Lyginamoji leidimų analizė: Žemaitė "Topylis"

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir žlugus cenzūros aparatui, iškilo rimtų tekstologinių problemų dėl akivaizdžių skirtingo laikmečio, taigi ir skirtingų aplinkybių veikiamų leidimų neatitikimo su autografais. Tekstologams teko spręsti autentiškumo klausimus, lyginti kūrinių leidimų skirtumus su išlikusiais autografais arba, jei jų nėra išlikusių, imtis kitokių priemonių, apdairiai naikinant cenzūros padarinius.
O tai padaryti nėra taip paprasta, kadangi sisteminga knygų cenzūra įvesta jau 1559-64m. Žinoma, tam tikru laiku cenzūros aparatas skyrėsi: cenzorius kontroliavo skirtinga valdžia, skatinama skirtingų intencijų, skirtingai suprantanti „pavojingas temas“ bei skirtingu kontroliavimo mastu.
Šio darbo uždaviniai yra: palyginti tris (1924m., 1956m., 1995m.) Žemaitės apsakymo „Topylis“ leidimus, rasti juose cenzūros įtakotus skirtumus ir, remiantis savo žiniomis bei logiškais samprotavimais, paaiškinti, kodėl tie rankraščio taisymai buvo atlikti.
Ruošiant Žemaitės leidimus, redaguojant rankraščius, veikė totalitarinės tarybų sąjungos cenzūra. Apie ją, beje, lietuviškai prabilta tik 1985m, kuomet Tomas Venclova parašė „Tekstai apie tekstus“, žinoma, ne Lietuvoje. Šiuo metu nėra išlikę tokių slaptam bei tarnybiniam naudojimui skirtų instrukcijų kaip „Vieningosios neslaptų leidinių spauzdinimo taisyklės“ ar „Draudžiamų skelbti žinių sąrašas“, kurios būtų palengvinę tekstologo darbą. Jos buvo sunaikintos, o išlikę tėra pavieniai, atsitiktiniai dokumentai, bei žmonių, kurie tai pamena, pasakojimai.
Konkrečiai susiduriant su cenzūros atvejais dažnai galima nustebti, kuo viena ar kita frazė, kartais net ištisos pastraipos neįtiko cenzoriui. Čia suveikė vidinio cenzoriaus aparatas, turėjęs savus principus pačiose leidyklose, kurios stengėsi išvengti nemalonumų su „viršutiniu aukštu“- t.y. su LTSR valstybinių leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komitetu, kuris, savo ruožtu, buvo pavaldus dar vienai režimo piramidės pakopai.
Taigi leidyklos iškart atmesdavo aiškiai „idėjiškai žalingą“ kūrinį, o dėl „pasitaikančių trūkumų“ derėdavosi su autoriais, dažnai priekabiaudami visai be reikalo arba pridėdami autoritetingo asmens įvadą ar pratarmę.
Žemaitės atvejis kiek skiriasi tuo, jog jos kūriniai, prieš patekdami į spaudą, buvo ypatingai cenzūruojami, esmingai koreguojami: buvo norminama jos raštų kalba, taisomi ir kitokie nekalbinio pobūdžio dalykai. Tai buvo grindžiama Žemaitės menku išprusimu. Buvo teigiama, jog Žemaitės...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!