Pagonybė – tai tikėjimas, kuris egzistavo iki krikščionybės

 • Pagonybė – tai tikėjimas, kuris egzistavo iki krikščionybės.
• Ankstyviausioji lietuvių religija susidarė pirmykštės visuomenės laikais, ankstyvojo akmens amžiaus pabaigoje, maisto rankiojimo ir medžioklės ūkio sąlygomis. Pirmykščio žmogaus technika buvo labai primityvi, žinios apie gyvų organizmų sandarą ir veiklą, apie įvairių daiktų ir dalykų realias savybes tokios menkos, kad jam visur ir visuomet vaidenosi gąsdinanti, pilna netikėtumų ir paslapčių jėga. Visur jis buvo linkęs įžvelgti nematomo, paslaptingo antgamtinio pasaulio įsikišimą.
• kad mitologija yra pašaukta išreikšti tiriamos visuomenės, labai plačiai suprastą, politinę ideologiją.
Senovės lietuvių religiniai vaizdiniai rutuliojasi savitai, priklausomai nuo konkrečių gyvenimo sąlygų.
Pagrindinis seniausias lietuvių religijos bruožas buvo gamtos jėgų garbinimas. Lietuviai, dar būdami maisto rinkėjais ir medžiotojais, garbino totemus medžius, gyvulius, paukščius, ugnį, vandenį. Ilgainiui pradėta tikėti, kad kiekvienas iš tų objektų turi savo šeimininką – valdytoją.
Lietuvių žodis Deivė bei dievas yra senos kilmės, reiškiantis šviečiantysis, dangiškasis. Iš jo kilęs senovės indų devah, lotynų – deus, graikų – teos. Seniausios lietuvių dievybės buvo moteriškos lyties deivės, atsiradusios ir susiformavusios ankstyvojo matriarchato laikotarpiu. Be to, matriarchato laikais plito tikėjimas, kad mirusios pramotės įsikūnija gyvūnuose. Jos pereina gyventi į žalčius, gyvates, paukščius ir kt. Buvo tikima, kad pramotės gyvūnų pavidalu gyvena genties teritorijoje, sodyboje arba namuose. Jos rūpinasi kolektyvo turtu, žemės derlingumu, moterų vaisingumu, globoja vaikus, stengiasi, kad išaugtų dori kolektyvo įpėdiniai. Tokias pramotes-gyvūnus žmonės gerbė, globojo, maitino, jų garbei kėlė vaišes.
Tuo pat metu formavosi moteriškos antgamtinės būtybės, gyvenusios genties teritorijos miškuose ar vandenyse. Iš pradžių tos būtybės buvo vaizduojamos zoomorfinėmis būtybėmis ir vadinamos Bobomis. Tokių vaizdinių pėdsakų išliko įvairių tautų sakralinėse apeigose. Archainėje lietuvių mįslėje totemė eglė vadinama Gintaruota Boba. Pramotėms virstant namų dievybėmis, atsirado Babaužė, Velykų Bobutė arba Velykė ir kt., kurios globojo gerus ir baudė blogus vaikus.
Su gilia pagonybe susieta dauguma lietuvių liaudies meno motyvų:
1. Iš žilos senovės atėję deivių atvaizdai, augalų ornamentai bei jų simboliai, dangaus šviesulių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!