Oficialioji Lietuvos dailė: Tapyba 1956-1980 metais

1. Lietuvių tarybinė dailė. 1940-1960. Vilnius: Vaga, 1961.
3. Tapyba Vilnius: Vaga, 1968.
4. Mulevičiūtė J. Atsinaujinimo sąjūdis lietuvių tapyboje 1956-1970 m. // Žmogus ir aplinka XX a. Lietuvos dailėje. Vilnius: Academia, 1992, p. 128-200.
5. Andriuškevičius A. Seminonkonformistinė lietuvių tapyba: 1956-1986 // Andriuškevičius A. Lietuvių dailė: 1975-1995. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997. P. 12-23.
8. Dailininkų monografijos
Laikotarpis nėra vienalytis. Sąlygiška jis gali būti dalijamas į dvi dalis:
1)1956-1960 m. – atsinaujinimo, reikšmingo posūkio laikotarpis. Tai gana sudėtingas laikotarpis, lydimas konservatyvumo ir naujoviškumo susidūrimų, atsargumo ir rizikos apraiškų.
1957 m. SSSR dailininkų I suvažiavime praplėsta socialistinio realizmo samprata, įteisinta stilistinių pakraipų įvairovė. Leidžiama individulumas.,
1957 m., LSSR Dailininkų sąjungos plenumas reabilitavo Lietuvos tarpukario dailę. Ji sugrąžinta į muziejų ekspozicijas.
2) 1960-1980 – aktyvios spalvinės interpretacijos laikotarpis. Plastinė kalba yra prasminga, ji pati “kalba”. Daug dėmesio skiriama formai. Ji išreiškia pakilius jausmus – dramatizmą, lyriškumą, epiškumą. Tapyba tampa kupina dvasinės įtampos, vidinio dramatizmo. Tapoma dinamiškai, veržliais, faktūriškais potėpiais. Tačiau reikia pasakyti, kad tame yra ribotumo. Neliko tapyboje vietos jautriam, trapiam, džiaugsmingam požiūriui, asmeniniams individo jausmams ar vizijoms.
1956 m. pradžioje įvykęs TSKP XX suvažiavimas kritiškai įvertino stalinizmo laikotarpį ir jo poveikį meno raidai. Po to atsirado atsinaujinimo, keitimosi siekimas.. Visų sričių kultūrininkai svarstė turinio ir formos santykio, tradicijos ir inovacijos, šiuolaikiškumo klausimus.
Atėjo nauja dailininkų karta: Augustinas Savickas, Silvestras Džiaukštas, Vincentas Gečas, Vladas Karatajus, grafikai Vytautas Valius, Algirdas Steponavičius.. Jiems būdinga plastinė kalba – lakoniškumas, stiprus apibendrinimas, ekspresija.
Lietuvos dailė tuo metu buvo siejama su Sovietų sajungos kontekstu. Jame lietuvių dailė išsiskyrė kolorizmu, dėmesiu spalvai ir spalvos kultūra, ekspresyvumu, dažnai plokštuminiu, dekoratyviu vaizdavimo būdu. Esminis šio laikotarpio tapybos pasiekimas buvo savita laiko ir partijos keliamų idėjų meninė realizacija. Nor sir esant griežtiems paertiniams reikalavimams, ryškėjo stilistinė įvairovė, menininko subjektyvi raiška.
Po 1956 m. kai tik tapo įmanoma, dailininkai bandė atsisakyti faktografiškumo, iliustratyvumo. Siekta lakoniško, talpaus meninio vaizdo. Ir netgi asociatyvių poteksčių. “Realiztinė...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!