Neoklasikinė ekonominio augimo teorija: laikotarpis, pradininkai ir pagrindiniai bruožai

XIX a. septintajame dešimtmetyje Vienoje, Londone ir Lozanoje pradėjo formuotis nauja ekonomikos mokslo kryptis, kuri vėliau įgijo neoklasikos vardą. Neoklasikinė augimo teorija – tai ekonominio augimo teorija, kuri paaiškina, kaip taupymas, investicijos ir ekonominis augimas reaguoja į gyventojų skaičiaus augimą ir technologinius pokyčius (Čiegis, 2012). Jos branduoliu tapo ekonominė pusiausvyros teorija, kuri dabar apima visas ribinio naudingumo kryptis.
Neoklasikinės ekonominės augimo teorijos ekonomistai - ekonomistai, kurie bendrai pabrėžia visiškos pasiūlos svarbą nustatant makroekonomikos dydį ilguoju laikotarpiu (OpenStax, 2016).
Neoklasikinės ekonomikos principą puikiai atspindi I. M. D. Little mintis: būtų labai gerai, jei individas gautų tai, ko nori, o tai geriausiai žino tik jis pats. Bene anksčiausias gerovės ekonomikos kriterijus yra vieno iš vėlesniųjų neoklasicistų Vifredo Pareto optimalumo principas. Jis teigia, kad jeigu bent vieno individo situacija pagerėja ir nei vieno nepablogėja, tuomet galima kalbėti apie pagerėjimą visoje bendruomenėje.
Šio referato tikslas – išnagrinėti neoklasikinės ekonominio augimo teorijos pagrindinius bruožus, pradininkus bei laikotarpį, kuriuo ši teorija buvo plėtojama.
Darbo objektas: neoklasikinė ekonominio augimo teorija.
3) išanalizuoti pagrindinius neoklasikinės ekonominio augimo teorijos bruožus.
Tyrimo metodai: mokslinės literatūros ir mokslinių darbų analizė.
1. Neoklasikinės ekonominio augimo teorijos pradžia
1.1 Neoklasikinės ekonominio augimo teorijos kūrėjas ir jo pagrindinė idėja
Anglų ekonomistas Alfredas Maršalas (Marshall Alfred, 1842-1924) – neoklasikinės teorijos kūrėjas. Pagrindinė neoklasikinės teorijos idėja yra paklausos ir pasiūlos jėgų, nulemiančių rinkos procesus, analizė. Tai savotiškas kompomisas tarp įvairių ekonomikos teorijos krypčių. A. Maršalo koncepcija išplito XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Neoklasikinė ekonomikos teorija dar vadinama Kembridžo mokykla, kadangi A. Maršalas buvo jos įkūrėjas (J. A. Urbonas, I. Maksvytienė ir A. Sabonienė, 2011).
Neoklasikinė ekonomikos teorija – ekonomikos idėjų visuma, pagrįsta A. Maršalo darbais, XIX a. pabaigoje išstūmusiais klasikinės ekonomikos teorijos mokymą. Snieškos, V. Baumilienės, V. Bernatonytės ir kt. (2008) teigimu, pilną neoklasikinės ekonomikos teoriją pateikė ne tik Kembridžo mokyklos atstovas Alfredas Maršalas, bet ir jo mokinys Arturas Sesilas Pigu (Pigou, Arthur Cecil,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!