Nevaisingumo samprata, priežastys, rūšys

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS PERSONALO VADYBOS IR ORGANIZACIJOS PLĖTROS KATEDRA Viešajo administravimo specialybės, neakyvaizdinio skyriaus, III kurso 3-01 gr. studentė Violeta Poškaitė Demografijos rašto darbo tema: Nevaisingumo samprata, priežastys, rūšys 2006 VILNIUS T U R I N Y S Įvadas…………………………………………………………………………3 Dažniausiai pasitaikančios fiziologinio nevaisingumo priežastys • Moterų…………………………………………………………………4 • Vyrų………………………………………………………………..4 • Nepaaiškinamos……………………………………………………4 Nevaisingumo rūšys……………………………………………………………5 • Kitas nevaisingumo skirstymas…………………………………..5 Socialinės psichologinės vaisingumo sutrikimo problemos…………………...6 • Psichologinės reakcijos į nevaisingumą……………………………….7 Suvokimas ir pripažinimas……………………………………………………..7 Įvertinimas ir diagnozavimas…………………………………………………...8 Gydymas……………………………………………………………………….8 Apsisprendimas…………………………………………………………………9 Psichologinės problemos, susijusios su nevaisingumu…………………………9 • Psichologinės problemos, susijusios su nevaisingumu…………9 Priežastys, dėl kurių nevaisingos poros nenori kalbėtis su aplinkiniais apie savo problemą ir linkę slėpti jos egzistavimą……………………10 Nevaisingumo išlaidų kompensavimo galimybės…………………………….11 Išvados…………………………………………………………………………16 Literatūra………………………………………………………………………17 Įvadas Nevaisingumas yra apibrėžiamas kaip nesugebėjimas pastoti po vienerių metų aktyvaus seksualinio gyvenimo, nenaudojant kontracepcijos. Vaisingos reguliariai lytiškai santykiaujančios poros vienerių metų laikotarpiu nevengiant nėštumo pastoja 75 proc. atvejų ir 85 proc. atvejų per du metus (PSO). Tik apie 15 proc. vaisingo amžiaus porų nuo bendro nevaisingų šeimų skaičiaus kreipiasi pagalbos į medikus dėl nevaisingumo, dažniausiai ne anksčiau, kaip praėjus dviems metams po nesugebėjimo pastoti. Tarp šių porų nevaisingumas yra išimtinai moters problema maždaug 30 – 40 proc. visų atvejų, o išimtinai vyro – 10 – 30 proc. 15 – 30 proc. atvejų sutrikimai būdingi abiem partneriams. Po išsamių medicininių tyrimų nevaisingumo priežastys lieka neaiškios 5 –10 proc. porų (Winston, 1993). Įprastai, siekiant pastoti, per pirmą mėnesį tai pavyksta ~25% šeimų, per pirmą pusmetį - ~60% ir per pirmus metus - ~85%. Toliau pastojimo tikimybė mažėja ir čia jau reikalinga medikų pagalba. Moters vaisingumas pradeda mažėti nuo 30 m. amžiaus. Ryškus šuolis žemyn būna 35 - 40 m. laikotarpyje. Kai kuriose šalyse anksčiau tokio amžiaus moterys net nebūdavo gydomos. Dabar, atsiradus dirbtinio apvaisinimo galimybei, gali pastoti ir vyresnio amžiaus moterys (Glazer, 1989). PSO duomenimis šiandien jau yra atrasta 22 priežastys moterų nevaisingumo ir 16 vyrų. 93 proc. moterų ir 99 proc. vyrų, kuriems buvo nustatytas nevaisingumas patiria psichinį, socialinį diskomfortą, mažėja jų socialinė adaptacija, profesinis aktyvumas (Cooper, 1999). Dažniausiai pasitaikančios fiziologinio nevaisingumo priežastys (Hull, 1993) Moterų: • Infekciniai susirgimai (chlamidiozė, stafilokokinės infekcijos, gonorėja ir kt.); • Ovuliacijos sutrikimai (geltonkūnio nepakankamumas, vėlyva ovuliacija ir kt.); • Anatominiai pakitimai (gimdos užsilenkimas, kiaušintakių anatominiai pakitimai ir kt.); • Endometriozė (gimdos gleivinės formavimasis kituose organuose moters organizmo organuose); • Hiperprolaktinemija (hormono prolaktino padidintas kiekis kraujyje); • Kitos. Vyrų: • Spermos susidarymo sutrikimai, veikiantys spermos kokybę ar kiekį; • Anatominės kliūtys; • Kiti faktoriai, tokie kaip imunologiniai sutrikimai, kliudantys spermos judėjimui moterų lytiniuose takuose; • Kitos. Nepaaiškinamos: • Moteris negali pastoti nors ir nepavyksta nustatyti poros nevaisingumo priežasties (5 – 15 proc. atvejų). 30 – 40 proc. vyrų nevaisingumo priežasčių lieka neaiškios. Maždaug 1/3 visų vyrų nevaisingumo atvejų gali būti priskirti imuninės ir endokrininės sistemos sutrikimams, taip pat nereaguojančios į hormonų veiklą (skatinančių spermos gaminimąsi) sėklidės. Tačiau dažniausiai vyrų nevaisingumą sukelia spermatogenenezės (spermos gaminimosi) sutrikimai ar spermos defektai, kurių kilmė lieka neaiški (PSO). Nevaisingumo rūšys Kalbant apie nevaisingumą, verta paminėti tokius terminus kaip absoliutusis, pirminis ir antrinis nevaisingumas (Mirozian, 2002). Diagnozė absoliutusis nevaisingumas reiškia, kad moteris turi tokia lytinių organų patologiją, kaip gimdos arba/ir jos priedų nebuvimas ar kitą lytinių organų vystymosi sutrikimą, kai pastojimas ir vaiko išnešiojimas yra visiškai neįmanomas (Mirozian, 2002). Pirminis nevaisingumas – tai situacija, kai moteris praeityje nebuvo pastojusi ir vienerių metų laikotarpyje, sutuoktiniams nenaudojant jokių kontracepcijos priemonių, esant lytiniams santykiams ne mažiau 2 kartų per mėnesį, nepastoja (Skruibis, 1996). PSO duomenimis tai sudaro nuo 2 iki 10 proc. visų nevaisingumo atvejų. Antrinis nevaisingumas nustatomas tada, kai moteris praeityje buvo pastojusi (gimdė, nėštumą nutraukė, įvyko savaiminis persileidimas arba buvo negimdinis nėštumas), bet daugiau dėl tam tikrų priežasčių nebepastoja, nors šeima to norėtų (Skruibis,1996). Ši situacija gydymo atžvilgiu yra sudėtingesnė, o tokių atvejų skaičius pasaulyje yra nuo 10 iki 25 proc. Kitas nevaisingumo skirstymas: • Fiziologinis (kai priežastis – vieno ar abiejų partnerių anatominis – fiziologinis reprodukcinės funkcijos sutrikimas); • Socialinis (būdingas moterims siekiančioms karjeros); • Psichologinis (nevaisingumą apsprendžia psichologinės individo savybės arba asmeniniai psichologiniai reprodukcinės funkcijos ypatumai); • Galimos ir mišrios formos, kai yra ir fiziologinis, ir psichologinis, o kartais ir socialinis šeimos nevaisingumas. Nevaisingumas – tai socialinių, psichologinių bei fizinių problemų junginys šeimos gerovei užtikrinti. Tačiau, tai nėra tik vieno atskiro žmogaus ar šeimos problema. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis nuo 2 iki 10 proc. porų pasaulyje negali turėti vaiko, o dar 10 – 25 proc. patiria antrinį nevaisingumą – t.y. negali pastoti pakartotinai (Winston, 1993). Statistika rodo, kad nevaisingų šeimų skaičius katastrofiškai didėja. O tai jau vienas iš esminių visuomenės klausimų – kaip išsaugoti pagrindinį tautos turtą – jos genofondą. Ši tema darosi vis aktualesnė ne tik tarp medikų, bet ir psichologų, sociologų, visuomenės sveikatos specialistų bei socialinių darbuotojų, visos visuomenės. Nes tam, kad mūsų civilizacija neišnyktų, reikia jos kūrėjų – žmonių. Oficialaus nevaisingumo registro Lietuvoje nėra. Kiek apskritai Lietuvoje nevaisingų šeimų? Ši statistika svyruoja nuo 30 tūkstančių (dirbtinio apvaisinimo priešininkų duomenys) iki 250 tūkstančių. Be to, asistuojamosios reprodukcijos specialistai nurodo apie 60 – 90 tūkstančių nevaisingų šeimų. Kasmet jų padaugėja dviem tūkstančiais. Normaliai visuomenės reprodukcijai būtina, kad 1000 gyventojų gimtų ne mažiau 15 kūdikių per metus (PSO, 1998). Lietuvoje gimstamumas mažėjo jau daugelį metų, bet ypač pastebimai pastarąjį dešimtmetį. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis (2002) 2000 metais Lietuvoje gimė 34149 kūdikių: 1000 gyventojų vidutiniškai teko 9,2 gimusiųjų. Dėl mažo gimstamumo natūralusis gyventojų prieaugis yra neigiamas jau septynerius metus ir 2000 m. buvo -1,3/1000 gyventojų. Lyginant su kitų kai kurių šalių rodikliais Lietuva atsidūrė ne visai palankioje pozicijoje. Europos šalių kūdikių gimstamumo vidurkis yra 10, 95/1000 gyventojų, o Europos Sąjungos – 10,7 kūdikių 1000 gyventojų. Tokiose šalyse kaip Danija, Norvegija, Airija, Islandija, Izraelis ir kt. gimstamumas yra dar didesnis, tačiau tos šalys dar kovoja už gimstamumo rodiklių padidėjimą, visais įmanomais būdais skatinant vaikų gimimą: už kiekvieną gimusį vaiką šeimai yra mokamos pašalpos, įteisinus dirbtinio apvaisinimo procedūras, pilnai (Izraelis, Norvegija) arba dalinai apmoka procedūrų, gydytojų paslaugų bei vaistų kainas. Kaip jau buvo minėta, Lietuvoje oficialaus nevaisingumo registro nėra, tačiau pasaulyje tokia statistika egzistuoja. Daugelio šalių (pvz., kai kurių šalių Afrikos kontinento, Latvijoje, Estijoje, Makedonijoje, Lenkijoje ir kt.) taip pat nėra tikslaus nevaisingų porų skaičiaus. PSO duomenimis (1999) apie 15 proc. visų porų yra nevaisingos. Manoma, kad Lietuvoje nevaisingų šeimų yra apie 15 – 20 proc. Tai reiškia, kad kas šešta/penkta pora yra nevaisinga. Rusijoje yra 17 proc.(virš 5 mln. moterų ir vyrų norinčių, bet negalinčių turėti vaikų) nevaisingų porų (Problemy reprodukciji, 1998), Ukrainoje apie 10 – 15 proc. (neoficialūs duomenys). Kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje yra atitinkamai 13 – 15 proc. ir 15 –17 proc. nevaisingų šeimų. Panaši situacija ir kitose pasaulio šalyse: Airijoje - 17 proc., Didžiojoje Britanijoje – 15 proc., Čekijoje – 20 proc., Prancūzijoje – 18 proc. ir pan. (Dossoer Fivnat. French IVF registry report). Socialinės psichologinės vaisingumo sutrikimo problemos Viena iš šeimos funkcijų – reprodukcinė – visuomenės pastiprinimo ir "apsirūpinimo" nariais. Bendrai auginant vaiką, tvirtėja šeima. Kuo daugiau visuomenėje sveikų šeimų, tuo sveikesnė visuomenė. Nevaisingumas yra laikomas liga, nes dėl jo žmonės praranda vieną svarbiausių savo funkcijų – negali pratęsti giminės. Kiti mano, kad tai tik buvusio susirgimo pasekmės. Dar viena nuomonė, kad tai tik tokia žmogaus būklė, kuri nereikalauja jokios korekcijos, nes žmogaus saviraiška nėra susieta su gyvybės pratęsimu (Šaulauskienė, 1998).Kodėl žmonės nori turėti vaikų? Dauguma moterų ir vyrų jaučia instinktyvų poreikį turėti vaiką, atiduoti jam visą savo meilę, matyti kaip jis auga, tobulėja ir augti, tobulėti su juo kartu. Savo vaikuose mes matome save, nes viena iš pagrindinių žmogaus saviraiškos formų – padovanoti gyvybę kitam žmogui. Kas gali būti gražesnio? Kai šis poreikis yra nepatenkintas, daugelis kenčia taip pat, kaip ir netekties atveju. Vienas iš esminių moters bei vyro egzistencijos uždavinių – palikti savo giminės pratęsėjus. Nevaisingumas – didelė šeimos krizė, ji kenkia ne tik partnerių tarpusavio santykiams, bet ir kiekvienam jų asmeniškai: atsiranda savęs nuvertinimas, žlunga ateities svajonės, sunku bendrauti su aplinkiniais: tėvais, draugais, bendradarbiais. Atsiranda trigubas konfliktas: • žmogaus viduje (nepilnavertiškumo kompleksas, kaltės jausmas); • vyras - moteris (kas kaltas? kodėl tai atsitiko būtent man, mums?); • šeima – visuomenė (aplinkiniams kyla klausimų, kurių labiausiai vengia sutuoktiniai, nes ta tema yra labai skaudi). Pagrindinis dėmesys dažniausiai yra kreipiamas į fiziologinius nevaisingumo aspektus, psichologinės bei socialinės šio reiškinio pasekmės dažnai yra ignoruojamos ir daug moterų bei vyrų kenčia vieni. Žmogus yra priverstas gyventi pastovioje įtampoje. Psichologinės reakcijos į nevaisingumą: • Pasimetimas (apie 1 sav.) • Pasipiktinimas ir abejonės (2 – 3 sav.) • Lytinių santykių sutrikimai (apie 2 – 3 mėn.) • Depresija (iki 6 mėn. ir daugiau) Suvokimas ir pripažinimas. Daugelis porų mano, kad jos vaisingos ir kai norės turėti vaikų – turės. Suvokus tai, kad po daugelio mėnesių ar metų trukusių bandymų svajonė turėti kūdikį neišsipildė, sukelia tokioms poroms šoką ir baimę. Sterilumas ir gyvenimas be vaikų gali būti tokie bauginantys, kad šeimos kartais pradeda išvis neigti turį vaisingumo problemų. Kad gali būti nevaisinga dažniausiai pirma suvokia moteris. Vyrą kartais tenka įtikinėti, kad reikia mediciniškai pasitikrinti. Šios fazės ypatybės – pyktis, neigimas, kaltės jausmas, kaltinimas, savęs gailėjimas ir pavydas. Bet kokios emocijos ir ginčai būna perdėti, smulkmenos gali tapti kur kas svarbesnės, negu kitomis sąlygomis. Idealiausias sprendimas – ieškoti pagalbos – turėtų būti priimtas kartu, ir tirtis taip pat reikėtų abiem partneriams. Įvertinimas ir diagnozavimas. Šio etapo metu šeimos ieško atsakymų. Testai, kuriuos turi atlikti, norėdami nustatyti nevaisingumo priežastis, gali būti varginantys ir kelti nerimą. Poros dažnai jaučia, kad medicininiai tyrimai užgožia jų asmeninį gyvenimą. Nustačius problemą, kai kurios šeimos atsikvepia, nes tikisi, kad nustačius nevaisingumo priežastį, bus nesunku ją pašalinti. Tačiau kitiems esamos problemos įrodymas gali sukelti kaltės jausmą, kaltinimą, pyktį, taip pat gėdą ir varžymąsi, kad jie nėra "normalūs". Maždaug 10 proc. porų nepavyksta nustatyti tikslios nevaisingumo priežasties. Tai gali padidinti stresą, nes nenustačius dėl ko negali pastoti, yra mažiau vilčių, kad gydymas bus sėkmingas. Šio laikotarpio tinkamas šeimų konsultavimas yra labai svarbus gydymo bei socialinės adaptacijos elementas. Partneriams būtina kalbėtis apie savo jausmus su suprantančiais ir jų problemą žinančiais žmonėmis. Gydymas Šiame laikotarpyje šeimos gyvenimas dažnai vyksta aplink vaisingumą. Tai yra didžiausios įtampos laikas, nes invazinis gydymas gali būti sekinantis tiek emociškai, tiek fiziškai. Gydymo laikotarpiu dažni pykčio ir nusivylimo protrūkiai, nerimas, persekioja jausmas, kad nevaisinga pora yra gydytojų, vaistų ir technologijų auka. Seksas kartais tampa neigiamų emocijų pagrindu. Šis laikotarpis taip pat didelių emocinių pakilimų ir nuosmūkių etapas. Gydymo pradžioje būna daug susijaudinimo ir vilčių. Vėliau, jei nepastojama, seka nusivylimas ir liūdesys. Gydymo trukmė priklauso nuo vaisingumo sutrikimo priežasties, gydymo pobūdžio ir poros nusiteikimo. 80 proc. šeimų, kurios yra gydomos vien tik hormoniniais preparatais, pastoja po keleto gydymo ciklų. Iš porų, kurioms taikomi pagalbinio apvaisinimo metodai, po vieno gydymo ciklo pastoja 10 – 20 proc. Šeimos, kurios nesusilaukia vaikų po keleto gydymo ciklų, pačios priima sprendimą ar toliau tęsti gydymą. Apsisprendimas Po keleto nesėkmingų bandymų ateina laikas, kai šeima turi apsispręsti ar tęsti gydymą, ar ne. Daugeliui sprendimas nutraukti gydymą sukelia sielvartą, tuštumos jausmą, liūdesį, išsekimą, o kartais ir palengvėjimą. Šeimos šiame etape keičia savo tikslus ir peržiūri prioritetus. Kai kuriems toks sprendimas reiškia poilsį nuo gydymo, kurį atideda vėlesniam laikui. Kiti įsivaikina svetimą vaiką, o dar kiti sąmoningai nusprendžia gyventi be vaikų. Psichologinės problemos, susijusios su nevaisingumu Viename sociologiniame tyrime, atliktame Vašingtone, JAV dalyvavo 200 porų, besigydančių nuo nevaisingumo (Woullis, 1992); 40 proc. moterų prisipažino, kad nesugebėjimas pagimdyti vaiką – pats sunkiausias emocinis išgyvenimas iš visų patirtų gyvenime. Skausmas dėl vaikų neturėjimo užpildo daugelio šeimų gyvenimą: neigiamai veikia pasitikėjimą savimi, seksualumą, darbą ir tarpusavio santykius. Psichologinės problemos, susijusios su nevaisingumu: • Psichologinis nevaisingumas • Reakcijos į nevaisingumą • Reakcijos į dirbtinį apvaisinimą • Reakcijos į įvaikinimą Kalbant apie socialinį nevaisingumą psichologai išskiria tokius moters asmenybės tipus, linkusios į nevaisingumą: • Nebrandžios, "vaikiškos" asmenybės • Agresyviai dominuojančios moterys • Moterys-motinos • Karjeros moterys Siuzen Macsell filosofijos mokslų daktarė, nevaisingų šeimų konsultantė, pati išgyvenusi nevaisingumo visus etapus taip rašo apie nevaisingos moters gyvenimą (Woullis, 1992): "Mėnesio pradžioje jūs pilni vilčių. Jūs žinote, kad prasidėjus naujam ciklui, jūs viską pradėsite iš naujo – ir jums pavyks. Jeigu reikiamom dienom pakyla temperatūra (ovuliacijos požymis) ir reikiamu laiku jūs turėjote lytinius santykius, sekančias dvi savaites jūs jaučiate euforiją, bet tuo pačiu net bijote kvėpuoti. Jūs laukiate pykinimo, skausmo krūtyse. Tai vyksta iki menstruacijos požymių atsiradimo. Šiuo momentu įprasta reakcija – nenoras patikėti, ir jūs sakote sau: "Kai kurios moterys ir nėštumo metu kraujuoja." Vėliau jūs suprantate, kad tikrai ne nėščia. Liūdesys ir bloga nuotaika tęsiasi nuo kelių minučių iki kelių dienų ir savaičių. Toliau prasideda naujas ciklas ir vėl atsiranda viltis. Ir tai pasikartoja kiekvieną mėnesį." Kai kurios moterys taip įsijaučia į nevaisingos vaidmenį, kad net pastojus joms sunku pakeisti požiūrį į save bei kritiškai įvertinti situaciją: Labai sunku buvo priprasti prie minties, kad tu nebesi nevaisinga. - pasakoja 40-ties metų Lisa Halloran, kuri pastojo po šešerių gydymo metų – Mintimis aš vis dar buvau su tomis moterimis, kurios norėjo pastoti, bet ne su nėščiosiomis draugėmis. Man visąlaik atrodė, kad aš galiu prarasti kūdikį ir vėl sugrįžti į tų eiles, kurios bando sukurti stebuklą. Nevaisingumas yra susietas su nepilnavertiškumo jausmu. "Nevaisinga šeima negali nesuvokti, kad su jais ne viskas tvarkoje. Jie ne tik negali pasiekti aukščiausio saviraiškos taško – tapti tėvais, jie net nesugeba atlikti paprasčiausios biologinės funkcijos", - rašo Mary J. Ruwart (1994). Visi šie jausmai yra sindromo, budingo daugelio nevaisingų porų, dalimi (Woullis, 1992). Priežastys, dėl kurių nevaisingos poros nenori kalbėtis su aplinkiniais apie savo problemą ir linkę slėpti jos egzistavimą: • Aplinkinių gailestis ir patarimai (nuo to nevaisingos poros patiria dar papildomą skausmą ir diskomfortą, nepilnavertiškumo kompleksas padidėja); • Kaltės jausmas (daug žmonių mano, kad nevaisingumas – tai bausmė už buvusias nuodėmes: ikisantuokinius santykius, kontracepcijos naudojimą ir pan.). To paties tyrimo, atlikto Vašingtone, rezultatai parodė, kad 71 proc. šeimų mano, kad nevaisingumas turėjo poveikį jų santuokai. Nors 56 proc. nurodė, nevaisingumo problema teigiamai paveikė jų gyvenimą, 44 proc. apklaustųjų pasakė, kad tas poveikis buvo neigiamas. Tyrimai rodo, kad moterys pergyvena labiau, negu vyrai, gal būt todėl, kad motinystė yra moters neatsiejama dalis. Tačiau kiti specialistai mano, kad moterys daugiau pasiruošusios pasakoti apie savo išgyvenimus ir jausmus. Dar viena svarbi problema, su kuria susiduria nevaisingos šeimos – seksualinis gyvenimas. Jeigu 56 proc. pasakė, kad vaiko neturėjimas teigiamai paveikė jų santuoką, tai nė viena pora nepasakė, kad nuo to pagerėjo lytinis gyvenimas. Dažnai intymus gyvenimas transformuojasi į "privalomą darbą", tampa tik pastojimo priemone. Seksas dalijasi į dvi dalys: "iš meilės" ir "gydytojui", pastarasis dažniausia dominuoja. Apsisprendimas kaip gyventi toliau – vienas iš svarbiausių etapų nevaisingos šeimos gyvenime. Sprendimai, kaip jau buvo minėta, yra keli (jeigu šeima neprieina prie destruktyvaus sprendimo – išsituokti): • Laikinas gydymo nutraukimas; • Dirbtinis apvaisinimas; • Įvaikinimas; • Gyvenimas be vaikų. Nevaisingumo išlaidų kompensavimo galimybės Visai nesenai finansiniai nevaisingumo gydymo kaštai buvo nedideli dėl ribotų gydymo galimybių. Tik atsiradus tokiems pagalbiniams apvaisinimo būdams (toliau - PAB), kaip: • Intrauterinė inseminacija; • Gametų intrafalopinis perkėlimas (GIFT); • In vitro fertilizacija (IVF); • Intracitoplazminė spermos injekcija (ICSI); • Zigotų intrafalopinis perkėlimas (ZIFT). Subfertilioms (nevaisingoms) poroms atsirado gydymo galimybė. Tačiau tik nedidelė dalis žmonių, kurie galėtų susilaukti vaikų taikant PAB, naudojasi šia galimybe dėl ribotų finansinių galimybių. Nevaisingumo gydymo kaštus įvertinti sunku. Kol Lietuvoje nėra nacionalinio nevaisingumo registro, nėra tikslių PAB procedūrų įkainių, o specializuotą gydymą atliekantys centrai neturi daugiametės patirties, tenka remtis kitų šalių patirtimi. Planuojant potencialų galimų pacientų skaičių, patogus yra Commonwealth of Masachusetts Committee on Health Care rizikos įvertinimo modelis. • 10 proc. populiacijos reikia gydyti dėl nevaisingumo 50 proc. iš jų kreipsis dėl gydymo; • 12 proc. iš tų, kurie kreipsis dėl gydymo, gaus kokį nors gydymą per vienerius metus ; • 2 proc. iš šių gydomų asmenų reikės PAB procedūrų; • Ne visos poros, kurioms reikia PAB procedūrų, pasirinks šį gydymo metodą. Šis modelis rodo, kad mažiau kaip 0,2 proc. porų, kuriose yra reproduktyvaus amžiaus moterys, naudosis sudėtingomis PAB procedūromis. Lietuvoje žmonės, turintys nevaisingumo problemų, negauna materialinės pagalbos nei iš valstybės biudžeto, nei iš ligonių kasų, nors ir yra mokesčių mokėtojai. Tačiau už gydymo paslaugas ir vaistus jie moka iš savo asmeninių santaupų. Nevaisingumas yra gydomas tik privačiose klinikose. Vienos procedūros kaina – nuo 500 iki 20 000 litų (įskaitant visas išlaidas). Bet vienos procedūros dažniausiai neužtenka tam, kad pasiekti reikiamo efekto. Šeimos lieka vienos su savo psichologinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis problemomis. Įvairūs gydymo kompensavimo pavyzdžius Rytų Europos šalyse: Šalis Vaistai paruošimui prieš IVF procedūrą Procedūra (IVF) Estija nekompensuojama Vienai porai apmokama dalis procedūros kainos -1320 Lt Latvija nekompensuojama Nekompensuojama valstybės, bet privatus fondas teikia šeimoms paskolą, padengiančią 50 proc. procedūros kainos Čekija Kompensuojama 80 proc. vaisto kainos Apmokamos 3 procedūros vienai porai Slovakija Kompensuojama 70 proc. vaisto kainos Apmokama 1 procedūra vienai porai Slovėnija Kompensuojama 100 proc. vaisto kainos 4 procedūros vienai šeimai Lenkija Kompensuojamas apsidraudusiems tam tikromis draudimo rūšimis iki 100 proc. Nekompensuojama Makedonija Kompensuojama 100 proc. vaisto kainos Kompensuojama valstybinėse gydymo įstaigose Išskyrus Čekiją, šios šalys neturi nacionalinių nevaisingumo registrų (nuo 2001 m. jie pradedami Slovakijoje ir Slovėnijoje), todėl duomenys apie atliekamą procedūrų skaičių šiose šalyse yra netikslūs. Sprendžiant vaistų kompensavimo nevaisingumo gydymui galimybę, vertingesni būtų Vakarų Europos šalių duomenys. Žemiau pateiktoje lentelėje matoma daugumos Vakarų Europos šalių duomenys, iš kurių galima matyti, koks ryšys yra tarp vaistų ar procedūrų kompensavimo ir atliekamų PAB procedūrų skaičiaus. Šalis Užregistruota PAB (ciklų skaičius per metus) Kompensavimas   Atliekamos procedūros Skaičius   Austrija GIFT ICSI IVF IVF/ET OI ZIFT 3,900 IVF/ICSI 1,500 OI/IUI 70% vaistų kainos, naudojamų gydymui taikant IVF/ICSI. (Moterims 415 USD 85 % kompensuojama Nyderlandai GIFT IUI IVF IVF/ET OI ZIFT IVF / ICSI 13,000 Iki 3 IVF gydymo ciklų kompensuojama, neribotai - OI/IUI. Vaistai visada kompensuojami. GIFT, ZIFT , ICSI nekompensuojama. Norvegija GIFT ICSI IUI IVF IVF/ET OI ZIFT 1999: 4,629 PAB ciklai 2-4 ciklai dalinai kompensuojami. Portugalija GIFT ICSI IUI IVF IVF/ET OI ZIFT 3,200 IVF/ICSI 2,900 OI/IUI PAB procedūros 100% kompensuojamos. Vaistai – tik 40%. Švedija IUI IVF ICSI OI 1999 : 7,700 IVF/ICSI Dažniausiai iki 3 ciklų kompensuojami, už vaistus reikia primokėti. Šveicarija GIFT ICSI IUI IVF IVF/ET OI ZIFT 3,800 IVF ir ICSI 5,800 OI ir IUI PAB nekompensuojamos. OI kompensuojama iki 6 ciklų. Ispanija GIFT ICSI IUI IVF IVF/ET OI ZIFT 2000: 24,000 (ICSI/IVF/GIFT) Visuomeniniuose centruose 100% kompensuojama. Vokietija GIFT IUI IVF IVF/ET OI ZIFT 1998 (nacionalinis registras): 16,740 IVF 23,580 ICSI ~ 50000 OI / IUI Pacientams iki 40 m., 4 IVF ciklai kompensuojami. ICSI nekompensuojama. OI ir IUI ciklams gonadotropinai kompensuojami iki 6 kartų, dar 2 kartai – be vaistų. Italija IUI IVF OI ICSI ZIFT GIFT 35,000 IVF & ICSI 50,000 (IUI, OI) Pilnai kompensuojami gonadotropinai, bet tik pagal specializuotų centrų receptus. Procedūros nekompensuojamos Prancūzija GIFT ICSI IUI IVF IVF/ET OI ZIFT ~45,000 IVF/ICSI ~115,000 OI/IUI 4 IVF/ICSI ir 6 IUI ciklai kompensuojami nerprikalsomai, nuo to, ar klinika privati ar visuomeninė. Suomija GIFT ICSI IUI IVF IVF/ET OI ZIFT 1995m: 7,213 PRT ciklai Kompensuojama iki 3 ciklų, nors kai kurios ligoninėse nemokamai atliekama neribotas skaičius ciklų . Pacientai apmoka už lovadienius ir vaistus.   Daugelyje išsivysčiusių šalių dirbtinis apvaisinimas yra įprastas dalykas. Nuo pirmojo "vaiko iš mėgintuvėlio" Luizos Braun gimimo 1978 m. pasaulyje jau yra gimė virš milijono tokių vaikų. Nemaža dalis jų jau pilnamečiai, teigia esą sveiki, saugūs ir nesijaučia kitokie, nei kiti vaikai. Skandinavijos šalyse 1 proc. žmonių yra gimė po pagalbinio apvaisinimo, o Nyderlanduose net 4 proc. Išvados L I T E R A T Ū R A

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!