Paauglių krizės

ĮVADAS Temos aktualumas ir problema. Paauglystė- vienas sudėtingiausių laikotarpių žmogaus gyvenime. Paauglystė lydima ne tik kūno pokyčių bet ir dvasinių vertybių bei idealų formavimo, vyksta socialinė asmenybės branda (Kulvičienė, 1978). Todėl paauglystę ir paauglystėje iškylančias problemas nagrinėje nemažai autorių (Čiuladienė, 2007; Virbalienė, 2006; Pipher, 2007; Vaičiulienė, 2000; Žukauskienė, 2002; Gučas, 1990). „Dažnai paauglystė vadinama „sunkiu“, „kritiniu“ žmogaus gyvenimo periodu. <...> Šiame amžiuje vyksta dideli asmenybės bruožų pakitimai. Neretai vaiko asmenybės esminiai santykiai su aplinka keičiasi šuoliais, audringai– per trumpą laiką susiklosto ir aktyviai pradeda reikštis nauji bruožai. Be to, <...> savo pakitimus ir pats vaikas dažnai sunkiai pergyvena. Visa tai komplikuoja naujų jo santykių su kitais žmonėmis susiklostymą“ (Kulvičienė, 1978, p.5). Viena iš svarbių paauglystės problemų yra– konfliktai. „Konfliktai kyla su tais, kurie nenori suprasti arba pripažinti, kad paauglys yra subrendęs (Gučas, 1990, p217)“. Neretai paauglio brendimo nepripažįsta paauglio tėvai, todėl tarp paauglių ir tėvų išryškėja konfliktai dėl lūkesčių neatitikimo (Vaičiulienė, 2004). Tokie konfliktai tarp paauglių ir tėvų dažnai būna neišspręsti dėl skirtingų pažiūrų ir nuomonių. „Neišspręsti– nekonstruktyvūs konfliktai komplikuoja asmenybės brendimą, dėl sumaišties ir nesupratimo stiprina paauglio agresyvumą, sukelia paauglio nepasitikėjimą socialine aplinka. Mokytis konstruktyviai spręsti konfliktus– derinti skirtybes, toleruoti kito nuomonę– jaunoji karta pirmiausia turėtų mokykloje. Mokykla turėtų „brandinti kūrybingai tikrovės prieštaravimus įveikti pasiryžusią, vidinės darnos ir darnos su pasauliu siekiančią asmenybę „ (Čiuladienė, 2007, p 29). „Konstruktyvaus konfliktų sprendimo įgūdžių stoką liudija ir kriminogeniniai Lietuvos procesai: nepilnamečių nusikaltimo dinamikos kreivė kyla bei „jaunėja“, o nusikalstamumo struktūra prilygsta suaugusiųjų nusikaltimui. Vadinasi, kai mokykloje nemokoma konstruktyvių konflikto sprendimo būdų labai komplikuojama sėkminga paauglių socializacija, nes destruktyvūs konfliktai blokuoja paauglio produktyvų aktyvumą, lemia atstūmimo nuotaikas, sukelia stiprius neigiamus jausmus ar net žiaurumo bei smurto priepuolius“ (Čiuladienė, 2007, p 29). Ne mažiaus svarbios ir aktualios yra tokios paauglystės problemos kaip savęs neigiamas vertinimas, bendravimo, mokymosi problemos, savo tapatumo ieškojimo problemą ir t.t. Tokie paauglystės sunkumai dar yra vadinamos kaip paauglystės krizės. Krizė- tai sunkus gyvenimo laikotarpi, kurio metu žmogus jaučia vidinį dvasinį diskomfortą, dažną nerimą, nuotaikos smukimą. Krizės laikotarpiu, žmogus gali užsidaryti savyje, prarasti norą bendrauti, domėtis gyvenimu. Paauglystės etapas yra bene reikšmingiausias žmogaus ateities požiūriu. Sėkmingai įveikus tapatumo ir vaidmenų sumaišties krizę, atsiranda pasitikėjimas savimi ir saugios ateities jausmas. Todėl svarbu padėti paaugliui įveikti sunkų jam gyvenimo laikotarpį. Sumažinti konstruktyvių konfliktų trūkumą, padėti įveikti paauglystės krizes ir sunkumus siekia ir mokykla, veiklos joje organizavimas, kuris nukreiptas į nekonstruktyvių paauglių konfliktų mažinimą, paauglio savojo tapatumo ieškojimą, teigiamo savęs vertinimą ir bendravimo problemų įveikimą. Vienas iš tokių būdų galėtų būti socialinių dramos metodų taikymas mokykloje. Socialinius dramos metodus sudaro: proceso dramos ir forumo teatro metodai. Proceso drama- tai vienas iš būdų geriau pažinti save ir aplinkinius. Vaidindamas situacijas atsispiriant nuo esamų neramumų, problemų, paauglys gilinasi į situaciją, bando pats surasti problemų ir sunkumų priežastis, ieškoti tinkamus sprendimo būdų. Toks teatras konkrečias bendruomenės problemas vaizduoja sukurdamas bendro pobūdžio pasakojimą, o bendruomenės nariai prisideda prie pateikiamos dramos. Tai praktiškas ir galingas įtraukimo metodas, kurio paskirtis– išmokinti žmones, šiuo atveju, paauglius, aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime, ir tuo pat metu– teigiamų permainų priemonė. Proceso drama tai teatro žanras, kai publikos nėra, vaidyba grupei- esminis dalykas. Proceso drama- tai improvizacijos ir spontaniškos kūrybos teatras, kurio metu ugdomi ir tobulinami kūrybiniai gebėjimai. Proceso dramos metu lavinami tarpasmeniniai ir socialiniai santykiai, analizuojamos ir vertinamos socialinės bei asmeninės žmonių problemos (Owens, Barber, 2006). Forumo teatras– diskusijų teatras, kurio pagrindinis tikslas– teatrinio pavaizdavimo priemonių pagalba iškelti ir diskutuoti aktualiomis paaugliams temomis. Skatinti jaunimą savarankiškai mąstyti ir priimti sprendimus, būti atsakingiems ne tik už save, bet ir už savo artimą. Naudojant teatrinio ugdymo priemones lavinti moksleivių kūrybiškumą bei jautrumą aplinkai. Forumo teatro metodas yra unikalus tuo, kad spektaklių, arba improvizacinių situacijų metu, moksleiviai mato savo problemas, stengiasi patys jas spręsti scenoje, po to įgytus įgūdžius pritaiko visuomeniniame gyvenime. Forumo teatras padeda nustatyti konfliktinių situacijų pagrindines priežastis, mokina jų išvengti (http://www.forumtheatre.lt), plėtoja mokinių bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius. Forumo teatras yra didžiulė kūrybinė jėga, unikali ugdymo priemonė. Taip pat Forumo teatras moko suprasti ir išsakyti savo bei kito žmogaus poreikius, moko valdyti ir reikšti emocijas (Ercmonienė–Varnienė, 2006). Taigi, socialinės dramos metodų pagalba paaugliai gali gilintis į problemų ir paauglystės krizių priežastis, gali pamatyti savo veiksmus tarsi iš šalies, juos apmąstyti. Tik svarbu parinkti amžiaus brandą atitinkančius metodus ir efektyviai juos taikyti. Todėl socialinių dramos metodų tinkamumas sprendžiant paauglių krizes yra aktuali pedagogikos problema. Tyrimo tikslas- išnagrinėti socialinės dramos metodų tinkamumą sprendžiant paauglių krizes. Tyrimo objektas- socialinės dramos metodai ir jų tinkamumas sprendžiant paauglių krizes. Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizuoti mokslinę literatūrą susietą su paauglių ugdymu. 2. Apibūdinti paauglio psichines savybes. 3. Išskirti pagrindinius ir aktualius paauglystės sunkumus ir krizes. 4. Apibūdinti socialinės dramos metodų. 5. Atskleisti socialinės dramos metodų, kaip ugdymo priemonių efektyvumą siekiant įveikti paauglystės krizės. Tyrimo metodai: Mokslinės literatūros analizė. Anketinė apklausa. Mokinių rašiniai duota tema. Tyrimo duomenų kiekybinė ir kokybinė analizė bei apibendrinimas. Tiriamieji: tiriamaisiais pasirinkti 16–18 metų paaugliai. Teorinis pagrindas. Socialinės dramos metodai Forumo teatras ir proceso drama pabrėžia bendrųjų, socialinių žmogaus kompetencijų formavimą ir lavinimą, emocinės pusiausvyros tobulinimą, skatina kritinį mastymą, lavina vaidybinius gebėjimus (Owens A., Barber K., 2006). Šiame kontekste ir išryškėja socialinės dramos metodų meninis, asmeninis ir socialinis pobūdis. Teorinis naudingumas ir praktinė reikšmė. Darbe teoriškai pagrįsta ir praktiškai patvirtina socialinių dramos metodų tinkamumas sprendžiant paauglių krizes. Darbe apibūdinta paauglystė, paauglystės krizes sukeliantys veiksniai, socialinės dramos metodų ypatumai, socialinės dramos metodų įtaka paauglių krizių valdymui. Visa tai yra teoriniai orientyrai, galintys ugdymo procese padėti įveikti paauglių krizes. Tyrimo etapai: Pirmasis etapas- mokslinės literatūros nagrinėjimas, priemonių tyrimui rengimas. Antras etapas- duomenų rinkimas, sisteminimas. Trečias etapas- tyrimo rezultatų analizavimas ir apibūdinimas, išvados. Darbo struktūra ir apimtis Darbą sudaro įvadas, keturios dalys, išvados, literatūros sąrašas, santrauka (lietuvių ir anglų kalbomis), 1 priedas. Literatūros sąraše yra panaudoti _________ šaltiniai. Magistro darbo bendra apimtis______puslapių (_______) be priedų. Darbe pateikta____ lentelių, ________-paveikslų, 1priedas. 1. PAAUGLYSTĖS KRIZES SUKELIANTYS VEIKSNIAI „Paauglystė– tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo iki tol, kol pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis. Paauglystė yra pereinamasis amžius. Anksčiau Vakarų šalių visuomenė paauglystę laikė trumpu tarpu tarp vaikystės priklausomybės ir suaugusio žmogaus atsakomybės. Pasibaigus lytiniam brendimui, žmogus buvo laikomas suaugusiu ir atsakingu. Suaugęs žmogus dirbo, tuokėsi, augino vaikus“ (Myers, 1986, p. 54). „Šiuolaikinė visuomenė kelia didesnius reikalavimus. Tam, kad būtų savarankiškas ir nepriklausomas, modernios visuomenės individas privalo išsimokslinti, įgyti profesiją, sukurti materialinį gyvenimo pamatą“ (Vaičiulienė, 2004, p. 14). 1.1. Paauglystė, kaip socialinis reiškinys Anot G. Stanley Hallo (1904), pirmojo Amerikos psichologo, aprašiusio paauglystę, daugelis suaugusiųjų žmonių, vyresnių kaip 30 metų, nenorėtų susigražinti paauglystės laikus, kai buvo būtinas socialinis bendraamžių pripažinimas ir atitolinimas nuo tėvų buvo didžiausias (Myers, 1986). Nemažai suaugusiųjų, paauglystės laikotarpį apibūdina kaip: pastovaus nerimo, vienatvės ir menkavertiškumo jausmas ir noras kuo greičiau pasiekti suaugusiojo žmogaus statusą (Remšmidt, 1994). „Paauglystė– tai pereinamasis laikotarpis tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus“ (Vaičiulienė, 2004, p. 14). „Šiuolaikiniuose užsienio raidos vadovėliuose ir kituose šaltiniuose paauglystės laikotarpis nurodamas gana ilgas (Steinberg, 1991). Ankstyvoji paauglystė trunka nuo 12 iki 14 metų, vidurinioji– nuo 15 iki 18 metų, o vėlyvoji– nuo 19 iki 21 metų, kol individas nustoja fiziškai augti. Kiti nurodo dar ilgesnį paauglystės periodą: ankstyvoji paauglystė– nuo 10 iki 14 metų, vidurinioji– nuo 15 iki 19 metų, vėlyvoji– nuo 19 iki 24 metų“ (Vaičiulienė, 2004, p.15). R. Žukauskienė (2002) teigia, kad paauglystės amžiaus ribos yra sąlygiškos, dažniausiai tarp 12–18 metų. Autorė nurodo tokias paauglystės stadijas: ankstyvoji paauglystė– tarp 12 ir 14 metų, penkioliktieji, metai lyg pereinamasis laikotarpis, o vėlyvoji paauglystė– tarp 16 ir 18 metų. A. Kulvičienė (1978) sako, kad dažnai paauglystė vadinama „sunkiu“, „kritiniu“ žmogaus gyvenimo periodu. Šiame amžiuje vyksta dideli asmenybės bruožų pakitimai. Neretai vaiko asmenybės esminiai santykiai su aplinka keičiasi šuoliais, audringai– per trumpą laiką susiklosto ir aktyviai pradeda reikštis nauji bruožai. Be to, savo pakitimus ir pats vaikas dažnai sunkiai pergyvena. Visa tai komplikuoja naujų jo santykių su kitais žmonėmis susiklostymą. Apie paauglystę kalbama, kad tai sudėtingas psichinės raidos laikotarpis, paženklintas audromis ir stresais. Juokaujama, jog paauglystė yra toks amžiaus tarpsnis,“kai už bilietą kino teatre reikia mokėti tiek kiek suaugusiam, tačiau negalima žiūrėti suaugusiems skirtų filmų“ (Vaičiulienė, 1998, p. 5). Visa tai rodo, kad paauglystė pasižymi savitais interesais, poreikiais, asmenybės brandos ypatybėmis, socialiniu statusu visuomenėje. Todėl paauglystė vertinama kaip socialinis reiškinys, kuris visuomenėje kelia savitas problemas ir koreguoja jos raidos procesus, ypač asmenybės ugdymo ypatybes. 1.2. Paauglio psichinės savybės „Paauglystė yra kritinis periodas individo gyvenime. Paauglystėje vyksta struktūrinės permainos kognityvinėje sferoje, moralės sferose, o taip pat iš esmės paliečiama ir psichosocialinė sfera.“ (Vaičiulienė, 2000, p. 5) Paauglystėje individas pasiekia tą intelekto ribą, kurią J. Piaget vadino formaliomis operacijomis (Myers, 1986). Formaliam operaciniam mąstymui būdingas individo sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, neatsižvelgiant į konkrečius faktus (Žukauskienė, 2002). Pagal J. Piaget, iki paauglystės, yra konkrečių operacijų stadija, vaikas mąsto konkrečiai, o paaugliai, jau geba mąstyti abstrakčiai, logiškai. Paauglys geba kelti hipotezes, daryti išvadas (Myers, 1986). Taip pat, sugeba analizuoti ir sąmoningai keisti savo mąstymo procesą. Tai labai svarbu mokymosi efektyvumo atžvilgiu. Sparčiau, negu vaikystėje, vyksta informacijos paieška– tiek atpažįstant, tiek atgaunant iš atminties. „Taikomi efektyvesni būdai informacijai gauti ir saugoti simboline forma. Kai kurias sritis paauglys gali gerai išmanyti ir žinoti daugiau nei suaugusieji“ (Vaičiulienė, 2004, p. 64). Paauglio mąstymo pokyčiai stipriai veikia ir jo socialinių santykių sritį. „Paaugliai daug daugiau laiko praleidžia su bendraamžiais. Su draugais jie jaučiasi individualybės. Jiems svarbūs laisvi santykiai ne šeimoje. Kad juos išsaugotų, paaugliai privalo rimtai žiūrėti į kitų nuomonę ir norus. Niekur kitur jie taip gerai neišmoksta gerbti kitokį požiūrį kaip bendraudami su bendraamžiais. Jie mokosi suprasti save ir kitus, konkuruoti, mokosi suaugusiųjų santykių. Su bendraamžiais paaugliai dalijasi išgyvenimais, kuriuos ne visada gali atskleisti tėvams. Paauglių draugystei būdingas interesų bendrumas. Apskritai berniukų draugystės pamatas dažniausiai yra bendra veikla, o mergaičių– emocinis santykis, abipusis artumas“. (Vaičiulienė, 2004, p. 78). Paauglystės laikotarpyje, labiau nei bet kuriuo kitu amžiaus tarpsniu, paaugliams yra labai svarbu priklausyti bendraamžių grupei. „Bendraamžių grupė paaugliui tampa referentine grupe, padedančia įveikti savo paties veiksmus, lavinti socialinius įgūdžius. Būdamas kokios nors aiškiai identifikuotos grupės narys, paauglys gali atsakyti į klausymą „Kas aš esu?“ Todėl jis daug laiko praleidžia su kitais paaugliais“ (Vaičiulienė, 2004, p.79). Paauglystės metu vyksta fizinis ir lytinis brendimas. „ Padidėja paauglio kūno masė, raumenys, pakinta oda, poodinis ląstelynas, atsiranda pirminiai bei antriniai lyties požymiai. Lytinio brendimo metu taip pat vystosi paauglio kaulų sistemą, vyksta fiziologiniai kraujo spaudimo, kraujo sudėties, smegenų aktyvumo struktūriniai ir funkciniai pokyčiai.“ (Vaičiulienė, 2004, p. 30). „Psichologijos žodyne (1993) teigiama, kad paauglystės metu vykstantys sudėtingi fiziniai ir fiziologiniai pokyčiai, lytinis brendimas sukelia naujus pojūčius ir išgyvenimus. Sparčiai auga ir lytiškai bręsta kūnas, taip įgaudamas visiškai naujų bruožų. Šiuo metu paaugliui labai svarbu įtvirtinti savo socialinį vaidmenį. Jam rūpi žinoti, kuo jį laiko kiti“ (Lavarienė, 2006). Taigi, paauglystė lydima ne tik fizinių kūno pokyčių, pokyčiai vyksta ir kognityvinėje individo sferoje. Paauglystės laikotarpyje formuojasi operacinis mąstymas, keičiasi žmogaus vertybės, įsitikinimai, pažiūros. Taip pat, paauglystėje keičiasi individo savęs ir kitų žmonių vertinimas. 1.3. Paauglystės sunkumai ir krizės Paauglystė neretai vadinama, kaip audrų ir emocinių krizių laikotarpiu. Tai sudėtingas žmogaus raidos etapas, paženklintas audromis, stresais, keliantis daug rūpesčių tėvams ir visuomenei (Vaičiulienė A., 1998). Vienas iš pagrindinių paauglystės sunkumu laikomas paauglio fizinis brendimas, kuris sukelia nemažai nerimo ir išgyvenimu. Tačiau, fizinis brendimas yra vienas iš pradinių paauglystes sunkumų laikotarpių. Sekantys kritinis laikotarpis yra paauglio dvasino pasaulio pokyčiai, pokyčiai kognityvinėje sferoje, moralės sferose, psichosocialinė sfera. Neretai jos yra vadinamos paauglystės krizėmis. Dažniausiai minimos tokios paauglystės laikotarpio krizės: Tapatumo paieška Paauglystėje vienas iš sprendžiamų jaunulio uždavinių yra savo tapatumo paieška. Paauglys gilina savivoką, mėgindamas vaidmenis, paskui suderindamas juos ir taip siekdamas individualios tapatybės. Pagal E. Eriksoną, šiuo tarpsniu būdinga psichosocialinė krizė: vaidmenų sumaištis. Tapatumo jausmas yra suvokimas, kas tu esi ir kaip tinki prie likusios visuomenės dalies, kaip tau tinka kultūra, kurioje gyveni (Boerree, 2006). Čia sprendžiamas psichosocialinės raidos stadijos uždavinys- tapatybė ir vaidmenų neaiškumas. „Tapatumas yra tai, per ką žmogus atpažįsta save. Tai tapatumo sau pačiam jausmas, tai egzistavimo laike bei erdvėje jausmas, kai tai yra pripažįstama aplinkinių“ (Vaičiulienė, 1998, p.14). „Tapatumo raidos procesas vyksta visuose psichinės veiklos lygiuose nuolatos ir dažniausiai pasąmoningai.Vyksta nuolatinė diferencija, reikšmingų asmenų ratui plečiantis nuo motinos iki visos žmonijos. Tapatumo raidos procesas prasideda nuo pirmojo susitikimo su savo motina ir baigiasi nykstant žmogaus sugebėjimui atpažinti kitą žmogų“ (Vaičiulienė, 1998, p.13). Tačiau paauglystėje, jaunystėje šis papauto paieškos procesas paprastai patiria krizę. Tapatumo paieškos krizę, dažniausia būna sąlygota žmogaus praeities įvykių ir turį įtakos daugeliai ateities įvykių. „Taigi tapatumo sumaišties atveju jauni žmonės gali tapti agresyvūs, depresiški, gali pažeisti teisėtvarką, užsisklęsti savyje. Visa tai laikoma tapatumo krize“ (Vaičiulienė, 1998, p.13). Svarbu padėti paaugliui įveikti tapatumo krizę. Tapatumo krizės išvengti, ar ją efektyviai įveikti paaugliui gali padėti teigiamas bendravimas ir asmens raiška. Teigiamu bendravimu, šiuo atveju yra laikomas bendravimas su bendraamžiai, priklausymas tam tikrai „teigiamai“ paauglių grupei. Bendraamžiai paauglio gyvenime vaidina didelį vaidmenį ne tik todėl, kad su jais parleidžiama daugiau laiko. Paauglys perima bendraamžių vertybes, jie apskritai paveikia paauglio socialinį gyvenimą (Leliūgienė, 1997). Taip pat, svarbi yra paauglio saviraiška. Paauglys turintis veiklą, kurioje jis turi galimybę išreikšti save, pasiekti tam tikrų rezultatų sugeba geriau save vertinti, vertinti savo galimybes, nustatyti ateities siekius. Paauglių ir tėvų konfliktai Daug dėmesio yra skiriama paauglių konfliktams su tėvais. H. Remšmidt (1994 ) teigia, kad paauglių konfliktai su tėvai yra pastebėti šeštadalyje berniukų ir penktadalyje mergaičių. „Kiekvienas žmogaus amžius turi prieštaravimų. Kur prieštaravimai, ten yra sąlygos kilti konfliktams. Konfliktai kyla su tais, kurie nenori suprasti arba pripažinti, kad paauglys yra subrendęs“ (Gučas, 1990, p. 217). „W. A Collinsas ir kt. (1997) pastebėjo, kad tarp paauglių ir tėvų išryškėja konfliktai dėl lūkesčių neatitikimo“ (Vaičiulienė, 2004, p. 75). Paauglys pradeda reikalauti, kad tėvai su juo elgtųsi ne kaip su vaiku, o kaip su suaugusiuoju. Tai reiškia, kad jie turi į jį žiūrėti kaip į sau lygiavertį, gerbti, pasitikėti. Paauglys reikalauja iš suaugusiųjų taktiškumo, kad suaugusieji pripažintų jo savarankiškumo teisę. Kai suaugusieji tų reikalavimų nepripažįsta ir nesilaiko, paauglys jaučia nuoskaudą ir protestuoja įvairiais galimais ir negalimais būdais: neklauso, užsispiria, nemandagiai, šiurkščiai kalba (Gučas, 1990). Paauglių ir tėvų konfliktai dažniausiai siejasi su šeimos kontekstu (Vaičiulienė, 2004). H. Remšmidt (1994) nurodo tokias dažniausiai paplitusias konfliktų temas: 1) Paaugliai nori daug laiko praleisti su savo bendraamžiais ir siekia kiek įmanoma mažesnės kontrolės iš tėvų pusės. Tėvai iš savo pusės, bijo beatodairiško paauglio savarankiškumo ir nepriklausomybės. „Tėvus daug kas baimina: kelias į mokyklą, pažintys, kurios užsimezga už šeimos ribų, paslaptys, kurių paaugliai nepasako tėvams, akivaizdus nutolimas nuo šeimos“ (Gučas, 1990, p. 252). 2) Apsirengimo, šukuosenų stiliaus neatitikimas. Paauglys nori atrodyti taip, kaip jam atrodo tinkama, neretai tėvai nepalaiko vaikų pasirinkimo. 3) Dažnai konfliktai šeimoje kyla dėl paauglio nenorėjimo palaikyti tvarka namuose, savo kambaryje, dėl blogų pažymių mokykloje, paauglio dažno nebuvimo namuose. F. X. Walton (2000) nurodo tokias konfliktų priežastis, akcentuodamas ne tik paauglių, bet ir tėvų neigiamą elgesį, per didelę kontrolę ir spaudimą. Konfliktų priežastys dėl tėvų neigiamo elgesio 1. lentelė Dažnas kritikavimas ir pykimas Priekaištavimas paaugliui dėl aprangos. Tikrinimas kambario, ieškant netinkamo elgesio požymių ir kitokių įrodymų prieš paauglį. Rėkimas ar šaukimas. Priekaištavimas paaugliui dėl draugų. Tikrinimas automobilio kilometražo, kad įsitikintų, ar verta pasitikėti paaugliu. Draudimai, grasinimai, baudimai. Kritikavimas dėl gaunamų pažymių. Reikalavimas, kad paauglys laikytųsi tėvų nurodymo, kokius kursus pasirinkti mokykloje. Naudojimas fizinės jėgos prieš paauglį. Sprendimai, kada paauglys turi ruošti namų darbus. Netoleravimas nesutikimo su jų požiūriu ar sprendimais. Nepasitikėjimas paaugliu. Nuolatinis kritikavimas paauglio kambario tvarkos. Niekada arba retas diskutavimas su paaugliu, kad rastų priimtiną problemos sprendimą. Rytais įkyrus paauglio raginimas greičiau susiruošti į mokyklą. Dažnai abejojimas paauglio sąžiningumu. Laikymasis pozicijos "Aš pasitikėsiu tavimi, kai tu patikimai elgsiesi". Pagal D. G. Myers (2000) paauglystės laikotarpyje, individas sugeba logiškai mąstyti, vadinasi paaugliai sugeba pastebėti žmonių mąstymo prieštaringumą, tai dar vienas elementas galintis provokuoti konfliktines situacijas, tarp suaugusiųjų ir paauglių. Paauglys sugeba suprasti, kad kartais nesiderina žmonių idealai ir jų veiksniai. Logiško mąstymo dėka atsiradęs mokėjimas atpažinti veidmainystę skatina paauglį karštai ginčytis su tėvais ir tyliai sau pažadėti niekada neatsisakyti savųjų įsitikinimų. Laikydamasis tam tikrų pozicijų, paauglys nepaklūsta suaugusiųjų reikalavimams provokuodamas konfliktus. „Dažnai akiplėšiškumas, įžūlumas, nuolaidų nepripažįstanti reakcija paaiškintina jaunatviškų teisybės siekimu, tiesmukumu, bekompromisiškumu. Literatūroje šis esminis bruožas dažnai charakterizuojamas kaip jaunystės maksimalizmas. Norima visko vientiso, be kompromisų, ir smerkiami visi, ką pastebi turint dvilypumo ir veidmainystės“ (Šarnhorst, 1986, p. 12–13). Neretai paauglys priešinasi tėvų siekiams išsaugoti ankstesnį santykių stilių. Tokiu atveju konfliktai kyla dėl paauglio priešinimosi tėvų norams, paauglys neklauso, protestuoja. Taip pat, konfliktai tarp tėvų ir paauglių kyla kai paauglys susiduria su dideliais ir dažnais draudimais. Tam kad apeiti tėvų draudimus, paauglys ima meluoti, apsimetinėti, paauglys ima sparčiai tolti nuo artimųjų. Paauglys užsidaro su savo skriauda, patirta kaip jam atrodo dėl suaugusiųjų nesuprantamumo, pradeda namie gyventi „pats sau“ (Chripkova, Dragunova, Gordinas, Grebenikovas, Ivaščenko, Jasnikova, Jaščenka, Kolesovas, Kovalenko, Kuteinikova, Marjenka, Nevskis, Pelipenko, Rogova, Rubina, Širvint, 1984). „Tėvus jis laiko žmonėmis, kurie tiesiog negeba suprasti kito žmogaus. Todėl visus jų reikalavimus, nuomonę, žodžius atmeta tuoj pat, net nesvarstęs. Kai kurie vyresnieji paaugliai, bandydami išvengti konfliktinių pokalbių, nusileidžia dėl tam tikrų smulkmenų, bet širdyje nesutinka ir stengiasi elgtis taip, taip jų nuomone yra tinkama. Paauglystės laikotarpyje, žmogus turi patirti kuo mažiau konfliktų ir konfliktinių situacijų, nes būtent paauglystėje žmoguje formuojasi svarbūs moraliniai ir estetiniai vaizdiniai. Paauglystės laikotarpyje formuojasi požiūris į „svarbius gyvenimo klausimus, klostosi ateities tikslai ir planai, iškyla ir sprendžiamos saviauklos bei savišvietos užduotys, tvirtėja ryžtas elgtis nenukrypstant nuo savų pažiūrų ir siekų. Konfliktiniai santykiai su tėvais skatina paauglį „pasitraukti“ nuo suaugusiųjų, ir jų įtaka galį pasidaryti visiškai bejėgė nepaprastai svarbiu metu, kai pagrindinai formuojasi asmenybė sociališkai bei morališkai“ (Chripkova ir kt, 1984, p. 69). G. Čiuladienė (2007) teigia, kad psichologijos, sociologijos ir pedagogikos literatūroje pažymima, kad vienas iš esminių konfliktiškumo šaltinių yra nepatenkinami poreikiai. „Poreikiai– universali konfliktų kilimo priežastis. Pačioje konflikto esmėje glūdi supratimo ir atlaidumo poreikiai. Visi nori būti mylimi, gerbiami, pripažinti. Kai pajunta, kad šie poreikiai nėra patenkinami, pyksta ir jaučiasi įžeisti. Ir, kai leidžia šiems jausmams išsikeroti, visada suranda priežasčių konfliktui. Be to, neišspręsti poreikių konfliktai būna labai žalingi, nes dažniausiai virsta jėgos konfliktais.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!