Senųjų mitų interpretacijos šiuolaikinėje Lietuvos dailėje

4 ĮVADAS Šiuolaikinė Lietuvos dailė - tai menas, grįstas tam tikrais mąstymo principais, nauju požiūriu į kūrybos prasmes ir funkcijas. Meno progresą skatina talentingi menininkai, o žvelgiant į šiuolaikinę Lietuvos dailę, matyti, kaip dažnai dailininkams svarbu ne tik realizuoti save kūryboje, bet ir būti visuomenės šaukliais, kalbėti apie svarbius dalykus. Pasikeitusi ekonominė bei politinė situacija kelia naujus reikalavimus asmeniui, siekiančiam būti aktyviu visuomenės nariu bei kūrėju. Šiuo metu, auga karta, kurios tikslai, įtakoti menkaverčių vertybių, gali tapti savitiksliais – svarbiausia pralenkti kitą ir užimti „geresnę padėtį“ visuomenėje. Todėl menininkai šiuolaikinėje visuomenėje, kalbėdami apie aktualias nūdienos problemas bei vertybes, yra ypač įdomūs. Retkarčiais mitinis pasakojimas tampa pretekstu kalbėti apie tai, kas svarbu yra ir šiandien. Senųjų mitų interpretacijos Lietuvos dailėje nėra tokios retos, kaip rodos iš pirmo žvilgsnio. Atvirkščiai, pasigilinus išaiškėja, kad mitinė istorija kūrinyje pasakojama pakankamai dažnai, tik ji būna tiek transformuota, kad ne iškarto atpažįstama. Mitu dailininkai naudojasi kaip priemone kūrybai. Dažniausiai interpretuojami Antikos ir Senojo Testamento mitai. Tikslaus mito apibrėžimo nėra. Vieni teigia, jog kiekviena visuomenė išreiškia savo mituose tokius fundamentalius, visai žmonijai bendrus jausmus, kaip meilė, neapykanta, kerštas. Kitų manymu, mitai – tai mėginimas paaiškinti sunkiai suvokiamus reiškinius: astronominius, metereologinius ir kt. Psichoanalitikai kalba apie kolektyvinės pasąmonės egzistavimą (mitai atskleidžia šią nesąmoningą kolektyvinio fenomeno prigimtį), dar kitiems – tai “šventa pasaka”, religijos pradžia. Nėra nuspręsta, kuris požiūris yra teisingesnis, tačiau hipotezių kėlimas liudija, kad senaisiais mitais domimasi. Mito tema domina ir šiuolaikinius Lietuvos dailininkus. Mitinio siužeto pagalba jie kalba apie šių dienų aktualijas. Argi tai ne paradoksalu? Savo darbe domiuosi konkrečių Antikos ir senųjų žydų mitų interpretacijomis šiuolaikinėje Lietuvos dailėje. Šių tautų mitų personažai dažniausiai domina Lietuvos menininkus. Šiuolaikinėje Lietuvos dailėje (tai dailės kūriniai sukurti sąlyginai nuo 1990-ųjų metų) įvyko daug pokyčių. Šie pokyčiai sąlygojo naują požiūrį į meną – postmodernusis menas ne visada yra priimtinas didžiajai visuomenės daliai. Jis skatina kalbėti apie tai, kokia tokio meno paskirtis, ar jis turi edukologinę, šviečiamąją prasmes, o jei ne – ar tai vertinga? Turime sutikti, kad ne visi meno kūriniai turi informacinį – mokomąjį klodą, kartais tai tiesiog abstrakti emocinė menininko saviraiška, tačiau daug kūrinių turi siužetą, kuris yra aiškiai suvokiamas 5 meno vartotojo. Tuomet dailininkas kalba su žiūrovu per kūrinį, išsako jam rūpimas problemas, skatina vidiniam dialogui. Mitinis siužetas dailės kūrinyje turi dvigubą pasakojamąją galią – tai mitinė istorija ir menininko interpretacija šiandieninio gyvenimo kontekste. Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos menininkai labai domėjosi asmens savianalizės problemomis: kas tai yra tapatumas, asmens dvasinė laisvė, indetiteto praradimas globalumo laikais ir panašiai. Žmonės atsakymų į būties klausimus ieškojo prieš tūkstančius metų, ieško ir šiandien. Dešimtajame dešimtmetyje meno socialinė funkcija labai stipri. Menininkas, būdamas aktyviu visuomenės nariu, siekia suvokti savo vietą šiandieniniame pasaulyje, ieško atsakymų religijoje, istorijoje, filosofijoje, grožiniuose kūriniuose ir mite. Sąmoningas mitų interpretavimas išreiškia norą pasiekti giliausius žmonijos pasąmonės klodus, sukaupusius skirtingų kultūrų dvasinę patirtį. Geriau suvokti savo „pirmavaizdį“ padeda savos ir bendražmogiškos kultūros suvokimas. Kokie Antikos ir Senojo Testamento mitai labiausiai domina Lietuvos dailininkus, kaip šie mitai atsiskleidžia menininko kūryboje? Darbe nagrinėjama problema Senųjų mitų tema meno kūriniuose padeda dailininkui kalbėti apie jį dominančias šių dienų problemas interpretacijų pagalba. Peržvelgus šio meto dailės kūrinius, pastebima, kad menininkai labai dažnai „kalba“ prarasto rojaus tema, apie šiuolaikinius Ievą ir Adomą, menininkės mąsto apie moters dalią žemėje, eksploatuodamos pirmapradės nuodėmės mitą, ne mažiau populiarus feminizmo klausimas atskleidžiamas per Juditos ir Pigmaliono Galatėjos personažus, taip madinga seksualumo tema dažnai rodoma per antikos mitologiją, kuruojamos Eroso parodos ir t.t. Nagrinėjant pasirinktą temą, domiuosi, kiek menininkams svarbus tiesioginis mitinis siužetas, kiek jie jį transformuoja (pakeičia pagal savo kūrybos prizmę, „pritempia“ iki mūsų laikmečio aktualijų), kaip Lietuvos dailėje atsiskleidžia mitologija apskritai, kaip mitas papildo dailę. Darbo aktualumas Mito tema dailėje domimasi tik atskirų menininkų ar kuruojamų parodų kontekste. Savo darbu tikiuosi geriau pažinti šiuolaikinį Lietuvos dailės gyvenimą, išanalizuoti, kokios mitų temos yra aktualios menininkams, kodėl būtent jos. 6 Darbo objektas Šiuolaikinės Lietuvos dailės kūriniai, interpretuojantys Antikos ir Senojo Testamento mitus. Tikslas Paanalizuoti, kaip senieji mitai yra interpretuojami šiuolaikinėje Lietuvos dailėje, kokias problemas, idėjas menininkai išreiškia per mitinį siužetą. Uždaviniai: 1. Šiuolaikinių Lietuvos dailės kūrinių, kurių siužete yra mitologinė tema, analizė. 2. Išanalizuoti konceptualų mitų turinio ir dailės kūrinio siužeto santykį, raiškos priemones. Kaip skirtingi menininkai interpretuoja tą patį mitą? 3. Apibendrinti kiek įtaigios, aktualios, įdomios yra dailininkų interpretacijos. Hipotezė Šiuolaikinei Lietuvos dailei būdinga laisva, individuali mitų interpretacija. Senieji mitai šiuolaikiniams dailininkams kelia sudėtingas naujas asociacijas, t.y. kiekvienas menininkas turi subjektyvų, savitą požiūrį į mito siužetą, simbolinę reikšmę, todėl dailės kūrinio turinys skatina naujas mintis ne tik kintančios Lietuvos dailės kontekste, bet ir senojo mito suvokime. Šių dienų Lietuvos dailininkai mitu dažniausiai naudojasi kaip darbo priemone, įrankiu, padedančiu realizuoti jų kūrybines idėjas. Metodika, strategija Dailės istorijos studijų specifika reikalauja, kad pastoviai būtų domimasi meniniu – kultūriniu gyvenimu, analizuojami publikuoti ir ekspozicijose matyti dailės kūriniai, menotyriniai straipsniai ir pan. Pasirinkta tema „Senųjų mitų interpretacijos šiuolaikinėje Lietuvos dailėje“ neišvengiamai skatino domėtis ir literatūrine, istorine bei kultūrine mitų puse. Svarbiausia darbe yra konkrečių dailės kūrinių analizė, jų turinio interpretacija santykyje su senuoju mitu. Analizuodama dailės kūrinius remsiuos hermeneutika – interpretacijos, supratimo teorija, nagrinėjanti pasaulio, tikrovės interpretacijos būdus. Šis metodas naudojamas tiek teksto, tiek dailės kūrinio interpretacijoms. 7 Rezultatų naujumas, reikšmingumas Tema nėra nagrinėta plačiu aspektu menotyroje. Mitinių siužetų linija menotyrininkų aptariama istoriniu aspektu, taip pat analizuojami atskirų šių dienų dailininkų kūriniai, kurių dauguma mitologine tema dirba ilgą kūrybos laikotarpį ir jų kūrinių siužetai mažai įtakojami šiuolaikinio gyvenimo aktualijų, o yra tiesioginiai mitų turinio vaizdiniai. Darbai, kurių keliami klausimai aktualūs ir nūdienos žmogui yra įdomesni, bet mažai tyrinėti. Išskiriami ir analizuojami dailės kūriniai, kurie yra ne tik sukurti per pastarąjį dešimtmetį, bet ir šiuolaikiški, t.y. reikšmingi savo nauja menine raiška, temomis gvildenančiomis socialines, asmenybines, būties problemas. Tam tikros temos yra aktualios nuo Senojo Testamento ir Antikos laikų, o kitos mitų temos meno kūriniuose įgavo savitas šiuolaikinio gyvenimo formas ir vien tuo yra įdomios ir vertos diskusijų. Tai požiūris į šiuolaikinę dailę iš literatūrinės prizmės. 8 TEORINIS DARBO PAGRINDIMAS Estetai rašo, kad menas atspindi laikmetį ir jo visuomenę. Tad šiuolaikinis menas turėtų atspindėti mūsų visuomenę ir laikmetį. Dalinai šis teiginys tinka lietuviškam postmodernizmui - jam būdinga kalbėti tiek apie globalius klausimus jaudinančius žmones, tiek apie asmenines psichosocialines problemas. Šio meno išraiškos kartais labai drastiškos, kas taip pat atspindi didelius pokyčius socialiniame ir kultūriniame gyvenimuose. Postmoderniojo meno apraiškų Lietuvoje yra, klausimas, ar gausus šio meno vartotojų būrys, ar šiuolaikinio meno kalba yra suprantama ir įtaigi. Mitinių siužetų temos pasirinkimą sąlygojo tai, kad mitų simboliai padeda dailininkams kryptingiau išreikšti idėjas, o žiūrovui - geriau suprasti meno kūrinį, kuris jau įgauna ir literatūrinę potekstę. Gyvenimo suvokimas su visomis jo apraiškomis, taip pat ir kultūra, pereinant iš vienos epochos į kitą, kinta. Tai, kokią ateitį nori matyti žmonės, įtakoja šį suvokimą. Egzistuoja nenutrūkstamas vidinis ryšys tarp praeities, dabarties ir ateities. Praeitis įtakoja dabartį, kuri ateityje virs praeitimi. Galbūt, šiuolaikinio meno vartotojui dailės kūrinys su mitiniu siužetu tampa suprantamesnis, kuomet jis, turėdamas mito vaizdinį, ieško šio vaizdinio atpažinimo ženklų dailės darbe. Mano tikslas - apibrėžti, kokį vaidmenį šiuolaikiniame mene vaidina senieji mitai. 1. PAGRINDINIŲ SĄVOKŲ ANALIZĖ Senieji mitai - tai pirmykštės visuomenės dvasinės kultūros forma, atitikmens tarp dieviškojo ir žmogiškojo pasaulių teigimas. Jie parodo, kaip tauta ar etninė grupė suprato didžiuosius klausimus: iš kur žmogus atsirado, dėl ko gyvena, kaip turi elgtis dievo akivaizdoje ir pan. Senieji mitai yra literatūrinė mitologijos forma, pilna simbolių, ženklų. Interpretacija - tai bandymas suprasti pateiktą tekstą per savo pasaulėjautą. Kiekvienas menininkas susigyvena su mito tekstu, tekstai gali būti suprasti daugiareikšmiškai ir kiekvieno dailininko skirtingai interpretuojami. Kuo tekstas yra senesnis, tuo jo interpretacija darosi sudėtingesnė, tai, kas tuomet buvo savaime suprantama, šiandien turi būti „išverčiama" į šių dienų sampratas. Geriausia, kai meno kūriniu pasakojama tai, kas ir šiandien yra svarbu, aktualu ir kūrinys žiūrovui yra suvokiamas, „įskaitomas". 9 Šiuolaikinė Lietuvos dailė – šiuo atveju tai meno įvykiai ir dailės kūriniai sukurti 1990 - 2005 metais. Tai nereiškia, kad visi iki šio laikotarpio sukurti kūriniai nėra šiuolaikiški, kaip ir to, kad paskutinis XX amžiaus dešimtmetis pasižymėjo tik šiuolaikiška daile. Analizei rinkausi tiek tradicinius kūrinius, tiek postmodernias meno raiškas nuo 1990-ųjų, remdamasi tuo, kad tada įvyko ženklus lūžis Lietuvos meniniame gyvenime. 2. ŠIUOLAIKINĖS DAILĖS STRATEGIJOS Neatsitiktinai temai pasirinkti XX - XXI amžiaus sankirtos dailės kūriniai. Paskutinis XX a. dešimtmetis buvo įdomus metas Lietuvos kultūros istorijoje. Jame susipynė daugybė ideologijų ir praktikų, transformavosi nacionalinės idėjos samprata, kilo komercializacijos klausimas, suintensyvėjo meno eksportas ir importas. Visuomenės gyvenime įvyko lūžis, o tai reiškė pokyčius ir mene. Įprastas meno modelis, grindžiamas neverbaline dailės kūrinio kalba, tapo mažiau veiksmingas ir todėl pamažu vis dažnesnis reiškinys yra žodinis dailės įtvirtinimas (žodinės meno legitimacijos). Tai pasireiškė tuo, kad viena vertus, menininkai labiau ėmė domėtis tomis meninės raiškos formomis, kurios reikalavo konceptualaus pagrindimo (pvz., akcija, instaliacija, performansai); antra vertus, pasikeitė ir kūrinius interpretuojančio kritiko prestižas. Be to, dailininkai savo darbus eksponavo ir netradicinėse vietose: gatvėse, apgriuvusiuose namuose, gamyklose ir kt. Alternatyvios erdvės tapo neatskiriama meninio gyvenimo dalimi. Nemažiau svarbus pokytis yra tas, kad formavosi temines parodas rengiančių dailės kuratorių grupė. Kuratorių galia įtakojant meno procesus šiuo atžvilgiu yra didesnė, nei meno kritikų. Dailės kuratoriaus pasirodymas liudija smarkiai pakitusį meno institucijos statusą. Dailė pradėjo gyvuoti pagal laisvos rinkos dėsnius. Dailės kūrinių eksploatavimas nustojo būti simboliniu visuomenės kapitalo įdėjimu į meną. Dailininkų statusas nėra išaukštinamas, o pabrėžiama jų priklausomybė nuo socialinės aplinkos. Jiems teko prisitaikyti prie meno komercializacijos: daugiau reikšmės skirti kūrybos reklamai, jos įprasminimui, rasti savo nišą šių dienų ekonominėje rinkoje. 1994 m. ŠMC direktorius K. Kuizinas konstatavo, jog Lietuvoje susiformavo naujas - pragmatiško, racionaliai savo kūrybinius ieškojimus argumentuojančio menininko tipas. (Kuizinas K. (1994).) Postmodernizmo atstovais Lietuvoje galima laikyti „Žalio lapo“, „Post – Ars“, „Akademinio pasiruošimo“ grupes, G. Urboną, G. Akstiną, S. ir P. Stanikus, D. 10 Liškevičių, A. ir V. Ozarinskus, A. Railą, Ž. Kempiną, E. Rakauskaitę, G. Makarevičių, D. Narkevičių ir kitus. Lietuvių dailė pamažu integravosi į pasaulinį kontekstą. Vieni naujos kartos dailininkai socialiai susitapatino su juos supančia artima aplinka ir siekė informuoti visuomenę apie jos problemas, kiti panoro būti pasaulio piliečiais ir ėmė kalbėti apie globalinius dalykus. Į pirmą planą iškilo įvairios bendravimo (savęs ir kitų supratimo) problemos. Nagrinėjant mitinio siužeto dailės kūrinius, matyti, kad mitas dažnai taip pat tėra priemonė savianalizei ar visuomeninių, pasaulinių problemų iškėlimui. Menininkai toli pažengė nuo įprastos grožinio teksto iliustracijos. Didelę įtaką dailei daro aplinka, technologijų pažanga. Kad pilniau išreikštų savo sumanymus, menininkai naudojo įvairesnes darbo priemonės ir medžiagas, kartais net neatsižvelgdami į tai, kad pasirinktos medžiagos skirtos ne tam ar yra nepatvarios, dėl ko meno kūrinio gyvavimo laikas labai sutrumpėja. Dešimtmečio pradžioje parodų salėse vyravo objektai, viduryje - instaliacijos, hepeningai, akcijos, o pabaigoje išpopuliarėjo mass media teikiamos galimybės, dažnai dematerializuojančios patį dailės objektą (sąvoka "vaizduojamoji dailė" nebeapibrėžia to, kas vyksta dailės galerijose). Menui tampa svarbu ne pats meno kūrinys (jo daiktiškumas), o idėja. Kalbant vėl gi apie mitus mene, ypač šiuolaikiškos tendencijos technologijų pasirinkime ryškios tyrinėjant rojaus temą. Čia instaliacijos dailininkų labai mėgiamos. Menininkai verčia žiūrovus ieškoti paslėptų kūrinio interpretacijos prasmių. Tai ir E. Rakauskaitės gyvoji skulptūra „Be kaltės kaltiems. Pinklės. Išvarymas iš rojaus“ (1995), Č. Gasiūno instaliacija „Pelenų sodas“ (1993), E. Frejaus instaliacija „ Išvarymas iš sodo“ (1998), TaDo „Pažinimo medis“ (1995), S. Vaitiekūno „Obuolys ievai“ (2002), Z. ir R. Inčirauskų „Pradžios knyga“ (2001) ar „Mini Edenas“ (2003), ir kiti kūriniai. Amžių sandūros Lietuvoje klesti modernistinė ir postmodernistinė dailė. Laikotarpio pradžioje buvo akivaizdus vakarietiško meno garbinimas, pataikaujantis dailininkų santykis su pasaulinio meno formomis, dažnai pastebimas mechaniškas jų mėgdžiojimas. Nuo paskutinio dešimtmečio vidurio dailininkų nebeslegia ši problema, jie kuria tai, kas jiems patiems atrodo aktualu, laisviau naudojasi naujausia menine kalba. 11 Paskutinį XX a. dešimtmetį nyksta ribos tarp dailės šakų ir žanrų. Menininkai vis dažniau kūryboje naudojasi naujomis priemonėmis, medžiagomis, dirba su naujomis technologijomis. Dailininkai laužo nusistovėjusias normas, ieško naujų raiškos galimybių ir būdų. Kinta požiūris į meno objektą, į tai, kas yra menas, kokios menininko funkcijos. Ilgą laiką visuomenėje gyvavo mitas – tiesą pasakius, jis gana gajus ir iki šiol - kad vienintelis dalykas, kuris turi rūpėti menininkui yra kūryba. O jau kaip tuos kūrinius parduoti, tikram menininkui rūpintis lyg ir nederėtu. Šiandien jau aišku, kad rinkodaros dėsniai kuo puikiausiai veikia ir meno sferoje. Šiuolaikinis menininkas gali suderinti komercinį meną su menu dvasiai. Nors yra ir kitokių nuomonių. Kolekcininkas Raimundas Jucevičius sako, kad komercija menininkui daro neigiamą įtaką: suprastėja jo darbų kokybė bei meninė vertė. ,,Kai žmogus pradeda gaminti labai daug darbų, kuriuos sėkmingai pardavinėja, jis tampa mažiau patrauklus meno kritikams ir kitiems menininkams, jie jį pradeda vertinti skeptiškai. Viena vertus dailininkui sekasi, jis parduoda daug darbų, bet kita vertus, panašaus stiliaus darbų tiražavimas sumenkina jų vertę“, - sako R. Jucevičius (Grainys T. (2005).). Tokios rinkos ir išgyvenimo sąlygos, be abejo, įtakoja menininkus kaip visuomenės narius ir kaip kūrėjus. Ir būna, kad dailininkai pataikauja banaliam pirkėjų skoniui, renkasi madingą temą, „gražų“ siužetą. Pseudoreliginiai paveikslai čia užima ne paskutinę vietą, kaip ir „saldūs“ mitologizuoti vaizdeliai. Tuo tarpu gabūs ir įdomūs menininkai ieško rinkos užsienyje. 2.1. Šiuolaikinio meno ribos Kalbėti apie šiuolaikinį meną apskritai nėra paprasta. Visų pirma, menotyrininkai nesutaria, koks dailės kūrinys gali būti vadinamas šiuolaikiniu. A. Andriuškevičius siūlo išskirti dabartinio ir šiuolaikinio meno sąvokas, kas reikštų, kad dabartinis menas yra visa tai, kas kuriama šiomis dienomis, o šiuolaikinis -pasižymi naujumu, originalumu, yra tarsi žingsniu priekyje. Tačiau toks dalijimas dar nėra visuotinai pripažintas. Juolab, kad postmodernusis menas niveliuoja ribas tarp kičo ir tikrųjų estetinių vertybių, tarp profesionalaus meno apraiškų ir taip vadinamos mėgėjiškos dailės. Būtų sudėtinga, o ir neobjektyvu brėžti ribą tarp to, kas yra šiuolaikinis menas, ir to, kas yra dabartinis menas. Apibūdinant šiuolaikinio meno vidines estetines ir menines savybes, bei ribas kyla dar viena problema - sunku nustatyti šiuolaikinio meno meniškumo kriterijus, ypač todėl, kad didelį vaidmenį čia vaidina subjektyvus meno vartotojo santykis su dailės kūriniu. Ar įskaitomas dailės darbo turinys (o pasakojama mitinė istorija leidžia geriau suprasti kūrinio kontekstą) yra priimtinamesnis eiliniam žiūrovui? Kūryba yra smarkiai įtakojama asmeninių menininko 12 išgyvenimų. Prieš dešimtmetį tai buvo daugiau globaliniai, bendražmogiški išgyvenimai (liūdesys, kančia, gyvenimo beprasmybės jausmas), dabartinį dešimtmetį - išgyvenimai, kylantys iš socialinio gyvenimo patirties (kaltė dėl neatliktų socialinių priedermių, stresas). Menininkai jaučia spaudimą reabilituotis prieš visuomenę, pateisinti jos lūkesčius, taip pat jaučiama motyvacijos svarba - tirti svarbią, aktualią problemą, temą, sritį. Gal dėl tos priežasties ir mitinis pasakojimas tapo tik priemone kalbėti apie šių dienų aktualijas. Tačiau labai dėkinga priemone, nes pasakojimo daugiasluoksniškumas menininkui leidžia pasirinkti norimą akcentą. Kitas klausimas, kiek jis gebės pasinaudoti menine mito puse. Kalbant apie estetines nuostatas dailėje, pirmiausia reikėtų numatyti, ką visuomenė laiko gražiu, menišku darbu, kas įkvėpia dailininkus. Ar įkvėpimo šaltinis yra grožis? Specialaus meninio išsilavinimo neturintis žmogus dailės kūrinį dažniausiai apibūdina žodžiais: „gražu" arba „negražu". Tačiau grožis jau neišgelbės pasaulio, nes grožio sąvoka apibūdinami ne visada „gražūs" dalykai. Tradicinis grožis nemadingas postmoderniame mene. Daiktų kaita ir jų kokybė keičia žmogaus požiūrį į patį „grožį" kaip į kintantį reiškinį. Net rojaus tema kuriantys dailininkai vaizduoja Edeną anaiptol ne gražų. Menotyrininkai ir edukologai gali kalbėti apie dvasingumą, estetiškumą ir moralę, bet tiesa yra tokia, kad jauni žmonės garbina pragmatizmo dievą. Ką šiuolaikinis menas duoda visuomenei? Ar jis padeda žmogui integruotis į bendruomenę, prisitaikyti prie jos reikalavimų, ar priešingai - priešintis socialiniai aplinkai ir maištauti? Dailėje šiuolaikinės Juditos lipa per vyrų galvas, siekdamos laisvės ar valdžios, o Ikarą rasi nebent, kaip išnykusį sentimentalių svajoklių rūšies atstovą, prisegtą ornitologo kolekcijoje. Kadangi žmogus gyvas ne vien materialiais dalykais, meno vertė kaip dvasinio peno, sako, yra neblėstanti. Kai kuriems laimė ir menas yra tapatūs dalykai, bet tie „kai kurie" dažniausiai yra menininkai, o tie, kurie turėtų tą meną „vartoti", dažnai išsiverstų be jo tokio apskritai. Ką visuomenė duoda menui? Mokyklose, kur ugdoma „mūsų ateitis", meninis ugdymas - tai pamokos apie meną, o ne meno pamokos. Mokytojai lavina mokinių techninius įgūdžius, nepretenduodami įtakoti jų meninį skonį, nes patys dažnai nežino, kaip vertinti šiuolaikinio meno akibrokštus. Todėl reikia skatinti net ir menkiausią visuomenės domėjimąsi dabartine daile. Šiuo metu Lietuvoje gyvuojanti postmodernistinė dailė yra suvokiama, kaip fenomenas, grįstas tam tikrais mąstymo principais. Jis neaiškinamas, kaip reiškinys, sekęs po modernistinio laikotarpio, nes, anot teoretikų, Lietuvoje modernizmas buvo nevisavertis, 13 todėl negali būti ir postmodernizmo, kaip reiškinio, einančio po modernizmo. Postmodernizmas tai tam tikras mąstymo būdas. Jei modernistinė dailė (kuri klesti ir dabar) pasižymi aiškiu meno objektu, užbaigtu darbu, hierarchija, tai postmodernizmas - anarchija, netradicinio meno (procesas, performansas, hepeningas) kalba. Ir abu reiškiniai šiuo metu Lietuvoje gyvuoja lygiagrečiai. (Pagal: Lietuvos dailės istorija. (2002). Sud.: A. Andriuškevičius, A. Butrimas ir kt. Vilnius, VDA leidykla.) Mito tema nėra „pritempiama“ prie dabarties dailės aktualijų. Ji natūraliai gyvuoja mūsų kultūroje ir todėl randa atgarsį mene. Pasak psichoanalitikų, visi visuomenės nariai yra susaistyti mitinės pasąmonės, kurios simboliai nesąmoningai reiškiasi ir žmogaus kūryboje. 3. MITOLOGIJA ŠIANDIEN Gyvename globaliame pasaulyje, kuriame vyksta greita informacijos ir pažiūrų kaita. Spartus gyvenimo tempas, naujos idėjos ragina permąstyti vertybių kriterijus, leidžia jaunimui rinktis netradicinį gyvenimo būdą, abejojama teiginiais, kurie jau buvo virtę neginčijamomis tiesomis. Iš XX-o technologijų amžiaus žengiame į XXI-ą informacijos amžių, kuris teigia, kad žmogus turės mokytis visą savo gyvenimą, jei norės būti pilnaverčiu visuomenės nariu, jis turės būti imlus naujiems dalykams. Ar tai reiškia, kad senosios vertybės nyksta, kad jos liko tik pamatu ant kurio mes statome savo ateitį? Jei seniau tėvai remdamiesi savo patirtimi galėjo mokyti vaikus, tai šiandien jie turi mokytis su savo vaikais kartu. Visgi pokyčiai dažniausiai liečia tik proto dalykus, dvasios turtai lieka tie patys. Istorija rodo, kad visais laikais žmogui buvo nesvetimos panašios nuodėmės, puoselėjamos tapačios dorybės. Tabu ir pareigos yra laiko patikrintos gyvenimo taisyklės: kaip gyventi teisingai ir būti laimingiems. Religijos, tradicijos, papročiai ir mitai, iš amžių glūdumos atėję pasakojimai glaudžiai susiję su kultūriniu, dvasiniu visuomenės gyvenimu. Jie įtakoja kasdienybę: pamokomos istorijos ar ritualai padeda pažinti žmogaus prigimtį, ieškoti atsakymų į būties klausimus. Mituose dažnai kalbama apie universalius dalykus, todėl jų temos įdomios ir šiandien. Lietuvos menininkai mitiniuose pasakojimuose būtent ir ieško atsakymų į klausimus apie egzistencijos prasmę, dvasios vertybes, analizuoja blogybes, ėdančias mūsų visuomenę. Be abejo, dalis darbų – tiesiog iliustracija mitiniai istorijai (dažniausiai tai kūriniai vaizduojantys Helados dievų ir pusdievių gyvenimus). Nors, pasiskolinę iš senovės Graikijos pusiau žmogaus, pusiau gyvūno įvaizdį, dailininkai varijuoja šiuo personažu ir kuria naujus mutantus. Čia dažnai popkultūra ir kičas persipina su tradicine estetikos samprata, susiduria senasis ir naujasis pasauliai. Mitologija labai svarbi kiekvienos tautos kultūrai. Dažnai ji tapdavo religijos pagrindu, moralinių ir vertybinių nuostatų sergėtoja. Ji ne tik aiškindavo viso ko kilmę, bet, kas yra labai svarbu, joje žmonės matė gyvenimo prasmės ir pasekmės ryšį. Paprastai viskas prasideda nuo pasaulio kūrimo mitų: „1:1 Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. 1:2 Žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų.“ (ST Pr 1, 1-2) „Iš pradžių buvo vien amžinas, beribis, tamsus Chaosas - gyvybės šaltinis. Viskas iš ko atsirado - pasaulis ir nemirtingi dievai. Iš Chaoso atsirado ir deivė Žemė - Gaja."? (Pagal: Mitologijos puslapis (1998).) Istorijos apie pasaulio sutvėrimą yra labai panašios daugelyje kultūrų. Vėliau seka mitai apie tai, kas yra žmogus, kokia jo paskirtis žemėje. Eina laikas, vienos istorijos užsimiršta ir kitos keliauja iš lūpų į lūpas. Kiekviena tauta turi savo mitus, jie padėdavo mokyti 15 ir auklėti klausytojus. Mitas toje aplinkoje, kur jis atsiranda yra be galo svarbus dalykas. Mitai fiksuoja mąstymo būdus, kurių dėka žmonių grupė suvokia ir atpažįsta save, kaupia žinias ir pasitikėjimą savimi. Ir šiandien mitai - tautos kultūrinis ar religinis paveldas, vis dar neprarado savo pamokomojo įtaigumo. Lietuvos etnokultūra taip pat turtinga pagoniškaisiais mitais, kurie jau primiršti ir menkai žinomi visuomenei, geriau pažįstami klasikiniai antikos mitai ir krikščioniškieji Senojo Testamento pasakojimai. Antikiniai mitai artimi, kadangi esame europietiškos kultūros (kurios pamatai stovi ant Heladės kultūros) vaikai, o kadangi skelbiamės esą uolūs krikščionys, tai kiekvienas bent viena ausimi yra girdėjęs ir apie rojaus praradimą, pasaulinį tvaną ar paskutinį teismą. Ir nesvarbu, iš kur tyrinėtojai ir mokslininkai kildins mitų prigimtį: iš fundamentalių jausmų, metereologonių - astronominių reiškinių ar kolektyvinės pasąmonės, vis tiek liks tikinčių jei ne šventa pasaka, tai šių pasakojimų galia įtakoti žmogaus dvasią. Pasakojimams pilniems stebuklų, įprasminantiems amžiną gėrio ir blogio dvikovą būdingas cikliškas laiko ir dinaminis erdvės suvokimas. Mitų formos priklauso nuo kultūros, kurioje jie egzistuoja, tačiau jų funkcija visuomet ta pati - pabrėžti svarbiausias konkrečios visuomenės gyvenimo vertybes ir problemas. Jie dažnai sudramatina esminius gyvenimo ir mirties klausimus. Pasaulis suvokiamas kaip besikeičiančių materialinių ir dvasinių elementų visuma. Dauguma mitų išsaugojo savo pirmapradį daugiareikšmį turinį, kuris tampa interpretacijų objektu dailėje. 3.1. Mitų kilmės teorijos (Greimas A. J., Keane T. M. (1996).): Mitas gimė siekiant paaiškinti nesuvokiamas dalykus. Kadangi žmonių tautos buvo izoliuotos didelių atstumų, kiekvienas žemynas kūrė savo mitus, bet nežiūrint to, mitai nepaaiškinamai panašūs, ypač pasakojimai apie sutvėrimą. Todėl mitų tyrinėtojai kelia įvairias hipotezes, aiškindami, kodėl taip yra. Vieniems mitų panašumas rodos esminis dalykas, tyrinėjant mitologiją, kiti – apskritai neigia bendrą kilmės šaltinį ir mano, kad kai kurie panašumai sąlygoti panašių gyvenimo sąlygų. Poligenezės teorijos atstovai mano, kad įvairiopų panašumų nulemtas mitų atsiradimas skirtingu laiku ir skirtingose vietose buvo spontaniškas. 16 Difuzijos teorijos šalininkai teigia, kad tradicijos ir mitai keliauja, persikelia iš savo įprastinės istorinės ir geografinės apsupties. Monogenezės teorija mėgina visiškai skirtingų bendruomenių mitus kildinti iš bendro pradinio šaltinio - kalbos - visuomenės sanklodos ir kultūros prasme. Mitas tyrinėjamas metafiziniais, etnologiniais, psichologiniais, antropologiniais, sociologiniais, estetiniais ir kitais požiūriais. Suvokti mito esmę galima įvairiais būdais: 1) mėginti fenomenologiškai apibrėžti šio kultūros reiškinio savitumą, pagrindinius tipologinius jo bruožus; 2) aiškintis atmetant tai, kas iš tiesų nėra mitas ir taip suvokti jo esmę; 3) mitą nagrinėti remiantis hermeneutika arba pasirinkti daugybę kitų pažinimo kelių bei tyrinėjimo strategijų (Andrijauskas A. (2003).). Jei mitą vertinsime vien iš racionalios mokslinės pasaulėžiūros pozicijų, tuomet tikrai gali susidaryti įspūdis, kad jis yra keistas, neretai prieštaringas žmonių vaizduotės kūrinys. Tačiau jei mitą nagrinėsime įdėmiau, remdamiesi mitine konkrečios epochos, regiono sąmone, tuomet suvoksime, kad tai yra vientisa, labai savita tikrovė, pagrįsta tik jai būdinga atribota nuo įprastinės reiškinių tėkmės logika. „Mitinė tikrovė visuomet yra ne metaforinė ar alegorinė, turinti paslėptą reikšmę, o visiškai savarankiška tikrovė, kurią reikia suvokti tokią, kokia ji yra.“ (Andrijauskas A. (2003). P. 396.) 3.2. Mitologija kaip ideologija Šis požiūris nurodo, kad mitologija nėra vienos tautos surinktų mitų kolekcija, o ideologinė struktūra, galinti pasireikšti bet kokia literatūrine forma. G. Dumezil'is teigė, kad mituose į dieviškąjį pasaulį žiūrima, kaip į žmogiškojo pasaulio, jo santvarkos, jo pagrindinių rūpesčių ir troškimų atspindį. Tautos religija yra jos ideologija, kurios pagalba bendruomenė mąsto apie save pačią, visa tai suabsoliutindama dieviškame plane. Dumezil'io atlikti tyrinėjimai leidžia suprasti, kad: a) dievai ir kitos mitinės būtybės nėra žmogiškosios fantazijos padariniai, o figūratyvinės priemonės žmonijos ir pasaulio prasmei ir tvarkai išsiaiškinti; b) mitologinė galvosena nėra padrika ir atsitiktinė, o vyksta organizuotos dievų veiklos ir funkcijų sistemos rėmuose; c) mitologija išreiškia visuomenės politinę ideologiją. (Greimas A. J. (1996). P.195. ) 17 Religiniai mitai nurodo grandinę praeities įvykių, kurių tolimas pasekmes jaučiame ir mes, nors jos mus pasiekė per visą eilę tarpinių, negrįžtamų įvykių. Jei tikėti Senuoju Testamentu, tai žemėje mes gyvename, nes mūsų protėviai buvo išvaryti iš Rojaus. Kai kuriuos mūsų visuomenėje egzistuojančius tabu taip pat paveldime kartu su mitinėmis istorijomis. Kaip ir sampratą apie gerus poelgius, teisingą gyvenimą, kuris turėtų atvesti į išganymą ar atverti vartus į atgimimą. Kai kurie žmonės mitus vadina pramanytomis istorijomis - pasakojimais apie praeitį, kurią žinome buvus ne tokią. Pasakyti, kad įvykis „mitinis", yra tolygu pasakyti, kad jo apskritai nebuvo. Teologinis šio žodžio vartojimas gerokai skiriasi. E. Leach rašo: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!