„Brisiaus galas“- humanistinis kūrinys, kuriame svarbiausi buvo du veikėjai- šeimininkas ir nugyvenęs ilgus šuniškus metus Brisius. Šeimininkas, gailėdamasis merdinčio, apakusio savo šuns, nušovė Brisių pamiškėje. Šūvis nuaidėjo niekam negirdint, be liudininkų. Nuaidėjus taikliam šūviui šeimininkas pabėgo, negalėdamas žiūrėti į padarytą darbą. Pabėgimo negalėjo suprasti Brisius: „Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė; tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinam nuo jo pabėgo: juk jisai, tik kojas norėjo paskutinį kartą palaižyti.“. Šeimininko bėgimas, ir nuošalios vietos pasirinkimas, įrodo, kad jis gailisi nuspaudęs gaiduką, tačiau kitos išeities nebuvo. Buvo vertinamas Brisiaus amžina ištikimybė šeimininkui. Tokias potekstes kritikai vadina biliūniškuoju poelgiu, arba tiesiog įžvelgia „liūdną šypseną“.
„Ad astra“ lotyniškai- „Į žvaigždes“. Tačiau ar šis kūrinys turi ką nors bendro su veržimusi į žvaigždes, su pastangomis tobulėti? Deja, tai būdinga Jurgio Savicio kūriniams ironija. Novelėje vyrauja kur kas daugiau veikėjų, nei apsakyme „Brisiaus galas“. Skiriasi ir žmonių požiūris. Dalba- užsispyręs ūkininas, norintis nuo visų atsiriboti užsitvėręs tvorą. Nejaučiantis šiltų jausmų nei žmonėms, nei savam augintiniui. Veikėjas supranta, kad seno šuns atsikratymas tūrėtų būti įvykdytas vienumoje, tačiau Dalba...

V.Kudirka A.Mickevicius

Abiejų kūrinių pavadinimais, mano manymu, yra bandoma parodyti žmogaus socialinį visuomenėje. Vagies sąvoka asociuojasi su atstumtu, niekam nereikalingu žmogumi. Vogdamas vagis praturtėja, bet tuo pačiu žlunga kaip asmenybė, ką parodė ir šios dvi novelės.
Savickio ir Biliūno novelėse apie kaimo žmogų, susidūriantį su arkliavagiu. Kūriniuose kuriami dviprasmiški paveikslai: J. Biliūno pagrindinis veikėjas Jokūbas iš pradžių vaizduojamas linksmas, besidžiaugiantis gyvenimu, stipri asmenybė. Užmušęs arkliavagį tai paima giliai į širdį, sąžinės graužatis jį kamuoja visą likusį gyvenimą, retai kada ramiai beužmigdavo. Taip Jokūbas iš stiprios asmenybės tapo silpna.
Savickio apsakymo „ Vagis “ pasgrindinis veikėjas yra berniukas. Jis tarsi vaikystės ir tyrumo simbolis. Jo paveikslas dviprasmiškas – pamatęs primuštą vagį širdelėje jo gailisi, ir todėl jį išlaisvina iš pančių, tuo pačiu pasielgdamas blogai tėvų atžvilgiu, kadangi nusikaltėlis juos apvogė. Tad ir berniukas ir Biliūno Jokūbas turi dvi puses, yra dviprasmiški.
Savickis novelėje į vagį žvelgia kiek kitaip nei Biliūnas. Sumuštas, kraupiai atrodantis vagis yra lyginamas su kunigu ir Kristumi ( tokias asociacijas sukuria berniukas ). Be abejo tai vyksta tik vaizdo vaizduotėje. Vagies ir vaiko kontrastą galima įvardyti kiap kaltą ir nekaltą.
Abiejų kūrinių erdvė yra namai. Tai sava erdvė, šiluma. Jokūbas užmuštą vagį veža kuo toliau nuo namų, taip tarsi sukurdamas kontrastą: savą erdvę supriešindamas su svetima.
J. Biliūno „ Vagyje „ vyrauja nenutrūkstantys sakiniai, taip pat daug sudėtinių sakinių, o J. Savickis kalba konkrečiai...

„Brisiaus galas“- humanistinis kūrinys, kuriame svarbiausi buvo du veikėjai- šeimininkas ir nugyvenęs ilgus šuniškus metus Brisius. Šeimininkas, gailėdamasis merdinčio, pakusio savo šuns, nušovė Brisių pamiškėje. Šūvis nuaidėjo niekam negirdint, be liudininkų. Nuaidėjus taikliam šūviui šeimininkas pabėgo, negalėdamas žiūrėti į padarytą darbą. Pabėgimo negalėjo suprasti Brisius: „Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė; tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinam nuo jo pabėgo: juk jisai, tik kojas norėjo paskutinį kartą palaižyti.“. Šeimininko bėgimas, ir nuošalios vietos pasirinkimas, įrodo, kad jis gailisi nuspaudęs gaiduką, tačiau kitos išeities nebuvo. Buvo vertinamas Brisiaus amžina ištikimybė šeimininkui. Tokias potekstes kritikai vadina biliūniškuoju poelgiu, arba tiesiog įžvelgia „liūdną šypseną“.
„Ad astra“ lotyniškai- „Į žvaigždes“. Tačiau ar šis kūrinys turi ką nors bendro su veržimusi į žvaigždes, su pastangomis tobulėti? Deja, tai būdinga Jurgio Savicio kūriniams ironija. Novelėje vyrauja kur kas daugiau veikėjų, nei apsakyme „Brisiaus galas“. Skiriasi ir žmonių požiūris. Dalba- užsispyręs ūkininas, norintis nuo visų atsiriboti užsitvėręs tvorą. Nejaučiantis šiltų jausmų nei žmonėms, nei savam augintiniui. Veikėjas supranta, kad seno šuns atsikratymas tūrėtų būti ivykdytas vienumoje, tačiau Dalba neatsargiai pasirenka užšalusio ežero eketę ir einantys pro šalį vyriokai jį pamato. Jie sukritikuoja Dalbą: „- Eitum verčiau bažnyčion...“. Užsispyrėlis tik numoja, neatsisakydamas savo sumanymo, į juos ranka. Tačiau šuo išsikapanoja iš eketės, o neleisdamas joje vandeniui nurimti, nepasirinkęs saugaus atstumo, Dalba įlūžta. Šokiruojantis skaitytoją posūkis- šuo išgelbsti šeimininka... Po mišių Dalba užbaigė pradėtą vykdyti sumanymą- šuo amžiams nugrimzdo dugnan. Išryškėjo Dalbos nedėkingumas ir dvasinių vertybių nepuoselėjimas (tokiam sumanymui įvyksyti buvo pasirinktas sekmadienis- sakralus metas). Šeiminkui svarbi tik materealinė nauda, svarbu tai, kas gali būti naudingas....

Teisingumo ir naudos siekio, savanaudiškumo supriešinimas, nužmogėjimas, vertybių niekinimas.
Veiksmo vieta
Kaimas
Šuns paveikslas
Šuo visose novelėse vaizduojamas kaip senas, kaime nebereikalingas gyvūnas.
SKIRTUMAI
J. Biliūno
„Brisiaus galas”
J. Savickio
„Ad astra”
J. Apučio
„Šūvis po Marazyno ąžuolu”
Autorių kūryba, kontekstai
XX amžiaus pradžios psichologinės ir lyrinės lietuvių prozos pradininkas, kuris gyveno spaudos draudimo metais. Jonas Biliūnas palaikė, skatino protestavimą prieš carizmą, politinę ir socialinę neteisybę. Jo novelių žmogus – atstumtas, nebereikalingas.
XX a. I p. moderniosios prozos kūrėjas, ekspresionistas, ironijos meistras. Gyveno Pirmojo pasaulinio karo, Sovietų Sąjungos okupacijos metais. Autoriaus kūrinių veikėjai kupini absurdo, paslėpti kaukėmis, taip išjuokia žmogaus ydas, netikrąsias vertybes.
XX a. II p. - XXI a. pr., sovietinio laikotarpio moderniosios lyrinės psichologinės prozos kūrėjas. Savo kūriniuose rašytojas ezopine kalba atskleidžia sovietines sistemos niekinamą jėgą, tradicinių vertybių naikinimą.
Veiksmo laikas
Veiksmas vyksta vasaros pabaigoje
Veiksmas vyksta sekmadienio rytą, žiemos laikotarpiu.
Veiksmas vaizduojamas kaitrios dienos gegužės viduryje.
Veiksmo erdvė
Erdvė vaizduojama atvira – pamiškė, kurioje šuo yra nušautas, laukas, kuriame šuo gyvena.
Veiksmas kinta – iš pradžių vaizduojama Dalbos sodyba, kiemas, tada Dalbos keliavimas lauko vieškeliu į bažnyčią ir atgal. Erdvė ir atvira, plati, ir uždara.
Visas veiksmas vyksta viename kaimo kieme, šalia Marazyno ąžuolas suteikia uždaresnės erdvės vaizdą.
Pasakotojas
Pasakotojas nedalyvauja pačiame veiksme, tačiau stebi įvykius iš tolo ir kartu stebisi šeimininko poelgiu nužudyti šunį Brisių.
Pasakotojas...

Motiejus Kazimieras Sarbievijus – Lietuvos ir Europos poetas, kūręs XVII amžiaus pirmoje puseje, vienas iš įžvalgiausių Baroko literatūros teoretikų. Jis buvo ne tik poetas, bet ir jėzuitas – labai religingas bei tikintis, kuris domėjosi literatūra ir buvo gerai išsilavinęs, todėl jo kūriniuose galima pastebėti tvarkingo ir doro žmogaus bruožų. Savo poeto kelią jis pradėjo nuo panegirikų, skirtų Lietuvos didikams. Vėliau rašė epigramas, odes skirtas konkretiems draugams, žmonėms, kurie pavirtę odžių veikėjais, sprendžia būties problemas. Kitas vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių poetų, prozininkų, dramaturgų, literatūros kritikų yra Vincas Mykolaitis Putinas. Jo kūryboje yra labai svarbi dvasinė laisvė, siekiai, jaunystės džiaugsmas ir meilės ilgesio motyvai. Šiandien mes ir palyginsime šių poetų kūrybą – antrąją Sarbievijaus ,,Odę Publijui Memijui“ ir Putino eilėraštį iš ciklo ,,Pesimizmo himnai“.
Motiejus Kazimiero Sarbievijaus ,,Odė Publijui Memijui“ yra skirta poeto draugui. Jau pirmose eilėraščio eilutėse atsiskleidžia laikinumo tema, kuri yra būdinga Barokui: ,,Sniegas, kurs antai laukuose boluoja,/Vėl ištirps, o tau, kai ateis senatvės/Laikas ledinis“. Jis vartoja meninės raiškos priemonę – palyginimą ir sutapatina gamtos ir žmogaus nepastovumą bei trapumą. Trečiame posmelyje poetas išreiškia liūdnas ir negatyves emocijas: ,,Tau tiktai išliks amžinai tas šaltis/Ir plaukai žili“. Poetas neslepia tiesos ir leidžia suprati, kad reikia susitaikyti su žmogaus trapumu – iš dulkės į dulkę, tačiau jo manymu nuopelnais žmogus gali prasitęsti amžių, nes tik atsidūręs kito žmogaus kailyje ir jam padėdamas, gali prasitęsti savo amžių. Šioje odėje dominuoja laikas, kuris yra greitai lekia ir vienus įvykius pakeičiantis į kitus: ,,Tepaliks kiekvienas/Šlovę po savęs. Visa kita metai/Nuneša godūs“. Geri darbai puošia žmogų, tačiau laikas juos atima, bet telieka tik atsiminimai. Taigi, šioje odėje Sarbievijus pasakoja apie žmogaus laikinumą ir laiką, kuris išnaikina metus ir grožį, tačiau pabrėžia tai, kad gerais darbais galima prasitęsti amžių.
Vienas iš žymiausių Vinco Mykolaičio-Putino kūrinių, tai...

Pasakos – epinio žanro, trumpi, fantastiniai, pamokantys, lengvo turinio kūriniai su beveik visada gera pabaiga. Šiam žanrui būdingi stebuklai, pasivertimai, pasakiški daiktai, pasakiški veikėjai, veiksmo, laiko ir vietos spalvingumas. Pasakose ypatingai atskiriami teigiami ir neigiami kūrinio veikėjai. Pasakose apstu personifikacijų, magiškų skaičių. Pasakos – tai kolektyvinė kūryba, atspindėjusi senovės pasaulio supratimą. Tai estetinė ir etinė pasaulio pažinimo forma. Pasakos gimė iš žmonijos pastangų suprasti save, pasaulį, daiktus. Senieji žmonės manė, jog sodybas supantys laukai, miškai ir vandenys yra apgyvendintos keistų, kartais draugiškai, o kartais priešiškai nusiteikusių mitinių būtybių, jog net kasdien jų matomi gyvuliai, paukščiai ir žvėrys kalbasi tarpusavyje, yra protingi, turi savo šeimininkus ir karalius.
Pasakas, kaip liaudies meninę kūrybą, pradėta užrašinėti gana vėlai, tik XIX a pradžioje. To pradininkai buvo vokiečių filologai broliai Jakobas ir Vilhelmas Grimai, kurie 1807 – 1811 m. išleido rinkinį ,,Vaikų ir šeimos pasakos“. Pirmasis užrašęs lietuvių pasakas - Simonas Daukantas, 1835 m. išleido ,,Pasakos masių“. Pastaruoju metu pagausėjo mokslininkų tyrinėjančių pasakos prasmę, sandarą. Jau neapsiribojama paviršutinišku pasakos supratimu, jų siužetų atpasakojimu, personažų apibūdinimu. Ieškoma gilesnės pasakos semantinės prasmės. Taip pat didelis dėmesys skiriamas pasakos struktūrai.
Dabartinėje folkloristikoje nėra vienodo pasakų skirstymo pagal žanrus. Įvairiuose šaltiniuose galima rasti skirtingus pasakų žanrus. Dažniausiai pateikiamas toks skirstymas: stebuklų, gyvulinės (arba žvėrių), buitinės (arba juokų), formulinės (arba grandininės) pasakos. Visi šaltiniai pateikia stebuklinių pasakų žanrą, jis yra gausiausias.
Stebuklinės pasakos - tai pačios neįtikinamiausios istorijos. To, kas vaizduojama stebuklinėse pasakose, gyvenime nėra. Taikliai ir glaustai aptarti stebuklines pasakas nėra lengva. Jos labai įvairios, skirtingų kūrybos klodų, nevienodos apimties ir sudėtingumo. Vienos labai glaustos, kitos – labai išplėtotos. Pasaulyje stebuklų pasakų yra užrašyta šimtai tūkstančių. Lietuvių tautosakos instituto kataloge stebuklinių pasakų skyriuje susisteminta apie 12 tūkstančių variantų. Bet stebuklinių pasakų siužetų skaičius ribotas. Tautosakininkas Leonardas Sauka teigia, kad ,,pagal siužetą galima išskirti tris ryškesnes pasakų grupes:
1) pasakojama apie susidūrimus su antgamtiniais...

Portretas ir peizažas Kazio Borutos romane „Baltaragio malūnas“ ir Arūno Žebriūno filme „Velnio nuotaka“: lyginamasis aspektas.
A. Žebriūnas, norėdamas neatitolti nuo filmo idėjos pasitelkė muziką. Kuriant „Baltaragio malūną“ K. Boruta, rašydamas knygą buvo prislėgtas ir paveiktas hitlerininkų okupantų. Hitlerinė okupacija nepaliko „Baltaragio malūne“ jokios vilties. Dar nė vienoje Borutos knygoje žmogus nebuvo taip tragiškai pralaimėjęs likimui. Kūrinyje ir knygoje veikėjai stebino savo drąsa, ryžtingumu (Girdvainis savo užsispyrimu įveikė kelią pas Jurgą, Pinčuko noras, bet kokiu tikslu sutrukdyti jaunikiui). Ir filme ir knygoje mitolginės būtybės, perkeltos į Lietuvos kaimo aplinką, tampa visiskai realios, net kasdieniškos, nes veikėjai bendrauja su Pinčuku, lyg su paprastu žmogumi, nors žino, kad tai mitologinė būtybė - Baltaragis, arkliavagis. Apysakoje ir filme fantastiniai įvykiai, įsismelkę į žmonių likimus, įgauna grėsmingą įtampą ir jutimų tikrumą ( sutartis su velniu, Uršulės ir Pinčuko vestuvės, užkerėtas kelias į malūną). Tiek K. Boruta, tiek A. Žebriūnas pasitelkę mitologines sakmes (velnias, užkerėtas kelias, mergužėlė prižadėta velniui, bernužėlis) parodo apgaubtą senojo kaimo attmosfera veikėjo būtį, kur mitologiniai vaizdiniai ir prietarai susipynę su realybe ( Uršulės atliekami burtai prieš Marcelę, kaimo žmonių patiklumas, kad malūnas užkerėtas). Knygoje ir filme žmogus turi grumtis su pačiu velniu dėl laimės ir likimo. Tęstinumas veiksmo užsimezga pasirašius sutartį su velniu. Abiejų autorių kūryboje yra nemažai humoro, kai, tarkim, velnias išsigąsta moters (Uršulės) arba velnias tarnauja žmogui - tai atėję iš lietuviškojo folkloro. Pinčuko išvaizda tiek romane, tiek filme paremta lietuviškom pasakom, kur jau įprasta vaizduoti velnią su ragiukais, apsirengusį kaip ponaičiuką. Santykiai su velniu yra nuspalvinti linksmos pašaipos ir taip pat yra perkelti iš liaudies pasakų, kur dar buvo išlikusi senojo tikėjimo samprata, jog velnių yra visur. Pinčukas knygos ir filmo pradžioje atstovauja paklusnių mitologinių būtybių kategorijai. Jis lengvai pasiduoda žmogaus galiai (filme Baltaragis užmeta jam ant kaklo virvę, kuri rodo savo primestą valią, o...

Biliūno kūrinio “Brisiaus galas” kontekstas
• Pagrindis kūrinio veikėjas senas,žilas ”apžabalęs”
• šuo – Brisius. Jis jaučiasi nereikalingas, tačiau iš paskutiniųjų
• stengiasi būti naudingas. Miegodamas kieme šuo jaučiasi
• saugus, bet šeimininkui nusivedus jį už klojimo, saugumo
• jausmas dingsta. Sava erdvė pakeičiama svetima.
• Šūvis – Brisius “griūva, sopulio pervertas”, o šeimininkas
• pabėga, nors šuo “tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti”.
•
• Reikalingumas ir jautrumas – dvasinės vertybės, o J. Biliūnas
• dažnai pastebi jų nebuvimą gyvenime, dėl ko labai sielojasi.
• Autoriaus žmogiškumas kyla iš jautraus požiūrio
• į kitą gyvą būtybę.
• Jurgis Savickis
• Rašytojo kūryboje bene visur
• surandame ne tik gėrio, bet ir
• blogio žaismą, žmogaus įgimtą
• ieškojimą gyvenimo tiesos bei
• siekimą amžinojo gėrio.
•
Trumpas J.Savickio apsakymo “Ad astra” turinys
• Ūkininkas Dalba nusprendžia vienas pats keisti pasaulį.
• („ Aš padarysiu savaip ir nepasiduosiu, - ištarė Dalba lyg koks
• pionierius.“) O pradžią to keitimo jis susieja su apsivalymu – senų,
• nereikalingų daiktų atsikratymu. Pirmąja jo auka tampa kieme
• „gaivalinėjąs” senas šuo. Tai priminė netgi ne šunį, o kažkokį
• sulysusį padarą, kuris šeimininkui, sveikam, žvaliam ūkininkui,
• gadino įvaizdį kitų atžvilgiu. Šuo buvo įstumtas savo šeiminiko į
• ledinį eketės vandenį (“ Dalba, pagriebęs šunį už galvos, vilko jį
• kaip kokį aviną ir įstūmė aketėn.”), kuriame vargšas gyvūnas,
• priešindamasis mirčiai, įstengė išsikapstyti. Neišlaikęs
• pusiausvyros Dalba pakliūna eketėn ir ,kaip bebūtų keista ,
• šuo išgelbsti jį.
• Tačiau Dalba namo grįžta vienas...
Palyginkime
• J. Biliūnas
• “Brisiaus galas”
• J. Savickis
• “Ad astra”
• 1. Kūrinio žanras , tipas.
• Psichologinė novelė
• Epinis apsakymas
• 2. Kūrinio tema
•...

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir žlugus cenzūros aparatui, iškilo rimtų tekstologinių problemų dėl akivaizdžių skirtingo laikmečio, taigi ir skirtingų aplinkybių veikiamų leidimų neatitikimo su autografais. Tekstologams teko spręsti autentiškumo klausimus, lyginti kūrinių leidimų skirtumus su išlikusiais autografais arba, jei jų nėra išlikusių, imtis kitokių priemonių, apdairiai naikinant cenzūros padarinius.
O tai padaryti nėra taip paprasta, kadangi sisteminga knygų cenzūra įvesta jau 1559-64m. Žinoma, tam tikru laiku cenzūros aparatas skyrėsi: cenzorius kontroliavo skirtinga valdžia, skatinama skirtingų intencijų, skirtingai suprantanti „pavojingas temas“ bei skirtingu kontroliavimo mastu.
Šio darbo uždaviniai yra: palyginti tris (1924m., 1956m., 1995m.) Žemaitės apsakymo „Topylis“ leidimus, rasti juose cenzūros įtakotus skirtumus ir, remiantis savo žiniomis bei logiškais samprotavimais, paaiškinti, kodėl tie rankraščio taisymai buvo atlikti.
Ruošiant Žemaitės leidimus, redaguojant rankraščius, veikė totalitarinės tarybų sąjungos cenzūra. Apie ją, beje, lietuviškai prabilta tik 1985m, kuomet Tomas Venclova parašė „Tekstai apie tekstus“, žinoma, ne Lietuvoje. Šiuo metu nėra išlikę tokių slaptam bei tarnybiniam naudojimui skirtų instrukcijų kaip „Vieningosios neslaptų leidinių spauzdinimo taisyklės“ ar „Draudžiamų skelbti žinių sąrašas“, kurios būtų palengvinę tekstologo darbą. Jos buvo sunaikintos, o išlikę tėra pavieniai, atsitiktiniai dokumentai, bei žmonių, kurie tai pamena, pasakojimai.
Konkrečiai susiduriant su cenzūros atvejais dažnai galima nustebti, kuo viena ar kita frazė, kartais net ištisos pastraipos neįtiko cenzoriui. Čia suveikė vidinio cenzoriaus aparatas, turėjęs savus principus pačiose leidyklose, kurios stengėsi išvengti nemalonumų su „viršutiniu aukštu“- t.y. su LTSR valstybinių leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komitetu, kuris, savo ruožtu, buvo pavaldus dar vienai režimo piramidės pakopai.
Taigi leidyklos iškart atmesdavo aiškiai „idėjiškai žalingą“ kūrinį, o dėl „pasitaikančių trūkumų“ derėdavosi su autoriais, dažnai priekabiaudami visai be reikalo arba pridėdami autoritetingo asmens įvadą ar pratarmę.
Žemaitės atvejis kiek skiriasi tuo, jog jos kūriniai, prieš patekdami į spaudą, buvo ypatingai cenzūruojami, esmingai koreguojami: buvo norminama jos raštų kalba, taisomi ir kitokie nekalbinio pobūdžio dalykai. Tai buvo grindžiama Žemaitės menku išprusimu. Buvo teigiama, jog Žemaitės...