Neofunkcionalizmo reabilitacija

Neofunkcionalizmas – klasikinė ir pagrindinė integracijos teorija šeštajame dešimtmetyje ir septintojo dešimtmečio pradžioje, vėliau patyrė nuosmukį ir atsigavo tik dėl naujojo dinamizmo, pasireiškusio Europoje devintojo dešimtmečio pabaigoje. Iš pradžių pretendavusi į visa apimančios teorijos statusą, ji buvo sukritikuota net pagrindinių jos šalininkų ir atgimė jau tik kaip dalinė teorija.
Pasak Ben Rosamond, senosios, klasikinės teorijos kritikuojamos dėl akivaizdžių atotrūkių nuo integracijos realybės, negalėjimo paaiškinti Europoje vykstančių integracijos procesų, bandymų sutalpinti tarptautinių santykių beribiškumą į disciplinos rėmus, dėl mokslinių trūkumų, bei dėl to, kad apie integraciją užduodami ne tos rūšies klausimai.
Darbe bus nagrinėjama neofunkcionalizmo kritika, jo atgimimo priežastys, eiga bei išvados, prie kurių buvo prieita pabandžius reabilituoti šią teoriją.
Jeppe Tranholm-Mikkelsen išskiria šiuos pagrindinius neofunkcionalistų veikalus: Ernst B. Haas “The uniting of Europe” (1958) ir Leon N. Lindberg “The Political Dynamics of European Economic Integration” (1963). Šie autoriai nebuvo neofunkcionalizmo teorijos pradininkai, jų požiūriai kai kuriais aspektais skyrėsi, tačiau būtent jų darbais reikėtų remtis, nagrinėjant šią teoriją.
Abu autoriai vadino integraciją procesu, kurio metu sprendimų priėmimas pasislenka link naujo centro. E. Haas apibrėžime nurodė naują politinę visuomenę kaip integracijos rezultatą. L. Lindberg buvo atsargesnis ir rezultato tiksliai neįvardijo. Abu autoriai teigė, kad integracija tai procesas, o ne sąlyga, pabrėžė naujų institucijų atsiradimą ir politinių veikėjų įtaką. Jie buvo už Europos suvienijimą, ir neofunkcionalizmą sureikšmino net iki integracijos strategijos lygio.
• Funkcinis persiliejimas, kai, pagal Jean Monnet, vieno sektoriaus integravimas lemia kito sektoriaus integravimą, paremtą dirigizmu (t.y. valdžios reguliavimu). L. Lindberg čia įžvelgė postūmį nuo negatyvios prie pozityvios integracijos, kai iš pradžių imamasi kažką naikinti, o vėliau imama kurti toje srityje naujas, bendras taisykles.
• Politinis persiliejimas, kurio metu pliuralistinės visuomenės politinis elitas supranta, kad jų interesus geriau tenkina integracija ir sprendimus perleidžia naujam centrui, taip paskatindamas integraciją. Čia L. Lindberg pabrėžė politinių partijų elito integracijos siekį, o E. Haas – atvirkščiai – nevyriausybinių organizacijų įtaką.
• Kultivuotas...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!