Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Barokas, XVII a.)

Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Barokas, XVII a.) Kūrybos temos  Stoiška asmenybės laikysena  Žmogaus ir visuomenės netobulumas  Žmogaus dora  Saikas  Mirtis/Netvarumas  Likimas  Tikėjimas/Dievas  Dvasinio pasaulio turtingumas Mirties ir netvarumo tema M. K. Sarbievijaus kūryboje Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kūryboje viena svarbiausių temų yra mirtis ir netvarumas. Baroko epochos atstovas stengėsi išreikšti prieštaringą, dramatišką žmogaus prigimtį, viso, kas materialu, laikinumą. Poetas pasinaudodamas kontrastais primena, kad neverta gyventi vien siekiant puošnumo, materialių ar kūniškų malonumų, nes lemtis, žaidžianti žmogaus gyvenimu, gali netikėtai pamesti mus į padanges, o taip pat ir leisti tėkštis atgal į vargus: „Čia jis siekia dangaus skliautus, / Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša.” XVIIa. pirmoje pusėje Vilnius skendėjo puošnume, dygo prabangios bažnyčios, klestėjo teatras, lietuviai džiaugėsi pergalėmis prieš švedus ir maskvėnus. Tačiau sėkmė atsuko mums nugarą ir LDK puolė nelaimės: Vilnius nusiaubtas priešų, toliau sekė nesibaigiančios žudynės, trėmimai, badas ir maras. Tokios susiklosčiusios aplinkybės lėmė idėjos „memento mori“ įsigalėjimą literatūroje. Tad apsuptą blizgesio, didybės pasaulį ir Sarbievijus vadina tik gražiu atspindžiu: „Gal mes klystam, o gal tikrai / Toks gražus atspindys supančių mus daiktų? <...> Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra, / Ar apgaulė akių tiktai?” Autorius pabrėžia, kad žemiškąjį gyvenimą tęsia tik dorybė ir jos skatinami geri darbai. Tai vertingiausia, ko žmogus gali siekti, nes dora yra nemari, ji neturi materialinės vertės: „Dorybė tarpsta kaimiškam poilsy, / Save uždaro ji tarp savų ribų / Ir taikų sostą nekaltajam / Stato dažnai ant šiaudų pašiūrės.” Anot autoriaus, neišvengiamai sulaukę mirties nesugebėsim į anapusinį gyvenimą perkelti materiją, todėl Sarbievijus materialias svajones vadina bergždžiomis: „<...> Jis didesnis netaps, turtų jei jam pridės, / Jei atims, nesumažins jo.” Taigi Motiejus Kazimieras Sarbievijus savo kūryboje skatina nesiekti materialinės naudos, nes tai yra laikina, bei ugdyti dvasiškai turtingą gyvenimą, nes jis yra esmė anapusiniame pasaulyje. Kontekstai  Romoje Sarbievijus patyrė keletą skaudžių, sukrečiančių išgyvenimų. Tik atvykus Romon tuoj susirgo ir mirė vienas iš kelionės draugų M. Zaviša. Antrasis smūgis- 1624 m. rudenį teko išsiskirti su artimiausiu bičiuliu A.Rudamina.  M.K.Sarbievijus gyveno Baroko epochoje. Jos metu siautė karai, maras, todėl ir gyvenime, ir literatūroje buvo aktuali mirties, laikinumo tema.  Baroko epochai būdingos netvarumo, laikinumo, mirties, likimo temos. Baroko šūkis yra ,,Atsimink, kad mirsi.” Tai atsispindi ir M.K.Sarbievijaus kūryboje. Citatos  „Čia jis siekia dangaus skliautus, / Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša.”  „Gal mes klystam, o gal tikrai / Toks gražus atspindys supančių mus daiktų?

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!