• Mažoji Lietuva arba Prūsų Lietuva – istorinis-etnografinis Prūsijos, o vėliau Rytprūsių regionas, apėmęs šiaurrytines Prūsijos provincijos dalis, kuriose gyveno lietuvininkai.
• Tinginys
6. Žagarėliai
6. Žagarėliai
7. Bulviniai blynai
8. Grybukai
9. Šaltiena
10. Kraujiniai vėdarai
Mano pasirinkti patiekalai :
Tinginys
Ingredientai :
sausainiai: 4 pakelių (po 200 gramų)
kondensuotas pienas: 1 indelio
sviestas: 1 pakelio (200 gramų)
kokybiška kakava: kelių šaukštų
Recepto paruošimas :
1. Iš pradžių susilaužome smulkiai sausainius.
2. Tuomet sudedame į didelį dubenį arba puodą, kuriame būtų patogiau išmaišyti su gauta mase.
3. Tada puode ant silpnos ugnies išlydome sviestą, supilame kondensuotą pieną ir pabaigoje įmaišome kakavą.
4. Kai jau gausite...

• Dalis lietuvių po karų su Kryžiuočių ordinu atsikėlė gyventi į Rytų Prūsijos žemes. Ilgainiui lietuvių migrantai susiliejo su vietos baltų gentimis. Gausiai lietuvių gyvenamos teritorijos R. Prūsijoje XVI a. pradžioje imtos vadinti Mažąja Lietuva, o jų gyventojai – lietuvininkais. LDK priklausiusioms, vėliau Rusijos užgrobtoms lietuvių žemėms prigijo Didžiosios Lietuvos pavadinimas.
Lietuvininkai priklausė prie Liuteronų bažnyčios. Prūsijos valdžia nedraudė lietuvininkams kalbėti lietuviškai. Kelis šimtmečius, kai Didžiojoje Lietuvoje vyravo lenkų kalba, Prūsijoje veikė lietuviškos mokyklos, lietuvių kalba vartota teismuose, vyko lietuviškos pamaldos. Čia susiklostė turtinga lietuvių raštija: išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, kiti svarbūs leidiniai.
• Lietuvininkai priklausė prie Liuteronų bažnyčios. Prūsijos valdžia nedraudė lietuvininkams kalbėti lietuviškai. Kelis šimtmečius, kai Didžiojoje Lietuvoje vyravo lenkų kalba, Prūsijoje veikė lietuviškos mokyklos, lietuvių kalba vartota teismuose, vyko lietuviškos pamaldos. Čia susiklostė turtinga lietuvių raštija: išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, kiti svarbūs leidiniai.
• Prūsijos valdžia lietuvininkams leido verstis tik žemės ūkiu. Įstatymai draudė naujakuriams naudotis miestiečių teisėmis, verstis prekyba, mokytis amatų. Jiems buvo sunkiai prieinamas aukštasis mokslas bei valstybinė tarnyba. Dėl to lietuvininkai sudarė vieną iš neturtingiausių gyventojų sluoksnių. Lietuvininkai save vadino būrais – lietuviškai kalbančiais kaimo žmonėmis. Lietuvininkų ir Didžiosios Lietuvos tautiečių gyvenimo būdas bei pasaulėžiūra skyrėsi.
Lietuvininkų gyvenamieji būstai, apranga, kalba, papročiai buvo kitokie. Būrų kaimo buitis, gyvenimo būdas, papročiai įamžinti lietuvių grožinės literatūros pradininko K. Donelaičio šedevre – poemoje „Metai“. Joje poetas moko lietuvininkus mylėti savo kalbą, nesivaikyti svetimų papročių ir laikytis savųjų.
• Lietuvininkų gyvenamieji būstai, apranga, kalba, papročiai buvo kitokie. Būrų kaimo buitis, gyvenimo būdas, papročiai įamžinti lietuvių grožinės literatūros pradininko K. Donelaičio šedevre – poemoje „Metai“. Joje poetas moko lietuvininkus mylėti savo kalbą, nesivaikyti svetimų papročių ir laikytis savųjų.
• Itin skaudi nelaimė lietuvininkams buvo baisus XVIII a. pradžioje siautęs maras. Tada išmirė net 160 tūkstančių lietuvių – beveik pusė krašto gyventojų. Po maro Prūsijos valdžia pradėjo Mažosios...

Kiekvienas žmogus turi gimtinę, kurioje gimsta, auga ir gyvena, išmoksta gimtosios kalbos ir bendrauja su savo krašto žmonėmis. Todėl tėvynė yra labai svarbi vertybė, kurios individai ilgisi, kai iš jos išvyksta. Pasvarstykime, kodėl tėvynė yra tokia brangi žmogui. Aš manau, kad svarbiausi dalykai gimtinėje yra kalba ir žmonės bei gimtoji žemė.
Mano mažoji Itakė yra Lietuva, kurioje aš gyvenu. Tėvynė man yra mano žmonės, kurie kalba gimtąja kalba. Niekas negali užmiršti savo krašto, nes tai yra kiekvieno žmogaus širdyje. Tėvynės svarbą ypatingai pabrėžia Antikos dainius Homeras savo kūrinyje „Odisėja“. Jis aprašo Odisėjo keliones, kur jam ir jo vyrams net keletą kartų buvo bandoma sutrukdyti mylėti savo tėvynę. Lotofagai Odisėjo vyrus...

1547 – 1807 metai, tai ilgiausias ir sudėtingiausiais Mažosios Lietuvos senosios lietuviškos knygos istorijos laikotarpis. Šiuo laikotarpiu susiformavo svarbiausios autorių grupės. Mažosios Lietuvos knyga labai svarbi lietuvių knygos istorijai ir knygotyrai.Čia pasirodė pirmoji knyga prūsų (1545) ir lietuvių ( M. Mažvydo Katekizmas, 1547 ) kalba, pirmoji lietuvių kalbos gramatika ( D. Kleino „ Grammatica Litvanica“, 1653 ), pirmasis pasaulietinio turinio leidinys ( J. Šulco išverstos Ezopo pasakėčios, 1706 ), pirmasis originalus lietuvių grožinės literetūros kūrinys ( K. Donelaičio „Metai“, 1818 ) ir daugelis kitų Lietuvai reikšmingų knygų ir leidinių. Nuo XVI amžiaus Mažojoje Lietuvoje palaipsniui steigėsi spaustuvės, poligrafijos, spaudos centrai ir įstaigos, kurie buvo finansuojami tuometinės valdžios ( vieniems centrams, spaustuvėms finansavimas buvo didesnis, kitiems mažesnis ). Finansavimas svyruodavo dėl vykusių karų, socialinių, kultūrinių problemų, ekonominio šalies nuosmukio ar pakilimo. Knygų tematika buvo įvairi. Ji apėmė amatus, kylančią pramonę, žemės ūkį, sveikatos apsaugą, prekybą, teisėtvarką, karybą, iš dalies – švietimą, religiją. Ankstyvosios Mažosios Lietuvos lietuviškos knygos buvo beveik vien religinio turinio, o šią literatūrą daugiausia galėjo naudoti tik dvasininkai, nes dauguma gyventojų ( valstiečiai ) iki XVIII amžiaus vidurio buvo neraštingi. Mažojoje Lietuvoje formavosi, nors ir nesavarankiškai, knygų prekyba bei jų plitimas už šalies ribų. Prekybai plečiantis, didžiuosiuose Europos valstybių miestuose atsirado žymių lietuviškos spaudos rinkinių. Vyko knygų mainai tarp LDK ir Mažosios Lietuvos.
Visą tai plačiau bandysiu detalizuoti šiame referate.
Spaudos centrai ir spaustuvės
Pirmosios spaustuvės Karaliaučiuje kūrėsi feodalizmo epochoje, kai Prūsijoje pradėjo įsitvirtinti baudžiavinė sistema ir absoliutinė monarchija, o kartu planingai imta mažinti tikrųjų krašto gyventojų nacionalinės teisės. Dėl nuolatinių karų, šalies ekonominio nuosmukio, kultūrinis gyvenimas sumažėjo. Tik XVIII amžiaus antrojoje pusėje, kai įsivyravo Švietimo epocha, valstybė pamažu ėmėsi ideologinio pobūdžio reformų. Lietuvių kultūrai reikšmingiausios buvo XVI ir XVIII amžiaus Karaliaučiaus spaustuvės. Jose taip pat buvo išspausdinti pirmieji prūsų ir latvių kalbos paminklai. Spaustuvę Karaliaučiuje bandyta įkurti jau 1519 metai. Buvo...

Jeigu reikėtų atsakyti į klausimą, kas buvo Kristijonas Donelaitis, ką žinote apie Kristijoną Donelaitį, dauguma paklaustųjų turbūt pateiktų tokia informaciją.
Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1d. Mažojoje Lietuvoje, Lazdynėlių kaime netoli Gumbinės, laisvųjų valstiečių šeimoje. Nuo 1731 m. iki 1736 m. mokėsi Karaliaučiaus Knypavos katedros mokykloje. Vėliau studijavo teologiją, lanke lietuvių kalbos seminarą. 1740-1742 m. dirbo Stalupėnų mokykloje muzikos mokytoju ir choro vedėju, nuo 1742 m. mokyklos vedėju.Vėliau, nuo 1743 m. K. Donelaitis dirbo Tolminkiemio pastorium iki pat mirties.
Donelaičio šeima buvo didelė. Apie ją tyrinėtojų išvados ne visai sutampa. Mūsų laikais gyvenančių Vokietijoje lietuvių poeto K. Donelaičio tolimų giminių, pvz., Kurto Donalio (Kurt Donalies), dabar jau vokiečių, duomenimis, būsimojo poeto šeimoje augo pamečiui nuo 1713 m. iki galbūt 1719 m. penki broliai ir dvi seserys. Kristijonas buvęs antrasis vaikas, gimęs po brolio Frydriko.
Kai kurie archyvinės medžiagos duomenys leidžia spėti, kad Donelaitis buvo smulkaus kūno sudėjimo, apysilpnės sveikatos, nors, kaip pats sakosi, per 35 savo kunigavimo metus sirgęs tik viena kartą, o skaityti ir rašyti visą gyvenimą galėjęs be akinių.¹
Nėra išlikę Kristijono Donelaičio portretų ir iš labai skurdžios archyvinės medžiagos galima įsivaizduoti tik apytikrį portretą.
Panašius duomenis randame pateiktus apie visus rašytojus. Dažnai lieka nutylėta įdomioji žmogaus gyvenimo dalis – asmenybės savitumas. Juk asmenybės bruožai atskleidžia,jog tas žmogus yra vienintelis ir nepakartojamas.
Šiuo darbu siekiame įrodyti, kad Kristijonas Donelaitis buvo labai savita bei įdomi asmenybė.
Kristijonas Donelaitis – poetas
Kristijonas Donelaitis buvo poetas. Jis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis, galbūt apie 1750m. Poetas parašė iš viso šešias pasakėčias: ,,Lapės ir gandro česnis“, ,,Rudikis jomarkininks“, ,,Šuo didgalvis“, ,,Pasaka apie šūdvabalį“, ,,Vilks provininks“ ir ,,Aužuols gyrpelnys“. (Pasakėčia yra trumpas, alegoriškas, pamokantis pasakojimas. Literatūros taisyklės reikalavo, kad pasakėčia turėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę ir moralą – trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. K. Donelaičio pasakėčių figūros labai lietuviškos, taip pat ezopines (Ezopas – pasakėčių pradininkas): lapė, gandras, avelė, šūdvabalis,...

• Lietuvių gyvenamos teritorijos Rytų Prūsijoje, istorinis regionas gyvavęs (XVI a. - 1945 m.).
• Dabar ši teritorija priklauso Lietuvai (Klaipėdos kraštas), Rusijai (Kaliningrado kraštas) ir dalis žemių-Lenkijai.
• Atskira
• Priklausymas atskiroms valstybėms (Mažoji Lietuva - Prūsijai).
• Tikėjimas (lietuviai-katalikai, lietuvininkai-liuteronai).
Prūsijos valdžios politika
• Leido verstis tik žemės ūkiu.
• Draudė verstis prekyba ir mokytis amatų.
• Ribojo aukštąjį mokslą ir darbą valstybės...

• Mažoji Lietuva, istorinė sritis, per šimtmečius (iki 16 a. pirmos pusės) susidariusi Priegliaus upyne ir prie Nemuno žemupio.
• Mažoji Lietuva kūrėsi iš vakarų baltų (aisčių) žemių: Nadruvos, Skalvos, Pilsoto, pietinio Ceklio, vakarinės Sūduvos, pietvakarinės Karšuvos (visos vėliau sudarė Mažąją Lietuvą siaurąja prasme), Sembos, šiaurinės Bartos, šiaurinės Notangos ir šiaurinės Varmės (Mažoji Lietuva plačiąja prasme; šių šiaurinių žemių prūsai ilgainiui sulietuvėjo. Kaip savitas etnoteritorinis regionas, Mažoji Lietuva visiškai susidarė iki 16 a.
centrinės gatvės vietoje – upė; pamario gyvenvietė Kintai, Ventės ragas
ir kitos vietos.
ArchitektUra
• Mažosios Lietuvos kaimai bei sodybos buvo daug įvairesnės nei Didžiojoje
Lietuvoje. Čia nebūta priverstinių kaimo pertvarkų, tad iki pat pokario metų
buvo išlikę senovinių kaimų. Lietuvininkų žemėje architektūra buvusi itin
įvairi, šalia senovinių namų statyti modernūs mūriniai pastatai, būta puoštų
mansardomis ir gonkomis. Stambių ūkininkų trobos išsiskyrė statybinių
medžiagų gausa, naudotas ir medis, ir raudonos plytos, čia dažytos sienos
apkalamos lentomis, čia stogai puošti arkleliais, durys ir langinės ištapomos
gražiausiais raštais.
Stogo ir pastoges papuošimai
.
APRANGA
• Puošniausi ir brangiausi drabužiai Mažojoje Lietuvoje buvo dėvimi
sekmadieniais ir švenčių dienomis. Paprastai išeiginius drabužius
lietuvininkai pasisiūdavo jaunystėje ir jų pakakdavo visam gyvenimui.
Tradicinę lietuvininkų aprangą sudarė galvos danga, drabužiai, apavas ir
aksesuarai.
• Iki aštuonioliktojo amžiaus pabaigos, devynioliktojo pradžios -
lietuvininkių apdarai būdavo prašmatnūs, išsiuvinėti, dominuodavo...

Mažoji Lietuva – istorinis-etnografinis Prūsijos, o vėliau Rytprūsių regionas, apėmęs šiaurrytines Prūsijos provincijos dalis, kuriose gyveno lietuvininkai.
• Mažoji Lietuva – istorinis-etnografinis Prūsijos, o vėliau Rytprūsių regionas, apėmęs šiaurrytines Prūsijos provincijos dalis, kuriose gyveno lietuvininkai.
• Dėl nuolatinių puldinėjimų, gyvenviečių šioje teritorijoje būta mažai, didžioji jos dalis buvo apaugusi miškais ir giriomis.
• Retai apgyvendintose Mažosios Lietuvos žemėse XVIII a. dar vis vyravo baudžiava, todėl galima teigti, kad jiems tuo laikotarpiu priklausė viskas, kas priklausė paprastam lažą atliekančiam gyventojui.
• Mažojoje Lietuvoje jau 1807 m. buvo panaikinta baudžiava, todėl visuomenės modernizacija buvo spartesnė: greičiau nyko senoji luominė socialinė struktūra, rinkos ekonomika ir modernizacija aktyviau skverbėsi į žemės ūkį. Todėl pašaipiai žiūrėjo į Rusijos lietuvius ir vadino “atsilikusiais”.
• Po 1709 m. maro pradėjo nykti lietuviai/lietuviškai kalbantys žmonės (maždaug pusė mirė). Tuomet ten buvo nusiųsta 23 tūkst. kolonistų, kurie po truputį susiliejo su kitomis tautomis.
• Nuo 1736 m. įgyvendinant visuotinio pradinio švietimo nuostatus, Prūsų Lietuvoje buvo smarkiai išplėstas kaimo mokyklų skaičius. Kaimo mokyklos didino raštingumą, tačiau XVIII a. pabaigoje Prūsijoje suvalstybinus švietimą, mokyklos, kaip ir tarnyba Prūsijos kariuomenėje, formavo lietuvių požiūrį į Prūsiją kaip į savą valstybę, ugdė jų ištikimybę monarchijai, paklusnumą, discipliną.
GYVENTOJAI
• Mažojoje Lietuvoje vyravo aukštas raštingumo lygis dėl švietimo pertvarkymo Prūsijoje, todėl padidėjo inteligentijos narių kiekis, bet tai nereiškia, kad visi buvo turtingi. Dauguma gyventojų...

Istorija, niekada nebus pasenusi ar išliekanti vienoda, kadangi visada atsiras naujų faktų ir priežasčių, kodėl verta domėtis praeitimi. Vienas iš praeities nagrinėjamų objektų yra ir Mažosios Lietuvos bažnyčios.
Kursinio darbo objektas Šilutės evangelikų liuteronų parapija, galbūt nėra aktuali kiekvienam žmogui, bet ji yra įdomi tiems, kurie nors šiek tiek domisi mūsų krašto praeitimi. Šilutės evangelikų bažnyčia yra miesto simbolis ir tikriausia nei vienas pamario krašto gyventojas neįsivaizduoja Šilutės, be evangelikų bažnyčios.
Tema tyrinėta gana plačiai. Stengiamasi atkurti ir išsaugoti mūsų krašto kultūra. Didelį įnaša daro Šilutės muziejus, kuris stengiasi surinkti kuo daugiau medžiagos. Dažnai daromos parodos, kuriose daugiausia lankosi moksleiviai, susipažįsta su Šilutės istorija. Ateinančioms kartoms yra svarbu žinoti daugiau ir mokėti išsaugoti savo krašto paveldą. Yra išleistas leidinys, Šilutės evangelikų bažnyčios 80 metų jubiliejui paminėti, skirtas priminti bažnyčios susikūrimo istoriją. Petro Jakšto ”Senoji Šilutė“- joje taip pat rašoma apie Šilutės evangelikų bažnyčia, kurioje daug smulkiai aprašomų įvykių. Dažnai publikacijose pasirodo straipsniai susiję su visuomeniniu ir kultūriniu gyvenimu. Tačiau tema yra nešsemiama.
Visada yra įdomu sužinoti ka, nors naujo apie savo kraštą. Temos tikslas sužinoti, kaip atsirado bažnyčios Mažojoje Lietuvoje. Archyviniuose dokumentuose ieškojau kodėl Šilutėje pradėta statyti evangelikų parapija. Su kokiomis problemomis susidūrė statybų iniciatoriai, statybų eiga ir dabartinė veikla. Plačiau nenagrinėti tik konfliktai tarp liuteronų ir katalikų, nes jų visada būta. Tačiau čia reikėtų atlikti apklausas ir tada daryti išvadas. Mano tema labiau apžvalginio, o ne tiriamojo darbo.
XIIIa. Kryžiuočių ordinas nukariavo baltų gentis, gyvenusias tarp Vyslos ir Nemuno. Verždamiesi į šiaurrytines šių genčių žemes, riteriai susidūrė su jau spėjusia susivienyti Lietuva. Prasidėjo daugiau nei 150 metų trukęs karas tarp Ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, pareikalavęs daugybės gyvybių. Didžiulė teritorija abipus Nemuno virto dykyne, gyvenę čia žmonės arba buvo sunaikinti – vyrai išžudyti, moterys, vaikai išvaryti į nelaisvę, arba pasitraukė į Lietuvą. Ir tik po Melno taikos, maždaug nuo XV a. vidurio, kraštas...

Mažoji Lietuva pradėjo formuotis 13 a. pabaigoje, Kryžiuočių ordino valdymo laikais. Jos pagrindą sudarė vakarinių lietuvių - nadruvių ir skalvių žemės. Dėl nuolatinių karų ir kaimynystės su LDK Kryžiuočių ordino valdžia krašte, ypač Nadruvoje, Skalvoje, Pilsote, buvo silpna. Vokiečių feodalai į šias vietas kėlėsi nenoriai, jų čia buvo mažai. Daugiausia dėl to, nepaisant germanizacinės politikos, prūsai, kuršiai ir jotvingiai, skirtingai nuo Kryžiuočių ordino valstybės pietinės dalies, čia ne tiek vokietėjo, kiek linko į giminingus ir gausesnius vakarų lietuvius. Taip iš visų čia gyvenusių baltų 15-16 a. susidarė lietuvių etninė grupė lietuvininkai. Jie kompaktiškai gyveno ne tik buvusios Nadruvos, Skalvos, bet ir Pilsoto, Sembos, didumos Bartos, Šiaurės Notangos kaimuose. Sulietuvėjo ir šiek tiek vokiečių bei pietinėje dalyje gyvenusių lenkų (mozūrų). Prie lietuvininkų pritapo LDK lietuviai karo belaisviai ir pabėgėliai iš Žemaitijos, Užnemunės. Lietuvininkais vadinosi patys. Kalbėjo lietuvių kalbos vakarų aukštaičių ir vakarų žemaičių tarmėmis.
Kryžiuočiai, 13 a. pavergę minėtas baltų gentis, daugumą gyventojų pavertė stambių valstybinių dvarų baudžiauninkais lažininkais. Vietos gyventojams buvo draudžiama mokytis amatų ir gyventi miestuose, jie negalėjo turėti malūnų ir laikyti smuklių. Buvo apribota teisė medžioti ir žvejoti, paveldėti nuosavybę. Vietinio valstiečio nužudymas buvo baudžiamas 2-4 kartus mažesne bauda negu kolonisto. Ypač sunki buvo karo prievolė.
Lietuvos atstovai, bylinėdamiesi ,su Ordinu dėl Žemaitijos, visais atvejais -1413 m. laiške imperatoriui Zigmantui, 1416 m. Konstanco susirinkime, 1419 m. iškeltose taikos sąlygose, 1421 m. rašte popiežiaus įgaliotiniui - reikalavo, kad Lietuvai būtų ne tik galutinai pripažinta Žemaitija, bet ir grąžinta Sūduva bei Klaipėda. Tuose reikalavimuose buvo pabrėžiama, kad Klaipėda yra Žemaitijos žemėje ir kad Žemaitiją nuo Prūsijos skiria Nemuno upė.
Negalėdama ginčo išspręsti taikiai, Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė 1422 m. įsiveržė į Ordino valdas. Riteriai ir magistras, nesulaukę iš imperatoriaus pagalbos, buvo priversti taikytis. Pagal Melno 1422 m. taika Kryžiuočių ordinas buvo priverstas galutinai atsisakyti Žemaitijos, bet Klaipėdos kraštas ir toliau liko jo valdžioje....