Mažosios Lietuvos asmenybių savitumas. Kristijonas Donelaitis

Vilniaus Martyno Mažvydo vidurinė mokykla Justinas Albertynas, Janis Možeiko Xd klasės mokiniai Mažosios Lietuvos asmenybių savitumas (K.Donelaitis) PRANEŠIMAS Darbo vadovė Mokytoja Jolanta Šveckutė Vilnius, 2005 Įvadas Jeigu reikėtų atsakyti į klausimą, kas buvo Kristijonas Donelaitis, ką žinote apie Kristijoną Donelaitį, dauguma paklaustųjų turbūt pateiktų tokia informaciją. Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1d. Mažojoje Lietuvoje, Lazdynėlių kaime netoli Gumbinės, laisvųjų valstiečių šeimoje. Nuo 1731 m. iki 1736 m. mokėsi Karaliaučiaus Knypavos katedros mokykloje. Vėliau studijavo teologiją, lanke lietuvių kalbos seminarą. 1740-1742 m. dirbo Stalupėnų mokykloje muzikos mokytoju ir choro vedėju, nuo 1742 m. mokyklos vedėju.Vėliau, nuo 1743 m. K. Donelaitis dirbo Tolminkiemio pastorium iki pat mirties. Donelaičio šeima buvo didelė. Apie ją tyrinėtojų išvados ne visai sutampa. Mūsų laikais gyvenančių Vokietijoje lietuvių poeto K. Donelaičio tolimų giminių, pvz., Kurto Donalio (Kurt Donalies), dabar jau vokiečių, duomenimis, būsimojo poeto šeimoje augo pamečiui nuo 1713 m. iki galbūt 1719 m. penki broliai ir dvi seserys. Kristijonas buvęs antrasis vaikas, gimęs po brolio Frydriko. Kai kurie archyvinės medžiagos duomenys leidžia spėti, kad Donelaitis buvo smulkaus kūno sudėjimo, apysilpnės sveikatos, nors, kaip pats sakosi, per 35 savo kunigavimo metus sirgęs tik viena kartą, o skaityti ir rašyti visą gyvenimą galėjęs be akinių.¹ Nėra išlikę Kristijono Donelaičio portretų ir iš labai skurdžios archyvinės medžiagos galima įsivaizduoti tik apytikrį portretą. Panašius duomenis randame pateiktus apie visus rašytojus. Dažnai lieka nutylėta įdomioji žmogaus gyvenimo dalis – asmenybės savitumas. Juk asmenybės bruožai atskleidžia,jog tas žmogus yra vienintelis ir nepakartojamas. Šiuo darbu siekiame įrodyti, kad Kristijonas Donelaitis buvo labai savita bei įdomi asmenybė. Kristijonas Donelaitis – poetas Kristijonas Donelaitis buvo poetas. Jis kūrybinį kelią pradėjo pasakėčiomis, galbūt apie 1750m. Poetas parašė iš viso šešias pasakėčias: ,,Lapės ir gandro česnis“, ,,Rudikis jomarkininks“, ,,Šuo didgalvis“, ,,Pasaka apie šūdvabalį“, ,,Vilks provininks“ ir ,,Aužuols gyrpelnys“. (Pasakėčia yra trumpas, alegoriškas, pamokantis pasakojimas. Literatūros taisyklės reikalavo, kad pasakėčia turėtų dvi dalis: pagrindinę alegorinę ir moralą – trumpą pamokymą, išplaukiantį iš alegorinės dalies. K. Donelaičio pasakėčių figūros labai lietuviškos, taip pat ezopines (Ezopas – pasakėčių pradininkas): lapė, gandras, avelė, šūdvabalis, vilkas, ožkaitė, ąžuolas, nendrė. Dauguma alegorijų tradicinės: lapė klastinga, vilkas plėšrus, ąžuolas pasipūtęs. Gandras ir šūdvabalis labai savitos lietuviškos figūros.) Perskaičius pasakėčias susidarėme nuomonę, kad Kristijonas Donelaitis buvo teisingas, doras žmogus. Taip pat iki mūsų dienų išliko pagrindinis poeto kūrinys - ,,Metai“. Šiuo kūriniu jis turėjo tikslą pavaizduoti lietuvių būrų bendruomenę, dvasinius jos bruožus, materialinę, socialinę jos padėtį. Poemą sudaro keturios dalys: “Pavasario linksmybės”, “Vasaros darbai”, “Rudenio gėrybės”, “Žiemos rūpesčiai”. Pavadinimai atspindi jų vyraujančią nuotaiką (linksmybės, darbai, gėrybės, rūpesčiai). Nuo pavasario iki žiemos rodomi tie patys veikėjai, gyvenantys tame pačiame Vyžlaukio valsčiuje. Iš poemos galime susidaryti įspūdi, jog poetas buvo gamtos žmogus ir tik gamtos žmogus galėjo pajusti, kaip „saulelė vėl atkopdama budino svietą “, kaip „laukus orai drungni gaivindami glostė / Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė“. Svarbus Kristijono Donelaičio asmenybės bruožas atsiskleidžiantis jo kūryboje yra poeto moralai. Galbūt poetui tokią įtaką padarė jo profesija, jis buvo blaivus, saikingas pastorius. „Archyvinėje-dokumentinėje medžiagoje gausu faktų, kurie rodo, kad toks polinkis buvo ryškus Donelaičio charakterio bruožas“.2 Savo kūryboje Donelaitis smerkia tinginius, girtuoklius, nedorėlius, perteikdamas juos kaip girtuoklį mušeiką Enskį, tinginį Plaučiūną, nedorėlius Slunkių ir Pelėdą. „Metuose“ galime aptikti blaiviojo poeto mintis apie girtuokliavimą: „Ir alaus macnaus su drogais atnešė bačką; O kviesliai, su kragais svodbiškais susibėgę, Pyvo sudrumsto malkus tikt košia, tik košia. Nės tirštoks alus, perdėm per gomurį plaukdams, Ir tiršti malkai veikiaus prisotiną skilvį. Štai visi svoteliai, su pasimėgimu valgę Ir tirštų malkelių jau dosniai prisisiurbę, Poterių, kaip krikščionims reik, skaityt užsimiršo Ir kaip kiaulės almono ( tikt gėda sakyt ) Kiauliškas dainas dainuot ir žviėgt užsimanė. Kristijonas Donelaitis – darbštus žmogus Kristijonas Donelaitis buvo moklininkas ir išradėjas. Išradimai, kuriuos jis atliko tuo metu, tai yra apytiksliai nuo 1740 iki 1775 metų, buvo neįprasti ir sudėtingi. Amžininkams jis pirmiausiai buvo žinomas kaip mechanikas. Rėza pirmojo ,,Metų“ leidimo pratarmėje rašo, kad K. Donelaitis savo mėgstamais užsiėmimais pasirinko praktinę mechaniką, optiką ir fiziką, buvo įgudęs šlifuoti optinius stiklus, darė barometrus bei termometrus, mikroskopą, padirbo savo rankomis neseniai išrastą fortepijoną, kelis klavesinus. Spėjama, kad gyvsidabrio garai, kurių negalėjo išvengti dirbdamas barometrus, bus labai pakenkę jo sveikatai. Šiuos darbus K. Donelaitis labai mėgo. Darydavo juos savo malonumui. Taigi, Kristijonas Donelaitis yra ypatingas tuo,kad jis buvo ne tik poetas, bet ir mokslininkas. Puikiai mokėjo suderinti šiuos du dalykus. Vienas iš daugelio Kristijono Donelaičio asmenybės bruožų yra tai, jog dar būdamas vaikas poetas buvo labai imlus, mokėsi stropiai, studijavo lotynų, lietuvių, vokiečių, prancūzų kalbas. Tai rodo, jog didelę dalį savęs atidavęs mokslams. Kristijonas Donelaitis domėjosi įvairiomis mokslo šakomis: „Studijuodamas Albertinoje, Kristijonas Donelaitis, aišku, skaitė ne vien romėnų istorikus ar poetus, bet ir sekė geografinių kelionių ir atradimų aprašymus, domėjosi naujausiom gamtos mokslų hipotezėm“3 . Kristijonas Donelaitis mėgo sodininkystę, pats turėjo sodą. Iš L. Rėzos pratarmės „Metams“ sužinome, kad laisvalaikį, malonų poilsį K. Donelaičiui teikė sodas, „kurį prisodino rinktinių vaismedžių“. Ir senas būdamas poetas mėgo sode skiepyti, sodinti. L. Rėza cituoja mums nežinomą K. Donelaičio laišką, kuriame jis lotyniškai rašė, kad „reikia palikti ką nors ainiams“. K. Donelaitis – muzikantas Nuo 1736 metų mokėsi Teologijos fakultete privalomos muzikos - ir teoriškai, ir praktiškai, t. y. groti ir giedoti. 1740m. Stalupėnuose dirbo kantoriumi – mokyklos giedojimo mokytoju ir bažnytinio choro vadovu. Kaip tik tada ir ten Stalupėnuose K. Donelaitis susipažino su būsima žmona. Vėliau gyvendamas Tolminkiemyje taip pat pasižymėjo gabumais muzikoje. Klebonaudamas Tolminkiemyje, pasidarė fortepijoną, kelis klavesinus, komponavo muzikos kūrinius. Labai mėgo groti. “Aš iš prigimties mokėjau dainuoti bei skambinti savo fortepijonu ir klavesinu, bet skambindamas ir dainuodamas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!