Nedarbas ir nedarbo priežastys

ĮVADAS Viena svarbiausių makroekonomikos problemų yra nedarbas. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daugeliui žmonių apsunkina kasdienį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Nedarbas yra viena sunkiausiai sprendžiamų ekonomikos problemų. Po Antro Pasaulinio karo buvo tikimasi garantuoti aukštą užimtumo lygį, per trumpą laikotarpį sustabdyti nedarbo augimą. Ši euforija baigėsi praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, kai išaiškėjo, jog užimtumo didinimas norimų rezultatų neduoda. Nedarbas pradėjo sparčiai didėti ir tapo ilgai trunkančiu reiškiniu. Susiklosčiusi situacija nulėmė makroekonominių teorijos revizijos būtinumą ir naują orientaciją užimtumo politikoje (Paliulytes). Lietuvos darbo rinkoje įvyko svarbių pasikeitimų pereinamojo laikotarpio metu. Įgyvendinant ekonomines reformas mažėjo bendras užimtumas: 1991-2000 metais jis sumažėjo 312 tūkst. dirbančiųjų. Daugiausia darbo vietų buvo prarasta 1992-1994 metais. Lietuvos statistikos departamento atliekamų gyventojų apklausų duomenimis nedarbo lygis 1998 m. sudarė 13.3, o 1999 m. 4.1 procento. Laisvosios rinkos instituto atliekamų makroekonominių rodiklių tyrimo duomenimis, nedarbo lygis, neskaitant kaimo, 1998 m. buvo 10.2, o 1999 m. - 12.4 procento. Kaip matome, skirtingi šaltiniai nurodo skirtingus rodiklius. Tai yra natūralu, nes nedarbo sąvoka nėra vienareikšmė, be to, skiriasi ir tyrimo metodai. Tačiau, ar vienaip, ar kitaip skaičiuotume, aišku, kad nedarbas Lietuvoje yra didelė problema ir jo augimas praeitų metų pabaigoje paspartėjo (Komentaras Žinių radijui, 2000 05 17) Norėdami išsiaiškinti nedarbo priežastis, visų pirma apžvelkime nedarbo aplinką: nedarbo sąvoką, jo rūšis, bedarbius ir jų struktūrą. Darbo objektas: nedarbas ir jo priežastys Darbo tikslas: apžvelgti nedarbą ir išanalizuoti jo priežastis Metodika: mokslinės literatūros apžvalga ir analizė, Statistikos departamento ir Darbo biržos statistiniai duomenys. Uždaviniai: 1. Susipažinti su nedarbo sąvoka ir jo rūšimis; 2. Apžvelgti bedarbių apibrėžimus ir jų struktūrą; 3. Išanalizuoti nedarbo priežastis; 4. Apžvelgti nedarbo mažinimo galimybes. 1. Nedarbas ir jo rūšys 1.1. Nedarbo sąvoka Nedarbas t. y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas (dabar žymiu mastu amortizuojamas). Jis sukelia ir neekonominio pobūdžio socialines problemas. Greita infliacija dezorganizuoja visuomenės ūkinį gyvenimą, o aukštas nedarbo lygis sutrikdo socialinių procesų eigą visuomenėje, įžiebia jų patologines formas. Nedarbas yra nevienalytis reiškinys. Dž. M. Keinsas siūlė skirti nedarbą, atsirandantį laisva valia (savanoriškas nedarbas), ir prievartinį nedarbą. Pirmasis yra tada, kai laisvos darbo vietos nepritraukia nedirbančių žmonių dėl juos nepatenkinančio (per žemo) darbo užmokesčio lygio, antrasis – kai nedirbantis žmogus sutinka su esamu atlyginimo dydžiu, bet negali rasti paties darbo (darbo vietos). ( 2, p. 247). 1.2. Nedarbo rūšys Yra 5 pagrindinės nedarbo rūšys: 1) paprastasis (tekamasis) nedarbas, 2) ciklinis nedarbas, 3) struktūrinis nedarbas, 4) paslėptasis nedarbas, 5) sustingęs nedarbas. Paprastasis nedarbas atsiranda žmonėms išeinant iš darbo dėl asmeninių priežasčių, pavyzdžiui, ieškant geresnio darbo, ieškant darbo baigus mokslą arba kursus, persikeliant į kitą gyvenamąją vietą arba pasibaigus tam tikro darbo sezonui. Pastarųjų dviejų priežasčių sukeltas nedarbas dar vadinamas migruojančiu, arba sezoniniu, nedarbu. Paprastasis nedarbas trunka neilgai (4 – 6 savaites), bet visiškai pašalinti jo negalima. Tai laikoma normaliu reiškiniu, jei jis neviršija tam tikro masto. Ciklinis nedarbas susijęs su ekonominiu ciklu, t. y. Su ūkinio aktyvumo svyravimu. Kai sumažėja ūkinis aktyvumas ir ekonomika ima smukti, padidėja ir nedarbas. Tokią nedarbo rūšį galima apibūdinti kaip menkos paklausos nedarbą. Tai periodinis rinkos ekonomikos reiškinys, galintis pasiekti didelių mastų. Iki praėjusio amžiaus vidurio tai buvo pagrindinė nedarbo priežastis (1, p. 237 - 238). Struktūrinis nedarbas atsiranda tada, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros. Tokia padėtis susidaro keičiantis gaminamo produkto technologijoms. Šiuo atveju dalis tam tikros kvalifikacijos darbuotojų netenka darbo , nes jų specialybė tampa nebereikalinga, arba labai sumažėja jos paklausa. Todėl reikia ilgesnio laiko, kol darbuotojas susiras naują darbą pagal savo turimą specialybę ir kvalifikaciją, arba ją turės pakesti, įgydamas kitą specialybę ir tam tikrą kvalifikaciją, kuri paklausi darbo rinkoje. Šios kategorijos bedarbiai sudaro pagrindinę oficialiai registruojamų bedarbių dalį. Paslėptasis nedarbas. Šiai bedarbių kategorijai priskiriami asmenys, kurie turi kažkokį užsiėmimą ar verslą (smulkūs valstiečiai, amatininkai, gatvės prekeiviai ir t. t.), asmenys, dirbantys nevisą darbo dieną ir kt., kuriems šis užsiėmimas neužtikrina tokių pajamų, kurios galėtų patenkinti bent minimalius jų ir jų šeimų poreikius. Šio nedarbo mastai atsiskleidžia tik tada, kai atsiranda daug laisvų darbo vietų (pvz., hidroelektrinių, tunelių, kanalų ir kitų stambių objektų statyba, naujų stambių įmonių atidarymas ir kt.). (3, p. 125 - 126). Sustingęs nedarbas. Šiai rūšiai priklauso tų žmonių dalis, kuri dirba nepastovų, atsitiktinį darbą. Jie atleidžiami pirmieji ir samdomi paskutinieji. Todėl jų nedarbo laikotarpiai dažni ir ilgi. Tokie yra sezoniniai darbininkai, namudininkai, nusivylę bedarbiai, vadinamųjų „skurdo zonų“ gyventojai, degradavę ir asocialūs visuomenės nariai, iš dalies praradę darbingumą. Lietuvoje ši nedarbo forma apima nekvalifikuotus, atgyvenusių specialybių darbininkus ir tarnautojus, bei ilgalaikius bedarbius. (5, p. 32). 2. Bedarbiai ir jų struktūra Pagal Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) metodologiją, bedarbiais laikomi 14 metų amžiaus ir vyresni asmenys, kurie tiriamąjį laikotarpį savaitę neturėjo darbo, jį suradę buvo pasirengią artimiausiu metu pradėti dirbti, keturias savaite intensyviai ieškojo mokamo darbo įvairiais būdais: kreipėsi į valstybinę ar privačią darbo biržą, darbdavį, draugus, gimines, žiniasklaidą, ieškodami darbo lankė statybas, turgavietes, neoficialias darbo biržas, ieškojo patalpų, įrengimų savo verslui, bandė gauti patentą, licenziją, kreditą. Bedarbiams taip pat priskiriami: • asmenys, kurie laikinai dėl techninių ar ekonominių priežasčių nedirba savo darbo vietoje ir neturi formalaus ryšio su darboviete, ieško kito darbo; • studentai, namų šeimininkės ir kiti asmenys, tiriamąjį laikotarpį užimti neekonomine veikla (mokosi, šeimininkauja namuose), bet ieško darbo ir pasirengę artimiausiu metu (per dvi savaites pradėti dirbti); • moterys, išėjusios nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros iki 3 metų amžiaus atostogų, iki tol nedirbusios ar dirbusios, bet neturinčios garantijų pasibaigus atostogoms grįžti į ankstesnįjį darbą, aktyviai ieškančios darbo ir pasirengusios artimiausiu metu (per dvi savaites pradėti dirbti); TDO pateiktas bedarbio apibrėžimas skiriasi nuo bedarbio sąvokos, priimtos Lietuvos statistikoje. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas teigia, kad bedarbiai yra nedirbantys, darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę valstybinėje teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Bedarbių registravimo, pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Bedarbio statutas yra suteikiamas nedirbantiems asmenims nepriklausomai nuo jų darbo ir uždarbio netekimo priežasčių. Tai leidžia nedirbantiems, taip pat ir žemės ūkio bendrovės nariams, turintiems iki 3 ha dydžio žemės sklypus, naudotis visomis užimtumo ir socialinėmis garantijomis. Bedarbių skaičiui nustatyti bei nedarbo lygiui įvertinti naudojami du būdai: bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose ir statistikos departamento atliekami darbo jėgos tyrimai. Statistikos departamento darbo rinkos tyrimo duomenys remiasi gyventojų apklausa ir skiriasi nuo darbo biržos duomenų dėl skirtingo bedarbių sąvokos apibrėžimo. Darbo birža prie darbo neturinčių žmonių priskiria tik tuos, kurie yra užsiregistravę teritorinėje darbo biržoje. Statistikos departamentas prie bedarbių kategorijos priskiria ne tik užsiregistravusius valstybinėje darbo biržoje, bet ir tuos, kurie kreipėsi į privačias įdarbinimo įstaigas, ieškojo darbo savarankiškai, naudojosi žiniasklaidos priemonių pagalba. Todėl statistikos departamento duomenimis bedarbių skaičius ir nedarbo lygis Lietuvoje yra 2 – 3 kartus didesnis, negu skelbia Lietuvos darbo birža. 2004m. Darbo biržos skelbiami duomenys pateikiami 1 pav. \   3. NEDARBO PRIEŽASTYS Nedarbo ir jo lygio kitimo priežastys nagrinėjamos atsižvelgiant į pagrindines rinkos teorijos pozicijas t.y. į neoklasikinę ir keinsistinę. Neoklasikinė teorija teigia, kad darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą, t.y. didžiausią užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurį pasiekus darbą galės susirasti visi norintys, esant tam tikram darbo užmokesčio lygiui. Šios teorijos šalininkai teigia, kad toks užimtumo lygis gali nusistovėti savaime. Pagrindinis jo nusistovėjimo mechanizmas – darbo užmokesčių tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Jų nuomone viena iš svarbiausių didelio nedarbo priežasčių – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai, kurie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, o jos rezultatas – nelankstus darbo užmokestis Darbo jėgos kainos arba realiojo darbo užmokesčio nelankstumas – jo nesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad susibalansuotų darbo paklausa ir pasiūla. Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realusis darbo užmokestis darbo keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Tuo tarpu iš tiesų darbo užmokestis ne visada yra toks lankstus. Toks nedarbas, atsiradęs dėl nelankstaus darbo užmokesčio rezultato, vadinamas lūkesčių (laukimo) nedarbu. Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kuria diktuoja įvairios firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį užmokestį. Norint suprasti darbo užmokesčio nelankstumo ir lūkesčių nedarbo esmę, būtina išsiaiškinti, kodėl darbo rinka nepasiekia pusiausvyros. Kai realiojo darbo užmokesčio lygis yra virš pusiausvyros taško, o darbo pasiūla viršija jos paklausą, darbdaviai turėtų sumažinti darbo užmokestį. Bent jau to reikalauja elementari rinkos logika. Tačiau lūkesčių nedarbas ir kyla dėlto, kad firmos negali sumažinti darbo užmokesčio, nepaisant darbo pasiūlos pertekliaus. Kyla klausimas, kodėl darbo užmokestis yra nelankstus? Ekonomistai nurodo tris šio reiškinio priežastis: 1. Minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas. Vyriausybės priimdamos minimalaus darbo užmokesčio įstatymus, padeda išsaugoti nelankstų darbo užmokestį, neleisdamos jam kristi iki pusiausvyros lygio. Šie įstatymai įpareigoja firmas taikyti ne žemesnius už vyriausybės nustatytus darbo apmokėjimo tarifus. Daugumai darbuotojų šis lygis praktinės reikšmės neturi, nes jie gauna didesnį darbo užmokestį. Tačiau daliai darbuotojų minimalaus darbo užmokesčio tarifų įvedimas pakelia jį virš pusiausvyros lygio ir sumažina paklausą jų darbo jėgai, ypač nekvalifikuotai. Manoma, kad minimalaus valandinio darbo užmokesčio nustatymas ypač veikia jaunimo, paauglių nedarbą, kadangi jų pusiausvyros darbo užmokestis paprastai yra žemas. Taip yra dėl dviejų priežasčių (vadov, p. 385-387)): a) Paaugliai priklauso mažiausiai kvalifikuotai ir menką patyrimą turinčiai darbo jėgai, todėl jų sukurtas ribinis darbo produktas yra mažas. b) Paaugliai firmose labai dažnai “nemokamai” įgyja profesiją ir darbo įgūdžius, negaudami dalies darbo užmokesčio. Tai irgi sumažina jų pusiausvyros darbo užmokestį. Todėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymas šiai darbuotojų kategorijai turi didelę reikšmę. Nepaisant to, mažėjantis jaunų bedarbių skaičius rodo, kad jaunimas yra aktyvesnis ir turi daugiau galimybių įsitvirtinti darbo rinkoje. Kas penktas (35 tūkst.) nuo metų pradžios įsiregistravęs darbo biržoje bedarbis buvo asmuo iki 25 m. amžiaus, tačiau lapkričio 1 d. jaunimo darbo biržoje buvo tik 10,8 tūkst. arba 8,7 proc. visų bedarbių ( Darbo biržos). Paveiksle pavaizduoti duomenys rodo, kaip jaunimo nedarbo lygis kito nuo 1997 m. iki 2001 m. 1 pav. Jaunimo nedarbas 1997-2001 m. Mokslininkai tyrinėjo minimalaus darbo užmokesčio nustatymo poveikį paauglių užimtumui. Jie lygino minimalaus darbo užmokesčio pokyčius per tam tikrą laiką su paauglių įdarbinimo pokyčiais. Tyrinėjimai parodė, kad minimalaus valandinio darbo užmokesčio padidinamas 10 proc. paauglių užimtumą sumažina 1 – 3 procentais. Vadinasi, firmos nelinkusios mokėti jaunimui didesnį užmokestį nei jų pusiausvyros darbo užmokestis, o samdo aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus, kurių pusiausvyros darbo užmokestis atitinka minimalų darbo užmokestį. Dalis ekonomistų mano, kad jaunimui nederėtų taikyti minimalaus darbo užmokesčių įstatymų, nes lankstaus (kintančio) darbo užmokesčio politika leistų mažinti paauglių ir jaunimo darbo užmokestį, priartintų jį prie jų pusiausvyros darbo užmokesčio, o kartu sumažintų jų nedarbą, sudarytų sąlygas firmose įgyti profesiją. Tačiau yra nuomonių, kad tokie veiksmai skatintų firmas kvalifikuotus suaugusius darbuotojus pakeisti paaugliais ir jaunimu. Dėl to padidėtų kitų darbuotojų grupių nedarbo lygis. Valandinio minimalaus darbo užmokesčio nustatymas kenkia ne visiems. Jei ne šis įstatymas, dalies žmonių pajamos būtų žymiai mažesnės. 2. Profsąjungų reikalavimas stabiliam darbo užmokesčiui. Profsąjungų vaidmuo atskirose šalyse gerokai skiriasi. Daugiausiai profsąjungos narių yra Skandinavijos šalyse. Šių organizacijų judėjimo išsivystymas leidžia spręsti apie jų galimą įtaką deryboms dėl darbo užmokesčio lygio. Profsąjungoms priklausančių darbuotojų pusiausvyros darbo užmokestį lemia ne darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyra, o profsąjungų lyderių ir darbdavių derybos. Dažniausiai pagal sudaromą kolektyvinę sutartį darbo užmokestis būna aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokesčio lygį, o firma savarankiškai gali spręsti apie jai reikalingą darbuotojų skaičių. Paprastai dėl to mažinamas darbuotojų skaičius, ir auga lūkesčių nedarbas Be to, profsąjungų vaidmuo neapsiriboja jų įtaka tik savų darbuotojų darbo užmokesčiu. Jos gali daryti poveikį ir profsąjungoms nepriklausančių darbuotojų darbo užmokesčio lygiui. Grėsmė, jog ir šių firmų darbuotojai kurs profsąjungas, pakelia jų darbo užmokestį virš pusiausvyros lygio. Tai daro įtaką darbo užmokesčiui ir valstybės sektoriuje. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse profsąjungų priimti sprendimai dėl darbo užmokesčio gali būti vien tik darbo arba užimtumo institucijų sprendimu taikomi darbininkams, nepriklausantiems profsąjungoms. Taigi darbo sutartys, sudaromos dalyvaujant profsąjungos, daro didelę įtaką nustatant darbo užmokesčio lygį visos ekonomikos mastu. Profsąjungų vaidmuo priklauso ir nuo to, kokiu lygiu vedamos derybos. Jos gali būti valstybinės, šakinės, regioninės ir firmos lygio. Ekonomistų nuomone, makroekonominiai rodikliai (infliacijos tempai ir nedarbo lygis) yra stabilesni šalyse, kur profsąjungų judėjimas yra centralizuotas ar visiškai decentralizuotas. 3. Skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimas. Tai propaguojančios teorijos skelbia, kad aukštas darbo užmokestis didina darbo našumą. Todėl firmos nesistengia jo mažinti, nors yra perteklinė darbo pasiūla. Skatinantis darbo užmokestis paprastai yra aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokestį. Jei skatinančio darbo užmokesčio teorijos teisingos, tai išeitų, kad sumažinus darbo užmokestį, turėtų sumažėti darbuotojų darbo našumas ir firmų pelnas. Ekonomistai pateikia kelias darbo užmokesčio įtakos darbo našumui teorijas. Pasak vienos iš jų, aukštesnis darbo užmokestis turi įtakos žmonių mitybai. Jei žmonės geriau maitinasi, vadinasi, ir našiau dirba. Todėl firmos ir moka didesnį už pusiausvyros darbo užmokestį. Tokia teorija galbūt tinka tik besivystančioms šalims, bet išsivysčiusioms šalims tirai ne, nes šioje šalių grupėje pusiausvyros darbo užmokestis žymiai viršija tą lygį, kuris būtinas normaliam gyvenimo lygiui palaikyti. Antroji teorija teigia, kad aukštas darbo užmokestis sumažina darbo jėgos kaitą, kuri firmoms būtų nuostolinga. Pasak trečios skatinančio darbo užmokesčio teorijos, firmos personalo vidutinė kokybė priklauso nuo gaunamo darbo užmokesčio. Jei firma sumažintų darbo užmokestį, geriausi darbuotojai pereitų į kitą darbą, o firmoje liktų tik neturintys alternatyvos. Tokią atranką ekonomistai vadina „neigiama selekcija“. Mokėdama darbo užmokestį, viršijantį pusiausvyros lygį, firma gali išvengti „neigiamos selekcijos“, pagerinti kokybinę darbuotojų sudėtį ir kartu padidinti darbo našumą. Ketvirtoji teorija teigia, kad gaudami aukštesnį darbo užmokestį darbuotojai efektyviau dirba, taip elgtis nusprendę patys. Jei darbo užmokestis žemas, darbuotojai dirba blogiau, rizikuodami būti atleisti. Ekonomistai tokį jų elgesį vadina „moraline rizika“. Firma mokėdama aukštesnį darbo užmokestį, sušvelnina „moralinės krizės“ problemą. Ji skatina darbuotojus nevengti darbo ir patiems kelti darbo našumą. Visos šios skatinančio darbo užmokesčio teorijos panašios teiginiais, kad firmos dirbančios efektyviau, jei savo darbuotojams moka didesnį darbo užmokestį. Kitaip tariant, darbo užmokesčio tarifų palaikymas virš pusiausvyros lygio firmoms dažnai naudingas. Tačiau tai kartu lemia darbo užmokesčio nelankstumą ir lūkesčių nedarbą. Taigi neoklasikinė teorija nedarbui paaiškinti pateikia nemažai argumentų. Tuo tarpu Dž. Keinso ir jo pasekėjų teorijos tvirtina, kad kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumą lemia efektyviosios bendrosios paklausos dalys, kurį sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei vyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms) ir investicijų paklausa (įvairių rūšių – privačių ir vyriausybės – investicijų mastas). Jeigu bendroji paklausa nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonomikos aktyvumas. Prasidėjus ekonomikos nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla nedarbo lygis. Tuo tarpu bendrajai paklausai padidėjus, ekonomika pagyvėja, bedarbių pradeda mažėti. Taip yra todėl, kad nuosmukio metu (dėl sumažėjusio vartojimo ar investicijų) sumažėja prekių ir paslaugų gamybos apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vyksta atvirkščias procesas. Augant firmų produkcijos paklausai, plečiasi gamyba, priimama daugiau darbuotojų. Kuo ilgesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis ir kuo jis intensyvesnis, tuo labiau mažėja nedarbo lygis. Akivaizdu, kad tai ciklinių ekonomikos svyravimų sukeltas nedarbas. Dažnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarinės ar fiskalinės politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosios paklausos mažėjimą. Tarp kitų nedarbo priežasčių svarbią vietą užima ekonomikos struktūros pokyčiai. Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams, vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, kitų – mažėja. Tai veikia darbo paklausą, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų bei aukštesnės kvalifikacijos darbininkų. Darbo jėgos paklausos profesinė ir kvalifikacinė struktūra ima neatitikti jos paklausos struktūros. Darbuotojai, nesėkmingai mėginantys gauti darbą, reikalaujantį aukštesnės nei jų pačių kvalifikacijos, tampa bedarbiais. Nedarbą didina ir tai, kad naujų prekių ir paslaugų gamyboje naudojamos tobulesnės technologijos, irgi mažinančios darbo jėgos paklausą. Nedarbo dinamiką veikia ir netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose, regionuose. Didžiulė migracija į miestus, kur didesnė darbo jėgos paklausa, ir čia sukelia nedarbo augimą. Kita vertus, ir nepakankamas darbo jėgos mobilumas yra viena nedarbo priežasčių. Vis dažniau mokslininkai pripažįsta, kad viena nedarbo priežasčių yra nedarbo atveju draudimo sistema. Nedarbo pašalpos dabar mokamos visose išsivysčiusiose šalyse. Draudimo nedarbo atveju programos didina nedarbo lygį, kadangi lengvina bedarbių padėtį. Bedarbiai atidžiai srebi santykį tarp bedarbio pašalpos dydžio ir darbo užmokesčio, kurį jie gautų, jei sutiktų dirbti pirmą pasiūlytą darbą. Nedarbo lygį veikia ir darbo užmokesčio apmokestinimo lygis. Ekonomistų nuomone, mokesčių didinimas veikia darbo jėgos pasiūlą, ją mažindamas ir skatindamas nedarbo augimą. Todėl JAV „ pasiūlos ekonomikos“ šalininkai teigia, kad darbininkų darbo užmokesčio apmokestinimo sumažinimas galėtų teigiamai paveikti darbo jėgos pasiūlą, sumažinti nedarbą. Didžiuliai mokesčiai, apmokestinant firmų pajamas, irgi turi didelį poveikį užimtumui, nes mažina verslininkystės paskatas. Jie ypač neigiamai veikia smulkų ir vidutinį verslą, skatina šešėlinės ekonomikos vystymąsi ir neoficialaus užimtumo augimą (vadov., p. 387-395). Nedarbo problema aktuali ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungos šalyse. Pastaraisiais metais vidutiniškai svyruoja 10-11 procentų (18 milijardų bedarbių). Tik kai kurioms šalim geriau pavyko spręsti šią problemą. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nedarbas 1999 metais siekė 6,1 proc. Ir buvo pats mažiausias per pastaruosius 17 metų. Tuo tarpu dauguma ES šalių vargsta dėl didelio skaičiaus bedarbių. Šiame dešimtmetyje Europos darbo rinkos nuolat kenčia dėl menko darbo vietų kūrimo ir didelio nedarbo. Apie puse su nedarbu susijusių problemų tenka spręsti pačioms ES šalių vyriausybėms. Kitą pusę šių problemų bandoma spręsti ES mastu, kuriant bendrą darbo rinką. Europos komisija nekarta pabrėžė, kad šalys galės kurti savo įdarbinimo programas, kurios bus kontroliuojamos. Iki 1990 metų oficialiai Lietuvoje nedarbo nebuvo. Oficialiai nedarbas pradėtas fiksuoti tik 1991 metų pradžioje. Pirmaisiais darbo biržų veiklos metais jose besiregistruojančių gyventojų buvo gana nedaug. 1991 metais vidutiniškai užsiregistravusių buvo tik apie 5,2 tūkst. nedirbančių gyventojų, o nedarbas tuo metu siekė apie 0,3 procento. Iš pradžių nedarbą lėmė struktūriniai ūkio pokyčiai, jis buvo labiau lokalus.1991-1993 nedarbas lėtai, bet vis dėlto didėjo. Tuo metu plėtėsi jo geografija, nedarbas apėmė vis naujus regionus ir skirtingas socialines – demografines grupes. 1993-1994 metais oficialiai registruotų bedarbių skaičius sumažėjo. Šio nedarbo kitimo tendenciją, vieną vertus, lėmė intensyvi privataus sektoriaus plėtra, kitą vertus, atsiradę neoficialūs darbo santykiai. 1995 metais pakilęs, nedarbo lygis po metų vėl šiek tiek sumažėjo, bet jau 1997 metų grėsmingai ir stabiliai iškėlė didėjimo tendencijas. 2001 metų sausį nedarbas buvo beveik du kartus didesnis nei prieš dvejus metus ir 2,1 karto didesnis nei prieš metus. Lietuvos darbo biržos (LDB) duomenimis, 2000 metais vidutiniškai buvo 204,9 tūkst. bedarbių, o nedarbas sudarė 11,5 proc. 2001 metų sausio 1 dieną buvo užfiksuotas 12,6 proc. nedarbas, o jau kovo 1 dieną šis rodiklis pasiekė rekordinę 13,2 proc. ribą. Laipsniškai didėjant nedarbui gyventojų užimtumas sumažėjo nuo 66,7 proc. 1991 metais iki 55,1 proc. 2000 metais. Tuo pačiu metu sparčiai didėjo ieškančių darbo žmonių: jų 2000 metais buvo 267,5 tūkstančio. Dauguma užsiregistravusiųjų ir ieškančiųjų darbo buvo bedarbiai, ir tik palyginti nedidelė jų dalis (apie 30 proc.) gavo bedarbio pašalpą. Tokia sudėtinga darbo rinkos situacija susidarė ne tik dėl gamybos apimčių mažėjimo bei struktūrinių pokyčių ūkio sektoriuose, bet ir mažai steigiamų nuolatinių darbo vietų. Registruoti nuolatines kuriamas darbo vietas Lietuvoje pradėta nuo 1997 metų. Iš pateiktų duomenų matyti, kad per 1997-2000 metus kasmet šalyje vidutiniškai buvo sukuriama apie 70 tūkst. naujų darbo vietų. Bet 2000 metais tai sudarė tik apie ¼ paklausos, nes darbo rinkoje ieškančiųjų darbo vidutiniškai užregistruota 267,5 tūkst., iš jų bedarbių – 258 tūkstančiai. Didžiulę įtaką turėjo žymus gamybos masto sumažėjimas žemės ūkio, pramonės ir statybos sektoriuose dėl vykusio restruktūrizavimo bei bendras šalies ekonomikos nuosmukis 1991 – 1994 metais reformų laikotarpio pradžioje ir vėliau 1999 metais krizės Rusijoje ir kitose šalyse metu. Analizuojant ūkio struktūrizavimą tikslinga skirti du laikotarpius – iki 1994 metų ir po 1994 metų. Pirmu laikotarpiu ypač sumažėjo bendroji pramonės produkcija, padidėjo infliacija, sumažėjo vidinė apyvarta ir tarptautinė prekyba, klostėsi įmonių reorganizavimo kryptys, prasidėjo naujų partnerių paieška, smuko gyvenimo lygis, pradėjo formuotis ir stiprėjo privatus verslas. Antruoju – nuo 1995 metų prasidėjo ekonominis augimas, tačiau jis negalėjo kompensuoti dėl ūkio restruktūrizavimo prarandamų darbo vietų skaičiaus. Tyrimai rodo, kad per 1993 – 1998 metus vien vidutinis metinis pramonės darbuotojų skaičius sumažėjo apie 104,6 tūkst. dirbančiųjų skaičius taip pat sumažėjo, tik ne taip ženkliai, žemės ūkio ir statybos sektoriuose. Būdinga tai, kad, panašiai kaip ir išsivysčiusiose šalyse, didėjo užimtumas paslaugų sektoriuje. Tačiau čia atsiradusios papildomos darbo vietos negalėjo kompensuoti jų praradimo kituose sektoriuose. Dėl to bedarbių ir toliau tolydžio daugėjo, 2000 metais bedarbių skaičius buvo rekordinis (apie 205 tūkst.). Be ekonominio augimo ir užimtumo kitimo ūkio sektoriuose veiksnio, nedarbui didėti Lietuvoje turėjo įtakos ir kiti veiksniai. Tai palyginti didelės darbo sąnaudos ir žemi produktyvumo rodikliai, jie net pačių pažangiausių mūsų šalies pramonės įmonių nuo išsivysčiusių šalių lygio skiriasi net keletą kartų. Dėl to mūsų įmonių pagaminta produkcija tampa nekonkurencinga ir, mažėjant pardavimų apimtims, mažėja ir darbo vietų skaičius. Reikia pažymėti, kad iki šiol daugelyje Lietuvos ūkio sektorių labai silpnai naudojamas inovacijų (technologijų) veiksnys, nes aiškiai nepakankamas mokslo ir inovacijų diegimo gamybos srityje finansavimas, nesuformuota valstybės inovacinė politika. Spartesnė technologijų pažanga svarbiausiuose Lietuvos ūkio sektoriuose, kaip ir išsivysčiusiose šalyse, sudarytų sąlygas produktyvumui didėti, kartais ir produkcijos konkurencingumui ir kurti naujas darbo vietas bei spartesniam šalies ekonominiam augimui tolimesnėje perspektyvoje. Šie trys aptarti ekonominiai veiksniai gali būti priskirti prie strateginių, nes jų panaudojimas ir efektyvumas daugiausia susijęs su ilgalaikėms priemonėmis bei nemažtomis investicijomis. Tačiau yra svarbios ir trumpalaikės darbo santykių reguliavimo priemonės, kurių pobūdis kiekvienoje šalyje priklauso nuo tam tikros susiklosčiusios socialinės bei ekonominės situacijos ir įgyvendinamos numatant atitinkamą užimtumo politiką. Užimtumo problema kelia didžiulį nerimą ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių. Ypač didelis nedarbas, išsivysčiusiose šalyse žymiai padidėjęs nuo 1980 metų, išsilaikė beveik to paties lygio iki 1997 metų. Lietuvoje užimtumo mažėjimas ir nedarbo didėjimas išryškėjo nuo 1993 metų ir laipsniškai didėjo iki 2000 metų. Užimtumą, nedarbo lygį ir naujų darbo vietų kūrimą lemiantys ekonominiai veiksniai daugumos šalių yra panašūs, tačiau skiriasi jų panaudojimo galimybės, kartu ir jų įtaka darbo rinkos procesams (Ekonomika 2001, 156-170). Rengiamose valstybinėse programose numatomos ir įgyvendinamos priemonės skatinti darbo vietų kūrimą turi būti ilgalaikės, tikslinės ir kompleksinės. Be to, turi būti tinkamai nustatyti prioritetai ir garantuotas jų finansavimas. Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į mokslo ir inovacijų (technologijų) veiksnį, nes, kaip rodo dabartinės pasaulinės ekonomikos raidos tendencijos, ateityje nuo jo iš esmės priklausys ūkio subjektų konkurencingumas – svarbiausias ekonomikos išlikimo veiksnys globalizacijos akivaizdoje. Pagrindiniai užimtumo rodikliai Lietuvoje ir ES 1999 m. Lietuva ES Gyventojai iš viso, tūkst. 3693 369903 Gyventojai 15 – 64 m., tūkst. 2515 247059 Užimti gyventojai, tūkst. (

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!