Baltų dievai ir deivės (skaidrės)

Baltų dievai ir deivės

Dievas perkūnas

Perkūnas, baltų griaustinio, žaibo, audros, lietaus dievas. Perkūnas minimas daugelyje lietuvių religijos ir mitologijos šaltinių. Vardo kilmė nėra aiški, siejama su lotynų kalbos žodžiu quercus – ąžuolas; kildinamas iš lietuvių kalbos žodžio perti – mušti, smogti. Svarbiausios baltų šventvietės buvo statomos Perkūnui. Manoma, egzistavo Perkūno vardo tarimo tabu. Vengiant tarti jo vardą, jis būdavo vadinamas: Brazdeikiu, Dunduliu, Gramaliu, Griaustiniu, Grumužiu, Poškuliu Tarškuliu, Tratintoju Dardaičiu, Trinkučiu. Būdingas jo apibūdinimas – Dievaitis (dažniausiai Perkūnas Dievaitis).

Perkūnas – atmosferos ir gamtos valdytojas, jam priskiriama žemės augalijos priežiūra, globa, rūpinimasis vaisingumu, įvairiais atmosferos reiškiniais, jo žinioje neišsenkamos vandens atsargos, sukauptos virš „akmeninio dangaus skliauto“. Perkūnas globojo žmogų, jo dorovę, moralę, teisingumą, gėrį. Jis dažnai nužengdavo į žemę, kad sužinotų, kaip gyvena žmonės

Vienas pagrindinių Perkūno garbinimų buvo ugnies deginimas. Perkūno ugnis buvo deginama miškuose. Manoma, kad vienas svarbiausių Perkūno garbinimo centrų buvo Palanga. Iš čia, pasak legendos, į Vilniaus šventyklą buvo atgabentas Perkūno stabas. N. Vėlius, remdamasis šia prielaida, teigia, kad kryžiuočiams nugalėjus prūsus ir ėmus puldinėti pajūrį kulto centras buvo perkeltas į Vilnių. 13 a. viduryje Vilniuje, dabartinės Arkikatedros vietoje, stovėjusią Perkūno šventyklą.

Griaustinis laikytas dievo Perkūno kalba, kuria jis pranešdavęs vaidiloms savo valią. Paprastai vaidilos maldaudavo Perkūną, kad būtų geras oras į karą jojant, pievas šienaujant, rugius pjaunant ar dirbant kitus darbus. Aukodavo jam javus, gyvulius, drabužius. Žmonės, girdėdami Perkūno balsą, iš baimės puldavo ant žemės garsiai šaukdami: „Dieve Perkūne, apsaugok mus“. Jei Perkūnas kriviui ką nors gero pranešdavo, buvo keliamos vaišės, aukojamos aukos – žirgai, galvijai ir kalbamos maldos.

Žemýna, senovės baltų žemės deivė. Žemyna (Žemė, Žemelė, Žemynėlė, Žemynėlyna) – žemės, duodančios vaisius, ir viso, kas gyva, deivė, suteikianti žemei vaisingumą. Ji senos kilmės lietuvių ir prūsų Žemės deivė, garbinama labiau negu Žemėpatis. Žemėpatis ir Žemynėlė drauge globojo laukus, žemės ūkio vaisius, visą augaliją, javus, gyvulius, sodybąs, namus, jų gyventojus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!