Nusikaltimų recidyvas ir jo reikšmė

PLANAS Nusikaltimų recidyvo samprata Nusikaltimų recidyvo reglamentavimas 1961 m. BK Nusikaltimų recidyvo samprata naujajame Baudžiamajame Kodekse Nusikaltimų recidyvo baudžiamoji teisinė reikšmė Nusikaltimų recidyvo samprata Prieš pradedant detaliau nagrinėti, kokia nusikaltimų recidyvo samprata yra įtvirtinta 1961 m. BK ir kokia ji yra jau nuo 2003 m. gegužės 1 d. galiojančiame BK, reikėtų aptarti bendrąją teorinę recidyvo sampratą. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pateikia tokį šios sąvokos apibrėžimą: recidyvas tai pakartotinis nusikaltimas, tuo tarpu Tarptautinių žodžių žodynas taip pat per daug nedetalizuoja šios sąvokos, apibrėždamas ją, kaip teisto asmens naujo nusikaltimo padarymą atlikus bausmę. Tokia recidyvo samprata, jei tai galima taip pavadinti, teisiniu požiūriu jokiu būdu negalima apsiriboti, nes tai žymiai platesnė sąvoka, jei į ją žiūrime iš teisinės perspektyvos. Tokiu atveju recidyvo teorinį apibrėžimą būtų galima formuluoti taip: tai tokia situacija, kai asmuo jau teistas už nusikaltimo padarymą, vėl, t. y. pakartotinai, padaro naują vieną ar daugiau nusikaltimų. Iš šio apibrėžimo aiškėja vienas esminis dalykas – tai pakartotinis nusikaltimų padarymas, tačiau toks nusikaltimų recidyvo apibrėžimas yra pats paprasčiausias ir, galima sakyti, universaliausias. Kiekviena valstybė, spręsdama nusikaltimų recidyvo klausimą, priklausomai nuo teisinių tradicijų, teisinės sistemos šeimos, gali savaip modifikuoti šį apibrėžimą. Prasmė čia yra ta, kad recidyvo ypatybes lemia įvairūs faktoriai, nors pati samprata išlieka tokia pati. Tai gali būti nusikalstamumo rodikliai valstybėje, baudžiamoji politika, vykdoma šalyje, galiausiai tautos mentalitetas ir visuomenės bei pačios valstybės požiūris į nusikaltėlius. Štai pavyzdžiui Rusijos Baudžiamojo Kodekso 18 straipsnis1 skirtas nusikaltimų recidyvui. Jį paanalizavus galima pastebėti tam tikrus faktorius, kurie, vėliau matysime, yra tokie patys ir Lietuvos Respublikos Baudžiamajame Kodekse (galiojančiame nuo 2003 m. gegužės 1 d.) Tie faktoriai arba elementai yra: 1. tyčinis nusikaltimas, 2. teistumas už ankstesnį tyčinį nusikaltimą ir 3. naujas tyčinio nusikaltimo padarymas. Šie elementai puikiai atskleidžia, kaip Rusijos BK reglamentuoja asmens pripažinimą pavojingu recidyvistu arba ypač pavojingu recidyvistu. Be abejo, tokius nusikaltimų recidyvo elementus galima išskaityti ir iš naujojo Lietuvos Respublikos BK, tačiau Rusijos BK pavyzdį pateikiau tam, kad būtų galima padaryti prielaidą, jog kontinentinės teisės sistemai priklausančios valstybės daugiau ar mažiau vienodai reglamentuoja nusikaltimų recidyvo sampratą. Pasiėmus bet kurios Europos valstybės baudžiamąjį kodeksą, būtų galima atrasti tuos bendruosius nusikaltimų recidyvo elementus, kurie buvo išvardinti anksčiau. Šiek tiek kitokia padėtis yra bendrosios teisės sistemos valstybėse ir čia geriausiu pavyzdžiu reiktų laikyti Didžiąją Britaniją. Recidyvo samprata yra suformuluota daugybėje precedentų, kiekvienas su savo specifiniais ypatumais. Įdomu tai, kad yra išaiškinimų, kuriuose teigiama, kad bausmė negali būti griežtinama tuo pagrindu, kad asmuo yra pripažintas recidyvistu. Tačiau teismų praktika vis dėlto yra linkusi atkreipti į tai dėmesį ir recidyvistams skiriamos griežtesnės bausmės. (žr. Walker N. Sentencing theory, law and practice. London 1985, 43 – 46). Tad galima padaryti išvadą, kad kontinentinės teisės sistemos šalyse ir bendrosios teisės sistemos šalyse, tarp recidyvo sampratos ir jo suvokimo jokių esminių ar radikalių skirtumų nėra. Išskirti galima tik tam tikrus niuansus, kurie iš esmės nieko nekeičia, tačiau nulemia tai, kad, pavyzdžiui, bendrosios teisės sistemos valstybėse, kur recidyvo esmė glūdi precedentuose, šis baudžiamosios teisės institutas nėra taip griežtai sukaustytas įstatyminėmis normomis ir procedūromis, o tai apsprendžia specifinį nusikaltimų recidyvo supratimą konkrečiose baudžiamosiose bylose. 2000 rugsėjo 26 d. LR BK įtvirtina tokį nusikaltimų recidyvo apibrėžimą: nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Įstatyminė nusikaltimų recidyvo samprata yra detalesnė, tačiau apie tai plačiau bus kalbama kituose šio rašto darbo dalyse. Dabar svarbu pabrėžti, kad nusikaltimų recidyvas turėtų būti suprantamas, kaip juridinė situacija arba juridinis faktas, kuris sudaro prielaidas teismui pripažinti asmenį recidyvistu, pavojingu recidyvistu (pagal naują BK) arba itin pavojingu recidyvistu (pagal 1961 m. BK). Teisinė recidyvo kategorija teorijoje dažnai įvardijama kaip viena iš nusikaltimų daugėto formų. Tačiau šitoks priskyrimas nėra galutinis ir absoliutus. Teorija šiuo klausimu nepateikia vienareikšmiško atsakymo, ginčai vyksta ne tik dėl recidyvo priskyrimo daugėto formoms, bet ir dėl pačių daugėto formų. Trumpai vertėtų aptarti recidyvo vietą nusikaltimų daugėto koncepcijoje. Kaip jau buvo minėta, teorijoje nėra prieita vieningos nuomonės dėl daugėto formų. Vieni autoriai, per daug nesigilindami į recidyvo specifiką, neabejodami traktuoja jį kaip vieną iš daugėto formų. Kiti gi recidyvo nelinkę priskirti prie daugėto formų, nes recidyvas iš esmės yra teisinė kategorija, kuri charakterizuoja nusikaltusį asmenį. Kaip ir daugumoje ginčytinų klausimų teorijoje, esant kelioms daugiau ar mažiau kraštutinėms pozicijoms, atsiranda vidurinis, kompromisinis požiūris, kuris bando apjungti egzistuojančią priešpriešą tarp dviejų kraštutinumų. Recidyvas, iš pirmo žvilgsnio atrodytų labai panašus į pakartotinumą, vieną iš nusikaltimų daugėto formų. Iš tikrųjų taip ir yra, nes recidyvas – tai naujo, vieno ar daugiau, tyčinių nusikaltimų padarymas esant teistumui už anksčiau padarytą tokį nusikaltimą. Sąlyginai būtų galima teigti, kad recidyvas – tai tyčinių nusikaltimų padarymas pakartotinai, neišnykus teistumui už ankstesnius tyčinius nusikaltimus. Visa tai perša išvadą, jog nusikaltimų recidyvą pakankamai pagrįstai galima vadinti viena iš nusikaltimų daugėto formų. Tačiau vėlgi, būtina atsižvelgti į recidyvo specifiką: visų pirma tai yra nusikaltusį asmenį neigiamai charakterizuojantis juridinis požymis. Teisūs tie autoriai, kurie teigia, jog recidyvą galima laikyti daugėto forma tik sąlyginai.2 Manau, jog logiškiausia būtų pritarti tai pozicijai, kuri neišskiria recidyvo kaip atskiros nusikaltimų daugėto formos. Pakartotinumas, kaip nusikaltimų daugėto forma, savo turiniu yra pakankamai platus, kad apimtų ir recidyvą. Taigi recidyvas – sudėtinė ir specifinė pakartotinumo turinio dalis. Nusikaltimų recidyvo reglamentavimas 1961 m. BK 1961 m. BK 26 straipsnyje įtvirtinta “Itin pavojingo recidyvisto” samprata. Ji pasižymi tuo, kad tai nėra gryna teorinė recidyvo formuluotė. Įstatymų leidėjas to paties straipsnio pirmos dalies pirmuose keturiuose punktuose įvardina konkrečius nusikaltimus, už kurių pakartotiną padarymą asmuo gali būti pripažintas itin pavojingu recidyvistu. Būtent toks detalus nusikaltimų vardijimas lemia minėto straipsnio gremėzdiškumą ir kartu ganėtinai problematišką jo taikymą praktikoje. Remiantis tuo, kas parašyta įstatyme sunku netgi būtų išvesti bendresnę, labiau teorinę itin pavojingo recidyvisto sąvoką. Įstatymų leidėjas labai jau smulkmeniškai vardija nusikaltimų sąrašą, laisvės atėmimo bausmės dydį, kuri turi būti paskirta už pakartotinį tyčinį nusikaltimų padarymą, kad asmenį būtų galima pripažinti itin pavojingu recidyvistu. Remiantis įstatymo raide itin pavojingas recidyvistas yra asmuo, kuris tokiu gali būti pripažįstamas tik teismo nuosprendžiu. Be abejo, kadangi nusikaltimų recidyvas yra teisinė kategorija, tai minėta teisė (asmenį pripažinti itin pavojingu recidyvistu) priklauso tiktai teismui. Kaip teismas atlieka šią funkciją nustatyta 26 str. 2 – oje dalyje. Joje įstatymiškai įtvirtinta, kad teismas, spręsdamas, pripažinti asmenį itin pavojingu recidyvistu ar ne, turi atsižvelgti į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, jų motyvus, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo padarant nusikaltimus laipsnį bei pobūdį bei kitas bylos aplinkybes. Taigi galima matyti, jog faktorių, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį pripažįstant asmenį itin pavojingu recidyvistu, yra pakankamai daug, tačiau jų sąrašas nėra baigtinis, nes nurodoma, kad teismas be visa ko atsižvelgia ir į kitas bylos aplinkybes. Tokiu būdu teismas nėra griežtai sukaustomas įstatyminiais rėmais, kurie konkrečiai reglamentuotų šį procesą. Tačiau kita vertus, kad nebūtų sukuriamos prielaidos piktnaudžiavimui šia savotiška laisve, tame pačiame straipsnyje nurodoma, jog teismo sprendimas turi būti motyvuotas. Naujojo Baudžiamojo proceso kodekso 333 str. 1 d. 11p. yra įtvirtinta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, be visų kitų klausimų išsprendžia ir klausimą dėl teisiamojo pripažinimo itin pavojingu recidyvistu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 26 straipsnyje numatytais atvejais. “Pripažįstant asmenį itin pavojingu recidyvistu reikia nurodyti ne tik teistumus, kurie sudaro pagrindą pripažinti jį tokiu, bet ir aplinkybes, kurias įvertinus teismas priėjo išvados apie būtinumą asmenį pripažinti itin pavojingu recidyvistu. Esant BK 26 str. 1 d. numatytiems požymiams, teismas, nepripažindamas asmens itin pavojingu recidyvistu, savo sprendimą taip pat turi motyvuoti.”3 Šiuo atveju teismas turi motyvuoti savo nuosprendžio dalį, kurioje teisiamasis pripažįstamas itin pavojingu recidyvistu, o jei jis nėra tokiu pripažįstamas, tačiau yra aplinkybių numatytų 1961 m. BK 26 str. 1d., tai teismas vis tiek turi motyvuoti ir tokį savo sprendimą. Taigi tokiu būdu yra užkertamas kelias piktnaudžiavimui šia teise ir procesinėje teisėje. Pagal procesinę teisę apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi motyvai, leidžiantys asmenį pripažinti itin pavojingu recidyvistu, o apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas nurodo, kad teisiamasis pripažįstamas itin pavojingu recidyvistu. Todėl ši teismo diskrecija turi būti panaudojama neperžengiant įstatymų ribų. Dar kalbant apie sąvoką “kitos bylos aplinkybės” reiktų pasakyti štai ką: anot Pr. Žalkausko: “ sprendžiant asmens pripažinimo itin pavojingu recidyvistu klausimą, be formalių pagrindų, reikia priimti dėmesin ir faktinius pagrindus, t. y. tokias aplinkybes, kurių įstatymas konkrečiai ar kategoriškai neapibrėžia, o jas nustato teismas.”4 Pavyzdžiui vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių bylų kasatorius prašė panaikinti Apygardos teismo nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažįstamas itin pavojingu recidyvistu. Kasatoriaus argumentai buvo tokie: “Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgė į jo dalyvavimo nusikaltimų padaryme laipsnį, nusikaltimų skaičių, į tai, kad nukentėjusiesiems atlyginta padaryta žala, kad teigiamai charakterizuojamas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, darbą.”5 Šie kasatoriaus argumentai gali būti laikomi kaip dalis pavyzdinio sąrašo tų aplinkybių, į kurias teismas turėtų atkreipti dėmesį nuspręsdamas pripažinti asmenį itin pavojingu recidyvistu ar ne. Taigi įstatyme nėra tiksliai nurodoma, kokios būtent turi būti tos kitos bylos aplinkybės, bet vėlgi kaip teigia Pr. Žalkauskas “ iš įstatymo prasmės matyti, kad tai atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės.”6 Bet kokiu atveju, kiekvienoje baudžiamojoje byloje tos “kitos bylos aplinkybės” yra labai specifinės ir čia jau teismo prerogatyva atkreipti dėmesį į jas arba neatkreipti, priklausomai nuo to, kokios svarbos tos aplinkybės yra ir ar jos yra pakankamas pagrindas pripažinti asmenį itin pavojingu recidyvistu. Nusikaltimų recidyvo samprata naujajame Baudžiamajame Kodekse Kalbant apie nusikaltimų recidyvo sampratą naujajame BK, galima minėti kol kas tik teorinius šio klausimo aspektus, nes praktikos, taikant 27 str. “Nusikaltimų recidyvas” be abejo dar nėra. Tačiau praktikos nebuvimas neužkerta kelio analizuoti nusikaltimų recidyvo sampratos, kaip jau minėjau, teoriniu požiūriu. Pabandysiu lyginamuoju metodu panagrinėti nusikaltimų recidyvo sampratas 1961 m. BK ir naujajame BK. Tai bus kiek nestandartiškas lyginimas, nes nusikaltimų recidyvo klausimas 1961 m. BK jau buvo aptartas, todėl čia didesnis dėmesys be abejo bus skiriamas naujajam BK. Svarbiausi klausimai, mano manymu, į kuriuos reikia rasti atsakymus yra šie: 1) kokie gi yra panašumai ir skirtumai tarp šių dviejų baudžiamųjų kodeksų nusikaltimų recidyvo klausimo prasme? 2) Ar kokybės atžvilgiu žengtas žingsnis į priekį ar ne, ar naujasis BK geriau sutvarkytas šiuo aspektu ar ne? Aptarus šiuos klausimus taip pat reikia apžvelgti ir nusikaltimų recidyvo teorinę istoriją po nepriklausomybės atgavimo, t. y. aptarti kaip buvo sprendžiamas nusikaltimų recidyvo klausimas BK projektuose. Taigi pradėkime nuo pirmųjų dviejų klausimų. Bene didžiausias skirtumas nuo 1961 m. BK yra tas, kad naujajame BK galima išskirti dvi nusikaltimų recidyvo kategorijas. Visų pirma, tai, vadinkim taip, faktinis nusikaltimų recidyvas. Jį atskleidžia naujojo BK 27 str. 1d.: asmuo yra laikomas recidyvistu, jei jis jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Esmė čia yra ta, kad esant tokiai situacijai toks asmuo yra laikomas recidyvistu ir be teismo nuosprendžio. Galima sakyti, kad ši recidyvo rūšis tai tam tikras nusikaltusio asmens statusas, kuris yra tarsi prielaida asmenį pripažinti pavojingu recidyvistu. Tuo tarpu pavojingu recidyvistu asmuo gali būti pripažįstamas tik teismo nuosprendžiu. Taigi, kaip matome, naujajame BK neliko itin pavojingo recidyvisto teisinės kategorijos. Be to kaip tuomet reikėjo traktuoti tuos asmenis pagal 1961 m. BK, kurie jau buvo teisti už tyčinio nusikaltimo padarymą ir teistumas už juos nebuvo išnykęs ir teismo jie nebuvo pripažinti itin pavojingais recidyvistais. Išeitų tokia situacija, kad faktinių recidyvų yra labai daug, tačiau jie tokiais teisiškai nebuvo pripažįstami, 1961 m. BK sukūrė tokią situaciją, kad pakartotinai tyčinius nusikaltimus padariusius asmenis reikėjo arba pripažinti itin pavojingais recidyvistais arba ne. Iš to gaunasi tam tikra teisinio netikrumo situacija, kuri naujajame BK buvo panaikinta. Apskritai recidyvo klausimas naujajame BK tiek turinio, tiek ir formos prasmėmis išspręstas efektyviau ir racionaliau nei tai padaryta galiojančiame BK. Naujasis BK apskritai daugumos baudžiamosios teisės institutų ir klausimų atžvilgiu įkūnija visiškai naują kokybę. Nusikaltimo recidyvas yra būtent vienas iš tų kokybiškai pažangesnių baudžiamosios teisės institutų, reglamentuojamų naujajame BK. Kad tai nebūtų vien formalūs ir tušti teiginiai, reikia detaliau paanalizuoti nusikaltimo recidyvo įtvirtinimo būdą naujajame BK. Nusikaltimų recidyvui skirtas 27 str. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į šio straipsnio apimtį – ji žymiai mažesnė negu galiojančiame BK. Tačiau kiekybės sumažėjimas nereiškia kokybės suprastėjimo. Atvirkščiai. Naujajame BK galima akivaizdžiai matyti, kad baudžiamojo kodekso kaip vientiso baudžiamojo įstatymo principas nėra vien tik naujojo BK 1 str. 1 d. deklaracija. Atidžiau pažvelgę į 27 str. “Nusikaltimų recidyvas” matysime, kaip glaudžiai tarpusavyje susiję naujojo BK bendrosios ir specialiosios dalių straipsniai. 27 str. pirmoje dalyje apibrėžiama, kas tai yra nusikaltimų recidyvas. Jis yra tuomet, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Čia reikia atkreipti dėmesį į formuluotę, kad nusikaltimų recidyvas yra siejamas su pakartotinu tyčinio nusikaltimo padarymu. Vadinasi, asmuo pripažįstamas recidyvistu jei jis padaro bet kokį tyčinį nusikaltimą. Antroje 27 str. dalyje kalbama apie pavojingą recidyvą. Tai tam tikra galiojančio BK 26 str. “Itin pavojingas recidyvistas” analogija, tačiau esminis skirtumas tarp šių straipsnių formos ir turinio yra tas, kad įstatymų leidėjas naujajame BK nusprendė išvengti negatyvumo atspalvį turinčias ir gremėzdiškų konstrukcijų straipsnių formuluotes. Čia jau nebelieka vardijimo konkrečių nusikaltimų, už kurių pakartotinį padarymą asmuo pripažįstamas itin pavojingu recidyvistu. Vietoje to pasirinktas kitas, paprastesnis ir daug efektyvesnis sprendimas. Naujojo BK 27 str. 2 – oje dalyje nustatyta, kokiais atvejais, asmuo pripažįstamas pavojingu recidyvistu. Kaip jau minėta, nebeliko detalaus nusikaltimų sąrašo, ar minimali laisvės atėmimo bausmė, kuria asmuo turi būti nuteisiamas. Naujajame BK vartojamos sąvokos “sunkus nusikaltimas”, “labai sunkus nusikaltimas” (turima galvoje šių nusikaltimų pakartotinis padarymas). Žinodami naujojo BK 1 str. 1d., kurioje parašyta, kad “baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas”, mes atsiverčiame naujojo BK 11 str. 5 ir 6 dalis ir iš jų sužinome, kad: pirma – sunkūs ir labai nusikaltimai yra tyčinių nusikaltimų rūšys, antra – kokios laisvės atėmimo bausmės yra skiriamos už šiuos nusikaltimus. Taigi išvadą galima padaryti tokią: naujajame BK formuluojama kitokia recidyvo samprata, tačiau tik juridinės technikos, formos prasmėmis. Pati nusikaltimų recidyvo sampratos esmė dėl to nesikeičia, tačiau išvengiama praktikoje sunkiai taikomų straipsnių konstrukcijų. Aptarus visa tai galima padaryti keletą išvadų: visų pirma, naujasis BK nusikaltimų recidyvo klausimą sprendžia efektyviau ir racionaliau nei tai padaryta 1961 m. BK. Tai pasireiškia per paprastesnę ir ne tokią gremėzdišką pačio bendrosios dalies straipsnio formuluotę. Tokiu būdu išvengiama painių ir ilgų straipsnio konstrukcijų bei leidžia formuluoti abstraktesnę ir universalesnę nusikaltimų recidyvo sampratą. Bendrai tariant, turinio ir kokybės prasme šioje srityje, manau, žengtas žingsnis į priekį.  Prieš priimant naujojo BK galutinę redakciją, dar buvo keletas šio kodekso projektų. Juos siūlė Lietuvos Respublikos Seimas, Teisingumo ministerija. Kadangi dauguma 1961 m. BK nuostatų iš tikrųjų buvo pasenusios, reikėjo kai kuriuos klausimus spręsti ir keisti iš esmės. Nusikaltimų recidyvo samprata naujajame BK, kaip jau buvo minėta, kokybiškai yra žymiai pažangesnė negu 1961 m. BK. Jau 1996 m. spalio 24 d. Teisingumo ministerijos pateiktame Lietuvos Respublikos baudžiamojo Kodekso projekte, numatytos nuostatos mažai tesiskiria nuo naujojo, 2003 m. gegužės 1d. turinčio įsigalioti, baudžiamojo kodekso nuostatų nusikaltimų recidyvo klausimu. Kiti BK projektai, 1999 rugsėjo 15 d. Teisingumo ministerijos projektas ir 1999 rugsėjo 18 d. Lietuvos Respublikos Seimo projektas, rodo tam tikras tendencijas. Visų pirma šių projektų analizė rodo, kad nusikaltimų recidyvas buvo vienas iš tų baudžiamojo kodekso institutų, kuris reikalavo kardinalesnių pakeitimų. Dėl to projektuose iš karto buvo pereita prie tokios nusikaltimų recidyvo sampratos, kokia yra įtvirtinta naujajame BK. Savo esme nusikaltimų recidyvas projektų variantuose nesikeitė išskyrus tam tikras, grynai struktūrines, išimtis. NUSIKALTIMŲ RECIDYVO BAUDŽIAMOJI TEISINĖ REIKŠMĖ Kalbant apie nusikaltimų recidyvo sampratą, buvo minėta, jog šią teisinę kategoriją galima laikyti tam tikru juridiniu faktu, kuris neigiamai charakterizuoja nusikaltėlio asmenybę. Recidyvas yra ypatingas, pakartotinai tyčinį nusikaltimą padariusio asmens statusas, kuris lemia jo specifinę padėtį baudžiamųjų įstatymų atžvilgiu. Kitaip tariant, recidyvas turi tam tikrą baudžiamąją teisinę reikšmę, tačiau kokia ji? Visų pirma nusikaltimų recidyvas turi įtakos skiriant bausmę asmeniui, kuris teismo pripažintas recidyvistu. Dažniausiai tai būna bausmė susijusi su laisvės atėmimu: naujojo BK 56 str. 1d. sako, jog “Recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.” Tačiau ši norma turi tam tikrą ypatumą: joje nėra griežto imperatyvo skirti būtent laisvės atėmimo bausmę, nes formuluotė skamba, jog teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Vadinasi iš to galima daryti tam tikrą išvadą, kad teismas gali ir neskirti laisvės atėmimo bausmės. Šį faktorių galima laikyti gana nauju baudžiamosios teisės politikoje, nes sovietinėje sistemoje bet kokiu atveju recidyvo “etiketė” tarsi iškart nulemdavo asmeniui skiriamos bausmės pobūdį ir dydį. Recidyvistas, koks jis bebūtų, būdavo nurašomas kaip žmogus iki savo gyvenimo pabaigos ir visuomenėje lyg ir neegzistuodavo. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad recidyvistus tuoj pat po tyčinio nusikaltimo padarymo reikia grąžinti į visuomenę, kad jie reabilituotųsi ir integruotųsi į ją. Vis dėlto, bet kokiu atveju, pagrindinė bausmė skiriama recidyvistams yra laisvės atėmimo bausmė. Ji skirta “…ne tiek pataisyti, kiek nubausti nuteistąjį, atimti galimybę daryti naujus nusikaltimus (specialioji prevencija). Taigi laisvės atėmimo bausmė labiau tinka recidyvistams.”7 Tokią nuomonę išreiškia prof. V. Piesliakas ir vargu ar galima su ja nesutikti. Turbūt tai daugiau psichologijos ar kriminologijos mokslų tyrimo objektas: tirti, kodėl nusikaltęs ir atlikęs bausmę asmuo išėjęs į laisvę vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Tačiau galima preziumuoti, jog tam tikros asmens savybės, aplinka, kurioje gyvena, neigiamas požiūris į darbą, šeimą, aplinkinius ir pan. bei akivaizdus nenorėjimas pasitaisyti lemia tai, kad vienintelė efektyvi bausmė tokiu atveju belieka laisvės atėmimo bausmė. Kaip jau buvo minėta ankstesnėje citatoje, šios bausmės tikslas yra izoliuoti recidyvistą ir apsaugoti visuomenę nuo potencialaus pavojaus. Kita problema, kurią iškelia prof. V. Piesliakas, yra bausmės skyrimas asmenims padariusiems nusikaltimą pirmą kartą ir recidyvistams. 1961 m. BK aiškiai neišskiria bausmės skyrimo principinių nuostatų recidyvistams ir asmenims pirmą kartą padariusiems nusikaltimą. Tuo tarpu naujasis BK šiuo požiūriu vėl gi yra žymiai geriau ir turinio prasme kokybiškiau sutvarkytas. Anot prof. V. Piesliako: “Skirtingas vertinimas asmenų, pirmą kartą padariusių nusikaltimą, ir recidyvistų turėtų būti viena iš principinių naujų baudžiamųjų įstatymų nuostatų . Todėl bausmės skyrimas asmenims, pirmą kartą padariusiems nusikaltimą, ir recidyvistams taisyklės turi būti skirtingos ir įtvirtintos atskirame BK bendrosios dalies straipsnyje.”8 Naujajame BK ši problema yra išspręsta ta prasme, jog mes Bendrojoje dalyje VII skyriuje “Bausmės skyrimas” randame atskirus straipsnius, t. y. 55 str. “Bausmės skyrimas asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą” ir 56 str. “Bausmės skyrimas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą.” Taigi galima pastebėti, kad naujajame BK aiškiai išskiriami bausmių skyrimo ypatumai asmenims, kurie yra teisiami pirmą kartą (tik už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą) ir recidyvistams. Minėti straipsniai įtvirtina tam tikrus specifinius bausmių skyrimo principus. Pirmą kartą teisiamiems asmenims už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą teismas motyvuotai paskiria bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu, o recidyvistams už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmes. Pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė. Būtent šiuo būdu ir įgyvendinama specialioji prevencija, kurios tikslas izoliuoti ir nubausti nusikaltėlį katu užkertant kelią pakartotinam tyčinių nusikaltimų padarymui. Iš viso to galima matyti, kad esminis bruožas arba recidyvo baudžiamoji teisinė reikšmė atsiskleidžia per bausmės skyrimo ypatumus. Žvelgiant plačiau į recidyvo baudžiamąją teisinę reikšmę, galima paminėti naują Bausmių vykdymo kodeksą ir naują Baudžiamojo proceso kodeksą (toliau BPK). Štai pavyzdžiui Bausmių vykdymo kodekse 157 str. Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų sąlygos 3 d. 4p. yra numatyta sąlyga, jog lygtinai iš pataisos įstaigų gali būti paleidžiami pavojingi recidyvistai, – kai jie yra faktiškai atlikę ne mažiau kaip tris ketvirtadalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Kaip matome ši lygtinio paleidimo sąlyga yra viena iš naujos baudžiamosios politikos apraiškų. Jau nebėra griežto ir besąlyginio recidyvisto kaip žmogaus, kuris gali vėl integruotis į visuomenę, nurašymo. Kita vertus griežtesnė pozicija yra išreikšta naujajame BPK. Čia 338 str. 2d. nurodyta, kad nuosprendžio vykdymas negali būti atidėtas asmenims pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnį pripažintiems pavojingais recidyvistais. IŠVADOS 1. Nusikaltimų recidyvas iš tikrųjų yra kiekvienos valstybės baudžiamosios teisės problema, su kuria reikia kovoti panaudojant atitinkamas baudžiamosios politikos priemones. Štai 2000 m. duomenimis recidyvistai vidutiniškai padarė šiek tiek daugiau nei 40 proc. visų sunkių nusikaltimų. 9 Tokie duomenys leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog recidyvistai valstybėje yra tikrai ne paskutinės eilės baudžiamosios teisės problema. 2. 1961 m. BK nusikaltimų recidyvo klausimą sprendė gana komplikuotai. 26 str. “Itin pavojingas recidyvistas” savo gremėzdiška konstrukcija tikrai nepalengvino teisėjų darbo, be to ir teisminės praktikos šiuo klausimu nėra ypatingai daug. Šio straipsnio problematiškumas slypi jo smulkmeniškume. Įstatymų leidėjas nepasivargino išvardinti ypatingai išsamaus, detalaus ir baigtinio aplinkybių sąrašo, kurioms esant asmuo gali būti teismo nuosprendžiu pripažįstamas itin pavojingu recidyvistu. Vadinasi šias aplinkybes, o tiksliau tariant visą 26 str. turinį teisėjas turi nuolat turėti omenyje. 3. 2000 m. BK recidyvo klausimą formos ir turinio atžvilgiais išsprendė visiškai kitaip. Ir tai yra sveikintinas dalykas, nes pavyzdžiui kai kurie institutai ar normos naujajame BK yra praktiškai identiškos 1961 m. BK. Naujajame BK formuluojama kitokia recidyvo samprata, tačiau tik juridinės technikos, formos prasmėmis. Pati nusikaltimų recidyvo sampratos esmė dėl to nesikeičia, tačiau išvengiama praktikoje sunkiai taikomų apimties atžvilgiu labai didelių straipsnių konstrukcijų. Naujasis BK nusikaltimų recidyvo klausimą sprendžia efektyviau ir racionaliau nei tai padaryta 1961 m. BK. Tai pasireiškia per paprastesnę ir ne tokią gremėzdišką pačio bendrosios dalies straipsnio formuluotę. Tokiu būdu išvengiama painių ir ilgų straipsnio konstrukcijų bei leidžia formuluoti abstraktesnę ir universalesnę nusikaltimų recidyvo sampratą. Bendrai tariant, turinio ir kokybės prasme šioje srityje, manau, žengtas žingsnis į priekį. Kaip prigis ši pakankamai nauja recidyvo formuluotė praktikoje parodys laikas. Tačiau galima bent jau daryti tam tikras prielaidas: a) atsižvelgiant į straipsnių paprastesnę formuluotę reikėtų tikėtis, kad jų taikymas nebus sudėtingesnis, nei tai yra 1961 m. BK ir b) naujasis BK daugiau ar mažiau buvo įtakojamas kitokios baudžiamosios politikos, t. y. baudžiamoji politika po nepriklausomybės atgavimo rengiant BK projektus pasikeitė, tai turėtų lemti recidyvistų sumažėjimą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!