Nedarbo lygis Lietuvoj

Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos verslo organizavimo formos: individualios įmonės, partnerinės įmonės (UAB), akcinės bendrovės (AB), investicinės akcinės bendrovės (IAB). Visi šie pokyčiai lėmė darbo rinkos susiformavimą, nes dėl socialistinei sistemai būdingo darbo vietų paskirstymo galima sakyti, kad tarybiniu laikotarpiu tokios rinkos nebuvo. Darbo pasiūla ėmė nebeatitikti darbo paklausos. Kai kurios specialybės (ūkio planuotojai, sunkiosios ir karinės pramonės inžinieriai ir pan.) tapo nebereikalingomis, o jas turintys žmonės nespėja arba nebesugeba persikvalifikuoti. Padidėjo paklausa tokių specialybių kaip: teisininkai, politologai, ekonomistai, ypač rinkos ekonomikos specialistai, bankininkai, verslininkai. Anksčiau tokių specialistų buvo ruošiama nedaug, todėl norintys dabar užimti šitas darbo vietas turi greitai persikvalifikuoti.
Aukštas nedarbo lygis – viena didžiausių ekonominių ir socialinių XXI amžiaus pradžios problemų beveik visose valstybėse. Vien tik Europos Sąjungos šalyse 2003 metų gegužės mėnesį buvo daugiau kaip 14 milijonų bedarbių. Todėl kiekvienos valstybės vyriausybės misija yra sudaryti sąlygas kiekvienam šalies gyventojui, norinčiam ir galinčiam dirbti, savo darbu užsitikrinti tinkamą gyvenimo lygį.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija taip pat nuosekliai įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės nubrėžtą aktyvią užimtumo bei žmogiškųjų išteklių plėtros politiką, kad užtikrintų darbo rinkos poreikius atitinkančią darbo jėgos kvalifikaciją ir lankstumą bei sudarytų prielaidas stabiliam užimtumui.
Socialiniai, ekonominiai bei technologiniai pokyčiai šalyje, ypač integracijos į Europos Sąjungą kontekste, kelia naujus reikalavimus asmens profesiniam pasirengimui. Ypatingą reikšmę įgauna problema, ar (ir kiek) išsimokslinimas bei kvalifikacijos atitinka esamus ir būsimus ūkio poreikius, nes aukštai išsivysčiusių technologijų bei gamybinio potencialo efektyvus panaudojimas vis labiau priklauso nuo žmogaus profesinio pasirengimo kokybės.
Nedarbo lygis – ekonominis rodiklis rodantis, kuri darbo išteklių dalis neužimta; tai asmenų galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, santykio su visais darbingais gyventojais, darbo ištekliai, procentine išraiška. Taigi nedarbo lygis parodo, koks yra visų darbo išteklių, bedarbių procentas.
Nagrinėjant ūkio pokyčius ir jų poveikį darbo rinkai tikslinga išskirti du etapus: pirmasis – iki 1994 – ųjų metų; antrasis – po 1994 –...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!