Motiejus Kazimieras Sarbievijus ir jo kūryba

Iškilmingiausias Lietuvos baroko epochos autorius. Gimė Lenkijoje, jėzuitas, mokėsi Vilniuje, studijavo Vilniaus universitete, vėliau čia dėstė, buvo jo profesorius. Sarbievijus rašė lotynų kalba, sektinu pavyzdžiu pasirinko romėnų poetą Horacijų – net buvo vadintas krikščioniškuoju Horacijumi. Poetas rašė etines odes skirtas savo draugams.
Odėje „Telefui Likui“ skundžiamasi likimu ir sėkmės nepastovumu: eilėraščio žmogus teigia, kad likimas, lemtis žaidžia su žmogumi: čia žmogus patiria sėkmę, šlovę, čia „į žemę skaudžiausiais smūgiais atsimuša“, apgailestaujama, kad metai labai greitai bėga („Lekia metai lyg debesys“/,,amžiai pralekia viesulu“) , kad viskas dingsta, laikina, nes lemtis – tarsi grobikė, ji pasiglemžia ,,aukso rūmus“, ,,stulbinančias menes“, žmonės... Lyrinis subjektas savo draugui sako, kad žmogus dažnai klysta, tačiau abejoja, ar tai, ką matom, jaučiam yra tikra, ar tai tik įsivaizduojama (baroko mintis, kad gyvenimas – tai sapnas, teatro scena, kur kiekvienas turi atlikti savo vaidmenį). Tad odėje atskleidžiamas nepastovus gyvenimo vaizdinys, kai vieną dieną žmogus atsiduria pačioje viršūnėje, o kitą patiria nuosmukį.
Odėje „Krispui Levinijui“ patariama atsiminti, kad laikas labai greitai bėga, jis nestovi vietoje, todėl siūloma nesidžiaugti laikinais, nepastoviais, nuo žmogaus nepriklausančiais dalykais: jaunyste, sėkme, materialinėmis vertybėmis. Teigiama, kad greitai baigiasi maloni jaunystė, prarandami turtai, o likimas negailestingas - „dešine dosniai dalindamas, kairiąja negailestingai grobia. Eilėraščio žmogus suvokia, kad individas menkas, bejėgis, kad pasipriešintų likimui - „Krintanti sėkmė, nepastovios lemtys/Savo valdžioje laiko vargšą žmogų“. Viena vertus, laikas siejamas su likimu atneša daug malonių akimirkų, kita vertus, tik žmogui nesuprantamas ir nepavaldus pasaulis gali atrodyti negailestingas ir priešiškas, o iš tiesų visur egzistuoja dieviškoji tvarka, kurios niekas negali pakeisti.
Etinėje odėje „Janui Libinijui“ kalbama apie žmogų, kuris slepiasi mažoje trobelėje, nors visi laiko jam atvėrę duris. Lyrinis subjektas teigia: „Savęs aš pilnas. Ko man daugiau norėt?“ tai reiškia, kad jam užtenka to, kas duota Dievo. Svarbu pačiam tobulėti, vadovautis krikščioniškomis tiesomis, jausti atsakomybę dėl savo egzistencijos, todėl svarbiausia „ar bus patenkinta Dievybė“....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!