Nusikaltimų kvalifikavimo problemos

„NUSIKALTIMŲ KVALIFIKAVIMO PROBLEMOS“ (2009/2010 m. neakivaizdininkai, dėst. E.Bieliūnas) Mūsų kvalifikavimo apibrėžimas: Nusikalstamų veikų oficialus kvalifikavimas yra optimalaus juridinio tapatumo tarp faktinių padarytos bent vienos socialiai žalingos veikos požymių ir baudžiamojoje teisėje numatytos bent vienos nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas pagal baudžiamąjį procesą. 1. Baudžiamojo įstatymo ir baudžiamosios teisės normos santykis? Baudžiamosios teisės normos priimamos, keičiamos ar naikinamos įstatymu, todėl baudžiamasis įstatymas yra pagrindinis baudžiamosios teisės normų šaltinis. Šis įstatymas vadinamas Baudžiamuoju kodeksu. Visas BK turi vieningą straipsnių numeraciją. BK straipsniai aprašo veikas, kurių padarymas užtraukia jų sankcijose numatytas pasekmes. Draudimas pažeisti tam tikrus gėrius yra baudžiamosios teisės normoje. Todėl reikia skirti BK straipsnį ir baudžiamosios teisės normą. BT teorija teigia, kad baudžiamasis įstatymas yra forma, o baudžiamosios teisės normos yra jo turinys. BT normos turinys dažniausiai aiškinamas dvejopai. Pagal vokiečių prof. K.Bindingą draudimai atsiranda anksčiau nei baudžiamasis įstatymas. Jie paprastai yra nusakyti kitose teisės šakose. O baudžiamieji įstatymai nustato tik pasekmes- sankciją už padarytą nusikaltimą. Todėl nusikaltėlis iš esmės pažeidžia tik normą (draudimą), bet ne baudžiamąjį įstatymą. Baudžiamąjį įstatymą gali pažeisti tik valstybė ar jos institucijos neteisingai pritaikydamos bausmes. BT teorijos, kurios nusikaltimą apibūdina iš materialių pozicijų, teigia, kad nusikaltimu pažeidžiami ne kitomis normomis ginami gėriai, o realūs toje visuomenėje egzistuojantys visuomeniniai santykiai. Todėl BT norma turi savarankišką turinį, kuriuo nustatomas draudimas šių visuomeninių santykių nepažeisti. Baudžiamosios teisės normos tiesiogiai nesiejamos su kitų socialinių normų egzistavimu visuomenėje, nors taip pat pripažįstamas tam tikras ryšys. BT normos ir BK straipsnio atskyrimas reiškia, kad ne kiekviena BT norma sutampa su atitinkamais BK straipsniais. Dauguma BT normų, įvardijančių konkrečius draudimus, yra išdėstytos BK spec. dalies straipsniuose. Tačiau norint visapusiškai suvokti draudimo esmę, neretai tenka pasitelkti ir bendrosios dalies straipsnius (pavyzdžiui, norint teisingai suvokti juridiškai įvertinti vieno asmens veiksmus, kuriais jis sukurstė kitą asmenį padaryti nužudymą, būtinai reikia nurodyti BK 24 str. 5 d. ir 129 str. Taigi viena norma išdėstoma keliuose BK straipsniuose. Yra BK specialiosios dalies straipsnių, kuriuose išdėstytas ne vienas, o du ar net daugiau draudimų. O tai reiškia, kad viename BK straipsnyje yra dvi normos. Traukiant asmenis baudžiamojon atsakomybėn už padarytas nusikalstamas veikas pirmiausia būtina nustatyti I ar buvo pažeisti BT normos nustatyti draudimai, II kokiuose BK straipsniuose tai yra nustatyta Kitaip tariant, turi būti nustatyta pažeista BT norma ir ją išreiškiantys straipsniai. Jeigu tai bus neteisingai suvokta, tai paprastai ir baudžiamasis įstatymas bus neteisingai pritaikytas. REZIUMĖ: Draudimas pažeisti tam tikrus gėrius yra BT normoje. BT teorija teigia, jog baudžiamasis įstatymas yra forma, o BT normos yra jo turinys. BT normos turinys aiškinamas dvejopai: 1. Draudimai atsiranda anksčiau nei B įst. – jie nustatyti kt.T šakose, o B įst. nustato tik pasekmes – sankcija už padarytą NV. Todėl pažeidžiama tik norma (draudimas), bet ne B įst. B įst. gali pažeisti tik v-bė ar jos institucijos neteisingai pritaikydamos bausmes. 2. NV pažeidžiami ne kitomis normomis ginami gėriai, o realūs toje visuomenėje egzistuojantys visuomeniniai santykiai. Norint suvokti draudimo esmę, reikia: 1. Pasitelkti BK str. (abiejų dalių) – viena norma išdėstoma keliuose BK straipsniuose. 2. Yra BK spec. dalies str., kuriuose išdėstytas ne vienas, o du ar daugiau draudimų – viename BK straipsnyje yra kelios normos. Traukiant asmenį BA už padarytas NV reikia nustatyti pažeistą BT normą ir ją išreiškiančius straipsnius. 2. Oficialaus nusikalstamų veikų kvalifikavimo prielaidos, esminiai bruožai ir apibrėžimas? Kvalifikavimas apskritai – tai objekto priskyrimas pagal jo kokybinius požymius vienai ar kitai rūšiai, kategorijai. Teisės srityje tai yra teisės normos parinkimas ir pritaikymas tam tikram įvykiui. Kvalifikuoti nusikaltimą – tai duoti jam teisinį įvertinimą, nurodyti baudžiamosios teisės normą, kuri numato visus jo sudėties požymius. Pagrindinis nusikalstamų veikų kvalifikavimo apibrėžimas – nusikalstamų veikų oficialus kvalifikavimas yra optimalaus juridinio tapatumo tarp faktinių padarytos bent vienos socialiai žalingos veikos požymių ir baudžiamojoje teisėje numatytos bent vienos nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas pagal baudžiamąjį procesą. Kvalifikavimas neatsiranda šiaip sau, tiesiog sugalvojus kvalifikuoti. Kvalifikavimui yra reikalingi tam tikri įvykiai, atsitikimai, faktai – prielaidos. Kvalifikavimo prielaidas galima matyti jau iš pagrindinio apibrėžimo: pirma turi būti tam tikras faktas - fizinio ar juridinio asmens padaryta tam tikra veikla. Tokia padaryta veikla turi būti socialiai reikšminga. Be to, tokia veikla turi turėti požymių, kurie būtų tapatūs, atitiktų baudžiamosios teisės normose nustatytiems nusikalstamos veikos požymiams – būti draudžiama baudžiamuoju įstatymu. Oficialus nusikalstamų veikų kvalifikavimas turi esminius bruožus: • kvalifikuoti reikia ir yra kvalifikuojama tik tada, kai sužinoma, kad yra padaryta socialiai reikšminga veika. Be reikšmingo fakto – veikos kvalifikavimo negali būti, nes tiesiog nėra ką kvalifikuoti. • Padarytoji socialiai reikšminga veika laiko požiūriu turi būti vėlesnė už potencialiai taikytinos normos įsigaliojimą. • Taip pat svarbus kvalifikavimo bruožas yra subjektas. Kvalifikavimas – tai darbas, kurį atlieka tam tikras asmuo. Subjektas bando atskleisti santykį tarp veikos požymių ir normos. Kvalifikavimą paprastai atlieka subjektai, turintys procesinių įgalinimų: ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas. Tačiau iš Baudžiamojo Kodekso bei Baudžiamojo Proceso Kodekso galime matyti, kad kvalifikavimą gali atlikti ir nukentėjusysis (paduodamas skundą), nukentėjusiojo atstovas (paduodamas prašymą), advokatas… • Dar vienas svarbus kvalifikavimo bruožas yra tai, kad kvalifikuoti reikia – būtina reaguoti, kai padaroma socialiai reikšminga veika. Kvalifikuoti fizinio ar juridinio asmens padarytą socialiai reikšmingą veiką būtina, kad išsiaiškinti, ar tai nusikalstama veika ir ar reikia bausti asmenį už tokią veiklą. 3. Nusikalstamų veikų ir kitokių teisės pažeidimų atskyrimo kriterijai? Dažnai kyla nusikalstamų veikų (toliau – NV) ir administracinių teisės pažeidimų (toliau ATP), drausminių pažeidimų ir civilinės teisės pažeidimų (toliau -CTP) atskyrimo sunkumų. I. NV ir ATP atskyrimas. Net ir suteikus daliai veikų baudžiamojo nusižengimo (toliau – BN) statusą, vis vien liko nemažai veikų, kurių požymių galima aptikti ir Baudžiamajame, ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksuose. Kai BK tam tikras straipsnis aprašo tik nusikaltimo požymius, iškyla nusikaltimo ir ATP atskyrimo problemų, o kai BK straipsnis aprašo nusikaltimo ir BN požymius, atsiranda BN ir ATP atskyrimo sunkumų. Iš principo nusikaltimai skiriasi nuo kitų teisės pažeidimų didesniu pavojingumu. Nusikaltimo statusas suteikiamas pavojingiausioms žmogaus elgesio formoms. Nusikaltimai ir kiti teisės pažeidimai atskiriami vadovaujantis panašiais kriterijais kaip atskiriant nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus, t. y. pagal tam tikrus NV sudėties požymius. Vienas iš tokių požymių, dažnai naudojamas įstatymo leidėjo, yra NV dalykas, materiali jo vertė, ar kiti dalyko ypatumai. Šitaip yra atskirta baudžiamoji ir administracinė atsakomybė , pavyzdžiui, už kontrabandą. Antai, jei per valstybės sieną neteisėtai gabenami daiktai, paprastai tokia veika laikoma kontrabanda – ATP (LR ATPK 210 str.). Kai kontrabandos vertė viršija 250 MGL, taikytina baudžiamoji atsakomybė (LR BK 199 str.). Tačiau jei kontrabanda susijusi su ginklų, narkotinių medžiagų gabenimu (BK 199 str. 2 d.), naudojami kiti kriterijai. Tada nusikalstamą kontrabandos pobūdį lemia ne tiek gabenamų prekių vertė, kiek dalyko specifika, čia negalioja 250 MGL dydis. Pakankamai dažnai NV ir ATP įstatymų leidėjas bando atskirti pagal kilusius padarinius. Buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimas, pasireiškęs aplaidžiu ar apgaulingu apskaitos tvarkymu, pagal ATPK 173(1) straipsnį yra ATP. Tačiau jei dėl tokio apskaitos tvarkymo nebuvo galima objektyviai įvertinti įmonės veiklos rezultatų, veika tampa nusikalstama ir atsakomybė kyla remiantis BK 222 straipsniu ar 223 straipsniu. Tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas naudoja net kelis kriterijus atskirti NV ir ATP. NV, pasireiškusią transporto priemonę vairuojančio asmens kelių eismo saugumo ar transporto priemonės taisyklių pažeidimu ir ATP įstatymų leidėjas atskiria pagal tris kriterijus: 1) pagal kilusių padarinių rūšį; 2) pagal padarinių dydį; 3) pagal asmens apsvaigimą nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Ir BK ir ATPK numato teisinę atsakomybę asmenims, kurie gamino namų gamybos stiprius alkoholinius gėrimus, jei tūrinė etilo alkoholio koncentracija viršija 18 proc. Šiuo atveju įstatymai baudžiamąją ir administracinę atsakomybę atskiria taip pat pagal kelis kriterijus: pirmas atskyrimo kriterijus- nusikaltimo dalykas. Adm. atsakomybė už aparatėlių gamybą nenumatyta, o BA tai numato. Antras atskyrimo kriterijus – tikslas. BA numatyta už alternatyvias veikas, turint tikslą realizuoti nusikaltimo dalyką, o adm. atsakomybė už tai nenumatyta. Paskutinis atskyrimo kriterijus- alkoholio koncentracija laipsniais. NV ir ATP KOLIZIJA IR JOS SPRENDIMAS. Tokiais atvejais, kai už analogišką veiką numatyta ir baudžiamoji, ir administracinė atsakomybė, sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies nustatymo klausimus, pirmiausia svarstomi nusikaltimo sudėties ir baudžiamosios atsakomybės klausimai ir tik paskui, padarius išvadą, kad veikos pavojingumas nėra tokio lygio, kai veika tampa nusikaltimu, svarstomi administracinės atsakomybės klausimai. ATPK 9str. 2 d. numato, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jei savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. II. NV ir drausminių nusižengimų atskyrimas. NV ir drausminių nusižengimų atskyrimo problema kyla dėl veikų valstybės tarnybai ir vešiesiems interesams. Subjektyvūs veikos požymiai – tikslas ir motyvas dažniausiai pasirenkami nusikalstamos veikos ir drausminio nusižengimo atskyrimo kriterijai. Antai piktnaudžiavimas tarnyba ar tarnybos aplaidumas paprastai laikomi drausminiais nusižengimais. Tačiau jei iš veikos matyti siekis turtinės ar asmeninės naudos, ji tampa baudžiamosios teisės dalyku. Kitas požymis, pagal kurį atskiriamos NV ir drausminiai nusižengimai, yra padarytos veikos padariniai ir jų dydis. Išvada apie didelę ar nedidelę žalą ir nulems teisinį asmens poelgio vertinimą. Specifikos turi NV ir drausminio nusižengimo atskyrimas, kai kyla atsakomybės klausimas dėl tariamai netinkamo baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymo taikymo kriminalinės justicijos pareigūnų profesinėje veikloje. Netinkamas baudžiamojo proceso įstatymo taikymas tam tikrais atvejai gali būti pagrindas traukti tyrėją, prokurorą ar teisėją drausminėn atsakomybėn. Tačiau tik išimtiniais atvejais toks pažeidimas gali būti vertinamas kaip NV. Būtina tam sąlyga yra sąmoningas neteisėtų veiksmų padarymas. III. NV ir CTP atskyrimas. Atskyrimo sunkumų kelia veikos, susijusios su žalos nuosavybei padarymu, žmogaus garbės ir orumo pažeidimu, asmens privataus gyvenimo pažeidimais. Dažniausiai teismų praktikoje NV ir CTP atskyrimo problemų kyla padarius žalą dėl veikų, turinčių sukčiavimo ar turto prievartavimo ar iššvaistymo požymių. Nutarties ištrauka: „Dėl sukčiavimo nusikaltimo sudėties ir jos atribojimo nuo civilinio delikto. Iš tikrųjų turtiniai santykiai pirmiausia yra CT reguliavimo dalykas. Sudarant sutartis dėl materialių vertybių tarp piliečių ir JA paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, vienos iš sutarties šalių sąmoningais veiksmais, užkertančiais kelią vykdyti sutartį.“ Kalbama apie situaciją, kai vykdyti civilinę sutartį ir atkurti pažeistas teises CT priemonėmis tampa problematika dėl vienos šalies sąmoningų veiksmų. Esminis sukčiavimo, kaip NV, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto pasisavinimą ar teisės į jį įgijimą, yra turto savininkų, teisėtų valdytojų ar asmenų, kurių žinioje yra turtas, apgaulė. Sukčiaujant apgaulė naudojama kaip būdas suklaidinti asmenį (turto valdytoją) ir pasisavinti turtą ar įgyti teisę į jį. Sukčiaujant apgaulė turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmeniui apsispręsti perduoti turtą kitam asmeniui. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė – apsunkinti nustatyti asmenį, pasisavinusį turtą, arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Kita bylų kategorija, kur taip pat kyla panašių atskyrimo problemų padarius turtinę žalą, yra bylos, susijusios su asmeniui patikėto ar esančio jo žinioje turto pasisavinimu ar iššvaistymu. Pavyzdžiui, pagal nuomos sutartį gauto turto negrąžinimas nuomotojui gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę tik tuo atveju, jei veika turi BK numatytus NV požymius. Tai gali būti susiję arba su vienos sutarties šalies apgaulės panaudojimu, sudarant sutartį, dėl to įgyvendinant civilinės atsakomybės priemones už sutarties pažeidimą be teisėsaugos institucijų įsikišimo tampa problematika, arba pagal nuomos sutartį gautas turtas prarandamas (iššvaistomas) ir paaiškėja, kad jau sutartį sudarant nuomininkas nesirengė vykdyti nuomos sutarties sąlygų, buvo nusprendęs jam patikėtą turtą pasisavinti arba neatlygintinai perduoti tretiesiems asmenims. Civilinė ir baudžiamoji atsakomybė kertasi ir dėl veikų, susijusių su asmens garbės ir orumo pažeidimais. Šiuo atveju nuo pateis nukentėjusiojo priklauso, kaip jis vertina padarytą veiką ir kokios atsakomybės reikalautų iš kaltininko. Jei jam svarbu viešas padarytos veikos paneigimas ar jam padarytos žalos atlyginimas, jis kreipiasi į teismą su civiliniu ieškiniu. Jeigu nukentėjusiajam svarbiau, kad kaltininko padaryta veika būtų viešai įvertinta ir kaltininkas nubaustas, o žalos atlyginimas yra papildomas veiksnys, jis kreipiasi dėl asmens baudžiamojo persekiojimo. Kita sritis, kur padarytos veikos gali būti vertinamos kaip CTP ir kaip NV, tai veikos, susijusios su privačiu žmogaus gyvenimu. Šiuo atveju, taip pat baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, jei yra nukentėjusiojo asmens skundas. Asmuo pats sprendžia, kaip vertinti padarytą teisės pažeidimą, - kaip CT nagrinėjimo dalyką ar BT vertinimo dalyką. Jei asmuo tokio pasirinkimo neturi, apie veiką sužinojus teisėsaugos institucijoms, ji tampa viešojo kaltinimo byla ir apie civilinę atsakomybę negali būti kalbos. CTP ir NV atskyrimo problemų kyla ir dėl kai kurių veikų valstybės tarnybai ir vešiesiems interesams, skyrium imant dėl dovanų dovanojimo ar priėmimo. BK nėra dovanos termino, ir kiekvienas neteisėtas atlyginimas yra kyšis ir neatsižvelgiama į kyšio vertę. Tačiau CK numatyta, jog draudžiama priimti dovanas sveikatos priežiūros, gydymo ir globos (rūpybos) institucijų vadovams ir kitiems darbuotojams iš asmenų, kurie šiose institucijose gydosi ar išlaikomi, bei jų artimų giminaičių, išskyrus simbolines dovanas, kurių vertė neviršija 1 MGL dydžio sumos. Taigi yra CK ir BK normų kolizija. BK tiesiogiai draudžiama veika, įteisinama CK. Tai itin retas dviejų vienodos galio teisės aktų kolizijos pavyzdys, dėl kurio neįmanoma duoti pagrįstų rekomendacijų. 4. Teisingo nusikalstamų veikų kvalifikavimo juridinė ir socialinė reikšmė. Kvalifikavimo klaidos ir žalingi jų padariniai? Pastaba: O šiaip - teisingą NV kvalifikavimą reikėtų sieti su NV kvalifikavimu (trumpai kas tai yra). Teisingai kvalifikuota NV - tinkamai pritaikyta BK spec. dalies norma asmens elgesiui (čia buitiškai šnekant). Teisingai kvalifikuota nusikalstama veika sudaro pagrindą asmenį traukti baudžiamojon atsakomybėn, nuteisti jį, paskirti bausmę straipsnio ribose. Kitaip sakant, vykdomas teisingumas (čia labai trumpai juridinė reikšmė). Žalingi padariniai - jei netinkamai kvalifikuojama veika, tada gali būti nuteistas nekaltas asmuo, jam be pagrindo paskiriama bausmė, baudžiamojo proceso metu taikomos procesinės priemonės, kurios pažeidžia jo teises ir pan. Tinkamo kvalifikavimo reikšmė pgl. Klimką: Reikšmė yra susijusi su teisėtumu, nes teisingumas vykdomas vadovaujantis įstatymu. Viena iš kovos su nusikalstamumu formų yra baudžiamosios teisės normų kūrimas ir jų taikymas. Nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas apibrėžia kaip pavojingą ir BK uždraustą veiką, už kurią numatyta bausmė. Todėl tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, taip pat tinkamas nusikalstamų veikų kvalifikavimas yra visuomeninių santykių apsaugos priemonė. Tinkamas kvalifikavimas reiškia tiek juridinį, tiek socialinį veikos įvertinimą, remiantis įstatymu. Čia nustatomas visiškas veikos atitikimas tai normai, kuri tipiniu būdu aprašo panašią veiką. Tinkamas kvalifikavimas didina ir teisėsaugos institucijų autoritetą. Be to, tinkamas kvalifikavimas reikšmingai prisideda prie teisingumo vykdymo: niekas negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir baudžiamas kitaip nei įstatyme numatytais pagrindais ir tvarka. Asmeniui padarius nusikalstamą veiką, tarp jo ir valstybės atsiranda teisinis santykis: valstybei atsiranda teisė (ir pareiga) skirti nusikaltusiam asmeniui bausmę, o pastarajam atsiranda pareiga atlikti bausmę. Šis santykis atsiranda nuo nusikalstamos veikos padarymo momento, tačiau prieš paskiriant bausmę reikia: 1) šį santykį oficialiai pripažinti ir užfiksuoti, t.y. nustatyti juridinį faktą – įvykus nusikalstamą veiką; 2) nustatyti santykio subjektą – kaltąjį asmenį; 3) nustatyti šio santykio rūšį, t.y. išaiškinti, kuri baudžiamosios teisė norma jį numato. Visa tai turi atlikti teismas. Po oficialaus pripažinimo ir užfiksavimo teismo nuosprendžiu šis santykis pagimdo eilę naujų visuomeninių santykių, kurie susiję su įvairiomis teisės šakomis. Esant netinkamam kvalifikavimui, padarius kvalifikavimo klaidų, iškyla nemažai žalingų padarinių – nepagrįstas teisiamojo nuteisimas ar išteisinimas, neteisingos bausmės paskyrimas, nuteisimas ne už tą nusikalstamą veiką, kurią jis faktiškai yra padaręs, neteisingas amnestijos bei atleidimo nuo bausmės prieš terminą taikymas ateityje ir t.t. Net teisiniu požiūriu nežymi klaida (neturinti įtakos bausmės rūšiai ir dydžiui) turi didelę reikšmę, kadangi kvalifikavimui duodamas ne tik juridinis, bet ir socialinis veikos įvertinimas. Kvalifikavimo klaidos visada yra žalingos, kadangi kenkia teisėsaugos institucijų autoritetui, pasitikėjimui jų veikla, pažeidžia valstybės, visuomenės ar atskirų jos narių interesus. Teisėtumo užtikrinimui, o kartu ir tinkamo kvalifikavimo užtikrinimui ir siekiant išvengti kvalifikavimo klaidų, pasitarnauja ir baudžiamojo proceso kodeksas su procesinėmis garantijomis. Šiek tiek minčių iš Piesliako: Nusikalstama veika kvalifikuojama visomis baudžiamojo proceso stadijomis. Nusikalstamos veikos kvalifikavimu prasideda ikiteisminis baudžiamosios bylos tyrimas ir baigiasi teisminis bylos nagrinėjimas. Taigi nusikaltimo kvalifikavimas yra neatsiejama ikiteisminio bylos tyrimo ir teisminio jos nagrinėjimo dalis. Be to, tai yra viso baudžiamojo proceso šerdis. Be kvalifikavimo, kaip galutinio proceso rezultato, baudžiamasis procesas netenka prasmės. Priklausomai nuo kvalifikacijos sprendžiamas procesinių kardomųjų prievartos priemonių skyrimas įtariamajam, kitų procesinių prievartos priemonių taikymas. Vienas iš teisėtumo reikalavimų yra tas, kad įtariamasis ar kaltinamasis žinotų, kuo jis yra įtariamas ar kaltinamas, kokių baudžiamųjų įstatymų pažeidimai jam inkriminuojami. Tik tikslus kaltinimo formulavimas su nuoroda į konkretų BK specialiosios dalies straipsnį ir jo dalį garantuoja kaltinamajam teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gintis nuo kaltinimo. O kaltinamasis aktas yra reikšmingiausias nusikalstamos veikos kvalifikavimo požiūriu. Nusikalstamai veikai kvalifikuoti sutelkiamas visas kruopštus ir ilgas baudžiamosios bylos tyrimas ir teisminis jos nagrinėjimas, mat BP-e numatytos specialios normos, jei reikia keisti kvalifikavimą, taip pat kvalifikavimo peržiūrėjimo galimybė apskundimo keliu. Nors BPK tiesiogiai ir nepasakyta, įrodinėjimo proceso esmė yra įrodyti nusikalstamos veikos sudėtį. Norint kvalifikuoti veiką pagal BK straipsnį, reikia visų pirma įrodyti esant nusikalstamos veikos sudėtį asmens veikoje. Įstatyme numatytas sudėtingas ir brangus baudžiamųjų bylų tyrimas ir nusikalstamų veikų sudėčių įrodinėjimo procesas, kadangi nusikalstamos veikos sudėties nustatymas sukelia gan rimtų padarinių veiką padariusiam asmeniui. Teisingo kvalifikavimo reikšmė yra labai didelė. Teisėtumo požiūriu ne tas pats, už kokią nusikalstamą veiką asmuo bus nuteistas. BK straipsniai numato skirtingas sankcijas. Skirtingi BK straipsniai turi skirtingą poveikį nuteistojo teisiniam statusui bausmės atlikimo požiūriu, atleidimo nuo bausmės ir kitų baudžiamųjų teisinių nusikalstamos veikos padarymo padarinių požiūriu. Nekreipiant pakankamai dėmesio į nusikalstamų veikų kvalifikavimą, galima šiurkščiai pažeisti teisėtumą bei žmogaus teises. 5. Baudžiamosios teisės normos struktūra ir jos dalys, turinčios įtakos nusikalstamų veikų kvalifikavimui? Pastaba: sunku rasti informacijos. Iš dalies tinka šiek tiek žalias vadovėlis 92-93 psl. Esmė, kad BT norma nustato elgesio draudimą. Radau 1 sakinį Bieliūno konspektuose. Esmė ta, kad normą sudaro dispozicija (draudimas), sankcija ir hipotezė. Sankcijos įtaka kvalifikavimui - BK 3 straipsnis (jei švelnesnė sankcija, tai grįžtamąją galią turi), riboto pakaltinamumo atveju sankcija turi reikšmės kvalifikuojant (18 str. 2-3 d.), 19 str., 21 str. už rengimąsi tik dėl sunkių ir l. sunkių nusikaltimų. Dėl dispozicijos - tai ji leidžia atriboti nuo kitų dispozicijų. O dėl hipotezės, tai kiek atsimenu nėra vieningos nuomonės. Vieni sako, kad jos nėra. O kiti - kad tai yra prielaidos, kurios leidžia asmens veiką kvalifikuoti kaip nusikalstamą, t.y. amžius ( BK 13 str.), pakaltinamumas. Čia iš galvos rašiau, tai gal padės. O šiaip, sakau gal yra informacijos Klimka A. Nusikaltimų kvalifikavimas. – V.: VVU, 1970. – 93 p., Pavilonis V., Bieliūnas E. Nusikaltimų kvalifikavimas esant jų daugetui ir baudžiamosios teisės normų konkurencijai. – V.: VVU. – 1984. – 78 p. Baudžiamosios teisės normos struktūra (a) ir jos dalys, turinčios įtakos nusikalstamų veikų kvalifikavimui (b). a) Bendrosios teisės teorijos požiūriu teisės norma savo prasme ir turiniu turi duoti atsakymą į šiuos klausimus: 1) kokioms aplinkybėms esant, reikia vadovautis ta teisės norma, t.y. kada teisės reguliuojamojo visuomeninio santykio dalyviams atsiranda toje normoje numatytos teisės ir pareigos? 2) kokie asmenys laikomi tos normos reguliuojamojo visuomeninio santykio dalyviais ir koks būtent elgesys jiems privalomas ar draudžiamas? 3) kokios juridinės pasekmės bus taikomos už tos normos numatytų nurodymų pažeidimą? Teisės norma suskaidoma į tris viena su kita glaudžiai susijusias ir viena kitą sąlygojančias sudėtines dalis, kurios savo turiniu yra ne kas kita, kaip hipotezė, dispozicija ir sankcija. Hipotezėje glūdi tos sąlygos, kurioms esant įgyvendinama norma, dispozicijoje – nustatytos elgesio taisyklės, sankcijoje – tos neigiamos pasekmės, kurios taikytinos asmeniui už dispozicijoje nurodytų reikalavimų nepaisymą. (Apanav., Pavilon., psl. 47) Dėl baudžiamosios teisės normos struktūros teisės doktrinoje nėra vieningos nuomonės. 1. vieni teisės teorijos specialistai laikosi pozicijos, kad BT norma susideda iš hipotezės ir sankcijos. Hipotezėje įstatymų leidėjas nustato baudžiamosios atsakomybės sąlygas ir pagrindus (Smirnovas, Malkovas); 2. kiti nepripažįsta hipotezės buvimo BT normoje (dispozicija + sankcija) – Solodkinas, Merkuševas ir kt.; 3. tretieji laikosi nuomonės, kad baudžiamosios teisės norma susideda iš trijų elementų – hipotezės, dispozicijos ir sankcijos. Tačiau kai kurie autoriai skirtingai traktuoja šių elementų turinį: A. Vaišvila („Teisės teorija“) teigia, kad Baudžiamojo kodekso teisės normų hipotezės yra veiksmai, kuriais pažeidžiamos reguliacinių teisės normų (konstitucinių, civilinių, darbo ir kt.) nustatyti draudimai. Pvz. tyčinis nužudymas – veiksmai, kuriais pažeidžiamas konstitucinės normos nustatytas draudimas kėsintis į kito asmens gyvybę, yra šios baudžiamosios teisės normos hipotezė. Visos BK specialiosios dalies teisės normų dispozicijos yra abstrakčios ir dėl to – blanketinės. Jos išreiškiamos vienu žodžiu – „baudžiama“. Norint išsiaiškinti, kokiems veiksmams įpareigoja valstybės institucijas ar pareigūnus paliepimas „baudžiama“, būtina žiūrėti į atitinkamas proceso teisės normas, išdėstytas BPK. B. Kurinovas (iš M. Apanavičius, V. Pavilonis) „Nusikaltimų kvalifikavimo teoriniai pagrindai“) – neįmanoma atskirti BK specialiojoje dalyje įtvirtintos normos dalies, kuri reikštų hipotezę, tačiau hipotezė BT normoje vis dėl to egzistuoja. Valstybė negali nustatyti privalomo ar draudžiamo elgesio, nenumačiusi sąlygų, kurioms esant reikia ir galima vykdyti nustatytą taisyklę. Tuo pačiu valstybė negali nurodyti BT normoje sąlygų, kurioms esant kyla tokios teisinės problemos kaip patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, bausmės paskyrimas kaltininkui. Specialiosios dalies normoms hipotezės vaidmenį atlieka visos BK bendrosios dalies normos. M. Apanavičius, V. Pavilonis – bendrosios dalies normos „aptarnauja“ specialiosios dalies normas veikų kvalifikavimo procese, ypač kai reikia paaiškinti tos normos numatytų juridinių požymių esmę. Tačiau tai, kad tam tikros normos taikymo sąlygos glūdi bendrosios dalies normose, nereiškia, kad tik ten ir yra hipotezė. Tarp abiejų dalių normų yra dialektinė vienybė. Abi normų grupės kvalifikavimo procese dalyvauja kartu. Todėl konkrečios veikos kvalifikavimo procese hipotezė, kaip normos struktūrinis elementas, susipina su dispozicija, susilieja. G. Švedas – Baudžiamosios teisės normose yra aprašytos tam tikros elgesio taisyklės, draudimas jas pažeisti. Jose atsispindi baudžiamosios teisės esmė, o straipsniai – išraiškos forma, aprašytos veikos. Norma sudaryta iš 3 elementų: 1) hipotezė – ji nustato sąlygas, kurioms esant pradeda veikti dispozicija (normos galiojimas laiko, teritorijos atžvilgiu, amžiaus, pakaltinamumo kriterijai ir pan.); 2) dispozicija – atitinkamo elgesio taisyklė, reikalavimas arba draudimas; 3) sankcija – poveikio priemonė už dispozicijoje nurodytos taisyklės nesilaikymą. Taigi, ar yra hipotezė baudžiamosios teisės normoje, kas sudaro jos turinį, apibendrinus pateiktą medžiagą tenka spręsti pačiam būsimam baudžiamosios teisės specialistui  Internete radau tokias nuomones: hipotezė yra būtinas kiekvienos teisės normos elementas; jeigu jos nebūtų, visa norma netektų prasmės, ji taptų negyva – niekada netaikoma ir nenaudojama, nes būtų neaišku, kokiais atvejais ir kam ją taikyti; V.Hrapaniuko nuomone, teisingoje ir teisėtoje visuomenėje nėra besąlygiškų normų ir negali būti; priešingu atveju tai reikštų tų normų taikymo sąlygų nustatymą paties taikančiojo nuožiūra, kas yra būdinga savivalės ir beteisiškumo režimui, kuriems būdinga pačios teisės normos ignoravimas ir jos atsisakymas. A.F.Šebanovas rašo, kad "be hipotezės, be nurodymo, kada taikoma norma, norma negali būti suvokiama kaipo tokia, ji netenka savo praktinės reikšmės". Dar apibrėžimų: Dispozicija – baudžiamosios teisės normos dalis, kurioje apibrėžiama konkreti nusikalstama veika, už kurią numatyta baudžiamoji atsakomybė (t.y. draudžiamas elgesys). Kadangi dispozicijoje apibūdinami esminiai nusikalstamos veikos požymiai, ją M. Apanavičius, V. Pavilonis laiko baudžiamosios teisės normos šerdimi. Joje pateikiama konkrečios nusikalstamos veikos juridinė charakteristika. Sankcija – įstatymo numatytos teisinės pasekmės asmeniui, kuris nesilaiko dispozicijoje nustatytos elgesio taisyklės, draudimo; pasekmės, kurios yra numatytos įstatymo už jame nustatytų reikalavimų pažeidimą. ________ b) Laikantis pozicijos, kad baudžiamosios teisės norma susideda iš trijų dalių – hipotezės, dispozicijos ir sankcijos, galima teigti, kad visos šios dalys turi įtakos nusikalstamų veikų kvalifikavimui. Hipotezė apibrėžia sąlygas, kurioms egzistuojant baudžiamosios teisės norma gali būti taikoma, t.y. nurodo prielaidas, kurios leidžia asmens veiką kvalifikuoti kaip nusikalstamą. Todėl hipotezės turinys, iš esmės, apsprendžia, ar pradėtas kvalifikavimo procesas gali būti toliau tęsiamas. Pvz. nustačius, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo nėra sulaukęs amžiaus, nuo kurio jam gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už padarytą veiką, nebelieka subjekto, kuriam galėtų būti taikomas baudžiamasis įstatymas, todėl nebelieka prasmės vykdyti tolesnę kvalifikavimo veiklą. Tam tikros baudžiamosios teisės normos dispozicija apibrėžia konkrečios nusikalstamos veikos požymius. Dispozicija leidžia atriboti vienas nusikalstamas veikas nuo kitų. Sankcijos įtaka kvalifikavimui galbūt nėra tokia akivaizdi, tačiau ji egzistuoja. Pavyzdžiui: 1) jei naujai įtvirtintos baudžiamojo įstatymo normos sankcija yra švelnesnė nei nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusiosios normos, baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Vadinasi, veika bus kvalifikuojama ne pagal veikos padarymo metu galiojusį įstatymą (kas yra bendroji taisyklė), bet pagal nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui palankesnio baudžiamojo įstatymo normas; 2) senaties termino taikymą nulemia nusikalstamos veikos rūšis (baudžiamasis nusižengimas, sunkus ar kitoks nusikaltimas), kuri matosi/išplaukia iš sankcijų; 3) baudžiamoji atsakomybė už rengimąsi padaryti nusikalstamą veiką galima tik už tam tikros kategorijos nusikalstamą veiką (pvz. atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą – BK 21 str.); kokio sunkumo nusikaltimą turime, kaip jau minėta, matosi/išplaukia iš sankcijų; 4) jei BK specialiosios dalies straipsnis susideda iš kelių sudėčių (privilegijuojančių ar kvalifikuojančių), veika kvalifikuojama pagal tą tam tikro straipsnio dalį, kuri numato sunkiausią/griežčiausią sankciją; 5) mažareikšmiškumo požymis negali būti taikomas esant baudžiamajam nusižengimui (BK 37 str. atleidimas nuo BA dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo); 6) galima amnestija, kuomet nurodomi ne konkrečių nusikalstamų veikų požymiai, o požymiai, dėl kurių bet kokią veiką kvalifikuojant vis tiek bus taikomas atleidimas; tokiu atveju tyrimas/kvalifikavimas neatliekamas; pvz., visos nėščiosios; 7) baudžiamosios atsakomybės taikymo diferencijavimas priklausomai nuo nusikalstamos veikos kategorijos (kas matosi iš sankcijos) riboto pakaltinamumo atveju (BK 18 str. 2, 3 d. ); 8) baudžiamosios atsakomybės taikymo diferencijavimas priklausomai nuo nusikalstamos veikos kategorijos (kas matosi iš sankcijos) priverstinio apsvaigimo atveju (BK 19 str. 2, 3 d. ). _________ PASTABA. b) dalis parengta, remiantis asmenine nuomone, susiformavusia susipažinus su labai negausia medžiaga, susijusia su BT normos struktūra. Šeši pirmi pavyzdžiai, kalbant apie sankcijos įtaką, buvo paminėti dėstytojo. 6. Nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų atskyrimas (atribojimas)? Pastaba: Galima remtis atsakinėjant į 3 klausimą (Nusikalstamų veikų ir kitokių teisės pažeidimų atskirimo kriterijai?). Manau, kad nereikia ATP sąvokos mokytis, užtenka tik skirtumų. Baudžiamųjų įstatymų taikymo praktikoje dažnai atsiranda problemų atskiriant nusikaltimus nuo kitų teisės pažeidimų. Teisingas šio klausimo sprendimas kiekvienu konkrečiu atveju turi principinę reikšmę kvalifikuojant padarytą veiką bei parenkant valstybės prievartos priemones teisės pažeidėjui. Praktikoje dažniausiai nusikaltimus reikia atriboti nuo administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų), drausminių nusižengimų bei civilinių pažeidimų (deliktų). Pagal ATPK 9 str. administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Į administracinius nusižengimus panašūs kai kurie nusikaltimai valdymo tvarkai, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, ūkininkavimo tvarkai, finansams ir pan. Dažniausiai įstatymo leidėjas numato konkrečius požymius, leidžiančius nusikaltimą atriboti nuo administracinio teisės pažeidimo. Antai BK 201 str. reglamentuota baudžiamoji atsakomybė už namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų gaminimą ar laikymą turint tikslą parduoti. Jei namų gamybos stiprūs alkoholiniai gėrimai gaminami ar laikomi be tikslo parduoti, tai atsiranda administracinė atsakomybė (ATPK 177(2) str.). Tačiau kai kuriais atvejais įstatymo leidėjas nustatydamas už panašias veikas ir baudžiamąją, ir administracinę atsakomybę nenurodo konkrečių požymių, leidžiančių nusikaltimą atriboti nuo administracinio nusižengimo. Antai taip yra su kontrabanda (BK 199 str., ATPK 210 str.) ir pan. Nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų atskyrimas turėtų remtis tokiais trimis pagrindiniais kriterijais: 1. Pavojingumo laipsniu ir pobūdžiu; 2. Priešingumu teisei; 3. Sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis. Nusikaltimas, kaip jau buvo minėta, yra pavojinga veika. Administracinis nusižengimas, civilinis pažeidimas, drausminis nusižengimas irgi yra pavojingos veikos, kadangi jomis irgi pažeidžiami atitinkami teisiniai gėriai. Tačiau šie pažeidimai yra mažiau pavojingi nei nusikaltimas. Didesni nusikaltimo pavojingumą lemia objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, apibūdinantys nusikalstamą veiką. Paprastai nusikaltimo padarymo pasekmės sunkesnės, nei padarius kitus teisės pažeidimus. Būtent tai dažnai leidžia nusikaltimus atriboti nuo administracinių nusižengimų, civilinių pažeidimų, drausminių nusižengimų. Pvz.:, vagystė laikoma administraciniu teisės pažeidimu, jeigu pagrobtojo turto vertė neviršija 1 MGL dydžio sumos (ATPK 50 str.), tyčinis turto sunaikinimas ar sužalo­jimas laikomas administraciniu teisės pažeidimu, jeigu juo nepadaroma didelė žala nukentėjusiajam (ATPK 50(3) str.), vidaus tarnybos statuto taisyklių pažeidimas laikomas drausminiu nusižengimu, jeigu tai nesukelia sunkių pasekmių ir pan. Didesniam nusikaltimo, palyginti su kitais teisės pažeidimais, pavojingumui įtakos turi ir jo objekto ypatumai. Būtent nusikaltimu kėsinamasi į visuomenėje labiausiai saugomus gėrius: žmogaus gyvybę, lytinę neliečiamybę, valstybės suverenitetą, jos konstitucinius pagrindus. Didesnį nusikaltimo pavojingumą dažnai lemia ir jo subjektyvūs požymiai: kaltė, motyvas, tikslai. Antai šmeižimas laikomas nusikaltimu, jei asmuo paskleidė žinomai melagingus prasimanymus, žeminančius kito asmens garbę. Jeigu asmuo nežinojo, kad jo viešai skel­biamos žinios neatitinka tikrovės, tai tokiam asmeniui gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Nusikaltimai nuo kitų teisės pažeidimų skiriasi ir priešingumu teisei. Nusikaltimai visada yra uždrausti baudžiamojo įstatymo. Negali būti laikoma nusikaltimu veika, kuri nėra numatyta baudžiamajame įstatyme. Kitus teisės pažeidimus reglamentuoja civilinis, administracinis, darbo, šeimos kodeksai bei kiti teisės norminiai aktai. Trečiasis skiriamasis nusikaltimų požymis – tai sukeliamos pasekmės. Padariusiam nusikaltimą kaltininkui skiriama pati griežčiausia valstybės prievartos priemonė – kriminalinė bausmė. Už kitų teisės pažeidimų padarymą kaltininkui skiriamos ne tokios griežtos valstybės prievartos priemonės. Antai padariusiam administracinį teisių pažeidimą kaltininkui gali būti skiriama bauda, įspėjimas, pataisos darbai, administracinis areštas iki trisdešimties parų, padariusiam drausminį nusižengimą – papeikimas, griežtas papeikimas, atleidimas iš pareigų, padariusiam civilinį pažeidimą – pareiga atlyginti padarytus nuostolius, bauda, delspinigiai. Be to, kriminalinė bausmė visais atvejais užtraukia kaltininkui teistumą. Taip pat nuo administracinio nusižengimo, civilinio pažeidimo bei drausminio nusižengimo nusikaltimas skiriasi atsakomybės pagrindais ir sąlygomis. Už nusikaltimo padarymą atsako tik tas asmuo, kuris pats konkrečiai padarė nusikalstamą veiką. Tuo tarpu už administracinio nusižengimo ar civilinio pažeidimo padarymą atsakomybėn atitinkamais atvejais gali būti traukiami asmenys, kurie patys nepadarė nei administracinio nusižengimo, nei civilinio pažeidimo. Antai pagal ATPK 13 str. 2 d. už nepilnamečių nuo keturiolikos iki šešiolikos metų amžiaus padarytus pažeidimus, numatytus ATPK 44 str. 2 d., 175 str. 3 d., administracinėn atsakomybėn traukiami tėvai arba juos atstojantys asmenys. Administracinės atsakomybės pasekmės panašiausios į baudžiamosios atsakomybės pasekmes. Administracinės atsakomybės atsiradimo pagrindas – administracinio pažeidimo padarymas. Tai pagal ATPK – pavojinga veika. Tačiau, kaip jau buvo minėta, šios veikos pavojingumas yra akivaizdžiai mažesnis negu nusikaltimo. Taikyti administracinę atsakomybę suteikta ne tik teismui, bet ir daugeliui kitų valstybės ir savivaldos institucijų: administracinėms komisijoms, policijai, valstybinės priešgaisrinės apsaugos organams, geležinkelio transporto organams, darbo inspekcijai, muitinei, valstybinės higienos inspekcijai, valstybinei mokesčių inspekcijai, – iš viso daugiau kaip trisdešimčiai institucijų. Administracinė atsakomybė realizuojama skiriant administracines nuobaudas už teisės pažeidimų padarymą. Kai kurios iš jų visiškai sutampa su kriminalinėmis bausmėmis – tai bauda, pataisos darbai, administracinis areštas, specia­liosios teisės atėmimas. Tačiau jų poveikis dažniausiai yra daug švelnesnis. Tarkim, pataisos darbai negali viršyti dviejų mėnesių, administracinis areštas – penkiolikos parų ir pan. Administracinės nuobaudos paskyrimas, skirtingai nuo kriminalinės bausmės, neužtraukia teistumo, nors asmuo, nubaustas administracine nuobauda, vienerius metus nuo tokios nuobaudos paskyrimo laikomas baustu. 7. Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnių blanketinės dispozicijos. Jų panaudojimo nusikalstamų veikų kvalifikavimui ypatybės? NV sudėties požymiai yra aprašomi BK spec. dalies normų dispozicijose (BK spec. dalies straipsnio dispozicijos – teksto, kuriame apibūdinti konkrečios NV požymiai - ir BT normos dispozicijos – NV sudėtis, kuria sudaro visi būtini elementai: objektas, objektyvioji puse, subjektas, subj. pusė - netapatinti). Kvalifikavimo procese remiamasi BK spec. dalies straipsnio dispozicija, bet kartais joje aprašyti ne visi NV sudėties požymiai. Subjektas, kaltes formos – iš BK bendrosios dalies normų – du aspektai: bendrosios dalies normos ir specialios dalies normos. Kiekvienos šakos norma – konkreti elgesio taisyklė (tai gali būti taikoma specialios dalies normoms). Bendrosios dalies normų turinys kitoks, jos skirstomos: 1. Normos definicijos (pateikia kažko sampratą, BK 8 str., 12 str.); 2. Normos – principai (įtvirtina BT principus, BK 3 str.); 3. Normos – sąlygos (savotiškos hipotezės - prielaidos taikyti BK specialios dalies normas) (artimos definicijai, bet nustato tam tikras sąlygas, normų galiojimą laike, apibrėžia nusikaltimo subjektų amžių, kaltę ir pan.). Esmė, kad vien specialios dalies normos kartais neužtenka asmens elgesį kvalifikuoti kaip nusikalstamą. Būtina vadovautis ir BK bendrojoje dalyje įtvirtinamomis normomis (ypač normomis, nurodytomis 3 punkte). Taigi, šiuo atveju baudžiamajai atsakomybei atsirasti turi būti kelios normos. Aišku, kad bendrosios dalies normos ne visada kvalifikacijoje naudojamos. Reikšmingos kvalifikavimui normos, pavyzdžiui, jei yra nebaigtos nusikalstamos veikos (BK 21 str., 22 str.), bendrininkavimo atveju atitinkamais atvejais (BK 23 str.), būtinosios ginties peržengimo atveju. Kai kurios BK spec. dalies str. dispozicijos – blanketinės: neįvardinančios ar nekonkretizuojančios tam tikrų NV požymių, bet nukreipiančios į kitus teises aktus. Esant blanketinėms dispozicijoms, NV objektyviosios pusės požymiams nustatyti nepakanka susipažinti su BK straipsnio dispozicija – papildomai reikia kitų įstatymų ar poįstatyminių aktų. Dažniausiai blanketinės dispozicijos forma pasirenkama kai draudžiamų poelgių yra gan daug ir sunku juos išvardinti glaustame BK straipsnyje. Dažniausiai blanketinio pobūdžio dispozicijoje nėra nurodomas konkretus teisės aktas (vienet. atv.: “Cheminio ginklo uždraudimo įstatymas” 267 str. 2 d.) – nurodžius konkrečiai, nereiktų plačiame kontekste vaikštinėti. Nuosprendyje turi buti nurodytas teises aktas ir jo straipsnis, kuriuo buvo remiamasi kvalifikuojant (jis dažnai nurodo NV sudėties požymius ar juos sukonkretina) – nacionalinio lygmens aktas; B įst. nustato svarbiausius NV nusakančius požymius, o papildomas norminis aktas tik detalizuoja tų požymių aprašymą (pvz.: nužudymas, o gyvybės pradžia, pabaiga – kt. įst.). (Pvz.: • sunkus sveikatos sutrikdymas: klausos netekimas – pagal “Sveikatos sutrikdymo mąsto nustatymo taisykles”; • plėšimas panaudojant šaunamąjį ginklą: kas yra šaunamasis ginklas – pagal ”Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą”; • valstybes tarnautojas ar jam prilygintas asmuo – pagal “Valstybės tarnybos įstatymą”). 8. Materialiosios ir formaliosios nusikalstamų veikų sudėtys, jų inkriminavimo ypatybės? Teisingam baudžiamojo įstatymo taikymui daug reikšmės turi nusikalstamų veikų sudėčių klasifikavimas pagal konstrukciją į: 1. FORMALIAS – kai nusikalstama veika laikoma teisiškai pabaigta padarius ją, o veikos padariniai paliekami už nusikalstamos veikos sudėties ribų (pvz. davus kyšį). Tokiose sudėtyse yra aprašoma tik veika, o pasekmės sudėčiai nepriskiriamos. Nusikalstamos veikos baigtinumui pakanka tik pačios veikos atlikimo, o pasekmės gali turėti reikšmės tik bausmės individualizavimui. Esmė yra ta, kad įstatymų leidėjas aprašo nusikalstamas veikas formaliomis sudėtimis dėl kelių priežasčių: 1) sudėtyje aprašomos veikos pavojingumo pobūdis yra toks, kad jau pats veikimas (neveikimas) yra pakankamas pagrindas baudžiamajai atsakomybei. 2) tos pačios rūšies nusikalstamos veikos gali sukelti įvairių padarinių, todėl aprašyti juos BK Specialiosios dalies straipsnyje yra sudėtinga ar neįmanoma. 3) padariniai laiko atžvilgiu gali būti nutolę nuo padarytos veikos. 2. MATERIALIAS – kai nusikalstama veika laikoma teisiškai pabaigta atsiradus baudžiamajame įstatyme nurodytiems padariniams (pvz. mirus žmogui, kurį siekta nužudyti). Taigi tokios nusikalstamos veikos sudėtys apima ne tik pačią veiką, bet ir jos pasekmes. Nusikalstamų veikų baigtumas tokiose sudėtyse siejamas būtent su tam tikrų padarinių atsiradimu. Pabrėžtina, kad šiuo atveju būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Šios klasifikacijos pagrindas – objektyvaus sudėties požymio – pavojingų padarinių reikšmė nusikalstamos veikos sudėčiai ir asmens baudžiamajai atsakomybei. Pavojingi padariniai yra pagrindinis materialių nusikalstamų veikų sudėčių požymis ir jos yra įrodinėjamos tiriant nusikalstamą veiką. Jei nusikalstamos veikos sudėtis formali, baudžiamoji atsakomybė kils už pačią veiką, neatsižvelgiant į pavojingų padarinių kilimą, o jei sudėtis materiali, tai baudžiamajai atsakomybei kilti reikės ir sudėtyje numatytų pavojingų padarinių kilimo. Jei nusikalstamos veikos padariniai numatyti nusikalstamos veikos sudėtyje, tai jie tampa būtinuoju požymiu, kurį kvalifikuojant būtina nustatyti, kad būtų galima taikyti atitinkamą materialiąją nusikalstamos veikos sudėtį. Kaip jau minėta, itin svarbus materialiose nusikalstamų veikų sudėtyse yra priežastinis ryšys. Nenustačius jo, nėra galimas ir kvalifikavimas. Materialiose nusikalstamų veikų sudėtyse būtina konstatuoti, ar iš tikrųjų tam tikri veiksmai sukėlė būtent tam tikrus pavojingus padarinius, taigi priežastinis ryšys tampa būtinuoju požymiu. Priežastinis ryšys turi būti nustatinėjamas ir neveikimu padaromose veikose. Pažymėtina, kad daugelyje tyčinių nusikalstamų veikų, apibūdintų materialiosiomis ar formaliosiomis sudėtimis, yra galimos parengtinės veikos stadijos. Kai kurių tyčinių veikų, apibūdintų materialiosiomis sudėtimis, priešingumas baudžiamajam įstatymui taip susietas su pavojingų padarinių atsiradimu, jog tokios veikos apskritai negali turėti rengimosi ar pasikėsinimo stadijų (pvz. piktnaudžiavimas, savavaldžiavimas ir kt.). Tokiais atvejais veika, net ir sąmoningai nukreipta pavojingiems padariniams sukelti, nėra nusikalstama, jei tokių padarinių neatsirado. Parengtinės veikos stadijos negalimos ir formaliomis sudėtimis apibūdintose veikose. 9. Nusikaltimo mažareikšmiškumas, jo nustatymas ir reikšmė padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui? Panašiai, kaip ir klausime apie nusikalstamų veikų atribojimą nuo kitų teisės pažeidimų, mažareikšmiškumo nustatymu yra atribojamas nusikaltimas nuo nusikalstamos veikos, tik formaliai turinčios nusikaltimo požymius, tačiau mažiau pavojingos, taip užtikrinant teisingą kvalifikavimą. Iš to seka baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą veiką arba atleidimas nuo jos. Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose sutinkami atvejai, kai byloje yra visi nusikaltimo požymiai, tačiau kyla abejonių, ar tikslinga veiką laikyti nusikaltimu ir ar traukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Pavyzdžiui: asmuo iš elektroninės įrangos parduotuvės išnešė 2,5 metro tinklo kabelį ir adapterį, kurie bendroj sumoj verti 24 litų. Formaliai pagal LR BK 178 str. jis padarė vagystę. Realiai tai yra ne nusikaltimas o baudžiamasis nusižengimas, už kurį numatoma baudžiamoji atsakomybė (be laisvės atėmimo išskyrus areštą), tačiau ne visur baudžiamieji nusižengimai yra numatyti. Čia, išeitį numato LR BK, VI skyriaus 37 straipsnis: nėra nusikaltimas toks veikimas ar neveikimas, kuris formaliai turi kokio nors baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymius, bet dėl mažareikšmiškumo nėra pavojingas. Taigi įstatymas suteikia tyrėjui ir teismui teisę nelaikyti veiklos nusikaltimu ir pripažinti ją mažareikšme. Norint nustatyti mažareikšmiškumą veika turi atitikti du kriterijus. 1. Pirmiausia veika turi visiškai atitikti baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius. Jei trūksta bent vieno įstatymo reikalaujamo nusikalstamos veikos sudėties požymio, veikos pripažinimas mažareikšme negalimas. Aišku, jei asmuo sunaikina vertingą daiktą, tai šioje veikoje visada bus nusikaltimo „turto sunaikinimas“ požymių. Jei turto vertė nedidelė, tuomet tai gali būti laikoma mažareikšme veika. Čia pasireiškia antras mažareikšmės veikos kriterijus. 2. Veika tik formaliai atitinka baudžiamajame įstatyme numatytus veikos sudėties elementus. Veika pagal įstatymo raidę – nusikaltimas o pagal įstatymo paskirtį – ne. Realus jos pavojingumas – labai mažas. Visais atvejais, vertinant veiką, labai svarbu atsižvelgti į kaltininko tyčios kryptingumą. Būtina, kad tyčia būtų nukreipta į mažareikšmę veiką. Mažareikšmiškumo nustatymas – tyrėjo/teismo kompetencijos dalykas. Kas nulemia jų sprendimą? Remiantis įstatymais ir teorinėmis nuostatomis. Teorija teigia, kad mažareikšmiškumas galimas ne visiems nusikaltimas. Negali būti mažareikšmiškumo smurtinių nusikaltimų asmeniui bylose, nusikaltimuose valstybės saugumui, plėšimo/turto prievartavimo atvejais. Mažareikšmiškumas galimas nusikaltimuose nuosavybei, finansams,.. iš esmės nusikaltimuose, sukeliančiuose turtines pasekmes ar kurių dalykas materialinę vertę (pageidautinai nedidelę vertę) turintys daiktai. BT teorijos prasme mažareikšmiškumo kriterijai: 1.objektyvusis - tokia veika iš viso nebuvo padaryta žala baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams ar padaryta labai nedidelė žala, t.y. veikos pavojingumas mažas ir padaryta veika nėra laikoma pavojinga teisine prasme. Mažą pavojingumą lemia kilusių pasekmių pobūdis arba pačio nusikaltimo dalyko požymiai. 2.subjektyvusis - kaltininko tyčios kryptingumas, jo tikslai. Pvz.: siekė nužudyti, o suplėšė drabužius, todėl veika negali mažareikšmė, nes yra pavojinga. Ne visais atvejais įstatymų leidėjas yra numatęs kur ta mažareikšmiškumo riba. Tuomet tyrėjas/teismas vadovaujasi savo teisine sąmone priima sprendimą savo nuožiūra. Mažareikšmė veika paprastai tampa administraciniu, rečiau drausminiu nusižengimu, kartais mažareikšmės veikos teisinis statusas būna neapibrėžtas. Šaltinis - LAT 2000-12-21 nutarimas Nr.28 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis (BK 8 str. 2 d.)“ (nors pagal seną BK, bet tinka, nieko nepasikeitė, net dabartinio BK komentare viskas perrašyta iš šio LAT nutarimo): 8 p. – Teismas, veiką, turinčią nusikaltimo požymių, gali pripažinti mažareikšme, kai joje yra kvalifikuojantys požymiai: grupė iš anksto susitarusių asmenų, įsibrovimas į patalpas ir pan. (jeigu kiti padarytos veikos požymiai yra mažareikšmiai). 9 p. – Veikos padarymo bendrininkavimo atveju mažareikšme gali būti pripažinta (ar nepripažinta) tik visų bendrininkų veika. 10 p. – Kai kaltininko veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, teismas turi atsižvelgti į kaltininko tyčios turinį ir kryptingumą. Jei kaltininkas įstatymo saugomoms vertybėms siekė padaryti didesnę nei mažareikšmę žalą, tačiau ji nebuvo padaryta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo valios, tai kaltininko veika negali būti pripažįstama mažareikšmė. Veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą. 11 p. – Idealiosios sutapties atveju mažareikšme gali būti pripažinta tik visa nusikalstamos veikos požymius turinti veika. Kaltininko veikoje negalima išskirti atskirų nusikaltimų ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o kitus – pripažinti mažareikšmiais. Realiosios sutapties atveju mažareikšmiais gali būti pripažinti tiek vienas, tiek keli, tiek visi sutaptį sudarantys nusikaltimai. 14 p. Byloje nustatytos atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės pripažįstant veiką mažareikšme reikšmės neturi. 16 p. - LR BPK nenumato specialios normos, kuria remiantis būtų galima dėl mažareikšmiškumo nepradėti tyrimo arba jį nutraukti ar priimti išteisinamąjį nuosprendį. Laikytina teisinga praktika, kai minėti procesiniai sprendimai priimami vadovaujantis normomis, reglamentuojančiomis procesą kai nustatoma aplinkybė, kai veikoje nėra nusikaltimo požymių. 10. Nebaigtų nusikalstamų veikų kvalifikavimas? BK specialiosios dalies straipsniuose nurodytos nusikalstamos veikos apibūdinamos kaip baigtos, t.y. kaip tokios, kuriose yra visi atskiros rūšies objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, tačiau nusikalstama veika, kaip ir kiekvienas reiškinys, neretai turi savo raidos stadijas. Todėl BK bendrojoje dalyje numatytos ir rengimosi bei pasikėsinimo stadijos, įtvirtinti šių stadijų požymiai. Rengimasis ir pasikėsinimas padaromi iki nusikalstamos veikos baigiamosios stadijos, rengimosi ir pasikėsinimo veiksmais kaltininkas siekia sudaryti sąlygas nusikalstamiems tikslams pasiekti. Pažymėtina, kad ne kiekvienoje nusikalstamoje veikoje išskiriamos parengtinės veiklos stadijos. Neretai nusikalstami kaltininko tikslai pasiekiami vientisa, nepertraukiama nusikalstama veika. Tokiais atvejais nusikalstamos veikos stadijų išskyrimas neįmanomas. Kvalifikuojant nebaigtą nusikalstamą veiką ir taip kartu nurodant teisinius tokios veikos kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindus, daromos nuorodos atitinkamai į BK straipsnį, reglamentuojantį rengimąsi padaryti sunkų arba labai sunkų nusikaltimą ar pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką, ir konkretų BK specialiosios dalies straipsnį, numatantį baigtą nusikalstamą veiką, kurią siekiant padaryti ir buvo atlikta parengtinė veika. Parengtinių nusikalstamos veikos stadijų išskyrimas teisinės reikšmės turi tuomet, kai kaltininkui nepavyksta pabaigti nusikalstamos veikos ir realizuoti jos tikslų dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Parengtinės veikos stadijos galimos daugelyje tyčinių nusikalstamų veikų, apibūdintų materialiomis ar formaliomis sudėtimis. Kartu pažymėtina, kad kai kurių tyčinių veikų, apibūdintų materialiomis sudėtimis, priešingumas baudžiamajam įstatymui taip susietas su pavojingų padarinių atsiradimu, jog tokios veikos apskritai negali turėti rengimosi ar pasikėsinimo stadijų. Tokiais atvejais veika, net ir sąmoningai nukreipta pavojingiems padariniams sukelti, nėra nusikalstama, jei tokių padarinių neatsirado. Parengtinės veikos stadijos negalimos ir tais atvejais, kai baudžiamoji atsakomybė iškyla už veikas, sukėlusias sunkių padarinių pavojų. Rengimasis nusikaltimui ir pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką neįmanomi taip pat veikose, apibūdintose formaliomis sudėtimis realizuojamose neveikimu. Parengtinės nusikalstamos veikos subjektu gali būti asmuo, atitinkantis nusikalstamos veikos, kuriai rengėsi arba kurią pasikėsino padaryti, subjekto požymius. Jei rengiantis konkrečiai nusikalstamai veikai ar kėsinantis ją padaryti kartu padaroma ir kita savarankiška nusikalstama veika, parengtinės nusikalstamos veikos subjektas turi atitikti ir tos kitos veikos subjekto požymius. Rengimuisi ir pasikėsinimui būtina tiesioginė tyčia. Sprendžiant, kokioje parengtinės veikos stadijoje nutrūko konkreti nusikalstama veika atribojant rengimąsi ir pasikėsinimą nuo baigtos nusikalstamos veikos stadijos, būtina nustatyti teisinį jos baigtumo momentą. Nusikalstama veika pagal BK laikoma baigta, kai objektyvieji ir subjektyvieji požymiai atitinka BK specialiosios dalies konkretaus straipsnio dispozicijos numatytos veikos sudėties požymius. Jeigu rengiamasi padaryt konkretų sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, be požymių, numatytų BK 21 str. 1 d. ir atitinkamame BK specialiosios dalies straipsnyje, atitinka ir kitos nusikalstamos veikos sudėties požymius, veika kvalifikuotina kaip baigto ir nebaigto nusikaltimų sutaptis. Kadangi kaltininkas, rengdamasis sumanytam nusikaltimui, suvokia jo pobūdį, numato padarinius ir jų siekia, akivaizdu, kad gali būti rengiamasi tik tyčiniam nusikaltimui. Rengtis neatsargiam nusikaltimui neįmanoma. Pasikėsinimu, o ne rengimusi gali būti pripažinti ir veiksmai, kurie pradėtos vykdyti veikos sudėtyje tiesiogiai nenurodyti, bet padaromi prieš pat veikimą, tiesiogiai numatytą sudėtyje. Tokie veiksmai taip pat atskleidžia sumanytos ir numatytos pradėti vykdyti veikos sudėtyje veikos esmę, kryptį, yra jos pradžia ir sudėtinė dalis, be jų veika paprastai būtų tiesiog neįmanoma. Tokie veiksmai atitinka kėsinimosi akivaizdumo požymį, kadangi kėsinimasis laikomas akivaizdžiu ne vien tada, kai jis yra pradėtas, bet ir tada, kai jis tiesiogiai gresia nukentėjusiojo teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pasikėsinimas – kryptinga, tikslinga veika, todėl padaromas tik tiesiogine tyčia, kuri gali būti iš anksto apgalvota ar staiga kilusi konkreti ar alternatyvi. Jei kaltininkas pasikėsina padaryti nusikalstamą veiką, aprašytą materialia sudėtimi, jis suvokia pradedamos veikos pavojingumo pobūdį, numato jos padarinius ir jų siekia. Jei pasikėsinama padaryti nusikalstamą veiką, aprašytą formalia sudėtimi, kaltininkas suvokia pavojingą pradedamos veikos pobūdį ir siekia tą veiką pabaigti. Jei pasikėsinama padaryti nusikalstamą veiką, apibūdintą alternatyvia sudėtimi, tai kaltininko kaltei įrodyti pakanka nustatyti, kad jis suvokė pavojingą bent vieno iš alternatyvių veiksmų pobūdį ar numatė bent vieną iš alternatyvių padarinių, nurodytų sudėtyje, ir to siekė. Taip pat įmanomas netinkamas pasikėsinimas, t.y. pasikėsinimas į netinkamą objektą arba pasikėsinimas netinkamomis priemonėmis. Nors paminėti netinkamo pasikėsinimo atvejai nusikalstamų padarinių nesukelia, kaltininkas atlieką veiksmus, įgyvendinamas iki veikos susiformavusią tiesioginę tyčią padaryti konkrečią nusikalstamą veiką ir sukelti pavojingus padarinius. Tai rodo ir kaltininko, ir jo veikos pavojingumą. Nusikalstama veika nepabaigiama dėl kaltininko klaidos, todėl pasikėsinimas kvalifikuotinas pagal nusikalstamą ketinimą. Pasikėsinimu gali būti sukeliami nusikalstami padariniai, tačiau jie paprastai būna ne tie, kurie numatyti nusikalstamos veikos sudėtyje ir kurių siekė kaltininkas. Kvalifikuojant tokią veiką atsižvelgiama į objekto, į kurį buvo numatyta pasikėsinti ir į kurį realiai pasikėsinta, rūšį. Jei numatyta ir realiai pasikėsinta į tą patį objektą, padaryta mažesnė negu siekta, bet to paties pobūdžio žala, veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas padaryti pavienį nusikaltimą. Jei numatyta ir realiai pasikėsinta į tą patį objektą, padaryta didesnė negu siekta, bet to paties pobūdžio žala, veika kvalifikuotina kaip baigtas sunkesnis nusikaltimas. Jei pasikėsinta į kitokios rūšies negu norėta objektą ir dėl to sukelti ne siekto pobūdžio padariniai, veika kvalifikuotina kaip šių dviejų nusikalstamų veikų sutaptis. 11. Bendrininkų padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimas? Bendrininkavimas - tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir bet kurią kitą nusikalstamos veikos padarymo formą, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Bendrininkavimui būdinga tai, kad darant tą pačią nusikalstamą veiką dalyvauja - bendrai veikia - du ar daugiau nusikalstamos veikos subjektų. Mažiausias bendrininkų skaičius - du asmenys. Bendrininkavimo subjektu - bendrininku gali būti pripažintas tik tas bendroje nusikalstamoje veikoje dalyvaujantis fizinis asmuo, kuris yra sulaukęs amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė už jo konkrečiai padarytą (daromą) nusikalstamą veiką, bei pakaltinamas, t. y. sugebantis suvokti savo veiksmus ir juos valdyti, arba ribotai pakaltinamas, t. y. negalintis visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų asmuo. Bendrininkavimas galimas, kai nusikalstamą veiką daro ne mažiau kaip du fiziniai asmenys, juridinis asmuo tiesioginiu bendrininkavimo subjektu būti negali. Pagal BK 20 str. juridinis asmuo BK numatytais atvejais gali atsakyti už fizinio asmens padarytas NV, todėl tokiais atvejais pripažinus tokį asmenį kaltu bendrininkavus tam tikroje nusikaltoje veikoje bendrininkavimas gali būti inkriminuojamas ir juridiniam asmeniui. Jei nusikalstamai veikai vykdyti pasitelkiamas neturintis fizinio subjekto požymių arba toks asmuo, kuris dėl tos veiklos nėra kaltas, jis negali būti laikomas bendrininku. Kaltininkas, pasinaudojęs tokiais asmenimis lyg nusikalstamos veikos padarymo priemonėmis, atsako kaip tiesioginis atitinkamos nusikalstamos veikos vykdytojas, veikęs vienas. Bendrininkavimo intelektualųjį tyčios turinį sudaro šie momentai: a) kiekvieno bendrininko suvokimas, kad jis dalyvauja bendrai (bent jau su juo dar vieno asmens), daromame nusikaltime ir padeda vienas kitam; b) bendrininkų - organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo - suvokimas vykdytojo ketinimų bei siekiamo rezultato nusikalstamo pobūdžio; c) supratimas, kas savo veiksmais vykdytojui sudaro būtinas sąlygas padaryti nusikaltimą. Bendrininkavimo valinį tyčios turinį sudaro: 1) bendrininko noras veikti kartu su kitais bendrininkais ir siekimas sujungti savo nusikalstamas pastangas su kitų asmenų , dalyvaujančių toje pačioje nusikalstamoje veikloje veiksmais (neveikimu); 2) bendrų nusikalstamų padarinių siekimas ar sąmoningas leidimas tokiems padariniams atsirasti. Paprastasis (visi bendrininkai betarpiškai dalyvauja vykdydami objektyviąją nusikalstamos veikos pusę) ir sudėtingasis bendrininkavimas (pasiskirstymas veiksmais, ne visi atlieka objektyviojoje pusėje numatytus veiksmus). Susitarimas yra būtinas subjektyvios bendrininkavimo pusės požymis. Bendrininkaujama paprastai aktyviais veiksmais, bet galimas ir neveikimas. Bendrininkavimas galimas visose nusikalstamos veikos stadijose. Pripažįstant asmenį bendrininku, reikia nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai. Klasifikavimas: 1) bendrininkų grupė; 2) organizuota grupė; 3) nusikalstamas susivienijimas (prilyginama antikonstitucinė grupė ar organizacija, teroristinė grupė). Bendrininkai: 1) vykdytojas 2) organizatorius; 3) kurstytojas; 4) padėjėjas. Kvalifikuojant bendrininkų padarytus nusikaltimus susiduriama su dalies ir visumos konkurencijos problema. Čia turimi galvoje tokie atvejai, kada kaltininko veiksmai yra ir bendrininkavimas kokio nors nusikaltimo padaryme, ir kartu sudaro kito nusikaltimo savarankišką sudėtį. Visais tais atvejais, kai savarankiška norma konkuruoja su norma apie bendrininkavimą sunkesniame nusikaltime, pirmenybė atiduotina normai apie bendrininkavimą, nes toks kvalifikavimas pilniau ir tiksliau apibūdina kėsinimosi objektą, kaltininko tyčios bei tikslo kryptingumą, taip pat jo veiksmų pavojingumo visuomenei laipsnį. Šaltiniai: LAT 2004-06-18 nutarimas Nr.46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 7 p. - Nu­žu­dy­mas yra pa­da­ry­tas ben­dri­nin­kau­jant, kai da­rant šį nu­si­kal­ti­mą ty­čia ben­drai da­ly­vau­ja du ar dau­giau tar­pu­sa­vy­je su­si­ta­ru­sių nu­si­kal­ti­mo sub­jek­tais ga­lin­čių bū­ti as­me­nų. Su­si­ta­ri­mas nu­žu­dy­ti ki­tą žmo­gų ga­li bū­ti iš­reikš­tas bet ko­kia for­ma – žo­džiu, raš­tu ar kon­kliuden­ti­niais veiks­mais – ir įvyk­ti bet ku­rio­je šios nu­si­kals­ta­mos vei­kos sta­di­jo­je, t. y. iki bus pa­siek­tas no­ri­mas re­zul­ta­tas. Nužudy­mas yra pa­da­ry­tas ben­dri­nin­kau­jant ir ta­da, kai prie vie­no as­mens, da­ran­čio ty­či­nius veiks­mus, nu­kreip­tus at­im­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui, tuo pa­čiu tiks­lu sa­vo veiks­mais pri­si­de­da ki­tas ar­ba ki­ti as­me­nys ir kė­si­ni­mą­si į ki­to žmo­gaus gy­vy­bę pra­dė­jęs as­muo tai suvo­kia. 8 p. - By­lo­se dėl nu­žu­dy­mų, ku­rio­se kal­ti­na­mas ne vie­nas as­muo, bū­ti­na nu­sta­ty­ti kiek­vie­no iš jų da­ly­va­vi­mo da­rant šį nu­si­kal­ti­mą laips­nį ir po­bū­dį, ku­rie nu­le­mia bendrininkavimo for­mą ir ben­dri­nin­kų rū­šis. Da­ly­va­vi­mo da­rant nu­si­kal­ti­mą po­bū­dį pa­ro­do as­mens funk­ci­nis vaid­muo vyk­dant nu­si­kals­ta­mą vei­ką (vyk­dy­to­jas, kurs­ty­to­jas, or­ga­ni­za­to­rius ar pa­dė­jė­jas), o da­ly­va­vi­mo laipsnį – ben­dri­nin­ko ak­ty­vu­mo ly­gis at­imant gy­vy­bę. Pa­gal BK 24 straips­nio 3 da­lį nu­žu­dy­mo vyk­dy­to­jas yra toks as­muo, ku­ris nukentėju­sį­jį nu­žu­dė pats ar­ba pa­si­tel­kęs ne­pa­kal­ti­na­mus as­me­nis, ar­ba ne­su­lau­ku­sius BK 13 straips­ny­je nu­sta­ty­to am­žiaus as­me­nis, ar­ba ki­tus as­me­nis, ku­rie dėl nu­žu­dy­mo nė­ra kal­ti. As­me­nys, ku­rie dėl nu­žu­dy­mo nė­ra kal­ti, tai to­kie as­me­nys, ku­rie, ne­tu­rė­da­mi ty­čios at­im­ti gy­vy­bę, vei­kė pa­gal kal­ti­nin­ko va­lią ir sa­vo veiks­mais nu­ken­tė­ju­sia­jam at­ėmė gy­vy­bę ar­ba su­trik­dė svei­ka­tą. Jei­gu toks as­muo tu­rė­jo ir ga­lė­jo nu­ma­ty­ti, kad sa­vo veiks­mais nukentė­ju­sia­jam ga­li at­im­ti gy­vy­bę ar­ba su­trik­dy­ti svei­ka­tą, tai jis at­sa­ko pa­gal BK 132 ar kitus straips­nius. Kai ke­li as­me­nys vei­kia kar­tu, tu­rė­da­mi ty­čią nu­žu­dy­ti ir pa­tys tie­sio­giai da­ly­vau­ja at­imant gy­vy­bę nu­ken­tė­ju­sia­jam, tai jie vi­si yra nu­žu­dy­mo vyk­dy­to­jai (ben­dra­vyk­dy­to­jai). Be to, nė­ra bū­ti­na, kad kiek­vie­nas iš to­kių vyk­dy­to­jų pa­da­ry­tų mir­ti­nus su­ža­lo­ji­mus, pa­kan­ka, kad tai pa­da­ry­tų bent vie­nas iš jų. Ki­tų vyk­dy­to­jų da­ly­va­vi­mas ga­li pa­si­reikš­ti ne tik sutrikdant svei­ka­tą, bet ir at­imant nu­ken­tė­ju­sia­jam ga­li­my­bę prie­šin­tis (su­ri­šant jį, lai­kant už ran­kų ir pan.) kė­si­ni­mo­si į jo gy­vy­bę me­tu. To­kių ben­dri­nin­kų vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma be nuoro­dos į BK 24 straips­nį. Jei smur­tą prieš nu­ken­tė­ju­sį­jį nau­do­jo ke­li as­me­nys ir šis mi­rė nuo pa­da­ry­tų sužaloji­mų vi­su­mos, tai pa­gal BK 129 straips­nį at­sa­ko vi­si kū­no su­ža­lo­ji­mus pa­da­rę asmenys. Jei to­kiu at­ve­ju nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­tį su­kė­lė vie­nas ar ke­li pa­da­ry­ti su­ža­lo­ji­mai ir nusta­ty­ta, kad ne vi­si as­me­nys smur­tą nau­do­jo tu­rė­da­mi ty­čią nu­žu­dy­ti, tai už nu­žu­dy­mą atsa­ko tik tie as­me­nys, ku­rių pa­da­ry­ti kū­no su­ža­lo­ji­mai bu­vo nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­ties priežastis. Jei ki­ti ben­dri­nin­kai tie­sio­giai ne­da­ly­va­vo žmo­gui at­imant gy­vy­bę, ta­čiau organizavo, kurs­tė ar­ba (ir) pa­dėjo da­ry­ti šį nu­si­kal­ti­mą ki­tam ar ki­tiems as­me­nims, jų vei­kos pa­pil­do­mai kva­li­fi­kuo­ja­mos pa­gal BK 24 straips­nio ati­tin­ka­mą da­lį ar­ba da­lis. Ta­čiau jei nužudy­mo kurs­ty­to­jas ar pa­dėjėjas da­ly­va­vo ir tie­sio­giai at­imant žmo­gaus gy­vy­bę, tai jo veika kva­li­fi­kuo­ja­ma tik kaip vyk­dy­to­jo. Or­ga­ni­za­to­riaus, tie­sio­giai da­ly­va­vu­sio at­imant žmo­gaus gy­vy­bę, vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma pa­gal BK 24 straips­nio 3 ir 4 da­lis. 9 p. - Nu­žu­dy­mas ga­li bū­ti pa­da­ry­tas bet ko­kia ben­dri­nin­ka­vi­mo for­ma. Pa­gal BK 25 straips­nio 2 da­lies nuo­sta­tą nu­žu­dy­mas yra pa­da­ry­tas ben­dri­nin­kų gru­pės, kai bent du iš su­si­ta­ru­sių nu­žu­dy­ti ki­tą žmo­gų as­me­nų yra nu­žu­dy­mo vyk­dy­to­jai. Nu­žu­dy­mas yra la­bai sun­kus nu­si­kal­ti­mas, to­dėl pa­gal BK 25 straips­nio 3 ir 4 da­lis ir vie­nas nu­žu­dy­mas ga­li bū­ti pri­pa­žin­tas pa­da­ry­tas or­ga­ni­zuo­tos gru­pės ar nu­si­kals­ta­mo susi­vie­ni­ji­mo. Ta­da vi­sų or­ga­ni­zuo­tos gru­pės ar nu­si­kals­ta­mo su­si­vie­ni­ji­mo na­rių vei­ka kvali­fi­kuo­ja­ma be nuo­ro­dos į BK 24 straips­nį, o nu­si­kals­ta­mo su­si­vie­ni­ji­mo – pa­gal BK 129 straips­nio ati­tin­ka­mas da­lis ir 249 straips­nį. LAT 2004-12-30 nutarimas Nr.49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 15 p. - Iš­ža­gi­ni­mas ir sek­su­a­li­nis prie­var­ta­vi­mas yra lai­ko­mi pa­da­ry­ti ben­dri­nin­kų gru­pės, kai iš­ža­gi­nant ar sek­su­a­liai prie­var­tau­jant su­si­ta­rę da­ly­vau­ja ke­li as­me­nys, iš ku­rių bent du yra iš­ža­gi­ni­mo ar sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo vyk­dy­to­jai. To­kiu at­ve­ju ke­lių vyk­dy­to­jų pa­da­ry­ta vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma pa­gal BK 149 straips­nio 2 da­lį ar­ba 150 straips­nio 2 da­lį kaip pa­da­ry­ta ben­dri­nin­kų gru­pės. Iš­ža­gi­ni­mo ir sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo vyk­dy­to­ju pri­pa­žįs­ta­mas as­muo, ku­ris darant nu­si­kal­ti­mą nau­do­jo fi­zi­nį smur­tą, gra­si­ni­mus ar ki­tais veiks­mais at­ėmė nukentėjusiajam ga­li­my­bę prie­šin­tis ir ly­tiš­kai san­ty­kia­vo su nu­ken­tė­ju­siuo­ju ar­ba ten­ki­no su juo ly­ti­nę aist­rą. Iš­ža­gi­ni­mo ir sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo vyk­dy­to­ju lai­ko­mas ir toks as­muo, ku­ris nau­do­jo fi­zi­nį smur­tą, gra­si­no ar ki­tais veiks­mais at­ėmė nu­ken­tė­ju­sia­jam ga­li­my­bę priešin­tis, bet ly­tiš­kai su nu­ken­tė­ju­siuo­ju ne­san­ty­kia­vo ir ne­ten­ki­no ly­ti­nės aist­ros. Taip pat vyk­dy­to­ju lai­ko­mas as­muo, ku­ris nors ir ne­nau­do­jo smur­to, ne­gra­si­no nu­ken­tė­ju­sia­jam, tačiau, ki­tiems ben­dri­nin­kams pa­lau­žus nu­ken­tė­ju­sio­jo pa­si­prie­ši­ni­mą ar­ba pa­si­nau­do­jant bejė­giš­ka nu­ken­tė­ju­sio­jo būk­le, ly­tiš­kai san­ty­kia­vo su juo ar ten­ki­no ly­ti­nę aist­rą. Iš­ža­gi­ni­mo ir sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo vyk­dy­to­ju pri­pa­žįs­ta­mas ir toks as­muo, kuris or­ga­ni­za­vo, kurs­tė ar pa­dė­jo pa­da­ry­ti iš­ža­gi­ni­mą ar sek­su­a­li­nį prie­var­ta­vi­mą as­me­niui, ku­ris dėl am­žiaus ar psi­chi­nės būk­lės ne­at­sa­ko pa­gal bau­džia­muo­sius įsta­ty­mus. Jei da­rant šiuos nu­si­kal­ti­mus gre­ta vyk­dy­to­jų da­ly­vau­ja ki­ti ben­dri­nin­kai (organizato­riai, kurs­ty­to­jai, pa­dė­jė­jai), jų vei­kos kva­li­fi­kuo­ja­mos pa­gal BK 24 straips­nio 4, 5 ar 6 da­lį ir BK 149 straips­nio 2 da­lį ar­ba 150 straips­nio 2 da­lį, jei jie ben­dri­nin­ka­vo išžaginant ar sek­su­a­liai prie­var­tau­jant su ben­dri­nin­kų gru­pe (su ne ma­žiau kaip dviem vykdyto­jais) ar­ba pa­gal ki­tas BK 149 ar 150 straips­nio da­lis, jei jie ben­dri­nin­ka­vo su vie­nu vyk­dy­to­ju. Jei as­muo da­rant nu­si­kal­ti­mą da­ly­vau­ja ir kaip or­ga­ni­za­to­rius ar kurs­ty­to­jas, ir kaip pa­dė­jė­jas, jo vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma pa­gal BK 24 straips­nio 4 ar 5 ir 6 da­lį ir BK 149 ar 150 straips­nio ati­tin­ka­mas da­lis. Jei as­muo da­rant nu­si­kal­ti­mą da­ly­vau­ja kaip or­ga­ni­za­to­rius, kurs­ty­to­jas ar (ir) padėjė­jas ir kar­tu kaip vyk­dy­to­jas, kva­li­fi­kuo­jant jo vei­ką BK 24 straips­nis ne­nu­ro­do­mas, tačiau nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je tu­ri bū­ti įvar­dy­ti vi­si jo veiks­mai ir vaid­me­nys. Iš­ža­gi­ni­mas ar sek­su­a­li­nis prie­var­ta­vi­mas, pa­da­ry­tas or­ga­ni­zuo­tos gru­pės, kvalifikuo­ja­mas tik pa­gal BK 149 straips­nio 2 da­lį ar­ba 150 straips­nio 2 da­lį ne­pri­klau­so­mai nuo kon­kre­taus ben­dri­nin­ko vaid­mens pa­da­rant nu­si­kal­ti­mą. Iš­ža­gi­ni­mas ar sek­su­a­li­nis prie­var­ta­vi­mas, pa­da­ry­tas nu­si­kals­ta­mo su­si­vie­ni­ji­mo, kva­li­fi­kuo­ja­mas pa­gal BK 249 straips­nio ati­tin­ka­mą da­lį ir pa­gal BK 149 straips­nio 2 da­lį arba 150 straips­nio 2 da­lį ne­pri­klau­so­mai nuo kon­kre­taus nu­si­kals­ta­mo su­si­vie­ni­ji­mo na­rio vaid­mens pa­da­rant iš­ža­gi­ni­mą ar sek­su­a­li­nį prie­var­ta­vi­mą. LAT 2005-12-23 nutarimas Nr.52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 20 p. - Plė­ši­mą pa­gal BK 180 straips­nio 3 da­lį kva­li­fi­kuo­jan­tis po­žy­mis – dalyvavimas or­ga­ni­zuo­to­je gru­pė­je. Or­ga­ni­zuo­tos gru­pės są­vo­ka pa­teik­ta BK 25 straips­nio 3 da­ly­je. Or­ga­ni­zuo­ta gru­pė ga­li su­si­for­muo­ti ren­gi­mo­si pa­da­ry­ti nu­si­kal­ti­mą sta­di­jo­je ar­ba jau pra­dė­tos ar tę­sia­mos vei­kos me­tu. Or­ga­ni­zuo­tos gru­pės na­riai plė­ši­mo nu­si­kal­ti­muo­se papras­tai iš anks­to ap­ta­ria, su­de­ri­na svar­biau­sius nu­si­kals­ta­mos vei­kos mo­men­tus: pa­ren­gia­mas nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo pla­nas, nu­ma­to­mas nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo me­cha­niz­mas, bendrinin­kams nu­ro­do­mos ar tar­pu­sa­vy­je pa­si­skirs­to­mos už­duo­tys ir vaid­me­nys, su­si­ta­ria­ma dėl nu­si­kal­ti­mo pa­da­ry­mo bū­do ir lai­ko. To­kie ben­dri­nin­kai su­pran­ta su­kū­rę or­ga­ni­zuo­tą grupę ir pri­klau­san­tys jai. Jei as­me­nys su­si­ta­ria da­ry­ti ke­lis nu­si­kal­ti­mus (pvz., dvi ir dau­giau BK 180 straipsnio 1 da­lies po­žy­mius ati­tin­kan­čių vei­kų) ar­ba vie­ną sun­kų ar la­bai sun­kų nu­si­kal­ti­mą (pvz., BK 180 straips­nio 2 da­lies ar 180 straips­nio 3 da­lies po­žy­mius ati­tin­kan­čią vei­ką), tai or­ga­ni­zuo­tos gru­pės as­me­nų veiks­mai kva­li­fi­kuo­ja­mi pa­gal BK 180 straips­nio 3 da­lį. Jei du ar dau­giau as­me­nų su­si­ta­ria pa­da­ry­ti vie­ną vei­ką, ati­tin­kan­čią BK 180 straips­nio 1 da­ly­je numa­ty­to nu­si­kal­ti­mo su­dė­tį, tai or­ga­ni­zuo­tos gru­pės po­žy­mis ne­in­kri­mi­nuo­ja­mas. As­me­nų, da­ly­va­vu­sių or­ga­ni­zuo­tai gru­pei vyk­dant plė­ši­mą, veiks­mai kva­li­fi­kuo­ja­mi be nuo­ro­dos į BK 24 straips­nį ne­pri­klau­so­mai nuo jų vaid­mens pa­da­rant nu­si­kal­ti­mą. Or­ga­ni­zuo­ta gru­pė nuo ben­dri­nin­kų gru­pės ski­ria­si or­ga­ni­za­ci­nės struk­tū­ros charakte­ris­ti­ka ir tuo, kad ben­dri­nin­kų gru­pė jun­gia ne ma­žiau kaip du nu­si­kal­ti­mo bendravyk­dy­to­jus, o or­ga­ni­zuo­tos gru­pės na­riams šis po­žy­mis ne­bū­ti­nas. Jei plė­ši­mas pa­da­ro­mas vei­kiant ben­dri­nin­kų gru­pe, ši ap­lin­ky­bė tu­ri bū­ti nu­ro­dy­ta nuosp­ren­džio ap­ra­šo­mo­jo­je da­ly­je, ku­rio­je nu­si­kals­ta­mos vei­kos ap­lin­ky­bės pri­pa­žin­tos įrody­to­mis. Ta­čiau dėl šios ap­lin­ky­bės pri­pa­ži­ni­mo ar ne­pri­pa­ži­ni­mo at­sa­ko­my­bę sunkinančia ap­lin­ky­be teis­mas nu­spren­džia at­si­žvelg­da­mas į kon­kre­tų kiek­vie­no ben­dri­nin­ko da­ly­va­vi­mo da­rant nu­si­kals­ta­mą vei­ką po­bū­dį ir laips­nį. LAT 1996-06-21 nutarimas Nr.43 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant turto prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 10. Atskiriant turto prievartavimą, kurį padarė organizuota grupė, nuo turto prievartavimo, padaryto grupės iš anksto susitarusių asmenų, reikia atsižvelgti į kaltininkų organizuotumo lygį, kuris nustatomas įvertinant konkrečias veiką apibūdinančias aplinkybes. Jomis gali būti grupės pastovumas, veikos trukmė ir intensyvumas, pasiskirstymas konkrečiomis funkcijomis, susitarimas dėl pasidalinimo teritorijų tarp atskirų tokio pobūdžio grupių ir pan. Organizuota grupė ir nusikalstamas susivienijimas nėra vienareikšmės sąvokos. Nenustačius prievartavusių turtą asmenų veikoje nusikalstamo susivienijimo kaip nusikaltimo, numatyto BK 2271 straipsnyje, sudėties, svarstytina, ar turto prievartavimas nepadarytas organizuotos grupės. LAT 1999-12-22 nutarimas Nr.8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 14 p. - Sukčiavimas, svetimo turto pasisavinimas arba iššvaistymas, padaryti grupės iš anksto susitarusių asmenų, kvalifikuojami be nuorodos į BK 18 str., kai du ar daugiau asmenų iki šių nusikaltimų objektyviosios pusės požymių padarymo pradžios susitarė jį kartu padaryti ir kiekvienas bendrininkas betarpiškai padarė bent dalį BK 274 ar 275 straipsnių dispozicijose numatytos veikos. Tais atvejais, kai svetimo turto pasisavinimą arba iššvaistymą grupėje iš anksto susitarusių asmenų padaro ir asmenys, kuriems turtas nebuvo patikėtas ir nebuvo jų žinioje, jų veika kvalifikuojama taikant BK 18 str. Jeigu asmuo organizavo, kurstė ar padėjo padaryti nusikaltimą, numatytą BK 274 ar 275 straipsniuose vienam vykdytojui, jo veika kvalifikuojama atitinkamai pagal BK 18 str. 4, 5 ar 6 dalis ir BK 274 ar 275 straipsnių pirmąją dalį, jeigu nėra kitų šiuos nusikaltimus kvalifikuojančių požymių. Jeigu asmuo organizavo, kurstė ar padėjo padaryti nusikaltimą, numatytą BK 274 ar 275 straipsniuose dviem ar daugiau vykdytojų, jo veika kvalifikuojama pagal BK 18 str. 4, 5 ar 6 dalis ir BK 274 ar 275 straipsnių antrąją dalį kaip organizavimas, kurstymas ar padėjimas padaryti sukčiavimą ar svetimo turto pasisavinimą arba iššvaistymą grupėje iš anksto susitarusių asmenų, jei nėra šių straipsnių trečiojoje dalyje numatyto kvalifikuojančio požymio. LAT 2003-12-29 nutarimas Nr.43 „Dėl teismų praktikos kontrabandos“ 5 p. - Kontrabanda, padaryta grupės iš anksto susitarusių asmenų, kvalifikuojama be nuorodos į BK 18 str. tuomet, kai du ar daugiau asmenų iki šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymių padarymo pradžios susitarė ją kartu padaryti, ir kiekvienas bendrininkas betarpiškai padarė bent dalį BK 312 str. dispozicijoje numatytos veikos. Jeigu asmuo betarpiškai nedalyvavo padarant BK 312 str. dispozicijoje numatytą veiką, tačiau organizavo, kurstė ar padėjo daryti šį nusikaltimą kitiems asmenims, jo veika papildomai kvalifikuojama pagal BK 18 str. atitinkamą dalį. Kai kontrabandą padaro organizuota grupė ar asmenys, susijungę į nusikalstamą susivienijimą, visų jų veikos, nepriklausomai nuo bendrininkavimo formų, kvalifikuojamos be nuorodos į BK 18 str. Kai muitinės, pasienio policijos ar kitų tarnybų darbuotojai pagal išankstinį susitarimą su kontrabandą darančiais asmenimis praleidžia kontrabandą per muitinę ar valstybės sieną, jų veikos kvalifikuojamos kaip kontrabanda padaryta grupės iš anksto susitarusių asmenų, be nuorodos į BK 18 str. Jeigu kontrabandos dalyko gabenimas realizuojamas per asmenį, nežinantį apie organizatoriaus nusikalstamą kėslą, asmuo, organizavęs tokį gabenimą, laikomas nusikaltimo vykdytoju. LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007-01-04 Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose apibendrinimas. 8 p. - Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo turtines vertybes gauna pažadėdamas jas kaip kyšį perduoti kitam valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už jo veikimą (ar neveikimą) vykdant įgaliojimus, tačiau jas pasisavina ar dėl kitų priežasčių neperduoda, veika, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes (apgaulės, išankstinės tyčios pasisavinti kyšį buvimą ar nebuvimą, susitarimo su kyšio gavėju buvimą ar nebuvimą ir kt.), kvalifikuojama kaip sukčiavimas (BK 182 straipsnis) arba kaip bendrininkavimas kyšininkaujant ar paperkant (BK 225 ar 227 straipsnis ir atitinkama BK 24 straipsnio dalis). 12. Pagrindiniai ir fakultatyvūs nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų sudėties požymiai ir jų vaidmuo kvalifikuojant nusikalstamas veikas (šie požymiai yra lygiaverčiai)? Pastaba: Jei kas neaišku, tai žalio vadovėlio 151-152 psl. Požymiai kurie apibūdina nusikaltimo objektą yra būtinas nusikaltimo sudėties elementas, šių požymių nebuvimas reiškia, kad kaltininko elgesyje nėra nusikaltimo sudėties ir todėl jis negali būti traukimas baudžiamojon atsakomybėn. Požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą, ne tik atskleidžia pavojingumą, bet ir turi reikšmės jo kvalifikavimui. Remiantis objektu nustatome koks nusikaltimas padarytas. Sprendžiant kvalifikavimo klausimą svarbu omenyje turėti ir dalyką. Dažniausiai jį sudaro materialūs daiktai, į kuriuos nukreipiama kaltininko veika. Įstatymas dalyką ne visuomet numato būtinuoju NV požymiu. Dalykas kvalifikavimui reikšmingas kai į jį reikia atsižvelgti sprendžiant kt. bylos klausimus. NV obj. pusė – tai visuma požymių, kurie apibūdina išorinį konkretaus pavojingo visuomenei kėsinimosi į įstatymo saugomus visuomeninius santykius aktą. Kėsinamasi į objektą. Obj. pusės požymiai: a) visuomenei pavojinga veika; b) veikos sukeliamos pasekmės; c) priežastinis ryšys tarp subjekto veikos ir sukeltų pasekmių; d) nusikaltimo padarymo vieta; e) laikas; f) būdas; g) įrankiai; h) priemonės; i) aplinkybės. Tie obj. pusės požymiai, kurie būdingi kiekvienai NV sudėčiai, vadinami pagrindiniais (veika, pasekmės, priežastinis ryšys). Požymiai, kurie apibūdina tik kai kurių NV sudėtį, vadinami fakultatyviniais (būdas, vieta, laikas, įrankiai, priemonės, aplinkybės). Kai kada minėti fakultatyviniai požymiai gali tapti ir būtinaisiais, pvz.: kai jie nurodyti įstatyme kaip sudėties požymiai, juos būtina nustatyti reikiamam nusikaltimo kvalifikavimui. Jei įstatyme jie nėra nurodyti, tai jie didelės reikšmės kvalifikacijai neturi. Nors įstatyme ir nėra nurodyti fakultatyvūs obj. pusės požymiai, kurie faktiškai buvo, juos vis tiek reikia išaiškinti ir atsižvelgti į juos sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimus. Dauguma kitų sudėties elementų sutampa, pvz.: subjektas, subj. pusė, todėl daugelyje atveju atskirti panašias nusikalstamas veikas galima tik pagal objektyviąją pusę. Nustatyti tęstinius nusikaltimus labai svarbu nusikaltimų kvalifikavimui, kai reikia išspręsti pakartotinumo, sutapties klausimus, reikia nustatyti nusikaltimo pabaigos momentą. Trunkamojo nusikaltimo nustatymas svarbus nusikaltimo vietai, laikui, senačiai, amnestijos klausimams išspręsti. Įrodinėti priežastinį ryšį būtina tik nustatant materialinio nusikaltimo sudėties buvimą. Subjekto būtini požymiai yra amžius ir pakaltinamumas. Subjekto veiksmais realizuojamas kėsinimasis į baudžiamosios teisės saugomą objektą. Tam tikrais atvejais gali būti specialus subjektas, čia jau priklausys nuo konkrečios nusikalstamos veikos koks požymis bus būtinas ( pvz.: koks nors nusikaltimas susijęs su t.t. pareigų atlikimu). Jie turi papildomus būtinus konkrečiai nusikaltimo sudėčiai požymius numatytus spec. dalyje. Subjektyvioji pusė. Jos požymiai – kaltė (tyčia, neatsargumas), motyvas, tikslas. Pastarieji yra fakultatyviniai. Nustatyti kaltės formą kvalifikavimui yra svarbu, sudaro galimybę nustatyti faktinį subjekto kaltės pobūdį. Remdamasis kaltės formomis įstatymų leidėjas dažnai konstruoja skirtingas sudėtis. Kaltės forma reikšminga atribojant ne tik baigtus nusikaltimus. Rengimas ir pasikėsinimas galimas tik esant tiesioginei tyčiai. Motyvas ir tikslas visuomet yra nusikaltimo subjektyviosios pusės turinio sudėtine dalimi. Juos reikia įrodinėti tik tada kai jie aprašyti spec. dalies str. dispozicijoje. 13. Pastovieji ir kintamieji nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų sudėties požymiai ir jų inkriminavimo ypatybės? Pastaba: gerai, tik per daug plačiai yra aprašyti pavyzdžiai, užtenka tik kintamųjų požymių pavyzdžius paminėti ir nereikia visų jų turinio aprašyti. Tik keletas. Ne visi sudėties požymiai yra vienodo stabilumo. Pagal stabilumą galima skirti juos į pastoviuosius ir kintamuosius. Pastovieji yra tokie požymiai, kurių turinys nekinta visu baudžiamojo įstatymo galiojimo metu ir nepriklauso nuo konkrečios nusikalstamos veikos aplinkybių. Būdinga tai, kad pastovieji požymiai paprastai yra numatyti pačioje normoje, nenukreipiant į kitų teisės sričių normas. Tol kol norma lieka ta pati, jos padėtis normų sistemoje nepasikeičia. Pastovieji požymiai gali būti numatyti ir bendrosios BK dalies normose (pvz.: subjekto amžius, BK 13 str.). Pastovieji požymiai apibūdina tuos nusikalstamos veikos bruožus, kurie iš esmės nepriklauso nuo konkrečių aplinkybių pasikeitimo (apgaulė užvaldant turtą visur ir visada pavojinga visuomenei). Dėl šios priežasties pastovieji požymiai paprastai liečia mažiau jautrius aplinkos pasikeitimams sudėties elementus, t.y. objektą, subjektą ir subjektyviąją pusę. Tiesa, požymiai pastovūs yra tik normos ribose, tačiau normai pasikeitus, pastovųjį požymį keičia kitas požymis arba pastovusis požymis gali įgyti kitą turinį (pvz.: fizinio smurto panaudojimas plėšimo sudėtyje. Atsiradus atvirajai vagystei tam tikra smurto dozė patenka po atvirosios vagystės sudėtimi. Plėšimo norma nepakito, tačiau požymis pakito dėl kitos normos pasikeitimo). Pastovieji požymiai padeda ilgainiui juos vienodai suprasti, vienodai taikyti baudžiamąją normą konkretiems įvykiams, vienodai kovoti su nusikalstamumu. Teisinė sąmonė aiškinimu padeda pašalinti atotrūkį tarp atskiros normos ir visos sistemos, išaiškinti normos socialinę reikšmę, jos prasmę. Pastovūs požymiai išlieka tokie pat, todėl nekyla problemos aiškinant dėl to, kuriam galiojimo laikui aiškinant teikti pirmenybę - dabarčiai ar įsigaliojimo laikui. Svarbiau yra išaiškinti požymio turinį. Kintamieji sudėties požymiai yra tie, kurių turinys gali keistis normos galiojimo metu. Vadinasi, jų turinį apsprendžia ne tik dispozicija, bet ir kitos aplinkybės. Šios aplinkybės yra dviejų rūšių : 1) požymiai suformuluoti kaip blanketiniai – konkretus jų turinys priklauso nuo kitos normos (pvz.: BK 282 str. 1 d.). Pastoviuosius požymius išsiaiškiname normos analizavimu, o kintamuosius blanketinius požymius – per kitos teisės šakos normas. Nors jie ir atrodo stabilūs (baudžiamosios teisės normos tekstas nekinta), tačiau pats turinys gali bet kada pasikeisti, nes jis priklauso nuo kitų normų, kurių kitimą, laikui bėgant, ypač skatina technikos pažanga. Baudžiamieji įstatymai šių pakitimų negali numatyti. Dispozicija gali duoti tik bendrą formulę, apimančią visus galimus pažeidimus. 2) kitų kintamųjų požymių turinys priklauso ne tik nuo įstatymo ar poįstatyminio akto, bet nuo konkrečių bylos aplinkybių; tas aplinkybes, kurios keičia požymių turinį, vertina teismas, todėl ši požymių rūšis vadinama vertinamaisiais požymiais. Nei str. dispozicija, nei kitoks teisės aktas neatskleidžia vertinamojo požymio turinio. Teismas nustato požymio turinį ir konkrečiu atveju pasako, ar kaltinamojo veikos požymiai sutampa su šiuo požymiu. Vertinamųjų požymių yra ir BK bendrojoje, ir specialiojoje dalyse: mažareikšmiškumas (BK 37 str.), „sunkūs padariniai“ (BK 280 str. 1 d.), „kankinant ar kitaip itin žiauriai“ (128 str. 2 d. 6 p.), „versliškai“(202 str. 1 d.), „stambiu mastu“(ten pat), „didelės vertės netikrų ar suklastotų ... pinigų ar vertybinių popierių“(213 str. 2 .), „šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką“ (283 str. 1 d.), „sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką“ (284 str. 1 d.). Beveik kiekvienoje BK specialiosios dalies normoje yra abiejų rūšių požymių - pastoviųjų ir kintamųjų. Pirmieji apibūdina nuolatinius, nekintamus nusikaltimo bruožus, o antrieji įgalina atsižvelgti į veikos pavojingumo pakitimus, susijusius su konkrečiomis aplinkybėmis. Turint reikalą su vertinamaisiais požymiai labai svarbų vaidmenį vaidina teisėsaugos institucijų darbuotojų teisinė sąmonė. Naujos istorinės aplinkybės, naujos pažiūros, nauji uždaviniai, keliami teisingumui, reikalauja, vadovaujantis teisine sąmone, atsižvelgti į įstatymo leidėjo valią, esančią įstatymo taikymo metu. Teisės norma neturi būti visą savo galiojimo laiką sustingusi, reikalingas ir tam tikras dinamiškumas. Žinoma, iš esmės pakeisti normoje nustatytų sudėties požymių negalima. Požymių aiškinimu negalima prieštarauti teisės sistemos prasmei. Į įstatymo leidėjo valią, kurią jis turi įstatymo taikymo metu, žiūrima tik normos teksto ribose, kiek tai neprieštarauja teisės sistemai ir normos tikslams, buvusiems jos išleidimo metu. Tokiu keliu einant, užtikrinamas įstatymo taikymo vienodumas ir reagavimo į pasikeitusias per įstatymo galiojimo laiką aplinkybes efektyvumas. (Čia plačiau apie vertinamuosius požymius, nemanau, kad tai yra reikalinga atsakant į šį klausimą.). Vertinamųjų požymių teigiama pusė yra ta, kad jie įgalina atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes, kurių negalima iš anksto užfiksuoti teisės normoje. Bet šių požymių naudojimas, kvalifikuojant nusikaltimą, neturi vesti į savavaliavimą. Vertinamieji sprendimai turi remtis realiais faktais, atspindėti gyvenimo reikalavimus, turi būti motyvuoti, pagrįsti įrodymais, kad aukštesnioji teismo instancija galėtų juos patikrinti. Jokių būdu teisėsaugos institucijų teisinė sąmonė su kuria betarpiškai susijęs vertinamasis sprendimas, negali ignoruoti įstatymo, ji pati turi remtis įstatymu. Suprantama, kad visų teisėsaugos institucijų teisinė sąmonė negali būti visiškai vienoda. Nuomonių vienodumui pasiekti tenka imtis atitinkamų priemonių. Tuo tikslu formuojami tie ar kiti kriterijai. 2004-06-18 LR AT nutarime Nr. 46 „Dėl Teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ yra atskleista vertinamojo požymio „kankinant ar kitaip itin žiauriai„ reikšmė, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kankinimas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokiom kančioms (dėl skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karščio, verčiant atlikti nukentėjusįjį žeminančius veiksmus ir pan.). Nužudymas kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz.: nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Nužudymas itin žiauriai gali būti pripažintas ir tada, kai prieš atimant gyvybę arba jos atėmimo metu iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi arba kai kaltininkas tyčia trukdo suteikti pagalbą jo sužalotam nukentėjusiajam, arba kai nužudoma suardant žmogaus kūno anatominį vientisumą, arba kai nukentėjusysis nužudomas jo artimųjų akivaizdoje, taip sukeliant jiems dideles dvasines kančias. Jei po nužudymo lavonas sunaikinamas arba susmulkinamas į dalis, turint tikslą paslėpti nužudymą, dėl to veika negali būti kvalifikuojama kaip nužudymas itin žiauriai. Nužudymas „kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu“ irgi yra vertinamasis požymis. Grėsmė kitų žmonių gyvybei turi būti reali – nužudoma sprogdinant, padegant, šaudant, jei šalia nukentėjusiojo esama kitų žmonių, apnuodijant maistą ar vandenį, kurį vartoja ir kiti žmonės. Veika kvalifikuojama pagal šį punktą nepriklausomai nuo to, ar panaudojus tokį būdą faktiškai nukentėjo nors vienas kitas žmogus. BK 179 str. 2 d., numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą naudojimąsi energija ir ryšių paslaugomis, dėl ko kitam asmeniui buvo padaryta didelė turtinė žala. „Didelė turtinė žala“ nurodyta kaip vertinamasis požymis. Nei straipsnio dispozicija, nei koks kitas teisinis aktas neatskleidžia šios sąvokos turinio. Šį klausimą konkrečioje baudžiamojoje byloje turi išspręsti teismas. Pirmiausia teismas turi nustatyti tai, ką mes suprantame žodžiais „didelė turtinė žala“, o paskui išspręsti ar šiuo konkrečiu atveju tokia žala yra. Čia labai reikalinga teisinė sąmonė. Čia teisinei sąmonei tenka du uždaviniai – užtikrinti, kad įstatymo prasmė būtų teisingai išaiškinta ir išeinant iš konkrečios socialinės – politinės aplinkos apspręsti bendrosios sąvokos reikšmę. Terminas „didelė turtinė žala“ nurodo padarinius. Tačiau kaip aiškinamas tas terminas, pavyzdžiui BK 206 str. (Kredito, paskolos ar tikslinės paramos panaudojimas ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką) 2 dalies dispozicijoje – „Tas, kas gavęs kreditą ar paskolą panaudojo jį ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką ir negrąžino jo laiku, ir dėl to kreditoriui, laiduotojui, arba kitam asmeniui padarė didelės turtinės žalos ...“ Kokia turtinė žala yra didelė ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę, o kokia – ne? Tai vertinamieji požymiai, kuriuos įstatymo leidėjas dažnai naudoja materialiuose nusikalstamų veikų sudėtyse nusikalstamos veikos padariniams apibūdinti. Tokiais atvejais gali padėti tik įstatymo išaiškinimas. Prisimintina, kad kai kuriais atvejais vertinamieji požymiai gali būti aiškinami panaudojant oficialų įstatymo aiškinimą. BK 212 str. (sąvokų išaiškinimas) nustatyta, kad šiame skyriuje nurodyta didelė turtinė žala yra 150 MGL dydžio sumą viršijanti žala. Panašus terminas pavartotas BK 196 str. (Neteisėtas poveikis elektroniniams duomenims) dispozicijoje: „Tas, kas neteisėtai sunaikino, sugadino, pašalino ar pakeitė elektroninius duomenis .... padarydamas didelės žalos ...“. Deja dėl šito straipsnio nėra oficialaus įstatymo aiškinimo. Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teismui tenka pačiam aiškinti įstatymą, savarankiškai vertinti padarytą žalą – ji didelė ar nedidelė. Tokiomis situacijomis didelė pagalba yra mokslinės knygos, straipsniai, kurios yra doktrininio įstatymo aiškinimo šaltiniai. Prokuroras ar teismas gali jais remtis, įrodinėdamas nusikalstamos veikos sudėtį. Tačiau ar galima remtis tos pačios sąvokos analogišku išaiškinimu, pateiktu kitame BK skyriuje aiškinant kito nusikaltimo požymius. Kartais taip, galima pasinaudoti įstatymo aiškinimo analogija, tačiau ne visada. Juk įstatymo saugomos vertybės gali labai skirtis, nevienodos ir pačios veikos. Darant vienas veikas padaryti 150 MGL dydžio žalą nereikia didelių pastangų, o darant kitus nusikaltimus tokiai žalai padaryti reikia įdėti daug pastangų. Pvz. BK 213 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už pagaminimą, suklastojimą, įsigijimą, laikymą ar realizavimą didelio kiekio arba didelės vertės netikrų ar suklastotų Lietuvos ar kitos valstybės apyvartoje esančių ar oficialiai patvirtintų, bet į apyvartą dar neišleistų pinigų ar vertybinių popierių. Vertinant reikia atsižvelgti ne tik į kupiūrų kiekį, bet ir į nominalą (Bieliūno uždavinys). 14. Vertinamieji nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų sudėties požymiai ir jų inkriminavimo ypatybės? Pastaba: gerai, siejasi su 13 kl. „Pastovieji ir kintamieji nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų sudėties požymiai ir jų inkriminavimo ypatybės?“. Kintamieji sudėties požymiai yra tie, kurių turinys gali keistis normos galiojimo metu. Vadinasi, jų turinį apsprendžia ne tik dispozicija, bet ir kitos aplinkybės. Šios aplinkybės yra dviejų rūšių: 1) požymiai suformuluoti kaip blanketiniai – konkretus jų turinys priklauso nuo kitos normos (pvz.: BK 282 str. 1 d.). Pastoviuosius požymius išsiaiškiname normos analizavimu, o kintamuosius blanketinius požymius – per kitos teisės šakos normas. Nors jie ir atrodo stabilūs (baudžiamosios teisės normos tekstas nekinta), tačiau pats turinys gali bet kada pasikeisti, nes jis priklauso nuo kitų normų, kurių kitimą, laikui bėgant, ypač skatina technikos pažanga. Baudžiamieji įstatymai šių pakitimų negali numatyti. Dispozicija gali duoti tik bendrą formulę, apimančią visus galimus pažeidimus; 2) kitų kintamųjų požymių turinys priklauso ne tik nuo įstatymo ar poįstatyminio akto, bet ir nuo konkrečių bylos aplinkybių; tas aplinkybes, kurios keičia požymių turinį, vertina teismas, todėl ši požymių rūšis vadinama vertinamaisiais požymiais. Nei str. dispozicija, nei kitoks teisės aktas neatskleidžia vertinamojo požymio turinio. Teismas nustato požymio turinį ir konkrečiu atveju pasako, ar kaltinamojo veikos požymiai sutampa su šiuo požymiu. Vertinamųjų požymių yra ir BK bendrojoje, ir specialiojoje dalyse: mažareikšmiškumas (BK 37 str.), „sunkūs padariniai“ (BK 280 str. 1 d.), „kankinant ar kitaip itin žiauriai“ (128 str. 2 d. 6 p.), „versliškai“(202 str. 1 d.), „stambiu mastu“(ten pat), „didelės vertės netikrų ar suklastotų ... pinigų ar vertybinių popierių“(213 str. 2 .), „šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką“ (283 str. 1 d.), „sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką“ (284 str. 1 d.). Vertinamųjų požymių teigiama pusė yra ta, kad jie įgalina atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes, kurių negalima iš anksto užfiksuoti teisės normoje. Bet šių požymių naudojimas, kvalifikuojant nusikaltimą, neturi vesti į savavaliavimą. Vertinamieji sprendimai turi remtis realiais faktais, atspindėti gyvenimo reikalavimus, turi būti motyvuoti, pagrįsti įrodymais, kad aukštesnioji teismo instancija galėtų juos patikrinti. Jokių būdu teisėsaugos institucijų teisinė sąmonė su kuria betarpiškai susijęs vertinamasis sprendimas, negali ignoruoti įstatymo, ji pati turi remtis įstatymu. Suprantama, kad visų teisėsaugos institucijų teisinė sąmonė negali būti visiškai vienoda. Nuomonių vienodumui pasiekti tenka imtis atitinkamų priemonių. Tuo tikslu formuojami tie ar kiti kriterijai. 2004-06-18 LR AT nutarime Nr. 46 „Dėl Teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ yra atskleista vertinamojo požymio „kankinant ar kitaip itin žiauriai„ reikšmė, kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu. Kankinimas – tai tam tikrą laiką trunkantys veiksmai, sukeliantys dideles fizines, dvasines kančias nukentėjusiajam tiesioginiu poveikiu į jo kūną arba sudarantys sąlygas kilti tokiom kančioms (dėl skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karščio, verčiant atlikti nukentėjusįjį žeminančius veiksmus ir pan.). Nužudymas kitaip itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu (pvz.: nuodijant skausmingai veikiančiais nuodais, deginant, užkasant, numetant iš didelio aukščio ir pan.) arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Nužudymas itin žiauriai gali būti pripažintas ir tada, kai prieš atimant gyvybę arba jos atėmimo metu iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi arba kai kaltininkas tyčia trukdo suteikti pagalbą jo sužalotam nukentėjusiajam, arba kai nužudoma suardant žmogaus kūno anatominį vientisumą, arba kai nukentėjusysis nužudomas jo artimųjų akivaizdoje, taip sukeliant jiems dideles dvasines kančias. Jei po nužudymo lavonas sunaikinamas arba susmulkinamas į dalis, turint tikslą paslėpti nužudymą, dėl to veika negali būti kvalifikuojama kaip nužudymas itin žiauriai. Nužudymas „kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu“ irgi yra vertinamasis požymis. Grėsmė kitų žmonių gyvybei turi būti reali – nužudoma sprogdinant, padegant, šaudant, jei šalia nukentėjusiojo esama kitų žmonių, apnuodijant maistą ar vandenį, kurį vartoja ir kiti žmonės. Veika kvalifikuojama pagal šį punktą nepriklausomai nuo to, ar panaudojus tokį būdą faktiškai nukentėjo nors vienas kitas žmogus. BK 179 str. 2 d., numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą naudojimąsi energija ir ryšių paslaugomis, dėl ko kitam asmeniui buvo padaryta didelė turtinė žala. „Didelė turtinė žala“ nurodyta kaip vertinamasis požymis. Nei straipsnio dispozicija, nei koks kitas teisinis aktas neatskleidžia šios sąvokos turinio. Šį klausimą konkrečioje baudžiamojoje byloje turi išspręsti teismas. Pirmiausia teismas turi nustatyti tai, ką mes suprantame žodžiais „didelė turtinė žala“, o paskui išspręsti ar šiuo konkrečiu atveju tokia žala yra. Čia labai reikalinga teisinė sąmonė. Čia teisinei sąmonei tenka du uždaviniai – užtikrinti, kad įstatymo prasmė būtų teisingai išaiškinta ir išeinant iš konkrečios socialinės – politinės aplinkos apspręsti bendrosios sąvokos reikšmę. Terminas „didelė turtinė žala“ nurodo padarinius. Tačiau kaip aiškinamas tas terminas, pavyzdžiui BK 206 str. (Kredito, paskolos ar tikslinės paramos panaudojimas ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką) 2 dalies dispozicijoje – „Tas, kas gavęs kreditą ar paskolą panaudojo jį ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką ir negrąžino jo laiku, ir dėl to kreditoriui, laiduotojui, arba kitam asmeniui padarė didelės turtinės žalos ...“ Kokia turtinė žala yra didelė ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę, o kokia – ne? Tai vertinamieji požymiai, kuriuos įstatymo leidėjas dažnai naudoja materialiuose nusikalstamų veikų sudėtyse nusikalstamos veikos padariniams apibūdinti. Tokiais atvejais gali padėti tik įstatymo išaiškinimas. Prisimintina, kad kai kuriais atvejais vertinamieji požymiai gali būti aiškinami panaudojant oficialų įstatymo aiškinimą. BK 212 str. (sąvokų išaiškinimas) nustatyta, kad šiame skyriuje nurodyta didelė turtinė žala yra 150 MGL dydžio sumą viršijanti žala. Panašus terminas pavartotas BK 196 str. (Neteisėtas poveikis elektroniniams duomenims) dispozicijoje: „Tas, kas neteisėtai sunaikino, sugadino, pašalino ar pakeitė elektroninius duomenis .... padarydamas didelės žalos ...“. Deja dėl šito straipsnio nėra oficialaus įstatymo aiškinimo. Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teismui tenka pačiam aiškinti įstatymą, savarankiškai vertinti padarytą žalą – ji didelė ar nedidelė. Tokiomis situacijomis didelė pagalba yra mokslinės knygos, straipsniai, kurios yra doktrininio įstatymo aiškinimo šaltiniai. Prokuroras ar teismas gali jais remtis, įrodinėdamas nusikalstamos veikos sudėtį. Tačiau ar galima remtis tos pačios sąvokos analogišku išaiškinimu, pateiktu kitame BK skyriuje aiškinant kito nusikaltimo požymius. Kartais taip, galima pasinaudoti įstatymo aiškinimo analogija, tačiau ne visada. Juk įstatymo saugomos vertybės gali labai skirtis, nevienodos ir pačios veikos. Darant vienas veikas padaryti 150 MGL dydžio žalą nereikia didelių pastangų, o darant kitus nusikaltimus tokiai žalai padaryti reikia įdėti daug pastangų. Pvz. BK 213 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už pagaminimą, suklastojimą, įsigijimą, laikymą ar realizavimą didelio kiekio arba didelės vertės netikrų ar suklastotų Lietuvos ar kitos valstybės apyvartoje esančių ar oficialiai patvirtintų, bet į apyvartą dar neišleistų pinigų ar vertybinių popierių. Vertinant reikia atsižvelgti ne tik į kupiūrų kiekį, bet ir į nominalą (Bieliūno uždavinys). Beveik kiekvienoje BK specialiosios dalies normoje yra abiejų rūšių požymių - pastoviųjų ir kintamųjų. Pirmieji apibūdina nuolatinius, nekintamus nusikaltimo bruožus, o antrieji įgalina atsižvelgti į veikos pavojingumo pakitimus, susijusius su konkrečiomis aplinkybėmis. Turint reikalą su vertinamaisiais požymiai labai svarbų vaidmenį vaidina teisėsaugos institucijų darbuotojų teisinė sąmonė. Naujos istorinės aplinkybės, naujos pažiūros, nauji uždaviniai, keliami teisingumui, reikalauja, vadovaujantis teisine sąmone, atsižvelgti į įstatymo leidėjo valią, esančią įstatymo taikymo metu. Teisės norma neturi būti visą savo galiojimo laiką sustingusi, reikalingas ir tam tikras dinamiškumas. Žinoma, iš esmės pakeisti normoje nustatytų sudėties požymių negalima. Požymių aiškinimu negalima prieštarauti teisės sistemos prasmei. Į įstatymo leidėjo valią, kurią jis turi įstatymo taikymo metu, žiūrima tik normos teksto ribose, kiek tai neprieštarauja teisės sistemai ir normos tikslams, buvusiems jos išleidimo metu. Tokiu keliu einant, užtikrinamas įstatymo taikymo vienodumas ir reagavimo į pasikeitusias per įstatymo galiojimo laiką aplinkybes efektyvumas. 15. Nusikalstamų veikų atribojimo kriterijai? Pastaba: gerai, tik nereikia prie šio klausimo negatyvių ir pozityvių požymių. Tiriant konkrečias nusikalstamas veikas, nesunkiai galima pastebėti, kad daugelis iš jų turi daugiau ar mažiau požymių, būdingų kitoms nusikalstamoms veikoms. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką, reikia nustatyti visus šiai, o ne tam tikram nusikalstamų veikų kiekiui, būdingus požymius. Todėl iškyla vienas svarbiausių uždavinių – gilintis į teisės normos turinį ir faktines bylos aplinkybes, nustatyti tik šiai veikai būdingų požymių visumą, atmetant atsitiktinius požymius, kaip nereikšmingus. Taigi, galima pasakyti, kad visas kvalifikavimo procesas, yra logiškai nuoseklus ne tik kvalifikuojamos veikos su teisės norma tapatumo nustatymas, bet ir šios veikos kiekvieno požymio atribojimas nuo kitoms nusikalstamoms veikoms priklausančių požymių. Išvadoje nustatome dviejų reiškinių: padarytos veikos ir baudžiamojo įstatymo nurodytų požymių tapatumą. Jei šie du reiškiniai tapatingi, tai logiškai išeina, kad jie nesutampa su trečiu reiškiniu, skirtingu nuo bet kurio pirmųjų dviejų. Taigi kvalifikavimo eigoje praktiškai reikia nustatyti ne tik kiekvienos veikos požymio sutapimus su įstatymu, bet ir skirtumus. Pripažinimą, kad kiti padarytos veikos požymiai įstatyme numatytai nusikalstamai veikai sudėčiai nepriklauso, iš esmės galima pavadinti atvirkštine nusikalstamų veikų kvalifikavimo puse. Nusikalstamų veikų atribojimo atraminis taškas yra BK Specialiosios dalies normų išdėstymo loginė struktūra. Čia normų grupavimas į skyrius daugiau ar mažiau vieningą pagrindą sudaro visuomeninių santykių, į kuriuos kėsinamasi nusikalstamais veiksmais, grupes. Skyrių viduje atskiros nusikaltimų sudėtys paprastai skiriasi objektyviais ar subjektyviais požymiais. Bet esmė ta, kad BK Specialiosios dalies normos nesudaro logiškai nepriekaištingos sistemos. (PASTABA – čia apie tarybinius metus ir tarybinį BK, tai nežinau ar tinka, bet tęsiu). BK specialiąją dalį loginiu požiūriu reikia vertinti kaip nevienareikšmę sistemą. Iš tikrųjų yra dalis normų, kurios sisteminiu požiūriu sudaro nepriekaištingą junginį. Jas atskirti paprastai nesudėtinga. Tačiau kai kurios BK specialiosios dalies normos tarpusavy susikerta dėl to, kad panaudota dalis tų pačių nusikalstamų veikų sudėties požymių skirtingoms nusikalstamoms veikoms apibūdinti. Priklausomai nuo to, koks požymių kiekis skiria vieną nusikalstamos veikos sudėtį nuo kitos V. Kudriavcevas skirsto jas visas į tris grupes: 1. Sudėtys, kurios neturi nė vieno bendro požymio (išskyrus subjekto amžių ir pakaltinamumą); 2. Sudėtys, kurios turi nedaug bendrų požymių. Be to, skirtingi požymiai dažnai egzistuoja skirtingose visuomeninio gyvenimo sferose. 3. Sudėtys, kuriose visi požymiai, išskyrus vieną, sutampa. Tai reiškia, kad tik to, vieno, požymio nustatymas leidžia tiksliai atriboti vieną nusikalstamos veikos sudėtį nuo kitos. Pavyzdžiui sunkus ir nesunkus sveikatos sutrikdymas skiriasi tik pagal vieną požymį – pasekmių sunkumą. Nusikaltimo objektas ir dalykas, subjektas ir subjektyvinė pusė sutampa nusikaltimuose nuosavybei ir t.t. Todėl tokiais atvejais nusikalstamų veikų atribojimas yra sunkiausias. Siekiant išvengti nusikaltimų atribojimo klaidų reikia kreipti dėmesį bent į dvi šio proceso savybes: pirma, reikia rūpestingai nustatyti linijas, kurios nagrinėjamą nusikalstamą veiką atriboja nuo jai giminingų ir į ją panašių nusikalstamų veikų, ir antra, jose sudaryti besiskiriančių požymių sistemas. Tų požymių išdėstymas turi prasidėti nuo pačių bendriausių ir baigtis labiausiai individualizuotais. Tokiu būdu pradžioje visi požymiai suskirstomi į dvi ar daugiau grupių, priklausomai nuo skirstymo, ir šis skirstymas tęsiamas tol, kol liks tik dvi giminingos sudėtys, kurios tarpusavyje skirsis minimaliu, žemiausio rango požymių skaičiumi. Tuomet beliks nustatyti kokie veikos požymiai iš tikrųjų yra tapatūs vienai iš šių sudėčių. Visa tai tikslinga daryti atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sudėties elementus. Tai leis išvengti nereikšmingų, antraeilių požymių iškėlimo, siekiant palyginti analizuojamas nusikalstamų veikų sudėtis. Taigi atribojant nusikalstamas veikas reikia atsižvelgti į: • nusikalstamos veikos objektą (čia svarbu tiek pats nusikalstamos veikos objektas, kur svarbiausia yra tiesioginis. Dar svarbu ir nusikalstamos veikos dalykas. Išsiaiškinus nusikalstamos veikos dalyką, galima išspręsti nemaža klausimų, turinčių svarbią praktinę reikšmę – nusikalstamos veikos dalyko požymių skirtingumas leidžia atriboti vieną nusikalstamos veikos sudėtį nuo kitos. Pagal Kudriavcevą nusikalstamų veikų, kurias galima būtų atriboti tik pagal objektą, nėra daug.) • nusikalstamos veikos objektyviąją pusę (iš objektyviosios pusės požymių neretai galima nustatyti nusikaltimo subjektą ir objektą. Kartu objektyviosios pusės požymiai yra reikšmingi tiesiogiai atribojant vieną nusikalstamos veikos sudėtį nuo kitos. Teorijoje yra išskiriami būtinieji ir fakultatyviniai objektyviosios pusės požymiai. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką būtinieji požymiai visuomet turi būti nustatyti. Fakultatyviniai požymiai kvalifikavimui reikšmingi tuomet, kai jie tiesiogiai nurodyti baudžiamosios teisės normoje. Priklausomai nuo to, kaip įstatymų leidėjas sukonstravo sudėtį, nusikalstamų veikų atribojimą reikia atlikti pagal tuos veiksmus (neveikimą) arba pasekmes, arba pagal visus objektyviosios pusės požymius apskritai); • nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę (esant vienodam nusikalstamos veikos objektui ir objektyviajai pusei, jų subjektyvioji pusė gali turėti skirtingą turinį ir formą. Visa tai leidžia pakankamai pagrįstai tvirtinti apie savarankišką subjektyviosios pusės reikšmę, atribojant nusikalstamas veikas. Nusikalstamų veikų atribojimui yra reikšmingi visi subjektyviosios pusės požymiai: kaltė, motyvas ir tikslas.); • nusikalstamos veikos subjektą (Sprendžiant nusikalstamų veikų atribojimo klausimus pagal subjekto požymius būtina atkreipti dėmesį, kad ne visi jie vienodai reikšmingi. Atriboti vieną nusikalstamą veiką nuo kitos pagal pakaltinamumą negalima. Pagal amžių jau galima atriboti, t.y. veikos, už kurias atsako nuo 14kos ir pan. Taip pat svarbūs ir specialiojo subjekto požymiai). Pozityvūs ir negatyvūs požymiai. Dauguma sudėties požymių suformuluotų įstatyme, nurodant atitinkamas nusikaltimo savybes. Tai pozityvūs požymiai. Iš jų matyti, kas būdingiausia nusikaltimui. Jie sudaro pagrindą, taigi ir kvalifikavimo pagrindą. Pozityviaisiais jie vadinami dėl to, kad loginiu požiūriu išreiškia vadinamąsias teigiamąsias savybes: draudžia žudyti, vogti ir pan. Yra tokių sudėčių, kuriose požymiai išreiškiami neigiamomis savybėmis. Tai negatyvūs požymiai. Paprasčiau yra pasakyti, į ką nekreipti dėmesio, ką reikia atmesti. Lieka požymio turinys tame likutyje: pvz. abortas padarytas asmens neturinčio atitinkamo medicininio išsilavinimo. Kad įstatymų leidėjui nevardinti, jog baudžiamas už šį straipsnį ir psichiatras, ir urologas, įstatymų leidėjas rašė glaudžiai: atsako tas, kuris neturi teisės daryti aborto operacijos (BK 142 str. 2 d.). Kvalifikuojant veiką, negalima remtis tik negatyviais požymiais. Čia reikia ir pozityvių. Juk negalima nuteisti asmenį už sukčiavimą tik dėl to, kad jo veiksmuose nėra vagystės ar turto prievartavimo požymių. Svarbu turėti pozityvius sukčiavimo požymius, taip pat negalima ignoruoti ir negatyviųjų. Abi šios požymių rūšys naudojamos kvalifikuojant, tačiau sudėties pagrindą kaip ir kvalifikavimo pagrindą sudaro negatyvūs požymiai. 16. Nusikalstamų veikų atribojimas pagal jų subjektyviąją pusę? Subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė – tai subjektyvių požymių, apibūdinančių pavojingą veiką ir pasekmes, visuma. Prie šią pusę sudarančių požymių priskiriami – kaltė (pagrindinis požymis), nusikalstamos veikos padarymo motyvas ir tikslas (papildomi požymiai). Jų visuma parodo asmens sąmonės ir valios ryšį su pavojinga veika ir pasekmėmis, atspindi asmens viduje vykstančius psichinius procesus darant nusikalstamą veiką. Teisingas subjektyviosios nusikalstamos veikos pusės nustatymas turi didelę reikšmę kvalifikuojant nusikaltimus, atribojant panašius objektyviąja puse nusikaltimus, parenkant ir skiriant bausmės rūšį ir dydį. Kaltė – tai asmens psichinis santykis su daroma nusikalstama veika ir pasekmėmis. Kaltė nėra žmogaus psichikos bruožas ar būsena, tai jo psichinis ryšys su konkrečiu nusikalstamu elgesiu. Kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Įstatymų leidėjas BK normose gali nurodyti kaltės formą (Neatsargus gyvybės atėmimas) arba nenurodyti, jei kaltės forma to nusikaltimo gali būti tik tyčia (Nužudymas). Tyčia – tai kaltės forma, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, jos pasekmes ir jų siekia arba sąmoningai leidžia joms kilti. LR BK numato dvi tyčios rūšis – tiesioginė tyčia ir netiesioginė tyčia. Tyčiai būdingi trys požymiai: 1) veikos pavojingumo suvokimas; 2) pavojingų pasekmių numatymas; 3) šių pasekmių siekimas arba sąmoningas leidimas joms kilti. Tiesioginė tyčia – kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato pasekmes ir jų siekia. Netiesioginė tyčia – kai asmuo suvokia veikos pavojingumą, numato galimas pasekmes, jų nenori, bet sąmoningai leidžia joms kilti. Veikos pavojingumo suvokimas – tai suvokimas aplinkybių, kurios sudaro nusikaltimo dalyką ir objektyviąją pusę. Suvokti privalo ir kvalifikuojančius požymius (jei objektyviai negalėjo suvokt, kad žudo nėščią moterį, tai kvalifikuojama kaip paprastas nužudymas). Pavojingų pasekmių numatymas – tai pasekmių, kurias turi sukelti veika, neišvengiamumo ar galimumo numatymas. Pagrindinis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios – valiniam elemente. Jei asmuo siekia pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia. Netiesioginė tyčia galima tik materialiose nusikaltimų sudėtyse. Formaliose - asmens psichinis santykis su daroma veika nebūtinas. Rengimasis ir pasikėsinimas negali būti netiesiogine tyčia daromas. Esant netiesioginei tyčiai kaltininkas nekelia konkrečių tikslų, todėl už savo veiksmus jis atsako tik kaip už atsiradusias pasekmes. Tyčia klasifikuojama ir dar pagal du kriterijus – susiformavimo momentą ir apibrėžtumą. Pagal susiformavimo momentą tyčia skirstoma į iš anksto apgalvotą ir staiga atsiradusią. Iš anksto apgalvotos tyčios atveju tarp nusikalstamo ketinimo atsiradimo ir jo realizavimo yra tam tikras laiko tarpas, o staiga atsiradusios tyčios atveju to tarpo nėra arba jis labai mažas. Staiga atsiradusios tyčios porūšis – afektinė tyčia. Jai būdinga tai, kad asmuo padaro NV dėl didelio susijaudinimo. Pagal apibrėžtumą skirstoma į konkretizuotą (apibrėžtą) ir nekonkretizuotą (neapibrėžtą). Konkretizuota tyčia gali būti paprasta ir alternatyvi. Paprasta konkretizuota – asmuo suvokia nusikalstamos veikos pobūdį ir siekia vieno konkretaus rezultato (mirties). Alternatyvi konkretizuota – asmuo suvokia nusikalstamos veikos pobūdį ir numato, kad ji gali sukelti kelias pasekmes, iš kurių bet kuri jį patenkins (mirtis ar sužalojimas). Nekonkretizuota – kai kaltininkas suvokia veikos pobūdį, numato pasekmes, bet jų neindividualizuoja. Klasifikavimo pagal apibrėžtumą reikšmė – nekonkretizuotos atveju, atsakys tik už atsiradusias pasekmės, konkretizuotos – veika kvalifikuojama pagal tyčios kryptingumą, net jei nepasiekė tikslo, kaip pasikėsinimas padaryti planuotą nusikaltimą (planavo pavogt automobilį, pavogė tik magnetolą, kvalifikuojama kaip pasikėsinimas pavogti automobilį). Jei nusikalstamos veikos požymiai aprašyti kvalifikuota sudėtimi ir kvalifikuojančio požymio atžvilgiu asmens tyčia yra neapibrėžta, asmuo turėtų būti traukiamas atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką pagal paprastosios nusikalstamo veikos sudėties požymius. Dar viena tyčios rūšis – bendroji tyčia. Kai kaltininkas suvokia nusikalstamos veikos pobūdį, numato pasekmes, bet norimas pasekmes pasiekia kitais veiksmais, nei planavo. Neatsargumas - tai tokia kaltės forma, kai asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta. Neatsargumas bus ir tuomet, kai asmuo nenumatė galimų pasekmių, nors turėjo ir galėjo jas numatyti. Neatsargumo rūšys – nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas. Nusikalstamą pasitikėjimą apibūdina intelektualusis ir valinis momentai. Intelektualųjį momentą sudaro pavojingų pasekmių numatymas, valinį – lengvabūdiškas tikėjimas, kad tų pasekmių bus išvengta. (mano, kad yra „kietas“ vairuotojas, todėl ramiai viršija greitį). Nusikalstamo pasitikėjimo skirtumai nuo netiesioginės tyčios: 1) netiesioginės tyčios atveju asmuo savo veikos pobūdį ir pasekmes suvokia konkrečiai, o nusikalstamo pasitikėjimo – abstrakčiai; 2) netiesioginės tyčios atveju sąmoningai leidžia kilti pasekmėms, nusikalstamo pasitikėjimo atveju – tikisi pasekmių išvengti. Nusikalstamas nerūpestingumas apibūdinamas požymiais: 1) pavojingų pasekmių nenumatymas; 2) galėjimas ir turėjimas jas numatyti. Intelektualusis nusikalstamo nerūpestingumo momentas pasireiškia tuo, kad asmuo, nenumatydamas pavojingų pasekmių ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo pareigas, nesilaiko įstatymų ir kitų reikalavimų. Valinis momentas – turėdamas galimybę numatyti pasekmes, nesistengia tai padaryti. „Turėjo“ reiškia objektyvius kriterijus, pagal kuriuos žiūrima kaip kiekvienas žmogus privalo žiūrėti į savo elgesį konkrečioje situacijoje, numatyti pavojingas pasekmes. „Galėjo“ reiškia asmens subjektyvias savybes, realų galėjimą tas pasekmes numatyti (liga, pervargimas ir pan.). Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Motyvai gali būti klasifikuojami į pozityvius (noras palengvinti kančias ir pan.), neutralius (meilė, draugystė), negatyvius (savanaudiškumas ir pan. paskatos). Nusikaltimo padarymo tikslas – asmens įsivaizduojami objektyvios tikrovės pasikeitimai, kurie turi atsirasti dėl nusikaltimo padarymo. Tikslo siekimas būdingas tik tyčiniams nusikaltimams. Tikslas svarbus kvalifikuojant ir atribojant nuo kitų nusikalstamų veikų (klasikinis pavyzdys – BK 259 str., 260 str.) Tarp motyvo ir tikslo glaudus ryšys, nes motyvas atveda į tikslą. Jų reikšmė – jie gali būti privalomu sudėties požymiu, gali būti kvalifikuojančiu (savanaudiškos paskatos) arba privilegijuojančiu. Jie neįtraukiami į sudėties požymius, bet vis tiek nustatinėjami siekiant atskleisti nusikaltimo mechanizmą, atriboti tyčinius nusikaltimus nuo neatsargių, nustatyti tyčios kryptingumą, pavojingumo laipsnį, padeda atriboti kaltės formas. 17. Nusikalstamų veikų atribojimas pagal subjektą? Fizinis asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, gali būti charakterizuojamas įvairiais aspektais, tačiau baudžiamoji atsakomybė siejama tik su įstatymo numatytais subjekto požymiais: amžiumi, pakaltinamumu, o kai kuriais atvejais – ir specialiojo subjekto požymiais. Tik jie, kartu su kitais nusikalstamos veikos sudėties požymiais, sudaro pagrindą patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Nusikaltimo subjekto požymius (amžių ir pakaltinamumą) turi turėti ne tik nusikaltimo vykdytojas, bet ir kiti bendrininkai: organizatorius, padėjėjas, kurstytojas. Šiuos požymius taip pat reikia nustatyti nepriklausomai nuo to, kokioje stadijoje nusikaltimas baigtas: rengimosi, pasikėsinimo ar esant pabaigto nusikaltimo sudėčiai. Pakaltinamumas. Kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už bet kokią nusikalstamą veiką, reikia, kad jis būtų pakaltinamas, t.y. galėtų nusikalstamos veikos padarymo momentu suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Jeigu asmuo pripažįstamas ribotai pakaltinamu, t.y. jeigu darydamas nusikalstamą veiką asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų, jis atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė gali būti švelninama, arba yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės (išskyrus sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimo atvejus). Taigi kiekvieną nusikalstamą veiką gali padaryti tiek pakaltinamas, tiek ribotai pakaltinamas asmuo, todėl pagal šį kriterijų vienos nusikalstamos veikos nuo kitos atriboti negalima. Amžius. LR BK nustato minimalią amžiaus ribą (14 m.), kurią peržengęs asmuo laikomas pakankamai suvokiančiu teisinę tikrovę, baudžiamojo įstatymo esmę ir nustatytus draudimus, kad galėtų atsakyti už tam tikras nusikalstamas veikas, kurių išsamus sąrašas yra BK 13 straipsnio 2 dalyje. Bendras baudžiamosios atsakomybės amžiaus cenzas – 16 m. Taigi amžius gali būti reikšmingas atribojant BK 13 str. 2 d. išvardytas veikas nuo kitų. Pažymėtina, kad yra nusikalstamų veikų sudėčių, kurios sukonstruotos taip, kad nusikalstamos veikos subjektui atsakomybę sąlygoja pilnametystė, pvz. už vaiko įtraukimą į nusikalstamą veiką (BK 159 str.), vaiko įtraukimą girtauti (BK 161 str.), vaiko išnaudojimą pornografijai (BK 162 str.) gali atsakyti ne jaunesnis kaip 18 m. asmuo. Taip pat yra sudėčių, kai asmens galėjimas būti nusikalstamos veikos subjektu siejamas su tam tikra įstatymų nustatyta pareiga, kurios atsiradimą lemia tai, kad asmuo turi būti sulaukęs daugiau nei 18 m., pvz. už šaukimo į privalomąją karo tarnybą vengimą (BK 314 str.) gali atsakyti asmuo, sulaukęs 19 m. Specialusis subjektas. Specialiuoju subjektu laikomas asmuo, kuris be bendrųjų požymių (amžiaus ir pakaltinamumo) turi papildomus, būtinus konkrečiai nusikalstamos veikos sudėčiai, požymius, numatytus BK SD normose. Specialiojo subjekto požymiai yra tiesiogiai nurodyti atitinkamos normos dispozicijoje arba akivaizdžiai išplaukia iš jos aiškinimo. Kai kuriais atvejais tokie požymiai atskirai aprašomi (pvz. BK 230 str. aiškinama valstybės tarnautojo sąvoka). Specialiojo subjekto požymių juridinė reikšmė nevienoda. Daugeliu atveju, nesant specialiojo subjekto požymių, nėra nusikalstamos veikos sudėties apskritai, pvz. kyšininkauti, piktnaudžiauti gali tik valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. Kitais atvejais, nesant specialiojo subjekto, atsakomybė gali atsirasti pagal kitas BK normas. Pvz. už naujagimio nužudymą atsakomybė pagal BK 131 str. kyla tik naujagimio motinai, o asmenys, kartu įvykdę nusikaltimą, atsako pagal BK 129 str. 2 d. 1 p. (mažamečio nužudymas). BT teorijoje specialaus subjekto požymiai yra klasifikuojami: 1. Požymiai, lemiantys asmens socialinį vaidmenį ir teisinę padėtį: a) pilietybė, pvz. LR pilietis – išdavystė (BK 117 str.); b) pareigybė, pvz. valstybės tarnautojas – piktnaudžiavimas (BK 228 str.); c) profesija ar veiklos pobūdis, pvz. gydytojas – neteisėtas abortas (BK 142 str.); d) teistumas, pvz. nuteistasis laisvės atėmimo bausme – vengimas atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą (BK 242 str.). 2. Požymiai, nusakantys fizines subjekto savybes: a) lytį (?); b) amžių, pvz. pilnametis asmuo – vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką (BK 159 str.). 3. Požymiai, apibūdinantys subjekto santykį su nukentėjusiuoju: a) giminystės ryšiai, pvz. naujagimio nužudymas (BK 131 str.); b) tarnybinė padėtis, pvz. seksualinis priekabiavimas (BK 152 str.). Išvardyti specialiojo subjekto atvejai leidžia padaryti išvadą, jog specialiojo subjekto savybės dažnai siejamos su tam tikru kėsinimosi objektu ir turi savitą objektyviąją pusę. Daugumai tokių nusikalstamų veikų būdinga tam tikra visuomeninių santykių sritis, į kurią kėsinasi toks kaltininkas (pareiginiai, kariniai ir kt. nusikaltimai). Pasak M. Apanavičiaus, jeigu asmuo formaliai ir neturi specialiojo subjekto požymių, bet faktiškai jais naudojasi, jis yra priskirtinas prie specialiojo subjekto ir jo veika turi būti atitinkamai kvalifikuojama. (Kai kas mano, kad tai yra abejotina idėja). 18. Nusikalstamų veikų atribojimas pagal jų objektyviąją pusę? (Pagal objektą skaitykite kolegų atsakyme, nes kaip ir įeina į objektyviuosius požymius, bet kartotis nesinori). Objektyviajai nusikalstamos veikos pusei būdinga, kad kėsinamasi į baudžiamųjų įstatymų saugomą objektą, t.y. kad šiuo aktu yra daroma žala arba sukeliama grėsmė padaryti žalą objektui. Objektyvioji pusė – ne tik tam tikti išorinio pasaulio faktai ir reiškiniai, bet ir jų dinaminis vystimasis, kuris atspindi nusikalstamos veikos darymo eigą. Iš to, kokiu mastu veikos procesas padėjo atsirasti nusikalstamam rezultatui, skiriame nusikalstamos veikos padarymo stadijas (iki baigtos veikos imtinai). Baigta nusikalstama veika (materialioji sudėtis) paprastai apibūdinama tokiais objektyviosios pusės požymiais: visuomenei pavojinga veika, žalingos pasekmės, priežastinis ryšys. Kai kuriose įstatymo numatytose sudėtyse nurodoma ir laikas, vieta, būdas, aplinkybės. Objektyviosios pusės požymiai normų dispozicijose yra išreikšti ryškiau, lyginant su kitais nusikalstamos veikos sudėties elementais. Pvz., jeigu kai kuriuose BK specialiosios dalies straipsniuose nėra išsamesnio subjekto, subjektyviosios pusės apibūdinimo, tai nėra BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijos, kurioje nebūtų plačiau ar siauriau nurodyti objektyviosios pusės požymiai. Taip yra todėl, kad padaryta veika yra tarsi nusikalstamos veikos šerdis, kuri neretai nulemia baudžiamosios represijos apimtį ir kryptingumą. Tai lemia būtinybę gan tiksliai nusakyti, kokie išorinio elgesio aktai yra pavojingi visuomenei ir draudžiami įstatymo. Kvalifikavimas pagal objektyviosios pusės požymius sudėtingas: jie yra įvairesni, jų yra daugiau įvairesnių derinių, kartais gana sudėtingų. Visa tai dažnai apsunkina objektyviosios pusės požymių turinio nustatymą, dėl to kyla kvalifikavimo klaidos. Objektyvioji pusė svarbi tuo, kad iš jos požymių neretai galima nustatyti nusikalstamos veikos subjektą ir objektą. Nes kai kuriems iš nusikalstamų kėsinimų yra būdingas tik tam tikras veikimo būdas. Taip pat objektyviosios pusės požymiai reikšmingi tiesiogiai atribojant vieną nusikalstamos veikos sudėtį nuo kitos. Visus objektyviosios pusės požymius galima skirstyti į būtinuosius ir fakultatyvinius. Būtiniesiems objektyviosios pusės požymiams priklauso tie, kurie yra visose nusikalstamų veikų sudėtyse, o fakultatyviniai – tie, kurie įtraukti tik į kai kurias iš jų. Todėl kvalifikuojant nusikaltimą, būtinieji požymiai visuomet privalo būti nustatyti. Fakultatyviniai požymiai kvalifikavimui reikšmingi tuomet, kai jie tiesiogiai nurodyti normoje. Jei jie normoje ir nenurodyti, vis tiek būtina juos nustatyti, kadangi pastarieji gali būti reikšmingi sprendžiant kitus bylos klausimus. Būtiniesiems objektyviosios pusės požymiams priskirtina veika, pasekmės ir priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių. Fakultatyviniai požymiai yra vieta, laikas, būdas, aplinkybės. Įstatymų leidėjas ne visuomet konkrečiose BK specialiosios dalies normų dispozicijose nurodo visus tris būtinuosius požymius. Yra sudėčių, kuriose nurodyti tik veikimo ar neveikimo požymiai, pvz.: papirkimas (BK 227 str.). Tai vadinamos formaliosios sudėtys. Yra ir tokių dispozicijų, kuriose yra apibūdintos pasekmės, tiksliai neapibūdinant, kokiais konkrečiai veiksmais tos pasekmės gali būti padarytos. Pvz.: nagrinėjant BK straipsnius apie nužudymą, kūno sužalojimą, galima teigti, kad šios veikos gali būti padarytos įvairiai (šaunant, smogiant peiliu, smaugiant ir t.t.), ir tai kvalifikavimui reikšmės paprastai neturi. Tokiu atveju visas dėmesys yra sukoncentruotas į atsiradusias pasekmes. Priklausomai nuo to, kaip įstatymų leidėjas sukonstravo sudėtį, nusikalstamų veikų atribojimą reikia atlikti arba pagal veiksmus (neveikimą), arba pagal pasekmes, arba pagal visus objektyviosios pusės požymius apskritai. Atriboti nusikalstamas veikas pagal objektyviąją pusę paprastai reikia tuomet, kai keliomis veikomis buvo padaryta žala toje pačioje visuomeninių santykių srityje, t.y. kai jau bendrais bruožais išaiškintas nusikalstamos veikos objektas ir nustatyta, kad jis yra vienodas svarstomose sudėtyse. Jeigu yra du ar daugiau nusikalstamų veikų, turinčių ta patį objektą, tai jos paprastai skiriasi objektyviąja puse. Pvz.: vagystė ir sukčiavimas iš esmės skiriasi pagal veikimo būdą. Veika, kaip nusikalstamą veiką atribojantis požymis. Norint teisingai atriboti nusikalstamas veikas pagal veiką, pirmiausia būtina žinoti, kaip įstatymų leidėjas baudžiamosios teisės normoje yra jį suformulavęs. Veikų aprašymui paprastai naudojami juridiniai – techniniai būdai: 1) tam tikrais atvejais veikos charakteristika įstatymo tekste duota išsami. Toks objektyviosios pusės formulavimas reiškia, kad visuomenei pavojinga veika negali būti apibūdinta kitaip: plačiau ar siauriau, negu nurodyta įstatymo. 2) nurodoma tik žalingų pasekmių esmė, neduodamos tokias pasekmes sukeliančių veikų charakteristikos. Konkrečios veikos tikslus apibūdinimas paliekamas teismų praktikai, baudžiamosios teisės teorijai. 3) baudžiamasis įstatymas kai kuriais atvejais veikos tiesiogiai neaiškina, reikalaudamas remtis kitais teisės aktais. Tai blanketinės dispozicijos. 4) kai kuriose sudėtyse, apibūdindamas veiką, įstatymų leidėjas nurodo tam tikrą jos specifiką (pvz.: veiksmai, pasižymintys dideliu cinizmu ar įžūlumu). Tai vertinamųjų nusikalstamos veikos požymių apibūdinimas. Įstatymų leidėjas naudoja minėtas teisines - technines priemones tiek veikimui, tiek neveikimui apibūdinti. Neveikimas – pasyvus elgesys, kai asmuo neatliko tokių veiksmų, kuriuos jis galėjo ir privalėjo atlikti. Toks veiksmų neįvykdymas sukėlė ar galėjo sukelti sunkias pasekmes. Ypač svarbu tiksliai nustatyti privalomo asmens veikimo pagrindą ir ribas. Pareiga asmeniui veikti atsiranda: a) kai apie tai nurodyta įstatyme ar kitame norminiame akte; b) vykdant tarnybines, profesines funkcijas, dėl giminystės ar kitų asmeninių ryšių; c) kai tokia pareiga atsiranda dėl ankstesnės asmens veikos; kai asmuo pats sukėlė grėsmę teisės saugomiems interesams. Esant išvardytoms pareigoms, veikimo ribos nulemiamos konkrečių aplinkybių (vietos, laiko, asmens subjektyvių sugebėjimų ir t.t.). Žinant požymio aprašymo techniką, paprasčiau įsigilinti į jo turinį. Pastebėtina, kad jei požymio turinys sudėtingesnis, jis gali būti oficialiai išaiškintas, be to, sprendžiant šiuos klausimus, reikia atsižvelgti į teismų praktiką, baudžiamosios teisės teoriją. Nusikalstamų pasekmių reikšmė atribojant nusikalstamas veikas. Įstatymų leidėjas, konstruodamas nusikalstamų veikų sudėtis, vienais atvejais nusikalstamą veiką pripažįsta baigtą vien padarius pavojingus visuomenei veiksmus (formaliosios sudėtys), o kitais atvejais, kad nusikalstama veika būtų laikoma baigta, reikalauja, kad atsirastų realios pasekmės (materialiosios sudėtys). Tai svarbu praktiniu požiūriu, nes kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kai nusikalstamos pasekmės BK straipsnio dispozicijoje nenumatytos, jų realus nebuvimas neatleidžia nuo baudžiamosios atsakomybės, pvz.: tai, kad asmuo, priėmęs kyšį, nieko nevykdė, ką buvo pažadėjęs kyšio davėjui, kvalifikavimo esmės nekeičia. Toks asmuo privalo atsakyti pagal BK 225 str. kaip padaręs baigtą nusikalstamą veiką. Tuo tarpu kai BK straipsnis numato tokių pasekmių atsiradimą, joms nesant, veika gali būti kvalifikuota tik kaip rengimasis ar pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, o kartais apskritai nebus nusikalstamos veikos sudėties. Atribojant nusikalstamas veikas, būtina žinoti, kaip nusikalstamos pasekmės yra suformuluotos baudžiamajame įstatyme. Šiuo atveju jas galima suskirstyti į kelias rūšis: a) įstatyme nusikalstamos pasekmės nurodytos apibrėžtai, apibūdintas jų sunkumo pobūdis (pvz.: nužudymas, sunkus kūno sužalojimas ir pan.). Tačiau net čia tikslus jų apibūdinimas gali būti susietas su specialiais aktais (kūno sužalojimo laipsnis – pagal Sveikatos Apsaugos Ministerijos patvirtintas taisykles ir t.t.); b) didžioji dalis pasekmių apibūdinta vertinamaisiais požymiais (sunkios pasekmės, stambus mastas ir pan.). Jų konkretizacija ir tikslus apibūdinimas gali keistis priklausomai nuo socialinių, ekonominių ir kitų valstybės bei visuomenės vystimosi aplinkybių; c) tam tikrais atvejais BK specialiosios dalies normoje būna nurodyta ne viena, o kelios alternatyvios pasekmės. Kad veika būtų kvalifikuota pagal tokį straipsnį, būtina nustatyti, kad atsirado bent viena iš minėtų pasekmių. Kvalifikavimas nesikeis, jei realiai bus atsiradusios taip pat dvi ar daugiau išvardintų pasekmių; d) kai kuriose BK specialiosios dalies straipsniuose baudžiamoji atsakomybė yra siejama ne su realiomis, o su „abstrakčiomis“ pasekmėmis, pvz.: atsakomybė už teisėto disponavimo radioaktyviosiomis medžiagomis taisyklių pažeidimą (BK 257 str.) atsiranda tuomet, jeigu „dėl to galėjo atsirasti sunkių padarinių“. Kvalifikuojant veiką tokiais atvejais reikia nustatyti ne realias pasekmes, o tokių pasekmių realumą, t.y. kiek susidariusios aplinkybės galėjo sukelti įstatyme paminėtas pasekmes. BK specialiosios dalies normos dažnai konkretizuoja tam tikras pasekmes, todėl jos įgyja atribojančią nusikalstamas veikas reikšmę, pvz.: nusikalstamose veikose žmogaus sveikatai padaryta žala konkretizuojama taip: - sunkus sveikatos sutrikdymas; - nesunkus sveikatos sutrikdymas; - nežymus sveikatos sutrikdymas; ir pan. Sudėtingesnis atribojimas yra pagal pasekmes, kai įstatymų leidėjas naudoja artimus pagal prasmę vertinamuosius požymius (pvz.: „sunkios pasekmės“ , „itin sunkios pasekmės“ ir pan.). Atribojant nusikalstamas veikas pagal tokius požymius reikėtų pažymėti, kad kiekvienoje sudėtyje jos yra individualizuotos, susijusios su žalos padarymu konkretiems objektams. Tokios konkretizuotos pasekmės tiems objektams gali būti panaudotos atribojant nusikalstamas veikas. Priežastinio ryšio tarp nusikalstamos veikos ir pasekmių reikšmė nusikalstamų veikų atribojimui. Materialiosiose nusikalstamų veikų sudėtyse priežastinis ryšys yra būtinas objektyviosios pusės požymis, ir jam nesant nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Nusikalstamose veikose formaliąja sudėtimi faktiškai atsiradusios pasekmės yra už nusikalstamos veikos sudėties ribų, todėl tokiais atvejais priežastinio ryšio nustatymas gali būti reikšmingas, sprendžiant kitus bylos klausimus. Priežastinį ryšį kartais reikia nustatyti tarp veikos ir realiai galimų pasekmių, jeigu buvo tik rengimasis ar pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką, taip pat sudėtyse, kur numatyta atsakomybė už realios grėsmės sudarymą padaryti žalą. Priežastiniam ryšiui nustatyti yra būtina laikytis bent dviejų taisyklių: a) griežtai atriboti iš visų kitų reiškinių konkrečią veiką ir konkrečias pasekmes; b) priežastinio ryšio nustatymas turi būti daromas nuo pasekmių einant į pavojingą veiką. Veikos ir pasekmių konkretizavimas yra svarbus tuomet, kai žalingos pasekmės atsiranda ne dėl vieno, o dėl kelių veiksmų, kurių kiekvienas, arba kartu su kitomis veikomis gali sukelti šias pasekmes. Kad veika būtų kvalifikuota tiksliai, būtina atskirai nustatyti kiekvienos padarytos veikos ryšį su atsiradusiomis pasekmėmis, kokiu mastu kiekviena iš veikų galėjo sukelti šias pasekmes. Tuo tarpu vienos ir tos pačios pasekmės (fizinės, materialinės, moralinės) gali būti pagrindu kvalifikuoti keletą veikų pagal skirtingus straipsnius, jeigu jos atsirado skirtinguose objektuose. Būna, kad kaip nusikalstamos veikos rezultatas atsiranda ne viena, o kelios pasekmės (idealioji nusikalstamų veikų sutaptis). Be to, veika gali būti padaryta ne vieno asmens. Konkretizuojant priežastinį ryšį, gali tekti skirtingų asmenų veiką kvalifikuoti kitaip. Priežastinis ryšys turi būti nustatomas pradedant nuo atsiradusių pasekmių ir einant laipsniškai į nusikalstamą veiką. Toks kelias svarbus todėl, kad dažniausiai baudžiamosios bylos tyrimas prasideda nuo konkrečios pasekmės, ir svarbu išaiškinti, kokia tos pasekmės tiesioginė priežastis. Pvz.: gavus pranešimą apie rastą žmogaus lavoną, pirmiausiai svarbu išsiaiškinti, ar ši mirtis buvo smurtinė, ar ne. Kita pakopa, esant smurtinei mirčiai, gali būti tiesioginės mirties priežasties nustatymas (nuo smūgio į galvą ir pan.). Tada aiškinamasi, kokiu būdu toks smūgis galėjo būti padarytas (automobiliu, geležies strypu ir pan.). Taigi tinkamai nustatytas priežastinis ryšys sujungia veiką ir pasekmes į vieningą visumą, kuri leidžia tiksliai parinkti ją atitinkančią baudžiamojo įstatymo normą (t.y. kvalifikuoti). Fakultatyvinių objektyviosios pusės požymių reikšmė atribojant nusikalstamas veikas. Kai įstatymų leidėjas šiuos požymius įtraukia į nusikalstamos veikos sudėtį, jie tampa būtinaisiais objektyviosios pusės požymiais. Kadangi tai būna mažumoje nusikalstamų veikų sudėčių, tokių fakultatyvinių požymių buvimas iš esmės ir nulemia nusikalstamos veikos specifiką, lengvina kvalifikavimą. Dažnai nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, aplinkybės yra numatyti kaip kvalifikuojantys nusikalstamą veiką požymiai. Tačiau daugumoje nusikalstamų veikų sudėčių veikos padarymo laikas, vieta, būdas, aplinkybės visiškai nenurodomi. Tai reiškia, kad kvalifikuojant tokias nusikalstamas veikas paminėti požymiai ne itin reikšmingi (kur padaryta ir kada padarytas įžeidimas, nužudymas, išžaginimas, kvalifikavimui nereikšminga). 19. Nusikalstamų veikų atribojimas pagal objektą? Pastaba: žalias vadovėlis 163-165 psl., šiek tiek Piesliako vadovėlis 210-229 psl., atsižvelgti į rūšinį objektą ir kai padaroma keliems teisiniams gėriams nusikalstama veika – plėšimas (nuosavybė ir sveikata), yra atskiri straipsniai, reglamentuojantys sveikatos sutrikdymą ir nuosavybę, bet taikom būtent 180 str., atribojam nuo 178 str. ir 135-140 str. Objektas - būtinas požymis. Objekto rūšys: a) bendrasis - tai visi visuomeniniai santykiai, kuriuos saugo BĮ. b) rūšinis - tai visuomeniniai santykiai, suskirstyti atskirose SD skyriuose; tiesa, kartais gali būti išimčių. c) tiesioginis. Tarp dalyko ir objekto yra glaudus ryšys. Dalykas- tai materiali visuomeninių santykių egzistavimo forma, į kurią ir yra nukreipti kaltininko veiksmai. Padarius dalykui žalą, paveikiamas ir objektas- BĮ saugomi visuomeniniai santykiai. Dalyko pažeidimas leidžia konstatuoti apie nusikaltimo padarymą, kartais net atriboti NV nuo administracinio teisės pažeidimo. NV, kurias būtų galima atriboti tik pagal objektą nėra daug (pvz, iš socializmo  socialistinio ir asmeninio turto vagystė). Kartais NV atribojimas pagal objektą nėra sudėtingas, nes jau pačiame pavadinime įvardintas gėris, į kurį kėsinamasi (viešosios tvarkos pažeidimas- viešoji tvarka). Tačiau ne visada taip paprasta, nes viena veika žala gali būti padaroma keliems objektams, pvz. Kėsinimasis į LR prezidento gyvybę (pažeidžiami du objektai: žmogaus gyvybė ir nepriklausomybė, vientisumas, konstitucinė santvarka). Todėl būtina žinoti normų skirtumus, kurie saugo tuos visuomeninius santykius. Taip pat būtina žiūrėti, ar tai viena veika, sukėlusi pasekmes dviem objektams, ar sutaptis, kai pažeisti du objektai. Svarbu kuris objektas pagrindinis, kuris papildomas. Pagrindinis visada tos NV grupės rūšinį objektą. Atriboti vieną NV nuo kitos NV remiantis objektu nėra lengva. Tikslingiau tai daryti remiantis kitais požymiais. Pagal Piesliaką. Kas nori, gali plačiau paskaityti su pavyzdžiais Lietuvos baudžiamoji teisė, 2007, 222-241 psl. Nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu gali būti pripažįstamas ne kiekvienas žmogaus poelgis. Nusikalstamomis tampa tik pavojingos veikos, o veikos pavojingumą nulemia įvairūs požymiai, svarbiausias iš kurių yra vertybės arba gėriai, kuriems šis poelgis daro žalą ar kelia pavojų. Vertingiausi, labiausiai branginami gėriai imami baudžiamojon teisinėn apsaugon ir taip jie tampa baudžiamosios teisinės sistemos objektai. Nustačius, į kokią vertybę pasikėsino kaltininkas ir palyginus ją su BK saugomų vertybių sąrašu, galima spręsti, ar pažeista baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė, ar yra pagrindas pradėti ar tęsti ikiteisminį tyrimą. Yra du baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, kaip nusikalstamos veikos sudėties požymio, nustatymo (įrodinėjimo) etapai: 1) vertybių, kurias ima baudžiamojon teisinėn apsaugon baudžiamasis įstatymas (BK specialiosios dalies straipsnis), nustatymas, 2) vertybių, į kurias pasikėsinta, kurioms padaryta žala konkrečia veika, nustatymas. Dirbant kriminalinės justicijos srityje būtina žinoti, kokią vertybę saugo BK straipsnis. Pvz., kelyje susidūrus dviem transporto priemonėms ir žuvus žmonėms, reikia pasirinkti BK straipsnį: 129 ar 281? Mat gyvybės atėmimą reglamentuoja ne vienas BK straipsnis. Pirma preliminari sąlyga tinkamai kvalifikuoti vaiką yra tikslus vertybių, kurias ima apsaugon kiekvienas iš BK straipsnių, nustatymas. Yra kelios taisyklės, kaip nustatyti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, kaip pagrindinį nusikalstamos veikos sudėties požymį. Pirmoji taisyklė – baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės nustatomos iš skyriaus, kuriame yra dominantis BK straipsnis, pavadinimo, remiantis gramatiniu įstatymo aiškinimu. Kai tai nepadeda, pasitelkiami loginis, teisminis, doktrininis aiškinimas. Išsiaiškinus, kokius gėrius saugo dominantis BK straipsnis, pereinama prie antro etapo – konkrečios padarytos veikos faktinių aplinkybių aiškinimo ir vertybių, į kurias pasikėsino kaltininkas, nustatymo. Dažnai tai galima padaryti tik tiksliai nustačius pavojingą veiką padariusį asmenį, jį apklausus ir sulyginus jo parodymus su kita turima bylos medžiaga. Pvz., jei žmogaus gyvybė buvo atimta dėl to, kad nukentėjusysis slapta susitikinėjo su kaltininko žmona ir kaip kerštas tam tikroje atkarpoje buvo pavojingai viršytas greitis ir žuvo žmonės, bus viena kvalifikacija (129), jei kaltininkas nesuvaldė mašinos, neįvertino važiavimo sąlygų, dėl to įvažiavo į priešingą eismo juostą, kvalifikacija bus kita (281). Netinkamai nustačius baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes ar vertybes, į kurias pasikėsino kaltinamasis, teismų gali būti nuteisti nekalti asmenys. BK saugo daug ir įvairių visuomenės vertybių. Kai kurios jų yra išimtinai saugomos baudžiamųjų įstatymų (gyvybė, sveikata, lytinė laisvė, valstybės konstitucinė santvarka ir pan.), kitos jų yra dvigubos ar net trigubos apsaugos objektai (asmens garbė ir orumas, transporto eismo saugumas, normalus valstybės aparato funkcionavimas, nuosavybė). Tačiau svarbu žinoti ne tik baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, bet ir jų apsaugos ribas. Pvz., baudžiamieji įstatymai saugo tik kito žmogaus gyvybę. Savižudybė, padaryta laisvu žmogaus apsisprendimu, nėra nusikalstama veika. Kėsinimasis į savo sveikatą taip pat nėra baudžiamas. Tačiau šiuo atveju yra ir išimčių, pvz., jei susižaloja karys, siekdamas išvengti karinės tarnybos, jis pasikėsina į baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę (bet ne į sveikatą, o krašto apsaugos tarnybą). Nuosavybę įstatymai saugo taip pat tik nuo kitų žmonių kėsinimųsi. Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus nuosavybei klausimus, pagrindinė problema – nustatyti asmens santykį su nuosavybe. 1998 m. gruodžio 22 d. LAT išaiškino, kad „sukčiavimo dalykas yra svetimas turtas ar teisė į svetimą turtą. Turtas yra svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam jo akcininkui yra svetimas. Akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos kreditoriais“. Panaši teisinė problema kyla tuomet, kai vaikai pavagia savo tėvų turtą ar vienas iš sutuoktinių pavagia turtą, esantį bendra jungtine nuosavybe. LAT yra pasisakęs šiuo klausimu 2005 m. birželio 23 d. nutarime. Paprastai vienas BK straipsnis saugo vieną vertybę. Tačiau galimi atvejai, kai vienas BK specialiosios dalies straipsnis saugo kelias vertybes. Nuo to, kiek vertybių saugo vienas BK straipsnis, priklausys teismo išvada dėl padarytų nusikalstamų veikų skaičiaus ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas. Jei tam tikras BK straipsnis saugo kelias vertybes, visų jų pažeidimas teisiškai bus vertinamas kaip viena nusikalstama veika, kvalifikuojama pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį. Pvz., jei plėšiant pagrobtas 100 lt vertės turtas ir nukentėjusiam padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, teismas, viena vertus, konstatuos, kad pažeistos dvi vertybės – nuosavybė ir sveikata – tačiau vertins, kad padaryta viena nusikalstama veika – plėšimas, numatytas 180 str. Kai vienas BK straipsnis saugo kelias vertybes, jos klasifikuojamos. Didelę praktinę reikšmę turi baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių klasifikacija į pagrindinę ir papildomą BK straipsnio saugomą vertybę (objektą). Ši klasifikacija pagrįsta tuo, kad kai kurios veikos kelia pavojų ar daro žalą paprastai ne vienai kuriai nors atskirai vertybei, bet iš karto kelioms. Pagrindinis klausimas šiais atvejais yra, kiek kaltininkas padarė nusikalstamų veikų. Baudžiamasis teisinis padarytos veikos įvertinimas priklausys nuo baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, formuluotės arba, kitais žodžiais, nuo nusikalstamos veikos sudėties požymių aprašymo straipsnio dispozicijoje. Prie sudėčių, saugančių kelias vertybes, galima priskirti išžaginimo (149), plėšimo (180), teroro akto (250) ir daugelį kitų. Tokiais atvejais, kvalifikuojant svarbus pasitelkti teismų praktiką. Nustatant, kiek vertybių saugo tam tikras BK straipsnis, reikia studijuoti skyriaus, kuriame yra šis straipsnis, pavadinimą, analizuoti pačią dispoziciją. Vieną vertybę gali nurodyti BK skyrius, o kitą- dispozicijoje aprašyti padariniai ar net pati veika. Nustačius, kad BK straipsnis saugo kelias vertybes, dažnai reikia papildomai aiškintis, kokios apimties šios vertybės yra saugomos vienu BK straipsniu. Pvz., sveikata, turi tris sutrikdymo, taigi ir teisinės apsaugos, laipsnius. Pvz., 149 str. saugo seksualinę laisvę, sudėtyje minimas ir fizinio smurto panaudojimas, taigi galima prielaida, kad augo ir sveikatą, ar net gyvybę. Bet dispozicija yra formali ir padariniai čia neaprašomi, todėl būtina pasitelkti teisminį aiškinimą (2004 m. gruodžio 30 d. LAT nutarimas). Prieš imantis bylos tyrimo labai svarbu tiksliai išsiaiškinti, kiek ir kokias vertybes saugo dominantis BK straipsnis. Nuo to priklausys kaltinimo apimtis, įrodinėjimo procesas bei nusikalstamos veikos kvalifikavimas. Visos vertybės, įeinančios į tiriamos nusikalstamos veikos sudėtį, turi būti nustatomos. Nepavykus įrodyti bent vienos papildomos vertybės, atkris kvalifikacijos pagal pasirinktą BK straipsnį būtinybė, nes nebus nusikalstamos veikos sudėties. 20. Įrodinėjimo dalykas ir nusikalstamų veikų kvalifikavimui reikšmingos bylos aplinkybės, jų santykis? Nusikalstamų veikų oficialus kvalifikavimas yra optimalaus juridinio tapatumo tarp faktinių padarytos bent vienos socialiai žalingos veikos požymių ir baudžiamojoje teisėje numatytos bent vienos nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas pagal baudžiamąjį procesą. Nusikalstamų veikų kvalifikavimas visose baudžiamojo proceso stadijose yra susijęs su įrodinėjimu ir galiausiai yra įrodinėjimo proceso rezultatas. Viso baudžiamosios bylos tyrimo tikslas yra vienas – įrodyti, kad padaryta nusikalstama veika ir kas ją padarė. Mus gi domina tik ratas faktų, kuriuos būtina nustatyti tinkamam nusikaltimo kvalifikavimui. Šitą faktų ratą apsprendžia įstatymo reikalavimai. Kvalifikavimui reikia nustatyti kaip tik tas aplinkybes, kurias bendra forma numato norma kaip nusikaltimo sudėties elementus ir požymius. Duomenys įrodymais gali būti laikomi tik tuo atveju, kai yra susiję su aplinkybėmis, kurias nagrinėjamoje byloje būtina įrodyti. Kiekvienoje byloje reikšmingomis aplinkybėmis laikomos: • Veikos padarymo aplinkybės (vieta, laikas, būdas ir kt.); • Baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltę įrodančios ar paneigiančios aplinkybės; • Atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės; • Aplinkybės, į kurias turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę ar poveikio priemonę; • Ir kt. Tačiau byloje nustatoma daugiau faktų, negu jų reikia kvalifikavimui. Šiuos faktus priimta vadinti įrodinėjimo dalyku. Kvalifikavimui yra būtina ir pakankama tik dalis jų: tie kurie sudaro sudėties požymius. Sudėtis tėra tik pagrindinė įrodinėjimo dalyko turinio dalis. Be jos požymių įrodinėti galima ir reikia dar ir požymius, liečiančius kaltininko asmenybę, priežastis bei sąlygas, kurios padėjo padaryti nusikaltimą, ir kt. Nustatytinų faktinių aplinkybių ribas apibrėžia nusikalstamos veikos sudėties elementai. Tos aplinkybės, kurios apibūdina kaltininko asmenybę, sunkina ar lengvina jo kaltumą, charakterizuoja veikos pavojingumo laipsnį konkrečiame nusikaltime, kvalifikavimui pagrindinės reikšmės neturi, bet jos gali padėti geriau išaiškinti ir giliau suprasti tuos faktus kurie priklauso sudėčiai. Tinkamas faktinių bylos aplinkybių nustatymas kvalifikavimo reikalui reikalauja gerai suprasti normos prasmę, suprasti, ką reikia nustatyti pagal normos turinį (pvz.: ar tai vagystė ar apiplėšimas ). Ir normos turinio pažinimas, ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra glaudžiai susiję savo tarpe. Praktiškai ir pažinimas, ir nustatymas vyksta tuo pačiu laiku bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo eigoje. Tokiu atveju, darytina išvada, kad įrodinėjimo dalyką sudaro reikšmingos sprendžiamai bylai aplinkybės į kurias dar įeina ir nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingos bylos aplinkybės, t.y. pastarosios aplinkybės yra įrodinėjimo dalyko viena iš turinio dalių. Įrodinėjimo dalyko ir nusikalstamų veikų kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių santykis leidžia nustatyti tiesą byloje. 21. Nusikalstamų veikų kvalifikavimo specifika atskirose baudžiamojo proceso stadijose? Kvalifikuoti – tai nustatyti tiriamo reiškinio ar objekto kokybę, išsiaiškinant jos savybes. Kokybiniai požymiai nustatomi lyginant juos su jau žinomų, nustatytų reiškinių ar objektų atitinkamais požymiais ir išskiriant jų tarpusavio tapatumus ir skirtumus. Kvalifikavimas yra kaip vienas iš būdų daiktams ar reiškiniams pažinti, kai tokio pažinimo pagrindą sudaro jau sukurti standartai, etalonai ir kuriais remiantis vertinamas tiriamojo objekto savybės. Filosofine prasme teisės moksle ši sąvoka reiškia teisės normos parinkimą ir pritaikymą juridiškai reikšmingam faktui (įvykiui), tai yra šio fakto sutapatinimą su tam tikra bendra taisykle. Juridinis kvalifikavimas turi ypatumų: 1) Teisės norma nusako tik pačius bendriausius bruožus, tuo tarpu nusikalstama veika yra konkreti. Konkretaus neesminių požymių turtingumas atskirais atvejais gali nustelbti bendruosius teisės normoje numatytus požymius. 2) Juridinis kvalifikavimo procesas vyksta laikantis valstybės nustatytų proceso taisyklių. Ikiteisminio tyrimo duomenų rinkimas numatytas LR BPK, tai reiškia, kad juridinis kvalifikavimas turi būti vykdomas numatytame lygyje pagal požymių bendrumą. 3) Tapatumas tarp teisės normos įstatyme dar nereiškia, kad yra pasiektas kvalifikavimo tikslas. Kvalifikavimas baigiamas priimant teisės normos taikymo aktą ir tai gali padaryti tik kompetentingas valstybės pareigūnas – tai yra ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teismas arba fizinis asmuo privataus kaltinimo procese. Toks aktas turi būti priimamas įvertinus visas nustatytas bylos aplinkybes. Nusikalstamos veikos kvalifikavimas turi 2 prasmes: 1) baudžiamosios teisenos teorijoje; 2) teismų praktikoje. 1) Baudžiamosios teisenos teorijoje kvalifikavimas suprantamas kaip tam tikras loginis procesas – kompetentingo asmens veikla, kurios metu nustatomas tapatingumas tarp konkrečios nusikalstamos veikos ir LR BK bendrosios ir specialiosios dalyse numatytų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Kvalifikavimas suprantamas kaip loginis procesas. 2) Teismų praktikoje kvalifikavimas suprantamas kaip atitinkamas visuomenei pavojingos veikos teisinis įvertinimas – oficialus pripažinimas, kad šios veikos požymiai atitinka tam tikroje normoje numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius bei toks jo įvertinimas atitinkamame procesiniame akte: rezoliucija, pranešimas apie įtarimą, kaltinamasis aktas, nutartis, nuosprendis. Kvalifikuoti nusikalstamą veiką reiškia – atlikti jos teisinį įvertinimą, nurodyti atitinkamą baudžiamosios teisės normą, kurioje būtų numatyti tos nusikalstamos veikos požymiai ir tai turi atsispindėti konkrečiame procesiniame dokumente. Nusikaltimų kvalifikavimo proceso metu bylos aplinkybės lyginamos su teisės normos numatytos sudėties požymiais. Kvalifikavimo procesas vyksta ir atliekant ikiteisminį tyrimą, ir nagrinėjant bylą teisme. Jis susideda iš penkių etapų, kuriuos apsprendžia įstatymo reikalavimai. Teisės normos kvalifikavimo proceso etapų ribas nužymi gana apčiuopiamai, kvalifikavimą surišdamos su konkrečiomis baudžiamojo proceso stadijomis ir teisminiais dokumentais. Šita prasme galima kalbėti apie penkis pagrindinius nusikaltimo kvalifikavimo proceso etapus baudžiamosios bylos tyrimo ir jos teisminio nagrinėjimo eigoje. Pirmasis kvalifikavimo etapas yra surištas su ikiteisminio tyrimo pradėjimu. Šis etapas prasideda, kuriant juridinio veikos įvertinimo atžvilgiu versijas ar hipotezes. Versija – vienas iš galimų tam tikro įvykio paaiškinimų, remiantis gamtos ar visuomenės vystimosi dėsningumais. Visi prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teisėjo turimi duomenys sujungiami ir, tuo remiantis, iškeliamas spėjimas, kokio nusikaltimo čia esama. Pareiškime, tarnybiniame pranešime ar skunde nurodyta veika lyginamas su BK bendrosios ir specialiosios dalių straipsniuose aprašytomis nusikalstamomis veikomis. Pirminiai duomenys apibūdina nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius ir subjektą. Užrašius rezoliuciją dėl veikos kvalifikavimo ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo šiame etape kvalifikavimas baigiamas. Tai dar tik hipotezė, reikalaujanti kruopštaus patikrinimo. Antrasis kvalifikavimo proceso etapas – pranešimas apie įtarimą. Pranešime apie įtarimą nurodoma nusikalstama veika, jos padarymo vieta, laikas ir kitos aplinkybės, atitinkamas įstatymo straipsnis. Čia turi būti žinomi visi sudėties elementai. Pranešimai apie įtarimą: pradinis , tarpinis, galutinis. Kaltinamasis aktas užbaigia trečiąjį kvalifikavimo proceso etapą. Čia išdėstoma bylos esmė, nurodomas nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdai, motyvai, pasekmės, formuluojamas kaltinimas, pažymimas BK straipsnis, numatantis padarytąjį nusikaltimą. Ketvirtasis etapas – atidavimas kaltinamojo teismui. Šiame etape pasikeičia teisėsaugos institucijos (ir žmonės), taikančios baudžiamąjį etapą, juridiškai vertinantys padarytąjį nusikaltimą. Penktasis ir paskutinis kvalifikavimo proceso etapas – bylos nagrinėjimas teisme. Šiame etape pilniausiai ir giliausiai išanalizuojami ir sugretinami nustatytieji bylos faktai, duodamas galutinis teisinis jų įvertinimas. Apeliacinėje instancijoje galimas veikos kvalifikavimo pakeitimas, tačiau tai nėra nauja kvalifikavimo proceso grandis, nes šiose instancijoje nebevystomas kvalifikavimo procesas, čia tik siekiama atitaisyti padarytas klaidas. Tinkamą kvalifikavimą sąlygoja procesinių normų laikymasis. Būdinga, kad šios normos, besivystant objektyvinės tiesos nustatymo procesui, vis labiau ir labiau apsunkina kvalifikacijos keitimą, ypač tuo atveju, kai bloginama kaltinamojo padėtis. Kvalifikavimo procesas nevyksta atitrauktai nuo kitų baudžiamojo proceso uždavinių. Teisiškai vertinama nusikalstama veika iškyla kaltinamajame akte, o paskui ir teismo nuosprendyje su visais savo ypatumais kaip konkretus objektyvios tikrovės faktas. Tai turi ryšį su nusikaltėlio perauklėjimu ir pataisymu, taip pat su naujų nusikaltimų įspėjimu. Iš dėst. G.Jasaičio „Kaltinimo“ paskaitų: Nustačius faktines aplinkybes ir BT normų tapatumą prasideda kaltinimo kvalifikavimo realizavimas, nes pirminiu sprendimu yra rezoliucija dėl IT pradėjimo kompetentingas pareigūnas nustato, kas buvo padaryta nusikalstama veika ir rezoliucijoje užrašo konkretų str., d., p. Pradiniuose tyrimo etapuose gali būti nustatyta, kad nepadaryta nusikalstama veika, dėl kurios procesas negalimas, tada pareigūnas priima nutarimą nutraukti IT ir tuo kaltinimo procesą baigia tokio sprendimo priėmimu. Gavus pareiškimą dėl nusikalstamos veikos padarymo pareigūnas gali atsisakyti pradėti IT, jei tame pranešime yra duomenys, kurie akivaizdžiai liudija apie tai ,kad faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra neteisingi t.y. procesas nevyksta. Jei IT tęsiamas renkami duomenys atliekant procesinius veiksmus ar taikant kitokias procesines prievartos priemones ir iš surinktų IT duomenų daugėja požymių apie nusikalstamą veiką ir atitinkamai subjektą padariusį tokią veiką tada kvalifikavimas tęsiamas. Surašomas pranešimas apie įtarimą, kai nustatomas konkretus asmuo dėl padarytos nusikalstamos veikos. Galutinai kvalifikuoja nusikalstamą veiką IT stadijoje yra kaltinamasis aktas, kurį surašo prokuroras, toliau veikos kvalifikavimas vyksta teisme. Prokuroras bylą perdavus I instancijos teismui ir palaikant valstybinį kaltinimą. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Perkvalifikavimas teisme gali būti atliekamas tik valstybinio kaltintojo iniciatyva paduodant teismui rašytinį prašymą, jei veiką reikia kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba pagal kitas faktines aplinkybes. Kai veiką reikia perkvalifikuoti į lengvesnę iš esmės nesikeičia faktinės aplinkybės, tai gali padaryti ir teismas priimdamas nuosprendį. Taip pat kaltinimo apimtis gali keistis tais atvejais, jei nagrinėjant bylą teisme paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte ar nusikalstamą veiką padarė kitas asmuo. Jei prokuroras nesiima iniciatyvos pakeisti kaltinimo ribas, tai teismas motyvuota nutartimi apie tokias paaiškėjusias aplinkybes praneša prokurorui. Kaltinimo apimtys yra išimtinė valstybinio kaltintojo prerogatyva, nes tik jis teisme vykdo kaltinimo funkciją. Veiką kvalifikuojantis aktas yra nuosprendis, kurį prokuroras kaip proceso šalis, atliekanti kaltinimo funkciją gali skųsti apeliacine tvarka esant procesiniams pagrindams. Šaltiniai: LR BPK 256 str. Numato, kad teismas bylos nagrinėjimo metu gavęs prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo prašymą arba pats manydamas, kad veika, dėl kurios byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje gali būti kvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, privalo apie tai pranešti kaltinamajam. Prokuroras, privatus kaltintojas ar nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų teisme tyrimo stadijos pabaigos pateikti prašymą pakeisti nusikalstamos veikos kvalifikavimą, pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Nusikalstama veika kvalifikuojama kaip sunkesnė kvalifikuojant veiką pagal sunkesnį str., jo dalį ar punktą., kurio sankcija sunkesnė lyginant su inkriminuojamu. Kaltinamasis ir gynėjas turi teisę pasirengti gynybai. Taisyklės dėl kaltinimo ir faktinių aplinkybių pakitimo netaikomos jei nusikalstama veika perkvalifikuojama į lengvesnę arba faktinės aplinkybės iš esmės nesikeičia nurodytoms kaltinime. Tiek apeliacinėje, tiek kasacinėje instancijose kvalifikavimo klausimas susijęs su žemesnės instancijos sprendimo panaikinimu, esant pagrindui – netinkamai pritaikytu baudžiamuoju įstatymu, tai yra ne kvalifikavimas, bet perkvalifikavimas. BPK 326 str. komentaras apie kvalifikavimą apeliacinėje instancijoje: Nutartimi keičiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą buvo nustatyti nauji įrodymai ar aplinkybės, nekeičiantys nusikalstamos veikos kvalifikavimo ar paskirtos bausmės. Jei po atlikto įrodymų tyrimo yra pagrindas keisti nusikalstamos veikos kvalifikavimą ar bausmę, priimamas nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu keičiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kai nustatomi pagrindai keisti nusikalstamo veikos kvalifikavimą, tiek į lengvesnį, tiek į sunkesnį BK straipsnį ir (arba) keisti paskirtą bausmę – tiek jos dydį, tiek rūšį. 22. Baudžiamosios teisės konkurencija ir kolizija, jų esmė ir santykis (LR BK 2 str. 6 d.)? Baudžiamosios teisės normų konkurencijos sąvoka dažniausiai pažymi tuos atvejus, kai kelios baudžiamojo įstatymo normos gali būti pritaikytos konkrečiam juridiniam faktui (nusikaltimui). Tačiau darant galutinę išvadą iš visų tinkančių kvalifikuoti nusikaltimą normų gali būti parenkama tik viena. Taigi kai kelios normos atitinka vieną padarytą nusikaltimą, tai vadinama normų konkurencija. Normų konkurencijos formos: 1. Bendrųjų ir specialiųjų normų konkurencija (pagal apimtį) – yra tuomet, kai vienam nusikaltimui gali būti pritaikytos dvi normos: viena bendresnė, kita konkretesnė. Būdinga tai, kad viena norma numato tam tikrų veikų ratą, o kita tik atskirus tokių veikų atvejus. Pvz.: BK 129 str. 1 d. nužudymas ir 130 str. nužudymas labai susijaudinus. Specialioji norma, be bendrojoje normoje esančių požymių, turi ir tam tikrus specifinius požymius. Tokiu atveju taikoma specialioji norma, kadangi tiksliau atspindi padarytos NV požymius. Sunkiausia nustatyti, kuri norma bendroji, o kuri specialioji. Šis atvejis tai pat vadinamas BT normų konkurencija pagal apimtį. Bendrosios ir specialiosios normų konkurencija gali būti ne tik tarp dviejų skirtinguose straipsniuose išdėstytų normų, bet ir tarp vieno straipsnio skirtingų dalių. Tuomet viena dalis turės bendrąjį, antra – specialųjį pobūdį. Tai konkurencija tarp pagrindinės ir kvalifikuotos sudėties. Kiekviena kvalifikuota sudėties rūšis turi „prioritetą“ prieš pagrindinę sudėtį. Pagrindinė ir kvalifikuota straipsnio dalys kartu gali būti taikomos tik vienu atveju – jeigu padaryti du tarpusavyje nesusiję nusikaltimai, iš kurių vienas kvalifikuotinas pagal pirmąją, o antras – pagal antrąją (ar paskesnę) str. dalį (realioji nusikaltimų sutaptis). 2. Specialiųjų normų konkurencija. Trys atvejai: a) Kai konkuruoja normos su kvalifikuojančiais veiką požymiais. Pvz.: vagystė, vagystė įsibraunant į patalpą ir didelio turto vagystė. Tokiu atveju taikoma norma, kuri numato sunkesnį kvalifikuojantį požymį. b) Kai konkuruoja norma su kvalifikuojančiais požymiais ir norma, turinti privilegijuojančių požymių. Pvz.: kvalifikuotas dviejų ir daugiau žmonių nužudymas ir nužudymas didžiai susijaudinus. Turėtų būti taikoma norma, turinti privilegijuojančių požymių. c) Kai konkuruoja normos su privilegijuojančiais požymiais. Taikoma ta norma, kuri turi labiau privilegijuojantį požymį. 3. Visumos ir dalies konkurencija (pagal turinį). Jo ypatumas yra tas, kad kelios veiką atitinkančios normos sutampa nevienodai. Viena norma šią veiką atitinka visapusiškai, o kitos – tik iš dalies. Šiuo atveju bendroji norma atitinka veiką tiksliausiai, nes atskiras šios veikos dalis apibūdinančios normos neišryškina šios veikos specifikos. Pvz.: BK 138 str. nesunkus sveikatos sutrikdymas. BK 180 str. plėšimas, kurio sudėtis apima ir nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokiu atveju bus kvalifikuojama pagal plėšimą, t.y. taikoma norma, kuri nustato visumą. Visumos ir dalies konkurencijos klausimai sprendžiami tada, kai reikia kvalifikuoti nebaigtą nusikaltimą (rengimąsi padaryti nusikaltimą ir pasikėsinimą). Jeigu asmuo rengėsi padaryti nusikaltimą, po to kėsinosi ir pagaliau pasiekė nusikalstamą rezultatą, tai kiekviena paskesnė nusikaltimo stadija apims visas prieš ją buvusias. Normų konkurencija ir kolizija yra labai artimos sąvokos. Tačiau jų sutapatinti nereikėtų. Antra vertus, negalima jų priešinti, nes apie normų koliziją galima kalbėti tuomet, kai jau išspręstas normų konkurencijos klausimas. Svarbesni normų kolizijos ir konkurencijos skirtumai: • Kolizinės normos yra tokios, kurios prieštarauja viena kitai. Toks prieštaravimas gali atsirasti, pvz., tuomet, kai tam pačiam klausimui sureguliuoti dar galioja ir senas įstatymas, ir jau priimtas naujas. Esant normų konkurencijai tokio prieštaravimo nėra. Abi normos galioja savarankiškai ir savarankiškai privalo būti pritaikytos. • Normų kolizijos ir konkurencijos skirtumas taip pat yra tas, jog normų kolizija – tai įstatymų leidybos netobulumas. Ji egzistuoja tarp normų, nesvarbu, ar yra konkretūs faktai, kuriems jas reikia taikyti, ar ne. O esant normų konkurencijai tarp galiojančių įstatymų jokio prieštaravimo nėra. Klausimas, kokią normą reikia pritaikyti, atsiranda tik tuomet, kai yra konkretus nusikaltimas, kuriam galima taikyti skirtingas normas. Todėl čia negalima kelti klausimo abstrakčiai: kuri norma taikytina? Normų konkurencijos atveju reikia spręsti konkrečiau – kuri norma taikytina šiam atvejui. Atsižvelgiant į nusikaltimo ypatumus turi būti pritaikyta arba viena, arba kita norma. Galima padaryti išvadą, kad normų kolizijos klausimą, t.y. kokia norma yra taikytina, privalo išspręsti įstatymų leidėjas. Kartu savaime atkrinta antrosios normos taikymas. Normų konkurencijos atveju jų taikymo klausimą išsprendžia tyrėjas, prokuroras, teisėjas ar kitas pareigūnas, kuriam pavesta taikyti teisės normą, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis. Visa tai leidžia tvirtinti, kad normų konkurencija yra sudėtingesnis už normų koliziją reiškinys. Joje susipina fakto ir teisės klausimai, kurie reikalauja gana gilaus baudžiamųjų įstatymų, taip pat ir teismų praktikos žinojimo. Tik ši visuma padeda giliai suvokti nusikaltimo esmę, tuo pačiu jį kvalifikuoti tiksliai pagal įstatymą. 23. Baudžiamosios teisės bendrosios ir specialiosios normos konkurencija ir jos įveikimas (Visada viršesnė yra speciali norma)? Bendrosios ir specialiosios normų konkurencija yra tuomet, kai vienam nusikaltimui gali būti pritaikytos dvi normos: viena bendresnė, kita konkretesnė. Todėl sprendžiant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijos įveikimo klausimą visų pirma būtina nustatyti kiekvienos konkuruojančios normos pobūdį: kuri iš normų yra bendra, kuri – speciali. Tai nustatinėjant visuomet reikia turėti omenyje, kad toks normų santykis yra reliatyvus: viena ar kita norma yra speciali arba bendra ne apskritai, o tik kitos konkrečios normos atžvilgiu. Tai reiškia, kad kiekvienoje specialioje normoje turi būti visi bendrosios normos požymiai. Tuo tarpu specialioji norma turi turėti ypatingų, tik šiai normai būdingų požymių. Antai kyšio priėmime (BK 225 str.) yra visi piktnaudžiavimo tarnyba požymiai. Tačiau kyšio priėmimas yra speciali piktnaudžiavimo tarnyba forma, kai valstybės pareigūnas atlikdamas tam tikras pareigas ir pasinaudodamas savo padėtimi paėmė kyšį. Nustačius, kad dvi ar daugiau normų tarpusavyje konkuruoja, reikia išsiaiškinti, kuri iš jų taikytina. Įstatymas, kaip buvo minėta, tokių klausimų nesprendžia. Tačiau teismų praktika ir baudžiamosios teisės teorija nuosekliai laikosi tokios taisyklės: esant bendrosios ir specialiosios normos konkurencijai taikoma specialioji norma. Tuo tarpu bendroji norma yra lyg ir rezervinė tiems atvejams, kurie neapimti specialiosios normos. Tokiai išvadai pagrindą sudaro ir teisiniai argumentai. Kai iš bendrosios normos išskiriama specialioji norma, tai įstatymų leidėjas nedviprasmiškai išreiškia savo požiūrį tuo klausimu. Tai reiškia, kad nusikalstamoje veikoje jis išskyrė specialų atvejį ir normą, kuri jam turi būti pritaikyta. Tuo tarpu traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn yra labai svarbu teisiškai tiksliai įvertinti padarytą veiką. Toks tikslas pasiekiamas taikant specialiąją, o ne bendrąją normą. Bendroji ir specialioji normos gali būti pritaikytos kartu tik tuo atveju, jeigu padaryti keli tarpusavyje nesusiję nusikaltimai (yra realioji nusikaltimų sutaptis), kurių vienas atitinka specialiąją, o antras – bendrąją normą. Antai asmuo atskirai už piktnaudžiavimą tarnyba (BK 228 str.) ir atskirai už kyšio priėmimą (BK 225 str.) gali būti teisiamas tuomet, kai vieną kartą jis paėmė kyši, o po kurio laiko turėdamas savanaudiškų tikslų sudarė sutartį, dėl kurios buvo padaryta žala valstybės interesams. Bendrosios ir specialiosios normų konkurencija gali būti ne tik tarp dviejų skirtinguose straipsniuose išdėstytų normų, bet ir tarp vieno straipsnio skirtingų dalių. Tuomet viena dalis turės bendrąjį, antra – specialųjį pobūdį. Tai konkurencija tarp pagrindinės ir kvalifikuotos sudėties. (Čia gali būti, kad ir vagystės 1 ir 2 d. – autoriaus pastaba). Taigi galima suformuluoti taisyklę: kiekviena kvalifikuota sudėties rūšis turi „prioritetą" prieš pagrindinę sudėtį. Pagrindinė ir kvalifikuota straipsnio dalys kartu gali būti taikomos tik vienu atveju: jeigu padaryti du tarpusavyje nesusiję nusikaltimai, iš kurių vienas kvalifikuotinas pagal pirmąją, o antras – pagal antrąją straipsnio dalį (realioji nusikaltimų sutaptis). 24. Specialiųjų baudžiamosios teisės normų konkurencija ir jos įveikimas? Esant baudžiamosios teisės normų konkurencijai, atsižvelgus į bylos aplinkybes ir baudžiamojo įstatymo nuostatas, reikia iš kelių baudžiamosios teisės normų, numatančių baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamą veiką, parinkti vieną normą. Sprendžiant BT normų konkurencijos klausimus, visų pirma reikia nustatyti kiekvienos iš konkuruojančių normų pobūdį: kuri iš jų yra bendra, kuri speciali. Tačiau reikia turėti omenyje, kad toks nustatymas yra reliatyvus – viena ar kita norma yra bendra ar speciali ne apskritai, o tik tam tikros kitos normos atžvilgiu. Tai reiškia, kad kiekvienoje specialioje normoje turi būti visi bendrosios normos požymiai. Iš kitos pusės, kiekviena speciali norma turi turėti ypatingų, tik šiai normai būdingų požymių. Pvz.: kyšio paėmime yra visi būdingi piktnaudžiavimui tarnyba požymiai, tačiau kyšio paėmimas yra speciali piktnaudžiavimo forma, kai valstybės pareigūnas pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi paėmė kyšį. Analizuodami baudžiamuosius įstatymus galime pastebėti, kad tam tikrais atvejais su bendrąja norma konkuruoja ne viena, o kelios normos, kurios dėl savo apibrėžtumo gali būti priskirtos prie specialiųjų normų. Tačiau čia, kitaip nei esant bendros ir spec. normų konkurencijai, visos specialiosios normos tarpusavyje yra iš esmės lygiavertės. Taigi kyla klausimas, kurią iš spec. normų reikia taikyti konkrečiu atveju, t.y. kuriai iš normų reikia suteikti prioritetą? Tokia situacija vadinama specialiųjų normų konkurencija. Yra keli spec. normų konkurencijos atvejai (pagal BT bendros dalies vadovėlį bei Pavilionio su Bieliūnu knygutę): 1. Bendrosios normos atžvilgiu tarpusavyje gali konkuruoti normos su sunkinančiomis ir lengvinančiomis aplinkybėmis (Abramavičiaus konspektuose radau, kad jis tai vadina „kai konkuruoja norma su kvalifikuojančiais požymiais ir norma su privilegijuojančiais požymiais“ – mano manymu, čia panašiai kaip su kvalifikuotom ir privilegijuotom sudėtimis, kurios be bendrų pagrindinei sudėčiai būdingų požymių turi dar ir papildomus didinančius ar mažinančius veikos pavojingumą požymius) – BT teorijoje suformuluota taisyklė, kad prioritetas teikiamas normai su lengvinančiomis aplinkybėmis (privilegijuojančiais požymiais). Pvz.: jei asmuo didžiai susijaudinęs nužudo 2 ar daugiau žmonių, kvalifikuojama bus tik pgl. straipsnį, numatantį atsakomybę už nužudymą didžiai susijaudinus (BK 130 str.). Teismų praktika taip pat patvirtina šią taisyklę: LAT 2004-06-18 senato nutarimo Nr. 46 punkte 24 nurodyta, kad nužudymas staiga labai susijaudinus, net ir padarytas esant 129 str. 2 d. numatytoms kvalifikuojamosioms aplinkybėms, kvalifikuojamas pgl. 130 str. Be to, šio nutarimo 11 p. nurodyta, kad nužudymas, padarytas peržengiant būtinosios ginties ribas, kvalifikuojamas pagal 28 str. 3 d. bei 129 str. 1 d., net ir esant 129 str. 2 d. numatytų kvalifikuojančių požymių. Tokia taisyklė yra logiška pagal vadovėlį bei Pavilionį su Bieliūnu todėl, kad kai nusikaltimas padaromas lengvinančiomis aplinkybėmis, nors ir esant sunkinančioms, skiriasi kriminologinė bei baudžiamoji teisinė padarytos veikos prigimtis, sudaranti pagrindą švelnesnei kvalifikacijai. Pasak A. Klimkos, to reikalauja tiek sisteminis BĮ aiškinimas, tiek humaniškumo principas. Probleminis atvejis... Pgl. BK bendros dalies komentarą kvalifikuoti arba privilegijuoti NV požymiai gali apibūdinti NV subjektą (tėvas, motina ir t.t.), objektą (naujagimis), veiką (itin žiauriai) arba veikos padarinius, pvz.: didelės vertės turtas ar nedidelės vertės turtas (178 str. 4 d.). Pagal visą logiką, kad nedidelės vertės turto pagrobimas, t.y. jo sudėtis turi privilegijuojančių požymių, tai ir sudėtis privilegijuota. O kadangi 178 str 4 d. sako, kad nedidelės vertės turto pagrobimas yra baudžiamasis nusižengimas, tai baudžiamieji nusižengimai yra privilegijuotos sudėtys. Taigi, jei būtų padarytas nedidelės vertės turto pagrobimas įsibraunant į patalpą, pagal bendrą taisyklę esant privilegijuotos sudėties (nedidelės vertės turto pagrobimas) ir kvalifikuotos sudėties (įsibraunant į patalpą) konkurencijai, turėtume kvalifikuoti pgl. 178 str. 4 d., tačiau teismų praktika bei BT teorija sako kitaip – nors ir padaroma nedidelės vertės turto vagystė, esant bent vienam kvalifikuojančiam požymiui, ji tampa nebe baudžiamuoju nusižengimu, bet nusikaltimu ir kvalifikuojama pagal atitinkamą 178 str. dalį, šiuo atveju pagal 178 str. 2 d. 2. Antras spec. normų konkurencijos atvejis bus tada, kai viename BK straipsnyje yra numatytos kelios skirtingo sunkumo kvalifikuojančios aplinkybės (Abramavičius tai vadina „kai konkuruoja normos su kvalifikuojančiais požymiais, pvz.: straipsnio 2 ir 3 dalys“). Tai atvejai, kai greta pagrindinės nusikalstamos veikos sudėties yra kvalifikuota ir itin kvalifikuota sudėtys. Pavyzdžiui, BK 178 str.(vagystė) turi net 5 dalis. 1 dalyje numatyta pagrindinė vagystės sudėtis, 2 d. (vagystė įsibrovus į patalpą, atvira vagystė, kišenvagystė) ir 3 – čiojoje (didelės vertės turo pagrobimas, ar dalyvaujant org. grupėje) dalyse – kvalifikuota bei itin kvalifikuota sudėtys. Dėl to gali susidaryti sunkumų kvalifikuojant nusikalstamas veikas. Pavyzdžiui, organizuota grupė pagrobia turtą įsibrovę į patalpą. Kaip kvalifikuoti tokią veiką? Ar kaip 178 str. 2 bei 3 d. sutaptį? Taip teigti būtų neteisinga. Teismų praktikoje nusistovėjusi taisyklė, kad kiekvienas labiau pavojingas požymis apima visus kitus mažiau pavojingus požymius. Taigi taisyklė tokiu atveju tokia – jeigu tarpusavyje konkuruoja keli to paties straipsnio punktai ar dalys, numatančios skirtingas kvalifikuojančias aplinkybes, pateikus visų požymių aprašymą, taikomos turi būti tos, kurios numato labiausiai pavojingas. Taigi jau minėtame pavyzdyje turi būti taikoma norma su labiau kvalifikuojančiais požymiais. Tokia taisyklė turi būti taikoma ir tuomet, kai vieno str. kelios dalys ar punktai numato skirtingo pavojingumo kvalifikuojančius požymius.. (...nelabai supratau, kuo tai skiriasi nuo jau aprašyto atvejo...) . Taigi iš visko daroma bendra išvada, kad veikoje esant keliems skirtingiems požymiams, nurodytiems įvairiose BĮ str. dalyse, veika turi būti kvalifikuota pagal tą dalį, kuri numato pavojingiausią veikos apibūdinimą. Iš LAT praktikos (byla 2K-340/2004) : „Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, esant dviejų specialiųjų, kvalifikuotų normų konkurencijai, taikoma ta norma, kuri numato baudžiamąją atsakomybę už pavojingesnę nusikalstamą veiką. Ši teismų praktika yra pagrįsta, nes tik kvalifikavus kaltininko veiką pagal specialiąją, kvalifikuotą normą, kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė už pavojingesnę nusikalstamą veiką, sudaromos prielaidos teismui tinkamai įvertinti svarbesniam teisiniam gėriui padarytą žalą. Be to, specialios, kvalifikuotos normos, kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė už pavojingesnę nusikalstamą veiką, sankcija paprastai sudaro palankesnes galimybes teismui paskirti kaltininkui teisingą bausmę. Atlikti paminėtus veiksmus yra žymiai sudėtingiau teismui kaltininko veiką kvalifikavus tik pagal specialiąją, kvalifikuotą teisės normą, numatančią baudžiamąją atsakomybę už mažiau pavojingą nusikalstamą veiką.“ Tačiau, jei tarkim asmuo padaro 3 vagystes atskirai: vieną paprastą, kitą įsibrovęs į patalpą, trečią didelės vertės turto, tie trys atvejai turi būti kvalifikuojami savarankiškai. Taigi kelios specialiosios BT normos gali būti pritaikomos kartu, jeigu padaryti keli tarpusavyje nesusiję nusikaltimai, t.y. yra realioji NV sutaptis. 3. Abramavičius išskiria ir trečią atvejį, kai tarpusavyje konkuruoja normos su privilegijuojančiais požymiais – taikoma norma, numatanti labiau privilegijuojantį požymį (lengvesnę atsakomybę), pvz., nužudymas peržengiant būtinosios ginties ribas bei didžiai susijaudinus bus kvalifikuojamas tik kaip nužudymas didžiai susijaudinus (BK 130 str.), o ne pgl. 129 str. 1 d. (peržengus būtinosios ginties ribas), nes 130 str. norma numato labiau privilegijuojantį požymį, be to, lengvesnę atsakomybę – t.y. sankcija yra mažesnė. 25. Baudžiamosios teisės normų, konkuruojančių kaip dalis ir visuma, parinkimas kvalifikuojant nusikalstamas veikas? Pastaba: BT žalias vadovėlis 341 -344 psl. Dar gali būti (kai kuriuose tikrai yra): a) Klimka A. Nusikaltimų kvalifikavimas. – V.: VVU, 1970. – 93 p., b) Apanavičius M., Pavilonis V. Nusikaltimų kvalifikavimo teoriniai pagrindai. – V.: VVU. – 1980. – 70 p., c) Apanavičius M., Pavilonis V. Nusikaltimų kvalifikavimo procesas ir jų atribojimas. – V.: VVU. – 1983. – 126 p., d) Pavilonis V., Bieliūnas E. Nusikaltimų kvalifikavimas esant jų daugetui ir baudžiamosios teisės normų konkurencijai. – V.: VVU. – 1984. – 78 p. Beje šitie šaltiniai a) - d) nors ir tarybiniai, bet yra geri atsakant beveik į visus susijusius su kvalifikavimu klausimus. Šiuo klausimu turi tikti d) tikrai. Šios normų konkurencijos ypatumas yra tas, kad kelios veiką atitinkančios normos sutampa nevienodai. Viena norma šią veiką atitinka visiškai, o kita tik iš dalies (nors sudėjus abi gauname apytikrę veikos charakteristiką). Literatūra pateikia kaip pvz. plėšimą, t.y. turto pagrobimo ir smurto panaudojimo sutaptis, tačiau ši sutaptis neatskleidžia tikrosios plėšimo esmės. Visumos ir dalies konkurencijai būdinga : 1. dvi ar daugiau normų numato atsakomybę už padarytą veiką. 2. bendra norma apima visą veiką. Kitos normos atitinka tik kvalifikuojamos veikos dalis. 3. bendroji norma atitinka veiką tiksliausiai, nes atskiras šios veikos dalis apibūdinančios normos neišryškina šios veikos specifikos. 4. normos savo turiniu yra tarpusavyje pavaldžios. Visumos ir dalies konkurencijos įveikimo taisyklė: šiuo atveju turi būti taikoma bendra norma, nes ji išsamiausiai atitinka visus padarytos veikos požymius. Visuma paprastai yra pavojingesnė už kiekvieną paimtą atskirą dalį. Jeigu bet kuri įeinanti į visumą dalis gali būti laikoma pavojingesne – tuomet ji kvalifikuojama savarankiškai. Todėl norint tiksliai atsakyti ar veiką kvalifikuoti kaip visumą, ar kaip nusikaltimų sutaptį, reikia pirmiausiai išsiaiškinti, ar įeinantys į šią visumą nusikaltimai yra mažiau pavojingi. Tokiu atveju reikia nagrinėti ir lyginti nusikaltimų sudėčių objekto vertingumą bei objektyviosios pusės veiksmų pavojingumą. Taip pat visumos ir dalies konkurencijos klausimai sprendžiami, tada kai reikia kvalifikuoti nebaigtą nusikaltimą. Tokiu atveju kiekviena paskesnė stadija apims prieš tai buvusią : rengimasis, pasikėsinimas, baigta nusikalstama veika. Taip pat visumos ir dalies konkurencija gali pasireikšti bendrininkavime ir su juo susijusiose normose. Tais atvejais, savarankiška norma konkuruoja su norma apie bendrininkavimą sunkesniame nusikaltime, pirmenybė atiduodama normai apie bendrininkavimą. Šiuo atveju manau vėl gi pavojingesnė norma nugali mažiau pavojingą. 26. Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis? Idealioji NV sutaptis – tai tokie atvejai, kai asmuo tais pačiais veiksmais tuo pačiu metu padaro kelias nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK straipsniuose. Tai reiškia, kad nusikalstami veiksmai buvo padaryti taip, kad jų negalima aprėpti viena norma, bet reikia pritaikyti kelias. Praktika rodo, kad vienas veiksmas tam tikromis sąlygomis gali sukelti ne vieną, o kelias pasekmes. Taigi asmuo, darydamas tam tikrus veiksmus, gali siekti kelių rezultatų, vienu metu spręsti kelis uždavinius. Kaltininko psichinis santykis su keliais galimais rezultatais gali būti vienodas: jis vienodai visų pasekmių nori. Tačiau jo požiūris į įvairias pasekmes gali būti ir skirtingas. Vienų pasekmių jis gali norėti, siekti, o kitų – atvirkščiai – nenori, arba net tikisi jų išvengti, tačiau susiklosčius tam tikroms aplinkybėms jos vis dėlto atsiranda. Pripažinus, kad objektyviai asmuo vienu elgesio aktu gali sukelti ne vieną, o kelis rezultatus, ir juos sąmoningai panaudoti savo sumanymams, tarp jų ir nusikalstamiems, pasiekti, yra teorinis pagrindas idealiai sutapčiai pagrįsti ir ją įvertinti kaip kelias nusikalstamas veikas. Jeigu asmuo objektyviai suvokia, kad savo pavojingais visuomenei veiksmais sukelia du ar daugiau neteisėtus, baudžiamus rezultatus ir sąmoningai to siekia, arba kad ir nesiekia tikėdamasis to išvengti, tai jis visiškai gali būti pripažintas kaltu padaręs dvi ar daugiau nusikalstamų veikų ir patrauktas atsakomybėn už šias nusikalstamas veikas, numatytas atitinkamuose BK straipsniuose. Taigi pagrindinis idealiosios sutapties bruožas yra tas, kad vienas elgesys sukelia kelias skirtingas pasekmes, kurių neapima vienas BK straipsnis. Nuo tos nusikalstamos veikos nukenčia dvi ar daugiau skirtingos visuomeninių santykių grupės, - yra du ar daugiau nusikalstamo kėsinimosi objektai. Taip padaroma ne viena, o kelios nusikalstamos veikos. Apibūdinant idealiąją sutaptį kartais pažymimas dar vienas bruožas – padarytų veiksmų vienalaikiškumas. Tačiau šis požymis nėra pagrindinis. Jau ta aplinkybė, kad kelios nusikalstamos veikos padaromos vienu nusikalstamu elgesiu, faktiškai reiškia, kad jie padaromi ir tuo pačiu laiku. Be to, vienalaikiškumo požymis visiškai nereiškia, kad nusikalstamos veikos pradedamos ir pabaigiamos daryti tuo pačiu laiku. Kadangi idealioji nusikalstamų veikų sutaptis atsiranda dėl vieno veiksmo, labai svarbu ją visuomet tiksliai atskirti nuo pavienės nusikalstamos veikos. Jeigu nusikalstamos veikos objektas ir pasekmės numatyti viename straipsnyje, - turime pavienę nusikalstamą veiką, o jeigu tai numatyta dviejuose ar daugiau straipsnių – yra sutaptis. Idealioji sutaptis teismų praktikoje nėra dažnas reiškinys. Ją dažniausiai galima įžvelgti tokiais atvejais: 1) Tais atvejais, kai padaroma sudėtinė nusikalstama veika, kurioje yra du objektai, žalos padarymas antrajam objektui pagal įstatymą yra šios nusikalstamos veikos konstitutyvus elementas ir atitinka vieną padarytą nusikalstamą veiką. Tačiau pasitaiko atvejų, kai antrajam objektui padaroma didesnė žala, negu numatyta atitinkamame BK straipsnyje. Tuomet šios pasekmės netelpa į vienos nusikalstamos veikos sudėtį ir turi būti kvalifikuojamos savarankiškai. Pavyzdžiui, BK 149 str. numatyta atsakomybė už išžaginimą, o išžaginimo metu dažnai nukentėjusiajam padaromas ir sveikatos sutrikdymas. Jei dėl iš­ža­gi­ni­mo me­tu pa­nau­do­to fi­zi­nio smur­to nu­ken­tė­ju­sia­jam pa­da­ro­mas ne­sun­kus ar ne­žy­mus svei­ka­tos su­trik­dy­mas ar­ba su­ke­lia­mas fi­zi­nis skaus­mas, pa­da­ry­ta vei­ka pa­pil­do­mai pa­gal BK 138, 139 ar 140 straips­nį ne­kva­li­fi­kuo­ja­ma. Ta­čiau jei dėl pa­nau­do­to fi­zi­nio smur­to nu­ken­tė­ju­sio­jo pa­si­prie­ši­ni­mui pa­lauž­ti jam pa­da­ry­tas ty­či­nis sun­kus svei­ka­tos su­trik­dy­mas, pa­da­ry­ta vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma kaip ke­lių nu­si­kal­ti­mų ide­a­lio­ji su­tap­tis – pa­gal BK straips­nį ir 135 straips­nio ati­tin­ka­mą da­lį. Nu­žu­dy­mas iš­ža­gi­ni­mo me­tu pri­klau­so­mai nuo nu­žu­dy­mo pa­da­ry­mo lai­ko kva­li­fi­kuo­ja­mas kaip nu­si­kal­ti­mų ide­a­lio­ji ar re­a­lio­ji su­tap­tis pa­gal BK 129 straips­nio ati­tin­ka­mą da­lį ir BK 149 straips­nio ati­tin­ka­mą da­lį. 2) Tais atvejais, kai kaltininkas, kėsindamasis padaryti žalą vienam objektui, padaro žalą kitam. Pavyzdžiui, norėdamas nušauti vieną konkretų asmenį į jį nepataiko, bet mirtinai sužaloja kitą, šalia buvusį. Veika turėtų būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti ir baigtas nužudymas. 3) Kai kaltininkas, darydamas vieną nusikalstamą veiką, yra ir kitos nusikalstamos veikos bendrininkas. Pavyzdžiui, as­muo, ži­no­mai su­klas­to­jęs mui­ti­nės de­kla­ra­ci­ją ar ki­tą do­ku­men­tą, rei­ka­lin­gą kon­tra­ban­dai pa­da­ry­ti, jei mui­ti­niam tik­ri­ni­mui ją pa­tei­kė ki­tas as­muo, at­sa­ko kaip kon­tra­ban­dos ben­dri­nin­kas, ir jo vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma pa­gal BK 24 straips­nio ati­tin­ka­mą da­lį, BK 199 straips­nio 1 ar 2 da­lį ir BK 300 straips­nio 1 ar 2 da­lį. 4) Gali būti ir kitų atvejų, kai viena veika praktiškai negali apimti padarytų nusikalstamų veiksmų. Pavyzdžiui, jei įsi­brau­nant į pa­tal­pą, sau­gyk­lą ar sau­go­mą te­ri­to­ri­ją ne tik pa­gro­bia­mas, bet ir su­ga­di­na­mas ar su­nai­ki­na­mas ki­tas sve­ti­mas tur­tas, vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma kaip ide­a­lio­ji nu­si­kals­ta­mų vei­kų, nu­ma­ty­tų BK 178 ar 180 ir 187 straips­niuo­se, su­tap­tis. Arba jei BK 119, 254, 256, 263, 296, 302, 306 straips­niuo­se nu­ma­ty­tais veiks­mais kar­tu pa­gro­bia­mas apy­var­to­je esan­tis tur­tas (pvz., ra­dio­ak­ty­vios ar bran­duo­li­nės me­džia­gos pa­gro­bia­mos kar­tu su kap­su­le ar ka­se­te, ku­rio­je jos bu­vo lai­ko­mos, nar­ko­ti­nės me­džia­gos pa­gro­bia­mos kar­tu su sei­fu, ku­ria­me jos sau­go­mos), tai to­kia vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma kaip ide­a­lio­ji su­tap­tis su vei­ko­mis, nu­ma­ty­to­mis BK 178 ar 180 straips­niuo­se. (P.S. Visi pavyzdžiai iš LAT Senato nutarimų). 27. Realioji nusikalstamų veikų sutaptis? Dabartiniame BK nėra apibrėžta nei kas yra realioji, nei apskritai kas tai yra nusikalstamų veikų sutaptis. Tačiau tam daug dėmesio skiriama baudžiamosios teisės teorijoje, nes nuo teisingo šių klausimų suvokimo priklauso teisingas nusikalstamų veikų kvalifikavimas ir atitinkamai bausmės skyrimas. Nusikalstamų veikų sutaptis yra tuomet, kai asmuo padarė dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, kurios atitinka kelis baudžiamojo įstatymo straipsnius ir už jas asmuo nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn bei nėra aplinkybių, trukdančių asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Realioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tuomet, kai asmuo keliais savarankiškais veiksmais padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose ir už juos traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Toks realiosios sutapties apibrėžimas pateikiamas BT vadovėlyje. Pažymėtina, kad jis nėra tikslus ta dalimi, kuria nustato, kad veikos turi atitikti būtent skirtinguose straipsniuose įtvirtintas sudėtis. Toks apibrėžimas buvo parengtas remiantis senuoju kodeksu, kadangi tuo metu kodekse buvo ir pakartotinumo institutas. Jei buvo padaromos kelios vienodos nusikalstamos veikos, jos būdavo kvalifikuojamos kaip padarytos pakartotinai. Dabar galiojančiame kodekse pakartotinumo instituto nebėra, todėl kelios net ir vienodos nusikalstamos veikos gali būti kvalifikuojamos kaip realioji nusikalstamų veikų sutaptis. Be abejo su sąlyga, kad yra visos kitos realiajai sutapčiai būtinos aplinkybės (apie jas žemiau). Taigi, šiuo metu tikslesnis yra LAT suformuluotas apibrėžimas: realioji nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas keliomis savarankiškomis veikomis padaro dvi ar daugiau savarankiškų nusikalstamų veikų, numatytų tiek skirtinguose, tiek tuose pačiuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose ar straipsnių dalyse (2K-493/2005). Taigi, kelias padarytas nusikalstamas veikas galima vertinti kaip realiąją nusikalstamų veikų sutaptį tuomet, kai: • Padarytos kelios nusikalstamos veikos ir kiekviena iš jų kvalifikuota atskirai. Tai reiškia, kad veikos yra savarankiškos, padarytos atsietai viena nuo kitos, neturint bendro sumanymo. Jos gali atitikti skirtingas BK specialiojoje dalyje numatytas nusikalstamų veikų sudėtis, tačiau galimos ir tokios situacijos, kada realiąją sutaptį sudarys ir vienodos, tačiau tarpusavyje nesusijusios nusikalstamos veikos, pvz.: kelios vagystės; • Nusikalstamos veikos padarytos atskiromis subjekto veikomis. Jei kelios nusikalstamos veikos padaromos viena asmens veika, bus idealioji nusikalstamų veikų sutaptis; • Visas veikas vienija bendras subjektas – tas pats asmuo. Tačiau galimi variantai, kai realiąją sutaptį sudarančias veikas padariusio subjekto požymiai skirsis, pvz.: vieną veiką asmuo padarys būdamas nepilnametis, o kitą jau sulaukęs pilnametystės; • Dėl kiekvienos iš veikų neišnykę juridiniai pagrindai ar nėra procesinių kliūčių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn (pvz.: suėjusi senatis už vieną iš veikų); • Dėl nė vienos iš veikų nepriimtas apkaltinamasis nuosprendis. Atribojant realiąją sutaptį nuo idealiosios, be abejo, svarbiausias požymis yra tai, kad asmuo nusikalstamas veikas padaro keliais atskirais ir tarpusavyje nesusijusiais veiksmais, kai tuo tarpu idealiosios sutapties atveju kelios nusikalstamos veikos padaromos viena asmens veika. Kiti skirtumai – tai veikų padarymo laikas: idealiosios sutapties atveju veikos padaromos daugmaž vienu metu, o esant realiajai sutapčiai nusikalstamas veikas skiria tam tikras laiko tarpas. Tačiau pažymėtina, kad galimos tokios situacijos, kai realiąją nusikalstamų veikų sutaptį sudarys veikos, padarytos ir tuo pačiu metu, pvz.: trunkamosios nusikalstamos veikos metu bus padaroma dar viena, atskira ir su pirmąja nesusijusi nusikalstama veika (pvz.: dezertyravus iš karinio dalinio, o vėliau padaroma dar ir vagystė). Taip pat skiriasi senaties skaičiavimo terminai (esant idealiajai sutapčiai senaties terminų vyksmas sutampa, o baigtis priklauso nuo to nusikaltimo, kuris yra pavojingesnis ir turi ilgesnį senaties terminą, o esant realiajai sutapčiai vienos iš nusikalstamų veikų senaties terminas gali nutrūkti, ir vėl atsinaujinti nuo naujos veikos padarymo); skiriasi ir bausmės paskyrimo tvarka esant realiajai ir idealiajai sutapčiai. Skiriasi ir tai, jog idealiosios sutapties atveju nusikalstamos veikos visada bus skirtingos, kai tuo tarpu realiąją sutaptį gali sudaryti ir vienarūšės ar net vienodos nusikalstamos veikos. Praktikoje dažnai sunkumų kyla atribojant realiąją nusikalstamų veikų sutaptį nuo tęstinės nusikalstamos veikos. Kaip yra pabrėžęs LAT, esminis skirtumas – vieningos tyčios buvimas arba nebuvimas: „Teismai, spręsdami, ar nusikalstama veika yra tęstinė, pirmiausia turi atsižvelgti į tai, ar tapatūs nusikalstami veiksmai yra tarpusavyje susiję ne tik objektyviais, bet ir subjektyviais požymiais.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!