicijų nariai, išrinkti pagal sąrašą, jų nariai, išrinkti pagal sąrašą, bei jų nariai, išrinkti vienmandatėse rinkimu apygardose, Seime sudaro frakcijas. Frakcijos negali būti kuriamos remiantis asmeniniais, profesiniais intersais. SN gali būti tik vienos frakcijos narys. Frakcijos Seime gali jungtis j koalicijas ir sutartais klausimais veikti kaip viena frakcija. Susikūrusias frakcijas registruoja Seimo valdyba. Visos frakcijos turi veikti pagal LR Konstituciją, Seimo statutą ir įstatymus. Frakcija turi parengti politinę deklaraciją, kuri yra skelbiama spaudoje. Kad frakcija būtų įregistruojama, turi pareikšti norą joje dalyvauti ne mažiau kaip 7 Seimo nariai. Nuostata dėl sudarančiu frakciją 7 Seimo narių įsigalioja nuo naujo, 2000 m. renkamo, Seimo darbo pradžios. Iki to laiko Seimo frakciją galėjo sudaryti ne mažiau kaip 3 Seimo nariai. SN frakcijos arba frakcijų koalicijos, nepritariančios Vyriausybės programai, gali pasiskelbti opozicinėmis. Opozicinės frakcijos ar koalicijos paskelbia alternatyvias Vyriausybės programas. Opozicinėms frakcijoms ir koalicijoms garantuojamos visos Seimo statute numatytos frakcijų ir koalicijų teisės. Šios teisės jokia dingstimi negali būti apribotos. Jeigu opozicinė frakcija arba jų koalicija turi daugiau kaip 1/2 Seimo mažumai priklausančių Seimo narių, tokios frakcijos seniūnas arba koalicijos vadovas pagal Seimo statuto 41 str. 5 d. buvo vadinamas Seimo opozicijos lyderiu. Opozicijos lyderis naudojosi Seimo statute numatytomis papildomomis opozicijos lyderio teisėmis. LR Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Seimo statuto 41 str. 5 d. vartojama sąvoka „Seimo opozicijos lyderis" neatitinka Seimo statute įtvirtinto Seimo opozicijos lyderio statuso. Pagal Seimo statutą Seimo opozicijos lyderiu vadinamas opozicinės frakcijos seniūnas ar opozicinių frakcijų koalicijos, turinčios daugiau kaip 1/2 Seimo mažumai priklausančių Šeinio narių, vadovas; jis turi papildomas Seimo statute numatytas teises. Šis teisinis institutas pagal Seimo statute įtvirtintą pripažinimo Seimo opozicijos lyderiu tvarką ir teisine padėtį neprieštarauja Konstitucijai, tačiau pats šio instituto pavadinimas „Seimo opozicijos lyderis" yra dviprasmis, nes vien lingvistiškai aiškinant šią sąvoką, galima daryti prielaidą, kad Seimo opozicijos lyderis atstovauja visoms Seimo opozicinėms frakcijoms ar visai Seimo mažumai. Pagal Seimo statute įtvirtintą Seimo opozicijos lyderio teisine padėtį jis yra tik Seimo opozicinės frakcijos ar jų koalicijos, turinčios daugiau kaip 1/2 Seimo mažumai priklausančių narių, taigi tik vienos iš opozicinių frakcijų ar jų koalicijų, vadovas ir atstovas. Jam nustatytos teisės neriboja kitų Seimo narių teisių, nekliudo jiems įgyvendinti Konstitucijos 59 str. 4 d. įtvirtinto SN laisvo mandato, o kitoms Seimo frakcijoms nepaneigia galimybės būti opozicinėmis frakcijomis. Konstitucinis Teismas. nutarime pažymėjo, kad teisinis reguliavimas visais atvejais turi būti aiškus, jis negali kelti dviprasmybių, todėl sąvokos teisės akluose turi būti vartojamos tiksliai, jų tikrąja prasme. Seimo statuto reguliuojamų santykių kontekste sąvoka „Seimo opozicijos lyderis" yra netiksli. Tačiau nurodytos sąvokos „Seimo opozicijos lyderis" ydingumas nebuvo pakankamas pagrindas Seimo statuto 41 str. 5 d. įtvirtintą teisinį reguliavimą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai. Frakcijų siūlymai valstybės institucijoms yra rekomendaciniai. Tačiau juos valstybės institucijos, išskyrus teismus, privalo apsvarstyti ir atsakyti raštu. 4. LR Seimo kompetencijos pagrindiniai konstituciniai bruožai. Seimo kompetencija - tai įgaliojimų visuma, per kurią atsiskleidė Lietuvos valstybės valdžios institucijos pagrindinės funkcijos. Seimo kompetencija įvardyta LR Konstitucijoje atsižvelgiant į valdžių padalijimo principus25. Parlamento įgaliojimai nedubliuoja vykdomosios ir teisminių valdžių įgaliojimų, o atspindi pagrindinę Seimo kaip atstovaujamosios ir įstatymu kuriamosios institucijos paskirtį. Parlamentams, be kitų, būdinga: įstatymų kūrimas, valstybės biudžeto tvirtinimas bei tam tikra vykdomosios valdžios kontrolė. Valstybėse su skirtingomis valdymo formomis ši funkcija realizuojama skirtingai. Parlamentinėse respublikose vykdomosios valdžios kontrolė yra įvairiapusė. Čia vyriausybės veikla priklauso nuo parlamento pasitikėjimo. Prezidentinėse respublikose vykdomoji valdžia yra įtakojama netiesiogiai per įstatymų kūrimą, biudžetą ir pan. Lietuvoje Seimo nepasitikėjimas vyriausybe reiškia jos veiklos pabaigą. Įstatymų kūrimo kompetencijos ribos pasaulio valstybėse taip pat nėra vienodai realizuotos. Didžiojoje Britanijoje Parlamentas turi įgaliojimus priimti sprendimus ir numatyti elgesio taisykles visose valstybės gyvenimo srityse. Tuo tarpu Prancūzijos Konstitucija griežtai riboja Parlamento veiklos ribas, numatydama konkretų sąrašą visuomeninių santykių, kuriuos galima reguliuoti įstatymais. LR 1992 m. Konstitucija suteikia Seimui įgaliojimus priimti įstatymus, reguliuojančius bet kurią visuomeninių santykių sritį. 26 Konstitucija 67 straipsnis Seimas: 1) svarsto ir priima Konstitucijos pataisas; 2) leidžia įstatymus; 3) priima nutarimus dėl referendumų; 4) skiria Prezidento rinkimus; 5) steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus; 6) pritaria ar nepritaria Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai; 7) svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti; 8) Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina LR ministerijas; 9) prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru; 10) skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukšèiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus; 11) skiria ir atleidžia Valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdybos pirmininką; 12) skiria savivaldybių tarybų rinkimus; 13) sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keièia jos sudėtį; 14) tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri kaip jis vykdomas; 15) nustato valstybinius mokesèius ir kitus privalomus mokėjimus; 16) ratifikuoja ir denonsuoja LR tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus; 17) nustato Respublikos administracinį suskirstymą; 18) steigia LR valstybinius apdovanojimus; 19) leidžia amnestijos aktus; 20) įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas. 5. Įstatymų leidybos procesas ir jo stadijos pagal LR Konstituciją. Teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka. Respublikos Prezidento veto teisė. Įstatymų leidybos procedūros etapai. Įstatymų leidybos procedūra turi keletą privalomų etapų, būtent: 1) įstatymų projektų registravimas; 2) įstatymų projektų pateikimas Seimo posėdyje; 3) įstatymo projekto svarstymas pagrindiniame komitete; 4) įstatymo projekto svarstymas Seimo posėdyje; 5) įstatymo projekto priėmimas Seimo posėdyje. Visų šių etapų eiga yra reglamentuota Seimo statute. 1. Įstatymų projektų registravimas. Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad įstatymų projektus ir pasiūlymus dėl jų leidybos Seimui svarstyti turi teisęs pateikti tik tos institucijos ir asmenys, kurie pagal Konstituciją turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Visi teikiami įstatymų projektai ir pasiūlymai yra registruojami Seimo posėdžių sekretoriato gautų įstatymų projektų ir pasiūlymų registre. Toliau įstatymų projektai kartu su aiškinamuoju raštu perduodami Seimo Pirmininkui, komitetams, frakcijoms, Vyriausybei, Respublikos Prezidento kanceliarijai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas. Teisės departamentas per 7 dienas nuo gavimo datos parengia išvadas, ar tas projektas neprieštarauja galiojantiems įstatymams ir ar jis atitinka juridinės technikos taisykles. Jeigu įstatymo projektą pateikia Seimo nariai, Respublikos Prezidentas ar piliečiai, jis siunčiamas Europos teisės departamentui prie Vyriausybės, kuris per 10 dienas parengia išvadas, ar tas projektas neprieštarauja Europos Sąjungos teisei. Įstatymų projektai su visomis išvadomis ir aiškinamuoju raštu paskui turi būti išdalinti Seimo nariams ne vėliau kaip prieš 1 dieną iki jų pateikimo Seimo posėdyje. Apie įstatymo projektą taip pat turi būti paskelbta „Seimo kronikoje“ ir „Valstybės žiniose“. Reikėtų pažymėti, kad jeigu yra gauti keli alternatyvūs to paties įstatymo projektai, tokiu atveju jie Seimo komitete ir Seimo posėdyje yra nagrinėjami kartu ir pasirenkamas vienas iš jų. Jeigu įstatymo projektas pateiktas kartu su Konstitucijos pataisomis, taip pat įstatymų projektai dėl kitų įstatymų pakeitimo, papildymo ar panaikinimo, kurie yra būtini priėmus siūlomą įstatymo projektą, jie visi yra svarstomi kartu. Įstatymo projektas gali būti neteikiamas svarstyti Seime esant vienai iš šių aplinkybių: 1) jeigu Teisės ir teisėtvarkos komitetas padaro išvadą, kad jis prieštarauja Konstitucijai; 2) jeigu pateiktąjį ar kitą analogiško turinio įstatymo projektą Seimas buvo atmetęs per pastaruosius 6 mėnesius; 3) įstatymo projektas yra pateiktas subjektų, neturinčių įstatymų leidybos iniciatyvos teisės. Apie įstatymo projekto atmetimą turi būti paskelbta „Seimo kronikoje“ ir pranešta pateikėjui. Įstatymo projekto iniciatoriai turi teisę atšaukti projektą iki jo svarstymo Seime. 2. Įstatymų projektų pateikimas Seimo posėdyje. Įstatymo projektą Seimo posėdyje pateikia projekto iniciatorius arba jo atstovas, trumpai apibūdindamas projektą ir atsakydamas į Seimo narių klausimus. Po to posėdžio pirmininkas supažindina su išvadomis dėl įstatymo projekto ir teikia pasiūlymus balsuoti. Piliečių teikiamas projektas turi būti pateiktas Seimo posėdyje ne vėliau kaip per 1 savaitę po jo įregistravimo Seimo sesijos metu arba tarp Seimo sesijų – pirmame kitos sesijos posėdyje. Seimas gali priimti dėl pateikto įstatymo projekto vieną iš šių sprendimų: 1) pradėti projekto svarstymo procedūrą; 2) atidėti projekto pateikimo procedūrą ir nurodyti iniciatoriams, kokius veiksmus jie privalo atlikti iki pakartotinio projekto pateikimo Seime; 3) atmesti projektą nurodant motyvus. Būtina pažymėti, kad jeigu Seimas nutaria pradėti įstatymo svarstymo procedūrą, turi būti nuspręsta, ar paskelbti šį projektą visuomenei svarstyti. Taip pat, jeigu Seimas nutaria pradėti svarstymo procedūrą, turi būti nuspręsta, ar taikyti skubos ar ypatingos skubos svarstymo tvarką. Nutaręs pradėti svarstymo procedūrą, Seimas tame pačiame posėdyje turi paskirti preliminarią svastymo Seimo posėdyje datą, pagrindinį komitetą ir papildomus komitetus projektui toliau nagrinėti ar tobulinti. Pati projekto svarstymo procedūra susideda iš projekto svarstymo pagrindiniame komitete, svarstymo Seimo posėdyje ir projekto priėmimo. 3. Įstatymo projekto svarstymas pagrindiniame komitete. Komitetas, Seimo paskirtas kaip pagrindinis nagrinėti įstatymo projektą, ne vėliau kaip per 1 savaitę turi savo posėdyje apsvarstyti pasirengimą projektą nagrinėti komitete. Turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę asmenys pastabas ir pasiūlymus gali pateikti likus ne mažiau kaip 2 valandos iki pagrindinio komiteto posėdžio, kuriame pradėtas svarstyti komiteto išvadų projektas. Jeigu pagrindinis komitetas nutaria įstatymo projektą grąžinti tobulinti iniciatoriams, asmenys, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, pastabas ir pasiūlymus gali pateikti tokia pat tvarka ir dėl patobulinto įstatymo projekto. Jeigu komitetas nutaria įstatymo projektą tobulinti, gali būti sudaryta darbo grupė. Po to, kai baigiasi pastabų ir pasiūlymų dėl įstatymo projekto pateikimo laikas, visos gautos iš suinteresuotų asmenų ir ekspertų pastabos gali būti svarstomos komiteto klausymuose, kuriuose dalyvauja visi pastabų ir pasiūlymų teikėjai. Svarstymų rezultatai yra fiksuojami išvadų projekte. Nė vėliau kaip likus 3 dienoms iki svarstymo Seimo posėdyje įstatymo projektas ir komiteto išvadų projektas turi būti apsvarstyti pagrindiniame komitete. Jeigu pagrindinis komitetas per nustatytą laiką nespėja išnagrinėti projekto, jis gali kreiptis į seniūnų sueigą dėl termino pratęsimo. Svarstymo pagrindiniame komitete metu turi būti priimtas vienas iš šių sprendimų, kuris pateikiamas projekto svarstymui Seimo posėdyje: 1. pritarti iniciatorių pateiktam arba komiteto patobulintam įstatymo projektui ir komiteto išvadoms; 2. pritarti arba nepritarti įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pateiktoms pataisoms dėl įstatymo projekto; 3. daryti svarstymo komitete pertrauką ir grąžinti įstatymo ir išvadų projektus tobulinti išvadų rengėjams, kurie turi atlikti komiteto nurodytus veiksmus; 4. paskelbti projektą visuomenei svarstyti; 5. grąžinti projektą iniciatoriams patobulinti; 6. projektą atmesti. Po svarstymo pagrindiniame komitete komiteto patvirtintas projektas ir komiteto išvados perduodamos Seimo kanceliarijos Dokumentų skyriui suredaguoti. Jeigu svarstant projektą komitete ne mažiau kaip 3 komiteto nariai nesutinka su daugumos sprendimu, jie gali Seimui pateikti savo atskirąją nuomonę, kuri privalo būti įtraukta į komiteto išvadas ir apsvarstyta kaip alternatyvi svarstymo Seimo posėdyje metu. 4. Įstatymo projekto svarstymas Seimo posėdyje. Pažymėtina, kad įstatymo projektas su komiteto išvadomis turi būti išdalinti Seimo nariams nė vėliau kaip 2 darbo dienos prieš Seimo posėdžio, kuriame svarstomas šis projektas, pradžią. Svarstymo Seimo posėdyje metu turi būti aptarti tokie klausimai, kaip: įstatymo projekto tikslingumas, koncepcija, pagrindinės projekto nuostatos ir principai ir kt. Įstatymo projekto svarstymo Seimo posėdyje tvarka: 1. pagrindinio įstatymo projektą nagrinėjančio komiteto pranešimas, kuriuo metu pristatomos komiteto išvados apie projekto svarstymo komitete rezultatus; 2. balsavimas, jeigu komitetas siūlo projektą grąžinti iniciatoriams arba atmesti; 3. alternatyvių projektų iniciatorių atstovų pranešimai; 4. kitų komitetų papildomi pranešimai; 5. bendroji diskusija įstatymo projekto esminėms nuostatoms aptarti; 6. jeigu alternatyvaus projekto autoriai nesutinka su pagrindinio komiteto sprendimu nepritarti alternatyviam projektui, balsuojama, ar pritarti komiteto sprendimui; 7. jeigu to reikalauja SN, po bendrosios diskusijos balsuojama, ar pritarti pagrindinio komiteto patvirtintam įstatymo prjektui; 8. jeigu Seimas nepritaria komiteto pateiktam projektui arba jeigu Seimas nutaria pritarti alternatyviam projektui, kuriam nepritarė komitetas, daroma svarstymo pertrauka Seimo posėdyje ir projektas arba grąžinamas tam pačiam komitetui tobulinti, arba Seimas gali paskirti kitą pagrindinį komitetą ar sudaryti specialią Seimo komisiją įstatymo projektui redaguoti; 9. svarstomi ir priimami sprendimai dėl įstatymo projekto pataisų ir papildymų, kuriuos svarstymo pagrindiniame komitete metu pateikė įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turintys asmenys ir kuriems pagrindinis komitetas nepritarė; 10. svarstomi ir priimami sprendimai dėl įstatymo projekto pataisų ir papildymų, kuriuos likus ne mažiau kaip 24 val. iki projekto svarstymo Seimo posėdyje, pateikė Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ar SN, jeigu jo teikiamą pataisą ar papildymą Seimo posėdžio metu paremia ne mažiau kaip 10 Seimo narių. Po įstatymo projekto svarstymo Seimas nusprendžai, ar: 1. pritarti komiteto patvirtintam įstatymo projektui su Seimo posėdžio metu priimtomis pataisomis ir paskirti įstatymo priėmimo datą ne anksčiau kaip po 2 darbo dienų; 2. paskelbti projektą visuomenei svarstyti. Šiuo atveju procedūra kartojama nuo svarstymo pagrindiniame komitete; 3. grąžinti projektą pagrindiniam komitetui tobulinti. Šiuo atveju taip pat turi būti priimtas Seimo protokolinis nutarimas, kuriame turi būti suformuluotos pagrindinės nuostatos, ką komitetas turi projekte pataisyti. Tuomet procedūra kartojama nuo svarstymo pagrindiniame komitete. Toks sprendimas svarstant projektą gali būti priimtas tik vieną kartą; 4. daryti projekto svarstymo pertrauką, jeigu svarstyti nebaigiama tame pačiame posėdyje arba jeigu paaiškėja, kad Seimo nariams reikia papildomos informacijos įstatymui svarstyti; 5. grąžinti iniciatoriams projektą tobulinti iš esmės. Tokiu atveju įstatymo projekto svarstymo procedūra kartojama nuo pateikimo Seimo posėdyje; 6. atmesti projektą ir prireikus pavesti parengti naują. 5. Įstatymo projekto priėmimas Seimo posėdyje. Priėmimo metu pranešėjas visų pirmą trumpai aptaria gautus papildomus pasiūlymus ir pataisas, nurodydamas jų pateikėjus. Paskui balsuojama dėl atskirų įstatymo projekto dalių. Įstatymo priėmimo metu siūlymai atmesti projektą nepriimami. Jis laikomas atmestu itk tada, jeigu negauna reikiamo balsų skaičiaus. Apsvarsčius visus įstatymo projekto straipsnius, balsuoajma dėl viso įstatymo projekto. Jeigu įstatymo projektas nepriimamas, Seimas gali pavesti projekto iniciatoriams arba pagrindiniam komitetui parengti naują projektą. Jeigu reikia, įstatymo priėmimo metu svarstomas ir priimamas įstatymas ar nutarimas dėl įstatymo įgyvendinimo, taip pat įstatymai dėl kitų įstatymų ar jų straipsnių, susijusių su priimamu įstatymu, pakeitimo, papildymo ar panaikinimo. Kol priimtas įstatymas neperduotas pasirašyti Respublikos Prezidentui, Seimo Pirmininkas, komitetas ar ne mažiau kaip 1/5 Seimo narių gali motyvuotu raštu kreiptis į Seimą dėl, jų manymu, priimant tą įstatymą padarytų Seimo statuto pažeidimų. Būtina pažymėti, kad jeigu įstatymo projektas bet kurioje svarstymo stadijoje atmetamas, jis gali būti vėl siūlomas ne anksčiau kaip po 6 mėnesių nuo projekto atmetimo dienos. Įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje. Konstitucija nereglamentuoja, kiek mažiausiai Seimo narių turi dalyvauti Seimo posėdyje, kad posėdžio priimti teisės aktai įsigaliotų, todėl gali susidaryti kuriozinė situacija, kai keli Seimo nariai gali priimti įstatymą. Konstituciniai gi įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo laikomas priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu ( dėl jų balsuojama Seime 2 kartus) už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių. Įstatymų priėmimas referendumo būdu. LR Konstitucijos 9str. 1d. skelbiama, kad svarbiausius Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. LR Referendumo įstatyme nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rengiami privalomieji ir konsultaciniai (patariamieji) referendumai. Šiame įstatyme numatyta, kad privalomieji referendumai rengiami šiais kalusimais: 1. dėl LR Konstitucijos 1 str. nuostatos, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, pakeitimo; 2. dėl LR Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ nuostatų pakeitimo; 3. dėl LR Konstitucijos XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų pakeitimo; 4. dėl 1992m. birželio 8d. Konstitucinio akto „Dėl LR nesįjungimo į postsovetines Rytų sąjungas“ pakeitimo; 5. dėl LR dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, jeigu šis dalyvavimas yra susijęs su Lietuvos valstybės organų kompetencijos daliniu perdavimu tarptautinių organizacijų institucijoms ar jų jurisdikcijai; 6. dėl kitų įstatymų ar jų nuostatų, kuriuos siūlo referendumu svarstyti 300 tūkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių ar Seimas. Konsultaciniai referendumai gali būti rengiami kitais svarbiausiais valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, dėl kurių nėra būtina rengti privalomąjį referendumą, bet juos siūlo svarstyti referendumu 300 tųkstančių turinčių rinkimų teisę piliečių arba Seimas. Referendumui siūlomas įstatymo projektas turi atitikti LR įstatymų ir kitų norminių teisės aktų rengimo tvarkos įstatymo nustatytus reikalavimus. Referendumui siūlomo sprendimo projekte turi būti nurodyta referendumo rūšys bei referendumui siūlomo įstatymo tekstas. Privalomasis bei konsultacinis referendumai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. Sprendimas dėl LR Konstitucijos 1 str. nuostatos, taip pat dėl 1992m. birželio 8d. Konstitucinio akto „Dėl LR nesįjungimo į postsovetines rytų sąjungas“ pakeitimo laikomas priimtu, jeigu tam pritarė ne mažiau kaip ¾ piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. Sprendimas dėl LR Konstitucijos I bei XIV skirsnių nuostatų pakeitimo yra laikomas priimtu, jeigu tam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. Sprendimas dėl LR dalyvavimo tarptautinėse organizacijose laikomas priimtu, jeigu jam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, dalyvavusių referendume. Sprendimas dėl kitų klausimų, įstatymų ar jų nuostatų, kurie buvo svarstyti privalomajame referendume, yra laikomas priimtu, jeigu jam pritarė daugiau kaip pusė piliečių, dalyvavusių referendume, bet ne mažiau kaip 1/3 piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus. Konsultacinio referendumo sprendimai yra laikomi priimtais, jeigu jiems pritarė ne mažiau kaip pusė jame dalyvavusių piliečių. Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso piliečiams ( 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, reikalavimu) ir Seimui (jeigu tai siūlo ne mažesnė kaip ¼ visų Seimo narių grupė). Teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka. Įstatymų įsigaliojimo tvarka. LR įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas, t.y nuo įstatymo paskelbimo dienos, jeigu pačiuose įstatymuose nenumatyta vėlesnė jų įsįgaliojimo data. Jeigu per 10 dienų Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą negrąžina Seimui pakartotinai svarstyti ir nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Referendumu priimtas įstatymas, išskyrus Konstitucijos pataisas įsigalioja jų oficialaus paskelbimo dieną, jeigu juose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Referendumu priimtas įstatymas dėl konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po mėnesio nuo jo priėmimo referendumo dienos. Oficialus įstatymų paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „Valstybės žinios“. Paskelbimo „Valstybės žiniose“ diena yra jų išleidimo diena. Visi LR konstituciniai įstatymai, kiti įstatymai, taip pat nutarimai dėl įstatymų įsigaliojimo tvarkos, Seimo statutas ar jo sudėtinės dalys skelbiamos „Valstybės žinių“ I skyriuje. Reikėtų paminėti, kad per 3 dienas nuo įstatymų oficialaus paskelbimo jie turi būti paskelbti Seimo interneto tinklapiuose. Respublikos Prezidento veto teisė. Nors įstatymų leidyba yra išimtinė Seimo teisė, tačiau Respublikos Prezidentas irgi turi tam tikrų įgaliojimų šioje srityje. Pagal LR Konstituciją, Seimo priimami įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia LR Prezidentas, jeigu tik pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsįgaliojimo diena. Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti nė vėliau kaip per 10 dienų. Referendumu priimtą įstatymą Respublikos Prezidentas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti ne vėliau kaip per 5 dienas. Jeigu nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Ne vėliau kaip kitą posėdžių dieną Seimas balsavimu turi nuspręsti, ar svarstyti grąžintą įstatymą iš naujo, ar laikyti įstatymą nepriimtu. Jeigu nusprendžiama grąžintą įstatymą svarstyti iš naujo, tame pačiame posėdyje Seimas turi paskirti svarstymo Seimo posėdyje datą. Šis svarstymas turi įvykti ne vėliau kaip po 1 savaitės. Grąžinto įstatymo priėmimo metu pirmiausia balsuojama, ar priimti visą įstatymą be pakeitimų. Pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu už įstatymą balsavo daugiau kaip pusė, o už konstitucinį įstatymą – ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. Jeigu įstatymas be pakeitimų nepriimamas, balsuojama, ar priimti įstatymą su visomis Respublikos Prezidento teikiamomis pataisomis ir papildymais. Tokiu atveju pakartotinai apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu už jį balsavo dauguma posėdyje dalyvaujančių Seimo narių, o už konstitucinį įstatymą – daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Tokius įstatymus Respublikos Prezidentas privalo pasirašyti ne vėliau kaip per 3 dienas ir nedelsiant oficialiai paskelbti. 7. SN konstitucinis statusas – teisės ir pareigos, imunitetas ir indemnitetas. Seimo statuto 9 straipsnis. SN teisės SN turi teisę šio statuto nustatyta tvarka: 1) balsuoti dėl visų svarstomų klausimų Seimo, komiteto ir komisijos, kurių narys jis yra, posėdžiuose; 2) rinkti ir būti išrinktas į bet kurias pareigas Seime; 3) dalyvauti diskusijoje visais svarstomais klausimais, žodžiu ir raštu pateikti pasiūlymus, pastabas, pataisas; 4) perduoti posėdžio pirmininkui nepasakytos savo kalbos tekstą, kad šis būtų įrašytas į posėdžio stenogramą; 5) siūlyti Seimui svarstyti klausimus; 6) rengti ir teikti Seimui svarstyti įstatymų bei kitų teisės aktų projektus, taip pat teikti pasiūlymus dėl įstatymų, kurie turi būti apsvarstyti Seime; 7) Seimo posėdžiuose klausti pranešėjus ir papildomus pranešėjus; 8) daryti pareiškimus, sakyti replikas, kalbėti dėl balsavimo motyvų, teikti pasiūlymus dėl posėdžio vedimo tvarkos, procedūros; 9) tiesiogiai ar per padėjėją gauti užregistruotų įstatymų projektų, įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų, Seimo Pirmininko, Seimo valdybos ir Seniūnų sueigos sprendimų ir jų projektų bei Vyriausybės rengiamų teisės aktų projektų, taip pat kitų valstybės valdžios ir valdymo institucijų priimtų nutarimų bei valstybės tarnybos pareigūnų teisės aktų kopijas; 10) dalyvauti visų Seimo komitetų ir komisijų posėdžiuose, taip pat Vyriausybės posėdžiuose, o prireikus dalyvauti valstybės valdžios ir valdymo institucijų posėdžiuose, kuriuose svarstomi jo pateikti klausimai, taip pat iš anksto pranešęs stebėti kitus posėdžius, kuriuose svarstomi jį dominantys klausimai, išskyrus susijusius su valstybės paslaptimi, kurių svarstymo tvarką nustato įstatymai; 11) kreiptis su paklausimais į Vyriausybės narius, kitų valstybės institucijų vadovus, pateikti jiems, taip pat Seimo pareigūnams klausimų; 12) kartu su kitais Seimo nariais: a) teikti įstatymo projektą dėl Konstitucijos keitimo, b) inicijuoti apkaltą, c) pradėti nepasitikėjimo, interpeliacijos procedūras, d) šaukti neeilinę Seimo sesiją ir neeilinį posėdį, e) kreiptis į Konstitucinį Teismą, f) ir kitaip veikti pagal šio statuto nuostatas. Str. pakeitimai: Nr. IX-2545, 2004-11-09, Žin., 2004, Nr. 165-6025 (2004-11-13) SN teisės yra jo statuso svarbi ir neatsiejamoji dalis. SN statusas – tai jo teisių ir pareigų visuma, įgaliojimų atsiradimo pradžia ir nutrūkimo pagrindas, asmens neliečiamybės režimas. SN svarbiausios teisės, tarp jų tos, kurias jis įgyvendina kartu su kitais Seimo nariais (paklausimo teisė, įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, apkaltos inicijavimo teisė ir t.t.), pareigų išskirtinumas, jo darbo išlaidų, susijusių su parlamentine veikla, atlyginimo šaltiniai – yra įtvirtintas daugelio Konstitucijos skirsnio „Seimas“ straipsnių normose. Galimą Seimo narių teisių grupavimą pateikia E.Šileikis ir LR Konstitucijos komentaro leidėjai, kai kurių teisių paaiškinimą teikia Konstitucinio Teismo nutarimai ir sprendimai ir kitokie šaltiniai, be to visos Seimo atstovo teisės išplaukia iš Seimo statuto. LR Konstitucijos komentare siūloma pirmoji teisių grupė, vadinamą (1) pagal savo pobūdį – integruojanti. Čia patenka tokios teisės ir pareigos, priklausančios SN: Teisė jungtis į frakcijas. Frakcija – tai organizuota Seimo narių grupė, kurią vienija bendros politinės pažiūros ir politinės veiklos metodai. Seimo nariai naudojasi šią teisę nevaržomi jokių mandatų, laisva valia. O pačią teisę įtvirtina Seimo statuto 38 str. 2 d. Dalyvavimas frakcijoje siejamas su jau aptarto laisvo mandato principui SN prievole vadovautis Konstitucija, valstybės interesais ir savo sąžine, kurį Seimo nariai suvokia individualiai. Frakcijos yra automatiškos, gali jungtis į koalicijas, bet draudžiama jas kurti vadovaujantis profesiniais ar vietiniais interesais. 27 Teisė balsuoti visais svarstomais klausimais, susijusiais su įstatymų leidžiamąja veikla , valstybės institucijų sudarymu, vykdomosios valdžios kontrole ir kitais, priklausančiais Seimo kompetencijai. Balsuojama asmeniškai, balso teisė gali būti ribojama, jeigu SN šiuo klausimu turi privatų interesą, kuris gali turėti įtakos jo sprendimui, apie tai SN privalo perspėti posėdžio pirmininką ir nusišalinti nuo balsavimo. Už nesąžiningą balsavimą, kurio faktą nustatyti sudėtinga, SN gali būti perspėtas žodžiu. Pašalintas už nesuderinamus su jo statusu veiksmus iš posėdžio, pašalinimo laikotarpiu, jis negali dalyvauti ir tuo metu vykstančiame balsavime.28 Teisė rinkti ir būti išrinktam į bet kurias pareigas Seime, kitaip sakant, pareigas, kuriose išrinkti asmenys turės administracinius įgaliojimus, šią teisę užtikrina Seimo statuto 9 str. 2 d., jis ir nustato renkamus pareigūnus: Seimo pirmininką ir jo pavaduotojus, šis sąrašas yra baigtinis ir išsamus. 29 Be to LR Konstitucijos komentaro autoriai pastebi, kad nuostatos „teisė
Šį darbą sudaro 75038 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Konstitucinės teisės konspektas
- 173 psl., (75038 ž.)
- Word failas 1 MB
- Lygis: Universitetinis
- ✅ Yra šaltiniai
Atsisiųsti šį konspektą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
