Šalies socialinės politikos vaidmuo rinkos santykiais pagrįstoje visuomenėje yra itin svarbus. Pagrindinis socialinės politikos uždavinys-formuoti ir įgyvendinti socialinės apsaugos ir darbo politiką, taigi galutinis šios politikos tikslas – rūpinimasis žmogumi, jo pasirinkimo galimybių didinimas ar lėšų ir paslaugų užtikrinimas, kai žmogus dėl objektyvių priežasčių negali savęs ir šeimos pakankamai aprūpinti iš darbo ar kitokių pajamų.
Todėl kiekviena valstybė turi siekti minimalę gerovę savo piliečiams. Pagrindiniai gerovės rodykliai: sveikatos apsauga, švietimas, būstas, pajamų minimumas, socialinis draudimas.
Kad mano darbas būtu aiškesnis ir įgautu tam tikro konkretumo aš pasirinkau plačiau panagrinėti Lietuvos Respublikos socialinę politiką. Taigi mano darbo pagrindiniai uždaviniai būtu tokie:
1. Apžvelgti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikimo principus ( LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra pagrindinė institucija kontroliuojanti ir vykdanti socialinę politiką šalyje).
2. Išnagrinėti ir aptarti veiksnius įtakojančius socialinę politiką.
3. Išanalizuoti Lietuvos politikos stiprybes, silpnybes, galimybes, gresmes, pagrindinius tikslus.
4. Apžvelgti socialinės politikos finansavimo šaltinius.
5.Trumpai apžvelgti 2005m. socialinę programą ir plačiau panagrinėti programos idomiausius punktus.
Pirmame skyriuje parodyta pagrindinės LR institucijos, atsakingos už šalies socialinę politika, veikimo principai.
Antrame skyriuje aptariami ir analizuojami veiksniai darantys įtaką šalies socialinei politikai.
Trečiame skyriuje aptariami LR socialinės politikos: stiprybes, silpnybes, galimybes, gresmes ir pagrindiniai tikslai.
Ketvirtame skyriuje pateikiami šalies socialines politikos pagrindiniai finansavimo šaltiniai.
Penktame šio darbo skyriuje yra trumpai apžvelgta 2005m. LR socialinė programa ir panagrinėti kai kurie jos punktai.
1. SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTERIJOS VEIKIMO PRINCIPAS
Šalies socialinę politiką kontroliuoja ir vykdo daug institucijų. Pagrindinis socialinės politikos vaidmuo LR tenka – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Ministerijos misija yra sukurti ir įgyvendinti efektyvią darbo ir socialinės apsaugos politiką, siekiant sukurti kokybiško užimtumo galimybes ir užtikrinti visuomenės socialinį saugumą ir socialinę sanglaudą.
Socialinė apsaugos ir darbo ministerija yra biudžetinė įstaiga finansuojama iš LR valstybės...

Nors įstatymai reglamentuoja įvairiapusę socialinę pagalbą šeimai auginančiai vaiką su nęgalia, tačiau dauguma šeimų iki šiol stengiasi savarankiškai, pagal savo galimybes spręsti problemas, sunkumus atsiradusius dėl vaiko nęgalios. Norint padėti vaikui, pirmiausiai reikia suteikti pagalbą jo šeimai. Šeimos vaidmuo labai svarbus kai kalbama apie vaiko, turinčio protinę ir fizinę negalias ugdymą, kuris neatsiejamas nuo jo kasdieninio gyvenimo dalies.
Žmonių su negalia teisinę padėtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vadovaujantis demokratijos, humanizmo ir teisingumo principais, 1991 metais priimtas Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas (1998 m. priimti pakeitimai ir papildymai). 1993 m. Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos patvirtintos Lygių galimybių neįgaliems žmonėms teikimo bendrosios taisyklės, Vaiko Teisių konvencija – svarbiausi šalies ir tarptautiniai aktai, ginantys šių žmonių teises. Šiame įstatyme teigiama, kad neįgalieji, nepaisant neįgalumo priežasties, pobūdžio ir laipsnio Lietuvos respublikoje turi tas pačias teises, kaip ir kiti gyventojai.
1995 m. priimtas Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, kurio tikslas – nustatyti psichikos negalią (kuriai dažnai priskiriamas ir sutrikęs intelektas) asmenų teises, psichikos sveikatos priežiūros tvarką ir kontrolę. Pirminę ambulatorinę ir stacionarinę psichikos sveikatos priežiūrą atlieka psichikos sveikatos centrai, kurie teikia ne tik medicininę - ūmių psichikos sutrikimų atvejais siunčia į psichiatrijos įstaigos stacionarą, bet ir socialinę, psichologinę, neatidėliotiną narkologinę pagalbą. Taip pat dalyvauja jų reabilitacijoje, teikia psichologinę pagalbą šeimoms.
Socialinių paslaugų įstatymas nustato jų teikimą neįgalumo atveju ar dėl ligos laikinai netekus darbingumo. Bendrosios socialinės paslaugos – tai informavimas, konsultavimas, pagalba bei slauga namuose ir globos pinigai. Specialiosios paslaugos, esant būtinybei, teikiamos stacionariose globos ir slaugos, reabilitacijos, dienos globos, laikino gyvenimo ir kt. socialinės globos įstaigose. Plėtojant specialiąsias paslaugas, išsiaiškinami asmenų specialieji poreikiai, nustatomi konkrečių specialiąsias paslaugas rūšių prioritetai, siekiama, kad paslaugos būtų teikiamos gyvenamojoje vietoje. Kiekviena savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimą ir užtikrinimą savo teritorijoje, laikantis tam tikros kokybės. Tačiau kol kas dar daugelyje savivaldybių tokios paslaugos yra gana...

Jau kuris laikas Europos Sąjungos valstybėse pastebima šeimų kaita. Ją galima įžvelgti visose su šeima susijusiose srityse. Kai kurie pokyčiai yra vertinami teigiamai, o kai kurie sukelia neigiamas pasekmes visuomenei ir jai kelia pavojų. Įvairių šalių atsakinga už šeimos politiką valdžia bando spręsti šias problemas.
Šio kursinio darbo tikslas — geriau išanalizuoti šeimos politiką Europos Sąjungoje, šalių narių taikomas priemones šioje srityje.
Norint pasiekti tikslą, keliami trys uždaviniai:
1) išsiaiškinti, kaip šiandien šeima yra traktuojama Europos Sąjungoje ir Lietuvoje;
2) išanalizuoti šeimos politikos ypatumus Europos Sąjungoje;
3) įsigilinti į pasirinktų šalių šeimos politikos vedybų, gimstamumo ir skyrybų aspektus.
Pagal aukščiau įvardintus uždavinius buvo suformuoti kursinio darbo skyriai:
1) Šeimos samprata. Šiame skyriuje atskleidžiami šiuolaikinei šeimai būdingi bruožai. Pirmoji kursinio darbo dalis skiriama į du poskyrius: a) Šeima Europos Sąjungos valstybėse. Šiame poskyryje išvardyjami ir apibūdinami pagrindiniai besikeičiančios šeimos Europoje veiksniai, jų bruožai. Taip pat pokyčių dėsningumai, jų pasekmės; b) Šeima Lietuvoje. Šis poskyris skirtas išsiaiškinti svarbiauius šeimos pokyčių Lietuvoje veiksnius, visuomenės narių požiūrį į juos bei pokyčių pasekmes.
2) Socialinės politikos plėtra Europos Sąjungoje. Šis skyrius supažindins su šeimos politikos vystymųsi Europos Sąjungoje. Jis yra sudarytas tik iš vienos dalies, pavadinimu Šeimos politikos samprata. Jame apžvelgiama Europos Sąjungos šeimos politikos vystymosi istorija, organizacijos kompetencija, apžvelgiama gerovės modelių įtaka formuojant šeimos politiką šalyse narėse. Taip pat trumpai nusakomi šeimos politikos formavimo etapai.
3) Trijų šalių palyginamasis tyrimas. Šioje kursinio darbo dalyje bandžiau nustatyti šeimos politikos priemones pasirinktose šalyse ir kaip jos veikia tris pasirinktus: vedybų, gimstamumo ir skyrybų rodiklius.
Svarbiausios šio kursinio darbo sąvokos yra šeimos politika ir gerovės valstybės modeliai. Šeimos politika — tai priemonės, kurių imasi šalių vyriausybės siekdamos tam tikrų pokyčių šalies šeimose. Gerovės valstybės modeliai gali būti suprantami kaip tam tikrų priemonių rinkiniai ir specifika, lemianti vieną ar kitą šalies šeimos politikos vystymo kryptį.
Rašant šį darbą buvo remiamasi šiais šaltiniais: Vlados Stankūnienės, Aivos Jasilionienės...

Nepriklausomybę atgavusi Lietuvos Respublika siekia pažangių permainų visose gyvenimo srityse. Praėjusio dešimtmečio ekonominiai ir socialiniai pokyčiai ne kartą įvardyti kaip rimtos prielaidos šalies piliečių gerovei kelti. Lietuva pereina nuo komandinio ekonomikos valdymo prie rinkos santykiais pagrįstos prekių bei paslaugų įvairovės. Suprantama, šios permainos reikalauja ne tik kokybiškai naujo mąstymo, bet ir atitinkamos teisinės bazės, naujų politinių, socialinių bei ekonominių struktūrų.
Socialinė politika yra labai svarbi, nes tik nuo šios sistemos tobulumo priklauso kiekvieno Lietuvos piliečio gerovė. Socialinės politikos esmė skatinanti žmonių daugumos gerovę, socialinį teisingumą, siekti politinių bei kultūrinių permainų, tobulinti žmonių bei jų bendrijų socialinius bei nacionalinius santykius, kuo geriau tenkinti jų materialinius ir dvasinius poreikius, kad kiekvienas žmogus galėtų jaustis saugiu ir užtikrintu, net sunkiomis gyvenimo sąlygomis.
Todėl aš užsibrėžiau tikslą apžvelkti socialinės politikos aspektus, keliamus tikslus, užduotis ir paanalizuoti Lietuvoje egzistuojančią socialinę politiką. Tam tikslui pasiekti naudojau patikimą literatūrą ir rėmiausi Lietuvos Respublikos įstatymais. Išsamus literatūros sąrašas pateiktas literatūros skyrelyje.
Referatas yra suskirstytas į dvi dalis. Pirmoje kalbama apie pagrindinius socialinės politikos aspektus, užduotis, tikslus, jos naudą ir būtinybę visuomenei. Antroje dalyje yra apžvelgiama socialinė politika Lietuvoje.
I. Socialinės politikos esmė, užduotys, tikslai ir metodika.
Kiekvienos politikos sudedamoji dalis yra socialinė politika. Ši politika įtakoja ir keičia gyventojų socialinę padėtį.
Valstybės socialinė politika – tai teisinių, organizacinių ir ekonominių priemonių visuma, skirta socialiai apginti žmones nuo nepriteklių ir skurdo. Jos tikslas yra įvairiomis gyventojų grupėmis garantuoti tam tikrą pajamų lygį, tam tikras pajamas asmenims, kurie dėl objektyvių priežasčių negali apsirūpinti pragyvenimo lėšomis [1;35].
Socialinė politika apima visas priemones ir veiksmus, nustatytus atliekamus valstybės, kuomet žmogus tampa bedarbiu, serga, turi invalidumą, mirties atveju, pagalba šeimoms. Tai gali būti įvairios pensijos, pašalpos bedarbiams, šeimoms. Kiekviena politika yra nukreipta pagerinti socialinę ir ekonominę situaciją silpniems žmonėms.
Socialinė politika intervencijas daro į socialinės aplinkos ir materialios aplinkos pagerinimą, ekonominį vystymąsi, ekologiją, pajamų gerinimą, darbo klausimus, vaikų apsaugą, moterų lygybę,...

Socialinė politika sušvelnina kontrastus tarp vargšų ir turtingųjų, tarp jaunų dirbančių žmonių ir pagyvenusių žmonių, kad užtikrintų lygias galimybes žmonėms iš skirtingų socialinių sluoksnių, garantuotų socialinį saugumą įvairiais rizikos atvejais (vaiko gimimas, senatvė, darbingumo praradimas, liga ar šeimos maitintojo netekimas). Vaikų padėtis Lietuvoje glaudžiai susijusi su socialinės politikos ir socialinės apsaugos sferomis. Pasak G. Kvieskienės, vaiko gerovės politika yra tarsi socialinės politikos dalis, kuri užtikrina būtinąją vaiko socialinę raidą normaliam gyvenimo lygiui pasiekti. Vis didesnė dalis asmenų, be abejo ir vaikių, patiria socialinę atskirtį, todėl šiandien yra ypač aktualu kalbėti ir diskutuoti apie vaiko gerovę ir ją pasiekti užkertant kelią kylančioms problemoms.
Kokybiškai vaiko gerovei pasiekti įtakos turi sparčiai kintančios socialinės politikos ir socialinės apsaugos tendencijos.
Šio darbo tikslas - išnagrinėti esamą literatūrą ir aptarti Lietuvos socialinės politikos ir vaiko gerovės politikos aktualijas.
Rašydama šį darbą rėmiausi G. Kvieskienės, I. Leliūgienės, G. Sakalausko literatūra, A. Guogio straipsniu, bei teisine baze.
Socialinė politika – visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės1. Ji apima socialinę apsaugą bei priemones, taikomas užimtumo, mokymo bei aprūpinimu būstu srityse. Pagrindinis žmonių gyvenimo šaltinis yra darbo pajamos. Tam tikra visuomenės dalis - seni žmonės, neįgalieji, ligoniai – negali dalyvauti darbo rinkoje. Kitaip juos galima pavadinti socialinę riziką patyrusiais asmenimis, jie dažnai, bet ne visada patenka į socialinę atskirtį. Kad būtų galima užtikrinti tokių žmonių normalų gyvenimą, jais turi pasirūpinti valstybė.
• investicijos į žmogų – lygių galimybių suteikimas, jaunos kartos mokymas;
• socialinė ramybė – tai visuomeninio gyvenimo stabilizacija, bendradarbiavimas siekiant tikslo, tolerancijos tarp žmonių. Socialinė ramybė auga kartu su gerove ir politiniu stabilumu;
• šeimyninis gyvenimas – šeimyninio gyvenimo akcentavimas, žmonių šiltų tarpusavio santykių puoselėjimas, saugumo šeimoje jausmo sudarymas. Naujų kartų auklėjimas.
1.2. SOCIALINĖS APSAUGOS STRUKTŪRA
Socialinė apsauga – valstybės arba kai kada privačių subjektų teikiama materialinė parama (piniginė ir daiktinė) arba socialinės paslaugos socialinę riziką patyrusiems asmenims.2 Lietuvos socialinės apsaugos sistema susideda...

Savo darbe apžvelgsiu ir pristatysiu Lietuvos socialinės apsaugos sistemos sampratą ir pobūdį bei pokyčius įstojus į Europos Sąjungą.
Darbo tikslas: Apžvelgti ir pristatyti Lietuvos socialinės politikos sistemos sampratą ir pobūdį. Atskleisti ir pagrįsti Lietuvos socialinės sistemos pokyčius įstojus į Europos Sąjungą.
Darbo uždaviniai:
1. apibūdinti ir pagrįsti Lietuvos socialinės politikos sistemos sampratą ir struktūrą;
2. atskleisti Europos Sąjungos socialinės apsaugos pobūdį;
3. apžvelgti Lietuvos socialinės apsaugos pokyčių Europos Sąjungoje ypatumus.
Hipotezė: Lietuvos socialinės apsaugos sistemos pokyčiai glaudžiai siejasi su Lietuvos naryste Europos Sąjungoje.
Darbo metodai:
1. mokslinės literatūros analizė;
2. įstatymų bei kitų teisės aktų analizė;
3. oficialiuose internetiniuose šaltiniuose pateiktos informacijos analizė;
SOCIALINĖ POLITIKA
Socialinė politika- valstybės socialinių ir ekonominių priemonių sistema ir principai, kuriais siekiama užtikrinti valstybės piliečių gerovę. Terminas socialinė politika įvairiose šalyse ir įvairių autorių veikaluose apibrėžiamas ne visiškai vienodai ir skiriasi tam tikrais aspektais bei akcentais. Tačiau kiekviename apibrėžime akcentuojami tokie dalykai, kaip piliečių gerovės kūrimas, visų piliečių globa ir apsauga, besiremianti socialinio solidarumo principu, didesniu ar mažesniu pajamų perskirstymu per socialinės apsaugos sistemą. Socialinės apsaugos terminų žodyne, teigiama, kad “ socialinė politika- visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės”( Socialinė apsauga 2001).
SOCIALINĖS POLITIKOS MODELIAI
Kiekvienos valstybės socialinės politikos tikslas-teikti tam tikras socialines garantijas, laiduoti visuomenės socialinį ekonominį saugumą, reguliuoti visuomenės socialinį ekonominį saugumą, reguliuoti visuomeninius santykius, ginti piliečių interesus. Socialinė politika plačiąja prasme apima tokias sritis, kaip socialinė apsauga, švietimas ir kultūra, sveikatos apsauga, aprūpinimas būstu, valstybės politinė sandara ir piliečių teisių apsauga.
Savo darbe analizuosiu socialinės apsaugos politiką kaip vieną iš socialinės politikos sudedamųjų dalių.
XX a. Europos valstybių socialinėje politikoje pradėta vartoti terminą “ gerovės valstybė”. Gerovės valstybė- tam tikra valstybės socialinės raidos stadija, siejama su materialine gerove bei pilietinėmis laisvėmis. Gerovės valstybės socialinės apsaugos tikslas sukurti gerovę visiems piliečiams. Tačiau konkretūs įstatymai ir socialinės apsaugos sistemos, saugančios visus piliečius ir garantuojančios jiems gerovę, buvo kuriamos laipsniškai, įtraukiant vis naujus apsaugos aspektus ir išskiriant socialinės...

tikrais gyvenimo atvejais, kaip senatvė, liga, nedarbingumas dėl nelaimingų atsitikimų ir t. t.
draudimui, todėl nereikia didelio pajamų perskirstymo. Dėl vykdomos politikos šis modelis kartais
dar vadinamas tarpiniu tarp liberaliojo ir socialdemokratinio gerovės modelio.
Prancūzijoje visais laikais vyravo tendencija laikytis platesnės socialinės valstybės
sampratos, taip dažnai yra daroma ir šiandien. Prancūzijos mokslo atstovai, pasirinkdami vartotiną
terminą, linkę laikytis pozicijos, kad tada, kai kalbama apie socialinę valstybę, galima taip pat kalbėti
apie gerovės valstybę. Prancūzijos šiuolaikinę gerovės valstybę galima priskirti konservatyviam
teoriniam gerovės valstybės modeliui (pagal G. Esping-Andersen klasifikaciją), nes prancūziškasis
modelis yra grindžiamas pamatiniu solidarumo principu, iš esmės remiasi privalomojo socialinio
draudimo sistema, pasižymi išvystyta šeimos politika ir kompleksine pensijų sistema bei atsakomybės
už asmenų likimą pasidalijimu tarp valstybės ir jų pačių.
Socialinės politikos modelio požymiai
Konservatyviajame-korporatyviniame gerovės valstybės modelyje didžiausias dėmesys
yra skiriamas šeimai ir darbdaviui, kurie individui yra gerovės užtikrinimo garantas. Kaip pastebi A.
Guogis (2013) socialinės apsaugos sistemą šio tipo valstybėse galima apibūdinti kaip daugialypio
solidarumo paradigmą, kuomet į dėmesio centrą yra iškeliamas šeimos vaidmuo ir įvairių socialinių
grupių solidarumas. Konservatyviajame / korporatyviniame gerovės valstybės modelyje socialinės
apsaugos sistema ir socialinė parama remiasi individų darbo nuopelnais, jų produktyvumu ir darbo
atlikimu, todėl šio tipo šalyse visos socialinės išmokos ir jų dydis priklauso nuo individų (darbuotojų)
darbo užmokesčio ir darbo stažo (Jančaitytė, 2004). Galima akcentuoti, kad konservatyviajame
gerovės valstybės modelyje pagrindinis dėmesys yra skiriamas tvirtų šeimų, socialinio stabilumo ir
darbo našumo skatinimui. Šis modelis yra orientuotas į tradicinį šeimos suvokimą, kur dirbantis vyras
yra laikomas šeimos maitintoju, todėl jam yra suteikiamos įvairios socialinės garantijos ir mokesčių
lengvatos. O rūpestis vaikais ir senjorais tenka jų šeimai. Konservatyvus-korporatyvinis gerovės
valstybės modelis pasižymi vidutiniu skurdo lygiu ir vidutine klasine nelygybe. Tikslas yra išsaugoti
tradicijas, religiją ir tvarką. Šiuo atveju valstybės vaidmuo socialinėje politikoje yra svarbesnis negu
3
Neringa Petrikienė ISD19
rinkos. Konservatyvusis tipas – tai vidurkis tarp dviejų kraštutinių – liberaliojo ir socialdemokratinio
– tipų. „Čia socialinės išmokos didesnės, negu liberalioje gerovės valstybėje, bet mažesnės negu
socialdemokratinėje“ (Guogis, 2000, p. 16).
Konservatyvaus...

Didžioji Lietuvos socialinės apsaugos dalis yra pagrįsta socialinio draudimo pricipu. Apie 80  visų socialinės apsaugos išlaidų skiriama socialiniam draudimui. Socialinis draudimas apima apie 1,3 mln. Dirbančių Lietuvos gyventojų, nuo kurių darbo pajamų mokamos socialinio draudimo įmokos.
Lietuvos socialinės apsaugos sistema pradėta reformuoti atkūrus nepriklausomybę. 1990 – 1991 m. padėti pagrindai socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemos. Ši problema yra aktuali, visiems žmonėms, nes kiekvienas turi žinoti apie savo teises, ką gali gauti vienu ar kitu atveju. Kokios išmokos kada jam priklauso.
4. Supažindinti visuomenę su:
◦ senatvės, invalidumo ir našlystės (maitintojo netekimo) pensijomis;
◦ ligos ir gimdymo pašalpomis bei medicinine pagalba;
◦ išmokomis nelaimingų atsitikimų darbe atvejais;
◦ nedarbo pašalpa;
◦ pašalpa šeima.
Lietuvos socialinės apsaugos sistemos2
Lietuvoje socialinė apsauga taikoma visiems asmenims nepriklausomai nuo jų lyties. Pagrindinės teisės į socialinę apsaugą garantuojamos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. 52 straipsnis numato piliečių teisę gauti senatvės ir indvalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais atvejais. 48 straipsnis garantuoja teisę gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju. 39 straipsnis numato socialinę paramą šeimoms: „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą“. Taip pat numatoma dirbančioms motinoms suteikti mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas.
Pagrindiniai Lietuvos socialinės apsaugos įstatymai, kurie detalizuoja konstitucines nuostatas, yra Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, Gyventojų pajamų garantijų įstatymas, Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Valstybinių socialinio draudimo pensijų, Šalpos (socialinių) pensijų įstatymai, Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymas, Socialinių paslaugų pagrindų įstatymas ir kt.
1990 metais priimtas Valstybinio socialinio aprūpinimo įstatymas numato, kad socialinė apsauga yra taikoma įstatymų numatytais atvejais:
1. asmenims, sulaukusiems pensininio amžiaus arba jaunesniems, jeigu jie dėl amžiaus negali dirbti pagal savo profesiją;
2. invalidams ir asmenims, laikinai netekusiems darbingumo;
3. maitintojo netekusioms šeimoms;
4. asmenims kuriems reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija;
5. šeimoms turinčioms vaikų;
6. asmenims, laikinai netekusiems darbo;
7. asmenims, kuriems būtina valstybės parama.
Socialinės apsaugos sistema...

Darbo tikslas apžvelgti kai kurių socialinės politikos krypčių kaitą bei tobulinimą integracijos į Europos Sąjungą procese.
Bus nagrinėjamos dvi socialinės politikos kryptys: užimtumas ir lygios galimybės.
Etapai suskirstyti į dvi pagrindines dalis : nuo nepriklausomybės atkūrimo (1991-2004 m.) ir nuo 2004 m iki dabar. Šiame darbe bus akcentuojami pagrindiniai šiuos etapus išskiriantys įvykiai. Pirmasis etapas buvo daugiau pereinamasis, todėl, kad reikėjo pakeisti ir sukurti viską iš esmės. Po 2004 metų, kai įstojom į ES intergracijos procesas nesustojo ir tęsiasi toliau-tobilinami teisės aktai iškeliami nauji tikslai.
1. Apžvelgti užimtumo ir lygių galimybių etapus.
2. Apibendrinti juose pasiektus tikslus
3. Palyginti etapus
Po pusės šimtmečio trūkusios okupacijos bei tarptautinės izoliacijos, 1990-aisiais Lietuva grįžo į tarptautinę bendriją kaip suvereni valstybė. Nuo to laiko Lietuvoje buvo pradėtos vykdyti radikalios politinės, socialinės bei ekonominės reformos. Pereinamasis procesas, siekiant įtvirtinti demokratijos bei rinkos ekonomikos principus, paveikė visų Lietuvos gyventojų gyvenimą.
Dauguma Lietuvos gyventojų gimė ir brendo 50 metų trukusios totalitarinės socialistinės santvarkos sąlygomis. Trūko ir tebetrūksta valstybingumo bei demokratijos, privačios nuosavybės bei rinkos tvarkymo patirties. Žmonėms tenka mokytis dirbti bei gyventi dar menkai pažįstamomis socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ekonominė bei politinė situacija iš esmės pakito.
Prieš nepriklausomybės atkūrimą buvusi socialinės apsaugos sistema buvo grindžiama visiško užimtumo bei vienodų pajamų pasiskirstymo prielaidomis. Vėliau ši sistema buvo pertvarkoma taip, kad ji atitiktų rinkos ekonomikos reikalavimus bei palengvintų pereinamojo laikotarpio metu iškilusių problemų sprendimą. Galiausiai sistema turėtų siūlyti platų socialinės apsaugos priemonių ratą, atitinkantį stabilios rinkos sąlygas.
Lietuva išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos gniaužtų iškėlė tikslą įstoti į Europos Sąjungą. Norint tai padaryti mūsų valstybė turėjo iš esmės pertvarkyti daugelį sričių, tame tarpe ir užimtumo politiką, sukurti naujas institucijas, pavyzdžiui lyčių lygybės srityje, reglamentuoti šias sritis naujais įstatymais. Taigi Lietuva per 16 metų pasiekė nemažai laimėjimų integracijoje į ES.
Šiame darbe bus išskirti pagrindiniai užimtumo ir lygių galimybių krypčių raidos etapai ir apžvelgta, kokie pagrindiniai darbai buvo...

Kalva iškilusi virš jūros lygio 293,84 m ir yra tik 0,5 km nuo Juozapinės. V. Navaičio knygoje "Lietuvos rekordai" rašoma, kad žemiausia Lietuvos vieta yra kažkur prie Rusnės miestelio. Jos aukštis - 1,3 m žemiau jūros lygio. Rusnės saloje, prie Dumblio ežero buvo pastatytas medinis stogastulpis, ženklinantis žemiausią Lietuvos vietą - minus 1,3 m. Tačiau tai tik pati žemiausia vieta, kurioje dar gali stovėti įbetonuotas stulpas. Absoliuti vieta turetų būti kažkur netoliese ant liūliuojančio pagrindo.
Nemunas - ilgiausia Lietuvos upė. Jos ilgis 937 km, o Lietuvos teritorijoje teka 460 km. Nemuno gylis iki 5 metrų, plotis - iki 500 metrų, srovės greitis - 1-2 m/s, didžiausias vidutinis debitas prie Pagėgių - 630 kub.m/s. Ties Kaunu Nemunas yra užtvenktas, užtvankoje pastatyta Kauno HE. Aukščiau užtvankos susidaręs vandens telkinys, vadinamas Kauno mariomis- didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje. Nemunas turi apie 180 intakų.
1387 m. Lietuvai priėmus krikščionybę, miestui suteikta savivalda – Magdeburgo teisės. Nuo 1579 m. - universitetinis miestas. Tačiau šiuo metu sostinėje veikia LR aukščiausios valdžios institucijos – Prezidentūra, Seimas, Vyriausybės ministerijos, Aukščiausiasis ir Konstitucinis teismai, užsienio valstybių ambasados ir atstovybės, diplomatinės misijos, tarptautinių organizacijų atstovybės. Vilniaus senamiestis yra vienas didžiausių Rytų Europoje ir 1994 m. įrašytas Pasaulio paveldo sąrašą. Šiuo metu sostinėje gyvena 541 278 gyventojų.
Lietuvoje egzistuoja trys etninės grupės tai tos, kurios neturi valstybės- totorių, karaimų, čigonų. Totoriai labai įdomi tauta, Lietuvoje gyvenanti jau nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, kai Didysis kunigaikštis Vytautas prieš 600 metų ir pakvietė kelis šimtus kilmingų totorių šeimų apsigyventi Lietuvoje. Kad saugotų Trakus ir Vilnių nuo priešų antpuolių, nes totorių pagrindinė veikla buvo karyba. Kaip tik jie ir sudarė asmeninę Vytauto sargybą. Dar ir šiandien Lietuvoje gyvena apie tris keturis tūkstančius totorių. Dalis jų vis dar laikosi savo papročių, islamo religijos ir šneka totoriškai. Dabar...