Monopolijos formavimosi ypatybės

Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė tobulai konkurencijai – monopolija. Tai toks rinkos sandaros tipas, kai yra vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų, pardavėjas (gr.’’monos’’ – ‘’vienintelis’’, ‘’poleo’’ – ‘’parduoti’’). Realiame gyvenime yra labai mažai produktų, kurie neturi pakaitalų. Gali būti vienintelė elektros energijos pardavėja regione, tačiau energija naudojama įvairiems tikslams, turi pakaitalų ir vienas iš jų – anglis. Taigi galima teigti, kad grynosios monopolijos yra labai retas reiškinys - abstrakcija. Doc.Violeta Pukelienė aptaria keturias pagrindines įėjimo į monopolinę rinką ir išsilaikymo joje kliūtis. 1. Išskirtinės teisės, gaunamos iš vyriausybės. Vyriausybė, suteikdama firmoms vienintelio pardavėjo statusą, suformuoja kliūtį kitoms firmoms (licencijos, subsidijos). Daugeliu atvejų vyriausybė pati atstovauja monopolijoms (pašto paslaugos, alkoholinių gėrimų pardavimas, valstybinių loterijų organizavimas). 2. Patentai ir autorinė teisės. Tai garantuoja naujų produktų kūrėjams ar literatūros ir meno kūrinių autoriams išskirtines teiss. Patentai gali būti išduodami ir gamybos technologojoms. Patentai garantuoja išradėjui monopolinę padėtį patento veikimo metu ir tik ribotą laikotarpį. Kao baigiasi patento vaikimo laikas, įėjimo į šaka kliūtis dingsta. Kada kokia nors firma įsibrauna į rinką, pažeisdama kitos firmos patentą, jos veiklą gali sustabdyti teisms. 2000m. Mikroekonomika p.218,219 3. Svarbiausių žaliavų šaltinių nuosavybė. Monopolija gali išsilaikyti, jeigu ji turi ar valdo viss žaliavas, reikalingas produkto gamybai (‘’Aluminum Company of America’’ ALCOA iki II pasaulinio karo kontroliavo visus boksitų šaltinius). Firmos, kurios turi technologinių paslapčių, taip pat yra monopolininkės, jeigu kitos firmos negali pagaminti tokio pat produkto (Coca-Cola). 4. Didelės monopolinės gamybos maži kaštai. Labai didelių firmų kaštų pranašumai gali leisti vienai firmai, aptarnaujančiai visą rinką, gaminti produkciją su mažesniais kaštais, nei tai būtų galima daryti, jeigu rinką aptarnautų du ar daugiau pardavėjų. Tai padeda firmoms įtvirtinti monopolinę galią, bei tapti klūtimi kitoms firmoms, norinčioms įeiti į šią rinką. Monopolija, norėdama apsaugoti savo rinką, gali nustatyti santykiškai mažas kainas, kurios bus ‘’nepasiekiamos’’ kitoms firmoms. Remigijus Šimašius LLRI ekstertas pastebi, kad monopolijomis nedera vadinti įmonių, kurios yra dominuojančios ir sėkmingai dirbančios savo srities įmonės užsitarnavusios lyderio poziciją tik savo geru darbu. Eksperto nuomone jos turi akivaizdžių konkurentų arba konkurentai tiesiog neatsiranda, žinodami, jog negalės geriau įtikti vartotojui. Kita rūšis monopolijų yra kur kas pavojingesnė todėl, kad jų monopolonis statusas yra teisiškai įtvirtintas arba tokios monopolijos proteguojamos vadžios (‘’Lietuvos Telekomas’’). Pasak R.Šimašiaus, detaliau paanalizavę monopolizuotas sritis, atrastume, kad kiekviena iš jų nėra natūrali monopolija, kaip bandoma teigti, kad natūralumas yra tik dirbtinis valdžios įsikišimo padarinys. Komentaras Žinių radijui.2001 05 11 Kiti LLRI ekspertai primena, kad negalima pamiršti to, kad kiekvienas yra savo turto ir sugebėjimų absoliutus monopolistas, nes tik savininkas gali priimti sprendimus dėl savo turto. Taigi, monopolis egzistuoja visuomet, tačiau tai netrukdo konkurencijai, o atvirkščiai – yra jos būtina sąlyga. Ekspertai sutinka ir su kolegos R.Šimašiaus teiginiu, kad kita ‘’įteisinta’’ monopolija užkerta kelią konkuruoti ir tai yra netoleruotina, ir nepateisinama. Lietuvoje yra nemažai sričių, kuriose vyrauja monopolijos. Tai elektros, šilumos, vandens, dujų, fiksuoto telefoninio ryšio, geležinkelio pervežimų, miestų visuomeninio transporto sritys. Prie tokių sričių tenka priskirti ir dar labiau monopolizuotas, tačiaudaugelio pamirštamas sritis: sveikatos apsauga bei švietimas. KAINŲ DISKRIMINACIJA MONOPOLIJOS SĄLYGOMIS Minopolininkas, esant tam tikroms sąlygoms, gali pasinaudoti savo padėtimi rinkoje ir padidinti savo pelną, nustatydamas kainas skirtingiems pirkėjams. Kainų diskriminacija yra tuomet, kai tas pats produktas parduodamas daugiau nei viena kaina. Ne kiekvienas gamintojas gali taikyti kainų diskriminaciją. Tam reikia sąlygų: 1. Pardavėjas turi būti monopolininkas arba turėti monopolijos valdžią, t.y. kontroliuoti gamybą ir kainas. 2. Pardavėjas turi gebėti suskirdtyti pirkėjus į grupes, kurių kiekvienos galimybė mokėti už produktą būtų skirtinga. Šis skirstymas remiasi skirtingu paklausos elastingumu. 3. Pirkėjas negali perparduoti prekės ar paslagos. Jeigu tie, kas perka prekią žema kaina, gali lengvai perparduoti ją aukšta kaina. Tai akštos kainos prekių ir paslaugų pasiūla padidės, o kaina kris. Kainų diskriminacija bus pažeista. Be to, tuomet pelnysis prekių perpardavinėtojas, o ne monopolija. Kianų diskriminacija užsiima komunalinių paslaugų įmonės, kurios taiko aukštesnius tarifus organizacijoms ir žemesnius – individualiems vartotojams. Pasak doc.Violetos Pukelienės, ekonomistai nagrinėja trjopą kainų diskriminaciją: Pirmojo laipsnio kainų diskriminacija – kai monopolininkas parduoda prekę skirtingam varototojui skirtinga kaina. Pirkėjų skirstymo kriterijus yra jų pajamų dydžio skirtumai. Didžiausia kaina nustatoma pirkėjams, kurie turi didžiausias pajamas. Kitiems pirkėjams kaina palaipsniui mažinama tol, kol ji susilygimsa su monopolisto ribiniais kaštais. Jei nustatomos skirtingos kainos kiekvienam vartotojui, tai tokia diskriminacija kainomis vadinama – tobula diskriminacija. Pvz.: Neurochirurgas galintis atlikti svarbias galvos smegenų operacijas. Kiekvienas ligonis, kreipsis į jį. Chirurgas yra monopolininkas ir siekia už savo paslaugas maksimalaus pelno. P A P1=60 P2=50 B E MC = AC P3=40 Em MR D(=MR,kai vykdoma tobula kainų (be kainų diskriminacijos) diskriminacija) 0 Qm=20 QD=40 Q(operacijų skaičius per metus) 1 Grafikas. Tobuloji kainų diskriminacija Vartotojas gali nusipirkti tik vieną operaciją per savo gyvenimą. Tarkime, kad operacijos vidutiniai ir ribiniai kaštai yra lygūs ir sudaro 40 tūkst. dol. Jeigu kainų diskriminacijos nebūtų,tai monopolinė kaina siektų 50 tūks.dol. ir būtų atliekama 20 operacijų per metus. Ekonominį pelną, esant šiai sąlygai, rodo stačiakampio plotas Pm BemPL plotas. Taikant kainų diskriminaciją, chirurgas paparašo kiekvieno pacieto užpildyti anketą, kurioje atsiskleudžia informacija apie pacientą ir fifnansines jo galimybes. Iš šios informacijos chirurgas sužino, kad: • Yra ligonių, kurie gali mokėti ribinius operacijos kaštus t.y. 40 tūks.dol. Tokių pacientų daugiau nei 20. Chirurgas galės gauti papildomą pelną, jei paskirs kiekvienam pretendentui maksimalią kainą, kurią jis galės sumokėti. Tokiu atveju, chirurgas gauna papildomą pelną, kurį parodo trikampio plotas BemE plotas. • Yra ligonių, kurie gali mokėti daugiau nei 50 tūks.dol, tuomet chirurgas gauna papildomą pelną, kurį rodo trikampio ABPm plotas. Esant idealiai kainų diskriminacjai, monopolininkas pasiima visą vartotojo perteklinę naudą, t.y. skirtumą tarp to pinigų kiekio kurį vartotojas pasiruošęs sumokėi už prekę, ir pinigų kiekio, kurį jis iš tikro už ją sumoka. Nė vienas vartotojas negauna vartotojo naudos, kadangi monopolininkas paskiria kiekvienam vartotojui maksimalią kainą, kurią jis gali sumokėti. Vartotojo nauda pereina monopolininkui, kaip pelnas. Bendrasis monopolinis pelnas yra plotas PLAE, t.y.vartotojo nauda, kurią jis būtų turėjęs esant tobulajai konkurencijai. Antroji kainų diskriminacija – kai monopolininkas parduoda skirtingą produkcijos vienetų kiekį skirtinga kaina, o kiekvienas individas, kuris perka tą patį kiekį, moka tą pačią kainą. Skiriasi vieneo kainos, t.y. priklauso nuo to, kiek vienetų perkama. Tai labiausisi tinka visuomeninėms prekėms, tarkim elektros energija parduodama skirtinga kaina. Produkcijos kiekiai Q1, Q2, Q3, kurie parduodami atitinkamomis kainomis P1, P2, P3. Mažėjant vieneto kianai nuo P iki P3, kiekio nuolaida didina gamintotjo pelną plotu EHBF. Antrojo laipsnio diskriminacija yra panaši į pirmo laipsnio kainų diskriminaciją tuo, kad norima ‘’ištraukti’’ vartotojo naudą iš pirkėjo. Tačiau ji skiriasi esminiais momentais: a. Nedidelis derinių P ir Q skaičius riboja vartotojo naudos paėmimą; b. Esant pirmojo laipsnio kainų diskriminacijai, gamintotjo pelnas būtų lydus vartotojo pertekliui (plotas GCP3) tobuloje konkurencijoje; esant antrojo laipsnio kainų diskriminacijai – tik šio pertekliaus daliai (plotas P1AHBFP3). P G A P1 P2 H B P3 E F C LRAC=LRMC MR D 0 Q1 Q2 Q3 Q Trečiojo laipsnio kainų diskriminacija – kai monopolininkas parduoda prekes skirtingoms vartotojų grupėms skirtinga kaina, bet kiekvienas vienetas žmonių grupei parduodamas ta pačia kaiana. Tai labiausiai paplitusi kainų diskriminacija, kurios pavyzdys gali būti nuolaidos vyresnio amžiaus žmonėms ar studentams. Ši kainų diskriminacija naudojama segmentuotoje rinkoje, t.y. tokioje, kurioje galima išskirti dvi ar daugiau pirkėjų grupių, besiskiriančių reakcija į kainos pokyčius. Skirdamas kiekvienai grupei skirtngą kainą, monopolininkas gali didinti pelną. Ši kainų diskriminacija plačiai taikomaaviakompanijų vaikloje. Jos skirsto keleivius į dvi grupes: turistus ir komandiruotus verslininkus. Turistų paklausa yra elastingestė neu verslininkų. Aviakompanijos nustato skirtingas bilietų kainas turistams ir verslininkams. Versininkas gali mokėti už bilietą du kartus daugiau nei turistas. Bilietų perparduoti negalima, tai sąlygoja buvimo svetur laikotarpis. Bentrąjį pelną sudaro turistų ir verslininkų pelnas. Kainų dikriminacija naudojama tik tuomet, kai paklausos elastingumas kainos atžvilgiu dviejose rinkose skiriasi. Tai galima įrodyti ir pritaikyti formule: MR = P(1+1/Ed) Tai teisinga ribinėms pajamoms bet kurioje rinkoje. Norint maksimizuoti pelną, ribinės pajamos abiejose rinkose turi būti lygios. Taigi pusiausvyra būna, kai MRT = MRV Arba PT(1+1/ET) = PV(1+1/EV) PT - bilietų kaina turistams; PV – bilietų kaina verslininkams; EdT – turistų paklausos elastingumas kainos atžvilgiu; EdV – verslininkų paklausos elastingumas kainos atžvilgiu. Kai rinkos segmentuotos, monopolininkas, užsiimantis kainų diskriminacija, paskirs aukštesnę kianą neelastingoje rinkoje. Rinkos segmentai, kurie negautų jokių paslaugų, jeigu būtų viena kaina, šiuo atveju bus aptarnauti. MONOPOLIJOS VALSTYBINIAI REGULIAVIMO BŪDAI Kadangi turėdama monopolinę jėgą, įmonė gali pakeisti tobulos konkurencijos diktuojamą resursų alokaciją ir nacionalinių pajamų paskirstymą, valstybė antinomopoliniais įstatymais bando neleisti firmoms įgyti monopolinės jėgos arba jos išlaikyti. Antiminopoliniai įstatymai įvairiose šalyse necienodi. Nors jie remiasi bendrais teoriniais principais, aiškinančiaisneigiamas monopolijos pasekmes ūkiui, tačiau nemažai lemia ir konkreti kiekvienos valstybės situacija, ir valstybės požiūris į ją. Vakarų Europos antimonopolinis reguliavimas vėlavo pusę amžiaus, palyginti su JAV, o štai Lietuvoje parengtas antimonopolinio įstatymo projektas tik 1990m, 100 metų veliau nei garsusis šermeno įstatymas – pirmasis antitrestinis įsatymas priimtas Amerikoje. Paprastai antimonopoloniuose įstatymuose neteisėti skelbiami veiksmai, kuriais gali būti įgyta antimonopolinė rinkos jėga: • Salpti sandėriai tarp įmonių dėl kainų padidinimo bei gamybos apimties sumažinimo. • Prekybos žlugdymas sudarant visų resursų pirkimo iš vieno pardavėjo konrtaktus. • Grobuoniškas kainos nustatymas, verčiant konkurentus jungtis prie firmos, kitaip jiemsgresia bankrotas. • Akcijų supirkimas siekiant prijungti prie firmos konkurentus. • Kelių nepriklausomų įmonių susijungimas į vieną. Kadangi monopolinės rinkos struktūros formavimą sąlygojantys veiksmai neturi griežtų kiekybinių įvertinimo rodiklių, svarbu ne tiktai patys įstatymai, bet jų taikymas praktikoje. Pasak L.Fergizo, reguliavimo įtaka ekonominiam aktyvumui jau gerokai ankščiau buvo tyrineta išsivysčiusiose Vakarų valstybėse. Jos dydžiui nustatyti buvo atliekami šimtai tyrimų, pateikta gausybė informacijos ir apibendrinimų. Dauguma išvadų labai aiškiai įvardija: reguliavimas padidina kaštus ir riboja konkurenciją, o tai sukelia nedarbą ir ekonominės veiklos efektyvumo mažėjimą. Konkurencija yra būtina gerovės ir bet kokios, ne ekonominės, laisvės sąlyga, nes tik esant konkurencijai žmonių pastangos nukreipiamos ten, kur jos yra efektyviausios ir geriausiai pasitarnauja žmonėms. 1. LICENCIJOS IR JŲ IŠDAVIMO TVARKA Vienas pagrindinių barjerų įeiti į rinką – licencijos, leidimai. Pritarimai, sutikimi ar kitos procedūros. Pasak LLRI ekspertų tuomet atsiranda būtinybė gauti kito subjekto (paprastai valdžios) sutikimą. Tokiu atveju konkurencija tampa priklausoma ne nuo rinkos dalyvių, o nuo leidimų gavimo arba negavimo. Teisė išduoti ar neišduoti šiuos leidimus yra monopolinė, todėl tokių leidimų reikalavimas tiesiogiai mažina konkurenciją. Anot LLRI, šiuo metu Lietuvoje yra kelios dešimtys veiklos rūšių, kuriomis užsiimti draudžiama be specialaus valdžios leidimo – licencijos. LR Įmonių įstatyme yra išvardintos net 27 licencijuojamų veiklų rūšys, tačiau be šių egzistuoja ir daugelis kitų. Licencijavimo galia – sprendimas leisti ar neleisti – yra išsklaidyta tarp įvairiausių vadžios lygių nuo pat Vyriausybės iki policijos. Licencijavimą privaloma perregistruoti kasmet, ko pasekoje, versininkus ‘’pririšo’’ prie valdininkų, pavertė nuolat priklausomais nuo jų sprendimų. Anot vyriausybės licencijavimu siekiama: • Apsaugoti vartotoją • Gauti pajamų į biudžetą • Valdyti informaciją Tačiau pasak LLRI ekspertų atlikus nuodugnų tyrimą paaiškėja, kad: • Valdžios noras apsaugoti vartotoją nepasiekiamas, neįmanoma numatyti ir reglamentuoti visų žalos vartotojui atvejų. Tačiau turi neigiamų pasekmių: siaurina vartotojo teises, sukuria iliuziją, kad jis yra apsaugotas ir neskatina saugotis pačiam. Ekonominiu atžvilgiu tai yra labai brangus būdas, nes didina biudžeto išlaidas, o įmonėms sukuria papildomus kaštus, ir galiausiai – vadžios kišimasis užkerta kelią efektyviems privatiems apsaugos mechanizmams (konkurencijai, privatus informacijos verslas, savanoriškos teisių gynimo organizacijos). • Gauti pajamų į biudžetą gali būti pasirinktas didinant bendrųjų mokesčių administravimo efektyvumą, tinkamai valdnt informaciją. Pajamoms į biudžetą surinkti, pakanka apmokesdinti įmones. • Kad valdyti informaciją – reikalingas integruotas registras, teisiškai ir techniškai reglamantuotas valstybės institucijų pasikeitimas informacija, standartizuotas informacijos surinkimas ir kitos preimonės, susijusios su ‘’informacinės valdžios’’ sukūrimu. 2. PRIVALOMI MOKĖJIMAI – MOKESČIAI Kitas barjeras patekti į rinką ir veikti joje, anot LLRI ekspertų, yra privalomi mokėjimai. Bet kokie privalomi mokėjimai, nesvarbu, vadinami jie mokesčiais, ar ne, suvaržo rinką, o kai kurie jų nukreipti išskirtinai prieš konkurenciją. Pvz. Tarkime, monopolininko vidutiniai kaštai ilguoju laikotarpiu nesikeičia. 2 Grafike parodytas mokesčio, kuriuo apmokesdinama monopolijos produkcija, įtaka kainai ir produkcijos kiekiui. Tarkim įmonė gamina cigaretes. Pakelio kaina 80cnt. LRAC=LRMC=60cnt. Esant bet kokiai gamybos apimčiai. Vyriausybė uždėjo 10cnt. akcizo mokestį už vientetą, ko pasekoje LRAC ir LRMC padidės iki 70cnt. Nauja monopolijos pusiausvyros kaina šiuo atveju išauga nuo 80cnt. Iki 85cnt. už vienetą. P 85 ------- 80 -------------- E1 LRAC+10cnt.=LRMC+10cnt. 70 E2 LRAC=LRMC 60 D MR 0 Qm2 Qm1 Qt2 Qt1 Q 2 Grafikas. Monopolijos apmokesdinimas. Taigi kaina padidėja mažesniu nei akcizo mokestis dydžiu. Jeigu tai būtų tobulosios konkurencijos rinka, tuomet pirminė gamyba būtų Qt1, uždėjus mokesčius – Qt2, o kaina padidėtų nuo 60cnt. iki 70cnt. Esant tobulai konkurencijai, kainos visuomet žemesnės, bet monopolija vartotojui perkelia mažesnę mokesčio dalį. Taip yra dėl to, kad monopolija savo gamybą derina, pagal ribinių pajamų didėjimą, lygindama ribinius kaštus ne su paklausos kreive, o su ribinių pajamų kreive, kuri visuomet statesnė nei paklausos kreivė. Esant tiesinei paklausos kreivei, ribinių pajamų kreivė leidžiasi žemyn du kartus greičiau nei paklausos kreivė. Tai reiškia, kad dėl akcizo mokesčio padidėję ribiniai kaštai mažina gamybos apimtį per pusę mažiau, nei tai būtų tobulosios konkurencijos rinkoje. Analogiškai, tik pusė mokesčio atspindi aukštesnėje kainoje. Lietuvoje šiuo metu net kelios ūkio šakos reguliuojamos akcizų pagalba. Viena iš sričių – degalų kainos Lietuvoje. LLRI š.m.gegužės mėnesį pristatė mažmeninių degalų kainų ir prekybos sąlygų naftos produktais tyrimą. Remdamiesi atliktu tyrimu, LLRI ekspertai tvirtina, kad degalų kainų augimą Lietuvoje lemia ne karteliniai susitarimai tarp degalais prekiaujančių įmonių, o valdžios kišimasis į degalų rinką. Priešingai paplitusiai nuomonei, LLRI tyrimo rezultatai rodo, kad degalų prekybos įmonės dirba ties nuostolių riba. Pelnas, kurį gauna degalais prekiaujančios įmonės, yra pernelyg mažas, kad galima būtų įžvelgti slaptus susitarimus dėl degalų kainos ar rinkos pasidalijimo. Tai liudija, kad degalų rinkoje veikia stipri konkurencija, teigia LLRI ekspertai. Kaip rodo tyrimai, aukštas degalų kainas sąlygoja išankstinis akcizų ir PVM mokėjimas, siekis greitai padidinti akcizus degalams iki ES nustatyto lygio, importo muitai, degalų esporto apribojimai, prekybos naftos produktais licencijavimas. Išskirtinių sąlygų sudarymas ‘’Mažeikių naftai’’ 1999 metais nuo 5 iki 15 proc. Padidintas importo muitas degalams, pagamintiems šalyse, su kuriomis Lietuva neturi pasirašiusi laisvos prekybos sutarčių, tarp jų ir Rusija bei Baltarusija. Tai, kad konkurencija degalų rinkoje yra varžoma valstybės reguliavimų, pripažysta ir Konkurencijos taryba. LLRI primena, kad Konkurencijos tarybai įstatymai suteikia teisę siūlyti valdžios institucijoms keisti ar naikinti konkurenciją ribojančias teises nuostatus ir sprendimus. Šiuo metu, finansų ministerijos siūloma nauja alaus akcizo skaičiavimo tvarka reikštų didesnius mokesčius Lietuvos gyventojams ir blogesnes sąlygas aludariams, teigia Lietuvos Laisvosios rinkos ekspertai. Akcizų įstatymo pakeitimo ir papildymo projektas numato taikyti akcizą alui, kaip ir ES, pagal faktinę alkoholio koncentraciją. Vietoj iki šiol galiojusio 0.4 lito už litrą alaus, siūloma 0.0085 lito už 1 procentą alkoholio tūrinės koncentracijos litre, bet ne daugiau, kaip 0.55 lito už litrą. Pagal naują metodika, pabrangtų visas alus nuo 4.7 stiprumo. ‘’Ši tvarka neleis pasiekti Finansų ministerijos deklaruojamo tikslo subalansuoti alui tenkančios mokesčio naštos, t.y. sumažinti silpnesniam alui ir padidinti stipresniam. Mokesčių našta bus padidinta, o ne subalansuota, nes tradicinis ir pagrindinę rinkos dalį turintis alus (pvz. Kalnapilis, Ekstra) brangtų, tuomet kai simboliškai atpigtų alus, kurio dalis rinkoje yra itin maža, teigia LLRI prezidentė Elena Leontjeva. Įvedus siūlomą akcizo skaičiavimo metodiką, sumažėtų biudžeto įplaukos, nes svertinio alaus akcizo ir vidutinės kainos padidėjimas stabdytų Lietuvos ekonomikai svarbios alaus rinkos augimą. Pvz. Kai monopolijų veikla yra vyriausybės subsidijuojama. Esant toms pačioms sąlygoms, kaip ir ankstesniame pavyzdyje, tarkime, kad subsidijuojama monopolija, gaminanti izoliacines medžiagas 3 grafikas. Pradinė kaina 70 Lt. Ji atitinka kiekį Qm1, kai MC=LRMC=50. 10 Lt. Subsidija prekės vienetui sumažina LRAC Ir LRMC iki 40 Lt., dėl ko kaina sumažėja iki 65 Lt. Kaina vartotojui sumažėja tik 5 Lt. Monopolinės firmos ribinės pajamos mažėja greičiau nei kaina. Kai subsidija sumažina ribinius kaštus, monopolija prisitaiko prie naujos pusiausvyros pagal ribinių pajamų, o ne paklausos kreivę. Jeigu izoliacinę medžiagą gamintų konkuruojančioji šaka, tai pirminė kaina būtų 50 Lt., o subsidijos sumažintų LRAC iki 40 Lr., garantuotų ekonominį pelną ir naujų firmų pasirodymą šakoje. Gamyba padidėtų nuo Qt1 iki Qt2, kaina nukristų iki 40 Lt. Esant tobulajai konkurencijai, rinkos kaina sumažėja visu subsidijos dydžiu. P 70 -------------- 65 --------------------- E1 LRAC=LRMC 50 LRAC-10 Lt.=LRMC-10 Lt. 40 MR D 0 Qm1 Qm2 Qt1 Qt2 3 Grafikas. Monopolijos subsidijavimas. Pasak LLRI ekspertų, 2000m liepos 20d. priimto LR Elektros energijos įstatymas nesudaro visų būtinų sąlygų racionalios ir efektyvios elektros energijos sistemos sukūrimui Lietuvoje. Nors Elektros energijos įstatymas turėtų tapti svarbiu žingsniu liberalizuojant elektros energijos rinką, jame liko nemažai prieštaringų nuostatų, Nepriimtinas yra įstatyme numatytas visiškas elektros energijos rinkoje licencijavimas, kainų reguliavimas bei privilegijos kai kuriems energijos gamintojams. Nors įstatymo tikslu nurodytas konkurencinės elektros energijos rinkos kūrimas, netinkamos nuostatos apribos konkurenciją tiek elektros energijos gamybos, tiek perpardavimo ir skirstymo srityse.LLRI atkreipia dėmesį, kad įstatymu įteisintos monopolijos bei daugybė neapibrėžtumų dėl būsimos veiklos sąlygų užkirs kelią greitam ir efektyviam elektros energijos sistemos privatizavimui ir liberalizavimui. 3.KAINŲ REGULIAVIMAS Laisvos kainos yra būtina pilnaverčio ekonominio gyvenimo sąlyga. Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991m., tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai – energetika, komunalinių paslaugų, žemės ūkio produktų supirkimo, transporto, pašto ir telekomunikacijų paslaugų, taip pat medicinos paslaugų ir vaistų kainos. Blogiausia tai, kad šios senosios monopolijos dažnai įtvirtinamos teisės aktais. Pavyzdžiui naujas Telikomunikacijų įstatymas, kuriame naujai įtvirtinti akivaizdūs konkurencijos apribojimai, ir Konstitucinio teismo sprendimas, prirpažinęs, kad monopolinių teisių suteikimas vienai įmonei tarnauja vartotojams. Taigi, viena ranka kovojama su monopolijomis, o kita ranka jos proteguojamos. Ir viena, ir kita blogina konkurencijos sąlygas. Pvz. Monopolijų veikla yra reguliuojama. Vienas iš monopolistų galios reguliavimo būdų, yra maksimalios kainos nustatymas. Ji paprastai būna mažesnė nei ta, kuri atitinka produkcijos kiekį, kuriam esant ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams. Maksimalios kainos nustatymas keičia monopolijos veiklą. Rinkoje susidaro deficitas, kai nustatytoji kaina yra mažesnė už pusiausvyros kainą. P 5 ------------- LRMC A B Pmax = MR2 3 E MR1 D 0 Q1 Q2 QD Q 4 Grafikas. Monopolijos reakcija į maksimalios kainos nustatymą. Pasak LLRI ekspertų. Nustatant maksimalias kainas, siekiama apsaugoti vartotojus, padaryti prekes ir paslaugas ‘’prieinamas’’ mažas pajamas turintiems žmonėms. Tačiau kainų reguliavimas neleidžia pasiekti šių tikslų ir sukelia daugiau problemų, negu išsprendžia. LLRI atliko tyrimą vaistų kainų reguliavimo srityje ir nustatė, kad reguliuojant kainas bet kokiu atveju sulaukiama neigiamų pasekmių: jei maksimalios kainos nustatytos didesnės už rinkos, kainų reguliavimas slopina konkurenciją ir skatina kainą pakelti iki maksimalaus lygio, o kai nustatoma mažesnė nei rinkos kaina – sukuriamas deficitas. Maksimalių kainų nustatymas pirmiausiai neigiamai paveikia rečiau perkamų vaistų rinką, šių vaistų vartotojus, o taip pat vaistines, kuriose yra nedidelė apyvarta. Tiek didmeniniai, tiek mažmeniniai prekybininkai bando subalansuoti per mažų ir per didelių kainų ir antkainių poveikį (sutikdami pardavinėti per pigiai, tikėdamiesi ‘’atsigriebti’’ iš kitų rinkos iškrypimų), tačiau tai padaro jų veiklą nestabilią ir finansiškai pažeidžiamą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad Lietuvos Ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, apsprendžia, kad rinkos kainos turėtų būti prezumpcija. Tiek Konstitucijos, tiek Kainų įsatymo nuostatos leidžia teigti, kad kainos yra ir turi būti nereguliuojamos. Tiesa, Konstitucija suteikia teisę valstybei reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Pagrindiniu tokiai išlygai galėtų būti monopolijos ar kitų išimtinų teisių tam tikram verslui suteikimas, tačiau vaistų rinkoje tokios padėties nėra, taigi nėra ir pagrindo reguliuoti kainas. Nustatytas vaistų kainų reguliavimas pažeidžia ir Kainų įstatymą, kuris numato, kad valstybės valdymo organai, nustatydami prekių ir paslaugų kainas bei tarifus, privalo suderinti su Konkurencijos taryba. Centralizuotas vaistų pirkimas, anot LLRI ekspertų, prieštarauja LR Konkurencijos įsatymui, kuriame eigiama, jog kainos yra svarbiausia konkurencijos sąlyga, ir kad ‘’valstybės valdymo ir savivaldos institucijoms draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams’’. Centralizuotas vaistų pirkimas apriboja konkurenciją ir yra ekonomiškai nepagrįstas, nes valstybės institucijai priskiriamas prekybininko vaidmuo, įvedama absoliuti monopolija, geriausiu atveju tegalinti būti naudinga monopolistui. Kas liečia ES teisės aktai, priešingai nei Lietuvoje, nereglamentuoja vaistų kainų reguliavimo. Siekiant apsaugoti ES rinką nuo nekokybiškų, neefektyvių, žmonių gyvybei ar sveikatai pavojų keliančių vaistų ir kitokių gydomųjų priemonių, ES taikomi griežti reikalavimai bei sąlygos būtent vaistų kokybei , efektyvumui ir saugumui užtikrinti. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje taikomas vaistų kainų reguliavimas prieštarauja ES teisės bendrojo laisvos konkurencijos principo dvasiai. Valdiškas bei privatizuotas monopolijas imamasi griežtai reguliuoti – administraciškai nustatomos netgi tokių monopolistų paslaugų kainos. Iš pirmo žvilgsnioatrodo, kad tai tūrėtų paskainti konkrenciją, apsaugoti vartotojus. Dėja, pasak LLRI ekspertų, taip nėra. Kainų reguliavimas kaip tik užkonservuoja monopolinę padėtį, nes potencialiems konkurentams, esant žemesniam kainų lygiui, nebe taip apsimoka įeiti į rinką. Beje, neretai susiduriama ir su atvirkštiniu reguliavimu – draudimu dirbtinai sumažinti kainas. Verta atkreipti dėmesį, kad kainų reguliavimas niekuomet nebus sėkmingas, nes pagrįsta kaina susiformuoja tik rinkoje, t.y. kainas apibrėžia pirkėjai, o kainų reguliuotojai bando jas išvesti iš kaštų. Vina vertus, gamintojas visuomet gali pagrįsti vienų ar kitų kaštų būtinumą, kita vartus, kaštų direktyvinis apribojimas gali būti pražūtingas bet kokiam verslui. Taip nuskriausti lieka visi – ir varotojai, nes kainos lieka ‘’išpūstos’’, ir monopolistai, reguliuotojai juos verčia dirbti nuostolingai. Pgrindinis ir bene svarbiausias pastarųjų metų žingsnis, pasak LLRI ekspertų, buvo naujo Konkurencijos įstatymo priėmimas ir įsigaliojimas. Įsatymo tikslas buvo suderinti Lietuvos konkurencijos teisę su ES reikalavimais. Vadovaujantis Europos Sąjungos konkurencijos teise įststymas nustato didelius, dažnai abejotino pagrįstumo, paribojimus privatiems sprendimams. Tačiau įstatymas neįtvirtina efektyvaus mechanizmo, kaip pasipriešinti rinkos monopolizavimui valdžios pagalba. Taigi, nenuostabu, kad didžiosios senosios monopolijos ir toliau napajudinamai diminuoja Lietuvos rinkoje, diktuodamos savo sąlygas vartotojams. Kitas ne mažiau svarbus naujas dokumentas – Antidempingo įstatymas, kuris nustato apsaugos nuo dempingo mechanizmus. Anot LLRI ekspertų, valdžiai teko išgirsti nemažai kaltinimų, kad šis įstatymas neveikia, tačiau daugiau problemų kelia ne antidempingo priemonių netaikymas, bet pačios antidempingo riemonės. Negalima nepastebėti, kad jos pasulyje atsirado kaip pakaitalas tarptautinės prekybos apribojimas tuomet, kai imta globaliniu mastu šalinti tarifinius ir netarifinius prekybos apribojimus. Antidempingo muitai buvo ta protekcionistinė priemonė, kuri tarptautiniais susitarimais nebuvo draudžiama, todėl ypač tiko tiems, kurie nuolat pasiilgsta didesnės apsaugos nuo ‘’nesąžiningos užsienio konkurencijos’’. Be to, pasak LLRI ekspertų, Lietuvoje antidempingo sąvoka dažnai interpretuojama ne pagal įprastus tarptautinėje praktikoje principus – įvežamų prekių kainos lyginamos ne su tų prekių pardavimo kainomis jų kilmės rinkoje, o su panašių prekių kainomis eksporto rinkoje. Pstaruoju metu kuriami planai, kaip restruktūrizuoti monopolijas. Dažnai restruktūrizavimas kaip būtinas žngsnis iki privatizavimo. Mechaninis įmonių skaidymas tegali duoti labai ribotą naudą, o kartais ir apskritai nėra tikslingas. Kai kurių paslaugų ar prekių tiekimas rinkoje apskritai įmanomas tik esant aukštam konkurencijos lygiui. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad dažnai dirbtinis verslo išskaidymas gresia konkurencijos silpnėjimu, nes iš rinkos pašalinama efektyvi verslo organizavimo forma, geriausiai tarnaujanti vartotojui. Taigi, pasak LLRI ekspertų. Verslo išskaidymas nėra sprendimas, skatinantis konkurenciją. JAV yra ritaukiusi su monopolinio reguliavimobūdus: reguliavimas ir antimonopolinė politika. • Ekonominis reguliavimas leidžia specializuotom reguliavimo agentūrom prižiūrėti kainas, kiekius, firmų įėjimą ir išėjimą reguliuojamose šakose; preižiūra apima komunalines paslaugas, transportavimo ir finansines rinkas. Tai galima būtų apibūdinti kaip vyriausybės kontrolę, kai tai nėra vyriausybės nuosavybė. • Antimonopolinė politika – įsatymai, kurie draudžia tam tikrą firmų elgesį pvz.: firmų jungimąsi tam kad nustatytų palankias kainas, ar užkerta kelią tam tikrų rinkos struktūrų susidarymui (grynoji monopolija). Tokia politika ir priimti įstatymai yra naudingi kontroliuojant ne ik monopolijas, bet ir plačiai paplitusias Amerikoje, oligopolijas. Priešingai nei reguliavimas, kur nurodoma ka firmoms daryti ir kokias kainas nustatyti, antimonopolinė politika vaikia pasyviau: nurodo tik ko firmos negali daryti. NATŪRALIŲJŲ MONOPOLIJŲ REGULIAVIMAS Natūrali monopolija atsiranda tada, kai vienos firmos vidutiniai kaštai mažėja, didėjant gamybos apimčiai, ir kai firma gali gaminti visą perkamų prekių kiekį mažesniais vidutiniais kaštais negu dvi ar daugiau firmų. Yra atvejų, kai natūrali monopolija nedraudžiame įstatymų, bet reguliuojama jos veikla apribojant neigiamas pasėkmes vartotojui. Yra dvi natūraliosios monopolijos reguliavimo galimybės. P MC M Pm R AC Pr I Pi E MR D 0 Qm Qr Qi Q 6 Grafikas. Natūraliosios monopolijos reguliavimas. Taškas M yra nereguliuojama, pelną maksimizuojanti monopolijos padėtis su aukštom kainom, mažu kiekiu ir dideliu monopoliniu pelnu. Pirmasis būdas, kaip galima reguliuoti monopoliją – tai kainodara pagal vidutinius kaštus. Šiuo atveju vyriausybinė firma leidžia nustatyti tokią kainą, kad firma galėtų padengti savo vidutinius kaštus (AC). Monopolisto nustatyta kaina bus ten, kur vidutinių kaštų kreivė kerta paklausos kreivę (taškas R). Naudojant šį reguliavimo būdą, kainą reguliuojanti vyriausybinė tarnyba atima iš monopolijos galimybę laisvai pasirinkti jai naudingiausią paklausos tašką. Tačiau šis reguliavimo būdas taip pat turi ir savų trūkumų: nors firma, parduodama savo gaminį už vidutinius gamybos kaštus, savo kaštus padengia, tačiau gamina mažesnį nei efektyvų prekės kiekį (Qr). Šis monopolojos reguliavimo būdas plačiai paplitęs JAV. Paprastai, taip reguliuojami elektros energijos, gamtinių dujų ir telefono ryšio paslaugų tiekėjai. Antrasis natūraliųjų monopolojų reguliavimo būdas – kainos nustatymas pagal ribinius kaštus. Iš pirmo žvilgsnio šis reguliavomo būdas gali pasirodyti labai patrauklus – juk nustatoma kaina lygi ribiniams kaštams (p=MC), o tai puikiai atitinka ekonominį efektyvumą (taškas I). Tačiau toks kainos nustatymas sukelia firmai, turinčiai žemyn besileidžiančią kaštų kreivę, nuostolius. Visa tai galima paaiškinti tuo, kad jei AC leidžiasi žemyn, tai MC

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!