Monetos Lietuvoje

Numizmatika (lot. numisma, gr. nomisma – moneta) – monetų kolekcionavimas, taip pat – pagalbinė istorijos mokslo šaka, tirianti monetas, archeologinius jų kompleksus (lobius), monetų kalimo istoriją, pinigų apyvartą pagal monetas bei su monetų gamyba susijusius dalykus (kalimo štampus, dokumentus ir t.t.).
Terminas numizmatika mokslui apie monetas pavadinti pradėtas vartoti viduramžiais. Monetų kolekcionavimas Europoje pradėjo plisti XIV amžiuje, XVI amžiuje jau buvo žinoma apie 950 monetų kolekcijų. Moksliniai monetų ir jų kolekcijų tyrimai buvo pradėti vėliau, XVIII amžiuje.
Šiuo metu mokslinė numizmatika yra viena iš istorijos mokslo sričių, pagal archeologinius radinius leidžianti nustatyti įvairių šalių prekybinius, kultūrinius ryšius, jų intensyvumą ir t.t. Kolekcinė numizmatika šiuo metu yra tapusi vienu iš pelningiausių verslų (pagal kai kuriuos vertinimus – pelningiausias iš legalių verslų). Pagrindinis numizmatikos, kaip mokslo, tikslas – tirti pinigų sistemos, apyvartos, prekybos ir ekonomikos ryšių istoriją, monetų ir medalių kaldinimo techniką bei meną.
Numizmatika negali egzistuoti be epigrafikos, paleografijos, metraščių, aktų, dokumentų, archeologijos, etnografijos, menotyros, kalbotyros, etimologijos, heraldikos, sfragistikos, metrologijos, geneologijos ir istorinės geografijos, politinės ekonomikos ir istorijos pagalbos, kai reikia nustatyti, kada pinigas išduotas, jo vertę (nominalą) ir metalo kokybę, kaldinimo techniką ir daugybę kitų dalykų.
Monetų radiniai yra svarbiausias numizmatikos ir ūkio istorijos šaltinis. Dažnai jais remiasi archeologija ir kitos istorijos mokslo šakos. Nepaisant to, monetų radinių kaip istorijos šaltinio reikšmė buvo įvertinta palyginus vėlai. Kur kas anksčiau jie tapo teisės objektu.
Pirmą kartą apie lobius buvo prabilta Lietuvos Antrajame statute, išleistame 1566 m. Jo 20 straipsnio 9 skyrius reguliavo lobių nuosavybės klausimą. Pagal jį lobis priklausė radėjui tuo atveju, jei buvo aptiktas savo žemėje. Svetimoje žemėje rastą lobį reikėjo dalintis perpus su žemės savininku. Kadangi žemė priklausė valstybei, bažnytinėms institucijoms ir bajorijai, tai valstiečiai geriausiu atveju galėjo pretenduoti tik į pusę rasto lobio. Tai skatino lobius nuslėpti. Už lobio nuslėpimą grėsė mirties bausmė. 1730 m. mirties bausme buvo nubausti sutuoktiniai Laureckai, tais pačiais...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!