Nepritampančio žmogaus paveikslas literatūroje (Kunčinas)

Nepritampančio žmogaus paveikslas literatūroje Neretai blaškomas įvairiausių aplinkybių žmogus ne savo noru gali atsidurti visiškai svetimoje jam erdvėje, nepritapti prie jai būdingų normų. Ši tema ypač aktuali yra XX amžiaus lietuvių literatūroje. Antanas Škėmas, katastrofinio modernizmo atstovas, romane „Balta drobulė“ atskleidė lietuvio išeivio, dėl politinių aplinkybių emigravusio į svetimą, pompastišką Niujorko didmiestį, sunkius išgyvenimus, o Jurgis Kunčinas, šiuolaikinis lietuvių kūrėjas, romane „Tūla“ pavaizdavo vagabundo, nepritapusio prie totalitarinės sistemos stereotipų, paveikslą. (66 ž.) Be to, Jurgis Kunčinas romane „Tūla“ atskleidė menininko, nepritapusio prie sovietinės santvarkos, gyvenimo vingius. Šis rašytojas – tai žymus šiuolaikinis lietuvių poetas, prozininkas, Vilniaus menininkas, laikomas sovietinio gyvenimo metraštininku. Gyvendamas vėlyvojo sovietmečio Lietuvos sostinėje, Jurgis Kunčinas kaip protestą prieš niveliuojančią, asmeninę bei kūrybinę laisvę varžančią sovietinę sistemą pasirinko ypatingą – bohemišką – gyvenimo būdą. Bohemininkai – tai ne tik valkatos bei girtuokliai, tai menininkai, sąmoningai gyvenantys pavojingoje laisvėje, įkvėpimo ieškantys visuomenės paraštėse. Rašytojo romanas „Tūla“ – tai bevardžio vagabundo užrašai, kuriuose yra atskleidžiami jo išgyvenimai. Šis kūrinio modernus pasakotojas yra ir pagrindinis veikėjas, ypatingas, nuo sovietinės tvarkos atitrūkęs žmogus, moraliniams idealams neįsipareigojęs klajūnas, kurio pasaulėžiūrai yra būdinga gyventi tik šia diena. Jo nepritapimas prie tuometinės sistemos išryškėja jau pasakotojui retrospektyviai kalbant apie jaunystę - menininkas, studijuodamas Vilniaus universitete, patyrė konfliktą su privaloma karine katedra, todėl buvo išmestas iš aukštosios mokyklos ir tapo valkata. Nepaklusnumas sovietinei santvarkai sugriovė ir šeimyninį bohemininko gyvenimą – buvusi protagonisto žmona dėl asmeninio patogumo išsižadėjo tautiškumo, pasirinko sovietinę ideologiją. Tai atskleidžia moters veidmainiškumą bei materialumą, į kurį pasakotojas žvelgia su ironija, savo požiūrį atskleidžia metafora: „Saule švietė jai kompartija.“ Ypač svarbi bevardžio valkatos gyvenimo dalis yra romanas su Marina, dar labiau pabrėžiantis pasakotojo nepritapimą prie sovietinės visuomenės. Susilaukęs pagalbos iš šios moters, protagonistas džiaugiasi buvimu su ja tol, kol jie abu gyvena dėl malonumų, negalvoja apie ateitį. Marinos mintys apie pastovų darbą, tvarkingą šeimą supykdo orų menininką, kadangi tradicinis sovietinės visuomenės gyvenimo būdas yra nepriimtinas bohemininkui, gyvenančiam šia diena. Tik sutikęs Tūlą, taip pat kitonišką bei nusivylusią gyvenimu stereotipų kupinoje sistemoje moterį, protagonistas, nors ir trumpam, bet atranda gražesnį, moralesnį gyvenimą, mylimoji sutaurina jo egzistenciją, suteikia jai prasmės. Deja, vartotojiškam pasauliui jie yra per daug svetimi, todėl ir jų meilė brutalioje realybėje gyvuoti ilgai negali: „Gaikčiok, Tūla, rangykis, verk, meluok, nuodyk mane, kol nuo Bekešo kalno pagaliau atslinks debesis, kol iš dangaus pažirs sūkurio pakeltos monetos

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!