Senovės baltų tikėjimas (skaidrės)

• Velnias- mirusiųjų požemių globėjas.
• Kartais velnias laikomas – požemių, pelkių dievu, kalviu ir karo dievu.
• Velnias ypač artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu.
• Velniai gyvendavo miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis ar velėnomis, požemiuose.
• Krikščionybė velnią vertina neigiamai. Tai Dievo priešininkas, kuris gundo žmones nusikalsti, pažeisti Dievo įsakymus. Tačiau senovės lietuvių mituose ir sakmėse kuriant pasaulį velnias buvo Dievo pagalbininkas. Tiesa, jis neklausydavo Dievo nurodymų, todėl jo kūriniai nelabai vykę. Pasakojama, kad Dievas sukūrė Žemę, angelus, paukščius, o velnias – velniukus, rupūžes, gyvates ir daugybę tamsių, šaltų, pavojingų, nenaudingų objektų: pelkes, balas, akmenis. Todėl velnio vardas lietuvių kalboje vartojamas ne tik keikiantis (vienas populiariausių keiksmų yra „po velnių“), bet ir galvojant su velniu neva susijusių gamtos objektų ir vietų pavadinimus.
• Velniai buvo vaizduojami ornitomorfiniu arba zoomorfiniu pavidalu: paukščiu (varna, juodvarniu, antimi), gyvuliu (katinu, lape, ežiu, jaučiu, arkliu), ropliu (gyvate, žalčiu).
• Kartai buvo antropomorfinės būtybės (mažiuku žmogeliuku su žalia kepure, jaunuoliu, vokietuku ir pan.).
Kaip žmonės įsivaizduodavo velnią?
Pagrindinė velnio pareiga – saugoti žemės lobius, globoti vargšus,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!